GAMTA IR ŽMOGUS

7687 0

GAMTA IR ŽMOGUS Prieš kelis šimtus metų, kai dar pramonė ir jos gaminiai nebuvo tokia neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta. Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Gamyklos ir automobiliai į atmosferą kiekvienais metais išmeta tūkstančius tonų dulkių ir teršalų. Seniausi miškai tokie, kaip Amazonės džiunglės išstovėję ilgus šimtmečius, dėl žmogaus poreikių dingsta nuo žemės paviršiaus taip, lyg jų net nebūtų buvę. Kasmet tonos chemkalų, teršalų, šiukšlių ir netgi naftos išpilama į vandens telkinius. Žmogus iš gaamtos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja jos išteklius. Kaip viso to pasėkmė vis mažėja mūsų planetą saugantis ozono sluoksnis, žemei gresia globalinis atšilimas, žmonės miestuose kenčia nuo smogo, žūsta gyvūnai, klesti brakonieriavimas, kas metai vis daugiau floros ir faunos rūšių tenka įrašyti į Raudonąją knygą. Dabar žmogus nebegerbia gamtos, o juk neseniai buvo jos neatsiejama dalis, nuo jos visiškai priklausė, joje gyveno, mylėjo, verkė, džiaugėsi, kentėjo. Ji buvo naudinga tiek materialine, tiek dvasine prasme. Čia žmogus uogaudavo, grybaudavo, rinkdavo įvairiausias žooleles, rasdavo nusiraminimą, dvasinį džiaugsmą, atgaivą sielai. Ji nuo seno žinoma kaip įkvėpimo šaltinis poetams, dailininkams ir įvairaus meno kūrėjams, kurie atsidėkodami už nepaprastas idėjas, savo kūriniuose bandė ir bando atskleisti jos paslaptis, pabrėžia, kokia svarbi šiame sudėtingame ir šaltame pa

asaulyje yra gamta. Kaip nuostabiai gamta aprašoma K. Donelaičio “Metuose”, A. Baranausko “Anykščių šilelyje”. Šiuose kūriniuose žmogus gamtai nesvetimas. O štai B. Radzevičiaus apsakyme “Šiąnakt bus šalna” teigiama, kad.

Žmogaus ir gamtos santykiai yra pamatinė daugelio kultūrologinių mokslų problema, kuri gali būti gvildenama įvairiais požiūriais. Ji tiesiogiai siejasi su civilizacijos istorijos problema, kadangi tam tikrame pasaulio raidos tarpsnyje virš” gamtos iškyla nauja socialinė struktūra – visuomenė. Ją sudarančiuose žmonėse susilieja gamtiniai ir socialiniai pradai. Dėl to atsiranda kultūros reiškinio ambivalentiškumas. Pirmiausia ji yra žmogaus veiklos būdas, o kita vertus – ir materialus arba dvasinis šios veiklos produktas, tai yra tam tikrų išsivadavusių iš kūrėjų įtakos objektyvizuotų žmogaus kūrybinės veiklos produktų visuma.
Kultūros atsiradimas yra natūraliu gamtos ribų ir galimybių išplėtimo aktas, sukūrimas to, kaas iškyla virš natūralios gamtos. Akivaizdu, kad turtingas ir įvairialypis kultūros pasaulis sukurtas žmogui tapus išskirtiniam tarp gyvūnijos, jam sugebėjus įveikti savo pirmapradį gamtinį apibrėžtumą. Žmogaus, kaip socialinės esybės, atsiradimas esmiškai pakeitė gamtos procesų raidą. Siekdamas įsitvirtinti gamtoje žmogus įsijungė į vientisą sistemą, besirutuliojančią pagal bendrus evoliucijos dėsnius. Daugelis gyvų esybių, remdamosi instinktais, pajėgia kurti sudėtingas, lengvinančias gyvenimą dirbtines sistemas, tai, ko anksčiau gamtoje nebuvo, naudotis darbo įrankiais.

Tai, kad žmogus užima ypatingą vietą gamtoje, lemia nuolatinį kultūros ir gamtos santykių ak

ktualumą. Gamta ėjo per daug raidos pakopų, kol suformavo žmogų, o šis sukūrė kultūros universumą.
Kultūros ir gamtos santykiuose galime išskirti tris iš principo skirtingus lygmenis: praktinį, kuris tiesiogiai siejasi su žmogaus įvaldyta gamta ir ekstensyviu savo kultūrinės nišos plėtimu; dvasinį, besisiejantį. su dvasinės kultūros srities plėtimu, su tuo, kas XIX a. buvo vadinama par excellence – „aukštąja kultūra”; ir teorinį, aprėpiantį kultūros bei gamtos santykių evoliucijos dėsningumų pažinimą, taip pat teorinę idėjų ir konceptų pavidalo jų refleksiją.
Žmogus, plėsdamas savo ekologinę nišą gamtos pasaulyje ir kurdamas daugybę jam gelbstinčių įrankių, namų apyvokos daiktų, techninių išradimų, plėtodamas dvasinės kultūros formas, sukūrė tarpusavyje glaudžiai susijusias materialinę-techninę ir dvasinę kultūras.
Dėl to dabartinis žmogus jį supančios gamtinės aplinkos atžvilgiu yra autonomiškesnis nei jo pirmtakai.
Mano laisvalaikis gamtoje. 2. Kaip gamta zmogu myli/baudzia? 3. Jei buciau aplinkosaugos vadovas(e), ka daryciau? 4. Kaip suprantate “gamtos vaikas” pasakyma?
Kuo grazi Lietuvos gamta? Argumentuokite.
2. Prekyba gyvunais. Ka apie
tai manote?
3. Kaip gamta aukleja zmogu?
4 Zmogaus santykis su
gamta priestaringas: zmogus ir zavisi ja, ir tersia. Kodel?
Kuo grazi Lietuvos gamta? Argumentuokite.2. Prekyba gyvunais. Ka apie
tai manote?
3. Kaip gamta aukleja zmogu?
4 Zmogaus santykis su
gamta priestaringas: zmogus ir zavisi ja, ir tersia. Kodel?
. Kaip suprantate savoka “gamtos vaikas”? Argumentuokite.
2.
Gamta myli zmogu, aukleja ji ir baudzia. Pagriskite arba paneikite si
teigini.
3. Mano laisvalaikis gamtoje.
4. Jeigu as bu
uciau Aplinkos
apsaugos ministras.
Kuo grazi Lietuvos gamta? Argumentuokite.
2. Prekyba gyvunais. Ka apie
tai manote?
3. Kaip gamta aukleja zmogu?
4 Zmogaus santykis su
gamta priestaringas: zmogus ir zavisi ja, ir tersia. Kodel?

