Lyginamoji etnoinstrumentologija

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
ETNOLOGIJOS IR FOLKLORISTIKOS KATEDRA

Romualdas Apanavičius
Lyginamoji istorinė etnomuzikologija

METODINĖ PRIEMONĖ

Kaunas, 2005

Recenzavo:

Prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas

Doc. dr. Egidija Kiškina

Dr. Laimutė Anglickienė

Apsvarstyta ir rekomenduota naudoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Etnologijos ir folkloristikos katedroje 2005 06 21, protokolas nr. 3.

 Romualdas Apanavičius
 Vytauto Didžiojo universitetas

TURINYS

Pratarmė..............................4 p.
I. ETNOMUZIKOLOGIJOS MOKSLO ISTORIJA IR TEORIJA......6 p.

Lyginamosios istorinės etnomuzikologijos pavadinimas ir tyrimo
objektas..............................6 p.

Etnomuzikologijos mokslas ir tyrimų kryptys............8 p.

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimai ir galimybės.....12 p.

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimų rezultatai......18 p.
II. ETNOMUZIKOLOGIJOS TYRIMŲ METODOLOGIJA.......23 p.

Bendrieji mokslinio tyrimo metodai................23 p.

Empirinio lyygio metodai..................23 p.

Teorinio lygio metodai...................25 p.

Bendrųjų mokslinio lygio tyrimų metodų naudojimo rezultatai..28 p.

Kitų mokslo krypčių metodai.....................31 p.

Tarpdisciplininių tyrimų perspektyvos...............35 p.
Nuorodos..............................37 p.
Sąvokų paaiškinimas............................38 p.
Rekomenduojama literatūra.........................43 p.
Comparative Historical Ethnomusicology. Summary............46 p.

Pratarmė

Ši metodinė priemonė skiriama Vytauto Didžiojo universiteto Etninės kultūros magistrantūros studijų programos kursui Lyginamoji istorinė etnomuzikologija. Skaitomu kursu siekiama suteikti etnologijos magistrantams teorines ir praktines žinias bei įgūdžius, būtinus savarankiškai tyrinėti etninę muziką kaip sudėtingą, daugiaprasmį ir daugiareikšmį etninės kultūros reiškinį. Todėl metodinės priemonės tikslas – suteikti studentams būtinas teorines ir praktines etnomuzikologijos mookslo žinias.
Darbe pateikiamas etnomuzikologijos tyrimo objektas, šio mokslo istorija, nagrinėjama tyrimų krypčių raida, būdingiausieji jos ypatumai, kiekvienos krypties tyrimų savitumai ir galimybės. Didelis dėmesys skiriamas etnomuzikologijos tyrimų metodams, juos atskirai aptariant kaip bendramokslius ir perimtus iš kitų mokslų, specialiuosius, taip pa

at nurodant jų galimybes ir taikymą etnomuzikologijos krypčių tyrimuose.
Duodamos ir užduotys, skirtos savarankiškam darbui. Jų tikslas – padėti studentams geriau įsisavinti teorines žinias ir jas taikyti praktiškai, analizuojant etninės muzikos pavyzdžius, taip pat vertinant paskelbtus etnomuzikologijos mokslo veikalus, juose pateiktas idėjas, tyrimų būdus, metodus ir rezultatus. Šios užduotys taip pat gali padėti studentams, rengiantiems kursinį projektą ir magistro baigiamąjį darbą.
Leidinyje trumpai išdėstoma kiekvienos temos medžiaga, pateikiamos svarbiausios tos temos sąvokos, nurodomos užduotys temos įsisavinimui ir savarankiškam studentų darbui, taip pat ir rekomenduojama tai temai literatūra. Rekomenduojamos literatūros nurodomi tik autoriai ir jų darbų išleidimo metai. Pilnas rekomenduojamos literatūros sąrašas pateikiamas darbo pabaigoje.
Skaitomą kursą Lyginamoji istorinė etnomuzikologija, kuriam ši metodinė priemonė skiriama, sudaro 160 val. Iš jų 45 val. skirtos paskaitoms, 22,5 val. – seminarams, 30 val. – užduotims savarankiškam darbui (referatui), 55,5 val. – savarankiškam darbui. Žinių patikrinimui (koliokviumui, egzaminui) numatytos dar 7 val.
Metodinės priemonės medžiaga turi padėti studentams geriau įsisavinti paskaitų turinį, pasirengti seminarams, rengti referatus ir ypač atlikti savarankišką darbą.
Klausantieji šį kursą magistrantai turi būti išklausę Etnologijos bakalauro studijų programos kursus Melofolkloristika, Lietuvių etninė muzika, Baltų etnoinstrumentologija. Kitų studijų krypčių programas baigusieji magistrantai privalo arba būti išklausę atitinkančius šias disciplinas kursus, arba papildomai išklausyti nurodytus Etnologijos bakalauro studijų programos dalykus.
Skaitomas kursas Lyginamoji istorinė etnomuzikologija ir ši to paties pavadinimo m
metodinė priemonė siejasi su kitais Etninės kultūros magistrantūros studijų programos dalykais Etnologijos teorija ir metodologija, Folkloristikos teorija ir metodologija, Lyginamoji religijotyra, Šiuolaikinės kultūros tyrinėjimai: teorija ir metodologija, Religijų tyrimo metodologija, Ritualo teorijos, kuriuose lygiai taip pat pateikiama tų mokslų istorija, pagrindinių tyrimų krypčių raida, šių mokslų teorija ir metodologija. Lyginamoji istorinė etnomuzikologija praplečia etnologijos tyrimų lauką ir suteikia galimybę studentams ne tik įgyti būtinas teorines bei praktines šio dalyko žinias, bet ir jas palyginti su kitų minėtų dalykų teorijomis, metodologijomis ir praktinėmis žiniomis.
Studentų pasiekimai vertinami koliokviumu, kuris sudaro 30 %, referatu ir seminarais, kurie vertinami 20 % ir baigiamuoju egzaminu, sudarančiu 50 % galutinio pažymio.
Už vertingas pastabas ir patarimus autorius nuoširdžiai dėkoja recenzentams – prof. habil. dr. Alfonsui Motuzui, doc. dr. Egidijai Kiškinai ir dr. Laimutei Anglickienei, taip pat Etnologijos ir folkloristikos katedros mokslininkams, vertinusiems ir rekomendavusiems šį darbą spaudai.

I. ETNOMUZIKOLOGIJOS MOKSLO ISTORIJA IR TEORIJA

Lyginamosios istorinės etnomuzikologijos pavadinimas ir tyrimo objektas

Skaitomas kursas vadinamas Lyginamąja istorine etnomuzikologija, siekiant pabrėžti, kad jame išdėstomi teoriniai ir istoriniai etninės muzikos tyrimo klausimai, remiantis lyginamuoju požiūriu. Šitaip vadinti skaitomą kursą įgalina ir kiti panašūs etnologijos kursų pavadinimai, taip pat nuo XIX a. vidurio susiklostęs Lyginamosios istorinės kalbotyros mokslo pavadinimas, atvėręs naujus kelius ne tik kalbotyros, bet ir etnologijos, archeologijos, mitologijos tyrimams. Kadangi lyginamuoju po

ožiūriu tapo įmanoma tirti ir atsekti netgi seniausius etninės istorijos klodus, lyginamosios istorinės kalbotyros principai ir tyrimų metodai pradėti taikyti ir kitų mokslų tyrimams.
Etnomuzikologijoje itin aktuali kitų mokslo krypčių ir sričių metodikos panaudojimo problema. Ji beje nėra dar pakankamai tyrinėta, tik paminėta pasaulio etnomuzikologijos veikaluose . Tačiau ši problema neišspręsta, nes nėra iki galo aiškus pats tyrimų objektas, be to, etninės muzikos tyrimuose susiklostė dvi pagrindinės kryptys, naudojančios ir savitą metodiką. Akademiniuose veikaluose nerasime netgi vieningo etninės muzikos apibrėžimo, o etnologinė ir muzikologinė kryptys ne tik kad pasitelkia skirtingus metodus, bet kiek kitaip vertina ir pačią etninę muziką.
Nors dar ir šiandien nėra iki galo aišku, ką turi iš tiesų tyrinėti etnomuzikologai, tačiau daugiau ar mažiau sutariama, kad pačios etnomuzikologijos tyrimo objektas – etninė muzika. Bet vėlgi iškyla problema, kadangi pasaulyje etninė muzika suprantama nevienodai – nuo skambančios pirmykštėje visuomenėje tebegyvenančių genčių apeigose iki šiuolaikinio mėgėjiško ir netgi pramoginio estradinio muzikavimo. Civilizuotų tautų muzika labiau siejama su kaimo bendruomenės, rečiau – su visos visuomenės muzikavimu. Vertinami seniausieji etninės muzikos klodai ir menkiau tiriama bendratautinių ir bendrakultūrinių įtakų paveikta muzika. Todėl dėl nevienodo požiūrio kalbėti apie vieningą ir tiksliai apibrėžtą etnomuzikologijos tyrimo objektą ir juo labiau metodiką kol kas maža prasmės.
Autoriaus nuomone, etninė muzika – pirmykščio me
eno reiškinys, atsiradęs kartu su žmonija ir patyręs visus jos raidos tarpsnius . Priklausomai nuo atskirų pasaulio kultūrų raidos, etninėje muzikoje galima pastebėti arba didesnį pirmykštės kultūros palikimą arba vėlesnes bendrakultūrines įtakas. Įtakos akivaizdesnės vadinamųjų civilizuotų tautų, menkesnės egzotinių kultūrų muzikoje. Tad vienodai vertinga ir senoji, ir vėlesnė bendratautinė muzika, tik senoji gali suteikti daugiau gilią praeitį siekiančių duomenų, o vėlyvoji bendratautinė – atskleisti praeitų šimtmečių kultūrinę sąveiką.
Šiandien pasaulio etnomuzikologijos moksle pasitelkiami ir etnologijos, kalbotyros, archeologijos, antropologijos duomenys ir šių mokslų bei sociologijos, informatikos metodai, tačiau vis vien pastebimas tam tikras uždarumas, susitelkimas tik muzikinių problemų sprendimui. Yra etnogenezę, netgi rasogenezę nagrinėjančių veikalų , tačiau muzikiniai klausimai vyrauja. Etninės muzikos kaip sudėtingo etninės kultūros ir etninės istorijos reiškinio tyrimams tikslinga pasitelkti ir kitų mokslo sričių bei krypčių metodus. Tarpdisciplininiai tyrimai turėtų etnomuzikologiją pastūmėti platesnių bei gilesnių problemų sprendimui.
Apie metodologijos ir tarpdisciplininių tyrimų klausimus autorius jau buvo kalbėjęs , tačiau tai buvo mokslo straipsniai. Pateikiant šiuos klausimus metodiniame leidinyje, būtina bent trumpai apžvelgti etnomuzikologijos mokslo raidą, jos pagrindines kryptis ir tų krypčių tyrimų galimybes.
Svarbios sąvokos

Etnomuzikologija

Etninė muzika

Tyrimų metodologija

Užduotys
1. Kaip apibūdintumėte Lyginamosios istorinės etnomuzikologijos pavadinimą?
2. Koks yra etnomuzikologijos tyrimų objektas? Kodėl jis nėra iki galo aiškus?
3. Kaip įvardintumėte etninės muzikos sąvoką?

