Ta svaigioji Meilė

Nes randame ją, kai mažiausiai jos tikimės;

nes noras ją išsaugoti mus verčia tobulėti;

nes pasidaro sunku kvėpuoti, kai ji išeina;

nes gyvename dėl jos. Todėl ji – meilė.

Hugo Asch

Septynių, aštuonių, dešimties tonų popieriaus neužtektų norint aprašyti meilę. Tuščias darbas. Nei žodžiais, nei muzika, nei pačiais subtiliausiais piešiniais nepavyktų to padaryti. Menas apskritai niekada negalėjo varžytis su pačiu giliausiu meilės jausmu. Menas imituoja meilę, priartina prie jos, sukelia milžiniško intensyvumo jausmus, todėl ir galime “įsimylėti” genialius potėpius ant drobės, tobulą styginių kvarteto melodiją ar neppriekaištingą eilėraščio posmą. Taip jau yra. Menas supa meilę ir kartais net ją atakuoja, susimaišo su ja, įsibrauna į ją. Tačiau niekada negali jos pakeisti. Nėra gyvenimo be meno, nes nėra gyvenimo be meilės. Tai pati intensyviausia emocija, kuri priverčia menininką stengtis ją įamžinti. Aistra kitam žmogui. Ta amžinai deganti ugnis.

“Apakintas Dievo”, taip vadino filosofą Benediktą Spinozą, kuris matė ir jautė Dievą Gamtoje ir visoje aplinkoje. Ar galima mylėti nebūnant “apakintam meilės”? Vargu. Įsimylėjimas užvaldo viską. Ir tuomet neišvengiamai prarandame saiką. Įsiimylėjimas, kaip Spinozos Dievas, pasireiškia viskame, ką jaučiame ar veikiame. Kito žmogaus buvimas šalia gali būti toks pat hipnotizuojantis, kaip ugnies šokis tarp malkų ar smarkus lietus krentantis ant žolės. Bet dar labiau hipnotizuoja to žmogaus nebuvimas. Tai nepaliaujamai persekioja mus

s, ką bedarytume. Ilgėjimasis mylimojo yra tikras iššūkis jausmams. Skausmas ir malonumas – ta neišvengiama meilės dichotomija. Baimė netekti, malonumas vėl susieiti. Prisilietimai iš naujo susitikus dažnai yra nepamirštami. Niekas negali atsispirti pagundai be saiko švęsti meilės sugrįžimą, kuris tampa ir pačio gyvenimo sugrįžimu. Ypač tada, kai vaizduotė jau buvo pradėjusi pavojingai flirtuoti su mirties bedugne, nebesitikint, jog kada nors kas nors dar mus pamils.

Kai kalbama apie įsimylėjimą, dažnai naudojama retorinė figūra “gimininga siela”. “Gimininga siela” yra veidrodis, atspindys to, kuo esame, bet pirmiausia to, kuo norėtume būti. Meilėje rezultatas niekada nebūna teisingas. Du plius du gali būti trys arba penki, bet niekada nebus keturi. Tuo tarpu, tai, kas neatrasta – paslaptis (tačiau ne slapukavimas!) yra raktas, kuris atveria duris į erotiką. Žinoti visską apie kitą – tai įsmeigti peilį į nugarą netikėtumui, malonumui atrasti naujus stebuklus, kurie padeda sukurti didžiąją sąjungą. Absoliutus tikrumas, kai kalbame apie meilę, tikrą meilę, nepadeda mums milžiniškos jausmų visatos tyrinėjimuose. Geriau atsispirti šiai aukščiausio laipsnio savimeilei – mylėti žmogų, kuris yra identiškas tau. Kitame žmoguje, kasdieniame tobulėjime, mylimojo ieškojimuose, atradimuose, štai kur raktas į Didžiąją Paslaptį – meilę.

Meilė – kaprizinga. Ji įsiplieskia dėl kvailų dalykų: apnuoginto peties, išgirsto balso, šypsenos, balerinos kaklo ilgio, pėdos formos. Taip, be abejo, galima įsimylėti žmogų dėl jo pėd

dų formos, kaip ir dėl žvilgsnio, rankų ar plaukų. Meilė ateina, meilė išeina. Ji auga, vieną gražią dieną, atrodo, miršta ir po to vėl atgimsta dar stipresnė. Ir tik dėl vieno judesio, vienintelio prisilietimo. Meilę reikia puoselėti. Kiekvieną dieną. Ir mes čia nekalbame apie kasdienį egzaminą, su klausimais į kuriuos turi būti tiksliai atsakyta. Tikrai ne. Kalbame apie tobulėjimą. Apie tą jėgą, kuri mus veda už rankos į troškimą, o vėliau perauga į aistrą.

Mokslininkai teigia, kad įsimylėjimas ir aistra neišvengiamai miršta. Ir netgi drįsta nustatyti galiojimo laiką: metai, trys, penki. Dar kiti aprašo apgailėtiną metamorfozę: įsimylėjimas palaipsniui virsta rachitiška meile, kuri aprimsta, tampa šeimynine, vulgarėja, kol pagaliau Erotą pakeičia graži draugystė, kartais apimanti ir bendrą pensijų fondą respektabiliame banke. Ar gali būti, kad vieną penktadienio vakarą galvoji, jog žmogus priešais tave yra tas, kurį myli labiausiai pasaulyje, o jau kitą penktadienį po 365 dienų nuobodžiaudamas ir susitaikęs su likimu žiūri į jį, netekusį žavesio?

Skyrybų mąstai visame pasaulyje yra pribloškiantys, bet juk niekas negali užtikrinti visų porų sėkmės. Žmonės klysta. Jie gali klysti vieną ar dešimtis kartų. Iš dalies dėl to, kad netinkamai pasirenka, bet iš dalies ir dėl to, kad jie jau nebėra tie patys kokie buvo, tie patys, kurie pasirinko tą meilę ir ją išg

gyveno. Jie jau kitokie, tačiau su savo dar nepaliestos aistros kapitalu pulsuojančiu širdyje, vėl pasirengę guldyti galvą dėl naujos meilės.

Ar gali pora sėkmingai imtis ateities projektų nenužudydami savo troškimų ir aistros? Taip. Štai kaip yra: pora turinti bendrą ir aiškų tikslą eina kartu tvirtu ir užtikrintu žingsniu teisiai į jį. Tačiau tas tikslas – švytintis, akinantis – gali būti toks patrauklus ir išskirtinis, jog vieną gražią dieną abu nustemba pasijutę nepataisomai vieniši. Nes, pasirodo, tas kuris ėjo šalia, yra likęs kažkur toli už nugaros arba išsiveržęs į priekį, už kelių ar keliolikos kilometrų, tolimas ir svetimas. Pasirodo, kiekvienas iš jų taip susikoncentravo į tą tikslą. kad pamiršo apie kitą. Taigi atkreipkite dėmesį į „peties“ kontaktą. Tik tiek. Jei pora tai supranta ir sugeba padaryti, po kiek laiko, eidami kartu (nesulipę, tik kartu, paprasčiausiai jausdami savo mylimojo petį šalia) pamato, jog jų tikslai sutapo netikėtai natūraliai. Tai yra tikrosios meilės galia. Meilės, kuri, be abejo, (ir visas pasaulis tai žino) yra labiau magiška nei logiška.

Nėra nieko svarbesnio, nieko reikalingesnio, nieko amžinesnio. Meilė yra vienintelė. Visa kita – tik paguoda, būkite tikri.

Leave a Comment