Literatūros kūrinių analizės ir interpretacijos

Þmogaus dvasinis groþis J.Biliûno kûryboje

Iðtrauka

Vienodai ir nuobodþiai èiuksëdamas, plaukia prieð vandená nedidelis
garlaivis. Jo pirmagalis varo upës pavirðiu gilià vagà; bet garlaivio
uþpakalyje tos vagos krantai vël susiverèia krûvon, susidauþia savo
virðûnëm, kurios atðokdamos pavirsta á nesuskaitomà daugybæ nedideliø
krutanèiø bangø; tos bangos juda kaip gyvos, pleèiasi á abi ðalis, lekia
viena paskui kità, skubindamos prie tolimøjø upës krantø, ir kaip
puikiausiais raðtais audeklas blizga ir tviska ant saulës ávairiausiom
spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iðkilmingai plaukia vakarø
ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus darbo.

Nuo ilgos keelionës nuvargæs, nuo nemiegojimo apsiblausæs, stoviu ant
garlaivio ir þiûriu aplinkui. Tiesiai mano kakton puèia vasaros rytys
vëjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvëpavimu
gaivina pailsusià mano dvasià. Vienodas garlaivio èiuksëjimas liûliuoja
prie miego, bet platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas traukte
traukia prie savæs mano akis bei ðirdá. Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti. Ta
upë, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno þingsnio maino savo pavidalà;
tie jos aukðti, þaliuojantys miðkai ir pievomis krantai, – tai ne
kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uþ anà graþesnë.

Analizë

Svarbiausias J.Biliûno kûûrybos tikslas – gilinimasis á vidiná þmogaus
pasaulá. Raðytojo þmogus dvasingas. Vienas ið tø dvasingumo bruoþø –
santykis su gamta, gebëjimas pastebëti smulkiausias gamtos groþio detales.
Ðitie noveliø þmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinëjamoje iðtraukoje ið
apsakymo “Nemune”.

Iðtraukà galima suskirstyti á dvi dalis. Pirmoji – upës vagos,
plaukiant garlaiviui, apraðymas, an

ntrojoje dalyje – pasakotojo bûsena ir
nuotaika gamtoje.

Kûrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu iðryðkëja jau
pirmose iðtraukos pastraipose. Pasakotojas romantiðkai þvelgia á didþiausià
Lietuvos upæ. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo
vandenø kryptá, tëkmæ: “ramiai”, “iðkilmingai”. Jis stebi kiekvienà
smulkmenà: kaip laivo pirmagalis varo upës pavirðiumi gilià vagà, kaip
uþpakalyje tos vagos vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm.
Peizaþo detalë labai dinamiðka, nes autorius vartoja daug vaizdingø
veiksmaþodþiø: “susiverèia”, “susidauþia”, “pavirsta”, “juda”, “pleèiasi”.
Dinamiðkumà taip pat teikia ir epitetai: “krutanèios bangos”, palyginimas
“kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidauþia,
susiverèia. Pasakotojas, kurdamas toká vaizdà, geba iðryðkinti regimàjá
groþá: “blizga ir tviska saulëje ávairiausiomis savo spalvomis”. Ið
palyginimo – “kaip puikiausiais raðtais” – iðryðkëja lietuviø tautai
bûdingas poþiûris á gamtà.

Autorius vartoja kontrastà. Pradëdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodþiai
èiukðëdamas.” tai monotonijai prieð pastato vandens judrumà. Tas kontrastas
tarsi verèia skaitytojà ieðkoti giilesniø prasmiø: vienodumas ir nuobodumas
asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiðkai pilka, be didesniø
pakitimø. Bet taip gali atrodyti ið ðalies, nes kasdienybë pilna
ávairiausiø nuotykingø smulkmenø.

Pirmàjà dalá autorius pradeda nuo minèiø apie vienodumà. Toliau pieðia
judrø, dinamiðkà Nemuno vandenø vaizdà ir vël mintimis apie ramybë ðià
pastraipà uþbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iðkilmingai
plaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus
rankø darbo.”.

Pasakotojas, stebintis plaukiantá garlaivá, labai pastabus, jautriai
reaguojantis á kiekvienà pakilimà gamtoje, lakios vaizduotës. Ilgi sakiniai
rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra s
savitai apmàstomas, taèiau mintys
neiðsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis
daugtaðkis.

Antroji pastraipa konkreèiau nusako patá pasakotojà, t.y. keleivá. Jis
prisipaþásta esàs nuvargæs , nuo nemiegojimo apsiblausæs. Paaiðkëja, kad
keleivis ir dvasiðkai pailsæs. Galbût kitas ir snûduriuotø kelionëje, bet
ðios novelës pasakotojas moka dþiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai já
nuteikia vasaros rytø vëjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusià
dvasià. Dvasiø pusiausvyrà padeda atgauti stebimi peizaþo vaizdai. Jautrus
pasakotojas sugeba áprastoje aplinkoje pastebëti groþá: “. platus Nemunas
ir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis ir
ðirdá”. Jis ne tik pastebi tà groþá, bet ir iðgyvena já. Taip màstyti
leidþia uþuomina apie ðirdá. Pasakotojas – keleivis – atviras savo
dþiaugsmui, neslepia savo þavesio gamta. “Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti.”.
Susiþavëjimas neiðsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaðkiu.
Pasakotojà þavi paprastuèiai, elementarûs dalykai: plati upë, kuri
vingiuoja kiekviename þingsnyje, aukðti, þaliuojantys miðkai bei pievos.
Iðryðkëja meilë ne tik gamtai, bet ir paèiai Tëvynei: bûtent natûrali gamta
kur kas graþiau uþ meistriðkø rankø sukonstruotà kaleidoskopà.

J. Biliûno iðtraukoje ne ávykis, ne iðorinis konfliktas, o veikëjo
mintys ir iðgyvenimai. Iðgyvenimø tëkmë – siuþeto pamatas. Pasakojama
pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviðkumo áspûdá. Autorius tiesiogiai
ir emociðkai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dëmesys sukoncentruotas á
veikëjo vidiná pasaulá. J.Biliûno kûryboje maþa peizaþo detaliø, taèiau
ðiuo atveju – atvirkðèiai. Iðtraukoje gausu meniniø priemoniø, daug
epitetø, kurie vartojami prieð paþymimàjá þodá.

V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir St

traublys”

Ko ðiandien nebëra?

V.Krëvë – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradþios raðytojas, mylëjæs gimtàjà
Dzûkijà, jos gamtà, o ypaè miðkus. Vienas ryðkiausiø V.Krëvës bruoþø –
vaizduoti personaþus epochø sandûroje ar gyvenimo kryþkelëje. Ði tendencija
atsispindi pasakoje “Perkûnas, Vaiva ir Straublys” ið rinkinio “Ðiaudinëj
pastogëj”.

Skerdþiaus svarstymo objektas – þmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno
gyvenimo iðminties sukaupusio asmens vieta visuomenëje. Kûrinyje
atsiskleidþia viena svarbiausiø nacionaliniø lietuviø charakteriø bruoþø.
Tai glaudus þmogaus ir gamtos ryðys. Pakylëtai, romantiðkai þvelgiama á
miðkà – á svarbiausià ir dzûkui brangiausià gamtos dalelæ. Iðsamaus miðko
apraðymo nëra. Ið atskirø uþuominø susidaro vaizdas, jog senovëje miðkai
buvæ didingi: “.tokios (girios) siûbuodavo, jog vidudiená ten bûdavo tamsu
kaip vakarà”. Kita senøjø laikø gamtos detalë – tai pasakotojo
prisiminimas, jog “girios kuþdëdavo þvëriø, paukðèiø”. Svetinga, didinga
gamta formavo savità þmogaus charakterá. Todël praeities þmogus labiau
jautë gamtos groþá, spalvas, ávertino miðkø turtingumà. Jausmu suvokë giriø
didybæ: “Áeini þmogus tankumynan, klonin, ir kûnas tik eina pagaugais, tik
eina”. Ið ðiø pastebëjimø sàmonëje formavosi ávairûs vaizdiniais:
monai,laumës, undinës, piktos dvasios. Tie vaizduotëje gimæ paveikslai,
“kur tik balelë, ten jau kelios laumës apsigyvenusios, kur upelë ar
eþerëlis, ten, þiûrëk, pakraðèiais undinës vakarais maudosi; kur tik
ðlaitelis, ten jau monas ðvirkðtauja”, su laiku virto pasakomis,
padavimais, sakmëmis. Tai pirminis mûsø tautosakos ðaltinis. Ið pasakotojo
pamàstymø suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis ðaltinis, ákvepiantis þmogø
kûrybai. Atsiskleidþia ne tik dvasinis ryðys su gamta, bet i

ir filosofinis,
nes kiekvienas suvokia esàs gamtos dalis. Ðie seno skerdþiaus pastebëjimai,
romantiðkas poþiûris, senovës veþëjø idealizavimas pateikti skaitytojui
labai átikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiðkas seniems laikams. Pasakotojà
labiausiai erzina þmogaus sumaterialëjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iðkirtus
miðkus, nuskursta gamta. Iðnaikinus girias, lieka tik þemë, pustoma
smëlynø. Keièiantis epochoms, pakinta ir þmogus: kiti jo interesai ir
psichologija. Jis rûpindamasis “kad tik skatikà uþdirbtø”, nebeturi laiko
pakelti akiø á siûbuojanèias, linguojanèias medþiø virðûnes, paþvelgti á
dangaus þydrynæ. Tad “nyksta miðkai, girios, skursta þemë, pievos”. Upës –
ir tos jau padþiûvo, o eþerai maurais uþëjo, uþako. Nebemato groþio, nebëra
ir meilës. Fantazuoti taip pat nebëra nei laiko, nei noro. Todël ir
juokiamasi ið senø þmoniø pasakø. Vadinasi, uþako ne tik eþerai, bet ir
þmogaus siela, kartu su þeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdþius
ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos groþio, didybës,
galybës, jam nerimà kelia ir jaunosios kartos poþiûris: “Ðaiposi, net
kvatojasi iðgirdæ tëvø padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia,
jog tokios paþiûros veda þmones prie tautinio iðsigimimo. Galbût ateityje
jie nebebrangins savo gimtinës, kalbos, nesidþiaugs esà lietuviai. Todël
piktindamasis senasis skerdþius vadina savo þmones beuodegiais: “jie dabar
taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdëdavo ir matydavo senovëje”.
Pasakotojas, smerkdamas moraliná,dvasiná naujos kartos pasikeitimà, jos
neniekina, objektyviai pripaþásta, jog naujø laikø þmonës yra labai
“pramanûs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai
nekonkreèiai, panaðiai á pasakas, todël ir atitinka kûrinio pavadinimà.
Kitur skerdþius giliai atsidûsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir
þmonës”. Ne syká kûrinyje pabrëþiamas kontrastas tarp praeities ir
dabarties: “Tada ir þmonës ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.
Vadinasi, kontrastas – viena ið teksto komponavimo priemoniø.

Prisiminimai slegia skerdþiaus ðirdá. Juk seniau buvo vertinama senø
þmoniø patirtis, gyvenimiðkoji iðmintis, gebëjimas átaigiai pasakoti
ávairiausias istorijas. O ðiandien “pasakyk jiems kà, kas buvo seniau –
“pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai,
tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurá seni þmonës yra matæ”. Maþi
vaikai juokiasi ið seno þmogaus pasaulëjautos, nejauèia jam pagarbos.
Vaikams, jauniems svetimas poþiûris, kad reikia saugoti gamtà, su saiku
naudoti miðko gërybes.

Ðiame kûrinyje V.Krëvë poetizuoja liaudies þmogaus praktinæ iðmintá,
sveikà moralæ, kurios pagrindinis principas – mylëk ir saugok gamtà. Tas
principas atskleidþiamas kontrastu tarp aiðkiai nenusakytos praeities ir
pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochø sankryþoje keièiasi
ir aplinka, ir pats þmogus.

J.Aputis “Horizonte bëga ðernai”

Iðtrauka

Rûta þalioj,

Leiskie Mani namopi,

Rûta þalioj.

Tà vakarà jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista,
nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra ðalia jo. Truputá
svirduliuodamas, jis uþkopë á kalnelá, ant kurio pernai ið þëgliø buvo
pastatytas baltas bokðtas, bet nereikëjo ir jo – nuo kalno matyti
toliausiai, o saulë vis tiek jau leidosi, nelaukë nieko, negailestingai
skubëjo sukiðti á tamsà ir miðkus, ir durpynà, kur paliko traktoriø
Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksanèià Ðatrijà, laukus su
þydinèiais dobilais. Žiûrëdamas tenai, uþ horizonto, Gvildys pajuto
liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime, – toká liûdesá, kai tau
atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurá prisuka, o toks, nuo
kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji ðviesas ir spalvas, girdai upëse
gyvulius ir þmones, krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jø
maþylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavæs nebûtø,
suklauptø viskas ant keliø – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: vieðpatie!
Vieðpatie! – pajunti, kad vienàkart tavæs nebebus. Taip ateina didysis
skausmas ir ilgesys, nes suvoki esàs dievas, kuris þino, jog turës numirti.

Gvildys atsisëdo ant didelio kerpëto akmens svaigo galva á namus dar
netraukë eiti, dar norëjo þmogus pabûti vieðpaèiu, sugráþti á vaikystæ.
Vaikystë mus persekioja kiekvienà liûdesio ir ilgesio valandà, mes bëgame
prie jos lyg prie ðaltinio, tenai niekada netrûksta vandens, nes tik
vaikystëje mes esame tikri dievai ir tik vaikystëje galime iðkasti ðulinius
trokðtantiems pagirdyti. Vienà dienà mes pradedame suprasti, kad ritiname
akmená á kalnà ir kad niekada jo neuþritinsime. Bet mes nenorime, nenorime
paleisti jo atgal.

Analizë

Tai iðtrauka ið J.Apuèio novelës “Horizonte bëga ðernai”, kurios vardu
pavadintas treèiasis autoriaus kûriniø rinkinys.

J.Aputis – kaimiðkos tematikos raðytojas, nes daugiausia gerø noveliø
skirta kaimo þmoniø gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bëga ðernai” – taip
pat “kaimiðkas” kûrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildþio dvasinë
tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vienà vidurvasario
dienà. Þydinèiø dobilø detalë pabrëþia nuostabø gamtos groþá, kuris veikia
regimuosius, uodþiamuosius þmogaus pojûèius. Gamtos groþis – tai kontrastas
vaizduojamiems ávykiams. Tà dienà per pietus Gvildys truputá iðgërë, saulei
leidþiantis, uþkopë á kalnelá, ásiþiûrëjo á horizontà ir pajuto neapsakomà
liûdesá. Po to gráþo namo, kur supykusi þmona uþsimojo kelis sykius
ðluotraþiu ir suþalojo vyro akis. Ávykiai prasideda vakarëjant, arti saulës
laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras ásiklausyti á save
stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiðkesnës.

J.Aputis – áþvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kûrimo meistras. Tai
atsispindi duotoje iðtraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo
þvilgsná á pagrindinio personaþo vidinæ bûsenà: “Tà vakarà jis pats sau
buvo keistas”. Tos bûsenos prieþastis – visa, “kas yra ðalia jo”:
besileidþianti saulë, artëjanti tamsa, miðkas durpynas, þydá dobilai. Tai
kà mato horizonte Gvildys, lyg kokia bûsianèios nelaimës nuojauta. Juk
uþges jo akiø “saulë”, viskà ateitá uþguls tamsa, o miðkà, durpynà ir
dobilus galbût gerai mato paskutiná kartà. Gal todël Gvildys aplinkà stebi
nuo kalnelio, kad toliau ásiþiûrëtø, daugiau pamatytø ir visam gyvenimui
ásidëmëtø. Tiesa, tie besileidþianèios saulës ir akiø ðviesos ryðkiai
paaiðkëja ið viso teksto, o novelës pradþioje gamtos detalës nuþymi bendrà
kûrinio nuotaikà. Besileidþianti saulë ir artëjanti tamsa visada þmogaus
ðirdy þadina liûdesá ir ilgesá. J.Aputis – liûdnos nuotaikos meistras, o
tai akivaizdu nagrinëjamos novelës iðtraukoje. Autorius pirmiausia vardina
gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytojà, o po to apibendrina
personaþo bûsenà: “Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai
gyvenime.”.

Pagrindinis kûrinio veikëjas toks graudus dël viduje vykstanèiø
konfliktø. (Vidiniø þmogaus konfliktø vaizdavimas – irgi vienas ið J.
Apuèio kûrybos bruoþø). Gvildá slegia kasdienybës inercija. Darbas kolûkio
laukuose ir buitiniai namø rûpesèiai – ðtai ir visas gyvenimo turinys.
Taèiau pagrindinis personaþas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu
ir soèiu kàsniu. Gvildþio uþkopimas á kalnelá gali simbolizuoti ir jo norà
pakilti virð kasdienybës, pilkos ir slegianèios sielà. Kilnesnio tikslo,
gilesnës gyvenimo prasmës troðkimas iðtraukoje suvokiamas ið poetiðkai
nusakytø traktorininko apmàstymø Kaimo þmogaus buitiniai rûpesèiai
vardijami metaforiðkai: ”.krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø
plikus jø maþylius”, “spinduliuoji ðviesas ir spalvas”. Poetiðkai
apibûdintas ir tëvo vaidmuo ðeimos gyvenime: “.jei tavæs nebûtø, suklauptø
viskas ant keliø.”. Vadinasi, pabëgti nuo slegianèios kasdienybës nëra
jokios vilties. Konfliktas neiðsprendþiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu,
alksti kaþko, kas paèiam visiðkai neaiðku, daugiau, bet neturi teisës
elgtis kitaip, negali pabëgti nuo savæs ir gyvenimo.

