Gamta

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta – tai tarsi antri namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai spalvotais” žodžiais jautriausiai nutapė miško gyvenimo nuotaiką. Miško vaizduose poetai pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį. Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos – tai žmogaus ir gamtos vienybė. Miškas žmogui suteikdavo didelę ramybę. Be miško, be gamtos lietuvių dūšios” palengva skursdavo. Žmogus taip buvo su gamta suaugęs, jog miiškas žadino ne tik jausmus, bet ir kūrybines galias. Seniau žmonės ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba ja rūpintis ir ją tausoti. Žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Žmogus ir gamta tai vienas dalykas”, – pabrėžia A. Baranauskas. Kaip žmogus negali gyventi be tėvynės, taip ir be gamtos jis negyvuos. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save.
» Mintys » Žmogus ir gamta
26. Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. — [J.V.Gėtė]
25. Žmogaus užuojauta visiems gyvūnams daro jį tikru žmogumi. — [A.Šveiceris]
24. Džiaugsmas maatyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana. — [A.Einšteinas]
23. Aišku, aš galėčiau apsieti ir be gėlių, bet jos padeda man išsaugoti pagarbą pačiam sau, nes įrodo, kad mano rankos ir kojos nesukaustytos kasdieninių rūpesčių. Jos – mano laisvės įrodymas. — [R.Tagorė]
22. Kuo daugiau mes pa

