Literatūros kūrinių analizės ir interpretacijos

Þmogaus dvasinis groþis J.Biliûno kûryboje

Iðtrauka

Vienodai ir nuobodþiai èiuksëdamas, plaukia prieð vandená nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upës pavirðiu gilià vagà; bet garlaivio uþpakalyje tos vagos krantai vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm, kurios atðokdamos pavirsta á nesuskaitomà daugybæ nedideliø krutanèiø bangø; tos bangos juda kaip gyvos, pleèiasi á abi ðalis, lekia viena paskui kità, skubindamos prie tolimøjø upës krantø, ir kaip puikiausiais raðtais audeklas blizga ir tviska ant saulës ávairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iðkilmingai plaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus darbo…

Nuo ilgos kelionës nuvargæs, nuo nemiegojimo apsiblausæs, stoviu ant garlaivio ir þiûriu aplinkui. Tiesiai mano kakton puèia vasaros rytys vëjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvëpavimu gaivina pailsusià mano dvasià. Vienodas garlaivio èiuksëjimas liûliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis bei ðirdá. Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti… Ta upë, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno þingsnio maino savo pavidalà;

tie jos aukðti, þaliuojantys miðkai ir pievomis krantai, – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uþ anà graþesnë.

Analizë

Svarbiausias J.Biliûno kûrybos tikslas – gilinimasis á vidiná þmogaus pasaulá. Raðytojo þmogus dvasingas. Vienas ið tø dvasingumo bruoþø –

santykis su gamta, gebëjimas pastebëti smulkiausias gamtos groþio detales.

Ðitie noveliø þmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinëjamoje iðtraukoje ið apsakymo “Nemune”.

Iðtraukà galima suskirstyti á dvi dalis. Pirmoji – upës vagos, plaukiant garlaiviui, apraðymas, antrojoje dalyje – pasakotojo bûsena ir nuotaika gamtoje.

Kûrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu iðryðkëja jau pirmose iðtraukos pastraipose. Pasakotojas romantiðkai þvelgia á didþiausià

Lietuvos upæ. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenø kryptá, tëkmæ: “ramiai”, “iðkilmingai”. Jis stebi kiekvienà smulkmenà: kaip laivo pirmagalis varo upës pavirðiumi gilià vagà, kaip uþpakalyje tos vagos vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm…

Peizaþo detalë labai dinamiðka, nes autorius vartoja daug vaizdingø veiksmaþodþiø: “susiverèia”, “susidauþia”, “pavirsta”, “juda”, “pleèiasi”…

Dinamiðkumà taip pat teikia ir epitetai: “krutanèios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidauþia, susiverèia. Pasakotojas, kurdamas toká vaizdà, geba iðryðkinti regimàjá groþá: “blizga ir tviska saulëje ávairiausiomis savo spalvomis”. Ið palyginimo – “kaip puikiausiais raðtais” – iðryðkëja lietuviø tautai bûdingas poþiûris á gamtà.

Autorius vartoja kontrastà. Pradëdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodþiai èiukðëdamas…” tai monotonijai prieð pastato vandens judrumà. Tas kontrastas tarsi verèia skaitytojà ieðkoti gilesniø prasmiø: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiðkai pilka, be didesniø pakitimø. Bet taip gali atrodyti ið ðalies, nes kasdienybë pilna ávairiausiø nuotykingø smulkmenø.

Pirmàjà dalá autorius pradeda nuo minèiø apie vienodumà. Toliau pieðia judrø, dinamiðkà Nemuno vandenø vaizdà ir vël mintimis apie ramybë ðià pastraipà uþbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iðkilmingai plaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus rankø darbo…”.

Pasakotojas, stebintis plaukiantá garlaivá, labai pastabus, jautriai reaguojantis á kiekvienà pakilimà gamtoje, lakios vaizduotës. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmàstomas, taèiau mintys neiðsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaðkis.

Antroji pastraipa konkreèiau nusako patá pasakotojà, t.y. keleivá. Jis prisipaþásta esàs nuvargæs , nuo nemiegojimo apsiblausæs. Paaiðkëja, kad keleivis ir dvasiðkai pailsæs. Galbût kitas ir snûduriuotø kelionëje, bet ðios novelës pasakotojas moka dþiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai já nuteikia vasaros rytø vëjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusià dvasià.

Dvasiø pusiausvyrà padeda atgauti stebimi peizaþo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba áprastoje aplinkoje pastebëti groþá: “… platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis ir ðirdá”. Jis ne tik pastebi tà groþá, bet ir iðgyvena já. Taip màstyti leidþia uþuomina apie ðirdá. Pasakotojas – keleivis – atviras savo dþiaugsmui, neslepia savo þavesio gamta. “Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti…”.

Susiþavëjimas neiðsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaðkiu.

Pasakotojà þavi paprastuèiai, elementarûs dalykai: plati upë, kuri vingiuoja kiekviename þingsnyje, aukðti, þaliuojantys miðkai bei pievos.

Iðryðkëja meilë ne tik gamtai, bet ir paèiai Tëvynei: bûtent natûrali gamta kur kas graþiau uþ meistriðkø rankø sukonstruotà kaleidoskopà.

J. Biliûno iðtraukoje ne ávykis, ne iðorinis konfliktas, o veikëjo mintys ir iðgyvenimai. Iðgyvenimø tëkmë – siuþeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviðkumo áspûdá. Autorius tiesiogiai ir emociðkai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dëmesys sukoncentruotas á veikëjo vidiná pasaulá. J.Biliûno kûryboje maþa peizaþo detaliø, taèiau ðiuo atveju – atvirkðèiai. Iðtraukoje gausu meniniø priemoniø, daug epitetø, kurie vartojami prieð paþymimàjá þodá.

V. Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys”

Ko ðiandien nebëra?

V.Krëvë – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradþios raðytojas, mylëjæs gimtàjà

Dzûkijà, jos gamtà, o ypaè miðkus. Vienas ryðkiausiø V.Krëvës bruoþø –

vaizduoti personaþus epochø sandûroje ar gyvenimo kryþkelëje. Ði tendencija atsispindi pasakoje “Perkûnas, Vaiva ir Straublys” ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj”.

Skerdþiaus svarstymo objektas – þmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo iðminties sukaupusio asmens vieta visuomenëje. Kûrinyje atsiskleidþia viena svarbiausiø nacionaliniø lietuviø charakteriø bruoþø.

Tai glaudus þmogaus ir gamtos ryðys. Pakylëtai, romantiðkai þvelgiama á miðkà – á svarbiausià ir dzûkui brangiausià gamtos dalelæ. Iðsamaus miðko apraðymo nëra. Ið atskirø uþuominø susidaro vaizdas, jog senovëje miðkai buvæ didingi: “…tokios (girios) siûbuodavo, jog vidudiená ten bûdavo tamsu kaip vakarà”. Kita senøjø laikø gamtos detalë – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuþdëdavo þvëriø, paukðèiø”. Svetinga, didinga gamta formavo savità þmogaus charakterá. Todël praeities þmogus labiau jautë gamtos groþá, spalvas, ávertino miðkø turtingumà. Jausmu suvokë giriø didybæ: “Áeini þmogus tankumynan, klonin, ir kûnas tik eina pagaugais, tik eina”. Ið ðiø pastebëjimø sàmonëje formavosi ávairûs vaizdiniais:

monai,laumës, undinës, piktos dvasios. Tie vaizduotëje gimæ paveikslai, “kur tik balelë, ten jau kelios laumës apsigyvenusios, kur upelë ar eþerëlis, ten, þiûrëk, pakraðèiais undinës vakarais maudosi; kur tik ðlaitelis, ten jau monas ðvirkðtauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmëmis. Tai pirminis mûsø tautosakos ðaltinis. Ið pasakotojo pamàstymø suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis ðaltinis, ákvepiantis þmogø kûrybai. Atsiskleidþia ne tik dvasinis ryðys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esàs gamtos dalis. Ðie seno skerdþiaus pastebëjimai, romantiðkas poþiûris, senovës veþëjø idealizavimas pateikti skaitytojui labai átikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiðkas seniems laikams. Pasakotojà labiausiai erzina þmogaus sumaterialëjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iðkirtus miðkus, nuskursta gamta. Iðnaikinus girias, lieka tik þemë, pustoma smëlynø. Keièiantis epochoms, pakinta ir þmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rûpindamasis “kad tik skatikà uþdirbtø”, nebeturi laiko pakelti akiø á siûbuojanèias, linguojanèias medþiø virðûnes, paþvelgti á dangaus þydrynæ. Tad “nyksta miðkai, girios, skursta þemë, pievos”. Upës –

ir tos jau padþiûvo, o eþerai maurais uþëjo, uþako. Nebemato groþio, nebëra ir meilës. Fantazuoti taip pat nebëra nei laiko, nei noro. Todël ir juokiamasi ið senø þmoniø pasakø. Vadinasi, uþako ne tik eþerai, bet ir þmogaus siela, kartu su þeme nuskurdo ir jo dvasia.

Pasakotojas skerdþius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos groþio, didybës, galybës, jam nerimà kelia ir jaunosios kartos poþiûris: “Ðaiposi, net kvatojasi iðgirdæ tëvø padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios paþiûros veda þmones prie tautinio iðsigimimo. Galbût ateityje jie nebebrangins savo gimtinës, kalbos, nesidþiaugs esà lietuviai. Todël piktindamasis senasis skerdþius vadina savo þmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdëdavo ir matydavo senovëje”.

Pasakotojas, smerkdamas moraliná,dvasiná naujos kartos pasikeitimà, jos neniekina, objektyviai pripaþásta, jog naujø laikø þmonës yra labai “pramanûs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkreèiai, panaðiai á pasakas, todël ir atitinka kûrinio pavadinimà.

Kitur skerdþius giliai atsidûsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir þmonës”. Ne syká kûrinyje pabrëþiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir þmonës ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.

Vadinasi, kontrastas – viena ið teksto komponavimo priemoniø.

Prisiminimai slegia skerdþiaus ðirdá. Juk seniau buvo vertinama senø þmoniø patirtis, gyvenimiðkoji iðmintis, gebëjimas átaigiai pasakoti ávairiausias istorijas. O ðiandien “pasakyk jiems kà, kas buvo seniau –

“pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurá seni þmonës yra matæ”. Maþi vaikai juokiasi ið seno þmogaus pasaulëjautos, nejauèia jam pagarbos.

Vaikams, jauniems svetimas poþiûris, kad reikia saugoti gamtà, su saiku naudoti miðko gërybes.

Ðiame kûrinyje V.Krëvë poetizuoja liaudies þmogaus praktinæ iðmintá, sveikà moralæ, kurios pagrindinis principas – mylëk ir saugok gamtà. Tas principas atskleidþiamas kontrastu tarp aiðkiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochø sankryþoje keièiasi ir aplinka, ir pats þmogus.

J.Aputis “Horizonte bëga ðernai”

Iðtrauka

Rûta þalioj,

Leiskie Mani namopi,

Rûta þalioj.

Tà vakarà jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra ðalia jo. Truputá svirduliuodamas, jis uþkopë á kalnelá, ant kurio pernai ið þëgliø buvo pastatytas baltas bokðtas, bet nereikëjo ir jo – nuo kalno matyti toliausiai, o saulë vis tiek jau leidosi, nelaukë nieko, negailestingai skubëjo sukiðti á tamsà ir miðkus, ir durpynà, kur paliko traktoriø

Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksanèià Ðatrijà, laukus su þydinèiais dobilais. Žiûrëdamas tenai, uþ horizonto, Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime, – toká liûdesá, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurá prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji ðviesas ir spalvas, girdai upëse gyvulius ir þmones, krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jø maþylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavæs nebûtø, suklauptø viskas ant keliø – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: vieðpatie!

Vieðpatie! – pajunti, kad vienàkart tavæs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esàs dievas, kuris þino, jog turës numirti.

Gvildys atsisëdo ant didelio kerpëto akmens svaigo galva á namus dar netraukë eiti, dar norëjo þmogus pabûti vieðpaèiu, sugráþti á vaikystæ.

Vaikystë mus persekioja kiekvienà liûdesio ir ilgesio valandà, mes bëgame prie jos lyg prie ðaltinio, tenai niekada netrûksta vandens, nes tik vaikystëje mes esame tikri dievai ir tik vaikystëje galime iðkasti ðulinius trokðtantiems pagirdyti. Vienà dienà mes pradedame suprasti, kad ritiname akmená á kalnà ir kad niekada jo neuþritinsime. Bet mes nenorime, nenorime paleisti jo atgal.

Analizë

Tai iðtrauka ið J.Apuèio novelës “Horizonte bëga ðernai”, kurios vardu pavadintas treèiasis autoriaus kûriniø rinkinys.

J.Aputis – kaimiðkos tematikos raðytojas, nes daugiausia gerø noveliø skirta kaimo þmoniø gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bëga ðernai” – taip pat “kaimiðkas” kûrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildþio dvasinë tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vienà vidurvasario dienà.

Þydinèiø dobilø detalë pabrëþia nuostabø gamtos groþá, kuris veikia regimuosius, uodþiamuosius þmogaus pojûèius. Gamtos groþis – tai kontrastas vaizduojamiems ávykiams. Tà dienà per pietus Gvildys truputá iðgërë, saulei leidþiantis, uþkopë á kalnelá, ásiþiûrëjo á horizontà ir pajuto neapsakomà liûdesá. Po to gráþo namo, kur supykusi þmona uþsimojo kelis sykius ðluotraþiu ir suþalojo vyro akis. Ávykiai prasideda vakarëjant, arti saulës laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras ásiklausyti á save stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiðkesnës.

J.Aputis – áþvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kûrimo meistras. Tai atsispindi duotoje iðtraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo þvilgsná á pagrindinio personaþo vidinæ bûsenà: “Tà vakarà jis pats sau buvo keistas”. Tos bûsenos prieþastis – visa, “kas yra ðalia jo”:

besileidþianti saulë, artëjanti tamsa, miðkas durpynas, þydá dobilai. Tai kà mato horizonte Gvildys, lyg kokia bûsianèios nelaimës nuojauta. Juk uþges jo akiø “saulë”, viskà ateitá uþguls tamsa, o miðkà, durpynà ir dobilus galbût gerai mato paskutiná kartà.

Gal todël Gvildys aplinkà stebi nuo kalnelio, kad toliau ásiþiûrëtø, daugiau pamatytø ir visam gyvenimui ásidëmëtø… Tiesa, tie besileidþianèios saulës ir akiø ðviesos ryðkiai paaiðkëja ið viso teksto, o novelës pradþioje gamtos detalës nuþymi bendrà kûrinio nuotaikà. Besileidþianti saulë ir artëjanti tamsa visada þmogaus ðirdy þadina liûdesá ir ilgesá.

J.Aputis – liûdnos nuotaikos meistras, o tai akivaizdu nagrinëjamos novelës iðtraukoje. Autorius pirmiausia vardina gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytojà, o po to apibendrina personaþo bûsenà: “Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime…”.

Pagrindinis kûrinio veikëjas toks graudus dël viduje vykstanèiø konfliktø. (Vidiniø þmogaus konfliktø vaizdavimas – irgi vienas ið J.

Apuèio kûrybos bruoþø). Gvildá slegia kasdienybës inercija. Darbas kolûkio laukuose ir buitiniai namø rûpesèiai – ðtai ir visas gyvenimo turinys.

Taèiau pagrindinis personaþas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu ir soèiu kàsniu. Gvildþio uþkopimas á kalnelá gali simbolizuoti ir jo norà pakilti virð kasdienybës, pilkos ir slegianèios sielà.

Kilnesnio tikslo, gilesnës gyvenimo prasmës troðkimas iðtraukoje suvokiamas ið poetiðkai nusakytø traktorininko apmàstymø Kaimo þmogaus buitiniai rûpesèiai vardijami metaforiðkai: ”…krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jø maþylius”, “spinduliuoji ðviesas ir spalvas”… Poetiðkai apibûdintas ir tëvo vaidmuo ðeimos gyvenime: “…jei tavæs nebûtø, suklauptø viskas ant keliø…”.

Vadinasi, pabëgti nuo slegianèios kasdienybës nëra jokios vilties. Konfliktas neiðsprendþiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu, alksti kaþko, kas paèiam visiðkai neaiðku, daugiau, bet neturi teisës elgtis kitaip, negali pabëgti nuo savæs ir gyvenimo.

Taigi tà vakarà Gvildys, kur kas jautresnis pasidarês dël per pietus iðgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos groþio, vakaro ramybës, skaudþiai ilgisi kitokio, graþesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tà vakarà jis susimàsto, pasiþiûri á save ið ðalies, ypaè ið to taðko, kai” vienàkart tavês nebebus”. Ir tada Gvildá, kaip ir daugelá J.

Apuèio novelëse vaizduojamø kaimieèiø, ima draskyti dvi jëgos: gyvenimo bûdas ir savo veiklos aukðtesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su sàþine. Ypaè stipriai þmogø veikia sàlytis su gamta ir ásiklausymas á save, savo gyvenimo, vidinës bûsenos analizë. Sumaterialëjimas, susmulkëjimas nuaidi kaimiðkos prigimties personaþø sieloje graudþiu liûdesiu, skaudþia aimana.