Aplinka ir žmogus

Aplinkos tarša Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje -pačioje gyvenvietėje ir aplink ją. Atsiradus žemdirbystei, pasireiškė pirmieji dirvos erozijos požymiai: kuo intensyviau buvo {dirbama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama. Mokslo bei technikos pažanga, gyventojų gausa tik dar labiau gilino prieštaravimus tarp žmogaus gamybinės veiklos ir gamtos. Ypač pablogėjo aplinkos kokybė.

Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius, tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno
Lietuvis – gamtos vaikas. Bent tokiu jis buvo. Ir lietuvio mąstysena skiriasi nuo kitų tautų. Vydūnas mus visada mokė, jog mes sau stiprybės turime semtis iš protėvių praeities, kalbos, papročių, iš mus supančios gamtos ir Kūrėjo valios. Būsime stiprūs, jeigu remsimės į Tautos praeitį, į neturėjimą svetimų dievų ir tuomet mums nereikės ieškoti po pasaulį klaidžiojančių burtininkų, nes viską turėsime savo ir net savas vergo grandines, kurios ke

elis kartus lengvesnės už svetimųjų.
Nes gamta visur- kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaus sukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs su jos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis, išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes, patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais, technika, popierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kažko kažkur nepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta, bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”.O dabar bandome “prisivyti” gamtą, ją gelbėti, saugoti. Pradedame suvokti, kas mus ištiks, jeigu negrįžtamai pažeisime biosferos ekologinius ryšius, apie kuriuos žinome tiek nedaug. Kalbame, mąstome apie gamtos ir žmogaus harmoniją, o lekiame vis greitėjančiu civilizacijos ekspresu į priekį, į nežinią, pakeliui teršdami upes ir ežerus, miškus, orą, dirvožemį.”

Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be vandens – vos kelias paras

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.27. Gamta, kaip didis poetas, sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą. — [H.Heinė]26. Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. — [J.V.Gėtė]25. Žmogaus užuojauta visiems gyvūnams daro jį tikru žmogumi. — [A.Šveiceris]24. Džiaugsmas matyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana. — [A.Einšteinas]23. Aišku, aš galėčiau apsieti ir be gėlių, bet jos padeda man išsaugoti pagarbą pačiam sau, nes įrodo, kad mano rankos ir kojos nesukaustytos kasdieninių rūpesčių. Jos – mano laisvės įrodymas. — [R.Tagorė]22. Kuo daugiau mes pažįstame gamtos dėsnius, tuo labiau mums neįtikėtini jos stebuklai. — [Č.Darvinas]21. Gamta nepakenčia netikslumų ir neatleidžia klaidų. — [R.V.Emersonas]20. Gamta – amžinai besikeičiantis debesis; niekuomet nebūdama tokia pat, ji visuomet išlieka pačia savimi. — [R.V.Emersonas]19. Gamta juokauti nemėgsta, jis visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. — [J.V.Gėtė]18. Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. — [Ž.B.Lamarkas]17. Drįstu tvirtinti, kad iš visų žinių vertingiausios esti apie gamtą ir jos dėsnius. — [Ž.B.Lamarkas]16. Gamta nepažįsta jokių teisių, ji vadovaujasi vien įstatymai. — [Dž.Adamsas]15. Gamta niekados mūsų neapgaudinėja; tik mes patys nuolat apsigauname. — [Ž.Ž.Ruso]14. Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp nieko ir visko. — [B.Paskalis]13. Gamta klūsta tik tam, kuris jos klauso. — [F.Bekonas]12. Savo valdove pasirinkau gamtą, visų mokytojų mokytoją. — [Leonardas da Vinčis]11. Nuo gamtos niekur nedingsi. — [Menandras]10. Gamta moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji – mūsų mokytoja. — [V.Karalius]9. Gamtoje pasitaiko stebėtinų reiškinių – smegenų sukrėtimas. O smegenų tai nėra! — [V.Karalius]8. Kai gamta palieka kam nors proto spragą, paprastai užtepa ją storu pasitenkinimo savimi sluoksniu. — [H.V.Longfelas]7. Gamta teisi: silpną galvą ji kompensuoja tvirtomis alkūnėmis. — [C.Melamedas]6. Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą. — [Žakas Yvas Kusto]5. Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti. — [Plutarchas]4. Gamta nemėgsta tuštumos, ją išdalija žmonėms. — [V.Karalius]3. Mes – durų išradėjai, bet gamta mus įsileidžia tik pro plyšius. — [V.Karalius]2. Gamta skuba pačiu didžiausiu greičiu – pamažu. — [V.Karalius]1. Gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji – amžina dabartis. — [V.Karalius]

iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė.Mokslinė techninė revoliucija, didžiulis industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla tarsi milžiniškos geologinės jėgos keičia mūsų planetos veidą.Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo.Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa, kas gyva, yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmogaus istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis.Žinomas prancūzų okeanologas yra pasakęs : ,,Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą“.Ir iš tikrųjų, dabar mes turime begalę ekologinių problemų.Viena opiausių yra atmosferos tarša. Yra užrašyta, jog 1306 m. vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad ,,mieste degino anglis ir teršė orą.“ Tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai Serbiją valdė karalius Milutinas; tai kasybos klestėjimo epocha, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmaisiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieniniu reiškiniu.Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga.Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens ir tik penkias minutes be oro.Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 val. suvartojame apie kg maisto ir 2,5 l vandens. Bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras.Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas, ar ne, užnuodytas ar švarus. Žinomas amerikiečių geologas Prestonas Klaudas savo knygoje ,,Stabilus ūkis“ rašo, kad ,,aplinkos biosanitarinė galia yra fizinis barjeras pramoniniam pasauliui; tačiau žmonija ištirpins tą barjerą įkaitusioje atmosferoje, ir aplinka bus užnuodyta“. Mokslinė techninė pažanga ir techninės revoliucijos suteikė mums pakankamai duomenų apie biosferą – apie jos struktūrą ir pavienių grandžių funkcionavimą, vadinamąsias biogeocenozes ir ekosistemas. Dėl istorinių priežasčių, iš dalies ir dėl žinių ir ekologinio žmonių patyrimo disproporcijos, biosferoje susidarė savotiškas kritiškas židinys, dėl kurio buvo pažeista pusiausvyra tarp biochemijos ir energetikos. Kol kas gamtos gamybinės jėga vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos.Transformuodama apie 300 mlrd. T gyvosios medžiagos, gamta atlieka didesnį geocheminį ir energetinį darbą negu visi mūsų planetos vyrai ir moterys.Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. Dabar į mūsų aplinką patenka neriboti kiekiai cheminių medžiagų, ir žmogaus organizmas neįstengia laiku susikurti natūralių apsaugos savybių.Kada kalbame apie gyvūnijos prisitaikymą, reikia turėti galvoje, kad jų prisitaikymo sistemos susidaro vykstant natūraliai atrankai.O toks mechanizmas negali būti pritaikytas žmogui, nes jo fizinių parametrų pakitimas būtų patologinis reiškinys. Nuo užteršto oro visų pirma kenčia didelių miestų ir pramoninių centrų gyventojai.Dažnai miestus gaubia ištisos dviejų kilometrų aukščio ;;kepurės“.Apskaičiuota, jog pramoniniuose miestuose vasarą Saulės radiacija sumažėja penktadaliu, o žiemą – pusiau. Šiandien kaimo gyventojas kas minutę įtraukia į plaučius 40 mln. kruopelyčių dulkių, o miesto gyventojas per tą patį laiką – apie milijardą kruopelyčių, nuo kurių žmogus kartais suserga, net miršta. Ypač prasta padėtis Niujorke, Londone, Romoje, Buenos Airėse, Tokijyje ir tolimame Sidnėjuje, kur oras savaitės pabaigoje dvokia kaip supuvęs kiaušinis. Šiuo metu kiekvienais metais iš Žemės gelmių išgaunama apie 120 mlrd. T įvairių rūdų, kuro ir statybinių medžiagų. Pagaminama apie 60 mlrd. T sintetinių medžiagų, į laukus kasmet išberiama apie 100 mln. t mineralinių trąšų ir daugiau kaip 3 mln. t įvairių nuodingųjų chemikalų. Jau 1978 m. sudeginta apie 2,4 mlrd. T anglies ir 1,9 mlrd. T naftos bei kitų žaliavų, kurias perdirba viso pasaulio pramonė.Tais pačiais metais į Žemės atmosferą išmesta apie 260-270 mln. t anglies dioksido, apie 70 mln. t įvairių angliavandenilių, apie 175 mln. t sieros dioksido, 63 mln. t azoto dioksido ir t.t. Vien energetiniai įrengimai pašalina į atmosferą apie 205 mln. t pelenų ir kitų žalingų medžiagų.ir deja šie skaičiai vis didėja. Didėjant gamybiniams pajėgumams, aplinka apkraunama įvairiomis produkcijos atliekomis.Jeigu ir toliau šitai tęsis, jeigu nebus imtasi efektyvių priemonių prieš aplinkos teršimą, tai, pagal Makliarskio apskaičiavimus, po dešimtmečio anglies dioksido į atmosferą per metus bus išmetama 4,3 mlrd. T, sieros dujų – 335 mln. t, azoto.

Gamta ir žmogus

Žmonija išranda vis galingesnių techninių priemonių gamtai pertvarkyti.
Mes jau galime sukurti dirbtines „jūras“, mes jau pajėgūs ištirpdyti
ašigalių ledynus, nusausinti visus užpelkėjusius žemės plotus. Didelių
permainų gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris iš pagrindų keičia
gamtinių kompleksų struktūrą, kasdien vis daugiau ima iš gamtos ir sudaro
atliekų problemą.

