vėžinės ligos

PROSTATOS VĖŽYS

Šiuo metu vyrų mirtingumas nuo prostatos vėžio yra antroje vietoje po plaučių vėžio. Ši liga ypač padažnėja sulaukus 65 metų. Beveik 25 proc. vyrų, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys, nuo jo ir miršta [2]. Todėl paskutiniais metais ieškoma naujų šios ligos gydymo būdų.

Sunkiausia diagnozuoti prostatos vėžį pakankamai anksti, kada jis jautriausias gydymui. Šiuo metu naudojamas prostatos specifinio antigeno (PSA) – baltymo, kurį gamina prostatos ląstelės, – nustatymo kraujo serume metodas. Šį baltymą gamina normalios ir vėžinės prostatos ląstelės, tačiau vėžinės ląstelės į kraujotaką jo išskiria daug daaugiau. Jei PSA kiekis padidėjęs, galima įtarti, kad prostatoje prasidėjęs vėžinis procesas. Navikas gali būti per mažas, kad būtų galima apčiuopti. Amerikos vėžio asociacija rekomenduoja ištirti PSA visų vyresnių nei 50 metų vyrų kraujo serume, o jei giminėje buvo sirgusių prostatos vėžiu, PSA tyrimą reikia atlikti jau 45 metų amžiuje [2]. Be to, PSA reikšmingas vertinant radikalaus gydymo rezultatus. Jei po radikalios prostatektomijos vėl padidėja PSA titrai, galima įtarti, jog atsirado tolimųjų metastazių [4].

Kitas tyrimas, tinkantis pirminiam patikrinimui – tai tyrimas pro tiesiąją žaarną. Gydytojas pirštu tirdamas prostatos paviršių pro tiesiosios žarnos sienelę, gali apčiuopti nelygumus, sukietėjimus ar peraugimo požymius.

Deja, PSA tyrimas nepakankamai specifiškas, nes net 25 proc. ligonių, sergančių prostatos vėžiu, gali būti normalus PSA titras, be to, beveik pusei ligonių, kurių PS

SA koncentracija padidėjusi, tiriant kitais metodais vėžio neaptinkama [1]. Pagrindinis šio tyrimo trūkumas yra tai, kad PSA gamina ir normalios prostatos ląstelės, todėl jo koncentracija gali padidėti ir sergant gerybine prostatos hiperplazija ar prostatitu [2].

Net ir tie tyrėjai, kurie labai vertina PSA reikšmę, pripažįsta, kad šiam tyrimui trūksta specifiškumo. Paskutiniu metu priimta “paslanki” PSA normos riba: viršutinė normos riba senstant pamažu didėja (1 pav.).

Pastebėta, kad vyresnių vyrų PSA koncentracija senstant turi tendenciją didėti, net jei nėra jokio vėžinio proceso. Geriausiai tinka senstant kintanti PSA norma; 40-50 metų slenkstis turi būti žemesnis, kad būtų galima anksčiau pastebėti prasidedantį vėžinį procesą, nes šiame amžiuje prostatos vėžys yra labai agresyvus. Be to, nustačius šiek tiek didesnį nei normalus PSA kiekį, būtų galima apsaugoti 60-70 metų vyyrus nuo nereikalingų kontrolinių tyrimų. Galima vertinti du vienas paskui kitą atliktus PSA tyrimus. Tuomet vertinamas ne pats kiekis, o PSA kitimas, ir tai leidžia įtarti vėžinį procesą net esant normaliam PSA kiekiui kraujyje. Jei kiekis padidėja daugiau nei 0,75 ng/ml, reikia atlikti prostatos biopsiją [1,3]. Amerikos vėžio asociacija rekomenduoja: jei PSA randama daugiau nei 4 mg/l, reikia atlikti transrektalinį ultragarsinį tyrimą ir biopsiją [2]; jei mažiau nei 10 mg/l, yra didelė tikimybė, kad vėžinis procesas dar neišplitęs už liaukos ribų ir radikali pr

rostatektomija bus efektyvi.

Kai PSA kiekis kraujyje yra tarp normos ir patologijos, dažniausiai tarp 4 ir 10 ng/ml, reikia tirti laisvų PSA molekulių ir sujungtų su plazmos baltymu PSA molekulių santykį.

PSA yra proteazė, todėl vos tik patekusi į kraujotaką, ji greitai reaguoja su įvairiais proteazių inhibitoriais, tarp jų a1-antichimotripsinu bei a2-makroglobulinu. Tik nedidelė PSA dalis kraujo serume lieka laisva. PSA molekulės, sujungtos a2-makroglobulino, visiškai “paslepiamos” šiame junginyje ir jų kiekio imunologiniais tyrimais nustatyti neįmanoma. Nustatomos sujungtos su a1-antichimotripsimu PSA molekulės, dar vadinamos PSA-ACT [2]. Naudojantis šiuolaikiniais monokloniniais antikūnais, galima nustatyti įvairias PSA subfrakcijas. Šie tyrimo metodai padėjo nustatyti, kad sergant prostatos vėžiu, serume laisvo PSA kiekis būna mažesnis nei sergant gerybine prostatos hiperplazija [1, 2]. Tiriant laisvo ir sujungto su baltymu PSA santykį, nereikalingų prostatos biopsijų skaičių galima sumažinti 20 proc.

Progresuojant vėžiui, be PSA, į kraujotaką gali patekti ir kitokių medžiagų ar kisti jų koncentracija kraujyje. Šios medžiagos ir yra tolimesnis tyrimų pagrindas norint nustatyti prostatos vėžio progresavimą ar net tiriant polinkį sirgti prostatos vėžiu. Pavyzdžiui, šiuo metu tiriama, ar padidėjusi molekulės, vadinamos insuliną primenančiu augimo faktoriumi 1, koncentracija kraujyje gali būti perspėjantis požymis, kad vystosi prostatos vėžys arba yra padidėjusi rizika juo susirgti. 1 lentelėje parodyti tyrimai, atliekami tiriant prostatos vėžiu sergančius ligonius.

Daugiausiai vilčių teikiantis naujas ty

yrimo metodas yra žmogaus liaukų kalikreinas (hK2). Tai taip pat proteazė, panaši į PSA. hK2 sąlyginai specifiškas prostatos ląstelėms ir tyrėjai pastebėjo, kad prostatos navikinės ląstelės jo gamina daug daugiau nei normalus prostatos audinys ar prostatos ląstelės sergant gerybine prostatos hiperplazija. Nors vien tik hK2 nėra geresnis žymuo, nei PSA, tačiau hK2 santykis su laisvu PSA serume sergant prostatos vėžiu būna daug didesnis nei esant gerybinei prostatos hiperplazijai. Šį tyrimą rekomenduojama atlikti vyrams, kuriems yra padidėjusi rizika sirgti prostatos vėžiu ir kurių PSA nedaug padidėjęs (3-5 mg/l) [2].

Kitas paskutiniu metu tiriamas diagnostikos metodas yra prostatos vėžio ląstelių nustatymas cirkuliuojančiame kraujyje, naudojant atvirkštinės transkripcijos polimerazės grandininę reakciją (AT-PGR) PSA mRNR, prostatos specifiniam membranos antigenui arba hK2. Tik kol kas neaišku, kaip toks vėžinių ląstelių nustatymas kraujyje gali padėti gydytojui pasirinkti tolimesnę gydymo taktiką.
Taip pat reikia pažymėti, kad, be naviko žymenų, tolimesnei prognozei reikšmingas atidus klinikinis histologinis ištyrimas. Tolimesnei po gydymo prognozei įvertinti labai svarbi Gleason’o gradacijos sistema, limfmazgių būklė, rezekcinių kraštų būklė, PSA kiekis prieš operaciją, naviko tūris, klinikinė kategorija, auglio riba nuo prostatos viršūnės, ar pažeisti greta prostatos esantys audiniai, ar peraugta kapsulė, sėklinės pūslelės, šlapimo pūslės trikampis ir kaklelis. Įvertinęs visus šiuos duomenis, gydytojas gali sugrupuoti ligonius į didelės ir mažos ti

ikimybės recidyvo grupes [2].

