Literatūros kūrinių analizės ir interpretacijos

2784 0

Þmogaus dvasinis groþis J.Biliûno kûryboje

Iðtrauka

Vienodai ir nuobodþiai èiuksëdamas, plaukia prieð vandená nedidelis

garlaivis. Jo pirmagalis varo upës pavirðiu gilià vagà; bet garlaivio

uþpakalyje tos vagos krantai vël susiverèia krûvon, susidauþia savo

virðûnëm, kurios atðokdamos pavirsta á nesuskaitomà daugybæ nedideliø

krutanèiø bangø; tos bangos juda kaip gyvos, pleèiasi á abi ðalis, lekia

viena paskui kità, skubindamos prie tolimøjø upës krantø, ir kaip

puikiausiais raðtais audeklas blizga ir tviska ant saulës ávairiausiom

spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iðkilmingai plaukia vakarø

ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus darbo.

Nuo ilgos keelionës nuvargæs, nuo nemiegojimo apsiblausæs, stoviu ant

garlaivio ir þiûriu aplinkui. Tiesiai mano kakton puèia vasaros rytys

vëjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvëpavimu

gaivina pailsusià mano dvasià. Vienodas garlaivio èiuksëjimas liûliuoja

prie miego, bet platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas traukte

traukia prie savæs mano akis bei ðirdá. Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti. Ta

upë, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno þingsnio maino savo pavidalà;

tie jos aukðti, þaliuojantys miðkai ir pievomis krantai, – tai ne

kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uþ anà graþesnë.

Analizë

Svarbiausias J.Biliûno kûûrybos tikslas – gilinimasis á vidiná þmogaus

pasaulá. Raðytojo þmogus dvasingas. Vienas ið tø dvasingumo bruoþø –

santykis su gamta, gebëjimas pastebëti smulkiausias gamtos groþio detales.

Ðitie noveliø þmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinëjamoje iðtraukoje ið

apsakymo “Nemune”.

Iðtraukà galima suskirstyti á dvi dalis. Pirmoji – upës vagos,

plaukiant garlaiviui, apraðymas, an

ntrojoje dalyje – pasakotojo bûsena ir

nuotaika gamtoje.

Kûrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu iðryðkëja jau

pirmose iðtraukos pastraipose. Pasakotojas romantiðkai þvelgia á didþiausià

Lietuvos upæ. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo

vandenø kryptá, tëkmæ: “ramiai”, “iðkilmingai”. Jis stebi kiekvienà

smulkmenà: kaip laivo pirmagalis varo upës pavirðiumi gilià vagà, kaip

uþpakalyje tos vagos vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm.

Peizaþo detalë labai dinamiðka, nes autorius vartoja daug vaizdingø

veiksmaþodþiø: “susiverèia”, “susidauþia”, “pavirsta”, “juda”, “pleèiasi”.

Dinamiðkumà taip pat teikia ir epitetai: “krutanèios bangos”, palyginimas

“kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidauþia,

susiverèia. Pasakotojas, kurdamas toká vaizdà, geba iðryðkinti regimàjá

groþá: “blizga ir tviska saulëje ávairiausiomis savo spalvomis”. Ið

palyginimo – “kaip puikiausiais raðtais” – iðryðkëja lietuviø tautai

bûdingas poþiûris á gamtà.

Autorius vartoja kontrastà. Pradëdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodþiai

èiukðëdamas.” tai monotonijai prieð pastato vandens judrumà. Tas kontrastas

tarsi verèia skaitytojà ieðkoti giilesniø prasmiø: vienodumas ir nuobodumas

asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiðkai pilka, be didesniø

pakitimø. Bet taip gali atrodyti ið ðalies, nes kasdienybë pilna

ávairiausiø nuotykingø smulkmenø.

Pirmàjà dalá autorius pradeda nuo minèiø apie vienodumà. Toliau pieðia

judrø, dinamiðkà Nemuno vandenø vaizdà ir vël mintimis apie ramybë ðià

pastraipà uþbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iðkilmingai

plaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus

rankø darbo.”.

Pasakotojas, stebintis plaukiantá garlaivá, labai pastabus, jautriai

reaguojantis á kiekvienà pakilimà gamtoje, lakios vaizduotës. Ilgi sakiniai

rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra s
savitai apmàstomas, taèiau mintys

neiðsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis

daugtaðkis.