Taigi tà vakarà Gvildys, kur kas jautresnis pasidarês dël per pietus
iðgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos groþio, vakaro ramybës,
skaudþiai ilgisi kitokio, graþesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tà vakarà
jis susimàsto, pasiþiûri á save ið ðalies, ypaè ið to taðko, kai” vienàkart
tavês nebebus”. Ir tada Gvildá, kaip ir daugelá J. Apuèio novelëse
vaizduojamø kaimieèiø, ima draskyti dvi jëgos: gyvenimo bûdas ir savo
veiklos aukðtesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su
sàþine. Ypaè stipriai þmogø veikia sàlytis su gamta ir ásiklausymas á save,
savo gyvenimo, vidinës bûsenos analizë. Sumaterialëjimas, susmulkëjimas
nuaidi kaimiðkos prigimties personaþø sieloje graudþiu liûdesiu, skaudþia
aimana. Tà liûdesá dar labiau stiprina gráþimas mintimis á kasdien
tolstanèià vaikystê, kuri “persekioja kiekvienà liûdesio ar ilgesio
valandà”. Galbût Gvildþio kopimas á kalnelá irgi gali bûti siejamas su
vaikystës prisiminimais: atsigræþi nuo pasiektos gyvenimo aukðtumos á
praeitá ir pamatai ten save. Apie vaikystæ J. Aputis kalba metaforiðkai
kaip apie ðaltiná, kuriame netrûksta tyro vandens iðtroðkusiai ðirdþiai
pagirdyti. Þmogus, prisiminimø veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”,
nekasdieniðkas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiðkas.

Iðtrauka baigiama uþuomina apie Sizifo akmená. Ið legendos þinome, kad
Sizifui sunku ritinti akmená á kalnà, nëra jokios vilties pasiekti kalno
virðûnæ ir baigti kanèias, kasdien vël bûtina pradëti viskà ið naujo. Taip
prakeiktas Sizifas. Panaði ir Gvildþio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir
jo vargø kalnelis ne pats aukðèiausias (Ðatrija dunkso tolumoj). Sakinys
“bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo þmogaus
pareigas, atsakomybës supratimà, jo kantrybæ, iðtvermæ ir didþiulæ viltá,
kad gal bus kitaip.

Novelës epigrafu paimta iðtrauka ið liaudies dainos. Pirmiausia – tai
þenklas, paryðkinantis kaimiðkàjà novelës tematikà. Ilgøjø balsiø
dominavimas leidþia manyti, jog dainuojama tæsiamai, o toks dainavimo bûdas
atspindi ilgesingà dvasinæ bûsenà. Tà ilgesá, kaþkoká nerimà, gal ir
liûdesá nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) þodþiai. Pati to
trijø þodþiø junginio prasmë byloja apie nepasitenkinimà esama padëtimi,
norà sugráþti ten (pas artimuosius ar á vaikystæ), kur ramu, jauku, kur
tikimasi rasti paguodà, uþuovëjà nuo gyvenimo negandø. Taèiau tokia
liaudies dainoje pabrëþta liaudies viltis yra visiðkai prieðinga tam, kas
Gvildþio laukia jo namuose. Vadinasi, nebëra senojo kaimo, senø bendravimo
tradicijø, senos sampratos apie ðeimà. Senojo kaimo griovimas, jo graþiøjø
tradicijø nykimas – viena ið J.Apuèio kûrybos problemø, kuri novelëse
vaizduojama tiesiogiai arba iðryðkëja ið potekstës, ið atskirø uþuominø.
Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apuèio kûrybos
tematikà, susietà su kûrinio problematika ir nuotaika.

Taigi nagrinëtoje novelës “Horizonte bëga ðernai” iðtraukoje atsispindi
daugybë J.Apuèio kûrybos bruoþø: polinkis raðyti kaimo tema ir vaizduoti
netradicinio þmogaus vidiná konfliktà, meistriðkai analizuoti psichologinæ
pagrindiniø personaþø bûsenà ir kurti elegiðkà novelës nuotaikà, pabrëþti
þmogaus ryðá su gamta, iðryðkinti iðsilaisvinimo ið kasdienybës idëjà.
J.Aputis meistriðkai kuria iðkalbingos tylos, laukimo, neþinios,
artëjanèios grësmës nuotaikà. Iðtrauka pilna simboliniø detaliø, uþuominø,
kuriø prasmë iðryðkëja ið konteksto arba paliekama paèiam skaitytojui
sprêsti.

J.Baltruðaitis “Bûties psalmë”

Eilëraðtis gimæs ið gilaus poeto susimàstymo apie egzistencijà,
gyvenimo prasmæ. J.Baltruðaièio lyrinis “að” tarsi apþvelgia gyvenimà vienu
mirksniu: “Todël neliûdëk ramunële, / Kad tu suþydëjus nuvytai”. Kaip
viskas ðioje þemëje laikina, nepastovu. Ðiai minèiai pagrásti poetas
pasirinko gëlës þiedo mirtá – tai þemiðka realu.

Mintis plëtojama màstant filosofiðkiau, vaizdas gilëja: “Neslûgsta
bûtis ir nesenka.”. Poetas pasirinko kontrastingà komponavimà: gyvenai –
nuvytai, gráþimas á bûtá – grimzdimas á jà. Kûrëjo þmogus kalba apie greità
mirtá to, “kas menka”. Jûros vilnys visada pagauna silpnesná.

Gyvenimo laikinumà pabrëþia pasirinktas þodþiø pasikartojimas: jis
patvirtina suvokimà ( “truks amþius.”, “truks mirksná.”).

Treèiasis posmas – eilëraðèio kulminacija. Poeto þmogus màsto apie
Dievà, þmogaus ir þemës vienybæ. Iðplëtotas meninis vaizdas siejasi su
Biblijos motyvais: “ji liepsnà ir dûmus suvienys.”. Taigi þemë gyvybinga,
jos galia – þmogus. Puoðnia metafora poetas tai iðsako: “<.> ásakymà
ruoðæs,/ ne bergþdþias þelmuo vienadienis.”. Þemë – tai sakrali ðventa
vieta, todël “jo þiedu jos aukuras puoðias.”. Bet þemëje þmogus kenèia. Nuo
to neapsaugotas në vienas, todël mes “pasviræ, nuvytæ, nualæ”. Trys
pasikartojanèios dalyvinës konstrukcijos, neigimo reikðmæ turintys
prieðdëliai pagilina anksèiau iðsakytà mintá. Paskutinës eilutës nuteikia
pesimistiðkai: mes gráþtame ten, ið kur atëjome (o gal gráþimas á mirtá yra
savotiðkas mûsø laimëjimas?).

Autorius palieka mintá nebaigtà (daugtaðkis). Atsakymo nëra: kiekvienam
duota paèiam pamàstyti laikinumà, nepastovumà, laikinybê.

Žmogus novelëje “Polaidis”

Gamta diktuoja þmogui darbus ir ðventes. Senolis Dryþa mistiðkai,
paslaptingai, ðventai bendrauja su þeme (“ <.> ginti jà, kaip gina paukðtë
savo jauniklius”). Gamtos ir þmogaus sàlytis – tai sàlytis su darbais,
kaukais artimaisiais, paèiu savimi. Kodël Juozapas Dryþa pasaulá sudievina?
Meilë visam, kas gyva, ûkininkui suteikia dvasios pilnatvæ, harmoningà
bûtá. Atiduodamas save þemei (alaus darymas, berþyno prieþiûra, atnaujinti
kapeliai), þmogus alsuoja, dvasiðkai tobulëja, dvasiðkai augina save.
Juozapo Dryþos gyvenimo dvasinës ir moralinës vertybës – tai meilë ir
prasmingas darbas.

Ryðkios tekste emocinës bûsenos (pasigërëjimas,dþiaugsmas). Senojo
dialogas su namiðkiais “suðiauðtas” rupaus þodþio, ðiurkðtesnio palyginimo,
þemiðkø vardaþodþiø.

Ðvelnios ir ilgesingos intonacijos pasigirsta, kai autorius ið
kasdienybës laiko ir erdvës pereina á jausmø apraðymà ar pasineria á gamtos
pasaulá. J. Dryþa filosofiðkai màsto apie þemæ, kaip gyvà bûtybæ.

Emocingai ir ekspresyviai senolis kreipiasi á þemæ ir jos vaisius (“Ak
tu juoda, gera kvieèiø þeme!”). Jo siela atvira groþiui, gëriui,
neaptemdyta kanèios, skausmo, ûkininkas visà gyvenimà siekë palikti gerø
darbø pëdsakus.

A.Ðkëma “Þilvinëëli”

Post modernizmas naujai áprasmina þinomà mità ir átraukia á mûsø
epochos dvasiná kontekstà.

Novelë pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos
didmiesèio erdvëje. Mirtis atëjo netikëtai, kaip daþnai atsitinka XX a.,
katastrofø epochoje. “Jo þmona neverkë. Èia negalima rodyti jausmø. Èia
visi uþsidëjæ kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.
Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos
dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukë ryðio, o gyvenimas tapo
vargana egzistencija. A.Ðkëma mëgsta mozaikinæ kompozicijà: autorius
pateikia sàmonës ir pasàmonës procesus, ávairias asociacijas (tai
psichologinio modernizmo bruoþas). Vienatvës problema – svarbiausioji
novelës problema. Dëmesys sutelkiamas á trapø vidiná moters pasaulá.
A.Ðkëmos kûrybos þmogus daþnai suskilæs á keletà personaþø, kurie gyvena
skirtingose erdvëse, tikrovëje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.
Penktoje dalyje tikrovë traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis
virsta realiu. Vyras vaizduotëje virsta pasakos Þilvinu. Septintoje dalyje
krikðèioniðkasis Dievas susipykês su Rytø religijos vaizdiniais. Miesto
sumaiðtis atgrasi. Èia þmonës lyg ûþianti srovë nuteka á poþeminæ skylæ.
Vadinasi, esi tik laðas! Devintoji dalis poetiðka. Èia meldþiamasi uþ du:
“Duokite mudviem”. Taèiau gráþimas á Rojø – á praeitá – yra neámanomas. Yra
tik pragaras. Skamba Faustos sandëris su Mefistofeliu: “Lëktuvai krinta,
sprogsta bombos.”. Tokia ðiurpi XX a. realybë – pragaras þemëje.

Meilë galëtø iðgelbëti pasaulá, Jà ir jos Þilvinà, bet pasaulis jau
pasiraðë sutartá su Mefistu. Vaizduotë vël graþina jaunystæ á namus. Vël,
kaip ir pradþioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas graþu, amþina,
prasminga, yra gimæ ið meilës: ir “plonutëliai mezginiai”, ir “iðdroþinëti
Kristûs”.

Lietuviø partizanø dainos

Sunkiais pokario kovø metais partizanø dainas dainavo ne tik
rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos ið lûpø á lûpas,
klajojo rankraðtiniais nuoraðais. Daugiausiai tai buvo anonimiðki kûriniai,
tik kai kurie pasiraðyti slapyvardþiais. Juos kûrë ypatinga jaunimo dalis –
idealistai. Jø posmai gimë ne patogiame kambaryje, ant raðomøjø stalø, o
siauèiant darganoms, pasidëjus lapelá ant ðautuvo buoþës, slepiantis
þeminëje, klausantis mirties alsavimo.

Ne visi jie buvo poetai, bet kûrë dainas, kad lengviau bûtø iðtverti.
Todël ðie kûrinëliai dideliu meniðkumu nepasiþymi. Jie primena liaudies
dainas tiek savo tematika, tiek savo menine iðraiðka. Kaip pavyzdys galëtø
bûti “Suðaudytos dainos”. Jose iðdainuojama meilë Tëvynei, artimiesiems,
atsisveikinimo graudulys, namø bei mylimøjø þmoniø ilgesys, mirties
nuojauta. Ðiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:

Ir kada þemelë bus nuo kraujo soti,

Ir kada sugráði tu su þirgeliu,

Atneðiu vandens tau moliniam àsoty,

Duosiu nusiðluostyt rankðluosèiu dailiu.

Ypaè daþnas dainose gráþimo motyvas. Lyrinis “að” lygina save su
paukðèiais. Bet jie yra laimingesni: iðlëks ir vël sugráð. O apie save
sako:

Neþinau tik að, motule,

Ar pabelsiu á duris.

O jeigu ir gráð, nebebus kam durø atidaryti, niekas nelauks prie
varteliø, veltui vardà ðauktø, nes motinëlë toli, Urale, o tëtis ðaltuos
kapuos. Retoriniais klausimais iðsakomas skundas ir skausmas (“Kas
nuvargusá paguos? Kas dainelæ padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose,
ðiuose kûriniuose gausu deminutyvø, epitetø. Daþni ávaizdþiai rûtos,
þirgelio, paukðèiø. Visa tai dainoms suteikia nuoðirdumo, paprastumo,
sukelia graudulá, kad prabëgs graþios jaunystës dienos, o ðirdá pasiliks
tik skriauda.

Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane

“Meisteris ir sûnûs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sûnûs” – tai linksma knyga apie kaimo
amatininkus, du gerus draugus meisterá Deveikà ir siuvëjà Krizà. Jiems
bûdingos geriausios liaudies savybës: ðviesus, optimistiðkas poþiûris á
gyvenimà, linksmumas, kûrybiðkumas, nagingumas, kova uþ laisvæ, neapykanta
prispaudëjams.

Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visà sielà ádeda
droþdamas kryþius, margàsias skrynias, lazdas ir kitkà. Nuo kitø amatininkø
skiriasi kûrybiðkumu, gebëjimu daryti graþius daiktus. Deveikai darbas –
tai kûryba, daþnai ir pinigø neima, svarbiausia jam, kad kûriniai teiktø
þmonëms dþiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buièiai reikalingus daiktus,
bet ir tokius, kuriø sumanymas kyla ið svajoniø, fantazijos (pvz., pagamina
paukðtá). Moka prakalbinti medá, ákvëpti jam gyvybës: “Nepajunti – ið po
drûþliø, ið medþio ðerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau
juda pirðtai”. Taip gimsta dievukø, kareiviø, þvejø figûros. Stovi
apylinkëje jo darbo kryþiai ir dþiugina þmones. Tai tikras kûrëjas. “Jo net
ðirdis sudreba, kai paima berþo ar liepos gabalà. Jis ilgai ðildo medá
rankose, o jo pirðtai taip ir nieþti kà nors iðdroþti”. Laimingiausias
Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypaè pavyko lazdas iðdroþti! Rangosi
gyvatës, raguotasis ðëtoniðkà snuká rodo, ávairûs paukðèiai tarytum gyvi.
Ant lazdø sutupdë pusæ rojaus ir pusæ pragaro gyventojø. Kûryba –
prasmingiausia gyvenimo dalis.

Taèiau Deveika negali kurti uþsakytas. Kûriniai gimsta tik tada, kai jo
krûtinæ kaþkas “kelia”. Kai meisterá apima ákvëpimas, jo niekas nemato
daugelá dienø. Kartais net namus palieka, norëdamas pabëgti nuo alinanèios
kasdienybës, kur jo nesupranta, taèiau pareiga uþdirbti duonà gràþina
atgal. Taigi kûrëjas patiria nemaþai prieðtaravimø tarp menininko polëkiø
ir ðiurkðèios realybës.

Meisteris labai mëgsta pabuvoti gamtoje, ypaè sekmadieniais. Jos groþis
skatina kurti. Galvoje jam kyla ávairiausiø minèiø, ir diskutuoja su krizu
apie gyvenimà, laimæ. Meisteris þmogaus laimæ lygina su paukðèiais: “Mat
jie be vargo sukinëjasi. Jeigu þmogus kada nors bus toks – vot tai bus
laisvas”. Paukðtis – vienas jo kûrybos simboliø.

Deveika mëgsta bendrauti. Praeidamas pro þmones kiekvienà uþkalbins:
vienà paglostys, kità ugnies pypkei prisidegti papraðys, mergaites
paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraðirdis: slaugo sumuðtà
draugà Krizà, labai liûdi jam mirus, “net saulë darosi tamsi”.

Deveika – tai vienas poetiðkiausiø P.Cvirkos herojø. Jo paveikslu
raðytojas atskleidë þmogaus dvasiná tvirtumà, atsparumà, kûrybingumà ir
mokëjimà juoktis.

Lietuva iðeivijos poezijoje

Iðeivijos poetai – tai B.Brazdþionis, J.Aistis ir kiti. Bûdami toli nuo
Lietuvos, jie jautësi lyg tremtiniai ir raðë eilëraðèius, pilnus meilës ir
ilgesio Tëvynei.

B.Brazdþionio eilëraðtyje “Auka” Lietuva vaizduojama lyg tolima,
nepasiekiama vizija. Jo gimtinë ten, kur “balta palinkusi tëvø obels ðaka”.
Lyriniam subjektui be jos troðku èia, uþ okeano. Graudu, kad “dienø
pakrantës” vis tolsta. Kitame eilëraðtyje “Ðaukiu að tautà” poetas mato
Lietuvà uþguità, paniekintà, “blaðkomà it rudenio lapus” ir ðaukia “lietuvá
burtis prie lietuvio”, pamirðti kerðtà, kad ðis nekristø ant vaikø. Tik
tada tauta iðliks.

J. Aisèio “Vienas kraujo laðas” – miniatiûrinis eilëraðtis, kurio
pagrindinë mintis – skausmas dël neávykdytos pareigos tëvynei. Atrodo, tiek
maþai tereikëjo: tik vieno kraujo laðo, tik vieno þodþio. Tai pasiaukojimo
ávaizdþiai. Nors visi þadëjo mirti uþ Tëvynæ, bet liko tik paþadai.
Eilëraðèiu “Tu vis” poetas kreipiasi á Lietuvà, tokià iðdidþià, kupinà
vilties. Jis tiki, kad ateis diena, kada Tëvynë atgims. Tai nusakyta
palyginimu: ateitis “kaip kriðtolas tyriausias”.

K.Bradûnas ðià mintá tarytum pratæsia eilëraðtyje “Apeigos tautos
ðventëje”. Poetas lyg stebuklo laukia tautos prisikëlimo ir dþiaugiasi, kad
Lietuva “kyla ið liepsnos ir pelenø”. Ten ðlama tëviðkës sodai, þvaigþdës
klausosi þemës dainos. Garsi Lietuva savo praeitimi, kur “miega ðventi
àþuolai”. Ir atsiranda netikëtas prisipaþinimas: “Kaip gera.”. Gera, kad
yra tokia ðalis ten, vësioj, begalinëj ðiaurëj.

