Žmogus niokojo gamtą ir senais laikais

Manoma, kad senais laikais prieš kokius 40 tūkst. metų žmonių Žemėje nebuvo daug — galbūt keli milijonai, tad kurį laiką jie mažai trikdė gamtos pusiausvyrą. Slenkant šimtmečiams jų vis daugėjo. Iš pradžių jie gyveno šiltuose kraštuose, vėliau išplito ir kitur. Tobulėjo jų ginklai ir įrankiai. Žmonės gebėjo vis geriau apsiginti nuo didelių plėšrūnų, vis sėkmingiau medžioti. Tad stambūs žvėrys ėmė sparčiai nykti. Prieš 10 — 20 tūkstančių metų Europoje ir kituose kraštuose visiškai išnyko mamutai, didieji elniai, gauruotieji raganosiai, europiniai bizonai, urviniai lokiai ir daugelis kitų rūšių žvėrių. Manoma, kad prie 1 tūkstančių metų žmonės ėmė verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Išdegintuose miško plotuose, pelenais patręštoje žemėje, buvo auginami kultūriniai augalai. Gausėjant gyventojų, laisvos žemės lydimams vis trūkdavo, ir miškai buvo be atodairos kertami. Šis miškų naikinimas nesiliauja iki šiol. Maždaug prieš šešetą — septynetą tūstančių metų susikūrė pirmieji mistai Mesopotamijoje, Egipte, Indijoje. Itin dideliuose aplinka būdavo teršiama ir niokojama beveik taip pat, kaip ir dabar. Daugelis vietovių liko taip nualintos, kad virto pusdykumėmis.Tačiau tais laikais Žemėje buvo nepalyginamai daugiau laukinės gamtos, nei dabar. Lietuvoje tuo metu augo gūdūs miškai, tekėjo skaidrios kaip krištolas upės. Giriose vaikštinėjo taurai, stumbrai, meškos, upėse neršė gausybė žuvų. Ypač smarkiai žmogus aplinką ėmė keisti prieš 200 — 250 metų, kai atsirado pramonė. Pradėtos naudoti mašinos, iškastinis kuras, vėliau — elektra. Pramonei reikėjo vis daugiau darbo rankų, tad miestai augo neregėtai greitai. Orą ir vandenį imta teršti be jokio saiko ir atodairos. Miestus nuolat gaubdavo dūmai, upėse aplink pramonės centrus nyko gyvybė. Oro tarša ypač padidėjo atsiradus traukiniams bei automobiliams.

Naikindami miškus, sausindami pelkes, teršdamas gamtą nuodingomis atliekomis, neprotingai švaistydamas jos atsargas žmogus smarkiai pakeitė pirmykštį Žemės veidą, daug kur neatpažįstamai jį subjaurojo.

Oro teršimas

Oras ne visuomet būdavo švarus ir tada, kai Žemėje žmogaus dar negyventa. Juk nuolat kildavo didžiuliai savaiminiai gaisrai, išsiverždavo ugnikalniai.Tada dangų aptemdydavo tiršti debesys, pritvinkę aitrių dūmų ir sieros junginių. Tačiau nuo jų nukentėdavo tik nelaimės vietoje gyvenantys organizmai. Be to, galta greitai atitaisydavo patirtą žalą. Ir dabar atmosferą tebeteršia kosminės dulkės, ugnikalnių išsiveržimai, vėjo pakeltų dulkių debesys, miškų gaisrai, jūrų druskos, tačiau didžioji dalis teršalų atsiranda dėl žmogaus veiklos.Tai, kas mūsų planetoje vyksta šiuo metu, kelia kur kas didesnę grėsmę žmogui ir gamtai. Mat aplinka vis daugiau teršiam junginiais, kurių Žemėje iki šiol nebuvo. Organizmai nėra prie jų prisitaikę, taigi daugelis žūva.Žinoma šimtai kenksmingų medžiagų, teršiančių orą. Svarbiausios jų suodžiai, dulkės, sieros dioksidas, anglies monoksidas, azoto oksidai, švino junginiai, angliavandeniliai, radioaktyviosios dulkės. Didesnė sieros dioksido koncentracija ore sukelia ligas. Vis daugiau žmonių suserga plaučių vėžiu. Jį stimuliuoja tabako dūmai, ne visai sudegusio kuro liekanos, švino junginiai. Pastarieji kenkia nervų sistemai. Labiausiai orą teršia automobiliai. Iš jų į orą patenka smalkės, anglies ir azoto dioksidai, švinas bei kitos itin pavojingos medžiagos.Be automobilių, orą teršia traukiniai, laivai, lėktuvai, raketos.Daug žalos gamtai padaro pramonės įmonės. Pro jų kaminus į orą kyla suodžiai, smalkės, anglies ir sieros dioksidai, amoniakas, klintys bei cemento dulkės ir daugybė kitų teršalų. Gyvenvietėse, kur būstai kūrenamo anglimi, durpėmis ar malkomis, į aplinką pro kaminus taip pat patenka nemažai kenksmingų medžiagų.

