Magistrinis darbas.LOTYNŲ AMERIKOS MUZIKOS SKLAIDA LIETUVOS KULTŪROJE

TURINYS

ĮVADAS ..............................4
I. LOTYNŲ AMERIKOS MUZIKOS INTEGRACIJOS LIETUVOS KULTŪROJE PRIELAIDOS ..............................8
1.1. Asmens muzikinės kultūros ugdymas.........................8
1.2. Kultūrų sąveikos įpatumai......... .......................11
1.3. Populiariausi Lotynų Amerikos muzikos žanrai ....................13
1.4. Lotynų Amerikos muzikos sklaidos galimybės ....................24
II. LOTYNŲ AMERIKOS MUZIKOS SKLAIDA JAUNIMO TARPE (EMPIRINIS TYRIMAS)..............................27
2.1. Tyrimo metodologija ..............................27ĮVADAS
Temos aktualumas ir problema. Meninė veikla yra reikšminga tiek suaugusio žmogaus, tiek vaiko dvasingumo ugdymui. Meninis ugdymas daro įtaką asmenybės visapusiškam tobulėjimui ir vystymuisi (Gaižutis, 1998; Maceina, 1990; Matonis, 1991; Šalkauskis, 1992 ir kiti). A. Katinienės (1998) teigimu menas – vienintelė kultūros sritis, kur kaupiama emocinė vertybinė žmogaus patirtis. O didžiausias meeno indėlis į jauno žmogaus dvasingumo ugdymą yra tai, kad jis gali sutaurinti jausmus, sužadinti kūrybines galias įvairiose srityse. Meninis ugdymas vertinamas kaip svarbus asmens ir ypač dvasinių vertybių tobulinimo būdas. Meninio ugdymo ypatumus bei jo tobulinimą įvairiais aspektais nagrinėjo Gaižutis (1989), Katinienė (1998), Rinkevičius (1998), Kievišas, Gučaitė (2000), Piličiauskas (2002), Matonis (2004) ir kiti autoriai. Iš visų meno rūšių neabejotinai išskirtinę vietą užima muzikinė kultūra.
Muzika – viena iš meno šakų, padedanti visapusiškai ugdyti ir lavinti asmenybę, kelti bendrąją kultūrą, žadinti estetinius poreikius, kadangi muzika yra dažniausiai patiriamas irr įtaigiausias menas. Muzikinis ugdymas yra viena iš svarbesnių žmogaus raiškos ir ugdymo sričių. A.Katinienė išnagrinėjus Vengrų mokslininkų (J.Dimen, B.Varga, E.Loparic) darbus daro išvadą, kad esant dideliam tiksliųjų mokslų susiskaldymui, tik muzika gali padėti jaunam žmogui suvokti pasaulio visumą. Muzika ga

ali perteikti visą žmonijos raidą nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų. Joks kitas menas neturi tokios galios sužadinti kūrybines žmogaus galias, skatinti kitų menų ir pasaulio pažinimą, tik muzika.
Lietuvos, kaip ir kiekvienos kitos tautos muzikinę kultūrą sudaro ne tik jos žmonių ir kompozitorių sukurta bet taip pat ir iš kitų šalių perimta ir pamėgta, atliekama muzika (Katinienė, 1998). Po 1990 – ųjų metų, atkūrus valstybės nepriklausomybę, kultūrinių pokyčių banga užplūdo visas kultūros sferas ir ypač muziką. Jaunimas žavėdamasis naujovėmis ir ieškodamas įspūdžių priėmė viską, ką siūlė Vakarų kultūra (Ramanauskaitė, 2004).
Žinios apie žmonių civilizaciją Amerikos žemyne siekia XX-XV tūkstantmetį prieš mūsų erą. Čia, kaip ir Europoje, dar prieš mūsų erą kūrėsi įvairios kultūros, kurių gyvenime labai svarbią vietą užėmė muzika. Senosios toltekų, actekų, maajų kultūros paliko didžiulį palikimą, kuris pasakoja mums apie jų laipsniško vystymosi pasiekimus. Yra žinoma apie šių kultūrų muzikos žavesį ir išlikusius instrumentus. XVI amžiuje susidūrus su užkariautojais, actekų muzika beveik išnyko, jos pavyzdžių liko tik sunkiai prieinamose vietose. Ispanų, prancūzų, įvairių Afrikos tautų muzikos veikiama, formavosi dabartinė Lotynų Amerikos muzika. Apie jos žanrus rašė užsienio ir lietuvių autoriai (Avramecs, Muktupavels, 2000; Rimša, 2001; Fletcher, 2001; Frankaitė, 2006).
Šiuo metu Lotynų Amerikos muzika populiari visame pasaulyje. Tai pagrindžia ir įvairūs autoriai: P. Fletcher (2001), M. Ag
gier (1997), E.G. Baur (2000). Vis populiaresnė ši muzika tampa ir Lietuvoje. Viena po kitos atidaromos šokių studijos, kur siūloma mokytis Lotynų Amerikos šokių, klubuose bei kitose pasilinksminimams skirtose vietose vis dažniau išgirstame šios temperamentingos muzikos ritmus. Lietuvos koncertų salėse galime pamatyti ir išgirsti dainininkus, šokėjus, muzikantus iš Brazilijos, Argentinos, Meksikos, Kubos ir kitų Lotynų Amerikos šalių. Net Lietuvos kompozitoriai kurdami akademinę bei Pop muziką savo kūryboje naudoja Lotynų Amerikos muzikos ritmus ar intonacijas.
Žinoma, Lotynų Amerikos šalys pačios labai stengiasi pateikti pasauliui savo krašto kultūrą kasmet rengdami daugybę muzikos festivalių, kurių metu stengiamasi populiarinti liaudies bei vietinių kompozitorių kūrybą. Į juos kviečiami atlikėjai ne tik iš visos amerikos, bet ir iš kitų žemynų. Tačiau savo nuotaika, temperamentingumu ši muzika tarytum pati skverbiasi į kitas kultūras ir užkariauja simpatijas visame pasaulyje. Yra šiltai priimama kūrėjų, atlikėjų ir klausytojų.
Daugiausiai apie Lotynų Amerikos muziką išgirsta.me ir sužinome iš tokių informacjos šaltinių kaip televizija, radijas, internetas. Tačiau labai nedaug informacijos turime mokomojoje literatūroje: 6 klasei skirtame vadovėlyje Mano muzika (2004), Džiazo istorija (2001), Pasaulio muzika (2000). Lietuvos vidurinių, aukštesniųjų ar aukštųjų mokyklų mokymosi planuose nėra numatyta moksleivius ir studentus išsamiau supažindinti su Lotynų Amerikos muzika.
Tautinių kultūrų integracija žymiai suintensyvėjo pastaraisiais dešimtmečiais ir domėjimasis pasaulio tautų muzikine kultūra tapo normaliu, ar net madingu re
eiškiniu (Matonis, 1991). Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje yra suintensyvėjęs domėjimasis pasaulio tautų muzikine kultūra. Jaunimas įtakojamas Vakarų Europos, vedinas madų, atitolsta nuo savo liaudies bei akademinės muzikos ir atsiduoda masinei popkultūrai. Tačiau tai yra mūsų dabartinės kultūros dalis. Norint sėkmingai ugdyti jauną žmogų, reikia atsižvelgti į jo interesus, kadangi jiems prieštaraujant vargiai ar pasieksime norimų rezultatų. Pasitelkus jaunimui priimtiną muziką galima ugdyti meilę menui ir siekti kitų užsibrėžtų tikslų.

Tyrimo tikslas – atskleisti Lotynų Amerikos muzikos sklaidos Lietuvos kultūroje priežastis bei galimybes.

Tyrimo objektas – Lotynų Amerikos muzikos sklaida.

Tyrimo hipotezė. Per šiuolaikinio jaunimo interesus atitinkančią muziką sudaromos galimybės Lotynų Amerikos muzikos sklaidai Lietuvos kultūroje.

Tyrimo uždaviniai:
1. Teoriškai pagrįsti Lotynų Amerikos muzikos integracijos į Lietuvos kultūrą prielaidas.
2. Išanalizuoti Lotynų Amerikos muzikos populiarėjimo būdus ir priežastis Lietuvoje.
3. Įvertinti Lotynų Amerikos muzikos sklaidos galimybes edukaciniu aspektu.
4. Atskleisti studentų domėjimosi Lotynų Amerikos muzika priežastis ir šaltinius.

Tyrimo metodai:
1. Teoriniai: mokslinės, metodinės, psichologinės ir pedagoginės literatūros analizė ir apibendrinimas.
2. Empiriniai: anketinė apklausa raštu, kiekybinė gautų duomenų analizė.
3. Matematinės statistikos metodai: procentinė duomenų analizė.

Tyrimo etapai:
I etapas. Studijuojama mokslinė, metodinė, psichologinė ir pedagoginė literatūra siekiant atskleisti Lotynų Amerikos muzikos integracijos Lietuvos kultūroje prielaidas, muzikos poveikį ir svarbą jaunimo sociokultūrinei integracijai.
II etapas. Vykdomas empirinis tyrimas apklausiant Vilniaus Universiteto, Mykolo Riomerio Universiteto, Vilniaus Pedagoginio Universiteto ir Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos studentus. Siekiant iš

šsiaiškinti kokiais būdais ir priemonėm Lotynų Amerikos muzika skleidžiasi visuomenėje, koks jaunimo požiūris į šią muziką buvo atlikta anketinė apklausa.
III etapas. Rašomas darbas, analizuojami ir interpretuojami empiriniai duomenys, formuluojamos išvados.

Magistro darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Bendra apimtis – 60 puslapių (57 puslapiai be priedų). Darbe pateiktos 4 lentelės ir 12 paveikslų. Panaudoti 69 literatūros šaltiniai.I. LOTYNŲ AMERIKOS MUZIKOS INTEGRACIJOS LIETUVOS KULTŪROJE PRIELAIDOS
1.1. Asmens muzikinės kultūros ugdymas
Jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvoje vyko tautos ir kiekvieno asmens sąmoningo pasaulėžiūros atsinaujinimo procesas. Pasikeitusi politinė, ekonominė situacija suformavo poreikį keisti tikslus. Anot P. Jucevičienės (1997) atsiranda vis daugiau „netradicinių studijuojančių“, kurie nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo lygio siekia mokslų įvairiose srityae. Neformalaus švietimo įstaigos sudaro tam palankias sąlygas. Neformalaus suaugusiųjų švietimo įstatyme, 3 straipsnyje pažymėti tokie uždaviniai: 1) padėti asmeniui tenkinti savišvietos poreikius, plėtoti savo kultūrinius interesus; 2) ugdyti asmens kūrybines galias ir gebėjimus. Ir kt.
Šiame amžiuje aukšti gyvenimo, veiklos standartai skatina žmogų siekti tobulybės visose srityse. Saviugda, savišvieta tampa svarbiu šių dienų reiškiniu. Saviugda apibrėžiama kaip specialiai organizuota, tikslinga individo veikla, skirta asmenybei tobulinti. Bet taip pat saviugda gali būti ir neorganizuota, trumpalaikė, nebūtinai turinti ilgalaikius savęs kūrimo tikslus. Saviugda gali būti suprantama kaip bendras asmenybės tobulėjimas (Baublienė, 2003).
Domėjimosi tam tikra srtitimi priežastys ir motyvai gali būti labai įvairūs. Saviugdos poreikis gali atsirasti dėl darbo, namų, šeimos aplinkoje susidariusių sąlygų, atsiradusių problemų ar atsakomybės, tai yra tose srityse, kurios praktiškai pritaikomos gyvenime. Jaunimo tarpe tai gali būti susiję su hobiu ir poilsiu, ypatingai kalbant apie domėjimąsi įvairiomis kultūros sritimis.
Kultūra ir menas pasirenkama kaip viena iš svarbiausių asmenybės tobulinimo krypčių. „Menas žmogui yra svarbi saviraiškos, savirealizacijos sfera. Kartu tai ir galimybė perimti žmonijos subrandintas dvasines bei menines vertybes, ugdyti savo individualią kultūrą“ (Kievišas 2000, p. 7). Dalyvavimas įvairioje meninėje veikloje ugdo savarankišką ir laisvą asmenybę. Tokia veikla padeda ugdyti kūrybiškumą, gebėjimą kelti bei spręsti problemas, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, ugdoma socialinė patirtis (žmonių bendrumo jausmas, bendradarbiavimo įgūdžiai ir kultūra, tolerancija kitoms kultūroms ir socialinėms grupėms). Įvairios meno sritys suteikia daug galimybių ugdant moralines vaiko ar jaunuolio bendravimo su bendraamžiais formas.
Ne visomis kultūros ir meno sritimis žmonės domisi vienodai. 2000 m. A. Matulionio atlikti kultūros vertybių vartojimo tyrimai rodo kad muzika besidominčiųjų skaičius yra žymiai didesnis, nei besidominčių kitomis kultūros ir meno sritimis. Tai natūralu, kadangi muzika yra labiausiai prieinama sritis. Muzikos galima klausyti sąmoningai – eiti į koncertus, klausytis įrašus ir pan. Bet taip pat muzikos galima klausytis užsiimant ir kita veikla. Tokiu atveju muzika tarnauja kaip fonas, kuri gali teikti malonumą, raminti arba linksminti, nereikalaudama tam specialaus laiko. Matulionio tyrimai parodė kad įvairiomis kultūros sritimis dažniau didesnį susidomėjimą parodo moterys nei vyrai, tačiau muzika tiek moterys, tiek vyrai domisi maždaug vienodai (2000, p. 438).
Muzikinis ugdymas yra lygiai taip pat svarbus kaip ir visas meninis, fizinis, intelektinis, emocinis ir kt. ugdymas. Kitaip sakant reikalingas visuminis ugdymas, kad išaugtų pilnavertė, visapusiškai išsilavinusi ir pasitikinti savimi asmenybė. Dar antikos laikais ugdymo vientisumą akcentavo Sokratas, Aristotelis, Pitagoras ir kiti. Platonas savo veikale „Valstybė“ rašė apie visuminio ugdymo, auklėjimo svarbą. Pabrėžė, kad fizinis ugdymas reikalingas kūnui, o meninis – sielai. Tie kurie lavina vien tik kūną būna grubesni, o ugdantys vien tik sielą – per daug švelnūs (Platonas, 1981).
Visose kultūrose nuo senų laikų meninis tobulėjimas užėmė svarbią vietą. Pirmykščių žmonių gyvenime muzika ir šokis buvo viena svarbiausių religinių apeigų, maldų, būrimų ir švenčių dalis, o muzikantai visados buvo gerbiami ir vertinami.
Muzika, kaip ir dailė, daugeliu atvejų yra labiau orientuotos į vidinį individo pasaulį ir jo raišką. Yra žinoma, kad muzika daro poveikį jau pra.dinėje individo vystymosi stadijoje. Atliekamų tyrimų rezultatai patvirtina, kad dar net negimę kūdikiai reaguoja į garsus, ritmus ir intonacijas, kurie turi įtakos jų psichologinei būsenai. Todėl jau nuo pirmų gyvenimo dienų siūloma lavinti vaiko klausą, ugdyti muzikalumą.
Pasak Z. Rinkevičiaus „muzikinis ugdymas leidžia įgyti meninės praktinės patirties bei žinių. Perteikiamos muzikos mene užkoduotos asmenybės ir sociokultūrinio fono estetinės, etinės, tautinės, dvasinės ir kitokios vertybės. Muzikinis ugdymas – tai asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujantis su muzikos meno bet kitomis kultūros vertybėmis“ (1998, p. 16).
Muzikiniame ugdyme dalyvauja ir yra svarbūs ne tik profesionalūs pedagogai, bet taip pat ir šeimos nariai, draugai bei socialinio ugdymo veikėjai, tai radio, televizijos, spaudos žurnalistai, renginių vedėjai ir kt. Kadangi muzika yra labai plačiai paplitusi kultūros sritis – muzikinis ugdymas pagrinde vyksta už ugdymo institucijų ribų. Muzikinių vertybių ir skonio formavimuisi didesnę įtaką daro ne pedagogų vykdomos švietimo programos, o kultūros ministerijų, miestų savivaldybių organizuojama ar remiama kultūrinė veikla šalyje.