Eilëraðtis “Pakeliui” – tai apibendrinimas visø iðeivijos poetø
gyvenimo. Juos likimas lyg þolæ iðrovë, bet liko ðaknys ten, Lietuvoje, kur
sugráþt ir aklas kelià þino.

K.Binkis “Atþalynas”

K. Binkio “Atþalynas” – tai drama apie moksleiviø gyvenimà. Pagrindinis
konfliktas – tai doro, neturtingo jaunuolio susidûrimas su jam svetima
miesèioniðka aplinka. Kûrinys turëjo ir tebeturi didþiulá pasisekimà, nes
dramaturgas atskleidë tikràsias ir tariamàsias vertybes. Jau pavadinimas
“Atþalynas” reiðkia autoriaus ðviesø poþiûrá á jaunuomenæ. Raðytojas tiki,
kad jaunoji karta bus tokia, kokie jos pagrindiniai herojai Petras ir
Jasius. Ðiais paveikslais autorius ir atskleidþia tikràsias vertybes:
pagarbà darbui ir paprastam darbo þmogui, mokslo vertæ, tikrosios garbës ir
draugystës supratimà, sugebëjimà pasiaukoti.

Petras – tai naðlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dëdæ inþinieriø ir
draugauja su neturtingo kupriaus sûnumi Jasiumi – gabiu, darbðèiu
jaunuoliu, svajojanèiu apie lëktuvus. Dingus auklëtojo 100 litø, Petras,
norëdamas iðgelbëti apkaltintà draugà ir klasës garbæ, netikëtai
prisipaþásta paëmæs pinigus. Po ðio ávykio dëdë já iðvaro ið namø. Vaikinà
priglaudþia siuvëjas Þiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiðkai. Petras
ásitikinæs, kad kiekvienas darbas yra graþus, kad “mokslas kaip vanduo,
kaip oras turi bûti visiems. Mokslas privalo ne pelnà, bet ðviesà þmogui
teikti”. Jis kuklus, santûrus, nes niekam apie savo poelgá nesako.
Paaiðkëjus, kad jis nekaltas, nesijauèia didvyris. Jaunuolio manymu, visa,
kas daroma ið ásitikinimø, yra paprasta, o ne herojiðka. Jo poelgis – tai
tikrosios draugystës ir tikrojo taurumo pavyzdys.

Á Petrà panaðus Jasius, kuris labai sunkiai gyvena, bet siekia mokslo,
turi svajonæ, yra geras draugas. Sunkià valandà Petrui padeda ir Aldona (ji
atsiunèia laiðkelá: að netikiu). Auklëtojas Tijûnas myli savo mokinius,
jiems padeda (net ir Petrui po tariamos vagystës). Bet daugiausiai Petrui
padeda gerasis siuvëjas Þiogas, nepabûgæs priimti “vagies”.

Autorius, parodydamas Keraièiø ðeimà, atskleidë tariamàsias vertybes.
Tai tikra miesèioniðka ðeima: jie nemoka gerbto doro, darbðtaus þmogaus, në
nemano ginti pakliuvusio á bëdà Petro. Keraitienë, Petro dëdienë, tipiðka
poniutë, kuriai svarbiausia “gero tono” vadovëliai, prancûziðka pudra,
tarnaitës. Stebisi, kad neturtingieji siekia mokslo (“Pramoktø amato – ir
gyventø sau”). Skuba pasmerkti Petrà, sakydama: “Vagis mano ðeimos þidinio
slenksèio daugiau neperþengs”. Taèiau, iðaiðkëjus nekaltumui, nori
pasidalinti garbe. Ji þmones vertina tik pagal turtà ir kilmæ, todël, jos
manymu, Jasius negali bûti Petro draugas, nes jo tëvas batsiuvys, o
sûnënui atsisakius gráþti pas dëdæ su panieka mesteli: “Kriauèius buvai,
kriauèius ir liksi”.

Vis dëlto dramoje laimi þmoniðkumas. Tariamas vertybes áveikia tikros.

J.Gruðas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinë tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.
prûsø kovos su kryþiuoèiais. Siuþeto pagrindas – garsus 1260-1274 metø
Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendþiamos visais laikais aktualios
problemos: pasiaukojimas dël Tëvynës, tautos ir asmenybës laisvë, tauraus,
humaniðko þmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs,
patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ
(tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviø
paproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams.

Tautos tragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas. Vis gilëja
prieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikerta
su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasi
su kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà.

Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga á
prûsus Manto suþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jà
vesti, nors jiedu jau turi sûnø.

Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsai ant lauþo sudegina
buvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamas sugriauti prûsø
vienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugoti nepavyksta. Samilis
iðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs ið nelaisvës Herkus neranda
Kristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vado mintis pasiekti asmeninæ
laimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilë tëvø þemei stipresnë uþ
viskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus á kovà su kryþiuoèiais.
Taip baigiasi tragedija.

Mantas – tragiðka asmenybë. Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimi
visus mûðius, bet nepajëgia áveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisvius
aukoja dievams, kai trûksta artojø; sudegina laivà dievø garbei, o jis
reikalingas kovai; susidegina Koltis, o buvo puikus genties vadas.). Mantas
supranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai.
Prieð jà sukils visa Europa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta.
Nepajëgia iðgelbëti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia
traukti burtus. Kovoja prieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus gali
narsiai ginti tëvynæ, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës
– nori vesti Kristinà, bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negali
nutraukti Karaliauèiaus apsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties,
nes kariauja uþ Prûsijos laisvæ, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugoti
asmeninæ laimæ, bet Kristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Ir
kam tada atkerðyti uþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Manto
tragedija: jis vadovauja prûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumà
ir jø atsilikimà.

J.Aputis “Erèia kur gaivus vanduo”

J.Apuèio novelës “Erèia kur gaivus vanduo” tema – iðsiskyrimo
graudulys. Iðsiskyrimas yra skausmingas, nes skirtis tenka tiems, kuriø
gyvenimas glaudþiai susijæs.

Kokia ðio pavadinimo prasmë, sunku tiksliai pasakyti. Tiesiogiai
“erèia” reiðkia “tuðèià vietà, aikðtê, iðkirstà laukymê”. Novelëje
apraðyta, kaip juodo miðko viduryje buvo iðkirsta kvadratinë erèia. Dabar
ten stovi vieniða sodyba, joje gyvena ne tik þmonës (tëvai ir dvi
dukterys), bet ir gyvuliai (ðuniukas, karvë, viðtos), ðlama trys àþuolai,
auga vyðnios, yra uþtvanka, lieptas, raudonø dobilø laukas. Viskas taip
parasta, bet kartu ir brangu, nes mergina iðvyksta. Nors retsykiais gráð,
bet “nebegalima iðvaþiavus sugráþti taip pat”. Ðis tylus, graudus
atsiskyrimas verèia manyti, kad erèia – tai tikriausiai tëviðkë, ta vieta,
kur semiamës dvasios stiprybës kaip gaivaus vandens.

Iðvykti vyriausiajai labai sunku. Visi tà dienà elgiasi neáprastai:
motina neðiojasi dukros iðaugtinæ suknelæ, tëvas sëdi po àþuolu, seserys
maudosi, bet didþioji beveik nebendrauja su maþàja. Niekas nenori kalbëti
apie iðsiskyrimà. Bet tyla visus slegia. Merginai iðvaþiuojant á miestà
mokytis, neþinomas gyvenimas kelia virpulá. Ji jauèia, kad negalës
atitrûkti nuo namø, kad ta tyli erèia, metams bëgant, jà trauks vis labiau
ir labiau. Tokiu bûdu iðryðkëja pagrindinë mintis – sunku iðvaþiuoti ið
namø, tik netekimai mus iðmoko vertinti tai, kà turime.

Moteris Žemaitës apsakyme “Marti”

Apsakyme “Marti” Žemaitë vaizduoja moters beteisiðkumà pobaudþiaviniame
kaime. Ði tema atskleista Katrës ir senosios Vingienës paveikslais. Abi
moterys savaip gyvenimo nuskriaustos. Pirmoji priversta iðtekëti uþ
nemylimo vyro, tuoj po vestuviø supranta, kas jos laukia naujoje vietoje.
Tik priekaiðtai ir patyèios. Antroji taip pat kenèia despoto vyro
priespaudà, bet jos likimas ne toks skaudus. Dvi moterys – du likimai.

Bet skiriasi ne tik likimai. Raðytoja parodo, kokie kontrastingi jø
charakteriai, kaip skirtingai jos kalba ir elgiasi.

Në vieno karto Katrë neiðgirsta ið savo uoðvës ðvelnaus, paguodþianèio
þodþio. Vingienës kalba ðiurkðti, grubi. Ji iðvadina marèià pajuodële,
didnose, tingine.

Visai kitokia Katrë. Ji ðvelni, mandagi, paslaugi. Pirmàjá rytà po
vestuviø ðiurkðèiai aprëkta, marti mandagiai atsipraðo: “Dovanok, mamulële,
uþ mano atsikëlimà netikru laiku”. Vingienës þodþius lydi darbai. Kaip
þiauriai ji pasielgia su vargðu piemenuku! Tik tûþminga, kietaðirdë moteris
taip gali pasielgti.

Tuo tarpu Katrës ðirdis kupina gailesèio ir uþuojautos. Jai gaila ne
tik nuskriausto piemenuko. Ji net jauèia Vingienê, vestuviø rytà pamaèiusi,
kaip ði vargiai miegojo, “galvà ant þidinio padëjusi”.

Susirgus Katrei, anyta maþai tekreipia dëmesio á jà, “giltiniø popûèiu
iðvadinta, net arbatos iðvirti nenori, tik siurbsto degtinê ir “þadëtosios
valandëlës” laukia”. Atrodo, kad jos krûtinëje – ne ðirdis, o ðaltas akmuo.
Kito nelaimë jos nejaudina.

O Katrei abejingumas svetimas. Ji ilgisi meilës, ðilumos, su grauduliu
prisimena paliktus namus ir artimuosius: “Bevelyèiau varlele ðokavusi, neko
tokiø beðirdþiø nagus pakliuvusi. Eisiu prie tëveliø, apkabinsiu kojeles,
be nepriglaus mane, be nepasigailës.”.

Labai ryðkus senosios Vingienës bruoþas – nevalyvumas. Namuose
didþiausia netvarka (net vestuvëms neapsikuopë), Jonuko marðkiniai “ðuns
neperkandami, pernai skalbti”. Katrei papraðius Jonà nupirkti turguje
muilo, uoðvë piktai atrëþë, kad amþiø baigia nugyventi be muilø. Tik labai
didelë tinginë gali taip gyventi.

Katrë ir ðiuo atþvilgiu didþiausia anytos prieðingybë. Ji visada ðvari,
tvarkinga, “kaip ið pieno plaukusi”. Net Vingiø “kiaulininkà” aptvarkë:
“Indai surikiuoti á kertes. Lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, .
keliomis rûtø ðakelëmis apkaiðyti, asla sausa”.

Darbðtumas – patraukliausias Katrës bruoþas. Ir namuose, ir ðienapjûtës
metu, ir rudená matome jà pluðanèià, dar ir Vingius raginanèià dirbti.

Kontrastingais Katrës ir Vingienës paveikslais Þemaitë smerkë
apsileidimà, tingëjimà, neþmoniðkumà ir aukðtino ðviesius lietuvës moters
bruoþus.

V.Krëvë “Skerdþius”

Pagrindinio veikëjo charakteristika

V.Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà.

Tai ðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèioje
apsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasi
per visà kûriná. Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungës
daþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja.”, tai ten, kur skerdþius
pasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”.

Linksmai ðlamëjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dûminë jo
pirkelë, nors neturi senelis jokio turto, nors þmonës mëgsta ið jo
pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimo
dþiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas.

Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûto
gera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”. Jo kalboje daugybë
vaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autorius
ádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuose
ganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapais
paskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.
Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos,
kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø.

Lapinas – tai tiesiog vaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai,
kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuo
tikrovës. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuose
vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo,
apie miðkinius, kurie þmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovæ vis
pagràþindamas, kai girdavo galingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkø
nebijodavæ. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti
bijodavæ. Sunku skerdþiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis,
bet pramanytus dalykus taip átikinamai pasakodavo, kad suvedþiodavo ne tik
vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiðka pramoga: “linksmas tokiais
atvejais bûdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”.

Skerdþius yra geraðirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogus
privalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties
gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti
gyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi su
darbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka,
treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka ið
karklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinas
megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas,
bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievo
dovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.

Lietuviø liaudies pasakos, jø analizë

Didþiausià lietuviø liaudies pasakojamosios tautosakos dalá sudaro
pasakos. Tai pasakomieji fantastiniai kûriniai, kuriø svarbiausias bruoþas
yra meninë iðmonë. Lietuviø liaudies pasakos þanriniu atþvilgiu labai
ávairios: tai þvëriø, legendø, kvailo velnio, juokø, formuliø, melø,
stebuklø pasakos. Jos skiriasi veikëjais ir kompozicija, temomis ir
stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra
pramanyta, netikra.

Žvëriø pasakø pagrindiniai veikëjai yra þvërys, gyvuliai, paukðèiai,
retkarèiais þuvys, ropliai, vabzdþiai, medþiai, grybai, kai kada ðalia jø –
ir þmonës. Paèiais seniausiais laikais ðios pasakos priklausë mitams, buvo
ðventos. O vëlesniais laikais á gyvûnus nebuvo þiûrima kaip á ðventus
gyvius, todël imta pasakoti juokingus jø nuotykius.

Maþiausiai nuo tikrovës nutolusios juokø pasakos, kuriose daþnai
iðjuokiamos ávairios þmoniø ydos: kvailumas, tingumas, melagystës,
pasipûtimas ir t.t. Vaizduojamas tarsi realus tikroviðkas pasaulis, jo
buitis, tik patys ávykiai tokie absurdiðki, visa pramanyta, netikra, kaip
ir turi bûti pasakoje.

Paèios originaliausios ir ádomiausios yra stebuklø paskos. Pasaulyje jø
priraðyta ðimtai tûkstanèiø, taèiau siuþetø tipø Europos, ið dalies ir
Azijos tautø folklore yra tik apie porà ðimtø. Pagal siuþetà sàlygiðkai
iðskiriamos trys pasakø grupës: pasakojama apie susidûrimus su
antgamtiniais prieðais (slibinu, ragana.), apie vedybas su nepaprastos
kilmës þmona (gulbe, varle.) ar vyru (þalèiu, gaidþiu.), apie sunkius
uþdavinius ir nepaprastus pagalbininkus.

Savièiausios lietuviø liaudies pasakos yra “Eglë þalèiø karalienë”,
“Sigutë”, “Dvylika broliø, juodvarniais lakstanèiø”, “Devyni broliai ir
sesuo Elenytë” ir t.t. Jose yra uþkoduotos mûsø senoliø elgesio prasmës,
poþiûris á gyvenimà ir t.t. Pasiþiûrëkime, kas gi svarbiausia, mokslininkø
V.Kropo, B.Serbelytës, S.Matulaitienës nuomone, pasakose.

Pasakos parodo, kad tam tikromis aplinkybëmis þmonës elgiasi teisingai
ar neteisingai. Geras ar blogas elgesys – sprendþiama ið rezultatø.
Svarbiausias skiriamasis þanrinës stebuklinës pasakos bruoþas yra
kompozicija: pasaka daþniausiai prasideda trûkumo glaustu apraðymu, toliau
kova su antipodu (antiherojus) siekiant tikslo ir trûkumo paðalinimo.
Kompozicijos centras – herojaus iðbandymø sistema: pirmiausiai patikrinamos
jo asmeninës savybës, elgesio normos. Tolesni iðbandymai vis sunkesni,
paskutinis yra lemiamas ir sunkiausias, taèiau herojus trûkumà paðalina.
Savita stebuklinës pasakos erdvë- du skirtingi pasauliai: herojaus namai
(“savas”) ir antipodo veiklos laukas (“svetimas”). Tiesa, ðios erdvës
kartais sutampa, kai herojus su prieðininku gyvena drauge (naðlaitë ir
pamotë ragana). Savo erdvëje herojus saugus, o svetimoje arba bûnant su
prieðininkais po vienu stogu jam gresia ávairûs pavojai: gali nuþudyti,
uþburti, atimti vertybes, atskirti nuo brangiausiø þmoniø ir t.t. Svetimøjø
pasaulis – tai utopinë erdvë, mitiniø bûtybiø buveinë, kuri daþniausiai
esti uþ tam tikros ribos: uþ miðko, lauko, upës, jûros, o tamsiu paros metu
(ypaè vidurnaktá) – pirtis, jauja, negyvenama troba. Tarp dviejø pasauliø –
savo ir svetimo – esti pereinamoji teritorija. Tai giria, þydinti pieva.
Ðioje erdvëje vyksta herojaus iðbandymai. Stebukliniø pasakø veikëjus
galima suskirstytu á tris grupes: 1) herojus ir jo artimieji, 2) antipodas
ir jo artimieji, 3)neutralûs veikëjai. Pagrindinis pasakos veikëjas,
atlikæs pirmàjà uþduotá, tampa herojumi. Uþduotys ávairios: vienomis
tikrinami gebëjimai, kitomis – jëga, gudrumas ir t.t. Jas gali skirti
antipodas, herojaus artimieji, pats herojus (dvylikos broliø sesuo
pasisiuva marðkinius). Herojus yra silpnesnis uþ prieðininkà, bet didesnio
intelekto, doras (pvz., pasidalija duonos riekele, teisingai paskirsto
grobá ir t.t.). Atlikæs pirmàjá iðbandymà, jis ágyja stebuklingà daiktà,
kuriuo naudodamasis áveikia sudëtingas kliûtis. Herojus laimi, kai klauso
protingø patarimø, teisingai elgiasi. Jo nesëkmës – klaidø rezultatas
(nesilaikë draudimo, paproèiø, elgesio normø ir pan.). Keblioje situacijoje
herojø gelbsti atsitiktinai sutiktos stebuklingos bûtybës, daþniausiai
seneliai, atsiskyrëliai. Ðie neutralûs veikëjai pataria, dovanoja
stebuklingus daiktus. Dovanotojai – þmogaus iðmintingumà liudijantys
asmenys. Ðiose pasakose esti ir pagalbininkas. Juo yra paukðtis, gyvulys,
þmogus. Personaþas, su kuriuo herojus kovoja, siekdamas tikslo, vadinamas
antipodu (antiherojumi). Teritorijos ir giminës poþiûriu tai visiðkai
svetima bûtybë, nors gali gyventi vienoje ðeimoje su herojumi (ragana).
Antipodo pavyzdþiu mokoma, kaip vienu ar kitu atveju nedera elgtis.

