paliatyvi pagalba

3665 0

TURINYS

ĮVADAS 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA 9

1.1 PALIATYVIOS PAGALBOS SAMPRATOS ATSIRADIMAS 9

1.2 PALIATYVIOS PAGALBOS APIBRĖŽIMAS 9

1.3 PALIATYVIOS PAGALBOS TIKSLAS IR PRINCIPAI 10

1.4 PALIATYVIOS PAGALBOS ORGANIZAVIMO FORMOS 12

1.5 KODĖL NEPAKANKA PALIATYVIOS PAGALBOS BENDRO PROFILIO LIGONINĖSE? 13

1.6 SITUACIJOS ANALIZĖ, PROBLEMOS AKTUALUMO POŽIŪRIU LIETUVOJE 15

1.6.1 GYVENTOJŲ SENĖJIMAS..............................15

1.6.2 SERGAMUMO IR MIRTINGUMO DIDĖJIMAS..............................18

1.6.3 STACIONARINES SLAUGOS PASLAUGAS TEIKIANČIŲ ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ UŽIMTUMAS....19

1.6.4 TERMINALINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ POREIKIAI...........................20

1.6.5 ŠEIMA IR LIGONIS KAIP VISUMA..............................22

1.7 PALIATYVI PAGALBA LIETUVOJE IR EUROPOJE 26

1.8 PALIATYVIĄ PAGALBĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISINIAI AKTAI 29

1.9 SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO INTERDISCIPLININĖJE KOMANDOJE 32

2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA 35

3. TYRIMO REZULTATAI IR TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS 37

3. 1. TIRIAMOJO KONTINGENTO APIBŪDINIMAS..............................37

3.2 PALIATYVIOS PAGALBOS POREIKIS KAUNO MIESTE..............................39

3.2.1.Sunkiai sergančių pacientų fiziologiniai poreikiai..............................39

3.2.2Sunkiai sergančių pacientų psichologinių – fiziologinių poreikių sąąveika...................44

3.2.2. Dvasiniai poreikiai..............................49

3.2.3. Paramos slaugantiesiems poreikis..............................50

3.2.4. Paslaugos, kurias gauna šiuo metu sunkiai sergantys pacientai........................50

3.2.5. Paslaugos, kurių pageidauja sunkiai sergantys pacientai..........................52

3.3. KIEK SUNKIAI SERGANTYS RESPONDENTAI INFORMUOTI APIE PALIATYVIĄ PAGALBĄ...............55

IŠVADOS 57

REKOMENDACIJOS 58

LITERATŪRA 59

PRIEDAI 61

Zusammenfassung

Mickevičiūtė A. „Der Bedarf an palativer Betreuung in Kaunas in Bezug auf Schwerkranke“, Abschlussarbeit als Bachelor, die wissenschaftliche Leiterin – L.Danusevičiene; Akademie für Medizin in Kaunas, die Fakultät für Pflege, Lehrstuhl der Pflege und Versorgung. – Kaunas, 2006.

Ziel der Arbeit ist: den Bedarf der palativen Betreuung in der Stadt Kaunas einzuschätzen.

Aufgaben:

1. Analyse des Bedarfs an der palativen Betreuung (theoretisch)

2. Untersuchung des Beedarfs an der palativen Betreuung in Kaunas (empirisch)

3. Herausfinden, wie weit die Schwerkranken über die palative Betreuung informiert sind (empirisch).

Untersuchungsmethoden: es wurde eine quantitative Untersuchung von mir durchgeführt, um den Bedarf an der palativen Betreuung in Kaunas in Bezug auf Schwerkranke z

zu schätzen. Als zu Untersuchenden wurden die Patienten auserwählt, die an Bluterkrankungen, bösartigen Tumoren, neuro-motorischen Krankheiten leiden. Eine anonyme Umfrage ist im Januar – April 2006 durchgeführt worden. Daran haben sich 113 Patienten beteiligt, die in Kaunas wohnhaft sind und bei der Praxis „Corpus sanum“ angemeldet sind. Für die Analyse wurden 60 Respondenten auserwählt; und zwar diejenigen, die ihren Gesundheitszustand als schlecht und sehr schlecht fanden. Die Angaben wurden anhand des Programms SPSS 13.0 for Windows bearbeitet.

Ergebnis. Der Bedarf an palativer Pflege wird deutlich durch:

Den physischen Zustand der Schwerkranken: Schmerzen – 75%; Ersticken – 51%; Übelkeit – 19%; Probleme des Sich-Entlehrens – 35%; Wunden am Körper vom langen Liegen – 25%; Keine Bewegungsfreiheit – 45%;Schlafstörungen – 41%.

Besonderheiten des psycho-sozialen Zustands – 52% Depression; erschwertes Sich-Abfinden mit der Diagnose – 51%; Das Gefühl der Lästigkeit – 38%; Probleme im Umgang mit Menschen – 38%; das Gefühl deer Isoliertheit, Absonderung – 19%.

Ein scharfer Gegensatz besteht zwischen der Nachfrage und dem Angebot den Schwerkranken an Hilfeleistungen: erhalten keine Hilfeleistungen – 75%; möchten gerne die Hilfeleistungen der interdisziplinären Gruppe bekommen – 72%

Besitzen keine Information über die palative Hilfe – 86,4%

Schlussfolgerungen. Die Untersuchung hat Folgendes ergeben:

1. Besonderheiten des Gesundheitszustandes und die Komplexität der Bedürfnisse, die von der interdisziplinären Gruppe für palative Betreuung, bestehend aus einem Pfleger, Geistlichen, Psychologen, Sozialbeamten und anderen Fachleuten, – je nach Bedarf –gedeckt werden können.

2. Die Last der Pflege fällt meistens auf die Schulter de
er Kinder oder die des Ehegatten. Aus diesem Grund muss das System so funktionieren, dass auch sie eine gewisse Hilfe erhalten, denn von ihrem Gesundheitszustand ist der Wohlstand der Schwerkranken stark abhängig.

3. Es besteht ein scharfer Gegensatz zwischen der Nachfrage und dem Angebot den Schwerkranken an Hilfeleistungen, deswegen soll man die Infrastruktur der Hilfeleistungen stark entwickeln, wobei man die größte Aufmerksamkeit der meist verletzbaren Gruppe unserer Gesellschaft – alleinstehenden schwer kranken Menschen – schenken.

4. Information über palative Hilfe/Betreuung erreicht den größten Teil der Patienten nicht.

SANTRAUKA

Mickevičiūtė A. „Paliatyvios pagalbos poreikis Kauno mieste, sunkiai sergančių pacientų požiūriu”, bakalauro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė L. Danusevičienė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2006

Darbo tikslas – įvertinti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste.

Uždaviniai:

1. Teoriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį;

2. Empyriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste;

3. Empyriškai išnagrinėti kiek sunkiai sergantys pacientai informuoti apie paliatyvią pagalbą.

Tyrimo metodika: siekiant įvertinti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste, sunkiai sergančių pacientų požiūriu, atliktas kiekybinis tyrimas. Tiriamuoju kontingentu pasirinkti kraujo sistemos ligomis, piktybiniais navikais, neuromotorinėmis ligomis sergantys pacientai. Anoniminė anketinė apklausa buvo atlikta 2006 m. sausio – balandžio mėnesiais. Apklausoje dalyvavo 113 pacientų gyvenančių Kauno mieste ir lankančių šeimos kliniką„Corpus Sanum“. Duomenų analizei atrinkta 60 respondentų, kurie savo sveikatos būklę vertino kaip blogą ar labai blogą. Gauti duomenys buvo ap

pdoroti naudojant statistinę duomenų apdorojimo programą SPSS 13.0 for Windows.

Rezultatai. Poreikį paliatyviai slaugai atskleidžia:

Sunkiai sergančių ligonių fizinė būklė – skausmas buvo būdingas 75%, dusulys – 51%, pykinimas – 19%, tuštinimosi, šlapinimosi problemos – 35%, pragulos – 25%, negalėjimas judėti – 45%, miego problemos – 41% respondentų.

Sunkiai sergančių pacientų psichosocialinės būsenos ypatumai – 52% apklaustųjų būdinga depresija, 51% sunku susitaikyti su ligos diagnoze, 38% – dėl sveikatos būklės jaučiasi našta , 38% – dėl sveikatos būklės kyla bendravimo problemų, jaučiasi atskirti, izoliuoti nuo aplinkos 19% apklaustųjų.

Didelis atotrūkis tarp sunkiai sergantiems ligoniams teikiamų paslaugų paklausos ir pasiūlos – 75% respondentų pažymėjo, kad šiuo metu jie negauna jokių paslaugų, 72% tiriamųjų pageidautų gauti interdisciplininės komandos paslaugas.

86,4% sunkiai sergančių ligonių informacijos apie paliatyvią pagalbą neturėjo.

Išvados. Tyrimo duomenys atskleidė:

1. Pacientų būklės ypatumus ir poreikių kompleksiškumą, kuriuos gali patenkinti paliatyvios pagalbos specialistų interdisciplininė komanda susidedanti iš slaugytojo, dvasininko, psichologo, socialinio darbuotojo, bei kitų specialistų atitinkamai pagal paciento poreikius,

2. Dažniausiai slaugymo našta tenka vaikams arba sutuoktiniui, todėl pagalbos sistema turi būti išvystyta ir artimiesiems, nes nuo jų savijautos priklauso sunkiai sergančių pacientų gerbūvis.

3. Tarp teikiamų paslaugų pasiūlos ir paklausos egzistuoja akivaizdus atotrūkis, todėl būtina vystyti paslaugų infrastruktūrą, atkreipiant ypatingą dėmesį į labiausiai pažeidžiamą visuomenės grupę – vienišus sunkiai sergančius žmones.

4. Didžiąją dalį sunkiai sergančių pacientų informacija apie paliatyvią pagalbą nepasiekia.

SANTRUMPOS

ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga

ES – Europos Sąjunga

KMU – Kauno medicinos universitetas

LR – Lietuvos Respublika

PP – Paliatyvi pagalba



PSDF – Privalomas sveikatos draudimo fondas

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

TERMINŲ PAAIŠKINIMAS

Gyvenimo kokybė – tai multidimensinė sąvoka, apimanti daug gyvenimo aspektų. Gyvenimo kokybė yra žmogaus suvokimas apie savo vietą gyvenime, kuriam įtakos turi vertybių sistema, supanti kultūra, asmeniniai tikslai, požiūriai ir tarpusavio santykiai. Tai yra išsami, visapusiška koncepcija, apimanti individo fizinę sveikatą, psichologinę būseną, autonomijos lygį, socialinius santykius, asmenines vertybes ir svarbių aplinkos veiksnių poveikį.

Paliatyvi pagalba – aktyvi, visapusiška pacientų, sergančių nepagydomomis, progresuojančiomis ligomis, priežiūra. Pirmą vietą užima skausmo, kitų simptomų kontrolė, psichologinių, dvasinių, socialinių problemų sprendimas. Paliatyvios pagalbos tikslas – pasiekti kuo geresnę pacientų ir jų šeimos narių gyvenimo kokybę.

Poreikis yra tai, ko reikia žmogui arba jo socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ar turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti.

Terminalinė būklė – tai bet kurios ligos periodas, kuomet, nepaisant žinomų ir taikomų gydymo būdų, paciento būklė blogėja. Ligos progresavimas negali būti sustabdytas ir anksčiau ar vėliau baigiasi mirtimi per ribotą laiko periodą

ĮVADAS

Paliatyvi pagalba – medicinos mokslo ir praktikos šaka, besirūpinanti pacientais, sergančiais aktyvia progresuojančia, toli pažengusia liga, kai prognozė ribota ir gydymo tikslas – gyvenimo kokybė. Paliatyvi pagalba reiškia tokią pagalbą, kuri apima visą asmenį – kūną, protą, dvasią – širdį ir sielą. Ji žiūri į mirimo procesą, kaip į natūralų ir asmeninį. Jos tikslas teikti geriausią gyvenimo kokybę, kokią galima tuo laiku. Paliatyvi pagalba integruoja psichologinius, socialinius, dvasinius ir religinius pacientų priežiūros aspektus [5].

Mes negalime žiūrėti į žmogų kaip į paprastą biologinę būtybę, kuriai niekuo jau nebegalime padėti, kuriai reikia tik anestezijos ir jos gyvenimas be reikalo tęsiamas. Kiekvienas pacientas yra asmenybė, kuri iki pat pabaigos gali gyvenimą paversti augimo ir laimėjimų patirtimi, gyventi kaip galima pilniau, tinkamai išnaudojant likusį laiką.

Liga ir mirtis visada bus neišvengiama ir sudėtinė žmogaus patirties dalis. Atsižvelgiant į tai daugelyje pasaulio valstybių paliatyvioji pagalba yra integruota į nacionalinę sveikatos sistemą, siekiant užtikrinti kuo geresnės kokybės paslaugas sunkiai sergantiems, mirštantiems pacientams, bei šalia esantiems šeimos nariams. Lietuva viena tų valstybių, kurioje mažai išplėtotos paslaugos mirštantiems pacientams. Galbūt todėl, kad nacionalinė sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota pagal senąją tradicinę medicinos aksiomą, jog sveikata yra ligų nebuvimas, o rūpinimasis ja suprantamas kaip ligų šalinimas. PSO teigia, kad sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų nebuvimas. Kadangi mūsų valstybėje visa sveikatos apsaugos sistema ir paslaugos nukreiptos tik į gydymą, užriby lieka sunkiai sergančio žmogaus gerbūvis iki mirties akimirkos.

Baltijos šalys priklauso seniausioms pasaulio valstybėms. Lietuvoje vis didėja vyresnio amžiaus žmonių, 2004 m. pradžioje vyresni, nei 60 m. žmonės sudarė 20,2 % visų šalies gyventojų [30]. Pagal Statistikos departamento prognozes iki 2020 m., vyresnio amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje didės. Lietuvoje ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė, didėja sergamumas lėtinėmis ligomis, daugėja vienišų žmonių vyresniame amžiuje, todėl šie pokyčiai kintančioje visuomenėje reikalauja plėsti paslaugas, formuoti visiškai naują požiūrį į mirštantį pacientą, suteikti jam ir jo šeimai visapusišką ir kokybišką sveikatos priežiūrą iki mirties.

Temos naujumas. Paliatyvi pagalba mūsų valstybėje yra inovacija, kuri kol kas susiduria su pasipriešinimu iš sveikatos apsaugos sistemos pusės. Apie PP ir jos poreikį kalba tik pavieniai entuziastai, o paprastam eiliniam žmogui šis terminas nežinomas. Šiuo metu Lietuvoje pamažu klojami pamatai šiai pagalbos sistemai ir egzistuoja tik pavieniai paliatyvios pagalbos elementai. Neatlikti epidemiologiniai probleminiai tyrimai, neįvertintas ir neįrodytas ne tik medicininis, socialinis, psichologinis, bet ir ekonominis naujos sistemos sukūrimo būtinumas.

Temos aktualumas. Mirties tema bus aktuali visada tol, kol egzistuos gyvybė žemėje. Ji neaplenkia mūsų, bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir kai žmogus stovi prie amžinybės slenksčio, jam reikalinga aplinkinių parama, paguoda, juk mirties akivaizdoje kiekvienas jaučia baimę, nerimą, nežinomybę. Mirtis yra unikalus procesas kuris sukelia stiprius išgyvenimus, palieka gilų pėdsaką artimųjų gyvenime. Įveikti tą paskutinį gyvenimo etapą gali būti labai sunku, todėl ligoniui ir jo šeimai reikia pagalbos. Be to, labai svarbu padėti artimiesiems tas likusias dienas branginti ir kuo įmanoma jas tikslingiau išnaudoti.

XXI amžius tampa gyvenimo kokybės gerinimo amžiumi. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į paciento gyvenimo laiko prailginimą. Šiuo metu svarbiausias matas – pacientų gyvenimo kokybė, atkreipiant dėmesį į besikeičiančius jų poreikius, pagalbos tęstinumą, informaciją. Tai svarbu ir aktualu kiekvienam, nesvarbu kur mes gyvename.

Tyrimo tikslas – įvertinti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste.

Tyrimo tipas – kiekybinis tyrimas.

Tyrimo uždaviniai:

 Teoriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį.

 Empyriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste.

 Empyriškai išnagrinėti kiek sunkiai sergantys pacientai yra informuoti apie paliatyvią pagalbą.

Tyrimo metodas – tyrimui bus naudojamas anketinės apklausos metodas. Tyrimo instrumentas – anoniminė, specialiai tyrimui sukurta anketa.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Paliatyvios pagalbos sampratos atsiradimas

Nuo senų laikų žmonija stengiasi pasiūlyti sergantiesiems ir mirštantiesiems tinkamą pagalbą ir palaikymą. Tačiau iki praėjusio šimtmečio vidurio medicinos mokslas dar nepajėgė veiksmingai malšinti skausmą ir kontroliuoti simptomus [17].

Gydymas vaistais nuo 1950 m. kartu su geresniu psichosocialiniu ir dvasiniu mirštančių pacientų poreikių suvokimu sudarė paliatyvios pagalbos paslaugų plėtros pagrindą. Paliatyvios pagalbos principai susiformavo ir buvo taikomi XX a. pabaigoje [22].

Pirmąją paliatyvios pagalbos ir slaugos ligoninę (prieglaudą), skirtą tik mirštantiesiems Prancūzijoje 1845 m. atidarė Jeanne Garnier [13].

Tikrąja modernaus paliatyviosios pagalbos ligoninių judėjimo steigėja laikoma Cicely Saunders. Cicely Saunders Londone, 1967 m. atidarė St.Christopher’s paliatyvios pagalbos ligoninę. Tai buvo pirmasis šios srities modernus mokymas ir mokslinis darbas. Cicely Saunders skyrė savo profesinį ir asmeninį gyvenimą pacientų, sergančių mirtinomis ir progresuojančiomis ligomis, priežiūrai ir tyrimui. Ji visada gilinosi į specifinius ir unikalius kiekvieno paciento ir jo šeimos poreikius, ir nustatė, jog nesugebama tinkamai į juos reaguoti į juos. Cicely Saunders mokė teigti visapusę pagalbą pacientui, šeimai, pagalbą gedint, sudarant sutelktą specialistų komandą [17].