Besiremdama Piličiausko ir Rinkevičiaus atliktais stebėjimais bei empiriniais tyrimais L.Navickienė teigia, kad „moksleivių sąmonėje išlieka žema muzikos dalyko reikšmė, nesusiformuoja poreikis muzikuoti, o kartu ir ugdyti savo gebėjimus bei asmenybės įvairiapusiškumą. Tikėtina, jog dėl šių ir kitų priežasčių bendrojo lavinimo mokyklos muzikos pamokose sudaromos nepakankamos sąlygos moksleivių sėkmingam ugdymui funkcionuoti“ (2001, p. 10).
„Mokymo procese svarbiausia išugdyti mokinių norą mokytis, išplaukiantį iš vidinio poreikio prasmingai mokytis“ pabrėžiama Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų Bendrosiose programose. Vadinasi visose disciplinose, taip pat ir muzikos mokymo procese yra svarbu atsižvelgti į mokinio jausmus. Kadangi mūsų visuomenę šiuo metu yra užvaldžiusi masinė popkultūra, kuri yra ypač artima šių laikų jaunimui, reikėtų pasitelkti taip pat ir jos pagalbą ugdant jaunų žmonių muzikalumą. Per jaunimo interesus atitinkančią muziką papraščiau sudominti, įdiegti tam tikrus įgūdžiu, žinias ir atverti kelią į visų kitų muzikos žanrų ir stilių pažinimą. Per tai kas yra artima ir suprantama plėsti asmens kultūrinį akiratį, skatinti norą pažinti.
Muzikinio ugdymo paskirtis yra išauginti išprususį klausytoją, muzikos esančios Lietuvos kultūroje vartotoją. Ne kiekvienas nori ir gali būti profesionaliu muzikantu, ne kiekvienam yra duota absoliuti klausa ar gražus balsas, ne kiekvienas gali išmokti dainuoti, šokti, groti ar kurti muziką. Tačiau visi gali išmokti ją klausyti, vertinti ir atsirinkti tinkamą ir veringą iš gausios pasiūlos.
Lietuvos, kaip ir kitų tautų kultūra neapsiriboja vien tik liaudies menu, o muzika vien tik liaudies dainomis ir šokiais. Didelę mūsų kultūros dalį sudaro užsienio šalių klasikinės, džiazo, popmuzikos kūriniai skambantys koncertų, festivalių metu, per radiją ar televiziją, pamėgti, klausomi ir atliekami Lietuvos klausytojų ir atlikėjų. Kiekviena kryptis, žanras ir stilius turi savo gerbėjų atsirandančių priklausomai nuo laikotarpio, aplinkos, madų ir kitų veiksnių.

Studentų ir moksleivių domėjimasis kultūra, ar konkrečiai muzika, daugiau ar mažiau yra susijęs su jų mokymusi ir lavinimusi, todėl bet kuri ugdymo institucija tiesiogiai ar netiesiogiai gali įtakoti domėjimąsi kultūra. Vadovėliuose esantys pavieniai Lotynų Amerikos muzikos pavyzdžiai vargiai ar gali sukelti jauno žmogaus susidomėjimą, kadangi keletas parinktų dainų negali atspindėti net vienos tautos muzikinės kultūros, ką jau kalbėti apie visą Lotynų Ameriką. Bet kokiu atveju Lotynų Amerikos muzika kaip ir visa masinė kultūra plinta ir be ugdymo įstaigų pagalbos. Tik iškyla klausimas, ar šios įstaigos išugdys jauno žmogaus poreikį domėtis ir atsirinkti tai kas vertinga, tobulinti save, o ne paprasčiausiai egzistuoti masinėje kultūroje. Norą tobulintis lemia ne tik. įgimtos asmens savybės, bet taip pat ir šeima, auklėjimas, mokymosi ar darbo aplinka.

Šiame amžiuje kiekvinam visuomenės nariui ypač aktuali tampa žmogaus dvasinės kultūros brandos kokybė. Efektyviausia priemonė – kultūros sfera labiausiai atitinkanti asmens interesus. Šiais laikais yra didžiulė pasirinkimo galimybė. Muzika turinga stiliais ir žanrais tiesiog „brukama“ aktyviam ir pasyviam klausytojui, kadangi skamba visur ir visomis progomis. Nuo jos neįmanoma pabėgti, todėl ji priimama ne kaip tam tikras produktas, o kaip savaime suprantama aplinka. Todėl turėtų džiuginti jei jaunam žmogui gimsta poreikis vienokiai ar kitokiai muzikinei veiklai, o per jo interesus atitinkančią muziką ir muzikinę raišką atsiranda natūralus poreikis plėsti akiratį, tobulinti asmenybę ir dvasines vertybes.

Plačiausiai paplitusi ir populiariausia Lotynų Amerikos kultūros dalis yra popmuzika. Natūralu, kad ja daugiausiai domisi jaunesni žmonės kuriems dažnai masinė popkultūra yra neatsiejama nuo laisvalaikio praleidimo. Lietuvoje ne tik šiuo metu, bet ir sovietų laikais egzistavo Lotynų Amerikos muzika. Tam tikri šokiai buvo įtraukti į pramoginių ar sportinių šokių programas, juos galima buvo stebėti nacionalinėse ar tarptautinėse varžybose. Šokiai kaip profesionalus sportas nebuvo prieinami visiems, kadangi būreliai, mokyklos atsirinkdami ir ugdydami gabiausius, siekė išauginti profesionalius šokėjus.
Šiuo metu kiekvienas gali mokytis šokti savo malonumui nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar gabumų. Svarbiausia yra noras ir susidomėjimas. Rengiami kursai ir šokių mokyklos priima visus norinčius mokytis, o mokymo programos paruošiamos atsižvelgiant į pažangumo lygius ir amžiaus grupes. Nežiūrint to, didesnis susidomėjimas jaučiamas iš jaunimo pusės, galbūt todėl, kad jauni žmonės imlesni ir atviresni naujovėms. Vyresnio amžiaus žmonės dažniau klausosi Lietuviškos muzikos, o jaunimas linkęs dažniau keliauti ir domėtis kitomis kultūromis, mieliau klausosi muzikos iš kitų pasaulio šalių.
Žinios, patyrimas ar nuomonė apie bet kokio laikotarpo, stiliaus ir žanro muziką susiformuoja per ugdymą ir saviugdą, kurie be abejonės sąveikauja tarpusavyje. O pati muzika, ar muzikinė veikla kiekvienos asmenybės gyvenime gali pasireikšti kaip komunikacija, tarnauti kaip terapijos priemonė, ar tapti saviraiškos sfera (žr. 1 paveikslą).

1 pav. Muzika, arba asmens muzikinė kultūra yra ugdymo ir saviugdos rezultatas, kuri kaip priemonė tarnauja komunikacijai, saviraiškai, terapijai.

Komunikacija. Komunikacijos procesas – tai socialinis bendravimas su kitais, kuris yra nepaprastai svarbus tam, kad komunikavimo procese suvoktume kas esame. Egzistuoja ne viena bendravimo forma. Verbaliniame bendravime norint kažką pasakyti yra svarbu parinkti tinkamus žodžius, svarbi žodžių eilės tvarka, kalbančiojo balso intonacija, dikcija, kalbėjimo greitis ir kiti niuansai. Muzikoje yra svarbi melodija, ritmika, tempas, dinamika, instrumentai ir kiti dalykai, nuo kurių priklauso mintis, nuotaika. Muzika, tai kalba, kuria galima susikalbėti visame pasaulyje. Ši kalba neverbalinė, todėl skirtingose kultūrose gali būti skirtingai suprantama, priklausomai nuo toje kultūroje esančių prioritetų, stereotipų. Tas pats kūrinys atliekamas skirtingų šalių atlikėjų yra skirtingai suprantamas, todėl atliekant adaptuojamas prie jį supančios aplinkos kultūros.
Skirtingose epochose ir kultūrose vyrauja muzikos stilių ir žanrų įvairovė. O praktikos ir patyrimo dėka klausytojas, atlikėjas išmoksta suprasti tam tikrą stilių ar žanrą. Suvokdamas arba išreikšdamas muzikos kūrino turinį, mintį ar pojūčius žmogus bendrauja su aplinka. Instrumentinė ar vokalinė, rimtoji, lengvoji ar pop muzika, savaip išreiškiama, pateikiama, mums diktuoja tam tikrą informaciją.
Vokalinė muzika – tai poezija papildyta muzikos garsais, kurie žodžiams gali suteikti gilesnę prasmę, sukurti tam tikrą nuotaiką, tai reiškia daugiau nei vien žodžiais atskleisti esmę.. Be vokalinės muzikos yra ir instrumentinė, kuri galbūt ne taip konkrečiai kaip vokalinė muzika, bet taip pat gali perteikti įvairios informacijos.
Lotynų Amerikos šalių kultūroje didelę dalį sudaro šokių muzika. Šokis – visų pirma įprasmintas kūno judesys galintis geriau nei žodžiais išreikšti asmeninę patirtį ir jausmus. Būtent dėl šių savybių šokis yra neverbalinė komunikacija. Ne žodžiais, o judesiais, kūno kalba galima interpretuoti, perteikti simbolius, žadinti fantaziją. Kūno kalba kiekvienam prieinama ir nesunkiai suvokiama, tačiau suprantama nevienareikšmiškai, todėl galima sakyti nelabai konkreti. Tačiau iš kitos pusės kūno kalba galima perteikti informaciją kurią žodžiais pasakyti būtų labai sudėtinga, o galbūt kartais ir nįmanoma. Šokis dažniausiai yra lydimas instrumentinės ar vokalinės muzikos ir apima daugelį jutimų. Klausą, regą, lytėjimą, net ir uoslę. Dėl šios priežasties tai komunikacija perduodanti daug įvairiaplanės informacijos vienu metu.

Saviraiška. Saviraiška – savojo „aš“ ir patirties įgyvendinimas ir įprasminimas tam tikroje veikloje. Muzika, kaip ir kiti menai yra viena iš pagrindinių saviraiškos sferų.
Saviraiška galima per muziką, tiksliau dalyvaujant pačioje muzikinėje veikloje. Kiekviena muzikinės veiklos rūšis vienaip ar kitaip veikia žmogų, jo dvasinę, emocinę ir fizinę būklę. Galima išskirti tokias pagrindines muzikinės veiklos rūšis:

§ Grojimas muzikos instrumentais;
§ Dainavimas;
§ Šokis, judesys;
§ Aktyvus muzikos klausymas.