Antroji pastraipa konkreèiau nusako patá pasakotojà, t.y. keleivá. Jis

prisipaþásta esàs nuvargæs , nuo nemiegojimo apsiblausæs. Paaiðkëja, kad

keleivis ir dvasiðkai pailsæs. Galbût kitas ir snûduriuotø kelionëje, bet

ðios novelës pasakotojas moka dþiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai já

nuteikia vasaros rytø vëjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusià

dvasià. Dvasiø pusiausvyrà padeda atgauti stebimi peizaþo vaizdai. Jautrus

pasakotojas sugeba áprastoje aplinkoje pastebëti groþá: “. platus Nemunas

ir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis ir

ðirdá”. Jis ne tik pastebi tà groþá, bet ir iðgyvena já. Taip màstyti

leidþia uþuomina apie ðirdá. Pasakotojas – keleivis – atviras savo

dþiaugsmui, neslepia savo þavesio gamta. “Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti.”.

Susiþavëjimas neiðsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaðkiu.

Pasakotojà þavi paprastuèiai, elementarûs dalykai: plati upë, kuri

vingiuoja kiekviename þingsnyje, aukðti, þaliuojantys miðkai bei pievos.

Iðryðkëja meilë ne tik gamtai, bet ir paèiai Tëvynei: bûtent natûrali gamta

kur kas graþiau uþ meistriðkø rankø sukonstruotà kaleidoskopà.

J. Biliûno iðtraukoje ne ávykis, ne iðorinis konfliktas, o veikëjo

mintys ir iðgyvenimai. Iðgyvenimø tëkmë – siuþeto pamatas. Pasakojama

pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviðkumo áspûdá. Autorius tiesiogiai

ir emociðkai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dëmesys sukoncentruotas á

veikëjo vidiná pasaulá. J.Biliûno kûryboje maþa peizaþo detaliø, taèiau

ðiuo atveju – atvirkðèiai. Iðtraukoje gausu meniniø priemoniø, daug

epitetø, kurie vartojami prieð paþymimàjá þodá.

V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir St

traublys”

Ko ðiandien nebëra?

V.Krëvë – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradþios raðytojas, mylëjæs gimtàjà

Dzûkijà, jos gamtà, o ypaè miðkus. Vienas ryðkiausiø V.Krëvës bruoþø –

vaizduoti personaþus epochø sandûroje ar gyvenimo kryþkelëje. Ði tendencija

atsispindi pasakoje “Perkûnas, Vaiva ir Straublys” ið rinkinio “Ðiaudinëj

pastogëj”.

Skerdþiaus svarstymo objektas – þmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno

gyvenimo iðminties sukaupusio asmens vieta visuomenëje. Kûrinyje

atsiskleidþia viena svarbiausiø nacionaliniø lietuviø charakteriø bruoþø.

Tai glaudus þmogaus ir gamtos ryðys. Pakylëtai, romantiðkai þvelgiama á

miðkà – á svarbiausià ir dzûkui brangiausià gamtos dalelæ. Iðsamaus miðko

apraðymo nëra. Ið atskirø uþuominø susidaro vaizdas, jog senovëje miðkai

buvæ didingi: “.tokios (girios) siûbuodavo, jog vidudiená ten bûdavo tamsu

kaip vakarà”. Kita senøjø laikø gamtos detalë – tai pasakotojo

prisiminimas, jog “girios kuþdëdavo þvëriø, paukðèiø”. Svetinga, didinga

gamta formavo savità þmogaus charakterá. Todël praeities þmogus labiau

jautë gamtos groþá, spalvas, ávertino miðkø turtingumà. Jausmu suvokë giriø

didybæ: “Áeini þmogus tankumynan, klonin, ir kûnas tik eina pagaugais, tik

eina”. Ið ðiø pastebëjimø sàmonëje formavosi ávairûs vaizdiniais:

monai,laumës, undinës, piktos dvasios. Tie vaizduotëje gimæ paveikslai,

“kur tik balelë, ten jau kelios laumës apsigyvenusios, kur upelë ar

eþerëlis, ten, þiûrëk, pakraðèiais undinës vakarais maudosi; kur tik

ðlaitelis, ten jau monas ðvirkðtauja”, su laiku virto pasakomis,

padavimais, sakmëmis. Tai pirminis mûsø tautosakos ðaltinis. Ið pasakotojo

pamàstymø suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis ðaltinis, ákvepiantis þmogø