Modernių paliatyvios pagalbos ligoninių plėtra labai padidėjo nuo 1967 metų. Ši filosofija paplito visame pasaulyje, buvo taikoma daugeliui skirtingų kultūrų ir regionų. Tačiau nėra nei vieno paliatyvios pagalbos teikimo modelio, kuris tiktų visoms situacijoms, bet pagrindiniai paliatyvios pagalbos principai, kurie pabrėžia būtinybę atsižvelgti į kiekvieno paciento ir jo šeimos unikalius poreikius, yra universalūs. Būdai, kaip šiuos tikslus pasiekti, įvairiose šalyse ar net reginiuose skiriasi. Paliatyviąją pagalbą nereikėtų suvokti tik kaip tam tikros institucijos pagalbą. Tai greičiau pagalbos filosofija, kuri gali būti taikoma visoms sveikatos priežiūros sritims [13].

Paliatyvi pagalba yra teikiama visame pasaulyje, bet keliai ir metodai jos tikslams pasiekti kiekvienoje šalyje yra saviti, nes skirtingos kultūros turi skirtingus metodus padėti žmonėms jų gyvenimo pabaigoje.

1.2 Paliatyvios pagalbos apibrėžimas

Žodis paliatyvus kilęs iš lotynų kalbos žodžio pallium, kuris reiškia kaukę, apvalkalą arba apdangalą, apsiaustą [2]. Etimologiškai paliatyvi pagalba iš esmės yra nepagydomos ligos padarinių slėpimas ar apsiautimas apsiaustu tų, kurie yra palikti šaltyje, nes gydomoji medicina jiems padėti nebegali [22]. Oksfordo anglų kalbos žodynas šį terminą apibūdina taip – padėti, išvaduoti, netaikant gydymo. Tai yra aktyvios priežiūros teikimas asmeniui, kuriam įprasta medicinos pagalba jau nepajėgia padėti [17].

PSO 1990 metais paliatyviąją pagalbą apibrėžia kaip – „aktyvią, visapusišką, paciento, sergančio nepagydoma liga, priežiūrą. Svarbi skausmo, kitų simptomų bei psichologinių, socialinių, dvasinių problemų kontrolė. Paliatyviosios pagalbos tikslas yra pasiekti kuo geresnę pacientų ir jų šeimų gyvenimo kokybę“ [22]. Šis apibrėžimas yra orientuotas į pacientą, pabrėžia įvairiapusę žmogaus prigimtį ir laiko gyvenimo kokybę aukščiausiu tikslu.

ES Ministrų Tarybos komiteto paliatyviosios pagalbos organizavimo rekomendacijoje (2003) Europos Sąjungos šalims dalyvėms pateikiamas paliatyvios pagalbos apibrėžimas, kuris evoliucionavo keletą metų ir priklausė nuo paliatyvios pagalbos plėtros įvairiose šalyse. Paliatyvioji pagalba apibūdinama kaip sritis, kuri nesistengia atsižvelgti į organus, amžių, ligos ar patologijos tipą, bet bando įvertinti galimą prognozę ir tenkinti specifinius individualaus paciento ir jo šeimos poreikius. Tradiciškai buvo laikoma, jog paliatyvioji pagalba tinkama tik tuo metu, kai mirtis neišvengiama. Dabar manoma, jog paliatyvioji pagalba gali daug padėti ir ankstyvų progresuojančios ligos stadijų metu. 2002 metais pateikiamas naujesnis PSO paliatyviosios pagalbos apibrėžimas, kuris labiau pabrėžia kentėjimo profilaktiką – „paliatyvioji pagalba – būdai, gerinantys gyvenimo kokybę pacientams ir jų šeimos nariams, susiduriantiems su problemomis, kylančiomis dėl gyvybei gręsiančių ligų, pasitelkiant profilaktiką, kentėjimų išvengimą ir sumažinimą, skausmo ir kitų (fizinių, psichosocialinių ir dvasinių) problemų ankstyvą atpažinimą, tikslų įvertinimą, gydymą bei sprendimą.“[22].

1.3 Paliatyvios pagalbos tikslas ir principai

Šiuolaikinis modernus paliatyvios pagalbos ligoninių judėjimas buvo įkurtas, remiantis prielaida, jog labai trūksta pagalbos mirštantiems žmonėms. Šio judėjimo pradininkų tikslas buvo situacijos gerinimas – jie stengėsi sukurti tokią filosofiją ir struktūrą, kuri garantuotų gerą sveikatos priežiūrą, pagrįstą tikėjimu, kad kiekviena žmoniškoji būtybė turi gauti užuojautą ir gerą priežiūrą, baigdama savo gyvenimą [17].

Šiandien paliatyvios pagalbos tikslas yra fizinių simptomų lengvinimas ir bandymas taip pakeisti ligos eigą, kad ligonis kuo ilgiau išliktų nepriklausomas, o jo gyvenimo kokybė nenukentėtų. Reikia stengtis sumažinti ligonio socialinę izoliaciją, susijusią su ligos progresavimu, nerimą ir baimę, leisti žmogui numirti oriai, o jo artimiesiems tuo metu suteikti reikalingą pagalbą [17]. Skirtinguose literatūros šaltiniuose pateikiami panašiai suformuluoti šiandieninės paliatyvios pagalbos tikslai, kurie vieningai teigia, kad pagrindinis paliatyvios pagalbos tikslas užtikrinti kuo geresnę gyvenimo kokybę, kuri gali būti pasiekiama per šiuos uždavinius:

 Tenkinti mirštančių ligonių fizinius, psichologinius, dvasinius ir socialinius poreikius reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje;

 Mažinti ar stengtis išvengti skausmo ir palengvinti ar išvengti kitų simptomų;

 Teikti paramą ligoniui ir jo šeimai arba kitiems pagalbos teikėjams kaip visumai;

 Siūlyti tokią paramos sistemą, kuri padėtų pacientui gyventi taip aktyviai kaip tik yra galima iki pat jo mirties;

 Paremti gedėjimo laikotarpiu;

 Gerbti ligonio teisę laisvai pasirinkti paliatyviosios pagalbos būdą ir aplinką;

 Palaikyti ryšius ir vykdyti koordinacinę funkciją su egzistuojančiomis kitomis medicinos ir visuomenės tarnybomis [16].

Su geresnės gyvenimo kokybės užtikrinimu nepagydomos ligos laikotarpiu – susiję ir paliatyvios pagalbos principai. Šie PSO nurodyti paliatyvios pagalbos principai išplaukia iš naujausio paliatyvios pagalbos apibrėžimo:

 Ji mažina skausmą ir kitus simptomus. Paliatyvioji pagalba teikia didelę svarbą optimaliai skausmo ir kitų simptomų kontrolei pasiekti ir išlaikyti. Būtina išsamiai įvertinti kiekvieno paciento būklę, įskaitant ir smulkią anamnezę, fizinę apžiūrą ir tyrimus. Pacientams turėtų būti greitai skiriami būtini vaistai, įskaitant ir įvairius opiatus.

 Teigia gyvenimą ir laiko mirimą normaliu procesu. Esminis mums visiems bendras dalykas yra tai, jog mūsų visų mirtis yra neišvengiama. Pacientai, kuriems reikia paliatyviosios pagalbos, negali būti laikomi medicinos nesėkmėmis. Paliatyvioji pagalba stengiasi garantuoti, kad pacientai galėtų ir būtų skatinami gyventi naudingą, produktyvų ir visavertį gyvenimą iki pat jų mirties akimirkos.

 Nesiekia nei paspartinti, nei atidėti mirties. Jos procedūros nėra ir neturėtų būti skirtos, kuo anksčiau nutraukti gyvenimą. Taip pat labai svarbu, kad šiuolaikinės medicinos technologijos nebūtų naudojamos nenatūraliai pratęsti gyvenimą. Gydytojai neprivalo tęsti gydymo, kuris yra akivaizdžiai beprasmis ir perdaug sunkina pacientą. Pacientai turi teisę atsisakyti gydymo. Reikia atkreipti dėmesį, kad eutanazija ir savižudybė padedant gydytojui nėra įtrauktos nei į vieną paliatyviosios pagalbos apibrėžimą.

 Integruoja psichologinius ir dvasinius paciento priežiūros aspektus. Puiki fizinė priežiūra yra gyvybiškai svarbus dalykas, tačiau vien jo nepakanka. Mes negalime žvelgti į žmogų kaip į paprastą biologinę būtybę.

 Siūlo paramos sistemą, t.y. stengiasi padėti pacientui gyventi kuo aktyvesnį gyvenimą iki pat mirties. Svarbu pastebėti, kad pacientas nustato tikslus ir prioritetus. Sveikatos priežiūros specialistas turi padėti pacientui siekti numatytų tikslų. Akivaizdu, jog paciento prioritetai, laikui bėgant, gali smarkiai pasikeisti. Sveikatos priežiūros specialistai turi žinoti apie tokį pokytį ir atitinkamai reaguoti.

 Siūlo padėti šeimai susidoroti su paciento liga ir netektimi. Šeima yra paliatyviosios pagalbos vienetas. Šeimos nariai turi savo individualias problemas ir sunkumus. Slaugytojai privalo juos žinoti ir į tai reaguoti. Pagalba netekties atveju turi prasidėti anksčiau nei pacientas miršta.

 Taiko interdisciplininį požiūrį ir stengiasi patenkinti paciento ir jo šeimos poreikius, įskaitant konsultavimą netekties atvejais, jeigu to reikia. Akivaizdu, jog dažniausiai vienas asmuo ar viena disciplina negali tinkamai spręsti tiek daug ir tokių kompleksiškų problemų, kurios kyla paliatyvios pagalbos laikotarpiu. Norint, kad komanda galėtų dirbti darniai, labai svarbu aptarti tikslus bei uždavinius, o bendravimas turi būti veiksmingas ir greitas.

 Gerina gyvenimo kokybę, gali teigiamai veikti ligos eigą. Gyvenimo kokybės problema pastaraisiais metais tapo dažnu tyrimo objektu. Svarbu suvokti, jog tai nėra paprastas fizinės gerovės ar veiklos matas. Tai greičiau būdinga tik individualiam pacientui ir, laikui bėgant, gali labai pasikeisti.

 Taikoma ankstyvosioms ligos stadijoms kartu su kitais gydymo būdais, kurių reikia pailginti gyvenimą – chemoterapija, spindulinė terapija, atlieka tyrimus, kurių reikia geriau suvokti ir kontroliuoti sunkias ligos kompiliacijas. Pripažįstama, jog paliatyvioji pagalba gali daug padėti pacientams ir jų šeimoms jau ankstyvųjų ligos stadijų metu, bent jau nuo to momento, kai pasiekiamas nepagydomos ligos lygis ir spartėjimo nebegalima išvengti [22].

Paliatyvioji pagalba neapima tik vienos ligos ar ligos tipo. Ji taikoma visų amžiaus grupių pacientams, atsižvelgiant į numatomą prognozę ir tam tikrus individualius poreikius. Pagalba mirštantiesiems yra paliatyviosios pagalbos pagrindas. Esminiai principai, sudarantys visų paliatyviosios pagalbos paslaugų pagalbos pagrindą, yra pastangos teikti geriausiai įmanomą gyvenimo kokybę kiekvienam pacientui ir jo šeimai. Jas sudaro griežtas dėmesys simptomų kontrolei; holistinis požiūris, atsižvelgiantis į žmogaus gyvenimo patirtį ir situaciją; pagalba, kuri skirta mirštančiajam ir tiems, kurie šiam žmogui svarbūs; atviras bei jautrus bendravimas su pacientais, slaugytojais ir bendradarbiais [13].

1.4 Paliatyvios pagalbos organizavimo formos

Paliatyviąją pagalbą teikia atskiri specialistai ir daugiaprofilinės komandos, jos rūpinasi pacientų poreikiais, atsižvelgdamos į neformalius priežiūros teikėjus. Paliatyvioji pagalba siūlo daug paslaugų: priežiūrą namuose, teikti staigios pagalbos bei atokvėpio paslaugas ligoninėse ir pan. Todėl skiriamos įvairios paliatyvios priežiūros organizavimo formos:

 Namų tarnyba. Pagrindinis principas ir tikslas: pacientai turi gauti tokias pat paliatyvios priežiūros paslaugas kaip ligoninėse. Priežiūra turi būti prieinama 24 val., kiekvieną dieną.

 Paliatyvios priežiūros skyrius. Pagrindinis principas ir tikslas: simptomų kontrolė ir gydymas specialiai pritaikytuose stacionaruose.

 Hospisas. Pagrindiniai principai ir tikslas: teikia sudėtingą pagalbą komplikuotiems ligoniams namų aplinką atitinkančiame stacionare. Hospisas taip pat apjungia namų tarnybos, dienos centro ir skausmo malšinimo paslaugas.

 Dienos centras. Pagrindiniai principai ir tikslas: pagerinti ligonių gyvenimo kokybę, sumažinti jų socialinę izoliaciją ir užtikrinti simptomų kontrolę. Pacientai gali atvykti vienai ar keletui dienų per savaitę.

 Paliatyvi mobili konsultacinė komanda. Pagrindiniai principai ir tikslas: medicininių konsultacijų teikimas pirminiame lygyje ir stacionaruose besigydantiems pacientams.

 Pagalba telefonu – padeda profesionalams, slaugantiems artimiesiems. Palengvina ryšį su specializuotomis paliatyvios pagalbos tarnybomis. Tai yra formalus ryšys su kitais sveikatos priežiūros profesionalais ir savanoriais, padedantis gauti patarimą ar pagalbą susidarius specifinei situacijai [20].

 Gedėjimo tarnybos yra skirtos tiems, kurie negali susitaikyti su artimųjų netektimi. Gedėjimo tarnybos gali būti prijungtos prie stacionarines ir ambulatorines paslaugas teikiančių tarnybų arba gali veikti kaip atskiros tarnybos. Jose dirba psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai [26].

PP paslaugos turi būti visapusiškos ir atitikti sveikatos priežiūros sistemą bei kultūrą, be to, tenkinti kintančius paciento poreikius bei norus. Būtina palaikyti neformalius (ligonio artimuosius) priežiūros teikėjus, teikdami priežiūrą jie neturėtų patirti didžiulių socialinių kliūčių, pvz., prarasti darbą ir pan. Speciali paliatyvioji pagalba turėtų būti teikiama visiems pacientams, kai jiems to reikia, bet kuriuo metu ir bet kuriais atvejais. Pacientams turėtų būti garantuotas paliatyviosios pagalbos pasiekiamumas be didelių finansinių kliūčių. Finansavimas turėtų būti taip sutvarkytas, kad būtų garantuotas paliatyvios pagalbos tęstinumas – ji būtų pritaikyta prie paciento poreikių[22].

1.5 Kodėl nepakanka paliatyvios pagalbos bendro profilio ligoninėse?

Dažniausiai sunkūs ligoniai miršta įvairiuose Nacionalinės sveikatos sistemos ligoninių skyriuose (A.Cartwright, 1991, D.Field ir N.James, 1993). Pats mirimo procesas yra unikalus ir labai asmeniškas pačiam ligoniui ir jo artimiesiems. Ligoniu besirūpinančiam personalui tai yra tik įprastinė tam tikro ligoninės ritualo dalis (D. Field ir N.James, 1993). Tai kaip personalas suvokia savo darbą ir rūpinimąsi mirštančiuoju, yra labai svarbu ligoniams ir jo artimiesiems. D.Field (1989) teigia, kad pagalbą mirštančiajam iš dalies lemia ir ligoninės vidinė veikla, ir kasdienis darbas bei jo apimtis. Greta kitų veiksnių, mažinančių pagalbos mirštantiesiems veiksmingumą ūminių ligų skyriuose, gali būti netinkamas ir neveiksmingas bendravimas (A.Faulkner ir P.Maguire, 1994). A.Stedeford (1994) nustatė, jog netinkamas bendravimas gali sukelti daugiau kančių nei daugelis kitų mirtinos ligos simptomų. Kitas veiksnys, mažinantis veiksmingą pagalbą, yra konfliktas tarp ūminės ir paliatyvios pagalbos (V.Dunn, 1992, C.Williams, 1982). Personalui sunku spręsti, kada baigiasi gydomoji veikla ir prasideda paliatyvioji pagalba. Daug tyrinėtojų nurodo, jog mirštančiųjų slauga įprastose skubios pagalbos ligoninėse yra pagrindinis slaugytojų ir kitų sveikatos apsaugos profesionalų įtampos šaltinis (K.Reissetter ir T.Thomas, 1986, M.Vachon, 1987). Labai dažnai ligoninė negali sudaryti sąlygų artimiesiems pasilikti naktį, o personalas neturi vietos su jais pasikalbėti, suteikti deramą paramą (J.Griffin, 1991, B.Irvine, 1993) [17].

XX a. pradžioje dauguma žmonių mirdavo namuose. Dabar žmonių, mirštančių namuose, skaičius sumažėjo iki 23 procentų, o gydymo įstaigose mirštančiųjų skaičius padidėjo iki 71 procento (D.Field ir N.James, 1993) tai yra miesto populiacijos tyrimai, o kaimo gyventojų namuose miršta net iki 80 procentų [13].

Diskusijos apie mirčių nuo mirtinų ligų skirtumus namuose ir slaugos bei kitose ligoninėse tęsiasi nuo 8-to dešimtmečio (pirmieji J. Hilton (1979), R. Mamerton (1980), ir C. Murray Parkes (1985) darbai). Šie tyrimai parodė, jog žmonės renkasi namus kaip tinkamesnę vietą mirti. Naujesni tyrimai tik pagrindė šią nuostatą, jog žmonės, turėdami galimybę rinktis, norėtų mirti namuose (J. Hockley ir kt., 1988, J. Townsed ir kt., 1990). Nepaisant vyriausybės nuostatos apie pagalbos bendruomenėse plėtrą, dauguma žmonių, sergančių mirtinomis piktybinėmis ligomis miršta ligoninėse (J. Addington – Hall ir M.McCarthy, 1995).