Užsiimat bet kuria iš išvardintų veiklos rūšių žmogus pritaiko jau turimą tam tikrą muzikinę patirtį, gebėjimus. Žinoma grojimas muzikos instrumentais reikalauja bent jau minimalaus kokio nors instrumento valdymo įgūdžių, tačiau dainuoti ir šokti galima pasitelkus prigimtinius sugebėjimus. Kūno kalbos, judesių pagalba išreikšti emocijas. Rezultatas ir kokybė priklauso nuo įgūdžių šioje srityje, tačiau įvairiais atvejais siekiama skirtingo tikslo. Kaip pavyzdžiui parodyti kitiems savo sugebėjimus, arba tiesiog atsipalaiduoti, atsikratyti įtampos, išreikšti save. Šioje veikloje didelį vaidmenį vaidina improvizacija. Pavyzdžiui ne visada gali kelti pasitenkinimą vienodai atliekami išmokti tam tikri šokio žingsneliai, nes tai jau tampa labiau mechaniniais kūno judesiais nei vidine išraiška.
Šokis yra gana plačiai paplitusi veikla ir ypač mėgiama jaunimo. Su šia veikla dažnai siejamas laisvalaikio praleidimas, pramogos, pasilinksminimai. Šokis leidžia išlieti vidinę energiją pasitelkus fizinę išraišką, tai yra emocijas atskleisti kūno judesių pagalba. Šokis neegzistuotų be judesio, o judesys tai raiška. Per judesį galima daug pasakyti ir perteikti. J.Kievišas teigia, kad „Vaiko raiška neatsiejama nuo judėjimo, judesių komplekso. Vadinasi jų pažinimas, taikymas turėtų padėti vaikui sąmonėti. Laikantis šios pozicijos, galima manyti, kad judesys, jo prasmingumas gali padėti suprasti priemones, jų prasmes, kurios būdingos įvairioms veiklos formoms“ (1997, p.59)
Šiuolaikinėje muzikinėje kultūroje muzikos klausymas yra labiausiai paplitusi sąlyčio su muzika forma, ypač jaunimo tarpe, tačiau klausymas ne visada gali būti sutapatinamas su girdėjimu. Todėl didesnę įtaką gali daryti būtent aktyvus, arba kitaip sąmoningas muzikos klausymas sutelkiant dėmesį į garsus, ritmą, formą. Sąmoningas muzikos klausymas vyksta ir šokant, kai girdima muzika yra derinama su kūno judesiais.

Terapija. Jau nuo senų laikų muzika buvo naudojama ne tik pramogai, ritualams, bet ir psichoterapijos tikslais. E. Velička rašo: „Dovydas, giedodamas savo garsiąsias psalmes, ramindavo žydų karalių Saulių ir gydydavo jo sielos negalias“ (1997, p. 5). sesųjų civilizacijų laikais iš ligonių buvo varomos „piktosios dvasios“. Senovės graikų nuomone, muzika labiausiai veikia dainuojantį ar šokantį žmogų. Egipto, Graikijos, Romos medicinos mokslai teikė ypač didelę reikšmę gydomajai muzikos funkcijai. Aristotelis, Sokratas, Pitagoras, Platonas atkreipė dėmesį į gydomąjį muzikos poveikį emocijoms. ir psichinėms negalioms dainuojant (muzikuojant) arba klausantis muzikos. Pitagoras šį poveikį vadino „muzikine medicina“ (Vaičienė, 2002). Muzikos terapija ypač paplito XVII – XIX a. tuo metu buvo parašyti pirmieji moksliniai traktatai, kuriuose išaukštinta ir neretai pervertinta muzikos gydomoji galia. Jau tuomet buvo manoma, kad muzika įmanoma išgydyti daugelį psichinių ligų ir fiziologinių sutrikimų.
Šių laikų mokslininkai ir gydytojai nustatė, kad muzika padeda žmonėms apimtiems depresijos, pykčio, baimės, esant streso būsenos. Be to, gydytojų teigimu ji turi įtakos ne tik psichologijai bet ir fiziologijai. Į muziką reaguoja širdies, kraujagyslių, kvėpavimo sistemos, hormonų apykaita.

Pasak A. Vaičienės (2002), XX amžiaus žmogui, patiriančiam daug stresų, būdingos neurozės ir asteniškos būsenos. Gydytojai pradėjo naudoti muzikos terapijos metodus, kadangi vaistai ir fizioterapinės priemonės dažnai nepadėdavo. Po Pirmojo pasaulinio karo atlikti tyrimai įrodė, kad muzika gali pakeisti širdies veiklą, kraujo apytaką, kvėpavimo ritmą, medžiagų apykaitos procesus, raumenų įtampą.

Kiekvienas žmogus priklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, temperamento, ir kitų veiksnių, į muziką reaguoja ir ją suvokia skirtingai, todėl natūralu, kad skirtinga yra ir muzikos įtaka kiekvieno žmogaus organizmui. Taipogi įtakoja ne tik vidinė kultūra ir supratimas, bet ir momentinės nuotaikos, laikas bei aplinka. Iš visų meno šakų būtent muzika dažniausiai pripažįstama emocionaliausia. Garsai, tai yra muzika, labiau nei kiti menai gali paveikti tiek suaugusio žmogaus, tiek ir vaiko emocijas. Kadangi muzika yra meno rūšis pasižyminti dideliu emociniu poveikiu žmogui, tai pirmiausiai jos galioje yra sustiprinti ar susilpninti žmogaus emocinius išgyvenimus.

Muzikos terapija gali padėti įveikti įvairias ligas ir netgi depriseją. Viena iš jos krypčių yra šokio terapija, kurią pirmieji pradėjo taikyt amerikiečiai. Judesys, šokis skiriasi nuo žodinės psichoterapijos ir gali padėti tuomet, kai žodžiai neefektyvūs. Šokio terapija siejama su kolektyvine veikla, kuri vaduoja iš kompleksų, o geras pavyzdys užkrečia, verčia pasitempti, skatina sveiką konkurenciją, rungtyniavimą, suteikia pasitikėjimo savimi, praplečia socialinius ryšius. Be to judesys yra fizinis judėjimas kuris stiprina raumenis. Šokis priverčia su malonumu judėti net ir tuos, kurie nemėgsta fizinio krūvio. Jis gerina laikyseną, tiesina stuburą ir atpalaiduoja. Šokis per muziką, per jausmus išlaisvina kūno judesius, o pats šokio mokymasis, choreografija lavina atmintį.
Daugumos gydytojų, psichiatrų nuomone fizinis judėjimas yra vienas geriausių būdų atsikratyti streso, o šokis yra tam puiki priemonė. Be to jau viet tik pati muzika kiekvieną žmogų daugiau ar mažiau įtakoja emocionaliai. Šokti gali mokytis įvairios fizinės būklės ir amžiaus žmonės. Judesys ugdo pasitikėjimą savimi. Pasak Salsos studijos šokių mokytojos E.Dadurkaitės, salsa padeda atsikratyti baimės žiūrėti kitam asmeniui į akis, žmonės išmoksta nesivaržyti savo kūno, nustoja jaudintis būdami viešumoje.

M. Frankaitė (2006) siūlo terapijai pasitelkti Tango šokį. Būtent Tango todėl, kad tai nors ir porinis, tačiau nestandartinis šokis. Jau nuo pat pirmų žingsnelių muziką galima individualiai interpretuoti. Kiekvienas judesys, kiekvienas žingsnelis turi būti įprasmintas, kitaip jis atrodys lėkštas. Priklausomai nuo įgūdžių, partnerio, muzikos, ar net nuo nuotaikos, kiekvieną judesį galima atlikti vis kitaip. „Kiekvienas judesys – asmeninė interpretacija, nepaprastai daug pasakanti apie patį žmogų. Nemažą vaidmenį čia vaidina ir fatališka muzika: užgaudama jautriausias žmogaus sielos stygas ji subtiliai apnuogina mintis, kurias norime nuslėpti, ir mintis, kurias norime pasakyti. Tango – aistros, tolerancijos, pagarbos, meilės sau ir partneriui šokis“ (Frankaitė, 2006)..1.2. Kultūrų sąveikos įpatumai
Ne vien tik kultūra kuria žmogų, bet ir žmogus kuria kultūrą. Visuotinės kultūros turtingumas didele dalimi priklauso nuo individualios kultūros turtingumo. A. Baublienės teigimu „asmenybė yra nuolat save kurianti, nuolat susijusi veiklos sąlygojamomis sąsajomis su kitomis asmenybėmis ir tokia aktyviai vidinį ir išorinį gyvenimą gyvenanti asmenybė keičia ne tik save pačią, bet ir tą aplinką kurioje ji yra“ (2003, p. 12).
Psichologija, sociologija, estetika, etika, visos meno sritys, visuomenės mokslai suteikia pagrindus kultūrai. Šie mokslai yra intensyvūs esmens tobulėjimo ir dvasinio brendimo veiksniai, tačiau didžiausią auklėjamąjį poveikį turi literatūra ir menas. L. D. Barzdžiukienė rašo: „meno vertybės, turtinančios ir taurinančios asmenybę, jos emocijas, aktyvinančioskūrybinę mintį ir skatinančios prasmingesnius siekius, įtrauktos į asmenybės ugdymo sistemą, padės išvengti techninio lavinimo vienpusiškumo, dvasinio sąstingio, dorovinio abejingumo ir vis ryškėjančio interesų materialėjimo pavojaus“ (2006, p. 36).
Šiandieninė meninė, muzikinė kultūra įgauna vis didesnį europinį charakterį, nustelbiantį tradicinę tautinę kultūrą. R. Grigas (2001) akcentuoja, kad šiuolaikinį, civilizuotą tautiškumą suprantame ne kaip savęs aukštinimo ženklą arba visišką atsiribojimą nuo kitų kultūrų, bet kaip žmogaus priklausymą unikalų istorinį bei etnokultūrinį paveldą turinčiai dvasiniais ir moraliniais saitais suburtai bendruomenei. Dabartinė civilizacija nesiekia nurašyti tautiškumo, tiesiog einama link pasaulietiškumo ir etnokultūrinių mainų. Šiame amžiuje Civilizacijos ir kultūros likimas, gyvybingumas ir humanistinis prasmingumas neįsivaizduojamas be multikultūrinės įvairovės.
„Kartu su vis labiau ryškėjančia pasauline visuomene bei civilizacija formuojasi žmogaus kaip pasaulio piliečio, savimonė, kuri išstumia tautinę savimonę (ypač jeigu tas žmogus gyvena dar ir išklibintos, nusilpusios kultūros erdvėje“ (Grigas, 2001, p. 16). Dabartinės modernios technologijos naikina etnokultūrinį savitumą, ir vis labiau įsitvirtina paveldo ir tradicijų nepaisanti kintama ir fragmentiška kultūra. Tačiau dauguma mokslininkų neneigia, kad tautiškumas yra aiškiai modernaus pasaulio reiškinys, o etnokultūros puoselėjimas tampa netgi madingu. Grįžtame prie savo šaknų, stengiamės prisiminti entokultūrinį unikalumą, tačiau neišvengiamai esame įtakojami bendro civilizacinio vystymosi.
Galima būtų pasimokyti iš kitų tautų, kurios puoselėja savo kultūrą, kūrybines galias, ir geba visa tai pristatyti pasauliui. Stipri kultūra yra brandi kultūra, o brandi yra ta kultūra, kuri turi savo etnokultūrinį paveldą, papročius, tradicijas bei pasižymi atvirumu ir imlumu kitoms kultūroms, jų įtakoms.
Bet kokioje valstybėje keičiantis politiniams, ekonominiams ir kitiems veiksniams, keičiasi ir kiekvienos kultūros turinys. Skirtingų tautų kultūros sąveikauja tarpusavyje, įtakoja ir praturtina viena kitą. Tokiu būdu kuriasi kiekvienos tautos kultūra atskirai, ir taip pat formuojasi visuotinė kultūra sudaryta iš visų tautų kultūrų. B. Genzelis (1989) Nacionalinę kultūrą apibūdina kaip paradoksalų reiškinį, kadangi kiekvienos tautos kultūra savybinga, savarankiška, tačiau tarp atskirų tautų kultūrų nėra skiriamosios juostos. Kiekviename laikotarpyje jaučiama vienų ar kitų kultūrų įtaka ir jos neįmanoma išvengti. Jei ne Rusija ar Lenkija, tai Amerika ar kitos šalys įtakos Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Įtaka visiškai nepriklauso nuo to, ar šalis yra geografiškai arčiau ar toliau, kadangi esant tokiam technologijų palitimui ir populiarumui viso pasaulio kultūros yra vienodai lengvai pasiekamos. Neįmanoma nuo to atsiriboti, užsidaryti. Tačiau visados galima mokytis atsirinkti kas yra tinkama ir naudinga, ką galima priimti, pritaikyti ir kuo pasinaudoti. „Pavojus tautos egzistencijai atsiranda tada, kai šis vyksmas yra vienpusiškas: tik atiduodama arba tik priimama, tai yra atiduodant savo, įsiliejama į kitą kultūrą, atsisakoma savasties“ (Genzelis, 1989, p. 188). Az.ijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos tautoms tampa žinoma europiečių kultūra, o europiečiams Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Tačiau kiekviena kultūra tai priima ir supranta savaip, kadangi turi skirtingas vertybes ir tradicijas. Kiekvienoje kultūroje tas pats reiškinys gali būti suprastas skirtingai, ir vienur priimamas, kitur atmetamas kaip netinkamas, nepriimtinas del skirtingų priežasčių. (B.Genzelis, 1989, p. 20). Didelę įtaką daro laikmetis. XX amžiuje meno supratimas ir jo vertinimas pasidarė lankstesnis. Įvairių kultūrų – Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos vertybes šiuolaikinis europietis suvokia nuodugniau negu ankstesniais laikais. Jų vadinamieji egzotizmai atrodo ne tokie keisti. Pastebėta, kad nuo XX amžiaus pagyvėjo kultūrų mainai. O pačios vertybės dabartinius mokslininkus ne taip domina, kaip vertybių sklaida ir jų reikšmė visuomenės gyvenime (Gaižutis, 1998).
Kiekvienas žmogus priima ir vertina reiškinius pagal savo asmeninę kultūrą, kuri be abejonės yra įtakota jį supančios socialinės aplinkos ir visuomenei įprastos kultūros, o pastaroji neatsiejama nuo visuotinės, pasaulinės kultūros įtakos, beja kaip ir atvirkščiai. Tokiu būdu formuojasi skonis, pasirinkimo kriterijai. A. Gaižutis rašo: „Žmogaus skonis ir pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio atrodoniekieno nevaržomas, laisvas. Tačiau iš tikrūjų taip nebūna. Daug sąlygų lemia skonį ir pasirinkimą. Nors meno kūrinio vertinimo svertai būna įvairūs, bet jie vis dėlto turi objektyvumo. Vertinimo svertai – neatsiejami ir nuo žmogaus profesinės bei grupinės priklausomybės, ir nuo visuomenės, kurioje jis gyvena, kultūros bei tradicijų. Kuo labiau būna išpuoselėta kultūra, tuo didesnė atsiranda estetinio skonio ir vertinimo laisvė. Žmonės darosi pakantesni įvairioms neįprastoms meninėms kūrybos kryptims, srovėms ir srovelėms“ (1989, p.9).
Pagyvėjus kultūriniams mainams Europoje pradėta gana aktyviai domėtis Afrikos, Azijos bei Lotynų Ameikos kultūromis ir žinoma viena iš domėjimąsi sukėlusių kultūros sričių yra muzika. Lotynų Amerika yra vis dar tiriama atitinkamų Amerikos ir Europos institutų, o jos kultūra ir menas pristatomi visam pasauliui. Kaip matome muzika be didelių pastangų populiarėja ir atranda vis daugiau gerbėjų. Be to manoma, kad ateityje Lotynų Amerikos muzika turi perspektyvų užkariauti viso pasaulio klausytojus ir užimti didžiausią pasaulio muzikinės kultūros dalį. E. G. Baur knygoje „Kas praeina, kas pasilieka“, kuri siekia atskleisti kokia bus netolimos ateities kultūra, kasdienybė ir visuomenė, apklausė įvairių šalių skirtingų sričių specialistus. Vienas iš autorės pateiktų klausimų skamba taip: „Pasaulio muzika yra reiškinys, kuris pažadino mūsų susidomėjimą kitų kultūrų muzika. Kokių kultūrų muziką dar galima būtų atrasti?“ Vienas iš apklaustųjų Martinas Bremas, Columbia Records/Sony Music Enterntainment direktorius atsako: „Dar nevisiškai atrasta Pietų Amerika. Be to, poliarinės sritys, Papua ir Naujoji Gvinėja, Fidžis ir t.t. tebėra baltos dėmės“ (2000, p. 160). Remiantis apklausos rezultatais daromos išvados, kad ne JAV ar Anglija, bet Lotynų Ameriką žinovai laiko tuo regionu, iš kurio skambės ateities muzika. Recording Industry of America skelbia, esą jų apskaičiavimais Lotynų Amerikos muzikos rinka vien tik 1998 metais išaugo apie 24 procentai. Iš įvairių samprotavimų išvesta tokia teorija: „Jausmingumo ilgėjimasis bejausmiame kompiuterių pasaulyje atgaivins šokių muziką, Lotynų Ameriką pavers muzikos madas diktuojančiu centru ir atims valdžią iš dabartinių muzikos metropolijų.“(Baur, 2000, p. 155).