Paprastai gamyklos turi aukštus kaminus, tad šalia jų aplinka būna daug švaresnė nei už keleto kilometrų, kur teršalai nusėda. Vėjas teršalus nešioja visomis kryptimis, visai nepaisydamas valstybių sienų. Lietuvoje vyrauja pietvakarių ir vakarų vėjai, todėl mums ypač svarbu koks oras yra virš Lenkijos, Kaliningrado srities, Danijos ar Švedijos. Ką gi daryti kad oras liktų kiek įmanoma švaresnis ? Galima imtis paprastų, bet gan veiksmingų priemonių:

Labiau teršiantį kurą (anglį, naftos produktus) keisti mažiau orą teršiančiai energijos šaltiniais (dujomis, saulės spindulių energija, vėjo ir krintančio vandens energija)Kaminuose įtaisyti teršalus sulaikančius filtrus.Skatinti gyventojus tausoti energiją.Eiliuotą (turintį švino) benziną keisti neeiliuotu ( be švino), tobulinti variklius kad juose kuras kuo geriau sudegtų.

Oro teršalai kenkia sveikatai

1952 metais Londone nuo užteršto oro mirė beveik 4000 žmonių. Lietuva niekada nebuvo pramonės šalis. Automobilių irgi ne per daugiausia. Tad nuo oro taršos žmonės dar nemiršta. Tačiau neretai ir mūsų miestuose būna dienų, kai jų gyventojai, ypač ligoniai, jaučiasi nekaip. Taip atsitinka karštomis, be vėjo dienomis. Gerai įsižiūrėjus, virš miesto tuomet galima pamatyti kybantį melsvą rūkelį. Tai — smogas. Jame be jau minėtų orą teršiančių medžiagų dar yra azoto rūgšties bei ozono. Pastebėjus tokį rūkelį, geriausia būtų iš miesto laikinai išvykti arba bent aklinai uždaryti landus.Patartina:nevartoti maistui ar pašarui augalų, kurie auga šalia judrių kelių;kuo mažiau būti šalia judraus eismo kelių bei netoli stambių pramonės įmonių.Ne visada nuo teršalų apsaugo aklinai uždaryti langai. Ir patalpose oras dažnai būna gerokai užterštas — kartais dar blogesnis nei lauke. Ypač chemijos ir kitų pramonės įmonių cechuose, kur nesilaikoma paprasčiausių saugumo taisyklių. Čia oras dažnai būna užterštas keliskart labiau nei automagistralėje. Tokioje aplinkoje dirbantys žmonės greit netenka sveikatos, anksčiau miršta.