Taigi þymaus pasakø tyrinëtojo V.Kropo nuomone, visos stebuklinës
pasakos panaðios veiksmo grandimis, veikëjø poelgiais.

Gamta ir þmogus K.Donelaièio “Metuose”

Taigi matai, kaip þmogiðkasis trumpintelis amþis

Žydinèiom ir krintanèioms prilygsta þolelëms.

K.Donelaitis

Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasaros
darbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikus
atskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus
“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasmina
þmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþas
gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogaus
nepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai,
todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”,
rudená “nuo mûsø atstodama ritas”. Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos
bûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjø
K.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledais
uþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.
Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtos
judëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui,
juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, ant
dangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”. Taigi saulelë,
beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jos
priklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimo
bûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todël
suvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandras
taiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydami
þemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –
bûrø nuotaikø, paþiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: ja
dþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasaulio
tobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas su
augalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau þmogus paguodþiamas,
primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savo
pabaigia”. Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþas
þadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðies
braðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkina
ðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas,
nuolat kintantis. K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliø
vaizdingumo. Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jø
darbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangos
sukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –
linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui,
nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëra
tapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokios
áspûdingos rudeniðkos aliteracijos:

Vyþos su blogais sopagais vandená siurbia

Ir bjaurius purvus kaip teðlà mindami minko.

Kiekvienas metø laikas – alegoriðkas þmogaus gyvenimo tarpsnis
(pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo – subrendimo metas, þiema –
senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas ið esmës
nesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdai lyriniai ir pamokantys.

Miðkas ir lietuvis A.Baranausko “Anykðèiø ðilelyje”

Lietuviø poezijà kûrë þmonës, iðëjæ

Ið gamtos, ið giriø, ið dûminiø pirkiø.

S.Geda

Savo ðedevrà – “Anykðèiø ðilelá” – A.Baranauskas paraðë per dvejas
atostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiðkas: pavaizduoti
miðkà, kurio jau nebëra. Gamtos tema visame kûrinyje persipina su gimtojo
kraðto, su baudþiavinio iðnaudojimo ir carinës priespaudos naðtà velkanèio
liaudies þmogaus tema. Poema prasideda elegiðka, raudas primenanèia
lietuvio aimana dël iðnaikinto ðilo, dël niokojamos Lietuvos:

Kalnai kelmuoti, pakalnës nuplikæ!

Kas jûsø groþei senobinei tiki?

Kur toj puikybë jûsø pasidëjo?

Poetiðkas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykià
nuotaikà, bet ir liaudies þmogaus sielvartà, skausmà dël iðnaikinto miðko.

Skujom, ðakelëm ir ðiðkom nuklotà

Kepina saulë nenaudingà plotà,

Á kurá þiûrint taip neramu regis.

Lyg tartum rûmas suiræs, nudegæs,

Lyg kokio miesto iðgriûvus pustynë,

Lyg kokio raisto apsvilus kemsynë!..

Visoje poemoje ryðkus liaudies þmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos
ryðys. Panoramiðkai apþvelgti metø laikai, epochø kaita, dramatiðki
istorijos posûkiai. Kaip ryðkus dþiaugsmo ir ðviesos kontrastas iðsilieja
didþioji kûrinio dalis nuotaikingais liaudies þmogaus prisiminimais apie
senovës Lietuvà, iðtekines girias: “Miðkan, bûdavo, eini – tai net aká
veria, / Vat taip linksmina dûðià, uþu ðirdies tveria.”. Dabarties plikiems
kalnams prieðpastatomas senovës didþiø ir graþiø giriø vaizdas – su jø
spalvomis ir kvapais, su jø garsais ir neáprasta tyla. Liaudies þmogus tik
ir gali pamatyti tokias margaspalves grybø ðeimynas, uogienojus, medþius.
Èia viskas sugyvinta, tarsi primena valstieèio neámantrø gyvenimo bûdà:
minkðtuèiukai samanø patalai priglaudþia uogienojus, “voveruðkø leikelës .
sarmatlyvai kyðo”. Èia ir valstieèio daina apie baravykà – “grybø
pulkaunykà”. Nuo liaudies pasaulëjautos neatskiriami ir medþiø vaizdai.
Todël ið lietuviø liaudies pasakø ir Eglës, þalèiø karalienës, epuðës,
àþuolo, uosio aimana. Èia pat paþodþiui pakartoti lietuvio mëgiami medþiø,
krûmø palyginimai: graþûs, artimi þmogui krauju varvantys putinai, krûmai
þole barzdoti. Þmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir
sudëtingiausios girios, pievø, laukø kvapai. Jis nuo seno ápratæs gamtoje
pastebëti netikëèiausius dalykus, jam gamta yra gyvybës, groþio harmonija.
Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi ðventovë. Jis
sugeba pajusti miðko garsø, balsø sàskambá ir dþiaugsmingais, ir liûdnais
akordais: “Ai siaudþia garsiai miðkas, netil kvepia gardþiai. / Siaudþia,
uþia ir skamba linksmai, dailiai, skardþiai”. A.Baranauskas pirmasis mûsø
poezijoje prabilo apie liaudies þmogaus sugebëjimà pamatyti gamtos
graþumà. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esàs gamtos dalis, taèiau jam
svetimas giriø, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruoþas: “nei vieno
liemenio lietuviai nekirtæ, jëg tik stuobriai papuvæ savaime iðvirtæ”, “po
urvus sausus lauþus kûræ”, “ne leninës, ið ðakø buvo pintos durys”, ir nei
ðakelës “dykai nepraþuvo”. Èia ypatingai ryðkiai atskleista liaudies
þmogaus dvasinë pasaulëjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos groþá,
iðgirsti “medþiø kalbà ðventà”, ásiklausyti, “kaip jaunas lapas ar þiedelis
ant ðakeliø kraunas”, kaip “þvaigþdelës plevena, gaili rasa krinta”, bet ir
nusakyti tai poetiðkais þodþiais. Kokie stiprûs þmogaus iðgyvenimai,
pritilus þemiðkiems rûpesèiams, ásiklausius á trapià bûtá. Tada tarsi liete
iðsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Daþnai miðke lietuvis, ko verkia,
neþino”. Prasiverþia liaudies kûrybinës galios ávairiausios kalbos,
tautosakos ir tautodailës turtais: “Ið to, matai, aðaros ir atsidusimas, /
Ið to ðventos pajautos, ið to giesmës imas”. Praeities ir dabarties,
lyrizmo ir realizmo, skausmo ir dþiaugsmo kontrastai poemoje perauga á
dramatiðkà pasakojimà apie baudþiavos engiamo ir carizmo pavergto kraðto
likimà, apie liaudies sielvartà dël kraðto nualinimo, apie rûstá dël
nacionaliniø þmogaus teisiø trypimo. Tragiðki giriø niokojimo vaizdai
susilieja su uþuominomis apie krikðèionybës ávedimo, karo, maro ir bado
metus. Taèiau sunkiausiomis minutëmis miðkas – þmogaus draugas: “Sunkios
dienos atëjæs, þmonës badu miræ, / Samanas duonon kepæ, þieves sriubon viræ
/./ Miðkas þmoniø pasigailës, rasa apsiverkæs, / Aukðtas savo virðûnes
debesin ámerkæs / Ir suðukæs: “Broliukai, ginkitës nuo bado!””. Turbût
svarbiausias epinëje dalyje motyvas – nacionalinis sàmoningumas,
supratimas, jog kova prieð carinæ priespaudà, nacionaliná ujimà yra meilës
tëvynei árodymas: “Visos buvæ virðûnes vienybës suspynæ, / Kaip lietuvnykø
ðirdys á vienà tëvynæ”. Tiek lyrinëje tiek epinëje dalyje ryðkus laisvës
troðkimas, todël lietuvis mena senøjø laikø ðventàsias girias, jø
galinguosius àþuolus, protëviø pagarbà miðkui, savajai þemei ir kalbai.
Todël toks didelis jo sielojimasis dël girø naikinimo, nepagaili net
piktesnio þodþio tiems, kurie iðpûstijo miðkà dël pelno. Didþiulis
sielvartas dël miðkø ir Lietuvos átempèiausiais akordais atsikartoja poemos
pabaigoje: “Ir liko ðitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti aðarom,
giesme apdainuoti”.

A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos groþá, atvërë paprasto þmogaus
dvasios gelmes. Jis iðaukðtino lietuviðko nacionalinio charakterio,
nacionalinës lietuviø kultûros pradus, slypinèius glaudþiame lietuvio
sàlytyje su gamta.

Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Mylëk, lietuvi, tà brangià þemæ,

Kame nuo amþiø tëvai gyveno.

Maironis

Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviø
tautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.
pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdus
Maironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûryboje
gausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtos
Lietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai,
milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos
ðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kas
paþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”
(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”
tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikia
jëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmis
paremti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,
“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.
Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæ
su garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.
Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista,
griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitis
poetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbinga
pilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitis
vadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsia
naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir
stiprûs. Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu
vaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis.”. Tauta praeityje buvo
stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis á
praeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas,
pakylëtas. Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnø
plaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiai
uþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.
Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas,
paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliau
Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada
ir tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –
tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /
Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,
“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsø
tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantys
prieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës ir
sunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolima
praeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie
“galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais ties
Kaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.
Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapai
milþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà ir
skatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”
primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþia
lietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviai
praeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius
“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji.” Maironis kûrë màstydamas apie
savøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia,
verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëje
miðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:
“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).
Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didinga
praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /
Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tu
þalioji.”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Mano
gimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiø
atminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai malonias
dainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeities
atminimas.

A.Vienuolis “Paskenduolë”. Kûrinio analizë

Jei man bûtø galima gyventi ið naujo, tai tik norëèiau

Iðvengti tø savi ydø ir klaidø, kurios dabar ëda man ðirdá.

A.Vienuolis

Antanas Vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardë Þukauskas) sukûrë
meniðkiausià apsakymà XX a. pirmoje pusëje apie apviltos merginos likimà.
Pasiþiûrëkime, kaip atskleista moters drama “Paskenduolëje”. Apsakymo tema-
suviliotos kaimo merginos likimas. Raðytojas sukoncentruoja dëmesá á
veikëjos vidiná pasaulá, o ypaè á grauþaties dël savo poelgio situacijà.
Mintys, nuotaikos, jausmai, prisiminimai, sapnai – pagrindiniai bûdai,
kuriais atskleidþiamas Veronikos charakteris. Veiksmo laikas – nuo Sekminiø
iki rugiapjûtës, kai dirbama svarbiausi darbai ir rengiamos þemdirbystës
apeigos. Sekminiø pavakarys. Kuriamas kontrastas tarp giedros gamtos,
þàsiaganiø dainos ir Veronikos minèiø. Bëda jau suvokta, bet rusena dar
viltis, kad Juozelis nepamirð. Mintys apie ateitá dar nëra niûrios. Mergina
visà laikà jauèia ryðá su rugiais: rugiuose atsitinka “bëda”, rugiai
ðnibþda: “Veronika, Veronika, kokia tau gëda, kokia laukia tavæs bëda”.
Rugiø ávaizdis kartojamas daug kartø: jie apraðyti nuo laibo stiebelio iki
nulinkusiø varpø – nuo menkos gyvybës iki subrendimo mirèiai. Veronika
turëtø ir norëtø irgi nueiti kelià iki natûralios mirties. Ji yra naðlaitë,
todël jos moteriðka bëda didesnë. Kaip liaudies dainø naðlaitë, ji eina ant
kapø, ðaukiasi motinos. Tik þemë, senutë, mirusi motina uþtaria Veronikà.
Danguje jà lydi Auðrinë – Vakarinë, taèiau vis gêsta lyg þvakë vëjyje – tai
simbolizuoja Veronikos vilèiø þlugimà. Ji meldþiasi Marijai, keliais
ðliauþioja aplink kryþiø, papuoðia já þolynø vainiku. Gamta laiko Veronikà
savo prieglobstyje, perspëja ir uþtaria. Gamta yra þmogiðkai
nusprendþianti. Ðtai medþiai tariasi “kaþin kà gera”, tik rytui auðtant
“pradëjo þmogui palankiau ðnibþdëti”. Tik aiðku viena, kad dangus ir maldos
nebegali atitolinti nelaimës. Veronika apie savo “bëdà” prisipaþásta
Juozaponienei. Nuo ðio epizodo pradeda plëtotis iðorinis konfliktas:
Veronikos nelaimë atsiduria prieð kaimo bendruomenës teismà. Tiesa,
ðeimininkë tiesiogiai jos nepasmerkia: “Kokia èia kam bëda, [.], – jos
nuodëmë, ji ir kentës”. Veronika suvokia ne tik bëdà – ne nuodëmæ ir ne
kaltæ: “Verkë, kaltës neþinodama, verkë Dievo pamirðta ir þmoniø
iðsiþadëta”. Net pradëtos gyvybës þudymas “druskele” nëra suvokiamas kaip
kaltë: juk nei jai, nei jos kûdikiui nebus vietos pasaulyje. Tik
intuityviai Veronika jauèia, kad sukelia sumaiðtá gamtoje, kaþkuo nusikalto
tai rimèiai, harmonijai, kuri vyrauja gamtoje ir kaime. Eidama keliais apie
kryþiø, ji nori permaldauti Dievà, kartu ir gamtà. Taip pat nesàmoningai
Veronika ruoðiasi moterystei: slepia plaukus, ant akiø uþsitraukia skarelæ.
Bet þmonës atstumia jà ne tik kaip nusikaltusià merginà, bet ir kaip
moterá. Ypaè grësminga vyriðkoji pusë – klebonas, besityèiojantys bernai,
tëvas. Tëvas jà muða þiauriai, brutaliai, paniekindamas patá moteriðkumà.
Paskutinë Veronikos uþtarëja yra ðeimininkø dukrytë, kuri savo riksmu
priðaukia “pielninkà”, o sodieèiai kaip galvijø banda tik þiûri á muðamà
Veronikà. Atstumta þmoniø ir baþnyèios, bet sulaukusi þenklø, kad ji ir jos
kûdikis bus priimti ir pagailëti ten (senutës paguoda kapinëse, mirusios
motinos ðvelnus kvietimas sapne, liûdna tyla “su tokia pat neapsakomo
ilgesio ir nuliûdimo pilna mënulio ðviesa”), Veronika pasirenka mirtá. Ji
paskutiná kartà eina rugiø laiku puikybës pilna. Veronika supranta savo
groþá, savo materiðkà galià, ji gráþta á save, á savo sielà ir tik tada
atsiþada pasaulio ir gyvenimo: nutraukia ryðá su þmonëmis, kuriø nuostatos
yra negailestingos silpnesniam, daþniausiai moteriai. Veronika kûrybingos,
turtingos prigimties: dainininkë, audëja, ðokëja. Ji nepaiso savo vargingos
padëties, nepaklûsta ne tik þemës, bet ir dangaus “tvarkai”: ásimyli jaunà
kunigëlá, leidþiasi á “nuodëmingas” mintis, pasitiki Juozeliu. Veronika
nepaprastai gyvybinga, “ardanti” tvarkà. Ir jos “bëda” ið tvarkos
nepaisymo. Ji pasitiki pasauliu – negalvoja nieko blogo ir blogo sau
nelinki. Bet “bëda” jà atskiria, atstumia kaip nusikaltëlæ, nors ji
nusikalto ne þmonëms, o “tvarkai”.

V.Krëvë “Skirgaila”. Kûrinio analizë

1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.
pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne
tik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiø
realybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèio
þmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës,
tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemta
skausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðto
ðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.
Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,
Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, bet
senieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolat
primena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos ir
dievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, o
þmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidila
akcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino,
kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà,
kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.
Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaip
kraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogø
Skirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kam
þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, nei
tau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yra
Skirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:
baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patiria
nuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkoti
paskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji moters
meilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, bet
atsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, já
apninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà að
manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti,
uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –
Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmogui
yra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgaila
neiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvà
palaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà ir
garbingumà. Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakyti
iðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiø
þmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieð
ant kapo sukniubusià moterá. Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdoje
su savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu,
kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra. Kontrastas tarp svajonës ir
realybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimo
aplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. Taigi
Skirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.

B.Sruoga “Dievø miðkas” – þmogus prievartos pasaulyje

“Dievø miðkas!” – taip ði vietelë ið senø senovës vadinosi [.].

Gyvenê ten tik lietuviðkø dievø palikuonys.