(Arturas Maurinis)

Jau daugybę tūkstantmečių žmonės domisi įvairiais gamtos reiškiniais,
kaip žaibai, griaustiniai, viesulai.. Senovėje buvo labai žavėtasi gamtos
galybe ir sugebėjimais. Negalėdami suprasti ir paaiškinti kodėl vyksta
vienas ar kitas gamtos reiškinys, žmonės pradėjo juos garbinti, statyti
šventyklas ir aukoti jiems. Žmonija jau išsiaiškino kodėl Žemėje vyksta
vienas ar kitas procesas, ir nebestato jiems šventyklų, tačiau taip ir
nesugebėjo pažaboti stichijos. Pažaboti gamtos neįmanoma- galima prie jos
tik prisitaikyti. Įsivaizduokime planetą be viska savo kelyje naikinančių
tornadų, tropinių audrų, kurios sukelia pražūtingas audras ir t.t. Tada
kasmet nežūtų šimtai tūkstančių žmonių. Bet taip niekada nebus, nes gamta
yra nepastovi ir nenuspėjama, o jos galia neapsakoma.

Viena iš aktualiausių problemų pasaulyje dabar yra gamtos ir gamtinės
aplinkos apsauga. Surinkus vien tik faktus iš šiaip nemalonių spaudoje
pasirodančių informacijos eilučių, susidarytų storiausi tomai. Juose
aptiktume duomenų apie naftos plėvele apsitraukusius didžiulius vandenynų
plotus, užterštas upes ir ežerus, kur nyksta ne tik vandens gyvūnijos
pasaulis, bet ir žmogui pavojinga maudytis. Dėl chemijos pramonės atliekų
atsirado naujų baisių ligų. Tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, kurių
gatvėse tvyro smogas ir automobilių išmetamų dujų kvapas, žmonėms dažnai
išsivysto įvairios kvėpavimo takų ligos ir neretai plaučių vėžys. Šių
reiškinių kompleksas vadinamas ekologine krize.

Daugelis šalių deda pastangas ir skiria daugybę lėšų, kad įveiktų
ekologines krizes ir pradeda prevencines programas. Šių programų yra
įvairių formų, tačiau viena jų yra labiausiai paplitusi- gamtos paminklų,
nacionalinių bei regioninių parkų steigimas. Vyriausybės siekia kuo labiau
išlaikyti krašto unikalumą, todėl ir steigia saugomus objektus. Žmonės
matydami naturalų gamtos grožį pradeda mąstyti apie mūsų veiksmus
žlugdančius jį. Mes visi turėtume išmokti vertinti gamtą ne kaip savo
tarnaitę, o kaip šeimininkę, be kurios mes niekaip neišsiverstumėme.

Kitas prevencinis būdas yra nykstančios faunos ir floros išsaugojimas.
Lietuvos raudonoji knyga- tai saugomų retų ir nykstančių gyvūnų, augalijos
ir grybų rūšių sąrašas, taip pat informacija apie šių rūšių retumą, jiems
gresiantį išnykimo pavojų ir priemones jiems išsaugoti. Prieš 27 metus, kai
buvo įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į ją įrašyta 30 nykstančių augalų
rūšių ir 42 gyvūnų rūšys. Kadangi mūsų šalis labai rūpinasi retų,
nykstančių ir lengvai pažeidžiamų rūšių bei jų buveinių apsaugą, per tris
dešimtmečius šis skaičius padidėjo šimteriopai. Į jį įtraukta 815 saugomų
rūšių. Šį sąrašą sudaro, tvarko ir tikslina Aplinkos ministerija. Dabar
rengiama nauja Raudonosios knygos sąrašo redakcija, nes pastaraisiais
metais pagausėjo duomenų apie daugelio rūšių būklę.

Dar vienas, bet visuomenei nelabai priimtinas būdas išsaugoti gyvūnijai
yra zoologijos sodai. Lietuvoje, tiksliau Kaune taip pat yra zoologijos
sodas. Daugelis žmonių mano, kad gyvūnai ten jaučiasi laimingi, tačiau taip
nėra. Gyvūnai ten neturi pakankamai vietos, begalinis žmonių dėmesys juos
trikdo, maisto ir pastogės trūkumai yra daugelio zoologijos sodų trūkumai.
Gyvūnai soduose laikomi ne vien pramogai, bet juos stengiamasi veisti ir
didinti jų populiacijas, tačiau nelaisvės sąlygomis tai yra ypatingai
sunku. Bet kad ir kaip atrodytų žiauru, daugelis zoologijos sodų verčiasi
iš gyvūnų ekspozicijų. Juk žmonės gyvūnus turi pamatyti ne tik
literatūroje, bet ir realiame pasaulyje.

Literatūra ir gamta buvo susieta vienas su kitu jau prieš daugybę metų.
Daugelis poetų ir rašytojų savo raštuose parodė kaip glaudžiai liaudies
žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“
lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos
vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų,
įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas
liaudies kūrybos elementų. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu
konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos
miško gyvenimą. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią
gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio „Metuose“. Poetas stipriai
jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno
subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau
niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje”. A.
Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos
bendravimą, liaudies žmogaus pasaulėvaizdį.

Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti.
Visi gerbė miškus. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis
sunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio,
paguodos, džiaugsmo.

(.) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs,

Taip visados raminęs, visados mylėjęs:

Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs.”

Prisimenant Simono Daukanto veikaluose nupieštą senovės Lietuvos gamtos
peizažą ir jį palyginus matome du skirtingus paveikslus. Senovėje girios
buvo tankios, be tarpkrūmių kurios niūksojo kaip jūra. Pušynus, beržynus,
eglynus, ąžuolynus buvo išvagoję upeliai ir upės. Visas kraštas kaip viena
giria niūksojo. 1564-1566 m. matininkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias
nematuotas todėl, nes žmogus tenai įlįsti neįstengė. Tačiau laikas
nestovi vietoje, jis nenuilstamai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti. Viskas
keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmogus
įsibrovė į šventovę kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausią
krašto brangenybę (mišką) dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokoti
viską, ką taip saugojo protėviai.