Tà liûdesá dar labiau stiprina gráþimas mintimis á kasdien tolstanèià vaikystê, kuri “persekioja kiekvienà liûdesio ar ilgesio valandà”. Galbût Gvildþio kopimas á kalnelá irgi gali bûti siejamas su vaikystës prisiminimais: atsigræþi nuo pasiektos gyvenimo aukðtumos á praeitá ir pamatai ten save. Apie vaikystæ J. Aputis kalba metaforiðkai kaip apie ðaltiná, kuriame netrûksta tyro vandens iðtroðkusiai ðirdþiai pagirdyti. Þmogus, prisiminimø veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”, nekasdieniðkas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiðkas.

Iðtrauka baigiama uþuomina apie Sizifo akmená. Ið legendos þinome, kad

Sizifui sunku ritinti akmená á kalnà, nëra jokios vilties pasiekti kalno virðûnæ ir baigti kanèias, kasdien vël bûtina pradëti viskà ið naujo. Taip prakeiktas Sizifas. Panaði ir Gvildþio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir jo vargø kalnelis ne pats aukðèiausias (Ðatrija dunkso tolumoj). Sakinys “bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo þmogaus pareigas, atsakomybës supratimà, jo kantrybæ, iðtvermæ ir didþiulæ viltá, kad gal bus kitaip.

Novelës epigrafu paimta iðtrauka ið liaudies dainos. Pirmiausia – tai þenklas, paryðkinantis kaimiðkàjà novelës tematikà. Ilgøjø balsiø dominavimas leidþia manyti, jog dainuojama tæsiamai, o toks dainavimo bûdas atspindi ilgesingà dvasinæ bûsenà. Tà ilgesá, kaþkoká nerimà, gal ir liûdesá nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) þodþiai. Pati to trijø þodþiø junginio prasmë byloja apie nepasitenkinimà esama padëtimi, norà sugráþti ten (pas artimuosius ar á vaikystæ), kur ramu, jauku, kur tikimasi rasti paguodà, uþuovëjà nuo gyvenimo negandø. Taèiau tokia liaudies dainoje pabrëþta liaudies viltis yra visiðkai prieðinga tam, kas

Gvildþio laukia jo namuose. Vadinasi, nebëra senojo kaimo, senø bendravimo tradicijø, senos sampratos apie ðeimà. Senojo kaimo griovimas, jo graþiøjø tradicijø nykimas – viena ið J.Apuèio kûrybos problemø, kuri novelëse vaizduojama tiesiogiai arba iðryðkëja ið potekstës, ið atskirø uþuominø.

Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apuèio kûrybos tematikà, susietà su kûrinio problematika ir nuotaika.

Taigi nagrinëtoje novelës “Horizonte bëga ðernai” iðtraukoje atsispindi daugybë J.Apuèio kûrybos bruoþø: polinkis raðyti kaimo tema ir vaizduoti netradicinio þmogaus vidiná konfliktà, meistriðkai analizuoti psichologinæ pagrindiniø personaþø bûsenà ir kurti elegiðkà novelës nuotaikà, pabrëþti þmogaus ryðá su gamta, iðryðkinti iðsilaisvinimo ið kasdienybës idëjà.

J.Aputis meistriðkai kuria iðkalbingos tylos, laukimo, neþinios, artëjanèios grësmës nuotaikà. Iðtrauka pilna simboliniø detaliø, uþuominø, kuriø prasmë iðryðkëja ið konteksto arba paliekama paèiam skaitytojui sprêsti.

J.Baltruðaitis “Bûties psalmë”

Eilëraðtis gimæs ið gilaus poeto susimàstymo apie egzistencijà, gyvenimo prasmæ. J.Baltruðaièio lyrinis “að” tarsi apþvelgia gyvenimà vienu mirksniu: “Todël neliûdëk ramunële, / Kad tu suþydëjus nuvytai”. Kaip viskas ðioje þemëje laikina, nepastovu. Ðiai minèiai pagrásti poetas pasirinko gëlës þiedo mirtá – tai þemiðka realu.

Mintis plëtojama màstant filosofiðkiau, vaizdas gilëja: “Neslûgsta bûtis ir nesenka…”. Poetas pasirinko kontrastingà komponavimà: gyvenai –

nuvytai, gráþimas á bûtá – grimzdimas á jà… Kûrëjo þmogus kalba apie greità mirtá to, “kas menka”. Jûros vilnys visada pagauna silpnesná.

Gyvenimo laikinumà pabrëþia pasirinktas þodþiø pasikartojimas: jis patvirtina suvokimà ( “truks amþius…”, “truks mirksná…”).

Treèiasis posmas – eilëraðèio kulminacija. Poeto þmogus màsto apie

Dievà, þmogaus ir þemës vienybæ. Iðplëtotas meninis vaizdas siejasi su

Biblijos motyvais: “ji liepsnà ir dûmus suvienys…”. Taigi þemë gyvybinga, jos galia – þmogus. Puoðnia metafora poetas tai iðsako: “<…> ásakymà ruoðæs,/ ne bergþdþias þelmuo vienadienis…”. Þemë – tai sakrali ðventa vieta, todël “jo þiedu jos aukuras puoðias…”. Bet þemëje þmogus kenèia. Nuo to neapsaugotas në vienas, todël mes “pasviræ, nuvytæ, nualæ”. Trys pasikartojanèios dalyvinës konstrukcijos, neigimo reikðmæ turintys prieðdëliai pagilina anksèiau iðsakytà mintá. Paskutinës eilutës nuteikia pesimistiðkai: mes gráþtame ten, ið kur atëjome (o gal gráþimas á mirtá yra savotiðkas mûsø laimëjimas?).

Autorius palieka mintá nebaigtà (daugtaðkis). Atsakymo nëra: kiekvienam duota paèiam pamàstyti laikinumà, nepastovumà, laikinybê.

Žmogus novelëje “Polaidis”

Gamta diktuoja þmogui darbus ir ðventes. Senolis Dryþa mistiðkai, paslaptingai, ðventai bendrauja su þeme (“ <…> ginti jà, kaip gina paukðtë savo jauniklius”). Gamtos ir þmogaus sàlytis – tai sàlytis su darbais, kaukais artimaisiais, paèiu savimi. Kodël Juozapas Dryþa pasaulá sudievina?

Meilë visam, kas gyva, ûkininkui suteikia dvasios pilnatvæ, harmoningà bûtá. Atiduodamas save þemei (alaus darymas, berþyno prieþiûra, atnaujinti kapeliai), þmogus alsuoja, dvasiðkai tobulëja, dvasiðkai augina save.

Juozapo Dryþos gyvenimo dvasinës ir moralinës vertybës – tai meilë ir prasmingas darbas.

Ryðkios tekste emocinës bûsenos (pasigërëjimas,dþiaugsmas). Senojo dialogas su namiðkiais “suðiauðtas” rupaus þodþio, ðiurkðtesnio palyginimo, þemiðkø vardaþodþiø…

Ðvelnios ir ilgesingos intonacijos pasigirsta, kai autorius ið kasdienybës laiko ir erdvës pereina á jausmø apraðymà ar pasineria á gamtos pasaulá. J. Dryþa filosofiðkai màsto apie þemæ, kaip gyvà bûtybæ.

Emocingai ir ekspresyviai senolis kreipiasi á þemæ ir jos vaisius (“Ak tu juoda, gera kvieèiø þeme!”). Jo siela atvira groþiui, gëriui, neaptemdyta kanèios, skausmo, ûkininkas visà gyvenimà siekë palikti gerø darbø pëdsakus.

A.Ðkëma “Þilvinëëli”

Post modernizmas naujai áprasmina þinomà mità ir átraukia á mûsø epochos dvasiná kontekstà.

Novelë pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesèio erdvëje. Mirtis atëjo netikëtai, kaip daþnai atsitinka XX a., katastrofø epochoje. “Jo þmona neverkë. Èia negalima rodyti jausmø. Èia visi uþsidëjæ kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.

Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukë ryðio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Ðkëma mëgsta mozaikinæ kompozicijà: autorius pateikia sàmonës ir pasàmonës procesus, ávairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruoþas). Vienatvës problema – svarbiausioji novelës problema. Dëmesys sutelkiamas á trapø vidiná moters pasaulá.

A.Ðkëmos kûrybos þmogus daþnai suskilæs á keletà personaþø, kurie gyvena skirtingose erdvëse, tikrovëje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.

Penktoje dalyje tikrovë traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotëje virsta pasakos Þilvinu. Septintoje dalyje krikðèioniðkasis Dievas susipykês su Rytø religijos vaizdiniais. Miesto sumaiðtis atgrasi. Èia þmonës lyg ûþianti srovë nuteka á poþeminæ skylæ…

Vadinasi, esi tik laðas! Devintoji dalis poetiðka. Èia meldþiamasi uþ du:

“Duokite mudviem”. Taèiau gráþimas á Rojø – á praeitá – yra neámanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandëris su Mefistofeliu: “Lëktuvai krinta, sprogsta bombos…”. Tokia ðiurpi XX a. realybë – pragaras þemëje.

Meilë galëtø iðgelbëti pasaulá, Jà ir jos Þilvinà, bet pasaulis jau pasiraðë sutartá su Mefistu. Vaizduotë vël graþina jaunystæ á namus. Vël, kaip ir pradþioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas graþu, amþina, prasminga, yra gimæ ið meilës: ir “plonutëliai mezginiai”, ir “iðdroþinëti

Kristûs”…

Lietuviø partizanø dainos

Sunkiais pokario kovø metais partizanø dainas dainavo ne tik rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos ið lûpø á lûpas, klajojo rankraðtiniais nuoraðais. Daugiausiai tai buvo anonimiðki kûriniai, tik kai kurie pasiraðyti slapyvardþiais. Juos kûrë ypatinga jaunimo dalis –

idealistai. Jø posmai gimë ne patogiame kambaryje, ant raðomøjø stalø, o siauèiant darganoms, pasidëjus lapelá ant ðautuvo buoþës, slepiantis þeminëje, klausantis mirties alsavimo.

Ne visi jie buvo poetai, bet kûrë dainas, kad lengviau bûtø iðtverti.

Todël ðie kûrinëliai dideliu meniðkumu nepasiþymi. Jie primena liaudies dainas tiek savo tematika, tiek savo menine iðraiðka. Kaip pavyzdys galëtø bûti “Suðaudytos dainos”. Jose iðdainuojama meilë Tëvynei, artimiesiems, atsisveikinimo graudulys, namø bei mylimøjø þmoniø ilgesys, mirties nuojauta. Ðiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:

Ir kada þemelë bus nuo kraujo soti,

Ir kada sugráði tu su þirgeliu,

Atneðiu vandens tau moliniam àsoty,

Duosiu nusiðluostyt rankðluosèiu dailiu.

Ypaè daþnas dainose gráþimo motyvas. Lyrinis “að” lygina save su paukðèiais. Bet jie yra laimingesni: iðlëks ir vël sugráð. O apie save sako:

Neþinau tik að, motule,

Ar pabelsiu á duris.

O jeigu ir gráð, nebebus kam durø atidaryti, niekas nelauks prie varteliø, veltui vardà ðauktø, nes motinëlë toli, Urale, o tëtis ðaltuos kapuos. Retoriniais klausimais iðsakomas skundas ir skausmas (“Kas nuvargusá paguos? Kas dainelæ padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose, ðiuose kûriniuose gausu deminutyvø, epitetø. Daþni ávaizdþiai rûtos, þirgelio, paukðèiø… Visa tai dainoms suteikia nuoðirdumo, paprastumo, sukelia graudulá, kad prabëgs graþios jaunystës dienos, o ðirdá pasiliks tik skriauda.

Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane

“Meisteris ir sûnûs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sûnûs” – tai linksma knyga apie kaimo amatininkus, du gerus draugus meisterá Deveikà ir siuvëjà Krizà. Jiems bûdingos geriausios liaudies savybës: ðviesus, optimistiðkas poþiûris á gyvenimà, linksmumas, kûrybiðkumas, nagingumas, kova uþ laisvæ, neapykanta prispaudëjams.

Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visà sielà ádeda droþdamas kryþius, margàsias skrynias, lazdas ir kitkà. Nuo kitø amatininkø skiriasi kûrybiðkumu, gebëjimu daryti graþius daiktus. Deveikai darbas –

tai kûryba, daþnai ir pinigø neima, svarbiausia jam, kad kûriniai teiktø þmonëms dþiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buièiai reikalingus daiktus, bet ir tokius, kuriø sumanymas kyla ið svajoniø, fantazijos (pvz., pagamina paukðtá). Moka prakalbinti medá, ákvëpti jam gyvybës: “Nepajunti – ið po drûþliø, ið medþio ðerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau juda pirðtai”. Taip gimsta dievukø, kareiviø, þvejø figûros. Stovi apylinkëje jo darbo kryþiai ir dþiugina þmones. Tai tikras kûrëjas. “Jo net ðirdis sudreba, kai paima berþo ar liepos gabalà. Jis ilgai ðildo medá rankose, o jo pirðtai taip ir nieþti kà nors iðdroþti”. Laimingiausias

Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypaè pavyko lazdas iðdroþti! Rangosi gyvatës, raguotasis ðëtoniðkà snuká rodo, ávairûs paukðèiai tarytum gyvi.

Ant lazdø sutupdë pusæ rojaus ir pusæ pragaro gyventojø. Kûryba –

prasmingiausia gyvenimo dalis.

Taèiau Deveika negali kurti uþsakytas. Kûriniai gimsta tik tada, kai jo krûtinæ kaþkas “kelia”. Kai meisterá apima ákvëpimas, jo niekas nemato daugelá dienø. Kartais net namus palieka, norëdamas pabëgti nuo alinanèios kasdienybës, kur jo nesupranta, taèiau pareiga uþdirbti duonà gràþina atgal. Taigi kûrëjas patiria nemaþai prieðtaravimø tarp menininko polëkiø ir ðiurkðèios realybës.

Meisteris labai mëgsta pabuvoti gamtoje, ypaè sekmadieniais. Jos groþis skatina kurti. Galvoje jam kyla ávairiausiø minèiø, ir diskutuoja su krizu apie gyvenimà, laimæ. Meisteris þmogaus laimæ lygina su paukðèiais: “Mat jie be vargo sukinëjasi. Jeigu þmogus kada nors bus toks – vot tai bus laisvas”. Paukðtis – vienas jo kûrybos simboliø.

Deveika mëgsta bendrauti. Praeidamas pro þmones kiekvienà uþkalbins:

vienà paglostys, kità ugnies pypkei prisidegti papraðys, mergaites paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraðirdis: slaugo sumuðtà draugà Krizà, labai liûdi jam mirus, “net saulë darosi tamsi”.

Deveika – tai vienas poetiðkiausiø P.Cvirkos herojø. Jo paveikslu raðytojas atskleidë þmogaus dvasiná tvirtumà, atsparumà, kûrybingumà ir mokëjimà juoktis.

Lietuva iðeivijos poezijoje

Iðeivijos poetai – tai B.Brazdþionis, J.Aistis ir kiti. Bûdami toli nuo

Lietuvos, jie jautësi lyg tremtiniai ir raðë eilëraðèius, pilnus meilës ir ilgesio Tëvynei.

B.Brazdþionio eilëraðtyje “Auka” Lietuva vaizduojama lyg tolima, nepasiekiama vizija. Jo gimtinë ten, kur “balta palinkusi tëvø obels ðaka”.

Lyriniam subjektui be jos troðku èia, uþ okeano. Graudu, kad “dienø pakrantës” vis tolsta. Kitame eilëraðtyje “Ðaukiu að tautà” poetas mato

Lietuvà uþguità, paniekintà, “blaðkomà it rudenio lapus” ir ðaukia “lietuvá burtis prie lietuvio”, pamirðti kerðtà, kad ðis nekristø ant vaikø. Tik tada tauta iðliks.

J. Aisèio “Vienas kraujo laðas” – miniatiûrinis eilëraðtis, kurio pagrindinë mintis – skausmas dël neávykdytos pareigos tëvynei. Atrodo, tiek maþai tereikëjo: tik vieno kraujo laðo, tik vieno þodþio. Tai pasiaukojimo ávaizdþiai. Nors visi þadëjo mirti uþ Tëvynæ, bet liko tik paþadai…

Eilëraðèiu “Tu vis” poetas kreipiasi á Lietuvà, tokià iðdidþià, kupinà vilties. Jis tiki, kad ateis diena, kada Tëvynë atgims. Tai nusakyta palyginimu: ateitis “kaip kriðtolas tyriausias”.

K.Bradûnas ðià mintá tarytum pratæsia eilëraðtyje “Apeigos tautos ðventëje”. Poetas lyg stebuklo laukia tautos prisikëlimo ir dþiaugiasi, kad

Lietuva “kyla ið liepsnos ir pelenø”. Ten ðlama tëviðkës sodai, þvaigþdës klausosi þemës dainos. Garsi Lietuva savo praeitimi, kur “miega ðventi àþuolai”. Ir atsiranda netikëtas prisipaþinimas: “Kaip gera…”. Gera, kad yra tokia ðalis ten, vësioj, begalinëj ðiaurëj.

Eilëraðtis “Pakeliui” – tai apibendrinimas visø iðeivijos poetø gyvenimo. Juos likimas lyg þolæ iðrovë, bet liko ðaknys ten, Lietuvoje, kur sugráþt ir aklas kelià þino.

