Apie meilę

Meilė meilė meilė!!!!! Kas tai? Kaip koks burtažodis, kaip koks “neišjaustas” jausmas, kaip neišgirstas žodis, kaip neįminta mįslė. Na kada kada jau ji ateis? Kaip žinoti, kad tai TAS žmogus? Kad tai ne susižavėjimas ar tiesiog tuštumos užpildymo objektas? O gal meilė tik skambus žodis? Ir iš tiesų abipusis mylėjimas – tai bendradarbiavimas, kuris tenkina abi puses? Pabandykime “panarplioti” šią temą giliau.

Meilės rūšys

Tėvai myli vaikus. Vaikai myli tėvus. Mes mylime gyvūnus. Mes mylime save. Taip pat galime mylėti daiktus. Arba nemylėti. Ar tai tokios pat meilės, kaip ir mylimo žmogaus išjautimas?

Meilė partneriui – tai jausmas, kuri parodome veiksmais – bučiuojamės, prisiliečiame, apsikabiname, mylimės, rodome rūpestį. Bet juk visa tai gali būti daroma ir be meilės? O gal net ir atvirkščiai? Ar gali būti mylima be šių meilės apraiškų?

Į abu klausimus atsakymas – taip, gali.

Juk galima mylėti žmogų, jausti jam beprotišką trauką, bet dėl vertybių nesutapimo, dėl kitoniško auklėjimo ir kitokio pasaulio matymo tiesiog nepirkti dovanų, nerodyti rūpesčio ženklų, neapkabinti. Jausti, bet nieko nedaryti, arba daryti taii, kas kitam žmogui nebus meilės apraiška.

Dar lengviau įsivaizduoti rūpestį ir kitus veiksmus, kurie mums signalizuoja meilę. Bet tai gali būti ir ne šio jausmo apraiškos. Galbūt žmogus tiesiog rūpestingas ir švelnus. Galbūt tai kaltės išdava, nes žmogus labai nori ats

sakyti į Jūsų meilę? Galbūt tai veiksmai, kurie vedini pareigos jausmo?

Tikros meilės požymiai

Tai kas gi yra meilė, jei tai ne rūpestis ar bučinys? Galbūt tai nesąmoningas dėmesio ir meilės rodymas? Bet sunku būtų tai įvertinti objektyviai net pačiam sau.

Dažnai norėdami meilės mes prašome skirti daugiau laiko mums. Norime susitikti dažniau, norime pabūti ilgiau, norime pasimylėti daugiau, norime daugiau apkabinimų ir bučinių. Gal laiko skyrimas – tai meilė?

Ne. Iš tikrųjų tokia situacija dviprasmiška. Arba mūsų meilės slenkstis aukštesnis (jei taip galima pavadinti). Tada mums reikia daugiau meilės apraiškų, kad būtume patenkinti ir kad nurimtų mūsų širdis. Arba galbūt to žmogaus širdis nėra vedama meilės. Nes meilė nukreipia mūsų veiksmus taip, kas stengiamės praleisti kuo daugiau laiko su mylimu žmogumi patys, be jokios prievartos ar įsipareigojimo, iš noro būti kartu.

Mylint dingsta laiko nuovoka ar bet koks laiko suvokimas, tada apsikabinimas ar bučinys sustabdo žemės sukimąsi ir visa aplinkui pasidaro taip nesvarbu.

Žinoma pragmatikas realistas neleis sau ilgai atitrūkti nuo žemės. Ir tai dar nereiškia, kad jis nemoka mylėti. Jis moka. Tik kitaip, su mažiau emocijų ir jų išraiškų.

Ne visada meilės apraiškos mums svarbios kaip oras ir vanduo. Bet dažnai mes prilyginame jas tokiai reikšmei. Mums malonu. Tik tai neprilygsta pačiam jausmui. Dovanos neatstos vaikam meilės, kaip ir nea

atpirks mylimam žmogui jausmo.

Kartais mylime save mylintį, o ne patį mylimą žmogų. Mylime savo dovanas jam, mylime savo darbus jam, bet daugiau galvojame apie savo poreikius, nei apie jo. Mums svarbu kuo daugiau laiko praleisti kartu dėl to, kad mums patiems būtų gera. O tikra meilė juk tada, kai galvoji ne apie save, o apie savo antrąją pusę.

Tada mylimas žmogus tau pagrindinis siekis ir motyvas. Tada laikas, praleistas kartu, pats svarbiausias. Tada mylimo žmogaus akys – tai, dėl ko nugriausite kalnus.

Aišku, reikia neatitrūkti nuo realybės – dirbti, mylėti save, palaikyti ryšius su kitais, bet neužmiršti, kad nėra jokių darbų ar reikalų, kurie negali palaukti minutės, kuri paglostys Jūsų ir Jūsų mylimojo širdį. Nors jei tas jausmas tikras, tai niekada to ir neužmiršite, nes mylimoje akys Jums rodys gyvenimo kelį.

Tikra meilė

Štai tokia idiliška gaida baigiame straipsni apie meilę. Kartais baisu ir pagalvoti, o jei tas žmogus, kurį susitiksiu, rodys jausmus, bet matysiu, kad kiti reikalai jam svarbesni už mane. Nesusipainiokite. Kai žmogus jaučiasi stabiliai, nebeturi baimės prarasti, jo akys gali užgesti. Ne dėl to, kad nemyli, o tiesiog dėl to, kad jis galvoja, jog neabejojate jo jausmu, ir tiesiog yra per daug įsisuka į rutiną.

Meilė – tai ne tik atvirumas, supratimas, panašumas ir palankių aplinkybių nul

lemtas buvimas kartu, tai sustojęs laikas būnant kartu, tai ypatingų akimirkų gėrimas ir maudymasis meilės sultyse. Kai yra meilė, beveik nebelieka vietos abejonėms ir tai tikriausiai didžiausias meilės įrodymas.

Linkiu tikrų jausmų!

Kristina Leščinskaitė

Leave a Comment