Genetikai taip pat ieško genų, kurie gali lemti prostatos vėžio atsiradimą. Jau nustatyta, kad moterų, turinčių BRCA1 geną (genas, lemiantis krūties vėžio atsiradimą), broliams ir sūnums randamas mutavęs BRCA1 genas, kuris, manoma, padidina riziką susirgti prostatos vėžiu [1].

Nustačius, kad ligonis serga prostatos vėžiu, reikia tiksliai įvertinti jo išplitimą (stadiją), nes nuo to priklauso gydymas. Dažniausiai naudojami tyrimo metodai neleidžia tiksliai įvertinti, kiek prostatos audinio apėmęs vėžinis procesas ir ar pažeisti sritiniai limfmazgiai, taip pat ar yra tolimųjų metastazių. Tačiau naudojant šiuolaikinius tyrimo metodus: kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tyrimą, galima tiksliai įvertinti prostatos vėžio stadiją. Šiuo metu plačiausiai naudojama ir laikoma pakankamai tikslia TNM klasifikacija.

Pirminis navikas (T) skiriamas į keturias stadijas: T1 – navikas nustatomas tik mikroskopiškai ir jo negalima apčiuopti tiriant pro tiesiąją žarną; T2 – čiuopiamas auglys, kuris neišplitęs už prostatos ribų; T3 – navikas išplitęs į aplinkinį jungiamąjį audinį ar į sėklines pūsleles; T4 – dar labiau išplitęs navikas. 2 lentelėje pavaizduotos TNM klasifikacijos stadijos ir atsižvelgiant į jas skiriamas gydymas [1].

Jei navikas neišplitęs už prostatos ribų, t.y. T1 ir T2 stadijos, paprastai atliekama prostatektomija. Taip pat šios stadijos navikas gali būti gydomas lokaliu spinduliniu gydymu ar abu minėtus metodus derinant su sistemine hormonų terapija. Gydymas hormonais paremtas faktu, kad vyriškas hormonas testosteronas skatina navikinio audinio augimą. Galimi du gydymo hormonais metodai: sustabdyti androgenų gamybą organizme arba užblokuoti prostatos ląsteles nuo testosterono poveikio [1]. Neturėdamos nuolatinės hormonų stimuliacijos, vėžio ląstelės žūva, tačiau hormonų terapija, galinti sumažinti vėžio masę, niekada nepagydys naviko, kuris čiuopiamas pro tiesiąją žarną.

Daugelis tyrimų padėjo įrodyti, kad chirurginė prostatektomija lieka auksinis standartas gydant neišplitusį už organų ribų prostatos vėžį [5].

Kai navikas išplitęs už prostatos ribų (T3 ir T4 stadijos), radikaliai pašalinti viso navikinio audinio operuojant praktiškai neįmanoma, todėl pirmiausia reikėtų rinktis spindulinį gydymą. Spindulinis gydymas taip pat derinamas su hormonų terapija. Gydant tokiais metodais, gaunamas pakankamai geras išgyvenamumo rezultatas, tačiau kuo didesnis navikas, tuo jis atsparesnis spinduliniam gydymui ir vaistams. Be to, esant dideliam navikui, jau gali būti makroskopiškai nenustatomos (mikroskopinės) metastazės kituose organuose [1, 6].

Deja, šiuo metu egzistuojantys gydymo metodai negali pagydyti tolimųjų metastazių. Kai nustatomos tolimosios metastazės, skiriamas gyvenimą prailginantis ir simptomus palengvinantis gydymas. Svarbiausia lieka gydymas antiandrogenais, nes hormonų terapija sumažina naviko masę. Baigus antiandrogenų gydymo kursą, toliau gydoma estrogenais, aromatazės inhibitoriais. Hormonams atsparūs navikai gydomi citotoksiniais vaistais. Jei yra metastazių kauluose, galima skirti lokalų išorinį spindulinį gydymą, bifosfonatų, stroncio 89 ar samario 153, kurie palengvina kaulų skausmus [6].

Prieš pradedant gydyti labai svarbu tiksliai nustatyti vėžio stadiją, nes kiekvienas gydymo metodas turi savo šalutinių poveikių ir galimų komplikacijų. Pavyzdžiui, operacija ir lokalus spindulinis gydymas gali pažeisti šlapimo takus ir nervus, todėl gali atsirasti impotencija. Gydymas hormonais sukelia impotenciją, feminizaciją, karščio pylimus, libido netekimą, sumažėja energija, retėja kaulai (3 lentelė).

Šlapimo pūslės vėžys

Dauguma navikų yra vadinami pagal kūno dalį (arba ląstelių rūšį), kurioje jie susiformuoja. Apie 90% šlapimo pūslės navikų atsiranda pūslę išklojančiose ląstelėse ir, jei neperauga gilesnių pūslės sienelės sluoksnių, yra vadinami paviršiniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais pūslės paviršinėse gleivinės ląstelėse prasidėjęs vėžys gali prasiskverbti į pūslės sienelių raumenis. Toks invazinis vėžys gali peraugti šlapimo pūslės sieneles ir pasklisti į kitus organus. Šlapimo pūslės vėžio ląstelių galima aptikti ir aplink pūslę esančiuose limfmazgiuose. Jei taip atsitinka vėžio ląstelės gali pasklisti į kitus limfmazgius ir toliau esančius organus, pavyzdžiui, plaučius, sudarydamos juose šlapimo pūslės vėžio metastazes.
Simptomai:
kraujas šlapime (spalva – nuo rusvos iki ryškiai raudonos);
skausmas šlapinantis;
dažnas šlapinimasis arba noras šlapintis ir šlapimo neišsiskyrimas.
Žinoma, šitie simptomai dar nereiškia, kad sergama pūslės vėžiu. Jie gali atsirasti dėl infekcijos, gėrybinių navikų, akmenų pūslėje ir kitokių priežasčių. Tik gydytojas, atlikęs atitinkamus tyrimus, gali nustatyti diagnozę.

Rizikos faktoriai. Svarbiausi šlapimo pūslės vėžio rizikos faktoriai yra:
Rūkymas. Rūkoriai serga šlapimo pūslės vėžiu du-tris kartus dažniau negu nerūkantys.
Profesinė rizika. Žmonės, kurių darbo aplinkoje yra kancerogenų turi didesnę tikimybę susirgti pūslės vėžiu. Padidintos rizikos profesijoms priklauso dirbantieji chemijos, gumos, odos pramonėje, metalurgijos, dažų, tekstilės pramonėje, spaustuvininkai, mašinistai, sunkvežimių vairuotojai.

Kas yra vėžys?
Vėžiu vadinami apie 100 skirtingų susirgimų. Vėžiu susergama kai ląstelės ima elgtis nenormaliai ir pradeda nekontroliuojamai daugintis. Visi kūno organai sudaryti iš ląstelių, ląstelės dauginasi dalydamosis tik tada, kai to reikia. Šis tikslus vyksmas palaiko gerą mūsų organizmo būklę. Jei ląstelės ima daugintis, kai to dar nereikia, susidaro perteklinė audinio masė. Šis perteklinis audinys, vadinamas naviku, gali būti gėrybinis arba piktybinis.
Gėrybiniai navikai nėra vėžys. Jie gali būti pašalinami ir dažniausiai daugiau nesikartoja. Gėrybinių navikų ląstelės neplinta į kitas kūno vietas. Šie navikai paprastai nekelia pavojaus gyvybei.
Piktybiniai navikai – tai vėžio liga. Vėžio ląstelės skverbiasi ir žaloja aplinkinius audinius ir organus. Jos gali ištrūkti iš piktybinio naviko ir patekti į kraujotaką arba limfinę sistemą. Tokiu būdu navikinės ląstelės iš pirminio naviko kraujagyslėmis ir limfagyslėmis pasklinda į kitus organus. Atokiai nuo pirminio naviko išsiplėtoję navikai vadinami metastazėmis.
Navikai vadinami pagal ląstelių rūšį arba organą, kuriame jie prasideda. Kai vėžys pasklinda, naujai atsiradęs navikas sudarytas iš tokių pat pakitusių ląstelių ir vadinamas taip pat, kaip ir pirminis navikas. Pavyzdžiui, jei plaučių vėžys metastazuoja į kepenis, vėžio ląstelės kepenyse yra plaučių vėžio ląstelės. Liga vadinama metastatiniu plaučių vėžiu (o ne kepenų vėžiu).

