Naviku gydymo patofiziologiniai principai

Gydymo uždaviniai
Vėžio gydymo tikslai priklauso nuo vėžio tipo ir stadijos.
Gydant ligą siekiama:
1. Išgydyti vėžį;
2. Pašalinti ar sumažinti naviką;
3. Sunaikinti vęžio ląsteles, kurios gali būti išplitusios
po organizmą;
4. Sumažinti vėžio atsinaujinimo riziką;
5. Padėti įveikti vėžio simptomus, pvz., skausmą
Gali būti taikomi vienas ar keli gydymo būdai. Dabartiniai gydymo metodai yra tokie:
1) Metodai, iš išorės naikinantys naviką (šalina pasekmes):
a) Operacija
b) Radioterapija
c) Chemoterapija
2) Metodai, stiprinantys išorinio gydymo būdų efektyvumą:
a) Radiomodifikatoriai
b) Hipertermija
c) O2 – terapija
d) Hormonų terapija
3) Metodai, bandantys paveikti navikines ląsteles iš vidaus, ląsteliniame ir molekuliniame lygyje (šalina priežastis):
a) Imunoterapija
b) Radioimuninė terapija
c) Genų terapija
d) Boro terapija (neutronų pagavimo)

CHIRURGINIS GYDYMAS
Chirurginis gydymas buvo pirmasis daugelio vėžio formų gyydymo būdas. Ir iki šiol jis labai plačiai taikomas įvairiems piktybiniams navikams gydyti. Kai kurie ligoniai vien tik operuojami, kitiems kartu su chirurginiu gydymu taikoma chemoterapija ar spindulinis gydymas.
Yra žinoma, kad tam tikrų formų vėžį geriausiai gydyti operuojant. Kokia bus operacija, priklausys nuo vėžio tipo ir piktybinio naviko lokalizacijos.
Chirurginės operacijos gali būti atliekamos norint:
­ nustatyti, kokio tipo yra piktybinis navikas;
­ nustatyti, kiek piktybinis navikas yra išplitęs. Gali būti atliekama biopsija, kurios metu metu paimama dalis naviko làsteliø (mažas naviko gabaliukas) ir ištiriama miikroskopu.
­ pašalinti neišplitusį piktybinį naviką;
­ pašalinti kuo didesnę dalį naviko, jei jis labai išplitęs;
­ padėti pacientui susidoroti su kai kuriais vėžio simptomais, pvz: skausmu.

SPINDULINIS GYDYMAS
Spindulinio gydymo metu specialūs aparatai generuoja aukštos energijos radiaciją, kuri žudo vėžio ląsteles.
Daugelis žmonių tai vadina radiacija. Šis gydymo bū

ūdas dar vadinamas radioterapija, rentgenoterapija, švitinimu.
Spindulinis gydymas žudo vėžio ląsteles tam tikroje kūno dalyje, todėl jis vadinamas vietiniu gydymu.
Radioterapija galima:
­ sustabdyti navikinių ląstelių augimą ir plitimą;
­ kontroliuoti ar sulėtinti navikinių ląstelių augimą ar plitimą;
­ sumažinti naviko dydį.
Spindulinio gydymo trukmė priklauso nuo:
­ naviko tipo;
­ spindulinio gydymo rūšies;
­ piktybinio naviko reakcijos į gydymą;
­ Ligonio savijautos gydymo metu.
Yra du pagrindiniai spindulinio gydymo būdai: išorinis švitinimas ir brachiterapija.
Švitinimo būdas priklauso nuo vėžio tipo. Kūno išorės švitinimas vadinamas išoriniu švitinimu. Brachiterapija – tai būdas, kai ligonio kūne, piktybinio naviko viduje arba šalia jo, įtaisomas nedidelis aparatas, spinduliuojantis radiaciją.
Radioterapijos taikinys – naviko ląstelės. Tačiau ji gali pakenkti ir šalia esantiems sveikiems audiniams.Tai gali sukelti komplikacijų. Dažniausiai pasitaiko tokios komplikacijos:
– didelio nuovargio jausmas (lėtinio nuovargio sindromas);
– plaukų iškritimas švitinamoje kūno dalyje;
– švitinamos kūno dalies odos išbėrimas.
Dauguma sveikų ląstelių poo švitinimo atgauna normalią būklę. Komplikacijos baigus gydymą spinduliais daugumai žmonių praeina.

