Bendrosios asmenybės konspektas

5013 0

ASMENYBĖS IR DIFERENCIACINĖ PSICHOLOGIJA

ĮVADAS

G. Allport surado apie 50 asmenybės apibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų:

1. biosocialiniai apibrėžimai – jie sutapatina asmenybę su „individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu“. Būtent kitų reakcija nulemia žmogaus asmenybę. Galima sakyti, kad individas neturi jokios asmenybės, išskyrus tą, kuri egzistuoja aplinkinių reakcijose.

2. biofizikiniai apibrėžimai – pagal juos asmenybėje egzistuoja ir suvokiama pusė ir organinė pusė.

3. „Omnibuso“ apibrėžimai – terminas „asmenybė“ naudojamas viskame, kas liečia individą.

4. Asmenybė yra tai, kas sutvarko ir derina skirtingas individualaus elgesio rūšis

5. Asmenybė yra įsivaizduojama kaip skirtingi ir tipiški reguliavimo mėėginimai

6. asmenybę tapatina su unikaliais arba individualiais elgesio aspektais

7. asmenybė sudaro žmogaus esmę

Nors ir labai skirtingi ir įvairūs yra asmenybės apibrėžimai, vis tiek juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:

 pabrėžiama individualumo ir individualių skirtumų reikšmė

 asmenybė yra pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ar organizacija

 pabrėžiama, kad asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perspektyvomis

 asmenybė yra apibūdinama tomis charakteristikomis, kurios „atsako“ už pastovias elgesio formas

Asmenybės teorijos sudėtinės dalys. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiiesų yra,kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Paprastai manoma, kad išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus:

1. asmenybės struktūra – kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje, kas išlieka žmoguje pastoviausia skirtingose sąlygose.

2. motyvacija – turi paaiškinti kodėl žmonės elgiasi taip, o ne

e kitaip. Kokie specifiniai motyvai verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį

3. asmenybės vystymasis – kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės

4. psichopatologija – kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti

5. psichinė sveikata – turi pasiūlyti kriterijus sveikos asmenybės įvertinimui ir atsakyti į klausimus – kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai

6. asmenybės keitimas terapinio poveikio pagalba – kaip padėti žmonėms padidinti savo kompetenciją, pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių

Dažniausiai yra skiriami 9 teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės:

 laisvė – determinizmas. Jis kelia problemą, kokiu laipsniu žmogaus elgesys yra nulemtas faktorių, kurie visiškai ar bent dalinai yra už sąmonės ribų ir kiek žmogus turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį pats. Kiek žmogus yra laisvas rinkdamasis savo elgesį, o kiiek jo elgesį nulemia nuo jo nepriklausantys arba neįsisąmoninti veiksniai

 racionalumas – iracionalumas. Kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdienį elgesį

 holizmas – elementarizmas. Holizmo šalininkai teigia, kad žmogaus prigimtis yra tokia, kad elgesį galima paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip vieningą nedalomą visumą. Analitinio požiūrio atstovai teigia, kad elgesys gali būti paaiškintas tik analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai, nepriklausomai nuo visų kitų

 paveldimumas – aplinka.

 kintamumas – nekintamumas. Kiek žmogus gali fundamentaliai keistis gyvenimo eigoje.

 subjektyvumas – objektyvumas. Ar žmonės gyvena subjektyviam asmeniniam patirties pasaulyje ar elgesį labiau ve
eikia objektyvūs, išoriniai faktoriai

 proaktyvumas – reaktyvumas. Kur yra žmogaus elgesio, aktyvumo priežastys. Proaktyvaus požiūrio šalininkai teigia, kad visokių elgesio formų šaltiniai yra asmenybės viduje. Reaktyvaus požiūrio atstovai teigia, kad asmens elgesio priežastys yra aplinka ir elgesys interpretuojamas kaip reakcija į išorinio pasaulio stimulus

 homeostazė – heterostazė. Ar žmogus siekia įtampos sumažinimo ir vidinės būsenos išsaugojimo ar pagrindinė jo motyvacija yra nukreipta į vystymąsi, naujų stimulų paiešką ir savirealizaciją

 pažintumas – nepažintumas.

PSICHOANALIZĖ: Z. FREUD

Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją. Teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Psichologinis determinizmas. Žmogaus psichikoje, kaip ir materialiame pasaulyje, viskas turi savo priežastis ir paklūsta priežastingumo principui. Žmogaus psichikoje nėra tokio reiškinio, kaip laisva valia, o žmogaus gyvenime nėra tokio fenomeno, kaip atsitiktinumas. Suprasti žmogaus elgesį, reiškia pažinti šio elgesio vidines priežastis, t.y., jį sukėlusias mintis, norus ar jausmus. Kiekvienas žmogaus poelgis ir išgyvenimas turi savo priežastis, šios, savo ruožtu, yra sąlygotos ankstesnių išgyvenimų ir poelgių, todėl žmogaus praeitis tampa labai svarbi jo dabarties supratimui. Tačiau kiekvienas žmogus iš savo patirties žino, kad daug įvykių jo gyvenime įvyksta “savaime”, atsitiktinai, be jo valios ar net prieš valią; kita vertus, daugelis žmogaus poelgių atrodo nepriklausantys nuo jokių priežasčių, susiję tik su sąmoningu apsisprendimu ir laisva valia. Šiais at
tvejais nei pats asmuo, nei pašalinis stebėtojas negali rasti jokių priežasčių. Freud’as tvirtino, kad priežasčių nežinojimas nereiškia jų nebuvimo. Jei asmuo nežino savo elgesio priežasčių, tai reiškia, kad jis paprasčiausiai jų neįsisąmonina; jeigu jų nėra sąmonėje – reiškia, jos slypi pasąmonėje.

Lemiamas pasąmonės vaidmuo. Freud’o nuomone, žmogaus gyvenime svarbiausią vaidmenį vaidina ne sąmonė, bet pasąmonė. Žmogus yra iš esmės iracionali būtybė ir didžioji jo elgesio priežasčių dalis slypi už sąmonės ribų. Tikrosios mūsų elgesio priežastys yra mums patiems nežinomos.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Elgesio motyvacija. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali transformuotis iš vienos būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti. Psichinės energijos šaltinis yra neurofiziologinė sujaudinimo būsena, atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Freud‘o teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas.

Bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, atsirandančią dėl energijos susikaupimo. Freud‘as išskyrė 2 pagrindines instinktų grupes:

1. eros – instinktai, reikalingi gyvybiniams procesams palaikyti ir rūšies dauginimuisi.

2. tamatos – mirties instinktas. Žiaurumo ir agresijos pagrindas.

Biologiniai skatuliai. Būtent biologinę žmogaus prigimtį, pasąmonėje slypinčius instinktus Freud’as laikė pagrindiniu asmenybės aktyvumo šaltiniu. Psichoanalizėje šie žmogaus psichikoje slypintys instinktai yra vadinami potraukiais. Žmogaus atveju biologinius jo poreikius patenkinantis elgesys gali būti įvairus, priklausantis nuo individualaus patyrimo. Todėl potraukis reiškia tik vidinę genetiškai užprogramuotą psichikos būseną, kuriai esant, atsiranda psichinė įtampa, sk
katinanti individo aktyvumą, kuris, nors ir turi bendrą, genetiškai sąlygotą kryptingumą, gali pasireikšti labai įvairiu individualiu elgesiu. Potraukiai, pasireiškiantys psichikoje poreikiais ir troškimais sąmonėje, yra nepaprastai galingi, niekuomet neišsenkantys psichinės energijos šaltiniai. Jie glūdi asmenybės motyvacijos pagrinduose, jais remiantis, formuojasi kiti motyvai, ir visą žmogaus gyvenimą šie biologiniai įgimti potraukiai vaidina lemiamą vaidmenį sukeliant ir nukreipiant žmogaus elgesį. Potraukiams, Freud’o nuomone, būdingos 4 savybės:

1. šaltinis; 2.tikslas;3. objektas;4.galia.

Visų potraukių šaltinis slypi kūniškuose biofiziniuose procesuose. Kiekvienas potraukis turi savo bendrą tikslą, turi savo objektus, į kuriuos jie nukreipia individo aktyvumą ir kurių pagalba šis potraukiai yra patenkinami. Potraukio energijos kiekį, kuris tenka konkrečiam objektui, Freud’as vadino kateksiu, o pačius objektus – katektuotais objektais.

Seksualumas ir agresyvumas. Reikšmingiausias šioje teorijoje yra seksualinis potraukis, seksualumas paprastai laikomas visos psichoanalitinės asmenybės teorijos kertiniu akmeniu. Terminas “libido” – reiškia specifinę, su seksualiniu potraukiu susijusią psichinę energiją. Seksualinis potraukis yra įgimtas kiekvienam žmogui, jis išlieka aktyvus didžiąją gyvenimo dalį, ir, nepriklausomai nuo tų individualių prasmių, kurias jam suteikia atskiri individai, jis tarnauja vienam universaliam biologiniams tikslui – giminės pratęsimui ir rūšies išsaugojimui.

Vėliau Freud’as iškelia kitą fundamentalų žmogaus potraukį – agresyvumą. Agresyvumas, griovimo instinktas slypi giliai kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Žmogus negali atsikratyti agresyvumo, slypinčio jo prigimtyje. Daugiausia, aks įmanoma, tai nukreipti jį taip, kad žala būtų minimali.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi yra seksualinis instinktas. Psichoseksualinio vystymosi stadijos pavadintos pagal kūno dalį, kurią toje stadijoje stimuliuojant galima pasiekti pasitenkinimą.

Asmenybės vystymesi akcentuojama 2 faktorių reikšmė: frustracijos ir per didelio rūpinimosi. Frustracija – psichoseksualiniai vaiko poreikiai yra tėvų nutraukiami ir todėl nebūna patenkinami. Per didelis rūpestis – vaikui suteikiama per mažai galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas, todėl atsiranda jo priklausomybė.

Vaikiškasis seksualumas. Seksualinis potraukis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi. Šis potraukis pasireiškia pačiais pirmaisiais gyvenimo metais. Pirmaisiais gyvenimo metais seksualinio potraukio objektas yra paties vaiko kūnas, atskiros jo dalys. Šis reiškinys vadinamas autoritarizmu arba narcisizmu.

Psichoseksualinio vystymosi stadijos. Freud’as žmogaus seksualinio potraukio vystymesi išskyrė keletą dėsningų genetiškai sąlygotų stadijų, būdingų visiems žmonėms. Skirtingose seksualumo stadijose skirtingos kūno dalys tampa pagrindiniais seksualinio pasitenkinimo šaltiniais:

 oralinė fazė. Pirmuosius pusantrų gyvenimo metų pagrindinis seksualinio pasitenkinimo organas yra burna, liežuvis ir lūpos. Šioje fazėje skiriami 2 periodai:

o oralinio priėmimo periodas – susijęs su malonumu, kurį patiria kūdikis žįsdamas;

o oralinės agresijos periodas – susijęs su dantų dygimu.

 analinė fazė. Nuo pusantrų iki 3 metų pagrindiniu pasitenkinimo šaltiniu tampa tiesiosios žarnos galas. Vaikas patiria pasitenkinimą tuštindamasis arba jį sulaikydamas, be to patys tuštinimosi rezultatai tampa vaiko intensyvaus domėjimosi objektu.

 falinė stadija. Trečiųjų metų pabaigoje pagrindiniu seksualinio potraukio organu tampa lytiniai organai. Freud’o nuomone, šioje fazėje vaikai išgyvena stiprius jausmus susijusius su vyrišku lyties organu. Mergaitės, suvokę, kad neturi to, ką turi berniukai, jaučia pavydą ir tai yra gana stipraus menkavertiškumo jausmo priežastis. Berniukai, savo ruožtu, jaučia savo anatominio išskirtinumo netekimo grėsmę – kastracijos baimę.

 latentinė fazė. Apima laikotarpį nuo 5 – 7 iki paauglystės, pasižymi tuo, kad seksualinis potraukis tarsi visai išnyksta.

 genitalinė fazė. Apima laikotarpį nuo vėlyvos paauglystės iki vėlyvosios brandos, kuomet seksualinis potraukis normaliai yra patenkinamas.

Realiame asmenybės vystymesi šios stadijos nėra griežtai atskirtos viena nuo kitos, jos tolydžiai pereina viena į kitą.

Fiksacija ir regresija. Psichoseksualinio vystymosi metu seksualinė energija – libido palaipsniui nukreipiama nuo vieno objekto arba patenkinimo būdo į kitą objektą arba patenkinimo būdą. Tačiau ir naujoje vystymosi fazėje dalis libido lieka “pririšta” prie ankstesniųjų patenkinimo objektų ar būdų. Tai vadinama fiksacija. Esant nepalankioms vystymosi sąlygoms ši fiksacija gali būti labai stipri ir apsunkinanti tolimesnį vystymąsi.

Regresija reiškia priešingą normaliam vystymuisi eigą – grįžimą į ankstesnę vystymosi fazę. Ji gali būti susijusi su objektais arba patenkinimo būdais. Regresija į ankstesnę fazę įvyksta, kuomet vėlesnėje fazėje nėra galimybių pakankamai patenkinti seksualinį potraukį toje fazėje tinkamais objektais ar būdais.

Fiksacija ir regresija yra tampriai tarpusavyje susiję – regresija paprastai įvyksta į tą fazę, kurioje yra įvykusi fiksacija. Galima teigti, jog tam, kad įvyktų regresija, būtina ne tik trauma dabartyje, bet ir fiksacija praeityje.

Edipo kompleksas. 3 – 6 gyvenimo metais psichoseksualiniame asmenybės vystymesi įvyksta esminis pokytis – libido nukrypsta į išorės objektus. Pirmuoju tokiu objektu žmogaus gyvenime tampa priešingos lyties gimdytojas. Vaikas išgyvena labai stiprius, seksualinį atspalvį turinčius jausmus priešingos lyties gimdytojui. Kartu atsiranda konkurencijos, priešiškumo jausmai tos pačios lyties gimdytojui. Žinoma, tokie vaikų jausmai ir menkiausios jų apraiškos yra netoleruojami, todėl šie jausmai nuslopinami ir išstumiami pasąmonėn, kur jie gali išlikti visą gyvenimą kaip gilių vidinių konfliktų šaltiniai. Negalėdamas konkuruoti su savo tėvu ir jo pašalinti, berniukas siekia užimti jo vietą bent simboliškai, įsivaizduodamas save jo vietoje. Taip jo psichikoje pradeda veikti labai stiprus ir labai reikšmingas asmenybės vystymesi identifikacijos mechanizmas – susitapatindamas su savo tėvu, berniukas siekia būti toks, kaip jo tėvas, ir perima jo asmenybės savybes.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė. Sąmonė yra tai, kas betarpiškai suvokiama ir pergyvenama, visi tie psichikos reiškiniai, kurie egzistuoja individui dabartyje. Priešsąmonės turinį sudaro visi psichiniai reiškiniai, kurie dabartyje betarpiškai nesuvokiami ir neįsisąmoninami, tačiau kažkada yra buvę sąmonėje ir gali lengvai sugrįžti į ją. Tarp sąmonės ir priešsąmonės vyksta nuolatinė sąveika – tai, kas vieną akimirką yra sąmonėje, sekančią gali atsidurti priešsąmonėje. Priešsąmonė, gali būti įsivaizduojama kaip didžiulė individo suvokinių, įspūdžių, minčių, prisiminimų, sukauptų gyvenimo eigoje, saugykla. Pasąmonė kokybiškai skiriasi nuo sąmonės ir priešsąmonės. Jos turinys negali patekti sąmonėn savaime arba valinių pastangų dėka, nes yra sulaikomas aktyvių psichikos jėgų. Pasąmonės turinį sudaro nerealizuoti individo potraukiai, kuriems pareikšti trukdo visuomenės normos. Pasąmonėje slypi ir visa asmens individuali patirtis, kurios prisiminimai turėtų traumuojantį poveikį individui. Pasąmonės turinio neveikia laiko tėkmė, jis nesikeičia asmens gyvenimo eigoje. Tačiau būtent pasąmonėje slypi daugelis reikšmingiausių asmenybės savybių ir patirčių.

Sąmonė susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus išgyvena tam tikru metu.

Priešsąmonė susideda iš visos patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.

Pasąmonė yra primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie yra baisūs sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę, talpykla. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota. Simboline forma.

Id, Ego ir Superego. Šis asmenybės struktūros modelis vadinamas struktūrine hipoteze. Išskiriamos 3 pagrindinės asmenybės struktūros dalys, kurios esmingai skiriasi viena nuo kitos, tiek savo kilme tiek savo funkcionavimo ypatybėmis.

Id yra pati archaiškiausia asmenybės dalis, tai – biologinė prigimtis. Id turinį sudaro įgimti potraukiai. Kitos asmenybės dalys atsiranda iš Id diferenciacijos būdu. Id struktūra asmenybėje vadovaujasi malonumo principu – siekia besąlygiško, momentinio potraukių, poreikių patenkinimo ir psichinės įtampos sumažinimo. Id funkcionavimui būdingi pirminiai procesai, kurie tarnauja malonumo principui – tiesioginiam potraukių patenkinimui ir jų funkcionavimas turi mažai ką bendro su realybe. Pirminiams procesams būdingos 2 ypatybės:

 betarpiškas potraukio patenkinimas ir energijos iškrova

 lengvas psichinės energijos – kateksio perkėlimas nuo vienų objektų ar patenkinimo būdų į kitus

Id veikia pagal malonumo principą – energiją stengiasi iškrauti čia ir dabar, nežiūrint aplinkos sąlygų ar saugumo. Energijai kaupiantis didėja įtampa, nuo kurios Id išsilaisvina:

1. reflektoriniai veiksniai – Id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą

2. pirminis procesas – instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje

Ego labiausiai atitiktų sąmoningąjį “Aš”, kuriam būdinga savimonė ir savikūra. Gali būti laikomas centrine asmenybės dalimi, jei ne kelios išlygos. Ego atsiranda vystantis asmenybei būtent iš Id. Ego atsiradimas vėlgi tarnauja Id – kuomet tiesioginis potraukių patenkinimas tampa neįmanomas ir yra būtina atsižvelgti į aplinką, atsiranda Ego, kaip tarpininkas tarp Id ir aplinkos, kaip Id pagalbininkas, padedantis šiam gauti maksimalų pasitenkinimą konkrečioje aplinkoje. Ego, skirtingai nuo Id, vadovaujasi realybės principu. Ego funkcionavimui būdingi antriniai procesai, kurie pasižymi šiomis savybėmis:

 patenkinimo arba energijos iškrovos sulaikymui ir atidėjimui

 stipresniu psichinės energijos – kateksio prisirišimu prie konkrečių patenkinimo objektų arba būdų.

Svarbiausia Ego funkcija yra realybės tyrimas, t.y., tikrovės pažinimas ir prisitaikymas prie jos.

Superego yra “visuomenės balsas”, verčiantis individą paklūsti visuomenės reikalavimams. Superego turinį sudaro moralinės normos ir reikalavimai. Šie Superego reikalavimai yra labai griežti ir besąlygiški, jie retai kada būna suderinami su realybės principu. Nors Superego padeda individui kovoti su Id impulsais, verčia jį prisitaikyti prie visuomenės normų, dažnai Superego tampa vidiniu tironu, reikalaujančiu iš Ego besąlygiško paklusnumo. Freud’as skyrė 2 atskiras Superego dalis: sąžinę ir Ego idealą, turinčias didelę taką asmenybės funkcionavimui. Sąžinė baudžia asmenį kaltės jausmu už elgesį, prieštaraujantį moralės normoms, o Ego idealas verčia jį siekti tobulumo. Superego priskiriamos šios bendriausios moralinės funkcijos:

 pritarimas arba nepritarimas savo veiksmams ir norams

 kritiška savistaba

 savęs baudimas

 reikalavimai ištaisyti savo elgesio klaidas

 savęs pagyrimas už “gerus” priimtinus poelgius ir mintis.

Vidiniai asmenybės konfliktai. Asmenybė šioje teorijoje yra giliai prieštaringa, visos jos dalys kovoja tarpusavyje ir yra nesuderinamos. Kiekvienas žmogus yra pasmerktas amžiam vidiniam konfliktui tarp besąlygiškų moralinių Superego reikalavimų ir tiek pat besąlygiškų Id troškimų. Šio vidinio konflikto negali išvengti nė vienas žmogus, jo neįmanoma pašalinti, geriausiu atveju jį galima tik sumažinti.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Asmenybės gynybos mechanizmai. Asmenybėje veikia daug įvairių psichinių procesų, padedančių palaikyti psichinę pusiausvyrą ir sumažinti nerimą. Psichoanalizėje jie vadinami asmenybės gynybos mechanizmais. Jie pradeda veikti kiekvieną kartą, kai pasąmonėje kyla nepriimtinas asmenybei impulsas ir atsiranda reakcija į jį – nerimas. Gynybos mechanizmai nepašalina ir nesunaikina šio impulso, tačiau jie iškreipia realybę. Jie veikia automatiškai, be asmens valios ir ketinimo. Šie gynybos mechanizmai veikia pasąmonėje, todėl pats asmuo nieko nežino nei apie jų buvimą nei apie jų veikimo pasekmes.

Gynybos mechanizmai:

 išstūmimas. Mintys, jausmai, vaizdiniai, įvairūs prisiminimai ir fantazijos, keliantys grėsmę Ego, neįleidžiami sąmonėn, todėl asmuo nieko nežino apie jų egzistavimą.

 projekcija. Asmuo nesąmoningai priskiria kitam asmeniui savo paties sau nepriimtinus jausmus, norus ar ketinimus.

 perkėlimas. Įvairūs žmonės ar reiškiniai neretai sukelia jausmus, kurie yra nepriimtini Ego ar Superego. Stiprūs jausmai sunkiai pasiduoda išstūmimui, todėl jie dalinai arba net pilnai įsisąmoninami, bet būdami nukreipti į kitus asmenis ar reiškinius nei tie, kurie sukėlė šiuos jausmus.

 racionalizavimas. Jo esmę sudaro klaidingas savo elgesio priežasčių ir tikslų paaiškinimas ir neadekvatus situacijos, kurioje atsidūrė asmuo, interpretavimas. Racionalizuojant pateikiami paaiškinimai yra logiški ir neprieštaraujantys sveikam protui. Yra nurodomi keli būdingi racionalizacijos požymiai:

o perdėtas argumentavimas

o prieštaravimų buvimas

o perdėtas emocingumas

 atoveiksmis. Asmenybei nepriimtinas jausmas ar nuostata sąmonėje pakeičiami priešingu jausmu ar nuostata. Paprastai atoveiksmis pasireiškia tuomet, kaip nepriimtinas impulsas yra labai stiprus ir išstūmimas ar kiti gynybos mechanizmai gali būti nepakankamai efektyvūs.

Brandi asmenybė – tai asmuo, sugebantis palaikyti gilius, pastovius ryšius su savo artimaisiais ir sugebantis atlikti visuomenei reikalingas veiklas.

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Freud’as asmenybės tipologijai skyrė mažai dėmesio. Tačiau psichoanalizėje kartais kalbama apie tipiškas asmenybes, kurių formavimąsi lemia specifiniai psichoseksualinio vystymosi vaikystėje ypatumai. Šie asmenybės tipai, susiję su fiksacijomis pregenitalinėse vystymosi stadijose, pasižymi dideliu egocentrizmu, jų asmenybėse narcisizmas pasireiškia stipriau, nei pas kitus. Kiekvienas iš šių tipų pasižymi specifiniais bruožais, kurie susiję su seksualinio potraukio pasireiškimo atitinkamose vystymosi stadijose ypatumais.

Oralinio priimančiojo tipo asmenybė, susijusi su fiksacija šioje stadijoje, pasižymi perdėtu oraliniu aktyvumu.

Oraliniam agresyviajam tipui būdinga perdėtas pesimistiškumas ir agresyvumas. Toks asmuo linkęs ginčytis, yra sarkastiškas, mėgsta daryti kandžias pastabas.

Analinis agresyvusis tipas, pasižymi žiaurumu, polinkiu viską griauti, netvarkingumu.

Analinis susilaikantysis tipas pasižymi užsispyrimu, uždarumu, polinkiu viską kaupti, rigidiškumu ir įkyrumu, tvarkos ir švaros siekimu.

Faliniam tipui būdingas pastovaus pripažinimo ir pritarimo siekimas.

ASMENYBĖS PAŽINIMAS

Psichoanalizėje asmenybės pažinimas neatsiejamas nuo asmenybės keitimo. Konkrečios asmenybės pažinimo priemonės psichoanalizėje yra vertingos tiek, kiek jos panaudojamos bendrame psichoanalitinės terapijos kontekste. Paprastai skiriami tokie metodai:

 laisvosios asociacijos – be kritikos ir įvertinimo sakyti viską, kas ateina į galvą, nieko nenutylint ir neslepiant, nepriklausomai nuo to, kad jo mintys jam pačiam gali atrodyti kvailos, juokingos ar beprasmės.tuomet į sąmonę palaipsniui iškyla seniai užmiršti prisiminimai, slaptos mintys ir troškimai, netikėtos fantazijos ar idėjos.

 sapnų analizė. Tai, ką žmogus patiria sapnuodamas ir ką vėliau nubudęs prisimena kaip sapną, tėra sapno paviršius, galutinis sudėtingų pasąmoningų procesų veikimo rezultatas. Tie sapno elementai, kuriuos asmuo prisimena nubudęs, sudaro akivaizdų sapno turinį. Miegant, susilpnėjus arba išnykus sąmonės kontrolei, sustiprėja asmenybei nepriimtini, grėsmingi pasąmonės impulsai. Sapnai tarnauja miego išsaugojimui, juose Id impulsai gauna galimybę dalinai pasireikšti, tačiau nepasiekia tokio intensyvumo, kad asmuo nubustų. Kita sapno reikšmė – nerealizuotų norų patenkinimas. Pasąmonės reiškinius, sukeliančius sapnus, Freud’as vadino latentiniu sapno turiniu. Slaptą sapno turinį sudaro 3 rūšių reiškiniai:

o visi realūs poveikiai miegančiojo psichikai, kurie gali atsispindėti sapne;

o dabartinio gyvenimo rūpesčiai, jausmai ir mintys, kurie lieka aktyvūs miegant ir atsispindi sapnuose;

o nuslopinti Id impulsai, kurie budrumo būsenoje negali pasireikšti asmens sąmonėje ar elgesyje dėl gynybos mechanizmų veikimo.

ANALITINĖ PSICHOLOGIJA: K.G. JUNGAS

Jungas, kaip ir Froidas, akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui, tačiau nesutiko su seksualinio instinkto, kaip visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu.

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Priešybių vienybė. Priešybės yra pasaulio varomoji jėga. Priešingų polių buvimas yra įtampos ir energijos šaltinis.kuo didesnis yra prieštaravimas tarp priešingų reiškinių, tuo didesnis energijos kiekis yra generuojamas. Priešybės yra ir psichinės energijos šaltinis. Psichikoje kiekvienas noras, kiekvienas jausmas turi sau priešingą. Jeigu nebūtų šių priešingų polių, asmenybėje nebūtų energijos ir nebūtų įmanomas joks aktyvumas. Sąmonė ir pasąmonė yra ne tik visiškai skirtingi, netgi priešingi asmenybės aspektai, bet ir 2 neatsiejamos asmenybės pusės, nuolat kovojančios viena su kita ir tuo pat metu papildančios viena kitą, nuolat besikeičiančios energija ir pereinančios viena į kitą.

Determinizmas, teleogizmas ir sinchroniškumas. Asmenybė egzistuoja laike, žmogaus gyvenimas nuolatos vyksta iš praeities į ateitį, todėl kiekvienas psichikos reiškinys turi savo priežastį praeityje ir tikslą ateityje. Jungo nuomone, abu žmogaus elgesio aiškinimo principai – determinizmas ir teleologinis – yra vienodai svarbūs ir reikšmingi asmenybės supratimui. Vėliau Jungas iškėlė dar ir 3 reiškinių tarpusavio sąryšio principą – sinchroniškumą, pasireiškiantį sutapimais, kurių neįmanoma paaiškinti nei priežastingumu, nei tikslingumu.

Bendražmogiškasis individo patyrimas. Kiekvieno žmogaus asmenybėje slypi ne tik individuali, jo gyvenimo eigoje sukaupta patirtis, bet ir bendražmogiškas, visos žmonijos savo evoliucijos eigoje sukauptas patyrimas. Jis yra perduodamas paveldint. Gimdamas žmogus atsineša su savimi į pasaulį ne tik biologinius, ankstesnėse vystymosi pakopose atsiradusius instinktus bei potraukius, bet ir grynai žmogiškąsias savybes, esminius žmogaus reagavimo į pasaulį būdus bei universalias pasaulio pažinimo schemas. Šią įgimtą ir visiems žmonėms bendrą patirtį Jungas pavadino kolektyvine pasąmone.

Kolektyvinei pasąmonei nerūpi individualybės likimas. Konkretaus žmogaus gyvenimas yra tik priemonė kolektyvinės pasąmonės realizacijai. Individo kolektyvinėje pasąmonėje slypi įgimtos, universalios idėjos ir vaizdiniai, lemiantys ne tik elementarų jo elgesį, bet ir pačių aukščiausių asmenybės funkcijų pasireiškimą.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija – libido. Jungo teorijoje, libido – neutrali psichinė energija, neturinti seksualinio pobūdžio. Asmenybėje pasireiškia tie patys bendrieji energijos principai, kurie būdingi fiziniam pasauliui:

 ekvivalentiškumo principas – energijos kiekis yra baigtinis, energija neatsiranda iš nieko ir neišnyksta, o tik perskirstoma tarp atskirų sistemų;

 entropijos principas – energija turi tendenciją pasiskirstyti tolygiai, t.y., ji pereina iš tų sričių, kuriose jos yra daugiau, į tas sritis, kuriose jos yra mažiau. Etropija reiškia palaipsnį energijos skirtumų vienodėjimą, įtampų mažėjimą ir visišką skirtumų išnykimą.

Bendriausia asmenybės tendencija, o tuo pačiu ir pagrindiniu jos aktyvumo šaltiniu Jungas laikė asmenybės savirealizacijos tendenciją. Savirealizacija yra aukščiausias tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos tikslas. Savirealizacijoje reikšmingiausias yra kolektyvinės pasąmonės atskleidimas, maksimalus jos pasireiškimas žmogaus sąmonėje ir jo veikloje. Galutinis atskiro individo savirealizacijos tikslas yra savasties pasiekimas. Savastis – tai asmenybės centras, integruojantis visas priešingas joje egzistuojančias jėgas, reiškinius ir funkcijas.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Dvi gyvenimo dalys. Jungas nepateikia vieningos asmenybės vystymosi teorijos. Vietoj to jis nagrinėja asmenybės vystymąsi daugeliu įvairių aspektų. Jis nelaikė vaikystės lemiamu asmenybės vystymosi laikotarpiu. Jo nuomone, asmenybė vystosi visą gyvenimą, ir antroji gyvenimo pusė asmenybės vystymuisi turi gal net didesnę reikšmę. Iš esmės, asmenybės vystymesi Jungas išskiria 2 etapus:

 pirmoji gyvenimo pusė – asmuo yra orientuotas į išorinį pasaulį, jis siekia įsitvirtinti visuomenėje, siekia būti toks, kokio iš jo reikalauja jo atliekami socialiniai vaidmenys. Siekia prestižo, pripažinimo, materialinio gerbūvio, gausių socialinių ryšių. Asmenybės vystymuisi pirmojoje gyvenimo pusėje būdinga adaptacija – prisitaikymas prie visuomenės, kolektyvinio gyvenimo normų įsisavinimas. Asmens adaptacija visuomenėje yra būtina tam, kad asmuo galėtų vėlesniame etape siekti individualizacijos. Gera adaptacija yra įmanoma tik tuomet, kai asmuo yra harmonijoje su pačiu savimi, ir atvirkščiai – adaptacija visuomenėje būtina vidinės darnos pasiekimui.

 antroji gyvenimo pusė – nuo gyvenimo vidurio vis labiau imama gilintis į savo vidinį pasaulį, siekiama atskleisti savo bendražmogiškąją patirtį – savo kolektyvinę pasąmonę. Praktiškasis protas užleidžia vietą išminčiai, visuomeniškasis žmogus tampa dvasinguoju žmogumi.

Progresija ir regresija. Jungas išskiria 2 asmenybės vystymosi aspektus:

 progresiją. Tai į ateitį nukreipta asmenybės brendimo tendencija, pasireiškianti vis didesniu asmenybės sudėtingumu ir vis didesne jos darna.

 regresiją. Tai tendencija, nukreipta į praeitį. Tai tikslingas, visiškai suprantamas asmenybės grįžimas atgal, susidūrus su neįveikiamomis kliūtimis ar priėjus aklavietę tam, kad surasti naują vystymosi kelią.

Individuacijos procesas. Individuacija reiškia kiekvienos asmenybės dalies maksimalią diferenciaciją ir atsiskyrimą nuo likusių, maksimalų išsivystymą ir pasireiškimą. Tai visuminis atskiros asmenybės vystymasis – kiekvienas individas siekia maksimaliai išsiskirti iš jį supančios aplinkos, maksimaliai išvystyti savo galias ir gebėjimus, tapti vientisu asmeniu. Individuacijos metu palaipsniui atsiveria kolektyvinės pasąmonės archetipai ir iškyla pavojus jais susižavėti. Jei asmeniui pasiseks, jis atras savo visumos archetipą – Savastį. Šiame procese taip pat vyksta ir sąmonės vystymasis ir pasąmonės atskleidimas. Sąmonė turi saugoti individo savimonę ir jo protą, ginti logiškumą ir objektyvumą; pasąmonė turi turėti galimybę atskleisti visą savo prieštaringumą ir iracionalumą

Individuacijos procese, vis labiau diferencijuojantis asmenybei, pasiekus įvairovę, iškyla integracijos būtinybė. Skirtingos asmenybės dalys, priešingi jos poliai integruojami naujoje – transcendentinėje funkcijoje, kurios dėka peržengiamos priešybės ir pasiekiama nauja asmenybės vienovė kokybiškai aukštesniame lygyje.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Analitinėje psichologijoje asmenybės struktūra yra labai sudėtinga, susidedanti iš daugelio komponentų, kurie sąveikauja ir yra susiję tarpusavyje sudėtingais ir nevienareikšmiais ryšiais. Bendriausia prasme asmenybę sudaro 3 klodai: sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.

Sąmonė. Sąmonės turinį sudaro betarpiški tikrovės suvokiniai, dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai. Centrinė sąmonės dalis yra Ego – sąmoningasis aš. Tai sąmonės centras, atsakingas už asmenybės tapatumo ir tolydumo jausmus, užtikrinantis betarpišką asmens sąveiką su aplinkiniu pasauliu. Sąmonės turinys priklauso nuo:

1. asmenybės funkcijų – pojūčių, jausmų, intuicijos ir mąstymo

2. asmenybės orientacijos krypties

Individualioji pasąmonė. Yra artima sąmonei sritis, susidedanti iš to, kas buvo anksčiau sąmoninga, bet tapo užmiršta arba išstumta. Tai asmeninės gyvenimo patirties saugykla. Individualios pasąmonės turinys yra atviras sąmonei ir egzistuoja žymi abipusė sąveika tarp jų. Reikšmingą vietą individualioje pasąmonėje užima kompleksai. Kompleksas yra atskira, organizuota jausmų, minčių, suvokimų ir prisiminimų visuma, egzistuojanti individualioje pasąmonėje. Jie yra santykinai savarankiški psichikos dariniai, jie gali turėti žymią įtaką asmens elgesiui, o kartais gali visiškai užvaldyti jo sąmonę ir elgesį.

Kolektyvinė pasąmonė. Tai galingiausia psichikos sistema, galų gale lemianti visą individo gyvenimą ir jo likimą. Kolektyvinė pasąmonė yra ne tik žmonijos, bet ir ankstesnių gyvūnijos rūšių įgimtų patirčių saugykla, kuri praktiškai yra neišsemiama. Kolektyvinėje pasąmonėje neegzistuoja nei laiko, nei erdvės. Jos turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam stebėjimui ir pažinimui. Betarpiškiausiai jos turinys atsiskleidžia individo sapnuose, vizijose, mituose, pasakose, meno kūriniuose.

Archetipai. Struktūrinius kolektyvinės pasąmonės elementus Jungas vadino archetipais. Archetipas yra universali minties forma, idėja, turinti savyje stiprią emocinę galią. Būtent archetipai lemia universaliuosius žmogaus pasaulio suvokimo ir veikimo jame būdus, tai tarsi pirminės, įgimtos pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Plačiausiai Jungo teorijoje yra nagrinėjami šie archetipai:

 Persona. Tai išorinė kaukė, vaidmenų visuma, susikurta asmens prisitaikant prie visuomenės reikalavimų.

 Animus ir Anima. Anima yra moteriškasis pradas, slypintis vyro pasąmonėje, o Animus – vyriškasis pradas moteryje. Anima lemia intuityvumą, pasyvumo ir priklausomybės ilgesį, siekimą globoti. Animus lemia racionalumą, valios stiprybę, norą kovoti.

 Šešėlis. Jis susideda iš gyvūniškųjų instinktų, kuriuos žmogus paveldėjo evoliucijos eigoje iš žemesniųjų gyvūnų. Jame slypi vitalinė energija, spontaniškumas, tačiau kartu tai ir grėsminga jėga, kuri nevaldomai prasiveržusi į žmogaus elgesį gali turėti didžiulį destruktyvų poveikį. Pažintas ir integruotas asmenybės visumon Šešėlis suteikia asmenybei pilnatvę ir trimatiškumą.

 Savastis. Tai svarbiausias archetipas, išreiškiantis žmogaus vienovės siekimą. Savastis – asmenybės centras, apie kurį grupuojasi visos kitos struktūros. Savastis yra galutinis asmenybės vystymosi tikslas. Savasties archetipas negali atsiskleisti tol, kol pilnai nediferencijuojasi ir nesusiformuoja visos kitos asmenybės dalys, todėl savasties radimas įmanomas tik antroje gyvenimo pusėje.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Asmenybės nuostatos. Žmogaus asmenybei yra būdingos 2 fundamentalios nuostatos: ekstraversija ir intraversija. Ekstravertinei nuostatai būdinga orientacija išorėn – į aplinką, materialų pasaulį, kitus žmones. Intravertinei nuostatai būdinga orientacija vidun – į save patį, subjektyvųjį asmens pasaulį.

Psichologinės funkcijos. Jungas išskyrė 4 bendrąsias funkcijas, kurių pagalba žmonės pažįsta pasaulį ir sąveikauja su juo: mąstymas, jautimas, jutimas ir intuicija. Mąstymą ir jautimą Jungas vadino racionaliomis funkcijomis, o jutimą ir intuiciją – iracionaliomis. Racionaliosioms funkcijoms yra būdingas patyrimo apibendrinimas ir įvertinimas. Iracionalios funkcijos atskleidžia tikrovę tokią, kokia ji yra, jos nevertinant.

Transcendentinė funkcija. Tai penktoji Jungo išskirta funkcija, kuri integruoja likusias. Ji asmenybėje suvienija priešingas dalis, padeda įveikti jų tarpusavio prieštaravimą. Jos dėka, sąmonė ir pasąmonė tampa asmenybėje lygiavertės ir tampa įmanomas visapusiškas jų abiejų pasireiškimas. Vienydama priešingas asmenybės dalis, ši funkcija padeda siekti Savasties.

Sąveika tarp asmenybės sistemų. Jungo nuomone, asmenybėje visos struktūrinės dalys, funkcijos ir nuostatos sąveikauja tarpusavyje 3 būdais:

 prieštaravimu. Jis pasireiškia tuo, kad atskiros asmenybės savybės turi priešingas ypatybes ir yra tarpusavyje nesuderinamos. Tai psichinės energijos šaltinis.

 kompensacija. Pasireiškia tuo, kad viena psichinė struktūra pasireiškia arba vystosi tam, kad būtų atsvertas kitos funkcijos nepakankamas pasireiškimas arba išsivystymas.

 vienybe. Atskiros, netgi priešingos asmenybės sistemos gali ne tik prieštarauti viena kitai ar kompensuoti viena kitą, bet ir susivienyti, sudaryti priešybių vienovę, sintezę.

Brandi asmenybė. Brandi asmenybė visų pirma pasižymi pakankamai išvystytomis visomis 4 funkcijomis ir jų panaudojimu. Brandi asmenybė yra pasiekusi individuaciją. Esminė brandžios asmenybės ypatybė – Savasties archetipo atskleidimas.

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Jungas pateikia asmenybės tipų klasifikaciją, paremtą dominuojančios asmenybėje nuostatos deriniu su asmenybėje dominuojančia vien iš 4 psichologinių funkcijų.

Mąstantis tipas. Tai asmuo, kurio psichikoje vyrauja mąstymo funkcija. Jis apsvarsto ir priima sprendimus, pagrįstus objektyviais duomenimis, faktais. Mėgsta logiką, tvarką ir remiasi savo gyvenime aiškiais principais, nemėgsta ir bijo iracionalumo.

 Mąstantis ekstravertas koncentruoja savo dėmesį į objektus, tačiau jis pernelyg lengvai prisiriša prie faktų, nesugeba pažvelgti anapus jų ir kurti abstrakčias idėjas, siekdamas aiškumo kuria viską paaiškinančias logines schemas.

 Mąstantis intravertas domisi ne faktais, bet idėjomis. Kelia klausimus ir kuria teorijas, iškelia naujus požiūrius, tačiau mažai remiasi faktais. Labiau domisi vidine realybe.

Jaučiantis tipas. Jo psichikoje vyrauja jausmo funkcija, kuri artimiausiai susijusi su tarpasmeniniais santykiais.

 Jaučiantis ekstravertas yra gerai prisitaikęs gyventi visuomenėje, vertindamas tai, kas visuotinai vertinama, jis neturi jokių sunkumų sutariant su savuoju laikmečiui socialine aplinka. Toks asmuo yra žavus ir taktiškas, empatiškas ir padedantis kitiems, jis puikiai jaučiasi būdamas įvairiose grupėse skirtingose kompanijose.

 Jaučiantis intravertas vadovaujasi vidiniais veiksniais, todėl išoriškai gali atrodyti šaltas ir bejausmis. Nors toks asmuo atrodo uždaras, tačiau jis giliai supranta ir jaučia kitus žmones. Yra ištikimas draugas.

Juntantis tipas. Jis priima viską taip, kaip yra. Gyvena įspūdžiais ir vengia vertinimų. Jam svarbiausia – patiriamų pojūčių stiprumas ir jų teikiamas malonumas.

 Juntantis ekstravertas suvokia pasaulio įvairovę ir jo reiškinių unikalumą, jis gerai skiria spalvas, formas, garsus, daiktų ir reiškinių tarpusavio santykius. Jis gyvena betarpiškais aplinkos poveikiais ir iš aplinkos gaunamais įspūdžiais ir pastoviai ieško savo aplinkoje žmonių, daiktų, situacijų, kurios sukeltų jam stipriausius pojūčius.

 Juntančiam intravertui svarbiausi yra jo apties pojūčiai, sukelti išorinio pasaulio objektų. Jį dažnai sunku suprasti, nes nemoka išreikšti savęs žodžiais. Toks asmuo dažnai būna perpildytas įspūdžių ir jam reikia laiko šiems įspūdžiams asimiliuoti. Gyvena vaizduotės, vaizdinių ir fantazijų pasaulyje.

Intuityvus tipas. Psichikoje vyrauja intuicijos funkcija. Toks asmuo pažįsta ir priima tikrovę betarpiškos įžvalgos, nuojautos dėka.

 Intuityvus ekstravertas gyvena išoriniame pasaulyje, remdamasis savo intuicija. Nekenčia to, kas yra įprasta, stabilu irs augu, negerbia tradicijų ir papročių, dažniausiai ignoruoja kitų nuomones ir jausmus. Nors atrodo nerūpestingas nuotykių ieškotojas, tačiau tikrumoje turi savo gilią asmeninę moralę, paremtą ištikimybe savo asmeninei nuomonei ir intuityviam požiūriui. Nuolat ieško naujų galimybių, sugeba matyti neįprastus dalykus įprastinėse situacijose.