D. Field ir N. James (1993)nurodė, jog mirštančių namuose patirtis labai skiriasi. Tai iš dalies yra susiję su tuo, kad skiriasi šeimų ir artimųjų socialinė, psichologinė ir dvasinė patirtis, taip pat ir nemokamos pagalbos pobūdis, prigimtis ir pasiekiamumas. A. Cartwright (1991), D. Field, N. James (1993) ir G. T. Horpe (1993) nurodė, jog simptomų kontrolė namuose yra dažnai mažiau veiksminga nei ligoninėse ar specialiose prieglaudose. M. Parkes (1985) išsakė mintį, jog žmonės gali atsisakyti idealios simptomų kontrolės, norėdami socialinių ir psichologinių privalumų, kuriuos teikia galimybė likti savo namuose [17].

1.6 Situacijos analizė, problemos aktualumo požiūriu Lietuvoje

Kiekvienas sergantysis ir jo šeima nesvarbu kur jis gyventų turi panašius poreikius, kuriuos būtina patenkinti siekiant užtikrinti kuo geresnę gyvenimo kokybę. Didžiojoje dalyje Europos valstybių paliatyvios pagalbos paslaugos yra teikiamos ir jų poreikį nulemia šie veiksniai:

 Besikeičianti sveikatos apsaugos sistema.

 Medicininių paslaugų teikimo prioritetai namuose, bendruomenėje, bet ne ligoninėje.

 Alternatyvių gydymo bei globos būdų paieškos.

 Ekonomiškai pagrįstų sprendimų poreikis.

 Etikos dilemos apie mirimo procesą.

 Nepakankamai gera mirštančiųjų slauga.

 Poreikis ir suvokimas branginti likusį laiką.

 Demografinės priežastys (daugėja senų žmonių skaičius sergančių lėtinėmis ligomis).

 Tendencija, gyvenimo kokybės gerinimui [42].

Dauguma šių išvardintų veiksnių lemiančių paliatyvios pagalbos atsiradimą būdingi ir mūsų valstybei.

Pradedant kalbėti apie paliatyvios pagalbos poreikį, mes turėtume atkreipti dėmesį į tokius demografinius rodiklius kaip:

 Senatvės lygis;

 Gyventojų vidutinė amžiaus trukmė;

 Gyventojų amžiaus – lyties piramidė;

 Senatvės indeksas;

Siekiant sužinoti, koks yra gyventojų senėjimo tempas, reikia atlikti bet kurio iš aukščiau minėtų rodiklių matavimus skirtingais laiko etapais bei juos palyginti [10].

1.6.1 Gyventojų senėjimas

Senėjimas yra XX a. fenomenas. Ypač sensta Europos gyventojai. Aštuoniolika iš 20 pasaulio šalių, kuriose gyvena daugiausia senų žmonių, yra Europoje. Baltijos šalys priklauso seniausioms pasaulio valstybėms [5].

Paanalizavus pateiktus Lietuvos statistikos departamento duomenis matyti, kad Lietuvos demografinei situacijai būdinga senėjimo tendencija. Buvo manoma, kad nuo 1923 iki 2020 metų 60-ečių ir vyresnių žmonių skaičius padvigubės nuo 10 iki 21% [31,32]. Tačiau jau 2001 m. vyresnių nei darbingo amžiaus žmonių buvo 20,2 proc. bendro gyventojų skaičiaus, dar ryškesnis kaimo žmonių „senėjimas“: 60 metų ir vyresni asmenys mieste sudaro 17,2, kaime – 23,5 proc. visų gyventojų. 1990 metais šio amžiaus asmenų buvo 100 tūkstančių mažiau, jie sudarė 16 procento viso gyventojų [1].

Kauno miestas pagal gyventojų sudėtį yra seniausias miestas Lietuvoje. 2004 m. pradžioje Kauno mieste pensinio amžiaus (65 + ) žmonės sudarė 19,5 proc. bendro gyventojų skaičiaus (1 pav.) [30].

1 pav. Kauno gyventojų struktūra pagal amžiaus grupes (2004 m.)

Remiantis Lietuvos statistikos departamento regioninės duomenų bazės skelbiama statistika Kauno mieste 2004 m. gyveno 20% pensinio amžiaus žmonių [37]. Šie duomenys rodo, kad apie ketvirtadalį Kauno miesto gyventojų sudaro pensinio amžiaus žmonės.

Nagrinėjant visos Lietuvos duomenimis pastebėta, kad pensinio amžiaus žmonių skaičius nuolatos auga. Tą akivaizdžiai atspindi lentelėje pateikti duomenys [31].

1 lentelė.

Pensinio amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje 1995 – 2003 m.

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003

Pensininkų skaičius (metų pabaigoje), tūkst. 895,1 902,7 907,5 917,2 927,6 941,1 933,7 942,4 945,8

Su valstybės senėjimo fenomenu susijusi ir gyventojų gyvenimo trukmė. Nuo 1995 iki 2000 m. gyvenimo trukmė vis ilgėjo. 2001 m. pastebimai ji sutrumpėja, o po to vėl palaipsniui didėja (2 lentelė) [27]. Remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kauno apskrityje 2001 metais gyveno 702,4 tūkst. gyventojų. Lyginant su 2000 metų duomenimis gyventojų skaičius sumažėjo beveik 50-čia tūkstančių. Šį šuolį žemyn galima būtų paaiškinti tikslesniais gyventojų surašymo duomenimis, nes nuo 1995 iki 2000 metų gyventojų skaičius Kauno apskrityje mažėjo labai nežymiai. Tai ir paaiškina, kodėl 2001 m. taip pastebimai sutrumpėjo gyvenimo trukmė [33,34].

2 lentelė.

Tikėtina vidutinė gyventojų trukmė.

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003

Iš viso 69,08 70,26 71,08 71,39 71,76 72,19 71,78 71,91 72,19

Vyrai 63,27 64,64 65,48 66,00 66,36 66,77 65,95 66,21 66,48

Moterys 75,06 75,89 76,64 76,66 77,01 77,45 77,58 77,58 77,85

Per praėjusius penkerius metus vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo 0,4 metų, moterų padidėjo 0,3 metų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės – 11,4 metų, tarp gyvenančiųjų kaime šis skirtumas siekia net 12,5 metų. Palyginti su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, Lietuvos vyrų ir moterų gyvenimo trukmė mažesnė, tačiau didesnė nei Latvijoje ir Estijoje [31]. Ilgėjant vidutinei būsimo gyvenimo trukmei, ypač greitai didėja ir labai seno amžiaus asmenų, kuriems virš 80 metų. 2005 m. duomenimis beveik tris kartus daugiau šiame gyvenimo tarpsnyje yra moterų, nei vyrų. (2 pav.).

2pav. Kauno miesto gyventojų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių.

Apibendrinti Statistikos departamento duomenys parodė, kad vyrų mirtingumas – beveik trečdaliu didesnis negu moterų [36]. Su šiais duomenimis susijusi šeimyninės padėties sklaida – vyresniame amžiuje ima vyrauti našlystė, kas sieja savyje kitus rodiklius – vieno asmens namų ūkį, būsto sąlygas, ekonominį aktyvumą [5].

1.6.2 Sergamumo ir mirtingumo didėjimas

Pagal ambulatorinę pagalbą teikiančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos sveikatos informacijos centrui Kauno apskrityje bendras gyventojų sergamumas didėja. Analizuojant 1996 – 2001 m. Kauno apskrities gyventojų sergamumo rodiklius pagal atskiras ligų klases, stebima sergamumo ir ligotumo kraujo apytakos sistemos ligomis, piktybiniais navikais didėjimo tendencija.

2001 metais daugiausia Kauno apskrities gyventojų mirė nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų (51,6 proc.), piktybinių navikų (20,2 proc.) ir dėl išorinių priežasčių (13,9 proc.). Panašios proporcijos gyventojų mirtingumo priežasčių struktūroje stebimos tiek Lietuvos, tiek atskirų Kauno apskrities savivaldybių atžvilgiu (3 lentelė) [31].

3 lentelė.

Mirtingumas pagal priežastis Kauno apskrityje 2001 metais.

Vietovės

pavadinimas

Mirusiųjų skaičius

Mirties priežastys

Kraujo apytakos sistemos ligos

Piktybiniai navikai

Išorinės priežastys

Kvėpavimo organų ligos Infekcinės ligos

abs. sk. abs. sk.

% abs. sk.

% abs. sk.

% abs. sk.

% abs. sk.

%

Iš viso Lietuvoje 40399 21869 54.1 7796 19.3 5498 13.6 1473 3.7 464 1.5

Kauno apskritis 7961 4110 51.6 1607 20.2 1106 13.9 276 3.5 116 1.5

Kaunas 3946 1941 49.2 899 22.8 537 13.6 95 2.4 59 1.5

Kauno raj. 813 423 52.0 151 18.6 127 15.6 40 4.9 9 1.1

Kėdainių raj. 845 457 54.1 150 17.8 121 14.3 37 4.4 10 1.2

Kauno apskrities gyventojų mirtingumas nuo piktybinių navikų buvo šiek tiek didesnis už Lietuvos vidurkį ir užėmė antrąją vietą apskrities gyventojų mirtingumo priežasčių struktūroje (20.2 proc.). Kauno, Birštono miestų ir Prienų rajono gyventojų mirtingumas nuo piktybinių navikų buvo didesnis už Lietuvos vidurkį [29].

Remiantis 2004 metų Lietuvos ir Kauno apskrities gyventojų sveikatos rodikliais, Lietuvos ir Kauno apskrities gyventojų mirtingumas pagal priežastis išlieka toks pats, bei stebima tiesioginė priklausomybė – didėjant amžiui, didėja mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų ir piktybinių navikų: iki 44 metų amžiaus vyrauja išorinės mirties priežastys (netoli 50%) ir kiti susirgimai, virš 45 metų amžiaus beveik 3 kartus padidėjus mirtingumui, pirmąją vietą užima mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų, antrąją – mirtys nuo piktybinių navikų. Šie skaičiai ženkliai padidėja amžiaus grupėje virš 64 metų (4 lentelė.) [31].

4 lentelė.

Mirtingumas pagal priežastis ir amžiaus grupes 2003m.

Mirties priežastis Iš viso Iš jų iki 1 m. 1 – 14 15 – 44 45 – 64 virš 64 m.

Abs. sk. % Abs. sk. % Abs. sk. % Abs. sk. % Abs. sk. % Abs. sk. %

Iš viso

% 40990 100 206 100 159 100 3670 100 9459 100 27496 100

100,0 0,5 0,4 9,0 23,1 67,1

Piktybiniai navikai 7839 19,1 2 1,0 2 14,5 331 9,0 2531 26,8 4952 18,0

Kraujotakos sistemos ligos 22295 54,4 1 0,5 6 3,8 465 12,7 3285 34,7 18541 7,4

Išorinės mirtingumo priežastys 5241 12,8 13 6,3 79 49,7 2125 58,0 2012 21,3 1012 3,7

Vyresnio amžiaus žmonėms (65+) būdinga polipatologija – keletas susirgimų vienu metu [16]. Dėl to pagyvenusių žmonių skaičius bendro tipo ligoninėse yra daug didesnis, nei bet kurio kito amžiaus tarpsnio žmonių. Remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, hospitalizacijų skaičius 65 metų ir vyresnių amžiaus grupėje ženkliai didesnis nei kitose amžiaus grupėse, ir vertinant pastarųjų metų dinamiką – linkęs augti. Dėl to pagyvenusių žmonių skaičius bendro tipo ligoninėse yra daug didesnis, nei bet kurio kito amžiaus tarpsnio žmonių. Vidutinė gulėjimo stacionare trukmė 65 metų ir vyresnių žmonių ilgesnė nei bendroje populiacijoje (2003 m. atitinkamai 13,2 dienos ir 10,3 dienos). Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2002 metais vyresnių nei 65 metų žmonių hospitalinis sergamumas buvo 428 atvejai 1000 gyventojų [37].

1.6.3 Stacionarines slaugos paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų užimtumas

Analizuojant paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste svarbu atkreipti dėmesį į statistinę informaciją, kuri nagrinėja poreikį palaikomajam gydymui Kauno mieste, bei kiek tas poreikis realiai patenkinamas (5 lentelė). Šie duomenys tiesiogiai atspindi palaikomojo gydymo ir slaugos poreikį.

5 lentelė.

Kauno miesto stacionarines slaugos paslaugas teikiančių ASPĮ užimtumas ir realus šių paslaugų poreikis

Viešosios ASPĮ pavadinimas. Bendras

lovų skaičius Užimtų lovų skaičius Pacientų, užregistruoų į eilę, skaičius.

PSDF

lėšomis Savivaldy-

bės lėšomis Pacientų lėšomis Viso

Kauno Raudonojo Kryžiaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė

140

110 –

4

114

295

K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė 90 72 – 6 78 68

Kauno slaugos ligoninė 45 41 4 – 45 256

Viso 275 223 4 10 237 619

2002 m. Kauno mieste buvo 237 vietos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse, tuo tarpu pacientų užregistruotų į slaugos ar palaikomojo gydymo ligonines buvo beveik 3 kartus daugiau nei gali jos priimti [29]. Šie skaičiai su kiekvienais metais didėja, nes mūsų visuomenė vis labiau sensta, didėja sergamumas bei vienišų žmonių skaičius.

Demografinių ir sergamumo rodiklių pokyčiai pastaraisiais dešimtmečiais ir mirčių priežasčių perėjimas iš ūminių būklių į lėtines lemia vis didėjantį kvalifikuotos paliatyviosios pagalbos poreikį (A. Eve ir A. Jackson, 1994, G. Ford, 1994, I. Higginson, 1993, C. Seale, 1993).

Vien statistiniai rodikliai pilnai neatspindi paliatyvios pagalbos poreikio. Reikalinga geriau pažinti ir išnagrinėti paciento ir jo šeimos narių išgyvenimus, problemas kylančias dėl ilgalaikio slaugymo.

1.6.4 Terminalinėmis ligomis sergančių pacientų poreikiai

Poreikis yra tai, ko reikia žmogui arba jo socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ar turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti [14].

Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Poreikiai hierarchizuojami pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais [4]. Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmogaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi poreikiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštesnieji poreikiai [8].

Pagal Maslow, poreikių hierarchija yra tokia:

1. Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas.

2. Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Kartais žmogui padeda žinios apie tai, kaip elgtis grėsmės atveju.

3. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis. Žmogus taip pat trokšta gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais.

4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Žmogus iš principo nuolat kažko siekia, siekia būti pripažintas ir gerbiamas, tačiau pastarieji poreikiai kyla tik tada, kai yra patenkinti du pirmieji. Maslow’as dar įspėja, kad tikrasis orumo jausmas remiasi vien tik realiais laimėjimais, o ne nepelnyta šlove.

5. Savęs realizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta įgimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė – įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl kiekvienas kitokiu būdu realizuoja šią tendenciją [20].

Visi išvardinti poreikiai – būdingi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jo sveikatos, socialinio statuso, lyties, amžiaus, rasės ir pan. Mirštantis kaip ir sveikas žmogus jaučia tokius pat maisto, aprangos, pastogės, poilsio ir šilumos poreikius, nori būti gerbiamas, mylimas, orus kaip ir visi. Tačiau žmogui susirgus rimta liga atsiranda dvi specifinių poreikių grupės, kurios būdingos tik sergančiajam asmeniui, tai būtų:

 Nejausti skausmo (nejausti fizinio diskomforto) [26].

Vokietijoje naudota viena iš naujausių ir geriausiai atspindinčių paliatyvių ligonių problemas „ESAS” (Edmuntono simptomų vertinimo sistema) skalė (Chang VT., Hvvang SS, Feurman M., 2000), gauti rezultatai rodo, kad fizinės problemos yra vyraujančios tokiems pacientams. Net 89% sunkiai sergančių pacientų kankina skausmas, 41% pacientų vargina dusulys, 32% pykinimas, 40% miego problemos ir t.t [13]. Todėl, nors ir negalima ignoruoti psichologinių socialinių kultūrinių, aplinkos ir politinių ekonominių veiksnių poveikio, vis dėl to mirštančiojo slaugyme svarbiausia – suteikti jam fizinę ramybę. Žmogus, kenčiantis dideles fizines kančias, nepajėgia bendrauti ir pasinaudoti jam rodomu dėmesiu.

Skausmas – tai nemalonus emocinis ir sensorinis jutimas, susijęs su esamu ar net galimu audinių pažeidimu ir apibūdinamas konkretaus pažeidimo sąvokomis (Marchertienė I., 2001). Ilgą laiką efektyvus skausmo malšinimas buvo problema tačiau atsiradus naujoms technologijoms, medicinos mokslui žengiant į priekį, pilna skausmo kontrolė tapo įmanoma ir prieinama daugumai pacientų. Sunkiai sergančio paciento vienas iš pagrindinių norų nejausti skausmo, tad šiandieninė medicina mums gali padėti patenkinti šį paciento pageidavimą[13].

 Būti šeimos, artimųjų apsuptyje, namų aplinkoje [26].