Rekomenduojama literatūra
Apanavičius R. (2000, 2001); Czekanowska A. (1971); Merriam A. P. (1964).

Etnomuzikologijos mokslas ir tyrinėjimų kryptys

Etnomuzikologijos mokslas dar labai jaunas, skaičiuojantis tik antrąjį šimtmetį. Jo pradžia siejama su austrų mokslininko G. Adlerio 1885 m. paskelbtu terminu „lyginamoji muzikologija“ (vergleichende Musikwissenschaft), skirtu etninės muzikos tyrimams apibūdinti.
XX a. pradžioje etnomuzikologiją pagrindė O. Abrahamas, E. M. von Hornbostelis, C. Sachsas, C. Stumpfas, XX a. viduryje ir vėliau išplėtojo G. Herzogas, M.J. Hershovitsas, M. Hoodas, M. Kolinskis, J. Kunstas, A. P. Merriamas, B. Netlas, A. Schaeffneris ir kt. Iki XX a. vidurio, kol pasaulyje įsivyravo etnomuzikologijos terminas, šis mokslas vadintas ir dar dabar tebevadinamas muzikos antropologija (Šiaurės Amerikoje), muzikos etnografija, muzikos etnologija (Vakarų ir Vidurio Europoje), muzikos folkloristika (Rytų Europoje).
Muzikos antropologija Šiaurės Amerikoje vadinama dėl to, kad susiklosčiusi tradicija laiko etninės muzikos tyrimus antropologijos mokslo dalimi, o metodologija įgalina etninę muziką tirti kaip kompleksinį etninės kultūros reiškinį, neišskaidant jo į atskiras dalis: muziką, muzikavimą, papročius, sąsajas su senaisiais tikėjimais, gyvensena ir t. t.
Vakarų ir Vidurio Europoje prigiję pavadinimai muzikos etnografija, muzikos etnologija siejasi su tradicija, kai etninės muzikos tyrimai laikomi etnografijos arba etnologijos mokslų sudėtinėmis dalimis.
Muzikos folkloristikos pavadinimas labiausiai prigijęs Rytų Europoje, jis ligi 1989 m. vartotas ir Lietuvoje. Etninės muzikos tyrimai laikomi folkloristikos sudėtine dalimi.
Etnomuzikologijos pavadinimas šiuo metu pasaulyje labiausiai vartojamas, jis nuo 1989 m. prigijo ir Lietuvoje, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įsteigta Etnomuzikologijos katedra.
Reikia pasakyti, kad visi etnomuzikologijos mokslo pavadinimai yra geri ir kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip atspindi šio mokslo turinį, tyrimų objektą ir taikomą metodologiją. Pavadinimų įvairovė taip pat rodo, kad mokslas iš tikrųjų yra labai jaunas ir jo tarptautinės tradicijos dar tik nusistovi.
Susiklostė dvi pagrindinės etnomuzikologijos kryptys: etnologinė ir muzikologinė, nors abi kryptys nėra kaip nors viešai ir oficialiai įvardintos. Tai – daugiau susitarimo ir požiūrio į etninės muzikos tyrimų problemas reikalas, nors etnologinė kryptis etninę muziką laiko labiau kaip etninės istorijos tyrimo priemonę, o muzikologinei krypčiai svarbiau nuodugniai ištyrinėti pačios muzikos sandarą, ypatumus, atlikimo būdus bei priemones. Tačiau, kaip sakyta, riba tarp abiejų krypčių nelengvai atsekama, todėl šias kryptis reikia vertinti tik sąlygiškai, nes jos kiekviena turi savus privalumus ir papildo viena kitą.
Etnologinė kryptis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nusistovėjo Vakarų ir Vidurio Europoje (vadinamoji vokiškoji ir Vienos mokyklos), nuo XX a. vidurio ji plėtojama Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Šiaurės Europos šalyse. Didelis dėmesys kreiptas ne tik Europos tautų, bet ir tolimesnių regionų etninei muzikai, muzikos instrumentams, etninei choreografijai. Buvo siekiama atsekti etninės muzikos ištakas, spręsti sudėtingus jos kilmės ir raidos klausimus, sąsajas su etnine ir netgi rasių istorija. Paskelbti darbai laikomi fundamentiniais, pagrindinės jų idėjos buvo ir toliau plėtojamos, jos aktualios ir šiandien.
XX a. IV dešimtmetyje dėl nacizmo įsigalėjimo Vokietijoje ir Austrijoje nemaža dalis žymių mokslininkų, šios krypties pagrindėjų, buvo priversti persikelti į Šiaurės Ameriką, kur sėkmingai dirbo universitetuose, leido mokslo darbus, rengė mokslų daktarus. Savo veikla jie daug prisidėjo prie Šiaurės Amerikoje vyravusios muzikologinės krypties plėtotės, neretai nukreipdami tyrimus etnologine linkme.
Muzikologinė kryptis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje klostėsi Šiaurės Amerikoje, nuo XX a. vidurio – Vakarų, Vidurio ir Rytų Europoje. Didelis dėmesys kreiptas etninės muzikos sandaros tyrimams, naujų tyrimo būdų paieškoms. XX a. IV dešimtmetyje ši kryptis praturtėjo etnologinės krypties mokslininkų indėliu, po II Pasaulinio karo ji plėtojama ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Europoje, kur ji nemažai kuo pergalėjo iki tol čia plėtotą etnologinę kryptį.
Muzikologinės krypties tyrimuose nuo XX a. VI dešimtmečio didelis dėmesys kreipiamas naujų metodų kūrimui, etninės muzikos klasifikavimui, jos sisteminei analizei.
Neretai abi kryptys persipina, kartais tas pats mokslininkas paskelbia abiejų krypčių darbų .
Lietuvoje etnomuzikologijos pradžia sietina su kanauninko A. Sabaliausko-Žalios Rūtos 1904 m., 1911 m., 1916 m. paskelbtais darbais apie šiaurės rytų aukštaičių etninę muziką . Nebūdamas muzikologu, A. Sabaliauskas pirmasis nuosekliai aprašė unikalią šios regiono etninę muziką, surinko galybes jos pavyzdžių ir padedamas suomių folkloristo prof. A. Niemio, juos paskelbė kartu su plačiais įvadiniais straipsniais. A. Sabaliausko darbai aktualūs ir šiandien, juose pateiktus giesmių sutartinių pavyzdžius, giedojimo ir atlikimo muzikos instrumentais aprašus savo tyrimams pasitelkia ir kiti mokslininkai.
Etnologinę kryptį nuo 1927 m. pagrindė J. Žilevičius , nuo 1937 m. ją tęsė Z. Slaviūnas-Slavinskas , nuo 1959 m. – S. Paliulis , išplėtojo M. Baltrėnienė, R. Apanavičius, A. Vyžintas, A. Baika, E. Morkūnienė, K. Poškaitis, A. Motuzas, R. Žarskienė, D. Urbanavičienė, G. Kirdienė, G. Vilys, A. Nakienė, A. Žičkienė.
J. Žilevičius nesiribojo tik etninės muzikos pavyzdžių aprašais, jų pateikimu, o siekė etninę muziką ir muzikos instrumentus nagrinėti kompleksiškai, atskleidžiant jos kilmės ir sąsajų su etnine istorija klausimus. Jis pirmasis lietuvių etnomuzikologijos moksle iškėlė mintį apie etninės muzikos mitologinę prigimtį, o muzikos instrumentų tyrimams paklojo lyginamojo požiūrio pamatus. S. Slaviūnas – Slavinskas kompleksiškai tyrė kankles, vėliau susitelkė giesmių sutartinių gvildenimui. Šiaurės rytų aukštaičių instrumentinės muzikos tyrimus pratęsė S. Paliulis.
Šių autorių, etnologinės krypties pagrindėjų, idėjas ir darbus pratęsė vėlesni mokslininkai, kompleksiškai nagrinėdami muzikos instrumentus, instrumentinę ir vokalinę etninę muziką, etninę choreografiją. Jų tyrimų rezultatai byloja, kad lietuvių etninė muzika, muzikos instrumentai ir etninė choreografija – tik maža didžiulio Šiaurės Europos kultūrinio ploto dalis, šio ploto palikimas, atsiradęs greičiausiai priešistoriniais laikais.
Muzikologinę kryptį nuo 1938 m. pagrindė J. Čiurlionytė , išplėtojo G. Četkauskaitė, L. Burkšaitienė, R. Astrauskas, D. Vyčinienė, R. Sliužinskas.
J. Čiurlionytė pirmoji lietuvių etnomuzikologijos moksle susistemino lietuvių liaudies dainų melodijas, pateikė jų dermikos, ritmikos, atlikimo būdų ypatumus, išanalizavo atskirų Lietuvos etnografinių regionų dainų būdingiausius bruožus, nurodė šių dainų sąsajas su etnine istorija. J. Čiurlionytės darbus pratęsė kiti mokslininkai, nuodugniai ištyrinėję lietuvių liaudies dainų melodikos ypatumus.