 Intuityvus intravertas yra pasinėręs į savo vidinio pasaulio gelmes. Būdamas abejingas išoriniam pasauliui, toks asmuo gyvena pasinėręs į savo fantazijas ir svajones.

ASMENYBĖS PAŽINIMAS

Asociatyvinis eksperimentas. Tiriamajam pateikiama 100 žodžių, į kurių kiekvieną tiriamais turi atsakyti pirmu į galvą atėjusiu žodžiu. Kiekvienos žodinės reakcijos laikas buvo matuojamas chronometru.

Sapnų analizė. Analizuojama sapnų seka.

INDIVIDUALI PSICHOLOGIJA: A.ADLERIS

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Individualioji psichologija remiasi šiais pagrindiniais principais: visybiškumu, tikslingumu ir visuomeniškumu. Visybiškumas ir tikslingumas yra būdingi apskritai visai gyvybei, o visuomeniškumas yra išskirtinė žmogaus ypatybė.

Visybiškumas. Kiekvienos gyvos būtybės dalys sudaro vieningą visumą, organizme atskiro organo funkcionavimas neįmanomas be viso organizmo darnios sąveikos, o viso organizmo normalus funkcionavimas neįmanomas be kurio nors vieno organo veikimo. Gyvame organizme visuma nulemia dalis. Tai, kas būdinga fiziologinėms funkcijoms, būdinga ir psichikos funkcijoms, sudarančioms darnią visumą ir izoliuotai neegzistuojančioms.

Tikslingumas. Kiekvienos gyvos būtybės aktyvumas yra tikslingas, nukreiptas į savo gyvasties išsaugojimą ir pratęsimą. Tikslingumu pasižymi ne tik fiziologinės organizmo funkcijos, bet ir gyvūnų psichinės funkcijos bei elgsena. Kuo sudėtingesnis gyvūnas, tuo sudėtingesni, didesnę aplinkos sritį apimantys ir labiau nutolę laike yra jo tikslai. Egzistuoja tokių tikslų hierarchija – paprastesni, trumpalaikiai tikslai yra tik priemonės pasiekti aukštesnį juos vienijantį tikslą, keli aukštesnieji tikslai sudaro vieningą visumą, kuri tarnauja dar aukštesnio tikslo pasiekimui. Pagaliau patys aukščiausi, pastoviausi tikslai vienija ir organizuoja visą gyvybinę veiklą ir suteikia jai vieningą kryptį.

Visuomeniškumas. Tik visuomenėje individas gali tapti žmogumi, tik gyvenant visuomenėje galia atsirasti, susiformuoti ir reikštis žmogaus asmenybė. Visa, ką daro atskiras individas neišvengiamai paliečia kitus, todėl kiekvienas individo veiksmas ir poelgis kartu yra ir socialinis veiksmas bei įvykis. Kiekvienas asmens veiksmas ar poelgis visada yra reakcija į jo socialinę aplinką ir kartu yra priemonė tai aplinkai paveikti. Todėl žmogaus elgesys gali būti teisingai suprastas tik tuomet, kuomet atsižvelgiama į tą aplinką, kurioje jis pasireiškia.

ASMENYBĖS VAROMOSIOS JĖGOS

Pranašumo siekimas ir menkavertiškumo jausmas. Pagrindinė varomoji asmenybės jėga yra pastovus augimo, įveikimo, pranašumo, tobulumo siekimas. Iš pradžių Adleris kalbėjo apie šio instinkto socialinį atitikmenį – „valdžios“ siekimą, pasireiškiantį siekimu dominuoti ir valdyti kitus. Vėliau „galios siekimą“ pakeitė „pranašumo siekimu“, kuris yra daug platesnis ir gali pasireikšti labai įvairiai. Vėliau Adleris vis dažniau ėmė minėti „tobulumo siekimą“ – siekimą tobulinti ir vystyti save, pasiekiant įmanomai geresnių rezultatų, susikuriant įmanomai geresnį, artimą idealiam gyvenimą. Šiuo metu vis plačiau naudojamas „reikšmingumo siekimas“, reiškiantis siekimą būti svarbiu, kitų vertinamu, reikalingu visuomenės nariu, gyvenančiu prasmingą gyvenimą ir turinčiu įtakos tam, kas vyksta visuomenėje.

Tačiau pranašumo siekimas yra neatsiejamas nuo menkavertiškumo jausmo. Tai 2 tos pačios vieningos tendencijos, poliai. Pranašumo siekimas visada yra menkavertiškumo jausmo kompensacija – tiek kaip universalus bendražmogiškas fenomenas, tiek kaip konkretaus pranašumo siekimas mėginant įveikti ir pašalinti konkretų fizinį ar psichinį trūkumą. Menkavertiškumo jausmas – tai greičiau specifinė asmens buvimo pasaulyje būsena, giliai visą asmenybę persmelkiantis išgyvenimas, nei epizodiškai juntamas sąmoningas jausmas. Menkavertiškumo jausmas gali slypėti asmenybėje net tuomet, kai asmuo jaučiasi patenkintas savimi ir pranašesnis už kitus. Tai universali žmogaus charakteristika.tačiau būtent šis menkavertiškumo jausmas yra galingas, neišsenkantis stimulas vystytis ir tobulėti.

Socialinis jausmas. Asmenybėje egzistuoja ir kita jėga, atsverianti individualistinį pranašumo siekimą ir sąlygota visuomeninės žmogaus prigimties. Adleris buvo įsitikinęs, kad individualioje žmogaus psichikoje turi būti jėga, atitinkanti jo visuomeninę prigimtį, skatinanti individą gyventi visuomenėje ir užtikrinanti visuomenės narių bendradarbiavimą. Ši jėga yra vadinama socialiniu jausmu arba socialiniu interesu. Ji pasireiškia solidarumo, visuomeniškumo jausmu, empatija, draugiškumu. Tai universali teigiama nuostata žmonių atžvilgiu, kaip besąlygiškas palankumas kitiems, kaip rūpinimasis kitais ir noras jiems gero. Su socialiniu jausmu tiesiogiai susijusi žmogaus dora, jo moralumas, nes moralus elgesys visada yra pagrįstas skaitymuisi su kitais žmonėmis, jų vertinimu ir gerbimu. Etiškas žmogus visada jaučia atsakomybę prieš kitus ir pareigą jiems. Socialinio jausmo palydovas yra sveikas protas arba nuovoka – intuityvus gyvenimo dėsnių ir žmonių tarpusavio sugyvenimo normų žinojimas. Būtent sveikas protas sąlygoja asmens objektyvumą ir logiškumą, sugebėjimą atsiriboti nuo savęs troškimų, iliuzijų ir jausmų, sugebėjimą matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Socialinis jausmas gimdo drąsą, nes drąsa veikti, kurti, gyventi kyla iš pasitikėjimo kitais ir tikėjimo visuomenės teisingumu bei žmonijos išmintingumu.

Visuomeniškumo jausmo vystymosi seka

Seka Apibūdinimas

Polinkis

Potencialus Visuomeniškumo jausmas yra įgimtas, kurį reikia sąmoningai vystyti ir įdiegti į žmogaus įgūdžius ir sugebėjimus. Žmogus gimsta tik su jo užuomazgomis, tad jį reikia vystyti. Kuomet visuomeniškumo jausmas tampa sugebėjimu, tuomet reikia ugdyti motyvaciją ir tam tikrą požiūrį, kad visuomeniškumo jausmas būtų naudojamas.

Sugebėjimas

Elgesinis Tai sugebėjimas užmegzti kontaktą su kitais, bendravimas su kitais ir santykių palaikymas. Sugebėjimas kooperuotis priklauso nuo visuomeniškumo jausmo laipsnio .

Intelektualus Kitų požiūrių ir poreikių supratimas, kitų žmonių mąstymo būdo priėmimas, tarpusavio žmonių priklausomybės suvokimas, kitų žmonių įnašų į visuomenę suvokimas ir įvertinimas.

Emocionalus Empatija, buvimo kartu jausmas, sugebėjimas jausti ir išreikšti priėmimą, patikimą, meilę kitiems

Gyvenimo stilius Pozicinis Jautimasis namie (žemėje), harmonijos su visata jausmas, gili identifikacija su kitais, gilus priklausomybės ir tvirtumo jausmas socialinėje evoliucijoje

Motyvacinis Palaikymas aktyvaus, kūrybingo ir dosnaus susidomėjimo kitų gerbūviu, pagalba bendruomenei, besąlyginių, spontaniškų ir pozityvių socialinių pastangų vykdymas. Tai pastovus idealios visuomenės siekimas.

Asmenys, turintys įtakos ir socialinis prisitaikymas

Ankstyvasis vystymasis Motina Visų pirma, kontaktų ir bendradarbiavimo galimybė atsiranda tarp motinos ir vaiko. Šios galimybės turi būti išplėstos į kitus socialinius kontaktus. Motina gali klaidingai riboti vaiko susidomėjimą, leisdama jam būti tik su ja.

Tėvas Tai 2 galimybė užmezgant ryšius su vaiku ir praplečiant jas už namų ribų. Jis gali pratęsti tai, ką pradėjo motina arba kompensuoti tai, ko ji nesugebėjo padaryti.

Broliai ir seserys Tai 3 vaiko galimybė užmegzti ryšius su išoriniu pasauliu.

Mokytojai Jei šeimos nariams nepavyko išugdyti vaikui sugebėjimo bendradarbiauti, mokytojai yra paskutinė galimybė išvystyti šią esminę žmogaus savybę. Ankstesnės klaidos gali būti pataisytos mokykloje.

Vėlyvasis vystymasis Draugai Padrąsinantys ir palaikantys draugai suteikia daug galimybių įsigyjant interesų ir įsijungiant į veiklas, skatinančias abipusią naudą. Kai kuriems žmonėms draugai gali pakeisti šeimą.

Mylimasis Tokie santykiai gali giliai praturtinti visuomeniškumo jausmą tarp abiejų asmenų kaip ir tarp visuomenės ir poros. S

Bendradarbiai Reikšmingas darbas kartu su kūrybingais ir palaikančiais kolegomis gali skatinti vertingą individualumo arba komandos suvokimą.

Parapijiečiai Padeda išvystyti priklausymo grupei jausmą.

Terapeutas Sukuria saugius ir palaikančius santykius, tam kad individas galėtų sukurti aptikimą ir emocinį ryšį, kuris vėliau turės būti perkeltas į normalų gyvenimą.

Prisitaikymas Normalus Visuomeniškumo jausmas yra psichinės sveikatos požymis.

Blogas Psichinių ligų šaltinis.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Ypatingas dėmesys yra skiriamas ankstyvajai vaikystei, laikant ją svarbiausiu asmenybės vystymosi laikotarpiu, kuriame susiformuoja asmenybės branduolys, išliekantis nepakitęs visą vėlesnį gyvenimą.

Lemiamas asmenybės vystymosi veiksnys. Išskirtinis individualiosios psichologijos bruožas ir ypatingas jos nuopelnas vaiko asmenybės supratimui yra paties vaiko, jo individualaus Aš pripažinimas lemiančiu asmenybės vystymosi veiksniu. Asmenybės vystymesi svarbiausias, lemiantis veiksnys yra pati asmenybė. „Ne paveldimumas ir ne aplinka yra lemiantys veiksniai – jie tik suteikia poveikius, į kuriuos individas reaguoja remdamasis savo individualizuota kūrybine galia“.

Menkavertiškumo sąlygos. Kiekvienas žmogus vaikystėje giliai išgyvena savo menkavertiškumą. Kiekvienas vaikas, pradėjęs suvokti save kaip atskirą asmenį, tampa galinčiu palyginti save su kitais, visų pirma su tėvais, kurie jį pranoksta visa kuo. Lygindamas save su jais, vaikas pasijunta menkas ir bejėgis. Kitas menkavertiškumo jausmo šaltinis – labai ilgai trunkanti vaikystė, kurios metu jis yra nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų žmonių. Trečioji menkavertiškumo sąlyga vaikystėje – vaiko psichinio vystymosi ypatumai, pasireiškiantys tuo, kad jo norai ir troškimai vystosi sparčiau už jo sugebėjimus.

Kitos sąlygos, sustiprinančios menkavertiškumo jausmą, yra:

 Ekonominės gyvenimo sąlygos;

 Fiziniai defektai;

 Auklėjimo stilius;

 Šeimos sudėtis

 Gimimo seka

GIMIMO TVARKOS CHARAKTERISTIKOS

Gimimo tvarka Šeimos situacija Vaiko charakteristika

Vienturtis Gimimas yra stebuklas. Tėvai neturi ankstesnės patirties. Sulaukia 200% dėmesio iš abiejų tėvų. Gali tapti vieno iš tėvų konkurentu. Gali būti auginamas „šiltnamio sąlygomis“ Mėgsta būti suaugusių dėmesio centre. Sunkiai dalinasi su bendraamžiais. Labiau priimtina suaugusių kompanija ir naudoja suaugusių kalbą.

Vyriausias „numestas nuo sosto“ kito vaiko. Turi išmokti dalintis. Paprastai tėvų lūkesčiai jo atžvilgiu dideli. Jam duodama daug atsakomybės ir yra laukiama kad būtų pavyzdžiu Gali tapti autoritariškas ir griežtas. Jaučia, kad jėga yra jo. Taip pat gali tapti padedančiu, jei bus padrąsinamas. Gali tapti vienu iš tėvų jaunesniam vaikui.

Antrasis vaikas Jis visada seka kieno nors pėdomis, nes kažkas visada yra priekyje. Linkęs konkuruoti, nori įveikti vyresnįjį. Gali tapti maištingu.

Vidurinysis Gali jaustis be privilegijų ir dėmesio Sunkiai suranda savo vietą arba tampa kovotoju su neteisybe.

Jauniausias Turi daug mamų ir tėčių. Nori būti didesnis už kitus. Gali turėti didelių planų, kurie niekada neišsipildys. Išlepintas.

Dvyniai Vienas iš jų paprastai yra stipresnis ar labiau aktyvus. Vieną iš jų tėvai suvokia kaip vyresnį Gali turėti identifikacijos problemų, stipresnis tampa lyderiu

„vaikas vaiduoklis“ Vaikas, gimęs po mirusio vaiko gali turėti vaiduoklį priešakyje. Motina tampa pernelyg besauganti Vaikas gali išnaudoti motinos rūpestį savo naudai arba maištauti ir protestuoti prieš lyginimą su mirusiuoju

Įvaikintas vaikas Tėvai tokie dėkingi kad turi vaiką, jog gali jį išlepinti. Jie gali stengtis kompensuoti biologinių tėvų praradimą. Gali tapti labai išlepintas ir reiklus. Jis gali idealizuoti savo biologinius tėvus

Vienintelis berniukas tarp mergaičių Paprastai visą laiką tarp moterų, jei tėvo nėra Gali bandyti įrodyti, kad šeimoje jis yra vyras arba tapti moteriškas

Vienintelė mergaitė tarp berniukų Vyresni broliai gali elgtis kaip jos gynėjai Gali tapti labai moteriška arba vyriška. Gali stengtis įtikti tėvui

Visi berniukai Jei motina norėjo mergaitės, gali būti rengiamas kaip mergaitė Gali priimti arba atmesti šią rolę

Visos mergaitės Gali būti rengiama kaip berniukas Gali priimti arba atmesti šią rolę

Pranašumo tikslai. Gilus, visą asmenybę persmelkiantis vaiko menkavertiškumo jausmas sukelia tokį patį stiprų siekimą įveikti šį menkavertiškumą – gimdo pranašumo siekimą. Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas atranda laiko perspektyvą – supranta, kad jis kada nors užaugs ir bus toks pats laisvas ir stiprus ir turės savo atskirą gyvenimą. Atsiradusi laiko perspektyva suteikia pranašumo siekimui kryptį, negalėdamas įveikti atrodančių neįveikiamomis menkavertiškumo sąlygų dabartyje, vaikas nukelia jų įveikimą į ateitį. Jau ikimokykliniame amžiuje vaikas renkasi savo viso gyvenimo tikslus, ir šie tikslai yra tokie, kurie leis vaikui maksimaliai kompensuoti ir įveikti jo subjektyviai išgyvena menkavertiškumą. Kuo stipresnis menkavertiškumo jausmas, tuo didesni pranašumo tikslai. Vaiko pasirenkami pranašumo tikslai – ne konkretūs daiktai, įvykiai r pasiekiami, bet ypatingi santykiai su žmonėmis, specifinė vieta visuomenėje ir individuali savijauta pasaulyje.

Socialinio jausmo reikšmė. Jei socialinis jausmas yra pakankamai stiprus, žmogus tiki, kad geresnis gyvenimas įmanomas, jis apsitiki kitais ir savimi pačiu, drįsta susirungti su gyvenimo sunkumais ir mėgina juos įveikti. Socialinis jausmas yra svarbus renkantis pranašumo tikslus. Esant pakankamai stipriam socialiniam jausmui, vaikas pasirenka pranašumo tikslus, kurie suderinami su kitų žmonių pranašumo tikslais ir neprieštarauja bendro gyvenimo normoms. Esant silpnam socialiniam jausmui, vaiko pasirenkami tikslai yra labai individualistiški, nesusiję arba net nesuderinami su gyvenimu visuomenėje.

Socialinis jausmas vystosi patiriant jį betarpiškame bendravime. Čia lemiamą vaidmenį suvaidina tėvai.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Individualus gyvenimo stilius. Tai specifiška, tai tik tai konkrečiai asmenybei būdinga visuminė asmenybės sąranga. Tai unikalus buvimo pasaulyje, veikimo jame būdas. Gyvenimo stiliaus pagrindas yra žmogaus siekis įveikti nepilnavertiškumo kompleksą ir pasiekti pranašumo jausmą.

Gyvenimo tikslai. Asmenybę galima apibūdinti kaip sudėtingą, hierarchinę tikslų visumą, kurios viršuje yra aukščiausieji gyvenimo tikslai. Šis tikslai visada yra unikalūs – kiekviena asmenybė turi savo individualų nepakartojamą gyvenimo tikslą. Antra, šie tikslai visada yra idealūs – realiai nepasiekiami. Vienas iš aukščiausių asmenybės gyvenimo tikslų yra „idealus aš“ – būdamas asmenybės vystymosi orientyru, pats lieka neįsisąmonintas, sunkiai nusakomas ir retai suformuojamas kaip aiškus, sau keliamas uždavinys.

Asmeninė gyvenimo filosofija. Kiekvienas asmuo jau ankstyvojoje vaikystėje suformuoja tvirtą, beveik nekintančią nuomonę apie pasaulį ir apie žmogaus vietą jame – asmeninę gyvenimo filosofiją. Ji yra susijusi su gyvenimo prasme. Ji nulemia visų gyvenimo reiškinių, su kuriais susiduriama, vertinimus ir asmens reakcijas į juos.

Kompleksai.

 Menkavertiškumo kompleksas – giliai asmenybėje įsišaknijęs klaidingas savęs vaizdas, apsunkinantis arba darantis neįmanomu normalų gyvenimą tarp kitų žmonių.

 Pranašumo kompleksas – asmuo pastoviai lygina save su kitais ir siekia žūt būt iškelti save virš jų, demonstruoja vienokį ar kitokį, realų ar tik tariamą savo pranašumą, tuo pačiu siekdamas pažeminti kitus.

 Išgelbėtojo kompleksas – pasižymi labai stipriu siekimu ką nors gelbėti iš gyvenimo problemų ir sunkumų. Pranašumo siekimas tam panaudojant kitų žmonių problemų sprendimą.

 Patvirtinimo kompleksas – elgiasi taip, tarsi pastoviai siektų patvirtinti savo teisę egzistuoti ir įrodyti , kad jie dėl nieko nėra kalti. Jie nepaprastai bijo suklysti ir jaučiasi taip, tarsi kiekvienas jų poelgis būtų jų pripažinimo išbandymas ir patikrinimas. Visada jaučia poreikį teisintis ir gintis.

 Uždarumo kompleksas – siekia iki minimumo apriboti savo veiklos sritis ir bendravimą, taip tikėdamiesi išvengti visų galimų problemų.

 Lemties kompleksas – įsitikinimas, kad nieko blogo ar ypatingo gyvenime įvykti negali.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Asmenybės funkcionavimą galima paaiškinti tik visybiškumo ir tikslingumo principais. Kiekvienas psichinis reiškinys ar fizinis veiksmas yra susijęs su visa asmenybe ir tarnauja jos tikslų pasiekimui.

Individualus gyvenimo stilius apsprendžia viską – kiekvieną asmens veiksmą, jausmą ar mintį, visas gyvenime iškylančias problemas ir visus pasiekimus.

Psichinių funkcijų tikslingumas.

 Suvokimas. Skirtingi asmenys toje pačioje aplinkoje pastebės skirtingus dalykus ir suvoks skirtingai tuos pačius dalykus. Ši individualiai suvokiama aplinkos dalis yra jam asmeniškai reikšmingiausia, nes yra susijusi su jo tikslais.

 Atmintis. Visada susijusi su asmenybe, atitinka jos gyvenimo stilių ir tarnauja jo tikslų siekimui.

 Mąstymas.

 Vaizduotė. Svajonėje kylantis jausmas tampa stipriu stimulu, skatinančiu siekti realiame pasaulyje konkrečių tikslų, tiesiogiai susijusių su gyvenimo tikslais.

Jausmų ir emocijų tikslingumas. Emocijos ir jausmai – tiesioginės reakcijos į išorinės aplinkos poveikius ar vidinius asmenybės pokyčius. Jausmai turi ne tik priežastis, bet ir tikslus. Visi žmogaus jausmai yra individualaus gyvenimo stiliaus išraiška ir tarnauja individualiems pranašumo tikslams.

Konfliktų regimybė. Konfliktai asmenybėje neįmanomi, jie tėra tik išorinė regimybė. Už visų tariamų asmenybės prieštaravimų ir konfliktų visada slypi koks nors vienas aukštesnis tikslas.

Psichinių procesų homogeniškumas. Tai darna, vienalytiškumas ir papildomumas.

BRANDI ASMENYBĖ

Brandi asmenybė gali būti apibūdinta kaip:

 Vidutiniškai stiprus menkavertiškumo jausmas ir jo kompensacija vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu

 Pakankamai aukšti, tačiau lankstūs ir neprieštaraujantys visuomenės tikslams individualūs gyvenimo tikslai

 Realistiška, pakankamai objektyvi asmeninė gyvenimo filosofija

 Realias galimybes atitinkantis savęs idealas

 Stiprus socialinis jausmas.

Gyvenimiškieji uždaviniai. Asmenybės brandumą galima vertinti ir pagal visuomenės keliamus reikalavimus kiekvienam jos nariui. Pagrindiniai gyvenimo uždaviniai:

 Bendravimas

 Darbas

 Santuoka ir meilė

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Adlerio pateikta tipų klasifikacija remiasi 2 veiksnių – socialinio jausmo ir aktyvumo lygio santykiu. Galimi 4 tipai:

 Dominuojantis – silpnas socialinis jausmas ir aukštas aktyvumo lygis, apsižymintis polinkiu dominuoti ir valdyti kitus, primesti žmonėms savo valią. Siekia savo tikslų asocialiais būdais.

 Imantis – silpnas socialinis jausmas ir vidutinis aktyvumo lygis. Siekia viską gauti iš kitų ir yra visiškai nuo jų priklausomas.

 Vengiantis – silpnas socialinis jausmas ir žemas aktyvumo lygis. Vengia spręsti gyvenimo problemas ir yra linkęs visai pasišalinti iš visuomenės, tikėdamasis taip išvengti galimų nesėkmių.

 Visuomeniškai naudingas tipas – stiprus socialinis jausmas ir aukštas aktyvumo lygmuo.

ASMENYBĖS PAŽINIMAS

Asmenybės pažinimas reikalauja supratimo. Objektyvų pasaulį galima pažinti, o subjektyvų žmogų reikia suprasti.

Metodai: neverbalinis elgesys; ankstyvieji asmenybės prisiminimai; sapnai

E. BERNE: TRANSAKCINĖ ANALIZĖ

FILOSOFINĖS PRIELAIDOS

Tarpasmeninė sąveika. Berne ypatingą reikšmę skyrė žmonių tarpusavio bendravimui. Tarpasmeninė sąveika apima ir visas galimas netiesioginio bendravimo formas – visuomenės papročius ir normas, kultūrines įtakas, šeimos tradicijas, kuriomis vieni žmones veikia kitų gyvenimą tiesiogiai nebendraudami su jais. Tokiu būdu žmogaus elgesys yra sąlygotas kitų žmonių, ne tik gyvenančių šalia, bet ir gyvenusių prieš daugelį metų. Kita vertus, visas žmogaus elgesys yra nukreiptas į kitus, siekiant padaryti jiems vienokią ar kitokią įtaką ir šie asmenys taip pat gali būti ne tik gyvenantys šalia, bet ir tolimi palikuonys. Tad ši teorija yra žmogiškojo bendravimo teorija.

Gyvenimo žaidimai. Visa Berne teorija giliai persmelkta gyvenimo autentiškumo nuostata. Žmogus gali gyventi autentišką gyvenimą, bet daugelis žmonių, deja, gyvena neautentiškus gyvenimus, bevelydami visą jiems skirtą laiką žaisti, apsimetinėjant ir apgaudinėjant kitus ir save pačius. Žmonės siekia savo slaptų tikslų, apgaudami kitus ir siekdami asmeninės psichologinės naudos, bendraudami vieni su kitais, vietoj to, kad bendrautų atvirai ir nuoširdžiai.

Psichologinis likimas. Didžioji žmonių gyvenimo dalis yra nulemta iš anksto to, ką jis vadino gyvenimo scenarijumi.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Berne išskyrė 5 pagrindinius motyvus, kurie visi yra tiesiogiai susiję su bendravimu. Šie motyvai yra instinktyvūs ir kiekvienas žmogus yra priverstas visą gyvenimą juos tenkinti. Akcentuodamas jų prievartinį pobūdį ir žymiu laipsniu biologinį sąlygotumą, jų apibūdinimui naudoja alkio sąvoką.

Asmenybės alkiai.

 Paglostymų alkis. Pasireiškia siekimu stimuliacijos tarpasmeniniuose santykiuose, kuri pasireiškia aktyviu kitų žmonių reagavimu į asmenį ir dėmesiu jam.

 Struktūrų alkis. Pasireiškia tam tikros tvarkos, apibrėžtumo ir aiškumo siekimu. Berne akcentuoja laiko struktūravimo poreikį kaip vieną svarbiausių žmogaus poreikių. Kiekvienas žmogus, kaip vienintelis laiką suvokiantis ir gyvenantis laike gyvūnas, siekia kažkaip sutvarkyti ir struktūruoti savo asmeninį laiką. Laiko struktūravimas pasireiškia tiek kiekvienoje trumpoje laiko atkarpoje – asmuo stengiasi sutvarkyti, prasmingai užpildyti kiekvieną savo gyvenimo valandą, tiek gyvenime, kaip visumoje – asmuo siekia struktūruoti organizuoti kaip vieningą, prasmingą visumą visą jam skirtą laiką nuo gimimo iki mirties.

 Sužadinimo alkis. Kiekvienas asmuo, kaip ir kiekvienas kitas gyvūnas, siekia įspūdžių, įvairovės ir naujumo. Sužadinimo alkis pasireiškia smalsumu, polinkiu nuotykiams, rizikavimu.

 Pripažinimo alkis. Tai labai žmogiškas ir labai svarbus gyvenimo motyvas. Kiekvienas individas trokšta kitų žmonių pripažinimo, trokšta būti gerbiamas ir vertinamas, trokšta jaustis reikšmingu ir svarbiu.

 Lyderiavimo alkis. Kiekvienam žmogui didesniu ar mažesniu laipsniu būdingas siekimas vadovauti ir valdyti kitus. Jis visada slypi asmenybėje ir gali būti patenkinamas netiesiogiai – manipuliuojant kitais žmonėmis.

Gyvenimo scenarijai. Minėti alkiai yra apskritai žmogaus aktyvumo šaltiniai. Tačiau kiekvienas žmogaus gyvenimas turi individualią priežastį – scenarijų. Gyvenimo scenarijus – tai išankstinis žmogaus galvoje turimas planas, pagal kurį realybėje ir vyksta jo gyvenimas. Tai individualus psichologinis likimas, kurio pats žmogus nepažįsta ir kurio negali išvengti.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Asmenybės vystymesi Berne daugiausia dėmesio skyrė individualaus psichologinio likimo – gyvenimo scenarijaus formavimuisi. Jis nagrinėjo tas ankstyvąsias įtakas, kurios turi reikšmę visam likusiam gyvenimui.

 Protėvių įtaka. Daugelis vaikų nori būti kaip seneliai, o ne kaip jų tėvai.

 Gimimo aplinkybės:

o Gimimo situacija

o Kaip buvo pradėtas vaikas

o Gimimų eiliškumas

o Gimdymas

 Gimimo trauma. „Tu vos nenumirei“ arba „aš vos nenumiriau“

 Vardai. Vardai ir pavardės gali scenarijų veikti keliais būdais:

o Tikslingai – simbolizuoti tai, ko tėvai tikėjosi iš vaiko

o Nesusipratimas – vaikui duodami gražiai skambantys vardai, negalvojant apie jo ateitį

o Lengvabūdiškumas – mažybiniai vardai, kurie prikimba visam gyvenimui

o Neišvengiamybė – kai kurios pavardės kitose kalbose gali skambėti nepadoriai

 Ankstyvosios scenos

 Šeimos kultūra

Scenarijaus programavimas prasideda bendraujant su mama, vėliau tęsiasi veikiamas šeimos – vaikas išsirenka savo poziciją. Tada jam reikia suprasti, kas atsitinka su tokiais kaip jis. Anksčiau ar vėliau vaikas išgirsta istoriją, kuri jam padaro labai didelį įspūdį ir apie kurią jis gali pasakyti tai apie mane, kuri tampa jo gyvenimo scenarijumi.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybės struktūra transakcinėje asmenybės teorijoje yra labai paprasta. Ją sudaro 3 atskiri, labai atskirai apibrėžiami asmenybės lygiai – Tėvas, Suaugęs ir Vaikas. Šie 3 asmenybės lygiai būdingi visiems be išimties žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, individualios gyvenimo patirties ar kultūrinės priklausomybės.

Ego būsenos. Žmogui bendraujant, keičiasi jo pozos, balsas, naudojami žodžiai, o kartu keičiasi ir jo emocinė būsena, t.y., tam tikras elgesys yra susietas su tam tikra emocine būsena. Šios būsenos yra vadinamos ego būsenomis – tai jausmų ir su jais susietų elgesio schemų sistema. Galimos 3 ego būsenos: Tėvas, Suaugęs, Vaikas. Kiekvienoje bendravimo situacijoje dominuoja viena iš jų.

Vaikas – iš žmogaus vaikystės likęs jausmų, minčių ir elgesio modelių rinkinys. Tai intuicijos, spontaniškumo, kūrybiškumo, džiaugsmo, intymumo šaltinis.

Suaugęs – kontroliuoja Vaiką ir Tėvą. Yra tarpininkas tarp Tėvo, Vaiko ir pasaulio. Viską pasveria ir priima racionalų sprendimą, objektyviai vertina realybę. Suaugęs yra atsakingas už objektyvų realybės pažinimą ir jos keitimą. Suaugusiojo funkcijos yra gauti, apdoroti ir kaupti informaciją, priimti sprendimus, būtinus asmens adaptacijai visuomenėje, įvertinti būsimų įvykių tikimybę ir planuoti savo ateitį.

Tėvas – jausmų, minčių ir elgesio modelių rinkinys, primenantis tėvų jausmus, mintis ir elgesio modelius. Žmogaus iš tėvų gautos moralės normos, tradicijos, griežtos taisyklės. Jis užtikrina tradicijų tęstinumą visuomenėje ir realų vaikų auklėjimą. Tėvo žodyne daug vertinančių žodžių, būdingi kategoriški teiginiai, kalbėjimas iš autoriteto pozicijų.

Kiekvienu momentu didžiausią įtaką asmenybei turi ta ego būsena, kurioje yra susikoncentravę daugiausia energijos. Energija cirkuliuoja ir todėl dominuojančios ego būsenos gali keistis.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Transakcijos ir jų tipai. Paglostymas yra ne tik pripažinimo, bet ir socialinės sąveikos vienetas. Apsikeitimas paglostymais sudaro transakciją. Tokiu būdu ritualai, laiko praleidimas ir žaidimai yra sudaryti iš transakcijų.

Bendraudami vienose situacijose naudojamės vienokiu elgesio schemų rinkiniu, kitose – kitokiu, t.y., į bendravimą įsitraukia skirtingos mūsų ego būsenos. Žodis, veiksmas, gestas, rodantis, kad vienas žmogus pastebėjo kitą, yra transakcinis stimulas, o kito žmogaus atsakymas į šį stimulą – transakcinė reakcija. Stimulas ir reakcija sudaro transakciją – bendravimo vienetą.

Transakcinės analizės tikslas yra nustatyti, kurios ego būsenos dalyvauja apsikeičiant stimulais ir reakcijomis. Svarbu yra tai, kokia būsena dalyvavo stimule, o kokia – reakcijoje ir ar šios būsenos susiderina, t.y, ar reakcija yra tokia, kokios tikėjosi stimulo siuntėjas.

Lygiagrečios transakcijos – reakcija atitinka stimulą. Bendravimas vyks tol, kol transakcijos išliks papildančios.

Susikertančios transakcijos – reakcija neatitinka stimulo. Asmuo, siuntęs stimulą į kažkurią kito asmens ego būseną, nesulaukia norimos reakcijos. Toks bendravimo procesas tampa nesklandus, kyla mini konfliktas.

Paslėptos transakcijos – vienoks bendravimas vyksta socialiniam lygmenyje ir visai kitoks psichologiniam. Dažnai mes savo mintis, norus, ketinimus formuluojame ir pateikiame kaip Suaugęs Suaugusiam, tačiau visa tai įvelkama į tokias išraiškos formas, kuriomis tarsi netyčia iššauktume partnerio reakciją kitomis būsenomis.

Žaidimai. Žaidimas – tai specifinis žmonių bendravimo būdas, kurį sudaro eilė slaptų transakcijų, vedančių į specifinį ir slaptą šį žaidimą pradėjusio asmens tikslą – pelną. Žaidimai atlieka daug funkcijų. Visų pirma, žaidimai žaidžiami todėl, kad žmonės bijo ir vengia intymumo – nuoširdaus ir atviro bendravimo. Antra universali žaidimų funkcija – laiko struktūravimas. Žaidimų teikiamas pelnas tarnauja asmeninio gyvenimo scenarijaus realizavimui ir veda į galutinio, viso gyvenimo pelno gavimą.

Kiekvienas žaidimas, jeigu jis sėkmingai užbaigiamas, jį pradėjusiam žaidėjui suteikia tam tikrą naudą. Bendra nauda, kurią teikia žaidimai yra homeostazės palaikymas bei psichologinė ir socialinė nauda: vidinė ir išorinė.

Kiekvienas žaidimas turi antitezę – reakciją, kuri nutraukia žaidimą, nes nepalieka jokių vilčių jį pradėjusiam žaidėjui gauti trokštamą pelną.

Žaidimų yra labai daug ir juos galima klasifikuoti remiantis įvairiais pagrindais. Berne skiria 3 žaidimų sunkumo laipsnius:

1. pirmo laipsnio – visuotinai priimtini žaidėjo aplinkoje ir nepakeičiami struktūruojant pobūvių ir kitokio malonaus bendravimo laiką

2. antro laipsnio – viešai nepriimtini, todėl žaidžiami slapta, nors žymios žalos nei pačiam žaidėjui, nei kitiems nedaro

3. trečio laipsnio – slapti žaidimai, kurie žaidžiami sunkiai ir atkakliai ir kurie paprastai atveda į operacinę, kalėjimą arba morgą.

ELGESIO MOTYVACIJA

Išskyrė 3 motyvacijos formas:

 Sensorinės stimuliacijos poreikis

 Pripažinimo poreikis

 Laiko struktūravimo poreikis

Mažiausias pripažinimo vienetas yra paglostymas – bet koks aktas, kuriuo pripažįstamas kito žmogaus egzistavimas. Yra 6 laiko struktūravimo būdai:

 Pasitraukimas. Žmonės atvirai vienas su kitu nekontaktuoja ir lieka įsigilinę į save.

 Ritualai. Gali būti formalūs ir neformalūs. Tai stilizuoti vienas kito pripažinimo ženklai, kurių pagrindą sudaro tradicijos ir papročiai. Iš paglostymų susidaro neformalūs ritualai.

 Veikla. Tai su darbine veikla susijęs paglostymų gavimas. Veikloje transakcijos paprastai būna „Suaugęs – Suaugęs“ ir nukreiptos į išorinę realybę.

 Laiko praleidimas – tai paprastos, pusiau ritualinės, viena kitą papildančios ir besigrupuojančios apie vieną temą transakcijos. Laiko praleidimo forma priklauso nuo socialinio sluoksnio, lyties ir amžiaus. Laiko praleidimas ne tik užpildo laiką, suteikia paglostymų, bet ir vykdo socialinės atrankos funkciją. Taip mes atsirenkame žmones, su kuriais norėtumėme artimiau susipažinti ir žaisti žaidimus.

 Žaidimai. Būdinga užslėptų motyvų buvimas bendraujant. Tai serija paslėptų, viena kitą papildančių transakcijų, turinčių aiškų ir iš anksto numatomą tikslą. Slapti motyvai yra susiję su noru laimėti, išlošti partnerio pralaimėjimo sąskaita. Žaidimu siekiama gauti paglostymų, patenkinti pripažinimo poreikį ir patvirtinti vaikystėje susikurtą gyvenimo scenarijų. Žaisdamas žaidimą žmogus prisiima tam tikrą rolę, o rolės pripažinimas, patikrinimas žaidimo metu leidžia sutvirtinti gyvenimišką poziciją. Ši pozicija žymi visas transakcijas, likimą ir palikuonių likimą, nes žmogus, kuriam sekasi žaisti savo rolėje, stengsis tos rolės išmokyti ir savo vaikus. Žaidėjas siekia naudos sau 3 lygiais:

 Psichologiniu – nori būti pastebėtas kitų, kas didina pasitikėjimą savimi, sukuria saugumo jausmą, sumažina vidinę įtampą

 Socialiniu – reali kitų pagalba, užuojauta ir kontaktų gausumas

 Egzistenciniu – siekia patvirtinti savo gyvenimo scenarijų

 Artumas – tai spontaniškas, nuoširdus, laisvas nuo žaidimų ir paslėptų transakcijų elgesys.

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Galimos 2 skirtingos asmenybės tipologijos: viena paremta fundamentaliu požiūriu į save ir kitus – egzistencinė pozicija ir kita, paremta bendru asmens gyvenimo rezultatyvumu.

Egzistencinės pozicijos. Egzistencinė pozicija – tai visuma žmogaus įsivaizdavimų apie save, reikšmingus kitus žmones ir supantį pasaulį, kuriais žmogus grindžia ir pateisina svarbiausius savo gyvenimo pasirinkimus ir sprendimus.

 Aš+, tu+. Žmogus priima, realiai vertina save ir kitą, pasirengęs bendradarbiauti ir spręsti problemas. Tokio žmogaus emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos yra spontaniškos. Jis realiai suvokia savo atsakomybę, pasitiki savo jėgomis, gyvena santarvės su savimi ir kitais jausmu, siekia realizuoti savo potencialą

 Aš+, tu-. Tai savęs iškėlimo, teisuolio pozicija. Toks žmogus yra linkęs dominuoti, siekiantis tobulumo, revanšo pralaimėjus. Nepakenčia kaltinimų, dėl visko kaltę verčia kitiems

 Aš-, tu+. Nuvertina save, pervertina kitus. Depresija, savęs žeminimas. Nevykėliai, vienišiai. Mano, kad juos gali išgelbėti tik kiti, todėl siekia būdų būti jų mylimas

 Aš-, tu-. Nuvertinant save, nuvertinami ir visi kiti. Beviltiškumas. Nepasitiki kitais, todėl bendraudamas siekia išlaikyti distanciją. Visiškai atsiduodamas likimui lieka tik gyvenimo stebėtojas, bijo permainų, neproduktyvus. Atlaidus savo silpnybėms. Nesugeba ir nenori būti laimingas.

Laimėtojai, nelaimėtojai ir pralaimėtojai. Kiekvienas žmogus gyvenime yra laimėtojas, nelaimėtojas arba pralaimėtojas. Tai priklauso nuo to, kokia egzistencine pozicija jis vadovaujasi, kokį individualų gyvenimo scenarijų yra pasirinkęs ir kokius žaidimus yra linkęs žaisti.

 Laimėtojai. Šie asmenys žino ką nori pasiekti gyvenime ir paprastai tai pasiekia.

 Nelaimėtojai. Paprastai pasiekia tik mažą dalį to, apie ką svajojo. Yra linkę tenkintis tuo ką turi ir niekada nerizikuoja.

 Pralaimėtojai. Nuolat siekia didelių tikslų ir nuolat patiria dideles nesėkmes.

E. FROM: HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA

Fromo tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistuojančios kultūros kontekste.

Šiuolaikinis žmogus turi didelę socialinę, ekonominę, politinę ir religinę laisvę, tačiau toje laisvėje jis jaučiasi nesaugus. Laisvę lydi vienišumas, menkavertiškumas, susvetimėjimas. Šie jausmai įveikiami atsisakant savo laisvės ir savo individualumo. Čia žmonės naudoja keletą strategijų:

• Autoritarizmas. Savo „aš“ suliejimas su kuo nors išoriniu, kad tokiu būdu įgautu galią, kurios neturi pats individas. Ši strategija gali pasireikšti per siekimą paklusti arba siekimą viešpatauti. Laisvės atsisakymas siekiant paklusti pasireiškia per priklausomybę nuo kitų žmonių, organizacijų, gamtos. Tokių žmonių gyvenimo tikslas yra ne daryti tai, ko jiems patiems norisi, o paklusti tikriems ar įsivaizduojamiems kitų įsakymams. Laisvės atsisakymas siekiant viešpatauti pasireiškia 3 būdais:

o Siekimu padaryti kitus priklausomais nuo savęs

o Siekimu ne tik padaryti kitus priklausomais, bet ir juos išnaudoti, pasisavinant materialines, moralines ar intelektualines vertybes

o Siekimu suteikti kitiems žmonėms fizinę ar dvasinę kančią

Tokiam žmogui yra reikalingas priklausantis nuo jo žmogus, nes tik pasijutęs kieno nors valdovu jis gali pajusti savo jėgą

• Destruktyvumas. Kitų naikinimas arba pavergimas. Žmogus jaučiasi silpnas prieš jį supantį pasaulį ir nuo šio silpnumo jausmo jis išsivaduoja pasaulį griaudamas. Tokiu būdu įveikiamas nepilnavertiškumo jausmas. Mūsų visuomenėje destruktyvumas yra įvairiai dangstomas.

• Konformizmas. Individas nustoja būti savimi. Jis visiškai priima jam visuomenės primestą asmenybės tipą ir tampa visiškai toks, kaip kiti, ir toks, kokį nori jį matyti kiti. Išnyksta skirtumas tarp aš ir aplinkinio pasaulio. Atsisakydamas savojo aš ir tapdamas robotu, panašiu į kitus tokius pat robotus, žmogus nebejaučia vienatvės ir nerimo, tačiau tai pasiekiama laisvės praradimo kaina. Kaip atsvara pabėgimui nuo laisvės yra pozityvi laisvė.

Pozityvi laisvė. Fromo teigimu, žmonės gali būti autonomiški ir unikalūs, neprarasdami ryšio su kitais žmonėmis ir visuomene. Tai ir yra pozityvi laisvė. Ši laisvė reikalauja spontaniško aktyvumo – tokio elgesio, kuris atitinka žmogaus vidinę prigimtį,kaip priešprieša elgesiui pagal socialines normas. Per meilę ir darbą žmogus susivienija su kitais, nepaaukodamas savo individualumo.