Mirštantis žmogus gali jausti susirūpinimą ir baimę dėl įvairių priežasčių. Tai, pvz.: mirties baimė, skausmo baimė, mirimo proceso baimė, baimė prarasti kontrolę ir orumą, baimė likti vienišam ir atstumtam. Dažnai trūksta bendravimo, kuris galėtų padėti visas tas baimes išsklaidyti. Mirštančiam žmogui didelio liūdesio šaltinis yra žinojimas, kad mirtis — tai atsiskyrimas nuo šeimos ir draugų. Dažnai tą liūdesį papildo nerimas dėl likusiųjų po jo mirties sugebėjimo tvarkyti savo gyvenimą ir būsimo sielvarto. Kai mirštantys žmonės slaugomi namuose, juos supa šeima, draugai, kaimynai, jie mato daugelį savo asmeninių daiktų, kuriuos jiems galima atnešti, paduoti. Žmogui bent jau atrodo, kad jis pats kontroliuoja artimiausią aplinką. Tačiau šiandien daugelyje industrinių šalių žmonės numirti gabenami į ligoninę arba hospisą ir jiems tenka palikti įprastą pažįstamą aplinką. Taigi paguldžius pacientą į ligoninę, ateina momentas, kai jis suvokia, kad niekada nebepamatys savo namų ir savo daiktų. Šis galutinis atskyrimas nuo šeimos gyvenimo ir namų aplinkos turi būti pergyventas taip pat, kaip ir baimė, su mirimu susiję nerimas ir fizinis diskomfortas. Nerimas didėja, kai žmogus suvokia, kad jis mirs labai apribotoje, jam skirtoje, ligoninės erdvėje. Iš pradžių žmogus būna sunerimęs dėl to, kad jam nežinoma ligoninės tvarka, kad jis nežinos, kaip galės nusiprausti, išsituštinti ir nusišlapinti, kad iškils grėsmė jo gėdos jausmui, kad nebus kreipiama dėmesio į tai, ką jis mėgsta ar nemėgsta valgyti, kad patalpoje gali būti jam netinkama temperatūra ir oro drėgmė, kad triukšmas ir kitų žmonių buvimas šalia gali trukdyti miegoti, kad turėdamas gulėti lovoje, jis negalės savarankiškai judėti, kad bus sunku bendrauti su svetimais jam personalo nariais ir kitais pacientais, kurių jis nepažįsta [17].

Susirgus šeimos nariui, artimieji pamiršta savo poreikius ir visą dėmesį sutelkia tik sergančiajam, stengiamasi, kad jam nieko netrūktų, būtų patenkinami visi jo poreikiai. Tačiau šeima pamažu dėl susidariusios situacijos ir įvairių veiksnių (pavyzdžiui, pasikeitusių šeimos tarpusavio santykių, vaidmenų, ekonominės padėties ir pan.) pavargsta. Todėl ir šeimai reikalinga specialistų pagalba, kuri padėtų ir palengvintų tą slaugymo naštą.

1.6.5 Šeima ir ligonis kaip visuma

Šeima yra socialinė grupė, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų, vaikų, kartais senelių ir kitų giminaičių. Joje veikia socialinės kontrolės mechanizmas, dažniausiai pagrįstas santuoka ir kraujo ryšiais. Šeima yra ypatinga tuo, kad ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleido kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams. Tarpusavio santykius šeimoje lemia: doroviniai šeimos narių įsitikinimai; tarpusavio vaidmenų statuso suvokimas; tarpusavio poveikis [14].

Kiekviena šeima tam tikrais laiko tarpais išgyvena krizines situacijas, tai gali būti ir naujagimio gimimas, darbo netekimas, išėjimas į pensiją, artimo žmogaus mirtis, sunki liga ir pan. Krizinės situacijos periodu keičiasi šeimos narių tarpusavio santykiai, įgyjami nauji ar prarandami turėti vaidmenys, atsiranda naujos taisyklės arba kažkuris šeimos narys tampa „privilegijuotas“, t.y. jis gali nesilaikyti tam tikrų taisyklių ir pan. Kai vienas iš šeimos narių suserga stresinę situaciją kelia ne tik artimo žmogaus liga, bet ir visi paminėti pokyčiai. To pasekoje, atsiranda bejėgiškumo, vienatvės, baimės, sunkumo jausmas [26]. Dėl šios priežasties pasiekus mirtiną ligos stadiją, visi šeimos nariai jau yra nukeliavę ilgą, sunkų kelią ir gali būti pažeidžiami, jiems jau reikia pagalbos. B.Neale (1991) nurodo, kad besirūpinantys ligoniais asmenys dėl ligos neretai patiria fizinę, emocinę, socialinę, ekonominę naštą, kurią sveikatos priežiūros specialistai vertina kaip tam tikrą neišvengiamumą.

Šeimos nariai, būdami jų mylimo žmogaus nekontroliuojamos kančios liudininkais, gali patys kęsti svetimą kančią, kurią galėtų palengvinti skubus ekspertų suteiktas simptominis gydymas [25].

Pasaulyje pradedama kalbėti ir apie mirštančiojo žmogaus ir jo mylimųjų gyvenimo kokybę atsisveikinimo laikotarpiu ir būdus jai pagerinti, siekimą apsaugoti nuo kančios ar ją palengvinti anksti nustatant, įvertinant ir gydant skausmą bei kitas fizines, psichosocialines ir dvasines problemas [9].

Susirgus vienam iš šeimos narių patenkama į unikalią situaciją, nes, viena vertus, jie nori teikti ir teikia paramą, o, antra vertus, paramos reikia jiems patiems [12]. Sveikatos priežiūros specialistai linkę jų nepastebėti (šeimos narių), dėl ko jie dažnai ir vadinami „paslėptais ligoniais“ [24]. Artimieji ir mylimieji, kurie yra ligonio kančios liudininkai, gali patirti psichologinį skausmą ir kaltę, jeigu jie negali suteikti paguodos ligoniui ar pasirūpinti reikalinga medicinos pagalba, kuri palengvintų ligonio kančias. Be to, ligonio priežiūros našta gali turėti neigiamą poveikį šeimos nariams, neturintiems tinkamų resursų ar menkai pasirengusiems prižiūrėtojo vaidmeniui. Šeimos, kuriose yra nepagydoma liga sergančių ligonių, patiria pokyčius tiek ligos, tiek gedulo laikotarpiu.

2004 m. buvo atliktas tyrimas „ Slaptieji pacientai – mirštančiųjų šeimos nariai“, kuriame dalyvavo sunkiai sergančių pacientų artimieji, šeimos nariai („slaptieji pacientai“). Išviso tyrime dalyvavo 50 artimųjų. Konsultuojami „slaptieji pacientai“ pasakojo apie pakitusį šeimyninį gyvenimą, šeimos funkcionavimą bei šeimos narių sveikatos pakitimus.

Tyrimo rezultatai parodė, kad artimieji slaugantys savo šeimos narį visi 100% patiria stresinę situaciją; 46% respondentų pablogėjo fizinė sveikata, o 78 % pablogėjo šeimos narių dvasinė sveikata; šeimos izoliacija (nebuvo kviečiami į namus svečiai ir nebeišeinama į svečius) buvo būdinga 62%. Vienas asmuo nurodydavo po kelis pakitusio šeimos funkcionavimo požymius. Iš pateiktų duomenų matyti, kad turint savo tarpe sunkiai sergantį ir slaugomą ligonį, atsiranda šeimos disfunkcija, tokios šeimos nariai išgyvena stresą [27].

Dauguma šeimos narių teigė, kad jie jaučia kaltę dėl buvusių nepakankamai gerų santykių 36%, kaltės jausmą dėl nesugebėjimo ar neturėjimo galimybės tinkamai ir norimai slaugyti ligonį nurodė 60%, 4% išsakė suicidines mintis (2 pav.) [27].

2pav. Šeimos funkcionavimo pakitimai.

Slaugydami sunkius ligonius slaugytojai išgyvena tiek fizinį, tiek emocinį stresą. Ligai progresuojant slaugymo našta sunkėja ir slaugytojams būtinas atokvėpis. Tokio slaugymo naštą Mace N. ir Robinsas P. apibūdino kaip slaugą 36 valandas per parą [18]. Akivaizdu, kad slaugytojams būtinas ne tik atokvėpis, bet ir profesionali pagalba, emocinė parama.

Paprastai slaugymo naštą neša moteriškoji lytis (3 pav.) ir tai dažniausiai būna sutuoktinis ar vienas iš vaikų (4 pav.)

64 % slaugančiųjų asmenų yra darbingo amžiaus (5 pav.). Todėl vaikai slaugydami savo tėvus praranda darbingumą, net tenka atsisakyti karjeros. Taip pat būdinga “sumuštinio” situacija, kai tenka rūpintis dviem kartomis: savo sergančiais tėvais ir besimokančiais vaikais [21].

5 pav. Slaugančiųjų procentinis pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.

Apsisprendimas slaugos reikalaujantį šeimos narį slaugyti namuose liečia visus tos šeimos narius. Tam, kad šeimynykščiams būtų lengviau prisitaikyti prie galimų pasikeitimų namuose, jie visi turėtų dalyvauti planuojant slaugą namuose ir parengiamuosiuose darbuose. Svarbu nepamiršti, kad 80 % sunkiai sergančių pacientų reikalinga slauga 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę [3].

Negalia, nepagydoma liga keičia iki šiol buvusius savarankiškais žmones į tuos, kuriems reikalinga slauga. Tai atsitikti gali labai staiga. Laimingas tas žmogus, kuris turi šeimą, žmogų iš draugų rato, kuris yra pasiruošęs slaugyti namuose, ir iš tikrųjų gali padėti.

Sprendimas slaugyti namuose reikalauja apmąstymų iš abiejų pusių – slaugomojo ir slaugančiojo. Abu sunkiai išgyvena tokią situaciją, abu turi būti pasiruošę suprasti pasikeitusias aplinkybes ir įmanomai susitvarkyti su šia gyvenimo krize. Tai yra iš tikrųjų su likimu susijęs sprendimas, kuris iš pagrindų pakeičia ne tik dalyvaujančiųjų gyvenimo planus ir gyvenimo turinį, bet ir apsunkina bei išjudina gerus santykius. Tai gali privesti prie emocinio, fizinio smurto prieš pacientą. Pavyzdžiui, „Klientė ilgą laiką slaugius mirštančią savo motiną buvo labai pavargusi nuo kasdienės globos, be atostogų, be laisvalaikio. Vieno susitikimo metu ji papasakojo, kaip ji rūpinasi savo motinos higiena. Kiekvieną rytą, nuėmusi sauskelnes, nuprausia, sutvarko. Šį darbą apsunkina motinos sustingimas, įsitempimas, neleidimas tvarkyti. Klientė buvo pavargusi nuo galynėjimosi. Tą rytą neiškentusi, kai motina visa įsitempusi neleido nuvalyti, nuprausti, klientė įkando jai į koją, kad ši atpalaiduotų raumenis“[6].

Šis pavyzdys pailiustruoja, kad pagalbos reikia ne tik sunkiai sergančiam asmeniui, bet ir slaugančiajam, kad nepervargtų iki kraštutinumo, liktų jautrus ir galėtų tinkamai prižiūrėti artimą žmogų.

F. Sheldon (1993) išskiria tris didžiausių artimųjų poreikių grupes, t.y. ko labiausiai reikia artimiesiems:

 Veiksmingo bendravimo ir dėmesio jų emociniams išgyvenimams.

 Gerai koordinuotos pagalbos namuose.

 Patarimų sprendžiant finansines problemas [17].

Paliatyvi pagalba gali daug padėti pacientams ir jų šeimoms jau ankstyvose mirtinos ligos stadijose, kovojant su pačia liga. Pacientas ir jo šeima įtraukiami į komandą, į priežiūros planų sudarymą. Šeima yra paliatyvios pagalbos vienetas [26]. Šeimos nariai turi savo individualias problemas ir sunkumus. PP komandos specialistai privalo juos žinoti ir į juos reaguoti. Šeimai ir draugams ar bendradarbiams parama garantuojama ir pacientui mirus, atsižvelgiama į artimojo netekusiųjų poreikius, dirba gedėjimo tarnyba.

Visi procesai vykstantys šeimoje yra labai sudėtingi, jie nesibaigia su paciento mirtimi, bei gali tęstis labai ilgai.

1.7 Paliatyvi pagalba Lietuvoje ir Europoje

Šiuo metu Lietuvoje paliatyvios pagalbos įstatyminė bazė – nesukurta. Tačiau pagrindai PP sistemos integravimui į nacionalinę sveikatos sistemą pamažu klojami. Mažais žingsneliais ir pavienių entuziastų dėka paliatyvioji pagalba vis labiau įsitvirtina Lietuvoje.

Vystymosi raida Lietuvoje:

 1993 m. Lietuvos Caritas iniciatyva (ses. A.Pajarskaitė) Kaune įkurta slaugos ligoninė su tikslu padėti sunkiai sergantiems, vienišiems ir apleistiems ligoniams.

 1995 m. medikų iniciatyvinė grupė įkūrė Lietuvos Paliatyvios Medicinos Draugiją. Lietuvos Paliatyvios Medicinos Draugijos misija: paliatyvios pagalbos sistemos kūrimas Lietuvoje.

 Nuo 1995m. Vilniaus Universiteto Onkologijos Institute atidarytas skausmo ir Paliatyvios terapijos kabinetas (gyd. I. Pavilonienė), 2003m. pervadintas į Paliatyvios Terapijos poskyrį. Jie konsultuoja onkologinius ligonius skausmo ir paliatyvaus gydymo klausimais VU Onkologijos centre ir ambulatoriškai, tuo pačiu vykdydami mokslinę ir mokomąją veiklą medicinos ir skausmo srityse.

 Nuo 2001 m. Lietuvos Caritas Kaune vykdė projektą „Paliatyvi pagalba namuose” (koordinatorė L.Škudienė).

 Nuo 2003m. Panevėžio Integruotų paslaugų centre veikia Paliatyvios Pagalbos tarnyba. Gydytojai, slaugytojos ir socialiniai darbuotojai teikia paslaugas ligoniams namuose.

 KMU skaitomos Paliatyvios Medicinos kursas bendrosios praktikos gydytojams, socialiniams darbuotojams ir slaugytojoms.

 Iš anglų kalbos į lietuvių kalbą išversti ir adaptuoti Lietuvai du vadovėliai, paruošti Paliatyvios Medicinos standartai ir norma (prof. A.Šeškevičius, 2005).

2005 m. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje “Holistinis požiūris paliatyvioje pagalboje” buvo aptarta paliatyvios pagalbos padėtis Lietuvoje ir priimtas kreipimasis į sveikatos sistemą atstovaujančius politikus ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovus [25].

Europoje

Tuo tarpu daugumoje Europos valstybių paliatyvioji pagalba yra integruota į nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, čia veikia paliatyvios pagalbos ligoninės, skyriai, organizuojama paliatyvių pacientų priežiūra namuose.

Siekiant išsiaiškinti paliatyvios pagalbos plėtros panašumus ir skirtumus įvairiose Europos šalyse buvo atlikti tyrimai. Dalyvavo 28 Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalys, buvo taikoma kiekybinė ir kokybinė analizė. Tyrimo metu paaiškėjo, jog šalys reikšmingai skiriasi paliatyvios pagalbos pasiekiamumu tiems, kuriems jos reikia. Jos reikšmingai yra panašios savo susidomėjimu ir skiriama energija teikti visapusiškas paliatyvios pagalbos paslaugas (Clark ir Wright, 2002).

Lenkija ir Rusija turi didžiausią paliatyvios pagalbos paslaugų skaičių, tačiau kai kurios buvusios sovietinės respublikos neturi tokių paslaugų. Rytų Europoje priežiūra namuose yra dažniausia paliatyvios pagalbos paslaugos forma, antrąją vietą užima paliatyvioji pagalba ligoninėje. Daug rečiau šiose šalyse yra ligoninės komandų, dienos stacionarų ir slaugos namų komandų. Tyrimas nustatė penkis vadinamuosius švietimo centrus keturiose šalyse (Rumunijoje, Vengrijoje, Lenkijoje (2) ir Rusijoje). Tai yra centrai, kurie istoriškai buvo reikšmingi paliatyviosios pagalbos plėtrai ir išlieka ekspertais.

Tyrimas atskleidė keletą svarbių problemų, būdingų Rytų Europos šalims:

 Teismo pripažinimo, apmokėjimo už darbą bei paramos trūkumas.

 Nepakankamas aprūpinimas opiatais.

 Profesionalų stoka.

 Medicinos ir slaugos įrangos trūkumas.

 Neigiami kultūriniai stereotipai [22].

Europos Komisijos finansuojamas tyrimas Paulium septyniose Vakarų Europos šalyse apžvelgė paliatyvios pagalbos koncepcijas ir veiklos strategijas (Ten Have ir Janssen, 2002).

Apibendrinant pateikė tokius septynių šalių Paulium projekto duomenis iki 1999 m. pabaigos (6lentelė).

6 lentelė.

Paliatyvios pagalbos plėtra Vakarų valstybėse.

Belgija Vokietija Italija Nyderlandai Ispanija Švedija Jungtinė Karalystė

Populiacija (milijonais) 10,1 81,9 57,4 15,6 40 8,8 57,1

Paliatyviosios pagalbos ligoninės 1 64 3 16 1

Paliatyviosios pagalbos skyriai kitose ligoninėse 49 50 0 2 23 69 219

Ligoninės ir slaugos namų komandos 55 1 0 34 45 41 336

Priežiūra namuose 45 582 88 186 75 67 355

Dienos centras 2 9 0 0 0 13 248

Gauti rezultatai akivaizdžiai atspindi kaip skirtingai pasiskirstę paliatyvios pagalbos organizavimo formos Vakarų valstybėse. Pavyzdžiui, didžiąją dalį paliatyviosios pagalbos Nyderlanduose sudaro priežiūra namuose, kurią teikia paprasti slaugytojai, ir slaugos namai. Paliatyvios pagalbos ligoninės sudaro mažą paliatyviosios pagalbos dalį. Paulium tyrimas parodė, jog Belgijoje vyriausybė išleido daug karališkų dekretų, reikalaujančių, kad kiekviena ligoninė ir kiekvieni senelių ir neįgalimųjų ar slaugos namai turėtų daugiaprofesinę paliatyviosios pagalbos komandą. Jungtinė Karalystė iš dalies yra specifinių paliatyviosios pagalbos paslaugų Europos lopšys. Tyrimo bendradarbiai anglai pažymi, jog stiprus britų paliatyviosios pagalbos ligoninių judėjimas visuomet lieka už nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos ribų. Tai trukdo skleisti šį požiūrį visai sistemai. Paliatyvioji medicina yra pripažinta medicinos sritis jau daugelį metų ir jos akademinė padėtis yra tvirta, tačiau kaip, ir daugelyje kitų šalių, didžioji finansinės paramos dalis paliatyviajai pagalbai vis dar ateina iš privataus sektoriaus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vienose šalyse populiarios paliatyvios pagalbos ligoninės, kitose ligoninių ir slaugos namų komandos. Tačiau visos šios šalys turi vieną bendrumą, t.y., visose yra labai paplitusi pagalba namuose [22].