B.Sruoga

1943m. hitleriniai okupantai suëmë B.Sruogà (1896 – 1947), Kauno
universiteto profesoriø, ir kaip ákaità iðveþë á Ðtuthofo mirties stovyklà,
netoli Gdansko. Ten jis patyrë faðistø sugalvotus þmoniø naikinimo sistemos
þiaurumus, taèiau nepasidavë nevilèiai, nepaliovë tikëjæs þmogumi ir jo
galia. Laiðkuose jis raðë: “Nors að ir sëdþiu lageryje, mano dvasia tebëra
gyva ir laisva.”. Raðytojo valià ir ryþtà gerai apibûdina toks faktas: per
visà savo buvimo stovykloje laikà Sruoga neneðiojo kalinio kepurës, kad
nereikëtø jos nuolat nusiimti, t.y. þemintis prieð budelius. Apie Ðtuthofo
koncentracijos stovyklà jis paraðë memuarø knygà “Dievø miðkas”. Knygoje
remiasi savo stebëjimais ir patirtimi, gausu konkreèiø faktø.
Koncentracijos stovykloje þmogus patenka á prievartos pasaulá, kurá
B.Sruoga vadina “labai sudëtingu giltinës malûnu”. Stovyklos budeliai,
menko iðsilavinimo ir proto þmonës, praeityje daþniausiai buvæ
kriminaliniai nusikaltëliai, yra didþiuliai sadistai. Jiems þmoniø
kankinimas, tyèiojimasis ir þudymai – tiesiog profesija. Žmogui
atsidûrusiam ðiame giltinës malûne, sunku iðlikti þmogumi. Koncentracijos
stovyklø sistema buvo pagrásta tuo, kad þmogus patekæs á ðá pragarà,
prarastø sàþinæ, bet koká padorumà, pats þudytø kitus, norëdamas iðlikti
gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmës. Taip þalojama þmogaus
psichika, palauþiama jo valia. Kalinys stovykloje “reiðkë maþiau, negu bet
kuris daiktas, inventoriaus knygose áraðytas. Labai ryðkûs, ðarþuoti
budeliø paveikslai: lagerio virðininkas – “apsigimæs banditas”, “budelis –
mëgëjas Vacelis Kozlovskis”, “muðimo ideologas” Zelionkë ir t.t. Prievartos
pasaulis baisus: kalinius muða “lazdomis, pagaliais, specialiais tam
tikslui pritaikytais vielø rimbais.”. Kiekvienas laisvojo pasaulio þmogus
èia turi uþmirðti savo vardà, pavardê, dirbti nereikalingus darbus: “darbo
vaisiai visiðkai nesvarbu – svarbu tiktai, kad visà laikà judëtum, vargtum,
kankintumeisi.”. Baisø þmogaus paniekinimo pavyzdá raðytojas pateikia
vaizduodamas klipatas. Tai jau nebe þmonës, o kaip sako autorius,
“iðniekintas þmogaus vaizdas”. Memuarai iðsiskiria ironiðku autoriaus
santykiu su pasakojamais reiðkiniais, net su savo kanèia. Neþmoniðku
þiaurumo akivaizdoje autorius juokiasi, bet tai yra juokas pro aðaras.
Juokas – iððûkis neþmoniðkumui, þinant, kad kito ginklo toje situacijoje
þmogus neturi, þinant, kad verkðlenimas teiks malonumo budeliui. Pasakojo
iðgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad, kai
nevertinama þmogaus mirtis, kalbëti apie savo jausmus yra neámanoma, barakø
ðalies nusikaltëliai nesupras þmogaus kanèios. Taèiau B.Sruoga parodo, kad
ir ðioje mirties karalystëje þmogus sugeba iðlikti þmogumi. Ir pats
raðytojas, dirbdamas lagerio raðtinëje, sugebëjo iðgelbëti daug þmoniø nuo
mirties, ir já patá bei jo draugus globojo kiti – patys paprasèiausi
þmonës, kuriems taip pat buvo labai sunku. Budeliams nepavyko sutrypti
þmoniðkumo, paversti þmogø þvërimi. Þmogus prievartos pasaulyje net ir
neámanomomis sàlygomis turi iðlikti þmogumi, – teigia raðytojas. Taèiau,
raðytojo nuomone, jokia ideologija negalima pateisinti smurto, prievartos,
þudymo. Tø, kurie siuntë þmones á lagerius, “jokios politinës, jokios
religinës, jokios pasaulëþiûrinës idëjos jø niekuomet nepateisins!”.

V.Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë

Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos.

V.Mykolaitis – Putinas

1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriø
ðeðëly”. Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliai
gilinamasi á pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus,
psichologijà. Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës,
gyvenimo kelio ieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene pati
svarbiausia. Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko Liudas
Vasaris.Kiekvienas þmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikia
V.Mykolaitis – Putinas romane “Altoriø ðeðëly”. Ástoja á kunigø seminarijà,
norëdamas pabëgti nuo gyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, tapti
tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad
labai apsiriko. Taèiau jo siela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas.
Nesuvokdamas savo kûrybiðkos prigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimo
klausimà: jis medituoja, tikisi tikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus,
uþdaras. Já þeidþia aplinkiniø elgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø:
“jûs, kunigëli”, ir siekia pabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimà
reglamentuoja skambalo dûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, nei
kûrybai. Mokydamasis kunigø seminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo,
kaip asmenybës, laisvæ. Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jo
gyvenimà, kad stengiamasi patirti net slapèiausias jo mintis. Net ir
skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turëti vidinæ
nepriklausomybæ, niekieno nelieèiamà sritá, kurioje jis galëtø pasijusti
laisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad ta sritis – kûryba. Ir ið tikrøjø
klierikø skatinamas, jis paraðo ir iðspausdina pirmuosius eilëraðèius.
Pabunda Vasario poetinis talentas. Taèiau jaunojo poeto kûryba visai ne
Maironiðkos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris raðytø patriotinius
eilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo,
vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos. Jam svarbesnë kova uþ
individualybës teises, þmogiðkàjá asmenybës harmoningumà. O èia dar ir
paþintis su tamsiaplauke mergaite Liucija paþadina jaunuolio ðirdyje
þmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtis þemiðka gyvenimo prasme.
Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopina bundantá meilës jausmà.
Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdo iðsiskleisti, jis neranda
realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norëdamas iðsaugoti nepriklausomà
savo asmenybës dalelæ, jis stengiasi elgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio
“Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis ir paslëpk / svajones ir savo
jausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuo tikrovës, praranda kaþkà
reikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose. Pagaliau jis baigia
kunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijà vikaru. Èia romano
herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantá poetà. Ypaè daug jam
duoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo
pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, dar labiau jauèia, “kad
Gamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jei seminarijoje
Vasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës, tai kalnynuose
jis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja. Rainakienë,
ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui, kaip
asmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjo
naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkø
teisiø. Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinio
nerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ,
ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausia
savo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi,
nesuþinome. Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras,
ðirdies gilumoje beveik ne kunigas. Paþvelgë jis toli ir poezijoje,
susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar já
drasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vien
literatûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybës
laisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios. Tik laisvas þmogus gali
laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja ið
kunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai. Taèiau jis sau
pripaþásta: “. kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vis
tiek neiðvengsiu. <.> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tik
nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai save
pareikðti”. Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis per
ávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidaus
kovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, në
kunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas ir
neblëstantis idealas.

I.Simonaitytës romano “Vilius karalius” problematika ir

veikëjø charakteriai

I.Simonaitytë (1897 – 1978) – unikali raðytoja, savo kûryboje plaèiai
ir iðsamiai pavaizdavusi Maþàjà Lietuvà. Romane “Vilius Karalius” dominuoja
tautinës ir moralinës problemos. Þmogaus likimas romane daþnai tapatingas
su tautos likimu. Þmogaus smukimas – tautos smukimas. Todël keldama
klausimà, kas kaltas dël tokios lietuviðkos, tvirtos, darbðèios ðeimos
irimo, þlugimo, raðytoja kartu ieðko atsakymo, kur viso Klaipëdos kraðto
nutautëjimo, sunykimo prieþastys. Atsakymas ne vienas: a) germanizacijos
politika, b) turto aistra arba socialinë padëtis, kuri lemia þmogaus vertæ,
vietà visuomenëje, c) moralinës þmogaus ydos (iðtvirkavimas,
girtuokliavimas). Kaip svarbiausia iðkyla tautinë problema. I.Simonaitytë
neturi iliuzijø (pvz.: Pempienës kalba Marës vaiko krikðtynose), kad
lietuvninkai iðsilaikys. Bet kur klydo ir kur buvo teisûs lietuvninkai?
Gal iðeitis – Martyno Karaliaus kelias? I.S. nepasimeta sudëtingoje
problematikoje, gyvenimo margume, ir romano potekstëje iðaiðkëja ðios
idëjos: svarbiausios þmogiðkos vertybës – pagarba ir iðtikimybë tautai,
ðeimai, jos tradicijoms, sugebëjimas aukotis, gyventi klausant sàþinës
balso ir dirbant. Raðytoja teigë, kad “kiekvienas þmogus savæs vertas”,
t.y. savaip teisus ir turi egzistavimo teisæ. Vilius Karalius – vaikystëje
judrus, þingeidus; gëris ir blogis iðlaiko pusiausvyrà. Noras pirmauti,
vadovauti, labai ambicingas – ðios savybës pastebimos jau paauglystëje.
Bet dar vaikas ima eiti kompromisø keliu. Jo svajonë – bûti stambiu
ûkininku, tæsti tëvø tradicijas. Tapus ðeimininku, ûkio ambicijos stiprëja,
tautinës silpsta, vis maþiau paisoma dorovës normø (grësmingas elgesys su
moterimis). Vilius silpnavalis, nejautrus, bedvasis þmogus. Po senojo
karaliaus mirties ið namø pasitraukia gyvoji dvasia. Karas – paskutinis
Viliaus iðbandymas: iðsiperka ið fronto, bet giriasi karo þygiais, imasi
kontrabandos. Gimsta nesuvaldoma praturtëjimo aistra. Jis virsta
“ðmugelninku”, net þudiku, pagaliau kalëjime pasikaria. “Kas pasididþiuoja,
tas tur prapult bëdoj”, – ðie tëvo þodþiai iðsipildë. Visai kitoks yra
Martynas, bet labai taupiai kuriamas jo paveikslas. Kontrastas – ðio
paveikslo atskleidimo pagrindas. Dvasingas, jautrus, imlus nuo pat
vaikystës. Natûralus, verþiasi prie tikrø vertybiø, myli vaikus. Po karo
Martynas daug kà permàsto ir pervertina. Glausdamasis prie sûnëno, tarsi ið
naujo iðgyvena gyvybës – mirties ribà. Visos moterys susijusios su Viliumi.
Senoji karalienë árëmina Karaliø ðeimos nueità kelià, nuo þmogiðkø santykiø
ðventovës iki ðeimos merdëjimo. Ji – gyvoji ðeimos atmintis. Ji stabili –
tvirtas stotas, iðdidi laikysena, valinga ir stipri dvasia. Bet senoji
Karalienë kupina skaudþiø prieðtaravimø: negalëdama apginti tikrosios namø
dvasios, gina vien tuðèià formà. Romano pabaigoje – sena, kenèianti,
gyvenimo kaina pasiekusi iðminties virðûnæ moteris. Grëtë – viena ið
sunkiausiø romano másliø. Svajinga ðeðiolikmetë ir nelaimingas, kenèiantis,
pasimetês þmogus. Kiekvienà kartà Grëtë vis kita. Grëtës moralinë atrama –
brolio Mikio dvasingumas (nuosmukis ir atsitiesimas prasideda nuo jo).
Kilimo ir kritimo ritmas – tai Grëtës savigyna, pastangos átvirtinti save,
prieðintis aplinkybëms. Tai tikra klaipëdiðkë: iðdidi ir uþsidariusi,
nemokanti þemintis, nuoðirdþiai atsverti, iðpaþinti. Romano pabaigoje Grëtë
taip pat permàsto ir pervertina savo gyvenimà. Ilþë – kaip alternatyva
dûþtanèiam Grëtës ir nenusisekusiam Barbës likimui. Jos ginklas – gerumas,
nes pati patyrë daug neteisybës, skausmo. Jos kelias – savarankiðkas tiek
socialine, tiek þmogiðkàja prasme. Net Viliaus akimirkos silpnumas árodo
ðio kelio teisingumà. Ilþë, pralaimëjusi Viliø vienà kartà, iðkarto jo
atsisako, nieko nepraðydama, nekaltindama, bet dëkinga – ji turi didþiausià
savo turtà – sûnø. Ji kovoja savo iðdidumu. Barbë – Ilþës prieèingybë. Nors
jø gyvenimai, likimai labai panaðûs. Barbë laiminga ir dëkinga Viliui uþ
kiekvienà meilës akimirkà. Jos meilë nugali þmogiðkà orumà. Ji nebando
kovoti nei uþ save, nei savo meilæ, tik tyliai nekenèia Grëtës, Ilþës. Ji
ir toliau myli Viliø, nors yra galutinai jo atstumiama. Ji mirðta uþ Viliø,
nors tas jos aukos nëra vertas ir net nesupranta.

Romano stilius daugiaplanis. Raðytoja epiðkai plaèiai vaizduoja
Maþosios Lietuvos þmoniø dramatiðkà likimà.

B.Radzevièius “Prieðauðrio vieðkeliai”.Kûrinio analizë

Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðrio
vieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.
Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jo
kailyje.”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apie
uþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuri
ájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, Juozo
Daukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiai
susijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jam
egzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojaus
pradþiø pradþià. Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosi
Uþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinë
kova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romano
herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romano
gija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotø
charakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autorius
apmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaip
Vizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyje
nuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemës
ribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, ko
nusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bando
slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðo
tiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelæ
gyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta ir
natûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinui
kelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.
Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausi
darbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis ir
materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveiká
nauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvà
intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daug
dëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiais
uþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupas
mokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas,
atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi
absoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekia
suprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.
Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, Juozas
Daukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ,
bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:
gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiau
klausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningà
apraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –
áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimas
naðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtinga
literatûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.
Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yra
kûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintos
klasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamas
nepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijunta
istorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus ir
gyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë ir
svarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrauti
prie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.
Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasi
su savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai ir
pateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visi
kvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.
Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto já
patenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio,
ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka:
“Slenksèio juodumas, kauko akmuo prie slenksèio – visa èia ðnekëjo, liepë
jam nenusileisti, prieðintis eiti savo keliu. Bûti, iðlikti, bûti.
Pasiðnekëti su jais, uþ juos. Visa èia já kvietë á tolumas, këlë aukðtyn,
viliojo bedugnëmis”. Ar tesës tà ápareigojimà Juozas Daukintis? Atsakymas,
kurá raðytojas duoda antrame romano tome, nevienareikðmis. Herojaus
iðëjimas ið kaimo á miestà yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinis
ir benamis; visumos pojûtis prarastas, pasaulis atrodo iðskydæs,
chaotiðkas, be vienijanèio centro. Daukintis nepajëgia uþmegzti harmoningø
ryðiø su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jo
tragedija. Taèiau jis kûrëjas, sugebëjæs iðsakyti visuotinai reikðmingà
patirtá, atlikti egzistencinæ uþduotá.

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos
têstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà
(savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta
savita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?
Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos po
klevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”
suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)
tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kur
veiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ ið
kaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá,
mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar jos
artimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimo
apibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojo
iki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèia
pavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ
– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi. Iðeidama Monika apþvelgia savo
gyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.
Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsi
gyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus,
jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –
iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë,
nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidþiai kaip ir jø namai
(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrë
savo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.
Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namø
sampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (net
pasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatos
centre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis. Nors apysakos pavadinimas
deklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybë
mûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá. Tai ne tik
mirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),
bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamato
sodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimas
nugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemë
saugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta á
þemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –
pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis neteko
stiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimta
þemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdies
stiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.
Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koks
ten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus,
talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninko
prievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentë
paties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.
Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgas
átempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienë
prisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnaus
Stepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visø
þlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogaus
dvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protiná
nepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio
gyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis,
nes motina – dvasinës gyvybës simbolis. Apysakoje matome, vieniðà,
apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones,
ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama su
iðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvynei
jausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesia
tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþ
visø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.
Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kur
eiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kurios
atðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonë
nepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.

J.Gruðas “Meilë, dþiazas ir velnias”. Kûrinio analizë

Juozas Gruðas (1901 – 1986) 1967 m. paraðë dramà “Meilë, dþiazas ir
velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gëris ir blogis (meilë ir velnias)
grumiasi ðiuolaikiniame pasaulyje, kurá simbolizuoja dþiazo vaizdinys.
Raðytojas svarsto amþinus dalykus, màsto paie þmogaus gerumà ir apie
iðsigimimo, nuþmogëjimo prieþastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai
sþiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, ðoka, geria, muðasi, nesutaria
su tëvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatrièe. Pasiþiûrëkime, kodël
vyksta tëvø ir vaikø konfliktas. Jie visi neturi motinø. Andriaus ir
Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusi
su mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.
Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andrius
sako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina
“ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:
neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolat
sapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nëra
reali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimà
kaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuo
vienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –
dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieð
tëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmeta
vyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesios
ateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius
yra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikras
mankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos,
kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.
Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë,
kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –
filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apginti
humanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visas
filosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <.>. Në vieno neapgynë, kai jie
savo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs bet
kokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –
atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg ir
pasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!
Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas á
gyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæs
ið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose,
suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimas
su motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi. Taèiau sieloje iðgyvena
dël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasi
paþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventa
keistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ,
apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jis
pasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yra
atsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaus
tëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.
Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.

MAIRONIS “Seniai að laukiu iðsiilgês.”

Seniai að laukiu iðsiilgês

Daþnai meldþiuos karðta malda:

Sugráþk, sugráþki, valanda,

Kad skruostus aðara suvilgês,

Paliesiu lyrà kaip tada,

Kai þërë jaunas ákvëpimas,

Jos balsui pritarë jaunimas.

Jau eilëraðèio pirmoji eilutë sutelkia klausimus – ko? Pagauti
bëgantá, nesustabdomà laikà? Iðgyventi pasaulio senëjimo ir þmogaus
laikinumo pojûtá?

Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liûdesiu: ilgisi prarasto
kûrybinio ákvëpimo (“seniai að laukiu.” , “sugráþki, valanda.”).
Kûrëjas trokðta tø ypatingø akimirkø, “kai þërë jaunas ákvëpimas”. Ar
pavyks susigràþinti tà bûsenà? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daþnai
meldþiuos karðta malda.” Mintimis lyrinis “að” gráþta á tas dienas,
kuomet ðirdies daina liejosi eilëmis. Ta bûsena neuþmirðtama, jà ðirdy
neðiojasi iki ðiol: “paliesiu lyrà kaip tada.” Áspûdá itin sustiprina
pavartotas veiksmaþodis – “þërë” (pakylëjo, ákvëpë, paliko toje ypatingoje
akimirkoje.). Prisiminimai iðsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsui
pritarë jaunimas”. Þodis gilus, todël reikalingas, artimas – jis susieja
jaunø ðirdþiø troðkimus, idëjas (“balsui pritarë jaunimas”).