EGZISTENCINIAI ŽMOGAUS POREIKIAI

Žmonių elgesio motyvacija negali būti paaiškinta tik siekimu patenkinti fiziologinius poreikius. Šalia fiziologinių poreikių, būdingų visiems gyvūnams, yra egzistenciniai poreikiai, būdingi tik žmogui. Žmogaus elgesio motyvacinė jėga – tai konfliktas tarp veržimosi į laisvę ir veržimosi į saugumą. Dichotomiją „laisvė – saugumas“ apsprendžia 5 egzistenciniai žmogaus poreikiai:

□ Ryšių užmezgimo poreikis. Norėdamas įveikti izoliacijos ir vienišumo jausmą, žmogus siekia susivienyti su kuo nors, neprarandant savojo aš vientisumo. Tai meilė – aktyvus ir kūrybingas ryšys su savo artimaisiais, pačiu savimi ir gamta. Tačiau žmogus gali susivienyti su pasauliu paklusdamas kitai asmenybei, grupei, organizacijai ar dievui. Tokiu būdu izoliacija yra įveikiama tampant kažkieno kito, didesnio ir galingesnio dalimi. Kita galimybė yra priešingos krypties – pasaulio valdymo siekimas, tokiu būdu padarant savęs dalimi. Abiem atvejais yra prarandamas vientisumas ir laisvė. Tokie žmonės yra priklausomi. Jų ryšių užmezgimo poreikis yra patenkintas, bet jiems trūksta vidinės jėgos ir pasitikėjimo savimi.

□ Transedencijos įveikimo poreikis. Žmogus atsiranda pasaulyje ir pašalinamas iš pasaulio, neklausiant jo sutikimo. Tuo jis niekuo nesiskiria nuo kitų gyvūnų, tačiau žmogus turi poreikį įveikti savo pasyvią, gyvulišką prigimtį ir tapti aktyviu ir kūrybingu. Žmogus gali kurti gyvenimą – auginti vaikus ir kurti meną, idėjas, meilę. Kūryba žmogus įveikia savo pasyvumą ir tampa laisvas. Kitas savo būties ribotumo įveikimo būdas yra pasaulio griovimas. Fromo teigimu, jei įveikimo poreikis yra nepatenkintas kūryba, jis patenkinamas pasaulio griovimu.

□ Šaknų poreikis. Žmogaus gimimas – tai gamtinių šaknų palikimas, išėjimas iš gamtinių namų. Jis yra susijęs su baime likti vienam, izoliuotu, be namų ir šaknų. Žmogus gali apseiti be gamtinių šaknų tik tuo atveju, jei jis atranda naujas žmogiškas šaknis. Gamtiniai ryšiai – tai ryšiai su motina, kuri vaikui yra maistas, meilė ir šiluma. Brendimas – tai motinos globos palikimas, tačiau kiekvienam suaugusiam žmogui yra būdingas pagalbos, šilumos ir globos poreikis. Šeima, giminė, nacija, bažnyčia prisiima tas šaknų suteikimo funkcijas, kurias vaikystėje suteikdavo mama. Tokiu būdu žmogus jaučiasi pasaulio dalimi. Priešprieša sveikam šaknų poreikiui yra nesugebėjimas atsiskirti nuo motinos. Tokie žmonės siekia būti globojami ir priklausomi, o praradę globą jie jaučia baimę.

□ Identiškumo poreikis. Kadangi žmogus yra praradęs pirminę vienybę su gamta, jis privalo suvokti save kaip atskirą nuo kitų, t.y., suprasti kas jis yra iš tikro ir kuo jis skiriasi nuo kitų. Tai susitapatinimas su pačiu savimi. Identiškumo pakaitalas yra konformizmas. Vietoje to, kad siektų suprasti kas jis yra, žmogus susitapatina su kokia nors visuomenine grupe, stengiasi neišsiskirti iš minios ir tokiu būdu įgyja netikrą identiškumą.

□ Požiūrių sistemos poreikis. Žmogus aplink save mato daugybę paslaptingų reiškinių, kuriuos turi pažinti, įtraukti į tam tikrą sistemą, kad vėliau galėtų jais operuoti. Žmogui reikalingas ramstis, padedantis aiškintis pasaulio sudėtingumą. Žmogui reikalinga ne tik mąstymo sistema, bet ir garbinimo objektas, suteikiantis jo egzistavimui prasmę. Tai dievas.

SOCIALINIAI CHARAKTERIO TIPAI

Žmogus negali gyventi vienas. Jis yra priverstas bendradarbiauti su kitais, kad apsigintų, dirbtų, žaistų, gautų seksualinį pasitenkinimą, auklėtų vaikus, perduotų kitiems materialines ir kultūrines vertybes. Pagals santykių su kitais žmonėmis užmezgimo būdą yra išskiriami 4 neproduktyvūs ir 1 produktyvus socialiniai charakterio tipai. Fromas pabrėžė, kad realaus žmogaus charakterį sudaro tiek neproduktyvūs, tiek produktyvūs bruožai, be to visų tipų bruožai gali būti susimaišę įvairiomis proporcijomis, tačiau kažkurio vieno tipo visuomet dominuoja.

Receptyvinis tipas. Tokio charakterio tipo žmogus yra įsitikinęs, kad viskas, kas gerai yra ne jame, o išorėje ir vienetėlis kelias kažką turėti – gauti tai iš išorės. Tokie žmonės trokšta būti mylimi, o ne patys mylėti, stengiasi pasisavinti kitų idėjas, o ne kurti jas patys. Jie yra priklausomi, pasyvūs, nesugebantys nieko daryti be kitų pagalbos, nemoka pasakyti „ne“, nes bijo prarasti kito žmogaus palankumą, bijo vienatvės, bijo priiminėti sprendimus.

Eksploatuojantis tipas. Tokio charakterio tipo žmogus yra įsitikinęs, kad viskas, kas gerai yra ne jame, o išorėje, tačiau jis nesitiki pagalbos, viską ko jam reikia, pasiima jėga ar išradingumu. Meilėje jiems yra patrauklūs prie kažko kito prisirišę žmonės, kuriuos reikia „pavogti“. Panašiai stengiasi vogti idėjas, o ne jas kurti. Eksploatuoja visus, iš ko galima gauti naudos, jų devizas yra „vogtas visada saldesnis“

Kaupiantis tipas. Stengiasi kaupti ir saugoti tai, kas sukaupta. Jie tarytum atsiriboja nuo pasaulio siena ir jų gyvenimo tikslu tampa kuo daugiau įsinešti į vidų ir kuo daugiau išnešti – kaupia materialines vertybes, valdžią, meilę. Siekia ne mylėti, bet turėti. Toks žmogus yra užsispyręs, įtarus, apdairus, konservatyvus, pedantiškas.

Rinkos tipas. Į save ir kitus žiūri kaip į prekę, kurią galima parduoti ar iškeisti. Žmones iš principo laiko vienodais, o vienintelis skirtumas – tai tam tikrų savybių, kurias galima parduoti, kiekis. Mąstymas ir žinios jiems yra naudingo rezultato gavimo, o ne tiesos ieškojimo instrumentas. Greitai keičiasi, priklausomai nuo paklausos rinkoje. Suinteresuoti gera išvaizda, pažintimis. Demonstruoja savo gerąsias savybes, kad jas parduotų. Parsidavėliai.

Produktyvus charakteris. Žmogus, realizuojantis savo potencialias galimybes. Nepriklausomas, teisingas, mylintis, kūrybingas, socialiai naudingas. Supranta, aks jis toks, todėl neapgaudinėja savęs. Myli viską, kas gyva žemėje.

A.H. MASLOW: HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA

FILOSOFINĖS PRIELAIDOS

Holistinė – analitinė orientacijos. Maslou nuomone, moksle galimos 2 skirtingos fundamentalios nuostatos:

 Redukcinė – analitinė. Į faktus žiūrima kaip į atskirus reiškinius, todėl siekiant suprasti reiškinį, jis yra skaidomas į elementus, ieškant jį sudarančių dalių. Siekiant atskleisti reiškinio esmę, jį sudarantys elementai grupuojami, jungiami į atskiras klases, kurios tarpusavyje yra nesuderinamos. Kiekvienas reiškinys gali būti arba tik priežastis arba tik pasekmė.

 Holistinė – analitinė. Šis požiūris reikalauja iš karto tirti visumą, stengtis pirmiausia suvokti visumą ir tik po to mėginti suprasti ją sudarančius elementus. Reiškiniai neklasifikuojami į atskiras klases, bet nuolat tiriama jų tarpusavio sąveika, jų dinaminė priklausomybė, pagrindinį dėmesį skiriant ne struktūrą sudarantiems elementams, bet pačiai struktūrai.

Žmogiškoji prigimtis. Teigė žmogiškosios prigimties egzistavimą. Viena svarbiausių žmogiškosios prigimties savybių – kūrybiškumas.

Geriausiųjų pažinimas. Norint suprasti žmogų, nepakanka apsiriboti sutrikusių asmenų ar statistiškai normalių individų tyrimu. Psichologija, siekdama atskleisti pilnavertį žmogaus vaizdą, turi tirti sveikiausius, brandžiausius, daugiausiai pasiekusius tobulėjime individus.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Saviaktualizacijos tendencija. Pagrindinis kiekvieno žmogaus motyvas yra saviaktualizacijos siekimas, siekimas pilnai atskleisti save.

Stokos motyvacija ir metamotyvacija. Tai 2 kokybiškai skirtingos žmogiškosios motyvacijos rūšys. Stokos motyvacija apima visus žemesniuosius žmogaus poreikius. Stokos motyvacijai būdingas prievartinis pobūdis – žmogus yra priverstas tenkinti, tačiau juos patenkinus, jie išnyksta. Būties motyvacija yra susijusi su aukštesniųjų poreikių pasirinkimu. Tai yra tikslai, vertybės, kurias žmogus pasirenka ir kurių siekia. Būties motyvacija niekuomet nesiliauja skatinti žmogaus elgesio. Stokos motyvacija visada nukreipta į psichinės įtampos sumažinimą, o būties motyvacija į horizontų praplėtimą. Metamotyvacija atisiranda tada, kai būna pakankamai patenkinti žemesnieji – stokos poreikiai.

 Stokos motyvacija. Pagrindiniai žmogaus poreikiai yra įgimti ir būdingi visiems žmonėms. Šie poreikiai yra susiję tarpusavyje hierarchine priklausomybe. Kadangi žmogaus elgesys pasižymi didele įvairove ir yra susijęs su daugybe įvairiausių norų, troškimų ir stimulų, reikalingi kriterijai, kurie leistų atskirti bazinius asmenybės poreikius nuo visų kitų elgesį motyvuojančių veiksnių. Maslou nurodė šiuos bazinių poreikių kriterijus:

o Negalinti patenkinti bazinių poreikių atsiranda patologiniai sutrikimai.

o Bazinių poreikių patenkinimas užtikrina psichologinę sveikatą ir asmenybės vystymąsi, o taip pat padeda pašalinti jau esamus sutrikimus.

o Būdamas laisvo pasirinkimo sąlygose, asmuo pasirinks bazinio poreikio patenkinimą.

o Bazinių poreikių patenkinimas daro asmenį laisvą jų atžvilgiu, jis nėra prisirišęs prie jų patenkinimo būdų ir yra santykinai laisvas juos tenkindamas.

Asmenybėje poreikiai yra susiję hierarchiniais ryšiais ir sudaro darnią struktūrą. Poreikių hierarchijai įvertinti yra šie kriterijai:

o Kuo aukštesnis poreikis, tuo vėliau evoliucijos eigoje ir individo gyvenime jie iškyla

o Kuo aukštesnis poreikis, tuo mažiau jis yra būtinas individo išlikimui ir to silpniau jis subjektyviai išgyvenamas

o Nors aukštesnieji poreikiai subjektyviai išgyvenami kaip silpnesni, jų patenkinimas suteikia didesnį pasitenkinimą ir juos patenkinančias veiklas asmuo labiau vertina

o Aukštesniųjų poreikių kilimui ir jų patenkinimui reikia daug daugiau ir žymiai įvairesnių sąlygų

o Aukštesniųjų poreikių buvimas sąlygoja didesnį asmens individualumą, o jų patenkinimas užtikrina stipresnę psichologinę sveikatą.

 Metamotyvacija. Jos turinį sudaro Būties vertybės. Vertybės, skirtingai nuo poreikių nėra susiję hierarchiniais ryšiais, jos visos yra lygiavertės.

PAGRINDINIAI ELEMENTAI

1. Kiekvienas-žmogus-tai vieninga, unikali ir originali visuma. Tai, kas įvyksta vienoje žmogaus organizmo dalyje, turi įtakos kitai. Visuma yra daugiau ir skiriasi nuo atskirų visumos dalių.

2. Žmogaus negalima paaiškinti eksperimentais su gyvuliukais, nes žmogus visiškai skiriasi nuo gyvūnų. Žmogus nėra grandinė, sudaryta iš sąlyginių ir nesąlyginių refleksų kaip teigė biheivioristai. Negalima ignoruoti idealų, vertybių, vyriškumo, meilės, humoro, pavydo, kūrybos.

3. Žmogaus prigimtis yra pozityvi. Froido teigimu, žmones valdo iracionalūs, pasąmoningi instinktai, kurių nekontroliuojant žmonės pradėtų žudyti kitus ir save. Tuo tarpu Maslow teigimu, griaunamoji jėga žmonėse pasireiškia, jei nėra patenkinti pagrindiniai poreikiai arba frustracijos metu ( pvz.: jei kas nors užpuola)

4. Visi žmonės yra potencialiai kūrybingi nuo gimimo, tačiau savo kūrybingumą jie praranda per „sukultūrinimą“. Čia dar kuo prisideda oficialus lavinimas-mokykla.

5. Nė viena teorija nenagrinėja normalaus žmogaus, visos akcentuoja patologiją. Sveiko žmogaus tyrinėjimas, lyginat jį su psichiniu ligoniu, yra neteisingas. Maslow mano, kad negalima suprasti ligos, nežinant kas yra sveikas žmogus.

MOTYVACIJA: POREIKIŲ HIERARCHIJA

Žmonės yra motyvuoti asmeninių tikslų paieškai ir tai suteikia jų gyvenimui prasmę. Žmogus retai pasiekia visišką poreikių patenkinimą-jei vienas poreikis būna patenkintas, tai jo vietą užima kitas poreikis. Žmonės visada kažko nori.

Visi poreikiai yra įgimti ir organizuoti hierarchinėje sistemoje. Dominuojantys ir esantys apačioje poreikiai turi būti mažiau ar daugiau patenkinti, kad išryškėtų ir galima būtų tenkinti saugumo poreikius. Kuo aukščiau žmogus pakyla šioje hierarchijoje, tuo jis yra individualesnis ir tuo geresnė jo psichinė sveikata, tačiau galimos ir išimtys-kūrybingi žmonės gali reikšti savo talentą nežiūrint socialinių problemų;kai kurie žmonės dėl savo vertybių ir idealų gali iškęsti badą ar net mirtį.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Fiziologiniai poreikiai. Patys pagrindiniai yra fizinio išgyvenimo poreikiai. Tai maisto, vandens, deguonies, fizinio aktyvumo, miego, sensorinės stimuliacijos, apsisaugojimo nuo ekstremalios temperatūros poreikiai. Šie poreikiai turi būti patenkinti bent minimaliai, kad taptų aktualūs aukštesni poreikiai.

1. Saugumo poreikiai. Tai organizuotumo, stabilumo, įstatymo ir tvarkos, įvykių numatomumo, laisvės nuo ligų, baimės ir chaoso poreikiai. Žmogus pasirenka patikimą darbą, taupo pinigus, apsidraudžia-tai saugumo paieškos. Religiniai ir filosofiniai žmogaus įsitikinimai leidžia pasaulį paaiškinti taip, kad jame būtų galima jaustis saugiai.

2. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Tai noras priklausyti kokiai nors grupei, nes kitaip žmogus jausis vienišas ir atstumtas. Kūdikiui reikia tėvų, paaugliui-bendraamžių, jaunuoliui-seksualinio artumo. Maslow skiria dvi suaugusių meilės rūšis:

• Deficitinė. Tai meilė, atsirandanti iš siekio gauti tai, ko trūksta-savigarbos, sekso ar asmens, su kuriuo nesijaustum vienišas. Tai egoistinė meilė.

• Būtiškoji. Šios meilės pagrindas yra kito asmens unikalumo suvokimas, be noro jį pakeisti ar išnaudoti. Tai meilė žmogau tokiam, koks jis yra, tuo pačiu leidžiant jam gerai pasijusti ir augti.

3. Savigarbos poreikis skirstomas į du tipus:

• Savigarbos: kompetencija, pasitikėjimas, pasiekimai, nepriklausomybė ir laisvė. Žmogui reikia žinoti, kad jis yra garbingas žmogus, galintis susitvarkyti su užduotimis ir reikalavimais, kuriuos iškelia gyvenimas.

• Kitų pagarbos poreikis: prestižas, pripažinimas, reputacija, statusas, kitų įvertinimas ir priėmimas. Žmogui reikia žinoti, kad tai, ką jis daro, yra pripažinta ir įvertinta reikšmingų žmonių.

Patenkinus savigarbos poreikius atsiranda pasitikėjimas savimi suvokimas, kad esi naudingas ir reikalingas pasauliui. Šių poreikių nepatenkinimas veda prie nepilnavertiškumo, beprasmės, pasyvumo, priklausomybės. Šis poreikis tenkinimas įvairiai, priklausomai nuo amžiaus tarpsnio: paaugliui aktualu būti populiariam tarp bendraamžių, suaugusiam-būti gerbiamam už tai, kad turi šeimą, gerą darbą. Maslow teigė, kad savigarbos poreikių tenkinimas, pasiekęs maksimumą brandžiame amžiuje, sustoja ir nebeauga, kol pradeda mažėti,t.y, suaugę realiau vertina savo reikšmingumą, be to, jie jau jaučiasi vienaip ar kitaip pripažinti.

4. Savęs aktualizacijos poreikis. Žmogaus noras tapti tuo, kuo jis galėtų tapti. Save aktualizavęs žmogus yra visiškai realizavęs savo talentus, sugebėjimus, asmenybės potencialą. Aktualizuotis-reiškia tapti tuo, kuo galėtum tapti. Kiekvienas save aktualizuoja pagal prigimtį: muzikantai turi groti, poetai-kurti eiles. Savęs aktualizacija įmanoma tik patenkinus žemesniuosius poreikius.

Visi žmonės nori tobulėti, tačiau, Maslow teigimu, tik 1 proc. save realizuoja. Taip yra todėl, kad:

• Žmonės nežino savo potencialo ir nemato prasmės jį vystyti. Jie abejoja savo gabumais ar net bijo jų.

• Socialinė ir kultūrinė aplinka nustato normas ir trukdo savęs aktualizacijai. Pvz.: užuojauta, švelnumas nebūdingi vyrui.

• Negatyvi saugumo poreikių įtaka. Save aktualizuojant reikia pastoviai rizikuoti, klysti, keisti įpročius, o tai mažina saugumą.

DEFICITINĖ MOTYVACIJA IR AUGIMO MOTYVACIJA

Papildymas savo hierarchinę motyvacijos koncepciją, Maslow išskyrė dvi globalias motyvų kategorijas:

1. Deficiniai motyvai ( D-motyvai ). Tai motyvai, kurių tikslas yra patenkinti deficitines būsenas ( šaltį, badą ), t.y, sumažinti įtampą. Deficitinių motyvų tikslas yra pakeisti egzistuojančias sąlygas, kurios suvokiamos kaip nemalonios, frustruojančios ir sukeliančios įtampą.

2. Augimo motyvai ( metaporeikiai ). Jų tikslas praturtinti ir praplėsti gyvenimo patyrimą, aktualizuoti asmenybės potencialą. Ne sumažinti įtampą, bet priešingai-ją padidinti. Pvz.,studentas, stojantis į aukštąją mokyklą, praplės akiratį, bet tam reikės daug įtempto darbo.

DEFICITINIS IR METAGYVENIMO BŪDAI

Deficitinis gyvenimas-siekimas patenkinti deficitinius ar aplinkos reikalavimus. Tai gyvenimo stilius, orientuotas į įtampos sumažinimą, homeostazę,pasitenkinimą. Tai gyvenimas šia diena. Tai rodo gyvenimas-vienodas ir nuobodus. Tai atsisakymas į bet ką žiūrėti rimtai, polinkis į paprastus, bet malonius dalykus.

Metagyvenimo būdas-žmogus pilnai išnaudoja visus savo sugebėjimus. Dažniausiai tai būna periodai gyvenime-lyg spurtas, susidedantis iš pačių laimingiausių, labiausiai jaudinančių brandžių ir individualių momentų. Vidutinio žmogaus gyvenime tai būna retai.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Psichinė įtampa. Psichinė įtampa, kaip neigiam būsena pasireiškia ir žmoguje, tačiau tik tuomet kai yra nepatenkinti žemesnieji jo poreikiai. Kuomet žmogus yra metamotyvuotas, psichinė įtampa tampa natūralia jo gyvenimo būsena.

Suvokimas. Kuomet asmuo tenkina stokos poreikius, jo suvokimas yra nukreipiamas jo poreikių. Jis suvokia aplinkoje tik tai, kas leidžia jam patenkinti saugumo, meilės arba pagarbos poreikius. Kada asmuo yra motyvuotas metaporeikių, jis suvokia pasaulį ir kiekvieną atskirą jo reiškinį kaip nedalomą, sudėtinę visumą.

Pažinimas. Esant stokos poreikių motyvuotam pažinimui, pasaulis suvokiamas kaip fragmentiškas, netobulas, neišbaigtas, atskiri jo reiškiniai prieštarauja vieni kitiems, viskas tampa supaprastinta ir paviršutiniška. Esant Būties motyvuotam pažinimui, pasaulis suvokiamas kaip be galo sudėtinga, be galo įvairi vienovė, kurioje visos priešybės yra susiję tarpusavyje ir yra tik skirtingi to paties vieningo pasaulio aspektai.

Mokymasis. Esant stokos motyvacija paremtam mokymuisi, mokymosi tikslai yra išorėje, asmens aplinkoje.

Darbas. Stokos poreikių motyvuojamas darbas yra suvokiamas kaip išorinė pareiga. Toks darbas dažnai reikalauja didelių pastangų ir yra susijęs u nekonstruktyvia įtampa ir yra lydimas stipraus fizinio ir protinio nuovargio. Būties poreikių motyvuotas darbas yra vidinė būtinybė – kaip asmenybės saviraiškos priemonė, kaip galimybė siekti būties vertybių. Toks darbas teikia pastovų pasitenkinimą ir džiaugsmą, jame labiau vertinamas pats procesas.

Tarpasmeniniai santykiai. Esant stokos motyvacijai, kiti žmonės yra asmens poreikių patenkinimo šaltiniu, todėl asmuo yra suinteresuotas bendravimu su jais. Metaporeikiais motyvuotas bendravimas – save aktualizavusių asmenybių bendravimas.

METAPATOLOGIJOS

Nepatenkinus augimo poreikių, galima susirgti psichine liga. Maslou šias ligas vadino metapatologijomis. Tai aukščiausios rūšies psichiniai sutikimai. Pvz. Cinizmas, nepasitikėjimas, neapykanta, pasibjaurėjimas, vulgarumas, nekantrumas, individualumo praradimas, neviltis, pyktis, įstatymų nepripažinimas, depresija, atsakomybės vengimas, beviltiškumas, nesugebėjimas mylėti, gyvenimas tik šia diena.

Žmogus, sergantis metapatologija, dažnai to nepastebi. Jis gali jausti, kad kažko trūksta, bet nežino to. Tiesos,t.y., metaporeikių neigimas gali padaryti žmogų įtariu, bijančių kitų, o sveiko smalsumo nebuvimas padaro žmones abejingais ir nesidominčiais tuo, kad vyksta pasaulyje.

SAVE AKTUALIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ CHARAKTERISTIKA

Tai žmonių, kurie gyvena pilną gyvenimą, kurie geriausiu būdu daro tai, ką jie sugeba daryti, tai sveikų, pilnaverčių žmonių charakteristika.

1. Efektyvesnis realybės suvokimas. Mato aplinką tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios jie norėtų. Jų pasaulio suvokimą mažiau veikia emocijos, neteisingos viltys, baimės. Jie geriau atpažįsta netiesą, labiau tolerantiški prieštaravimams ir neapibrėžtumui.

2. Savęs, kitų ir gamtos priėmimas. Save priima tokius, kokie yra. Nėra per daug savikritiški. Nejaučia per daug kaltės, nerimo, gėdos. Jie gerai priima kitus žmones, neturi poreikio mokyti ir kontroliuoti. Toleruoja kitų silpnumą ir jo nebijo.

3. Betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas. Nesistengia pasirodyti efektingai. Yra netradiciniai, tačiau gali prisitaikyti, kad kitų nešokiruotų. Jie gali būti ir nesitaikstantys, jei to reikalauja situacija.

4. Centruoti į problemą. Gyvena, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų,t.y., įsitraukę į idėją ar darbą. Svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės problema. Tai jiems leidžia lengvai atskirti svarbius dalykus nuo mažiau svarbių.

5. Nepriklausomybė-poreikis būti vienam. Reikalingas vidinio gyvenimo neliečiamumas. Nesistengia su kitais palaikyti priklausomybės santykių, todėl gali džiaugtis tikra draugyste. Šią nepriklausomybę ne visada supranta aplinkiniai. Kiti dažnai juos laiko abejingais, šaltais ar išdidžiais. Save aktualizavę žmonės jau yra patenkinę meilės poreikį, todėl jiems nereikalinga kitų žmonių draugystė. Atsiranda bendravimo su savimi poreikis. Jie gali būti vieni ir nesijausti vienišais. Išlieka ramūs net nelaimių ar nesėkmių atveju, nes turi savo požiūrį į tai, kas vyksta, o nepasikliauja kitų nuomone ar jausmais.

6. Autonomija-nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos. Jie elgiasi nepriklausomai nuo aplinkinių, pasikliauja tik savimi. Pvz., studentas gali mokytis gerai, nepriklausomai, ar aplinkiniai vertina gerą mokymąsi ar ne. Pakankamai stiprus, kad nekreiptų dėmesio į kitų nuomonę.

7. Suvokimo šviežumas. Sugeba tinkamai įvertinti net pačius paprasčiausius įvykius ir pajusti naujumą, malonumą, ekstazę. Retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes juos viskas stebina.

8. Mistiniai išgyvenimai. Tai didelio susijaudinimo ir įtampos bei susitaikymo ir ramybės momentai. Tai ekstazės momentai meilėje, intymume, kūryboje, atradime ar susiliejant su gamta. Tuo momentu žmogus jaučia didelę harmoniją su pasauliu, praranda savojo „aš“ pojūtį.

9. Visuomeninis interesas. Visuomenė juos gali nuliūdinti, tačiau vis tiek su kitais žmonėmis juos sieja artumo jausmas, noras padėti kitiems, meilė žmonijai.

10. Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Dažniausiai bendrauja su panašų savęs aktualizacijos lygį pasiekusiais žmonėmis, artimųjų ratas nedidelis, nes toks gilus bendravimas reikalauja daug laiko ir pastangų.

11. Demokratiškas charakteris. Neturi išankstinio nusistatymo. Bendrauja nepriklausomai nuo socialinės klasės, rasės, religijos, lyties. Su malonumu mokosi iš kitų. Nelaiko visų lygiais. Save priskiria saviaktualizacijos elitui, bet ne elitui pagal rasę, vardą ar pan.

12. Priemonių ir tikslų atskyrimas.nuoseklūs ir tvirti kasdieniniame gyvenime. Laikosi tam tikrų etninių normų. Mėgsta kažką daryti vardan darymo, o ne vardan tikslo.

13. Filosofinis humoro jausmas. Juokauja ne kažką pašiepdamas, bet mėgsta juokus, išjuokiančius žmonijos kvailumą.

14. Kreatyvumas. Spontaniška kūryba.

15. Priešinimasis sukultūrinimui. Jie yra harmonijoje su visa kultūra, tuo pačiu išlaikydami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Autonomiški ir savimi pasitikintys, mąstymas ir elgesys nėra veikiami socialinių įtakų.

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Akcentavo žmogaus individualybę ir neigė galimybę skirstyti žmones į tipus. Tačiau Maslou teorijoje aprašomi 3 skirtingi asmenybių tipai. Jis žiūri į žmogų kaip į nuolat tampantį, besivystantį, todėl 3 tipai – tai 3 skirtingos asmenybės vystymosi pakopos.

 Stokos motyvuoti asmenys. Dauguma žmonių nėra pakankamai patenkinę savo bazinius, stokos poreikius ir todėl nėra pasiekę saviaktualizacijos lygio.

 Save atskleidusieji. Tai asmenys, žymiu laipsniu patenkinę savo bazinius poreikius ir pradėję gyventi saviraiškos būdu, atskleisdami savo sugebėjimus ir siekdami metaporeikių.

 Save pranokusieji. Jie gyvena jau nebe savimi, o tuo, kas pranoksta atskirą, ribotą, mirtingą žmogų.

o Tai asmenys, kurie yra pašventę save visą kokia nors aukštesniajai misijai, kurie yra atradę ir žino savo paskirtį žemėje

o Aukštumų potyrių reikšmė

o Būties kalba

o Šventumo jausmas

o Būties motyvacija

o Jautrumas grožiui

o Keistumas ir didybė

o Idealaus gyvenimo žinojimas

o Paslapties jausmas

o Laimingos lemties jausmas

o Kosminis liūdesys

C.R. ROGERS: CENTRUOTA Į ŽMOGŲ ASMENYBĖS TEORIJA

PAGRINDINIAI TEIGINIAI

 Metodologinės prielaidos

o Žmogiškoji prigimtis

o Fenomenologinė realybė

o Konsultavimo nedirektyvumas

 Varomosios asmenybės jėgos – aktualizacijos tendencija

 Asmenybės vystymasis

o Pagarbos poreikis ir pagarbos sąlygos

o Besąlygiška pagarba ir savigarba

 Asmenybės struktūra

o Fenomenologinis patyrimo laukas

o Aš vaizdas

 Asmenybės funkcionavimas

o Organiškasis vertinimo procesas

o Grėsmė Aš vaizdui ir nerimas

o Gynybos procesas. Gynybos būdai: patyrimo neigimas ir iškreipimas

 Asmenybės sutrikimai

o Žymus neatitikimas tarp Aš vaizdo ir realaus patyrimo aukštas nerimas ir perdėta gynyba

 Pažinimo metodai

o Sąmonės duomenų vertingumas

o Klinikinis stebėjimas ir kontent – analizė

PAGRINDINIAI PRINCIPAI

 Žmogus yra orientuotas į tikslą ir sugeba jo aktyviai siekti, kaip priešprieša teiginiui, kad žmogaus elgesys yra priklausomas nuo nekontroliuojamų jėgų.

 Jei niekas netrukdo realizuotis vidinei žmogaus prigimčiai, jis elgiasi pozityviai – ieško harmonijos su savimi ir kitais.

 Visa žmonija turi polinkį judėti nepriklausomybės, socialinės atsakomybės, kūrybiškumo ir brandos link.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Žmogaus prigimties šerdis yra tikslinga, į priekį nukreipta, konstruktyvi, realistiška ir verta pasitikėjimo. Rogers žiūri į žmogų kaip į aktyvią jėgą, orientuotą į ateities tikslus ir paties iškeltus uždavinius, o ne į rezultatą, blaškomą nuo jo kontrolės nepriklausančių jėgų.

Rogers savo darbuose neaptarinėja asmenybės dalių, tačiau visgi išskiria 2 struktūras:

 Organizmas – visos išgyvenamos patirties lokusas. Išgyvenama patirtis – viskas, kas potencialiai gali būti įsisąmoninama ir vyksta organizme šiuo momentu. Visa išgyvenimų visuma sudaro fenomenologinį lauką. Fenomenologinis laukas – individuali orientacijos sistema, apie kurią gali žinoti tik pats žmogus. Individo elgesys priklauso nuo fenomenologinio lauko (subjektyvios realybės), o ne nuo išorinės situacijos (išorinės realybės). Fenomenologinį lauką kiekvienu momentu sudaro tiek įsisąmoninti (simbolizuoti), tiek nesąmoningi (nesimbolizuoti) išgyvenimai, ir organizmas gali reaguoti tiek į vienus, tiek į kitus. Normaliai funkcionuojančio žmogaus įsisąmoninti (simbolizuoti) išgyvenimai tiksliai atitinka organizme vykstančius procesus.

 Aš koncepcija (savastis). Dalis fenomenologinio lauko palaipsniui diferencijuojasi į Aš koncepciją. Aš koncepcija – tai tos įsisąmonintos charakteristikos, kurias žmogus suvokia kaip savęs dalį bei prisiimtos gyvenime rolės. Tai ne tik tai, kokie mes esame, bet ir tai, kokie mes norėtume būti.

Kongruentiškumas – tai atitikimas tarp Aš koncepcijos ir organizmo. Jei įsisąmoninti išgyvenimai, sudarantys Aš, atitinka organizmo išgyvenimus, tai žmogus yra gerai adaptavęsis, subrendęs, gerai funkcionuojantis. Jei šie išgyvenimai nesutampa, individas negali adekvačiai suvokti vidinės ir išorinės patirties, jaučia grėsmę ir nerimą.

ELGESIO MOTYVAS – AKTUALIZACIJOS TENDENCIJA

Visa elgsena yra sukeliama ir nukreipiama vienintelio motyvo, kurį jis vadina aktualizacijos tendencija.

Aktualizacijos tendencija – organizmui būdinga savo potencialių savybių vystymo tendencija, kurios tikslas – išsaugoti ir vystyti asmenybę. Pagrindinis žmogaus gyvenimo motyvas yra save aktualizuoti – išvystyti geriausias savo asmenybės savybes.

Savęs aktualizacijos kryptys yra įgimtos: bręsdamas organizmas tampa vis labiau diferencijuotas, specializuotas ir autonomiškas. Tai ne tik elgesys, susietas su organizmo išlikimu, bet taip pat organizmo vystymasis, augimas, atsinaujinimas.

Psichologiniam lygmenyje aktualizacijos tendencija yra atsakinga už tai, kad žmogus visada siekia kažkokio tikslo, savo potencialių galimybių realizacijos. Aktualizacijos tendencija ne tik mažina įtampą, bet ir didina ją – skatina žmogų tobulėti.savęs realizacija nėra lengva – tenka kovoti, kentėti, tačiau motyvas tobulėti toks didelis, kad žmogus nenustoja bandyti, nežiūrint į nesėkmes.

Visa gyvenimo patirtis yra vertinama pagal tai, kiek ji naudinga aktualizacijos tendencijai. Tai organizminis vertinimo procesas. Kiekvienas išgyvenimas yra įvertinamas pagal tai, ar jis padeda savęs aktualizacijai, asmenybės tobulėjimui ar kliudo. Tuo pačiu žmogus vėliau vienų išgyvenimų ieško, kitų vengia.

Nėra reikalingi jokie kiti motyvaciniai konstruktai, kad būtų galima suprasti žmogaus elgesį. Kiekvienas žmogus yra motyvuotas paprasčiausiai tuo, kad gyvena – savęs aktualizacija yra jo prigimtyje. Žmogus visą gyvenimą save tobulina, o galutinė tobulybė yra nepasiekiama. Savęs aktualizacija – tai procesas, o ne galutinis taškas.

Aktualizacijos tendencija pasižymi tam tikromis charakteristikomis. Pirma, ji glūdi visuminio organizmo fiziologiniuose procesuose. Organiniame lygyje ši įgimta tendencija pasireiškia ne tik organizmo palaikymu, patenkinant deprivacinius poreikius, bet taip pat organizmo praturtinimu. Antra, aktualizacijos tendencijos tikslu nėra vien įtampos sumažinimas. Ji taip pat apima įtampos didėjimą. Elgsenos tikslu yra ne įtampos sumažinimas, bet vystymasis ir tobulėjimas.

FENOMENOLOGINĖ POZICIJA

Individui realybė yra tai, kas egzistuoja jo vidiniame subjektyviame pasaulyje, įskaitant viską kas yra duotuoju momentu asmens sąmonėje. Individo suvokiami ir patyrimas ne tik sudaro asmens realybę, bet taip pat tarnauja pagrindu jo veiksmams, asmuo reaguoja į įvykius taip, kaip jis juos suvokia ir interpretuoja. Kiekvienas individas konstruoja realybę sutinkamai su savo asmeniniu subjektyvaus patyrimo pasauliu.

AŠ KONCEPCIJOS VYSTYMASIS

Aš vaizdas yra apibrėžiamas kaip organizuotas pastovus sąvokinis geštaltas, susidedantis iš Aš charakteristikų santykyje su kitais ir įvairiais gyvenimo aspektais suvokinių kartu su vertybėmis, priskiriamomis šiems suvokiniams.

Įgimtai aktualizacijos tendencijai įtakos turi aplinkos veiksniai. Rogers neskirstė vystymosi į stadijas ir daugiausia dėmesio skyrė kitų žmonių vertinimui, kuris kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje padeda susidaryti kongruentiškumui tarp organizmo ir Aš vaizdo.

Kūdikis nesuvokia savęs kaip atskiros būtybės, neskiria, kas mano ir kas ne mano. Nėra savasties, yra vieningas, viską apimantis fenomenologinis laukas. Vykstant aktualizacijos procesui iš didelio fenomenologinio lauko pradeda ryškėti atskiras Aš suvokimo laukas. Aš formavimąsi kūdikystėje reguliuoja organizminis vertinimo procesas.

Pozityvaus dėmesio poreikis. Kiekvienam žmogui svarbu, kad kiti jį mylėtų ir suprastų. Šis dėmesio poreikis atsiranda kartu su Aš suvokimu. Iš pradžių jis pasireiškia vaiko meilės ir globos poreikiu, o vėliau žmogus pasitenkinimu, kad jis yra giriamas.

Pozityvaus dėmesio poreikis yra labai galingas. Be to, žmonės turi pozityvaus dėmesio sau poreikį – kiek aš sau aptinku ir kiek ne.

Pozityvaus dėmesio gavimo aplinkybės. Vaikai turi didelį pozityvaus dėmesio poreikį. Sąlygotas pozityvus dėmesys kenkia gerai funkcionuojančiam žmogaus vystymuisi, nes vaikas stengiasi atitikti kitų lūkesčius, o ne pats nusprendžia, kokiu jis turėtų būti. Kitiems nepriimtini jo išgyvenimai nebus įtraukti į Aš koncepciją net tuo atveju, jei jie yra naudingi aktualizacijos tendencijai. Vaikas visą naują patirtį vertina remdamasis iš kitų perimtu gero ir blogo supratimu, o ne tuo, ar ta patirtis stiprina ar nestiprina organizmą. Vystosi iškreipta Aš koncepcija, paremta sąlyginiu dėmesiu.

Žmogus priimamas ir gerbiamas už tai, koks jis yra, be jokių išlygų.

Grėsmė, gynybos procesas. Išgyvenimai, kurie yra harmonijoje su Aš koncepcija, žmogaus yra priimami ir suvokiami, o išgyvenimai, kurie yra konflikte su Aš koncepcija ir tuo pačiu pavojingi jai, neprileidžiami iki sąmonės ir suvokimo.žmogus neigia savo organizminius išgyvenimus, neatitinkančius iškreiptos, sąlyginio dėmesio gavimo būdu susiformavusios Aš koncepcijos. Vyksta konfliktas tarp sąmoningo Aš vaizdo ir pasąmoninių išgyvenimų.

Neattinkantys iškreiptos Aš koncepcijos organizminiai išgyvenimai bus suvokiami kaip grėsmė ir pasireikš nerimu. Gynyba – reagavimas į grėsmę elgesiu, kurio tikslas išsaugoti vientisą Aš struktūrą (savigarbą).

Pilnavertiškai funkcionuojantis žmogus. Geras gyvenimas – tai ne galutinis tikslas, o kryptis, kuria žmogus juda pagal savo prigimtį.

Atvirumas išgyvenimams – suvokia savo išgyvenimus nejausdami grėsmės. Dažnai elgiasi pagals savo išgyvenimus.

Egzistencinis gyvenimo būdas – kiekvienas išgyvenimas yra naujas ir unikalus, nepriklausantis nuo išankstinių lūkesčių, spontaniškas.

Organizminis pasitikėjimas – kaip žmogus elgsis tam tikroje situacijoje, dažniausiai priklauso nuo socialinių normų, kitų žmonių vertinimo arba nuo išmokto elgesio. Sveiko žmogaus elgesys priklauso nuo vidinių išgyvenimų.

Empirinė laisvė – jausmas, kad gali gyventi kaip nori, be jokių apribojimų. Vienintelis, aks atsakingas už žmogaus elgesį yra jis pats.

Kūrybiškumas – siekis gyventi konstruktyviai ir adekvačiai savo kultūroje, patenkinant pačius giliausius savo poreikius.

B.F. SKINNER: BIHEIVIORIZMAS

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Lemiamas aplinkos vaidmuo. Žmogus gimsta „tabula rasa“, kuri gyvenimo eigoje pripildoma konkretaus turinio – individualios patirties – auklėjimo, mokymo ir mokymosi dėka. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus laisvė tėra iliuzija, nes visos žmogaus elgesio priežastys yra jo paties aplinkoje. Aplinka yra aktyvusis pradas, formuojantis ir performuojantis žmogų, o pastarasis tėra tik aplinkybių žaislas ir kūrinys. Žmogaus pirminis tikslas yra išlikimas. O siekiant išlikti reikia prisitaikyti prie aplinkos.

Adaptacijos principas ilgai buvo pagrindinis žmogaus elgesį aiškinantis principas. Aplinkos savybės, jos poveikiai lemia individo elgesį, o ne jis pats. Adaptacija vyksta tinkamo elgesio formavimosi – išmokimo dėka. Išmokimas, kaip naujų reakcijų atsiradimas, naujų įgūdžių, įpročių, specifinių reagavimo būdų formavimasis vyksta visą individo gyvenimą.

Psichologijos objektas – elgesys. Nes jį vienintelį gali išoriškai stebėti ir išmatuoti.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Asmuo yra visiškai pasyvus. Jis yra reaktyvus – aktyvus, tiek kiek reaguoja į aplinkos pokyčius. Asmens aktyvumo šaltinis slypi ne pačiame individe, bet jo aplinkoje: aplinka, sukelianti vienokias ar kitokias individo reakcijas ir yra tikroji jo elgesio priežastis.

Žmogaus elgesį nukreipia, formuoja ir transformuoja paskatinimas – aplinkos reakcija į individo veiksmus ir jo elgesį. Aplinkos paskatinimai individo elgesiui gali būti:

teigiami

neigiami

Šis „riestainio ir botago“ principas neturi išimčių.

Žmogus veikia tik todėl, kad yra veikiamas ir jeigu jo elgesys buvo išmoktas gyvenimo eigoje ir yra aplinkos pastoviai palaikomas pačiam individui ir aplinkiniams to nesuvokiant.

Norint suprasti ir teisingai paaiškinti žmogaus elgesį, reikia žinoti visumą aplinkos poveikių, kurie palaiko, skatina tokį elgesį.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Biheviorizmą domina tik konkrečių reakcijų konkrečiose aplinkose atsiradimas ir keitimasis. Tad, asmenybės vystymasis ir asmenybės funkcionavimas yra tas pats.

Asmenybės vystymasis – išmokimas, elgesio formavimasis. Viskas, kas pasireiškia individo elgesyje yra išmokimo pasekmė. Visas elgesys yra auklėjimo pasekmė – pageidaujamos aplinkai reakcijos yra nuolat paskatinamos, o nepageidaujamos – nepaskatinamos arba slopinamos. Išmokimo procesas niekada nesiliauja, jis tęsiasi visą gyvenimą. Elgesio formavimuisi gyvenimo eigoje didelę reikšmę turi tokie bendrieji išmokimo dėsningumai, kaip:

generalizacija;

o stimulo generalizacija – susiformavus reakcijai į kurį nors konkretų stimulą, kiti panašūs stimulai taip pat dažniau sukels šią reakciją

o reakcijos generalizacija – susiformavus ryšiui tarp vienos rūšies stimulo ir reakcijos padidėja kilimo tikimybė ir kitų, panašių į šią, reakcijų.