Visi supranta kokią įtaką žmogui turi gamta ir atvirkščiai. Gamta žmogui
suteikia viską, kad išgyventume: miškas- kurui ir pastogei, maisto
šaltinis, o be oro, kurį jis gamina, gyvybė žemėje nebūtu galima. Upės ir
jūros teikia mums maistą, vandenį, kurio mums labai reikia, patogų
transportą. O ką teikia mums pati žemė ir jos gelmės, net sunku
įsivaizduoti. Bet yra ir atvirkštinis procesas. Žmogus gamtai neša vien
pražūtingas nelaimes. Dėl žmonių medienos poreikių nyksta „žemės plaučiai“
–atogrąžų miškai, upės ir oras teršiami neapsakomais kiekiais, vyksta žemės
erozija ir žmonija greit išnaudos visus žemės gelmių turtus. Taigi mano
manymu žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Žmogus ir gamta tai vienas
dalykas. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save.

Žmogus ir gamta

1. Gamtos išsaugojimas- viena svarbiausių dabarties problemų. Pagrįskite

arba paneikite šį teiginį.
Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis. Taigi mieste reikia sudaryti tinkamas sąlygas šiai žmonių veiklai ir suformuoti humanišką aplinką šiuolaikinės bendruomenės poreikiams tenkinti. Miesto gyventojai ir ūkio subjektai yra suinteresuoti, kad aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba, nesikeistų arba jos kokybė neblogėtų.
Daugybė straipsnių supriešina tamsų ir užterštą miesto pasaulį su žaliomis ir maloniomis gamtos oazėmis. “Gamta” yra žalia ir pilna gyvybės. Gamta – tai medžiai, gyvūnai, gėlės – visa tai asocijuojasi su kaimu. Žmonės yra ateiviai šiame laimingame pasaulyje. Gamta suvokiama kaip tiksli priešingybė žmogaus pasauliui. Daugelis ragina griauti pramonę ir gelbėti gamtą , nepasiduoti, saugoti ją nepaliestą. Tačiau šiuo požiūriu būti “gamtos pusėje”, reiškia būti prieš civilizuotą žmonijos pasaulį.
Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos. Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra ir žmogus. Taip pat, gamta turi tapti ir miesto gyvenimo dalimi. Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai.
Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme.
Į Lietuvą atvykę užsienio turistai, pirmiausia dėmesį atkreipia į mūsų gamtą, ypač vertina tai, kad galima laisvai vaikščioti po miškus, prieiti prie ežerų, grožėtis kraštovaizdžiais. Štai ko labiausiai reikia turistams ir kaimo turizmo vystymui. XVIII a. antroje pusėje turizmu buvo vadinamos kelionės – lankomi miestai, patiriama naujų įspūdžių, plečiamos žinios apie kitus kraštus, grožimasi nuostabia gamta ir meno vertybėmis. Nuo neatmenamų laikų žmogus siekia keisti aplinką, pažinti kitas šalis, patirti naujų įspūdžių, praturtėti dvasiškai. Pastaruoju metu šimtai milijonų žmonių susipažinti, pailsėti, mokytis, bei kitais tikslais kasmet vyksta į svečias šalis, keliauja po savo kraštą. Turizmas tapo XX a. pabaigos „karštlige“, savotišku fenomenu. Turizmą skatina gamtos ir kultūrų įvairovė: kalnai, ledynai, smėlėti paplūdimiai, miškai ir ežerai, egzotiška augalija ir gyvūnija, architektūra, tradicijos, papročiai ir šventės. Sparčiai plečiantis miestams, daugėjant juose gyventojų, vis daugiau žmonių išvyksta iš miesto pailsėti savaitgaliais ar atostoauti savo arba svečiame krašte. Turizmas – paslauga ir eksportas, nes turistai į kitas šalis pinigų. Pagal veiklą yra populiariausias ir masiškiausias rekreacinis turizmas. Tai aktyvus arba pasyvus poilsis ir gydymasis. Rekreacinio turizmo vietų yra visose valstybėse. Tačiau vėsesnio klimato sričių gyventojai, stokojantys saulės ir šilumos, mieliau renkasi sailėtus paplūdimius ir šiltą jūrą. Jie tai randa Riminyje (Rimini, Italija), Benidorme (Benidorm, Ispanija), Majamyje (Miami, JAV), Akapulke (Acapulco, Meksika), Kopakabanoje (Copacabana, Brazilija) ir kitur. Tai net tik didžiausi pasaulio kurortai, bet ir tikri turizmo megapoliai. Daug turistų lankosi kalnuose: slidinėja, keliauja pėsčiomis, kopia į viršukalnes, mėgaujasi grynu kalnų oru. Labiausiai mėgstama keliauti lėktuvais ir automobiliais. Automobiliais masiškai vykstama poilsiauti į Viduržemio kurortus, Šiaurės Europą, Alpes. Europoje populiari turizmo priemonė – „namas ant ratų“. Prabangūs turistiniai laivai plaukioja jūromis ir vandenynais. Šalia tradicinių kruizų (kelionių jūromis ir upėmis) po Viduržemio ir Karibų jūras, Norvegijos pakrantes, rengiami ir egzotiški kruizai i Špicbergą, Aliaską, Grendlandiją, netgi aplink Antarktidą. Kasmet daug safario mėgėjų lankosi Afrikos savanose. Labiausiai turistų lankomos valstybės: Prancūzija, JAV, Ispanija.