Krosnimis šildomuose butuose gana dažnai mirštama nuo smalkių. Smalkės — tai nuodingos dujos, susidarančios iš ne visai sudegusio kuro. Didžiausią jų dalį sudaro anglies monoksidas (CO), bekvapės, beskonės, bespalvės dujos. Jos atsiranda degant angliai bei jos junginiams, kai trūksta deguonies. Įkvėpus anglies monoksido, jis sudaro patvarų junginį su hemoglobinu ir sutrikdo deguonies apykaitą kūne. Smalkėmis apsinuodijusį žmogų būtina kuo greičiau išnešti į gryną orą, duoti uostyti amoniako, gerti saldžios arbatos. Patalpose, kur dažnai rūkoma, oras kenkia ne tik pačių rūkalių, bet ir niekuo dėtų žmonių sveikatai.Ore esantys teršalai veikia žmogaus sveikatą ir netiesiogiai: rūgština kritulius naikina ozono sluoksnį, stiprina vadinamąjį šiltnamio reiškinį.

Rūgštūs krituliai

Pro elektrinių, gamyklų, daugybės smulkių katilinių bei gyvenamųjų namų kaminus į orą pakyla sieros ir azoto oksidai, kurie susidaro iš kure esančių sieros bei azoto priemaišų. Vėjo vidur nešiojami, veikiami drėgmės bei kitų ore esančių junginių, šie oksidai virsta sieros ir azoto rūgštimis, kurios su krituliais anksčiau ar vėliau patenka į žemę. Sniegas, lietus ar kruša, kurių rūgštingumas, vertinant pH vienetais, yra mažesnis už 5,6, vadinami rūgščiais krituliais. Neužterštų rūgštimis kritulių pH būna apie 6,0.Rūgštus lietus ar per žiemą susikaupęs ir pavasarį ištirpęs rūgštus sniegas tirpina dirvose esančias įvairias druskas. Padidėjęs ištirpusių druskų kiekis iš pradžių net skatina augalų augimą — poveikis toks pat, kaip patręšus. Tačiau tai trunka neilgai. Ištirpusias druskas lietūs greitai iš dirvos sluoksnio išplauna. Jos patenka į vandens telkinius arba į gilesnius žemės sluoksnius, kur jų nebepasiekia augalų šaknys. Be to, su krituliais iškritusios rūgštys reaguoja su dirvoje esančiais sunkiaisiais metalais ir sudaro druskas, kurios ištirpusios vandenyje keliauja ne tik į paviršinius vandens baseinus, bet ir sunkiasi gilyn, todėl ilgainiui užteršia ir giliau po žeme esančius vandenis. Visa tai atsiliepia dirvoje ar vandenyje gyvenantiems organizmams, o per juos — žmogui.

Rūgštūs krituliai žmogų gali veikti it tiesiogiai, jei užterštas vanduo yra geriamas ar naudojamas maistui ruošti.Rūgštūs augalai labai kenkia daugiamečiams augalams, medžiams. Pažeisti jų lapai ar spygliai pagelsta arba paruduoja. Itin jautrūs spygliuočiai. Lapuočiai, aks rudenį numetę visus lapus, pavasarį vėl išleidžia naujus, o spygliuočiai spyglius keičia pamažu, per kelerius metus, tad pakenkti spygliai ilgai neatsinaujina ir neatlieka augalui tokios svarbios fotosintezės.Ilgainiui pakenkti lapai ir spygliai nunyksta, tokie medžiai dažniausiai žūva, nes tampa jautresni įvairioms negalioms, šalnoms bei sausroms. Nusilpusius medžius ima pulti ligos ir kenkėjai , ištisus miškus prireikia iškirsti. Jeigu į dirvą nuolat barstoma kalkių arba jeigu joje gausu natūralių kalkakmenių, su lietumi patekusios rūgštys tokioje žemėje reaguoja su kalkėmis, sudarydamos druskas.Pakenkti medžiai numeta lapus. Toks reiškinys vadinamas defliacija. Nors mūsų miškų lapijos didžiausiais kenkėjais miškininkai laiko vabzdžiu, tačiau medžių atsparumas kenksmingiems vabzdžiams labai priklauso nuo to, kiek užterštas oras.Oro teršalai mažina kultūrinių augalų derlių. Užterštas oras keliauja nepaisydamas sienų.