Diferenciacija – iš pradžių daugelis panašių stimulų gali sukelti vieną ir tą pačią reakciją. Tačiau palaipsniui, vienos konkrečios kokybės stimulą paskatinant, o kitus panašius stimulus slopinant arba neskatinant, išmokstama reaguoti tik į tą vieną specifinį stimulą.

palaipsnis priartėjimas – individo elgesys gali būti formuojamas leidžiant jam laisvai, spontaniškai elgtis ir paskatinant jį teigiamai kiekvieną kartą, kai pasireiškia pageidaujama reakcija. Tačiau toks išmokimas vyksta gana lėtai. Šis metodas turi didelę reikšmę ir realiame gyvenime formuojant žmogaus elgesį, juo paremtas beveik visas vaiko mokymas ir auklėjimas.

antrinių stimulų paskatinimas. Pirminis stimulas yra toks aplinkos poveikis, kuris besąlygiškai sukelia atitinkamą individo reakciją. Antrinis paskatinimas yra bet koks aplinkos poveikis, kuris tampa paskatinimu dėka glaudaus ryšio su besąlyginiu paskatinimu. Toks sąlyginis paskatinimas taip pat gali tapti generalizuotu. Prie generalizuotų antrinių paskatinimų Skineris priskyrė dėmesį, pritarimą, žavėjimąsi. Šie socialiniai paskatinimai turi ypatingą reikšmę žmogaus elgesio formavimuisi. Jie yra labai veiksmingos asmens elgesio visuomenėje kontrolės priemonės.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė, Skinerio požiūriu, neegzistuoja. Todėl vietoj asmenybės struktūros dera nagrinėti refleksus – priežastinius ryšius, esančius tarp specifinių aplinkos poveikių ir specifinių individo reakcijų į juos.

Gimdamas žmogus turi tik ribotą skaičių įgimtų refleksų – specifinių reagavimo būdų, vadinamų besąlyginėmis reakcijomis, susijusiomis su specifiniais aplinkos poveikiais – besąlyginiais stimulais. Tačiau nuo pat pirmų dienų prasideda išmokimo procesas – naujų reakcijų, naujų elgesio būdų formavimasis.

Jeigu kuris nors aplinkos poveikis pakankamai dažnai pasireiškia su besąlyginiu refleksu, susiformuoja sąlyginė reakcija (sąlyginis refleksas): šis iš pradžių jokios įtakos elgesiui neturinti aplinkos poveikis pradeda sukelti tą pačią reakciją, kurią iš pradžių sukeldavo tik besąlyginis refleksas.

Reakcijos užgesimas. Respondentinio sąlygojimo atveju individas yra pasyvus, reakcijos formuojasi dėka sąlyginių ir besąlyginių stimulų sutapimo laike. Susidarant šio tipo refleksams, individas yra veikiamas aplinkos, tačiau pats jai jokio poveikio neturi.

Elgesio formavimasis gali vykti ir operantinio/instrumentinio sąlygojimo dėka. Operantinio sąlygojimo metu individas yra aktyvus ir sąlyginė reakcija susiformuoja tuomet, kai individo elgesys sukelia vienokius ar kitokius pokyčius aplinkoje. Šie pokyčiai vadinami teigiamu arba neigiamu paskatinimu.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Elgesį galima valdyti teigiamais ir neigiamais stimulais. Tačiau teigiamas paskatinimas yra efektyvesnis. Bausmė yra neefektyvi, nes:

ji tik nuslopina nepageidaujamą elgesį, bet visiškai jo nepašalina

bausmė gali nuslopinti ne tik nepageidaujamą elgesį, bet ir kitas susijusias su juo reakcijas

neigiamos emocinės reakcijos

bausmės šaltinio vengimas

Skineris pripažino tik vieną „bausmės“ rūšį – teigiamo pastiprinimo pašalinimą, kurį jis vadino privilegijų atėmimu. Tačiau jų efektas yra trumpalaikis.

Efektyviausia elgesio kontrolės priemonė yra teigiamas paskatinimas už pageidaujamą elgesį. Yra 2 pagrindiniai reikalavimai teigiamo paskatinimo taikymui:

paskatinama turi būti veikla, o ne neveiklumas

paskatinimas turi būti savalaikis – atliekamas kaip galima greičiau po pageidaujamo elgesio pasireiškimo

Paskatinimo schemos.

pastovaus intervalo paskatinimas. Individas yra paskatinamas kiekvieną kartą, praėjus vienodam laiko intervalui, nepriklausomai nuo individo reakcijų skaičiaus intervale. Esant tokiam pastiprinimui, reakcijos palaipsniui dažnėja ir intervalo pabaigoje žymiai išauga. Šis fenomenas yra vadinamas „fiksuoto intervalo šuoliu“. Šio tipo pastiprinimui būdingas žymus reagavimo sumažėjimas iš karto po pastiprinimo

pastovaus dažnio paskatinimas. Individas paskatinamas kiekvieną kartą, kai atlieka numatytą reakcijų skaičių

kintamo intervalo paskatinimas. Individas gali būti paskatinamas vidutiniškai praėjus tam tikram laikui, tačiau intervalas pastoviai kinta. Kuo trumpesnis yra vidutinis paskatinimo intervalas, tuo dažnesnes reakcijas sukelia pastiprinimas. Būdinga reakcijų dažnumo pastovumas ir lėtas reakcijų užgesimas, nutraukus pastiprinimą

kintamo dažnio paskatinimas. Paskatinamas tam tikras vidutinis reakcijų skaičius, tačiau šis dažnis nuolat kinta. Būdinga aukštas reakcijų intensyvumas ir labai lėtas jų užgesimas.

Prietaringas elgesys. Instrumentinis elgesys yra palaikomas priežastinių ryšių tarp individo reakcijų ir jų pasekmių. Šie reakcijų sukelti aplinkos pokyčiai teigiamai arba neigiamai pastiprina individo reakcijas. Tačiau ryšys tarp reakcijos ir pokyčių aplinkoje gali būti ir visiškai atsitiktinis , atsiradęs paprasčiausio sutapimo dėka.

Sąlygoti paskatintojai. Visi žmonės vieni kitiems yra teigiami ir neigiami paskatintojai. Labai dažnai, stengdamiesi sąmoningai paveikti, tikslingai pakeisti kitų žmonių elgesį, mes esame tų žmonių veikiami ir keičiami tuo pat laipsniu, to nesuvokdami. Abipusis sąlygojimas pasireiškia visur, net ten, kur individų elgesys yra pakankamai apribotas ir veikiamas tikslingai.

ASMENYBĖS KEITIMAS

Elgesio terapija. Visas dėmesys yra skiriamas simptomams – nepageidautinoms elgesio reakcijoms. Elgesio terapijai būdingi 2 aspektai:

asmeninis santykis tarp terapeuto ir kliento nelaikomas reikšminga sąlyga

į klientą žiūrimą kaip į visiškai racionalų asmenį, galintį keisti savo elgesį racionalių priemonių pagalba.

Elgesio terapijos metodai:

desensibilizacija. Įvairių neigiamų emocinių reakcijų pašalinimui

aversinė terapija – taikomas tuomet, kuomet individo elgesys jam pačiam teikia pasitenkinimą, tačiau visuomenėje jis yra vertinamas neigiamai

socialinis modeliavimas arba vaidmenų atlikimas – tai naujų, labiau priimtinų, efektyvesnių elgesio būdų mokymasis saugioje terapinėje aplinkoje

elgesio kontraktas – klientas sudaro sutartį su vienu ar daugiau asmenų, kad atlikinės specifinius veiksmu arba pasieks specifinius tikslus. Vyksta derybų procesas, kuriam yra būdinga:

o realistiškumas

o specifiškumas

o saugumas

o lankstumas

žetonų ekonomika – asmens paskatinimas duodant žetoną už atliktą pageidaujamą reakciją. Skirtingo vertingumo reakcijos apdovanojamos skirtingu žetonų kiekiu. Vėliau jie gali būti iškeičiami.

E. ERIKSON: EGO PSICHOLOGIJA

Eriksonas savo teorijoje palietė tik ego vystymąsi ir teigė, kad jo idėjos yra Freud‘o psichoseksualinio vystymosi teorijos tąsa. Tačiau nei dauguma Z. Freud’o pasekėjų, E. Ericson’o teorija yra daug daugiau orientuota į kultūrą ir visuomenę. Nuo klasikinės Freud‘o psichoanalizės Eriksono teorija skiriasi keletu punktų:

 akcento nuo Id perkėlimas į Ego, todėl žmogus yra matomas kaip labiau racionalus ir sąmoningai galintis spręsti gyvenimo problemas

 ego vystymuisi turi įtakos ne tik individo santykiai su tėvais, bet ir platesnis socialinis – kultūrinis kontekstas

 ego vystymosi teorija nesibaigia genitaline stadija, o apima visą gyvenimą nuo kūdikystės iki senatvės.

 Eriksonas akcentavo teigiamas ego savybes, įgyjamas skirtingais vystymosi periodais.

Epigenetinis principas. Mes vystomės iš anksto numatytu būdu ir pereiname 8 stadijas. Mūsų progresas kiekvienoje stadijoje priklauso nuo sėkmių ir nesėkmių ankstesnėse stadijose. Kiekviena stadija susideda iš tam tikrų užduočių. Ericson’as jas pavadino krizėmis. Žmogus per visą savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas pagal epigenetinį principą:

 Asmenybė vystosi laiptelių principu pereidama iš stadijos į stadiją

 Asmenybės vystymosi kryptį ir tęstinumą palaiko visuomenė

 Vystymosi planas yra įgimtas ir kiekviena vystymosi stadija turi savo laiką. Kiekviena stadija turi savo krizę – kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.

Krizė – tai laikotarpis, aki žmogus tampa labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena krizė, jei ji sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią ir ego įgyja naują pozityvų komponentą.

VYSTYMOSI STADIJOS

Kūdikystė. Atitinka oralinę stadiją pagal Z. Freud‘ą. Krizė: pasitikėjimas – nepasitikėjimas. Jei mama rūpinasi kūdikiu, suteikia jam saugumo jausmą, tai kūdikis į žmones žiūrės kaip į rūpestingus ir patikimus. Kūdikis išmoksta pasitikėti ne tik išoriniu, bet ir vidiniu pasauliu.

Ankstyvoji vaikystė. Atitinka Freud‘o analinę stadiją. Krizė: autonomija – gėda. Stadijos rezultatas priklauso nuo to ar tėvai leidžia vaikams patiems kontroliuoti savo veiksmus.

Vidurinioji vaikystė. Atitinka falinę stadiją. Krizė: iniciatyvumas – kaltė. Socialinė aplinka reikalauja iš vaiko aktyvumo, naujų įgūdžių susidarymo, atsakingumo už save ir aplinkinį pasaulį.

Pradinis mokyklinis amžius. Atitinka latentinį periodą. Krizė: meistriškumas – menkavertiškumas. Vaikas turi gebėti tam tikrus dalykus atlikti gerai ar net tobulai. Tai meistriškumas.

Paauglystė. Krizė: identiškumas – vaidmenų sumaišymas. Stadijos uždavinys – visas iki šiol sukauptas žinias apie save integruoti į asmeninį identiškumą. Yra išskiriami 3 identiškumo formavimosi komponentai:

 Savęs vaizdo sudarymas

 Supratimas, kad vaiko asmenybė bus priimta jam svarbių žmonių

 Supratimas, kad vaiko asmenybės dalys yra tarpusavyje suderintos

Socialiniame lygmenyje tai naujas savo santykių su pasauliu įvertinimas.

Jaunystė. Krizė: intymumas – izoliacija. Galimi pavojai šioje stadijoje – tai per didelis įsitraukimas į save bei tarpasmeninių santykių vengimas.

Branda.. Krizė: produktyvumas – stagnacija.

Senatvė. Krizė: integracija – neviltis.

Stadijos Krizė Reikšmingi santykiai Psichosocialiniai modalumai Psichosocialinės vertybės Neprisitaikymas

I

(0 – 1 m.) Pasitikėjimas – nepasitikėjimas Mama Gauti ir grąžinti Viltis, tikėjimas Jutiminis iškraipymas

II

(2 – 3 m.) Autonomija – gėda ir abejonė Tėvai Laikytis (už ko nors), paleisti (ką nors) Noras, apsisprendimas Impulsyvumas – kompulsyvumas

III

(3 – 6 m.) Iniciatyva – kaltė Šeima Žaisti, stengtis laimėti Tikslas, drąsa Žiaurumas – slopinimas

IV

(7 – 12 m.) Darbštumas – nepilnavertiškumas Kaimynai ir mokykla Užbaigti, dirbti kartu Kompetencija Inertiškumas – siauras virtuoziškumas

V

(12 –18m.) Ego identitetas – rolių sumaištis bendraamžiai Buvimas savimi Lojalumas, ištikimybė Fanatizmas – išsižadėjimas

VI

(20-ieji m.) Intymumas – izoliacija Partneriai, draugai Savęs radimas ir paradimas santykyje su kitais Meilė Įvairovė – išskirtinumas

VII

(iki 50m.) Patrauklumas – abejingumas Bendradarbiai, šeima Rūpinimasis Rūpinimasis Atstūmimas – pervertinimas

VIII

(virš 50m) Vientisumas – nusivylimas Žmonija “Buvimas” Išmintis Nusivylimas – perdėtas pasitikėjimas savimi

V. FRANKL: LOGOTERAPIJA

V. Franklio teorija “gimė” koncentracijos stovykloje. Matydamas kas išgyveno, o kas ne, jis pritarė Nyčės minčiai: “tas, kuris turi dėl ko gyventi – iškęs beveik viską”.

Viena iš esminių jo sąvokų yra sąmonė. Tai tarsi nesąmoningos sielos dalis. Tai mūsų esybės pagrindas.

Kaip ir E. Fromm, Frankl mini, kad gyvūnai turi instinktus, kurie juos veda. Tradicinėse visuomenėse instinktus pakeičia tradicijos ir taisyklės.

Frankl taip pat kalba ir apie egzistencinį vakuumą, kuris atsiranda kuomet žmogaus gyvenime nebelieka prasmės. Vienas iš jo ženklų yra nuobodulys – kuomet žmonės galų galę radę laiko daryti ko nori, neatrodo kad ko nors nori. Tuomet mes bandome kuo nors užpildyti susidariusią tuštumą. Kartais žmonės patenka į tam tikrus neurotinius ciklus: tvarkymosi, fobijas.

Perdėtos pastangos – kuomet žmogus pernelyg stengiasi ir tuomet jo pastangos yra pasmerktos žlugimui. Vienas iš pavyzdžių yra nemiga: dauguma žmonių, negalėdami užmigti ima skaityti knygas.

Hiperrefleksija – kartais mes taip tikimės, kad kas nors įvyks, kad taip ir įvyksta, vien dėl asmens įsitikinimų ir lūkesčių. Tai save išpildanti pranašystė.

POŽIŪRIS Į ASMENYBĘ

Neįmanoma suprasti žmogaus, tyrinėjant vien tik somatinius ir psichinius reiškinius. Būtis yra suprantama tik aukštesniame, specifiškesniame žmogui išmatavime.

Šalia kūniškojo ir psichiškojo Franklis įvedė dvasinį matmenį, jo manymu, svarbų pilnaverčiam žmogaus gyvenimui. Šis matmuo apima prasmės siekimą, gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumą, vaizduotę, intuiciją, sugebėjimą mylėti, išgirsti sąžinės balsą.

Dvasinis žmogaus branduolys yra pasąmoningas ir jo negalima įsisąmoninti visiškai. Tai dvasinė pasąmonė, iš kurios atsiranda sąmonė.

Logoterapijos tikslas yra padidinti savo dvasinio Aš įsisąmoninimą. Žmonės turi suvokti asmeninę atsakomybę už savo unikalų gyvenimo tikslą, už elgesį kiekvienu gyvenimo momentu.

ELGESIO MOTYVACIJA

Prasmės ieškojimas. Tai svarbiausia motyvacinė jėga žmogaus gyvenime. Gyvenimo prasmė nėra abstrakti – kiekvienas turi savo unikalią ir specifišką gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekad nepaliauja egzistavusi, reikia tik ją atrasti.

Gyvenimo laikinumas nedaro jo beprasmišku – jei žmonės būtų nemirtingi, jie galėtų atidėlioti darbus neapibrėžtam laikui, o suvokus gyvenimo baigtinumą, žmogaus atsakomybė už kiekvieną momentą išauga.

Atsakomybė ir laisvė. Būti žmogumi, vadinasi būti atsakingu už potencialiai kiekvienoje gyvenimo situacijoje esančios prasmės įgyvendinimą. Kiekviena situacija turi tik vieną tikrą prasmę ir žmogus yra atsakingas už tikrosios prasmės radimą, o jo sąžinė yra tas įrankis, kuris padeda ieškant prasmės.

Žmogus nėra laisvas nuo aplinkybių, bet jis yra laisvas pasirinkdamas, kokią poziciją užimti tų aplinkybių atžvilgiu. Žmogaus laisvė – tai jo sugebėjimas atsiskirti nuo paties savęs, nes svarbi ne pati žmogaus būsena, o sugebėjimas užimti tam tikrą poziciją tos būsenos atžvilgiu. Žmonės visada yra varžomi biologinių, socialinių ir psichologinių apribojimų, tačiau jie gali priešintis tiems apribojimams, suteikdami jiems norimą formą arba sąmoningai jiems paklusti.

Žmonės savyje turi daug potencialių galimybių ir nėra visiškai determinuoti aplinkos ar įgimtų savybių, todėl jie kiekvienu momentu yra laisvi prisiimti atsakomybę už tai, kuo jie taps kitu momentu. Kiekvienas momentas turi savo potencialias galimybes ir žmogus turi pastoviai spręsti kurios potencialios galimybės bus realizuotos, o kurios ne.

Savęs transcendencija. Žmogus yra atviras pasauliui, besiveržiantis už savo ribų. Žmogaus gyvenimas nėra autentiškas, jei jame nėra savęs transcendencijos.

Savęs transcendencijos negalima maišyti su savęs realizacija, kuri yra greičiau papildomas savęs transcendencijos produktas. Žmogus turi sugebėti ne susikoncentruoti į save, o save užmiršti. Savęs transcendenciją ir tuo pačiu gyvenimo prasmę galima pasiekti 3 būdais:

1. kažką duoti gyvenimui kuriant ar dirbant. Prasmę turi ne pati profesija, o tai, ką žmogus įdeda į savo darbą unikalaus kaip asmenybė.

2. kažką imti iš gyvenimo jį patiriant.

3. paklūstant likimui, kurio negalima pakeisti. Niekada negalima pamiršti, kad gyvenimo prasmę galima rasti net pakliuvus į beviltišką situaciją, susidūrus su likimu, kurio negalima išvengti. Visada sunkią padėtį galima paversti laimėjimu.

Prasmės radimas. Mes galime rasti prasmę visų pirma per patyrimo vertybes – ką nors patirdami. Kita galimybė – tai vertybių kūrimas – įsitraukimas į veiklą. Vienas žymiausių Frankl’io pavyzdžių siekiant reikšmingumo yra kančia. Kančioje yra randama gyvenimo prasmė.

LOGOTERAPIJA

Logoterapija reiškia “terapija ieškant prasmės”. Ji skirta padėti žmonėms, susiduriantiems su egzistencinėmis problemomis, sergantiems alkoholizmu, depresija. Ji taip pat naudojama gydyti fobijas, nerimą, obsesijas – kompulsijas.

Logoterapijos pagrindą sudaro:

 egzistencializmas

 stoicizmas

 Frankl’io patirtis koncentracijos stovykloje

Technikos, naudojamos logoterapijoje:

 Paradoksinė intencija – pacientas yra skatinamas trokšti to, ko bijo

 Derefleksija – klientas yra nukreipiamas nuo problemos į ką nors kitą reikšmingo

 Orientacija į reikšmingumą – tai reikšmingumo ieškojimas

G. A. KELLY: ASMENYBINIŲ KONSTRUKTŲ TEORIJA

Jis jau seniai pastebėjo tą faktą, kad mokslininkai, terapeutai dažnai išreiškia keistą požiūrį į žmones: kuomet jie patys apie save galvoja gerai, tuomet yra linkę į kitus žiūrėti iš aukšto. Kol jie manė esą susidomėję priežasčių – pasekmių ryšiu ir empirizmu, kitus žmones buvo linkę matyti kaip seksualinės energijos ar sąlygų aukomis.

Kelly savo teoriją pavertė 1 postulatu ir 11 išvadų. Jo fundamentalus postulatas teigia: “Asmens procesai yra susiję su būdais, kuriais jis suvokia ir įvertina įvykius”. Kalbėdamas apie procesu, turi omenyje mūsų patirtį, mintis, jausmus, elgesį, ir visa kita. Visa tai yra apibrėžta ne tik objektyvia realybe, bet ir mūsų pastangomis suvokti pasaulį, kitus žmones ir save patį kiekvieną akimirką.

Pagrindinio postulato išvados apie:

1. konstrukciją – mes konstruojame savo suvokimą naudodami buvusią patirtį. Mes esame fundamentaliai konservatyvūs, tikimės, kad įvyks taip kaip ir anksčiau. Mes ieškome panašių elgesio būdų savo patirtyje.

2. patirtį – kuomet įvyksta ne taip kaip tikėjomės, mes turime adaptuotis, todėl mokomės. Tai žingsnis iš eksperimentavimo ir stebėjimo į vertinimą ir rekonstrukciją.

3. dichotomiją – mes saugome savo patirtį konstruktų forma, kurie paprastai yra vadinami asmeninais konstruktais, kurie yra individualūs kiekvienam. Taip pat jie yra vadinami bipoliariniais konstruktais, siekiant pabrėžti jų dvipoliariškumą.

4. organizavimo – vieni konstruktai yra “pavaldūs” kitiems konstruktams. Yra 2 pavaldumo tipai:

a. įprastinis, hierarchinis, mokslinis.

b. “žvaigždynas” – konstruktų sandara su jiems priešingais. Tai stereotipų pagrindas.

Kai kada ryšys tarp konstruktų yra tvirtas, kuomet vienas konstruktas yra naudojamas atpažinti kitą konstruktą.

5. eilės – konstruktas negali tikti viskam. Kai kurie jų yra labai visapusiški, kiti turi siaurą prasmę.

6. moduliacijos – kai kurie konstruktai yra laidūs – jie yra atviri eilės padidinimui. Kiti nėra tokie laidūs – lengvai pakeičiami.

7. pasirinkimo – mes pasirenkame tą realybės interpretacijos variantą, kuris mums yra tinkamiausias.

8. individualumo – kadangi kiekvieno patirtis yra skirtinga, tad ir konstruktai yra individualūs.

9. bendrumo – tik dėl to, kad mes esame skirtingi, nereiškia,kad negalime būti panašūs. Jei mūsų konstruktų sistema yra panaši – realybės suvokimas – tai ir mūsų patirtis, elgesys ir jausmai taip pat bus panašūs.

10. fragmentacijos – mes galime būti nesuderinti (viduje). Gyvenime mums tenka vaidinti daug rolių.

11. socialumo – net jei ir nesame panašūs į kitus, galime su jais bendrauti ir juos pažinti.

KONSTRUKTYVINIS ALTERNATYVIZMAS

Nėra pasaulyje tokio reiškinio, apie kurį nebūtų galima turėti kelių nuomonių. Nors objektyvi realybė be abejonės egzistuoja, bet skirtingi žmonės ją suvokia skirtingai ir niekas dar neatrado teorijos, galinčios paaiškinti visus pasaulio reiškinius, todėl ir žmogaus elgesiui interpretuoti negali būti vienintelio ir geriausio būdo. Bet kokiai interpretacijai yra galima alternatyvi interpretacija.

Ne visos pasaulį paaiškinančios alternatyvios teorijos yra vienodai geros. Kriterijus, pagal kurį galima palyginti teorijas, yra jų prognostinis tinkamumas-kaip tiksliai teorija prognozuoja ateities įvykius

ASMENYBĖS APIBRĖŽIMAS

Žmogus mato pasaulį per tam tikrus savo susikurtus šablonus, kuriuos stengiasi derinti su realybe. Šie šablonai yra vadinami asmenybiniais konstruktais. Asmenybinis kostruktas – tai idėja ar mintis, kurią žmogus panaudoja, kad suvoktų, paaiškintų arba numatytų savo patirtį. Konstruktais žmogus įvertina reiškinių reikšmingumą jo gyvenimui.

Tai konkrečių žmonių pasaulio suvokimo modeliai. Žmogus elgiasi lyg mokslininkas-pastebi, kad tam tikru konstruktu galima prognozuoti įvykius. Jis pradeda šią hipotezę tikrinti ir laukia, ar jo prognozės pasitvirtins. Jei prognozė pasitvirtina, tai konstruktas yra geras, jei ne, tai blogas ir konstruktas yra atmetamas.

Asmenybinės teorijos tikslas-paaiškinti kaip žmonės prognozuoja ir interpretuoja savo gyvenimo patirtį pagal panašumus ir skirtumus.

Tokiu būdu asmenybė-tai konstruktų sistema, kuriuos žmogus panaudoja, kad interpretuotų savo išgyvenimus ir numatytų būsimus įvykius. Norint suprasti žmogų, reikia žinoti jo naudojamus konstruktus, įvykius, kuriuos apima tie konstruktai, ir koks yra konstruktų tarpusavio ryšys.

Konstruktų savybės

• Panaudojimo diapazonas. Tai visuma įvykių, kuriems gali būti pritaikytas konstruktas. Pvz.:“geras-blogas“ galima pritaikyti daugybėje situacijų, o „nekaltybė-prostitucija“-tik keliose.

• Panaudojimo fokusas. Tai reiškiniai, kuriems labiausiai tinka konstruktas. Pvz.: „teisingas-neteisingas“ vieniems reiškia, kad negalima vogti, o kitiems reiškia neteisingą valstybės politiką. Panaudojimo fokusas visada yra specifiškas jį naudojančiam žmogui.

• Polius. Visi konstruktai yra bipoliniai. Žmogus pastebi, kad reiškiniai yra kažkuo panašūs ir kažkuo skiriasi. Pvz., Petriukas ir Jonukas yra sąžiningi, o Onutė ne. Petriukas ir Jonukas gražūs, o Juozukas ne. Tai, kuo du reiškiniai yra panašūs, sudaro panašumo polių, tai, kuo du reiškiniai skiriasi nuo trečiojo, sudaro kontrasto polių.

Konstruktų tipai

• Nepralaidus konstruktas-neįleidžiantis į savo diapazoną naujų reiškinių. Pvz.:“tik šie daiktai yra kamuoliai“

• Pralaidus konstruktas-įleidžiantis į savo diapazoną naujus reiškinius. Pvz.:bet kurie daiktai, panašūs į šiuos, yra kamuoliai“.

• Paskirstymo konstruktas. Tai kas papuolė į vieną klasifikaciją, negali papulti į kitą. Pvz.: arba rusas arba lietuvis.

• Konsteliacinis konstruktas. Viena konstrukto kategorija atveria kitas fiksuotas charakteristikas. Pvz.: pardavinėja automobilius, tai būtinai sukčius.

• Prielaidos konstruktas. Atviras naujai patirčiai ir kitokiam požiūrio taškui. Pvz.: pardavinėja automobilius nebūtinai blogas žmogus, galima priimti ir gerąsias jo savybes.

ELGESIO MOTYVACIJA

Keli neigė motyvacijos buvimą. Personologai, teigiantys, kad žmogus ima veikti tik veikiamas kažkokios vidinės ar išorinės jėgos, tuo pačiu teigia, kad žmonės yra statiški. Keli manymu, žmonių motyvacijai nėra jokios kitos priežasties, išskyrus tą, kad jie yra gyvi. Dalinai motyvacija paaiškinama pagrindiniu postulatu

Pagrindinis postulatas. Konkrečios asmenybės procesai-tai psichikoje nutiesti kanalai, kuriuos žmogus panaudoja prognozuodamas įvykius.

Konkreti asmenybė-turimas omeny konkretus žmogus, o ne žmonių grupė, nedalomas žmogus, o ne kuri nors jo dalis.

Procesai-žmogus yra besivystantis organizmas, o ne pasyvi substancija, kurią veikia pasąmoniniai impulsai ar aplinkos dirgikliai, t.y. žmogus pats valdo savo konstruktus.

Nutiesti kanalai-elgesys, stabilus laike ir situacijose, t.y. žmonės kuria konstruktus, kad prognozuotų ateitį ir kad nereikėtų jų kurti vis iš naujo. Kiekvienas žmogus kuria savo originalius konstruktus ir tik jam būdingu būdu juos panaudoja.

Prognozuodamas įvykius žmogus lyg mokslininkas bando paaiškinti realybę, kad numatytų jo gyvenimą veikiančius įvykius. Visas žmogaus elgesys yra nukreiptas į ateities įvykių prognozę.

Pagrindinio postulato

• Išvada apie individualumą. Žmonės vienas nuo kito skiriasi tuo, kaip jie interpretuoja įvykius, t.y. skirtingi žmonės turi skirtingus ir unikalius konstruktus.

• Išvada apie organizaciją. Kad būtų minimalizmuotas neatitikimas tarp konstruktų, jie yra sudėliojami pagal tam tikrą hierarchiją. Vieni konstruktai valdo kitus. Pvz.: geras-blogas valdo skanus-neskanus, nes geras-blogas apima daugiau sąvokų. Žmonės vienas nuo kito skiriasi ne tik konstruktų skaičiumi ar tipu, bet ir tuo, kaip jų konstruktai yra organizuoti.

• Išvada apie pasirinkimą. Žmogus pasirenka tą alternatyvą dvipoliame konstrukte, kuri, jo manymu, duoda didesnes galimybes jo konstruktų sistemos plėtimui ir sutvirtinimui, t.y renkamės tai, kas praplės arba patikslins mūsų gyvenimo supratimą.

• Konstruktų sistemos sutvirtinimas-žmogus jau turi konstruktą ir naujoje situacijoje be didesnės rizikos laukia, ar konstruktas dar kartą pasitvirtins ar ne. Jei konstruktas pasitvirtina, tai jis yra sutvirtinamas, t.y. dar kartą pripažįstamas naudingu prognozuoti ateitį. Konstruktų sistemos praplėtimas susijęs su didesne rizika, nes einama į naują patirtį ir kuriami nauji konstruktai, kurie gali pasitvirtinti arba ne.

• Orientacija-pasirinkimas-vykdymas. Kaip elgiasi žmogus naujoje, jam dar nežinomoje situacijoje. Orientacija peržiūri kelis konstruktus, kuriuos toje situacijoje galėtų panaudoti, t.y apgalvoja kelias galimybes, pasirenka tinkamą konstruktą ir kryptingai veikia.

• Išvada apie patirtį. Pokyčiai konstruktų sistemoje įvyksta tada, kai žmogus aptinka naują, nepažįstamą reiškinį, kuris prieštarauja jo konstruktų sistemai.

• Išvada apie išmokimą. Konstruktų sistema-tai hipotezių apie pastoviai kintantį pasaulį rinkinys, kuris iš naujo tikrinamas. Jei hipotezės keletą kartų nepasitvirtina, tai konstruktų sistema keičiasi ir tuo pačiu iškeliamos naujos hipotezės, kurios vėl tikrinamos. Taip kinta konstruktų sistema. Taip mes, naudodami patirtį, tobuliname savo supratimą apie pasaulį.

• Išvada apie moduliaciją. Kuo labiau pralaidūs ( atviri naujai patirčiai ) valdantieji konstruktai, tuo labiau kinta visa konstruktų sistema. Jei žmogus neturi valdančiųjų konstruktų, tai jis negalės keistis.

• Išvada apie bendrumą. Žmonės skiriasi pagal tai, kaip interpretuoja situacijas, tačiau vieno žmogaus situacijų interpretacija gali būti panaši į kito. Tas panašumas yra ryškus tarp vienos kultūros žmonių, o susitikus kitos kultūros žmogų, gali įvykti „kultūrinis šokas“, t.y. suvokiama, kad kiti žmonės įvykius prognozuoja visiškai kitaip.

• Išvada apie bendradarbiavimą. Vienas žmogus su savo konstruktų sistema gali suprasti kito žmogaus konstruktų sistemą, t.y., suprasti kaip kitas žmogus suvokia realybę. Taip pat žmogus gali suprasti, ko kiti iš jo tikisi ir prisiimti atitinkamas roles.

PSICHINĖ SĄVEIKA

Sveikas žmogus atitinka 4 charakteristikas:

1. Nori tikrinti savo konstruktus, t.y., suprasti, ar jie yra teisingi.

2. Gali atsisakyti konstruktų, jei paaiškės, kad jie neatitinka realybės.

3. Nori praplėsti ir pagilinti konstruktų sistemą, t.y., atviras augimui.

4. Išvystytas rolių repertuaras. Gali efektyviai atlikti įvairias socialines roles ir suprasti kitus žmones.

Psichinis sutrikimas. Bet koks asmenybės konstruktas, kuris vis kartojasi, nors yra aišku, kad jis netinkamas. Toks žmogus negali prognozuoti ateities įvykių, nes neturi tam tinkamų konstruktų, todėl jam sunku orientuotis pasaulyje.

FIKSUOTOS ROLĖS TERAPIJA

Uždavinys: padėti žmonėms pakeisti savo konstruktų sistemą į geresnę.

Principai: terapeutas aktyviai skatina pacientą interpretuoti reiškinius naujai bei duoda atgalinį ryšį į paciento naujus konstruktus ir tokiu būdu jie patikrinami pagal realybę.

Terapijos pradžioje pacientas rašo savo charakteristiką trečiuoju asmeniu. Terapeutas tyrinėja šią charakteristiką ir taip supranta, kokius konstruktus žmogus naudoja, kaip mato save ir savo santykius su kitais ir kurie konstruktai yra neveikiantys. Tada terapeutas sukuria fiksuotos rolės apybraižą. Tai išgalvotos rolės charakteristika su tam tikrais konstruktais, kurių, terapeuto manymu, trūksta pacientui. Pacientas turi tą išgalvoto herojaus rolę vaidinti realiame gyvenime-stengtis galvoti, elgtis, kalbėti ir būti panašus į tą išgalvotą herojų. Tikslas-peržiūrėti savo gyvenimo patirtį, kad gauti iš jos naujų pamokų, eksperimentuojant atrasti naujas galimybes. Terapinio susitikimo metu vyksta repeticijos, kurių metu terapeutas reaguoja į pacientą taip, lyg jis iš tikro būtų tas išgalvotas herojus, pasikeičia rolėmis su pacientu, prisiima kitų pacientui svarbių žmonių roles. Tokiu būdu pacientas pamato savo rolę iš kito taško bei išmoksta konstruoti savo naują asmenybę.

H. MURRAY

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Visuminis požiūris į asmenybę. Asmenybė iš pat pradžių yra visuma, iš kurios atsiranda dalys savidiferenciacijos dėka. Visuma ir jos dalys yra abipusiai susiję, visuma yra esminė jos dalių supratimui, lygiai kaip dalys reikalingos visumos supratimui.

Gyvenimo analizės būtinumas. Laiko tėkmė individe pasižymi asimiliacijos, diferenciacijos ir integracijos ritmais, pastoviai vyksta išmokimas ir brendimas. Žmogaus gyvenimas yra negrįžtama netapačių įvykių seka.

Aplinkos reikšmė. Kadangi kiekvieną akimirką individas yra aplinkoje, žymiu laipsniu lemiančioje jo elgesį, individo elgesys negali būti apibūdinamas, neapibūdinant patirtos situacijos, tiek fizinės, tiek socialinės. Stimuliuojančia situacija yra ta visuminės aplinkos dalis, į kurią individas kreipia dėmesį ir reaguoja. Dažniausiai asmuo reaguoja į aplinkos situaciją, kaip į vientisą prasmingą visumą. Individo aplinkos pažinimas būtinas dar ir dėl to, kad ji turi didelę reikšmę ne tik asmenybės funkcionavimui – jos elgesiui betarpiškoje aplinkoje, bet ir asmenybės vystymuisi.

Smegenų procesų reikšmė. Visose aukštesnėse gyvybės formose išorinio pasaulio įspūdžiai ir vidiniai kūno pojūčiai priimami, integruojami ir saugomi smegenyse ir visa sudėtinga adaptyvi elgsena akivaizdžiai yra susijusi su smegenų procesais.

Pasąmonės reikšmė. Kiekvienu atskiru laiko momentu tik kai kurie vyraujantys smegenų procesai turi atitikmenis sąmonėje.

Klasifikavimo būtinybė. Pirminis psichologijos uždavinys yra teisingas elgesio suskaidymas į funkcijas ir fazes, kurių kiekviena, nors yra neišvengiamai konkreti ir unikali, kiekvieną kartą realiai pasireikšdama, gali būti priskirta vienai sąvokai, kur apima panašumus. Klasifikavimas būtinas ir konkretaus asmens pažinime.

Asmenybės individualumas. Kiekvienos asmenybės unikalumą laikė savaime suprantamu dalyku.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Psichinės įtampos dinamika. Asmenybė siekia sumažinti esamą psichologinę įtampą. Asmenybė nesiekia visiško įtampos pasišalinimo. Dar daugiau, asmenybė gyvenime nuolat siekia savo pasirinktų tikslų, o tai susiję su nuolatiniu psichinės įtampos generavimu. Todėl tikrasis psichinės įtampos dinamikos asmenybėje vaizdas apima tiek siekimą sumažinti psichinę įtampą, tiek pastovų šios įtampos generavimą.

Pagrindinis biologinis principas – homeostazė, kuris gali būti išreiškiamas formule: „įtampa – įtampos sumažinimas“. Poreikio ir įtampos nebuvimas yra labai nemaloni būsena. Asmenybė siekia ne tik įtampos sumažinimo, bet ir įtampos padidinimo. Todėl teisingesnė asmenybės dinamikos formulė yra: „įtampos generavimas – įtampos redukavimas“.

Asmenybės poreikiai. Asmenybės poreikius Murray laikė pagrindiniu asmenybės aktyvumo šaltiniu. Poreikiu terminu jis apibūdino organizmo galimybę arba pasirengimą reaguoti specifiniu būdu specifinėje situacijoje.

Poreikių pasireiškimas.

 Poreikių kriterijai. Pateikė 5 pagrindinius poreikių atpažinimo kriterijus:

o Tipiška elgesio tendencija arba efektas

o Tipiškas veiklos būdas

o Pastovumas elgesyje

o Atitinkami specifiniai jausmai ir emocijos

o Pasitenkinimas pasiekus tikslą

 Poreikių periodiškumas. Visiems asmenybės poreikiams būdingas aktyvumo periodiškas. Poreikio patenkinimo cikle išskyrė 3 fazes:

o Refrakterinę – kuomet poreikis niekaip nepasireiškia ir negali būti sužadintas net stipriausių poveikių

o Indukuojamą – poreikis nėra aktyvus, nepasireiškia elgesyje, tačiau gali lengvai kilti, esant atitinkamam poveikiui

o Aktyvią – poreikis yra aktyvus ir sukelia elgesį, kuris leidžia šį poreikį patenkinti

 Poreikių pirmumas. Kiekvienoje atskiroje asmenybėje vieni poreikiai yra svarbesni, stipresni nei kiti ir jie tenkinami pirmiausia.

 Poreikių pasireiškimo elgesyje laipsnis. Skyrė 3 aktyvuotų poreikių pasireiškimo elgesyje laipsnius:

o Objektyvuoti – apima visus realius veiksmus, rimtai ir atsakingai nukreiptus į realius objektus

o Pusiau objektyvuoti – pasireiškia veiksmais, žaismingai ir neatsakingai nukreiptais į realius objektus arba rimtai nukreiptais į įsivaizduojamus objektus

o Subjektyvūs – aktyvūs, tačiau tvirtai nepasireiškiantys

 Poreikių sąveika. Poreikiai gali pasireikšti tam tikra seka, paeiliui keisdami vieni kitus ir būdami tarpusavyje visai nesusiję. Tačiau labai dažnai žmogaus elgesyje poreikiai būna tarpusavyje susiję. Galimos įvairios poreikių tarpusavio sąveikos:

o Poreikių susiliejimas – viena veikla gali patenkinti daugiau poreikių vienu metu

o Poreikių pavaldumas – vienas poreikis gali būti aktyvuojamas tam, kad atsirastų galimybė patenkinti kitą poreikį. Šiuo atveju pirmasis poreikis vadinamas papildomu, o antrasis – determinuojančiu

o Poreikių priešingumas – jeigu asmens elgesyje pasireiškia vienodu laipsniu abu tokie priešingi poreikiai, kalbama apie ambitendencingumą

o Poreikių konfliktiškumas

Poreikių tipai. Poreikius Murray klasifikavo remdamasis 6 skirtingais klasifikavimo pagrindais.

 Pirminiai ir antriniai poreikiai. Pirminiai poreikiai yra įgimti – biologiniai. Antriniai atsiranda asmenybės vystymosi metu, tačiau būtent jie sudaro asmenybės pagrindą ir dominuoja asmens elgesyje.

 Atviri ir latentiniai poreikiai. Kai kurie asmenybės poreikiai gali būti išreiškiami ir tenkinami laisvai, atvirai, ir visuomenė sankcionuoja arba net skatina jų tenkinimą. Kiti poreikiai nėra visuomenei priimtini ir gali būti tenkinai tik netiesiogiai

 Proaktyvieji ir reaktyvieji poreikiai. Proaktyvieji poreikiai kyla asmenybės viduje, o reaktyvieji poreikiai kyla tuomet, kai yra atitinkami stimulai aplinkoje

 Lokalizuoti ir difuziniai poreikiai. Kai kurie poreikiai gali būti patenkinami tik vieno arba kelių artimai susijusių objektų dėka. Kitus poreikius gali patenkinti daugybė objektų.

 Rezultato ir modalumo poreikiai. Rezultato poreikiais vadinami tie poreikiai, kurių tenkinimas susijęs su konkrečiomis veiklos pasekmėmis – nukreipti į konkretaus rezultato pasiekimą. Modaliniai poreikiai yra labiau susiję su pačiu veiklos atlikimu

 Sąmoningi ir pasąmoniniai poreikiai.

Kitos su poreikiais susiję sąvokos.

 Poreikius patenkinantys objektai. Poreikio patenkinimui visada būtinas tam tikras objektas. Paprastai asmuo savo poreikių patenkinimui pasirenka ribotą objektų skaičių

 Poreikių patenkinimo būdai. Visas elgesio reakcijas galima aprašyti pačiomis bendriausiomis kategorijomis, kurias jis pavadino vektoriais.

 Poreikių kompleksai. Gyvenimo eigoje kiekvienoje asmenybėje susiformuoja daugiau ar mažiau pastovūs ryšiai tarp specifinių poreikių ir specifinių juos patenkinančių objektų bei individo elgesio būdų.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Pagrindiniai vystymosi veiksniai. Pagrindiniais asmenybės vystymosi veiksniais jis laikė:

 genetinį brendimą – lemiančiu specifinių stadijų asmenybės vystymesi egzistavimą

 socialiniai – kultūriniai veiksniai

 išmokimas – tai asmenybės naujos patirties įgijimas, visą gyvenimą trunkantis „mokymasis gyventi“.

Vystymosi stadijos. Pagrindinį dėmesį skyrė ankstyvajai vaikystei ir visiškai pripažino psichoanalizėje aprašytas psichosekualinio vystymosi stadijas. Murray gilinosi į kiekvienoje stadijoje galimus įvairius asmenybės vystymosi kelius.

Reikšmingi asmenybės poveikiai. Sudarė išsamų suklasifikuotą sąrašą visų pagrindinių poveikių, kuriuos gali patirti žmogus vaikystėje ir kurie gali turėti žymią įtaką jo vystymuisi. Dauguma šių poveikių gali būti apibūdinti kaip traumatiniai. Kitą poveikių grupę sudaro įvairūs pavojai ir nelaimingi atsitikimai, kuriuos gali aptirti vaikas. Didelę poveikių grupę sudaro įvairūs su auklėjimu susiję poveikiai.