MIŠKAI

Vienas didžiausių stebuklų yra gamta. Vaižgantui gamta – Pasaulio kūrėjo šventykla. Gėlei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nieko nei virš jos, nei už jos. Stebuklingas ir gamtos budimo metas. Sunku įsivaizduoti su kokia energija skverbiasi iš žemės augalijos daigai, sprogsta medžių ir krūmų pumpurai, skamba giesmės paukščių ansamblių.
Prasidėjusį gamtos budimo metą galima vadinti kvapų, spalvų, garsų, estetinio žavesio ar gėrio ir grožio laiku. Ypač tokį gėrį ir grožį galima justi miške, todėl ir jo lankytojų apstu, ypač pavasarį ir vasarą. Aukštaitija – vienas gražiausių šalies regionų, kur derlingas lygumas, vešlias pievas juosia miškai, tarp jų mėlynuoja ežerai.

Lankantis miške reikia laikytis ir tam tikrų taisyklių. miške ne viskas leidžiama. Lankymasis miške – tai buvimas jame, nesusijęs su vykdoma miškų ūkine veikla, medžiokle. Lankymąsi miške reglamentuoja patvirtintos lankymosi miške taisyklės. Negalima lankytis miškuose, kuriuose tai apribota, Draudžiama lankytis miško sklypuose, kuriuose vyksta medienos ruošos darbai arba panaudotos (naudojamos) cheminės ar biologinės miško apsaugos priemonės, į mišką draudžiama eiti miško gaisrams kilti palankiu laikotarpiu, gyvūnų veisimosi metu ir t.t. miške taip pat draudžiama: kurti laužą, kirsti ar kitaip žaloti augančius medžius, krūmus, ardyti miško paklotę, gaudyti ir naikinti laukinius gyvūnus, rinkti paukščių kiaušinius, ardyti gyvūnų būstus, plauti miške autotransporto priemones, šiukšlinti miške, trukdyti kitų lankytojų poilsį.
.Miškas – pačiame gražume. Pasigėrėkime juo, jo nauju šventišku pavasariniu apdaru, bet neskriauskime miško, žaliojo mūsų bičiulio.
Lietuva senovėje garsėjo didžiuliais ir nepereinamais miškais (15-16 amžiais), dominuojant pušynams, eglynams, uosynams ir ąžuolynams (pastarieji sudarė apie 20 % viso miškų ploto). Tačiau laikui bėgant miškai mažėjo ir retėjo. Didžiuliai kiekiai pušies ir ąžuolo buvo eksportuojami į Angliją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją (17-18 a.), o dar vėliau (19 a.) – į Rusiją (ąžuolo mediena) geležinkelių statybai. Nepriklausomoje Lietuvoje, biudžeto lopymui, buvo iškirsta dar per 260 tūkst. ha gražiausių pušynų ir ąžuolynų. Nemažai gražaus miško iškirsta ir išvežta į Vokietiją II-ojo Pasaulinio karo metu. Iš buvusios senovės Lietuvos (15-16 a.) 60 % miškingumo 1937 m. beliko 16,7 %. Nors šiuo metu miškingumas viršijo 30 % ribą, tačiau manoma, kad jį galima padidinti net iki 40-45 %. Dabar, kuomet masiškai kertami aplinkiniai miškai, o medžiotojai kaip įmanydami, stengiasi išnaikinti paskutinius Labanoro girios vilkus, Girutiškio rezervatas tapo bene vienintele paukščių ir žvėrių priebėga. Tačiau ir aplink rezervatą, tai iš vienos, tai iš kitos pusės girdimi benzopjūklai ir griūvančių medžių traškesys – bejėgis gamtos šauksmas. Taip, nėra ko stebėtis, bet yra ko gailėtis. “Gailestingumas žmogaus savybė. Žvėrys jos neturi. Žvėrys nedaro to, dėl ko jiems paskui reikėtų gailėtis.”, – rašė Jonas Tauginas. Kodėl kiekvieną brandaus amžiaus sulaukusį medį turime nukirsti? Kodėl negalime turėti savo sengirės, kur siela ir kūnas surastų atgaivą, kur paukštis laisviau ištiestų sparnus, kur miško uoga linksmiau savo šonus parausvintų? Net iš pačių girininkų tenka išgirsti: “tuoj neturėsime ką kirsti”. Dažniausiai nustatytą tvarką pažeidžia privačių miškų savininkai. Jie nepaiso miško specialistų nurodymų ir kerta perspektyvius medžius, o prastus palieka. Taip elgtis juos skatina vienintelis tikslas – noras pasipelnyti. Privačiuose miškuose pokši kirviai, dūzgia pjūklai, gadinami keliai, o apie jų taisymą privačių miškų savininkai net negalvoja. Ne geriau vyksta ir miškų atsodinimas. Privatūs miškai tikrai bus nusiaubti, todėl kalbant apie miškus, reikia kalbėti apie privačius ir valstybinius, nes ūkininkavimas juose skiriasi kaip diena nuo nakties.
Lietuva yra miškuose
Jeigu kas nors galvoja, kad visi pavojai Lietuvos miškams – jau praeityje, tas gali labai stipriai apsirikti. Toks “apsirikimas” visai būtų nedovanotinas tiems, kurie mišką mato ne tik grybaudami ar parketo pavidalu, bet būna jame kasdien, rūpinasi ne tik jo kirtimu, bet ir sodinimu, apsauga. Visų pirma, kalbu apie miškininkus, valstybinių parkų darbuotojus, aplinkosaugininkus. Pavojus miškui neišnyks jau vien dėl to, kad “priešas” slypi kiekviename iš mūsų, norinčių geriau gyventi, daugiau turėti ir vartoti. Nereikėtų užmiršti ir situacijos, kurioje atsidūrusi Lietuva, kai iš pažiūros padorūs žmonės nesigėdija nusigvelbti sau kąsnelį bendro turto ir dėl to nejaučia jokio sąžinės graužimo.
Norint išsaugoti nors dalį nesuniokotų Lietuvos miškų, kai dvasinės vertybės yra nustumtos į antrą planą, o bendro turto grobimas, sukčiavimas, įstatymų nepaisymas tapo norma, reikia begalinio visų miško bičiulių susitelkimo, pasiaukojimo ir moralinės tvirtybės. Istorija mūsų tautai pateikė dar vieną išbandymą, galimybę atsitiesti, įveikti plikbajorišką pasipūtimą ir baudžiauninkišką nuolankumą, pasielgti kaip valstybiškai mąstantiems piliečiams. Ir tai susiję su miškais. Ne be reikalo tiek dėmesio skyrė miškui S.Daukantas, A.Baranauskas, dauguma mūsų poetų ir rašytojų. Žmonės net į deivės Medinės lūpas įdėjo žodžius: “Lietuva yra miškuose, iškirskite miškus, ir nebebus Lietuvos”.
TARŠA
Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.
Nors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso ir vartojimo. Pastaraisiais metais nerimą kelia senkantys g