K.Binkis “Atþalynas”

K. Binkio “Atþalynas” – tai drama apie moksleiviø gyvenimà. Pagrindinis konfliktas – tai doro, neturtingo jaunuolio susidûrimas su jam svetima miesèioniðka aplinka. Kûrinys turëjo ir tebeturi didþiulá pasisekimà, nes dramaturgas atskleidë tikràsias ir tariamàsias vertybes. Jau pavadinimas

“Atþalynas” reiðkia autoriaus ðviesø poþiûrá á jaunuomenæ. Raðytojas tiki, kad jaunoji karta bus tokia, kokie jos pagrindiniai herojai Petras ir

Jasius. Ðiais paveikslais autorius ir atskleidþia tikràsias vertybes:

pagarbà darbui ir paprastam darbo þmogui, mokslo vertæ, tikrosios garbës ir draugystës supratimà, sugebëjimà pasiaukoti.

Petras – tai naðlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dëdæ inþinieriø ir draugauja su neturtingo kupriaus sûnumi Jasiumi – gabiu, darbðèiu jaunuoliu, svajojanèiu apie lëktuvus. Dingus auklëtojo 100 litø, Petras, norëdamas iðgelbëti apkaltintà draugà ir klasës garbæ, netikëtai prisipaþásta paëmæs pinigus. Po ðio ávykio dëdë já iðvaro ið namø. Vaikinà priglaudþia siuvëjas Þiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiðkai. Petras ásitikinæs, kad kiekvienas darbas yra graþus, kad “mokslas kaip vanduo, kaip oras turi bûti visiems… Mokslas privalo ne pelnà, bet ðviesà þmogui teikti”. Jis kuklus, santûrus, nes niekam apie savo poelgá nesako.

Paaiðkëjus, kad jis nekaltas, nesijauèia didvyris. Jaunuolio manymu, visa, kas daroma ið ásitikinimø, yra paprasta, o ne herojiðka. Jo poelgis – tai tikrosios draugystës ir tikrojo taurumo pavyzdys.

Á Petrà panaðus Jasius, kuris labai sunkiai gyvena, bet siekia mokslo, turi svajonæ, yra geras draugas. Sunkià valandà Petrui padeda ir Aldona (ji atsiunèia laiðkelá: að netikiu). Auklëtojas Tijûnas myli savo mokinius, jiems padeda (net ir Petrui po tariamos vagystës). Bet daugiausiai Petrui padeda gerasis siuvëjas Þiogas, nepabûgæs priimti “vagies”.

Autorius, parodydamas Keraièiø ðeimà, atskleidë tariamàsias vertybes.

Tai tikra miesèioniðka ðeima: jie nemoka gerbto doro, darbðtaus þmogaus, në nemano ginti pakliuvusio á bëdà Petro. Keraitienë, Petro dëdienë, tipiðka poniutë, kuriai svarbiausia “gero tono” vadovëliai, prancûziðka pudra, tarnaitës. Stebisi, kad neturtingieji siekia mokslo (“Pramoktø amato – ir gyventø sau”). Skuba pasmerkti Petrà, sakydama: “Vagis mano ðeimos þidinio slenksèio daugiau neperþengs”. Taèiau, iðaiðkëjus nekaltumui, nori pasidalinti garbe. Ji þmones vertina tik pagal turtà ir kilmæ, todël, jos manymu, Jasius negali bûti Petro draugas, nes jo tëvas batsiuvys, o sûnënui atsisakius gráþti pas dëdæ su panieka mesteli: “Kriauèius buvai, kriauèius ir liksi”.

Vis dëlto dramoje laimi þmoniðkumas. Tariamas vertybes áveikia tikros.

J.Gruðas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinë tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.

prûsø kovos su kryþiuoèiais. Siuþeto pagrindas – garsus 1260-1274 metø

Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendþiamos visais laikais aktualios problemos: pasiaukojimas dël Tëvynës, tautos ir asmenybës laisvë, tauraus, humaniðko þmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs, patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ (tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviø paproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams.

Tautos tragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas. Vis gilëja prieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikerta su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasi su kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà.

Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga á prûsus Manto suþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jà vesti, nors jiedu jau turi sûnø.

Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsai ant lauþo sudegina buvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamas sugriauti prûsø vienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugoti nepavyksta. Samilis iðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs ið nelaisvës Herkus neranda

Kristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vado mintis pasiekti asmeninæ laimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilë tëvø þemei stipresnë uþ viskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus á kovà su kryþiuoèiais.

Taip baigiasi tragedija.

Mantas – tragiðka asmenybë. Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimi visus mûðius, bet nepajëgia áveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisvius aukoja dievams, kai trûksta artojø; sudegina laivà dievø garbei, o jis reikalingas kovai; susidegina Koltis, o buvo puikus genties vadas…). Mantas supranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai.

Prieð jà sukils visa Europa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta.

Nepajëgia iðgelbëti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia traukti burtus. Kovoja prieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus gali narsiai ginti tëvynæ, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës

– nori vesti Kristinà, bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negali nutraukti Karaliauèiaus apsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties, nes kariauja uþ Prûsijos laisvæ, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugoti asmeninæ laimæ, bet Kristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Ir kam tada atkerðyti uþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Manto tragedija: jis vadovauja prûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumà ir jø atsilikimà.

J.Aputis “Erèia kur gaivus vanduo”

J.Apuèio novelës “Erèia kur gaivus vanduo” tema – iðsiskyrimo graudulys. Iðsiskyrimas yra skausmingas, nes skirtis tenka tiems, kuriø gyvenimas glaudþiai susijæs.

Kokia ðio pavadinimo prasmë, sunku tiksliai pasakyti. Tiesiogiai “erèia” reiðkia “tuðèià vietà, aikðtê, iðkirstà laukymê”. Novelëje apraðyta, kaip juodo miðko viduryje buvo iðkirsta kvadratinë erèia. Dabar ten stovi vieniða sodyba, joje gyvena ne tik þmonës (tëvai ir dvi dukterys), bet ir gyvuliai (ðuniukas, karvë, viðtos), ðlama trys àþuolai, auga vyðnios, yra uþtvanka, lieptas, raudonø dobilø laukas. Viskas taip parasta, bet kartu ir brangu, nes mergina iðvyksta. Nors retsykiais gráð, bet “nebegalima iðvaþiavus sugráþti taip pat”. Ðis tylus, graudus atsiskyrimas verèia manyti, kad erèia – tai tikriausiai tëviðkë, ta vieta, kur semiamës dvasios stiprybës kaip gaivaus vandens.

Iðvykti vyriausiajai labai sunku. Visi tà dienà elgiasi neáprastai:

motina neðiojasi dukros iðaugtinæ suknelæ, tëvas sëdi po àþuolu, seserys maudosi, bet didþioji beveik nebendrauja su maþàja. Niekas nenori kalbëti apie iðsiskyrimà. Bet tyla visus slegia. Merginai iðvaþiuojant á miestà mokytis, neþinomas gyvenimas kelia virpulá. Ji jauèia, kad negalës atitrûkti nuo namø, kad ta tyli erèia, metams bëgant, jà trauks vis labiau ir labiau. Tokiu bûdu iðryðkëja pagrindinë mintis – sunku iðvaþiuoti ið namø, tik netekimai mus iðmoko vertinti tai, kà turime.

Moteris Žemaitës apsakyme “Marti”

Apsakyme “Marti” Žemaitë vaizduoja moters beteisiðkumà pobaudþiaviniame kaime. Ði tema atskleista Katrës ir senosios Vingienës paveikslais. Abi moterys savaip gyvenimo nuskriaustos. Pirmoji priversta iðtekëti uþ nemylimo vyro, tuoj po vestuviø supranta, kas jos laukia naujoje vietoje.

Tik priekaiðtai ir patyèios. Antroji taip pat kenèia despoto vyro priespaudà, bet jos likimas ne toks skaudus. Dvi moterys – du likimai.

Bet skiriasi ne tik likimai. Raðytoja parodo, kokie kontrastingi jø charakteriai, kaip skirtingai jos kalba ir elgiasi.

Në vieno karto Katrë neiðgirsta ið savo uoðvës ðvelnaus, paguodþianèio þodþio. Vingienës kalba ðiurkðti, grubi. Ji iðvadina marèià pajuodële, didnose, tingine.

Visai kitokia Katrë. Ji ðvelni, mandagi, paslaugi. Pirmàjá rytà po vestuviø ðiurkðèiai aprëkta, marti mandagiai atsipraðo: “Dovanok, mamulële, uþ mano atsikëlimà netikru laiku”. Vingienës þodþius lydi darbai. Kaip þiauriai ji pasielgia su vargðu piemenuku! Tik tûþminga, kietaðirdë moteris taip gali pasielgti.

Tuo tarpu Katrës ðirdis kupina gailesèio ir uþuojautos. Jai gaila ne tik nuskriausto piemenuko. Ji net jauèia Vingienê, vestuviø rytà pamaèiusi, kaip ði vargiai miegojo, “galvà ant þidinio padëjusi”.

Susirgus Katrei, anyta maþai tekreipia dëmesio á jà, “giltiniø popûèiu iðvadinta, net arbatos iðvirti nenori, tik siurbsto degtinê ir “þadëtosios valandëlës” laukia”. Atrodo, kad jos krûtinëje – ne ðirdis, o ðaltas akmuo.

Kito nelaimë jos nejaudina.

O Katrei abejingumas svetimas. Ji ilgisi meilës, ðilumos, su grauduliu prisimena paliktus namus ir artimuosius: “Bevelyèiau varlele ðokavusi, neko tokiø beðirdþiø nagus pakliuvusi… Eisiu prie tëveliø, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailës…”.

Labai ryðkus senosios Vingienës bruoþas – nevalyvumas. Namuose didþiausia netvarka (net vestuvëms neapsikuopë), Jonuko marðkiniai “ðuns neperkandami, pernai skalbti”. Katrei papraðius Jonà nupirkti turguje muilo, uoðvë piktai atrëþë, kad amþiø baigia nugyventi be muilø. Tik labai didelë tinginë gali taip gyventi.

Katrë ir ðiuo atþvilgiu didþiausia anytos prieðingybë. Ji visada ðvari, tvarkinga, “kaip ið pieno plaukusi”. Net Vingiø “kiaulininkà” aptvarkë:

“Indai surikiuoti á kertes… Lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, …

keliomis rûtø ðakelëmis apkaiðyti, asla sausa”.

Darbðtumas – patraukliausias Katrës bruoþas. Ir namuose, ir ðienapjûtës metu, ir rudená matome jà pluðanèià, dar ir Vingius raginanèià dirbti.

Kontrastingais Katrës ir Vingienës paveikslais Þemaitë smerkë apsileidimà, tingëjimà, neþmoniðkumà ir aukðtino ðviesius lietuvës moters bruoþus.

V. Krëvë “Skerdþius”

Pagrindinio veikëjo charakteristika

V. Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà

Tai ðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèioje apsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasi per visà kûriná. Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungës daþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja…”, tai ten, kur skerdþius pasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”.

Linksmai ðlamëjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dûminë jo pirkelë, nors neturi senelis jokio turto, nors þmonës mëgsta ið jo pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimo dþiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas.

Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûto gera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”. Jo kalboje daugybë vaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autorius ádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuose ganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapais paskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.

Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos, kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø.

Lapinas – tai tiesiog vaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuo tikrovës. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuose vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie miðkinius, kurie þmones paklaidina.

Pasakodavo ir apie senovæ vis pagràþindamas, kai girdavo galingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkø nebijodavæ. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti bijodavæ. Sunku skerdþiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis, bet pramanytus dalykus taip átikinamai pasakodavo, kad suvedþiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiðka pramoga: “linksmas tokiais atvejais bûdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”.

Skerdþius yra geraðirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogus privalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti gyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi su darbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka, treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka ið karklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinas megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas, bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievo dovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.

Lietuviø liaudies pasakos, jø analizë

Didþiausià lietuviø liaudies pasakojamosios tautosakos dalá sudaro pasakos. Tai pasakomieji fantastiniai kûriniai, kuriø svarbiausias bruoþas yra meninë iðmonë. Lietuviø liaudies pasakos þanriniu atþvilgiu labai ávairios: tai þvëriø, legendø, kvailo velnio, juokø, formuliø, melø, stebuklø pasakos. Jos skiriasi veikëjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.

Žvëriø pasakø pagrindiniai veikëjai yra þvërys, gyvuliai, paukðèiai, retkarèiais þuvys, ropliai, vabzdþiai, medþiai, grybai, kai kada ðalia jø –

ir þmonës. Paèiais seniausiais laikais ðios pasakos priklausë mitams, buvo ðventos. O vëlesniais laikais á gyvûnus nebuvo þiûrima kaip á ðventus gyvius, todël imta pasakoti juokingus jø nuotykius.

Maþiausiai nuo tikrovës nutolusios juokø pasakos, kuriose daþnai iðjuokiamos ávairios þmoniø ydos: kvailumas, tingumas, melagystës, pasipûtimas ir t.t. Vaizduojamas tarsi realus tikroviðkas pasaulis, jo buitis, tik patys ávykiai tokie absurdiðki, visa pramanyta, netikra, kaip ir turi bûti pasakoje.

Paèios originaliausios ir ádomiausios yra stebuklø paskos. Pasaulyje jø priraðyta ðimtai tûkstanèiø, taèiau siuþetø tipø Europos, ið dalies ir

Azijos tautø folklore yra tik apie porà ðimtø. Pagal siuþetà sàlygiðkai iðskiriamos trys pasakø grupës: pasakojama apie susidûrimus su antgamtiniais prieðais (slibinu, ragana…), apie vedybas su nepaprastos kilmës þmona (gulbe, varle…) ar vyru (þalèiu, gaidþiu…), apie sunkius uþdavinius ir nepaprastus pagalbininkus.

Savièiausios lietuviø liaudies pasakos yra “Eglë þalèiø karalienë”,

“Sigutë”, “Dvylika broliø, juodvarniais lakstanèiø”, “Devyni broliai ir sesuo Elenytë” ir t.t. Jose yra uþkoduotos mûsø senoliø elgesio prasmës, poþiûris á gyvenimà ir t.t. Pasiþiûrëkime, kas gi svarbiausia, mokslininkø

V. Kropo, B.Serbelytës, S.Matulaitienës nuomone, pasakose

Pasakos parodo, kad tam tikromis aplinkybëmis þmonës elgiasi teisingai ar neteisingai. Geras ar blogas elgesys – sprendþiama ið rezultatø.

Svarbiausias skiriamasis þanrinës stebuklinës pasakos bruoþas yra kompozicija: pasaka daþniausiai prasideda trûkumo glaustu apraðymu, toliau kova su antipodu (antiherojus) siekiant tikslo ir trûkumo paðalinimo.

Kompozicijos centras – herojaus iðbandymø sistema: pirmiausiai patikrinamos jo asmeninës savybës, elgesio normos. Tolesni iðbandymai vis sunkesni, paskutinis yra lemiamas ir sunkiausias, taèiau herojus trûkumà paðalina.

Savita stebuklinës pasakos erdvë- du skirtingi pasauliai: herojaus namai (“savas”) ir antipodo veiklos laukas (“svetimas”). Tiesa, ðios erdvës kartais sutampa, kai herojus su prieðininku gyvena drauge (naðlaitë ir pamotë ragana). Savo erdvëje herojus saugus, o svetimoje arba bûnant su prieðininkais po vienu stogu jam gresia ávairûs pavojai: gali nuþudyti, uþburti, atimti vertybes, atskirti nuo brangiausiø þmoniø ir t.t. Svetimøjø pasaulis – tai utopinë erdvë, mitiniø bûtybiø buveinë, kuri daþniausiai esti uþ tam tikros ribos: uþ miðko, lauko, upës, jûros, o tamsiu paros metu (ypaè vidurnaktá) – pirtis, jauja, negyvenama troba. Tarp dviejø pasauliø –

savo ir svetimo – esti pereinamoji teritorija. Tai giria, þydinti pieva.

Ðioje erdvëje vyksta herojaus iðbandymai. Stebukliniø pasakø veikëjus galima suskirstytu á tris grupes: 1) herojus ir jo artimieji, 2) antipodas ir jo artimieji, 3)neutralûs veikëjai. Pagrindinis pasakos veikëjas, atlikæs pirmàjà uþduotá, tampa herojumi. Uþduotys ávairios: vienomis tikrinami gebëjimai, kitomis – jëga, gudrumas ir t.t.

Jas gali skirti antipodas, herojaus artimieji, pats herojus (dvylikos broliø sesuo pasisiuva marðkinius). Herojus yra silpnesnis uþ prieðininkà, bet didesnio intelekto, doras (pvz., pasidalija duonos riekele, teisingai paskirsto grobá ir t.t.). Atlikæs pirmàjá iðbandymà, jis ágyja stebuklingà daiktà, kuriuo naudodamasis áveikia sudëtingas kliûtis.

Herojus laimi, kai klauso protingø patarimø, teisingai elgiasi. Jo nesëkmës – klaidø rezultatas (nesilaikë draudimo, paproèiø, elgesio normø ir pan.). Keblioje situacijoje herojø gelbsti atsitiktinai sutiktos stebuklingos bûtybës, daþniausiai seneliai, atsiskyrëliai. Ðie neutralûs veikëjai pataria, dovanoja stebuklingus daiktus.

Dovanotojai – þmogaus iðmintingumà liudijantys asmenys. Ðiose pasakose esti ir pagalbininkas. Juo yra paukðtis, gyvulys, þmogus. Personaþas, su kuriuo herojus kovoja, siekdamas tikslo, vadinamas antipodu (antiherojumi). Teritorijos ir giminës poþiûriu tai visiðkai svetima bûtybë, nors gali gyventi vienoje ðeimoje su herojumi (ragana).