CHEMOTERAPIJA
Chemoterapija – tai piktybinių navikų gydymas medikamentais, slopinančiais ląstelių dauginimąsi ar sukeliančiais negrįžtamus pokyčius jose. Šie vaistai vadinami citostatikais. Šiuo metu vėžiui gydyti naudojama apie 100 pavadinimų citostatikų.
Chemoterapijai vartojamų vaistų tikslas – nužudyti vėžines ląsteles, nepažeidžiant gretimai esančių sveikųjų. Tam tikslui mokslininkai stengėsi atrasti unikalias savybes, kurios būdingos vėžinėms ląstelėms, tačiau nebūdingos sveikoms. Išskirtiniai vėžio bruožai pasitarnauja kaip potencialus chemoterapijai naudojamų medikamentų taikinys ir tokiu būdu chemoterapinis gydymas tampa tikslingas.
Nors šiandien tu

urimų medikamentų veikimo mechanizmai smarkiai skiriasi, visi jie galų gale trikdo ir slopina ląstelės dalijimosi procesą. O nekontroliuojamas ir greitas dalijimasis bei dauginimasis ir yra pagrindinis vėžinių ląstelių požymis. Citostatikai pažeidžia vėžio ląsteles, stabdydami jų augimą bei dalijimąsi. Kadangi normalios ląstelės (su nedidelėmis išimtimis) dalijasi tik labai retai arba visai nesidalija, citostatikų poveikis daugiau ar mažiau tikslingai nukreiptas į vėžines ląsteles. Tačiau ir kai kurių normalių audinių (pvz., gleivinių) ląstelės dalijasi greitai, todėl citostatikai jas taip pat pažeidžia. Dauguma citostatikų veikia ląstelės viduje, labiausiai – branduolyje esančią genetinę medžiagą, kurioje yra visa svarbi informacija apie organizmo procesų reguliacijos funkcijas, taigi ir apie ląstelės dauginimąsi. Daugelis šių veikliųjų medžiagų sukurtos chemiškai, pvz., platinos preparatai , o kai kurios gaunamos iš natūralių , t.y. augalinių medžiagų.
Kadangi kelių vaistų derinys dažnai efektyvesnis už vieną vaistą, neretai chemoterapijos kursui skiriami keli preparatai. Toks gydymas vadinamas polichemoterapija. Koks citostatikas ar jų derinys bus skiriamas, priklauso nuo vėžinės ligos tipo, stadijos, paciento būklės.

Chemoterapija taikoma siekiant:
– gydyti vėžį,
– sulaikyti jo plitimą po organizmą,
– sulėtinti navikinį procesą,
– palengvinti požymius, kuriuos gali sukelti vėžinė liga.
Kadangi citostatikai veikia ne tik greitai besidauginančias vėžines ląsteles, bet ir sveikų audinių ląsteles, dažnai išryškėja šalutinis gydymo poveikis. Labiausiai citostatikai veikia sveikas, greitai augančias ir besidalijanąias šių organų ląsteles:
– kaulų čiulpų (kuriuose gaminamos kr

raujo ląstelės),
– virškinamojo trakto,
– plaukų folikulų,
– odos,
– širdies – kraujagyslių sistemos.
Priešvėžiniai preparatai veikia ir inkstus, kepenis, šlapimo pūslę, nervų, kaulų-raumenų sistemą.
Pagal išryškėjimo laiką šalutinis poveikis skirstomas į dvi grupes:

I.Ūmusis:
– pykinimas ir vėmimas,
– gleivinių išopėjimas,
– plaukų slinkimas,
– viduriavimas,
– kraujo gamybos slopinimas,
– vietinės reakcijos.

II.Vėlyvasis:
– poveikis plaučių audiniui,
– poveikis širdies raumeniui,
– poveikis inkstams,
– kraujo gamybos ir imuniteto slopinimas,
– endokrininiai sutrikimai,
– poveikis nerviniam audiniui.

