TURINYS
Įvadas 3 psl.Parvovirusinis enteritas 4 psl.Pirmas tyrimas 5 psl.Antras tyrimas 6 psl.Išvados 8 psl.Naudota literatūra 9 psl.
Įvadas
Virusai – ypatinga gyvybės forma. Jie neturi ląstelės sandaros, bet yra savitos struktūros. Dėl labai mažo dydžio praeina per bakterinius filtrus, todėl juos buvo sunku aptikti. Pirmąją vakciną nuo virusinės ligos – raupų pagamino anglų gydytojas E. Dženeris. Vėliau virusus tyrė ir išsiaiškino, kad įgyja gyvų būtybių požymių tik ląstelės viduje. Neturi savarankiškos medžiagų apykaitos, baltymus sintetinančio aparato, todėl naudojasi ląstelės sinteze. Virusai nesugeba augti ir binariškai dalytis. Jų replikaciją užtikrina ląstelėje sintetinami specifiški fermentai. Virusai replikuojasi genetinės medžiagos formoje, lengvai pereina iš vienos ląstelės į kitą. Unikali virusų savybė, kad turi tik vieno tipo nukleorūgštį – RNR arba DNR. Visi kiti mikroorganizmai turi jas abi. Atskiri virusiniai komponentai sintetinasi nepriklausomai vienas nuo kito, o po to susijungia suformuodami subrendusį virusą.
Dėl šių savybių virusus sunku atrasti ir „nukenksminti“, todėl yra daromi tyrimai, bandymai. Taikomos įvairios specifinės profilaktikos, t.y. specialiųjų priemonių prieš kurią nors ligą sistema. Į sistemą įeina:1. Specialūs tyrimai. Apsikrėtusio gyvulio organizme susidaro specifiniai antikūnai arba jis pasidaro alergiškas. Tai sudaro pagrindą alerginių ir serologinių reakcijų, kurios plačiai naudojamos profilaktiniams gyvulių tyrimams tuberkuliozės, bruceliozės, įprautimo ir kitų ligų atžvilgiais. Specialių tyrimų grupei priskiriama ir prevencinė gyvulių izoliacija bei stebėjimas norint nustatyti ligą. 2. Specialios paskirties profilaktinių preparatų panaudojimas. Esant infekcinių ligų grėsmei arba dispanserizacijos metu išaiškinus paliegusius gyvulius, prieš respiratorines arba alimentines infekcijas naudojami specialūs aerozoliai arba premiksai.3. Imunoprofilaktika. Imunoprofilaktika – imuniteto sudarymas vakcinomis, serumais, imunoglobulinais ir kitais preparatais. Imunizacija atliekama, kai norima, kad nesusirgtų neužkrėsto ūkio gyvuliai. Tai – apsauginė imunizacija. Kai imunizuojami užkrėsto ūkio dar nesergantys gyvuliai – priverstinė imunizacija.
Šiame referate aprašysiu keletą atliktų šunų parvovirusinio enterito tyrimų bei su liga susijusių organizmo sutrikimų.