Ozono sluoksnis

Ozonas atmosferoje atsiranda iš deguonies, kai jį paveikia saulės ultravioletiniai spinduliai. Prie žemės paviršiaus ozono koncentracija labai maža.Ji sugeria gyvybei pavojingus ultravioletinius spindulius.Ultravioletinių spindulių savybė viską žudyti yra ir pritaikoma, pavyzdžiui, operacinių bei kitų patalpų sterilinimui. Ultravioletiniais spinduliais sunaikinami mikroorganizmai, ir patalpos lieka itin švarios, sterilios. Tam naudojamos lempos, pagamintos iš specialaus kvarco stiklo, gerai praleidžiančio ultravioletinius spindulius. Ozono sluoksniu ypač susidomėta neseniai apie 1974 metus. Tačiau šiandien aišku, kad juo reikia labai rūpintis. Šis sluoksnis plonėja, pro jį prasiskverbia vis daugiau ultravioletinių spindulių.

Pastaraisiais dešimtmečiais ozono sluoksnis virš mūsų planetos suplonėjo tiek, kad atsirado skylių. Mokslininkai teigia, kad apsauginis ozono sluoksnis nyksta dėl pramonėje ir buityje dideliais kiekiais naudojamų tam tikrų cheminių medžiagų, vadinamų freonais. Jų gausu aerozolių balionėliuose, šaldytuvų šaldikliuose, pramoniniuose tirpikliuose, jie naudojami putplasčių, priešgaisrinių apsaugos priemonių gamyboje ir kitur. Ozono sluoksnį ardo ir labai aukštai skraidantys lėktuvai, dirbtiniai Žemės palydovai bei kosminės stotys.Mokslininkai mano, kad ozono sluoksnis atmosferoje ir toliau mažės. Dėl to vis daugiau ultravioletinių spindulių pasieks Žemės paviršių. Jau dabar medikai nerekomenduoja pernelyg mėgautis saule, o tamsiai nudegusi oda rodo, kad žmogus nelabai rūpinasi savo sveikata.

Planetos dujų apvalkalas, arba atmosfera, geba praleisti Saulės ir sulaikyti planetos spinduliavimą. Pavyzdžiui, Žemės atmosfera gerai praleidžia Saulės regimosios šviesos spindulius. Juos sugeria Žemės paviršius. Įšilęs jis spinduliuoja ilgesnių bangų spindulius, kurių 80 — 90 % sugeria atmosfera. Kuo ji tankesnė, tuo daugiau sulaiko planetos spinduliuojamos šilumos, tuo stipresnis šiltnamio reiškinys.Jau nuo šimtmečio pradžios visame pasaulyje pastebima, kad klimatas šiltėja. Iš pradžių tai nekėlė ypatingų rūpesčių: temperatūra nėra stabili, ji nuolat svyruoja. Tačiau klimatas šiltėja jau daugelį metų. Mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausius 4 dešimtmečius jis gali pavojingai atšilti.Pastaruoju metu smarkiai kinta atmosferos sudėtis. Joje daugėja anglies dioksido, azoto oksidų, metano ir freonų. Visos šios dujos kaupiasi žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir tartum šiltnamio stiklas ar polietileno plėvelė sulaiko nuo žemės atspindimą šilumą. Iš čia ir kilo šiltnamio reiškinio pavadinimas, o visos kitos su šiuo reiškiniu susijusios dujinės medžiagos vadinamos bendru šiltnamio dujų vardu. Žmogus naikindamas miškus ir į atmosferą išleisdamas daugybę teršalų, keičia oro sudėtį.