Vėžio simptomai
Nors ir neturite jokių problemų, reikėtų reguliariai tikrintis sveikatą. Turėtumėte žinoti, kad su vėžiu gali būti susiję tokie simptomai: pakitimai žarnyno ar šlapimo pūslės veikloje, neįprastas kraujavimas arba išskyros, neužgyjanti žaizda, sustorėjimas ar gumbelis krūtyje ar kitoje kūno vietoje, nevirškinimas ar sunkumai ryjant, pokyčiai karpose ar apgamuose, įkyrus kosulys ar užkimimas. Žinoma, šie simptomai nebūtinai rodo vėžį; jie gali atsirasti dėl mažiau pavojingų susirgimų. Tik gydytojas gali nustatyti diagnozę, todėl, vos pastebėję minėtus pokyčius, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Nelaukite, kol pajusite skausmą – ankstyvas vėžys paprastai nesukelia skausmo.
Diagnozė
Jei pastebėjote vėžiui būdingus simptomus, gydytojas jus apžiūrės, išstudijuos jūsų ligos istoriją ir nukreips įvairiems tyrimams. Tai galėtų būti: vaizdinimo procedūros, kurios parodo įvairių kūno sričių vidinį vaizdą; endoskopija, leidžianti gydytojui tiesiogiai pamatyti atskirus organus; laboratoriniai tyrimai. Dažnai gydytojas taip pat nurodo atlikti biopsiją – procedūrą, kurios metu išpjaunamas gyvo audinio gabaliukas. Patologas apžiūri tą gabaliuką per mikroskopą ir nustato, ar yra vėžio ląstelių.
Laboratoriniai tyrimai
Specifinių vėžio žymenų nei kraujyje, nei šlapime nėra, tačiau kraujo ir šlapimo analizės duomenys gali suteikti daug vertingos netiesioginės informacijos. Jei pacientas serga vėžiu, laboratoriai tyrimai parodys ligos poveikį organizmui. Atskirais atvejais atliekami specialūs tyrimai, padedantys nustatyti tam tikras medžiagas kraujyje, šlapime, kituose kūno skysčiuose ar navikiniame audinyje. Jei žmogus serga vėžiu, tų medžiagų kiekiai gali būti nenormaliai dideli. Kai kurių organų išskyros, pavyzdžiui, skrepliai specialiai paruošus tiriami mikroskopu seikiant nustatyti juose pakitusias organo ląsteles. Tai citologinis tyrimas
Ligos stadijos
Jei diagnozuojamas vėžys, gydytojas turi žinoti ligos stadiją, t.y. kiek liga pažengusi. Jis gali pasiūlyti papildomus tyrimus, kurie padėtų nustatyti, ar navikas pasklidęs į kitas kūno vietas. Visuomet tikrinama, ar šalia naviko esančiuose limfmazgiuose yra vėžio ląstelių. Jei jų randama, galima manyti, kad navikas pasklidęs į kitus organus.
Vėžio priežastys ir profilaktika
Sergančių vėžiu skaičius daugelyje šalių didėja. Vėžiu serga visų amžiaus grupių žmonės, nors ši liga daugiau būdinga vyresnio amžiaus žmonėms negu jauniems.
Kuo daugiau žinoma apie vėžio atsiradimo priežastis, tuo daugiau galimybių jo išvengti. Mokslininkai stebi įvairių vėžio susirgimų plitimą ir vertina galimus rizikos faktorius. Laboratorijose tiriami įvairiausi navikai ir bandoma suprasti, kodėl normalios ląstelės tampa vėžinėmis.
Nors vėžio atsiradimo priežastys dar nėra iki galo išaiškintos, bet jau tikrai žinoma, kad vėžys neatsiranda dėl sužeidimų. Vėžys taip pat nėra užkrečiama liga, t.y. kontaktas su sergančiu asmeniu visiškai nėra pavojingas.
Vėžys išsivysto palaipsniui, kaip pasekmė įvairių faktorių, susijusių su aplinkos, gyvenimo būdo ir paveldimumo poveikiu. Mokslininkai nustatė nemažai rizikos faktorių, kurie padidina tikimybę susirgti vėžiu. Manoma, kad apie 80% vėžinių susirgimų susiję su tabako vartojimu, su maistu ir gėrimais ir, kiek mažiau, su įvairių spinduliuočių poveikiu ar vėžį sukeliančių medžiagų (kancerogenų) kiekiu gyvenamoje aplinkoje ir darbo vietoje. Vieni žmonės labiau jautrūs tiems faktoriams, kiti – mažiau.
Daugelio šių rizikos faktorių galima išvengti. Kiti, tokie kaip paveldimumas, yra neišvengiami. Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog esant tokiam rizikos faktoriui žmogus būtinai susirgs. Dažniausiai taip neįvyksta. Tačiau tokie žmonės turėtų itin saugotis kitų rizikos faktorių ir reguliariai tikrintis, nes jei ima vystytys vėžys, labai svarbu jį kuo anksčiau diagnozuoti.
Riziką susirgti vėžiu didina:
Tabakas . Tiek rūkymas, tiek tabako uostymas ar kramtymas yra vienas svarbiausių (ir kartu lengviausiai išvengiamų) rizikos faktorių. Laikoma, kad net 85% mirtinų plaučių vėžio atvejų priežastis yra rūkymas. Jei rūkote, rizika susirgti vėžiu priklauso nuo to, kokias cigaretes ir kiek rūkote, nuo to, kaip seniai rūkote. Tie, kurie surūko pakelį cigarečių per dieną, 10 kartų daugiau rizikuoja susirgti plaučių vėžiu, negu tie, kurie visai nerūko. Rūkaliai taip pat daugiau rizikuoja susirgti kitų rūšių navikais (tokiais kaip burnos ir gerklų, stemplės, kasos, šlapimo pūslės, inkstų ir gimdos kaklelio). Jei metama rūkyti, rizika ima mažėti ir tolydžio mažėja ilgėjant nerūkymo laikotarpiui. Tabako kramtymas ar uostymas gali sukelti burnos ir gerklės vėžį. Nuolatinis buvimas tarp rūkančiųjų (taip vadinamas “priverstinis rūkymas”) yra rizikingas ir nerūkantiems.