Parvovirusinis enterintas – dažniausiai pasitaikanti infekcinė šunų liga, nors Lietuvoje jau ilgą laiką šunų imunizacijai naudojamos kompleksinės vakcinos. Šunų parvovirusinės infekcijos sukėlėjas – CPV-2. Jis priklauso Parvoviridae šeimai. Virusai CPV-2 yra kubinės simetrijos, turi viengubą DNR. Šunų parvovirusinės infekcijos sukėlėjas yra labai atsparus aplinkos veiksniams – kambario temperatūroje fekalijose išlieka aktyvus ir virulentiškas 12 mėnesių. 70ºC temperatūroje jo patogeniškumas nesumažėja 2 valandas. Parvovirusas išlieka aktyvus, esant pH 3,0-9,0, tačiau inaktyvuojasi per 30 minučių, jei pH būna 2,0 arba 10,0. Yra pastebėta, kad parvovirusai atsparūs dezinfekcinėms medžiagoms. Pirmieji pranešimai apie parvovirusinę infekciją pasirodė 1977 metų pabaigoje JAV, radus enteritu sergančių šuniukų fekalijose parvovirusus. Liga pasireiškė enterito ir miokardito simptomais. Labai greitai CPV-2 virusai paplito daugelyje pasaulio šalių. 1979-1980 metais pirmieji pranešimai apie šią ligą pasirodė Centrinėje Amerikoje, Australijoje, Europoje, Naujojoje Zelandijoje, Azijoje, Pietų Afrikoje. Liga plito panzootiškai, apimdama daugelio šunų populiacijas. CPV-2 virusai perduodami fekaliniu – oraliniu keliu. Sergantys gyvūnai virusus išskiria su fekalijomis. Jie gali būti išskiriami net kelias savaites po visiško šuniuko pasveikimo. Kadangi ligos sukėlėjas yra labai atsparus aplinkai, ilgai būna gyvybingas, susidaro parvovirusinės infekcijos židiniai, kuriuose liga pasireiškia dideliu sergamumu ir gaištamumu. Yra duomenų, kad CPV-2 per pastaruosius 20 metų genetiškai kito ir atsirado nauji virusų antigeniniai ir genetiniai variantai. 1979-1981 metais mėsėdžių populiacijose CPV-2 virusai buvo išstumti ir pakeisti CPV-2a variantu. 1986-1988 metais JAV ir Japonijoje atsirado dar vienas CPV-2b variantas. Natūraliomis sąlygomis šunų parvovirusinės ligos infekcinis periodas yra labai įvairus ir priklauso nuo šuniukų amžiaus. Vidutiniškai inkubacinis periodas trunka 4-12 dienų. Dažniausiai serga šuniukai nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus. Liga prasideda vėmimu, viduriavimu, anoreksija, staigia dehidracija. Išmatos pasidaro gelsvai pilkos arba patamsėjusios. Kūno temperatūra dažniausiai būna sumažėjusi, bet kartais pakyla virš 39,5ºC. Leukograma rodo leukopeniją. Liga yra labai ūmi ir dažniausiai daugelis užsikrėtusių jauno amžiaus šuniukų nugaišta. Vyresniems kaip 5 – 6 mėnesių amžiaus šunims parvovrusinė infekcija būna vidutiniškai sunkios arba subklinikinės formos. Šie šunys greitai pasveiksta ir įgyja ilgalaikį imunitetą. Imunizuotos arba persirgusios kalės 90% antikūnų perduoda šuniukams su krekenomis, 10% – per placentą. Pasyviai įgyti antikūnų titrai paprastai būna du kartus žemesni nei antikšių titrai, esantys motinos kraujo serume. Histologiniai tyrimai rodo, kad CPV-2 labiausiai pažeidžia plonųjų žarnų epitelį. Šio darbo tikslas – nustatyti ar dažnai šunys serga parvovirusiniu enteritu, kokios sergamumo priežastys, kokio amžiaus šunys dažniausiai serga ar yra veislių, jautresnių šiai ligai negu kitos veislės ir ar turi įtakos ligos klinikai metų laikas bei šuns lytis.
Pirmasis tyrimas: parvovirusinis enteritas ir veiksniai, turintys įtakos šunų sergamumui.