ažįstame gamtos dėsnius, tuo labiau mums neįtikėtini jos stebuklai. — [Č.Darvinas]
21. Gamta nepakenčia netikslumų ir neatleidžia klaidų. — [R.V.Emersonas]
20. Gamta – amžinai besikeičiantis debesis; niekuomet nebūdama tokia pat, ji visuomet išlieka pačia savimi. — [R.V.Emersonas]
19. Gamta juokauti nemėgsta, jis visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. — [J.V.Gėtė]
18. Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. — [Ž.B.Lamarkas]
17. Drįstu tvirtinti, kad iš visų žinių vertingiausios esti apie gamtą ir jos dėsnius. — [Ž.B.Lamarkas]
16. Gamta nepažįsta jokių teisių, ji vadovaujasi vien įstatymai. — [Dž.Adamsas]
15. Gamta niekados mūsų neapgaudinėja; tik mes patys nuolat apsigauname. — [Ž.Ž.Ruso]
14. Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp nieko ir visko. — [B.Paskalis]
13. Gamta klūsta tik tam, kuris jos klauso. — [F.Bekonas]
12. Savo valdove pasirinkau gamtą, visų mokytojų mokytoją. — [Leonardas da Vinčis]
11. Nuo gaamtos niekur nedingsi. — [Menandras]
10. Gamta moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji – mūsų mokytoja. — [V.Karalius]
9. Gamtoje pasitaiko stebėtinų reiškinių – smegenų sukrėtimas. O smegenų tai nėra! — [V.Karalius]
8. Kai gamta palieka kam nors proto spragą, paprastai užtepa ją storu pasitenkinimo savimi sluoksniu. — [H.V.Longfelas]
7. Gamta teisi: silpną galvą ji kompensuoja tvirtomis alkūnėmis. — [C.Melamedas]
6. Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą. — [Žakas Yvas Kusto]
5. Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti. — [Plutarchas]
4. Gamta nemėgsta tuštumos, ją iš
šdalija žmonėms. — [V.Karalius]
3. Mes – durų išradėjai, bet gamta mus įsileidžia tik pro plyšius. — [V.Karalius]
2. Gamta skuba pačiu didžiausiu greičiu – pamažu. — [V.Karalius]
1. Gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji – amžina dabartis. — [V.Karalius]
ŽMOGUS IR GAMTA
Asta Tamulevičiūtė,
Alytaus Šaltinių vidurinė mokykla
Toks juokingai mažytis šio beribio, protu neaprėpiamo pasaulio sutvėrimas – žmogus. Jis gimsta iš niekingos kelio dulkelės, kad savo pranašumu nustebintų didžiausius galiūnus – deja, niekingas jis lieka visą savo gyvenimą ir nepajėgia pasinaudoti net maža dalele to didžiojo jam suteikto stebuklo – proto. Žmogus, taip sunkiai pakilęs iš bespalvių kelio dulkių, žengia per gyvenimą neapdairiai, sutrypdamas tokias pat niekingas dulkeles kaip ir jis pats, taip niekad ir nepakildamas į aukštesnę dvasinės pasąmonės plotmę.
“Kas turi daug proto, tam reikia dar daugiau proto jam valdyti”. Tai sena anglų liaudies patarlė, bene geriausiai atspindinti problemą, su kuria nuolat tenka susidurti šiuolaikiniam žmogui. Protas, net iš pirmo žvilgsnio atrodantis tokiu sudėtingu ir kartu nepakartojamu mechanizmu, yra per daug laikinas, – kaip ir pats žmogus, – kad pajėgtų aprėpti ilgesnį laiko tarpą negu pačio gyvavimas. Galbūt būtent dėl šios priežasties žmogus per visą savo egzistavimą šioje žemėje naudoja savo protą tik kaip gana patikimą ir savo gyvenimui palengvinti tinkamą įrankį, siekdamas jam vienam težinomų tikslų ir taip sunaikindamas paskutines niekada jam nesugebėjusias prilygti, bet kartu ir to
okias nepriekaištingai darnias jį supančios gyvybės formas.