Svarbios sąvokos

Etnologinė kryptis

Etnomuzikologija

Muzikologinė kryptis

Muzikos antropologija

Muzikos etnografija

Muzikos etnologija

Muzikos folkloristika
Užduotys
1. Kokia etnomuzikologijos mokslo istorija?
2. Kokios pagrindinės etnomuzikologijos kryptys?
3. Kaip apibūdintumėte pavadinimus Muzikos antropologija, Muzikos etnografija, Muzikos etnologija, Muzikos folkloristika? Kokios jų sąsajos su kitais etninės istorijos mokslais?
4. Kokios etnomuzikologijos mokslo kryptys susiklostė Lietuvoje? Kas jų pradininkai?
5. Imkite A. Sabaliausko, J. Žilevičiaus, Z. Slavinsko – Slaviūno, S. Paliulio, J. Čiurlionytės rekomenduojamos literatūros sąraše pateiktus veikalus ir nustatykite, kokioms etnomuzikologijos mokslo kryptims jie priskirtini. Kodėl ir dėl kokių ypatumų jie priskirtini toms kryptims?
Rekomenduojama literatūra
Apanavičius R. (2000); Čiurlionytė J. (1969); Paliulis S. (1959); Sabaliauskas A. (1904; 1911; 1916); Slavinskas – Slaviūnas Z. (1937; 1958; 1959).

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimai ir galimybės

Etnologinės krypties tyrimuose pasaulyje ir Lietuvoje didžiausias dėmesys kreipiamas etninės muzikos vietai ir reikšmei etninėje kultūroje. Tiriama etninės muzikos kilmė, raida, sąsajos su etnogeneze ir rasogeneze, šios muzikos reikšmė šiuolaikiniam gyvenimui. Aiškinami ir etninės bei akademinės ir pramoginės muzikos sąveikos klausimai. Naudojami etnologijos, archeologijos, kalbotyros, antropologijos, sociologijos metodai, tyrimams pasitelkiama plati lyginamoji įvairių pasaulio kultūrų medžiaga. Didelis dėmesys kreipiamas etninės muzikos gyvavimo papročiams, jų rekonstrukcijai.
Muzikologinės krypties atstovai tiria etninės muzikos sandarą, todėl daugiausia nagrinėja melodiką. Pasitelkiami akademinės muzikologijos, rečiau – sociologijos, informatikos tyrimų metodai. Nepasitenkinant nusistovėjusiais metodais, po II Pasaulinio karo Vidurio Europos mokslininkai sukūrė naują metodiką, grindžiamą melodikos svarbiausiųjų garsų pasikartojimo dažniais. Ją Lietuvoje 1969 m. kaip „atraminių tonų“ teoriją pritaikė G. Četkauskaitė . Ši metodika nepakankamai išbaigta, nes nėra aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatomi pagrindiniai garsai. Vienam tyrinėtojui tos pačios melodijos pagrindiniai garsai pasirodys vienoki, kitam – kitokie ir melodija gali būti priskiriama skirtingoms rūšims. Be to, visos liaudies dainų melodijos susisteminamos vadinamąja G derme (transponuojamos į vienodą garsų užrašymo aukštį), prie kiekvienos nurodant ir jų tikrąjį aukštį. Šitoks vienodas užrašymas patogus sisteminimui, katalogavimui, tyrimui ir melodijų gretinimui, tačiau jis visiškai neatspindi atskirų regionų, pagaliau liaudies melodijų žanrų skambėjimo aukščio skirtingumų. Pavyzdžiui, lietuvių dzūkų, suvalkiečių ir rytų aukštaičių švenčioniškių vienbalsės minorinių dermių dainos, kaip taisyklė, skamba žemaisiais dermių laipsniais. Perkeltos ir perrašytos G derme, jos pakeliamos žymiai aukščiau, iš kur tyrinėtojas, norėdamas jas analizuoti autentišku pavidalu, priverstas vėl transponuoti į tikrąjį skambėjimo aukštį.
Atsisakius įprastų tradicinių dermių (joninės, dorinės, fryginės, lydinės, miksolydinės, eolinės), melodijų dermės vadinamos pagal nustatytus pagrindinius jų garsus, kurie laikomi „atraminiais tonais“. Šitaip atsirado sekundtonalinė (sekundos santykio), terctonalinė (tercijos santykio), kvarttonalinė, kvinttonalinė, seksttonalinė (kvartos, kvintos, sekstos santykių) ir kt. dermės, nors tų pačių dermių dainų melodijos gali būti aukščiau minėtų tradicinių dermių, taigi būti visiškai skirtingomis. Be to, griozdiškai ir netaisyklingai lietuvių kalbos požiūriu sudaryti šių naujų dermių pavadinimai, kaip netaisyklingas ir pačios „atraminių tonų“ teorijos vardas (turėtų būti „pagrindinių garsų“, „vyraujančių garsų“ ar pan.). Tačiau ši teorija ir naujųjų dermių pavadinimai jau daugiau nei trys dešimtmečiai taikoma, todėl ką nors keisti yra sunku.
Turint galvoje „atraminių tonų“ teorijos netolygumus, neretai vėl grįžtama prie įprastų etninės muzikos tyrimo metodų ir melodijos vertinamos daugiausia pagal tradicines dermes.
Muzikos instrumentų tyrimams po II Pasaulinio karo Vidurio Europos šalių mokslininkai nustatė gana aiškią metodiką, kurią sudaro tam tikra nuodugni sistema, pradedant muzikos instrumento pavadinimo, jo sandaros, grojimo būdų, atlikimo galimybių, repertuaro, muzikavimo tikslų tyrimais ir baigiant instrumento istorija, paplitimu, meistrais ir atlikėjais. Pagal šią metodiką buvo parengti ir išleisti fundamentiniai čekų, vengrų, slovakų ir kitų tautų muzikos instrumentus gvildenantys veikalai. Laikydamiesi jos, savus darbus paskelbė ir suomių, norvegų, latvių, baltarusių, lenkų mokslininkai. Metodiką, tiesa, kiek pakoreguotą (įtraukti ir patobulintų koncertinių muzikos instrumentų aprašai, taip pat tiriamos ir tradicinių bei koncertinių muzikos instrumentų akustinės savybės, ko kituose minėtuose leidiniuose nėra), nuo 1991 m. naudoja ir Lietuvos tyrinėtojai R. Apanavičius ir M. Baltrėnienė.
Instrumentologinių tyrimų metodika gera tuo, kad verčia nuodugniai išgvildenti atskiras sudėtines muzikos instrumento dalis, aprašuose išvengiant pasikartojimo. Tačiau bene didžiausias jos trūkumas – tam tikras uždarumas, apsiribojant tik vienos tautos ribomis ir apsieinant be lyginamųjų tyrimų.
Etninės choreografijos tyrimams Lietuvoje taikoma E. Morkūnienės, K. Poškaičio ir D. Urbanavičienės sukurta metodika. Pastaruoju metu labiausiai naudojama D. Urbanavičienės sistema, įgalinanti liaudies šokius, ratelius ir žaidimus aprašyti ir tirti visapusiškai, susiejant juos su etnine istorija.
Muzikologinės krypties tyrimuose nuodugniai gvildenama etninės muzikos melodika, dermika ir ritmika, tačiau menkai arba ir visiškai nenagrinėjama etninės muzikos kilmės, raidos, reikšmės etninei kultūrai klausimai. Stokojama ir lyginamųjų tyrimų, nes daugiausia pasitenkinama vienos tautos arba etninės grupės muzikos nagrinėjimu.
Etnologinės krypties perspektyvumą Lietuvoje rodo ir aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų skaičius. Šią kryptį šiandien plėtoja keturi tokie mokslininkai – profesoriai, iš kurių du habilituoti daktarai. Tai profesorius, habilituotas daktaras R. Apanavičius, profesorė, daktarė M. Baltrėnienė, profesorius, habilituotas daktaras A. Motuzas ir profesorius, daktaras A. Vyžintas. R. Apanavičius tyrinėja etninių muzikos instrumentų ir etninės muzikos kilmės, sąsajų su etnine ir rasių istorija klausimus, M. Baltrėnienė – lietuvių etninių muzikos instrumentų vartojimo tradicijas ir jų kaitą, A. Motuzas – katalikiškąsias šventas giesmes lietuvių etninėje kultūroje, A. Vyžintas – skudučiavimą kaip ypatingą etninės kultūros reiškinį.
Muzikologinei krypčiai atstovavo tik viena profesorė, habilituota daktarė J. Čiurlionytė. Šioje kryptyje šiandien nesidarbuoja nė vienas aukščiausios kvalifikacijos mokslininkas.
Sugretinę abiejų pagrindinių etnomuzikologijos krypčių tyrimų galimybes ir tikrąją tyrimų padėtį matome, kad etnologinės krypties mokslininkai daugiau ar mažiau siekia gvildenti etninės muzikos kaip sudėtingo etninės kultūros ir etninės istorijos reiškinio visumą, o muzikologinės krypties – daugiausia apsiriboja tik melodijų tyrimais. Palyginimui pateikiama trijų etninės muzikos rūšių – dainų, muzikos instrumentų ir šokių, ratelių bei žaidimų apytikrę sandarą ir šių abiejų krypčių tyrimus, kiekvieną tiriamą parametrą vertindami vienu, ne visuomet tiriamą – puse balo, o netiriamą – visai nevertindami.
1 lentelė
Dainos
Tyrimų kryptis
Sandara Etnologinė Muzikologinė

Tyrimai Balai Tyrimai Balai
Melodija tiria 1 tiria 1
Dermė tiria 1 tiria 1
Ritmas tiria 1 tiria 1
Žodžiai tiria 1 netiria 0
Simbolika tiria 1 netiria 0
Papročiai tiria 1 ne visuomet 0,5
Atlikimas tiria 1 ne visuomet 0,5
Sąsajos su etnine istorija tiria 1 ne visuomet 0,5
Iš viso 8 4,5