Antipodo pavyzdþiu mokoma, kaip vienu ar kitu atveju nedera elgtis.

Taigi þymaus pasakø tyrinëtojo V.Kropo nuomone, visos stebuklinës pasakos panaðios veiksmo grandimis, veikëjø poelgiais.

Gamta ir þmogus K.Donelaièio “Metuose”

Taigi matai, kaip þmogiðkasis trumpintelis amþis

Žydinèiom ir krintanèioms prilygsta þolelëms.

K.Donelaitis

Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasaros darbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikus atskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus

“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasmina þmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþas gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogaus nepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai, todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”, rudená “nuo mûsø atstodama ritas”… Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos bûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjø

K.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledais uþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.

Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtos judëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui, juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, ant dangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”.

Taigi saulelë, beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jos priklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimo bûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todël suvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandras taiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydami þemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –

bûrø nuotaikø, paþiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: ja dþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasaulio tobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas su augalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau þmogus paguodþiamas, primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savo pabaigia”.

Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþas þadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðies braðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkina ðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas, nuolat kintantis. K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliø vaizdingumo.

Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jø darbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangos sukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –

linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui, nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëra tapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokios áspûdingos rudeniðkos aliteracijos:

Vyþos su blogais sopagais vandená siurbia

Ir bjaurius purvus kaip teðlà mindami minko.

Kiekvienas metø laikas – alegoriðkas þmogaus gyvenimo tarpsnis (pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo – subrendimo metas, þiema –

senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas ið esmës nesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdai lyriniai ir pamokantys.

Miðkas ir lietuvis A.Baranausko “Anykðèiø ðilelyje”

Lietuviø poezijà kûrë þmonës, iðëjæ

Ið gamtos, ið giriø, ið dûminiø pirkiø…

S.Geda

Savo ðedevrà – “Anykðèiø ðilelá” – A.Baranauskas paraðë per dvejas atostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiðkas: pavaizduoti miðkà, kurio jau nebëra. Gamtos tema visame kûrinyje persipina su gimtojo kraðto, su baudþiavinio iðnaudojimo ir carinës priespaudos naðtà velkanèio liaudies þmogaus tema. Poema prasideda elegiðka, raudas primenanèia lietuvio aimana dël iðnaikinto ðilo, dël niokojamos Lietuvos:

Kalnai kelmuoti, pakalnës nuplikæ!

Kas jûsø groþei senobinei tiki?

Kur toj puikybë jûsø pasidëjo?

Poetiðkas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykià nuotaikà, bet ir liaudies þmogaus sielvartà, skausmà dël iðnaikinto miðko.

Skujom, ðakelëm ir ðiðkom nuklotà

Kepina saulë nenaudingà plotà,

Á kurá þiûrint taip neramu regis.

Lyg tartum rûmas suiræs, nudegæs,

Lyg kokio miesto iðgriûvus pustynë,

Lyg kokio raisto apsvilus kemsynë!..

Visoje poemoje ryðkus liaudies þmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos ryðys. Panoramiðkai apþvelgti metø laikai, epochø kaita, dramatiðki istorijos posûkiai. Kaip ryðkus dþiaugsmo ir ðviesos kontrastas iðsilieja didþioji kûrinio dalis nuotaikingais liaudies þmogaus prisiminimais apie senovës Lietuvà, iðtekines girias: “Miðkan, bûdavo, eini – tai net aká veria, / Vat taip linksmina dûðià, uþu ðirdies tveria…”. Dabarties plikiems kalnams prieðpastatomas senovës didþiø ir graþiø giriø vaizdas – su jø spalvomis ir kvapais, su jø garsais ir neáprasta tyla. Liaudies þmogus tik ir gali pamatyti tokias margaspalves grybø ðeimynas, uogienojus, medþius.

Èia viskas sugyvinta, tarsi primena valstieèio neámantrø gyvenimo bûdà:

minkðtuèiukai samanø patalai priglaudþia uogienojus, “voveruðkø leikelës …

sarmatlyvai kyðo”. Èia ir valstieèio daina apie baravykà – “grybø pulkaunykà”. Nuo liaudies pasaulëjautos neatskiriami ir medþiø vaizdai.

Todël ið lietuviø liaudies pasakø ir Eglës, þalèiø karalienës, epuðës, àþuolo, uosio aimana. Èia pat paþodþiui pakartoti lietuvio mëgiami medþiø, krûmø palyginimai: graþûs, artimi þmogui krauju varvantys putinai, krûmai þole barzdoti. Þmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir sudëtingiausios girios, pievø, laukø kvapai. Jis nuo seno ápratæs gamtoje pastebëti netikëèiausius dalykus, jam gamta yra gyvybës, groþio harmonija.

Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi ðventovë. Jis sugeba pajusti miðko garsø, balsø sàskambá ir dþiaugsmingais, ir liûdnais akordais: “Ai siaudþia garsiai miðkas, netil kvepia gardþiai. / Siaudþia, uþia ir skamba linksmai, dailiai, skardþiai”. A.Baranauskas pirmasis mûsø poezijoje prabilo apie liaudies þmogaus sugebëjimà pamatyti gamtos graþumà.

Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esàs gamtos dalis, taèiau jam svetimas giriø, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruoþas: “nei vieno liemenio lietuviai nekirtæ, jëg tik stuobriai papuvæ savaime iðvirtæ”, “po urvus sausus lauþus kûræ”, “ne leninës, ið ðakø buvo pintos durys”, ir nei ðakelës “dykai nepraþuvo”.

Èia ypatingai ryðkiai atskleista liaudies þmogaus dvasinë pasaulëjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos groþá, iðgirsti “medþiø kalbà ðventà”, ásiklausyti, “kaip jaunas lapas ar þiedelis ant ðakeliø kraunas”, kaip “þvaigþdelës plevena, gaili rasa krinta”, bet ir nusakyti tai poetiðkais þodþiais. Kokie stiprûs þmogaus iðgyvenimai, pritilus þemiðkiems rûpesèiams, ásiklausius á trapià bûtá.

Tada tarsi liete iðsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Daþnai miðke lietuvis, ko verkia, neþino”. Prasiverþia liaudies kûrybinës galios ávairiausios kalbos, tautosakos ir tautodailës turtais: “Ið to, matai, aðaros ir atsidusimas, /

Ið to ðventos pajautos, ið to giesmës imas”. Praeities ir dabarties, lyrizmo ir realizmo, skausmo ir dþiaugsmo kontrastai poemoje perauga á dramatiðkà pasakojimà apie baudþiavos engiamo ir carizmo pavergto kraðto likimà, apie liaudies sielvartà dël kraðto nualinimo, apie rûstá dël nacionaliniø þmogaus teisiø trypimo. Tragiðki giriø niokojimo vaizdai susilieja su uþuominomis apie krikðèionybës ávedimo, karo, maro ir bado metus. Taèiau sunkiausiomis minutëmis miðkas – þmogaus draugas: “Sunkios dienos atëjæs, þmonës badu miræ, / Samanas duonon kepæ, þieves sriubon viræ

/…/ Miðkas þmoniø pasigailës, rasa apsiverkæs, / Aukðtas savo virðûnes debesin ámerkæs / Ir suðukæs: “Broliukai, ginkitës nuo bado!””. Turbût svarbiausias epinëje dalyje motyvas – nacionalinis sàmoningumas, supratimas, jog kova prieð carinæ priespaudà, nacionaliná ujimà yra meilës tëvynei árodymas: “Visos buvæ virðûnes vienybës suspynæ, / Kaip lietuvnykø ðirdys á vienà tëvynæ”. Tiek lyrinëje tiek epinëje dalyje ryðkus laisvës troðkimas, todël lietuvis mena senøjø laikø ðventàsias girias, jø galinguosius àþuolus, protëviø pagarbà miðkui, savajai þemei ir kalbai.

Todël toks didelis jo sielojimasis dël girø naikinimo, nepagaili net piktesnio þodþio tiems, kurie iðpûstijo miðkà dël pelno. Didþiulis sielvartas dël miðkø ir Lietuvos átempèiausiais akordais atsikartoja poemos pabaigoje: “Ir liko ðitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti aðarom, giesme apdainuoti”.

A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos groþá, atvërë paprasto þmogaus dvasios gelmes. Jis iðaukðtino lietuviðko nacionalinio charakterio, nacionalinës lietuviø kultûros pradus, slypinèius glaudþiame lietuvio sàlytyje su gamta.

Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Mylëk, lietuvi, tà brangià þemæ,

Kame nuo amþiø tëvai gyveno.

Maironis

Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviø tautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.

pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdus

Maironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûryboje gausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtos

Lietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai, milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos ðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kas paþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”

(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”

tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikia jëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmis paremti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,

“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæ su garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.

Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista, griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitis poetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbinga pilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitis vadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsia naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir stiprûs.

Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu vaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis…”. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis á praeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas, pakylëtas.

Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnø plaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiai uþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.

Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas, paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliau

Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –

tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /

Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,

“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsø tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantys prieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës ir sunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolima praeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais ties

Kaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.

Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapai milþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà ir skatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”

primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþia lietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviai praeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius

“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji…” Maironis kûrë màstydamas apie savøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia, verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëje miðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:

“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).

Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /

Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tu þalioji…”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Mano gimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiø atminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai malonias dainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeities atminimas.

A.Vienuolis “Paskenduolë”. Kûrinio analizë

Jei man bûtø galima gyventi ið naujo, tai tik norëèiau

Iðvengti tø savi ydø ir klaidø, kurios dabar ëda man ðirdá.

A.Vienuolis

Antanas Vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardë Þukauskas) sukûrë meniðkiausià apsakymà XX a. pirmoje pusëje apie apviltos merginos likimà.

Pasiþiûrëkime, kaip atskleista moters drama “Paskenduolëje”. Apsakymo tema-

suviliotos kaimo merginos likimas. Raðytojas sukoncentruoja dëmesá á veikëjos vidiná pasaulá, o ypaè á grauþaties dël savo poelgio situacijà.

Mintys, nuotaikos, jausmai, prisiminimai, sapnai – pagrindiniai bûdai, kuriais atskleidþiamas Veronikos charakteris. Veiksmo laikas – nuo Sekminiø iki rugiapjûtës, kai dirbama svarbiausi darbai ir rengiamos þemdirbystës apeigos. Sekminiø pavakarys. Kuriamas kontrastas tarp giedros gamtos, þàsiaganiø dainos ir Veronikos minèiø. Bëda jau suvokta, bet rusena dar viltis, kad Juozelis nepamirð. Mintys apie ateitá dar nëra niûrios. Mergina visà laikà jauèia ryðá su rugiais: rugiuose atsitinka “bëda”, rugiai ðnibþda: “Veronika, Veronika, kokia tau gëda, kokia laukia tavæs bëda”.

Rugiø ávaizdis kartojamas daug kartø: jie apraðyti nuo laibo stiebelio iki nulinkusiø varpø – nuo menkos gyvybës iki subrendimo mirèiai. Veronika turëtø ir norëtø irgi nueiti kelià iki natûralios mirties. Ji yra naðlaitë, todël jos moteriðka bëda didesnë. Kaip liaudies dainø naðlaitë, ji eina ant kapø, ðaukiasi motinos. Tik þemë, senutë, mirusi motina uþtaria Veronikà.

Danguje jà lydi Auðrinë – Vakarinë, taèiau vis gêsta lyg þvakë vëjyje – tai simbolizuoja Veronikos vilèiø þlugimà. Ji meldþiasi Marijai, keliais ðliauþioja aplink kryþiø, papuoðia já þolynø vainiku. Gamta laiko Veronikà savo prieglobstyje, perspëja ir uþtaria. Gamta yra þmogiðkai nusprendþianti. Ðtai medþiai tariasi “kaþin kà gera”, tik rytui auðtant “pradëjo þmogui palankiau ðnibþdëti”. Tik aiðku viena, kad dangus ir maldos nebegali atitolinti nelaimës. Veronika apie savo “bëdà” prisipaþásta

Juozaponienei. Nuo ðio epizodo pradeda plëtotis iðorinis konfliktas:

Veronikos nelaimë atsiduria prieð kaimo bendruomenës teismà. Tiesa, ðeimininkë tiesiogiai jos nepasmerkia: “Kokia èia kam bëda, […], – jos nuodëmë, ji ir kentës”. Veronika suvokia ne tik bëdà – ne nuodëmæ ir ne kaltæ: “Verkë, kaltës neþinodama, verkë Dievo pamirðta ir þmoniø iðsiþadëta”. Net pradëtos gyvybës þudymas “druskele” nëra suvokiamas kaip kaltë: juk nei jai, nei jos kûdikiui nebus vietos pasaulyje. Tik intuityviai Veronika jauèia, kad sukelia sumaiðtá gamtoje, kaþkuo nusikalto tai rimèiai, harmonijai, kuri vyrauja gamtoje ir kaime. Eidama keliais apie kryþiø, ji nori permaldauti Dievà, kartu ir gamtà. Taip pat nesàmoningai

Veronika ruoðiasi moterystei: slepia plaukus, ant akiø uþsitraukia skarelæ.

Bet þmonës atstumia jà ne tik kaip nusikaltusià merginà, bet ir kaip moterá. Ypaè grësminga vyriðkoji pusë – klebonas, besityèiojantys bernai, tëvas. Tëvas jà muða þiauriai, brutaliai, paniekindamas patá moteriðkumà.

Paskutinë Veronikos uþtarëja yra ðeimininkø dukrytë, kuri savo riksmu priðaukia “pielninkà”, o sodieèiai kaip galvijø banda tik þiûri á muðamà

Veronikà. Atstumta þmoniø ir baþnyèios, bet sulaukusi þenklø, kad ji ir jos kûdikis bus priimti ir pagailëti ten (senutës paguoda kapinëse, mirusios motinos ðvelnus kvietimas sapne, liûdna tyla “su tokia pat neapsakomo ilgesio ir nuliûdimo pilna mënulio ðviesa”), Veronika pasirenka mirtá. Ji paskutiná kartà eina rugiø laiku puikybës pilna.

Veronika supranta savo groþá, savo materiðkà galià, ji gráþta á save, á savo sielà ir tik tada atsiþada pasaulio ir gyvenimo: nutraukia ryðá su þmonëmis, kuriø nuostatos yra negailestingos silpnesniam, daþniausiai moteriai. Veronika kûrybingos, turtingos prigimties: dainininkë, audëja, ðokëja.

Ji nepaiso savo vargingos padëties, nepaklûsta ne tik þemës, bet ir dangaus “tvarkai”: ásimyli jaunà kunigëlá, leidþiasi á “nuodëmingas” mintis, pasitiki Juozeliu. Veronika nepaprastai gyvybinga, “ardanti” tvarkà. Ir jos “bëda” ið tvarkos nepaisymo. Ji pasitiki pasauliu – negalvoja nieko blogo ir blogo sau nelinki. Bet “bëda” jà atskiria, atstumia kaip nusikaltëlæ, nors ji nusikalto ne þmonëms, o “tvarkai”.

V. Krëvë “Skirgaila”. Kûrinio analizë

1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.

pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne tik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiø realybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèio þmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës, tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemta skausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðto ðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.

Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,

Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, bet senieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolat primena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos ir dievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, o þmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidila akcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino, kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà, kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.

Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaip kraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogø

Skirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kam þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yra

Skirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:

baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patiria nuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkoti paskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji moters meilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, bet atsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, já apninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà að manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti, uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –

Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmogui yra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgaila neiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvà palaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà ir garbingumà.

Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakyti iðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiø þmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieð ant kapo sukniubusià moterá.

Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdoje su savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu, kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra… Kontrastas tarp svajonës ir realybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimo aplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. Taigi

Skirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.

B.Sruoga “Dievø miðkas” – þmogus prievartos pasaulyje

“Dievø miðkas!” – taip ði vietelë ið senø senovës vadinosi […].

Gyvenê ten tik lietuviðkø dievø palikuonys.

B.Sruoga

1943m. hitleriniai okupantai suëmë B.Sruogà (1896 – 1947), Kauno universiteto profesoriø, ir kaip ákaità iðveþë á Ðtuthofo mirties stovyklà, netoli Gdansko. Ten jis patyrë faðistø sugalvotus þmoniø naikinimo sistemos þiaurumus, taèiau nepasidavë nevilèiai, nepaliovë tikëjæs þmogumi ir jo galia. Laiðkuose jis raðë: “Nors að ir sëdþiu lageryje, mano dvasia tebëra gyva ir laisva…”. Raðytojo valià ir ryþtà gerai apibûdina toks faktas: per visà savo buvimo stovykloje laikà Sruoga neneðiojo kalinio kepurës, kad nereikëtø jos nuolat nusiimti, t.y. þemintis prieð budelius. Apie Ðtuthofo koncentracijos stovyklà jis paraðë memuarø knygà “Dievø miðkas”. Knygoje remiasi savo stebëjimais ir patirtimi, gausu konkreèiø faktø.