Burnos ertmės vėžys

Burnos ertmės vėžiu paprastai serga vyresni nei 45 metų amžiaus žmonės, tačiau gali sirgti ir jaunesni.
Simptomai ir pokyčiai:
negyjanti žaizdelė burnoje;
gumbelis burnoje ar gerklėje;
balta ar raudona dėmė ant dantenų, liežuvio ar burnos ertmėje;
neįprastas kraujavimas, skausmas ar aptirpimas burnoje;
unkumas ar skausmas kramtant ar ryjant;
patinęs žandikaulis,
pasikeitęs balsas
ausies skausmas (kartais).
Diagnozė. Aptikus burnos ertmėje pakitusią vietą mikroskopiškai tiriamos jos nuogramdos. Jei to nepakanka, diagnozės nustatymui atliekama biopsija. Dažniausiai pasitaikantis burnos ertmės vėžys yra plokščialąstelinė karcinoma. Jei diagnozuojamas burnos ertmės vėžys, ligos stadijai nustatyti dažnai atliekami rentgenografiniai, ultragarsiniai tyrimai, kompiuterinė tomografija.
Rizikos faktoriai ir profilaktika. Du svarbiausi burnos ertmės vėžio rizikos faktoriai yra tabakas ir alkoholis. Rūkymas, tabako uostymas ar kramtymas yra maždaug 80-90% šio susirgimo atvejų priežastis. Gausus alkoholio vartojimas taip pat didina tikimybę susirgti burnos vėžiu. Ypač rizikuoja gausiai vartojantys ir tabaką, ir alkoholį. Mokslininkai mano, kad viena kenksminga medžiaga stiprina kitos neigiamą poveikį. Burnos ertmės vėžys gali atsirasti, jei gleivinė yra nuolat žalojama nepritaikyto dantų protezo
Daugybinė mieloma
Daugybinė mieloma – plazminių ląstelių, kurios gamina specialius baltymus, antikūnus, navikas. Antikūnai padeda organizmui kovoti su kenksmingomis medžiagomis. Jei susergama mieloma, plazminės ląstelės ima nekontroliuojamai daugintis. Perteklinės ląstelės gamina per daug antikūnų, kurie organizmui nėra reikalingi. Mielomos ląstelės kaupiasi kaulų čiulpuose ir kietoje išorinėje kaulų dalyje. Kartais jos susikaupia viename kaule sudarydamos naviką. Tačiau dažniausiai mielomos ląstelės pasklinda daugelyje kaulų, sudarydamos daug navikinių židinių ypač plokščiuose – kaukolės, dubens kauluose. Pacientai, sergantys daugybine mieloma, turi ne tik per daug plazminių ląstelių, bet ir per daug vienos rūšies antikūnų ir tai sukelia daug rimtų problemų:
Didelis mielomos ląstelių kiekis žaloja kaulus, sukeldamas juose defektus. Dėl to kaulai linkę greitai lūžti.
Kai pažeidžiami kaulai, į kraują patenka per daug kalcio, prasideda hiperkalcemija, kuri sukelia silpnumą, pykinimą, raumenų nusilpimą, nerimą.
Kaulų čiulpuose mielomos ląstelės trikdo normalią plazminių ląstelių ir kitų baltųjų kraujo ląstelių, svarbių imuninės sistemos veiklai, gamybą. Paciento organizmas nebegali efektyviai kovoti su infekcinėmis ligomis.
Vėžio ląstelės taip pat gali sutrikdyti raudonųjų kraujo ląstelių gamybą. Atsiradusi anemija (mažakraujystė) sukelia nuolatinį nuovargį ir silpnumą.
Sergantiems daugybine mieloma sutrinka inkstų veikla. Antikūnų ir kalcio perteklius trukdo inkstams normaliai valyti kraują.
Simptomai priklauso nuo ligos stadijos. Ligos pradžioje paprastai jokie simptomai nepastebimi. Pirmi atsiradę simptomai – kaulų skausmai, silpnumas, pykinimas, svorio praradimas, dažnos infekcijos. Vėlyvi simptomai – dažni kaulų lūžiai.
Diagnozė. Laboratoriniai kraujo ir šlapimo tyrimai parodo, ar yra per didelis antikūnų kiekis. Kaulų čiulpų biopsija parodo, ar yra mielomos ląstelių.
Rizikos faktoriai. Paveldimumas – jei šeimoje buvo šios ligos atvejų, artimi giminaičiai turi didesnę tikimybę susirgti. Dirbantieji su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis (ypač naftos pramonėje), gavę didelę radioaktyvios apšvitos dozę dažniau suserga daugybine mieloma. Aptiktas tam tikras mielomos ryšys su tabako rūkymu.

Gerklų vėžys

Gerklų vėžys gali atsirasti bet kurioje gerklų vietoje, o pasklidęs už gerklų ribų pirmiausia pasiekia kaklo limfmazgius.
Simptomai priklauso nuo naviko dydžio ir atsiradimo vietos. Dažnai gerklų vėžys prasideda balso stygose. Jis neskausmingas, bet sukelia užkimimą ar kitokius balso pakitimus. Nepraeinantis kosulys, gumbas gerklėje taip pat gali būti gerklų vėžio požymiai. Augantis navikas gali sukelti skausmą, apsunkinti kvėpavimą, darosi sunku praryti maistą.
Diagnozė. Gerklas apžiūrėti gydytojas gali dviem būdais:
• netiesiogine laringoskopija. Gerklos apžiūrimos mažu ant ilgos rankenos pritvirtintu veidrodėliu.
• tiesiogine laringoskopija. Laringoskopas (apšviestas vamzdelis) įkišamas pacientui per nosį ar burną ir judėdamas žemyn gerkle leidžia gydytojui pamatyti vietas, kurios nepasiekiamos veidrodėliu. Jei gydytojas aptinka pakitimus, imamas mėginys histologiniam tyrimui, kuris padeda nustatyti, ar yra vėžys. Jei diagnozuojamas vėžys, ligos stadijai, naviko dydžiui ir išplitimui nustatyti atliekami papildomi tyrimai, tokie kaip rentgenografija ar kompiuterinė tomografija.
Priežastys ir profilaktika. Rūkantys labiausiai rizikuoja susirgti gerklų vėžiu. Darbo aplinkoje susiduriantys su asbestu, sieros arba druskos rūgščių aerozoliais turėtų griežtai laikytis saugaus darbo taisyklių, nes šie cheminiai junginiai didina riziką susirgti gerklų vėžiu.

Gimdos kaklelio vėžys

Kaip ir kitos vėžio rūšys gimdos kaklelio vėžys vadinamas pagal ląsteles iš kurių jis atsiranda. Dauguma gimdos kaklelio navikų yra plokščialąstelinės karcinomos. Jei gimdos kaklelio vėžys metastazuoja į kaulus, jis vadinamas metastatiniu gimdos kaklelio vėžiu (ne kaulų vėžiu).
Kai gimdos kaklelio paviršiaus ląstelės yra pakitusios, bet dar nėra vėžinės, ta pakitusi būsena vadinama ikivėžine. Tokie pokyčiai gali būti pradžia tolimesnių lėtai vykstančių ląstelių transformacijų, kurios baigiasi vėžiniu susirgimu.
Kai pakitusios ląstelės pasklinda giliau į gimdos kaklelį ar kitus audinius ir organus, liga vadinama invaziniu gimdos kaklelio vėžiu.
Ankstyva diagnozė. Jei visos moterys reguliariai tikrintųsi, laiku būtų nustatomos ir gydomos ikivėžinės būsenos, vėžys neatsirastų. Tai ypač svarbu, nes ikivėžiniai pakitimai dažniausiai nesukelia jokių pastebimų klinikinių simptomų.
Simptomai pasirodo tik tada, kai ikivėžinės ląstelės tampa vėžinėmis, sužaloja gimdos kaklelį ir ima skverbtis į kaimyninius audinius. Kai taip atsitinka, pagrindinis simptomas yra nenormalus kraujavimas iš lytinių organų. Kraujavimas tarp menstruacijų arba po menopauzės, pagausėjusios išskyros gali būti gimdos kaklelio vėžio simptomai
Priežastys ir profilaktika. Ištyrus daugybę moterų įvairiose pasaulio šalyse prieita išvados, kad yra keli rizikos faktoriai, kurie didina tikimybę susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Mokslininkai mano, kad moterys, kurios pradeda lytinį gyvenimą neturėdamos 18 metų ir kurios dažnai keičia partnerius, daugiau rizikuoja susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Mokslininkai dar negali paaiškinti, kodėl taip yra. Svarstoma, kad kai kurie lytiniu būdu perduodami virusai gali inicijuoti kaklelio ląstelių pokyčius, kurie baigiasi vėžio išsivystymu.
Šiuo metu išsamiai tiriamas žmogaus papilomos virusas, kuris perduotas lytiniu keliu gali inicijuoti vėžio vystymąsi, sukeldamas ikinavikinius pokyčius.
Rūkymas taip pat laikomas vienu iš gimdos kaklelio vėžio rizikos faktorių.
Yra duomenų, kad moterys, kurių imuninė sistema nusilpusi, dažniau serga šio vėžiu. Kai kurie mokslininkai mano, kad kontraceptinių piliulių naudojimas irgi susijęs su didesne rizika susirgti.