kûrybai. Atsiskleidþia ne tik dvasinis ryðys su gamta, bet i

ir filosofinis,

nes kiekvienas suvokia esàs gamtos dalis. Ðie seno skerdþiaus pastebëjimai,

romantiðkas poþiûris, senovës veþëjø idealizavimas pateikti skaitytojui

labai átikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiðkas seniems laikams. Pasakotojà

labiausiai erzina þmogaus sumaterialëjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iðkirtus

miðkus, nuskursta gamta. Iðnaikinus girias, lieka tik þemë, pustoma

smëlynø. Keièiantis epochoms, pakinta ir þmogus: kiti jo interesai ir

psichologija. Jis rûpindamasis “kad tik skatikà uþdirbtø”, nebeturi laiko

pakelti akiø á siûbuojanèias, linguojanèias medþiø virðûnes, paþvelgti á

dangaus þydrynæ. Tad “nyksta miðkai, girios, skursta þemë, pievos”. Upës –

ir tos jau padþiûvo, o eþerai maurais uþëjo, uþako. Nebemato groþio, nebëra

ir meilës. Fantazuoti taip pat nebëra nei laiko, nei noro. Todël ir

juokiamasi ið senø þmoniø pasakø. Vadinasi, uþako ne tik eþerai, bet ir

þmogaus siela, kartu su þeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdþius

ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos groþio, didybës,

galybës, jam nerimà kelia ir jaunosios kartos poþiûris: “Ðaiposi, net

kvatojasi iðgirdæ tëvø padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia,

jog tokios paþiûros veda þmones prie tautinio iðsigimimo. Galbût ateityje

jie nebebrangins savo gimtinës, kalbos, nesidþiaugs esà lietuviai. Todël

piktindamasis senasis skerdþius vadina savo þmones beuodegiais: “jie dabar

taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdëdavo ir matydavo senovëje”.

Pasakotojas, smerkdamas moraliná,dvasiná naujos kartos pasikeitimà, jos

neniekina, objektyviai pripaþásta, jog naujø laikø þmonës yra labai

“pramanûs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai

nekonkreèiai, panaðiai á pasakas, todël ir atitinka kûrinio pavadinimà.

Kitur skerdþius giliai atsidûsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir

þmonës”. Ne syká kûrinyje pabrëþiamas kontrastas tarp praeities ir

dabarties: “Tada ir þmonës ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.

Vadinasi, kontrastas – viena ið teksto komponavimo priemoniø.

Prisiminimai slegia skerdþiaus ðirdá. Juk seniau buvo vertinama senø

þmoniø patirtis, gyvenimiðkoji iðmintis, gebëjimas átaigiai pasakoti

ávairiausias istorijas. O ðiandien “pasakyk jiems kà, kas buvo seniau –

“pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai,

tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurá seni þmonës yra matæ”. Maþi

vaikai juokiasi ið seno þmogaus pasaulëjautos, nejauèia jam pagarbos.

Vaikams, jauniems svetimas poþiûris, kad reikia saugoti gamtà, su saiku

naudoti miðko gërybes.

Ðiame kûrinyje V.Krëvë poetizuoja liaudies þmogaus praktinæ iðmintá,

sveikà moralæ, kurios pagrindinis principas – mylëk ir saugok gamtà. Tas

principas atskleidþiamas kontrastu tarp aiðkiai nenusakytos praeities ir

pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochø sankryþoje keièiasi

ir aplinka, ir pats þmogus.

J.Aputis “Horizonte bëga ðernai”

Iðtrauka

Rûta þalioj,

Leiskie Mani namopi,

Rûta þalioj.

Tà vakarà jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista,

nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra ðalia jo. Truputá

svirduliuodamas, jis uþkopë á kalnelá, ant kurio pernai ið þëgliø buvo

pastatytas baltas bokðtas, bet nereikëjo ir jo – nuo kalno matyti

toliausiai, o saulë vis tiek jau leidosi, nelaukë nieko, negailestingai

skubëjo sukiðti á tamsà ir miðkus, ir durpynà, kur paliko traktoriø

Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksanèià Ðatrijà, laukus su

þydinèiais dobilais. Žiûrëdamas tenai, uþ horizonto, Gvildys pajuto

liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime, – toká liûdesá, kai tau

atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurá prisuka, o toks, nuo

kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji ðviesas ir spalvas, girdai upëse

gyvulius ir þmones, krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jø

maþylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavæs nebûtø,

suklauptø viskas ant keliø – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: vieðpatie!