Iš 1 lentelės matome, kad etnologinė kryptis tiria dainas daugmaž pagal visus parametrus, todėl vertinama 8 balais. Muzikologinė kryptis vertintina tik 4,5 balo, nes netiria žodžių ir simbolikos, taip pat ne visuomet tiria papročius, atlikimą ir sąsajas su etnine istorija. Tad etnologinė kryptis tiria visą, muzikologinė – maždaug pusę šio reiškinio.
2 lentelė
Muzikos instrumentai
Tyrimų kryptis
Sandara Etnologinė Muzikologinė

Tyrimai Balai Tyrimai Balai
Vardas tiria 1 netiria 0
Pavidalas tiria 1 netiria 0
Medžiaga tiria 1 netiria 0
Gamybos būdas tiria 1 netiria 0
Repertuaras tiria 1 tiria 1
Grojimo būdas tiria 1 ne visuomet 0,5
Garso savybės tiria 1 netiria 0
Papročiai tiria 1 ne visuomet 0,5
Sąsajos su etnine istorija tiria 1 netiria 0
Iš viso 9 2

Muzikos instrumentų tyrimuose, kaip rodo 2 lentelė, muzikologinė kryptis dar labiau nusileidžia etnologinei, nes iš galimų 9 surenka vos 2 balus, t.y. tiria tik maždaug ketvirtadalį galimų parametrų. Ši kryptis labiausiai gvildena tik repertuarą, retsykiais – grojimo būdus ir muzikavimo papročius. Etnologinė kryptis aprėpia ne tik muzikines instrumentų galimybes, bet ir jų gamybos būdus, pavidalus, vardus, vartojimo papročius ir sąsajas su etnine istorija.
3 lentelė
Šokiai , rateliai, žaidimai
Tyrimų kryptis
Sandara Etnologinė Muzikologinė

Tyrimai Balai Tyrimai Balai
Judesys tiria 1 netiria 0
Figūros tiria 1 netiria 0
Simbolika tiria 1 netiria 0
Apranga tiria 1 netiria 0
Melodija tiria 1 tiria 1
Dermė tiria 1 tiria 1
Ritmas tiria 1 tiria 1
Žodžiai tiria 1 netiria 0
Papročiai tiria 1 ne visuomet 0,5
Atlikimas tiria 1 ne visuomet 0,5
Sąsajos su etnine istorija tiria 1 ne visuomet 0,5
Iš viso 11 4,5

Iš 3 lentelės matyti, kad muzikologinė kryptis iš 11 galimų tenkina tik 4,5 balo, o etnologinė – visus 11 balų. Muzikologinė kryptis šią sudėtingą, daugiaprasmę ir daugiareikšmę etninės muzikos rūšį tiria tik kaip dainą, tuo tarpu etnologinė – aprėpia visumą.

Svarbios sąvokos

Dainos
Etninė istorija

Etninė kultūra
Etninė muzika

Etnologinė kryptis

Muzikologinė kryptis

Muzikos instrumentai

Rateliai

Šokiai

Žaidimai
Užduotys
1. Ką labiausiai tiria etnologinės krypties mokslininkai?
2. Ką tiria muzikologinės krypties atstovai?
3. Kokios abiejų etnomuzikologijos krypčių skirtingo tyrimų požiūrio priežastys?
4. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo R. Astrausko, L. Burkšaitienės, G. Četkauskaitės, A. Motuzo, D. Račiūnaitės – Vyčinienės, Z. Slaviūno, R. Sliužinsko veikalus ir nustatykite, kokiu požiūriu juose nagrinėjamos dainos ir giesmės. Kokias jų sudėtines dalis gvildena šie mokslininkai?
5. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo R. Apanavičiaus, M. Baltrėnienės, A. Baikos, G. Kirdienės, R. Šimonytės – Žarskienės, G. Vilio veikalus ir nustatykite, kokiu požiūriu juose nagrinėjami muzikos instrumentai. Kokias sudėtines jų dalis gvildena šie mokslininkai?
6. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo E. Morkūnienės, K. Poškaičio, D. Urbanavičienės veikalus ir nustatykite, kokiu požiūriu juose nagrinėjama etninė choreografija. Kokias sudėtines šokių, ratelių, žaidimų dalis gvildena šie mokslininkai?

Rekomenduojama literatūra
Apanavičius R. (1992); Astrauskas R. (1992); Baika A. (1994); Baltrėnienė M., Apanavičius R. (1991); Baltrėnienė M. (1997); Burkšaitienė L., Krištopaitė D. (1990); Četkauskaitė G. (1981); Kirdienė G. (2000); Morkūnienė E. (1982); Motuzas A. (2003); Poškaitis K. (1992); Račiūnaitė – Vyčinienė D. (2000); Slaviūnas Z. (1958; 1959); Sliužinskas R. (2003); Šimonytė – Žarskienė R. (2003); Urbanavičienė D. (2000); Vilys G. (2001).

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimų rezultatai

Pasaulio ir Lietuvos etnomuzikologijos moksle etnologinę tyrimų kryptį labiausiai plėtoja muzikos instrumentų ir choreografijos, o muzikologinę – dainų tyrinėtojai.
Muzikos instrumentų ir choreografijos tyrinėtojams privalu gilintis į tas reiškinių puses, kurios tradicinei muzikologijai tarsi nepriklauso ir labiau siejasi su etnologija (muzikos instrumentų pavidalai, gamybos būdai; šokių figūros, simbolika, apranga), o dainų tyrėjai, labiausiai vertindami melodiką, apsieina bemaž neišbrisdami iš muzikologijos tyrimų lauko (yra ir labai gilių, etnogenezės ir rasogenezės problemas gvildenančių darbų ).
Muzikos instrumentų pavidalai neretai siejasi su tam tikrais įvaizdžiais, atspindinčius senosios mitinės pasaulėžiūros liekanas. Tirdami ir gretindami instrumentų pavidalus, galime apytikriai nustatyti, kokius kultūrinius, netgi chronologinius tarpsnius siekia muzikos instrumentai. Sugretindami pavidalus, galime apibrėžti jų paplitimo plotus, dažniausiai sutampančius su priešistorinių laikų archeologinių kultūrų išsidėstymu. Netgi ir turint palyginti menkus duomenis, (muzikos instrumentų iškasenų yra iš viso pasaulio, tačiau Šiaurės Europoje maža išlikę priešistorinių laikų medinių, daugiausia surasta kaulo ir rago instrumentų), pagal šiuos sutapimus galima apytikriai hipotetiškai spręsti apie muzikos instrumentų kilmės ir naudojimo laikmečius.
Gamybos būdai ir medžiaga, iš kurios muzikos instrumentai dirbdinami, gali byloti ne tik apie žmonių sumanumo lygį, bet atspindėti ir itin senus gyvensenos tarpsnius, nes muzikos instrumentai, kaip taisyklė, gaminami iš parankiausių vietinių žaliavų. Žaliavos rodo, kokios gamtos ir klimato sąlygos vyravo tame ar kitame regione. Pavyzdžiui, Šiaurės Europoje parankiausia muzikos instrumentams žaliava buvo medis, kadangi šis regionas išsidėstęs miškų juostoje. Kitur – pusdykumių ir dykumų srityse, – muzikos instrumentai gaminti iš metalo, dar kitur – vandenynų archipelaguose, – iš įvairių nendrinių augalų, iš kriauklių ir t. t.
Pastebėtina, kad muzikos instrumentams vartojamos žaliavos dažniausiai siejasi ne tik su pastarųjų šimtmečių, bet ir su itin senų laikų gamtos ir klimato ypatumais. Pavyzdžiui, Šiaurės Europoje muzikos instrumentai neretai gaminami ne tik iš dabar čia bujojančių, bet ir iš prieš keletą tūkstančių metų vyravusių augalų. Itin mėgiami skėtiniai augalai, taip pat tos įvairūs krūmai ir kitokios skurdžių augalų rūšys, vyravusios šiose platumose seniausiais Šiaurės Europos apgyvendinimo laikais. Panašūs dėsningumai atsekami ir kitose pasaulio platumose ir pagal tai galima kelti hipotezę, kad ir muzikos instrumentų gamybos tradicijos greičiausiai susiklostė seniausiais žmonijos kultūros tarpsniais.
Etninės choreografijos tyrimuose daug etninės istorijos žinių suteikia ne tik šokių, ratelių ir žaidimų judesių, bet ir pačių figūrų išsidėstymas, jų simbolikos sąsajos su seniausiais ženklais, ornamentais. Daug informacijos teikia ir šokėjų apranga.
Tirdami muzikos instrumentus ir etninę choreografiją vien tik muzikologiškai, nesusidarytume tikrojo vaizdo ir neretai prieitume prie paradoksalių išvadų. Pavyzdžiui, etninių muzikos instrumentų repertuaras per pastaruosius šimtmečius iš esmės pakito – griežiamos daugiausia atklydėlės bendratautinės melodijos. Tą patį galima pasakyti ir apie mėgiamus pastarųjų šimtmečių šokius, kurių didelė dauguma mūsų kraštus pasiekė su bendratautinės kultūros banga. Netirdami šių reiškinių etnologiniu požiūriu, galėtume manyti, kad jei kanklėmis, lumzdeliais ir birbynėmis grotos bendratautinės melodijos, tai ir šie instrumentai – ne vietiniai, bet atklydėliai iš kitų kraštų (šitokių tvirtinimų būta). Panašiai tektų apibūdinti ir nemažą lietuvių šokių dalį.
Etnologiniai tyrimai, įvertinant kiek įmanoma daugiau muzikos instrumentų ir šokių, ratelių, žaidimų parametrų, įgalina apibrėžti jų kilmę, vietą etninėje kultūroje ir sąsajas su etnine istorija. Tą patį galime pasakyti ir apie dainų tyrimus, nes vyraujantis muzikologinis požiūris neretai priveda prie nepakankamai pagrįstų išvadų – mūsų ir kaimyninių tautų dainų bendrumai daugiausia aiškinami didesnių ir galingesnių kaimynų arba bendratautinės kultūros įtakomis. Tik sugretinus didesnius kultūrinius plotus (ko muzikologinės krypties tyrimuose stokojama), įmanoma bent apytikriai nustatyti dainų melodijų ir netgi žodžių, giedamų skirtingomis kalbomis, bendrumus ir neabejotinai bendrą kelių tautų ir netgi etninių grupių dainų kilmę.
Pavyzdžiui, dzūkų, suvalkiečių ir rytų aukštaičių švenčioniškių vienbalsės dainos tampriai siejasi ir netgi atitinka tokias pat baltarusių, kaimyninių ir tolimesnių rusų, rytų lenkų, nemažai kuo – latgalių dainas. Jos labai skiriasi nuo likusiųjų vakarų ir šiaurės lietuvių daugiabalsių dainų, kurios, kaip taisyklė, mažorinės, atliekamos aukštaisiais dermių laipsniais (vienbalsės dainos daugiausiai giedamos žemaisiais minorinių dermių laipsniais). Išdėsčius vienbalsių dainų plotą, akivaizdu, kad jis atspindi žymiai senesnę kultūrinę sritį, galimas daiktas, besisiejančią su rytų baltų arba bendru rytų baltų ir rytų bei dalies vakarų slavų palikimu. Todėl tiriant etnologiniu požiūriu, galima kelti hipotezę apie senųjų baltų ir, gal būt, slavų palikimą, tuo tarpu muzikologiniu požiūriu mūsų ir slavų vienbalsių dainų bendrumai daugiausia aiškinami tik slavų įtaka.
Daugiabalsės vakarų ir šiaurės lietuvių dainos tiesioginių atitikmenų ne tik kaimyniniuose kraštuose, išskyrus panašumą į Latvijos šiaurės vakarų Kuršžemės ir Latgalos dainas, neturi. Etnologiniu požiūriu jos siejasi tik su Vakarų Karpatuose, Tatruose gyvenančių slovakų, Alpių regiono tautų bei šiaurės vakarų serbų, gyvenančių Balkanų regione, dainomis. Keltina hipotezė apie žemaičių ir didelės dalies aukštaičių dainų bendrumus su vakarų ir pietų slavų bei Alpių regiono tautų dainomis, kurie be jokios abejonės gali siekti dar senesnius, nei vienbalsių mūsų ir rytų bei dalies vakarų slavų spėjamo bendrumo laikus. Muzikologiniu požiūriu šitokio bendrumo pagrįsti neįmanoma, todėl mūsų daugiabalsės dainos laikomos vėlesnėmis, paveiktomis bendratautinių įtakų bangų.
Unikaliosios šiaurės rytų aukštaičių giesmės sutartinės iš viso neturi jokių atitikmenų ne tik aplinkiniuose kraštuose, bet ir aplamai Europoje bei visos baltosios didžiosios rasės etninėje muzikoje. Etnologiniu požiūriu jos gretintinos tik su juodosios didžiosios rasės negridų ir australoidų tokiomis pat polifoninėmis dainomis, kurios dar sinkretiškesnės už šiaurės rytų aukštaičių giedotąsias, nes joms bemaž visuomet pritariama muzikos instrumentais ir giedant jas, dažniausiai kartu ir šokama. Keltina hipotezė apie nepaprastą šiaurės rytų aukštaičių giesmių sutartinių archajiškumą, siekiantį gal netgi didžiųjų žmonijos rasių išsiskyrimo laikus ir apie labai reto ir izoliuoto etninės kultūros reiškinio išlikimą bei jo atsparumą bendratautinės kultūros bangoms. Muzikologiniu požiūriu galima tik teigti apie giesmių sutartinių išskirtinumą, jų polifoninių balsų persipynimą, o nerandant artimiausių lygiagrečių, tenkintis tik jų archajiškumo nustatymu.
Etnologiniam požiūriui pagrįsti, kaip taisyklė, būtini tarpdisciplininiai tyrimai, o muzikologiniam dažniausiai pakanka savos tyrimų metodikos. Tad galima sakyti, kad etnologinės krypties tyrinėtojai tarpdisciplininių tyrimų metodiką naudoja, nes priversti ją naudoti, o muzikologinės krypties tyrimuose tarpdisciplininė metodika taikoma palyginti menkai – gana neplatus tyrimų laukas šitokios metodikos tarsi ir nereikalauja. Tačiau kaip rodo abiejų krypčių tyrimų sugretinimas, muzikologinei krypčiai tarpdisciplininiai tyrimai būtini, norint išbristi iš vis labiau ryškėjančios vien tik melodikos tyrimų seklumos.
Toliau aptarkime ir įvertinkime abiejų etnomuzikologijos krypčių taikomą tyrimų metodiką.
Svarbios sąvokos