Gimdos kūno vėžys

Gimdos kūno vėžys dažniausiai atsiranda gimdos gleivinėje. Augdamas jis gali pasklisti į kaimyninius organus, o kartais ir į plaučius, kepenis, kaulus.
Simptomai. Nenormalus kraujavimas iš makšties, ypač po menopauzės – bendriausias gimdos vėžio simptomas. Moteris privalo būtinai apsilankyti pas gydytoją, jei atsiranda tokie simptomai:
neįprastas kraujavimas ar išskyros iš makšties;
apsunkintas ir skausmingas šlapinimasis;
skausmas lytinių santykių metu;
skausmas dubens srityje.
Diagnozė. Gydytojas apžiūri pacientę, paskiria šlapimo ir kraujo laboratorinius tyrimus. Apžiūrėjimo metu paimamas mikroskopinis makšties tepinėlis, kuriame nustatoma, ar yra pakitusių ląstelių gimdos kaklelyje. Ar yra vėžio ląstelių gimdoje parodo biopsija. Įtariant gimdos vėžį mikroskopiškai tyrinėjamos gimdos ertmės išgramdos.

Rizikos faktoriai ir profilaktika:
Amžius. Gimdos kūno vėžiu paprastai serga vyresnės nei 50 metų moterys.
Gimdos gleivinės hiperplazija. Moterys, kurioms nustatyta gimdos gleivinės hiperplazija, turi didesnę tikimybę susirgti gimdos kūno vėžiu.
Pakaitinė estrogenų terapija. Naudojant estrogenus menopauzės metu šiek tiek didėja rizika susirgti gimdos kūno vėžiu.
Antsvoris. Mokslininkai nustatė, kad antsvorį turinčios moterys dukart dažniau serga gimdos kūno vėžiu todėl, kad paodės riebalai yra papildomas estrogenų šaltinis, tad riebalų perteklių turinčios moterys turi ir daugiau estrogenų.
Kitos vėžio rūšys. Moterys, sirgusios storosios ar tiesiosios žarnos arba krūties vėžiu, turi kiek didesnę tikimybę susirgti gimdos kūno vėžiu

Inkstų vėžys

Yra kelios inkstų vėžio rūšys. Labiausiai paplitęs inkstų ląstelių vėžys. Augantis inkstų vėžys gali pasklisti į kitus šalia esančius organus – kepenis, storąją žarną, kasą. Jei vėžio ląstelių aptinkama sritiniuose limfmazgiuose, tai liga jau gali būti pasklidusi į kitas kūno vietas ir nauji navikiniai židiniai gali susidaryti kauluose, plaučiuose ir kituose organuose.
Simptomai. Ankstyvų stadijų inkstų vėžys nesukelia jokių simptomų. Navikui augant išryškėja tokie simptomai:
kraujas šlapime;
inkstų padidėjimas.

Kiti, mažiau specifiški simptomai:

silpnumas;
apetito praradimas;
svorio kritimas;
nepraeinantis skausmas šone;
bloga bendra savijauta.
Diagnozė. Pacientas apžiūrimas, paskiriami laboratoriniai kraujo ir šlapimo tyrimai. Dažniausiai atliekama intraveninė pielografija. Kiti vaizdinimo tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas ir echoskopija, parodo skirtumą tarp sveikų ir pažeistų audinių. Jei įtariamas inkstų vėžys, troakaru ultragarso kontrolėje paimama medžiaga biopsijai, kuri patvirtina arba paneigia diagnozę.
Rizikos faktoriai ir profilaktika. Rizika susirgti didėja su amžiumi. Dažniausiai serga 50 – 70 metų žmonės, vyrai beveik dukart dažniau negu moterys.
Svarbiausieji rizikos faktoriai:
Rūkymas. Rūkantieji inkstų vėžiu serga dukart dažniau negu nerūkantys.
Nutukimas didina riziką susirgti inksų vėžiu, ypač moterims.
Profesinė rizika. Kai kurių profesijų žmonės, pavyzdžiui, dirbantys metalurgijos pramonėje, ypač kadmiu arba asbestu užterštoje aplinkoje, dažniau serga inkstų vėžiu.
Švitinimas. Moterys, kurioms gimdos susirgimai buvo gydyti jonizuojančiais spinduliais, turi šiek tiek didesnę tikimybę susirgti inkstų vėžiu.

Kasos vėžys

Dažniausiai kasos vėžys išsivysto kasos latakuose, kuriais teka kasos sekretas. Augantis navikas gali pasklisti į kaimyninius organus, tokius kaip skrandį ar plonąją žarną. Kasos vėžio ląstelės gali metastazuoti į limfmazgius, kepenis, kartais plaučius ar kaulus.
Simptomai. Kasos vėžys dažnai vadinamas “tylia” liga, nes ankstyvoje stadijoje nerodo jokių simptomų. Tik paaugęs navikas sukelia spaudimą ir skausmą pilvo ertmėje. Pirmieji simptomai būna neryškūs ir todėl dažnai ignoruojami. Dėl to kasos vėžys retai diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje. Kai navikas auga, atsiranda skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kartais persiduodantis į nugarą, pykinimas, viduriavimas, prarandamas apetitas, krinta svoris.

.
Priežastys ir profilaktika. Kaip ir daugeliui kitų vėžio rūšių, susirgimo rizika didėja su amžiumi. Šia liga retai susergama iki 40 metų, o bendras sergančiųjų amžiaus vidurkis yra 70 metų.
Vienas iš kasos vėžio rizikos faktorių yra rūkymas. Rūkantieji serga du tris kartus dažniau negu nerūkantys. Diabetikai kasos vėžiu serga dukart dažniau. Pastebėta, kad įtakos turi mitybos įpročiai: kasos vėžiu dažniau suserga žmonės, valgantys riebų maistą ir mažai daržovių.
Krūties vėžys
Tai dažniausiai pasitaikanti moterų vėžio rūšis beveik visose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Krūties vėžys dažnai pasklinda į pažastyje esančius limfmazgius, o per limfinę sistemą ir į kitus organus – kaulus, kepenis ar plaučius. Toks išplitę vėžiniai dariniai, nors lokalizuoti kituose organuose, vadinami daugybinėmis krūties vėžio metastazėmis.

Simptomai. Ankstyvas krūties vėžys nesukelia skausmo, o dažnai neturi ir kitokių simptomų. Tačiau augdamas vėžys gali iššaukti jau pastebimus simptomus:
sukietėjimus ar sustorėjimus krūtyse ar šalia jų pažasties zonoje;
krūtų dydžio ar formos pokyčius;
išskyras iš spenelių, jų suminkštėjimą ar įsitraukimą į vidų;
pokyčius odoje:
Visa tai pastebi pačios moterys ir tuomet turi kreiptis į gydytoją.
Rizikos faktoriai. Rizika susirgti didėja su amžiumi. Dažniausiai serga vyresnės nei 50 metų moterys. Dažniau serga netekėjusios ir negimdžiusios moterys, o taip pat tos, kurių menstruacijos prasidėjo jaunesniame ir baigėsi vyresniame nei įprasta amžiuje.
Padidintos rizikos grupei priklauso:
moterys, jau sirgusios krūties vėžiu;
moterys, kurių kai kurie genai (BRCA-1, BRCA-2 ir kt.) yra pakitę; jei šeimoje dažnai kartojasi krūties vėžys, genų tyrimai padeda nustatyti, ar moters genai turi pokyčių, kurie gali sukelti krūties vėžį;
moterys, kurių artimos giminaitės susirgo krūties vėžiu (ypač jauname amžiuje);
moterys, kurioms nustatyta atipinė hiperplazija ar kitokie nepiktybiniai pakitimai krūtyje;
moterys, pirmą kartą gimdžiusios būdamos 30 ir daugiau metų.
Dažniausiai būna neįmanoma nustatyti, kodėl moteris susirgo krūties vėžiu. Tyrimai rodo, kad daugelis sergančių nepriklauso nė vienai rizikos grupei, tik sensta. Kita vertus, daugybė moterų, priklausančių padidintos rizikos grupėms, nesuserga