Jei klimatas ir toliau taip šiltės ir toliau, atmosferoje vis daugiau kaupsis vandens garų, kurie gali sustiprinti šiltnamio reiškinį.Keli laipsniai atrodo nedidelis temperatūros pakitimas, kad ir nuo jo gali pradėti tirpti ledynai. Dėl to viso pasaulio vandenyno lygis pakiltų apie 30 cm, ir vanduo apsemtų didžiulius sausumos plotus. Beje, toks atšilimas paveiktų augaliją ir gyvūniją. Šalinti šiltnamio reiškinį sukeliančias priežastis būtina ir įmanoma. Pirmiausia privalu liautis naikinti miškus. Miškuose daugybė augalų, kurie fotosintezei naudoja ore susikaupusį anglies dioksidą, perdirba azoto junginius ir šitaip grynina orą. Štai dėl ko siūloma atsodinti miškus, kurie išnyko.

Vandens teršimas

Vandens teršalai, kaip ir esantys ore, žmogų gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai. Per užterštą vandenį plinta nemažai pavojingų užkrečiamų ligų: dizenterija, gelta, cholera ir kt. Norint jų išvengti būtina laikytis higienos taisyklių.Nuo vandens švaros netgi priklauso žmonių gyvenimo trukmė. Civilizuotuose kraštuose kur laikomasi higienos reikalavimų, naudojamas švarus vanduo, žmonės ilgiau gyvena. Nespjauk į vandenį, rasi pats gersi! Taip moko senolių patarlė mat švaraus geriamojo vandens svarba suprasta jau senų senovėje.Geriamasis vanduo turi būti tyras ir skaidrus. Jame neturėtų būti sveikatai kenksmingų medžiagų, pavojingų mikroorganizmų. Geriamasis vanduo imamas iš kuo gilesnių gręžinių, o kaimo vietovės iš šulinių. Tačiau jų vanduo neretai būna užterštas nitratais, azoto rūgšties druskomis. Gero vandens galima tikėtis tik giliuose šuliniuose, kurie turi ne mažiau kaip penkis rentinius. Lietuvoje gana smarkiai teršiami atviri vandens telkiniai, ypač upės. Į jas nuleidžiami miestų ar miestelių nutekamieji vandenys, arba nuotekos. Ežerai kenčia nuo netoliese pastatytų fermų ir nuo trąšų, kurias iš dirbamų laukų į ežerus suplauna lietaus vanduo.

Atviri vandens telkiniai gali būti užteršti organinėmis be neorganinėmis cheminėmis medžiagomis. Pastarųjų grupei priklauso sunkieji metalai. Teiktų žinoti, kad daugelis jų gali kauptis vandens augaluose, gyvūnuose, dumble.Stovintys ar lėtai tekantys vandenys, užteršti organinėmis medžiagomis, dumblėja ir net visiškai sunyksta.Lietuvoje nemažai mirštančių ežerų ir ežerėlių. Dėl vandens teršimo jų amžius trumpėja — pernelyg sparčiai netenkame dalies gamtos teikiamų mums gėrybių.Iš Lietuvos upių organinėmis medžiagomis labiausiai užterštos Neris, Nemunas, Mūša, o mineralinėmis — Nevėžis. Upės labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, o mažiau — aukščiau jų. Iš vandens telkinių labiausiai užterštos Kauno ir Kuršių marios.Pirmiausia derėtų rūpintis užterštomis didžiosiomis mūsų krašto upėmis, valyti į jas nutekančius vandenis ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesnėse gyvenvietėse.

Dirva mums išaugina derlių, miškus su visomis j gėrybėmis, į ją gula medžių lapai ir spygliai, žolės, į ją virsta medžiai, užariamos ražienos, krinta gyvūnai, žodžiu, visa, kas buvo gyva. Visa tai dirvoje tarsi pradingsta, o iš tiesų — supūva, suyra. Taigi dirvoje yra skaidomos organinės medžiagos. Šį darbą atlieka dirvoje gyvenantys organizmai. Be stambiųjų, visiems gerai žinomų dirvos gyventojų — vabzdžių, lervų ar sliekų, joje knibžda begalė smulkių vienaląsčių bei grybų. Gamtoje vykstančiame medžiagų apytakos rate dirva gerai atlieka savo paskirtį tiktai tuomet, kai joje apstu minėtų organizmų ir jie pakankamai veiklūs. Dirvožemio teršalai, ypač sunkieji metalai bei pesticidai, šiuos organizmus slopina, nuodija.Pesticidai bei sunkieji metalai ne tik kenkia dirvos organizmams, bet su maisto medžiagomis per šaknis gali pateki į augalus. Jeigu tokie augalai vartojami maistui ar vaistams, teršalai paklius ir žmogui .