Etninė choreografija

Etninė muzika

Etnologinis požiūris

Gamybos būdai

Muzikologinis požiūris

Muzikos instrumentai

Pavidalai

Tarpdisciplininiai tyrimai

Užduotys
1. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo L. Burkšaitienės, G. Četkauskaitės, A. Motuzo, D. Račiūnaitės – Vyčinienės, Z. Slaviūno, R. Sliužinsko veikalus ir nustatykite, kokie liaudies dainų ir giesmių tyrimų rezultatai ir kaip jie praplečia etninės istorijos žinias. Kuriuose veikaluose taikyti tarpdisciplininiai tyrimai?
2. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo R. Apanavičiaus, R. Apanavičiaus ir kt., M. Baltrėnienės ir R. Apanavičiaus, G. Kirdienės, R. Šimonytės – Žarskienės, G. Vilio veikalus ir nustatykite, kokie muzikos instrumentų tyrimų rezultatai ir kaip jie praplečia etninės istorijos žinais. Kuriuose veikaluose taikyti tarpdisciplininiai tyrimai?
3. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo E. Morkūnienės, K. Poškaičio, D. Urbanavičienės veikalus ir nustatykite, kokie etninės choreografijos tyrimų rezultatai ir kaip jie praplečia etninės istorijos žinias. Kuriuose veikaluose taikyti tarpdisciplininiai tyrimai?

Rekomenduojama literatūra
Apanavičius R. (1992); Apanavičius R. ir kt. (1994); Baltrėnienė M., Apanavičius R. (1991); Burkšaitienė L., Krištopaitė D. (1990); Četkauskaitė G. (1981); Kirdienė G. (2000); Morkūnienė E. (1982); Motuzas A., (2003); Poškaitis K. (1992); Račiūnaitė – Vyčinienė D. (2000); Slaviūnas Z. (1958; 1959); Sliužinskas R. (2003); Šimonytė – Žarskienė R. (2003); Urbanavičienė D. (2000); Vilys G. (2001).