Leukozė
Leukozė yra kraujo ląstelių vėžys. Kraujyje yra trijų rūšių ląstelės, kurių kiekviena atlieka specifines funkcijas. Baltosios kraujo ląstelės (leukocitai) padeda organizmui kovoti su infekcinėmis ligomis. Raudonosios kraujo ląstelės (eritrocitai) perneša deguonį iš plaučių į audinius ir grąžina anglies dioksidą iš audinių į plaučius. Kraujo plokštelės (trombocitai) padeda kraujui krešėti.raujo ląstelės formuojasi kaulų čiulpuose. Kraujo ląstelių gaminasi tiek kiek reikia, jų gamyba yra griežtai kontroliuojamas procesas, palaikantis gerą sveikatos būklę. Susirgus leukoze organizmas ima gaminti didelius kiekius nenormalių kraujo ląstelių, kurios nebegali atlikti savo tiesioginių funkcijų. Leukozė paprastai pažeidžia baltąsias kraujo ląsteles.
Yra kelios leukozės rūšys. Jos klasifikuojamos dviem būdais: arba pagal tai, kaip greitai liga vystosi, arba pagal pakitusių ląstelių rūšį.
Leukozė būna ūmi arba lėtinė. Ūmios leukozės atveju pakitusios būna kamieninės ląstelės, jos toliau nediferencijuojasi ir neatlieka savo funkcijų; jų kiekis greitai didėja ir liga progresuoja. Esant lėtinei leukozei yra susidariusių kamieninių ląstelių, bet jos daugiau išsivysčiusios ir gali atlikti kai kurias funkcijas; jų kiekis didėja daug lėčiau ir lėtinė leukozė progresuoja ne taip greit.
Leukozės pažeistos ląstelės neatlieka savo funkcijų ir negali apsaugoti organizmo nuo infekcijų, todėl leukoze sergantys ligoniai dažnai užsikrečia įvairiomis infekcijomis. Sergantys leukoze turi per mažai raudonųjų kraujo ląstelių ir trombocitų. Kai trūksta raudonųjų kraujo ląstelių atsiranda mažakraujystė (anemija), ligoniai būna išblyškę, jaučia silpnumą ir nuovargį. Dėl trombocitų trūkumo tokie ligoniai greit kraujuoja, jiems lengvai atsiranda mėlynės.
Simptomai:
karščiavimas, į persišaldymą panašūs simptomai;
silpnumas, nuovargis;
dažnos infekcijos;
apetito ir/ar svorio praradimas;
pabrinkę limfmazgiai, padidėję kepenys ar blužnis;
polinkis kraujuoti, pvz., iš nosies;
patinusios, kraujuojančios dantenos;
prakaitavimas, ypač naktį;
kaulų ir sąnarių skausmai.
Diagnozei nustatyti, pacientas visapusiškai apžiūrimas, atliekami laboratoriniai kraujo tyrimai. Jei jie rodo, kad yra leukozė, atliekami kaulų čiulpų mikroskopiniai tyrimai (biopsija) diagnozės patikslinimui.
Rizikos faktoriai. Apibendrinus daugelį tyrimų, nustatyti kai kurie bendri leukozės rizikos faktoriai:
didelės galios spinduliavimas (atominės bombos sprogimas, darbas atominėse jėgainėse);
kai kurie genetiniai sutrikimai (apsigimimai) – vaikai su įgimtu Dauno sindromu dažniau serga leukoze;
kai kurios cheminės medžiagos (pvz., benzenas) ilgai veikdamas gali sukelti leukozę

Limfogranuliomatozė (Hodžkino liga)

Ši liga priklauso vėžio ligų, vadinamų limfomomis, grupei. Limfomomis vadinamas limfinio audinio vėžys. Limfogranuliomatozė (Hodžkino liga) nėra įprasta limfoma ir yra žymiai retesnė negu kitos, taip vadinamos ne Hodžkino limfomos. Limofogranuliomatozė yra sisteminis procesas, kuris nemetastazuoja, bet vienu ir tuo pačiu metu atsiranda grupėje arba net ir visuose limfmazgiuose.
Limfinis audinys yra organizmo imuninės sistemos dalis. Limfinę sistemą sudaro limfocitus gaminantys organai ir plonų po visą kūną išsišakojusių limfagyslių tinklas, kuriuo cirkuliuoja limfa, bespalvis skystis, turintis su infekcijomis kovojančių ląstelių limfocitų. Limfagyslių tinkle išdėstę limfmazgiai. Limfinei sistemai taip pat priklauso blužnis, užkrūčio liauka, tonzilės ir kaulų čiulpai.
Simptomai:
neskausmingas limfmazgių pabrinkimas kakle, pažastyse ar kirkšnyse; pasikartojantis karščiavimas be priežasties;
naktinis prakaitavimas;
bepriežastinis svorio kritimas;
odos niežėjimas.
Diagnozė ir stadijos. Gydytojas apžiūri limfmazgius, paskiria laboratorinius kraujo tyrimus. Gali paskirti atlikti tyrimus, kurie parodytų atitinkamų organų vaizdus: rentgenografijų, kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso vaizdinimą.
Galutinė diagnozė apsprendžia biopsija. Paimtas limfinio audinio mėginėlis tyrinėjamas per mikroskopą ir nustatoma ar yra piktybinių ląstelių. Jei biopsija rodo, kad yra limfogranuliomatozė, stengiamasi nustatyti, kokia yra ligos stadija, t.y. kiek patologinis procesas paplitęs ir, jei taip, kurias kūno dalis palietė. Limfogranuliomatozės atveju labai svarbu nustatyti, koks yra histologinis jos tipas. Nuo šių duomenų priklauso gydymas.
Rizikos faktoriai. Šia liga dažniausiai serga 15-34 metų ir vyresni nei 55 metų žmonės; vyrai dažniau negu moterys. Sergančių broliai ir seserys turi didesnę tikimybę susirgti. Yra identifikuotas virusas, kuris didina riziką susirgti limfogranuliomatoze.

Limfoma

Limfomos – bendras limfinės sistemos vėžio pavadinimas. Iš jų išskiriamas vienas tipas – Hodžkino liga (limfogranuliomatozė), visi kiti tipai vadinami ne Hodžkino limfomomis.
Limfoma susergama jei išsigimsta limfinės sistemos ląstelės. Jos ima nekontroliuojamai augti ir daugintis, senos ląstelės nemiršta kaip turėtų būdamos normalios. Kadangi limfinio audinio yra daugelyje kūno vietų, limfoma gali prasidėti bet kur.
Simptomai. Bendras visų limfomų simptomas yra neskausmingas limfmazgių kakle, pažastyse ar kirkšnyse patinimas ar padidėjimas. Kiti simptomai:
karščiavimas be priežasties;
naktinis prakaitavimas;
nuolatinis siplnumas;
svorio kritimas be priežasties;
odos niežėjimas;
raudonos dėmės ant odos.
Rizikos faktoriai. Tikroji ligos priežastis nėra žinoma. Sukaupti duomenys leidžia daryti apibendrinimus apie svarbiausius rizikos faktorius:
Lytis/amžius. Susirgimo tikimybė didėja su amžiumi; vyrai serga dažniau negu moterys.
Susilpnėjusi imuninė sistema. Limfomomis dažniau serga žmonės, turintys paveldėtų imunosistemos sutrikimų, AIDS virusų nešiotojai ir pacientai, po organų transplantacijos vartojantys imunitetą slopinančius vaistus.
Virusai. Kai kurie virusai didina tikimybę susirgti limfoma.
Aplinka. Žmonės, dirbantys su kai kuriomis kenksmingomis cheminėmis medžiagomis (organiniai tirpikliai, pesticidai, trąšos) turi didesnę tikimybę susirgti limfoma