1.3. Lotynų Amerikos muzikos žanrai.

Lotynų Amerikos muzikos šaknys tiesiogiai susijusios su geografiniais, kultūriniais ir politiniais Amerikos kolonizavimo įvykiais. Joje slypi vietos indėnų, europietiškų, afrikietiškų, ir kitų pasaulio kraštų muzikinių tradicijų elementai. Lotynų Amerikos pirmieji gyventojai buvo indėnai, ateiviai iš Šiaurės Amerikos. Actekai, inkai, majai, toltekai ir kitos kultūros įsitvirtinusios Lotynų .Amerikos teritorijoje jau nuo neatmenamų laikų, kurie turėjo savo tradicijas, religines apeigas, papročius, šventes, kurių viena iš svarbiausių dalių buvo muzika. XV a. pabaigoje Amerikos žemyną pradėjo užkariauti ispanai ir portugalai, kurie atsivežė ir savo šalies kultūrą. Atrastosios Amerikos kolonizavimas staiga nutraukė vietinių gyventojų kultūros raidą. Atvykėliai naikino senąsias tautas žudydami žmones, o likusiems skiepydami visiškai kitokios, europietiškos kultūros tradicijas. Tuo pačiu metu kolonizatoriai iš Afrikos į Naująjį Pasaulį gabeno juodaodžius vergus. Tokiu būdu susimaišę skirtingų rasių ir kultūrų žmonės iš skirtingų žemynų pradėjo formuoti dabartinę Lotynų Amerikos kultūtą, architektūrą, dailę, muziką.
Kiekvienos tautos muzikinėje kultūroje galima rasti labai įvairios, skirtingų laikmečių, stilių, žanrų muzikos. Lotynų Amerikos šalys taip pat turi daugybę liaudies dainų, pramoginės ir akademinės muzikos, šiuolaikinių kūrinių, tačiau jų muzikinę kultūra pasaulyje pagrinde atstovauja jau po XV amžiaus susiformavusi šokių muzika.

Šokis, tai veikla sujungianti kūna ir sielą, judesį ir emociją. Šokyje svarbiausia ritmas. O Lotynų Amerikos muzikos ritmai ypač chatakteringi, patraukiantys klausą. Lotynų Amerikos ritmams (iš kokios šalies jie bebūtų kilę), būdinga reguliari aštuntinių natų tėkmė, paženklinta sinkopiniais akcentais – dažnai labai netikėtose vietose. Būtent iš ritminės formulės galima atskirti koks tai yra šokis. Didelė mušamųjų instrumentų įvairovė leidžia sukurti ne tik tam tikrą ritminį piešinį, skambesio spalvą, bet ir šokio charakterį. Yra žanrų, kur be mušamųjų kiti instrumentai visai nenaudojami. Kaip ryškiausias ir labiausiai žinomas pavyzdys – Kapueira – netradicinis kovos menas, dar vadinamas šokiu imituojančiu kovą. Tai Afrikos įnašas į Lotynų Amerikos kultūrą, kaip ir nemaža dalis kitų šokių ritmų. Ritmas yra tas muzikos kūrinio komponentas, kuris egzistuoja ir mūsų aplinkoje, jis yra suprantamas kaip natūralus reiškinys, todėl jo pagalba galima ugdyti asmens muzikinius įgųdžius, kūrybiškumą. J.Kievišas rašo: „.pulsacija, ritmas nepriklausomai nuo didesnių ar mažesnių gebėjimų, pojūčių, veiklos galimybių natūraliai egzistuoja aplinkos reiškiniuose, daiktuose, sistemose. Mes, integruodamiesi į tokią aplinką, turime tik išsiugdyti šį pojūtį, savybę, gebėjimą justi ir jausti. Tai būtina asmenybės sociokultūrinei integracijai sąlyga“(1997, p. 59).
Šveicarų profesorius, kompozitorius, pedagogas E. Žakas – Dalkrozas (E. Jaques – Dalcroze) siūlė muziką jungti su judesiu kad lengviau būtų pajusti ritmą, judesio pagalba geriau suprasti, įsisavinti muziką. Iš vienos pusės ritmas yra labai sudėtingas, kadangi sudarytas iš tempo, metro ir kitų komponentų, ir tai daro jį patraukliu, ydomiu, nenuobodžiu. Tačiau visi sudėtingi muzikos ritmai yra sudaryti iš paprastų. Todėl iš kitos pusės ritmas yra labai paprastas, jį lengva pajusti, improvizuoti, ir dėl šios priežasties jis visiems prieinamas, nesunkiai suprantamas.

Kiekvienas šokis, kiekvienas ritmas turi savyje užkoduotą informaciją, emociją, o kiekvienas žmogus perleisdamas jį per savo prizmę gali tai savaip suprasti, interpretuoti ir atskleisti. Kiekvienas šokis turi jam būdingus žingsnelius ir figūras, tačiau šokis nėra vien tik specialių žingsnelių visuma, technika. Visa tai galima pavadinti šokiu tada, kai kūno kalba yra atskleidžiamas jausmas, emocija. Šokio pagalba sujungiame tai ką turime savo viduje, tai ką jaučiame, su tuo kas yra išorėje, tai yra su kūnu. Šokis suteikia galimybę pasitelkti vaizduotę, parodyti tariamas ar norimas emocija, suteikia galimybę persikūnyti. Tokiu būdu galima tarsi pabėgti, pailsėti nuo savęs. Esant niūrioms mintims nuotaikinga muzika gali prablaškyti, suteikti gerų emocijų, ar net padėti nenugrimzti į depresiją.
Šokis tai mini spektaklis, kuriame nereikia specialiai kurti scenarijaus ir išmokti žodžių. Kiekvienas šokis turi savo istoriją, savo nuotaiką, o muzika leidžia improvizuoti, kiekvieną istor.iją papildyti savo vaizduotės vaisiais, o esamą nuotaiką – savo emocijom kurias iššaukia girdima muzika. Bene svarbiausią ir populiariausią Lotynų Amerikos muzikos dalį sudaro nuotaikinga, temperamentinga šokių muzika, kurią jau beveik visame pasaulyje spėjo pamilti ne tik jaunimas.
Skirtingose Lotynų Amerikos šalyse vyrauja skirtingi muzikos stiliai ir žanrai. Daugumoje Karibų teritorijų: Kuboje, Puerto Rike, Haityje, Dominikos Respublikoje muzika kilo maišantis labiau afrikietiškai ir europietiškai (daugiausia ispanų ir prancūzų) kultūroms. Karibų teritorijos turtinga muzikinė tradicija davė pradžią tokiems stiliams, kaip salsa, mambo, rumba, cha-cha-cha ir danzon (Kuba), bomba ir plena (Puerto Rikas), merengai ir bachata (Dominikos Respublika), merengai ir konpa (Haitis), reggae, ska ir rock steady (Jamaika), calypso ir soca (Trinidadas) ir daugybė kitų ritmų bei šokių. Pietų Amerikos šalyse, kuriose išliko tvirtesnės „indėniškos” tradicijos, kultūriniai mišiniai suformavo: populiariają samba ir bossanova (Brazilija), tango (Argentina), cumbia ir vallenato (Kolumbija) candombe (Urugvajus), jorope (Venesuela). Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje, mažiausiai paliestoje afrikietiškos įtakos būdingiausi pavyzdžiai – mariachi orkestras ir marimbų ansamblis (Rimša, 2001).
Vienas populiariausių žanrų yra Salsa, tituluojama Lotynų Amerikos šokių „karalaite“, kuri gimė Kuboje ir sparčiai paplito po kitas Lotynų Amerikos šalis, o vėliau ir visą pasaulį. Tai šokis turintis daugelio kitų Lotynų Amerikos muzikos žanrų šaknų. Pasiklausius šių dienų Salsos, galima išgirsti Son pagrindą, Kumbijos, Guarančios, Čiarangos muzikos elementų, taip pat senųjų Merengų ritmų ir kitų senų muzikos stilių bei modernių ritmų mišinį. Salsa paplitusi po visą „Naująjį pasaulį“ įgavo dar daugiau įvairovės. Kiekvienoje šalyje (Dominikos Respubikoje, Kolumbijoje, Puerto Rike, Meksikoje ir kt.), ją įtakojo tos šalies muzikos stiliai ir tradicijos, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent Kuboje susiformavo ta Salsa, kuri paplito po visą pasaulį. Į Lietuvą Salsa atkeliavo apie 2000 – aisiais. Tuo metu Salsa buvo prijungiama prie pramoginių šokių kursų, kur kartu su kitais šokiais galima buvo išmokti pagrindinių Salsos judesių. Tačiau Salsa labai greitai išsikovojo simpatijas, atsirado dalis žmonių, kurie norėjo plačiau pažinti Salsos pasaulį, todėl pradėjo kurtis klubai, kuriuose buvo šokamas išimtinai tik šis šokis. Klubuose vyko ne tik šokių pamokos, bet ir seminarai bei mėgėjiškos varžybos, taip atsidrado didelė grupė žmonių, kuriems Salsa tapo gyvenimo būdu. Įvairių profesijų žmones suvienijo domėjimasis šokiu ir visa Lotynų Amerikos kultūra.