II. ETNOMUZIKOLOGIJOS TYRIMŲ METODOLOGIJA

Bendrieji mokslinio tyrimo metodai

Etnomuzikologijos tyrimams taikoma įprasta mokslinių tyrimų metodika, kurią abi kryptys vartoja nevienodai.
Empirinio lygio metodai. Stebėjimą ir matavimą pasitelkia abi kryptys. Muzikologinės krypties tyrimuose stebėjimu dažniausiai aprašomos etninės muzikos melodijų būdingiausios savybės – dermės, ritmika, intonacijos ir kt., o matavimu – nustatomi tų savybių pasikartojimo dėsningumai. Labai dažnai šios krypties tyrimuose stebėjimas ir matavimas suvedamas ir vartojamas kaip vieningas metodas, įvardijant jį analize. Būtent stebėjimu ir matavimu po II Pasaulinio karo Vidurio Europoje buvo sukurta minėta pagrindinių garsų sistema, tapusi melodijų klasifikavimo pagrindu. Muzikologinės krypties mokslininkai stengiasi kurti įvairius naujus melodikų aprašymo ir įvertinimo metodus, tačiau jie dažniausiai būna tik stebėjimo ir matavimo atmainos, nors ir įvardijami kaip analizės metodai.
Etnologinės krypties tyrimuose stebėjimu ir matavimu irgi neretai aprašomos ir įvertinamos melodijos, tačiau jos gretinamos su tekstu, o choreografijos pavyzdžiuose – ir su judesiais. Tad šie metodai taikomi sintetiškiau, nors dažnai irgi įvardijami analize. Stebėjimu šios krypties tyrimuose sukaupiamai ir aprašomi žymiai platesni nei melodijų ir teksto duomenys: papročiai, muzikos instrumentų gamybos, grojimo, dainavimo, šokimo būdai, bendra etninės kultūros aplinka. Be muzikologinių ir etnologinių, pasitelkdami ir kalbos (dainų, šokių, ratelių, žaidimų žodžiai; muzikos instrumentų vardai), netgi botanikos (augalai, medžiai, iš kurių gaminami muzikos instrumentai) zoologijos (gyvūnai, iš kurių kūno dalių daryti muzikos instrumentai; kurie apgiedami ir apšokami; kurių balsai mėgdžiojami muzikos instrumentais), astronomijos (apgiedami dangaus kūnai; jie išraižyti muzikos instrumentų korpusuose kaip ornamentika; vaizduojami ratelių ir žaidimų figūromis) ir kt. mokslų duomenys. Matavimu visos šios kompleksinės žinios įvertinamos, nustatant jų svarbą ir reikšmę etninės muzikos gyvavimo tradicijoms. Tad etnologinės krypties tyrimuose stebėjimas ir matavimas taikomi kompleksiškiau, apimant kiek įmanoma daugiau etninės muzikos gyvavimo sričių. Pasitelkiant ir kitų mokslų duomenis, pasiekiamas ir tyrimų tarpdiscipliniškumas.
Eksperimentas kaip empirinio lygio metodas muzikologinės krypties tyrimuose bemaž nevartojamas. Nepastebėta, kad aprašant ir įvertinant etninę muziką, ji būtų fiksuojama kokioje nors dirbtinai tyrinėtojų sukurtoje aplinkoje, tą aplinką tolydžio keičiant arba šitaip bandant nustatyti klausytojų santykį su atliekama muzika. Jei tokie eksperimentai ir atliekami, tai tik psichologijos arba edukologijos mokslų tyrinėjimuose, kuriuose etninė muzika vertinama kaip suvokimo ir ugdymo priemonė, o ne specialių tyrimų objektas . Etnologinės krypties tyrimuose eksperimentas irgi bemaž netaikomas, tačiau jis pasitelkiamas etninės muzikos garsų analizei. Akustinius tyrimus kartais taiko ir muzikologinės krypties atstovai .
Analizės metodas abiejų krypčių tyrimuose vartojamas bene plačiausiai. Nuodugniai išnagrinėjama etninės muzikos sandara, jos vartojimo papročiai, atlikimo ypatumai. Neretai analize įvardijami ir stebėjimas bei matavimas, kuriais bandoma panašiai kaip šiuo metodu įvertinti etninę muziką. Muzikologinės krypties tyrimais analize gvildenamos daugiausia tik melodijos ir su jomis susiję ypatumai, o etnologinės krypties atstovai etninę muziką analizuoja kaip kompleksinį reiškinį, kurio melodika yra tik viena iš sudėtinių dalių. Kadangi nagrinėjami ir žodžiai, simbolika, papročiai, etninės muzikos vieta kultūroje, tai analizavimui pasitelkiami ir kitų mokslų duomenys. Taikant analizės metodą, tarpdisciplininiai tyrimai akivaizdūs etnologinės, jų žymiai mažiau muzikologinės krypties tyrimuose.
Lyginimo metodas pasitelkiamas abiejų krypčių tyrimams. Lyginama etninės muzikos sandara, panašių ir skirtingų kultūrų muzikavimo papročiai, etninės muzikos vieta etninėje kultūroje. Kai lyginami giminiški reiškiniai, taikomas komparatyvinis arba mokslinės komparatyvistikos metodas. Juo sugretinama giminiškų tautų, etninių grupių arba artimai besisiejančių kultūrinių plotų muzikos ypatumai. Labai dažnai komparatyviniu lyginimu atsekama ir panašių reiškinių bendra kilmė, netgi hipotetiškai nustatant jų atsiradimo laikmečius. Etnomuzikologijos kaip mokslo pradžioje šitaip buvo įvardijama netgi pati etnomuzikologija: vokiškai vergleichende Musikwissenschaft, angliškai comparative musicology, prancūziškai musicologie comparée (lyginamoji muzikologija) . Komparatyvinį lyginimą vartoja abi kryptys, tačiau etnologinės krypties tyrimuose šis metodas pasitelkiamas plačiau ir nuosekliau, remiantis įvairių kitų mokslų duomenimis. Muzikologinės krypties atstovai šiuo metodu daugiausia lygina tik melodijas ir retsykiais – atlikimo ypatumus.
Lyginant negiminiškus, tačiau išoriškai panašius reiškinius, naudojamas ir kontrastinis lyginimas. Sugretinama skirtingų pasaulio kultūrų etninė muzika, jos atlikimo būdai, papročiai, vieta ir svarba etninėje kultūroje. Kontrastiniu lyginimu dažniausiai siekiama plačiau ir giliau nustatyti civilizuotų tautų ir kultūrų etninės muzikos pasitaikančias senienas, kurios dažniausiai išlikusios kaip nuotrupos, bet jų kilmė neabejotinai gali siekti žymiai ankstyvesnius laikus. Gretinant šitokias senienas su egzotiškų kultūrų muzikavimu, dažnai randama irgi panašių reiškinių, kurie tebegyvuoja iš esmės pirmykštėje visuomenėje gyvenančių genčių muzikoje. Šitaip apytikriai nustatomi civilizuotų tautų etninės muzikos atsiradimo tarpsniai, siekiantys dažniausiai pirmykštės visuomenės laikus.
Kontrastinis lyginimas labai plačiai taikomas etnologinės krypties tyrimuose, jis gana dažnai pasitelkiamas ir muzikologinės krypties darbuose. Muzikologinės krypties atstovai kontrastiniu metodu lygina daugiausia tik melodijas ir žymiai menkiau – atlikimo būdus bei papročius. Etnologinės krypties tyrimuose kontrastiniam lyginimui pasitelkiami itin gausūs kompleksiniai duomenys, tad lyginimas įgauna tarpdisciplininį pobūdį.
Sintezės metodą daugiausia pasitelkia etnologinės, žymiai menkiau – muzikologinės krypties tyrinėtojai. Šiuo metodu sujungiamos kompleksinės žinios, kurias visuomet gausiai naudoja etnologinės ir menkai – muzikologinės krypties atstovai.
Etnomuzikologijos tyrimuose dar pasitelkiami ir dedukcijos bei indukcijos metodai. Dedukcija etninės muzikos savybės nagrinėjamos išskaidytai, atskirai gvildenant kiekvieną parametrą. Indukcija išskaidytos savybės apibendrinamos į vieningą visumą. Šiuos metodus vienodai pasitelkia abi kryptys.
Teorinio lygio metodai. Juos labiau naudoja etnologinės, menkiau – muzikologinės krypties tyrinėtojai. Muzikologinės krypties atstovai iš esmės tenkinais daugiausia tik aprašymu, analize, sugretinimu, t.y. kliaujasi tik empiriniu lygiu ir beveik nekelia teorinio lygio klausimų, kurių sprendimui būtini teorinio lygio metodai. Etnologinė kryptis plačiai taiko šiuos metodus, nes kelia ir gvildena teorinio lygio problemas.
Abstrakcijos metodą daugiausia pasitelkia etnologinės krypties tyrinėtojai, siekdami apibrėžti bent apytikrius etninės muzikos gyvavimo įvairiais žmonijos kultūros istorijos tarpsniais laikmečius. Metodas bemaž nevartojamas muzikologinės krypties tyrimuose.
Idealinimo (modeliavimo) metodas gana retas etnomuzikologijos darbuose, tačiau jį kartais pasitelkia etnologinės krypties tyrėjai. Idealinimo metodu apibrėžiamos arba idealios etninės muzikos savybės, su kuriomis gretinami tikrovėje egzistuojančios etninės muzikos parametrai, arba nusakomos idealios etninės muzikos kilmės, raidos ir gyvavimo sąlygos, su kuriomis lyginamas konkrečios etninės muzikos funkcionavimas. Metodas įgalina bent hipotetiškai atsekti ir rekonstruoti etninės muzikos kilmės, raidos ir gyvavimo atskirais kultūriniais laikmečiais tarpsnius. Idealinimo metodo visiškai netaiko muzikologinės krypties tyrėjai.
Hipotezės metodą dažniausiai pasitelkia etnologinės krypties mokslininkai, jis retesnis muzikologinės krypties darbuose. Tiriant etninę muziką kaip sudėtingą, įvairiapusį reiškinį, kompleksiniai tyrimai dažniausiai įgalina iškelti hipotezes apie šio reiškinio kilmės, raidos ir gyvavimo tarpsnius bei priežastis. Todėl etnologinės krypties tyrimuose hipotezė yra savaime suprantamas metodas, be kurio neįmanoma apibrėžti kompleksinio nagrinėjimo rezultatų. Įrodyta arba bent jau pakankamai pagrįsta hipotezė tampa teorija, tad etnologinės krypties tyrimų nemaža dalis, kur pagrindžiamos ir įrodomos hipotezės, yra teorinio lygio darbai, turintys didelę reikšmę etnomuzikologijos mokslo raidai . Muzikologinės krypties tyrimuose hipotezės itin retos, nes kaip sakyta, tyrimų pobūdis yra labiau aprašomasis, konstatuojamasis, todėl dažniausiai nusakoma konkreti etninės muzikos būklė, bet nekeliami ir negvildenami priežastingumo klausimai. Hipotezės tokio pobūdžio tyrimams bemaž nepasitelkiamos, nes to nereikalauja šios krypties tyrimų rezultatai.
Sisteminis metodas irgi daugiausia taikomas etnologinės krypties darbuose. Įrodant iškeltas hipotezes, pasitelkiamos kuo gausesnės ir kompleksiškesnės žinios, kurios susiejamos vieninga sistema. Be šios tarpdisciplininių tyrimų sistemos įrodyti etnologinės krypties tyrimų keliams hipotezes būtų sunku arba ir visai neįmanoma. Metodo visiškai nenaudoja muzikologinės krypties tyrinėtojai, nes to nereikalauja empirinis tyrimų pobūdis.
Apibendrinimas labiau būdingas etnologinės krypties tyrimams, nors šio metodo pėdsakų pastebima ir muzikologinės krypties darbuose. Etnologinės krypties tyrimuose apibendrinami visais kitais teorinio lygio metodais gauti rezultatai, o muzikologines krypties darbuose bandoma apibendrinti be šių metodų naudojimo gautas žinias. Dažniausiai apibendrinimu įvardijamas empirinio lygio sintezės metodas, kuris pakankamas muzikologinės krypties tyrimams.

Svarbios sąvokos

Abstrakcija
Analizė
Apibendrinimas
Dedukcija
Eksperimentas
Empirinio lygio metodai
Hipotezė
Idealinimas (modeliavimas)
Indukcija
Lyginimas
Komparatyvinis lyginimas
Kontrastinis lyginimas
Matavimas
Sintezė
Sisteminis metodas
Stebėjimas

Užduotys
1. Išvardinkite ir apibūdinkite etnomuzikologijos tyrimams taikomus bendruosius empirinio lygio metodus.
2. Išvardinkite ir apibūdinkite etnomuzikologijos tyrimams taikomus bendruosius teorinio lygio metodus.
3. Kaip abiejų etnomuzikologijos krypčių tyrimams taikomi bendrieji empirinio ir teorinio lygio metodai?

Rekomenduojama literatūra
Czekanowska A. (1971); Kardelis K. (2002); Ramanauskaitė E. (2002).