Koncentracijos stovykloje þmogus patenka á prievartos pasaulá, kurá

B.Sruoga vadina “labai sudëtingu giltinës malûnu”. Stovyklos budeliai, menko iðsilavinimo ir proto þmonës, praeityje daþniausiai buvæ kriminaliniai nusikaltëliai, yra didþiuliai sadistai. Jiems þmoniø kankinimas, tyèiojimasis ir þudymai – tiesiog profesija. Žmogui atsidûrusiam ðiame giltinës malûne, sunku iðlikti þmogumi. Koncentracijos stovyklø sistema buvo pagrásta tuo, kad þmogus patekæs á ðá pragarà, prarastø sàþinæ, bet koká padorumà, pats þudytø kitus, norëdamas iðlikti gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmës. Taip þalojama þmogaus psichika, palauþiama jo valia. Kalinys stovykloje “reiðkë maþiau, negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose áraðytas. Labai ryðkûs, ðarþuoti budeliø paveikslai: lagerio virðininkas – “apsigimæs banditas”, “budelis –

mëgëjas Vacelis Kozlovskis”, “muðimo ideologas” Zelionkë ir t.t. Prievartos pasaulis baisus: kalinius muða “lazdomis, pagaliais, specialiais tam tikslui pritaikytais vielø rimbais…”. Kiekvienas laisvojo pasaulio þmogus èia turi uþmirðti savo vardà, pavardê, dirbti nereikalingus darbus: “darbo vaisiai visiðkai nesvarbu – svarbu tiktai, kad visà laikà judëtum, vargtum, kankintumeisi…”. Baisø þmogaus paniekinimo pavyzdá raðytojas pateikia vaizduodamas klipatas. Tai jau nebe þmonës, o kaip sako autorius, “iðniekintas þmogaus vaizdas”. Memuarai iðsiskiria ironiðku autoriaus santykiu su pasakojamais reiðkiniais, net su savo kanèia. Neþmoniðku þiaurumo akivaizdoje autorius juokiasi, bet tai yra juokas pro aðaras.

Juokas – iððûkis neþmoniðkumui, þinant, kad kito ginklo toje situacijoje þmogus neturi, þinant, kad verkðlenimas teiks malonumo budeliui. Pasakojo iðgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad, kai nevertinama þmogaus mirtis, kalbëti apie savo jausmus yra neámanoma, barakø ðalies nusikaltëliai nesupras þmogaus kanèios. Taèiau B.Sruoga parodo, kad ir ðioje mirties karalystëje þmogus sugeba iðlikti þmogumi.

Ir pats raðytojas, dirbdamas lagerio raðtinëje, sugebëjo iðgelbëti daug þmoniø nuo mirties, ir já patá bei jo draugus globojo kiti – patys paprasèiausi þmonës, kuriems taip pat buvo labai sunku. Budeliams nepavyko sutrypti þmoniðkumo, paversti þmogø þvërimi. Þmogus prievartos pasaulyje net ir neámanomomis sàlygomis turi iðlikti þmogumi, – teigia raðytojas. Taèiau, raðytojo nuomone, jokia ideologija negalima pateisinti smurto, prievartos, þudymo. Tø, kurie siuntë þmones á lagerius, “jokios politinës, jokios religinës, jokios pasaulëþiûrinës idëjos jø niekuomet nepateisins!”.

V. Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë

Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos.

V. Mykolaitis – Putinas

1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriø ðeðëly”. Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi á pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus, psichologijà. Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës, gyvenimo kelio ieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene pati svarbiausia. Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko Liudas

Vasaris.Kiekvienas þmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikia

V.Mykolaitis – Putinas romane “Altoriø ðeðëly”. Ástoja á kunigø seminarijà, norëdamas pabëgti nuo gyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Taèiau jo siela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas.

Nesuvokdamas savo kûrybiðkos prigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimo klausimà: jis medituoja, tikisi tikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uþdaras. Já þeidþia aplinkiniø elgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø:

“jûs, kunigëli”, ir siekia pabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimà reglamentuoja skambalo dûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, nei kûrybai. Mokydamasis kunigø seminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo, kaip asmenybës, laisvæ. Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jo gyvenimà, kad stengiamasi patirti net slapèiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turëti vidinæ nepriklausomybæ, niekieno nelieèiamà sritá, kurioje jis galëtø pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad ta sritis – kûryba. Ir ið tikrøjø klierikø skatinamas, jis paraðo ir iðspausdina pirmuosius eilëraðèius.

Pabunda Vasario poetinis talentas. Taèiau jaunojo poeto kûryba visai ne

Maironiðkos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris raðytø patriotinius eilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo, vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos. Jam svarbesnë kova uþ individualybës teises, þmogiðkàjá asmenybës harmoningumà. O èia dar ir paþintis su tamsiaplauke mergaite Liucija paþadina jaunuolio ðirdyje þmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtis þemiðka gyvenimo prasme.

Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopina bundantá meilës jausmà.

Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdo iðsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norëdamas iðsaugoti nepriklausomà savo asmenybës dalelæ, jis stengiasi elgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio

“Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis ir paslëpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuo tikrovës, praranda kaþkà reikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose. Pagaliau jis baigia kunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijà vikaru. Èia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantá poetà. Ypaè daug jam duoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, dar labiau jauèia, “kad

Gamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jei seminarijoje

Vasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës, tai kalnynuose jis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja. Rainakienë, ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkø teisiø.

Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinio nerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ, ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausia savo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi, nesuþinome. Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras, ðirdies gilumoje beveik ne kunigas.

Paþvelgë jis toli ir poezijoje, susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar já drasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vien literatûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybës laisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios. Tik laisvas þmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja ið kunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai.

Taèiau jis sau pripaþásta: “… kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vis tiek neiðvengsiu. <…> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tik nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai save pareikðti”.

Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis per ávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidaus kovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, në kunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas ir neblëstantis idealas.

I. Simonaitytës romano “Vilius karalius” problematika ir veikëjø charakteriai

I.Simonaitytë (1897 – 1978) – unikali raðytoja, savo kûryboje plaèiai ir iðsamiai pavaizdavusi Maþàjà Lietuvà. Romane “Vilius Karalius” dominuoja tautinës ir moralinës problemos. Þmogaus likimas romane daþnai tapatingas su tautos likimu. Þmogaus smukimas – tautos smukimas. Todël keldama klausimà, kas kaltas dël tokios lietuviðkos, tvirtos, darbðèios ðeimos irimo, þlugimo, raðytoja kartu ieðko atsakymo, kur viso Klaipëdos kraðto nutautëjimo, sunykimo prieþastys.

Atsakymas ne vienas: a) germanizacijos politika, b) turto aistra arba socialinë padëtis, kuri lemia þmogaus vertæ, vietà visuomenëje, c) moralinës þmogaus ydos (iðtvirkavimas, girtuokliavimas). Kaip svarbiausia iðkyla tautinë problema. I.Simonaitytë neturi iliuzijø (pvz.: Pempienës kalba Marës vaiko krikðtynose), kad lietuvninkai iðsilaikys. Bet kur klydo ir kur buvo teisûs lietuvninkai?

Gal iðeitis – Martyno Karaliaus kelias? I.S. nepasimeta sudëtingoje problematikoje, gyvenimo margume, ir romano potekstëje iðaiðkëja ðios idëjos: svarbiausios þmogiðkos vertybës – pagarba ir iðtikimybë tautai, ðeimai, jos tradicijoms, sugebëjimas aukotis, gyventi klausant sàþinës balso ir dirbant. Raðytoja teigë, kad “kiekvienas þmogus savæs vertas”, t.y. savaip teisus ir turi egzistavimo teisæ. Vilius Karalius – vaikystëje judrus, þingeidus; gëris ir blogis iðlaiko pusiausvyrà. Noras pirmauti, vadovauti, labai ambicingas – ðios savybës pastebimos jau paauglystëje.

Bet dar vaikas ima eiti kompromisø keliu. Jo svajonë – bûti stambiu ûkininku, tæsti tëvø tradicijas. Tapus ðeimininku, ûkio ambicijos stiprëja, tautinës silpsta, vis maþiau paisoma dorovës normø (grësmingas elgesys su moterimis). Vilius silpnavalis, nejautrus, bedvasis þmogus. Po senojo karaliaus mirties ið namø pasitraukia gyvoji dvasia. Karas – paskutinis

Viliaus iðbandymas: iðsiperka ið fronto, bet giriasi karo þygiais, imasi kontrabandos. Gimsta nesuvaldoma praturtëjimo aistra. Jis virsta “ðmugelninku”, net þudiku, pagaliau kalëjime pasikaria. “Kas pasididþiuoja, tas tur prapult bëdoj”, – ðie tëvo þodþiai iðsipildë… Visai kitoks yra

Martynas, bet labai taupiai kuriamas jo paveikslas. Kontrastas – ðio paveikslo atskleidimo pagrindas. Dvasingas, jautrus, imlus nuo pat vaikystës. Natûralus, verþiasi prie tikrø vertybiø, myli vaikus. Po karo

Martynas daug kà permàsto ir pervertina. Glausdamasis prie sûnëno, tarsi ið naujo iðgyvena gyvybës – mirties ribà… Visos moterys susijusios su Viliumi.

Senoji karalienë árëmina Karaliø ðeimos nueità kelià, nuo þmogiðkø santykiø ðventovës iki ðeimos merdëjimo. Ji – gyvoji ðeimos atmintis. Ji stabili –

tvirtas stotas, iðdidi laikysena, valinga ir stipri dvasia. Bet senoji

Karalienë kupina skaudþiø prieðtaravimø: negalëdama apginti tikrosios namø dvasios, gina vien tuðèià formà. Romano pabaigoje – sena, kenèianti, gyvenimo kaina pasiekusi iðminties virðûnæ moteris. Grëtë – viena ið sunkiausiø romano másliø. Svajinga ðeðiolikmetë ir nelaimingas, kenèiantis, pasimetês þmogus. Kiekvienà kartà Grëtë vis kita. Grëtës moralinë atrama –

brolio Mikio dvasingumas (nuosmukis ir atsitiesimas prasideda nuo jo).

Kilimo ir kritimo ritmas – tai Grëtës savigyna, pastangos átvirtinti save, prieðintis aplinkybëms. Tai tikra klaipëdiðkë: iðdidi ir uþsidariusi, nemokanti þemintis, nuoðirdþiai atsverti, iðpaþinti. Romano pabaigoje Grëtë taip pat permàsto ir pervertina savo gyvenimà.

Ilþë – kaip alternatyva dûþtanèiam Grëtës ir nenusisekusiam Barbës likimui. Jos ginklas – gerumas, nes pati patyrë daug neteisybës, skausmo. Jos kelias – savarankiðkas tiek socialine, tiek þmogiðkàja prasme. Net Viliaus akimirkos silpnumas árodo ðio kelio teisingumà. Ilþë, pralaimëjusi Viliø vienà kartà, iðkarto jo atsisako, nieko nepraðydama, nekaltindama, bet dëkinga – ji turi didþiausià savo turtà – sûnø.

Ji kovoja savo iðdidumu. Barbë – Ilþës prieèingybë. Nors jø gyvenimai, likimai labai panaðûs. Barbë laiminga ir dëkinga Viliui uþ kiekvienà meilës akimirkà. Jos meilë nugali þmogiðkà orumà. Ji nebando kovoti nei uþ save, nei savo meilæ, tik tyliai nekenèia Grëtës, Ilþës. Ji ir toliau myli Viliø, nors yra galutinai jo atstumiama. Ji mirðta uþ Viliø, nors tas jos aukos nëra vertas ir net nesupranta.

Romano stilius daugiaplanis. Raðytoja epiðkai plaèiai vaizduoja

Maþosios Lietuvos þmoniø dramatiðkà likimà.

B.Radzevièius “Prieðauðrio vieðkeliai”.Kûrinio analizë

Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðrio vieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.

Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jo kailyje…”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apie uþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuri ájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, Juozo

Daukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiai susijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jam egzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojaus pradþiø pradþià… Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosi

Uþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinë kova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romano herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romano gija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotø charakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autorius apmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaip

Vizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyje nuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemës ribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, ko nusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bando slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðo tiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelæ gyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta ir natûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinui kelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.

Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausi darbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis ir materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveiká nauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvà intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daug dëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiais uþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupas mokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas, atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi absoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekia suprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.

Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, Juozas

Daukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ, bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:

gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiau klausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningà apraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –

áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimas naðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtinga literatûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.

Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yra kûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintos klasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamas nepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijunta istorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus ir gyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrauti prie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.

Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasi su savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai ir pateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visi kvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.

Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto já patenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio, ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka:

“Slenksèio juodumas, kauko akmuo prie slenksèio – visa èia ðnekëjo, liepë jam nenusileisti, prieðintis eiti savo keliu. Bûti, iðlikti, bûti.

Pasiðnekëti su jais, uþ juos. Visa èia já kvietë á tolumas, këlë aukðtyn, viliojo bedugnëmis”. Ar tesës tà ápareigojimà Juozas Daukintis? Atsakymas, kurá raðytojas duoda antrame romano tome, nevienareikðmis. Herojaus iðëjimas ið kaimo á miestà yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinis ir benamis; visumos pojûtis prarastas, pasaulis atrodo iðskydæs, chaotiðkas, be vienijanèio centro. Daukintis nepajëgia uþmegzti harmoningø ryðiø su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jo tragedija. Taèiau jis kûrëjas, sugebëjæs iðsakyti visuotinai reikðmingà patirtá, atlikti egzistencinæ uþduotá.

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos têstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà (savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta savita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?

Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos po klevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”

suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)

tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kur veiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ ið kaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá, mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar jos artimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimo apibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojo iki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèia pavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ

– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi… Iðeidama Monika apþvelgia savo gyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.

Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsi gyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus, jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –

iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë, nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidþiai kaip ir jø namai

(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrë savo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.

Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namø sampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (net pasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatos centre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis… Nors apysakos pavadinimas deklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybë mûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá.

Tai ne tik mirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena), bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamato sodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimas nugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemë saugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta á þemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –

pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis neteko stiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimta þemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdies stiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.

Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koks ten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus, talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninko prievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentë paties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.

Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgas átempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienë prisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnaus

Stepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visø þlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogaus dvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protiná nepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio gyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis, nes motina – dvasinës gyvybës simbolis.

Apysakoje matome, vieniðà, apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones, ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama su iðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvynei jausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesia tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþ visø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.

Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kur eiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kurios atðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonë nepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.

J.Gruðas “Meilë, dþiazas ir velnias”. Kûrinio analizë

Juozas Gruðas (1901 – 1986) 1967 m. paraðë dramà “Meilë, dþiazas ir velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gëris ir blogis (meilë ir velnias)

grumiasi ðiuolaikiniame pasaulyje, kurá simbolizuoja dþiazo vaizdinys.

Raðytojas svarsto amþinus dalykus, màsto paie þmogaus gerumà ir apie iðsigimimo, nuþmogëjimo prieþastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai sþiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, ðoka, geria, muðasi, nesutaria su tëvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatrièe. Pasiþiûrëkime, kodël vyksta tëvø ir vaikø konfliktas. Jie visi neturi motinø. Andriaus ir

Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusi su mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.

Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andrius sako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina “ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:

neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolat sapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nëra reali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimà kaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuo vienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –

dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieð tëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesios ateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikras mankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos, kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.

Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë, kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –

filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apginti humanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visas filosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <…>. Në vieno neapgynë, kai jie savo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs bet kokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –

atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg ir pasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!

Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas á gyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæs ið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose, suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi.

Taèiau sieloje iðgyvena dël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasi paþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventa keistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ, apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jis pasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yra atsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaus tëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.

Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.

MAIRONIS “Seniai að laukiu iðsiilgês…”

Seniai að laukiu iðsiilgês

Daþnai meldþiuos karðta malda:

Sugráþk, sugráþki, valanda,

Kad skruostus aðara suvilgês,

Paliesiu lyrà kaip tada,

Kai þërë jaunas ákvëpimas,

Jos balsui pritarë jaunimas.

Jau eilëraðèio pirmoji eilutë sutelkia klausimus – ko? Pagauti bëgantá, nesustabdomà laikà? Iðgyventi pasaulio senëjimo ir þmogaus laikinumo pojûtá?

Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liûdesiu: ilgisi prarasto kûrybinio ákvëpimo (“seniai að laukiu…” , “sugráþki, valanda…”).

Kûrëjas trokðta tø ypatingø akimirkø, “kai þërë jaunas ákvëpimas”. Ar pavyks susigràþinti tà bûsenà? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daþnai meldþiuos karðta malda…” Mintimis lyrinis “að” gráþta á tas dienas, kuomet ðirdies daina liejosi eilëmis. Ta bûsena neuþmirðtama, jà ðirdy neðiojasi iki ðiol: “paliesiu lyrà kaip tada…” Áspûdá itin sustiprina pavartotas veiksmaþodis – “þërë” (pakylëjo, ákvëpë, paliko toje ypatingoje akimirkoje…). Prisiminimai iðsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsui pritarë jaunimas”. Þodis gilus, todël reikalingas, artimas – jis susieja jaunø ðirdþiø troðkimus, idëjas (“balsui pritarë jaunimas”).

Eilëraðtyje átaigiai iðsakytas lyrinio subjekto noras iðsiverþti ið pilkos erdvës á pakylëtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvë.

M. Martinaitis “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”

Jau pats baladës pavadinimas “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”

intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies ðnekamojoje kalboje kukutis – baugus, atsargus paukðtis) atsiduria mieste. Kà lems ði situacija – “suspaustas ið visø pusiø”?