RADIOMODIFIKATORIAI
• Radiosensibilizatoriai

CHEMINIAI
– Elektronakceptoriai (Mizonidozolas ir jo dariniai)
– Kraujo oksigenacija keičiantis (Nikotinamidai ir jo dariniai)
– Hipoksiją mažinantys (Eritropoetinai)
– Bioredukciniai veiksniai (Gliutationas, Nitratų oksidai)
HIPERTERMIJA (lokali, viso kūno)
• Radioprotektoriai
– Fosfatų dariniai (Tiofosfatai, Tempolas)
HIPERTERMIJA
Tai gydymas šiluma. Audinių temperatūra dirbtinai pakeliama siekiant gydymo naudos. Problema šiuo būdu sėkmingai gydant vėžį yra ta, kad sunku šilumą nukreipti išskirtinai į navikines ląsteles, tačiau piktybinės ląstelės vis tik jautresnės karščiui, nei sveikos ir keliant temperatūra naviko vietoje įmanoma jas atrankiai sunaikinti. Aukšta temperatūra pažeidžia piktybinių ląstelių membranas, citoskeletą, sutrikdo branduolių funkcijas. Karštis taip pat sukelia acidozę, kuri sumažina naviko gyvybingumą bei ląstelių gebėjimą transportuoti reikalingas medžiagas.

Yra du hipertermijos būdai: išorinis (kuomet naudojamos mikrobangos, ultragarsas, šildančios antklodės, lazeris ir pan.) ir vidinis (kuomet naudojant tam tikrus pirogenus pacientui dirbtinai sukeliamas karščiavimas). Hipertermija klasifikuojama į vietinę, regioninę ir viso kūno.
Toks gydymas galimas be papildomų metodikų. Juo pasiekiama įspūdingų rezultatų – navikas sumažėja arba netgi visai išnyksta. Tačiau dažnai tokie rezultatai nebūna ilgalaikiai ir navikas atauga. Geresni rezultatai pasiekiami taikant kombinuotą gydymą – hipertermiją ir radioterapiją kartu.Viso kūno hi