. . .

Tarp begalinėje visatoje skriejančių nesuskaitomos daugybės dangaus kūnų yra viena visai mažytė planeta, jos vidus labai įkaitęs, iš viršaus ją dengia plona, bet kieta pluta. Planetą gaubia oras, drėkina vanduo ir džiovina saulė. Ta mažytė planeta yra žemė, joje prieš keletą milijardų metų atsirado gyvybė – bene didžiausias gamtos stebuklas. Tūkstančius metų žmogaus veikla nedarė didelės žalos gamtai. Kai kurioje nors vietovėje maisto ištekliai išsekdavo, žmonės persikeldavo į kitą vietą, ten kur įdirbdavo žemės sklypą, medžiodavo arba kokiu nors kitu būdu prasimanydavo sau maisto. Taip pat gamta saugojo žmogų nuo pavojų, t.y paslėpdavo miškuose, kurie buvo labai tankūs, kad net pats galėjai neberasti kelio atgal. Žmonės buvo gamtai dėkingi ir už tai, kad ji juos rengė. Apdarai buvo gaminami iš įvairių lapų, o žiemą iš sumedžiotų gyvūnų kailių. Tenykščiai žmonės galėjo džiaugtis gaiviu, neužterštu oru, mėgautis saule ir net gerti iš upelių, kurie buvo ne tik skaidrūs, bet ir neužteršti. Tuo metu daugumą žmogaus poreikių atitiko gamtos galimybes. Žmogus be gamtos buvo niekas. Dabar viskas truputį pasikeitė. Neliko net menkiausių iliuzijų apie niekieno nepaliestą, ramią vietelę. Gal jų ir neturėtų būti, juk viskas šioje žemėje žmogui, jo naudai, patogumui, grožiui, poilsiui. Tačiau pirmiausia žmogui – kūrėjui, kurį jaudina ne tik šiandiena, bet ir gamtos ateitis .Deja yra tokių, kurie labiausiai susirūpinę vien savo malonumais, vien šios akimirkos džiaugsmais ir visai nelinkę susimąstyti, kokią vizitinę kortelę jie paliks ateities kartoms.
Atšilus orams į gamtos grožiu apdovanotą kraštą plūste plūsta poilsiautojai. Atvyksta dešimtys, šimtai, tūkstančiai. Įsikuria, kur kam patinka, būna iki rudens. Žvejoja, verda uogienes, marinuoja, džiovina grybus. Be abejo, jie pailsi. Tai-gerai. Bet lieka kasmet vis labiau nusiaubta gamta. Ir nieko už tai nenubausi, iš nieko nepareikalausi atsakyti,o tik išgirsi: ”Ne mes padarėme – kiti.”
Po poilsiautojų išvykimo, gamta labai pasikeičia, žinoma į blogąją pusę. Visur pilna įvairiausių šiukšlių, pvz.: polietileno maišelių, kurie ilgai išsilaiko ir skleidžia pavojingas medžiagas. Ežeruose matyti buteliai, konservų dėžutės, kurios, nors nuostabiai žvilga, lyg žvaigždės danguje, bet deja tai tik konservų dėžutės, kurios vėliau surūdys ir liks ežero dugne. Tai pat nuo poilsiautojų labai nukenčia medžiai ar kiti augalai. Jie būna panaudojami laužui kurti, poilsiavietei pasistatyti ir t.t. Matant kiek daug žalos gamtai padaro žmogus, buvo įsteigtas nacionalinis parkas. Jo teritorijoje draudžiama stovyklauti, kurti laužus, važinėti ne keliais, žaloti gamtos ir kultūros paminklus, teršti aplinką ir t.t. Nacionalinio parko teritorija buvo suskirstyta I zonas: rezervatinė, draustinių, ūkinę, poilsio. Pastarojoje poilsiautojams bei turistams leidžiama tik lankytis. Čia galima vaikščioti, uogauti, grybauti, maudytis, bet negalima stovyklauti bei važinėti automobiliais. Poilsio zonos paskirtis – sudaryti palankias sąlygas poilsiauti ir didinti miškų bei kitų gamtos vietovių atsparumą neigiama poilsiautojų poreikiui. Nacionalinio parko dėka, gamta mažiau nukenčia nuo žmogaus veiklos.
Dar viena visam pasauliui žinoma problema – vandens užterštumas. Teršiamas ne tik vidaus vanduo, bet ir vandenynai į kuriuos patenka pakrančių miestų ir upių atnešami teršalai. Ypač didelę žalą daro vandenynų teršimas naftos produktais. Tai tarptautinė problema, kurią reikia skubiai spręsti. Dėl didėjančios naftos naudojimo, jos telkinių ir vartotojų netolygaus pasiskirstymo ir naftą toliau pervežant, kartu didėja naftos netektis ją pervežant bei vandenynų teršimas. Kasmet į vandenynus patenka apie 10 mln.t. naftos bei jos produktų. Avarijos daugiausiai įvyksta nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis. Vadinasi reikia sukurti patikimesnius įrenginius, galinčius dirbti ir blogo oro sąlygomis. Vandens teršimas naftos produktais daro didelę žalą gamtai. Dėl vandens paviršiuje susidariusios naftos plėvelės, sulėtėja vandens aeracija, mažiau deguonies patenka iš atmosferos, o tai labai blogai žuvų atžvilgiu. Sunkieji naftos produktai kaupiasi vandens telkinių dugne ir nuodija viską kas gyva. Norint išvengti vandens užterštumo problemų, reikia stengtis, įdėti daug darbo, nes padariniai gali būti labai žiaurūs.