1.8 Paliatyvią pagalbą reglamentuojantys teisiniai aktai

Paliatyvi pagalba, gyvenimo kokybės gerinimas yra prioritetinės PSO kryptys, tai patvirtina eilė PSO, ES dokumentų, kuriuose kalbama apie paliatyvią pagalbą:

 PSO (1990) ir Barselonos deklaracijoje (1996) nurodyta, kad paliatyvi pagalba turi būti integruota į kiekvienos šalies sveikatos priežiūros sistemą.

 Poznanės deklaracija (1998) – kalba apie paliatyvios pagalbos organizavimą Rytų Europoje.

 ES Ministrų Tarybos komiteto Rekomendacija 2003 – ES šalių parlamentas ir vyriausybėms apie paliatyvios pagalbos organizavimą.

 PSO 2004 m. išleisti du leidiniai paliatyviosios pagalbos klausimais : „Svarbūs faktai. Paliatyvi pagalba“ ir „Tinkamesnė paliatyvi pagalba pagyvenusiems žmonėms“.

 2005 antrame Pasaulio paliatyvios pagalbos asociacijų pasitarime priimtoje Korėjos deklaracijoje kalbama apie paliatyvios pagalbos sistemos sukūrimą kiekvienoje šalyje [6].

Priimta eilė deklaracijų, rekomendacijų kuriomis stengiamasi paskatinti Lietuvą (ir kitas Rytų valstybes) pradėti plėtoti paliatyvią pagalbą jau sukurtoje Lietuvos Respublikos sveikatos sistemoje. Tačiau kol kas Lietuvoje nesukurta paliatyvios pagalbos įstatyminė bazė, todėl analizuojant šią temą mes galime remtis tik sveikatos sistemos bei socialines paslaugas reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, kurie artimai susiję su šia tema:

1994 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (Nr. I-552), šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 24 straipsnio pakeitime (2001 m. Nr. IX – 414) teigiama, kad slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Slaugos paslaugos asmenims yra teikiamos sveikatos priežiūros, socialinės globos, kitose įstaigose (įmonėse) bei namuose, kur jie gyvena.

1996 m. gegužės 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama: slaugos ir socialinės paslaugos bei patarnavimai, palaikomojo gydymo paslaugos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir terminais, bet ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus.

1996 m. spalio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikoje teikiamų socialinių paslaugų rūšis, šių paslaugų organizavimo, teikimo bei gavimo sąlygas, socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius, socialinių paslaugų finansavimo principus.

Šio įstatymo tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias sąlygas, kai žmogus pats to nepajėgia padaryti.

Šiame įstatyme skiriamos socialines paslaugos į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosioms socialinėms paslaugoms priklauso: pagalba namuose, slauga namuose. Specialiosios socialinės paslaugos yra tos paslaugos, kurios asmens globos tikslais teikiamos: stacionariose globos ir slaugos įstaigose.

1996 m. SAM patvirtinus medicininę normą MN 10-1:1996 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės”, pradėjo steigtis asmens sveikatos priežiūros stacionarinės įstaigos pirminiame lygyje. Šiuo metu slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos gali būti teikiamos ir antriniame lygyje.

1996 m. spalio 3 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (I-1562). Remiantis šiuo įstatymu kiekvienam pacientui turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra. Sveikatos priežiūros įstaigose pacientų teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, pilietybės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ar dėl kokių nors kitų įstatymais nepagrįstų aplinkybių. Kiekvienas pacientas turi teisę į savo garbės ir orumo nežeminančias sąlygas ir sveikatos priežiūros įstaigos personalo pagarbų elgesį teikiant paslaugas pacientui bei jam mirus. Pacientams turi būti suteikiamos mokslu pagrįstos nuskausminančios priemonės, kad jie nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų. Pacientai turi teisę būti prižiūrimi ir numirti pagarboje. Pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Informacija pacientui turi būti pateikta atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos terminus.

1998 m. rugsėjo 4 d. (Nr. 137) buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl socialinių paslaugų namuose plėtojimo krypčių ir stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo. Šiame įsakyme teigiama, kad plėtojant socialinių paslaugų namuose sistemą, būtina: teikti įvairių rūšių socialines paslaugas žmonėms jų namuose; kurti integruotą pagalbos namuose sistemą, pirminės sveikatos priežiūros paslaugas bendruomenėje sujungiant su socialinių paslaugų teikimu namuose, apibrėžiant atskirų specialistų atsakomybę.

Paslaugos namuose skirtos pagerinti gyvenimo kokybę asmenims, kurie dėl amžiaus, negalės, šeiminės padėties, silpnos sveikatos ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

2000 m. vasario 21 d. buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas (Nr.100) dėl Lietuvos medicinos normos MN 80:2000 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė“. Ši medicinos norma reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigų arba jų padalinių, teikiančių pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros stacionarines paslaugas, veiklą. Slaugos ligoninių funkcijos: teikti slaugos paslaugas (pagal MN 28:1996 bei MN 57:1998); gydyti asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis.

Pacientai į ligoninę hospitalizuojami, kai yra galutinė diagnozė ir nereikalingas papildomas ištyrimas. Paciento stacionare buvimo trukmę lemia: stacionarinių slaugos paslaugų poreikis; objektyvi paciento būklė; ligos eiga ir sunkumas.

2004 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos patvirtinimo (Nr.737). Šiame nutarime teigiama, tiek stacionarios globos, tiek pagalbos namuose paslaugas Lietuvoje gauna kur kas mažiau gyventojų nei Europos valstybėse. Reikia ypač plėtoti pagalbos namuose paslaugas, kurios prireikus teikiamos 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Lietuvoje šiuo principu dar tik pradedama vadovautis. Pagalbos namuose tarnybos paslaugas dažniausiai teikia tik įprastos darbo dienos laiku. Kaip rodo Europos Sąjungos valstybių narių patirtis, norint užtikrinti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms gyventi savo namuose, pagalbos namuose tarnybos turi teikti kompleksinę pagalbą – pagalbos namuose, slaugos namuose, karšto maisto pristatymo į namus, medicinos paslaugas. Turi būti paslaugų koordinavimo tarnyba.

Įstatyminiuose aktuose nurodoma, kad žmogus turi teisę gauti įvairias paslaugas, tame tarpe ir slaugą į namus. Apžvelgus teikiamas slaugos paslaugas galima teigti, kad egzistuoja tik pavieniai slaugos elementai, tačiau nėra sukurtos bendros tęstinės slaugos sistemos. Probleminė situacija yra ne tik su slauga į namus, bet ir su stacionare slauga. Šiuo metu mes jau turime slaugos ligonines, tačiau dabartinė situacija rodo, kad trūksta vietų šiose ligoninėse ir auga tiek stacionarios slaugos tiek slaugos į namus poreikis. Šis augimas susijęs su vykstančiais pokyčiais visuomenėje. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, pastarąjį dešimtmetį pakito šeimos gyvenimo stilius, tuokiasi vyresni, mažėja gimstamumas, visuomenė sensta, gausėja vienišų žmonių, nepilnų šeimų. Keičiasi ir šeimos struktūra – kelių kartų šeimų, gyvenančių po vienu stogu, mažėja ypač sparčiai. Taigi sulaukę vyresnio amžiaus, netekę savarankiškumo tokių šeimų nariai pagalbos gali tikėtis tik iš oficialių pagalbos institucijų ir pan.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus slaugos ligoninėje gali gulėti tik keturis mėnesius per metus, o toliau sergančiuoju turi rūpintis artimieji, nepriklausomai nuo to ar jie pajėgūs tai padaryti ar ne.

Kitas opus klausimas, tai slauga kaimo vietovėse. Statistiniai duomenys rodo, kad kaime gyvena didžioji dalis pagyvenusių žmonių (2001 m. 23,5 procentai visų gyventojų). Senstantiems žmonėms atsiranda lėtinių ir ilgai trunkančių ligų, todėl tokiems žmonėms dažnai iškyla poreikis slaugai. Yra priimtas ministro įsakymas dėl bendruomenės slaugytojos, kuri turi slaugyti žmones gyvenančius kaimo vietovėse. Tai įdomus sumanymas, tačiau kyla klausimas koks šių darbuotojų pasiruošimas atlikti šį darbą.

Visi analizuoti teisiniai dokumentai kalba tik apie bendrąją slaugą, kuri nėra pilnai išvystyta, tai parodo tobulinami ir leidžiami nauji įstatymai. Tačiau paliatyvios pagalbos situacija Lietuvoje problematinė, nes nėra įteisinta kaip paslauga sveikatos priežiūros įstaigose.

1.9 Socialinio darbuotojo vaidmuo interdisciplininėje komandoje

Pagal PSO darbas komandoje, tai koordinuota veikla kurią bendrai, vienu metu ir nuosekliai atlieka du ir daugiau individų. Veiklos metu nustatomi bendri tikslai, gerai suprantamos ir gerbiamos kiekvieno asmens funkcijos ir vaidmuo. Kiekvienas komandos narys atsakingas už paskirtus žmonių ir fizinius išteklius, teikia paramą, bendradarbiauja ir abipusei pasitiki, užtikrina efektingą vadovavimą, atvirą, sąžiningą ir nuovokų bendravimą, sudaro sąlygas savo darbo įvertinimui [11].

Remiantis holistiniu požiūriu paliatyvi pagalba apima: medicinines, slaugos, psichologines, socialines, kultūrines ir dvasines paslaugas [15]. Todėl suburiama interdisciplininė komanda, kuri galėtų patenkinti visus paciento poreikius. Šią interdisciplininė komandą sudaro:

 Pacientas, šeima

 gydytojas

 slaugytoja

 socialinis darbuotojas

 dvasininkas

 psichoterapeutas

 kineziterapijos specialistas

 savanoriai, jų koordinatorius[22].

Įprastai komanda sudaroma pagal paciento poreikius, kiti komandos nariai įjungiami pagal klinikinę patirtį ir paciento norus. Į komandą gali būti įtraukti: muzikos terapeutas, psichologas, fizioterapeutas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kt. Visi specialistai turi būti kvalifikuoti ir turėti licenzijas. Net savanoriai turi baigti paliatyvios pagalbos kursus. Komandai vadovauja administratorius, savanoriams – savanorių koordinatorius. Komanda vykdo planingus, pastovius susirinkimus, kuriuose aptaria problemas, numato jų sprendimų būdus bei veiksmų planus.

Jei specialistai pasiruošę dirbti komandiniu principu jie turi atitikti tokius reikalavimus:

 Aiškus komandos tikslas ir jo suformulavimo veiksniai.

 Grupės narys jaučiasi tikras grupės komandos narys.

 Komandos bendravimas atviras.

 Intensyviai naudojamos komandos narių žinios ir įgūdžiai.

 Komandos narių santykiai pagrįsti palaikymu, tarpusavio pagalba.

 Konfliktai ir iškilusios problemos sprendžiamos atvirai ir tiesiogiai.

 Kiekvienas narys gali daryti įtaką komandos priimamiems sprendimams.

 Jei reikia išdrįstama rizikuoti ir tokia rizika palaikoma komandos.

 Grįžtamasis ryšys svarbus jų darbui [11].

Komandos kūrimosi procesas tęsiasi ilgai, – kol jos nariai tampa vieningi, siekiantys bendro tikslo, turintys aiškią paliatyvios medicinos filosofiją, suvokiantys tikslus ir objektą.

Paliatyvios pagalbos specialistų kompetencija – suvokti ir praktiškai taikyti paliatyvios medicinos filosofiją; gebėti – vertinti simptomų procesą ir juos kontroliuoti; žinoti – farmakologiją, ligonių ir šeimos psichologinius, dvasinius, socialinius etikos aspektus; sugebėti dirbti interdisciplininėje komandoje[22].

Darbas su paliatyvios pagalbos reikalaujančiais ligoniais kelia papildomus reikalavimus komandos narių asmenybėms ir profesiniai kompetencijai. Tokios pagalbos profesionalus teikimas reikalauja mokėti elgtis su kenčiančiu asmeniu, nesvarbu, ar jo kančios kilmė fizinė, emocinė, dvasinė ar socialinė. Buvimas kartu su kenčiančiu asmeniu, pagal C.Saunders, reikalauja tam tikrų įgūdžių:

 Mokėjimo gerbti kitų individų tapatybę ir vientisumą.

 Jautrumo ir gebėjimo neteisti kito.

 Supratimo, kada reikia tik klausytis, o kada kalbėti.

 Kompetencijos ir gebėjimo taikyti įvairias procedūras taip, kad ligonio gyvenimo kokybė būtų kuo geresnė [17].

Taip pat darbuotojas turi būti atviras dalyvauti sunkaus, neįprasto elgesio sąlygotose, kritinėse ir konfliktinėse situacijose. Jis turi sugebėti suprasti asmenybės ir gyvenimo situacijas žmonių, patekusių į krizę bei įvaldyti žodinius ir emocinius konfliktus su kitais žmonėmis, žinoti konfliktų sprendimo strategijas, pasitikėti savimi ir išlaikyti ramumą. Labai svarbus socialinio darbuotojo gebėjimas reflektuoti asmeninio elgesio poveikį kitiems žmonėms bei suvokimas darbą įtakojančius asmeninius jausmus ir gyvenimo patirtis.

Socialinis darbuotojas paliatyvios pagalbos procese yra lygiavertis paliatyvios pagalbos komandos dalyvis. Dirbdamas turėtų vadovautis socialinių darbuotojų etikos kodeksu, žmogaus teisių konvencija, konkrečios institucijos, kurioje dirba pareigybėmis, vidaus taisyklėmis ir bendraisiais etikos principais.

Socialinio darbuotojo, dirbančio medicinos priežiūros sistemoje vaidmuo, funkcijos:

 Įvertinti psichosocialinę situaciją.

 Surinkti ir kaupti informaciją apie paciento socialines problemas ir aplinką.

 Tarpininkauti tarp sveikatos priežiūros personalo ir paciento.

 Numatyti pacientui konkrečias socialinės pagalbos priemones ir būdus [38].

Šeimoje, kurioje slaugomas ligonis, darbą galima skirstyti į keturias stadijas: pirmoje stadijoje pripažįstama ir priimama esama situacija, antroje – situacija tikroviškai suvokiama, trečioje – priimama tai, kad slaugymo lygis vis intensyvėja, ketvirtoje pasirengiam mirčiai ir ji priimama kaip neišvengiamas dalykas (Soloman 1982). Socialiniai darbuotojai padeda slaugomam žmogui bei jo šeimos nariams susidoroti su šiais etapais, emocinėmis problemomis bei iškylančiais klausimais netekties laikotarpiu [5].

LITERATŪRA

1. Adlys P., Ambrozaitienė D – http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078gyv.html [žiūrėta 2006-01-30]

2. Aizenas M. Paliatyvaus onkologinių ligonių gydymas. Vilnius: Sodra press, 1995.

3. Barden I., Vogel A., Wodrashke G. Ligonių slaugymas namuose. Kaunas: Caritas, 2004.

4. Barvydienė V. ir kt. Psichologija studentui. Kaunas: KTU leidykla, 1996.

5. Bikmanienė R., Danusevičienė L. ir kt. Socialinė gerontologija. Kaunas: VDU leidykla, 2004.

6. Bundesministerium fur Gesundheit. Pflegen Zuhause. Ratgeber fur die hausliche Pflege: 2001.Bonn.

7. Daubaras.G. – http://www.neuro.lt/05_2_san.htm [žiūrėta 2006-05-31]

8. Furst M. Psichologija. Lumen. Vilnius, 1998.

9. Fried O. Women in palliative care. Paper presented at the 4th Women’s Health Conference; 2001

10. Giddens A. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005.

11. Gualtherie L. Vadovavimas ir socialinis darbas kaitos sąlygomis. Kaunas: Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugija, 2002.

12. Harding R., Higginson I. What is the best way to help caregivers in cancer and palliative care? A systematic review of interventions and their effectiveness. Pulliat Med, 2003.

13. Hodsler P., Turley A. Paliatyvioji pagalba. Kaunas: KMU leidykla, 2004

14. Johnson L.C. Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001.

15. Katilienė V. Ilgalaikė pagyvenusių žmonių slauga. Šiauliai: „Lucilijus“, 2004.

16. Lesauskaitė V. Pagyvenusių žmonių slauga. Kaunas: KMU leidykla, 2001;

17. Lugton J., Kindlen M. Paliatyvioji slauga. Kaunas: KMU leidykla, 2005.

18. Mace N.,Robins P. The 36 hour day: A family guide to caring for persons with Alzheimer’s disease. Baltimore. MD: John Hopkins University Press.

19. Myers D. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

20. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.

21. Spinger, D., Brubaker, T. Family caregivers and dependent elderly: Minimizing stress and maximizing independence. Beverly Hills, CA.: Sage Publications.

22. Šeškevičius A.Europos Sąjungos Ministrų Taryba: Paliatyvios pagalbos organizavimas. Kaunas: Paliatyvios pagalbos draugija, 2005.

23. Vesterdal A. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. Vilnius: Chribdė, 1998

24. Willy S. Who cares for family and friends? Providing palliative care at home. Nursing monograph. Darlinghurst: Australia; St.Vincent’s Healthcare; 1998.

25. Kabašinskienė R. Paliatyvios pagalbos paslaugų organizavimas slaugos ligoninėje: magistro darbas:, visuomenės sveikatos fakultetas. KMU, 2005.

26. Liobikienė N. „Mirtis, mirimas, netektis ir našlystė“, iš Večkienė N. (red.), Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002.