Eilëraðtyje átaigiai iðsakytas lyrinio subjekto noras iðsiverþti ið
pilkos erdvës á pakylëtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas,
jo pilnatvë.

M.Martinaitis “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”

Jau pats baladës pavadinimas “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”
intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies ðnekamojoje kalboje kukutis – baugus,
atsargus paukðtis) atsiduria mieste. Kà lems ði situacija – “suspaustas ið
visø pusiø”?

Kukutis stebi aplinkinius ( tuo paèiu stebi pasaulá), apmàsto savo
gyvenimà ir pajunta þmoniø susvetimëjimà.Pasaulis begaliniu greièiu lekia
pro ðalá, tad “Niekas nepasiþiûri,/kiek tau metø, / kokia tavo akiø
spalva.” O galiausiai – koks paradoksas (kaþkas netikëta, neatitinka
áprastø normø): “ið viso: / ar tu gyvas, / ar ðiaip sau vaþiuoji?” Bûtent
Kukuèio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda iðsiaiðkinti gyvenimo
paradoksus, absurdo prieþastis. Dvasios pasaulis sujauktas: “niekas
nepastebës,/ jei kurià dienà visai nevaþiuosi”. Kà gi – minties raiðka
primityvi, bet tai nereiðkia, kad pati mintis primityvi. Ðios paradoksalios
situacijos esmë – ne ðmaikðtavimas, o gilesnis þvilgsnis á þmogø. Juk
liaudiðkas màstymo pradas glûdi ir mumyse.

Estetiná áspûdá baladëje sustiprina sintaksiniai pakartojimai (
“niekas nepasiþiûri”, “niekas nepastebës”, “niekas neatlëks”).

Taigi, kas nutiko Kukuèiui vaþiuojant suspaustame troleibuse, yra
logiðka.

M.Martinaitis “Aðara”

Eilëraðèio iðeities taðkas – aðara, á kurià kreipiamasi – tu
“gyvybe, vabalëli.” Tai teksto pavirðius (aðara juk matoma), o gelmë – akiø
ðviesa, gyvenimo kelias, pats þmogus.

Ðiame kûrinyje svarbiausia yra stebëjimas, poþiûris, kuris vienija
aðaros kelià.

Liepiamàja nuosaka ásakmiai kreipiamasi: “nepalik, iðbuèiuok”,
“pagailëk”, “susimilk”. Atkuriamas tradicinis pasaulio vaizdas: namai,
senelës akiniai, uþstalë.

Dvasios judesys (neiðeik) kryptingas – nuo namø prie þmogaus:
“Vaiko nepalik [.]/ pëdsakà nuvesk jam iki þemës”. Taigi pasaulis
jauèiamas kaip uþdara vienovë: namai – þmogus – þemë (iðorinis ir jausmo
judesys aiðkus, atpaþástamas). Kiekviename posme plëtojamas ëjimas. Lyrinis
subjektas vienu metu iðgyvena ávairius jausmus: meilæ, uþuojautà, baimæ,
atsakomybæ. Kas eilutæ vis keièiasi nuotaikos – vyksta akimirkos ðokis.
Ðtai “neuþðalk” , o èia jau – “nuskrisk”, staiga – “prie kelio pastovëk,/
pasitik ir didelá, ir maþà”. Tai þmogaus savijautos ávairiose gyvenimo
situacijose. Gana netikëta asociacija: lyrinis “að” kreipiasi – aðara “tu
beraðèiø iðmintie”. Kodël “beraðèiø.”? (dþiaugsmo, skausmo aðaros visø
panaðios?!) Keista poetinë kalba, bet ji regi tai, kas kartais neáprasta,
netikëta (modernus tekstas suvienija ávairius reiðkinius: beraðtis ir
iðmintis).

Paskutinysis posmas þymi visumos áspûdá (“tu kiekvienà apeini,
apvaikðtai”). Ir ðtai prieðpaskutinëje strofoje mintis sustabdoma
(brûkðnys): “Ðtai jauèiu – basa eini per veidà.” Koks loginis –
prieþastinis ryðys? Jei skausmo, dþiaugsmo nemokëtume pajusti, iðreikðti,
ðirdy tebûtø “sodas iðkirstas”. Nyku, tuðèia.

Ðiame eilëraðtyje vietoj aiðkaus “að” matome tik tam tikrà poþiûrá
– nerimà.

S.Geda.Ið ciklo “6 Meilës ir nevities eilëraðèiai”.

Dalis “Sau ir kitiems”

Pats pavadinimas “Sau ir kitiems” tarsi reikalauja têsinio – “gyvenu”.
Eilëraðtis orientuotas á linkusá màstyti skaitytojà.

Lyrinis subjektas kalba á save, sau: “Iðauð pavasaris ir siela
atsigaus”. Konkreèiø gamtos detaliø tekste nëra. Gamtos ir sielos
pabudimà, dvasios laisvæ akcentuoja iðskësti sparnai, “þemës formø
ávairovë”, vilnijanti visata. Lyrinis subjektas ðá ðviesios dvasios
pavasariná siausmà iðgyvena kaip dovanà, kaip pilnatvës (visi esame
bendrame kosmose) pajutimà. Akimirkos stebuklu dþiaugiamasi: dvasia “ta
pati virð þiedo ir taurës.” Bet tas stebuklas nesisavinamas: “Mes esam.
kitiems: namam,/ Kregþdutei, debesims.” Tryliktoje strofoje (eilutës
viduryje) nutrûksta balsas (daugtaðkis). Tai minties kaita: likusiose
keturiose eilutëse “perbëga” lyrinis “að” gyvenimu (nuo gimimo iki
mirties). Taigi laiko tëkmë apima þmogaus amþiø. Savistaba, susikaupimas,
kai apmàstomas dvasios bûvis, yra meditacijos rezultatas. Kasdieniðkas
reiðkinys – pavasaris (tiksliau pasikartojantis kasmet) – atveria gyvenimo
paslaptis.

Taigi eilëraðtis yra þmogaus vidiniø bûsenø iðsakymas, kuris slepiasi
po labai neryðkiu realiu vaizdu (tik lakoniðkai brëþiamos þalios spalvos,
ðviesios nakties, skaisèiai raudonos ugnies vaizdas).

Gamta ir þmogus (pavasaris ir susimàstymas) neatskiriami. S.Geda
nesiekë vaizdiniams suteikti aiðkiai apibrëþtø formø. Kalbama uþuominomis
metaforomis.

V.Ðekspyras.Sonetas (12)

Kai laikrodis man skelbia,jog diena

Nejuèiomis nakties bedugnën rieda,

Kai juodus plaukus nuberia ðerkðna

Ir bàla þavesys þibutës þiedo;

Kai krinta lapai tuopø iðdidþiø,

Kuriø pavësy kaimenë ilsëjos,

Ir svyra barzdos kertamø kvieèiø,

Ir vasarà jau laidoja rugsëjis,-

Apie jaunystê tavo að màstau.

Ir apie tai,kad ji pranyks kaip rûkas,

Kad naujos gëlës atsiskleis netrukus,

Kad lemta neilgai þydëti tau.

Lai tavo groþis vainikuose atgija,

Atremdamas likimo kalavijà!

“Sonetai”-tai V.Ðekspyro dvasinio gyvenimo momentai. Á tradicinæ
soneto formà (trys ketureiliai ir dvieilis) poetas ádëjo gyvà aistringø
pergyvenimø ir apmàstymø turiná.

Vyraujantis soneto (12) motyvas – þmogaus ir laiko sàntykis.Jau
pirmasis soneto sakinys þymi laikà: “Kai laikrodis man skelbia”. Tai
sàsaja su kontekstu – kitais eilëraðèiais. Kalbëjimas, balsas – svarbûs
prasminiai vienetai, teigiantys lyrinio subjekto esamàjá laikà, liudijantys
savo egzis tencijos suvokimà. Já akcentuoja dienos – nakties kaita, plaukø
ðarma, jaunystë, iðnykstanti rûkuos. Iðráðkëja màsli , persmelkta
liûdesio nuotaika. Juntama átampa tarp amþinybës ir laikinumo. Gamtos bûtis
susilieja su þmogaus egzistencija: “Kai juodus plaukus nuberia ðerkðna/ Ir
bàla þavesys þibutës þiedo”. Taigi “beðirdis laikas” paþeidþia viskà.
Ávardijami materialaus pasaulio þenklai : tuopos, kaimenë, kvieèiaii.
Taèiau tai tik fonas. Žmogaus paðnekovu tampa atskilusi vidinio “að” dalis
– “að màstau”. Dvasiniai apmàstymai gilëja: antrojo posmo meninis vaizdas
konkretus (“krinta lapai”, “svyra barzdos kertamø kvieèiø”). Jis
metaforiðkai pagrindþia tai, kà lemia laiko tekmë – “Ir vasarà jau laidoja
rugsëjis”.

Treèiojoje strofoje vidiniai apmàstymai pasiekia kulminacijà: nëra
paguodos. Lyrinis “að” jauèiasi atsidûræs prieð neáveikiamà kliûtá – laikà:
“Apie jaunystæ tavo að màstau / Ir apie tai, kad ji pranyks kaip rûkas.”
Taigi þmogus bejëgis prieð visatos (mus supanèio kosmoso) dësnius.
Kosminës amþinybës akivaizdoje þmogus junta ir suvokia savo bûties
laikinumà, ir tai sukelia liûdesá – “lemta neilgai þydëti tau”.

Ir vis tik soneto liûdesys teigia gyvenimà: “Lai tavo groþis
vainikuose atgyja, / Atremdamas likimo kalavijà!”(graþi antitezë: gyvybës
tàsa, jos laikas neáveiks). Nuotaika staiga kinta (retorinis ðaukiamasis
sakinys): laikas tarsi sulëtëja, iðnyksta, o þmogus turi suklusti. Taigi
sielà nuðvieèia viltis. Balsas dràsinantis: vadinasi, egzistuoja tai, dël
ko verta gyventi – “groþis vainikuose atgyja”.

Taigi sonetas liudija ne tik iðnykimà, bet tuo paèiu ir ëjimà á
þmogø. Tuo jis prasmingas.

S.Geda “Strazdas “.Dalies “Ðungalviai” analizë

Jau pats pavadinimas teigia tamsà, blogá. Tai visatoje
siauèianèios tamsios jëgos “ ðuniðkom galvom”. Bûtent jos ir sudaro poemos
“Strazdas “konfliktà.

Gradaciðkai iðvardijami piktø demonø veiksmai. Ðie, persisunkæ
“neapykanta, atrajoja,/ Ant maþø/ Þmogeliø joja,/ Kojas ir rankas
iðlauþo.” Lyrinio “að” mintys persikelia á mistiná, anapusiná pasaulá-
Iðbaidytos/ Visos vëlës, ir staiga vël realios tikrovës kontûrai: Viskas
iðneðta,/ Iðplësta./ Kur jûs Lietuvà nuveðite? Penktais posmas skamba kaip
ðiø beprotiðkø jëgø iðpuoliø kulminacija ( vyrauja juoda- giliausios
neapykantos spalva): “Juodos galvos,/ Juodos dienos./ Danguje nerasi
kelio./ Jokios saulës. Jokio Dievo./ Jokio gyvulio, paukðtelio”. Ryðkus
poetinës kalbos principas- pakartojimas (tai ryðku ir kituose posmuose):
kartojasi þodþiai, garsai. Jo esmë- prasmës papildymas, koncentravimas.

Kaip kontrastas ðiam posmui nuskamba kitas. Èia visai kita
pasaulëjauta, áspûdis: “ Tik vaikai <.>/ Kasasi po àþuolais.”

Vël lyg banga pakyla jausmai, þmogø (laisvà Paukðtá) gniuþdantys:
tik du þodþiai “staugia” ir “ëda”, ágydami vis kitas gramatines formas,
áprasmina kovà tarp Ðviesos ir Tamsos, Gërio ir Þmoniðkumo, Meilës.

Átampa slûgsta. Kitø posmø rëmai (garsø pakartojimai eiluèiø
pabaigoje) net átaigoja mintá: kova uþ Ðviesà sunki.

Suvokti poemà “Srazdas “padeda paties S.Gedos mintys: “Strazdas
<.>- tai senasis, pagoniðkas religijos þenklas <.>, sergëjantis gyvybæ
nuo kitos, tegul net didesnës galios.”

Prieð paskutiná posmà brëþiama punktyrinë linija. Tai poetinis
atodûsis, po juo slepiasi þodþio dvasia, gyvybë. Ji iðsilieja paskutiniame
posme: “Kelkim patá skaisèiausià/ Suplëðytos saulës gabalà..” Paukðtis
jungia þmogø su þeme (saule): gamta ir þmogus gyvena vienu ritmu:” þmonës
<.> prausia-/ Didelæ Paukðèio galvà”.

S.Geda ” Strazdas”.Dalies” Tardymas” analizë

Kodël poemos dalis pavadinta “Tardymas”? Apie A.Strazdà, XIXa. pirmos pusës
liaudies poetà, yra iðlikæ ávairiausiø pasakojimø. Poetas buvo ásivëlæs á
bylà su ðlëkta, teko uþ tai kalëti Paþaislio vienuolyne. Tas biografijos
faktas ir minimas ðioje dalyje. Penkis kartus pasikartojantys klausimai:
“Koks? Kokia? O? Ið kur? Turëjai?” sustiprina apklausos ir tuo paèiu
paniekos þmogui áspûdá.

Koks buvo tas þmogus, dràsiai ponams, svetimtauèiams klebonams
atkirtês: “Að- laisvas paukðtis!!!” (ádomi poetinë sintaksë). Jo gyvenimà
S.Geda poetizuoja: ðviesias mintis “neðë” baudþiauninkams A.Strazdo þodis.
Vizualûs ir spalvingi þodþiai:

Žydra.Žydra. Ten angelas

Ant þagrelës – danguos –

Ten iðgelbëtas, atpirktas –

Su jauteliais þmogus.

Su tuo þmogum tapatinamas pats poetas. Jis iðdidus, pasitikintis
savimi:” Tarsi kûdikis juokiasi,/ Anei menkas, nei maþas”.

Ir ðtai vël gyvenimo faktas: A.Strazdas vaþiavo á Vilniø tartis dël
savo eiliø knygelës iðleidimo. Deja. “Giesmës svietiðkos ir ðventos”
iðvydo pasaulá be cenzûros leidimo. S.Geda iðvardina jo kûrybos temas,
motyvus: “apie þmogø, /Paukðtá, gyvulá, þuvá.” Metoniðkai kuriamas
visumos áspûdis: poeto balsas- dieviðkas lieþuvis. Nuskamba akcentas, kad
A.Strazdo þodis artimas liaudies kûrybai (tautosakai): jis gyvas (kaip ir
liaudies posakiuose), giesmëse “akmenëliai kalbëjo”.

A.Strazdo tiesaus þodþio menine jëga pasinaudoja ir S.Geda.
Paskutiniame posme cituojama (“skverbias paplasnodamas”) ið A.Strazdo eil.”
Strazdas”. Kodël metaforiðkas ” Paukðèiø takas raudonas”? Skaudu, kai
paminamos þmogiðkosios teisës. Bet. mintis gyva (raudona spalva) – bûtina
iðlikti savimi, laisvam, gyvenanèiam dël kitø.

A.Maèënas “Pavasario vëjas”. Kûrinio analizë

Eilëraðtis “Pavasario vëjas” prasideda kreipiniu “duonos dvasia”.
Kà slepia ði metafora? Gyvybæ, prisikëlimà, atsivërimà. Ðis supratimas
plëtojamas pavasariio vaizdu. Konkretûs materialûs þenklai kuria ðá vaizdà
(“briedis [.] ateina”, vilkas, lokys, gandras.). Pavasaris þemëje –
gyva, ramu, gera. Tas vaizdas kalba ne tik apie gamtà – èia þmogaus
savijauta (pojûèiai, mintys): “Virpa oras virð pavasarëjanèiø kloniø, ir
tai yra mûsø suokalbio atvërimas.”

Kas árodo þmogaus prisilietimà prie þemës? Vël pasikartoja tas pats
motyvas “duonos dvasia”. Jis iðplëtojamas – “ugnies dvasia / vandens ir
þemës dvasia” (ðioje strofoje ne kreipiamasi, o konstatuojama tiesioginiu
sakiniu). Tai mitologizuota, pakylëta: pavasario sutvërëjas (ar tai ne
“protëvis prieð tûkstanèiø metø.”?) davë þmogui ugná, vandená, þemë
subrandino vaisiø – duonà. Tekste atvertas gyvybës – duonos – pavasario
jausmas (vaizdas) yra ávairialypis. Svarbi eilëraðtyje ne lyrinio
pasakotojo figûra, o poþiûris á pasaulá, kur “visa kyla/ tarytum þelmuo ið
grûdo, plûsta, kartojasi.” (taigi aplinka yra priemonë iðsakyti savo
mintis). Gamtos judesyje ryðkus ir þmogaus dvasios judesys (“Tad
pamëginkim/ dar kartà. Dar kartà ir dar kartà”). Koks skausmingas noras
(pasikartojantys þodþiai) paþinti, áspëti gyvenimo kaitos klodus! Taigi
kuriama emocinë erdvë: kalbama ramiai, bet giliai, reaguojama á
pavasarëjanèius klonius.

Eilëraðèio kulminacija – jausmø ir minèiø krypties iðsakymas:
“Lauþkime ir dailinkimës uþmirðto þodþio prasmæ burtà,/ reiðkiantá mirtá ir
naujà prisikëlimà”. Taigi mintis gyva, tekanti. Kalbama racionaliai,
argumentuotai (liepiamosios nuosakos formos – “lauþkime.”). Eilëraðtis
iðreiðkia 20a. pabaigos þmogaus patyrimà, màstymo bûdà.