Tarp populiariausių ir labiausiai įsitvirtinusių Europoje lotyniškos muzikos žanrų yra Argentinietiškasis Tango, kuris gimė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Muzikine prasme Tango atstovauja vadinamųjų kreolų – baltųjų Lotynų Amerikos gyventojų kultūriniam sluoksniui. Tango muzikai būdingas pabrėžtas ritminis piešinys akcentuojant užtakčio dalį. Pirmieji Tango buvo atliekami pritariant gitarai, fleitai ir smuikui. XX a. neatsiejamu nuo Tango tapo bandoneonas – akordeono tipo instrumentas, vėliau ir pats akordeonas. Nors Tango muzika labai skiriasi nuo kitos Lotynų Amerikos muzikos, tačiau šis, taip pat kaip ir kiti žanrai yra įvairių muzikinių kultūrų mišinys. Tai afrikiečių „candoble“ ritmas, ispanų „flamenko“ ritmai, kubiečių, italų, argentiniečių dainos. Tango, tai meilės ir aistros šokis, o jo paslaptis – aistra, kuri nedemonstruojama išoriškai, bet išgyvenama viduje. Šiame šokyje svarbiausia ne kūno judesiai, o išgyvenamos emocijos visa savo esybe (E. Gimenez, 2002).

XX a. pradžioje Tango sukėlė sensaciją Paryžiuje ir akimirksniu išpopuliarėjo visoje Europoje, tame tarpe ir Lietuvoje. Dabar šis žanras yra gerokai pasikeitęs, atsiradusi stilių įvairovė. Lietuvoje būtent Argentinietiškas Tango pradėjo populiarėti 1999 metais, kai atvykęs lietuvių kilmės argentinietis Juan Eduardo Gimenez įkūrė Viln.iuje Tango Akademiją, su tikslu skleisti šokio dvasią per judesio, muzikos ir poezijos vienovę. Pirmieji mokiniai buvo menininkai, aktoriai, šokėjai, kurie dabar jau patys tapo mokytojais. Norinčių pažinti Tango muziką ir šokį vis daugėja, todėl besidomintys bendraminčiai buriasi į klubus. Kadangi Tango yra didelė Agrentinos ir Urugvajaus kultūros dalis, tai domėjimasis pačiu šokiu neatsiejamas nuo domėjimosi visa šių šalių kultūra. Be to Tango nėra ta muzika, kurią visi pamilsta išgirdę pirmą kartą, nes pirmiausiai ją reikia pažinti, žinoti jos istoriją, tada ji tampa labiau suprantama ir artimesnė.

Samba – Brazilijos populiariosios muzikos žanras, kurią Rio de Žaneiro karnavalai išpopuliarino po visą pasaulį. Samba turi įvairių atmainų: lėtoji, karnavalo, žinksniuojanti samba ir pan. Jos muzikai būdingas sudėtingas ritminių akcentų piešinys. Viena iš Sambos atžalų yra Bosa Nova. Tai subtili populiariosios muzikos forma, kuri išsivystė kai A. C. Jobim (kompozitorius ir pianistas), su J.Gilberto (gitaristas ir vokalistas), ir grupe universiteto studentų ieškojo ydomesnės Sambos formos. Sambos poliritmijos ir džiazo pulsacijos elastingumas suformavo neįtikėtinai sudėtingas ritmines struktūras, kurios apskritai retai sutinkamos populiariojoje muzikoje. Šis žanras įėjo į džiazo istoriją, o C. Jobimo kompozicija „La chica de Ipanema“ (Mergaite iš Ipanamos) – geriausiai žinomas Bosa Novos pavyzdys visame pasaulyje. Tradicinė Brazilijos kovos meno rūšis – Capueira, sukurta vergų iš Afrikos. Norėdami užmaskuoti „kovinį pobūdį“, šio savotiško kovos ir judesio meno kūrėjai suteikė jam įspūdingo šokio pavidalą. Capueira vadinama ir unikali perkusinė muzika, palydinti šį šokį – kovą. Lietuvoje apie Capueira sužinojome tik prieš keletą metų, tačiau atsiranda vis daugiau besidominčių šia muzikos ir tuo pačiu sporto sritimi. (Avramecs, Muktupavels, 2000; Rimša, 2001).

Rumba išsivystė Kuboje iš afrikiečių šokio imituojančio seksualinius veiksmus. Pasaulyje paplito po Antrojo pasaulinio karo žymiai pakitusi Rumba, kuri tapo romantišku meilės ir aistros šokiu. Čia čia čia – Lotynų Amerikos žanrų, sukurtas Kubos muzikanto E. Jorin, kuris eksperimentavo su Danson muzikos melodijomis ir ritmais. Nežiūrint to, kad Čia čia čia yra vienas iš naujausnių Lotynų Amerikos šokių, jis kaip ir kiti iš čia paminėtų šokių (Rumba, Samba, Tango), yra įtrauktas ir patvirtintas bendroje šokių programoje.

1.4. Lotynų Amerikos muzikos sklaidos Lietuvos kultūroje prielaidos

Po 1990 – ųjų metų Lietuvoje atsisakius kultūros ideologinių suvaržymų, sparčiai išryškėjo jaunimo susidomėjimas naujovėmis ir didėjantis individualumo poreikis. Laikotarpio politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės sąlygos daro didelę įtaką jaunimo skoniui bei poreikiams.

Nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo metų Lietuvos kultūroje pastebima žymi pasaulėvaizdžio kaita ir naujovių antplūdis, papildęs Lietuvos kultūrą tiek teigiamais, tiek ir neigiamais aspektais. Vakarų kultūros idėjoms, kaip ir visoms naujovėms ypač imlus jaunimas, kuris priėmė viską kas buvo siūloma. Tarp didžiulės kultūrinės įvairovės pasidarė sunku orientuotis tiek kultūros stiliuose tiek prasmėse. Išaugo susidomėjimas laisvu gyvenimo būdu, Vakarietiško stiliaus šokių vakarėlių kultūra, įvairiomis muzikos kryptimis. Subkultūrinių bendrijų kūrimasis taip pat buvo įtakotas Vakarų kultūros. To meto kultūros sklaida buvo glaudžiai susijusi tiek su socialiniais ir ekonominiais, tiek ir su politiniais gyvenimo pokyčiais.

Ramanauskaitės manymu jaunimui tokia kultūrinė aplinka suteikė plataus pasirinkimo ir įvairių kultūrinių eksperimentų galimybes (2004, p. 91). Ne tik vakarų idėjos, bet ir technologijos įnešė permainų į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Kompiuterių, interneto pagalba tapo labiau prieinami kitų šalių muzikos atlikėjų video ir audio įrašai. Atsirado daugiau galimybių išgirsti kuo įvairesnės muzikos iš viso pasaulio.
XIX a. antroje pusėje dėl lėto pramonės vystymosi, santykinio gyvent.ojų pertekliaus žemės ūkyje, ar karo tarnybos vengimo iš Lietuvos emigravo daug jaunų žmonių. Vien į Lotynų Ameriką (daugiausiai į Argentiną, Braziliją, Urugvajų) 1923 – 1939m. iš Lietuvos emigravo apie 80000 žmonių ieškodami geresnio gyvenimo.
Pastaruosius dešimt metų galime pastebėti, kad, nedidelė dalis emigrantų vaikų ir vaikaičių vėl grįžta dirbti, mokytis ir gyventi į Lietuvą. Jau būdami kitų šalių piliečiais atsiveža į mūsų kraštą savo kultūrą, patirtį ir žinias. Norėdami įsitvirtinti protėvių žemėje, dalis jų tai stengiasi padaryti per muziką, Lietuvoje kuria grupes, atlikdami temperamentingą Lotynų Amerikos muziką. Atidaro šokių studijas, kuriose santūrius lietuvius moko egzotiškų šokių. Į Lietuvą 1999 metais atvykęs lietuvių kilmės argentinietis Juan Eduardo Gimenez, įkūręs Vilniuje Argentinietiško Tango Akademiją, šiuo metu yra aktyvus Lotynų Amerikos muzikos bei visos kultūros propaguotojas. Prie to nemaža dalimi prisideda kitas lietuviško kraujo turintis argentinietis Federico Manzanarez, kuris Lietuvoje veda Salsos šokių pamokas, koncertuoja kaip vokalistas. Jų ir kitų atvykusių gyventi į Lietuvą Lotynų Amerikos šalių piliečių iniciatyva populiarinama šių šalių muzika, supažindinama su kultūros tradicijomis.
Pastaruoju metu jaučiamas žymiai padidėjęs gyvenimo tempas, nuolatinė įtampa, stresai, depresijos. Bėgdami nuo rutinos žmonės renkasi ne tik tradicinius atsipalaidavimo, prasiblaškymo būdus, jie ieško naujovių, įvairovės, gal net egzotikos. Į savo gyvenimus įsileidžia dalelę kitos kultūros. Kaip pavyzdžiui dažnai bonsai medelius auginantiems žmonėms nesvetima yra ir japoniška arbatos gėrimo ceremonija, ar net japoniško stiliaus namu aplinka ir interjeras. Dvasios ramybės ir tobulėjimo šalininkams artimas indiškas ajurvedos gydymas ir filosofija. Vis daugėja Braziliškojo netradicinio kovos meno Kapueira gerbėjų. Ir bene vienas populiaresnių uzsiėmimų yra Lotynų Amerikos šokiai. Šokių studijos siūlo programas vaikams ir suaugusiems, pradedantiesiems ir pažengusiems. Tos pačios šokių studijos organizuoja ne tik mokymus, bet ir vakarėlius, šventes ir kitokius susiėjimus. Taigi į tokias vietas susiburia bendraminčiai besidomintys ne tik Lotynų Amerikos šokiu, bet ir visa kultūra, kalba, tradicijomis. Tai tampa gyvenimo būdu. Vilniaus Argentinietiško tango klubo nariai apie Tango šneka ne tik kaip apie šokį suteikiantį malonumą, atsipalaidavimą, bet kaip apie savotišką gyvenimo filosofiją.
Kalbant apie Lotynų Amerikos muziką skirtą šokiui, galima sakyti kad tai muzika leidžianti žmogui išreikšti ir atskleisti savo seksualumą. Apskritai, pirmykščių žmonių gyvenime šokis buvo įvairių ritualų sudedamoji dalis. Tarp jų buvo ir ritualai skirti sužavėti, suvilioti priešingos lyties astovus.
XXa. Lotynų Amerikos muzika pradėjo plisti po Šiaurės Ameriką, Europą, ir labai greitai užkariavo visą pasaulį. Būdama tokia ekspresyvi ir aistringa ji buvo laikoma nepadoria. Tačiau jau maždaug dešimtmetį Lietuvoje ši muzika rado nemažai savo klausytojų, gerbėjų ir atlikėjų, o kalbos apie nepadorumą nurimo.
Šiuolaikinių technologijų pagalba galime ne tik išgirsti, bet ir pamatyti temperamentingus šokius atliekamus įvairių Lotynų Amerikos šalių atlikėjų. Puikus to pavyzdys yra Brazilijos karnavalai transliuojami daugelio pasaulio šalių televizijų. Nenutylančios muzikos ir nepaliaujamų šokių dienos ir naktys, fejerverkai, akinančios spalvos, Sambos šokėjos tradiciniais karnavaliniais apdarais nesidrovinčios apnuogintų kūnų, ir nepaliaujamos linksmybės. Karmavalai, gimę ten kur gyvena indėnų, portugalų ir afrikiečių palikuonys, demonstruojantys kaip moka džiaugtis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Ir mūsų spaudoje galime perskaityti, kad Brazilijoje, kuri yra didžiausia katalikiška valstybė pasaulyje, beveik savaitę besitęsiančiuose karnavaluose švenčiantys žmonės paprastai geria daug alkoholinių gėrimų ir atsiduoda šokiui bei seksualiniams nuotykiams.
(http://www1.lrytas.lt/?id=11407763871140024765&view=4)
Viliojantis reg.inys kasmet pritraukia vis daugiau žiūrovų iš viso pasaulio. Ne tik karnavaluose skambanti samba, taip pat salsa, rumba (dar vadinama meilės šokiu), yra ir kiti šokiai, kurie kūno judesių pagalba leidžia vilioti, gundyti bei demonstruoti seksualumą. O tai yra reiškinys žavintis jaunimą.

Lotynų Amerikos muzika gana populiari visame pasaulyje. Be abejo jai plisti padeda atsidariusios sienos ir paskutiniais dešimtmečiais suaktyvėję kultūrų mainai, tačiau didelę reikšmę turi ir pačios muzikos energetinis užtaisas, temperamentas, užvedantys ritmai, kurie ypatingai jaunimo tarpe randa aktyvių šios muzikos vartotojų.

II. LOTYNŲ AMERIKOS MUZIKOS SKLAIDOS YPATUMAI JAUNIMO TARPE (EMPIRINIS TYRIMAS)2.1. Tyrimo metodologija
Aiškinantis Lotynų Amerikos muzikos sklaidos priežastis ir galimybes Lietuvos kultūroje buvo taikytas teorinės analizės metodas, leidęs analizuoti ir apibendrinti mokslinę literatūrą. Remiantis šia analize buvo sudaryta anketa.
Tyrime naudoti empiriniai metodai:
· Siekiant atskleisti Lotynų Amerikos muzikos sklaidos galimybes jaunimo tarpe, išsiaiškinti domėjimosi šia muzika priežastis ir šaltinius, buvo organizuojamas žvalgomasis tyrimas (pateikta anketa, 1 priedas).
· Atlikta kokybinė ir kiekybinė gautų duomenų analizė.