Vieðpatie! – pajunti, kad vienàkart tavæs nebebus. Taip ateina didysis

skausmas ir ilgesys, nes suvoki esàs dievas, kuris þino, jog turës numirti.

Gvildys atsisëdo ant didelio kerpëto akmens svaigo galva á namus dar

netraukë eiti, dar norëjo þmogus pabûti vieðpaèiu, sugráþti á vaikystæ.

Vaikystë mus persekioja kiekvienà liûdesio ir ilgesio valandà, mes bëgame

prie jos lyg prie ðaltinio, tenai niekada netrûksta vandens, nes tik

vaikystëje mes esame tikri dievai ir tik vaikystëje galime iðkasti ðulinius

trokðtantiems pagirdyti. Vienà dienà mes pradedame suprasti, kad ritiname

akmená á kalnà ir kad niekada jo neuþritinsime. Bet mes nenorime, nenorime

paleisti jo atgal.

Analizë

Tai iðtrauka ið J.Apuèio novelës “Horizonte bëga ðernai”, kurios vardu

pavadintas treèiasis autoriaus kûriniø rinkinys.

J.Aputis – kaimiðkos tematikos raðytojas, nes daugiausia gerø noveliø

skirta kaimo þmoniø gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bëga ðernai” – taip

pat “kaimiðkas” kûrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildþio dvasinë

tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vienà vidurvasario

dienà. Þydinèiø dobilø detalë pabrëþia nuostabø gamtos groþá, kuris veikia

regimuosius, uodþiamuosius þmogaus pojûèius. Gamtos groþis – tai kontrastas

vaizduojamiems ávykiams. Tà dienà per pietus Gvildys truputá iðgërë, saulei

leidþiantis, uþkopë á kalnelá, ásiþiûrëjo á horizontà ir pajuto neapsakomà

liûdesá. Po to gráþo namo, kur supykusi þmona uþsimojo kelis sykius

ðluotraþiu ir suþalojo vyro akis. Ávykiai prasideda vakarëjant, arti saulës

laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras ásiklausyti á save

stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiðkesnës.

J.Aputis – áþvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kûrimo meistras. Tai

atsispindi duotoje iðtraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo

þvilgsná á pagrindinio personaþo vidinæ bûsenà: “Tà vakarà jis pats sau

buvo keistas”. Tos bûsenos prieþastis – visa, “kas yra ðalia jo”:

besileidþianti saulë, artëjanti tamsa, miðkas durpynas, þydá dobilai. Tai

kà mato horizonte Gvildys, lyg kokia bûsianèios nelaimës nuojauta. Juk

uþges jo akiø “saulë”, viskà ateitá uþguls tamsa, o miðkà, durpynà ir

dobilus galbût gerai mato paskutiná kartà. Gal todël Gvildys aplinkà stebi

nuo kalnelio, kad toliau ásiþiûrëtø, daugiau pamatytø ir visam gyvenimui

ásidëmëtø. Tiesa, tie besileidþianèios saulës ir akiø ðviesos ryðkiai

paaiðkëja ið viso teksto, o novelës pradþioje gamtos detalës nuþymi bendrà

kûrinio nuotaikà. Besileidþianti saulë ir artëjanti tamsa visada þmogaus

ðirdy þadina liûdesá ir ilgesá. J.Aputis – liûdnos nuotaikos meistras, o

tai akivaizdu nagrinëjamos novelës iðtraukoje. Autorius pirmiausia vardina

gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytojà, o po to apibendrina

personaþo bûsenà: “Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai

gyvenime.”.

Pagrindinis kûrinio veikëjas toks graudus dël viduje vykstanèiø

konfliktø. (Vidiniø þmogaus konfliktø vaizdavimas – irgi vienas ið J.

Apuèio kûrybos bruoþø). Gvildá slegia kasdienybës inercija. Darbas kolûkio

laukuose ir buitiniai namø rûpesèiai – ðtai ir visas gyvenimo turinys.