Pažinimas – štai ko siekia šiuolaikinis žmogus! Argi mūsų nuostabusis pasaulis neprilygsta biblijiniam rojui?.. Iš tiesų, žmogus, kartą nusiskynęs taip gražiai atrodančių pažinimo vaisių, atvedė žmoniją į pragaištį. Deja, ši lemtinga klaida, netapusi gera pamoka ateinančioms kartoms, neužkirto kelio ateities beprasmybėms. Tik šiandien erdvė – jau nebe toks mažytis, kadais žadėjęs nuostabų gyvenimą rojus – šįkart tai didelis pasaulis. Deja, nors ir nesąmoningai, bet žmogus vis tiek visą savo gyvenimą siekia pažinimo. Jam jau nebeužtenka pasaulio, jo žvilgsnis vis gilyn skverbiasi į dar nepasiektus visatos tolius. O kad būtų teisus tas, kuris mano, kad pažinimas žmogui šį kartą nepasiekiamas! Žemė – uždara, rojui prilygstanti erdvė, ir žmogui galbūt uždrausta peržengti jos ribas. Kas tai bebūtų: ar saulėje blizgantis vaisius ar prabangoje skęstantis gyvenimas – tai vis tiek neišvengiamai veda į pražūtį. Ozono skylės. Gal tai ir yra vartai į dar mums nepažįstamą erdvę, kelias į pažinimą! Bet niekada nepamirškime vieno svarbaus dalyko: rojaus vartai, atsivėrę pirmiesiems žmonėms į vargą bei sunkumus, jau neįsileido norinčių sugrįžti atgal. Žmogus įstengė susidoroti su visais jam metamais sunkumais, prisitaikyti prie laukinės gamtos ir netgi pajungti ją savo reikmėms, bet kelių tūkstantmečių kaina? Žmogus taip niekada tinkamai ir nepasimokys – jis siekia naujo vaisiaus nuo naujo pažinimo medžio.
Žemė – tai motina, iš
šleidusi į pasaulį žmones – vaikus, bet tuo pačiu ir savo pačios žudikus. Kaip vaikai, turį būti be galo dėkingi savajai gimdytojai už gyvastį, mes užkrauname sunkią, tiesiog nepakeliamą naštą ant pavargusios Žemės krūtinės. Keliai, gamyklos, betoninės tvoros, daugiaaukščiai namai – visa tai taip palengvina mūsų būtį. Tik kam tenka už tai mokėti?
Kažkada pirmykštis žmogus su gamta sudarė vieną visumą, buvo neatskiriama jos dalis, toks pat nuogas ir nekaltas kaip ir ji. Harmonija sugriuvo su pirmu prisilietimu prie uždrausto vaisiaus – žmogus išsigando savo atvaizdo. Jis pradėjo dangstyti savo kūną drabužiais, slapstytis būstuose, kurie vis didėjo, atsitvėrė nuo gyvojo pasaulio storomis tvoromis, kol galų gale sukūrė savąjį – deja, ne amžiną – pasaulį. Dabar jis išeina į lauką tik praalkęs – kad iščiulptų paskutinius gyvybės syvus iš Žemės. Žmogus – tai lyg tas sūnus palaidūnas, sugrįžtantis namo. Jis labai nutolo nuo savo protėvių o tuo pačiu ir nuo gamtos, bet kai kas išliko iki šių dienų. Tai savisaugos instinktas, šiandieniniame gyvenime įgavęs kitą formą, tapęs savanaudiškumu ir visišku egoizmu, kuris Žemės ateičiai reiškia neišvengiamą pražūtį. Žmogus trokšta valdyti – valdyti viską. Jis išmoks pasigaminti visus jam reikalingus daiktus, išves daugybę formulių, bet taip ir neatras pačios svarbiausios – laimės formulės. Kai jis sustos ir apsidairys, jau bus per vėlu: laimės lobiai jau bus seniai palaidoti po storu žemių sluoksniu, užversti gremėzdiškais gamyklų pamatais ir dar didesnėmis šiukšlių krūvomis.
Ledynai Antarktidoje sparčiai tirpsta. Galbūt artėja antrasis pasaulinis tvanas? Tik ar suspėsime šį kartą pasistatyti Nojaus laivą? Kažkada žmogus pasiėmė į jį visų gyvūnų ir augalų po vieną rūšį. Tik kiek jų beliko iki mūsų dienų?..
Grožimės spalvotais paveiksliukais knygose, nuotraukomis žurnaluose, ieškome nepaliesto grožio svečiose šalyse, kai tuo tarpu, atsidarę langus pilame visas paplovas tiesiog į gatvę, užversdami kažkada buvusį grožį dvokiančiomis atliekomis. Gamta nesiskundžia. Ji – kaip motina, kuri visada priglaus savo sūnaus galvą, kai iš jo telikęs tik nejudrus kūnas, kai žmonės, supratę nebegausią iš jo daugiau jokios naudos, palieka jį likimo valiai. Mums spręsti, ar elgiamės su gamta, o galų gale ir patys su savimi, teisingai. Jeigu norime ateityje išvysti betoniniais koridoriais vaikščiojančius robotus, esame teisingame kelyje. Juk mes ir skiriamės nuo gamtos tuo, kad mums suteikta teisė rinktis, o jai – ne.
Kiekvienais metais, baigiantis vasarai atvėsta orai, naktys ima ilgėti ir medžiai keičia spalvą. Prasideda nuostabus metų laikas – ruduo. Auksiniai medžių lapai žavi ne mažiau nei pavasarį besiskleidžiantys pumpurai, nors rudens spalvos ir sukelia širdyje šiokį tokį graudulį: žiūrėk, nebeliko vasaros, o ji buvo tokia graži ir šilta.