Šunų sergamumo duomenys buvo renkami LVA Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje 1997-2001 metais. Visi šunys, kurie buvo gydyti vidaus ir infekcinių ligų skyriuose, buvo registruojami, renkami duomenys ir tiriami pagal klinikinio tyrimo metodikas. Laboratoriniai kraujo ir išmatų tyrimai buvo atliekami šunims, kuriems buvo nustatyta virškinimo trakto liga. Pagal tyrimus buvo aiškinamasi ar ligą sukėlė Parvoviridae šeimos virusas. Kraują tyrė aparatu „QBC® VET AUTOREADER“, nes susirgimui būdinga leukopenija. Paraviruso antigeną išmatose nustatinėjo ekspres metodu Dia Med – Vet Parvo Kit. Analizuodami surinktus duomenis, išskyrė 4 šunų grupes: mišrūnai, rotveileriai, vokiečių aviganiai ir kitos veislės. Rotveileriai ir vokiečių aviganiai buvo išskirti, kadangi veislės populiarios Lietuvoje bei šuniukai turi polinkį sirgti parvovirusiniu enteritu. Dažniausiai sirgo mišrūnai, antra pagal sergamumą grupė buvo „kitos veislės“, trečia – rotveileriai, ketvirta – vokiečių aviganiai. Iš turimų duomenų buvo nustatyta, kad dažniausiai šunys suserga vasarą ir rudenį. Taip yra dėl to, kad pavasarį atvedama daugiausia šuniukų, o vasarą yra labai palankios oro sąlygos virusui plisti. Be to, labai palankus šuniuko amžius pasireikšti parvovirusiniam enteritui. Virusas plinta tol, kol jam yra geros sąlygos. Tačiau vėlyvą rudenį, kai orai atšąla, sąlygos pablogėja ir viruso plitimas sustoja. Taip būna dar ir dėl to, kad kai kurie šuniukai yra jau vakcinuoti arba įgiję imunitetą. Kai sumažėja sergančių šuniukų skaičius, virusas ne taip greitai plinta. Dėl to sergamumas parvovirusiniu enteritu smarkiai sumažėja žiemą ir pavasarį. Vėlyvą pavasarį, kai vėl gimsta daugiau šuniukų, sergamumas padidėja, virusas gali greičiau plisti. Ir vėl kyla nauja sergamumo banga. Dažniausiai serga šuniukai 3 – 6 mėnesių amžiaus. Rečiau serga vyresni kaip 6 mėnesių amžiaus šuniukai. Rečiausiai – jaunesni nei 3 mėnesių amžiaus. Rečiausiai serga mažyliai todėl, kad vis dar turi pakankamai stiprų imunitetą, gautą iš kalės. Tačiau jis nėra vienodai stiprus. Jei kalė yra vakcinuojama reguliariai, šuniukas gaus daug stipresnį imunitetą, nei nereguliariai vakcinuojamos kalės šuniukas. Todėl retkarčiais būna, kad suserga ir jaunesni nei 3 mėnesių amžiaus šuniukai. Dėl to iš dalies kalti ir šeimininkai, nes dažniausiai sirgę šuniukai buvo mišrūnai. O mišrūnėmis kalėmis ir jų šuniukais niekas taip nesirūpina kaip grynaveisliais, t.y. reguliariai nevakcinuoja nuo parvovirusinio enterito. Vyresni nei 6 mėnesių šuniukai suserga dėl to, kad nėra vakcinuojami pakankamą laiką. Daugelis mano, kad šuniukai yra jautrūs tik 2 – 3 mėnesį, tačiau jautrumas parvovirusiniam enteritui yra iki 1,5 metų. Kartais gali susirgti ir vyresni šunys, jei jie nebuvo vakcinuoti. Literatūros duomenimis, tai būna net 2 – 5 metų šunims.
Parvovirusiniu enteritu dažniau sirgo patinukai nei kalytės. Tai ypač atsispindėjo mišrūnų tarpe. Panašūs rezultatai buvo grupėje „kitos veislės“. Tokį skirtumą galima paaiškinti tuo, kad žmonės labiau augina patinukus nei kalytes. Rotveilerių ir vokiečių aviganių sirgo priklausomai nuo veislių populiarumo. Kai veislė buvo labai populiarios, sirgo daugiau kalytės, kai populiarumas sumažėjo, sirgo patinukai.Antras atliktas šunų parvovirusinio enterito tyrimas, buvo kepenų funkcijų tyrimas sergant.