Individualus asmenybės vystymasis. Visi reikšmingi vaikystėje aptirti poveikiai sukelia vaiko asmenybėje reakcijas – atitinkamus poreikius, kurie gali būti dominuojantys asmenybėje visą likusį gyvenimą. Toks pat poveikis skirtingose asmenybėse gali sukelti skirtingus poreikius, bet skirtingi poveikiai gali būti ir to paties poreikio skirtingose asmenybėse priežastimi.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Poveikio samprata. Norint suprasti asmenybės elgesį, būtina atsižvelgti į tai, kokiose aplinkybėse yra asmuo ir į aplinkos poveikius. Poreikio koncepcija išreiškia reikšmingas elgesio priežastis asmens viduje, poveikio koncepcija išreiškia reikšmingas elgesio priežastis asmens aplinkoje.

Kaip ir asmenybės poreikiai, aplinkos poveikiai gali būti įvairiai klasifikuojami. Pagal savo reikšmę asmeniui poveikiai gali būti skirstomi į pozityvius ir negatyvius, pagals savo pobūdį – į mobilius ir nemobilius. Tačiau pagrindinis yra poveikių skirstymas į alfa ir beta poveikius. Alfa – objektyvūs, beta – subjektyvūs, tokie kaip juos suvokia ir vertina juos patiriantis asmuo. Būtent Beta poveikiai nulemia asmens elgesį, kadangi jeigu asmuo tiki, kad situacija reiškia tam tikrą dalyką, tai būtent šis suvokimas turės įtakos jo elgesiui, o ne objektyvus situacijos įvertinimas pašalinių stebėtojų akimis.

Elgesio analizė.

 Išskyrė pačius elementariausius elgesio elementus, į kuriuos galima suskaidyti sudėtingą žmogaus elgesį. Tai yra:

o motones – judesiai

o verbones – žodžiai ir kitos elementarios garsinės reakcijos

Iš šių elementariausių motorinių ir verbalinių veiksmų susideda visas sudėtingas žmogaus elgesys.

 Vektoriai. Elgesys gali būti apibūdintas ir vektoriais, kurie išreiškia plačias fizines arba psichologines aktyvumo kryptis. Tai patys abstrakčiausi, labiausiai apibendrinti elgesio apibūdinimai, išreiškiantys jo kryptingumą ir pobūdį. Visą žmogaus elgesį galima apibūdinti 12 vektorių:

• Atsisakymas

• Atmetimas

• Įgijimas

• Konstravimas

• Palaikymas

• Išreikšimas

• Suteikimas

• Sulaikymas

• Šalinimas

• Agresija

• Gynimas

• Vengimas

 Vertybių – vektorių matrica. Asmens elgesį gana išsamiai galima apibūdinti, remiantis vektoriais ir vertybėmis – specifiniais elgesio būdais ir specifiniais elgesio tikslais. Kiekvienas poelgis, kiekviena veikla gali būti patalpinti atitinkamame matricos langelyje. Šią matricą galima iliustruoti jos fragmentu – vienos vertybės (žinojimo) deriniu su visais vektoriais:

• Atsisakyti intelektualinio gyvenimo, niekindamas mokslinį pažinimą

• Atmesti kai kuriuos netikslius ar nepatikimus pastebėjimus

• Įgyti žinias tirdamas, stebėdamas ar skaitydamas

• Konstruoti naujas teorijas ir hipotezes

• Palaikyti ir išsaugoti nepakitusiu tai, kas jau buvo įgyta ar sukonstruota

• Išreikšti savo idėjas

• Suteikti savo žinojimą kitiems

• Laikytis rigidiškai pasenusių idėjų

• Pašalinti faktus ir įsitikinimus, kurie pasirodė besą klaidingi

• Pulti priešingas pažiūras

• Ginti savo idėjas nuo kitų puolimo

• Vengti kontaktų, kurie galėtų susilpninti jo įsitikinimus

Gyvenimo analizė.

 Epizodas. Žmogaus gyvenimas apima ir asmenybę ir visą jam egzistuojančią aplinką. Todėl gyvenimo analizei nepakanka vien išorinio elgesio aprašymo. Gyvenimą būtina nagrinėti kaip nuolatinę asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mažiausią tokios sąveikos ir tuo pačiu paties gyvenimo elementą Murray vadino epizodu. Visą žmogaus gyvenimą galima laikyti vieninga tokių epizodų seka. Kiekvienas gyvenimo epizodas, koks trumpas jis bebūtų, visada yra prasmingas gyvenimo vienetas, apimantis visą asmenybę ir visą aplinką. Tačiau nagrinėjant gyvenimo epizodus, galima apsiriboti tik svarbiausiais asmenybės ir aplinkos kintamaisiais, pasireiškiančiais toje situacijoje. Šie kintamieji – tai asmenybės poreikiai ir aplinkos poveikiai. Kiekvienas gyvenimo epizodas turi savo temą. Murray gyvenimo epizodo temą apibūdino kaip “dinaminę įvykio struktūrą”. Paprasto epizodo tema yra sąveika tarp atskiro aplinkos poveikio ir atskiro asmenybės poreikio. Apibūdindama poveikių ir poreikių sąveiką atskirame gyvenimo epizode, tema leidžia labiau apibendrintai apibūdinti asmens elgesį. Ji taip pat leidžia apibūdinti visuminę asmens situaciją, kadangi apima tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius. Atskiri gyvenimo epizodai gali sudaryti sudėtingus gyvenimo epizodus, o atskirų epizodų temos – sudėtingas epizodų sekų temas.

 Vyksmas. Pagrindiniu gyvenimo analizės vienetu Murray laikė laiko atkarpą, turinčią aiškią pradžią ir aiškią pabaigą, susijusią su reikšmingo elgesio pabaigimu. Tokį gyvenimo vienetą Murray vadino vyksmu. Vyksmo kategorija išreiškia tai, kad žmogaus elgesys visada egzistuoja laike, jis tęsiasi, trunka tam tikrą laiko kiekį. Vyksmai gali būti išoriniai ir vidiniai. Išoriniai vyksmai visada turi 2 aspektus – subjektyvių pergyvenimų ir objektyvų elgesio. Naudojant vyksmus gyvenimo analizei, asmens gyvenimas gali būti vaizduojamas kaip vidinių, išorinių ir tarpasmeninių vyksmų visuma.

 Atkarpa. Kiekvienu atskiru laiko momentu asmuo gali dalyvauti daugelyje vyksmų. Paprastai realus žmogaus elgesys susideda iš keleto persidengiančių vyksmų. Gyvenimo fragmentas, apimantis visus persidengiančius, to paties laiko siejamus vyksmus, Murray buvo pavadintas atkarpa. Asmens gyvenimą galima skirstyti į ilgas ir trumpas atkarpas.

 Seka. Atskiri laike vyksmai gali būti susiję tarpusavyje funkciškai. Tokie funkciškai susiję vyksmai sudaro sekas. Seka yra kryptingai organizuotų nuosekliai susijusių laike vyksmų eilė. Seką galima suprasti ir paaiškinti tik žinant asmens tikslus ir laukimus, žinant jo ateities planus.

Aukštesniosios psichikos funkcijos. Murray skyrė 2 aukštesniąsias psichines funkcijas, apimančias objektyvių žinių apie aplinką gavimą ir šiomis žiniomis paremtą veiklos planavimą. Žinios apie tikrovę gaunamos 2 psichinių procesų – suvokimo ir apercepcijos dėka. Asmens suvokiamas pasaulis gali būti skirstomas į objektus, kurie turi jam tiesioginį teigiamą ar neigiamą poveikį ir į neutralius objektus. Tiesioginė, pirminė informacija apie poveikio objektus gaunama suvokimo dėka: asmuo suvokia ką objektas jam ar su juo daro. Tačiau asmuo reaguoja ir į neutralius objektus. Šiuo atveju veikia apercepcijos procesas – asmuo, remdamasis savo ankstesniu aptyrimu, interpretuoja kaip objektas galėtų jį veikti, esant tam tikroms aplinkybėms.

Veiklos tikslų atrankos ir integravimo funkcija yra vadinama struktūravimu. Egzistuoja 2 struktūravimo tipai:

 Sekų programavimas pasireiškia tarpinių tikslų atrinkimu ir derinimu galutinio tikslo pasiekimui

 Tvarkaraščių sudarymas reiškiasi keleto skirtingus tikslus turinčių veiklų derinimu vienoje laiko atkarpoje. Tvarkaraščio sudarymas yra laiko intervalo skaidymas į skirtingų ir dažnai nesusijusių veiklų sekas.

Vieningoji gyvenimo tema. Kiekvieno asmens gyvenime galima išskirti pačią bendriausią arba viso gyvenimo temą, kurią Murray vadino vienovės arba vieningąja tema. Ši vienijanti gyvenimo tema paties asmens paprastai yra neįsisąmoninama, tačiau ji yra “raktas jo unikalios prigimties supratimui”. Vieningoji tema reiškia asmens bazinį individualų esminių poveikių ir poreikių ryšį, asmeninę giluminę reagavimo sistemą. Vieningoji gyvenimo tema yra pasąmoninga jėga, atsirandanti iš ankstyvosios gyvenimo patirties ir lemianti žmogaus elgesio individualumą.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Murray teorijoje egzistuoja net 5 grupės struktūrinių asmenybės elementų:

 Pagrindinės asmenybės instancijos. Nors asmenybė yra pastoviai kintanti, joje yra tam tikros stabilios, nesikeičiančios laike struktūros, svarbios asmens elgesio supratimui. Pagrindinėmis asmenybės struktūrinėmis dalimis laikė Id, Ego ir Superego.

Id apima ne tik visus įgimtus motyvus ir nepriimtinus impulsus, bet ir tuos impulsus, kurie yra priimtini tiek pačiam asmeniui, tiek visuomenei. Id sudaro visi baziniai asmenybės energijos šaltiniai, emocijos ir poreikiai, kurių dalis yra visiškai priimtina, kuomet pasireiškia kultūrai priimtinais būdais, būna nukreipta į priimtinus objektus, priimtinose vietose ir priimtinu laiku.

Ego lemia sąmoningus, laisvos valios aktus, kurių reikšmė individo gyvenime yra pakankamai didelė.

Superego yra internalizuota kultūros instancija, kurios tikslas reguliuoti asmens elgesį sutinkamai su visuomenės normomis ir kultūros reikalavimais. Tačiau Superego formavimasis asmenybėje nulemtas ne vien vaiko sąveikos su tėvais. Superego formavimuisi didelės įtakos turi ir kiti autoritetai, bendraamžių grupės, literatūra, mitologija. Artimai su Superego yra susijęs Ego – idealas, kurį sudaro idealizuotas asmens savęs vaizdas, visuma vaizdinių apie save.

Interesų sistema. Interesas – tai asmens pastovus domėjimasis, orientavimasis į specifinius objektus ir elgesio būdus, patenkinančius konkretų poreikį. Konkrečios asmenybės atskirą poreikį patenkinančių pagrindinių objektų ir elgesio būdų visumą Murray vadino “kompleksine poreikio integrata”.

Įpročių sistema apima visą asmens automatizuotą, pasąmoningą nuolat pasikartojantį elgesį.

 Vidiniai faktoriai – tai asmenybės kintamieji, kurie pasiskolinti iš psichoanalitinės asmenybės teorijos.

Ego idealas – tai visuma teigiamų vaizdinių apie save, tai ką asmuo vertina savyje, pripažįsta ir didžiuojasi, kokiu siekia pastoviai tapti

Narcisizmas. Kiekvienas asmuo vertina save patį teigiamai

Superego integracija pasireiškia prieštaravimų tarp asmeninių siekių ir vertybių bei visuomenės reikalavimų ir normų nebuvimu

Superego konfliktas pasireiškia prieštaravimais tarp “noriu” ir “privalau”

 Asmenybės bruožai. Aprašė 12 kintamųjų, kurie yra reikšmingi apibūdinant asmenybę. Šie kintamieji yra vadinami bendraisiais bruožais:

1. nerimas

2. kūrybiškumas pasireiškia sugebėjimu originaliai mąstyti, kelti naujas idėjas

3. vienovės – atskirumo santykis

4. emocionalumas

5. atkaklumas

6. eksokatekcijos – endotekcijos santykis, t.y., ekstraversija – intraversija

7. intracepcijos – ekstracepcijos santykis. Tai yra vaizduotės, jausmingumo ir praktiškumo, blaivaus proto santykis

8. impulsyvumo – apdairumo santykis

9. energingumas

10. projektyvumo – objektyvumo santykis

11. radikalumo – konservatyvumo santykis

12. vienodumo – nepastovumo santykis

 Asmenybės poreikiai užima centrinę vietą. Jis išskyrė 20 pagrindinių universalių asmenybės poreikių, tai:

1. pažeminimo poreikis – pasyviai pasiduoti išorinei jėgai, priimti kaltinimus, kritiką, įžeidimus

2. pasiekimų poreikis – įveikti kliūtis, atlikti ką nors reikšmingo, užimti padėtį visuomenėje

3. ryšių poreikis – bendrauti su kitais, siekti pripažinimo, simpatijos

4. agresijos

5. autonomijos

6. atoveiksmio – kovoti su nesėkmėmis, ištaisyti klaidas, įveikti savo silpnybes

7. gynimosi

8. garbinimo – pripažinti kitų pripažinimą, sveikinti, girti

9. dominavimo

10. pasirodymo

11. menkavertiškumo vengimo – vengti pažeminimo, apriboti savo elgesį

12. globojimo

13. tvarkos

14. žaidimų

15. atstūmimo

16. pagalbos

17. supratimo

18. seksualinis

19. jutimų – siekimas jutiminių įspūdžių, potyrių

20. žalos vengimo

 Asmenybės vertybės. Poreikiai labiau susiję su elgesio priežastimis, tačiau elgesys visuomet yra nukreiptas į tam tikrus tikslus. Vertybės ir yra tie patys bendriausi žmogaus elgesio tikslai. Egzistuoja 14 pagrindinių žmogaus vertybių:

1. kūnas

2. ideologija

3. nuosavybė

4. tarpasmeniniai ryšiai

5. autoritetas

6. prestižas

7. socialiniai vaidmenys

8. socialinė sistema kaip visuma

9. globojamas objektas

10. globojantis objektas

11. teisingumas

12. grožis

13. žinojimas

14. seksas

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Nagrinėdamas asmenybės vystymąsi ir pripažindamas iš esmės tas pačias psichoanalitines vystymosi stadijas, jis aprašė daug kompleksų, kurie gali atsirasti asmenybėje tuo metu ir kurie žymiu laipsniu lemia suaugusio žmogaus elgesį.

Z. Freud’o aprašytus asmenybės tipus Murray papildė keliais naujais. Su buvimu motinos įsčiose net 3 klaustraliniai kompleksai:

1. paprastas klaustralinis kompleksas pasireiškia uždarumu, pasyvumu, globos ir priklausomybės poreikiu, pasipriešinimu pokyčiams ir bendra orientacija į praeitį

2. paramos negavimo kompleksas pasižymi bendru nesaugumu ir bejėgiškumo baime, jis pasireiškia atvirų vietų baime, baime prarasti šeimos paramą

3. atsiskyrimo kompleksas pasireiškia savybėmis, priešingomis klaustraliniam kompleksui. Tokį kompleksą turintis asmuo bijo uždarų vietų, siekia nuolat judėti, keliauti, pasižymi nepaprastai stipriu autonomijos siekimu.

K. LEWIN: LAUKO TEORIJA

Stengėsi asmenybę išreikšti matematiškai, o ne verbaliai.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Apibrėžiant žmogų kaip struktūrą, pirmiausia reikia jį įvardinti kaip visumą, atskirtą nuo viso likusio pasaulio. Tai galima padaryti žodžiais arba pavaizduojant tą struktūrą erdvėje. Kadangi erdvinė reprezentacija gali būti išreikšta matematiškai, Lewin yra linkęs asmenybės struktūrą vaizduoti erdviškai.

Žmogaus atskirtumas nuo viso likusio pasaulio yra vaizduojamas apskritimu, kurios ribos yra asmenybės ribos. Viskas, kas yra vidinėje ribų pusėje yra asmenybė.

FP

FP

Asmenybė ir ją supanti psichologinė erdvė sudaro gyvenimo erdvę. Tarp gyvenimo erdvės ir fizinio pasaulio yra abipusiai ryšiai – gyvenimo erdvė gali keisti fizinį pasaulį ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad ribos tarp gyvenimo erdvės ir fizinio pasaulio yra pralaidžios.

Fizinis pasaulis negali tiesiogiai komunikuoti su asmenybe. Įvykis, prieš paveikdamas asmenybę, turi tapti psichologinės erdvės faktu. Tokiu būdu fizinis pasaulis gali paveikti žmogaus gyvenimą.

Tarp asmenybės ir psichologinės erdvės taip pat yra abipusiai ryšiai.

Elgesys yra gyvenimo erdvės funkcija. Gyvenimo erdvė yra sudaryta iš galimų įvykių visumos, galinčių paveikti individo elgesį.

Asmenybė nėra vientisa, ji sudaryta iš 2 tarpusavyje priklausomų regionų.

Vidinis regionas yra apsuptas percepcinio – motorinio regiono. Vidinis regionas yra padalintas į mažesnes dalis. Tos, kurios yra arčiau percepcinio – motorinio regiono, yra vadinamos periferinėmis, o tos, kurios yra toliau – centrinėmis.

Psichologinė erdvė taip pat nėra vientisa, o sudaryta iš regionų. Visi regionai yra lygiaverčiai, tačiau tyrinėjant konkretų žmogų konkrečioje aplinkoje, konkrečiu laiko momentu, svarbu žinoti kokie regionai, kiek jų yra psichologinėje erdvėje ir kokie jų tarpusavio ryšiai. Kiekvienas psichologinės erdvės regionas – tai psichologinis įvykis. Visi regionai, tiek asmenybės, tiek psichologinės erdvės, veikia vienas kitą. Jų sąveika priklauso nuo:

 atstumo tarp regionų – kuo toliau vienas nuo kito, tuo mažiau veikia viena skitą

 sienų pralaidumo.

Regionas gali būti labilus (greitai reaguojantis į poveikį) ir rigidiškas (besipriešinantis poveikiui). Jei 2 regionai yra atskirti vienas nuo kito rigidiško regiono, tai tarp tų 2 regionų nebus komunikacijos.

Sienų savybės ir regionų skaičius nuolat kinta priklausomai nuo psichologinių faktų skaičiaus kitimo psichologinėje erdvėje tam tikru laiko momentu.

Asmenybė yra psichologinėje erdvėje. Tie regionai, kurie yra arčiausiai asmenybės, labiausiai ją veikia. Tai reiškia, kad norint suprasti konkretaus žmogaus psichologinę situaciją konkrečiu momentu, reikia žinoti kokia psichologinė aplinka supa jo asmenybę.

Asmenybės perėjimas iš vieno psichologinės erdvės regiono į kitą yra vadinamas lokomacija. Kuo regionai labiau tarpusavyje susiję, tuo lengviau iš vieno į kitą pereina asmenybė. Asmenybės regionai taip pat vienas kitas veikia. Tai vadinama komunikacija. Lokomacija ir komunikacija yra regionų sąveikos pasekmė, todėl jas galima pavadinti įvykiais.

Išskiriant įvykį iš gyvenimiškos erdvės, reikia laikytis 3 principų:

1. sąryšio. Dviejų regionų sąveika – tai įvykis

2. konkretumo – įvykius gali sukelti tik konkretūs, t.y., čia ir dabar esantys faktai, o ne kažkada būsiantys, bet dabar neaktyvūs faktai.

3. vienalaikiškumo – tik dabartiniai faktai gali sukelti dabartinį elgesį. Vaikystės įvykiai neturi jokios reikšmės,jei neprasibrauna į čia ir dabar.

Regionų gali daugėti ir mažėti, jie gali keisti tarpusavio padėtį, sienų pralaidumą. Tai vadinama gyvenimo erdvės perstruktūrizavimu.

ASMENYBĖS DINAMIKA

Psichinė energija. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Dėl išorinės stimuliacijos ar vidinių pokyčių tik tikrose sistemos dalyse įtampa pasidaro didesnė už kitas. Kai įtampa tose sistemos dalyse sulyginama, išsilaisvina energija.

Įtampa – tai vidinio asmenybės regiono būsena, lyginant jį su kitais regionais. Įtampa pasižymi 2 savybėm:

 įtampos būsena tam tikroje sistemoje siekia susilyginti su kitomis sistemomis. Būdas, kuriuo yra išlyginama įtampa, vadinamas procesu. Tai gali būti mąstymas, įsiminimas, jautimas, suvokimas. Taip pat įtampa gali būti tvirtai uždaroma ir izoliuojama vienoje sistemoje. Ji ten gali išlikti ilgai ir būti pastoviu energijos šaltiniu, aprūpininančiu energija psichinius procesus.

 Įtampa slegia sistemos ribas. Jei ribos tvirtos, tai energija iš sistemos į sistemą nepereis. Gali būti, kad vienos ribos stiprios, o kitos silpnos, tai energija pereis kryptingai.

Poreikis. Įtampos didėjimas arba jos išsilaisvinimas vidiniam asmenybės regione yra sukelti poreikio. Poreikis gali būti alkis, troškulys, darbo poreikis. Gali būti 3 poreikių būsenos.

Valentingumas – tai psichologinės aplinkos regiono reikšmė žmogui. Reikšmė gali būti teigiama ir neigiama. Teigiamas regionas yra toks, kuris sumažina įtampą, kai asmenybė įeina į tą regioną.

Jėga arba vektorius. Lokomacija atsiranda, aki žmogų veikia pakankama jėga. Jėga egzistuoja psichologinėje erdvėje, o įtampa yra asmenybės vidinės sistemos savybė. Jėga – tai išorės, o ne asmenybės savybė. Ji vaizduojama vektoriumi. Vektoriaus savybės:

 Kryptis – kokia kryptimi veikia jėga

 Dydis – vektoriau ilgis

 Prisilietimo taškas – asmenybės vieta, prie kurios prisiliečia vektorius

Gali veikti ir kelios jėgos. Žmogus judės tų vektorių sumos kryptimi. Jei regiono valentingumas yra teigiamas, tai vektorius stums asmenybę link jo, jei neigiamas – nuo jo.

PUSIAUSVYROS ATSTATYMAS

Tai galutinis visų psichinių procesų tikslas.

Viena iš vidinių sistemų yra įtampoje. Įtampa išsisklaido po visas sistemas ir taip pasiekiamas balansas. Tokiu būdu įsitempia visa vidinė sistema. Jei vidinė sfera nebegali išlaikyti energijos, ji prasiveržia į motorinę sferą, kas lemia sujaudintą elgesį, tai motoriniai priepuoliai. Jei riba tarp vidinio ir percepcinio – motorinio sluoksnių yra pralaidi, energija pastoviai sunksis į motorinį sluoksnį. Tai pasireiškia nerimastingumu.

Dažniausias pusiausvyros grąžinimo būdas yra lokomacija.

Pusiausvyrą galima grąžinti pakaitine lokomacija. Jei 2 poreikiai yra tampriai tarpusavyje susiję, tai patenkinus vieną, bus patenkintas ir kitas.

Pusiausvyrą galima grąžinti įsivaizduojama lokomacija. Tai, ko nori, reikia įsivaizduoti, kad nutiko.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Elgesio pokyčiai vystantis.

 Įvairovė. Žmogui augant jo aktyvumo apraiškos tampa vis įvairesnės

 Organizacija. Žmogui augant jo elgesys tampa vis sudėtingesnis.

 Aktyvumo erdvės apimtis.

 Vidinis elgesio suderintumas

 Realizmo lygis

Pagrindinės vystymosi sąvokos.

 Diferenciacija – visumos dalių skaičiaus didėjimas. Su amžiumi didėjant regionų skaičiui, tampa sudėtingesnė gyvenimo erdvė, vidinė sfera, psichologinė aplinka, laiko ir realybės suvokimas.

 Ribų savybės. Augant didėja ribų, kurios tampa vis tvirtesnės

 Integracija

 Vystymosi stadijos. Lewin manė, kad vystymasis yra ištisinis procesas, kuriame sunku išskirti stadijas. Pagrindiniai pokyčiai įvyksta iki 3m., po to atsiranda stabilumas iki paauglystės.

 Retrogresija. Perėjimas prie elgesio formų, kurios buvo būdingos jaunesniam amžiui

 Regresija – perėjimas prie primityvių elgesio formų, nepriklausomai nuo to, ar vaikystėje taip žmogus elgėsi ar ne.

G. W. ALLPORT: DISPOZICINĖ TEORIJA

ASMNEYBĖS APIBRĖŽIMAS

Asmenybė – tai tų psichozinių sistemų dinaminė organizacija individo viduje, kurios lemia būdingą jam elgesį ir mąstymą.

Psichofizinės savybės – tai protas ir kūnas.

Dinaminė organizacija – žmogaus elgesys pastoviai evoliucionuoja, keičiasi. Asmenybė nėra statiška

Lemia – atsiradę tam tikri stimulai duoda impulsus tam tikriems poelgiams.

Būdingas – žmogus yra unikalus. Nėra dviejų vienodų žmonių

Elgesys ir mąstymas – tai visos žmogaus aktyvumo rūšys

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Tyrinėjant kas yra žmonės ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito, geriausia naudoti analizės vienetą, kurį Allport vadina „bruožu“. Bruožas – tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Daugybė situacijų žmogaus yra suvokiamos kaip lygiavertės, todėl išsivysto bruožas, kuris reguliuoja elgesį tose situacijose. Bruožas lyg apjungia stimulą ir reakciją. Bruožai yra pastovūs. Asmenybės bruožas – tai, kas sąlygoja pastovų, tipišką elgesį įvairiose, bet turinčiose tą pačią reikšmę situacijose.

Bruožų savybės.

 Savybės yra realios – jos tikrai yra žmonėse

 Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis

 Bruožas yra varomasis elgesio elementas. Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai

 Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai

 Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito. Bruožai iš dalies dengia vienas kitą

 Asmenybės bruožas – tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas

 Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste

 Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo asmenybėje nėra

Bruožus galima suskirstyti:

 Bendri visiems tam tikros kultūros asmenims bruožai. Tai bet kokios savybės, būdingos tam tikros kultūros žmonėms, veikiamiems panašių socialinių poveikių. Kaip adaptacija jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai. Pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais.

 Individualūs asmenybės bruožai. Tai tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis. Tai individualios dispozicijos. Individualių dispozicijų tipai:

 Kardinalinės dispozijos. Tai labiausiai dominuojanti žmogaus dispozicija. Ji yra užvaldžiusi asmenybę ir beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Šią dispoziciją turi nedaugelis

 Centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai

 Antrinės dispozicijos. Mažiaus pastebimos, apibendrintos ir stabilios. Tai pirmenybės teikimas pasirenkant maistą, drabužius ar situacijos apspręstas elgesys.

Propriumas. Dispozicijos asmenybėje yra tarpusavyje susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuoti į visumą pagal tam tikrą principą. Visas asmenybės dalis į visumą organizuojantis jėga yra propriumas – pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Ši savybė suvokiama kaip pati reikšmingiausia ir centrinė, tai savastis.

Propriumas apima visus asmenybės aspektus, padedančius formuotis vidinio vientisumo jausmui. Nuo jo priklauso asmenybės unikalumas. Allport išskyrė 7 savasties aspektus, kurie dalyvauja vystantis nuo kūdikystės iki brandos:

1. savo kūno suvokimas

2. asmeninis identitetas

3. savigarba

4. savasties plėtra

5. savęs vaizdas

6. racionalus savęs valdymas

7. veržimasis į savastį

Allport išskyrė ir aštuntą propriumo aspektą – tai savęs pažinimas, kuris valdo likusius septynis. Savęs pažinimas yra subjektyvioji „aš“ pusė, kuri suvokia objektyvųjį „aš“.

FUNKCINĖ AUTONOMIJA

Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Funkcinė autonomija – asmenybės motyvaciją aiškinanti teorija. Subrendusios asmenybės motyvai nepriklauso nuo motyvų, buvusių praeityje.

Funkcinės autonomijos tipai.

 Pastovi funkcinė autonomija. Tai nekintantys neurofiziologiniai mechanizmai, apdedantys palaikyti organizmo funkcionavimą. Tai savo poreikių tenkinimas įprastu būdu sumažinant įtampos keliamą diskomfortą.

 Nuosava funkcinė autonomija. Tai motyvacija, palaikanti pastovų žmogaus siekį atitikti savo vidinį vaizdą, pasiekti aukštesnį brandumo lygį. Tai tikslų ir vertybių siekis bei pasaulio suvokimas per tuos tikslus ir vertybes. Čia jau nebereikalingas pastovus atpildas už pastangas. Žmogus nenustoja siekęs tikslų visą gyvenimą.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas ir neturi jokių išsiskiriančių požymių, kurie atsiranda vėliau, sąveikaujant su aplinka. Vaiko vystymosi varomoji jėga yra poreikis sumažinti skausmą ir padidinti pasitenkinimą, todėl elgesį vaikystėje gali visiškai paaiškinti teorijos, pagrįstos pastiprinimu ar malonumo principu.

Pirmieji gyvenimo metai yra mažiausiai reikšmingi asmenybei, nors antroje pirmų metų pusėje jau atsiranda skiriamosios savybės, pasireikšiančios per judesius ir emocijas. Kūdikis yra tik biologinis organizmas, kuris vėliau transformuojasi į individą: išauga ego, prasiplečia bruožų struktūra, išryškėja individo tikslai. Šiai transformacijai didžiausią įtaką daro funkcinė autonomija. Tokiu būdu individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtampos mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus.

BRANDI ASMENYBĖ

Žmogaus brendimas – tai visą gyvenimą besitęsiantis tapsmas. Brandžių žmonių elgesys pasižymi funkcine autonomija ir yra motyvuotas įsisąmonintų procesų. Psichologiškai brandžią asmenybę galima apibūdinti 6 požymiais:

 Plačios “aš“ ribos. Aktyviai dalyvauja darbo, šeimos ir socialiniuose santykiuose

 Gali palaikyti šiltus socialinius santykius

 Emocinė branda ir savęs priėmimas

 Realistiška patirtis, suvokimas ir lūkesčiai

 Sugeba pažinti save ir turi humoro jausmą

 Turi ištisą gyvenimo filosofiją

R.B. CATTELL: ASMENYBĖS BRUOŽŲ TEORIJA

Asmenybės teorija turi kreipti dėmesį į sudarančius individualybę bruožus, į tai, kokiu laipsniu tuos bruožus sąlygoja paveldimumas ir aplinkos poveikis bei į tai, kokią įtaką turi elgesiui genetinių ir aplinkos faktorių sąveika.

ASMENYBĖS BRUOŽAI

Asmenybės bruožai – tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Tai psichologinės charakteristikos, kurios yra pastovios ir kurias galima numatyti.

Bruožų klasifikacija.

 Paviršiniai bruožai. Tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu. Tos charakteristikos neturi bendro pagrindo bei nėra pastovios laike, todėl nėra svarbios aiškinant elgesį. Tai atsitiktiniai sutampantys bruožai

 Baziniai bruožai. Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Nuo jų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Jie egzistuoja gilesniame asmenybės sluoksnyje nei paviršiniai bruožai ir pastarieji nuo jų yra priklausomi. Baziniai bruožai yra skirstomi į:

o Gabumus. Žmogaus sugebėjimai siekiant norimo tikslo

o Temperamento bruožus. Tai konstituciniai reakcijos aspektai

Yra 3 pagrindiniai duomenų apie asmenybę šaltiniai:

1. realių gyvenimo faktų registravimas, remiantis gerai tą asmenį pažįstančių žmonių jo elgesio įvertinimu

2. asmens savęs įvertinimas

3. objektyvūs testai

Cettell iškėlė hipotezę: jei tokie pat bruožai išryškės tyrinėjant visų trijų šaltinių duomenis, taip bus įrodyta, kad tie baziniai bruožai iš tikro yra funkciniai vienetai. Taip buvo sukurtas 16 asmenybės faktorių klausimynas, atspindintis pagrindinius bazinius bruožus:

 A polinkis bendrauti – uždarumas

 B abstraktus mąstymas – konkretus mąstymas

 C emocinis pastovumas – emocinis nepastovumas

 E dominavimas – nuolankumas

 F nerūpestingumas – susirūpinimas

 G taisyklių laikymasis – taisyklių vengimas

 H drąsa bendraujant – drovumas

 I moteriškumas, jautrumas – vyriškumas, kietumas

 L įtarumas – pasitikėjimas

 M nepraktiškumas – praktiškumas

 N diplomatiškumas – tiesumas

 O nerimas – ramumas

 Q1 radikalizmas – konservatizmas

 Q2 nepriklausomybė – konformizmas

 Q3 aukšta savikontrolė – žema savikontrolė

 Q4 aukšta įtampa – žema įtampa

Asmenybė yra tai, kas leidžia numatyti žmogaus elgesį tam tikroje situacijoje. Žmogaus reakcija gali būti išreikšta to žmogaus bruožais, kurių kiekvienas yra įvertintas pagal savo reikšmę konkrečioje situacijoje.

o Dinaminiai bruožai. Bruožai, išryškėjantys žmogui siekiant tikslo. Tai elgesio motyvacija. Dinaminiai bruožai yra skirstomi į:

 Atitiudus – tai tam tikro dydžio interesas tam tikrai veiklai tam tikro objekto atžvilgiu

 Ergus – konstitucinis dinaminis bruožas. Cettell išskyrė 10 ergų

 jausmus – aplinkos suformuluotas dinaminis bruožas. Jausmai grupuojasi aplink svarbius objektus.

Įvairūs dinaminiai bruožai jungiasi subsidiarijos paterne: įvairūs atitiudai yra pagalbiniai jausmų atžvilgiu, o pastarieji yra pagalbiniai ergų atžvilgiu.

Tam tikri dinaminiai bruožai didins motyvaciją veikti ir tam tikri ją mažins. Tokiu būdu asmenybė įtraukiama į vidinį konfliktą.

Asmenybę sudaro ne tik pastovūs baziniai bruožai, bet ir ne tokios pastovios būsenos, rolės ir nuostatos, taip pat turinčios įtakos jos elgesiui.

Bazinius bruožus galima skirstyti į:

 bendrus – tie bruožai, kuriuos kurie daugiau ar mažiau pasireiškia pas visus tam tikros kultūros asmenis

 unikalius – tie bruožai kuriuos turi tik nedaugelis ar apskritai tik kuris nors vienas asmuo. Tai dažniausiai pasireiškia interesų ir požiūrių sferoje

Bazinius bruožus, priklausomai nuo jų šaltinio, galima skirtyti į:

 konstrukcinius – priklausančius nuo biologinių ir fiziologinių asmenybės savybių ir yra įgimti

 aplinkos suformuotus – priklausančius nuo socialinės ir fizinės aplinkos.

KAREN HORNEY

Ji teigė, kad jos teorija yra Freudo teorijos tolimesnis vystymas, pakeičiant kai kuriuos klaidingus teiginius.

Vaikystei yra būdingi šie poreikiai:

 pasitenkinimo – biologiniai poreikiai, kurie nėra pagrindiniai vaiko vystymęsi

 saugumo – būti mylimu ir apgintu nuo išorinio pasaulio

Tai bene geriausia teorija apie neurozes. Visų pirma, ji pasiūlė daug skirtingų požiūrių į neurozes. Neurozes, ji įvardino kaip būdą padaryti gyvenimą “pakenčiamu”.

Ji išskyrė 10 neurotinių poreikių modelių, kurie yra pagrįsti tuo, ko mes visi norime, tačiau jie dėl įvairių priežasčių buvo iškreipti. Poreikis yra nerealistiškas, nepagrįstas. Taip pat, neurotiškas poreikis yra daug intensyvesnis ir jei jis nebus patenkintas, asmuo patirs didelį nerimą.

Yra išskirti šie neurotiniai poreikiai:

1. poreikis pritarimui ir meilei bei noras įtikti ir patikti kitiems

2. partnerio poreikis, kuris perimtų asmens gyvenimo kontrolę

3. poreikis apriboti savo gyvenimą iki minimumo

4. poreikis turėti galios, galimybę kontroliuoti kitus

5. poreikis išnaudoti kitus ir gauti iš jų kuo daugiau

6. poreikis socialiniam pripažinimui ar prestižui

7. poreikis asmeniniam žavėjimuisi

8. poreikis asmeniniams pasiekimams

9. poreikis nepriklausomybei

10. poreikis tobulumui

Kuomet Horney tyrinėjo šiuos neurotinius poreikius, ji suprato, kad jie visi gali būti suskirstyti į tris susidorojimo su jais strategijas:

1. prisitaikymas (pirmieji trys poreikiai)

2. agresija (ketvirtas – aštuntas poreikiai)

3. atsitraukimas (tai devintas, dešimtas ir trečias poreikiai)

Didžioji dalis visų mūsų problemų glūdi vaikystėje. Horney pagrindiniu problemų šaltiniu laikė tėvų abejingumą. Siekiant įvertinti tėvų abejingumą, reikia žiūrėti iš vaiko perspektyvos. Pirminė vaiko reakcija į tėvų abejingumą yra pyktis, kurį ji vadino esminiu priešiškumu. Ilgainiui ši reakcija gali tapti įprastine, jei vaikas ją įvertina kaip efektyvią, susidūrus su gyvenimo sunkumais. Tačiau dažniausiai vaikai patiria esminį nerimą, kuris pasireiškia kaip bejėgiškumo ir buvimo apleistu baimė.

Horney į neurozes žiūrėjo kaip į savęs vaizdo tam tikrą rezultatą, kadangi savastis yra viso ko esmė. Neurotiška asmenybė į gyvenimą žiūri skirtingai. Jis tarsi suskyla į 2 savastis:

 iškreipta savastis

 ideali savastis

Žmogus suvokia, kad jis nėra idealus, kiti jį niekina, o idealus aš yra pernelyg nerealus, tad neurotikas nekenčia savęs ir apsimeta esąs tobulas.

H. S. SULLIVAN: INTERPERSONALINĖ TEORIJA

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė – tai sąlyginai trunkantis periodiškai atsirandančių tarpasmeninių situacijų, charakterizuojančių žmogaus gyvenimą, būdas. Asmenybė susidaro tarpasmeniniuose santykiuose. Visi psichiniai procesai yra tarpasmeniniai. Asmenybė pasireiškia tik tuomet, kai žmogus bendrauja su kitais.

Nors asmenybė ir hipotetinė sąvoka, vis dėlto joje vyksta tam tikri dinaminiai procesai. Dinamizmai – smulkiausias vienetas, kurį galima naudoti kalbant apie asmenybę. Tai sąlyginai stabilus, periodiškai pasikartojantis per visą organizmo egzistavimo laiką, energijos transformacijos būdas. Energijos transformacija – tai bet kokia elgesio forma. Dinamizmas – tai įprotis. Tai bet kokia pasikartojanti panašioje situacijoje reakcija. Vienas iš dinamizmų atsiranda nerimo pasėkoje – Aš sistema.

Nerimas yra tarpasmeninių santykių produktas. Pradžioje jie persiduoda iš mamos, vėliau siejasi su pavojaus artėjimu. Kad išvengtų aktualaus ar potencialaus nerimo arba jį sumažintų, žmonės naudoja įvairius gynybos būdus bei kontroliuoja savo elgesį. Tokiu būdu formuojasi aš sistema. Ji yra sudaryta iš “Aš geras” ir “Aš blogas”. Tokiu būdu Aš sistema gina asmenį nuo nerimo. Ji yra nepriklausoma nuo likusios asmenybės ir neprileidžia tos informacijos, kuri neatitinka dabartinei asmenybės situacijai.

Personifikacija – tai individualus savęs ir kito vaizdas – jausmų, vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis tenkinant poreikius. Personifikacijos veikia mūsų santykius su kitais žmonėmis.

Norėdamas išspręsti problemą apie pažintinių procesų reikšmę asmenybės funkcionavimui, Sullivan išskyrė 3 tipų išgyvenimus:

 protaksiniai – tai sąmonės, pojūčių, vaizdinių, jausmų srautas, tekantis per žmogaus protą. Tarp jų nėra ryšio ir jie neturi reikšmės subjektyviai patirčiai

 parataksiniai – tai mąstymo būdas, kuriuo įžvelgiami priežastiniai ryšiai tarp vienu metu vykstančių, bet logiškai nesusietų reiškinių

 sintaksiniai – tai simbolių, ypač verbalinių, panaudojimas. Simboliai turi būti visuotinai pripažinti

ASMENYBĖS DINAMIKA

Asmenybė – tai kognityvinė sistema, kurios pagrindinis darbas yra įtampos mažinimas.

Organizmas – tai sistema, kuri teoriškai gali kisti nuo visiškos ramybės iki visiškos įtampos. Yra du įtampos šaltiniai:

 įtampa, atsirandanti iš organizmo poreikių.

 Įtampa kaip nerimo pasekmė dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Aukštas nerimo lygis sumažina poreikių patenkinimo efektyvumą, pakenkia bendravimui, mąstymui.

Energija transformuojama per darbą. Būdai, kuriais yra transformuojama energija, priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvena žmogus.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Į vystymąsi žiūrima tarpasmeninių santykių plotmėje. Vystymosi stadijos:

1. kūdikystė – nuo gimimo iki artikuliuotos kalbos atsiradimo. Šiai stadijai būdinga:

a. apatijos dinamizmų atsiradimas

b. perėjimas nuo protaksinio prie parataksinio pažinimo

c. personifikacijų susiformavimas

d. aš sistemos pagrindų atsiradimas

e. vaiko kūno diferenciacija

f. koordinuotų judesių įsisavinimas

2. vaikystė – nuo artikuliuotos kalbos iki poreikio bendrauti su bendraamžiais atsiradimo

a. skirtingų personifikacijų sumaišymas

b. aš sistemos tobulėjimas, susitapatinimas su lytimi

c. vystosi simbolikos panaudojimo galimybės

d. pasireiškia aktyvumas, kurio tikslas yra bausmių ir nerimo vengimas

e. jei aplinkinis pasaulis gerai su vaiku elgiasi, tai vaikas reaguos pozityviai

3. juventilinė stadija – didžioji mokyklinio amžiaus dalis. Socializacija, elgesys su autoritetais, konkurencijos ir kooperacijos mokymasis, atstūmimo ir grupės jausmo patyrimas. Mokosi kontroliuoti elgesį.

4. priejaunystė – poreikis artimai bendrauti su tos pat lyties draugais.

5. ankstyvoji jaunystė – tęsiasi tol, kol žmogus neranda stabilaus seksualinio elgesio būdo.

6. vėlyva jaunystė – iki visiško subrendimo.

L. BINSWANGER IR M. BOSS

Buvimas pasaulyje – esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Buvimas pasaulyje yra visas žmogaus egzistavimas. Tai egzistencinės situacijos neišvengiamybė ir betarpiškumas.

Pasaulį sudaro 3 erdvės, į kurias reikia atsižvelgti, norint suprasti žmogaus elgesį. Kiekvienas žmogus vienu metu egzistuoja šiuose 3 pasauliuose:

 biologinė, fizinė aplinka reprezentuoja žmogaus, kaip biologinio individo, elgesį

 žmogiškoji aplinka

 pats žmogus

Jis išskiria 4 tarpusavio sąveikos būdus:

 anoniminis – žmogus neparodo savo individualumo

 singuliarinis modelis – kai žmogus viską priskiria sau

 pliuralinis – žmogus bendrauja su kitais, siekdamas sau naudos

 dualus – kontaktas, besiremiantis abipusiškumu

Žmonės gyvena pasaulyje ir nori išeiti už jo ribų. Būtis – tai santykis su tuo, ką mes sutinkame gyvenime. Tas santykis turi daug galimybių.

Pasaulio projektas – visą individualų buvimą pasaulyje apimantis modusas, bazinių nuostatų sistema, kuri nulemia kaip žmogus elgsis tam tikroje situacijoje.

Kiekvienas modusas – tai savęs supratimo, interpretacijos ir išreiškimo būdas.