Savaitgaliais plentais pasipila mašinos, kirbinėmis traukdamos į užmiestį. Po savaitės darbų vieni išsiruošę pagrybauti, gamta pasigrožėti, kiti – pamedžioti, – gal su šautuvu, o gal tik su fotoaparatu. Spalvingi medžiai – vienas mėgstamiausių fotografų objektų. Saulėti auksinio rudens vaizdai džiugina akis ir maloniai nuteikia.

Šalikelėje driekiasi geltoni rugienojai, plaikstosi jau nebe tokios žalios beržų kasos. Kiek įvairiausių spalvų: gelsva, oranžinė, raudona ir žalia. Štai žiūrėk, kitoje kelio pusėje – eilės pupsinčių bulvių maišų. Ir žmonės, lyg skruzdės, tas bulves renkantys, kaip ir gamta, besiruošiantys žiemai. O gamta tikrai ruošiasi.

Kiekvieną rudenį medžiai meta lapus. Tačiau negalima tiksliai nustatyti, kada tai įvyks. Didžiausios įtakos turi oras, dienos ir nakties temperatūrų skirtumas, pirmosios šaltos naktys. Pats geriausias rudens oras “lapams spalvinti” – šviesios saulėtos dienos ir vėsios naktys. Jei dienos niūrios ir apsiniaukusios, o naktys šiltos, rudens spalvos bus blankesnės. Blogiausia, jei dienos lietingos ir vėjuotos. Lietus ir vėjas drasko lapus, ir jie krenta žemėn dar nespėję pagelsti. Daugybė nudraskytų nebegyvų lapų padengia žemę ir jie ima džiūti ruduoti. Eidamas mišku išdžiūvusių lapų kilimu traiškai juos tarsi bulvių traškučius. Lapų pakratai – tai palaima miško žemei. Jie apsaugo dirvą nuo erozijos ir sulaiko vandenį. Be to, tai gerai trąša grybams ir maistas sliekams.
Kodėl lapai keičia spalvas, o medžiai meta lapus? Rudeninės spalvos lapams neša mirtį. Mokslininkai sako, kad medžiams reikia maisto. Juos maitina nukritę ir supuvę lapai. Kita vertus, ant didelių lapų pūpsančios sniego “pusnys” nusvertų ir nulaužtų dideles šakas, taip buvo atsitikę pas mus prieš porą metų. Nespėjo lapai nukristi, – ir iškrito ankstyvas sniegas. Daugelis prisimena, kad soduose tada išlūžinėjo didžiausios obelų šakos.

Ruošdamiesi žiemai medžiai turi numesti lapus. Su jais nukrenta ir negyvi pumpurai bei šakelės. Net visada žaliuojantys medžiai nori pakeisti savo padėvėtus lapus. Paprastai jie meta spyglius kas dvejus metus. Ne visi medžiai vienu metu meta lapus. Pavyzdžiui, maumedis savo spyglius meta lapkričio mėnesį, kai kurie medžiai – vėlų rugpjūtį arba ankstyvą rugsėjį.
Žalia vasaros spalva ilgiausiai išlieka prie lapo gyslelių – venų. Jomis teka lapų “kraujas”. Pirmiausia pradeda džiūti lapų kraštai ir chlorofilas lieka tik kai kuriose lapo dalyse, kur dar yra vandens – centrinėse gyslelėse, latakėliuose.

Ar mes pagalvojame, kodėl rudenį lapai keičia spalvas ir krenta žemėn? Kiekvienas žinome, kad tai neišvengiama kaip žmonių gyvenimo pasikeitimai – vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Medis turi pailsėti, kad pavasarį vėl galėtų atgyti, atsinaujinti. Pažiūrėkime į medžių lapus rudenį: beveik kiekvienas lapas pakenktas: apgraužtas kokio vabalėlio ar vikšro, apiplėšytas vėjo.

Pavasarį medžiui reikia pakeisti lapus naujais, kad jie vėl galėtų tęsti savo darbą: maitinti medį. Lapai metami rudenį, kai jie nebegali “gaminti” maisto, nes per maža saulės ir šilumos. O ir sušalęs vanduo žiemą negalės patekti po medžio šaknimis ir jo nepagirdys.

Taigi, gamta, kaip ir žmogus po sunkių vasaros darbų, turi pailsėti, kad pavasarį vėl iš naujo atbustų ir džiugintų mūsų širdis, kaip džiugina jas Maironio eilės apie pavasarį.

Leave a Comment