27. Rudalevičienė P, Narbekovas A. Slaptieji pacientai – mirštančiųjų šeimos nariai. Iš Sveikatos mokslai [interaktyvus]. 2005, gegužė [žiūrėta 2005-12-29]. Prieiga per internetą:

28. http://www.pava.lt/Paliatyv_progr.pdf [žiūrėta 2005-10-21]

29. http://www.kaunas.aps.lt/sveikata/KA%20ASPI%20restrukturizavimo%20planas.doc [žiūrėta 2005-10-22]

30. http://www.kaunas.lt/miestas_/statistika/Teritorija/teritorija.shtml [žiūrėta 2006-02-03]

31. http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1296 [žiūrėta 2006-02-03]

32. http://db.std.lt/RDB_LT/Dialog/statfile1.asp [žiūrėta 2006-02-03]

33. http://www.kvsc.lt/06_archyvas/gyv_sveikata/Demografiniai%20rodikliai.htm [žiūrėta 2006-02-04]

34. http://www.kvsc.lt/www/KVSC.nsf/b2f1890739aabfbec22570c9003f5af6/98a5637ad9efe68ec22570c1003d7b8b?OpenDocument [žiūrėta 2006-02-04]

35. www.kaunas.aps.lt [žiūrėta 2006-01-10]

36. http://www.supermama.lt/content/view/1833/ [žiūrėta 2006-03-03]

37. http://www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc [žiūrėta 2006-02-16]

38. www.lrs.lt [žiūrėta 2006-01-10]

39. www.lrinka.lt [žiūrėta 2006-01- 10]

40. www.sam.lt [žiūrėta 2006-01-10]

41. http://www.sveikas.lt/straipsniai2.asp?id=56 [žiūrėta 2006-04-23]

42. http://www.medicine.lt/straipsnis.asp?StraipsnioID=5670[ žiūrėta 2006-04-23]

43. http://medicine.vdu.lt/medicina/Psichikos_ligos/F00013F96/0053F9B7-70E903AC[žiūrėta 2006-05-31]

TURINYS

ĮVADAS 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA 9

1.1 PALIATYVIOS PAGALBOS SAMPRATOS ATSIRADIMAS 9

1.2 PALIATYVIOS PAGALBOS APIBRĖŽIMAS 9

1.3 PALIATYVIOS PAGALBOS TIKSLAS IR PRINCIPAI 10

1.4 PALIATYVIOS PAGALBOS ORGANIZAVIMO FORMOS 12

1.5 KODĖL NEPAKANKA PALIATYVIOS PAGALBOS BENDRO PROFILIO LIGONINĖSE? 13

1.6 SITUACIJOS ANALIZĖ, PROBLEMOS AKTUALUMO POŽIŪRIU LIETUVOJE 15

1.6.1 GYVENTOJŲ SENĖJIMAS..............................15

1.6.2 SERGAMUMO IR MIRTINGUMO DIDĖJIMAS..............................18

1.6.3 STACIONARINES SLAUGOS PASLAUGAS TEIKIANČIŲ ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ UŽIMTUMAS....19

1.6.4 TERMINALINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ POREIKIAI...........................20

1.6.5 ŠEIMA IR LIGONIS KAIP VISUMA..............................22

1.7 PALIATYVI PAGALBA LIETUVOJE IR EUROPOJE 26

1.8 PALIATYVIĄ PAGALBĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISINIAI AKTAI 29

1.9 SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO INTERDISCIPLININĖJE KOMANDOJE 32

2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA 35

3. TYRIMO REZULTATAI IR TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS 37

3. 1. TIRIAMOJO KONTINGENTO APIBŪDINIMAS..............................37

3.2 PALIATYVIOS PAGALBOS POREIKIS KAUNO MIESTE..............................39

3.2.1.Sunkiai sergančių pacientų fiziologiniai poreikiai..............................39

3.2.2Sunkiai sergančių pacientų psichologinių – fiziologinių poreikių sąveika...................44

3.2.2. Dvasiniai poreikiai..............................49

3.2.3. Paramos slaugantiesiems poreikis..............................50

3.2.4. Paslaugos, kurias gauna šiuo metu sunkiai sergantys pacientai........................50

3.2.5. Paslaugos, kurių pageidauja sunkiai sergantys pacientai..........................52

3.3. KIEK SUNKIAI SERGANTYS RESPONDENTAI INFORMUOTI APIE PALIATYVIĄ PAGALBĄ...............55

IŠVADOS 57

REKOMENDACIJOS 58

LITERATŪRA 59

PRIEDAI 61

Zusammenfassung

Mickevičiūtė A. „Der Bedarf an palativer Betreuung in Kaunas in Bezug auf Schwerkranke“, Abschlussarbeit als Bachelor, die wissenschaftliche Leiterin – L.Danusevičiene; Akademie für Medizin in Kaunas, die Fakultät für Pflege, Lehrstuhl der Pflege und Versorgung. – Kaunas, 2006.

Ziel der Arbeit ist: den Bedarf der palativen Betreuung in der Stadt Kaunas einzuschätzen.

Aufgaben:

1. Analyse des Bedarfs an der palativen Betreuung (theoretisch)

2. Untersuchung des Bedarfs an der palativen Betreuung in Kaunas (empirisch)

3. Herausfinden, wie weit die Schwerkranken über die palative Betreuung informiert sind (empirisch).

Untersuchungsmethoden: es wurde eine quantitative Untersuchung von mir durchgeführt, um den Bedarf an der palativen Betreuung in Kaunas in Bezug auf Schwerkranke zu schätzen. Als zu Untersuchenden wurden die Patienten auserwählt, die an Bluterkrankungen, bösartigen Tumoren, neuro-motorischen Krankheiten leiden. Eine anonyme Umfrage ist im Januar – April 2006 durchgeführt worden. Daran haben sich 113 Patienten beteiligt, die in Kaunas wohnhaft sind und bei der Praxis „Corpus sanum“ angemeldet sind. Für die Analyse wurden 60 Respondenten auserwählt; und zwar diejenigen, die ihren Gesundheitszustand als schlecht und sehr schlecht fanden. Die Angaben wurden anhand des Programms SPSS 13.0 for Windows bearbeitet.

Ergebnis. Der Bedarf an palativer Pflege wird deutlich durch:

Den physischen Zustand der Schwerkranken: Schmerzen – 75%; Ersticken – 51%; Übelkeit – 19%; Probleme des Sich-Entlehrens – 35%; Wunden am Körper vom langen Liegen – 25%; Keine Bewegungsfreiheit – 45%;Schlafstörungen – 41%.

Besonderheiten des psycho-sozialen Zustands – 52% Depression; erschwertes Sich-Abfinden mit der Diagnose – 51%; Das Gefühl der Lästigkeit – 38%; Probleme im Umgang mit Menschen – 38%; das Gefühl der Isoliertheit, Absonderung – 19%.

Ein scharfer Gegensatz besteht zwischen der Nachfrage und dem Angebot den Schwerkranken an Hilfeleistungen: erhalten keine Hilfeleistungen – 75%; möchten gerne die Hilfeleistungen der interdisziplinären Gruppe bekommen – 72%

Besitzen keine Information über die palative Hilfe – 86,4%

Schlussfolgerungen. Die Untersuchung hat Folgendes ergeben:

1. Besonderheiten des Gesundheitszustandes und die Komplexität der Bedürfnisse, die von der interdisziplinären Gruppe für palative Betreuung, bestehend aus einem Pfleger, Geistlichen, Psychologen, Sozialbeamten und anderen Fachleuten, – je nach Bedarf –gedeckt werden können.

2. Die Last der Pflege fällt meistens auf die Schulter der Kinder oder die des Ehegatten. Aus diesem Grund muss das System so funktionieren, dass auch sie eine gewisse Hilfe erhalten, denn von ihrem Gesundheitszustand ist der Wohlstand der Schwerkranken stark abhängig.

3. Es besteht ein scharfer Gegensatz zwischen der Nachfrage und dem Angebot den Schwerkranken an Hilfeleistungen, deswegen soll man die Infrastruktur der Hilfeleistungen stark entwickeln, wobei man die größte Aufmerksamkeit der meist verletzbaren Gruppe unserer Gesellschaft – alleinstehenden schwer kranken Menschen – schenken.

4. Information über palative Hilfe/Betreuung erreicht den größten Teil der Patienten nicht.

SANTRAUKA

Mickevičiūtė A. „Paliatyvios pagalbos poreikis Kauno mieste, sunkiai sergančių pacientų požiūriu”, bakalauro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė L. Danusevičienė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2006

Darbo tikslas – įvertinti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste.

Uždaviniai:

1. Teoriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį;

2. Empyriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste;

3. Empyriškai išnagrinėti kiek sunkiai sergantys pacientai informuoti apie paliatyvią pagalbą.

Tyrimo metodika: siekiant įvertinti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste, sunkiai sergančių pacientų požiūriu, atliktas kiekybinis tyrimas. Tiriamuoju kontingentu pasirinkti kraujo sistemos ligomis, piktybiniais navikais, neuromotorinėmis ligomis sergantys pacientai. Anoniminė anketinė apklausa buvo atlikta 2006 m. sausio – balandžio mėnesiais. Apklausoje dalyvavo 113 pacientų gyvenančių Kauno mieste ir lankančių šeimos kliniką„Corpus Sanum“. Duomenų analizei atrinkta 60 respondentų, kurie savo sveikatos būklę vertino kaip blogą ar labai blogą. Gauti duomenys buvo apdoroti naudojant statistinę duomenų apdorojimo programą SPSS 13.0 for Windows.

Rezultatai. Poreikį paliatyviai slaugai atskleidžia:

Sunkiai sergančių ligonių fizinė būklė – skausmas buvo būdingas 75%, dusulys – 51%, pykinimas – 19%, tuštinimosi, šlapinimosi problemos – 35%, pragulos – 25%, negalėjimas judėti – 45%, miego problemos – 41% respondentų.

Sunkiai sergančių pacientų psichosocialinės būsenos ypatumai – 52% apklaustųjų būdinga depresija, 51% sunku susitaikyti su ligos diagnoze, 38% – dėl sveikatos būklės jaučiasi našta , 38% – dėl sveikatos būklės kyla bendravimo problemų, jaučiasi atskirti, izoliuoti nuo aplinkos 19% apklaustųjų.

Didelis atotrūkis tarp sunkiai sergantiems ligoniams teikiamų paslaugų paklausos ir pasiūlos – 75% respondentų pažymėjo, kad šiuo metu jie negauna jokių paslaugų, 72% tiriamųjų pageidautų gauti interdisciplininės komandos paslaugas.

86,4% sunkiai sergančių ligonių informacijos apie paliatyvią pagalbą neturėjo.

Išvados. Tyrimo duomenys atskleidė:

1. Pacientų būklės ypatumus ir poreikių kompleksiškumą, kuriuos gali patenkinti paliatyvios pagalbos specialistų interdisciplininė komanda susidedanti iš slaugytojo, dvasininko, psichologo, socialinio darbuotojo, bei kitų specialistų atitinkamai pagal paciento poreikius,

2. Dažniausiai slaugymo našta tenka vaikams arba sutuoktiniui, todėl pagalbos sistema turi būti išvystyta ir artimiesiems, nes nuo jų savijautos priklauso sunkiai sergančių pacientų gerbūvis.

3. Tarp teikiamų paslaugų pasiūlos ir paklausos egzistuoja akivaizdus atotrūkis, todėl būtina vystyti paslaugų infrastruktūrą, atkreipiant ypatingą dėmesį į labiausiai pažeidžiamą visuomenės grupę – vienišus sunkiai sergančius žmones.

4. Didžiąją dalį sunkiai sergančių pacientų informacija apie paliatyvią pagalbą nepasiekia.

SANTRUMPOS

ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga

ES – Europos Sąjunga

KMU – Kauno medicinos universitetas

LR – Lietuvos Respublika

PP – Paliatyvi pagalba

PSDF – Privalomas sveikatos draudimo fondas

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

TERMINŲ PAAIŠKINIMAS

Gyvenimo kokybė – tai multidimensinė sąvoka, apimanti daug gyvenimo aspektų. Gyvenimo kokybė yra žmogaus suvokimas apie savo vietą gyvenime, kuriam įtakos turi vertybių sistema, supanti kultūra, asmeniniai tikslai, požiūriai ir tarpusavio santykiai. Tai yra išsami, visapusiška koncepcija, apimanti individo fizinę sveikatą, psichologinę būseną, autonomijos lygį, socialinius santykius, asmenines vertybes ir svarbių aplinkos veiksnių poveikį.

Paliatyvi pagalba – aktyvi, visapusiška pacientų, sergančių nepagydomomis, progresuojančiomis ligomis, priežiūra. Pirmą vietą užima skausmo, kitų simptomų kontrolė, psichologinių, dvasinių, socialinių problemų sprendimas. Paliatyvios pagalbos tikslas – pasiekti kuo geresnę pacientų ir jų šeimos narių gyvenimo kokybę.

Poreikis yra tai, ko reikia žmogui arba jo socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ar turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti.

Terminalinė būklė – tai bet kurios ligos periodas, kuomet, nepaisant žinomų ir taikomų gydymo būdų, paciento būklė blogėja. Ligos progresavimas negali būti sustabdytas ir anksčiau ar vėliau baigiasi mirtimi per ribotą laiko periodą

ĮVADAS

Paliatyvi pagalba – medicinos mokslo ir praktikos šaka, besirūpinanti pacientais, sergančiais aktyvia progresuojančia, toli pažengusia liga, kai prognozė ribota ir gydymo tikslas – gyvenimo kokybė. Paliatyvi pagalba reiškia tokią pagalbą, kuri apima visą asmenį – kūną, protą, dvasią – širdį ir sielą. Ji žiūri į mirimo procesą, kaip į natūralų ir asmeninį. Jos tikslas teikti geriausią gyvenimo kokybę, kokią galima tuo laiku. Paliatyvi pagalba integruoja psichologinius, socialinius, dvasinius ir religinius pacientų priežiūros aspektus [5].

Mes negalime žiūrėti į žmogų kaip į paprastą biologinę būtybę, kuriai niekuo jau nebegalime padėti, kuriai reikia tik anestezijos ir jos gyvenimas be reikalo tęsiamas. Kiekvienas pacientas yra asmenybė, kuri iki pat pabaigos gali gyvenimą paversti augimo ir laimėjimų patirtimi, gyventi kaip galima pilniau, tinkamai išnaudojant likusį laiką.

Liga ir mirtis visada bus neišvengiama ir sudėtinė žmogaus patirties dalis. Atsižvelgiant į tai daugelyje pasaulio valstybių paliatyvioji pagalba yra integruota į nacionalinę sveikatos sistemą, siekiant užtikrinti kuo geresnės kokybės paslaugas sunkiai sergantiems, mirštantiems pacientams, bei šalia esantiems šeimos nariams. Lietuva viena tų valstybių, kurioje mažai išplėtotos paslaugos mirštantiems pacientams. Galbūt todėl, kad nacionalinė sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota pagal senąją tradicinę medicinos aksiomą, jog sveikata yra ligų nebuvimas, o rūpinimasis ja suprantamas kaip ligų šalinimas. PSO teigia, kad sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų nebuvimas. Kadangi mūsų valstybėje visa sveikatos apsaugos sistema ir paslaugos nukreiptos tik į gydymą, užriby lieka sunkiai sergančio žmogaus gerbūvis iki mirties akimirkos.

Baltijos šalys priklauso seniausioms pasaulio valstybėms. Lietuvoje vis didėja vyresnio amžiaus žmonių, 2004 m. pradžioje vyresni, nei 60 m. žmonės sudarė 20,2 % visų šalies gyventojų [30]. Pagal Statistikos departamento prognozes iki 2020 m., vyresnio amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje didės. Lietuvoje ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė, didėja sergamumas lėtinėmis ligomis, daugėja vienišų žmonių vyresniame amžiuje, todėl šie pokyčiai kintančioje visuomenėje reikalauja plėsti paslaugas, formuoti visiškai naują požiūrį į mirštantį pacientą, suteikti jam ir jo šeimai visapusišką ir kokybišką sveikatos priežiūrą iki mirties.

Temos naujumas. Paliatyvi pagalba mūsų valstybėje yra inovacija, kuri kol kas susiduria su pasipriešinimu iš sveikatos apsaugos sistemos pusės. Apie PP ir jos poreikį kalba tik pavieniai entuziastai, o paprastam eiliniam žmogui šis terminas nežinomas. Šiuo metu Lietuvoje pamažu klojami pamatai šiai pagalbos sistemai ir egzistuoja tik pavieniai paliatyvios pagalbos elementai. Neatlikti epidemiologiniai probleminiai tyrimai, neįvertintas ir neįrodytas ne tik medicininis, socialinis, psichologinis, bet ir ekonominis naujos sistemos sukūrimo būtinumas.

Temos aktualumas. Mirties tema bus aktuali visada tol, kol egzistuos gyvybė žemėje. Ji neaplenkia mūsų, bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir kai žmogus stovi prie amžinybės slenksčio, jam reikalinga aplinkinių parama, paguoda, juk mirties akivaizdoje kiekvienas jaučia baimę, nerimą, nežinomybę. Mirtis yra unikalus procesas kuris sukelia stiprius išgyvenimus, palieka gilų pėdsaką artimųjų gyvenime. Įveikti tą paskutinį gyvenimo etapą gali būti labai sunku, todėl ligoniui ir jo šeimai reikia pagalbos. Be to, labai svarbu padėti artimiesiems tas likusias dienas branginti ir kuo įmanoma jas tikslingiau išnaudoti.

XXI amžius tampa gyvenimo kokybės gerinimo amžiumi. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į paciento gyvenimo laiko prailginimą. Šiuo metu svarbiausias matas – pacientų gyvenimo kokybė, atkreipiant dėmesį į besikeičiančius jų poreikius, pagalbos tęstinumą, informaciją. Tai svarbu ir aktualu kiekvienam, nesvarbu kur mes gyvename.