Bendrųjų mokslinio tyrimo metodų naudojimo rezultatai

Aptarus bendruosius mokslinio tyrimo metodus, kuriuose taiko visų mokslo sričių ir krypčių, ne vien tik etnomuzikologijos tyrinėtojai, galima sudaryti bent apytikres jų naudojimo lenteles.
4 lentelė
Bendrieji empirinio lygio mokslinio tyrimo metodai
Tyrimų kryptis
Metodas Etnologinė Muzikologinė

Naudojimas Balai Naudojimas Balai
Stebėjimas naudoja 1 naudoja 1
Matavimas naudoja 1 naudoja 1
Eksperimentas naudoja 1 bemaž nenaudoja 0
Analizė naudoja 1 naudoja 1
Lyginimas naudoja 1 naudoja 1
Sintezė naudoja 1 naudoja menkai 0,5
Dedukcija naudoja 1 naudoja 1
Indukcija naudoja 1 naudoja 0
Iš viso 8 6,5

Matome, kad empirinio lygio metodus abi etnomuzikologijos kryptys pasitelkia bemaž vienodai. Tačiau etnologinės krypties tyrimuose jie taikomi kompleksiškiau, pasitelkiant ir kitų mokslų duomenis, o muzikologinės krypties tyrimuose daugmaž tenkinamasi savais duomenimis. Tad etnologinės krypties empirinio lygio metodika tarpdiscipliniškesnė. Šito stokojama muzikologinės krypties tyrimuose
Tenka pastebėti, kad empirinio lygio bendruosius mokslinio tyrimo metodus abi etnomuzikologijos kryptys neretai vadina specialiaisiais metodais, įvardijant juos įvairiais pavadinimais. Tai beje būdinga ir kitų mokslo sričių bei krypčių tyrimams, kurių specialiais pavadinimais įvardinti bendrieji empirinio lygio metodai palengvina tiriamo objekto gilesnį pažinimą.
Stebėjimas ir matavimas, kaip jau buvo sakyta, dažnai vadinamas analize, o sintezės metodas, ypač Rusijoje ir buvusiose SSSR respublikose neretai vadinamas visuminiu arba visuminės analizės metodu, siekiant pabrėžti tyrimo sintetiškumą. Lietuvoje ir Vidurio Europos šalyse kaip metodas dažnai įvardijama ir minėta pagrindinių garsų teorija, kuri Lietuvoje vadinama „atraminių tonų“ vardu.
Visi šie įvairiausių pavadinimų variantai rodo, kad etnomuzikologijos metodologija nėra iki galo nusistovėjusi, o bendrųjų empirinio lygio mokslinio tyrimo metodų vadinimas specialiaisiais yra įprastas ir kitoms mokslo sritims bei kryptims dalykas. Tad etnomuzikologijos empirinio lygio metodų įvairovė atspindi bendrą šio mokslo padėtį ir jo raidą.
5 lentelė
Bendrieji teorinio lygio mokslinio tyrimo metodai
Tyrimų kryptis
Metodas Etnologinė Muzikologinė

Naudojimas Balai Naudojimas Balai
Abstrakcija naudoja 1 nenaudoja 0
Idealinimas (modeliavimas) naudoja 1 nenaudoja 0
Hipotezė naudoja 1 naudoja menkai 0,5
Sisteminis naudoja 1 nenaudoja 0
Apibendrinimas naudoja 1 naudoja menkai 0,5
Iš viso 5 1

Sugretinus abiejų etnomuzikologijos krypčių pasitelkiamus teorinio lygio mokslinio tyrimo metodus, akivaizdu, kad etnologinės kryptis tyrimuose jie naudojami visuotinai, o muzikologinė kryptis jų bemaž visiškai nepasitelkia. Retsykiais panaudojami hipotezės ir apibendrinimo metodai, nevartojant kitų teorinio lygio metodų, muzikologinės krypties tyrimams teorinio lygio suteikti negali. Todėl suprantama, kodėl pasaulio etnomuzikologijos moksle muzikologinė kryptis daugiausia kliaujasi empirika, t.y. kruopščiu ir nuodugniu etninės muzikos savybių gvildenimu, jų lyginimu ir beveik niekados nekelia teorinio lygio idėjų, galinčių daryti poveikį šio mokslo raidai. Etnologinė kryptis, pasitelkusi empirinio ir terorinio lygio metodiką, ne tik kruopščiai ir nuodugniai išgvildena etninę muziką, bet ir iškelia bei pagrindžia hipotezes apie jos kilmę, raidą ir vietą etninėje kultūroje, kurios, virtę teorijomis, daro didelę įtaką etnomuzikologijos mokslo raidai. Be to, etnologinės krypties metodikoje plačiai taikomi tarpdisciplininiai tyrimai, ko labai stokojama muzikologinės krypties tyrimuose.
Lyginimas taip pat rodo bendrą etnomuzikologijos mokslo padėtį, kai siekdami kuo nuodugniau išgvildenti etninės muzikos ypatumus muzikologinės krypties tyrinėtojai noromis nenoromis labiau griebiasi empirinio lygio, o ieškodami atsakymų į etninės istorijos klausimus etnologinės krypties mokslininkai – teorinio lygio metodų
Aptarę bendrųjų mokslinio tyrimo metodų naudojimą etnomuzikologijos krypčių veikloje, dar pagvildenkime, kaip etnomuzikologijai pasitelkiami kitų mokslo krypčių specialieji metodai.

Svarbios sąvokos

Bendrieji metodai

Empirika

Specialieji metodai

Teorijos

Užduotys
1. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo L. Bielawskio, L. Burkšaitienės, M. Boiko, G. Četkauskaitės, J. Čiurlionytės, A. Motuzo, D. Račiūnaitės – Vyčinienės, I. Rüütel, Z. Slaviūno, R. Sliužinsko veikalus ir nustatykite, kokie bendrieji metodai pasitelkti liaudies dainų ir giesmių tyrimams.
2. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo R. Apanavičiaus ir kt., M. Baltrėnienės ir R. Apanavičiaus, A. Baikos, G. Kirdienės, T. Leisiö, V. Palubinskienės, Ī. Priedītės, C. Sachso, R. Šimonytės – Žarskienės, G. Vilio veikalus ir nustatykite, kokie bendrieji metodai pasitelkti muzikos instrumentų tyrimams.
3. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo E. Morkūnienės, K. Poškaičio, D. Urbanavičienės veikalus ir nustatykite, kokie bendrieji metodai pasitelkti etninės choreografijos tyrimams.

Rekomenduojama literatūra
Apanavičius R. ir kt. (1994); Baltrėnienė M., Apanavičius R. (1991); Baika A. (1994); Bielawski L. (1970); Boiko M. (1987); Burkšaitienė L., Krištopaitė D. (1990); Četkauskaitė G. (1981); Čiurlionytė J. (1969); Kirdienė G. (2000); Leisiö T. (1983); Morkūnienė E. (1982); Motuzas A. (2003); Palubinskienė V. (2001); Poškaitis K. (1992); Priedīte Ī. (1983); Račiūnaitė – Vyčinienė D. (2000); Rüütel I. (1994); Sachs C. (1975); Slaviūnas Z. (1958; 1959); Sliužinskas R. (2003); Šimonytė – Žarskienė R. (2003); Urbanavičienė D. (2000); Vilys G. (2001).
Kitų mokslo krypčių metodai

Geografinį arba geografinio kartografavimo metodą pasitelkia abi etnomuzikologijos mokslo kryptys. Šio metodo esmė – duomenys išdėstomi žemėlapiais arba schemomis. Anot prancūzų kalbininko A. Meije (Meillet), „kartais užtenka išdėstyti duomenis geografiškai, kad suvoktum istorinį procesą“ . Geografinį metodą XIX a. pagrindinė kalbininkai, to šimtmečio pabaigoje pradėjo naudoti etnologai ir kitų etninės kultūros sričių tyrinėtojai, taip pat ir etnomuzikologai. Šiuo metodu muzikologinės krypties tyrėjai daugiausia konstatuoja etninės muzikos reiškinių išsidėstymą, o etnologinės krypties atstovai siekia atskleisti ir tų reiškinių atsiradimo priežastis, t.y. stengiasi suvokti istorinį procesą. Galima sakyti, geografinis metodas muzikologinės krypties tyrimuose daugiausia yra tik pavaizdumo priemonė, o etnologinės krypties darbuose jis pasitelkiamas kaip priežastingumo atskleidimo būdas.
Tipologinį metodą taip pat pasitelkia abiejų krypčių atstovai, tačiau kaip ir geografinis, šis metodas muzikologinės krypties tyrimuose naudojamas kaip etninės muzikos rūšiavimo ir sisteminimo, o etnologinės – priežastingumo ir istoriškumo atskleidimo priemonė. Tipologinis metodas perimtas iš tautosakos ir etnologijos mokslų, kurie savo ruožtu šį metodą pasitelkė pagal kitų mokslo krypčių – botanikos, zoologijos ir kt. metodiką.
Retrospekcijos metodas etnomuzikologijoje parimtas iš kalbotyros ir etnologijos metodikos. Metodo esmė – naudojantis naujausiųjų laikotarpių duomenimis, bandyti atsekti ir nustatyti seniau vykusius procesus arba bent jau laikotarpius. Metodą pasitelkia etnologinės krypties tyrinėtojai, jo visiškai nenaudoja muzikologinės krypties atstovai.
Interpoliacijos metodas perimtas iš kalbotyros ir etnologijos metodikos. Kai pastebimi sutapimai tarp vienas nuo kito toli esančių taškų (vietovių), didelė tikimybė, kad ir tarp tų vietų yra arba praeityje gyvavo panašūs reiškiniai. Šį metodą naudoja tik etnologinės krypties tyrinėtoji, hipotetiškai nustatydami galėjusius būti nemažus didelių plotų bendrumus, kuriuos rodo tų plotų pakraščiuose išlikę panašūs etninės muzikos ypatumai.
Rekonstrukcijos metodas perimtas iš kalbotyros, archeologijos ir etnologijos. Tai – teorinio lygio metodų abstrakcijos ir idealinimo (modeliavimo) atmaina, turinti ne tik teorinio, bet ir nemažai empirinio lygio požymių. Remiantis turima empirine medžiaga (kuo ji gausesnė, tuo rekonstrukcija patikimesnė), nustatomi praeityje galėję egzistuoti tam tikri reiškiniai arba procesai. Kalbininkai šitaip rekonstruoja netgi galėjusias būti kelių tūkstantmečių senumo prokalbės žodžių šaknis ir jų reikšmes. Etnologai pagal turimas pirmykštės visuomenės laikus galinčias atspindėti papročių ar ritualų nuotrupas atkuria galėjusius būti papročius ar ritualus. Metodą naudoja tik etnomuzikologijos etnologinės krypties tyrinėtojai, rekonstruodami etninės muzikos atlikimo ir gyvavimo papročius bei ritualus.
Struktūrinis metodas perimtas iš kalbotyros, jis naudojamas abiejų etnomuzikologijos krypčių tyrimuose. Šiuo metodu dažniausiai tiriami ženklai, simboliai ir jų reikšmės atskirai ir apibendrintai . Etnomuzikologijos tyrimuose muzika gvildenama kaip ženklų visuma, taip pat ir atskiri jos elementai.
Etnomuzikologijos tyrimams pasitelkiami ir sociologijos, psichologijos, informatikos mokslų metodai. Juos taiko abiejų krypčių atstovai, tačiau šie metodai naudojami palyginti rečiau nei aukščiau išvardintieji.
Aptarus kitų mokslo krypčių metodus, kurie pasitelkiami etnomuzikologijos tyrimams, galima sudaryti apytikrę jų taikymo lentelę.
6 lentelė
Kitų mokslo krypčių metodai
Tyrimų kryptis
Metodas Etnologinė Muzikologinė Kryptis, iš kurios perimtas