Empirinio tyrimo tikslas – atskleisti jaunimo požiūrį į Lotynų Amerikos muziką, išsiaiškinti populiariausias šios muzikos sklaidos galimybes.

Tyrimo organizavimas. Tyrimas atliktas 4 aukštosiose mokyklose: Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, Vilniaus Pedagoginiame Universitete, Mykolo Riomerio Universitete ir Vilniaus Universitete. Siekant, kad tyrimo imtis būtų kuo tiksliau reprezentuojama, buvo pasirinktos keturios skirtingos Vilniaus aukštosios mokyklos, kuriose mokosi studentai atvykę iš įvairių Lietuvos vietovių.

Tyrimo metodai:
– anketinė apklausa;
– procentinė lyginamoji analizė.

Tyrimo anketos sudarymas, vertinimas ir kodavimas. Tyrimui buvo pateikta anketa sudaryta iš 14 klausimų. 1 – 3 klausimai skirti pagrindinės informacijos apie tyrimo dalyvius (lytis, amžius, spacialybė) gavimui. Likusieji klausimai skirti atskleisti jaunimo požiūrį į Lotynų Amerikos muziką. Anketa buvo sudaryta iš uždaro, pusiau uždaro ir atviro tipo klausimų.
Tiriamųjų imties charakteristika. Siekiant išsiaiškinti studentų domėjimosi Lotynų Amerikos muzika priežastis buvo atlikta apklausa raštu. Iš viso buvo apklausta 200 įvairių specialybių studentų nuo 17 – likos metų iš keturių Vilniaus aukštųjų mokyklų. Atmetus nevisiškai užpildytas ir sugadintas anketas, analizuoti tinkamos liko 187 anketos. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal specialybę ir lytį pateikiamas 1 lentelėje, pagal amžiaus grupes ir lytį – 2 lentelėje.

1 lentelė
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal specialybę ir lytį

Vyr. Mot. Viso

N % N % N %

Muzika 31 16,6 55 29,4 86 46

Kita 44 23,5 57 30,5 101 54

Viso 75 40,1 112 59,9 187 100

Visos specialybės susijusios su muzika (tai yra dainavimas, dirigavimas, kompozicija ir kitos), apibendrintos ir pavadintos „Muzika“, o specialybės, nesusijusios su muzika (vadyba, ekonomika, inžinerija, literatūra ir pan.), apibendrintos į skiltį „Kita“. Matyti, kad muzikos ir kitų specialybių studentų apklausta proporcingai.

2 lentelė
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes ir lytį

iki 20 metų 20 – 25 metų 26 – 30 metų virš 30 metų Viso

N % N % N % N % N %

Vyr. 14 7,5 28 15 15 8 18 9,6 75 40,1

Mot. 15 8 50 26,7 25 13,4 22 11,8 112 59,9

Viso 29 15,5 78 41,7 40 21,4 40 21,4 187 100

Darant prielaidą, kad priklausomai ne tik nuo specialybės, bet ir nuo amžiaus skiriasi požiūris ir susiformavusios nuostatos, tiriamieji buvo suskirstyti į 4 amžiaus grupes: iki 20 metų, 20 – 25 metų, 26 – 30 metų ir virš 30 metų.

2.2. Jaunimo požiūris į Lotynų Amerikos muziką

Lietuvoje Lotynų Amerikos muzika yra tik masinės popkultūros dalis, todėl žinios ir nuomonė apie ją daugiausiai formuojasi ne ugdymo institucijose, o už jos ribų ir priklauso nuo socialinės aplinkos poveikio. Plačiai paplitus po pasaulį Lotynų Amerikos muzikos žanrų įvairovė gana gerai žinoma ir Lietuvos jaunimui. Atliktas tyrimas parodė, kad tokias sąvokas kaip Salsa ir Tango yra girdėję visi apklaustieji (žr. 2 paveikslą), nežiūrint to, kad Tango egzistuoja Lietuvos kultūroje jau ne vieną dešimtmetį, o apie Salsa išgirdome tik apie 2000 – uosius metus.

Žinoma, negalima teigti, kad visi apklaustieji pažįsta šią muziką, tač.iau plačiai paplitęs paties pavadinimo žinojimas leidžia manyti, jog būtent šie žanrai yra geriausiai žinomi, dažniausiai minimi, apie juos daugiausiai rašoma spaudoje, jais labiausiai domimasi, ir todėl būtent šių žanrų muzikos galima daugiausiai išgirsti.

2 pav. Lotynų Amerikos muzikos žanrų populiarumas (proc.)

PASTABA. Tiriamieji nurodė keletą atsakymo variantų.

Beveik visi apklaustieji tarp žinomų žanrų pažymėjo Čia-čia-čia, Rumba ir Samba. Šie žanrai, kaip ir Tango, Lietuvoje yra gerai žinomi ne tik pastaraisiais metais, bet ir daug anksčiau, kadangi tai yra šokiai įtraukti į pramoginių ir sportinių šokių programas. Didelė dalis žino Mambo ir daugiau nei pusė apklaustųjų žino Bosa Nova. Visi paminėti Lotynų Amerikos muzikos žanrai ir yra tie, kuriuos tarp visos kitos muzikos dažniausiai galima išgirsti Lietuvoje. Be jų, gana nemažai žmonių žino Merengus, Kapueira, ir Kumbija, nors apie šių žanrų egzistavimą Lietuvoje išgirdome tik prieš keletą metų. Jaunimo domėjimąsi šia muzika rodo ir tai, kad be visų anketoje pateiktų pavadinimų beveik dešimtadalis apklaustųjų įrašė ir kitus jiems žinomus, bet anketoje nepaminėtus žanrus. Tarp jų buvo Marijači, Fadu, Batukada, Čiaranga, Kondombe.

Kadangi žanrų pavadinimo žinojimas yra ne tas pats, kas šių žanrų muzikos pažinimas, buvo teirautasi ar studentai klausydamiesi muzikos gali atskirti tam tikrus žanrus. Analizuojant tyrimo duomenis atsižvelgiant į studentų specialybes išryškėjo, kad iš muzikos specialybes studijuojančių studentų tik penktadalis respondentų negali atskirti žanrų, dauguma teigia, kad kai kuriuos žanrus skiria (žr. 3 paveikslą). Tarp kitų specialybių studentų, daugiau nei pusė apklaustųjų skiria kai kuriuos žanrus, tačiau nemaža dalis negali atskirti nei vieno žanro. Tarp jų dažniausiai tie, kurie visiškai nesidomi šia muzika ir retai ją klausoji.

3 pav. Žanrų pažinimas tarp muzikos ir kitų specialybių studentų (proc.)

Kadangi didelė dalis apklaustų studentų gali atskirti vienus ar kitu muzikos žanrus, buvo siekiama išsiaiškinti kurie iš jų yra labiausiai patinkantys (žr. 4 paveikslą).

4 pav. Labiausiai patinkantys Lotynų Amerikos žanrai (proc.)

PASTABA. Tiriamieji nurodė keletą atsakymo variantų.

Matyti, kad kaip ir antrame paveiksle didžiausia dalis tyrimo dalyvių pažymėjo Salsa ir Tango. Tai patvirtina, kad būtent šie žanrai yra populiariausi ir parodo, jog yra žinomi ne tik jų pavadinimai, bet ir muzika. Kiti žanrai, kaip vieni iš labiausiai patinkančių pažymėti Rumba, Samba, Bosa Nova, Čia-čia-čia.

Lotynų Amerikos muzikai plintant kaip masinei popkultūrai, pagrindiniai jos vartotojai nepriklauso nuo to, ar turi muzikinį, ar kitos srities išsilavinimą, kadangi dažniausiai žinios ir supratimas apie šią muziką įgyjamas už ugdymo įstaigų ribų. Kaip išimtis gali būti Bosa Nova. Kadangi Bosa Nova priskiriama „Lotyniškojo džiazo“, konkrečiau „Braziliškojo džiazo“ kategorijai, o Bosa Novos melodijos jau seniai yra įtrauktos į džiazo standartų sąrašus.

5 pav. Bosa Nova žanro populiarumas skirtingų specialybių studentų tarpe (proc.)

5 paveiksle matyti, kad iš visų apklausos dalyvių beveik pusę sudarė muzikos specialybių studentai, iš kurių didelė dalis, keturi penktadaliai, žino tokį žanrą, o daugiau nei pusė apklaustųjų pažymėjo jį kaip patinkantį, iš to galima daryti prielaidą, kad dauguma respondentų studijuojančių muziką ne tik žino tokį žanrą, bet ir gali jį atskiria klausydami. Natūralu, kad studijuojantiems muzikos specialybes šis žanras daug geriau pažįstamas nei kitiems, kadangi tiek praktiškai, tiek teoriškai su juo supažindinami paskaitų metu. Kitų specialybių studentai, kurie sudarė šiek tiek daugiau nei pusę visų apklaustųjų, nebuvo susidūrę su Bosa Nova studijų metu, todėl iš jų tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis žinojo, ir atitinkamai tik dešimtadaliui šio žanro muzika patiko.

Tyrimas patvirtino, kad apie Bosa Nova kitaip nei apie daugumą kitų Lotynų Amerikos muzikos žanrų suži.noma dažniausiai ne masinių informacijos priemonių pagalba, o mokymosi institucijose.

2.3. Lotynų Amerikos muzikos sklaidos būdai ir priemonės

Muzika yra ta meno sritis, kuri pakankamai lengvai prieinama kiekvienam. Dabartinių technologijų pagalba galima jos klausytis visur ir visada. Šiame amžiuje muzika dažnai tarnauja kaip fonas užsiimant kita veikla, todėl ją girdime ne tik koncertų metu, ber ir darbe, parduotuvėse ar kitoje aplinkoje.

Apklausa parodė, kad Lietuvoje jaunimo tarpe Lotynų Amerikos muzika skamba pakankamai dažnai (žr. 6 paveikslą). Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių teigia, kad jos klausosi, arba girdi ją aplinkoje gana dažnai, o nedidelė dalis klausosi kiekvieną dieną. Ir tik 2 procentai apklaustųjų yra girdėję ją tik keletą kartų.

6 pav. Lotynų Amerikos muzikos kausymas

Muzikiniame ugdyme profesionalūs pedagogai yra labai svarbūs, tačiau šiuo atveju didesnę įtaką daro mus supanti aplinka, mada, draugai, masinės informacijos priemonės. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad beveik pusė apklaustųjų klausosi Lotynų Amerikos muzikos iš įrašų, tai rodo didelį susidomėjimą šia muzika bei iniciatyvą, kadangi jaunimas perka, įsirašinėja ar dalinasi su draugasis patinkančiais įrašais (žr. 7 paveikslą). Tai reiškia, kad yra susiformavusi tam tikra nuomonė ir skonis šios muzikos atžvilgiu, vyksta atranka, o ne tik priėmimas ar atmetimas to, kas skamba mus supančioje aplinkoje.

7 pav. Lotynų Amerikos muzikos sklaidos priemonės (proc.)

PASTABA. Tiriamieji nurodė keletą atsakymo variantų.

Žinoma tam turi įtakos ir kiti šaltiniai, kaip pavyzžiui radijas, kur įvairios stotys būtent šios muzikos transliacijai skiria nemažai laiko. Kaip matome septintame paveiksle, beveik pusė studentų pažymėjo, jog dažniausiai Lotynų Amerikos muziką girdi per radiją. Didelė dalis apklaustųjų teigia, kad ji dažnai skamba kavinėse. Tiek per radiją, tiek kavinėse klausomai muzikai dažniausiai nėra skiriama daug dėmesio, kadangi tai yra „foninė“ muzika. Kitoks muzikos klausymas, girdėjimas yra naktiniuose klubuose, kadangi tokiose vietose skambant muzikai yra šokama, vadinasi ji tarnauja saviraiškai. Naktiniuose klubuose tokią muziką dažnai girdi daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų. Dalis studentų šią muziką girdi per televiziją, o televizijos rodomi koncertai, kultūrinės, informacinės laidos paprastai suteikia daugiau informacijos nei vien tik muzikos girdėjimas.
Kaip matyti iš paveikslo, buvo paminėti ir kiti variantai. Tarp jų internetas, darbo aplinka, koncertai, festivaliai, spektakliai, įvairių šalių kultūros dienos, seminarai. Iš pažymėtų įvairių variantų matyti, kad vyksta domėjimasis ne vien tik muzika, bet ir apskritai kitų šalių kultūra, taip pat ir kitomis kultųros sritimis.

Kadangi didelė dalis jaunimo rodo susidomėjimą Lotynų Amerikos muzika, tyrimu siekta išsiaiškinti domėjimosi šia muzika priežastis.

8 pav. Susidomėjimo Lotynų Amerikos muzika priežastys (proc.)

