Meilė

Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą.

Senovės išminčiams meilė – kančia, sąjunga ir pilnatvė

VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“

Meilė – galingiausia jėga Šekspyro kūryboje

Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje. Jo įsivaizduojama „meilė nuteikia kaip saulės spindulys po lietaus“ – jausmo atitikimų rašytojas ieško visada paslaptingoje ir žavinčioje gamtoje. Jo nerami meilė telkiasi širdyje, kuri mato daugiau nei regimasis pasaulis: „Meilė regi širdimi, todėl sparnuoti meilės angeliukai užsimerkę“. Šekspyrui ji – didžiausia ir galingiausia jėga, nuspalvinta tiek juodomis, tiek baltomis spalvomis: „Meilė visagalė: nėra pasaulyje nei sielvarto, juodesnio už jos bausmę, nei laimės didesnės už malonumą jai tarnauti.“ Šio nepaprasto jausmo siekimas „suteikia kilnumo ir tiems, kuriems prigimtis jo nepadovanojo“.

Jausmų reiškimo paslaptys

XVIII-XIX a. kūrę Ž.Ž.Ruso ir V.Hugo kalba apie meilės išraišką. Ž.Ž.Ruso rašė: „Meilės laišką rašai nežinodamas, ką jame pasakysi, o užbaigi – nežinodamas, ką pasakei“. Tuo tarpu V. Hugo apie meilę kalbėjo per priešingybes: „“Pirmasis vaikino meilės požymis – drovumas, o merginos – drąsa.“

O.Vaildui meilė – didžiausia paslaptis

Vienas žymiausių XIX a. rašytojų O.Vaildas savo knygose meilei skyrė ypatingą vietą ir apibūdino ją kaip didžiausią paslaptį, kurios ieškojo visi pasaulio išminčiai. Jis svarstė, kas lemia šio jausmo pabaigą: „Didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačių perteklius“. Taip pat suteikė meilės jausmui naują prasmę ne tik ją sudvasindamas, bet ir lygindamas su intelektu: „Meile neprekiaujama prekyvietėse, ji nesvarstoma prekiautojo svarstyklėmis. Jos, kaip ir intelekto, vienatinis džiaugsmas yra jausti, kad ji gyva.“ Teigė, kad „meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris manosi esąs jos vertas.“

M.K.Čiurlioniui jausmai – gamtos jėgų atspindžiai

O ką apie meilę kalbėjo lietuvių rašytojai? Ji jiems daugiausiai asocijavosi su gamtos, visatos jėgomis. Tai puikiai iliustruoja šie M.K.Čiurlionio žodžiai: „Meilė – tai saulėtekis, vidurdienis ilgas ir kantrus, ir vakaras stebuklingas tylus, o ją pagimdė ilgesys. Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visu saulių ir žvaigždžių visatos spindėjimu. Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas deimantais, kuriuo turi eiti basas.“

XX a. rašytojai vaizduodami meilę pabrėžia individualumo ir asmenybės laisvės svarbą

Neramiame pasaulinių karų ir mokslinės pažangos XX a. sužibėjo ypač daug talentingų rašytojų. Savo kūryboje jie kalbėjo apie to meto žmogui aktualiausias problemas ir vėl suteikė meilės sąvokai naujų atspalvių. Štai R.M.Rilkė apie ją svarstė per vienatvės prizmę: „Meilė – tai kai dvi vienatvės gina, saugo ir sveikina viena kitą.“ A. de Sent Egziuperi meilės supratimas dvelkia nostalgija, pabaigos nuojauta: „Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.“ Jis taip pat atplėšia įsimylėjėlių žvilgsnius nuo vienas kito ir nukreipia juos prasmingesne linkme: „Mylėti – reiškia žiūrėti ne vienam į kitą, o žiūrėti kartu, viena kryptimi.“

A. Kamiu aprašyta meilė gina asmenybės laisvės svarbą („Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.“), suteikia jausmui mistinę bebalsę pasąmoninę prasmę, kurią galima taip lengvai sudaužyti („Ramiausia būtų mylėti tylint. Bet yra sąmonė ir asmenybė, tad tenka kalbėti. Ir meilė tampa pragaru.“) bei išaukština žmogaus sielos būtinybę prisipildyti jausmų („Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė!“). E.M.Remarkas kartu su karo siaubu įkvėpęs dozę cinizmo apie meilę kalba supriešindamas ją su šlykščiais ir nemaloniais dalykais: „Žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas.“; „Meilė ir mėšlo krūvą nudažo vaivorykštės spalvomis. Tai stebuklas, ir didžiausia patyčia.“

Visa tai – tik keletas nuotrupų iš gausių meilės apibūdinimų pasaulio literatūroje. Apie ją rašė ir dar tūkstančius metų rašys talentingiausi pasaulio protai ir skaidriausios sielos, nes meilės paslaptys amžinos, o visi bandymai jas atskleisti tik užduoda dar daugiau klausimų ir veda vis tolyn painiais labirintais.