Boss išskiria egzistencialus – charakteristikas, būdingas kiekvienam žmogaus egzistavimui:

 erdviškumas – žmogus yra atviras pasauliui

 laikiškumas – tai subjektyviai suvoktas laikas, tam, kad būtų panaudotas

 kūniškumas

 žmogaus egzistavimas padalytam pasaulyje

 nusiteikimas

A. ELLIS

Tai REBT (racionali emocinė elgesinė terapija). Ši teorija prasideda nuo ABC:

A – patirties aktyvavimas, iškėlimas į paviršių (viso to, kas yra nelaimės, liūdesio priežastis)

B – iracionalių, gynybiškų įsitikinimų vertinimas

C – pasekmės (neurotiniai simptomai, depresija.)

Vėliau jis dar pridėjo:

D – terapeutas turi paneigti iracionalias mintis

E – tam, kad klientas galėtų džiaugtis teigiamu pozityviu racionalių įsitikinimų psichologiniu poveikiu

Iracionalūs įsitikinimai yra absoliutaus, nepaneigiamo teiginio formoje. Žmonės turi daug tokių “mąstymo” klaidų, tokių kaip:

 pozityvaus ignoravimas

 neigiamo padidinimas

 pernelyg didelis apibendrinimas

Yra išskiriama 12 iracionalių minčių, kurios sukelia ir palaiko neurozę:

1. mintis, kad suaugusiam būtina būti mylimam kitų, reikšmingų ir svarbių žmonių dėl visko ką jie daro, vietoj to, kad susikoncentruotų į save, savęs pagarbą

2. mintis, kad kai kurie veiksmai yra labai blogi ir žmonės, kurie juos daro turi būti pasmerkti

3. mintis, kad labai blogai kuomet kažkas vyksta ne taip, kaip planavai

4. žmonių vargas yra įtakotas išorinių jėgų

5. mintis, kad turime nuolat galvoti apie tai, kas yra pavojinga

6. mintis, kad daug lengviau bėgti nuo sunkumų, nei su jais kovoti

7. mintis, kad mums visada reikia ko nors stipresnio už mus

8. mintis, kad mes turime būti kompetentingi, protingi

9. jei kas nors vieną kartą įtakojo mūsų gyvenimą, tai turi įtakoti ir toliau

10. mintis, kad turime tobulai kontroliuoti situaciją

11. mintis, kad laimė gali būti pasiekta inertiškai

12. mintis, kad mes negalime kontroliuoti savo emocijų

D. SNYGG IR A. W. COMBS

“Bet koks organizmo elgesys yra apsprendžiamas fenomenologinio lauko”. Fenomenologinis laukas – tai mūsų subjektyvi realybė, pasaulis apie kurį žinome, tai fiziniai objektai, žmonės ir jų elgesys, mintys.

“Kiekvieno asmens pagrindinis motyvas yra išsaugoti fenomenologinį aš ir visų dalių charakteristikas, kurios yra valdomos šio motyvo”. Fenomenologinis aš – tai asmens savęs suvokimas. Šis požiūris į save vystosi visą gyvenimą ir yra grindžiamas asmens fizinėmis savybėmis, kultūra ir asmenine patirtimi.

Mums neužtenka būti tuo kuo mes esame, mes norime kuo nors daugiau. To siekiame visą gyvenimą. Mes tampame kažkuo “daugiau” diferenciacijos proceso metu. Tai galima padaryti tik mokymosi metu. Mokymasis –tai fenomenologinio lauko kokybės gerinimas, mažinant sumaištį viduje.

Jie taip pat mini ir “grėsmės” sąvoką. Grėsmė – tai suvokimas, kad kažkas gresia fenomenologiniam aš. Kuomet asmuo nesugeba tinkamai susidoroti su šia problema, tuomet įvyksta iškreipimas.

ASMENYBĖS IR DIFERENCIACINĖ PSICHOLOGIJA

ĮVADAS

G. Allport surado apie 50 asmenybės apibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų:

1. biosocialiniai apibrėžimai – jie sutapatina asmenybę su „individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu“. Būtent kitų reakcija nulemia žmogaus asmenybę. Galima sakyti, kad individas neturi jokios asmenybės, išskyrus tą, kuri egzistuoja aplinkinių reakcijose.

2. biofizikiniai apibrėžimai – pagal juos asmenybėje egzistuoja ir suvokiama pusė ir organinė pusė.

3. „Omnibuso“ apibrėžimai – terminas „asmenybė“ naudojamas viskame, kas liečia individą.

4. Asmenybė yra tai, kas sutvarko ir derina skirtingas individualaus elgesio rūšis

5. Asmenybė yra įsivaizduojama kaip skirtingi ir tipiški reguliavimo mėginimai

6. asmenybę tapatina su unikaliais arba individualiais elgesio aspektais

7. asmenybė sudaro žmogaus esmę

Nors ir labai skirtingi ir įvairūs yra asmenybės apibrėžimai, vis tiek juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:

 pabrėžiama individualumo ir individualių skirtumų reikšmė

 asmenybė yra pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ar organizacija

 pabrėžiama, kad asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perspektyvomis

 asmenybė yra apibūdinama tomis charakteristikomis, kurios „atsako“ už pastovias elgesio formas

Asmenybės teorijos sudėtinės dalys. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiesų yra,kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Paprastai manoma, kad išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus:

1. asmenybės struktūra – kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje, kas išlieka žmoguje pastoviausia skirtingose sąlygose.

2. motyvacija – turi paaiškinti kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip. Kokie specifiniai motyvai verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį

3. asmenybės vystymasis – kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės

4. psichopatologija – kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti

5. psichinė sveikata – turi pasiūlyti kriterijus sveikos asmenybės įvertinimui ir atsakyti į klausimus – kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai

6. asmenybės keitimas terapinio poveikio pagalba – kaip padėti žmonėms padidinti savo kompetenciją, pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių

Dažniausiai yra skiriami 9 teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės:

 laisvė – determinizmas. Jis kelia problemą, kokiu laipsniu žmogaus elgesys yra nulemtas faktorių, kurie visiškai ar bent dalinai yra už sąmonės ribų ir kiek žmogus turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį pats. Kiek žmogus yra laisvas rinkdamasis savo elgesį, o kiek jo elgesį nulemia nuo jo nepriklausantys arba neįsisąmoninti veiksniai

 racionalumas – iracionalumas. Kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdienį elgesį

 holizmas – elementarizmas. Holizmo šalininkai teigia, kad žmogaus prigimtis yra tokia, kad elgesį galima paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip vieningą nedalomą visumą. Analitinio požiūrio atstovai teigia, kad elgesys gali būti paaiškintas tik analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai, nepriklausomai nuo visų kitų

 paveldimumas – aplinka.

 kintamumas – nekintamumas. Kiek žmogus gali fundamentaliai keistis gyvenimo eigoje.

 subjektyvumas – objektyvumas. Ar žmonės gyvena subjektyviam asmeniniam patirties pasaulyje ar elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai faktoriai

 proaktyvumas – reaktyvumas. Kur yra žmogaus elgesio, aktyvumo priežastys. Proaktyvaus požiūrio šalininkai teigia, kad visokių elgesio formų šaltiniai yra asmenybės viduje. Reaktyvaus požiūrio atstovai teigia, kad asmens elgesio priežastys yra aplinka ir elgesys interpretuojamas kaip reakcija į išorinio pasaulio stimulus

 homeostazė – heterostazė. Ar žmogus siekia įtampos sumažinimo ir vidinės būsenos išsaugojimo ar pagrindinė jo motyvacija yra nukreipta į vystymąsi, naujų stimulų paiešką ir savirealizaciją

 pažintumas – nepažintumas.

PSICHOANALIZĖ: Z. FREUD

Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją. Teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Psichologinis determinizmas. Žmogaus psichikoje, kaip ir materialiame pasaulyje, viskas turi savo priežastis ir paklūsta priežastingumo principui. Žmogaus psichikoje nėra tokio reiškinio, kaip laisva valia, o žmogaus gyvenime nėra tokio fenomeno, kaip atsitiktinumas. Suprasti žmogaus elgesį, reiškia pažinti šio elgesio vidines priežastis, t.y., jį sukėlusias mintis, norus ar jausmus. Kiekvienas žmogaus poelgis ir išgyvenimas turi savo priežastis, šios, savo ruožtu, yra sąlygotos ankstesnių išgyvenimų ir poelgių, todėl žmogaus praeitis tampa labai svarbi jo dabarties supratimui. Tačiau kiekvienas žmogus iš savo patirties žino, kad daug įvykių jo gyvenime įvyksta “savaime”, atsitiktinai, be jo valios ar net prieš valią; kita vertus, daugelis žmogaus poelgių atrodo nepriklausantys nuo jokių priežasčių, susiję tik su sąmoningu apsisprendimu ir laisva valia. Šiais atvejais nei pats asmuo, nei pašalinis stebėtojas negali rasti jokių priežasčių. Freud’as tvirtino, kad priežasčių nežinojimas nereiškia jų nebuvimo. Jei asmuo nežino savo elgesio priežasčių, tai reiškia, kad jis paprasčiausiai jų neįsisąmonina; jeigu jų nėra sąmonėje – reiškia, jos slypi pasąmonėje.

Lemiamas pasąmonės vaidmuo. Freud’o nuomone, žmogaus gyvenime svarbiausią vaidmenį vaidina ne sąmonė, bet pasąmonė. Žmogus yra iš esmės iracionali būtybė ir didžioji jo elgesio priežasčių dalis slypi už sąmonės ribų. Tikrosios mūsų elgesio priežastys yra mums patiems nežinomos.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Elgesio motyvacija. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali transformuotis iš vienos būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti. Psichinės energijos šaltinis yra neurofiziologinė sujaudinimo būsena, atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Freud‘o teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas.

Bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, atsirandančią dėl energijos susikaupimo. Freud‘as išskyrė 2 pagrindines instinktų grupes:

1. eros – instinktai, reikalingi gyvybiniams procesams palaikyti ir rūšies dauginimuisi.

2. tamatos – mirties instinktas. Žiaurumo ir agresijos pagrindas.

Biologiniai skatuliai. Būtent biologinę žmogaus prigimtį, pasąmonėje slypinčius instinktus Freud’as laikė pagrindiniu asmenybės aktyvumo šaltiniu. Psichoanalizėje šie žmogaus psichikoje slypintys instinktai yra vadinami potraukiais. Žmogaus atveju biologinius jo poreikius patenkinantis elgesys gali būti įvairus, priklausantis nuo individualaus patyrimo. Todėl potraukis reiškia tik vidinę genetiškai užprogramuotą psichikos būseną, kuriai esant, atsiranda psichinė įtampa, skatinanti individo aktyvumą, kuris, nors ir turi bendrą, genetiškai sąlygotą kryptingumą, gali pasireikšti labai įvairiu individualiu elgesiu. Potraukiai, pasireiškiantys psichikoje poreikiais ir troškimais sąmonėje, yra nepaprastai galingi, niekuomet neišsenkantys psichinės energijos šaltiniai. Jie glūdi asmenybės motyvacijos pagrinduose, jais remiantis, formuojasi kiti motyvai, ir visą žmogaus gyvenimą šie biologiniai įgimti potraukiai vaidina lemiamą vaidmenį sukeliant ir nukreipiant žmogaus elgesį. Potraukiams, Freud’o nuomone, būdingos 4 savybės:

1. šaltinis; 2.tikslas;3. objektas;4.galia.

Visų potraukių šaltinis slypi kūniškuose biofiziniuose procesuose. Kiekvienas potraukis turi savo bendrą tikslą, turi savo objektus, į kuriuos jie nukreipia individo aktyvumą ir kurių pagalba šis potraukiai yra patenkinami. Potraukio energijos kiekį, kuris tenka konkrečiam objektui, Freud’as vadino kateksiu, o pačius objektus – katektuotais objektais.

Seksualumas ir agresyvumas. Reikšmingiausias šioje teorijoje yra seksualinis potraukis, seksualumas paprastai laikomas visos psichoanalitinės asmenybės teorijos kertiniu akmeniu. Terminas “libido” – reiškia specifinę, su seksualiniu potraukiu susijusią psichinę energiją. Seksualinis potraukis yra įgimtas kiekvienam žmogui, jis išlieka aktyvus didžiąją gyvenimo dalį, ir, nepriklausomai nuo tų individualių prasmių, kurias jam suteikia atskiri individai, jis tarnauja vienam universaliam biologiniams tikslui – giminės pratęsimui ir rūšies išsaugojimui.

Vėliau Freud’as iškelia kitą fundamentalų žmogaus potraukį – agresyvumą. Agresyvumas, griovimo instinktas slypi giliai kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Žmogus negali atsikratyti agresyvumo, slypinčio jo prigimtyje. Daugiausia, aks įmanoma, tai nukreipti jį taip, kad žala būtų minimali.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi yra seksualinis instinktas. Psichoseksualinio vystymosi stadijos pavadintos pagal kūno dalį, kurią toje stadijoje stimuliuojant galima pasiekti pasitenkinimą.

Asmenybės vystymesi akcentuojama 2 faktorių reikšmė: frustracijos ir per didelio rūpinimosi. Frustracija – psichoseksualiniai vaiko poreikiai yra tėvų nutraukiami ir todėl nebūna patenkinami. Per didelis rūpestis – vaikui suteikiama per mažai galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas, todėl atsiranda jo priklausomybė.

Vaikiškasis seksualumas. Seksualinis potraukis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi. Šis potraukis pasireiškia pačiais pirmaisiais gyvenimo metais. Pirmaisiais gyvenimo metais seksualinio potraukio objektas yra paties vaiko kūnas, atskiros jo dalys. Šis reiškinys vadinamas autoritarizmu arba narcisizmu.

Psichoseksualinio vystymosi stadijos. Freud’as žmogaus seksualinio potraukio vystymesi išskyrė keletą dėsningų genetiškai sąlygotų stadijų, būdingų visiems žmonėms. Skirtingose seksualumo stadijose skirtingos kūno dalys tampa pagrindiniais seksualinio pasitenkinimo šaltiniais:

 oralinė fazė. Pirmuosius pusantrų gyvenimo metų pagrindinis seksualinio pasitenkinimo organas yra burna, liežuvis ir lūpos. Šioje fazėje skiriami 2 periodai:

o oralinio priėmimo periodas – susijęs su malonumu, kurį patiria kūdikis žįsdamas;

o oralinės agresijos periodas – susijęs su dantų dygimu.

 analinė fazė. Nuo pusantrų iki 3 metų pagrindiniu pasitenkinimo šaltiniu tampa tiesiosios žarnos galas. Vaikas patiria pasitenkinimą tuštindamasis arba jį sulaikydamas, be to patys tuštinimosi rezultatai tampa vaiko intensyvaus domėjimosi objektu.

 falinė stadija. Trečiųjų metų pabaigoje pagrindiniu seksualinio potraukio organu tampa lytiniai organai. Freud’o nuomone, šioje fazėje vaikai išgyvena stiprius jausmus susijusius su vyrišku lyties organu. Mergaitės, suvokę, kad neturi to, ką turi berniukai, jaučia pavydą ir tai yra gana stipraus menkavertiškumo jausmo priežastis. Berniukai, savo ruožtu, jaučia savo anatominio išskirtinumo netekimo grėsmę – kastracijos baimę.

 latentinė fazė. Apima laikotarpį nuo 5 – 7 iki paauglystės, pasižymi tuo, kad seksualinis potraukis tarsi visai išnyksta.

 genitalinė fazė. Apima laikotarpį nuo vėlyvos paauglystės iki vėlyvosios brandos, kuomet seksualinis potraukis normaliai yra patenkinamas.

Realiame asmenybės vystymesi šios stadijos nėra griežtai atskirtos viena nuo kitos, jos tolydžiai pereina viena į kitą.

Fiksacija ir regresija. Psichoseksualinio vystymosi metu seksualinė energija – libido palaipsniui nukreipiama nuo vieno objekto arba patenkinimo būdo į kitą objektą arba patenkinimo būdą. Tačiau ir naujoje vystymosi fazėje dalis libido lieka “pririšta” prie ankstesniųjų patenkinimo objektų ar būdų. Tai vadinama fiksacija. Esant nepalankioms vystymosi sąlygoms ši fiksacija gali būti labai stipri ir apsunkinanti tolimesnį vystymąsi.

Regresija reiškia priešingą normaliam vystymuisi eigą – grįžimą į ankstesnę vystymosi fazę. Ji gali būti susijusi su objektais arba patenkinimo būdais. Regresija į ankstesnę fazę įvyksta, kuomet vėlesnėje fazėje nėra galimybių pakankamai patenkinti seksualinį potraukį toje fazėje tinkamais objektais ar būdais.

Fiksacija ir regresija yra tampriai tarpusavyje susiję – regresija paprastai įvyksta į tą fazę, kurioje yra įvykusi fiksacija. Galima teigti, jog tam, kad įvyktų regresija, būtina ne tik trauma dabartyje, bet ir fiksacija praeityje.

Edipo kompleksas. 3 – 6 gyvenimo metais psichoseksualiniame asmenybės vystymesi įvyksta esminis pokytis – libido nukrypsta į išorės objektus. Pirmuoju tokiu objektu žmogaus gyvenime tampa priešingos lyties gimdytojas. Vaikas išgyvena labai stiprius, seksualinį atspalvį turinčius jausmus priešingos lyties gimdytojui. Kartu atsiranda konkurencijos, priešiškumo jausmai tos pačios lyties gimdytojui. Žinoma, tokie vaikų jausmai ir menkiausios jų apraiškos yra netoleruojami, todėl šie jausmai nuslopinami ir išstumiami pasąmonėn, kur jie gali išlikti visą gyvenimą kaip gilių vidinių konfliktų šaltiniai. Negalėdamas konkuruoti su savo tėvu ir jo pašalinti, berniukas siekia užimti jo vietą bent simboliškai, įsivaizduodamas save jo vietoje. Taip jo psichikoje pradeda veikti labai stiprus ir labai reikšmingas asmenybės vystymesi identifikacijos mechanizmas – susitapatindamas su savo tėvu, berniukas siekia būti toks, kaip jo tėvas, ir perima jo asmenybės savybes.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė. Sąmonė yra tai, kas betarpiškai suvokiama ir pergyvenama, visi tie psichikos reiškiniai, kurie egzistuoja individui dabartyje. Priešsąmonės turinį sudaro visi psichiniai reiškiniai, kurie dabartyje betarpiškai nesuvokiami ir neįsisąmoninami, tačiau kažkada yra buvę sąmonėje ir gali lengvai sugrįžti į ją. Tarp sąmonės ir priešsąmonės vyksta nuolatinė sąveika – tai, kas vieną akimirką yra sąmonėje, sekančią gali atsidurti priešsąmonėje. Priešsąmonė, gali būti įsivaizduojama kaip didžiulė individo suvokinių, įspūdžių, minčių, prisiminimų, sukauptų gyvenimo eigoje, saugykla. Pasąmonė kokybiškai skiriasi nuo sąmonės ir priešsąmonės. Jos turinys negali patekti sąmonėn savaime arba valinių pastangų dėka, nes yra sulaikomas aktyvių psichikos jėgų. Pasąmonės turinį sudaro nerealizuoti individo potraukiai, kuriems pareikšti trukdo visuomenės normos. Pasąmonėje slypi ir visa asmens individuali patirtis, kurios prisiminimai turėtų traumuojantį poveikį individui. Pasąmonės turinio neveikia laiko tėkmė, jis nesikeičia asmens gyvenimo eigoje. Tačiau būtent pasąmonėje slypi daugelis reikšmingiausių asmenybės savybių ir patirčių.

Sąmonė susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus išgyvena tam tikru metu.

Priešsąmonė susideda iš visos patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.

Pasąmonė yra primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie yra baisūs sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę, talpykla. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota. Simboline forma.

Id, Ego ir Superego. Šis asmenybės struktūros modelis vadinamas struktūrine hipoteze. Išskiriamos 3 pagrindinės asmenybės struktūros dalys, kurios esmingai skiriasi viena nuo kitos, tiek savo kilme tiek savo funkcionavimo ypatybėmis.

Id yra pati archaiškiausia asmenybės dalis, tai – biologinė prigimtis. Id turinį sudaro įgimti potraukiai. Kitos asmenybės dalys atsiranda iš Id diferenciacijos būdu. Id struktūra asmenybėje vadovaujasi malonumo principu – siekia besąlygiško, momentinio potraukių, poreikių patenkinimo ir psichinės įtampos sumažinimo. Id funkcionavimui būdingi pirminiai procesai, kurie tarnauja malonumo principui – tiesioginiam potraukių patenkinimui ir jų funkcionavimas turi mažai ką bendro su realybe. Pirminiams procesams būdingos 2 ypatybės:

 betarpiškas potraukio patenkinimas ir energijos iškrova

 lengvas psichinės energijos – kateksio perkėlimas nuo vienų objektų ar patenkinimo būdų į kitus

Id veikia pagal malonumo principą – energiją stengiasi iškrauti čia ir dabar, nežiūrint aplinkos sąlygų ar saugumo. Energijai kaupiantis didėja įtampa, nuo kurios Id išsilaisvina:

1. reflektoriniai veiksniai – Id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą

2. pirminis procesas – instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje

Ego labiausiai atitiktų sąmoningąjį “Aš”, kuriam būdinga savimonė ir savikūra. Gali būti laikomas centrine asmenybės dalimi, jei ne kelios išlygos. Ego atsiranda vystantis asmenybei būtent iš Id. Ego atsiradimas vėlgi tarnauja Id – kuomet tiesioginis potraukių patenkinimas tampa neįmanomas ir yra būtina atsižvelgti į aplinką, atsiranda Ego, kaip tarpininkas tarp Id ir aplinkos, kaip Id pagalbininkas, padedantis šiam gauti maksimalų pasitenkinimą konkrečioje aplinkoje. Ego, skirtingai nuo Id, vadovaujasi realybės principu. Ego funkcionavimui būdingi antriniai procesai, kurie pasižymi šiomis savybėmis:

 patenkinimo arba energijos iškrovos sulaikymui ir atidėjimui

 stipresniu psichinės energijos – kateksio prisirišimu prie konkrečių patenkinimo objektų arba būdų.

Svarbiausia Ego funkcija yra realybės tyrimas, t.y., tikrovės pažinimas ir prisitaikymas prie jos.

Superego yra “visuomenės balsas”, verčiantis individą paklūsti visuomenės reikalavimams. Superego turinį sudaro moralinės normos ir reikalavimai. Šie Superego reikalavimai yra labai griežti ir besąlygiški, jie retai kada būna suderinami su realybės principu. Nors Superego padeda individui kovoti su Id impulsais, verčia jį prisitaikyti prie visuomenės normų, dažnai Superego tampa vidiniu tironu, reikalaujančiu iš Ego besąlygiško paklusnumo. Freud’as skyrė 2 atskiras Superego dalis: sąžinę ir Ego idealą, turinčias didelę taką asmenybės funkcionavimui. Sąžinė baudžia asmenį kaltės jausmu už elgesį, prieštaraujantį moralės normoms, o Ego idealas verčia jį siekti tobulumo. Superego priskiriamos šios bendriausios moralinės funkcijos:

 pritarimas arba nepritarimas savo veiksmams ir norams

 kritiška savistaba

 savęs baudimas

 reikalavimai ištaisyti savo elgesio klaidas

 savęs pagyrimas už “gerus” priimtinus poelgius ir mintis.

Vidiniai asmenybės konfliktai. Asmenybė šioje teorijoje yra giliai prieštaringa, visos jos dalys kovoja tarpusavyje ir yra nesuderinamos. Kiekvienas žmogus yra pasmerktas amžiam vidiniam konfliktui tarp besąlygiškų moralinių Superego reikalavimų ir tiek pat besąlygiškų Id troškimų. Šio vidinio konflikto negali išvengti nė vienas žmogus, jo neįmanoma pašalinti, geriausiu atveju jį galima tik sumažinti.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Asmenybės gynybos mechanizmai. Asmenybėje veikia daug įvairių psichinių procesų, padedančių palaikyti psichinę pusiausvyrą ir sumažinti nerimą. Psichoanalizėje jie vadinami asmenybės gynybos mechanizmais. Jie pradeda veikti kiekvieną kartą, kai pasąmonėje kyla nepriimtinas asmenybei impulsas ir atsiranda reakcija į jį – nerimas. Gynybos mechanizmai nepašalina ir nesunaikina šio impulso, tačiau jie iškreipia realybę. Jie veikia automatiškai, be asmens valios ir ketinimo. Šie gynybos mechanizmai veikia pasąmonėje, todėl pats asmuo nieko nežino nei apie jų buvimą nei apie jų veikimo pasekmes.

Gynybos mechanizmai:

 išstūmimas. Mintys, jausmai, vaizdiniai, įvairūs prisiminimai ir fantazijos, keliantys grėsmę Ego, neįleidžiami sąmonėn, todėl asmuo nieko nežino apie jų egzistavimą.

 projekcija. Asmuo nesąmoningai priskiria kitam asmeniui savo paties sau nepriimtinus jausmus, norus ar ketinimus.

 perkėlimas. Įvairūs žmonės ar reiškiniai neretai sukelia jausmus, kurie yra nepriimtini Ego ar Superego. Stiprūs jausmai sunkiai pasiduoda išstūmimui, todėl jie dalinai arba net pilnai įsisąmoninami, bet būdami nukreipti į kitus asmenis ar reiškinius nei tie, kurie sukėlė šiuos jausmus.

 racionalizavimas. Jo esmę sudaro klaidingas savo elgesio priežasčių ir tikslų paaiškinimas ir neadekvatus situacijos, kurioje atsidūrė asmuo, interpretavimas. Racionalizuojant pateikiami paaiškinimai yra logiški ir neprieštaraujantys sveikam protui. Yra nurodomi keli būdingi racionalizacijos požymiai:

o perdėtas argumentavimas

o prieštaravimų buvimas

o perdėtas emocingumas

 atoveiksmis. Asmenybei nepriimtinas jausmas ar nuostata sąmonėje pakeičiami priešingu jausmu ar nuostata. Paprastai atoveiksmis pasireiškia tuomet, kaip nepriimtinas impulsas yra labai stiprus ir išstūmimas ar kiti gynybos mechanizmai gali būti nepakankamai efektyvūs.

Brandi asmenybė – tai asmuo, sugebantis palaikyti gilius, pastovius ryšius su savo artimaisiais ir sugebantis atlikti visuomenei reikalingas veiklas.

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Freud’as asmenybės tipologijai skyrė mažai dėmesio. Tačiau psichoanalizėje kartais kalbama apie tipiškas asmenybes, kurių formavimąsi lemia specifiniai psichoseksualinio vystymosi vaikystėje ypatumai. Šie asmenybės tipai, susiję su fiksacijomis pregenitalinėse vystymosi stadijose, pasižymi dideliu egocentrizmu, jų asmenybėse narcisizmas pasireiškia stipriau, nei pas kitus. Kiekvienas iš šių tipų pasižymi specifiniais bruožais, kurie susiję su seksualinio potraukio pasireiškimo atitinkamose vystymosi stadijose ypatumais.

Oralinio priimančiojo tipo asmenybė, susijusi su fiksacija šioje stadijoje, pasižymi perdėtu oraliniu aktyvumu.

Oraliniam agresyviajam tipui būdinga perdėtas pesimistiškumas ir agresyvumas. Toks asmuo linkęs ginčytis, yra sarkastiškas, mėgsta daryti kandžias pastabas.

Analinis agresyvusis tipas, pasižymi žiaurumu, polinkiu viską griauti, netvarkingumu.

Analinis susilaikantysis tipas pasižymi užsispyrimu, uždarumu, polinkiu viską kaupti, rigidiškumu ir įkyrumu, tvarkos ir švaros siekimu.

Faliniam tipui būdingas pastovaus pripažinimo ir pritarimo siekimas.

ASMENYBĖS PAŽINIMAS

Psichoanalizėje asmenybės pažinimas neatsiejamas nuo asmenybės keitimo. Konkrečios asmenybės pažinimo priemonės psichoanalizėje yra vertingos tiek, kiek jos panaudojamos bendrame psichoanalitinės terapijos kontekste. Paprastai skiriami tokie metodai:

 laisvosios asociacijos – be kritikos ir įvertinimo sakyti viską, kas ateina į galvą, nieko nenutylint ir neslepiant, nepriklausomai nuo to, kad jo mintys jam pačiam gali atrodyti kvailos, juokingos ar beprasmės.tuomet į sąmonę palaipsniui iškyla seniai užmiršti prisiminimai, slaptos mintys ir troškimai, netikėtos fantazijos ar idėjos.

 sapnų analizė. Tai, ką žmogus patiria sapnuodamas ir ką vėliau nubudęs prisimena kaip sapną, tėra sapno paviršius, galutinis sudėtingų pasąmoningų procesų veikimo rezultatas. Tie sapno elementai, kuriuos asmuo prisimena nubudęs, sudaro akivaizdų sapno turinį. Miegant, susilpnėjus arba išnykus sąmonės kontrolei, sustiprėja asmenybei nepriimtini, grėsmingi pasąmonės impulsai. Sapnai tarnauja miego išsaugojimui, juose Id impulsai gauna galimybę dalinai pasireikšti, tačiau nepasiekia tokio intensyvumo, kad asmuo nubustų. Kita sapno reikšmė – nerealizuotų norų patenkinimas. Pasąmonės reiškinius, sukeliančius sapnus, Freud’as vadino latentiniu sapno turiniu. Slaptą sapno turinį sudaro 3 rūšių reiškiniai:

o visi realūs poveikiai miegančiojo psichikai, kurie gali atsispindėti sapne;

o dabartinio gyvenimo rūpesčiai, jausmai ir mintys, kurie lieka aktyvūs miegant ir atsispindi sapnuose;

o nuslopinti Id impulsai, kurie budrumo būsenoje negali pasireikšti asmens sąmonėje ar elgesyje dėl gynybos mechanizmų veikimo.

ANALITINĖ PSICHOLOGIJA: K.G. JUNGAS

Jungas, kaip ir Froidas, akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui, tačiau nesutiko su seksualinio instinkto, kaip visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu.

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Priešybių vienybė. Priešybės yra pasaulio varomoji jėga. Priešingų polių buvimas yra įtampos ir energijos šaltinis.kuo didesnis yra prieštaravimas tarp priešingų reiškinių, tuo didesnis energijos kiekis yra generuojamas. Priešybės yra ir psichinės energijos šaltinis. Psichikoje kiekvienas noras, kiekvienas jausmas turi sau priešingą. Jeigu nebūtų šių priešingų polių, asmenybėje nebūtų energijos ir nebūtų įmanomas joks aktyvumas. Sąmonė ir pasąmonė yra ne tik visiškai skirtingi, netgi priešingi asmenybės aspektai, bet ir 2 neatsiejamos asmenybės pusės, nuolat kovojančios viena su kita ir tuo pat metu papildančios viena kitą, nuolat besikeičiančios energija ir pereinančios viena į kitą.

Determinizmas, teleogizmas ir sinchroniškumas. Asmenybė egzistuoja laike, žmogaus gyvenimas nuolatos vyksta iš praeities į ateitį, todėl kiekvienas psichikos reiškinys turi savo priežastį praeityje ir tikslą ateityje. Jungo nuomone, abu žmogaus elgesio aiškinimo principai – determinizmas ir teleologinis – yra vienodai svarbūs ir reikšmingi asmenybės supratimui. Vėliau Jungas iškėlė dar ir 3 reiškinių tarpusavio sąryšio principą – sinchroniškumą, pasireiškiantį sutapimais, kurių neįmanoma paaiškinti nei priežastingumu, nei tikslingumu.

Bendražmogiškasis individo patyrimas. Kiekvieno žmogaus asmenybėje slypi ne tik individuali, jo gyvenimo eigoje sukaupta patirtis, bet ir bendražmogiškas, visos žmonijos savo evoliucijos eigoje sukauptas patyrimas. Jis yra perduodamas paveldint. Gimdamas žmogus atsineša su savimi į pasaulį ne tik biologinius, ankstesnėse vystymosi pakopose atsiradusius instinktus bei potraukius, bet ir grynai žmogiškąsias savybes, esminius žmogaus reagavimo į pasaulį būdus bei universalias pasaulio pažinimo schemas. Šią įgimtą ir visiems žmonėms bendrą patirtį Jungas pavadino kolektyvine pasąmone.

Kolektyvinei pasąmonei nerūpi individualybės likimas. Konkretaus žmogaus gyvenimas yra tik priemonė kolektyvinės pasąmonės realizacijai. Individo kolektyvinėje pasąmonėje slypi įgimtos, universalios idėjos ir vaizdiniai, lemiantys ne tik elementarų jo elgesį, bet ir pačių aukščiausių asmenybės funkcijų pasireiškimą.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija – libido. Jungo teorijoje, libido – neutrali psichinė energija, neturinti seksualinio pobūdžio. Asmenybėje pasireiškia tie patys bendrieji energijos principai, kurie būdingi fiziniam pasauliui:

 ekvivalentiškumo principas – energijos kiekis yra baigtinis, energija neatsiranda iš nieko ir neišnyksta, o tik perskirstoma tarp atskirų sistemų;

 entropijos principas – energija turi tendenciją pasiskirstyti tolygiai, t.y., ji pereina iš tų sričių, kuriose jos yra daugiau, į tas sritis, kuriose jos yra mažiau. Etropija reiškia palaipsnį energijos skirtumų vienodėjimą, įtampų mažėjimą ir visišką skirtumų išnykimą.

Bendriausia asmenybės tendencija, o tuo pačiu ir pagrindiniu jos aktyvumo šaltiniu Jungas laikė asmenybės savirealizacijos tendenciją. Savirealizacija yra aukščiausias tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos tikslas. Savirealizacijoje reikšmingiausias yra kolektyvinės pasąmonės atskleidimas, maksimalus jos pasireiškimas žmogaus sąmonėje ir jo veikloje. Galutinis atskiro individo savirealizacijos tikslas yra savasties pasiekimas. Savastis – tai asmenybės centras, integruojantis visas priešingas joje egzistuojančias jėgas, reiškinius ir funkcijas.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Dvi gyvenimo dalys. Jungas nepateikia vieningos asmenybės vystymosi teorijos. Vietoj to jis nagrinėja asmenybės vystymąsi daugeliu įvairių aspektų. Jis nelaikė vaikystės lemiamu asmenybės vystymosi laikotarpiu. Jo nuomone, asmenybė vystosi visą gyvenimą, ir antroji gyvenimo pusė asmenybės vystymuisi turi gal net didesnę reikšmę. Iš esmės, asmenybės vystymesi Jungas išskiria 2 etapus:

 pirmoji gyvenimo pusė – asmuo yra orientuotas į išorinį pasaulį, jis siekia įsitvirtinti visuomenėje, siekia būti toks, kokio iš jo reikalauja jo atliekami socialiniai vaidmenys. Siekia prestižo, pripažinimo, materialinio gerbūvio, gausių socialinių ryšių. Asmenybės vystymuisi pirmojoje gyvenimo pusėje būdinga adaptacija – prisitaikymas prie visuomenės, kolektyvinio gyvenimo normų įsisavinimas. Asmens adaptacija visuomenėje yra būtina tam, kad asmuo galėtų vėlesniame etape siekti individualizacijos. Gera adaptacija yra įmanoma tik tuomet, kai asmuo yra harmonijoje su pačiu savimi, ir atvirkščiai – adaptacija visuomenėje būtina vidinės darnos pasiekimui.

 antroji gyvenimo pusė – nuo gyvenimo vidurio vis labiau imama gilintis į savo vidinį pasaulį, siekiama atskleisti savo bendražmogiškąją patirtį – savo kolektyvinę pasąmonę. Praktiškasis protas užleidžia vietą išminčiai, visuomeniškasis žmogus tampa dvasinguoju žmogumi.

Progresija ir regresija. Jungas išskiria 2 asmenybės vystymosi aspektus:

 progresiją. Tai į ateitį nukreipta asmenybės brendimo tendencija, pasireiškianti vis didesniu asmenybės sudėtingumu ir vis didesne jos darna.

 regresiją. Tai tendencija, nukreipta į praeitį. Tai tikslingas, visiškai suprantamas asmenybės grįžimas atgal, susidūrus su neįveikiamomis kliūtimis ar priėjus aklavietę tam, kad surasti naują vystymosi kelią.

Individuacijos procesas. Individuacija reiškia kiekvienos asmenybės dalies maksimalią diferenciaciją ir atsiskyrimą nuo likusių, maksimalų išsivystymą ir pasireiškimą. Tai visuminis atskiros asmenybės vystymasis – kiekvienas individas siekia maksimaliai išsiskirti iš jį supančios aplinkos, maksimaliai išvystyti savo galias ir gebėjimus, tapti vientisu asmeniu. Individuacijos metu palaipsniui atsiveria kolektyvinės pasąmonės archetipai ir iškyla pavojus jais susižavėti. Jei asmeniui pasiseks, jis atras savo visumos archetipą – Savastį. Šiame procese taip pat vyksta ir sąmonės vystymasis ir pasąmonės atskleidimas. Sąmonė turi saugoti individo savimonę ir jo protą, ginti logiškumą ir objektyvumą; pasąmonė turi turėti galimybę atskleisti visą savo prieštaringumą ir iracionalumą

Individuacijos procese, vis labiau diferencijuojantis asmenybei, pasiekus įvairovę, iškyla integracijos būtinybė. Skirtingos asmenybės dalys, priešingi jos poliai integruojami naujoje – transcendentinėje funkcijoje, kurios dėka peržengiamos priešybės ir pasiekiama nauja asmenybės vienovė kokybiškai aukštesniame lygyje.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Analitinėje psichologijoje asmenybės struktūra yra labai sudėtinga, susidedanti iš daugelio komponentų, kurie sąveikauja ir yra susiję tarpusavyje sudėtingais ir nevienareikšmiais ryšiais. Bendriausia prasme asmenybę sudaro 3 klodai: sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.

Sąmonė. Sąmonės turinį sudaro betarpiški tikrovės suvokiniai, dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai. Centrinė sąmonės dalis yra Ego – sąmoningasis aš. Tai sąmonės centras, atsakingas už asmenybės tapatumo ir tolydumo jausmus, užtikrinantis betarpišką asmens sąveiką su aplinkiniu pasauliu. Sąmonės turinys priklauso nuo:

1. asmenybės funkcijų – pojūčių, jausmų, intuicijos ir mąstymo

2. asmenybės orientacijos krypties

Individualioji pasąmonė. Yra artima sąmonei sritis, susidedanti iš to, kas buvo anksčiau sąmoninga, bet tapo užmiršta arba išstumta. Tai asmeninės gyvenimo patirties saugykla. Individualios pasąmonės turinys yra atviras sąmonei ir egzistuoja žymi abipusė sąveika tarp jų. Reikšmingą vietą individualioje pasąmonėje užima kompleksai. Kompleksas yra atskira, organizuota jausmų, minčių, suvokimų ir prisiminimų visuma, egzistuojanti individualioje pasąmonėje. Jie yra santykinai savarankiški psichikos dariniai, jie gali turėti žymią įtaką asmens elgesiui, o kartais gali visiškai užvaldyti jo sąmonę ir elgesį.

Kolektyvinė pasąmonė. Tai galingiausia psichikos sistema, galų gale lemianti visą individo gyvenimą ir jo likimą. Kolektyvinė pasąmonė yra ne tik žmonijos, bet ir ankstesnių gyvūnijos rūšių įgimtų patirčių saugykla, kuri praktiškai yra neišsemiama. Kolektyvinėje pasąmonėje neegzistuoja nei laiko, nei erdvės. Jos turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam stebėjimui ir pažinimui. Betarpiškiausiai jos turinys atsiskleidžia individo sapnuose, vizijose, mituose, pasakose, meno kūriniuose.

Archetipai. Struktūrinius kolektyvinės pasąmonės elementus Jungas vadino archetipais. Archetipas yra universali minties forma, idėja, turinti savyje stiprią emocinę galią. Būtent archetipai lemia universaliuosius žmogaus pasaulio suvokimo ir veikimo jame būdus, tai tarsi pirminės, įgimtos pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Plačiausiai Jungo teorijoje yra nagrinėjami šie archetipai:

 Persona. Tai išorinė kaukė, vaidmenų visuma, susikurta asmens prisitaikant prie visuomenės reikalavimų.

 Animus ir Anima. Anima yra moteriškasis pradas, slypintis vyro pasąmonėje, o Animus – vyriškasis pradas moteryje. Anima lemia intuityvumą, pasyvumo ir priklausomybės ilgesį, siekimą globoti. Animus lemia racionalumą, valios stiprybę, norą kovoti.

 Šešėlis. Jis susideda iš gyvūniškųjų instinktų, kuriuos žmogus paveldėjo evoliucijos eigoje iš žemesniųjų gyvūnų. Jame slypi vitalinė energija, spontaniškumas, tačiau kartu tai ir grėsminga jėga, kuri nevaldomai prasiveržusi į žmogaus elgesį gali turėti didžiulį destruktyvų poveikį. Pažintas ir integruotas asmenybės visumon Šešėlis suteikia asmenybei pilnatvę ir trimatiškumą.

 Savastis. Tai svarbiausias archetipas, išreiškiantis žmogaus vienovės siekimą. Savastis – asmenybės centras, apie kurį grupuojasi visos kitos struktūros. Savastis yra galutinis asmenybės vystymosi tikslas. Savasties archetipas negali atsiskleisti tol, kol pilnai nediferencijuojasi ir nesusiformuoja visos kitos asmenybės dalys, todėl savasties radimas įmanomas tik antroje gyvenimo pusėje.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Asmenybės nuostatos. Žmogaus asmenybei yra būdingos 2 fundamentalios nuostatos: ekstraversija ir intraversija. Ekstravertinei nuostatai būdinga orientacija išorėn – į aplinką, materialų pasaulį, kitus žmones. Intravertinei nuostatai būdinga orientacija vidun – į save patį, subjektyvųjį asmens pasaulį.

Psichologinės funkcijos. Jungas išskyrė 4 bendrąsias funkcijas, kurių pagalba žmonės pažįsta pasaulį ir sąveikauja su juo: mąstymas, jautimas, jutimas ir intuicija. Mąstymą ir jautimą Jungas vadino racionaliomis funkcijomis, o jutimą ir intuiciją – iracionaliomis. Racionaliosioms funkcijoms yra būdingas patyrimo apibendrinimas ir įvertinimas. Iracionalios funkcijos atskleidžia tikrovę tokią, kokia ji yra, jos nevertinant.

Transcendentinė funkcija. Tai penktoji Jungo išskirta funkcija, kuri integruoja likusias. Ji asmenybėje suvienija priešingas dalis, padeda įveikti jų tarpusavio prieštaravimą. Jos dėka, sąmonė ir pasąmonė tampa asmenybėje lygiavertės ir tampa įmanomas visapusiškas jų abiejų pasireiškimas. Vienydama priešingas asmenybės dalis, ši funkcija padeda siekti Savasties.

Sąveika tarp asmenybės sistemų. Jungo nuomone, asmenybėje visos struktūrinės dalys, funkcijos ir nuostatos sąveikauja tarpusavyje 3 būdais:

 prieštaravimu. Jis pasireiškia tuo, kad atskiros asmenybės savybės turi priešingas ypatybes ir yra tarpusavyje nesuderinamos. Tai psichinės energijos šaltinis.

 kompensacija. Pasireiškia tuo, kad viena psichinė struktūra pasireiškia arba vystosi tam, kad būtų atsvertas kitos funkcijos nepakankamas pasireiškimas arba išsivystymas.

 vienybe. Atskiros, netgi priešingos asmenybės sistemos gali ne tik prieštarauti viena kitai ar kompensuoti viena kitą, bet ir susivienyti, sudaryti priešybių vienovę, sintezę.

Brandi asmenybė. Brandi asmenybė visų pirma pasižymi pakankamai išvystytomis visomis 4 funkcijomis ir jų panaudojimu. Brandi asmenybė yra pasiekusi individuaciją. Esminė brandžios asmenybės ypatybė – Savasties archetipo atskleidimas.

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Jungas pateikia asmenybės tipų klasifikaciją, paremtą dominuojančios asmenybėje nuostatos deriniu su asmenybėje dominuojančia vien iš 4 psichologinių funkcijų.