Tyrimo tikslas – įvertinti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste.

Tyrimo tipas – kiekybinis tyrimas.

Tyrimo uždaviniai:

 Teoriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį.

 Empyriškai išnagrinėti paliatyvios pagalbos poreikį Kauno mieste.

 Empyriškai išnagrinėti kiek sunkiai sergantys pacientai yra informuoti apie paliatyvią pagalbą.

Tyrimo metodas – tyrimui bus naudojamas anketinės apklausos metodas. Tyrimo instrumentas – anoniminė, specialiai tyrimui sukurta anketa.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Paliatyvios pagalbos sampratos atsiradimas

Nuo senų laikų žmonija stengiasi pasiūlyti sergantiesiems ir mirštantiesiems tinkamą pagalbą ir palaikymą. Tačiau iki praėjusio šimtmečio vidurio medicinos mokslas dar nepajėgė veiksmingai malšinti skausmą ir kontroliuoti simptomus [17].

Gydymas vaistais nuo 1950 m. kartu su geresniu psichosocialiniu ir dvasiniu mirštančių pacientų poreikių suvokimu sudarė paliatyvios pagalbos paslaugų plėtros pagrindą. Paliatyvios pagalbos principai susiformavo ir buvo taikomi XX a. pabaigoje [22].

Pirmąją paliatyvios pagalbos ir slaugos ligoninę (prieglaudą), skirtą tik mirštantiesiems Prancūzijoje 1845 m. atidarė Jeanne Garnier [13].

Tikrąja modernaus paliatyviosios pagalbos ligoninių judėjimo steigėja laikoma Cicely Saunders. Cicely Saunders Londone, 1967 m. atidarė St.Christopher’s paliatyvios pagalbos ligoninę. Tai buvo pirmasis šios srities modernus mokymas ir mokslinis darbas. Cicely Saunders skyrė savo profesinį ir asmeninį gyvenimą pacientų, sergančių mirtinomis ir progresuojančiomis ligomis, priežiūrai ir tyrimui. Ji visada gilinosi į specifinius ir unikalius kiekvieno paciento ir jo šeimos poreikius, ir nustatė, jog nesugebama tinkamai į juos reaguoti į juos. Cicely Saunders mokė teigti visapusę pagalbą pacientui, šeimai, pagalbą gedint, sudarant sutelktą specialistų komandą [17].

Modernių paliatyvios pagalbos ligoninių plėtra labai padidėjo nuo 1967 metų. Ši filosofija paplito visame pasaulyje, buvo taikoma daugeliui skirtingų kultūrų ir regionų. Tačiau nėra nei vieno paliatyvios pagalbos teikimo modelio, kuris tiktų visoms situacijoms, bet pagrindiniai paliatyvios pagalbos principai, kurie pabrėžia būtinybę atsižvelgti į kiekvieno paciento ir jo šeimos unikalius poreikius, yra universalūs. Būdai, kaip šiuos tikslus pasiekti, įvairiose šalyse ar net reginiuose skiriasi. Paliatyviąją pagalbą nereikėtų suvokti tik kaip tam tikros institucijos pagalbą. Tai greičiau pagalbos filosofija, kuri gali būti taikoma visoms sveikatos priežiūros sritims [13].

Paliatyvi pagalba yra teikiama visame pasaulyje, bet keliai ir metodai jos tikslams pasiekti kiekvienoje šalyje yra saviti, nes skirtingos kultūros turi skirtingus metodus padėti žmonėms jų gyvenimo pabaigoje.

1.2 Paliatyvios pagalbos apibrėžimas

Žodis paliatyvus kilęs iš lotynų kalbos žodžio pallium, kuris reiškia kaukę, apvalkalą arba apdangalą, apsiaustą [2]. Etimologiškai paliatyvi pagalba iš esmės yra nepagydomos ligos padarinių slėpimas ar apsiautimas apsiaustu tų, kurie yra palikti šaltyje, nes gydomoji medicina jiems padėti nebegali [22]. Oksfordo anglų kalbos žodynas šį terminą apibūdina taip – padėti, išvaduoti, netaikant gydymo. Tai yra aktyvios priežiūros teikimas asmeniui, kuriam įprasta medicinos pagalba jau nepajėgia padėti [17].

PSO 1990 metais paliatyviąją pagalbą apibrėžia kaip – „aktyvią, visapusišką, paciento, sergančio nepagydoma liga, priežiūrą. Svarbi skausmo, kitų simptomų bei psichologinių, socialinių, dvasinių problemų kontrolė. Paliatyviosios pagalbos tikslas yra pasiekti kuo geresnę pacientų ir jų šeimų gyvenimo kokybę“ [22]. Šis apibrėžimas yra orientuotas į pacientą, pabrėžia įvairiapusę žmogaus prigimtį ir laiko gyvenimo kokybę aukščiausiu tikslu.

ES Ministrų Tarybos komiteto paliatyviosios pagalbos organizavimo rekomendacijoje (2003) Europos Sąjungos šalims dalyvėms pateikiamas paliatyvios pagalbos apibrėžimas, kuris evoliucionavo keletą metų ir priklausė nuo paliatyvios pagalbos plėtros įvairiose šalyse. Paliatyvioji pagalba apibūdinama kaip sritis, kuri nesistengia atsižvelgti į organus, amžių, ligos ar patologijos tipą, bet bando įvertinti galimą prognozę ir tenkinti specifinius individualaus paciento ir jo šeimos poreikius. Tradiciškai buvo laikoma, jog paliatyvioji pagalba tinkama tik tuo metu, kai mirtis neišvengiama. Dabar manoma, jog paliatyvioji pagalba gali daug padėti ir ankstyvų progresuojančios ligos stadijų metu. 2002 metais pateikiamas naujesnis PSO paliatyviosios pagalbos apibrėžimas, kuris labiau pabrėžia kentėjimo profilaktiką – „paliatyvioji pagalba – būdai, gerinantys gyvenimo kokybę pacientams ir jų šeimos nariams, susiduriantiems su problemomis, kylančiomis dėl gyvybei gręsiančių ligų, pasitelkiant profilaktiką, kentėjimų išvengimą ir sumažinimą, skausmo ir kitų (fizinių, psichosocialinių ir dvasinių) problemų ankstyvą atpažinimą, tikslų įvertinimą, gydymą bei sprendimą.“[22].

1.3 Paliatyvios pagalbos tikslas ir principai

Šiuolaikinis modernus paliatyvios pagalbos ligoninių judėjimas buvo įkurtas, remiantis prielaida, jog labai trūksta pagalbos mirštantiems žmonėms. Šio judėjimo pradininkų tikslas buvo situacijos gerinimas – jie stengėsi sukurti tokią filosofiją ir struktūrą, kuri garantuotų gerą sveikatos priežiūrą, pagrįstą tikėjimu, kad kiekviena žmoniškoji būtybė turi gauti užuojautą ir gerą priežiūrą, baigdama savo gyvenimą [17].

Šiandien paliatyvios pagalbos tikslas yra fizinių simptomų lengvinimas ir bandymas taip pakeisti ligos eigą, kad ligonis kuo ilgiau išliktų nepriklausomas, o jo gyvenimo kokybė nenukentėtų. Reikia stengtis sumažinti ligonio socialinę izoliaciją, susijusią su ligos progresavimu, nerimą ir baimę, leisti žmogui numirti oriai, o jo artimiesiems tuo metu suteikti reikalingą pagalbą [17]. Skirtinguose literatūros šaltiniuose pateikiami panašiai suformuluoti šiandieninės paliatyvios pagalbos tikslai, kurie vieningai teigia, kad pagrindinis paliatyvios pagalbos tikslas užtikrinti kuo geresnę gyvenimo kokybę, kuri gali būti pasiekiama per šiuos uždavinius:

 Tenkinti mirštančių ligonių fizinius, psichologinius, dvasinius ir socialinius poreikius reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje;

 Mažinti ar stengtis išvengti skausmo ir palengvinti ar išvengti kitų simptomų;

 Teikti paramą ligoniui ir jo šeimai arba kitiems pagalbos teikėjams kaip visumai;

 Siūlyti tokią paramos sistemą, kuri padėtų pacientui gyventi taip aktyviai kaip tik yra galima iki pat jo mirties;

 Paremti gedėjimo laikotarpiu;

 Gerbti ligonio teisę laisvai pasirinkti paliatyviosios pagalbos būdą ir aplinką;

 Palaikyti ryšius ir vykdyti koordinacinę funkciją su egzistuojančiomis kitomis medicinos ir visuomenės tarnybomis [16].

Su geresnės gyvenimo kokybės užtikrinimu nepagydomos ligos laikotarpiu – susiję ir paliatyvios pagalbos principai. Šie PSO nurodyti paliatyvios pagalbos principai išplaukia iš naujausio paliatyvios pagalbos apibrėžimo:

 Ji mažina skausmą ir kitus simptomus. Paliatyvioji pagalba teikia didelę svarbą optimaliai skausmo ir kitų simptomų kontrolei pasiekti ir išlaikyti. Būtina išsamiai įvertinti kiekvieno paciento būklę, įskaitant ir smulkią anamnezę, fizinę apžiūrą ir tyrimus. Pacientams turėtų būti greitai skiriami būtini vaistai, įskaitant ir įvairius opiatus.

 Teigia gyvenimą ir laiko mirimą normaliu procesu. Esminis mums visiems bendras dalykas yra tai, jog mūsų visų mirtis yra neišvengiama. Pacientai, kuriems reikia paliatyviosios pagalbos, negali būti laikomi medicinos nesėkmėmis. Paliatyvioji pagalba stengiasi garantuoti, kad pacientai galėtų ir būtų skatinami gyventi naudingą, p

. . .

Šiuo metu Lietuvoje paliatyvios pagalbos įstatyminė bazė – nesukurta. Tačiau pagrindai PP sistemos integravimui į nacionalinę sveikatos sistemą pamažu klojami. Mažais žingsneliais ir pavienių entuziastų dėka paliatyvioji pagalba vis labiau įsitvirtina Lietuvoje.

Vystymosi raida Lietuvoje:

 1993 m. Lietuvos Caritas iniciatyva (ses. A.Pajarskaitė) Kaune įkurta slaugos ligoninė su tikslu padėti sunkiai sergantiems, vienišiems ir apleistiems ligoniams.

 1995 m. medikų iniciatyvinė grupė įkūrė Lietuvos Paliatyvios Medicinos Draugiją. Lietuvos Paliatyvios Medicinos Draugijos misija: paliatyvios pagalbos sistemos kūrimas Lietuvoje.

 Nuo 1995m. Vilniaus Universiteto Onkologijos Institute atidarytas skausmo ir Paliatyvios terapijos kabinetas (gyd. I. Pavilonienė), 2003m. pervadintas į Paliatyvios Terapijos poskyrį. Jie konsultuoja onkologinius ligonius skausmo ir paliatyvaus gydymo klausimais VU Onkologijos centre ir ambulatoriškai, tuo pačiu vykdydami mokslinę ir mokomąją veiklą medicinos ir skausmo srityse.

 Nuo 2001 m. Lietuvos Caritas Kaune vykdė projektą „Paliatyvi pagalba namuose” (koordinatorė L.Škudienė).

 Nuo 2003m. Panevėžio Integruotų paslaugų centre veikia Paliatyvios Pagalbos tarnyba. Gydytojai, slaugytojos ir socialiniai darbuotojai teikia paslaugas ligoniams namuose.

 KMU skaitomos Paliatyvios Medicinos kursas bendrosios praktikos gydytojams, socialiniams darbuotojams ir slaugytojoms.

 Iš anglų kalbos į lietuvių kalbą išversti ir adaptuoti Lietuvai du vadovėliai, paruošti Paliatyvios Medicinos standartai ir norma (prof. A.Šeškevičius, 2005).

2005 m. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje “Holistinis požiūris paliatyvioje pagalboje” buvo aptarta paliatyvios pagalbos padėtis Lietuvoje ir priimtas kreipimasis į sveikatos sistemą atstovaujančius politikus ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovus [25].

Europoje

Tuo tarpu daugumoje Europos valstybių paliatyvioji pagalba yra integruota į nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, čia veikia paliatyvios pagalbos ligoninės, skyriai, organizuojama paliatyvių pacientų priežiūra namuose.

Siekiant išsiaiškinti paliatyvios pagalbos plėtros panašumus ir skirtumus įvairiose Europos šalyse buvo atlikti tyrimai. Dalyvavo 28 Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalys, buvo taikoma kiekybinė ir kokybinė analizė. Tyrimo metu paaiškėjo, jog šalys reikšmingai skiriasi paliatyvios pagalbos pasiekiamumu tiems, kuriems jos reikia. Jos reikšmingai yra panašios savo susidomėjimu ir skiriama energija teikti visapusiškas paliatyvios pagalbos paslaugas (Clark ir Wright, 2002).

Lenkija ir Rusija turi didžiausią paliatyvios pagalbos paslaugų skaičių, tačiau kai kurios buvusios sovietinės respublikos neturi tokių paslaugų. Rytų Europoje priežiūra namuose yra dažniausia paliatyvios pagalbos paslaugos forma, antrąją vietą užima paliatyvioji pagalba ligoninėje. Daug rečiau šiose šalyse yra ligoninės komandų, dienos stacionarų ir slaugos namų komandų. Tyrimas nustatė penkis vadinamuosius švietimo centrus keturiose šalyse (Rumunijoje, Vengrijoje, Lenkijoje (2) ir Rusijoje). Tai yra centrai, kurie istoriškai buvo reikšmingi paliatyviosios pagalbos plėtrai ir išlieka ekspertais.

Tyrimas atskleidė keletą svarbių problemų, būdingų Rytų Europos šalims:

 Teismo pripažinimo, apmokėjimo už darbą bei paramos trūkumas.

 Nepakankamas aprūpinimas opiatais.

 Profesionalų stoka.

 Medicinos ir slaugos įrangos trūkumas.

 Neigiami kultūriniai stereotipai [22].

Europos Komisijos finansuojamas tyrimas Paulium septyniose Vakarų Europos šalyse apžvelgė paliatyvios pagalbos koncepcijas ir veiklos strategijas (Ten Have ir Janssen, 2002).

Apibendrinant pateikė tokius septynių šalių Paulium projekto duomenis iki 1999 m. pabaigos (6lentelė).

6 lentelė.

Paliatyvios pagalbos plėtra Vakarų valstybėse.

Belgija Vokietija Italija Nyderlandai Ispanija Švedija Jungtinė Karalystė

Populiacija (milijonais) 10,1 81,9 57,4 15,6 40 8,8 57,1

Paliatyviosios pagalbos ligoninės 1 64 3 16 1

Paliatyviosios pagalbos skyriai kitose ligoninėse 49 50 0 2 23 69 219

Ligoninės ir slaugos namų komandos 55 1 0 34 45 41 336

Priežiūra namuose 45 582 88 186 75 67 355

Dienos centras 2 9 0 0 0 13 248

Gauti rezultatai akivaizdžiai atspindi kaip skirtingai pasiskirstę paliatyvios pagalbos organizavimo formos Vakarų valstybėse. Pavyzdžiui, didžiąją dalį paliatyviosios pagalbos Nyderlanduose sudaro priežiūra namuose, kurią teikia paprasti slaugytojai, ir slaugos namai. Paliatyvios pagalbos ligoninės sudaro mažą paliatyviosios pagalbos dalį. Paulium tyrimas parodė, jog Belgijoje vyriausybė išleido daug karališkų dekretų, reikalaujančių, kad kiekviena ligoninė ir kiekvieni senelių ir neįgalimųjų ar slaugos namai turėtų daugiaprofesinę paliatyviosios pagalbos komandą. Jungtinė Karalystė iš dalies yra specifinių paliatyviosios pagalbos paslaugų Europos lopšys. Tyrimo bendradarbiai anglai pažymi, jog stiprus britų paliatyviosios pagalbos ligoninių judėjimas visuomet lieka už nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos ribų. Tai trukdo skleisti šį požiūrį visai sistemai. Paliatyvioji medicina yra pripažinta medicinos sritis jau daugelį metų ir jos akademinė padėtis yra tvirta, tačiau kaip, ir daugelyje kitų šalių, didžioji finansinės paramos dalis paliatyviajai pagalbai vis dar ateina iš privataus sektoriaus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vienose šalyse populiarios paliatyvios pagalbos ligoninės, kitose ligoninių ir slaugos namų komandos. Tačiau visos šios šalys turi vieną bendrumą, t.y., visose yra labai paplitusi pagalba namuose [22].

1.8 Paliatyvią pagalbą reglamentuojantys teisiniai aktai

Paliatyvi pagalba, gyvenimo kokybės gerinimas yra prioritetinės PSO kryptys, tai patvirtina eilė PSO, ES dokumentų, kuriuose kalbama apie paliatyvią pagalbą:

 PSO (1990) ir Barselonos deklaracijoje (1996) nurodyta, kad paliatyvi pagalba turi būti integruota į kiekvienos šalies sveikatos priežiūros sistemą.

 Poznanės deklaracija (1998) – kalba apie paliatyvios pagalbos organizavimą Rytų Europoje.

 ES Ministrų Tarybos komiteto Rekomendacija 2003 – ES šalių parlamentas ir vyriausybėms apie paliatyvios pagalbos organizavimą.

 PSO 2004 m. išleisti du leidiniai paliatyviosios pagalbos klausimais : „Svarbūs faktai. Paliatyvi pagalba“ ir „Tinkamesnė paliatyvi pagalba pagyvenusiems žmonėms“.

 2005 antrame Pasaulio paliatyvios pagalbos asociacijų pasitarime priimtoje Korėjos deklaracijoje kalbama apie paliatyvios pagalbos sistemos sukūrimą kiekvienoje šalyje [6].