Meilës tema þemininkø kûryboje

J.Grinius “Žemës” antologijos pratarmëje apie jaunàjà poetø kartà raðë:
“Nebe laimës ilgesys persunkæs juos, o greièiau prasmës rûpestis”. Kad jø
kûryboje erotinæ ar socialinæ avantiûrà keièia intelektualinë ir likininiø
þmogaus problemø troðkulys, yra pastebëjæs A. Nyka – Niliûnas. Gana
grieþtai ir kategoriðkai apsiribota nuo poetø neoromantikø, gyvenusiø
þmogiðkos laimës rûpesèiais. Tokios nuostatos buvo lëmusios meilës temos
ypatybes – jos palyginti vëlà atsiradimà (V.Maèernio kûryboje), susipynimà
su kitais motyvais, savità slaptumà. Vaikystë kaip prarastas rojus ir
nekalta meilë mergaitei lemia jos esmæ pirmuosiuose poetø þemininkø
rinkiniuose. Tokia yra vaikystë Nykos – Niliûno cikle “Vasaros simfonija”,
kur lietuviðkos sodybos kasdienybë nuðvinta netikëta ðviesa, o subjektui
atsiveria paslaptinga bûties pusë: “Ir vienuma man tapdavo didþiausiais
rûmais: Vienuma! / Jø salëse skambëdavo keista daina, romantiðka daina apie
/ rûsèiam gamtovaizdyje, svetimoj ðaly, apleistà / þydinèios mergaitës
kapà”.

Nykai – Niliûnui labai svarbios dainø, o ypaè pasakø reminiscencijos.
Mergaitës vaizdinys – mirusios, mieganèios, skenduolës, uþburtos –
pasikartoja daugelyje ankstyvosios lyrikos tekstø, o subjektas renkasi
ieèkanèiojo vaidmená (“Pasaka moteriai, kurios að niekad nemaèiau”,
“Iliûnë” ir kt.). Juose vaikiðkø þaidimø draugë tampa kosmine mylimàja ir
kartu stiklo karste mieganèia Snieguole. Ðiuose eilëraðèiuose áspûdingas
yra tikrovës ir fantazijos susipynimas, kuriame dera didþiulis gamtos
universalumas, pasakos parafrazës ir vaikystës namai.

Nykos – Niliûno kûryboje galima pastebëti mieganèios karalaitës
archetipo raidà: vëlesnëje kûryboje jis ágyja erotiðkumo (eil.
“Mergaitës”), yra visiðkai transformuojamas, “apverèiamas” “Lopðinëje”:
“Snieguolës miego / Nesudrumstë joks princas: jà suëdë / Darbðti kandis, ir
ilsis po dienos darbø / Stiklo karste”. Kandis – bûties erozijos simbolis –
yra pragrauþusi paèià jos ðerdá – svajonæ, pasakà.

H. Nagio kûrybà yra paveikæs prancûzø prozininko Alain Fournier romanas
“Didysis Molnas”, jo paslaptinga ir nostalgiðka atmosfera. Cikle “Didþiojo
Molno rauda” kuriamas poetiðkas nepaþástamosios paveikslas: ji regima arba
senojo dvaro alëjose, arba laukuose, apsupta bûrio kleganèiø vaikø, arba
prisikelianti su vakaro migla. Nagio kûryboje iðryðkintas kelionilø,
klaidþiojimø motyvas ieðkant pamiltos nepaþástamosios.

V.Maèernio lyrikos subjektas gerokai skiriasi nuo romantiðkøjø Niliûno
ir Nagio klajokliø, o meilës motyvø traktuotë þymiai sudëtingesnë. Tiesa,
jo eilëraðèiuose yra vaikystës rojus ðviesiø vandenø karalijoje,
pereinantis á sapnà (eil. “Pajûrio vaikai”), ir taip pat klajojama ieðkant
mylimosios (eil. “O mylimoji, mano slaptas ilgesys”, “Ne ji”), ir
dangstomasi literatûrinëmis Don Juano ar Don Quijote kaukëmis. “Vizijoje”
meilës temos dar nëra, ji atsirado vëliau – “Metø” sonetuose, “Songs of
Myself “, “Trioletuose”. Juose stengiamasi aprëpt kuo platesnæ þmogaus
bûties problematikà, ávairovæ, kontrastus nuo “aukðtøjø akimirkø”, kai
moteriai leista padëti rasti kelius á Dievà (ciklas “Ðokëja ir asketas”),
iki skepticizmo ir ironijos (“Trioletai”), nuo draugystës iki nuopuolio,
nuodëmingos meilës.

Meilës tema þemininkø kûryboje yra susijusi su kelionës, paþinimo,
Dievo ieðkojimo motyvais, ið jø kylanti ir daþnai juos papildanti.

M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuðtumà.”

interpretacija

Ruduo inscenizuoja tuðtumà, absurdà, niekà.

Kaip ið galvijo perpjautos gerklës – iðbëga

Kraujuota, paskutinë saulës ðiluma ant rankø.

Lieku kaip koks skaudus

ir neuþgijês þemës randas.

Ir nuo gimimo pirmàkart bandau akis atmerkti,

ir pirmà þodá tuðtumoj bandau iðtart,

o ið gyvybës gilumos atsiveria klausa

tarytum þaizdos paðvêstøjø delnuose.

Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniø
eiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulis
perteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá á
nutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto,
patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai.

Kalbëjimo situacija ir lyrinio subjekto jausenos joje sudaro eilëraðèio
dominantê. Tuo ásitikiname atidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinio
eilutæ, þodá.

Pirmoji eilutë apibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kyla
iðgirdus ðá metø laiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos,
nykstanti gamta. Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið dalies
sutampa su skaitytojo patirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta,
susakralinta.

Tolesniø eiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkà
aplinkà, skerstuviø scenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas
– paskutinë saulës ðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijo
ðiluma, ágauna merdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo,
saulëlydþio) spalva. Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”).

Kitos dvi eilutës pakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas
“randas”. Kaip ankstesniø eiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindys
ðmësteli neuþgijusio rando raudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienas
skaudþiai gyvas mirðtanèiame pasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivinti
lyrinio subjekto pastanga tarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis,
jausti. Áprastiniai poelgiø stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje,
todël visi pojûèiai turi tapti ypatingi.

Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas. Atsinaujina
biblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekà norint
padaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëje dar
kartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visame
eilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu.

Eilëraðtis byloja apie þmogaus nusivylimà, mirties baimæ ir bandymà
atsilaikyti prieð bûties absurdà. Aiðkus situacijos matymas, nevengiant
skausmo, leidþia þmogui rasti savyje jëgø ir susikurti, – jei ne surasti
paèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.

S.Nëris “Krinta þvaigþdës”. Analizë

Ðis eilëraðtis gali bûti pavadintas epiðku, kiek, þinoma, toji sàvoka
átelpa á lyrinio vaizdavimo rëmus. Epiðkas jis ta prasme, kad pateiktas
kaip pasakojimas apie objektyvø, ðalia autoriaus esantá ávyká ,
atsiskleidþiantá apibrëþtoje situacijoje, kurio veikëjai nëra poetës
vidiniø galiø suasmeninimas, kaip, pvz., “Viltyje”, o egzistuoja
savarankiðkai, nesutapdami su autoriumi. Bet su ðiais epiðkumo momentais
jungiasi, þinoma, specifiðkai lyriðkas tikrovës suvokimas: ávykis
eilëraðtyje be galo koncentruotas nuþymint tik pagrindines jo gaires, në
kiek nedetalizuojant, uþtat labai stipriai emocionaliai já nuspalvinant.
Galima kalbëti ir apie dramatinius eilëraðèio elementus: jo veiksmas
kupinas átampos, jo veikëjø santykiai atsiskleidþia dialoge. Ði epiniø,
lyriniø ir dramatiniø pradø sintezë rodo kûrinio baladiná pobûdá, kurá dar
labiau pabrëþia kraupus, kiek fantastiðkas eilëraðèio koloritas.

Bet ir savo turiniu eilëraðtis artimas daþnai pasitaikanèiam liaudies
baladþiø motyvui: mûðio lauke kritusio kario eina þadinti tëvas ir motina,
brolis ir sesuo, mergelë ar þmona. Tik liaudies baladëje karys paprastai
artimøjø þodþiams nepaklûsta; mirtis já uþmigdo nepabundamai.

Salomëja Nëris ðá motyvà naujai traktuoja. Jai rûpi pabrëþti ne tiek
karo tragizmà, ne mirties nepakenèiamà realybê, netekimo skausmà, o
tarybinës liaudies gyvybingumà, jos nepalauþiamà valià apginti tëvynës
laisvæ. Ðià didingà eilëraðèio idëjà atitinka monumentali, plaèiais
apibendrinimais, ryðkiomis linijomis ir kontrastais operuojanti forma.

Monumentalusis yra jau pirmojo posmo vaizdas: balzgana krintanèiø
þvaigþdþiø liûtis ir juodai mirties numinti laukai. Jame nëra detaliø, o
tik didþiulës erdvës, stiprûs akcentai, baltos ir juodos spalvos
kontrastai.

Pradþioje trissyk kartojasi krintanèiø þvaigþdþiø motyvas:

Krinta þvaigþdës tartum sniegas krinta,

Spalio þvaigþdþiø liûtis balzgana.

Jis kartojasi, intensyvëdamas ir pilnëdamas, ðiek tiek moduliuojamas.
Pradþioje jis iðkyla be jokiø tikslesniø apibrëþimø ir konkretizavimo
(“Krinta þvaigþdës”); toliau einàs palyginimas (“tartum sniegas krinta”)
sugestionuoja, kad þvaigþdþiø krinta daug tarsi snaigiø. Antra vertus, ðis
palyginimas, primindamas, kad snaigës savo forma panaðios á þvaigþdes,
iðlaiko mûsø sàmonëje ir þvaigþdþiø, ir snaigiø ávaizdþius, jungiamus ne
tik formos, bet ir savo spindinèios, ðviesios spalvos. Tretá kartà
gráþdamas, motyvas (“spalio þvaigþdþiø liûtis balzgana”) dar labiau
pabrëþia krintanèiø þvaigþdþiø gausumà (“þvaigþdþiø liûtis”), áveda juodo
rudens dangaus vaizdiná (“spalio dangus”), kurio fone ar krintanèios
þvaigþdës, ar snaigës atrodo “balzganos” – ankstyvesnis ðviesumo,
spindëjimo áspûdis èia prislopinamas, jis ágauna neaiðkø, liûdnà atspalvá.

Nuolat intensyvëjantis kritimo motyvo kartojimas sukelia begalybës
áspûdá – erdvës ir laiko begalybës. Já paremia ir sekantis vaizdas – toks
bendras ir nedetalizuotas: mirties juodai numinti laukai. Ðia panaudota
metafora (“juodai mirties numintus”) verèia pajusti tam tikrà
metaforiðkumà, ir aname, krintanèiø þvaigþdþiø vaizde, – juk liaudies
tikëjimuose krintanti þvaigþdë reiðkia þmogaus mirtá. Ir taip gamtovaizdis
savo gedulo spalvomis – balta ir juoda, savo lakoniðkomis linijomis tampa
apibendrintu, reiðkianèiu mirtimi paþenklintà þemê.

Ðis peizaþas savo kraupia ir tragiðka atmosfera nuspalvina visà
eilëraðtá. Drauge jis ir fonas, kuriame iðkyla dvi monumentalios figûros:
motina ir sûnus. Jos taip pat apibendrintos, pakylëtos aukðtai virð
gyvenimiðkosios buitinës plotmës.

Pirmajame posme motinos figûra permatoma tarsi ið tolo, tame klaikiame
kosminiø skrydþiø peizaþe ji atrodo maþa ir silpna (“sulinkusi siena”). Bet
antrajame posme jà iðvystame jau kitame rakurse, stambiame plane: galime
geriau ásiþiûrëti á visà jos pavidalà, á neramø, ieðkantá þvilgsná:

Ne senatvë – tik ruduo ankstyvas

Lenkia þemën baltà galvà jos.

Kur sûnelis? Po akis negyvas

Žvilgsnis karo laukuose klajos..

Iðkalbi jos charakteristika iðreikðta keliais brûkðtelëjimais,
susietais su pirmojo posmo vaizdu: balta motinos galva derinasi su ano
paveikslo gedulo spalvomis, o “ruduo ankstyvas” su kraupia spalio naktimi.
Metaforiðkas ðio ávaizdþio panaudojimas (“ruduo . lenkia þemën . galvà
jos”) siejasi su simboliðka rudens nakties panorama, suteikdamas ir jam
labai bendrà prasmæ. Ritmiðka metø laikø kaità áprasta sieti su þmogaus
amþiaus frazëmis, su gyvenimo raidos dësningumu “Rudens ankstyvas”, t.y. ne
laiku atëjæs, èia reiðkia gyvenimo ritmo aplamai sutrikimà, ásiverþus
mirèiai á tas sritis, kurios jai dar neturëtø bûti pavaldþios.

Bet motina, nors paþeista ðios ásisiautusios piktybës (kuri “lenkia
þemën baltà galvà jos”), pati lieka mirties nepalauþta: ji – meilës ir
gyvybës neðëja – ateina reikalauti savo teisiø: “Kur sûnelis?”. Maloninis,
kupinas ðvelnumo þodis nuskamba nelauktai ir stebinamai, bet kartu ir be
galo skausmingai po anø mirties vaizdø, taèiau tik tam, kad vël juose
paskæstø. Motinos þvilgsnis, pilnas nerimo ir vilties, teranda karo
laukuose tik “akis negyvas”, tik nebylià mirtá.

Taèiau ieðkojimo, ðaukimo motyvas nenutyla, iðaugdamas ir apvaldydamas
visà tretájá posmà. Motina, pasirodþiusi eilëraðèio pradþioje kaip ið tolo
matoma figûra, einanti per juodus, mirties numintus laukus, antrame posme
parodyta stambesniame plane, dabar pastatyta labai ekspresyvios scenos
centre:

Ji buèiuoja ðaltà kaktà kario:

– Kelkis, kelkis, mylimas sûnau!

Lyg þuvëdra klykauja ant mariø:

– Kas vaduos tëvynæ, neþinau.

Jausmo intensyvumas èia anaiptol nesuardo monumentalaus eilëraðèio
stiliaus: motinos judesiai sutaurinti (nepaisant aðtraus sielvarto –
santûrus pabuèiavimas á kaktà), supoetinti (“Lyg þuvëdra klykauja ant
mariø”), jos tariamø þodþiø intonacija pakili, kiek iðkilminga, neturinti
nieko intymaus. Visa tai derinasi su èia iðsakomø jausmø pobûdþiu, kurie
reiðkiami ne gyvenimiðkø buitiniø santykiø plotmëje, o yra pakylëti
anksèiau kasdienybës, padvelkta tikra epine didybe.

Netgi posmo struktûra iðlaikyta grynai simetriðka (mostas – ðûksnis –
mostas – ðûksnis), nors juo ir reiðkiamas didþiausias susijaudinimas.

Paskutiniame posme – eilëraðèio finalas. Savo átaigos jëga jis turi
atsverti – ir atsveria – visus ankstyvesnius posmus: ir mirties vieðpatijos
paveikslà ir poetiðkà motinos figûrà, skelbdamas tarybinës liaudies
nenugalimumo idëjà.

Atsiliepiantysis á motinos balsà niekaip nekonkretizuotas: bet koks
bandymas já apibrëþti, charakterizuoti regimumo, apèiuopiamumo plotmës
ávaizdþiais griautø antþmogiðkosios didybës iliuzijà. O dabar mes
tegirdime tik jo þodþius – galingus, be galo ekspresyviai nusakanèius
gresianèiø pavojø baisumà, siautëjanèio prieðo jëgà (“audros stûgauja
ánirtæ”, “kaukia kruvinas ruduo” – juk jau pirmasis posmas mus ápratino
simboliðkai suvokti gamtos jëgas). Prieðo galingumas leidþia pajusti jam
prieðpastatomos tarybinio þmogaus valios, jo tikëjimo savo pergale
stiprumà. Pirmøjø trijø posmø mirties ir motinos skausmo paveikslas
suteikia mastelá eilëraðèio finalui: þmogaus tikëjimas pergale, jo valia
yra didesnë ir stipresnë uþ mirtá – tokia yra ðio eilëraðèio idëja.

Ðio kûrinio vaizdø monumentalumas labai skiriasi nuo trapaus ir
besimainanèio paveikslo eilëraðtyje “Prie ðaltinio”. Tiek pat skirtinga
yra abiejø kûriniø intonacija. Pastarajame eilëraðtyje nëra to “virpanèio”,
“vibruojanèio” ritmo – èia gana aiðkiai juntamas chorëjinis metras (ið 60
sintagmø – 24 chorëjai!), pabrëþiàs iðkilmingà intonacijà, platø ir lygø
ritmo bangavimà, o ne lengvai iðoriniø impulsø paveikiamà, nuolat
besikeièianèià nuotaikà. Nëra pabrëþtinos þodþio muzikos, sudëtingø
asonansø bei aliteracijø – nebent tik keliose vietose jomis pabrëþiamos
ypatingai svarbios þodþiø grupës (“Kaukia kruvinas ruduo”, “lyg þuvëdra
klykauja”), ritmai kone visur klasiðki, tikslûs. Sakiniai átelpa á beveik
vieno ilgio eilutes ar dvieilius. Ðitai irgi derinasi su visa eilëraðèio
vaizdø sistema, kurioje vengiama niuansø, sunkiai apèiuopiamø minties ir
laiko vingiø. Ir tai suprantama. Juk poetei ðiuo eilëraðèiu rûpëjo pabrëþti
savo suvoktos tiesos apie liaudá objektyvumà. Uþtat ir tokia
objektyvizuota, stambiomis, aiðkiomis linijomis operuojanti eilëraðèio
forma.