Mąstantis tipas. Tai asmuo, kurio psichikoje vyrauja mąstymo funkcija. Jis apsvarsto ir priima sprendimus, pagrįstus objektyviais duomenimis, faktais. Mėgsta logiką, tvarką ir remiasi savo gyvenime aiškiais principais, nemėgsta ir bijo iracionalumo.

 Mąstantis ekstravertas koncentruoja savo dėmesį į objektus, tačiau jis pernelyg lengvai prisiriša prie faktų, nesugeba pažvelgti anapus jų ir kurti abstrakčias idėjas, siekdamas aiškumo kuria viską paaiškinančias logines schemas.

 Mąstantis intravertas domisi ne faktais, bet idėjomis. Kelia klausimus ir kuria teorijas, iškelia naujus požiūrius, tačiau mažai remiasi faktais. Labiau domisi vidine realybe.

Jaučiantis tipas. Jo psichikoje vyrauja jausmo funkcija, kuri artimiausiai susijusi su tarpasmeniniais santykiais.

 Jaučiantis ekstravertas yra gerai prisitaikęs gyventi visuomenėje, vertindamas tai, kas visuotinai vertinama, jis neturi jokių sunkumų sutariant su savuoju laikmečiui socialine aplinka. Toks asmuo yra žavus ir taktiškas, empatiškas ir padedantis kitiems, jis puikiai jaučiasi būdamas įvairiose grupėse skirtingose kompanijose.

 Jaučiantis intravertas vadovaujasi vidiniais veiksniais, todėl išoriškai gali atrodyti šaltas ir bejausmis. Nors toks asmuo atrodo uždaras, tačiau jis giliai supranta ir jaučia kitus žmones. Yra ištikimas draugas.

Juntantis tipas. Jis priima viską taip, kaip yra. Gyvena įspūdžiais ir vengia vertinimų. Jam svarbiausia – patiriamų pojūčių stiprumas ir jų teikiamas malonumas.

 Juntantis ekstravertas suvokia pasaulio įvairovę ir jo reiškinių unikalumą, jis gerai skiria spalvas, formas, garsus, daiktų ir reiškinių tarpusavio santykius. Jis gyvena betarpiškais aplinkos poveikiais ir iš aplinkos gaunamais įspūdžiais ir pastoviai ieško savo aplinkoje žmonių, daiktų, situacijų, kurios sukeltų jam stipriausius pojūčius.

 Juntančiam intravertui svarbiausi yra jo apties pojūčiai, sukelti išorinio pasaulio objektų. Jį dažnai sunku suprasti, nes nemoka išreikšti savęs žodžiais. Toks asmuo dažnai būna perpildytas įspūdžių ir jam reikia laiko šiems įspūdžiams asimiliuoti. Gyvena vaizduotės, vaizdinių ir fantazijų pasaulyje.

Intuityvus tipas. Psichikoje vyrauja intuicijos funkcija. Toks asmuo pažįsta ir priima tikrovę betarpiškos įžvalgos, nuojautos dėka.

 Intuityvus ekstravertas gyvena išoriniame pasaulyje, remdamasis savo intuicija. Nekenčia to, kas yra įprasta, stabilu irs augu, negerbia tradicijų ir papročių, dažniausiai ignoruoja kitų nuomones ir jausmus. Nors atrodo nerūpestingas nuotykių ieškotojas, tačiau tikrumoje turi savo gilią asmeninę moralę, paremtą ištikimybe savo asmeninei nuomonei ir intuityviam požiūriui. Nuolat ieško naujų galimybių, sugeba matyti neįprastus dalykus įprastinėse situacijose.

 Intuityvus intravertas yra pasinėręs į savo vidinio pasaulio gelmes. Būdamas abejingas išoriniam pasauliui, toks asmuo gyvena pasinėręs į savo fantazijas ir svajones.

ASMENYBĖS PAŽINIMAS

Asociatyvinis eksperimentas. Tiriamajam pateikiama 100 žodžių, į kurių kiekvieną tiriamais turi atsakyti pirmu į galvą atėjusiu žodžiu. Kiekvienos žodinės reakcijos laikas buvo matuojamas chronometru.

Sapnų analizė. Analizuojama sapnų seka.

INDIVIDUALI PSICHOLOGIJA: A.ADLERIS

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Individualioji psichologija remiasi šiais pagrindiniais principais: visybiškumu, tikslingumu ir visuomeniškumu. Visybiškumas ir tikslingumas yra būdingi apskritai visai gyvybei, o visuomeniškumas yra išskirtinė žmogaus ypatybė.

Visybiškumas. Kiekvienos gyvos būtybės dalys sudaro vieningą visumą, organizme atskiro organo funkcionavimas neįmanomas be viso organizmo darnios sąveikos, o viso organizmo normalus funkcionavimas neįmanomas be kurio nors vieno organo veikimo. Gyvame organizme visuma nulemia dalis. Tai, kas būdinga fiziologinėms funkcijoms, būdinga ir psichikos funkcijoms, sudarančioms darnią visumą ir izoliuotai neegzistuojančioms.

Tikslingumas. Kiekvienos gyvos būtybės aktyvumas yra tikslingas, nukreiptas į savo gyvasties išsaugojimą ir pratęsimą. Tikslingumu pasižymi ne tik fiziologinės organizmo funkcijos, bet ir gyvūnų psichinės funkcijos bei elgsena. Kuo sudėtingesnis gyvūnas, tuo sudėtingesni, didesnę aplinkos sritį apimantys ir labiau nutolę laike yra jo tikslai. Egzistuoja tokių tikslų hierarchija – paprastesni, trumpalaikiai tikslai yra tik priemonės pasiekti aukštesnį juos vienijantį tikslą, keli aukštesnieji tikslai sudaro vieningą visumą, kuri tarnauja dar aukštesnio tikslo pasiekimui. Pagaliau patys aukščiausi, pastoviausi tikslai vienija ir organizuoja visą gyvybinę veiklą ir suteikia jai vieningą kryptį.

Visuomeniškumas. Tik visuomenėje individas gali tapti žmogumi, tik gyvenant visuomenėje galia atsirasti, susiformuoti ir reikštis žmogaus asmenybė. Visa, ką daro atskiras individas neišvengiamai paliečia kitus, todėl kiekvienas individo veiksmas ir poelgis kartu yra ir socialinis veiksmas bei įvykis. Kiekvienas asmens veiksmas ar poelgis visada yra reakcija į jo socialinę aplinką ir kartu yra priemonė tai aplinkai paveikti. Todėl žmogaus elgesys gali būti teisingai suprastas tik tuomet, kuomet atsižvelgiama į tą aplinką, kurioje jis pasireiškia.

ASMENYBĖS VAROMOSIOS JĖGOS

Pranašumo siekimas ir menkavertiškumo jausmas. Pagrindinė varomoji asmenybės jėga yra pastovus augimo, įveikimo, pranašumo, tobulumo siekimas. Iš pradžių Adleris kalbėjo apie šio instinkto socialinį atitikmenį – „valdžios“ siekimą, pasireiškiantį siekimu dominuoti ir valdyti kitus. Vėliau „galios siekimą“ pakeitė „pranašumo siekimu“, kuris yra daug platesnis ir gali pasireikšti labai įvairiai. Vėliau Adleris vis dažniau ėmė minėti „tobulumo siekimą“ – siekimą tobulinti ir vystyti save, pasiekiant įmanomai geresnių rezultatų, susikuriant įmanomai geresnį, artimą idealiam gyvenimą. Šiuo metu vis plačiau naudojamas „reikšmingumo siekimas“, reiškiantis siekimą būti svarbiu, kitų vertinamu, reikalingu visuomenės nariu, gyvenančiu prasmingą gyvenimą ir turinčiu įtakos tam, kas vyksta visuomenėje.

Tačiau pranašumo siekimas yra neatsiejamas nuo menkavertiškumo jausmo. Tai 2 tos pačios vieningos tendencijos, poliai. Pranašumo siekimas visada yra menkavertiškumo jausmo kompensacija – tiek kaip universalus bendražmogiškas fenomenas, tiek kaip konkretaus pranašumo siekimas mėginant įveikti ir pašalinti konkretų fizinį ar psichinį trūkumą. Menkavertiškumo jausmas – tai greičiau specifinė asmens buvimo pasaulyje būsena, giliai visą asmenybę persmelkiantis išgyvenimas, nei epizodiškai juntamas sąmoningas jausmas. Menkavertiškumo jausmas gali slypėti asmenybėje net tuomet, kai asmuo jaučiasi patenkintas savimi ir pranašesnis už kitus. Tai universali žmogaus charakteristika.tačiau būtent šis menkavertiškumo jausmas yra galingas, neišsenkantis stimulas vystytis ir tobulėti.

Socialinis jausmas. Asmenybėje egzistuoja ir kita jėga, atsverianti individualistinį pranašumo siekimą ir sąlygota visuomeninės žmogaus prigimties. Adleris buvo įsitikinęs, kad individualioje žmogaus psichikoje turi būti jėga, atitinkanti jo visuomeninę prigimtį, skatinanti individą gyventi visuomenėje ir užtikrinanti visuomenės narių bendradarbiavimą. Ši jėga yra vadinama socialiniu jausmu arba socialiniu interesu. Ji pasireiškia solidarumo, visuomeniškumo jausmu, empatija, draugiškumu. Tai universali teigiama nuostata žmonių atžvilgiu, kaip besąlygiškas palankumas kitiems, kaip rūpinimasis kitais ir noras jiems gero. Su socialiniu jausmu tiesiogiai susijusi žmogaus dora, jo moralumas, nes moralus elgesys visada yra pagrįstas skaitymuisi su kitais žmonėmis, jų vertinimu ir gerbimu. Etiškas žmogus visada jaučia atsakomybę prieš kitus ir pareigą jiems. Socialinio jausmo palydovas yra sveikas protas arba nuovoka – intuityvus gyvenimo dėsnių ir žmonių tarpusavio sugyvenimo normų žinojimas. Būtent sveikas protas sąlygoja asmens objektyvumą ir logiškumą, sugebėjimą atsiriboti nuo savęs troškimų, iliuzijų ir jausmų, sugebėjimą matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Socialinis jausmas gimdo drąsą, nes drąsa veikti, kurti, gyventi kyla iš pasitikėjimo kitais ir tikėjimo visuomenės teisingumu bei žmonijos išmintingumu.

Visuomeniškumo jausmo vystymosi seka

Seka Apibūdinimas

Polinkis

Potencialus Visuomeniškumo jausmas yra įgimtas, kurį reikia sąmoningai vystyti ir įdiegti į žmogaus įgūdžius ir sugebėjimus. Žmogus gimsta tik su jo užuomazgomis, tad jį reikia vystyti. Kuomet visuomeniškumo jausmas tampa sugebėjimu, tuomet reikia ugdyti motyvaciją ir tam tikrą požiūrį, kad visuomeniškumo jausmas būtų naudojamas.

Sugebėjimas

Elgesinis Tai sugebėjimas užmegzti kontaktą su kitais, bendravimas su kitais ir santykių palaikymas. Sugebėjimas kooperuotis priklauso nuo visuomeniškumo jausmo laipsnio .

Intelektualus Kitų požiūrių ir poreikių supratimas, kitų žmonių mąstymo būdo priėmimas, tarpusavio žmonių priklausomybės suvokimas, kitų žmonių įnašų į visuomenę suvokimas ir įvertinimas.

Emocionalus Empatija, buvimo kartu jausmas, sugebėjimas jausti ir išreikšti priėmimą, patikimą, meilę kitiems

Gyvenimo stilius Pozicinis Jautimasis namie (žemėje), harmonijos su visata jausmas, gili identifikacija su kitais, gilus priklausomybės ir tvirtumo jausmas socialinėje evoliucijoje

Motyvacinis Palaikymas aktyvaus, kūrybingo ir dosnaus susidomėjimo kitų gerbūviu, pagalba bendruomenei, besąlyginių, spontaniškų ir pozityvių socialinių pastangų vykdymas. Tai pastovus idealios visuomenės siekimas.

Asmenys, turintys įtakos ir socialinis prisitaikymas

Ankstyvasis vystymasis Motina Visų pirma, kontaktų ir bendradarbiavimo galimybė atsiranda tarp motinos ir vaiko. Šios galimybės turi būti išplėstos į

. . .

ELGESIO MOTYVACIJA

Prasmės ieškojimas. Tai svarbiausia motyvacinė jėga žmogaus gyvenime. Gyvenimo prasmė nėra abstrakti – kiekvienas turi savo unikalią ir specifišką gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekad nepaliauja egzistavusi, reikia tik ją atrasti.

Gyvenimo laikinumas nedaro jo beprasmišku – jei žmonės būtų nemirtingi, jie galėtų atidėlioti darbus neapibrėžtam laikui, o suvokus gyvenimo baigtinumą, žmogaus atsakomybė už kiekvieną momentą išauga.

Atsakomybė ir laisvė. Būti žmogumi, vadinasi būti atsakingu už potencialiai kiekvienoje gyvenimo situacijoje esančios prasmės įgyvendinimą. Kiekviena situacija turi tik vieną tikrą prasmę ir žmogus yra atsakingas už tikrosios prasmės radimą, o jo sąžinė yra tas įrankis, kuris padeda ieškant prasmės.

Žmogus nėra laisvas nuo aplinkybių, bet jis yra laisvas pasirinkdamas, kokią poziciją užimti tų aplinkybių atžvilgiu. Žmogaus laisvė – tai jo sugebėjimas atsiskirti nuo paties savęs, nes svarbi ne pati žmogaus būsena, o sugebėjimas užimti tam tikrą poziciją tos būsenos atžvilgiu. Žmonės visada yra varžomi biologinių, socialinių ir psichologinių apribojimų, tačiau jie gali priešintis tiems apribojimams, suteikdami jiems norimą formą arba sąmoningai jiems paklusti.

Žmonės savyje turi daug potencialių galimybių ir nėra visiškai determinuoti aplinkos ar įgimtų savybių, todėl jie kiekvienu momentu yra laisvi prisiimti atsakomybę už tai, kuo jie taps kitu momentu. Kiekvienas momentas turi savo potencialias galimybes ir žmogus turi pastoviai spręsti kurios potencialios galimybės bus realizuotos, o kurios ne.

Savęs transcendencija. Žmogus yra atviras pasauliui, besiveržiantis už savo ribų. Žmogaus gyvenimas nėra autentiškas, jei jame nėra savęs transcendencijos.

Savęs transcendencijos negalima maišyti su savęs realizacija, kuri yra greičiau papildomas savęs transcendencijos produktas. Žmogus turi sugebėti ne susikoncentruoti į save, o save užmiršti. Savęs transcendenciją ir tuo pačiu gyvenimo prasmę galima pasiekti 3 būdais:

1. kažką duoti gyvenimui kuriant ar dirbant. Prasmę turi ne pati profesija, o tai, ką žmogus įdeda į savo darbą unikalaus kaip asmenybė.

2. kažką imti iš gyvenimo jį patiriant.

3. paklūstant likimui, kurio negalima pakeisti. Niekada negalima pamiršti, kad gyvenimo prasmę galima rasti net pakliuvus į beviltišką situaciją, susidūrus su likimu, kurio negalima išvengti. Visada sunkią padėtį galima paversti laimėjimu.

Prasmės radimas. Mes galime rasti prasmę visų pirma per patyrimo vertybes – ką nors patirdami. Kita galimybė – tai vertybių kūrimas – įsitraukimas į veiklą. Vienas žymiausių Frankl’io pavyzdžių siekiant reikšmingumo yra kančia. Kančioje yra randama gyvenimo prasmė.

LOGOTERAPIJA

Logoterapija reiškia “terapija ieškant prasmės”. Ji skirta padėti žmonėms, susiduriantiems su egzistencinėmis problemomis, sergantiems alkoholizmu, depresija. Ji taip pat naudojama gydyti fobijas, nerimą, obsesijas – kompulsijas.

Logoterapijos pagrindą sudaro:

 egzistencializmas

 stoicizmas

 Frankl’io patirtis koncentracijos stovykloje

Technikos, naudojamos logoterapijoje:

 Paradoksinė intencija – pacientas yra skatinamas trokšti to, ko bijo

 Derefleksija – klientas yra nukreipiamas nuo problemos į ką nors kitą reikšmingo

 Orientacija į reikšmingumą – tai reikšmingumo ieškojimas

G. A. KELLY: ASMENYBINIŲ KONSTRUKTŲ TEORIJA

Jis jau seniai pastebėjo tą faktą, kad mokslininkai, terapeutai dažnai išreiškia keistą požiūrį į žmones: kuomet jie patys apie save galvoja gerai, tuomet yra linkę į kitus žiūrėti iš aukšto. Kol jie manė esą susidomėję priežasčių – pasekmių ryšiu ir empirizmu, kitus žmones buvo linkę matyti kaip seksualinės energijos ar sąlygų aukomis.

Kelly savo teoriją pavertė 1 postulatu ir 11 išvadų. Jo fundamentalus postulatas teigia: “Asmens procesai yra susiję su būdais, kuriais jis suvokia ir įvertina įvykius”. Kalbėdamas apie procesu, turi omenyje mūsų patirtį, mintis, jausmus, elgesį, ir visa kita. Visa tai yra apibrėžta ne tik objektyvia realybe, bet ir mūsų pastangomis suvokti pasaulį, kitus žmones ir save patį kiekvieną akimirką.

Pagrindinio postulato išvados apie:

1. konstrukciją – mes konstruojame savo suvokimą naudodami buvusią patirtį. Mes esame fundamentaliai konservatyvūs, tikimės, kad įvyks taip kaip ir anksčiau. Mes ieškome panašių elgesio būdų savo patirtyje.

2. patirtį – kuomet įvyksta ne taip kaip tikėjomės, mes turime adaptuotis, todėl mokomės. Tai žingsnis iš eksperimentavimo ir stebėjimo į vertinimą ir rekonstrukciją.

3. dichotomiją – mes saugome savo patirtį konstruktų forma, kurie paprastai yra vadinami asmeninais konstruktais, kurie yra individualūs kiekvienam. Taip pat jie yra vadinami bipoliariniais konstruktais, siekiant pabrėžti jų dvipoliariškumą.

4. organizavimo – vieni konstruktai yra “pavaldūs” kitiems konstruktams. Yra 2 pavaldumo tipai:

a. įprastinis, hierarchinis, mokslinis.

b. “žvaigždynas” – konstruktų sandara su jiems priešingais. Tai stereotipų pagrindas.

Kai kada ryšys tarp konstruktų yra tvirtas, kuomet vienas konstruktas yra naudojamas atpažinti kitą konstruktą.

5. eilės – konstruktas negali tikti viskam. Kai kurie jų yra labai visapusiški, kiti turi siaurą prasmę.

6. moduliacijos – kai kurie konstruktai yra laidūs – jie yra atviri eilės padidinimui. Kiti nėra tokie laidūs – lengvai pakeičiami.

7. pasirinkimo – mes pasirenkame tą realybės interpretacijos variantą, kuris mums yra tinkamiausias.

8. individualumo – kadangi kiekvieno patirtis yra skirtinga, tad ir konstruktai yra individualūs.

9. bendrumo – tik dėl to, kad mes esame skirtingi, nereiškia,kad negalime būti panašūs. Jei mūsų konstruktų sistema yra panaši – realybės suvokimas – tai ir mūsų patirtis, elgesys ir jausmai taip pat bus panašūs.

10. fragmentacijos – mes galime būti nesuderinti (viduje). Gyvenime mums tenka vaidinti daug rolių.

11. socialumo – net jei ir nesame panašūs į kitus, galime su jais bendrauti ir juos pažinti.

KONSTRUKTYVINIS ALTERNATYVIZMAS

Nėra pasaulyje tokio reiškinio, apie kurį nebūtų galima turėti kelių nuomonių. Nors objektyvi realybė be abejonės egzistuoja, bet skirtingi žmonės ją suvokia skirtingai ir niekas dar neatrado teorijos, galinčios paaiškinti visus pasaulio reiškinius, todėl ir žmogaus elgesiui interpretuoti negali būti vienintelio ir geriausio būdo. Bet kokiai interpretacijai yra galima alternatyvi interpretacija.

Ne visos pasaulį paaiškinančios alternatyvios teorijos yra vienodai geros. Kriterijus, pagal kurį galima palyginti teorijas, yra jų prognostinis tinkamumas-kaip tiksliai teorija prognozuoja ateities įvykius

ASMENYBĖS APIBRĖŽIMAS

Žmogus mato pasaulį per tam tikrus savo susikurtus šablonus, kuriuos stengiasi derinti su realybe. Šie šablonai yra vadinami asmenybiniais konstruktais. Asmenybinis kostruktas – tai idėja ar mintis, kurią žmogus panaudoja, kad suvoktų, paaiškintų arba numatytų savo patirtį. Konstruktais žmogus įvertina reiškinių reikšmingumą jo gyvenimui.

Tai konkrečių žmonių pasaulio suvokimo modeliai. Žmogus elgiasi lyg mokslininkas-pastebi, kad tam tikru konstruktu galima prognozuoti įvykius. Jis pradeda šią hipotezę tikrinti ir laukia, ar jo prognozės pasitvirtins. Jei prognozė pasitvirtina, tai konstruktas yra geras, jei ne, tai blogas ir konstruktas yra atmetamas.

Asmenybinės teorijos tikslas-paaiškinti kaip žmonės prognozuoja ir interpretuoja savo gyvenimo patirtį pagal panašumus ir skirtumus.

Tokiu būdu asmenybė-tai konstruktų sistema, kuriuos žmogus panaudoja, kad interpretuotų savo išgyvenimus ir numatytų būsimus įvykius. Norint suprasti žmogų, reikia žinoti jo naudojamus konstruktus, įvykius, kuriuos apima tie konstruktai, ir koks yra konstruktų tarpusavio ryšys.

Konstruktų savybės

• Panaudojimo diapazonas. Tai visuma įvykių, kuriems gali būti pritaikytas konstruktas. Pvz.:“geras-blogas“ galima pritaikyti daugybėje situacijų, o „nekaltybė-prostitucija“-tik keliose.

• Panaudojimo fokusas. Tai reiškiniai, kuriems labiausiai tinka konstruktas. Pvz.: „teisingas-neteisingas“ vieniems reiškia, kad negalima vogti, o kitiems reiškia neteisingą valstybės politiką. Panaudojimo fokusas visada yra specifiškas jį naudojančiam žmogui.

• Polius. Visi konstruktai yra bipoliniai. Žmogus pastebi, kad reiškiniai yra kažkuo panašūs ir kažkuo skiriasi. Pvz., Petriukas ir Jonukas yra sąžiningi, o Onutė ne. Petriukas ir Jonukas gražūs, o Juozukas ne. Tai, kuo du reiškiniai yra panašūs, sudaro panašumo polių, tai, kuo du reiškiniai skiriasi nuo trečiojo, sudaro kontrasto polių.

Konstruktų tipai

• Nepralaidus konstruktas-neįleidžiantis į savo diapazoną naujų reiškinių. Pvz.:“tik šie daiktai yra kamuoliai“

• Pralaidus konstruktas-įleidžiantis į savo diapazoną naujus reiškinius. Pvz.:bet kurie daiktai, panašūs į šiuos, yra kamuoliai“.

• Paskirstymo konstruktas. Tai kas papuolė į vieną klasifikaciją, negali papulti į kitą. Pvz.: arba rusas arba lietuvis.

• Konsteliacinis konstruktas. Viena konstrukto kategorija atveria kitas fiksuotas charakteristikas. Pvz.: pardavinėja automobilius, tai būtinai sukčius.

• Prielaidos konstruktas. Atviras naujai patirčiai ir kitokiam požiūrio taškui. Pvz.: pardavinėja automobilius nebūtinai blogas žmogus, galima priimti ir gerąsias jo savybes.

ELGESIO MOTYVACIJA

Keli neigė motyvacijos buvimą. Personologai, teigiantys, kad žmogus ima veikti tik veikiamas kažkokios vidinės ar išorinės jėgos, tuo pačiu teigia, kad žmonės yra statiški. Keli manymu, žmonių motyvacijai nėra jokios kitos priežasties, išskyrus tą, kad jie yra gyvi. Dalinai motyvacija paaiškinama pagrindiniu postulatu

Pagrindinis postulatas. Konkrečios asmenybės procesai-tai psichikoje nutiesti kanalai, kuriuos žmogus panaudoja prognozuodamas įvykius.

Konkreti asmenybė-turimas omeny konkretus žmogus, o ne žmonių grupė, nedalomas žmogus, o ne kuri nors jo dalis.

Procesai-žmogus yra besivystantis organizmas, o ne pasyvi substancija, kurią veikia pasąmoniniai impulsai ar aplinkos dirgikliai, t.y. žmogus pats valdo savo konstruktus.

Nutiesti kanalai-elgesys, stabilus laike ir situacijose, t.y. žmonės kuria konstruktus, kad prognozuotų ateitį ir kad nereikėtų jų kurti vis iš naujo. Kiekvienas žmogus kuria savo originalius konstruktus ir tik jam būdingu būdu juos panaudoja.

Prognozuodamas įvykius žmogus lyg mokslininkas bando paaiškinti realybę, kad numatytų jo gyvenimą veikiančius įvykius. Visas žmogaus elgesys yra nukreiptas į ateities įvykių prognozę.

Pagrindinio postulato

• Išvada apie individualumą. Žmonės vienas nuo kito skiriasi tuo, kaip jie interpretuoja įvykius, t.y. skirtingi žmonės turi skirtingus ir unikalius konstruktus.

• Išvada apie organizaciją. Kad būtų minimalizmuotas neatitikimas tarp konstruktų, jie yra sudėliojami pagal tam tikrą hierarchiją. Vieni konstruktai valdo kitus. Pvz.: geras-blogas valdo skanus-neskanus, nes geras-blogas apima daugiau sąvokų. Žmonės vienas nuo kito skiriasi ne tik konstruktų skaičiumi ar tipu, bet ir tuo, kaip jų konstruktai yra organizuoti.

• Išvada apie pasirinkimą. Žmogus pasirenka tą alternatyvą dvipoliame konstrukte, kuri, jo manymu, duoda didesnes galimybes jo konstruktų sistemos plėtimui ir sutvirtinimui, t.y renkamės tai, kas praplės arba patikslins mūsų gyvenimo supratimą.

• Konstruktų sistemos sutvirtinimas-žmogus jau turi konstruktą ir naujoje situacijoje be didesnės rizikos laukia, ar konstruktas dar kartą pasitvirtins ar ne. Jei konstruktas pasitvirtina, tai jis yra sutvirtinamas, t.y. dar kartą pripažįstamas naudingu prognozuoti ateitį. Konstruktų sistemos praplėtimas susijęs su didesne rizika, nes einama į naują patirtį ir kuriami nauji konstruktai, kurie gali pasitvirtinti arba ne.

• Orientacija-pasirinkimas-vykdymas. Kaip elgiasi žmogus naujoje, jam dar nežinomoje situacijoje. Orientacija peržiūri kelis konstruktus, kuriuos toje situacijoje galėtų panaudoti, t.y apgalvoja kelias galimybes, pasirenka tinkamą konstruktą ir kryptingai veikia.

• Išvada apie patirtį. Pokyčiai konstruktų sistemoje įvyksta tada, kai žmogus aptinka naują, nepažįstamą reiškinį, kuris prieštarauja jo konstruktų sistemai.

• Išvada apie išmokimą. Konstruktų sistema-tai hipotezių apie pastoviai kintantį pasaulį rinkinys, kuris iš naujo tikrinamas. Jei hipotezės keletą kartų nepasitvirtina, tai konstruktų sistema keičiasi ir tuo pačiu iškeliamos naujos hipotezės, kurios vėl tikrinamos. Taip kinta konstruktų sistema. Taip mes, naudodami patirtį, tobuliname savo supratimą apie pasaulį.

• Išvada apie moduliaciją. Kuo labiau pralaidūs ( atviri naujai patirčiai ) valdantieji konstruktai, tuo labiau kinta visa konstruktų sistema. Jei žmogus neturi valdančiųjų konstruktų, tai jis negalės keistis.

• Išvada apie bendrumą. Žmonės skiriasi pagal tai, kaip interpretuoja situacijas, tačiau vieno žmogaus situacijų interpretacija gali būti panaši į kito. Tas panašumas yra ryškus tarp vienos kultūros žmonių, o susitikus kitos kultūros žmogų, gali įvykti „kultūrinis šokas“, t.y. suvokiama, kad kiti žmonės įvykius prognozuoja visiškai kitaip.

• Išvada apie bendradarbiavimą. Vienas žmogus su savo konstruktų sistema gali suprasti kito žmogaus konstruktų sistemą, t.y., suprasti kaip kitas žmogus suvokia realybę. Taip pat žmogus gali suprasti, ko kiti iš jo tikisi ir prisiimti atitinkamas roles.

PSICHINĖ SĄVEIKA

Sveikas žmogus atitinka 4 charakteristikas:

1. Nori tikrinti savo konstruktus, t.y., suprasti, ar jie yra teisingi.

2. Gali atsisakyti konstruktų, jei paaiškės, kad jie neatitinka realybės.

3. Nori praplėsti ir pagilinti konstruktų sistemą, t.y., atviras augimui.

4. Išvystytas rolių repertuaras. Gali efektyviai atlikti įvairias socialines roles ir suprasti kitus žmones.

Psichinis sutrikimas. Bet koks asmenybės konstruktas, kuris vis kartojasi, nors yra aišku, kad jis netinkamas. Toks žmogus negali prognozuoti ateities įvykių, nes neturi tam tinkamų konstruktų, todėl jam sunku orientuotis pasaulyje.

FIKSUOTOS ROLĖS TERAPIJA

Uždavinys: padėti žmonėms pakeisti savo konstruktų sistemą į geresnę.

Principai: terapeutas aktyviai skatina pacientą interpretuoti reiškinius naujai bei duoda atgalinį ryšį į paciento naujus konstruktus ir tokiu būdu jie patikrinami pagal realybę.

Terapijos pradžioje pacientas rašo savo charakteristiką trečiuoju asmeniu. Terapeutas tyrinėja šią charakteristiką ir taip supranta, kokius konstruktus žmogus naudoja, kaip mato save ir savo santykius su kitais ir kurie konstruktai yra neveikiantys. Tada terapeutas sukuria fiksuotos rolės apybraižą. Tai išgalvotos rolės charakteristika su tam tikrais konstruktais, kurių, terapeuto manymu, trūksta pacientui. Pacientas turi tą išgalvoto herojaus rolę vaidinti realiame gyvenime-stengtis galvoti, elgtis, kalbėti ir būti panašus į tą išgalvotą herojų. Tikslas-peržiūrėti savo gyvenimo patirtį, kad gauti iš jos naujų pamokų, eksperimentuojant atrasti naujas galimybes. Terapinio susitikimo metu vyksta repeticijos, kurių metu terapeutas reaguoja į pacientą taip, lyg jis iš tikro būtų tas išgalvotas herojus, pasikeičia rolėmis su pacientu, prisiima kitų pacientui svarbių žmonių roles. Tokiu būdu pacientas pamato savo rolę iš kito taško bei išmoksta konstruoti savo naują asmenybę.

H. MURRAY

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Visuminis požiūris į asmenybę. Asmenybė iš pat pradžių yra visuma, iš kurios atsiranda dalys savidiferenciacijos dėka. Visuma ir jos dalys yra abipusiai susiję, visuma yra esminė jos dalių supratimui, lygiai kaip dalys reikalingos visumos supratimui.

Gyvenimo analizės būtinumas. Laiko tėkmė individe pasižymi asimiliacijos, diferenciacijos ir integracijos ritmais, pastoviai vyksta išmokimas ir brendimas. Žmogaus gyvenimas yra negrįžtama netapačių įvykių seka.

Aplinkos reikšmė. Kadangi kiekvieną akimirką individas yra aplinkoje, žymiu laipsniu lemiančioje jo elgesį, individo elgesys negali būti apibūdinamas, neapibūdinant patirtos situacijos, tiek fizinės, tiek socialinės. Stimuliuojančia situacija yra ta visuminės aplinkos dalis, į kurią individas kreipia dėmesį ir reaguoja. Dažniausiai asmuo reaguoja į aplinkos situaciją, kaip į vientisą prasmingą visumą. Individo aplinkos pažinimas būtinas dar ir dėl to, kad ji turi didelę reikšmę ne tik asmenybės funkcionavimui – jos elgesiui betarpiškoje aplinkoje, bet ir asmenybės vystymuisi.

Smegenų procesų reikšmė. Visose aukštesnėse gyvybės formose išorinio pasaulio įspūdžiai ir vidiniai kūno pojūčiai priimami, integruojami ir saugomi smegenyse ir visa sudėtinga adaptyvi elgsena akivaizdžiai yra susijusi su smegenų procesais.

Pasąmonės reikšmė. Kiekvienu atskiru laiko momentu tik kai kurie vyraujantys smegenų procesai turi atitikmenis sąmonėje.

Klasifikavimo būtinybė. Pirminis psichologijos uždavinys yra teisingas elgesio suskaidymas į funkcijas ir fazes, kurių kiekviena, nors yra neišvengiamai konkreti ir unikali, kiekvieną kartą realiai pasireikšdama, gali būti priskirta vienai sąvokai, kur apima panašumus. Klasifikavimas būtinas ir konkretaus asmens pažinime.

Asmenybės individualumas. Kiekvienos asmenybės unikalumą laikė savaime suprantamu dalyku.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Psichinės įtampos dinamika. Asmenybė siekia sumažinti esamą psichologinę įtampą. Asmenybė nesiekia visiško įtampos pasišalinimo. Dar daugiau, asmenybė gyvenime nuolat siekia savo pasirinktų tikslų, o tai susiję su nuolatiniu psichinės įtampos generavimu. Todėl tikrasis psichinės įtampos dinamikos asmenybėje vaizdas apima tiek siekimą sumažinti psichinę įtampą, tiek pastovų šios įtampos generavimą.

Pagrindinis biologinis principas – homeostazė, kuris gali būti išreiškiamas formule: „įtampa – įtampos sumažinimas“. Poreikio ir įtampos nebuvimas yra labai nemaloni būsena. Asmenybė siekia ne tik įtampos sumažinimo, bet ir įtampos padidinimo. Todėl teisingesnė asmenybės dinamikos formulė yra: „įtampos generavimas – įtampos redukavimas“.

Asmenybės poreikiai. Asmenybės poreikius Murray laikė pagrindiniu asmenybės aktyvumo šaltiniu. Poreikiu terminu jis apibūdino organizmo galimybę arba pasirengimą reaguoti specifiniu būdu specifinėje situacijoje.

Poreikių pasireiškimas.

 Poreikių kriterijai. Pateikė 5 pagrindinius poreikių atpažinimo kriterijus:

o Tipiška elgesio tendencija arba efektas

o Tipiškas veiklos būdas

o Pastovumas elgesyje

o Atitinkami specifiniai jausmai ir emocijos

o Pasitenkinimas pasiekus tikslą

 Poreikių periodiškumas. Visiems asmenybės poreikiams būdingas aktyvumo periodiškas. Poreikio patenkinimo cikle išskyrė 3 fazes:

o Refrakterinę – kuomet poreikis niekaip nepasireiškia ir negali būti sužadintas net stipriausių poveikių

o Indukuojamą – poreikis nėra aktyvus, nepasireiškia elgesyje, tačiau gali lengvai kilti, esant atitinkamam poveikiui

o Aktyvią – poreikis yra aktyvus ir sukelia elgesį, kuris leidžia šį poreikį patenkinti

 Poreikių pirmumas. Kiekvienoje atskiroje asmenybėje vieni poreikiai yra svarbesni, stipresni nei kiti ir jie tenkinami pirmiausia.

 Poreikių pasireiškimo elgesyje laipsnis. Skyrė 3 aktyvuotų poreikių pasireiškimo elgesyje laipsnius:

o Objektyvuoti – apima visus realius veiksmus, rimtai ir atsakingai nukreiptus į realius objektus

o Pusiau objektyvuoti – pasireiškia veiksmais, žaismingai ir neatsakingai nukreiptais į realius objektus arba rimtai nukreiptais į įsivaizduojamus objektus

o Subjektyvūs – aktyvūs, tačiau tvirtai nepasireiškiantys

 Poreikių sąveika. Poreikiai gali pasireikšti tam tikra seka, paeiliui keisdami vieni kitus ir būdami tarpusavyje visai nesusiję. Tačiau labai dažnai žmogaus elgesyje poreikiai būna tarpusavyje susiję. Galimos įvairios poreikių tarpusavio sąveikos:

o Poreikių susiliejimas – viena veikla gali patenkinti daugiau poreikių vienu metu

o Poreikių pavaldumas – vienas poreikis gali būti aktyvuojamas tam, kad atsirastų galimybė patenkinti kitą poreikį. Šiuo atveju pirmasis poreikis vadinamas papildomu, o antrasis – determinuojančiu

o Poreikių priešingumas – jeigu asmens elgesyje pasireiškia vienodu laipsniu abu tokie priešingi poreikiai, kalbama apie ambitendencingumą

o Poreikių konfliktiškumas

Poreikių tipai. Poreikius Murray klasifikavo remdamasis 6 skirtingais klasifikavimo pagrindais.

 Pirminiai ir antriniai poreikiai. Pirminiai poreikiai yra įgimti – biologiniai. Antriniai atsiranda asmenybės vystymosi metu, tačiau būtent jie sudaro asmenybės pagrindą ir dominuoja asmens elgesyje.

 Atviri ir latentiniai poreikiai. Kai kurie asmenybės poreikiai gali būti išreiškiami ir tenkinami laisvai, atvirai, ir visuomenė sankcionuoja arba net skatina jų tenkinimą. Kiti poreikiai nėra visuomenei priimtini ir gali būti tenkinai tik netiesiogiai

 Proaktyvieji ir reaktyvieji poreikiai. Proaktyvieji poreikiai kyla asmenybės viduje, o reaktyvieji poreikiai kyla tuomet, kai yra atitinkami stimulai aplinkoje

 Lokalizuoti ir difuziniai poreikiai. Kai kurie poreikiai gali būti patenkinami tik vieno arba kelių artimai susijusių objektų dėka. Kitus poreikius gali patenkinti daugybė objektų.

 Rezultato ir modalumo poreikiai. Rezultato poreikiais vadinami tie poreikiai, kurių tenkinimas susijęs su konkrečiomis veiklos pasekmėmis – nukreipti į konkretaus rezultato pasiekimą. Modaliniai poreikiai yra labiau susiję su pačiu veiklos atlikimu

 Sąmoningi ir pasąmoniniai poreikiai.

Kitos su poreikiais susiję sąvokos.

 Poreikius patenkinantys objektai. Poreikio patenkinimui visada būtinas tam tikras objektas. Paprastai asmuo savo poreikių patenkinimui pasirenka ribotą objektų skaičių

 Poreikių patenkinimo būdai. Visas elgesio reakcijas galima aprašyti pačiomis bendriausiomis kategorijomis, kurias jis pavadino vektoriais.

 Poreikių kompleksai. Gyvenimo eigoje kiekvienoje asmenybėje susiformuoja daugiau ar mažiau pastovūs ryšiai tarp specifinių poreikių ir specifinių juos patenkinančių objektų bei individo elgesio būdų.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Pagrindiniai vystymosi veiksniai. Pagrindiniais asmenybės vystymosi veiksniais jis laikė:

 genetinį brendimą – lemiančiu specifinių stadijų asmenybės vystymesi egzistavimą

 socialiniai – kultūriniai veiksniai

 išmokimas – tai asmenybės naujos patirties įgijimas, visą gyvenimą trunkantis „mokymasis gyventi“.

Vystymosi stadijos. Pagrindinį dėmesį skyrė ankstyvajai vaikystei ir visiškai pripažino psichoanalizėje aprašytas psichosekualinio vystymosi stadijas. Murray gilinosi į kiekvienoje stadijoje galimus įvairius asmenybės vystymosi kelius.

Reikšmingi asmenybės poveikiai. Sudarė išsamų suklasifikuotą sąrašą visų pagrindinių poveikių, kuriuos gali patirti žmogus vaikystėje ir kurie gali turėti žymią įtaką jo vystymuisi. Dauguma šių poveikių gali būti apibūdinti kaip traumatiniai. Kitą poveikių grupę sudaro įvairūs pavojai ir nelaimingi atsitikimai, kuriuos gali aptirti vaikas. Didelę poveikių grupę sudaro įvairūs su auklėjimu susiję poveikiai.

Individualus asmenybės vystymasis. Visi reikšmingi vaikystėje aptirti poveikiai sukelia vaiko asmenybėje reakcijas – atitinkamus poreikius, kurie gali būti dominuojantys asmenybėje visą likusį gyvenimą. Toks pat poveikis skirtingose asmenybėse gali sukelti skirtingus poreikius, bet skirtingi poveikiai gali būti ir to paties poreikio skirtingose asmenybėse priežastimi.

ASMENYBĖS FUNKCIONAVIMAS

Poveikio samprata. Norint suprasti asmenybės elgesį, būtina atsižvelgti į tai, kokiose aplinkybėse yra asmuo ir į aplinkos poveikius. Poreikio koncepcija išreiškia reikšmingas elgesio priežastis asmens viduje, poveikio koncepcija išreiškia reikšmingas elgesio priežastis asmens aplinkoje.

Kaip ir asmenybės poreikiai, aplinkos poveikiai gali būti įvairiai klasifikuojami. Pagal savo reikšmę asmeniui poveikiai gali būti skirstomi į pozityvius ir negatyvius, pagals savo pobūdį – į mobilius ir nemobilius. Tačiau pagrindinis yra poveikių skirstymas į alfa ir beta poveikius. Alfa – objektyvūs, beta – subjektyvūs, tokie kaip juos suvokia ir vertina juos patiriantis asmuo. Būtent Beta poveikiai nulemia asmens elgesį, kadangi jeigu asmuo tiki, kad situacija reiškia tam tikrą dalyką, tai būtent šis suvokimas turės įtakos jo elgesiui, o ne objektyvus situacijos įvertinimas pašalinių stebėtojų akimis.

Elgesio analizė.

 Išskyrė pačius elementariausius elgesio elementus, į kuriuos galima suskaidyti sudėtingą žmogaus elgesį. Tai yra:

o motones – judesiai

o verbones – žodžiai ir kitos elementarios garsinės reakcijos

Iš šių elementariausių motorinių ir verbalinių veiksmų susideda visas sudėtingas žmogaus elgesys.

 Vektoriai. Elgesys gali būti apibūdintas ir vektoriais, kurie išreiškia plačias fizines arba psichologines aktyvumo kryptis. Tai patys abstrakčiausi, labiausiai apibendrinti elgesio apibūdinimai, išreiškiantys jo kryptingumą ir pobūdį. Visą žmogaus elgesį galima apibūdinti 12 vektorių:

• Atsisakymas

• Atmetimas

• Įgijimas

• Konstravimas

• Palaikymas

• Išreikšimas

• Suteikimas

• Sulaikymas

• Šalinimas

• Agresija

• Gynimas

• Vengimas

 Vertybių – vektorių matrica. Asmens elgesį gana išsamiai galima apibūdinti, remiantis vektoriais ir vertybėmis – specifiniais elgesio būdais ir specifiniais elgesio tikslais. Kiekvienas poelgis, kiekviena veikla gali būti patalpinti atitinkamame matricos langelyje. Šią matricą galima iliustruoti jos fragmentu – vienos vertybės (žinojimo) deriniu su visais vektoriais:

• Atsisakyti intelektualinio gyvenimo, niekindamas mokslinį pažinimą

• Atmesti kai kuriuos netikslius ar nepatikimus pastebėjimus

• Įgyti žinias tirdamas, stebėdamas ar skaitydamas

• Konstruoti naujas teorijas ir hipotezes

• Palaikyti ir išsaugoti nepakitusiu tai, kas jau buvo įgyta ar sukonstruota

• Išreikšti savo idėjas

• Suteikti savo žinojimą kitiems

• Laikytis rigidiškai pasenusių idėjų

• Pašalinti faktus ir įsitikinimus, kurie pasirodė besą klaidingi

• Pulti priešingas pažiūras

• Ginti savo idėjas nuo kitų puolimo

• Vengti kontaktų, kurie galėtų susilpninti jo įsitikinimus

Gyvenimo analizė.