Melanoma

Melanoma – pavojingiausias piktybinis navikas odoje. Susirgimų melanoma skaičius sparčiai didėja visame pasaulyje. Melanoma prasideda melanocituose – ląstelėse, gaminančiose melaniną, pigmentą, kuris suteikia odai natūralią spalvą. Veikiant Saulės spinduliams melanocitai gamina daugiau melanino ir oda tamsėja.
Melanocitų sankaupos sudaro apgamus. Paprastai žmonės turi nuo 10 iki 40 apgamų, kurie gali būti įvairių atspalvių, plokšti ar iškilę. Vieni būna įgimti, kiti atsiranda vėliau. Apgamai laikui bėgant beveik nesikeičia, kartais, žmogui senstant, išblunka. Melanoma atsiranda, jei melanocitai supiktybėja. Melanoma gali atsirasti ant odos bet kurioje kūno vietoje. Retkarčiais melanoma atsiranda burnos ertmės ar storosios žarnos gleivinėje, akyje ar kituose organuose. Nors tikimybė susirgti melanoma didėja su amžiumi, ši liga paplitusi visuose amžiaus grupėse.
Požymiai ir simptomai. Labai dažnai pirmas požymis yra turimo apgamo pokyčiai.
Stebint apgamus reikia atkreipti dėmesį į:
Asimetriją – jei apgamas netaisyklingos formos.
Kraštus – jei kraštai nelygūs, dantyti, pigmentacija pasklidusi į aplinkinę odą.
Spalvą – jei nevienoda, kelių skirtingų atspalvių;
Skersmenį – jei kinta apgamo dydis (dažniausiai didėja). Melanomos paprastai būna didesnės nei 5 mm.
Melanoma pagydoma, jei diagnozuojama ankstyvoje stadijoje. Tačiau jei ji laiku nepašalinama, vėžio ląstelės skverbiasi gilyn į sveikus audinius ir gali pasklisti po visą kūną.
Priežastys, rizikos faktoriai ir profilaktika. Melanomos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios. Svarbiausi rizikos faktoriai:
paveldimumas;
displastiniai apgamai;
ankstesnė melanoma;
imunitetą slopinanti terapija;
daug apgamų (virš 50);
stiprūs nudegimai Saulėje;
daug strazdanų;
šviesi oda, šviesios akys.
Sergančių melanoma skaičius didėja. Mokslininkai mano, kad dėl to iš dalies kaltas nesaikingas deginimasis Saulėje. Ultravioletinis spinduliavimas sukelia priešlaikinį odos senėjimą ir pažaidas, kurios gali baigtis melanoma. Vaikystėje ir paauglystėje patirti stiprūs nudegimai Saulėje tampa melanomos rizikos faktoriais vėlyvesniais gyvenimo metais. Melanoma dažniau suserga šviesios odos žmonės.

Odos vėžys

Labiausiai paplitusios dvi odos vėžio rūšys: bazoląstelinis vėžys ir plokščialąstelinis vėžys. Bazoląstelinis vėžys yra lėtai augantis ir retai plinta į kitas kūno vietas. Plokščialąstelinis vėžys taip pat nedažnai plinta į kitus organus, tačiau dažniau negu bazoląstelinis.
Priežastys ir profilaktika. Odos vėžiu kiek dažniau serga šviesios odos, šlakuoti, rudaplaukiai žmonės. Manoma, kad pagrindinė odos vėžio priežastis – ultravioletinis (UV) Saulės spinduliavimas. Žmonės, gyvenantys tose Žemės vietose, kur Saulės spinduliuotė itin intensyvi, odos vėžiu serga dažniau. Odos vėžys susijęs su UV spinduliuotėje praleisto laiko trukme. Dažnai odos vėžys išryškėja tik turint 50 ir daugiau metų, tačiau tai gali būti pasekmė ilgalaikio buvimo Saulėje vaikystėje ir jaunystėje. Todėl reikia stengtis nepiktnaudžiauti Saule nuo pat pirmųjų gyvenimo metų.
Požymiai. Svarbiausias požymis, kuriuo reiktų susirūpinti, yra odos pokyčiai – naujų darinių atsiradimas, negyjanti opelė

Priešinės liaukos vėžys

Priešinėje liaukoje atsiradęs vėžys gali pasklisti į kaimyninius limfmazgius, kartais į kaulus, šlapimo pūslę, storąją žarną ir kitus organus.

Simptomai. Ankstyvas priešinės liaukos vėžys nesukelia jokių simptomų. Vėliau atsiradę simptomai gali būti:
dažnas šlapinimasis, ypač naktį;
apsunkintas šlapinimasis;
skausmas ar deginimas šlapinantis;
skausminga ejakuliacija;
kraujas šlapime;
skausmas apatinėje nugaros dalyje
Atlikęs tyrimus, gydytojas įvertina ligos stadiją:

I stadija (A) – navikas nematomas apžiūrint ir pastebėtas tik chirurginės operacijos, kuri buvo daroma šlapinimosi sunkumams pašalinti, metu. I stadijos navikai gali augti vienoje ar keliose priešinės liaukos vietose, bet nėra pasklidę už jos ribų.

II stadija (B) – navikas apčiuopiamas apžiūrint ir nustatomas kraujo tyrimuose; nėra požymių, kad būtų pasklidęs už priešinės liaukos ribų.

III stadija – navikas peraugęs priešinės liaukos ribas;

IV stadija – vėžio ląstelės pasklidusios į limfmazgius ir kitas kūno vietas
Priežastys ir profilaktika. Ligos atsiradimo priežastys nėra aiškios. Tačiau, apibendrinus tyrimų rezultatus, skiriami keli rizikos faktoriai:

paveldimumas;

mitybos įpročiai – riebus maistas didina tikimybę susirgti;

dirbantieji pramonėje ir susiduriantieji su metaliniu kadmiu turi didesnę tikimybę susirgti priešinės liaukos vėžiu.

Sėklidžių vėžys

Pakitimus sėklidėse vyrai paprastai aptinka patys. Sėklidžių vėžiu, ypač disembioma, dažniausiai serga jauni vyrai. Jei sėklidžių vėžio ląstelės pasklinda už sėklidžių ribų, jos patenka į limfmazgius.
Simptomai:
sukietėjimai sėklidėse;
padidėjusios sėklidės;
sunkumas kapšelyje;
bukas skausmas pilvo apačioje arba kirkšnyse;
skausmas ar diskomfortas sėklidėse ar kapšelyje
Priežastys ir profilaktika. Ligos atsiradimo priežastys nėra aiškios. Pastebėta, kad sėklidžių vėžiu dažniau serga turintys įgimtą kriptorchizmą, jei jis nėra ištaisomas vaikystėje. Kai kurie sergantys sėklidžių vėžiu buvo susižeidę kapšelį, tačiau nėra įrodymų, kad būtent šis susižeidimas yra vėžio priežastis

Skrandžio vėžys

Skrandžio vėžys gali atsirasti bet kurioje skrandžio vietoje, peraugti į stemplę ar plonąją žarną. Skrandžio vėžys gali pasklisti į limfmazgius ir kitus organus.
Simptomai. Skrandžio vėžį sunku laiku diagnozuoti, nes ankstyvas skrandžio vėžys nesukelia jokių simptomų. Pirmieji simptomai būna neryškūs ir į juos nekreipiama dėmesio. Būdingi simptomai:
nevirškinimas ar deginimo pojūtis;
skausmas ar diskomfortas pilve;
pykinimas ir vėmimas;
viduriavimas ar vidurių užkietėjimas;
skrandžio pūtimas po valgio;
apetito praradimas;
silpnumas, bloga savijauta;
kraujavimas (vėmimas krauju arba kraujo pėdsakai išmatose), o taip pat paslėptas kraujavimas, kai nesant ryškių kraujavimo požymių, mažėja hemoglobino kiekis kraujyje.
Rizikos faktoriai. Pastaraisiais dešimtmečiais sergamumas skrandžio vėžiu visose išsivysčiusiose šalyse mažėja. Skrandžio vėžiu dažniausiai serga vyresni nei 55 metų žmonės, vyrai dažniau negu moterys. Mokslininkai ištyrė, kad skrandžio vėžiu dažniau sergama tose šalyse, kur vartojama daug rūkyto, sūdyto, marinuoto maisto. Pastebėta, kad bakterijos (Helicobacter pylori), sukeliančios skrandžio uždegimą ir opas, gali būti ir skrandžio vėžio rizikos faktoriumi.
Nuolatinis kontaktas su dulkėmis ir dūmais darbo aplinkoje didina tikimybę susirgti skrandžio vėžiu.
Kai kurie mokslininkai mano, kad rūkymas taip pat yra skrandžio vėžio rizikos faktorius.