Tyrimai taip pat buvo atliekami LVA Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje. Pirmiausia buvo įsitikinta, kad tai tikrai parvovirusinis enteritas, įtariant leukopeniją. Buvo atlikti kraujo ir išmatų laboratoriniai tyrimai, naudojant aparatą „QBC® VET AUTOREADER“. Buvo nustatinėjami leukocitų, eritrocitų, hemoglobino bei hematokrito kiekis kraujyje. Klinikoje buvo tiriami 3 – 6 mėnesių amžiaus šuniukai. Parvovirusinio enterito gydymas paprastai trunka apie 5 dienas, todėl kraujo morfologinį ir biocheminius tyrimus atliko 1, 3, 5, 7 ir 10 dienomis. Naudodami analizatorių „Reflotron Manual“ kraujyje nustatinėjo alaninaminotransferazes (ALT), aspartataminotransferazes (AST), bendro bilirubino (BB) ir gliukozės (GLU) kiekį. Su automatiniu analizatoriumi „Hitachi 705“ – šarminės fosftatazės (ŠF) albuminų kiekį. Tyrimams kraują ėmė iš 5 sergančių šunų. Lygino sergančių šunų morfologinius ir biocheminius kraujo tyrimus su 5 sveikų tokio pat amžiaus šunų rodikliais. Buvo atliktas rentgenologinis ir histologinis tyrimas. Tiriant buvo nustatyta, kad pirmą gydymo dieną šuniukų kūno temperatūra pakilo, o 3 – 5 gydymo dieną ji grįžo į fiziologinės normos ribas. Pulsas 1-3 dienomis buvo dažnas, o 5-7 dienomis pradėjo retėti ir po truputį grįžo į fiziologinės normos ribas. Kvėpavimas pirmą gydymo dieną buvo padažnėjęs, o nuo 3 gydymo dienos jis pradėjo retėti ir 5 gydymo dieną nesiskyrė nuo sveikų šunų kvėpavimo. kraujo morfologiniai rodikliai taip pat kito. Eritrocitų skaičius 1 gydymo dieną šiek tiek padidėjo, o nuo 3 gydymo dienos pradėjo lėtai mažėti. Hematokrito ir hemoglobino rodikliai buvo aukšti 1-5 gydymo dienomis. 7 gydymo dieną jie sumažėjo, o praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios laikėsi ties minimalia fiziologinės normos riba. Pirmą gydymo dieną nustatė leukopeniją, o 3 – stiprią leukocitozę. Pradedant 5 gydymo diena, leukocitų kiekis po truputį pradėjo mažėti. Pirmomis dienomis buvo nustatyta limfopenija. Nuo 3 gydymo dienos kraujyje pradėjo daugėti limfocitų.