 Epizodas. Žmogaus gyvenimas apima ir asmenybę ir visą jam egzistuojančią aplinką. Todėl gyvenimo analizei nepakanka vien išorinio elgesio aprašymo. Gyvenimą būtina nagrinėti kaip nuolatinę asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mažiausią tokios sąveikos ir tuo pačiu paties gyvenimo elementą Murray vadino epizodu. Visą žmogaus gyvenimą galima laikyti vieninga tokių epizodų seka. Kiekvienas gyvenimo epizodas, koks trumpas jis bebūtų, visada yra prasmingas gyvenimo vienetas, apimantis visą asmenybę ir visą aplinką. Tačiau nagrinėjant gyvenimo epizodus, galima apsiriboti tik svarbiausiais asmenybės ir aplinkos kintamaisiais, pasireiškiančiais toje situacijoje. Šie kintamieji – tai asmenybės poreikiai ir aplinkos poveikiai. Kiekvienas gyvenimo epizodas turi savo temą. Murray gyvenimo epizodo temą apibūdino kaip “dinaminę įvykio struktūrą”. Paprasto epizodo tema yra sąveika tarp atskiro aplinkos poveikio ir atskiro asmenybės poreikio. Apibūdindama poveikių ir poreikių sąveiką atskirame gyvenimo epizode, tema leidžia labiau apibendrintai apibūdinti asmens elgesį. Ji taip pat leidžia apibūdinti visuminę asmens situaciją, kadangi apima tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius. Atskiri gyvenimo epizodai gali sudaryti sudėtingus gyvenimo epizodus, o atskirų epizodų temos – sudėtingas epizodų sekų temas.

 Vyksmas. Pagrindiniu gyvenimo analizės vienetu Murray laikė laiko atkarpą, turinčią aiškią pradžią ir aiškią pabaigą, susijusią su reikšmingo elgesio pabaigimu. Tokį gyvenimo vienetą Murray vadino vyksmu. Vyksmo kategorija išreiškia tai, kad žmogaus elgesys visada egzistuoja laike, jis tęsiasi, trunka tam tikrą laiko kiekį. Vyksmai gali būti išoriniai ir vidiniai. Išoriniai vyksmai visada turi 2 aspektus – subjektyvių pergyvenimų ir objektyvų elgesio. Naudojant vyksmus gyvenimo analizei, asmens gyvenimas gali būti vaizduojamas kaip vidinių, išorinių ir tarpasmeninių vyksmų visuma.

 Atkarpa. Kiekvienu atskiru laiko momentu asmuo gali dalyvauti daugelyje vyksmų. Paprastai realus žmogaus elgesys susideda iš keleto persidengiančių vyksmų. Gyvenimo fragmentas, apimantis visus persidengiančius, to paties laiko siejamus vyksmus, Murray buvo pavadintas atkarpa. Asmens gyvenimą galima skirstyti į ilgas ir trumpas atkarpas.

 Seka. Atskiri laike vyksmai gali būti susiję tarpusavyje funkciškai. Tokie funkciškai susiję vyksmai sudaro sekas. Seka yra kryptingai organizuotų nuosekliai susijusių laike vyksmų eilė. Seką galima suprasti ir paaiškinti tik žinant asmens tikslus ir laukimus, žinant jo ateities planus.

Aukštesniosios psichikos funkcijos. Murray skyrė 2 aukštesniąsias psichines funkcijas, apimančias objektyvių žinių apie aplinką gavimą ir šiomis žiniomis paremtą veiklos planavimą. Žinios apie tikrovę gaunamos 2 psichinių procesų – suvokimo ir apercepcijos dėka. Asmens suvokiamas pasaulis gali būti skirstomas į objektus, kurie turi jam tiesioginį teigiamą ar neigiamą poveikį ir į neutralius objektus. Tiesioginė, pirminė informacija apie poveikio objektus gaunama suvokimo dėka: asmuo suvokia ką objektas jam ar su juo daro. Tačiau asmuo reaguoja ir į neutralius objektus. Šiuo atveju veikia apercepcijos procesas – asmuo, remdamasis savo ankstesniu aptyrimu, interpretuoja kaip objektas galėtų jį veikti, esant tam tikroms aplinkybėms.

Veiklos tikslų atrankos ir integravimo funkcija yra vadinama struktūravimu. Egzistuoja 2 struktūravimo tipai:

 Sekų programavimas pasireiškia tarpinių tikslų atrinkimu ir derinimu galutinio tikslo pasiekimui

 Tvarkaraščių sudarymas reiškiasi keleto skirtingus tikslus turinčių veiklų derinimu vienoje laiko atkarpoje. Tvarkaraščio sudarymas yra laiko intervalo skaidymas į skirtingų ir dažnai nesusijusių veiklų sekas.

Vieningoji gyvenimo tema. Kiekvieno asmens gyvenime galima išskirti pačią bendriausią arba viso gyvenimo temą, kurią Murray vadino vienovės arba vieningąja tema. Ši vienijanti gyvenimo tema paties asmens paprastai yra neįsisąmoninama, tačiau ji yra “raktas jo unikalios prigimties supratimui”. Vieningoji tema reiškia asmens bazinį individualų esminių poveikių ir poreikių ryšį, asmeninę giluminę reagavimo sistemą. Vieningoji gyvenimo tema yra pasąmoninga jėga, atsirandanti iš ankstyvosios gyvenimo patirties ir lemianti žmogaus elgesio individualumą.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Murray teorijoje egzistuoja net 5 grupės struktūrinių asmenybės elementų:

 Pagrindinės asmenybės instancijos. Nors asmenybė yra pastoviai kintanti, joje yra tam tikros stabilios, nesikeičiančios laike struktūros, svarbios asmens elgesio supratimui. Pagrindinėmis asmenybės struktūrinėmis dalimis laikė Id, Ego ir Superego.

Id apima ne tik visus įgimtus motyvus ir nepriimtinus impulsus, bet ir tuos impulsus, kurie yra priimtini tiek pačiam asmeniui, tiek visuomenei. Id sudaro visi baziniai asmenybės energijos šaltiniai, emocijos ir poreikiai, kurių dalis yra visiškai priimtina, kuomet pasireiškia kultūrai priimtinais būdais, būna nukreipta į priimtinus objektus, priimtinose vietose ir priimtinu laiku.

Ego lemia sąmoningus, laisvos valios aktus, kurių reikšmė individo gyvenime yra pakankamai didelė.

Superego yra internalizuota kultūros instancija, kurios tikslas reguliuoti asmens elgesį sutinkamai su visuomenės normomis ir kultūros reikalavimais. Tačiau Superego formavimasis asmenybėje nulemtas ne vien vaiko sąveikos su tėvais. Superego formavimuisi didelės įtakos turi ir kiti autoritetai, bendraamžių grupės, literatūra, mitologija. Artimai su Superego yra susijęs Ego – idealas, kurį sudaro idealizuotas asmens savęs vaizdas, visuma vaizdinių apie save.

Interesų sistema. Interesas – tai asmens pastovus domėjimasis, orientavimasis į specifinius objektus ir elgesio būdus, patenkinančius konkretų poreikį. Konkrečios asmenybės atskirą poreikį patenkinančių pagrindinių objektų ir elgesio būdų visumą Murray vadino “kompleksine poreikio integrata”.

Įpročių sistema apima visą asmens automatizuotą, pasąmoningą nuolat pasikartojantį elgesį.

 Vidiniai faktoriai – tai asmenybės kintamieji, kurie pasiskolinti iš psichoanalitinės asmenybės teorijos.

Ego idealas – tai visuma teigiamų vaizdinių apie save, tai ką asmuo vertina savyje, pripažįsta ir didžiuojasi, kokiu siekia pastoviai tapti

Narcisizmas. Kiekvienas asmuo vertina save patį teigiamai

Superego integracija pasireiškia prieštaravimų tarp asmeninių siekių ir vertybių bei visuomenės reikalavimų ir normų nebuvimu

Superego konfliktas pasireiškia prieštaravimais tarp “noriu” ir “privalau”

 Asmenybės bruožai. Aprašė 12 kintamųjų, kurie yra reikšmingi apibūdinant asmenybę. Šie kintamieji yra vadinami bendraisiais bruožais:

1. nerimas

2. kūrybiškumas pasireiškia sugebėjimu originaliai mąstyti, kelti naujas idėjas

3. vienovės – atskirumo santykis

4. emocionalumas

5. atkaklumas

6. eksokatekcijos – endotekcijos santykis, t.y., ekstraversija – intraversija

7. intracepcijos – ekstracepcijos santykis. Tai yra vaizduotės, jausmingumo ir praktiškumo, blaivaus proto santykis

8. impulsyvumo – apdairumo santykis

9. energingumas

10. projektyvumo – objektyvumo santykis

11. radikalumo – konservatyvumo santykis

12. vienodumo – nepastovumo santykis

 Asmenybės poreikiai užima centrinę vietą. Jis išskyrė 20 pagrindinių universalių asmenybės poreikių, tai:

1. pažeminimo poreikis – pasyviai pasiduoti išorinei jėgai, priimti kaltinimus, kritiką, įžeidimus

2. pasiekimų poreikis – įveikti kliūtis, atlikti ką nors reikšmingo, užimti padėtį visuomenėje

3. ryšių poreikis – bendrauti su kitais, siekti pripažinimo, simpatijos

4. agresijos

5. autonomijos

6. atoveiksmio – kovoti su nesėkmėmis, ištaisyti klaidas, įveikti savo silpnybes

7. gynimosi

8. garbinimo – pripažinti kitų pripažinimą, sveikinti, girti

9. dominavimo

10. pasirodymo

11. menkavertiškumo vengimo – vengti pažeminimo, apriboti savo elgesį

12. globojimo

13. tvarkos

14. žaidimų

15. atstūmimo

16. pagalbos

17. supratimo

18. seksualinis

19. jutimų – siekimas jutiminių įspūdžių, potyrių

20. žalos vengimo

 Asmenybės vertybės. Poreikiai labiau susiję su elgesio priežastimis, tačiau elgesys visuomet yra nukreiptas į tam tikrus tikslus. Vertybės ir yra tie patys bendriausi žmogaus elgesio tikslai. Egzistuoja 14 pagrindinių žmogaus vertybių:

1. kūnas

2. ideologija

3. nuosavybė

4. tarpasmeniniai ryšiai

5. autoritetas

6. prestižas

7. socialiniai vaidmenys

8. socialinė sistema kaip visuma

9. globojamas objektas

10. globojantis objektas

11. teisingumas

12. grožis

13. žinojimas

14. seksas

ASMENYBĖS TIPOLOGIJA

Nagrinėdamas asmenybės vystymąsi ir pripažindamas iš esmės tas pačias psichoanalitines vystymosi stadijas, jis aprašė daug kompleksų, kurie gali atsirasti asmenybėje tuo metu ir kurie žymiu laipsniu lemia suaugusio žmogaus elgesį.

Z. Freud’o aprašytus asmenybės tipus Murray papildė keliais naujais. Su buvimu motinos įsčiose net 3 klaustraliniai kompleksai:

1. paprastas klaustralinis kompleksas pasireiškia uždarumu, pasyvumu, globos ir priklausomybės poreikiu, pasipriešinimu pokyčiams ir bendra orientacija į praeitį

2. paramos negavimo kompleksas pasižymi bendru nesaugumu ir bejėgiškumo baime, jis pasireiškia atvirų vietų baime, baime prarasti šeimos paramą

3. atsiskyrimo kompleksas pasireiškia savybėmis, priešingomis klaustraliniam kompleksui. Tokį kompleksą turintis asmuo bijo uždarų vietų, siekia nuolat judėti, keliauti, pasižymi nepaprastai stipriu autonomijos siekimu.

K. LEWIN: LAUKO TEORIJA

Stengėsi asmenybę išreikšti matematiškai, o ne verbaliai.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Apibrėžiant žmogų kaip struktūrą, pirmiausia reikia jį įvardinti kaip visumą, atskirtą nuo viso likusio pasaulio. Tai galima padaryti žodžiais arba pavaizduojant tą struktūrą erdvėje. Kadangi erdvinė reprezentacija gali būti išreikšta matematiškai, Lewin yra linkęs asmenybės struktūrą vaizduoti erdviškai.

Žmogaus atskirtumas nuo viso likusio pasaulio yra vaizduojamas apskritimu, kurios ribos yra asmenybės ribos. Viskas, kas yra vidinėje ribų pusėje yra asmenybė.

FP

FP

Asmenybė ir ją supanti psichologinė erdvė sudaro gyvenimo erdvę. Tarp gyvenimo erdvės ir fizinio pasaulio yra abipusiai ryšiai – gyvenimo erdvė gali keisti fizinį pasaulį ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad ribos tarp gyvenimo erdvės ir fizinio pasaulio yra pralaidžios.

Fizinis pasaulis negali tiesiogiai komunikuoti su asmenybe. Įvykis, prieš paveikdamas asmenybę, turi tapti psichologinės erdvės faktu. Tokiu būdu fizinis pasaulis gali paveikti žmogaus gyvenimą.

Tarp asmenybės ir psichologinės erdvės taip pat yra abipusiai ryšiai.

Elgesys yra gyvenimo erdvės funkcija. Gyvenimo erdvė yra sudaryta iš galimų įvykių visumos, galinčių paveikti individo elgesį.

Asmenybė nėra vientisa, ji sudaryta iš 2 tarpusavyje priklausomų regionų.

Vidinis regionas yra apsuptas percepcinio – motorinio regiono. Vidinis regionas yra padalintas į mažesnes dalis. Tos, kurios yra arčiau percepcinio – motorinio regiono, yra vadinamos periferinėmis, o tos, kurios yra toliau – centrinėmis.

Psichologinė erdvė taip pat nėra vientisa, o sudaryta iš regionų. Visi regionai yra lygiaverčiai, tačiau tyrinėjant konkretų žmogų konkrečioje aplinkoje, konkrečiu laiko momentu, svarbu žinoti kokie regionai, kiek jų yra psichologinėje erdvėje ir kokie jų tarpusavio ryšiai. Kiekvienas psichologinės erdvės regionas – tai psichologinis įvykis. Visi regionai, tiek asmenybės, tiek psichologinės erdvės, veikia vienas kitą. Jų sąveika priklauso nuo:

 atstumo tarp regionų – kuo toliau vienas nuo kito, tuo mažiau veikia viena skitą

 sienų pralaidumo.

Regionas gali būti labilus (greitai reaguojantis į poveikį) ir rigidiškas (besipriešinantis poveikiui). Jei 2 regionai yra atskirti vienas nuo kito rigidiško regiono, tai tarp tų 2 regionų nebus komunikacijos.

Sienų savybės ir regionų skaičius nuolat kinta priklausomai nuo psichologinių faktų skaičiaus kitimo psichologinėje erdvėje tam tikru laiko momentu.

Asmenybė yra psichologinėje erdvėje. Tie regionai, kurie yra arčiausiai asmenybės, labiausiai ją veikia. Tai reiškia, kad norint suprasti konkretaus žmogaus psichologinę situaciją konkrečiu momentu, reikia žinoti kokia psichologinė aplinka supa jo asmenybę.

Asmenybės perėjimas iš vieno psichologinės erdvės regiono į kitą yra vadinamas lokomacija. Kuo regionai labiau tarpusavyje susiję, tuo lengviau iš vieno į kitą pereina asmenybė. Asmenybės regionai taip pat vienas kitas veikia. Tai vadinama komunikacija. Lokomacija ir komunikacija yra regionų sąveikos pasekmė, todėl jas galima pavadinti įvykiais.

Išskiriant įvykį iš gyvenimiškos erdvės, reikia laikytis 3 principų:

1. sąryšio. Dviejų regionų sąveika – tai įvykis

2. konkretumo – įvykius gali sukelti tik konkretūs, t.y., čia ir dabar esantys faktai, o ne kažkada būsiantys, bet dabar neaktyvūs faktai.

3. vienalaikiškumo – tik dabartiniai faktai gali sukelti dabartinį elgesį. Vaikystės įvykiai neturi jokios reikšmės,jei neprasibrauna į čia ir dabar.

Regionų gali daugėti ir mažėti, jie gali keisti tarpusavio padėtį, sienų pralaidumą. Tai vadinama gyvenimo erdvės perstruktūrizavimu.

ASMENYBĖS DINAMIKA

Psichinė energija. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Dėl išorinės stimuliacijos ar vidinių pokyčių tik tikrose sistemos dalyse įtampa pasidaro didesnė už kitas. Kai įtampa tose sistemos dalyse sulyginama, išsilaisvina energija.

Įtampa – tai vidinio asmenybės regiono būsena, lyginant jį su kitais regionais. Įtampa pasižymi 2 savybėm:

 įtampos būsena tam tikroje sistemoje siekia susilyginti su kitomis sistemomis. Būdas, kuriuo yra išlyginama įtampa, vadinamas procesu. Tai gali būti mąstymas, įsiminimas, jautimas, suvokimas. Taip pat įtampa gali būti tvirtai uždaroma ir izoliuojama vienoje sistemoje. Ji ten gali išlikti ilgai ir būti pastoviu energijos šaltiniu, aprūpininančiu energija psichinius procesus.

 Įtampa slegia sistemos ribas. Jei ribos tvirtos, tai energija iš sistemos į sistemą nepereis. Gali būti, kad vienos ribos stiprios, o kitos silpnos, tai energija pereis kryptingai.

Poreikis. Įtampos didėjimas arba jos išsilaisvinimas vidiniam asmenybės regione yra sukelti poreikio. Poreikis gali būti alkis, troškulys, darbo poreikis. Gali būti 3 poreikių būsenos.

Valentingumas – tai psichologinės aplinkos regiono reikšmė žmogui. Reikšmė gali būti teigiama ir neigiama. Teigiamas regionas yra toks, kuris sumažina įtampą, kai asmenybė įeina į tą regioną.

Jėga arba vektorius. Lokomacija atsiranda, aki žmogų veikia pakankama jėga. Jėga egzistuoja psichologinėje erdvėje, o įtampa yra asmenybės vidinės sistemos savybė. Jėga – tai išorės, o ne asmenybės savybė. Ji vaizduojama vektoriumi. Vektoriaus savybės:

 Kryptis – kokia kryptimi veikia jėga

 Dydis – vektoriau ilgis

 Prisilietimo taškas – asmenybės vieta, prie kurios prisiliečia vektorius

Gali veikti ir kelios jėgos. Žmogus judės tų vektorių sumos kryptimi. Jei regiono valentingumas yra teigiamas, tai vektorius stums asmenybę link jo, jei neigiamas – nuo jo.

PUSIAUSVYROS ATSTATYMAS

Tai galutinis visų psichinių procesų tikslas.

Viena iš vidinių sistemų yra įtampoje. Įtampa išsisklaido po visas sistemas ir taip pasiekiamas balansas. Tokiu būdu įsitempia visa vidinė sistema. Jei vidinė sfera nebegali išlaikyti energijos, ji prasiveržia į motorinę sferą, kas lemia sujaudintą elgesį, tai motoriniai priepuoliai. Jei riba tarp vidinio ir percepcinio – motorinio sluoksnių yra pralaidi, energija pastoviai sunksis į motorinį sluoksnį. Tai pasireiškia nerimastingumu.

Dažniausias pusiausvyros grąžinimo būdas yra lokomacija.

Pusiausvyrą galima grąžinti pakaitine lokomacija. Jei 2 poreikiai yra tampriai tarpusavyje susiję, tai patenkinus vieną, bus patenkintas ir kitas.

Pusiausvyrą galima grąžinti įsivaizduojama lokomacija. Tai, ko nori, reikia įsivaizduoti, kad nutiko.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Elgesio pokyčiai vystantis.

 Įvairovė. Žmogui augant jo aktyvumo apraiškos tampa vis įvairesnės

 Organizacija. Žmogui augant jo elgesys tampa vis sudėtingesnis.

 Aktyvumo erdvės apimtis.

 Vidinis elgesio suderintumas

 Realizmo lygis

Pagrindinės vystymosi sąvokos.

 Diferenciacija – visumos dalių skaičiaus didėjimas. Su amžiumi didėjant regionų skaičiui, tampa sudėtingesnė gyvenimo erdvė, vidinė sfera, psichologinė aplinka, laiko ir realybės suvokimas.

 Ribų savybės. Augant didėja ribų, kurios tampa vis tvirtesnės

 Integracija

 Vystymosi stadijos. Lewin manė, kad vystymasis yra ištisinis procesas, kuriame sunku išskirti stadijas. Pagrindiniai pokyčiai įvyksta iki 3m., po to atsiranda stabilumas iki paauglystės.

 Retrogresija. Perėjimas prie elgesio formų, kurios buvo būdingos jaunesniam amžiui

 Regresija – perėjimas prie primityvių elgesio formų, nepriklausomai nuo to, ar vaikystėje taip žmogus elgėsi ar ne.

G. W. ALLPORT: DISPOZICINĖ TEORIJA

ASMNEYBĖS APIBRĖŽIMAS

Asmenybė – tai tų psichozinių sistemų dinaminė organizacija individo viduje, kurios lemia būdingą jam elgesį ir mąstymą.

Psichofizinės savybės – tai protas ir kūnas.

Dinaminė organizacija – žmogaus elgesys pastoviai evoliucionuoja, keičiasi. Asmenybė nėra statiška

Lemia – atsiradę tam tikri stimulai duoda impulsus tam tikriems poelgiams.

Būdingas – žmogus yra unikalus. Nėra dviejų vienodų žmonių

Elgesys ir mąstymas – tai visos žmogaus aktyvumo rūšys

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Tyrinėjant kas yra žmonės ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito, geriausia naudoti analizės vienetą, kurį Allport vadina „bruožu“. Bruožas – tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Daugybė situacijų žmogaus yra suvokiamos kaip lygiavertės, todėl išsivysto bruožas, kuris reguliuoja elgesį tose situacijose. Bruožas lyg apjungia stimulą ir reakciją. Bruožai yra pastovūs. Asmenybės bruožas – tai, kas sąlygoja pastovų, tipišką elgesį įvairiose, bet turinčiose tą pačią reikšmę situacijose.

Bruožų savybės.

 Savybės yra realios – jos tikrai yra žmonėse

 Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis

 Bruožas yra varomasis elgesio elementas. Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai

 Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai

 Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito. Bruožai iš dalies dengia vienas kitą

 Asmenybės bruožas – tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas

 Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste

 Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo asmenybėje nėra

Bruožus galima suskirstyti:

 Bendri visiems tam tikros kultūros asmenims bruožai. Tai bet kokios savybės, būdingos tam tikros kultūros žmonėms, veikiamiems panašių socialinių poveikių. Kaip adaptacija jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai. Pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais.

 Individualūs asmenybės bruožai. Tai tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis. Tai individualios dispozicijos. Individualių dispozicijų tipai:

 Kardinalinės dispozijos. Tai labiausiai dominuojanti žmogaus dispozicija. Ji yra užvaldžiusi asmenybę ir beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Šią dispoziciją turi nedaugelis

 Centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai

 Antrinės dispozicijos. Mažiaus pastebimos, apibendrintos ir stabilios. Tai pirmenybės teikimas pasirenkant maistą, drabužius ar situacijos apspręstas elgesys.

Propriumas. Dispozicijos asmenybėje yra tarpusavyje susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuoti į visumą pagal tam tikrą principą. Visas asmenybės dalis į visumą organizuojantis jėga yra propriumas – pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Ši savybė suvokiama kaip pati reikšmingiausia ir centrinė, tai savastis.

Propriumas apima visus asmenybės aspektus, padedančius formuotis vidinio vientisumo jausmui. Nuo jo priklauso asmenybės unikalumas. Allport išskyrė 7 savasties aspektus, kurie dalyvauja vystantis nuo kūdikystės iki brandos:

1. savo kūno suvokimas

2. asmeninis identitetas

3. savigarba

4. savasties plėtra

5. savęs vaizdas

6. racionalus savęs valdymas

7. veržimasis į savastį

Allport išskyrė ir aštuntą propriumo aspektą – tai savęs pažinimas, kuris valdo likusius septynis. Savęs pažinimas yra subjektyvioji „aš“ pusė, kuri suvokia objektyvųjį „aš“.

FUNKCINĖ AUTONOMIJA

Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Funkcinė autonomija – asmenybės motyvaciją aiškinanti teorija. Subrendusios asmenybės motyvai nepriklauso nuo motyvų, buvusių praeityje.

Funkcinės autonomijos tipai.

 Pastovi funkcinė autonomija. Tai nekintantys neurofiziologiniai mechanizmai, apdedantys palaikyti organizmo funkcionavimą. Tai savo poreikių tenkinimas įprastu būdu sumažinant įtampos keliamą diskomfortą.

 Nuosava funkcinė autonomija. Tai motyvacija, palaikanti pastovų žmogaus siekį atitikti savo vidinį vaizdą, pasiekti aukštesnį brandumo lygį. Tai tikslų ir vertybių siekis bei pasaulio suvokimas per tuos tikslus ir vertybes. Čia jau nebereikalingas pastovus atpildas už pastangas. Žmogus nenustoja siekęs tikslų visą gyvenimą.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas ir neturi jokių išsiskiriančių požymių, kurie atsiranda vėliau, sąveikaujant su aplinka. Vaiko vystymosi varomoji jėga yra poreikis sumažinti skausmą ir padidinti pasitenkinimą, todėl elgesį vaikystėje gali visiškai paaiškinti teorijos, pagrįstos pastiprinimu ar malonumo principu.

Pirmieji gyvenimo metai yra mažiausiai reikšmingi asmenybei, nors antroje pirmų metų pusėje jau atsiranda skiriamosios savybės, pasireikšiančios per judesius ir emocijas. Kūdikis yra tik biologinis organizmas, kuris vėliau transformuojasi į individą: išauga ego, prasiplečia bruožų struktūra, išryškėja individo tikslai. Šiai transformacijai didžiausią įtaką daro funkcinė autonomija. Tokiu būdu individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtampos mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus.

BRANDI ASMENYBĖ

Žmogaus brendimas – tai visą gyvenimą besitęsiantis tapsmas. Brandžių žmonių elgesys pasižymi funkcine autonomija ir yra motyvuotas įsisąmonintų procesų. Psichologiškai brandžią asmenybę galima apibūdinti 6 požymiais:

 Plačios “aš“ ribos. Aktyviai dalyvauja darbo, šeimos ir socialiniuose santykiuose

 Gali palaikyti šiltus socialinius santykius

 Emocinė branda ir savęs priėmimas

 Realistiška patirtis, suvokimas ir lūkesčiai

 Sugeba pažinti save ir turi humoro jausmą

 Turi ištisą gyvenimo filosofiją

R.B. CATTELL: ASMENYBĖS BRUOŽŲ TEORIJA

Asmenybės teorija turi kreipti dėmesį į sudarančius individualybę bruožus, į tai, kokiu laipsniu tuos bruožus sąlygoja paveldimumas ir aplinkos poveikis bei į tai, kokią įtaką turi elgesiui genetinių ir aplinkos faktorių sąveika.

ASMENYBĖS BRUOŽAI

Asmenybės bruožai – tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Tai psichologinės charakteristikos, kurios yra pastovios ir kurias galima numatyti.

Bruožų klasifikacija.

 Paviršiniai bruožai. Tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu. Tos charakteristikos neturi bendro pagrindo bei nėra pastovios laike, todėl nėra svarbios aiškinant elgesį. Tai atsitiktiniai sutampantys bruožai

 Baziniai bruožai. Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Nuo jų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Jie egzistuoja gilesniame asmenybės sluoksnyje nei paviršiniai bruožai ir pastarieji nuo jų yra priklausomi. Baziniai bruožai yra skirstomi į:

o Gabumus. Žmogaus sugebėjimai siekiant norimo tikslo

o Temperamento bruožus. Tai konstituciniai reakcijos aspektai

Yra 3 pagrindiniai duomenų apie asmenybę šaltiniai:

1. realių gyvenimo faktų registravimas, remiantis gerai tą asmenį pažįstančių žmonių jo elgesio įvertinimu

2. asmens savęs įvertinimas

3. objektyvūs testai

Cettell iškėlė hipotezę: jei tokie pat bruožai išryškės tyrinėjant visų trijų šaltinių duomenis, taip bus įrodyta, kad tie baziniai bruožai iš tikro yra funkciniai vienetai. Taip buvo sukurtas 16 asmenybės faktorių klausimynas, atspindintis pagrindinius bazinius bruožus:

 A polinkis bendrauti – uždarumas

 B abstraktus mąstymas – konkretus mąstymas

 C emocinis pastovumas – emocinis nepastovumas

 E dominavimas – nuolankumas

 F nerūpestingumas – susirūpinimas

 G taisyklių laikymasis – taisyklių vengimas

 H drąsa bendraujant – drovumas

 I moteriškumas, jautrumas – vyriškumas, kietumas

 L įtarumas – pasitikėjimas

 M nepraktiškumas – praktiškumas

 N diplomatiškumas – tiesumas

 O nerimas – ramumas

 Q1 radikalizmas – konservatizmas

 Q2 nepriklausomybė – konformizmas

 Q3 aukšta savikontrolė – žema savikontrolė

 Q4 aukšta įtampa – žema įtampa

Asmenybė yra tai, kas leidžia numatyti žmogaus elgesį tam tikroje situacijoje. Žmogaus reakcija gali būti išreikšta to žmogaus bruožais, kurių kiekvienas yra įvertintas pagal savo reikšmę konkrečioje situacijoje.

o Dinaminiai bruožai. Bruožai, išryškėjantys žmogui siekiant tikslo. Tai elgesio motyvacija. Dinaminiai bruožai yra skirstomi į:

 Atitiudus – tai tam tikro dydžio interesas tam tikrai veiklai tam tikro objekto atžvilgiu

 Ergus – konstitucinis dinaminis bruožas. Cettell išskyrė 10 ergų

 jausmus – aplinkos suformuluotas dinaminis bruožas. Jausmai grupuojasi aplink svarbius objektus.

Įvairūs dinaminiai bruožai jungiasi subsidiarijos paterne: įvairūs atitiudai yra pagalbiniai jausmų atžvilgiu, o pastarieji yra pagalbiniai ergų atžvilgiu.

Tam tikri dinaminiai bruožai didins motyvaciją veikti ir tam tikri ją mažins. Tokiu būdu asmenybė įtraukiama į vidinį konfliktą.

Asmenybę sudaro ne tik pastovūs baziniai bruožai, bet ir ne tokios pastovios būsenos, rolės ir nuostatos, taip pat turinčios įtakos jos elgesiui.

Bazinius bruožus galima skirstyti į:

 bendrus – tie bruožai, kuriuos kurie daugiau ar mažiau pasireiškia pas visus tam tikros kultūros asmenis

 unikalius – tie bruožai kuriuos turi tik nedaugelis ar apskritai tik kuris nors vienas asmuo. Tai dažniausiai pasireiškia interesų ir požiūrių sferoje

Bazinius bruožus, priklausomai nuo jų šaltinio, galima skirtyti į:

 konstrukcinius – priklausančius nuo biologinių ir fiziologinių asmenybės savybių ir yra įgimti

 aplinkos suformuotus – priklausančius nuo socialinės ir fizinės aplinkos.

KAREN HORNEY

Ji teigė, kad jos teorija yra Freudo teorijos tolimesnis vystymas, pakeičiant kai kuriuos klaidingus teiginius.

Vaikystei yra būdingi šie poreikiai:

 pasitenkinimo – biologiniai poreikiai, kurie nėra pagrindiniai vaiko vystymęsi

 saugumo – būti mylimu ir apgintu nuo išorinio pasaulio

Tai bene geriausia teorija apie neurozes. Visų pirma, ji pasiūlė daug skirtingų požiūrių į neurozes. Neurozes, ji įvardino kaip būdą padaryti gyvenimą “pakenčiamu”.

Ji išskyrė 10 neurotinių poreikių modelių, kurie yra pagrįsti tuo, ko mes visi norime, tačiau jie dėl įvairių priežasčių buvo iškreipti. Poreikis yra nerealistiškas, nepagrįstas. Taip pat, neurotiškas poreikis yra daug intensyvesnis ir jei jis nebus patenkintas, asmuo patirs didelį nerimą.

Yra išskirti šie neurotiniai poreikiai:

1. poreikis pritarimui ir meilei bei noras įtikti ir patikti kitiems

2. partnerio poreikis, kuris perimtų asmens gyvenimo kontrolę

3. poreikis apriboti savo gyvenimą iki minimumo

4. poreikis turėti galios, galimybę kontroliuoti kitus

5. poreikis išnaudoti kitus ir gauti iš jų kuo daugiau

6. poreikis socialiniam pripažinimui ar prestižui

7. poreikis asmeniniam žavėjimuisi

8. poreikis asmeniniams pasiekimams

9. poreikis nepriklausomybei

10. poreikis tobulumui

Kuomet Horney tyrinėjo šiuos neurotinius poreikius, ji suprato, kad jie visi gali būti suskirstyti į tris susidorojimo su jais strategijas:

1. prisitaikymas (pirmieji trys poreikiai)

2. agresija (ketvirtas – aštuntas poreikiai)

3. atsitraukimas (tai devintas, dešimtas ir trečias poreikiai)

Didžioji dalis visų mūsų problemų glūdi vaikystėje. Horney pagrindiniu problemų šaltiniu laikė tėvų abejingumą. Siekiant įvertinti tėvų abejingumą, reikia žiūrėti iš vaiko perspektyvos. Pirminė vaiko reakcija į tėvų abejingumą yra pyktis, kurį ji vadino esminiu priešiškumu. Ilgainiui ši reakcija gali tapti įprastine, jei vaikas ją įvertina kaip efektyvią, susidūrus su gyvenimo sunkumais. Tačiau dažniausiai vaikai patiria esminį nerimą, kuris pasireiškia kaip bejėgiškumo ir buvimo apleistu baimė.

Horney į neurozes žiūrėjo kaip į savęs vaizdo tam tikrą rezultatą, kadangi savastis yra viso ko esmė. Neurotiška asmenybė į gyvenimą žiūri skirtingai. Jis tarsi suskyla į 2 savastis:

 iškreipta savastis

 ideali savastis

Žmogus suvokia, kad jis nėra idealus, kiti jį niekina, o idealus aš yra pernelyg nerealus, tad neurotikas nekenčia savęs ir apsimeta esąs tobulas.

H. S. SULLIVAN: INTERPERSONALINĖ TEORIJA

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė – tai sąlyginai trunkantis periodiškai atsirandančių tarpasmeninių situacijų, charakterizuojančių žmogaus gyvenimą, būdas. Asmenybė susidaro tarpasmeniniuose santykiuose. Visi psichiniai procesai yra tarpasmeniniai. Asmenybė pasireiškia tik tuomet, kai žmogus bendrauja su kitais.

Nors asmenybė ir hipotetinė sąvoka, vis dėlto joje vyksta tam tikri dinaminiai procesai. Dinamizmai – smulkiausias vienetas, kurį galima naudoti kalbant apie asmenybę. Tai sąlyginai stabilus, periodiškai pasikartojantis per visą organizmo egzistavimo laiką, energijos transformacijos būdas. Energijos transformacija – tai bet kokia elgesio forma. Dinamizmas – tai įprotis. Tai bet kokia pasikartojanti panašioje situacijoje reakcija. Vienas iš dinamizmų atsiranda nerimo pasėkoje – Aš sistema.

Nerimas yra tarpasmeninių santykių produktas. Pradžioje jie persiduoda iš mamos, vėliau siejasi su pavojaus artėjimu. Kad išvengtų aktualaus ar potencialaus nerimo arba jį sumažintų, žmonės naudoja įvairius gynybos būdus bei kontroliuoja savo elgesį. Tokiu būdu formuojasi aš sistema. Ji yra sudaryta iš “Aš geras” ir “Aš blogas”. Tokiu būdu Aš sistema gina asmenį nuo nerimo. Ji yra nepriklausoma nuo likusios asmenybės ir neprileidžia tos informacijos, kuri neatitinka dabartinei asmenybės situacijai.

Personifikacija – tai individualus savęs ir kito vaizdas – jausmų, vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis tenkinant poreikius. Personifikacijos veikia mūsų santykius su kitais žmonėmis.

Norėdamas išspręsti problemą apie pažintinių procesų reikšmę asmenybės funkcionavimui, Sullivan išskyrė 3 tipų išgyvenimus:

 protaksiniai – tai sąmonės, pojūčių, vaizdinių, jausmų srautas, tekantis per žmogaus protą. Tarp jų nėra ryšio ir jie neturi reikšmės subjektyviai patirčiai

 parataksiniai – tai mąstymo būdas, kuriuo įžvelgiami priežastiniai ryšiai tarp vienu metu vykstančių, bet logiškai nesusietų reiškinių

 sintaksiniai – tai simbolių, ypač verbalinių, panaudojimas. Simboliai turi būti visuotinai pripažinti

ASMENYBĖS DINAMIKA

Asmenybė – tai kognityvinė sistema, kurios pagrindinis darbas yra įtampos mažinimas.

Organizmas – tai sistema, kuri teoriškai gali kisti nuo visiškos ramybės iki visiškos įtampos. Yra du įtampos šaltiniai:

 įtampa, atsirandanti iš organizmo poreikių.

 Įtampa kaip nerimo pasekmė dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Aukštas nerimo lygis sumažina poreikių patenkinimo efektyvumą, pakenkia bendravimui, mąstymui.

Energija transformuojama per darbą. Būdai, kuriais yra transformuojama energija, priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvena žmogus.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Į vystymąsi žiūrima tarpasmeninių santykių plotmėje. Vystymosi stadijos:

1. kūdikystė – nuo gimimo iki artikuliuotos kalbos atsiradimo. Šiai stadijai būdinga:

a. apatijos dinamizmų atsiradimas

b. perėjimas nuo protaksinio prie parataksinio pažinimo

c. personifikacijų susiformavimas

d. aš sistemos pagrindų atsiradimas

e. vaiko kūno diferenciacija

f. koordinuotų judesių įsisavinimas

2. vaikystė – nuo artikuliuotos kalbos iki poreikio bendrauti su bendraamžiais atsiradimo

a. skirtingų personifikacijų sumaišymas

b. aš sistemos tobulėjimas, susitapatinimas su lytimi

c. vystosi simbolikos panaudojimo galimybės

d. pasireiškia aktyvumas, kurio tikslas yra bausmių ir nerimo vengimas

e. jei aplinkinis pasaulis gerai su vaiku elgiasi, tai vaikas reaguos pozityviai

3. juventilinė stadija – didžioji mokyklinio amžiaus dalis. Socializacija, elgesys su autoritetais, konkurencijos ir kooperacijos mokymasis, atstūmimo ir grupės jausmo patyrimas. Mokosi kontroliuoti elgesį.

4. priejaunystė – poreikis artimai bendrauti su tos pat lyties draugais.

5. ankstyvoji jaunystė – tęsiasi tol, kol žmogus neranda stabilaus seksualinio elgesio būdo.

6. vėlyva jaunystė – iki visiško subrendimo.

L. BINSWANGER IR M. BOSS

Buvimas pasaulyje – esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Buvimas pasaulyje yra visas žmogaus egzistavimas. Tai egzistencinės situacijos neišvengiamybė ir betarpiškumas.

Pasaulį sudaro 3 erdvės, į kurias reikia atsižvelgti, norint suprasti žmogaus elgesį. Kiekvienas žmogus vienu metu egzistuoja šiuose 3 pasauliuose:

 biologinė, fizinė aplinka reprezentuoja žmogaus, kaip biologinio individo, elgesį

 žmogiškoji aplinka

 pats žmogus

Jis išskiria 4 tarpusavio sąveikos būdus:

 anoniminis – žmogus neparodo savo individualumo

 singuliarinis modelis – kai žmogus viską priskiria sau

 pliuralinis – žmogus bendrauja su kitais, siekdamas sau naudos

 dualus – kontaktas, besiremiantis abipusiškumu

Žmonės gyvena pasaulyje ir nori išeiti už jo ribų. Būtis – tai santykis su tuo, ką mes sutinkame gyvenime. Tas santykis turi daug galimybių.

Pasaulio projektas – visą individualų buvimą pasaulyje apimantis modusas, bazinių nuostatų sistema, kuri nulemia kaip žmogus elgsis tam tikroje situacijoje.

Kiekvienas modusas – tai savęs supratimo, interpretacijos ir išreiškimo būdas.

Boss išskiria egzistencialus – charakteristikas, būdingas kiekvienam žmogaus egzistavimui:

 erdviškumas – žmogus yra atviras pasauliui

 laikiškumas – tai subjektyviai suvoktas laikas, tam, kad būtų panaudotas

 kūniškumas

 žmogaus egzistavimas padalytam pasaulyje

 nusiteikimas

A. ELLIS

Tai REBT (racionali emocinė elgesinė terapija). Ši teorija prasideda nuo ABC:

A – patirties aktyvavimas, iškėlimas į paviršių (viso to, kas yra nelaimės, liūdesio priežastis)

B – iracionalių, gynybiškų įsitikinimų vertinimas

C – pasekmės (neurotiniai simptomai, depresija.)

Vėliau jis dar pridėjo:

D – terapeutas turi paneigti iracionalias mintis

E – tam, kad klientas galėtų džiaugtis teigiamu pozityviu racionalių įsitikinimų psichologiniu poveikiu

Iracionalūs įsitikinimai yra absoliutaus, nepaneigiamo teiginio formoje. Žmonės turi daug tokių “mąstymo” klaidų, tokių kaip:

 pozityvaus ignoravimas

 neigiamo padidinimas

 pernelyg didelis apibendrinimas

Yra išskiriama 12 iracionalių minčių, kurios sukelia ir palaiko neurozę:

1. mintis, kad suaugusiam būtina būti mylimam kitų, reikšmingų ir svarbių žmonių dėl visko ką jie daro, vietoj to, kad susikoncentruotų į save, savęs pagarbą

2. mintis, kad kai kurie veiksmai yra labai blogi ir žmonės, kurie juos daro turi būti pasmerkti

3. mintis, kad labai blogai kuomet kažkas vyksta ne taip, kaip planavai

4. žmonių vargas yra įtakotas išorinių jėgų

5. mintis, kad turime nuolat galvoti apie tai, kas yra pavojinga

6. mintis, kad daug lengviau bėgti nuo sunkumų, nei su jais kovoti

7. mintis, kad mums visada reikia ko nors stipresnio už mus

8. mintis, kad mes turime būti kompetentingi, protingi

9. jei kas nors vieną kartą įtakojo mūsų gyvenimą, tai turi įtakoti ir toliau

10. mintis, kad turime tobulai kontroliuoti situaciją

11. mintis, kad laimė gali būti pasiekta inertiškai

12. mintis, kad mes negalime kontroliuoti savo emocijų

D. SNYGG IR A. W. COMBS

“Bet koks organizmo elgesys yra apsprendžiamas fenomenologinio lauko”. Fenomenologinis laukas – tai mūsų subjektyvi realybė, pasaulis apie kurį žinome, tai fiziniai objektai, žmonės ir jų elgesys, mintys.

“Kiekvieno asmens pagrindinis motyvas yra išsaugoti fenomenologinį aš ir visų dalių charakteristikas, kurios yra valdomos šio motyvo”. Fenomenologinis aš – tai asmens savęs suvokimas. Šis požiūris į save vystosi visą gyvenimą ir yra grindžiamas asmens fizinėmis savybėmis, kultūra ir asmenine patirtimi.

Mums neužtenka būti tuo kuo mes esame, mes norime kuo nors daugiau. To siekiame visą gyvenimą. Mes tampame kažkuo “daugiau” diferenciacijos proceso metu. Tai galima padaryti tik mokymosi metu. Mokymasis –tai fenomenologinio lauko kokybės gerinimas, mažinant sumaištį viduje.

Jie taip pat mini ir “grėsmės” sąvoką. Grėsmė – tai suvokimas, kad kažkas gresia fenomenologiniam aš. Kuomet asmuo nesugeba tinkamai susidoroti su šia problema, tuomet įvyksta iškreipimas.

v

Join the Conversation

×
×