Kukutis stebi aplinkinius ( tuo paèiu stebi pasaulá), apmàsto savo gyvenimà ir pajunta þmoniø susvetimëjimà.Pasaulis begaliniu greièiu lekia pro ðalá, tad “Niekas nepasiþiûri,/kiek tau metø, / kokia tavo akiø spalva…” O galiausiai – koks paradoksas (kaþkas netikëta, neatitinka áprastø normø): “ið viso: / ar tu gyvas, / ar ðiaip sau vaþiuoji?” Bûtent

Kukuèio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda iðsiaiðkinti gyvenimo paradoksus, absurdo prieþastis. Dvasios pasaulis sujauktas: “niekas nepastebës,/ jei kurià dienà visai nevaþiuosi”. Kà gi – minties raiðka primityvi, bet tai nereiðkia, kad pati mintis primityvi. Ðios paradoksalios situacijos esmë – ne ðmaikðtavimas, o gilesnis þvilgsnis á þmogø. Juk liaudiðkas màstymo pradas glûdi ir mumyse.

Estetiná áspûdá baladëje sustiprina sintaksiniai pakartojimai (

“niekas nepasiþiûri”, “niekas nepastebës”, “niekas neatlëks”).

Taigi, kas nutiko Kukuèiui vaþiuojant suspaustame troleibuse, yra logiðka.

M. Martinaitis “Aðara”

Eilëraðèio iðeities taðkas – aðara, á kurià kreipiamasi – tu “gyvybe, vabalëli.” Tai teksto pavirðius (aðara juk matoma), o gelmë – akiø ðviesa, gyvenimo kelias, pats þmogus.

Ðiame kûrinyje svarbiausia yra stebëjimas, poþiûris, kuris vienija aðaros kelià.

Liepiamàja nuosaka ásakmiai kreipiamasi: “nepalik, iðbuèiuok”, “pagailëk”, “susimilk”… Atkuriamas tradicinis pasaulio vaizdas: namai, senelës akiniai, uþstalë…

Dvasios judesys (neiðeik) kryptingas – nuo namø prie þmogaus:

“Vaiko nepalik […]/ pëdsakà nuvesk jam iki þemës”. Taigi pasaulis jauèiamas kaip uþdara vienovë: namai – þmogus – þemë (iðorinis ir jausmo judesys aiðkus, atpaþástamas). Kiekviename posme plëtojamas ëjimas. Lyrinis subjektas vienu metu iðgyvena ávairius jausmus: meilæ, uþuojautà, baimæ, atsakomybæ. Kas eilutæ vis keièiasi nuotaikos – vyksta akimirkos ðokis.

Ðtai “neuþðalk” , o èia jau – “nuskrisk”, staiga – “prie kelio pastovëk,/

pasitik ir didelá, ir maþà”. Tai þmogaus savijautos ávairiose gyvenimo situacijose. Gana netikëta asociacija: lyrinis “að” kreipiasi – aðara “tu beraðèiø iðmintie”. Kodël “beraðèiø…”? (dþiaugsmo, skausmo aðaros visø panaðios?!) Keista poetinë kalba, bet ji regi tai, kas kartais neáprasta, netikëta (modernus tekstas suvienija ávairius reiðkinius: beraðtis ir iðmintis).

Paskutinysis posmas þymi visumos áspûdá (“tu kiekvienà apeini, apvaikðtai”). Ir ðtai prieðpaskutinëje strofoje mintis sustabdoma (brûkðnys): “Ðtai jauèiu – basa eini per veidà…” Koks loginis –

prieþastinis ryðys? Jei skausmo, dþiaugsmo nemokëtume pajusti, iðreikðti, ðirdy tebûtø “sodas iðkirstas”. Nyku, tuðèia.

Ðiame eilëraðtyje vietoj aiðkaus “að” matome tik tam tikrà poþiûrá

– nerimà.

S.Geda.Ið ciklo “6 Meilës ir nevities eilëraðèiai”.

Dalis “Sau ir kitiems”

Pats pavadinimas “Sau ir kitiems” tarsi reikalauja têsinio – “gyvenu”.

Eilëraðtis orientuotas á linkusá màstyti skaitytojà.

Lyrinis subjektas kalba á save, sau: “Iðauð pavasaris ir siela atsigaus”. Konkreèiø gamtos detaliø tekste nëra. Gamtos ir sielos pabudimà, dvasios laisvæ akcentuoja iðskësti sparnai, “þemës formø ávairovë”, vilnijanti visata… Lyrinis subjektas ðá ðviesios dvasios pavasariná siausmà iðgyvena kaip dovanà, kaip pilnatvës (visi esame bendrame kosmose) pajutimà. Akimirkos stebuklu dþiaugiamasi: dvasia “ta pati virð þiedo ir taurës…” Bet tas stebuklas nesisavinamas: “Mes esam…

kitiems: namam,/ Kregþdutei, debesims…” Tryliktoje strofoje (eilutës viduryje) nutrûksta balsas (daugtaðkis). Tai minties kaita: likusiose keturiose eilutëse “perbëga” lyrinis “að” gyvenimu (nuo gimimo iki mirties). Taigi laiko tëkmë apima þmogaus amþiø. Savistaba, susikaupimas, kai apmàstomas dvasios bûvis, yra meditacijos rezultatas. Kasdieniðkas reiðkinys – pavasaris (tiksliau pasikartojantis kasmet) – atveria gyvenimo paslaptis.

Taigi eilëraðtis yra þmogaus vidiniø bûsenø iðsakymas, kuris slepiasi po labai neryðkiu realiu vaizdu (tik lakoniðkai brëþiamos þalios spalvos, ðviesios nakties, skaisèiai raudonos ugnies vaizdas).

Gamta ir þmogus (pavasaris ir susimàstymas) neatskiriami. S.Geda nesiekë vaizdiniams suteikti aiðkiai apibrëþtø formø. Kalbama uþuominomis metaforomis.

V. Ðekspyras.Sonetas (12)

Kai laikrodis man skelbia,jog diena

Nejuèiomis nakties bedugnën rieda,

Kai juodus plaukus nuberia ðerkðna

Ir bàla þavesys þibutës þiedo;

Kai krinta lapai tuopø iðdidþiø,

Kuriø pavësy kaimenë ilsëjos,

Ir svyra barzdos kertamø kvieèiø,

Ir vasarà jau laidoja rugsëjis,-

Apie jaunystê tavo að màstau.

Ir apie tai,kad ji pranyks kaip rûkas,

Kad naujos gëlës atsiskleis netrukus,

Kad lemta neilgai þydëti tau.

Lai tavo groþis vainikuose atgija,

Atremdamas likimo kalavijà!

“Sonetai”-tai V.Ðekspyro dvasinio gyvenimo momentai. Á tradicinæ soneto formà (trys ketureiliai ir dvieilis) poetas ádëjo gyvà aistringø pergyvenimø ir apmàstymø turiná.

Vyraujantis soneto (12) motyvas – þmogaus ir laiko sàntykis.Jau pirmasis soneto sakinys þymi laikà: “Kai laikrodis man skelbia”. Tai sàsaja su kontekstu – kitais eilëraðèiais. Kalbëjimas, balsas – svarbûs prasminiai vienetai, teigiantys lyrinio subjekto esamàjá laikà, liudijantys savo egzis tencijos suvokimà. Já akcentuoja dienos – nakties kaita, plaukø ðarma, jaunystë, iðnykstanti rûkuos… Iðráðkëja màsli , persmelkta liûdesio nuotaika. Juntama átampa tarp amþinybës ir laikinumo. Gamtos bûtis susilieja su þmogaus egzistencija: “Kai juodus plaukus nuberia ðerkðna/ Ir bàla þavesys þibutës þiedo”. Taigi “beðirdis laikas” paþeidþia viskà.

Ávardijami materialaus pasaulio þenklai : tuopos, kaimenë, kvieèiaii…

Taèiau tai tik fonas. Žmogaus paðnekovu tampa atskilusi vidinio “að” dalis

– “að màstau”. Dvasiniai apmàstymai gilëja: antrojo posmo meninis vaizdas konkretus (“krinta lapai”, “svyra barzdos kertamø kvieèiø”). Jis metaforiðkai pagrindþia tai, kà lemia laiko tekmë – “Ir vasarà jau laidoja rugsëjis”.

Treèiojoje strofoje vidiniai apmàstymai pasiekia kulminacijà: nëra paguodos. Lyrinis “að” jauèiasi atsidûræs prieð neáveikiamà kliûtá – laikà:

“Apie jaunystæ tavo að màstau / Ir apie tai, kad ji pranyks kaip rûkas…”

Taigi þmogus bejëgis prieð visatos (mus supanèio kosmoso) dësnius.

Kosminës amþinybës akivaizdoje þmogus junta ir suvokia savo bûties laikinumà, ir tai sukelia liûdesá – “lemta neilgai þydëti tau”.

Ir vis tik soneto liûdesys teigia gyvenimà: “Lai tavo groþis vainikuose atgyja, / Atremdamas likimo kalavijà!”(graþi antitezë: gyvybës tàsa, jos laikas neáveiks). Nuotaika staiga kinta (retorinis ðaukiamasis sakinys): laikas tarsi sulëtëja, iðnyksta, o þmogus turi suklusti. Taigi sielà nuðvieèia viltis. Balsas dràsinantis: vadinasi, egzistuoja tai, dël ko verta gyventi – “groþis vainikuose atgyja”.

Taigi sonetas liudija ne tik iðnykimà, bet tuo paèiu ir ëjimà á þmogø. Tuo jis prasmingas.

S.Geda “Strazdas “.Dalies “Ðungalviai” analizë

Jau pats pavadinimas teigia tamsà, blogá. Tai visatoje siauèianèios tamsios jëgos “ ðuniðkom galvom”. Bûtent jos ir sudaro poemos

“Strazdas “konfliktà.

Gradaciðkai iðvardijami piktø demonø veiksmai. Ðie, persisunkæ “neapykanta, atrajoja,/ Ant maþø/ Þmogeliø joja,/ Kojas ir rankas iðlauþo…” Lyrinio “að” mintys persikelia á mistiná, anapusiná pasaulá-

Iðbaidytos/ Visos vëlës, ir staiga vël realios tikrovës kontûrai: Viskas iðneðta,/ Iðplësta./ Kur jûs Lietuvà nuveðite? Penktais posmas skamba kaip ðiø beprotiðkø jëgø iðpuoliø kulminacija ( vyrauja juoda- giliausios neapykantos spalva): “Juodos galvos,/ Juodos dienos./ Danguje nerasi kelio./ Jokios saulës. Jokio Dievo./ Jokio gyvulio, paukðtelio”. Ryðkus poetinës kalbos principas- pakartojimas (tai ryðku ir kituose posmuose):

kartojasi þodþiai, garsai. Jo esmë- prasmës papildymas, koncentravimas.

Kaip kontrastas ðiam posmui nuskamba kitas. Èia visai kita pasaulëjauta, áspûdis: “ Tik vaikai <…>/ Kasasi po àþuolais…”

Vël lyg banga pakyla jausmai, þmogø (laisvà Paukðtá) gniuþdantys:

tik du þodþiai “staugia” ir “ëda”, ágydami vis kitas gramatines formas, áprasmina kovà tarp Ðviesos ir Tamsos, Gërio ir Þmoniðkumo, Meilës.

Átampa slûgsta. Kitø posmø rëmai (garsø pakartojimai eiluèiø pabaigoje) net átaigoja mintá: kova uþ Ðviesà sunki.

Suvokti poemà “Srazdas “padeda paties S.Gedos mintys: “Strazdas

<…>- tai senasis, pagoniðkas religijos þenklas <…>, sergëjantis gyvybæ nuo kitos, tegul net didesnës galios…”

Prieð paskutiná posmà brëþiama punktyrinë linija. Tai poetinis atodûsis, po juo slepiasi þodþio dvasia, gyvybë. Ji iðsilieja paskutiniame posme: “Kelkim patá skaisèiausià/ Suplëðytos saulës gabalà….” Paukðtis jungia þmogø su þeme (saule): gamta ir þmogus gyvena vienu ritmu:” þmonës

<…> prausia-/ Didelæ Paukðèio galvà”.

S.Geda ” Strazdas”.Dalies” Tardymas” analizë

Kodël poemos dalis pavadinta “Tardymas”? Apie A.Strazdà, XIXa. pirmos pusës liaudies poetà, yra iðlikæ ávairiausiø pasakojimø. Poetas buvo ásivëlæs á bylà su ðlëkta, teko uþ tai kalëti Paþaislio vienuolyne. Tas biografijos faktas ir minimas ðioje dalyje. Penkis kartus pasikartojantys klausimai:

“Koks? Kokia? O? Ið kur? Turëjai?” sustiprina apklausos ir tuo paèiu paniekos þmogui áspûdá.

Koks buvo tas þmogus, dràsiai ponams, svetimtauèiams klebonams atkirtês: “Að- laisvas paukðtis!!!” (ádomi poetinë sintaksë). Jo gyvenimà

S.Geda poetizuoja: ðviesias mintis “neðë” baudþiauninkams A.Strazdo þodis.

Vizualûs ir spalvingi þodþiai:

Žydra.Žydra. Ten angelas

Ant þagrelës – danguos –

Ten iðgelbëtas, atpirktas –

Su jauteliais þmogus.

Su tuo þmogum tapatinamas pats poetas. Jis iðdidus, pasitikintis savimi:” Tarsi kûdikis juokiasi,/ Anei menkas, nei maþas”.

Ir ðtai vël gyvenimo faktas: A.Strazdas vaþiavo á Vilniø tartis dël savo eiliø knygelës iðleidimo. Deja… “Giesmës svietiðkos ir ðventos”

iðvydo pasaulá be cenzûros leidimo. S.Geda iðvardina jo kûrybos temas, motyvus: “apie þmogø, /Paukðtá, gyvulá, þuvá…” Metoniðkai kuriamas visumos áspûdis: poeto balsas- dieviðkas lieþuvis. Nuskamba akcentas, kad

A.Strazdo þodis artimas liaudies kûrybai (tautosakai): jis gyvas (kaip ir liaudies posakiuose), giesmëse “akmenëliai kalbëjo”.

A.Strazdo tiesaus þodþio menine jëga pasinaudoja ir S.Geda.

Paskutiniame posme cituojama (“skverbias paplasnodamas”) ið A.Strazdo eil.”

Strazdas”. Kodël metaforiðkas ” Paukðèiø takas raudonas”? Skaudu, kai paminamos þmogiðkosios teisës. Bet… mintis gyva (raudona spalva) – bûtina iðlikti savimi, laisvam, gyvenanèiam dël kitø.

A.Maèënas “Pavasario vëjas”. Kûrinio analizë

Eilëraðtis “Pavasario vëjas” prasideda kreipiniu “duonos dvasia”.

Kà slepia ði metafora? Gyvybæ, prisikëlimà, atsivërimà. Ðis supratimas plëtojamas pavasariio vaizdu. Konkretûs materialûs þenklai kuria ðá vaizdà (“briedis […] ateina”, vilkas, lokys, gandras…). Pavasaris þemëje –

gyva, ramu, gera. Tas vaizdas kalba ne tik apie gamtà – èia þmogaus savijauta (pojûèiai, mintys): “Virpa oras virð pavasarëjanèiø kloniø, ir tai yra mûsø suokalbio atvërimas…”

Kas árodo þmogaus prisilietimà prie þemës? Vël pasikartoja tas pats motyvas “duonos dvasia”. Jis iðplëtojamas – “ugnies dvasia / vandens ir þemës dvasia” (ðioje strofoje ne kreipiamasi, o konstatuojama tiesioginiu sakiniu). Tai mitologizuota, pakylëta: pavasario sutvërëjas (ar tai ne “protëvis prieð tûkstanèiø metø…”?) davë þmogui ugná, vandená, þemë subrandino vaisiø – duonà.

Tekste atvertas gyvybës – duonos – pavasario jausmas (vaizdas) yra ávairialypis. Svarbi eilëraðtyje ne lyrinio pasakotojo figûra, o poþiûris á pasaulá, kur “visa kyla/ tarytum þelmuo ið grûdo, plûsta, kartojasi…” (taigi aplinka yra priemonë iðsakyti savo mintis). Gamtos judesyje ryðkus ir þmogaus dvasios judesys (“Tad pamëginkim/ dar kartà. Dar kartà ir dar kartà”). Koks skausmingas noras (pasikartojantys þodþiai) paþinti, áspëti gyvenimo kaitos klodus! Taigi kuriama emocinë erdvë: kalbama ramiai, bet giliai, reaguojama á pavasarëjanèius klonius.

Eilëraðèio kulminacija – jausmø ir minèiø krypties iðsakymas:

“Lauþkime ir dailinkimës uþmirðto þodþio prasmæ burtà,/ reiðkiantá mirtá ir naujà prisikëlimà”. Taigi mintis gyva, tekanti. Kalbama racionaliai, argumentuotai (liepiamosios nuosakos formos – “lauþkime…”). Eilëraðtis iðreiðkia 20a. pabaigos þmogaus patyrimà, màstymo bûdà.

Meilës tema þemininkø kûryboje

J.Grinius “Žemës” antologijos pratarmëje apie jaunàjà poetø kartà raðë:

“Nebe laimës ilgesys persunkæs juos, o greièiau prasmës rûpestis”. Kad jø kûryboje erotinæ ar socialinæ avantiûrà keièia intelektualinë ir likininiø þmogaus problemø troðkulys, yra pastebëjæs A. Nyka – Niliûnas. Gana grieþtai ir kategoriðkai apsiribota nuo poetø neoromantikø, gyvenusiø þmogiðkos laimës rûpesèiais.