Taèiau pagrindinis personaþas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu

ir soèiu kàsniu. Gvildþio uþkopimas á kalnelá gali simbolizuoti ir jo norà

pakilti virð kasdienybës, pilkos ir slegianèios sielà. Kilnesnio tikslo,

gilesnës gyvenimo prasmës troðkimas iðtraukoje suvokiamas ið poetiðkai

nusakytø traktorininko apmàstymø Kaimo þmogaus buitiniai rûpesèiai

vardijami metaforiðkai: ”.krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø

plikus jø maþylius”, “spinduliuoji ðviesas ir spalvas”. Poetiðkai

apibûdintas ir tëvo vaidmuo ðeimos gyvenime: “.jei tavæs nebûtø, suklauptø

viskas ant keliø.”. Vadinasi, pabëgti nuo slegianèios kasdienybës nëra

jokios vilties. Konfliktas neiðsprendþiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu,

alksti kaþko, kas paèiam visiðkai neaiðku, daugiau, bet neturi teisës

elgtis kitaip, negali pabëgti nuo savæs ir gyvenimo.

Taigi tà vakarà Gvildys, kur kas jautresnis pasidarês dël per pietus

iðgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos groþio, vakaro ramybës,

skaudþiai ilgisi kitokio, graþesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tà vakarà

jis susimàsto, pasiþiûri á save ið ðalies, ypaè ið to taðko, kai” vienàkart

tavês nebebus”. Ir tada Gvildá, kaip ir daugelá J. Apuèio novelëse

vaizduojamø kaimieèiø, ima draskyti dvi jëgos: gyvenimo bûdas ir savo

veiklos aukðtesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su

sàþine. Ypaè stipriai þmogø veikia sàlytis su gamta ir ásiklausymas á save,

savo gyvenimo, vidinës bûsenos analizë. Sumaterialëjimas, susmulkëjimas

nuaidi kaimiðkos prigimties personaþø sieloje graudþiu liûdesiu, skaudþia

aimana. Tà liûdesá dar labiau stiprina gráþimas mintimis á kasdien

tolstanèià vaikystê, kuri “persekioja kiekvienà liûdesio ar ilgesio

valandà”. Galbût Gvildþio kopimas á kalnelá irgi gali bûti siejamas su

vaikystës prisiminimais: atsigræþi nuo pasiektos gyvenimo aukðtumos á

praeitá ir pamatai ten save. Apie vaikystæ J. Aputis kalba metaforiðkai

kaip apie ðaltiná, kuriame netrûksta tyro vandens iðtroðkusiai ðirdþiai

pagirdyti. Þmogus, prisiminimø veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”,

nekasdieniðkas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiðkas.

Iðtrauka baigiama uþuomina apie Sizifo akmená. Ið legendos þinome, kad

Sizifui sunku ritinti akmená á kalnà, nëra jokios vilties pasiekti kalno

virðûnæ ir baigti kanèias, kasdien vël bûtina pradëti viskà ið naujo. Taip

prakeiktas Sizifas. Panaði ir Gvildþio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir

jo vargø kalnelis ne pats aukðèiausias (Ðatrija dunkso tolumoj). Sakinys

“bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo þmogaus

pareigas, atsakomybës supratimà, jo kantrybæ, iðtvermæ ir didþiulæ viltá,

kad gal bus kitaip.

Novelës epigrafu paimta iðtrauka ið liaudies dainos. Pirmiausia – tai

þenklas, paryðkinantis kaimiðkàjà novelës tematikà. Ilgøjø balsiø

dominavimas leidþia manyti, jog dainuojama tæsiamai, o toks dainavimo bûdas

atspindi ilgesingà dvasinæ bûsenà. Tà ilgesá, kaþkoká nerimà, gal ir

liûdesá nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) þodþiai. Pati to

trijø þodþiø junginio prasmë byloja apie nepasitenkinimà esama padëtimi,

norà sugráþti ten (pas artimuosius ar á vaikystæ), kur ramu, jauku, kur

tikimasi rasti paguodà, uþuovëjà nuo gyvenimo negandø. Taèiau tokia

liaudies dainoje pabrëþta liaudies viltis yra visiðkai prieðinga tam, kas

Gvildþio laukia jo namuose. Vadinasi, nebëra senojo kaimo, senø bendravimo

tradicijø, senos sampratos apie ðeimà. Senojo kaimo griovimas, jo graþiøjø

tradicijø nykimas – viena ið J.Apuèio kûrybos problemø, kuri novelëse

vaizduojama tiesiogiai arba iðryðkëja ið potekstës, ið atskirø uþuominø.

Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apuèio kûrybos

tematikà, susietà su kûrinio problematika ir nuotaika.

Taigi nagrinëtoje novelës “Horizonte bëga ðernai” iðtraukoje atsispindi

daugybë J.Apuèio kûrybos bruoþø: polinkis raðyti kaimo tema ir vaizduoti

netradicinio þmogaus vidiná konfliktà, meistriðkai analizuoti psichologinæ

pagrindiniø personaþø bûsenà ir kurti elegiðkà novelës nuotaikà, pabrëþti

þmogaus ryðá su gamta, iðryðkinti iðsilaisvinimo ið kasdienybës idëjà.

J.Aputis meistriðkai kuria iðkalbingos tylos, laukimo, neþinios,

artëjanèios grësmës nuotaikà. Iðtrauka pilna simboliniø detaliø, uþuominø,

kuriø prasmë iðryðkëja ið konteksto arba paliekama paèiam skaitytojui

sprêsti.

J.Baltruðaitis “Bûties psalmë”

Eilëraðtis gimæs ið gilaus poeto susimàstymo apie egzistencijà,

gyvenimo prasmæ. J.Baltruðaièio lyrinis “að” tarsi apþvelgia gyvenimà vienu

mirksniu: “Todël neliûdëk ramunële, / Kad tu suþydëjus nuvytai”. Kaip

viskas ðioje þemëje laikina, nepastovu. Ðiai minèiai pagrásti poetas

pasirinko gëlës þiedo mirtá – tai þemiðka realu.

Mintis plëtojama màstant filosofiðkiau, vaizdas gilëja: “Neslûgsta

bûtis ir nesenka.”. Poetas pasirinko kontrastingà komponavimà: gyvenai –

nuvytai, gráþimas á bûtá – grimzdimas á jà. Kûrëjo þmogus kalba apie greità

mirtá to, “kas menka”. Jûros vilnys visada pagauna silpnesná.

Gyvenimo laikinumà pabrëþia pasirinktas þodþiø pasikartojimas: jis

patvirtina suvokimà ( “truks amþius.”, “truks mirksná.”).

Treèiasis posmas – eilëraðèio kulminacija. Poeto þmogus màsto apie

Dievà, þmogaus ir þemës vienybæ. Iðplëtotas meninis vaizdas siejasi su

Biblijos motyvais: “ji liepsnà ir dûmus suvienys.”. Taigi þemë gyvybinga,

jos galia – þmogus. Puoðnia metafora poetas tai iðsako: “<.> ásakymà

ruoðæs,/ ne bergþdþias þelmuo vienadienis.”. Þemë – tai sakrali ðventa

vieta, todël “jo þiedu jos aukuras puoðias.”. Bet þemëje þmogus kenèia. Nuo

to neapsaugotas në vienas, todël mes “pasviræ, nuvytæ, nualæ”. Trys

pasikartojanèios dalyvinës konstrukcijos, neigimo reikðmæ turintys

prieðdëliai pagilina anksèiau iðsakytà mintá. Paskutinës eilutës nuteikia

pesimistiðkai: mes gráþtame ten, ið kur atëjome (o gal gráþimas á mirtá yra

savotiðkas mûsø laimëjimas?).

Autorius palieka mintá nebaigtà (daugtaðkis). Atsakymo nëra: kiekvienam

duota paèiam pamàstyti laikinumà, nepastovumà, laikinybê.

Žmogus novelëje “Polaidis”

Gamta diktuoja þmogui darbus ir ðventes. Senolis Dryþa mistiðkai,

paslaptingai, ðventai bendrauja su þeme (“ <.> ginti jà, kaip gina paukðtë

savo jauniklius”). Gamtos ir þmogaus sàlytis – tai sàlytis su darbais,

kaukais artimaisiais, paèiu savimi. Kodël Juozapas Dryþa pasaulá sudievina?

Meilë visam, kas gyva, ûkininkui suteikia dvasios pilnatvæ, harmoningà

bûtá. Atiduodamas save þemei (alaus darymas, berþyno prieþiûra, atnaujinti

kapeliai), þmogus alsuoja, dvasiðkai tobulëja, dvasiðkai augina save.