ipertermija apsaugo nuo radiacijos sukeltos trombocitopenijos.
Kaip ir visos kiti gydymo metodai, hipertermija gali turėti pašalinį poveikį – tai nemaloni savijauta, nudegimai, skausmas. Vidinės hipertermijos atveju situacija dar labiau komplikuota – pirogenai gali sukelti organizme rimtų pakitimų ir komplikacijos gali baigtis letaliai.
O2 TERAPIJA
Efektyvi kompensuojant deguonies badą įvairių patologijų atvejais. Vėžio metu padeda išlaikyti ir sustiprinti naviko toksinų pažeistus audinius bei imuninę sistemą.
HORMONŲ TERAPIJA
Nors hormonai neveikia vėžinių ląstelių, krūties vėžio atveju yra kiek kitaip. Moteriškieji hormonai estrogenas bei progesteronas normaliai gaminami kiaušidžių iki menopauzės. Klimakteriniu periodu estrogeną labai mažomis dozėmis pradeda gaminti antinksčiai (kiaušidės nebeatlieka savo funkcijos). Šis antinksčių gaminamas hormonas turi įtakos krūties vėžio ląstelių augimui. Tai reiškia, kad gydant kai kuriuos krūties vėžio tipus teigiamos įtakos gali turėti vaistai, blokuojantys lytinių hormonų veikimą ar bent jau sumažinantys jų kiekį. Hormonų terapija gali būti taikoma prieš ar po krūties operacijos, o taip pat, kai vėžys regeneruoja po ankstesnio gydymo.
Hormonų terapijai naudojami kelių tipu preparatai. Tai:
• Tamoksifenas – tai įprastas gydant krūties vėžį ir labai gerų rezultatų duodantis preparatas. Jis sąlyginai saugus ir gali sukelti tik nežymius pašalinius reiškinius.
• Aromatazės inhibitoriai – preparatas blokuojantis estrogeno gamybą antinksčiuose (tinka tik moteris, kurioms jau prasidėjusi menopauzė)
• Hipofizės reguliatoriai – Jie blokuoja liuteinizuojantį hormoną, kuris reguliuoja estrogeno gamybą ir išskyrimą iš kiaušidžių. Nustojus vartoti blokuojančius medikamentus, kiaušidžių veikla bei menstruacijų ciklas atsinaujina.
IMUNOTERAPIJA
Imunoterapija . tai būdas vėžiui gydyti pasitelkus organizmo imuninės sistemos galias naviko ląstelėms naikinti.
Šis būdas kartais vadinamas biologine terapija. Galima taikyti vien imunoterapiją arba derinti ją su kitais gydymo būdais, pvz., su chirurgija, chemoterapija ir radioterapija.
Kiekvienas organizmas turi galių apsisaugoti nuo ligų, taip pat ir nuo vëþio. Svariausias organizmo gynybinis darinys yra imuninė sistema. Imunoterapijos metu naudojamos medžiagos stiprina imuninę sistemą, todėl ji gali atakuoti ir žudyti vėžio
ląsteles. Šios medžiagos nesiskiria nuo natūralių imuninėje sistemoje esančių medžiagų. Jos vadinamos biologinio atsako modifikatoriais (BAM). Naudojant BAM galima:
– išgydyti vėžį;
– sustabdyti vėžio ląstelių augimą;
– padėti sveikoms imuninėms ląstelėms kontroliuoti vėžio ląsteles;
– sumažinti vėžio recidyvo riziką;
– slopinti kai kurių vėžio gydymo būdų sukeltus šalutinius reiškinius.
Kaip ir kiti vėžio gydymo būdai, imunoterapija gali sukelti šalutinių reiškinių.
RADIOIMUNINĖ TERAPIJA (GYDYMAS MONOKLONINIAIS ANTIKŪNAIS)
Monokloninis antikūnas yra antikūnas, kilęs iš vieno B ląstelių klono. Onkologijoje naudojami du monokloniniai antikūnai: rituksanas (rituximab) ir herceptinas(trastuzumab). Rituksanas yra nukreiptas prieš CD20 baltymą, kuris būna išreikštas ant pre-B-limfocitų ir subrendusių B limfocitų. Ti nespecifinis antikūnas – jis sunaikina tiek piktybinius, tiek sveikus limfocitus. Kad ir kaip bebūtų, normalių ląstelių kiekis vėliau atsistato iš sveikų kamieninių ląstelių kaulų čiulpuose. Rituksinas efektyvus gydant lengvo laipsnio ne-Hodžkinso limfocitinę limfomą.
Herceptinas nukreiptas prieš žmogaus epidermio augimo faktoriaus receptorius (HER2), kurių hiperfunkcija pasireiškia 30% krūties vėžio atvejų ir yra susieta su prastesnėm pasveikimo prognozėm. Naudojamas gydant plintantį krūties vėžį, kurio metu HER2 receptoriai yra suaktyvėję.
Abu antikūnai po infuzijos gali sukelti į peršalimą panašius simptomus (šaltkrėtį, karščiavimą. Herceptinas gali būti kardiotoksiškas.
GENŲ TERAPIJA
Chromosomose šiuo metu yra žinoma apie 200 raidžių kombinacijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su piktybiniais augliais. Pirmasis toks aptiktas genas buvo RAS genas, kurio paskirtis didinti ląstelių skaičių.

Kūno gyvybę palaiko nuolatinis senų ląstelių pasikeitimas naujomis. Atsiradus naujų ląstelių poreikiui, ima veikti ląstelių dauginimąsi kontroliuojantys genai. Vienas iš tokių yra RAS genas, kuris gamina RAS baltymą. Kai audiniui reikia naujos ląstelės, jai duodamas signalas daugintis. Tada po ląstelės membrana esantys baltymai perduoda šį signalą RAS baltymui, o šis – savo padėjėjams, kurie gavę signalą ima judėti ląstelės branduolio link. Čia jie susiduria su apsauginiu baltymu, kurio veikla stabdo ląstelės dalijimąsi. Paprastai šis baltymas sulaiko RAS baltymo pasiuntinius ir prižiūri, kad jie nepradėtų judėti nekontroliuojami. Nuolat vyksta kontrolė, todėl ląstelės nesidaugina daugiau negu reikia. RAS baltymo pasiuntiniai prasprūsta ir jiems susijungus su DNR bei nukopijavus genus, prasideda ląstelės dalijimasis. Jei kas nutinka RAS genui, jo gaminamas baltymas ima be sustojimo siųsti signalą daugintis.