Tokios nuostatos buvo lëmusios meilës temos ypatybes – jos palyginti vëlà atsiradimà (V.Maèernio kûryboje), susipynimà su kitais motyvais, savità slaptumà. Vaikystë kaip prarastas rojus ir nekalta meilë mergaitei lemia jos esmæ pirmuosiuose poetø þemininkø rinkiniuose.

Tokia yra vaikystë Nykos – Niliûno cikle “Vasaros simfonija”, kur lietuviðkos sodybos kasdienybë nuðvinta netikëta ðviesa, o subjektui atsiveria paslaptinga bûties pusë: “Ir vienuma man tapdavo didþiausiais rûmais: Vienuma! / Jø salëse skambëdavo keista daina, romantiðka daina apie

/ rûsèiam gamtovaizdyje, svetimoj ðaly, apleistà / þydinèios mergaitës kapà”.

Nykai – Niliûnui labai svarbios dainø, o ypaè pasakø reminiscencijos.

Mergaitës vaizdinys – mirusios, mieganèios, skenduolës, uþburtos –

pasikartoja daugelyje ankstyvosios lyrikos tekstø, o subjektas renkasi ieèkanèiojo vaidmená (“Pasaka moteriai, kurios að niekad nemaèiau”,

“Iliûnë” ir kt.). Juose vaikiðkø þaidimø draugë tampa kosmine mylimàja ir kartu stiklo karste mieganèia Snieguole. Ðiuose eilëraðèiuose áspûdingas yra tikrovës ir fantazijos susipynimas, kuriame dera didþiulis gamtos universalumas, pasakos parafrazës ir vaikystës namai.

Nykos – Niliûno kûryboje galima pastebëti mieganèios karalaitës archetipo raidà: vëlesnëje kûryboje jis ágyja erotiðkumo (eil.

“Mergaitës”), yra visiðkai transformuojamas, “apverèiamas” “Lopðinëje”:

“Snieguolës miego / Nesudrumstë joks princas: jà suëdë / Darbðti kandis, ir ilsis po dienos darbø / Stiklo karste”. Kandis – bûties erozijos simbolis –

yra pragrauþusi paèià jos ðerdá – svajonæ, pasakà.

H. Nagio kûrybà yra paveikæs prancûzø prozininko Alain Fournier romanas

“Didysis Molnas”, jo paslaptinga ir nostalgiðka atmosfera. Cikle “Didþiojo

Molno rauda” kuriamas poetiðkas nepaþástamosios paveikslas: ji regima arba senojo dvaro alëjose, arba laukuose, apsupta bûrio kleganèiø vaikø, arba prisikelianti su vakaro migla. Nagio kûryboje iðryðkintas kelionilø, klaidþiojimø motyvas ieðkant pamiltos nepaþástamosios.

V.Maèernio lyrikos subjektas gerokai skiriasi nuo romantiðkøjø Niliûno ir Nagio klajokliø, o meilës motyvø traktuotë þymiai sudëtingesnë. Tiesa, jo eilëraðèiuose yra vaikystës rojus ðviesiø vandenø karalijoje, pereinantis á sapnà (eil. “Pajûrio vaikai”), ir taip pat klajojama ieðkant mylimosios (eil. “O mylimoji, mano slaptas ilgesys”, “Ne ji”), ir dangstomasi literatûrinëmis Don Juano ar Don Quijote kaukëmis. “Vizijoje”

meilës temos dar nëra, ji atsirado vëliau – “Metø” sonetuose, “Songs of

Myself “, “Trioletuose”. Juose stengiamasi aprëpt kuo platesnæ þmogaus bûties problematikà, ávairovæ, kontrastus nuo “aukðtøjø akimirkø”, kai moteriai leista padëti rasti kelius á Dievà (ciklas “Ðokëja ir asketas”), iki skepticizmo ir ironijos (“Trioletai”), nuo draugystës iki nuopuolio, nuodëmingos meilës.

Meilës tema þemininkø kûryboje yra susijusi su kelionës, paþinimo,

Dievo ieðkojimo motyvais, ið jø kylanti ir daþnai juos papildanti.

M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuðtumà…”

interpretacija

Ruduo inscenizuoja tuðtumà, absurdà, niekà…

Kaip ið galvijo perpjautos gerklës – iðbëga

Kraujuota, paskutinë saulës ðiluma ant rankø…

Lieku kaip koks skaudus ir neuþgijês þemës randas.

Ir nuo gimimo pirmàkart bandau akis atmerkti, ir pirmà þodá tuðtumoj bandau iðtart, o ið gyvybës gilumos atsiveria klausa tarytum þaizdos paðvêstøjø delnuose.

Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniø eiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulis perteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá á nutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto, patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai.

Kalbëjimo situacija ir lyrinio subjekto jausenos joje sudaro eilëraðèio dominantê. Tuo ásitikiname atidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinio eilutæ, þodá.

Pirmoji eilutë apibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kyla iðgirdus ðá metø laiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos, nykstanti gamta. Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið dalies sutampa su skaitytojo patirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta, susakralinta.

Tolesniø eiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkà aplinkà, skerstuviø scenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas

– paskutinë saulës ðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo ðiluma, ágauna merdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo, saulëlydþio) spalva. Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”).

Kitos dvi eilutës pakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas “randas”. Kaip ankstesniø eiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindys ðmësteli neuþgijusio rando raudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienas skaudþiai gyvas mirðtanèiame pasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivinti lyrinio subjekto pastanga tarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis, jausti. Áprastiniai poelgiø stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje, todël visi pojûèiai turi tapti ypatingi.

Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas. Atsinaujina biblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekà norint padaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëje dar kartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visame eilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu.

Eilëraðtis byloja apie þmogaus nusivylimà, mirties baimæ ir bandymà atsilaikyti prieð bûties absurdà. Aiðkus situacijos matymas, nevengiant skausmo, leidþia þmogui rasti savyje jëgø ir susikurti, – jei ne surasti paèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.

S.Nëris “Krinta þvaigþdës”. Analizë

Ðis eilëraðtis gali bûti pavadintas epiðku, kiek, þinoma, toji sàvoka átelpa á lyrinio vaizdavimo rëmus. Epiðkas jis ta prasme, kad pateiktas kaip pasakojimas apie objektyvø, ðalia autoriaus esantá ávyká , atsiskleidþiantá apibrëþtoje situacijoje, kurio veikëjai nëra poetës vidiniø galiø suasmeninimas, kaip, pvz., “Viltyje”, o egzistuoja savarankiðkai, nesutapdami su autoriumi. Bet su ðiais epiðkumo momentais jungiasi, þinoma, specifiðkai lyriðkas tikrovës suvokimas: ávykis eilëraðtyje be galo koncentruotas nuþymint tik pagrindines jo gaires, në kiek nedetalizuojant, uþtat labai stipriai emocionaliai já nuspalvinant.

Galima kalbëti ir apie dramatinius eilëraðèio elementus: jo veiksmas kupinas átampos, jo veikëjø santykiai atsiskleidþia dialoge. Ði epiniø, lyriniø ir dramatiniø pradø sintezë rodo kûrinio baladiná pobûdá, kurá dar labiau pabrëþia kraupus, kiek fantastiðkas eilëraðèio koloritas.

Bet ir savo turiniu eilëraðtis artimas daþnai pasitaikanèiam liaudies baladþiø motyvui: mûðio lauke kritusio kario eina þadinti tëvas ir motina, brolis ir sesuo, mergelë ar þmona. Tik liaudies baladëje karys paprastai artimøjø þodþiams nepaklûsta; mirtis já uþmigdo nepabundamai.

Salomëja Nëris ðá motyvà naujai traktuoja. Jai rûpi pabrëþti ne tiek karo tragizmà, ne mirties nepakenèiamà realybê, netekimo skausmà, o tarybinës liaudies gyvybingumà, jos nepalauþiamà valià apginti tëvynës laisvæ. Ðià didingà eilëraðèio idëjà atitinka monumentali, plaèiais apibendrinimais, ryðkiomis linijomis ir kontrastais operuojanti forma.

Monumentalusis yra jau pirmojo posmo vaizdas: balzgana krintanèiø þvaigþdþiø liûtis ir juodai mirties numinti laukai. Jame nëra detaliø, o tik didþiulës erdvës, stiprûs akcentai, baltos ir juodos spalvos kontrastai.

Pradþioje trissyk kartojasi krintanèiø þvaigþdþiø motyvas:

Krinta þvaigþdës tartum sniegas krinta,

Spalio þvaigþdþiø liûtis balzgana.

Jis kartojasi, intensyvëdamas ir pilnëdamas, ðiek tiek moduliuojamas.

Pradþioje jis iðkyla be jokiø tikslesniø apibrëþimø ir konkretizavimo

(“Krinta þvaigþdës”); toliau einàs palyginimas (“tartum sniegas krinta”)

sugestionuoja, kad þvaigþdþiø krinta daug tarsi snaigiø. Antra vertus, ðis palyginimas, primindamas, kad snaigës savo forma panaðios á þvaigþdes, iðlaiko mûsø sàmonëje ir þvaigþdþiø, ir snaigiø ávaizdþius, jungiamus ne tik formos, bet ir savo spindinèios, ðviesios spalvos. Tretá kartà gráþdamas, motyvas (“spalio þvaigþdþiø liûtis balzgana”) dar labiau pabrëþia krintanèiø þvaigþdþiø gausumà (“þvaigþdþiø liûtis”), áveda juodo rudens dangaus vaizdiná (“spalio dangus”), kurio fone ar krintanèios þvaigþdës, ar snaigës atrodo “balzganos” – ankstyvesnis ðviesumo, spindëjimo áspûdis èia prislopinamas, jis ágauna neaiðkø, liûdnà atspalvá.

Nuolat intensyvëjantis kritimo motyvo kartojimas sukelia begalybës áspûdá – erdvës ir laiko begalybës. Já paremia ir sekantis vaizdas – toks bendras ir nedetalizuotas: mirties juodai numinti laukai. Ðia panaudota metafora (“juodai mirties numintus”) verèia pajusti tam tikrà metaforiðkumà, ir aname, krintanèiø þvaigþdþiø vaizde, – juk liaudies tikëjimuose krintanti þvaigþdë reiðkia þmogaus mirtá. Ir taip gamtovaizdis savo gedulo spalvomis – balta ir juoda, savo lakoniðkomis linijomis tampa apibendrintu, reiðkianèiu mirtimi paþenklintà þemê.

Ðis peizaþas savo kraupia ir tragiðka atmosfera nuspalvina visà eilëraðtá. Drauge jis ir fonas, kuriame iðkyla dvi monumentalios figûros:

motina ir sûnus. Jos taip pat apibendrintos, pakylëtos aukðtai virð gyvenimiðkosios buitinës plotmës.

Pirmajame posme motinos figûra permatoma tarsi ið tolo, tame klaikiame kosminiø skrydþiø peizaþe ji atrodo maþa ir silpna (“sulinkusi siena”). Bet antrajame posme jà iðvystame jau kitame rakurse, stambiame plane: galime geriau ásiþiûrëti á visà jos pavidalà, á neramø, ieðkantá þvilgsná:

Ne senatvë – tik ruduo ankstyvas

Lenkia þemën baltà galvà jos.

Kur sûnelis? Po akis negyvas

Žvilgsnis karo laukuose klajos..

Iðkalbi jos charakteristika iðreikðta keliais brûkðtelëjimais, susietais su pirmojo posmo vaizdu: balta motinos galva derinasi su ano paveikslo gedulo spalvomis, o “ruduo ankstyvas” su kraupia spalio naktimi.

Metaforiðkas ðio ávaizdþio panaudojimas (“ruduo … lenkia þemën … galvà jos”) siejasi su simboliðka rudens nakties panorama, suteikdamas ir jam labai bendrà prasmæ. Ritmiðka metø laikø kaità áprasta sieti su þmogaus amþiaus frazëmis, su gyvenimo raidos dësningumu “Rudens ankstyvas”, t.y. ne laiku atëjæs, èia reiðkia gyvenimo ritmo aplamai sutrikimà, ásiverþus mirèiai á tas sritis, kurios jai dar neturëtø bûti pavaldþios.

Bet motina, nors paþeista ðios ásisiautusios piktybës (kuri “lenkia þemën baltà galvà jos”), pati lieka mirties nepalauþta: ji – meilës ir gyvybës neðëja – ateina reikalauti savo teisiø: “Kur sûnelis?”. Maloninis, kupinas ðvelnumo þodis nuskamba nelauktai ir stebinamai, bet kartu ir be galo skausmingai po anø mirties vaizdø, taèiau tik tam, kad vël juose paskæstø. Motinos þvilgsnis, pilnas nerimo ir vilties, teranda karo laukuose tik “akis negyvas”, tik nebylià mirtá.

Taèiau ieðkojimo, ðaukimo motyvas nenutyla, iðaugdamas ir apvaldydamas visà tretájá posmà. Motina, pasirodþiusi eilëraðèio pradþioje kaip ið tolo matoma figûra, einanti per juodus, mirties numintus laukus, antrame posme parodyta stambesniame plane, dabar pastatyta labai ekspresyvios scenos centre:

Ji buèiuoja ðaltà kaktà kario:

– Kelkis, kelkis, mylimas sûnau!

Lyg þuvëdra klykauja ant mariø:

– Kas vaduos tëvynæ, neþinau.

Jausmo intensyvumas èia anaiptol nesuardo monumentalaus eilëraðèio stiliaus: motinos judesiai sutaurinti (nepaisant aðtraus sielvarto –

santûrus pabuèiavimas á kaktà), supoetinti (“Lyg þuvëdra klykauja ant mariø”), jos tariamø þodþiø intonacija pakili, kiek iðkilminga, neturinti nieko intymaus. Visa tai derinasi su èia iðsakomø jausmø pobûdþiu, kurie reiðkiami ne gyvenimiðkø buitiniø santykiø plotmëje, o yra pakylëti anksèiau kasdienybës, padvelkta tikra epine didybe.

Netgi posmo struktûra iðlaikyta grynai simetriðka (mostas – ðûksnis –

mostas – ðûksnis), nors juo ir reiðkiamas didþiausias susijaudinimas.

Paskutiniame posme – eilëraðèio finalas. Savo átaigos jëga jis turi atsverti – ir atsveria – visus ankstyvesnius posmus: ir mirties vieðpatijos paveikslà ir poetiðkà motinos figûrà, skelbdamas tarybinës liaudies nenugalimumo idëjà.

Atsiliepiantysis á motinos balsà niekaip nekonkretizuotas: bet koks bandymas já apibrëþti, charakterizuoti regimumo, apèiuopiamumo plotmës ávaizdþiais griautø antþmogiðkosios didybës iliuzijà. O dabar mes tegirdime tik jo þodþius – galingus, be galo ekspresyviai nusakanèius gresianèiø pavojø baisumà, siautëjanèio prieðo jëgà (“audros stûgauja ánirtæ”, “kaukia kruvinas ruduo” – juk jau pirmasis posmas mus ápratino simboliðkai suvokti gamtos jëgas). Prieðo galingumas leidþia pajusti jam prieðpastatomos tarybinio þmogaus valios, jo tikëjimo savo pergale stiprumà. Pirmøjø trijø posmø mirties ir motinos skausmo paveikslas suteikia mastelá eilëraðèio finalui: þmogaus tikëjimas pergale, jo valia yra didesnë ir stipresnë uþ mirtá – tokia yra ðio eilëraðèio idëja.

Ðio kûrinio vaizdø monumentalumas labai skiriasi nuo trapaus ir besimainanèio paveikslo eilëraðtyje “Prie ðaltinio”. Tiek pat skirtinga yra abiejø kûriniø intonacija. Pastarajame eilëraðtyje nëra to “virpanèio”, “vibruojanèio” ritmo – èia gana aiðkiai juntamas chorëjinis metras (ið 60

sintagmø – 24 chorëjai!), pabrëþiàs iðkilmingà intonacijà, platø ir lygø ritmo bangavimà, o ne lengvai iðoriniø impulsø paveikiamà, nuolat besikeièianèià nuotaikà. Nëra pabrëþtinos þodþio muzikos, sudëtingø asonansø bei aliteracijø – nebent tik keliose vietose jomis pabrëþiamos ypatingai svarbios þodþiø grupës (“Kaukia kruvinas ruduo”, “lyg þuvëdra klykauja”), ritmai kone visur klasiðki, tikslûs. Sakiniai átelpa á beveik vieno ilgio eilutes ar dvieilius. Ðitai irgi derinasi su visa eilëraðèio vaizdø sistema, kurioje vengiama niuansø, sunkiai apèiuopiamø minties ir laiko vingiø. Ir tai suprantama. Juk poetei ðiuo eilëraðèiu rûpëjo pabrëþti savo suvoktos tiesos apie liaudá objektyvumà. Uþtat ir tokia objektyvizuota, stambiomis, aiðkiomis linijomis operuojanti eilëraðèio forma.