“Žemë maitintoja” – socialinis romanas

Ankstyvesnëje lietuviø prozoje valstietis gyveno kone iðimtinai tik
savo kasdienës buities sferoje. P.Cvirkos “Þemëje maitintojoje” jis
atsiduria svarbiausiø ðalies ekonominiø, socialiniø, politiniø santykiø
mazge. Juro Taruèio paveikslà autorius atskleidþia vaizduodamas ne tik
tradicinius valstieèio santykius su dvaru, bet jo santykius su visu ðalies
politiniu gyvenimu ir paèia valstybe. Juras Tarutis dalyvauja kovose uþ
“nepriklausomà” Lietuvà, seimo rinkimø kampanijose, skaudþiai iðgyvena
1926m. faðistiná perversmà. Jo paveikslu P.Cvirka aprëpë pagrindinius
burþuazinës Lietuvos istorijos etapus, davë aiðkø jø vertinimà. Juras
Tarutis ið pradþiø ðventai tikëjo þemës reforma, sava “nepriklausoma”
Lietuva, ir tik po sunkiø iðmëginimø – netekæs sûnaus, patyræs varþytines –
jis nusivylë reforma, ir paèia burþuazine santvarka.

“Žemëje maitintojoje” iðtisai iðlaikytas valstieèio poþiûris á gyvenimo
reiðkinius. Autorius, ásiterpdamas su savo mintimis ir nuotaikomis, tik
paryðkina valstietiðkà pasaulio suvokimà, taèiau jo neuþgoþia. Bet
svarbiausia, kad tas valstietiðkas gyvenimo vertinimas P.Cvirkos romane
nëra vien tradicinis, sustingæs, o intensyviai besikeièiàs. Juras Tarutis
kaupia savyje itin ryðkias valstieèiø nepasitenkinimo, revoliucinio
bruzdëjimo nuotaikas. Jis pats yra ðviesus, sàmoningas, atkaklus, pasiryþæs
visomis jëgomis grumtis su jo ásitikinimais prieðiðkomis, o moralei –
svetimomis gyvenimo formomis. Tokia ieðkanèio, galvojanèio, viskà ið naujo
pervertinanèio valstieèio sàmonë, buvo naujas reiðkinys lietuviø
beletristikoje, iki tol vaizduojanèioje valstietá lëtà ir uþguità,
nesugebantá plaèiau paþiûrëti á gyvenimà.

“Žemëje maitintojoje” herojø asmeninis likimas pagrástas objektyviais
gyvenimo dësniais ir natûralia istorijos raida – nesutaikomu klasiniu
konfliktu tarp dviejø socialiniø poliø: dvarininko ir vargingojo
valstieèio. Visos svarbiausios situacijos – þemës gavimas ir naujakurystë,
ásiskolinimas dvarininkui, maþameèio samdinio þuvimas dvare, varþytinës-
yra be galo tipiðkos to meto Lietuvai, atspindinèios tûkstanèiø vargingøjø
valstieèiø likimà ir sykiu padedanèios sukurti individualizuotus
pagrindiniø veikëjø charakterius. Gyvas ir natûralus yra Juras Tarutis,
nors jo paveiksle dar jauèiama tam tikra idealizacijos, aprioriðkumo dozë,
bûdinga kai kuriems ankstyvesniems romanams. Bet uþtat Monikos paveikslas –
vienas tipiðkiausiø lietuviø literatûroje. Ði valstietë moteris romane
nupieðta labai tikroviðkai, su dideliu psichologiniu pastabumu, atvira
autoriaus simpatija.

Socialinis tikrovës vertinimas P.Cvirkos romane augte suaugæs su
valstietiðkos buities, doro ðviesaus þmogaus iðgyvenimø bei svajoniø
paþinimu. Organiðkas ryðys tarp socialinio ir psichologinio prado,
teisingiau, socialiniø apibendrinimø ákûnijimas raiðkiose kasdieniø
santykiø bei paþiûrø scenose ir sudaro vienà savièiausiø romano bruoþø.
Juras Tarutis ir jo þmona veikia paprasèiausiø buitiniø bei ðeimyniniø
interesø sferoje: statosi trobas, augina vaikus, ilgai ruoðæsi keliauja á
miestà, dalyvauja geguþinëje, sielvartauja dël kritusios karvës. Jø mintys,
nors ðiek tiek ir sutaurintos, sukasi irgi apie áprastus kasdienius
dalykus: Taruèiams gera stebëti pirmuosius sûnaus þingsnius, svajoti apie
ðviesià jo ateitá, jie domisi platesniais mokslo, þmogaus santykiavimo su
gamta klausimais. Skaitant “Þemæ maitintojà”, kartais net susidaro áspûdis,
kad autorius nesilaiko jokio iðankstinio plano, laisvai improvizuoja,
pasiduodamas patraukusiam já vaizdui, emocijai; taip natûraliai romane
atsiskleidþia valstieèio buitis su visais dideliais ir maþais rûpesèiais,
dþiaugsmais, kasdieniu darbu. Kartu iðryðkëja tiek ðviesos, tiek ir tamsos
naujakurio gyvenimo pusës. Geras, doras, mylás savo ðeimà, tëvynæ, kaimus,
trokðtàs ið gyvenimo labai nedaug þmogus negali, nepaisant karðèiausiø
pastangø, bûti laimingas burþuazinëje sabtvarkoje – tokia yra romano
mintis, paslëpta po labai poetiðkais þmogaus valstieèio egzistencijos
vaizdais.

Minëtinas ir P.Cvirkos romano glaustumas, lakumas, dinamiðkumas – ne
eiliniai reiðkiniai lietuviø prozoje. “Þemëje maitintojoje” visus
reiðkinius stebi, iðgyvena ir komentuoja pats Juras Tarutis, jis yra ne tik
pagrindinis veikëjas, bet ir pagrindinis kompozicinis, siuþetinis mazgas,
centrinë visø iðgyvenimø ir ávykiø aðis, telkianti apie save gausià ir
sudëtingà romano medþiagà. Tokia socialinio romano struktûra, kai visi
vaizduojami reiðkiniai perleidþiami per pagrindinio veikëjo sàmonæ, buvo
labai naujoviðka, meniðka, artima psichologinio romano struktûrai, savo
esme svetima apraðinëjimui, iliustratyvumui. P.Cvirka pirmasis ir, galima
sakyti, beveik vienintelis ikitarybinio lietuviø romano istorijoje iðgriovë
barjerà tarp herojø iðgyvenimø ir istorinio bei socialinio fono, kuris buvo
ypaè akivaizdus A.Vienuolio romane “Prieð dienà”. Socialiná romanà P.Cvirka
pavertë charakteriø raidos romanu, pasiþyminèiu vientisumu, darnumu, vidine
dinamika.

Su “Žeme maitintoja” lietuviø romanas pasidarë epiðkai objektyvus. Èia
nëra nei idealizacijos, nei perdëto juodinimo, gadinusiø pirmuosius
romanus, ypaè Lazdynø pelëdos “Klaidà”. “Þemëje maitintojoje” gyvenimo
dësniai plëtojasi ir atsiskleidþia tarytum patys savaime, be jokio
autoriaus ásikiðimo. Toks objektyvumas irgi reikðmingas lietuviø romano
pasiekimas, kuris, be abejonës, rëmësi prancûzø ir rusø klasikinio romano
mokykla.

Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija

Vienokià prasmê novelë turi mums, paþástantiems joje vaizduojamà
gyvenimà, kitokià, sakykime, tolimajam australieèiui, to gyvenimo
nepaþástanèiam. Mums ádomesnë Vytauto Jurkaus linija, kitatautá, ko gero,
daugiau domins þilojo brolio Prano likimas. Kodël?

Kaip ir kiekviename literatûros kûrinyje, Algirdo Pociaus novelëje
meninës informacijos kiekis padidëja arba sumaþëja priklausomai nuo
skaitytojo patirties. Daugelis uþuominø, kurios mums sukelia virtinæ
asociacijø, kitatauèiui gali nieko nesakyti. Pavyzdþiui, mums, þinantiems
savo literatûros tradicijas, ádomu vien tai, kad Algirdas Pocius analizuoja
prieðtaringà atsakingo darbuotojo gyvenimà ir vaizduoja já toli graþu ne
herojinëmis ar idilinëmis spalvomis. Þmonëms, neþinantiems, kad ði tema
savaime novatoriðka, tie dalykai neþadins ypatingesnio intereso. Tiktai
mûsø skaitytojai teisingai supras Vytauto Jurkaus situacijos keblumà,
susidariusá dël kaþkada nuslëptø anketiniø duomenø. Neþinantiems, kokià
reikðmæ tie duomenys turëjo pokario metais, ði detalë atrodys antraeilë, o
herojaus tragizmas ir pasimetimas neargumentuotas.

Kitaip tariant, Vytauto Jurkaus charakterio reljefingumas ir
prieðtaringumas iðryðkëja tik tada, kai novelë patenka á tokio skaitytojo
rankas, kuris patirties dëka sugeba atsistoti á herojaus pozicijà ir jo
akimis pamatyti jo gyvenimo vingius. Ðtai tie vingiai.

Vytautas buvo nekaltas, kad jo brolis Pranas, artëjant tarybinei
armijai, bandë pasprukti á vakarus, o nepavykus sugráþo ir pasislëpë. Jis
niekada nepritarë brolio paþiûroms, bet negalëjo jo iðduoti vien dël to,
kad jis – brolis. Pagaliau, pasislëpæs tarp dvigubø sienø, Pranas niekam
blogo nedarë. Tai nejaugi dël to Vytautas turëjo susigûþti, nepildyti jokiø
anketø ir tuo paèiu atsisakyti mokslo ir visuomenei naudingo darbo. Tada,
jaunystëje, gal jis dar ir galëjo tokiam keistam “þygiui” pasiryþti, bet
dabar, kai pasiekë aukðtà postà ir idealizmas apsitrynë minkðtoje
personalinëje maðinoje, statyti ant kortos savo likimà jau atrodo ir
beprasmiðka, ir neteisinga. Metams slegiant peèius, visi mes truputá
daugiau savæs pagailime, pasidarome ciniðkesni, ir taika su sàþine nebëra
toks lemtingas dalykas kaip jaunystëje. Todël visai logiðka ir
psichologiðka, kad Vytautas Jurkus stengiasi sutvarkyti reikalà taip, kaip
jam yra palankiausia: brolis gaus suklastotus dokumentus, iðvyks dirbti á
Kazachstanà, ir vël visi galai – á vandená. Sprendimas egoistinis, bet
realus ir racionalus. Taèiau, kai brolis, nesutikês su pasiûlymu, nusiþudo,
o Vytautas nusprendþia slapta já palaidoti, mes pajuntame, kad jis daro
kaþkà baisaus. Tame baisumo jutime ir slypi Algirdo Pociaus novelës
átaigumas. Norëdami geriau suprasti átaigumo paslaptá, ásivaizduokime, kad
novelë baigiasi kitaip. Sakysime, Vytautas, nepaisydamas padariniø,
legalizuoja brolá arba, ásitikinæs, kad teismas po tiek metø brolio rûsèiai
nebaus, atsikrato sloguèio. Ið karto suvokiame, kad tokiu atveju kûrinio
prasminius akcentus reiktø kiek kitaip iðdëstyti ir novelæ raðyti pagal
kità planà. Tuo tarpu, mûsø uþdavinys priimti tokià prasmæ, kuri plaukia ið
ðio kûrinio, o ne ið tokio, kokio mes norëtume.

Koká meniná efektà Algirdas Pocius pasiekia novelës finalu ir visa
Vytauto Jurkaus siuþetine linija? Kas tai: istorijos lemtingumo idëja,
nuþmogëjimo ir karjeros kritika?.. Darydami tokias iðvadas, apie viskà
spræstume ið ðalies, atsistojæ á teisuolio ir stebëtojo pozà. Deja, novelë
neleidþia bûti tik stebëtojais. Ji atkakliai beldþiasi á mûsø sàþinæ tartum
klausdama – o kaip jûs Vytauto Jurkaus vietoje bûtumët pasielgæ?
Svarstydamas ir analizuodamas padëtá, Jurkus veda mus paskui save, ir tik
todël mes leidþiamës vedami, kad ir patys kaþkiek esame jurkai. Ar nebuvo
mûsø gyvenime atvejø, kai padëjome þmogui tik todël, kad nepadëdami
jautëmës nepatogiai arba kad to reikalavo kraujo giminystë? Padëjome, bet
dairëmës, kad nesuteptume karjeros laiptø. Ar nesidþiaugëme, kai kebli
situacija, kurioje reikëjo kaþkà prarasti, belûkuriuojant ëmë ir
iðsisprendë, o mes likome nepaliesti? Ar tada nesiguodëme, kad mes èia
niekuo dëti, kad bûtume pasiaukojæ, bet nesuspëjome? Taigi ne Vytauto
Jurkaus elgesys mus nugàsdina, o tie klausimai, kurie lyg persekiojantis
sàþinës balsas prabunda mumyse. Tai ir yra svarbiausias kûrinio efektas.

Antroji siuþetinë linija – þilojo brolio Prano likimas – pretenduoja á
daugiau apibendrintà psichologinæ – moralinæ problemà ir dël to gali bûti
ádomesnë tiems, kurie Vytauto gyvenimo peripetijø nesugebës susieti su
konkreèiomis istorinëmis aplinkybëmis.

Pranas novelës pabaigoje nusiþudo. Kaip gyvenime, taip ir literatûroje
saviþudybë pirmiausia kelia smalsø ir bauginantá jausmà: kodël þmogus tai
padarë? Tikrovëje saviþudybës faktas savo kraupumu klausimà kartais
nustumia á ðalá, tuo tarpu knygoje saviþudybë be átikinamø argumentø nedaro
jokio áspûdþio. Prisiminkime, kokià ilgà jø grandinæ Antanas Vienuolis yra
pateikæs “Paskenduolëje”, Adomas Jakðtas vis tiek dar kaltino autoriø, kad
Veronikos saviþudybë nepagrásta. Skaitytojas visada nori bûti átikintas,
kad saviþudybë – vienintelë herojaus iðeitis, kitaip tariant, raðytojas
turi iðmuðti skaitytojui ið rankø visus motyvus, kad pastarasis,
ásivaizdavæs save analogiðkoje situacijoje, irgi ne kitaip pasielgtø. O tai
pasiekti nelengva, nes skaitytojas, be visø kitø iðvedþiojimø, turi vienà
stipriausiø motyvø – gyvenimo instinktà.

Algirdas Pocius ðá instinktà iðmoningai nuðalina paèioje pradþioje,
parodydamas Pranà paliegusá, iðdraskytø nervø. Apskelbtas þuvusiu, Pranas
jau kaþkiek priprato prie minties apie nebûtá. Mirtis jam ne naujiena,
prieðingai, naujiena yra gyvenimas. Taigi bereikia keliø stipriø postûmiø.
Tie postûmiai – tëvo mirtis, nepriimtas brolio Vytauto patarimas ið vieno
negalumo pereiti á kità, pagaliau ásitikinimas, kad jis pats nebeturi
valios prisipaþinti þmonëms, kas esàs. Nebëra prasmës gyventi, nes nebëra
kaip gyventi. Ir mes nebesurandame, kà Pranui pasiûlyti.

Novelës motyvacija trumpa, bet apgalvota, joje susipina socialiniai,
biologiniai ir psichologiniai argumentai. Taèiau motyvacija tëra
átikinamumo, o ne prasmingumo dalykas. Prasmingumas visai kas kita.

Prano likimu Algirdas Pocius pasmerkia faðistinê propagandà,
áviliojusià jaunuolá á savo voratinklá ir praþudþiusià jo gyvenimà. Ðià
mintá pajuntame netiesiogiai, ieðkodami tikrøjø Prano tragedijos prieþasèiø
ir iðeidami uþ kûrinio ribø. Taèiau paèioje novelëje Prano paveikslu
iðryðkinama dar ir kita prasmë, kuri atsiskleidþia sugretinus abu brolius.
Jà galëtume taip nusakyti: kanèia ir nesëkmë sunaikina þmogø fiziðkai, bet
sutaurina jo dvasià, iðleidþia já aukðèiau tø, kurie, gyvendami patogiai ir
nebesugebëdami patogumø atsisakyti, tampa egoistais ir bailiais. Ðià mintá
patvirtina ir vienas epizodas ið Vytauto Jurkaus psichinës bûsenos. Kai
Vytautas pamato á kapines ateinantá Pranà ir iðsigàsta, kad paslaptis
iðkilo virðun, – sukrëtimo minutæ – pajunta pamaþu bundanèias jo sieloje
snûduriavusias ðviesias jëgas. Jis ima galvoti, kad taip bus geriau. Bet
vos tik pavojus praeina – brolis nusiþudo neatpaþintas – ið gilumos vël
iðsëlina miesèionis ir pakuþda iðganingà mintá: “O jeigu jis bus naktá
palaidotas kur nors sode <.> Vël bus galima ramiai gyventi ir dirbti”.

Algirdo Pociaus “Žilajame brolyje” netikslinga ieðkoti kokiø nors
konstruktyvizmo bruoþø – autoriaus dëmesys koncentruojamas á problemà, ir
jis jos nenori uþtemdyti formalinëmis pretenzijomis. Biografinës
retrospekcijos, nusakanèios abiejø broliø gyvenimà iki tëvo laidotuviø,
sudaranèiø fabulos griauèius, atlieka informacinæ funkcijà ir áterpiamos á
pasakojimà gana paprastai, kaip prisiminimø gabalai. Galima paþymëti nebent
meistriðkà noveliø puantà: raðytojas taip atsargiai “iðveda” Pranà ið
kapiniø ir taip gudriai nutolina skaitytojo sàmonê nuo galimos minties apie
herojaus saviþudybê, kad atomazga ðvysteli kaip þaibas. Ið vienos pusës ji
– staigi, bet ið kitos – visai logiðka. Kai skaitytojas neatspëja pabaigos,
o paskui tiki ja kaip vienintele galima, visada sustiprëja kûrinio emocinis
poveikis.

Leave a Comment