Matome, kaip iš mūsų krašto traukiasi, nyksta giesmininkai paukščiai, kurie ne tik teikė gamtai žavumo, bet ir naikindavo vabzdžius – laukų kenkėjus. Beveik išnyko gervės, plėšrieji paukščiai, labai greitai mažėja baltųjų ir juodųjų gandrų, o sakalai ir ereliai jau įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Kai kurios paukščių nykimo priežastys ir ne tik specialistui žinomos kaip ant delno: neregėti melioracijos užmojai, dirvų chemizavimas, labai praretinti arba visai išnykę želdiniai. Ir visa tai daroma dėl naudos. Ar neįmanoma išsaugoti paukščių, kad ir mūsų vaikai išvystų juos gyvus, išgirstų čiulbančius, krykštaujančius, o ne stebėtųsi apdulkėjusiomis iškamšomis zoologijos muziejuose? Yra vienintelis atsakymas: ”Ne!” Daugelis turbūt teigtų: ”Svarbiausia, kad esi sotus.”Laimei mintis, kad , žmogui reikia vien tik duonos, matyt, tikrai gyvena, glūdi, kažkur gyliai mumyse. Gaila, kad tai tik mintys.
Miško vaidmuo žmonių gyvenime buvo ir bus itin svarbus. Jie – visos gamtos sudėtinė dalis, mūsų planetos plaučiai. Daugėjant gyventojų ir didėjant miško produktų poreikiams, miškų plotai mažėja. Miškai kertami ir paverčiami dirbama žeme, pievomis bei ganyklomis. Taigi medieną reikia ne tik taupyti, bet ir ieškoti jos pakaitalų, tai labai svarbu. Taupant medieną, būtina geriau panaudoti ir jos ruošos atliekas, t.y. surinkti daugiau atliekų kirtavietėse, koncentruojant medienos apdirbimą stambesnėse lentpjūvėse. Miškas yra ne tik medienos bei vertingų augalinių produktų šaltinis, bet ir atlieka daug naudingų funkcijų. Todėl teisingai sakoma, kad augantis medis vertingesnis už nukirstą. Miškai apsaugo vandenį nuo teršimo kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, sutvirtina upių bei ežerų šlaitus, mažina vandens ir vėjo eroziją ir t.t., todėl miškus reikia tausoti. Žemė be medžių netenka daug žavumo, grožio. Ir žmonėms be jų sunku. Tad kam skubintis kirsti su neregėtu uolumu? Gal pirmiau sodinti ir palaukti, kol ims žaliuoti, suvešės nauja medžių karta? Žmogui reikia sveikos ir gražios aplinkos, prasmingų laisvalaikio valandų, tikros meilės savo ūkiui, žemei.
Dar vien, tai pat visam pasauliui aktuali problema – oro užterštumas. Pagrindiniai atmosferos oro teršėjai: pramonė, transportas ir žemės ūkis. Per metus į žemės atmosferą patenka apie 300 mln.t. suodžių ir dulkių, 80 mln.t. sieros oksido, 400 mln.t. anglies monoksido, 200 mln.t. angliavandenių. Oro srautai išnešioja teršalus po visą planetą. Atmosferos teršimas, ypač miestuose, pasidarė toks didelis, kad pradeda grėsti žmonių sveikatai, todėl būtina ne tik stabilizuoti, bet ir mažinti teršimą, t.y. neleisti gaminti ir eksploatuoti transporto ir kitokių važiuojančių priemonių, taip pat įrenginių, kurių išmetamų teršiančių medžiagų kiekis viršytų nustatytus normatyvus. Mažint garso virpesių, triukšmo bei spinduliavimo fizinį poveikį atmosferos orui ir žmonių sveikatai. Drausti gyvenamuosiuose vietovėse skirti vietas atliekų sąvartynams. Pažeidėjus bausti didelėmis baudomis, nes tik taip bus galima nors šiek tiek sumažinti oro užterštumo plitimą.
Didžiausia ir kokią tik žino pasaulis yra karas. Nuo jo baisiai nukenčia aplinka, gamta, nekalbant jau apie žalą žmonijai. Sunku apsakyti, kiek nuostolių padaro karas. Skaičiuodami žmonijos žalingus poreikius gamtai dažniausiai kažkodėl pamirštame karus, per kuriuos gamtai padaroma tokių žaizdų. Kyla tokių gaisrų, kad jie net matomi iš kosmoso. Tai didelio masto kvailystė. Ir visos šios kvailystės padaromos ne ko nors kitą, bet žmogaus.
Norėdamas išvengti nesaugumo jausmo pasaulyje, žmogus turi gyventi harmoningai su gamta, nesijausti jos valdomu, o tik jos dalimi. Žmogus turi saugoti gamtą, tada ir gamta jį saugos.

Join the Conversation

×
×