“Žemë maitintoja” – socialinis romanas

Ankstyvesnëje lietuviø prozoje valstietis gyveno kone iðimtinai tik savo kasdienës buities sferoje. P.Cvirkos “Þemëje maitintojoje” jis atsiduria svarbiausiø ðalies ekonominiø, socialiniø, politiniø santykiø mazge. Juro Taruèio paveikslà autorius atskleidþia vaizduodamas ne tik tradicinius valstieèio santykius su dvaru, bet jo santykius su visu ðalies politiniu gyvenimu ir paèia valstybe. Juras Tarutis dalyvauja kovose uþ “nepriklausomà” Lietuvà, seimo rinkimø kampanijose, skaudþiai iðgyvena

1926m. faðistiná perversmà. Jo paveikslu P.Cvirka aprëpë pagrindinius burþuazinës Lietuvos istorijos etapus, davë aiðkø jø vertinimà. Juras

Tarutis ið pradþiø ðventai tikëjo þemës reforma, sava “nepriklausoma”

Lietuva, ir tik po sunkiø iðmëginimø – netekæs sûnaus, patyræs varþytines –

jis nusivylë reforma, ir paèia burþuazine santvarka.

“Žemëje maitintojoje” iðtisai iðlaikytas valstieèio poþiûris á gyvenimo reiðkinius. Autorius, ásiterpdamas su savo mintimis ir nuotaikomis, tik paryðkina valstietiðkà pasaulio suvokimà, taèiau jo neuþgoþia. Bet svarbiausia, kad tas valstietiðkas gyvenimo vertinimas P.Cvirkos romane nëra vien tradicinis, sustingæs, o intensyviai besikeièiàs. Juras Tarutis kaupia savyje itin ryðkias valstieèiø nepasitenkinimo, revoliucinio bruzdëjimo nuotaikas. Jis pats yra ðviesus, sàmoningas, atkaklus, pasiryþæs visomis jëgomis grumtis su jo ásitikinimais prieðiðkomis, o moralei –

svetimomis gyvenimo formomis. Tokia ieðkanèio, galvojanèio, viskà ið naujo pervertinanèio valstieèio sàmonë, buvo naujas reiðkinys lietuviø beletristikoje, iki tol vaizduojanèioje valstietá lëtà ir uþguità, nesugebantá plaèiau paþiûrëti á gyvenimà.

“Žemëje maitintojoje” herojø asmeninis likimas pagrástas objektyviais gyvenimo dësniais ir natûralia istorijos raida – nesutaikomu klasiniu konfliktu tarp dviejø socialiniø poliø: dvarininko ir vargingojo valstieèio. Visos svarbiausios situacijos – þemës gavimas ir naujakurystë, ásiskolinimas dvarininkui, maþameèio samdinio þuvimas dvare, varþytinës-

yra be galo tipiðkos to meto Lietuvai, atspindinèios tûkstanèiø vargingøjø valstieèiø likimà ir sykiu padedanèios sukurti individualizuotus pagrindiniø veikëjø charakterius. Gyvas ir natûralus yra Juras Tarutis, nors jo paveiksle dar jauèiama tam tikra idealizacijos, aprioriðkumo dozë, bûdinga kai kuriems ankstyvesniems romanams. Bet uþtat Monikos paveikslas –

vienas tipiðkiausiø lietuviø literatûroje. Ði valstietë moteris romane nupieðta labai tikroviðkai, su dideliu psichologiniu pastabumu, atvira autoriaus simpatija.

Socialinis tikrovës vertinimas P.Cvirkos romane augte suaugæs su valstietiðkos buities, doro ðviesaus þmogaus iðgyvenimø bei svajoniø paþinimu. Organiðkas ryðys tarp socialinio ir psichologinio prado, teisingiau, socialiniø apibendrinimø ákûnijimas raiðkiose kasdieniø santykiø bei paþiûrø scenose ir sudaro vienà savièiausiø romano bruoþø.

Juras Tarutis ir jo þmona veikia paprasèiausiø buitiniø bei ðeimyniniø interesø sferoje: statosi trobas, augina vaikus, ilgai ruoðæsi keliauja á miestà, dalyvauja geguþinëje, sielvartauja dël kritusios karvës.

Jø mintys, nors ðiek tiek ir sutaurintos, sukasi irgi apie áprastus kasdienius dalykus: Taruèiams gera stebëti pirmuosius sûnaus þingsnius, svajoti apie ðviesià jo ateitá, jie domisi platesniais mokslo, þmogaus santykiavimo su gamta klausimais.

Skaitant “Þemæ maitintojà”, kartais net susidaro áspûdis, kad autorius nesilaiko jokio iðankstinio plano, laisvai improvizuoja, pasiduodamas patraukusiam já vaizdui, emocijai; taip natûraliai romane atsiskleidþia valstieèio buitis su visais dideliais ir maþais rûpesèiais, dþiaugsmais, kasdieniu darbu. Kartu iðryðkëja tiek ðviesos, tiek ir tamsos naujakurio gyvenimo pusës.

Geras, doras, mylás savo ðeimà, tëvynæ, kaimus, trokðtàs ið gyvenimo labai nedaug þmogus negali, nepaisant karðèiausiø pastangø, bûti laimingas burþuazinëje sabtvarkoje – tokia yra romano mintis, paslëpta po labai poetiðkais þmogaus valstieèio egzistencijos vaizdais.

Minëtinas ir P.Cvirkos romano glaustumas, lakumas, dinamiðkumas – ne eiliniai reiðkiniai lietuviø prozoje. “Þemëje maitintojoje” visus reiðkinius stebi, iðgyvena ir komentuoja pats Juras Tarutis, jis yra ne tik pagrindinis veikëjas, bet ir pagrindinis kompozicinis, siuþetinis mazgas, centrinë visø iðgyvenimø ir ávykiø aðis, telkianti apie save gausià ir sudëtingà romano medþiagà.

Tokia socialinio romano struktûra, kai visi vaizduojami reiðkiniai perleidþiami per pagrindinio veikëjo sàmonæ, buvo labai naujoviðka, meniðka, artima psichologinio romano struktûrai, savo esme svetima apraðinëjimui, iliustratyvumui.

P.Cvirka pirmasis ir, galima sakyti, beveik vienintelis ikitarybinio lietuviø romano istorijoje iðgriovë barjerà tarp herojø iðgyvenimø ir istorinio bei socialinio fono, kuris buvo ypaè akivaizdus A.Vienuolio romane “Prieð dienà”. Socialiná romanà P.Cvirka pavertë charakteriø raidos romanu, pasiþyminèiu vientisumu, darnumu, vidine dinamika.

Su “Žeme maitintoja” lietuviø romanas pasidarë epiðkai objektyvus. Èia nëra nei idealizacijos, nei perdëto juodinimo, gadinusiø pirmuosius romanus, ypaè Lazdynø pelëdos “Klaidà”. “Þemëje maitintojoje” gyvenimo dësniai plëtojasi ir atsiskleidþia tarytum patys savaime, be jokio autoriaus ásikiðimo. Toks objektyvumas irgi reikðmingas lietuviø romano pasiekimas, kuris, be abejonës, rëmësi prancûzø ir rusø klasikinio romano mokykla.

Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija

Vienokià prasmê novelë turi mums, paþástantiems joje vaizduojamà gyvenimà, kitokià, sakykime, tolimajam australieèiui, to gyvenimo nepaþástanèiam. Mums ádomesnë Vytauto Jurkaus linija, kitatautá, ko gero, daugiau domins þilojo brolio Prano likimas. Kodël?

Kaip ir kiekviename literatûros kûrinyje, Algirdo Pociaus novelëje meninës informacijos kiekis padidëja arba sumaþëja priklausomai nuo skaitytojo patirties. Daugelis uþuominø, kurios mums sukelia virtinæ asociacijø, kitatauèiui gali nieko nesakyti.

Pavyzdþiui, mums, þinantiems savo literatûros tradicijas, ádomu vien tai, kad Algirdas Pocius analizuoja prieðtaringà atsakingo darbuotojo gyvenimà ir vaizduoja já toli graþu ne herojinëmis ar idilinëmis spalvomis.

Þmonëms, neþinantiems, kad ði tema savaime novatoriðka, tie dalykai neþadins ypatingesnio intereso. Tiktai mûsø skaitytojai teisingai supras Vytauto Jurkaus situacijos keblumà, susidariusá dël kaþkada nuslëptø anketiniø duomenø. Neþinantiems, kokià reikðmæ tie duomenys turëjo pokario metais, ði detalë atrodys antraeilë, o herojaus tragizmas ir pasimetimas neargumentuotas.

Kitaip tariant, Vytauto Jurkaus charakterio reljefingumas ir prieðtaringumas iðryðkëja tik tada, kai novelë patenka á tokio skaitytojo rankas, kuris patirties dëka sugeba atsistoti á herojaus pozicijà ir jo akimis pamatyti jo gyvenimo vingius. Ðtai tie vingiai.

Vytautas buvo nekaltas, kad jo brolis Pranas, artëjant tarybinei armijai, bandë pasprukti á vakarus, o nepavykus sugráþo ir pasislëpë. Jis niekada nepritarë brolio paþiûroms, bet negalëjo jo iðduoti vien dël to, kad jis – brolis. Pagaliau, pasislëpæs tarp dvigubø sienø, Pranas niekam blogo nedarë.

Tai nejaugi dël to Vytautas turëjo susigûþti, nepildyti jokiø anketø ir tuo paèiu atsisakyti mokslo ir visuomenei naudingo darbo.

Tada, jaunystëje, gal jis dar ir galëjo tokiam keistam “þygiui” pasiryþti, bet dabar, kai pasiekë aukðtà postà ir idealizmas apsitrynë minkðtoje personalinëje maðinoje, statyti ant kortos savo likimà jau atrodo ir beprasmiðka, ir neteisinga. Metams slegiant peèius, visi mes truputá daugiau savæs pagailime, pasidarome ciniðkesni, ir taika su sàþine nebëra toks lemtingas dalykas kaip jaunystëje. Todël visai logiðka ir psichologiðka, kad Vytautas Jurkus stengiasi sutvarkyti reikalà taip, kaip jam yra palankiausia: brolis gaus suklastotus dokumentus, iðvyks dirbti á

Kazachstanà, ir vël visi galai – á vandená. Sprendimas egoistinis, bet realus ir racionalus. Taèiau, kai brolis, nesutikês su pasiûlymu, nusiþudo, o Vytautas nusprendþia slapta já palaidoti, mes pajuntame, kad jis daro kaþkà baisaus. Tame baisumo jutime ir slypi Algirdo Pociaus novelës átaigumas. Norëdami geriau suprasti átaigumo paslaptá, ásivaizduokime, kad novelë baigiasi kitaip.

Sakysime, Vytautas, nepaisydamas padariniø, legalizuoja brolá arba, ásitikinæs, kad teismas po tiek metø brolio rûsèiai nebaus, atsikrato sloguèio. Ið karto suvokiame, kad tokiu atveju kûrinio prasminius akcentus reiktø kiek kitaip iðdëstyti ir novelæ raðyti pagal kità planà. Tuo tarpu, mûsø uþdavinys priimti tokià prasmæ, kuri plaukia ið ðio kûrinio, o ne ið tokio, kokio mes norëtume.

Koká meniná efektà Algirdas Pocius pasiekia novelës finalu ir visa

Vytauto Jurkaus siuþetine linija? Kas tai: istorijos lemtingumo idëja, nuþmogëjimo ir karjeros kritika?.. Darydami tokias iðvadas, apie viskà spræstume ið ðalies, atsistojæ á teisuolio ir stebëtojo pozà. Deja, novelë neleidþia bûti tik stebëtojais. Ji atkakliai beldþiasi á mûsø sàþinæ tartum klausdama – o kaip jûs Vytauto Jurkaus vietoje bûtumët pasielgæ?

Svarstydamas ir analizuodamas padëtá, Jurkus veda mus paskui save, ir tik todël mes leidþiamës vedami, kad ir patys kaþkiek esame jurkai. Ar nebuvo mûsø gyvenime atvejø, kai padëjome þmogui tik todël, kad nepadëdami jautëmës nepatogiai arba kad to reikalavo kraujo giminystë? Padëjome, bet dairëmës, kad nesuteptume karjeros laiptø. Ar nesidþiaugëme, kai kebli situacija, kurioje reikëjo kaþkà prarasti, belûkuriuojant ëmë ir iðsisprendë, o mes likome nepaliesti? Ar tada nesiguodëme, kad mes èia niekuo dëti, kad bûtume pasiaukojæ, bet nesuspëjome? Taigi ne Vytauto

Jurkaus elgesys mus nugàsdina, o tie klausimai, kurie lyg persekiojantis sàþinës balsas prabunda mumyse. Tai ir yra svarbiausias kûrinio efektas.

Antroji siuþetinë linija – þilojo brolio Prano likimas – pretenduoja á daugiau apibendrintà psichologinæ – moralinæ problemà ir dël to gali bûti ádomesnë tiems, kurie Vytauto gyvenimo peripetijø nesugebës susieti su konkreèiomis istorinëmis aplinkybëmis.

Pranas novelës pabaigoje nusiþudo. Kaip gyvenime, taip ir literatûroje saviþudybë pirmiausia kelia smalsø ir bauginantá jausmà: kodël þmogus tai padarë? Tikrovëje saviþudybës faktas savo kraupumu klausimà kartais nustumia á ðalá, tuo tarpu knygoje saviþudybë be átikinamø argumentø nedaro jokio áspûdþio. Prisiminkime, kokià ilgà jø grandinæ Antanas Vienuolis yra pateikæs “Paskenduolëje”, Adomas Jakðtas vis tiek dar kaltino autoriø, kad

Veronikos saviþudybë nepagrásta. Skaitytojas visada nori bûti átikintas, kad saviþudybë – vienintelë herojaus iðeitis, kitaip tariant, raðytojas turi iðmuðti skaitytojui ið rankø visus motyvus, kad pastarasis, ásivaizdavæs save analogiðkoje situacijoje, irgi ne kitaip pasielgtø. O tai pasiekti nelengva, nes skaitytojas, be visø kitø iðvedþiojimø, turi vienà stipriausiø motyvø – gyvenimo instinktà.

Algirdas Pocius ðá instinktà iðmoningai nuðalina paèioje pradþioje, parodydamas Pranà paliegusá, iðdraskytø nervø. Apskelbtas þuvusiu, Pranas jau kaþkiek priprato prie minties apie nebûtá. Mirtis jam ne naujiena, prieðingai, naujiena yra gyvenimas. Taigi bereikia keliø stipriø postûmiø.

Tie postûmiai – tëvo mirtis, nepriimtas brolio Vytauto patarimas ið vieno negalumo pereiti á kità, pagaliau ásitikinimas, kad jis pats nebeturi valios prisipaþinti þmonëms, kas esàs. Nebëra prasmës gyventi, nes nebëra kaip gyventi. Ir mes nebesurandame, kà Pranui pasiûlyti.

Novelës motyvacija trumpa, bet apgalvota, joje susipina socialiniai, biologiniai ir psichologiniai argumentai. Taèiau motyvacija tëra átikinamumo, o ne prasmingumo dalykas. Prasmingumas visai kas kita.

Prano likimu Algirdas Pocius pasmerkia faðistinê propagandà, áviliojusià jaunuolá á savo voratinklá ir praþudþiusià jo gyvenimà. Ðià mintá pajuntame netiesiogiai, ieðkodami tikrøjø Prano tragedijos prieþasèiø ir iðeidami uþ kûrinio ribø. Taèiau paèioje novelëje Prano paveikslu iðryðkinama dar ir kita prasmë, kuri atsiskleidþia sugretinus abu brolius.

Jà galëtume taip nusakyti: kanèia ir nesëkmë sunaikina þmogø fiziðkai, bet sutaurina jo dvasià, iðleidþia já aukðèiau tø, kurie, gyvendami patogiai ir nebesugebëdami patogumø atsisakyti, tampa egoistais ir bailiais. Ðià mintá patvirtina ir vienas epizodas ið Vytauto Jurkaus psichinës bûsenos. Kai

Vytautas pamato á kapines ateinantá Pranà ir iðsigàsta, kad paslaptis iðkilo virðun, – sukrëtimo minutæ – pajunta pamaþu bundanèias jo sieloje snûduriavusias ðviesias jëgas. Jis ima galvoti, kad taip bus geriau. Bet vos tik pavojus praeina – brolis nusiþudo neatpaþintas – ið gilumos vël iðsëlina miesèionis ir pakuþda iðganingà mintá: “O jeigu jis bus naktá palaidotas kur nors sode <…> Vël bus galima ramiai gyventi ir dirbti”.

Algirdo Pociaus “Žilajame brolyje” netikslinga ieðkoti kokiø nors konstruktyvizmo bruoþø – autoriaus dëmesys koncentruojamas á problemà, ir jis jos nenori uþtemdyti formalinëmis pretenzijomis. Biografinës retrospekcijos, nusakanèios abiejø broliø gyvenimà iki tëvo laidotuviø, sudaranèiø fabulos griauèius, atlieka informacinæ funkcijà ir áterpiamos á pasakojimà gana paprastai, kaip prisiminimø gabalai. Galima paþymëti nebent meistriðkà noveliø puantà: raðytojas taip atsargiai “iðveda” Pranà ið kapiniø ir taip gudriai nutolina skaitytojo sàmonê nuo galimos minties apie herojaus saviþudybê, kad atomazga ðvysteli kaip þaibas. Ið vienos pusës ji

– staigi, bet ið kitos – visai logiðka. Kai skaitytojas neatspëja pabaigos, o paskui tiki ja kaip vienintele galima, visada sustiprëja kûrinio emocinis poveikis.