Atlikti kraujo biocheminiai tyrimai taip pat buvo pakitę. 1 – 3 dienomis nustatė padidėjusius ALT, AST ir ŠF kiekius kraujyje. 5 dieną pradėjo mažėti, o praėjus 7 – 10 dienų nuo gydymo pradžios grįžo į fiziologinės normos ribas. Taip pat pirmą dieną buvo aukštas BB rodiklis. Jis pradėjo mažėti nuo trečios gydymo dienos. Albuminų ir GLU kiekiai kraujyje prasidėjus susirgimui sumažėjo. GLU visą gydymo laiką beveik nekito, o albuminų kiekis pradėjo didėti nuo penktos gydymo dienos. Atlikus rentgenologinius tyrimus ryškių skirtumų nebuvo pastebėta. Atlikus histologinius tyrimus nustatyta kepenų jungiamojo audinio edema ir hiperemija. Analizuodami duomenis pastebėjo, kad tik pirmą gydymo dieną kūno temperatūra pakilo ir skirtumas, lyginant su sveikais šunimis, buvo statistiškai patikimas. 3 – 5 gydymo dieną temperatūra grįžo į fiziologinės normos ribas. Pulsas pirmomis dienomis buvo dažnas, vėliau pradėjo retėti ir po truputį grįžo į fiziologinės normos ribas. Aukštą pulsą lėmė aukšta kūno temperatūra ir dahidracija. Vėlesnėmis dienomis pulso padažnėjimą daugiau lėmė dehidracija ir intoksikacija. Praėjus septynioms dienoms nuo gydymo pradžios pulsas grįžo į fiziologinės normos ribas, nes kūno temperatūra nuo trečios dienos buvo normali, o dehidracija, intensyviai gydant, išnyko. Kvėpavimas dažnėjo dėl pakilusios kūno temperatūros, žarnyno uždegimo pilvo sukeltų skausmų. Itin pakitęs buvo pirmą dieną, vėliau, krintant temperatūrai, dingstant pilvo skausmams, kvėpavimas suretėjo, pagilėjo ir nesiskyrė nuo sveikų šunų. Gydymo metu buvo stebimi kraujo morfologinių ir kai kurių biocheminių parametrų svyravimai. Analizuodami duomenis pastebėjo, kad pirmą gydymo dieną eritrocitų kiekis padidėjo, o nuo trečios gydymo dienos iš lėto pradėjo mažėti. Taip yra dėl to, kad šuo pirmą gydymo dieną stipriai viduriuoja, vemia, prasideda stipri organizmo dehidracija. Pastebima sąlyginė policitemija, nors bendras eritrocitų kiekis organizme nepadidėja. Dėl organizmo dehidracijos buvo nustatyti aukšti hemoglobino ir hematokrito rodikliai. Aukščiausi buvo pirmą gydymo dieną, o vėliau buvo nustatyta nestipri hemolizė. Trečią susirgimo dieną dažniausiai būna susirgimo pikas arba krizė. Gydymui taikoma organizmo skysčius atstatanti terapija. Kraujas prasiskiedžia, padidėja minutinis kraujo pratekėjimas, mažėja eritrocitų kiekis tūriniame vienete. Dėl to nuo penktos gydymo dienos pastebima nežymi sąlyginė anemija. Nors hemoglobino ir hematokrito kiekiai sumažėjo, jie vis dar liko fiziologinės normos ribose. Leukocitų kiekio svyravimai, lyginant su eritrocitų kiekiu, buvo daug ryškesni. Pirmą gydymo dieną buvo nustatyta leukopenija ir limfopenija. Trečią gydymo dieną nustatyta stipri leukocitozė, kraujyje padaugėjo eozinofilų ir monocitų. Tai rodo, kad ligos eiga palanki ir prognozė gera. Penktą gydymo dieną leukocitų sumažėjo, didėjo eozinofilų ir monocitų kiekiai. Pradėjo augti limfocitų kiekis. Atlikus biocheminius tyrimus buvo nustatyta ALT, AST, ŠF, BB, GLU ir albuminų kiekiai kraujyje. Pirmą gydymo dieną labai išaugo ALT rodiklis. Jis trečią dieną dar labiau išaugo. ALT yra specifinis šunų kepenų ląstelių fermentas, kurio kiekis kraujyje greitai padidėja sutrikus kepenų funkcijai. Penktą gydymo dieną ALT kiekis kraujyje pradėjo palaipsniui