Kodėl normali ląstelė tampa vėžine? Ieškant atsakymo į šią paslaptį, pirmiausia buvo imta tirti genus, kurie atsakingi už ląstelių dauginimąsi. Tačiau vėžio atsiradimą lemia ir kitas genas, kurio funkcija visiškai kitokia.

Pasak profesoriaus, Yusuke Nakamura (Tokijo universitetas), maždaug pusė vėžiu sergančių ligonių turi pakitusį P53 geną. Tyrimais nustatyta, kad P53 atlieka sargo, neleidžiančio ląstelei supiktybėti, vaidmenį. Šis genas gali labai pasitarnauti diagnozuojant ir gydant vėžį.

Normalios ląstelės genų nuotraukoje matosi 4 taškai – tai paryškintas P53 genas. Kai kurių vėžiu sergančių nuotraukose matosi tik du taškai. Baltymai P53 visada veikia susijungę po keturis ir prisišlieję prie DNR. Jie saugo, kad ląstelė nesidalytų be perstojo. Jeigu RAS geną, kuris perduoda signalą ląstelės dalijimuisi, paveikia mutacija, ląstelė ima daugintis be perstojo. Tačiau užfiksavęs tokią mutaciją, veikti ima baltymas P53 ir užkerta kelią signalus perduodantiems baltimams. Ląstelė, kuri dėl pakitusio RAS geno negali nustoti dauginusis, įžengia į pirmąją sveikos ląstelės supiktybėjimo stadiją. Jei RAS baltymo padėjėjams, kurie skatina ląstelę dalytis, bus leista likti prisijungus prie DNR, dauginimosi procesas nenutrūks. Apsauginis baltymas, stabdantis šį procesą, bando atitraukti RAS pasiuntinius nuo geno. Tačiau RAS baltymas siunčia signalus vieną po kito. Apsauginiai baltymai nebespėja susidoroti vieni. Tuomet įsijungia baltymas P53. Keturių P53 baltymų grupė prisitvirtina prie tam tikros DNR vietos. Jie ima gaminti ypač stiprius pagalbininkus. Naujieji P53 baltymo išskirti baltymai sunaikina RAS pasiuntinius. Šis P53 baltymo sugebėjimas sukurti pastiprinimą ir saugo ląstelę nuo supiktibėjimo.

Štai sveiko geno fragmentas:

T C A C T |A| T C C G A T G T

A G T G A |T| A G G C T A C A

O čia po mutacijos (iškrito A-T pora):

T C A C T | T C C G A T G T

A G T G A | A G G C T A C A

Mutavę genai apskritai gamina mažiau baltymų, o mutavus P53 genams, ląstelėje sintetinsis pakitusios formos baltymai, kurie nesugeba prisitvirtinti prie DNR ir iškirti reikiamų medžiagų. Ląstelės netenka balanso, ima nekontroliuojamai daugintis ir išsivysto vėžys.

Vėžio gydymas genų terapija (adenovirusas + P53).

Mokslininkai genų inžinerijos būdu įterpė P53 geną į adenovirusą, kuris sukelia peršalimo ligas. Kai žmogaus auglio ląstelės apkrečiamos adenovirusu su P53, ląstelėse ima gamintis baltymas P53. Kartais jau kitą dieną vėžinės ląstelės ima greitai trauktis – prasideda apoptozė arba ląstelės susinaikinimas. Jei auglys mažas, jau po 3 dienų vėžinės ląstelės žūva, kartu sunaikindamos ir mutavusius genus. Manoma, kad šis metodas padeda, jei vėžys kilo dėl mutavusio P53 geno.

Genų terapijai reikalinga brangi įranga, o gamybos procesas beveik visuomet laikomas paslaptyje.
Genų terapijos privalumas gydant vėžį yra tas, kad ji visai nenuodija organizmo ir ją galima derinti su švitinimu ir chemoterapija, nedidinant jos reagentų toksiškumo.

Manoma, kad šis gydymo būdas turėtų būti efektyvus, kai naviką sukėlė mutavęs P53 genas. Deja kol kas tokiu būdu gydoma tik paskutinė vėžio stadija, tas ne visi rezultatai, taikant šį metodą yra sėkmingi, nes išplitusio vėžio atveju, ne tik genas P53, bet ir daugelis kitų genų yra mutavę.