Tose šalyse, kur ypač rūpinamasi sveikata, dalis žemės ūkio produktų auginama be pesticidų ir mineralinių trąšų.

Ką daryti su atliekomis ir šiukšlėmis?

Kiekviena didesnė gyvenvietė tuojau apauga sąvartynais ir šiukšlėmis. Prie didesnių miestų jie užima nemažus plotus, kuriuos būtų galima panaudoti daug naudingiau. Sutvarkyti šiukšles daug lengviau, kai jos surūšiuotos. Tuomet nemažą jų dalį galima lengvai perdirbti. Organines medžiagas puikiausiai galima panaudoti kompostų gamybai, o degiąsias — kurui. Lietuvoje, be įprastinių antrinių žaliavų supirkimo punktų, kurie superka makulatūrą ir metalo laužą, yra ir konteineriai plastmasėms, popieriui, metalui ir stiklui surinkti.

Aplinkos apsauga dabar

Beatodairiškas gamtos teršimas pastaraisiais dešimtmečiais ėmė kelti vis didesnį nerimą. Užterštas oras, vanduo ir žemė veikia visa, kas gyva; vienas rūšis labiau, kitas — mažiau, o kai kurios dėl taršos ir visai išmiršta. Taip skurdinama mūsų gamta. Retos ir nykstančios rūšys yra surašomos „Raudonojoje knygoje“ — kiekviena valstybė registruoja savo teritorijoje gyvenančias tokias rūšis.„Lietuvos raudonoji knyga“ buvo išleista 1981 ir 1992 metais. Pirmajame leidime buvo paminėta 71 gyvūnų bei augalų rūšis ir viena šeima, o antrajame — jau 501 gyvūnų, augalų bei grybų rūšis. Be šios knygos yra sukaupta išsamių duomenų apie tai, kur auga arba gyvena retosios mūsų šalies augalų bei gyvūnų rūšys.Apie 1970 metus žmonių nepasitenkinimą aplinkos teršimu sukėlė vadinamąjį žaliųjų judėjimą. Milijonai žmonių įvairiose pasaulio šalyse išėjo į gatves protestuodami prieš sveikatos žalojimą ir gamtos alinimq. Įvairių valstybių valdžioms buvo priminta apie apnuodytas upes, nederlingus laukus, nykstančius miškus, apie daugelį nuo gamtos teršimo nukentėjusių žmonių. Šis judėjimas nemaža laimėjo. Daugelyje šalių labai susirūpinta gamtos apsauga. Pradėta statyti vandens valymo įrenginius, dūmų filtrus, imta tobulinti gamybos įrengimus ir kurą, kad aplinka būtų kuo mažiau teršiama. Išleisti griežti gamtos apsaugos įstatymai.

Lietuvoje visuotinis žaliųjų judėjimas prasidėjo tik 1988 metais. Pradžia buvo labai audringa: reikalauta nutraukti ar bent apriboti Ignalinos atominės elektrinės bei daugelio kitų aplinką teršiančių įmonių darbą. Rimčiausias būdas rūpintis pasaulinėmis aplinkos apsaugos bėdomis — nepriekaištingai tvarkytis savo kiekvienam savo šalyje.Geriausiai mūsų aplinka bus apsaugota tada, kai ne tik valstybė leis griežtus įstatymus, bet ir kiekvienas iš mūsų pasistengs gyventi ir elgtis taip, kad gamta būtų švari ir sveika.