Priimta eilė deklaracijų, rekomendacijų kuriomis stengiamasi paskatinti Lietuvą (ir kitas Rytų valstybes) pradėti plėtoti paliatyvią pagalbą jau sukurtoje Lietuvos Respublikos sveikatos sistemoje. Tačiau kol kas Lietuvoje nesukurta paliatyvios pagalbos įstatyminė bazė, todėl analizuojant šią temą mes galime remtis tik sveikatos sistemos bei socialines paslaugas reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, kurie artimai susiję su šia tema:

1994 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (Nr. I-552), šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 24 straipsnio pakeitime (2001 m. Nr. IX – 414) teigiama, kad slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Slaugos paslaugos asmenims yra teikiamos sveikatos priežiūros, socialinės globos, kitose įstaigose (įmonėse) bei namuose, kur jie gyvena.

1996 m. gegužės 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama: slaugos ir socialinės paslaugos bei patarnavimai, palaikomojo gydymo paslaugos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir terminais, bet ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus.

1996 m. spalio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikoje teikiamų socialinių paslaugų rūšis, šių paslaugų organizavimo, teikimo bei gavimo sąlygas, socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius, socialinių paslaugų finansavimo principus.

Šio įstatymo tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias sąlygas, kai žmogus pats to nepajėgia padaryti.

Šiame įstatyme skiriamos socialines paslaugos į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosioms socialinėms paslaugoms priklauso: pagalba namuose, slauga namuose. Specialiosios socialinės paslaugos yra tos paslaugos, kurios asmens globos tikslais teikiamos: stacionariose globos ir slaugos įstaigose.

1996 m. SAM patvirtinus medicininę normą MN 10-1:1996 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės”, pradėjo steigtis asmens sveikatos priežiūros stacionarinės įstaigos pirminiame lygyje. Šiuo metu slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos gali būti teikiamos ir antriniame lygyje.

1996 m. spalio 3 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (I-1562). Remiantis šiuo įstatymu kiekvienam pacientui turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra. Sveikatos priežiūros įstaigose pacientų teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, pilietybės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ar dėl kokių nors kitų įstatymais nepagrįstų aplinkybių. Kiekvienas pacientas turi teisę į savo garbės ir orumo nežeminančias sąlygas ir sveikatos priežiūros įstaigos personalo pagarbų elgesį teikiant paslaugas pacientui bei jam mirus. Pacientams turi būti suteikiamos mokslu pagrįstos nuskausminančios priemonės, kad jie nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų. Pacientai turi teisę būti prižiūrimi ir numirti pagarboje. Pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Informacija pacientui turi būti pateikta atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos terminus.

1998 m. rugsėjo 4 d. (Nr. 137) buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl socialinių paslaugų namuose plėtojimo krypčių ir stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo. Šiame įsakyme teigiama, kad plėtojant socialinių paslaugų namuose sistemą, būtina: teikti įvairių rūšių socialines paslaugas žmonėms jų namuose; kurti integruotą pagalbos namuose sistemą, pirminės sveikatos priežiūros paslaugas bendruomenėje sujungiant su socialinių paslaugų teikimu namuose, apibrėžiant atskirų specialistų atsakomybę.

Paslaugos namuose skirtos pagerinti gyvenimo kokybę asmenims, kurie dėl amžiaus, negalės, šeiminės padėties, silpnos sveikatos ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

2000 m. vasario 21 d. buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas (Nr.100) dėl Lietuvos medicinos normos MN 80:2000 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė“. Ši medicinos norma reglamentuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigų arba jų padalinių, teikiančių pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros stacionarines paslaugas, veiklą. Slaugos ligoninių funkcijos: teikti slaugos paslaugas (pagal MN 28:1996 bei MN 57:1998); gydyti asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis.

Pacientai į ligoninę hospitalizuojami, kai yra galutinė diagnozė ir nereikalingas papildomas ištyrimas. Paciento stacionare buvimo trukmę lemia: stacionarinių slaugos paslaugų poreikis; objektyvi paciento būklė; ligos eiga ir sunkumas.

2004 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos patvirtinimo (Nr.737). Šiame nutarime teigiama, tiek stacionarios globos, tiek pagalbos namuose paslaugas Lietuvoje gauna kur kas mažiau gyventojų nei Europos valstybėse. Reikia ypač plėtoti pagalbos namuose paslaugas, kurios prireikus teikiamos 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Lietuvoje šiuo principu dar tik pradedama vadovautis. Pagalbos namuose tarnybos paslaugas dažniausiai teikia tik įprastos darbo dienos laiku. Kaip rodo Europos Sąjungos valstybių narių patirtis, norint užtikrinti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms gyventi savo namuose, pagalbos namuose tarnybos turi teikti kompleksinę pagalbą – pagalbos namuose, slaugos namuose, karšto maisto pristatymo į namus, medicinos paslaugas. Turi būti paslaugų koordinavimo tarnyba.

Įstatyminiuose aktuose nurodoma, kad žmogus turi teisę gauti įvairias paslaugas, tame tarpe ir slaugą į namus. Apžvelgus teikiamas slaugos paslaugas galima teigti, kad egzistuoja tik pavieniai slaugos elementai, tačiau nėra sukurtos bendros tęstinės slaugos sistemos. Probleminė situacija yra ne tik su slauga į namus, bet ir su stacionare slauga. Šiuo metu mes jau turime slaugos ligonines, tačiau dabartinė situacija rodo, kad trūksta vietų šiose ligoninėse ir auga tiek stacionarios slaugos tiek slaugos į namus poreikis. Šis augimas susijęs su vykstančiais pokyčiais visuomenėje. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, pastarąjį dešimtmetį pakito šeimos gyvenimo stilius, tuokiasi vyresni, mažėja gimstamumas, visuomenė sensta, gausėja vienišų žmonių, nepilnų šeimų. Keičiasi ir šeimos struktūra – kelių kartų šeimų, gyvenančių po vienu stogu, mažėja ypač sparčiai. Taigi sulaukę vyresnio amžiaus, netekę savarankiškumo tokių šeimų nariai pagalbos gali tikėtis tik iš oficialių pagalbos institucijų ir pan.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus slaugos ligoninėje gali gulėti tik keturis mėnesius per metus, o toliau sergančiuoju turi rūpintis artimieji, nepriklausomai nuo to ar jie pajėgūs tai padaryti ar ne.

Kitas opus klausimas, tai slauga kaimo vietovėse. Statistiniai duomenys rodo, kad kaime gyvena didžioji dalis pagyvenusių žmonių (2001 m. 23,5 procentai visų gyventojų). Senstantiems žmonėms atsiranda lėtinių ir ilgai trunkančių ligų, todėl tokiems žmonėms dažnai iškyla poreikis slaugai. Yra priimtas ministro įsakymas dėl bendruomenės slaugytojos, kuri turi slaugyti žmones gyvenančius kaimo vietovėse. Tai įdomus sumanymas, tačiau kyla klausimas koks šių darbuotojų pasiruošimas atlikti šį darbą.

Visi analizuoti teisiniai dokumentai kalba tik apie bendrąją slaugą, kuri nėra pilnai išvystyta, tai parodo tobulinami ir leidžiami nauji įstatymai. Tačiau paliatyvios pagalbos situacija Lietuvoje problematinė, nes nėra įteisinta kaip paslauga sveikatos priežiūros įstaigose.

1.9 Socialinio darbuotojo vaidmuo interdisciplininėje komandoje

Pagal PSO darbas komandoje, tai koordinuota veikla kurią bendrai, vienu metu ir nuosekliai atlieka du ir daugiau individų. Veiklos metu nustatomi bendri tikslai, gerai suprantamos ir gerbiamos kiekvieno asmens funkcijos ir vaidmuo. Kiekvienas komandos narys atsakingas už paskirtus žmonių ir fizinius išteklius, teikia paramą, bendradarbiauja ir abipusei pasitiki, užtikrina efektingą vadovavimą, atvirą, sąžiningą ir nuovokų bendravimą, sudaro sąlygas savo darbo įvertinimui [11].

Remiantis holistiniu požiūriu paliatyvi pagalba apima: medicinines, slaugos, psichologines, socialines, kultūrines ir dvasines paslaugas [15]. Todėl suburiama interdisciplininė komanda, kuri galėtų patenkinti visus paciento poreikius. Šią interdisciplininė komandą sudaro:

 Pacientas, šeima

 gydytojas

 slaugytoja

 socialinis darbuotojas

 dvasininkas

 psichoterapeutas

 kineziterapijos specialistas

 savanoriai, jų koordinatorius[22].

Įprastai komanda sudaroma pagal paciento poreikius, kiti komandos nariai įjungiami pagal klinikinę patirtį ir paciento norus. Į komandą gali būti įtraukti: muzikos terapeutas, psichologas, fizioterapeutas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kt. Visi specialistai turi būti kvalifikuoti ir turėti licenzijas. Net savanoriai turi baigti paliatyvios pagalbos kursus. Komandai vadovauja administratorius, savanoriams – savanorių koordinatorius. Komanda vykdo planingus, pastovius susirinkimus, kuriuose aptaria problemas, numato jų sprendimų būdus bei veiksmų planus.

Jei specialistai pasiruošę dirbti komandiniu principu jie turi atitikti tokius reikalavimus:

 Aiškus komandos tikslas ir jo suformulavimo veiksniai.

 Grupės narys jaučiasi tikras grupės komandos narys.

 Komandos bendravimas atviras.

 Intensyviai naudojamos komandos narių žinios ir įgūdžiai.

 Komandos narių santykiai pagrįsti palaikymu, tarpusavio pagalba.

 Konfliktai ir iškilusios problemos sprendžiamos atvirai ir tiesiogiai.

 Kiekvienas narys gali daryti įtaką komandos priimamiems sprendimams.

 Jei reikia išdrįstama rizikuoti ir tokia rizika palaikoma komandos.

 Grįžtamasis ryšys svarbus jų darbui [11].

Komandos kūrimosi procesas tęsiasi ilgai, – kol jos nariai tampa vieningi, siekiantys bendro tikslo, turintys aiškią paliatyvios medicinos filosofiją, suvokiantys tikslus ir objektą.

Paliatyvios pagalbos specialistų kompetencija – suvokti ir praktiškai taikyti paliatyvios medicinos filosofiją; gebėti – vertinti simptomų procesą ir juos kontroliuoti; žinoti – farmakologiją, ligonių ir šeimos psichologinius, dvasinius, socialinius etikos aspektus; sugebėti dirbti interdisciplininėje komandoje[22].

Darbas su paliatyvios pagalbos reikalaujančiais ligoniais kelia papildomus reikalavimus komandos narių asmenybėms ir profesiniai kompetencijai. Tokios pagalbos profesionalus teikimas reikalauja mokėti elgtis su kenčiančiu asmeniu, nesvarbu, ar jo kančios kilmė fizinė, emocinė, dvasinė ar socialinė. Buvimas kartu su kenčiančiu asmeniu, pagal C.Saunders, reikalauja tam tikrų įgūdžių:

 Mokėjimo gerbti kitų individų tapatybę ir vientisumą.

 Jautrumo ir gebėjimo neteisti kito.

 Supratimo, kada reikia tik klausytis, o kada kalbėti.

 Kompetencijos ir gebėjimo taikyti įvairias procedūras taip, kad ligonio gyvenimo kokybė būtų kuo geresnė [17].

Taip pat darbuotojas turi būti atviras dalyvauti sunkaus, neįprasto elgesio sąlygotose, kritinėse ir konfliktinėse situacijose. Jis turi sugebėti suprasti asmenybės ir gyvenimo situacijas žmonių, patekusių į krizę bei įvaldyti žodinius ir emocinius konfliktus su kitais žmonėmis, žinoti konfliktų sprendimo strategijas, pasitikėti savimi ir išlaikyti ramumą. Labai svarbus socialinio darbuotojo gebėjimas reflektuoti asmeninio elgesio poveikį kitiems žmonėms bei suvokimas darbą įtakojančius asmeninius jausmus ir gyvenimo patirtis.

Socialinis darbuotojas paliatyvios pagalbos procese yra lygiavertis paliatyvios pagalbos komandos dalyvis. Dirbdamas turėtų vadovautis socialinių darbuotojų etikos kodeksu, žmogaus teisių konvencija, konkrečios institucijos, kurioje dirba pareigybėmis, vidaus taisyklėmis ir bendraisiais etikos principais.

Socialinio darbuotojo, dirbančio medicinos priežiūros sistemoje vaidmuo, funkcijos:

 Įvertinti psichosocialinę situaciją.

 Surinkti ir kaupti informaciją apie paciento socialines problemas ir aplinką.

 Tarpininkauti tarp sveikatos priežiūros personalo ir paciento.

 Numatyti pacientui konkrečias socialinės pagalbos priemones ir būdus [38].

Šeimoje, kurioje slaugomas ligonis, darbą galima skirstyti į keturias stadijas: pirmoje stadijoje pripažįstama ir priimama esama situacija, antroje – situacija tikroviškai suvokiama, trečioje – priimama tai, kad slaugymo lygis vis intensyvėja, ketvirtoje pasirengiam mirčiai ir ji priimama kaip neišvengiamas dalykas (Soloman 1982). Socialiniai darbuotojai padeda slaugomam žmogui bei jo šeimos nariams susidoroti su šiais etapais, emocinėmis problemomis bei iškylančiais klausimais netekties laikotarpiu [5].

LITERATŪRA

1. Adlys P., Ambrozaitienė D – http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078gyv.html [žiūrėta 2006-01-30]

2. Aizenas M. Paliatyvaus onkologinių ligonių gydymas. Vilnius: Sodra press, 1995.

3. Barden I., Vogel A., Wodrashke G. Ligonių slaugymas namuose. Kaunas: Caritas, 2004.

4. Barvydienė V. ir kt. Psichologija studentui. Kaunas: KTU leidykla, 1996.

5. Bikmanienė R., Danusevičienė L. ir kt. Socialinė gerontologija. Kaunas: VDU leidykla, 2004.

6. Bundesministerium fur Gesundheit. Pflegen Zuhause. Ratgeber fur die hausliche Pflege: 2001.Bonn.

7. Daubaras.G. – http://www.neuro.lt/05_2_san.htm [žiūrėta 2006-05-31]

8. Furst M. Psichologija. Lumen. Vilnius, 1998.

9. Fried O. Women in palliative care. Paper presented at the 4th Women’s Health Conference; 2001

10. Giddens A. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005.

11. Gualtherie L. Vadovavimas ir socialinis darbas kaitos sąlygomis. Kaunas: Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugija, 2002.

12. Harding R., Higginson I. What is the best way to help caregivers in cancer and palliative care? A systematic review of interventions and their effectiveness. Pulliat Med, 2003.

13. Hodsler P., Turley A. Paliatyvioji pagalba. Kaunas: KMU leidykla, 2004

14. Johnson L.C. Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001.

15. Katilienė V. Ilgalaikė pagyvenusių žmonių slauga. Šiauliai: „Lucilijus“, 2004.

16. Lesauskaitė V. Pagyvenusių žmonių slauga. Kaunas: KMU leidykla, 2001;

17. Lugton J., Kindlen M. Paliatyvioji slauga. Kaunas: KMU leidykla, 2005.

18. Mace N.,Robins P. The 36 hour day: A family guide to caring for persons with Alzheimer’s disease. Baltimore. MD: John Hopkins University Press.

19. Myers D. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

20. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.

21. Spinger, D., Brubaker, T. Family caregivers and dependent elderly: Minimizing stress and maximizing independence. Beverly Hills, CA.: Sage Publications.

22. Šeškevičius A.Europos Sąjungos Ministrų Taryba: Paliatyvios pagalbos organizavimas. Kaunas: Paliatyvios pagalbos draugija, 2005.

23. Vesterdal A. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. Vilnius: Chribdė, 1998

24. Willy S. Who cares for family and friends? Providing palliative care at home. Nursing monograph. Darlinghurst: Australia; St.Vincent’s Healthcare; 1998.

25. Kabašinskienė R. Paliatyvios pagalbos paslaugų organizavimas slaugos ligoninėje: magistro darbas:, visuomenės sveikatos fakultetas. KMU, 2005.

26. Liobikienė N. „Mirtis, mirimas, netektis ir našlystė“, iš Večkienė N. (red.), Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002.

27. Rudalevičienė P, Narbekovas A. Slaptieji pacientai – mirštančiųjų šeimos nariai. Iš Sveikatos mokslai [interaktyvus]. 2005, gegužė [žiūrėta 2005-12-29]. Prieiga per internetą:

28. http://www.pava.lt/Paliatyv_progr.pdf [žiūrėta 2005-10-21]

29. http://www.kaunas.aps.lt/sveikata/KA%20ASPI%20restrukturizavimo%20planas.doc [žiūrėta 2005-10-22]

30. http://www.kaunas.lt/miestas_/statistika/Teritorija/teritorija.shtml [žiūrėta 2006-02-03]

31. http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1296 [žiūrėta 2006-02-03]

32. http://db.std.lt/RDB_LT/Dialog/statfile1.asp [žiūrėta 2006-02-03]

33. http://www.kvsc.lt/06_archyvas/gyv_sveikata/Demografiniai%20rodikliai.htm [žiūrėta 2006-02-04]

34. http://www.kvsc.lt/www/KVSC.nsf/b2f1890739aabfbec22570c9003f5af6/98a5637ad9efe68ec22570c1003d7b8b?OpenDocument [žiūrėta 2006-02-04]

35. www.kaunas.aps.lt [žiūrėta 2006-01-10]

36. http://www.supermama.lt/content/view/1833/ [žiūrėta 2006-03-03]

37. http://www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc [žiūrėta 2006-02-16]

38. www.lrs.lt [žiūrėta 2006-01-10]

39. www.lrinka.lt [žiūrėta 2006-01- 10]

40. www.sam.lt [žiūrėta 2006-01-10]

41. http://www.sveikas.lt/straipsniai2.asp?id=56 [žiūrėta 2006-04-23]

42. http://www.medicine.lt/straipsnis.asp?StraipsnioID=5670[ žiūrėta 2006-04-23]

43. http://medicine.vdu.lt/medicina/Psichikos_ligos/F00013F96/0053F9B7-70E903AC[žiūrėta 2006-05-31]

Join the Conversation

×
×