8 paveiksle galima pastebėti, kad dažniausiai susidomėjimas yra įtakojamas draugų ir supančios aplinkos. Beveik trečdalis tiriamųjų teigia, kad pradėjo šia muzika domėtis, kadangi ja domisi draugai. Kadangi muzika dažnai girdima aplinkoje, atsiranda susidomėjimas ja, noras išgirsti kitų patinkančio atlikėjo ar patikusio žanro kūrinių. Draugų rate vyksta pasikeitimas žiniomis ir patirtimi. Daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų teigia, kad pradėjo domėtis Lotynų Amerikos muzika po to, kai išgirdo ją būdami užsienyje. Padidėjus galimybei keliauti po pasaulį, po tolimas egzotiškas šalis, suteikia šansą pamatyti iš arčiau ir išgirsti tai, kas autentiška arba populiaru kitose kultūrose. Tai gyva informacija, kurią įgijus gaunamas impulsas kaupti dar didesnę patirtį, gilinti žinias.
Kaip matyti iš paveikslo, be šių pagrindinių susidomėjimo priežasčių buvo paminėtos ir kitos. Iš 15 procentų respondentų dalis susidomėjo pamatę filmus apie Lotynų Ameriką, arba filmus kuriuose skambėjo Lotynų Amerikos muzika, kiti susidomėjo šia muzika bei kult.ūra pradėję mokytis Ispanų ar Portugalų kalbas. Dalis apklaustųjų paminėjo kultūrinių mainų programas. Kaip muzika skatina domėjimąsi kitomis kultūros sritimis bei kitomis kultūromis, taip ir atvikščiai, per bendrą kultūrų pažinimą ateina susidomėjimas muzika.

Anketų duomenys parodė, kad didelė dalis jaunų žmonių gana aktyviai domisi Lotynų Amerikos muzika. 9 paveiksle matome būdus, kuriais išreiškiamas susidomėjimas. Galima pastebėti, kad moterys žymiai aktyvesnės už vyrus, ir ypač didelis skirtumas tarp lankančių šokių pamokas. Apskritai, iš visų besidominčių apklaustųjų, nemažai studentų, beveik ketvirtadalis susidomėjimą išreiškia lankydami Lotynų Amerikos šokių pamokas, tačiau iš jų yra tik labai nedidelė dalis vyrų. Šokti norinčių vyrų visada buvo gerokai mažiau nei moterų. Galima daryti prielaidą, kad moterims lengviau atskleisti emocijas, būti atvirsnėms, todėl ir šokį kaip saviraiškos priemonę moterys naudoja dažniau nei vyrai.

9 pav. Domėjimosi Lotynų Amerikos muzika būdai (proc.)

PASTABA. Tiriamieji nurodė keletą atsakymo variantų.

Vienas iš populiariausių domėjimosi būdų buvo pažymėtas kaip laisvalaikio leidimas kavinėse, klubuose, koncertuose. Kadangi šiuo metu į Lietuvą gana dažnai atvažiuoja atlikėjai iš egzotiškų pasaulio šalių – yra organizuojama nemažai pasirodymų, kurie rengiami ne tik koncertų salėse, bet dažnai ir naktiniuose klubuose, kavinėse arba teatruose. Be to naktiniai klubai organizuoja įvairius šou, teminius vakarus, šokių pamokas, todėl tai yra ne tik pasyvus muzikos klausymasis, bet ir aktyvus dalyvavimas siūlomuose renginiuose, tai reiškia vyksta veiksmingesnis informacijos pasisavinimas.

9 Paveiksle matome, kad buvo pasirinkti ir kiti variantai. Tarp muzikos specialybėse studijuojančių studentų buvo tokių, kurie teigia, kad patys ieško Lotynų Amerikos muzikos kūrinių ir juos atlieka, tai yra studijose savo iniciatyva pritaiko tai, kas jiems patinka. Iš kitų paminetų variantų buvo seminarų lankymas, teminių vakarų organizacija, taip pat ir knygų sakaitymas apie kitas kultūras ar konkrečiai apie muziką.

2.4. Lotynų Amerikos muzikos sklaidos įpatumai

Tyrimas patvirtino teorines žinias, kad Lotynų Amerikos muzika turi išskirtinius, charakteringus ritmus, kurie nepalieka klausytojo abejingo. Apklausos metu paaiškėjo, kad savotoški ritmai yra savybė, kuri išskiria šią muziką iš kitų, o dėl to yra ypatingai mėgiama jaunimo tarpe (žr. 10 paveikslą).

10 pav. Savybės, dėl kurių Lotynų Amerikos muzika yra mėgstama (proc.)

PASTABA. Tiriamieji norodė keletą atsakymo variantų.

Didelė dalis respondentų teigia, kad išgirdus šią muziką norisi pagal ją judėti, šokti. Tai, žinoma, taip pat neatskiriama nuo ritmo, kadangi šokiui pagrindą ir sudaro būtent ritmas. Tai, kad dalis apklaustųjų nurodė, jog patinka ši muzika kadangi ji yra aistringa, jos besiklausant pakyla nuotaika, rodo jos poveikį emocijoms. Nors Lotynų Amerikos muzika didžiąja dalimi yra skirta šokiams, matome, kad visus, ne tik mėgstančius šokti ji gali išjudinti, paliesti emociniu savo užtaisu, kuris užkoduotas jos ritmuose.

Iš 10 paveikslo galima matyti, kad palyginus su kitais atsakymais labai nedideliam procentui apklaustųjų nedaro jokio įspūdžio ši muzika ir negali išskirti jokios savybės dėl kurios ši muzika patiktų. Tai yra tie žmonės kurie apskritai nerodo susidomėjimo šia muzika, nieko apie ją nežino ir nesiklauso.

Išnagrinėjus tyrimo rezultatus pagal amžiaus grupes, pasirodė, jog jauniausieji iš apklaustųjų, tai yra mažiau nei 20 metų studentai, labiau nei kitų amžiaus grupių studentai linkę manyti, kad Lotynų Amerikos muzika nėra populiari Lietuvoje (žr. 3 lentelę). Kadnangi tai yra amžiaus grupė, kai įtakojant aplinkai formuojasi skonis. Šiame amžiuje priimamos visos naujovės, gana dažnai keičiasi interesai, pomėgiai, tai iš dalies susiję su gyvenimo būdo pasikeitimu, atsiradusiu didesniu savarankiškumu, gyvenimo kelio ieškojimu.

3 lentelė
Nuomonė apie Lotynų Amerikos mu.zikos populiarumą Lietuvoje atsižvelgiant į amžiaus grupes (proc.)

Iki 20 metų 20 – 25 metų 26 – 30 metų Virš 30 metų
Nemano kad populiari 17,2 0 2,5 5
Mano kad populiari dėl įvairių priežasčių 82,8 100 97,5 95

20 – 25 metų amžiaus grupės apklaustieji visi mano, kad Lietuvoje šiuo metu yra populiari Lotynų Amerikos muzika. Kitų amžiaus grupių tyrimo dalyviai beveik visi teigia, kad ji tapo populiari Lietuvoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Kadangi daugelis apklaustųjų mano kad Lotynų Amerikos muzika Lietuvos kultūroje užima nemažą vietą, buvo siekama išsiaištinti šios muzikos populiarėjimo priežastis (žr. 11 paveiklą).

11 pav. Lotynų Amerikos muzikos populiarėjimo Lietuvoje priežastys (proc.)

PASTABA. Tiriamieji nurodė keletą atsakymo variantų.

Studentų nuomone viena iš priežasčių dėl kurios Lotynų Amerikos muzika populiarėja Lietuvoje yra jos egzotiškumas. Prieš daugiau nei dešimtį metų Lietuvos popkultūroje skambėjo kitokio stiliaus muzika, o pradėjus populiarėti Lotynų Amerikos muzikos žanrams tarsi atsirado naujovių, kurių anksčiau nematėm ir negirdėjom. Stebint pasirodymus, koncertus ar video klipus galima pamatyti kitai kultūrai būdingus apdarus, išgirsti gausybę mušamųjų instrumentų, kurių pagalba isšgaunami šiai muzikai būdingi ritmai, o kai kurių instrumentų garsai skamba netgi neįprastai mūsų ausiai. Be to, dainos atliekamos ne lietuvių ar anglų, kaip dažniausiai buvo įprasta, o ispanų arba portugalų kalbomis. Visa tai sudaro visumą, kuri mums atrodo ir skamba egzotiškai. Nemaža dalis studentų mano, kad muzikos emocionalumas ir nuotaikingumas padeda jai populiarėti. Tai leidžia manyti, kad jaunimas pripažįsta, jog ši muzika veikia jų emocijas.
Beveik tokia pati dalis apklaustųjų teigia, kad gerai nuteikiantys ritmai yra pagrindinė šios muzikos populiarėjimo priežastis. Tai patvirtina, kad ritmas poveikis yra labai didelis, o pats ritmas yra labai svarbus ir stiprus šios muzikos elementas. Šiek tiek daugiau nei penktadalis respondentų mano, jog Lotynų Amerikos muzikos populiarumui Lietuvoje daro įtaką Vakatų Europos šalys. Kadangi po 1990 – ųjų metų Vakarų Europą stebėjome kaip pavyzdį, nenuostabu, kad jaunimas stengėsi perimti viską, ką diktavo šių šalių mados.
Be šių, pagrindinių priežasčių, dalis studentų teigia, kad ši muzika yra populiari todėl, kad trūksta geros lietuviškos muzikos. Ko gero Lietuvos atlikėjai tai nujausdami ir stengdamiesi įtikti klausytojui vis dažniau pradeda naudoti lotyniškos muzikos elementų aranžuodami ir atlikdami lietuviškus kūrinius.

Apklausos metu paaiškėjo, kad šiuo metu pati populiariausia vieta išgirsti ir daugiau sužinoti apie Lotynų Amerikos muziką yra Vilniuje ir Klaipėdoje veikiantis Lotynų Amerikos kokteilių baras „Pabo Latino“, kuris aktyviausiai organizuoja vakarus, šokių pamokas, koncertus, pasirodymus, kviesdamas Lietuvos ir užsienio šokio meistrus, dainininkus. 4 lentelėje matome, kad „Pabo Latino“ pažymėjo dauguma apklaustųjų. Anketose buvo paminėta ir daug kitų klubų, barų, kavinių ir šokių studijų, ar kitų laisvalaikio praleidimo vietų, tačiau lentelėje pateikti 9 patys populiariausi jaunimo tarpe.

4 lentelė
Vietos, kuriose galima girdėti Lotynų Amerikos muziką (proc)

%
1. Lotynų Amerikos kokteilių baras – klubas „Pabo Latino“ 82,5
2. Tango akademija 15,5
3. Gyvos muzikos klubas „Tamsta Club“ 11,8
4. Klubas „Tango Argentino“ 11,8
5. Šokių studija „Salsa“ 10,9
6. Kokteilių klubas „Villa Latina“ 9,5
7. Baras „Prie Universiteto“ 8,2
8. Tomo Petreikio Šokių Studija 8
9. Gyvos muzikos klubas „Prospekto P.U.B.“ 7,8

Dauguma iš šioje lentelėje paminėtų organizacijų, nėra tik vietos, kuriose vyksta pasyvus muzikos klausymas. Tai yra įstaigos, kuriose lankosi jaunimas suinteresuotas būtent Lotynų Amerikos muzika ar kultūra, jose praleidžiamas laisvalaikis besimokant šokt, besidomint kitomis kultūromis. Čia sutinkami bendraminčiai, šiose vietose vyksta žinių ir patirties pasidalinimas bei vi.so to pritaikymas sociokultūrinėje aplinoje.

12 pav. Lotynų Amerikos muzikos aktyviausi populiarėjimo metai (proc.)

12 paveiksle aiškiai matyti, jog didžiausia dalis, tai yra mažiau nei pusė apklaustųjų mano, kad Lotynų Amerikos muzika pradėjo populiarėti Lietuvoje nuo 2000 – ųjų metų, nemaža dalis, kad nuo 1995 – ųjų metų. Tai buvo metai, kai pradėjo kurtis šokių studijos, klubai, kur Lotynų Amerikos muzika buvo naudojamasi kaip naujove, siekiant prisivilioti daugiau vartotojų. Nuo 1995 – ųjų metų suaktyvėjo masinių renginių organizavimas, į kuriuos buvo kviečiami atlikėjai iš egzotiškų kraštų. 1995 – 2000 metai iš tiesų buvo tas laikotarpis, kai sparčiausiai plito nauji žanrai, o apie Lotynų Amerikos šalių kultūra sužinodavom vis daugiau. Mažiau apklaustųjų, apie penktadalis mano, kad ši muzika pradėjo populiarėti tik nuo 2005 – ųjų metų. Pastaraisiais metais Lotynų Amerikos muzika jau nėra naujiena Lietuvos kultūroje, greičiau tai yra jau įsitvirtinusi mūsų kultūros dalis.

IŠVADOS
1.
2.