BORO NEUTRONŲ PAGAVIMO TERAPIJA
Tai dviejų dalių terapija, kuri sustiprina radiacijos poveikį vėžinėms ląstelėms ir tuo pačiu mažina neigiamą poveikį šalia esančios sveikosioms.
Tradicinės radioterapijos turi būti atlikta bent 30 seansų, kas gan nepatogu pacientams, ypač tiems, kurių diagnozė mirtina. Be to, tiek radioterapija, tiek chemoterapija turi itin nemalonius šalutinius poveikius, tokius kaip plaukų slinkimas, nepakeliamas pykinimas.
Po tradicinio gydymo gali likti metastazių, kurios išvengia destrukcijos ir galiausiai veda į paciento mirtį.
Boro neutronų pagavimo terapija leidžia to išvengti. Jos metu naudojama radiacija ir vaistas, turintis savo sudėtyje boro, vadinamas BPA (boro-fenilalaninas). Vaistas suleidžiamas pacientui į kraują ir, keliaudamas kraujo srove susikoncentruoja navikiname audinyje. Pats BPA yra nekenksmingas, bet kuomet sąveikauja su neutronų srove irš reaktoriaus, boro atomai “pagauna” neutronus, sukeldami antrinį efekta, kuris nužudo artimiausiai esančias navikines ląsteles. Jas supantis sveikas audinys lieka santykinai sveikas. Gydymui pakanka vienintelio seanso ir ji iš esmės neturi šalutinio poveikio. Šis gydymo būdas pradėtas taikyti glioblastomoms (galvos smegenų glijos ląstelių navikams) gydyti, tačiau dabar diagnozių, kurių atveju galima taikyti šią metodika, ratas plečiasi.
FAKTORIAI, APSPRENDŽIANTYS GYDYMO PASIRINKIMA:
• Naviko išplitimas
• Diferenciacijos laipsnis
• Ligonio amžius
• Operacijos rizika
• Ligonio apsisprendimas
• Seksualinis aktyvumas