mažėti, o praėjus 7 – 10 dienų nuo gydymo pradžios, grįžo į fiziologinę normą. AST kiekis kraujyje taip pat pakilo. Tačiau ne taip kaip ALT, nes jis nėra toks jautrus. Jo skilimo pusperiodis yra trys dienos, todėl šio fermento kiekis į fiziologinės normos ribas grįžo daug lėčiau. ALT ir AST kiekio padidėjimas kraujyje rodo, kad parvovirusinio enterito metu sutrinka ir kepenų funkcija. Susirgimo metu stipriai padidėjo ir ŠF bei BB kiekiai. ŠF aukštas lygis išsilaikė visą laiką, o pradėjo mažėti tik penktą dieną nuo gydymo pradžios. Į fiziologinės normos ribas grįžo tik dešimtą gydymo dieną. BB aukštas lygis buvo pirmas tris dienas, o po to jis pradėjo mažėti. Dešimtą dieną grįžo į fiziologinės normos ribas. Kadangi stiprios hemolizės nebuvo, BB kraujyje padaugėjo antrinio bilirubino sąskaita, sutrikus tulžies nutekėjimui į dvylikapirštę žarną dėl jos gleivinės edemos. Penktą gydymo dieną, sumažėjus dvylikapirštės žarnos gleivinės edemai ir pagerėjus tulžies nutekėjimui, BB kraujyje sumažėjo perpus. GLU kiekis pirmą gydymo dieną buvo sumažėjęs. Pradėjus gydyti gliukozės preparatais, jos kiekis kraujyje padidėjo, nors nežymiai ir visą gydymo laiką išliko fiziologinės normos ribose. Albuminų, kuriuos gamina kepenys, 1 – 5 gydymo dieną kraujyje sumažėjo. Tai vėl rodo, kad šunims sergant parvovirusiniu enteritu, sutrinka kepenų funkcija. 7 – 10 dieną nuo gydymo pradžios albuminų kiekis kraujyje pasiekė fiziologinės normos ribas. Tomis pačiomis dienomis į fiziologinės normos ribas grįžo ir ALT bei AST parametrai. AST ir albuminų parametrų grįžimas į fiziologinės normos ribas rodo, kad kepenų funkcija atsistatė.Kiekvienais metais vis daugiau šunų gydoma Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje. Joje naudojama naujausia diagnostinė aparatūra, laboratorinė įranga, todėl daugelis savininkų pasirenka klinikoje teikiamas paslaugas.Išvados Kiekvienais metais klinikoje gydomų šunų skaičius didėja, tačiau mažėja sergančių parvovirusiniu entertu. Daugiausia serga mišrūnai, tačiau ne dėl tol, kad yra labai jautrūs, o dėl savininkų nesirūpinimo šunimis. Mišrūnai yra šiek tiek atsparesni šiai ligai nei grynaveisliai. Ypač jautrūs yra rotveilerių, vokiečių aviganių šuniukai. Taip pat jautrūs amerikiečių pitbulterjerai, dobermano pinčeriai. Mažiausiai jautrūs mažieji pudeliai ir kokerspanieliai. Pastebėta, kad antrą kartą nevakcinuojant, šuniukai paaugę vis tiek suserga parvovirusiniu enteritu. Reikėtų rūpintis savo augintiniais ir paskiepyti, nes gydymas yra sunkus ir brangus. Kartais šuniukai net miršta. Kad apsauguoti nuo daugiau mirčių, yra daromos specifinės profilaktikos. Stengiamasi virusus kuo geriau pažinti, perprasti jų veikimą ir užkirsti kelią tolesniam plitimui bei įvairioms virusų mutacijoms, kurios gali sukelti dar didesnį pavojų, sergamumą bei mirčių skaičių.
Literatūros šaltiniai 1. Aidas Grigonis, Vytautas Mačijauskas, Gintaras Zamokas: „Parvovirusinis šunų enteritas ir veiksniai, turintys įtakos šunų sergamumui šia infekcija“, 2002 metai2. Aidas Grigonis, Vytautas Mačijauskas, Gintaras Zamokas: „ Šunų, sergančių parvovirusiniu enteritu, kepenų funkcijų tyrimas“ , 2002 metai3. L.Grumbliauskas, A. Petrauskas: „Veterinarinė virusologija“, Vilnius, 1972 metai4. Virgilijus Citvaras: „Epizootologija“, Vilnius, 1991 metai