LITERATŪRA

1. Agier M. Les art de la rue dans les sociétés du Sud / Editions de l’Aube. – ORSTOM, 1997.
2. Andrijauskas A. Grožis ir menas. Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai – Vakarai). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996.
3. Andrijauskas A. Kultūros universalumas: Morfologinės analizės prolegomenai // Kultūrologija: Straipsnių rinkinys 6 tomas. – Vilnius: Gervelė, 2000, p. 12-165.
4. Andriuškevičius R. Klasika krypsta link pop (arba apie muzikos klausymą) // Muzikinio ugdymo aktualijos: straipsnių rinkinys. – Šiaulių universiteto leidykla, 2000, p. 4-8.
5. Arte e cultura da América Latina // Sociedade Cientifica de Estudos da arte. – São Paulo, 1990.
6. Avramecs B., Muktupavels V. Pasaulio muzika: mokymo priemonė – Vilnius: Kronta, 2000.
7. Barzdžiukienė L. Studento asmenybės kultūrinio ir dorovinio ugdymo veiksniai // Asmenybė ir kultūra: mokslinių straipsnių rinkinys. – Vilnius: VGTU leidykla Technika, 2006, p. 34 – 91.
8. Baublienė R. Asmenybės raida ir nuolatinė saviugda: metodinė priemonė. – Kaunas: LKKA leidykla, 2003.
9. Baur E. G. Kas praeina, kas pasilieka: trečiojo tūkstantmečio prognozės. – Vilnius, 2000.
10. Bell D. Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. – ALK / Alma litera, 2003.
11. Bendrojo lavinimo mokyklos programos. Muzika IX – XII kl. – Vilnius: leidybos centras, 1993.
12. Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. – Vilnius: UAB „Parama“, 2002.
13. Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. – Vilnius: Jošara, 1998.
14. Bitinas B. Ugdymo filosofija. – Vilnius: Enciklopedija, 2000.
15. Butkienė G. Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas: pedagoginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – Vilnius: Margi raštai, 1996.
16. Charles C. M. Pedagoginio tyrimo įvadas. – Vilnius: Alma Litera. 1999.
17. Dikčius A. Vaišvilienė J. Mano muzika: vadovėlis 6 klasei. – Vilnius: Alma litera, 2002.
18. Fletcher P. World music in contest. A comprehensive survey of the world’s major musical cultures. – OXFORD university press, 2001, p.483 – 532, 533 – 595.
19. Frankaitė M. Atsipalaidavimui – šokio terapija // Psichologija Tau, 2006, Nr.3 nynienė V. Ugdymo turinio programų pertvarka // Lietuvos švietimo reformos gairės: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.
29. Jucevičienė P. Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos. – Kaunas, 1997.
30. Kasparavičienė V. Jaunimo savęs vertinimas integravimosi į Europos Sąjungą požiūriu // Europos keliu: Lietuvos socialinis ir kultūrinis savitumas integruojantis į Europos Sąjungą. – Vilnius, 2000, p. 55-70.
31. Katinienė A. Vaiko muzikinės kultūros ugdymas darželyje. – Vilnius: Kronta, 1998.
32. Kazlauskas J. Muzikos kūrinių analizė: vadovėlis: spec. vid. m-kloms muz. specialybių moksleiviams, – Vilnius, 1968.
33. Kievišas J. Gaučaitė R. Vaiko veikla meninio ugdymo procese. – Šiaulių universitetas, 2000.
34. Kievišas J. Vaiko muzikinė raiška. – Šiauliai, 1997.
35. Lemme Hansen B. Suaugusiojo raida. – Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2003.
36. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I – X klasės. – Vilnius, 2002.
37. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. – Vilnius: Leidybos centras, 1997.
38. Matonis V. Meninis ugdymas nūdienėje kultūroje // Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos / Sud. V. Matonis. – Vilnius, 2004, p. 148-161.
39. Matonis V. Muzika. Asmenybė. Kultūra. – Vilnius: Muzika, 1991.
40. McLaughlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė. – Kaunas: Technologija, 1997.
41. Matulionis A. Kultūros vertybių vartojimo savitumas ir dinamika // Kultūrologija: Straipsnių rinkinys 6 tomas. – Vilnius: Gervelė, 2000, p. 434-464.
42. Navickienė L. Emocinio imitavimo metodas muzikos pamokoje: metodinė medžiaga motytojui. – Vilnius, 2001.
43. Ozmon H., Cravet S. Filosofiniai ugdymo pagrindai. – Vilnius: Leidybos centras, 1996.
44. Paleckis J. Meksikoje. – Vilnius, 1964.
45. Paulionytė J. Studijų darbų metodinės rekomendacijos. – Vilnius: VPU leidykla, 2005.
46. Piličiauskas A. Kultūra kaip muzikinio ugdymo tikslas // Muzikinio ugdymo aktualijos // 2: metodinių straipsnių rinkinys studentams ir mokytojams. – Všį Šiaulių universiteto leidykla, 2002, p. 78 – 96.
47. Platonas. Valstybė. – Vilnius: Mintis, 1981.
48. Ramanauskaitė E. Subkultūra: fenomenas ir modernumas: XX a. pabaigos Lietuvos subkultūrinių bendrybių tyrinėjimai. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004.
49. Rimša L. Latin jazz – „lotyniškas“ džiazas // Džiazo istorija. – Vilnius: Kronta, 2001, p. 152-161.
50. Rinkevičius Z. Muzikos pedagogika. Bendrasis muzikinis ugdymas. – Klaipėda: KU leidykla, 1998.
51. Rubavičius V. Globalizacija, postmodernusis būvis ir tautinio tapatumo supratimas // Rytai – Vakarai: kultūrų sąveika: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Logos, 2002, p. 108-118.
52. Ruzgaitė A. Tango metamorfozės // Muzikos barai, 2002, Nr. 3 – 4. s muzikinis ugdymas. – Vilnius: Kronta, 2003.
63. Žalys V. Džiazas – fenomenalus visuomeninės muzikinės kultūros reiškinys // Muzikinio ugdymo aktualijos: straipsnių rinkinys. – Šiaulių universiteto leidykla, 2000, p. 59-66.
64. Карпентер А. Музыка Кубы. – Москва, 1962
65. Конен В. Рождение джаза. – Mосква, 1984.
66. Пичугин П. Краткий очерк истории кубинской музыки // Музыкальная культура стран Латинской Америки: сборник статей. – Москва: издательство „Музыка“ 1974, c. 15 – 77.
67. Пичугин П. А. Народная музыка // Культура Еквадора. – Москва: издательство „Наука“, 1985, c. 154 – 187.
68. Струйский П. А. Национальная музыкальная культура Аргентины // Культура Аргентины. – Москва: издательство „Наука“, 1977, c. 213 – 252.
69. Теплов Б. Проблемы индивидуапьных различий. – Москва: издательство АПН РСФСР, 1961.

SANTRAUKA

Virginija Damidavičiūtė

LOTYNŲ AMERIKOS MUZIKOS SKLAIDA LIETUVOS KULTŪROJE

XX amžiuje pagyvėjus kultūriniams mainams Europoje pradėta gana aktyviai domėtis Lotynų Amerikos kiltūra ir žinoma viena iš domėjimąsi sukėlusių kultūros sričių yra muzika.

Kadangi muzika yra labai plačiai paplitusi kultūros sritis – muzikinis ugdymas vyksta ne tik ugdymo institucijose, bet ir už jų ribų. Daugiausiai apie Lotynų Amerikos muziką išgirstame ir sužinome iš tokių informacjos šaltinių kaip televizija, radijas, internetas, kurių pagalba tapo labiau prieinami kitų šalių muzikos atlikėjų video ir audio įrašai. Jaunimas įtakojamas Vakarų Europos, vedinas madų klausosi Lotynų Amerikos muzikos, kuri šiuo metu jau yra tapusi Lietuvos kultūros dalimi.

Nežiūrint to, kad Lotynų Amerikos šalių muzikinę kultūrą sudaro labai įvairi, skirtingų laikmečių, stilių bei žanrų muziką, populiariausi ir plačiausiai paplitę yra popmuzikos žanrai. Šia muzika daugiausiai domisi jaunimas, kuriems dažniai masinė popkultūra yra neatsiejama nuo laisvalaikio praleidimo. Klubai, šokių studijos organizuoja įvairius koncertus, renginius, seminarusr, kur susiburia įvairių profesijų žmonės besidomintys ne tik šokiu, bet ir apskritai Lotynų Amerikos šalių kultūra. Bendraminčiai dalyvauja muzikinėje veikloje, kurioje išreiškia save, dalinasi žiniomis ir įgyta patirtimi.
Tyrimo objektas – Lotynų Amerikos muzikos sklaida. Tyrimo tikslas – atskleisti Lotynų Amerikos muzikos sklaidos Lietuvos kultūroje priežastis bei galimybes. Tyrimo hipotezė – Per šiuolaikinio jaunimo interesus atitinkančią muziką sudaromos galimybės Lotynų Amerikos muzikos sklaidai Lietuvos kultūroje. Tyrimo uždaviniai: 1) teoriškai pagrįsti Lotynų Amerikos muzikos integracijos į Lietuvos kultūrą prielaidas. 2) išanalizuoti Lotynų Amerikos muzikos populiarėjimo būdus ir priežastis Lietuvoje. 3) įvertinti Lotynų Amerikos muzikos sklaidos galimybes edukaciniu aspektu. 4) atskleisti studentų domėjimosi Lotynų Amerikos muzika priežastis ir šaltinius.

Siekiant atskleisti Jaunimo požiūtį į Lotynų Amerikos muziką bei jos sklaidos Lietuvos kultūroje būdus ir priežastis buvo apklausti 187 įvairių specialybių studentai iš keturių skirtingų aukštųjų mokyklų.

Raktiniai žodžiai:
SUMMARY

Virginija Damidavičiūtė

SPREAD OF LATIN AMERICAN MUSIC IN LITHUANIAN CULTURE

PRIEDAI

1 priedas
ANKETA

Šios anketos duomenys bus panaudoti rašant magistro darbą apie Lotynų Amerikos šalių muziką. Anketa yra anoniminė.
Apibraukite pasirinktą atsakymo variantą (jei tinka – apibraukti kelis tinkamus), arba įrašykite savo atsakymą paliktoje tuščioje vietoje šalia klausimo.
Iš anksto dėkoju už nuoširdžius atsakymus.

1. Jūsų lytis:
a) Vyras
b) Moteris
2. Jūsų amžius:
a) Mažiau nei 20 m.
b) 20 – 25 m.
c) 26 – 30 m.
d) daugiau nei 30 m.
3. Jūsų specialybė:
a) Muzika
b) Teatras
c) Dailė
d) Kita............................
4. Kur dažniausiai tenka išgirsti Lotynų Amerikos muziką?
a) Per radiją
b) Per te.leviziją
c) Kavinėse
d) Naktiniuose klubuose
e) Klausausi įrašus
f) Kita.............................

5. Ar dažnai girdi Lotynų Amerikos muziką?
a) Kiekvieną dieną
b) Gana dažnai
c) Kartais
d) Girdėjau tik keletą kartų
e) Niekada negirdėjau
6. Kaip vertini Lotynų Amerikos muziką?
a) Man ji patinka dėl savo ritmų
b) Man ji patinka dėl savo intonacijų
c) Patinka, nes ją išgirdus norisi judėti, pagal ją smagu šokti
d) Patinka, nes jos besiklausant pakyla nuotaika
e) Patinka, nes ji labai aistringa
f) Ji niekuo nesiskiria nuo visos kitos muzikos
g) Man ji nepatinka
h) Kita..............................
7. Kokiais būdais domiesi Lotynų Amerikos muzika?
a) Pats ieškau įrašų
b) Groju (dainuoju) Lotynų Amerikos kompozitorių kūrinius
c) Vaikštau į Lotynų Amerikos šokių pamokas
d) Mėgstu leisti savo laisvalaikį klubuose ar kavinėse kur groja Lotynų Amerikos muzika
e) Nesidomiu. Klausausi jos tik tiek, kiek girdžiu aplinkoje
f) Visai ja nesidomiu
g) Kita..............................
8. Ar klausydamiesi Lotynų Amerikos muzikos skiriate žanrus?
a) Tik kai kuriuos
b) Skiriu visus
c) Neskiriu

9.

Pažymėkite paukščiuku jums žinomus (arba girdėtus) muzikos žanrus Pažymėkite jums patinkančius muzikos žanrus
1.Salsa
2.Samba
3.Rumba
4.Tango
5.Merengai
6.Kumbija
7.Bossa Nova
8.Čia – čia – čia
9.Mambo
10.Kapueira
11.Kita........
12.Kita........

10. Kokiu būdu sužinojai ar pradėjai domėtis Lotynų Amerikos muzika?
a) Domisi draugai
b) Susidomėjau išgirdęs ją būdamas užsienyje
c) Buvo dėstomos paskaitos apie šią muziką
d) Pradėjau domėtis, nes dažnai ją girdžiu savo aplinkoje
e) Beveik nesidomėjau, bet norėčiau sužinoti daugiau
f) Visiškai nieko apie ją nežinau ir nesidomiu
g) Kita..............................
11. Kodėl, jūsų nuomone, Lotynų Amerikos muzika populiarėja Lietuvoje?
a) Nes ji nuotaikinga, emocionali
b) Nes gerai nuteikia jos ritmai
c) Nes ji asocijuojasi su šiltais kraštais
d) Nes ji egzotiška
e) Nes nėra geros lietuviškos muzikos
f) Nes ji madinga šiuo metu
g) Nes ji populiari Vakarų Europos šalyse
h) Nemanau, kad ji populiari Lietuvoje
i) Kita..............................
12. Parašykite jums žinomų klubų, kavinių, šokių studijų ar kitų vietų pavadinimus, kuriose galima girdėti Lotynų Amerikos muziką.
a) ..........................
b) ..........................
c) ..........................
d) ..........................
13. Kada jūsų nuomone Lotynų Amerikos muzika pradėjo populiarėti Lietuvoje?
a) Dar prieš 1990 metus
b) Maždaug nuo 1990 m.
c) Maždaug nuo 1995 m.
d) Maždaug nuo 2000 m.
e) Tik pastaruosius pora metų
14. Ar noretumėt daugiau sužinoti apie Lotynų Amerikos muziką?
a) Taip
b) Ne
c) Neturiu nuomonės.

Leave a Comment