NAVIKŲ PROFILAKTIKA
Kalbant apie vėžio profilaktiką, reikėtų kalbėti apie visas profilaktikos rūšis – pirminę, antrinę ir tretinę.
Onkologinių ligų profilaktika paremta epidemiologiniais stebėjimais, kurie rodo ryšį tarp modifikuojamo gyvenimo stiliaus ar aplinkos pokyčių ir ligų tipų. Vienas dėsningiausių faktorių, stipriai susijusių su onkologinių ligų atsiradimu – rūkymas. Šimtai epidemiologinių tyrimų, trukusių ilgus dešimtmečius tai tik patvirtina. Kiti rizikos faktoriai, kuriuos galima pašalinti, yra alkoholio vartojimas (padidina riziką susirgti burnos, stemplės, krūties vėžiu), mažas fizinis aktyvumas (didina riziką susirgti gaubtinės žarnos, krūties ir galimai kitų rūšių vežiu) ir viršsvoris (susijęs su didesne gaubtinės žarnos, krūties, endometriumo vėžio rizika).
Pastaraisiais laikais, kai išryškėjo oksidacinio streso reikšmė patologinių procesų atsiradimui bei plėtotei ir su augaliniu maistu gaunamų antioksidantų apsauginis poveikis, intensyviai pradėta jų ieškoti įvairiose daržovėse, vaisiuose ir prieskoniuose. Kai kuriose giminingų daržovių rūšyse susikaupę antioksidantai gali paveikti atskiras patologinių procesų grandis, slopinti ligų atsiradimą ir jų plėtotę ar net neutralizuoti apykaitos pokyčius. Tokiomis savybėmis pasižymi kopūstinės daržovės, kurių sudėtyje yra gliukozinolatų. Gliukozinolatus augalinis fermentas mirozinazė ir žmogaus virškinamojo trakto mikroflora hidrolizina (skaldo) iki izotiocianatų. Iš gausių tyrimų mokslo pasaulyje paaiškėjo, kad izotiocianatai ir gliukozinolatai (nesuskaldytas likutis) labai veiksmingai blokuoja cheminę kancerogenezę. Izotiocianatai svarbūs ir profilaktikai: saugo nuo kancerogenezės ir yra aktyvių fermentų, dalyvaujančių kancerogenezės metabolizme, moduliatoriai. Gausiai vartojamos kartu su kitomis daržovėmis kopūstinės tampa galingu veiksniu prieš vėžines ligas. Svarbiausia, kad kopūstinių daržovių įvairios lokalizacijos antivėžiniu veikimu pasižyminčios medžiagos būna dar veiksmingesnės naudojamos drauge su priešuždegiminiais augaliniais antioksidantais – įvairiais vaisiais, uogomis ir daržovėmis. Pastaruoju metu aptinkama vis naujų antioksidantų, turinčių tokių savybių. Viduržemio jūros regione daug mažiau esama kardiovaskulinių ir vėžinių susirgimų. Tai siejama su tuo, kad maistui vartojama daugiau augalinių produktų – vaisių, daržovių, grūdinių, daugiau alyvų aliejaus, lieso pieno produktų, jūrų žuvies ir mažiau mėsos, nuosaikiai vartojama raudonojo vyno. Taip maitindamiesi žmonės gauna daugiau apsauginių substancijų: seleno, gliutationo, tinkamesnį santykį n-6 ir n-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių, daugiau maistinių skaidulų, antioksidantų, taip pat polifenolių (ypač iš alyvų aliejaus), vitaminų E ir C ir kt.
Skrandžio vėžio profilaktika
Viena iš pagrindinių profilaktikos priemonių – kas kelerius metus atliekamos gastroskopijos, ypač rizikos grupės ir vyresniems žmonėms. Tai neapsaugo nuo vėžio atsiradimo, tačiau taip skrandžio vėžys nustatomas anksčiau, kol dar nėra išplitęs ir kol įmanoma jį visiškai pašalinti. Taip pat turi būti šalinami skrandžio polipai, kurie gali tapti piktybiniais, reikia gydyti Helicobacter pylori infekcijos sukeltą skrandžio uždegimą, sveikai maitintis (vartoti mažiau konservuotų, rūkytų, sūrių maisto produktų, daugiau – daržovių ir vaisių).
Kiaušidžių navikų profilaktika
Virš 30 metų amžiaus kiekviena moteris turi nors vieną kartą metuose profilaktiškai pasitikrinti pas ginekologą, ir jai turi būti atliktas kiaušidžių bei gimdos ultragarsinis tyrimas. Tai padeda laiku susekti ir diagnozuoti asimptominius cistinius darinius kiaušidėse ir išvengti kiaušidžių vėžio.
Odos piktybinių navikų profilaktika
Laiku gydyti odos ikinavikines ligas. Asmenims, turintiems apgamų, kurie dažnai traumuojami, reiktų juos šalinti.
Saugiai mėgautis saule (fotoapsauginiai kremai, skėčiai, galvos apdangalai, nesideginti nuo 10 iki 15 valandos), nes piktnaudžiavimas saulės voniomis – vienas iš pagrindinių odos vėžį provokuojančių veiksnių.
Storosios žarnos navikų profilaktika
Storosios žarnos vėžys pradinėse stadijose dažnai nesukelia simptomų, tačiau būtent tada galima efektyviai gydyti, todėl jo išaiškinimui turi būti atliekami profilaktiniai patikrinimai. Rekomenduojama vyresniems nei 40–45 metai kasmet atlikti digitalinį tiesiosios žarnos tyrimą ir išmatų tyrimą kraujavimo nustatymui, o kas 3–5 metai – atlikti kolonoskopiją. Rizikos grupės žmonėms (sergantiems šeimine adenomatozine polipoze ar ji diagnozuota giminėms, daug metų sergantiems opiniu kolitu, jei artimi giminės sirgo storosios žarnos vėžiu, jei buvo pašalintas supiktybėjęs polipas) kolonoskopijos turi būti atliekamos dažniau ir nepriklausomai nuo amžiaus. Po storosios žarnos vėžio pašalinimo gali būti reguliariai tiriamas specialus vėžio žymuo – jei jis vėl pradeda didėti, įtariama, kad vėžys atsinaujino.
Visgi svarbiausia navikų profilaktikos priemonė – ankstyva jų diagnozė ir gydymas. Pacientai turi suprasti, jog labai svarbu stebeti savo kūną ir radus įtartinų pakitimų būtina kreiptis į gydytojus.

Leave a Comment