Smegenų navikai

Gerybiniai smegenų navikai turi aiškias ribas ir pašalinti paprastai nesikartoja. Nors jie nesibrauna į aplinkinius audinius, tačiau gali spausti jautrias smegenų sritis. Piktybiniai smegenų navikai gali sutrikdyti gyvybines funkcijas ir dėl to yra pavojingi gyvybei. Jie linkę greitai augti ir skverbtis į gretimus audinius. Jie gali išleisti “šaknis”, kurios perauga sveikus audinius. Jei piktybinis navikas išlieka kompaktiškas ir neturi šaknų, jis vadinamas įkapsuliuotu. Jei gėrybinis smegenų navikas auga gyvybiškai svarbioje smegenų zonoje ir trikdo gyvybines funkcijas, jis kartais laikomas piktybiniu (nors ir neturi vėžinių ląstelių).

Smegenų navikų atsiradimo priežastys nežinomos, tačiau mokslininkai stengiasi jas išsiaiškinti. Kuo daugiau žinoma apie navikų atsiradimo priežastis, tuo daugiau randama būdų nuo jų apsisaugoti. Nors smegenų navikai gali atsirasti bet kokio amžiaus žmogui, dažniausiai serga dviejų amžiaus grupių žmonės: vaikai nuo 3 iki 12 metų ir suaugusieji nuo 40 iki 70 metų.

Ištyrus daugybę pacientų, nustatyta, kad smegenų navikais dažniau suserga kai kurių pramonės šakų darbininkai (naftos perdirbimo, gumos, vaistų pramonės). Pastebėta, kad smegenų vėžiu kartais serga keli tos pačios šeimos nariai, tad tiriama paveldimumo įtaka.

Rizikos faktoriai. Nustatyti aiškius rizikos faktorius dažniausiai yra neįmanoma. Greičiausiai, liga išsivysto veikiant keliems faktoriams drauge.
Navikai, kurie pradeda augti smegenų audiniuose, laikomi pirminiais navikais ir klasifikuojami pagal audinių rūšį. Dažniausiai sutinkami pirminiai navikai – gliomos (paraminio nervinio audinio navikai).
Kai kurių organų pirminiai navikai gali metastazuoti į smegenis ir sukelti antrinį naviką. Vėžys, metastazavęs į smegenis iš kitos kūno dalies yra vadinamas pirminio vėžio pavadinimu. Pavyzdžiui, jei plaučių vėžys metastazuoja į smegenis jis vadinamas plaučių vėžio metastaze smegenyse.

Simptomai. Smegenų naviko simptomai priklauso nuo jo dydžio ir vietos smegenyse. Simptomus sukelia gyvybiškai svarbių audinių pažeidimai ir spaudimas, kurį daro smegenims navikas augdamas ribotoje kaukolės ertmėje. Be to, juos gali sukelti patinimas arba galvos smegenų vandenė, kuri atsiranda, kai navikas blokuoja cerebrospinalinio skysčio tekėjimą. Jei navikas auga labai lėtai, simptomai ryškėja pamažu, tačiau net ir greit išryškėjantys simptomai smegenų navikų atvejais neretai pastebimi per vėlai.
Dažniausiai pasitaikantys smegenų navikų simptomai:
galvos skausmai, kurie stipresni rytą ir silpnesni dienos metu;
konvulsijos;
pykinimas ir vėmimas;
silpnumas, rankų ir kojų valdymo sutrikimas;
koordinacijos praradimas;
regėjimo sutrikimai;
apsnūdimas, atminties, kalbos sutrikimai

Stemplės vėžys

Simptomai. Kol navikas labai mažas, jis nesukelia jokių simptomų. Augantis navikas ima trukdyti ryjimui, sergantysis rydamas jaučia sunkumą, pilnumą, spaudimą ar deginimą. Kartais navikas stemplėje sukelia kosulį ar užkimimą
Priežastys ir profilaktika. Stemplės vėžiu paprastai serga vyresnio amžiaus žmonės, vyrai du kartus dažniau negu moterys. Ligos atsiradimo priežastys nėra žinomos, tačiau svarbiausiais rizikos faktoriais laikomas rūkymas ir gausus alkoholio vartojimas. Rizika atsiranda, jei žmogus praryja šarmo ar kitokių aitrių medžiagų, kurios gali pažeisti stemplės audinius. Susirgus beveik neįmanoma nustatyti konkrečią ligos priežastį. Dažniausiai liga yra kelių faktorių (žinomų ar nežinomų) bendro poveikio pasekmė.

Storųjų žarnų vėžys

Tai gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys, pradžioje pakenkiantis gleivinę, o vėliau peraugantis visus žarnos sluoksnius ir plintantis į limfmazgius, gretimus organus, dažnai metastazuojantis į kepenis.
Simptomai:
Pasikeitusi žarnyno veikla;
Viduriavimas, vidurių užkietėjimas ar pojūtis, kad žarnynas reikiamai neišsituština;
Kraujas (ryškus arba labai tamsus) išmatose;
Bendras žarnyno diskomfortas (skausmai, pūtimas, pilnumo pojūtis, spazmai);
Svorio mažėjimas be priežasties;
Nuolatinis nuovargis;
Vėmimas;
Anemizacija be aiškios priežasties.
Tokie simptomai gali atsirasti ir dėl kitokių priežasčių, todėl svarbu laiku kreiptis į gydytojus.
Rizikos faktoriai. Tikrosios šio vėžio atsiradimo priežastys nėra žinomos. Tyrimai rodo, kad pagrindiniai rizikos faktoriai yra:
Amžius. Žarnų vėžiu dažniausiai serga vyresnio amžiaus (virš 50 metų) žmonės. Tačiau gali sirgti ir jaunesni, retais atvejais net paaugliai.
Mityba. Pastebėta, kad rizika susirgti žarnų vėžiu susijusi su riebiu ir kaloringu maistu, menku daržovių vartojimu.
Polipai. Polipai yra gėrybiniai navikai ant vidinės gaubtinės arba tiesiosios žarnos sienelės. Jie gana paplitę vyresnio amžiaus žmonų tarpe. Kai kurios polipų rūšys gali išsivystyti į žarnų vėžį.
Asmeninė ligos istorija. Moterys, sirgusios kiaušidžių, gimdos ar krūties vėžiu turi didesnę tikimybę susirgti žarnų vėžiu. Pacientas, sirgęs ir gydytas nuo žarnų vėžio gali susirgti pakartotinai.
Šeimos ligos istorija. Artimiausi sirgusio asmens giminės (tėvai, broliai, seserys, vaikai) turi didesnę tikimybę susirgti, ypač jei liga dažnai kartojasi šeimoje. Gaubtinės žarnos vėžys- tai vienas iš paveldimų vėžių. Tačiau dauguma šio organo vėžių nėra paveldėti.
Opinis kolitas – storosios žarnos uždegimas, didinantis tikimybę susirgti žarnų vėžiu.
Moksliniai tyrimai rodo, kad žarnų vėžys palaipsniui išsivysto iš gėrybinių polipų. Tad ankstyvas polipų nustatymas ir pašalinimas padeda išvengti vėžio. Nustatyta, kad kai kurių genų pokyčiai padidina žarnų vėžio riziką. Tačiau net ir nustačius tokį genetinį pokytį dar nereiškia, kad žmogus būtinai susirgs.

Leave a Comment