Naudojimas Balai Naudojimas Balai
Geografinis naudoja 1 naudoja 1 kalbotyra, etnologija
Tipologinis naudoja 1 naudoja 1 tautosaka, etnologija
Retrospekcijos naudoja 1 nenaudoja 0 kalbotyra, etnologija
Interpoliacijos naudoja 1 nenaudoja 0 kalbotyra, etnologija
Rekonstrukcijos naudoja 1 nenaudoja 0 kalbotyra, archeologija, etnologija
Struktūrinis naudoja 1 naudoja 1 Kalbotyra
Iš viso 6 3

Matome, kad etnologinė kryptis pasitelkia visus aptartuosius, muzikologinė – tik bemaž pusę šių metodų. Jų daugumą sudaro perimtieji iš kalbotyros, tačiau netiesiogiai, o per etnologijos metodiką. Tai visai suprantama, nes etnologijos moksle kalbotyros, tiksliau, lyginamosios istorinės kalbotyros XIX a. nustatyti metodai buvo parankūs ir etninės kultūros bei etninės istorijos tyrimams, todėl daugumą jų perėmė etnologai, archeologai, tautosakininkai ir mitologai. Etnomuzikologijos tyrimams šiuos metodus daugiausia pasitelkia etnologinės krypties atstovai, kuriems rūpi kelti ir gvildenti etninės kultūros bei etninės istorijos klausimus. Konstatuojamuoju požiūriu etninę muziką gvildenančiai muzikologinei krypčiai parankiausi tik geografinis, tipologinis ir struktūrinis metodai.
Iš 6 lentelės aiškėja, kad ir pagal naudojamus kitų mokslo krypčių metodus tarpdisciplininiai tyrimai akivaizdesni etnologinės, menkesni – muzikologinės krypties veikloje. Tad muzikologinės krypties metodiką verta iš esmės peržiūrėti, norint ją nukreipti tarpdisciplininių tyrimų linkme.

Svarbios sąvokos

Geografinis (geografinio kartografavimo) metodas

Interpoliacijos metodas

Rekonstrukcijos metodas

Retrospekcijos metodas

Struktūrinis metodas

Tipologinis metodas
Užduotys
1. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo L. Belawskio, M. Boiko, L. Burkšaitienės, G. Četkauskaitės, A. Motuzo, D. Račiūnaitės – Vyčinienės, I. Rüütel, Z. Slaviūno, R. Sliužinsko, H. Tamperės veikalus ir nustatykite, kokie kitų mokslo krypčių metodai pasitelkti liaudies dainų ir giesmių tyrimams.
2. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo R. Apanavičiaus ir kt., M. Baltrėnienės ir R. Apanavičiaus, G. Kirdienės, T. Leisiö, I. Nazinos, Ī. Priedītės, R. Šimonytės – Žarskienės, G. Vilio, I. Tõnuristo veikalus ir nustatykite, kokie kitų mokslo krypčių metodai pasitelkti muzikos instrumentų tyrimams.
3. Imkite iš rekomenduojamos literatūros sąrašo E. Morkūnienės, K. Poškaičio, D. Urbanavičienės veikalus ir nustatykite, kokie kitų mokslo krypčių metodai pasitelkti etninės choreografijos tyrimams.

Rekomenduojama literatūra
Apanavičius ir kt. (1994); Baltrėnienė M., Apanavičius R. (1991), Boiko M. (1987); Burkšaitienė L., Krištopaitė D. (1990); Četkauskaitė G. (1981); Kirdienė G. (2000); Leisiö T. (1983); Morkūnienė E. (1982); Motuzas A. (2003); Nazina I. (1979; 1982); Poškaitis K. (1992); Priedīte Ī. (1983); Račiūnaitė – Vyčinienė D. (2000); Rüütel I. (1994); Sachs C. (1975); Slaviūnas Z. (1958; 1959); Tampere H. (1983); Tõnurist I. (1977); Urbanavičienė D. (2000).

Tarpdisciplininių tyrimų perspektyvos

Iš etnomuzikologijos tyrimų metodikos įvertinimo matyti, kad etnologinės krypties veikloje tarpdisciplininiai tyrimai užima ženkliausią vietą. Etninė muzika gvildenama kaip sudėtingas, įvairiapusiškas etninės kultūros ir etninės istorijos reiškinys. Tyrimams pasitelkiami ne tik bendrieji empirinio ir teorinio lygio, bet ir specialieji kitų mokslo krypčių metodai. Dėl to etnologinės krypties tyrimai yra tarpdisciplininiai, jais keliamos teorinio lygio problemos, kurių sprendimo rezultatai daro didelį poveikį etnomuzikologijos mokslo raidai.
Muzikologinė kryptis daugiausia tenkinasi bendraisiais empirinio lygio ir kitų mokslo krypčių specialiųjų metodų dalimi. Beveik neapsitelkiant teorinio lygio bendrųjų mokslinio tyrimo metodų, muzikologinės krypties veikla pasaulyje yra empirinio, konstatuojamojo pobūdžio, tenkinantis daugiausia tik etninės muzikos savybių nuodugniu išgvildenimu ir įvertinimu. Nekeliamos teorinio pobūdžio idėjos, kurių tyrimų rezultatai galėtų daryti poveikį etnomuzikologijos mokslo raidai. Todėl suprantama, kodėl muzikologinės krypties veikloje pastebimas akivaizdus uždarumas, susitelkimas vien tik muzikinių klausimų sprendimui, vengiant gvildenti platesnio ir gilesnio pobūdžio problemas. Uždarumo negali atsverti ir kuriami nauji specialūs tyrimo metodai, kurių absoliuti dauguma yra bendrojo pobūdžio empirinio lygio metodų atmainos.
Tolesnei muzikologinės krypties veiklai būtina plėsti tyrimų lauką, nesitenkinant etninės muzikos melodijų gvildenimu. Etninės muzikos visuma, ne vien kelios jos sudėtinės dalys turėtų tapti ir šios krypties tyrimų objektu. Muzikologinės krypties atstovai turėtų lygiuotis į etnologinės krypties tyrimų lauką ir taikyti etnologinių etninės muzikos tyrimų metodiką. Pasitelkus ir teorinius bendruosius ir aptartuosius kitų mokslo krypčių metodus, įmanoma išbristi iš vis labiau pastebimo uždarumo, susmulkėjimo ir tyrimų aprašomojo, konstatuojamojo pobūdžio.
Aptarus etnomuzikologijos tyrimams taikomą metodologiją, galima pastebėti, kad:
– etnomuzikologijos etnologinės krypties tyrimuose taikomi bendrieji empirinio ir teorinio lygio bei specialieji kitų mokslo krypčių metodai, todėl šios krypties tyrimai yra ne tik empirinio, bet ir teorinio lygio ir tarpdisciplininio pobūdžio;
– etnomuzikologijos muzikologinės krypties tyrimuose daugiausia taikomi bendrieji empirinio lygio ir kai kurie specialieji kitų mokslo krypčių metodai, todėl šios krypties tyrimai yra empirinio lygio ir nėra tarpdisciplininiai;
– tolesnėje etnologinės krypties veikloje tikslinga peržiūrėti ir įvertinti taikomą tyrimų metodiką, plačiau pasitelkiant sociologijos, psichologijos, informatikos metodus;
– muzikologinei krypčiai vertėtų išplėsti tyrimų lauką, gvildenti etninės muzikos visumą, taikant bendruosius empirinio ir teorinio lygio bei specialiuosius kitų mokslo krypčių metodus.

Svarbios sąvokos

Empiriniai tyrimai
Tarpdisciplininiai tyrimai

Teorinio lygio idėjos

Tyrimų metodologija

Užduotys
1. Kokios etnomuzikologijos krypties tarpdisciplininiai tyrimai ženkliausi? Dėl kokių priežasčių?
2. Kas lemia empirinius, konstatuojamuosius etnomuzikologijos tyrimus?
3. Kaip vertėtų toliau plėtoti etnologinės krypties tyrimų metodologiją?
4. Kaip vertėtų toliau plėtoti muzikologinės krypties tyrimų metodologiją?

Rekomenduojama literatūra
Apanavičius R. (2002); Czechanowska A. (1971); Kardelis K. (2002); Ramanauskaitė E. (2002).

Nuorodos

Leave a Comment