Juozapo Dryþos gyvenimo dvasinës ir moralinës vertybës – tai meilë ir

prasmingas darbas.

Ryðkios tekste emocinës bûsenos (pasigërëjimas,dþiaugsmas). Senojo

dialogas su namiðkiais “suðiauðtas” rupaus þodþio, ðiurkðtesnio palyginimo,

þemiðkø vardaþodþiø.

Ðvelnios ir ilgesingos intonacijos pasigirsta, kai autorius ið

kasdienybës laiko ir erdvës pereina á jausmø apraðymà ar pasineria á gamtos

pasaulá. J. Dryþa filosofiðkai màsto apie þemæ, kaip gyvà bûtybæ.

Emocingai ir ekspresyviai senolis kreipiasi á þemæ ir jos vaisius (“Ak

tu juoda, gera kvieèiø þeme!”). Jo siela atvira groþiui, gëriui,

neaptemdyta kanèios, skausmo, ûkininkas visà gyvenimà siekë palikti gerø

darbø pëdsakus.

A.Ðkëma “Þilvinëëli”

Post modernizmas naujai áprasmina þinomà mità ir átraukia á mûsø

epochos dvasiná kontekstà.

Novelë pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos

didmiesèio erdvëje. Mirtis atëjo netikëtai, kaip daþnai atsitinka XX a.,

katastrofø epochoje. “Jo þmona neverkë. Èia negalima rodyti jausmø. Èia

visi uþsidëjæ kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.

Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos

dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukë ryðio, o gyvenimas tapo

vargana egzistencija. A.Ðkëma mëgsta mozaikinæ kompozicijà: autorius

pateikia sàmonës ir pasàmonës procesus, ávairias asociacijas (tai

psichologinio modernizmo bruoþas). Vienatvës problema – svarbiausioji

novelës problema. Dëmesys sutelkiamas á trapø vidiná moters pasaulá.

A.Ðkëmos kûrybos þmogus daþnai suskilæs á keletà personaþø, kurie gyvena

skirtingose erdvëse, tikrovëje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.

Penktoje dalyje tikrovë traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis

virsta realiu. Vyras vaizduotëje virsta pasakos Þilvinu. Septintoje dalyje

krikðèioniðkasis Dievas susipykês su Rytø religijos vaizdiniais. Miesto

sumaiðtis atgrasi. Èia þmonës lyg ûþianti srovë nuteka á poþeminæ skylæ.

Vadinasi, esi tik laðas! Devintoji dalis poetiðka. Èia meldþiamasi uþ du:

“Duokite mudviem”. Taèiau gráþimas á Rojø – á praeitá – yra neámanomas. Yra

tik pragaras. Skamba Faustos sandëris su Mefistofeliu: “Lëktuvai krinta,

sprogsta bombos.”. Tokia ðiurpi XX a. realybë – pragaras þemëje.

Meilë galëtø iðgelbëti pasaulá, Jà ir jos Þilvinà, bet pasaulis jau

pasiraðë sutartá su Mefistu. Vaizduotë vël graþina jaunystæ á namus. Vël,

kaip ir pradþioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas graþu, amþina,

prasminga, yra gimæ ið meilës: ir “plonutëliai mezginiai”, ir “iðdroþinëti

Kristûs”.

Lietuviø partizanø dainos

Sunkiais pokario kovø metais partizanø dainas dainavo ne tik

rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos ið lûpø á lûpas,

klajojo rankraðtiniais nuoraðais. Daugiausiai tai buvo anonimiðki kûriniai,

tik kai kurie pasiraðyti slapyvardþiais. Juos kûrë ypatinga jaunimo dalis –

idealistai. Jø posmai gimë ne patogiame kambaryje, ant raðomøjø stalø, o

siauèiant darganoms, pasidëjus lapelá ant ðautuvo buoþës, slepiantis

þeminëje, klausantis mirties alsavimo.

Ne visi jie buvo poetai, bet kûrë dainas, kad lengviau bûtø iðtverti.

Todël ðie kûrinëliai dideliu meniðkumu nepasiþymi. Jie primena liaudies

dainas tiek savo tematika, tiek savo menine iðraiðka. Kaip pavyzdys galëtø

bûti “Suðaudytos dainos”. Jose iðdainuojama meilë Tëvynei, artimiesiems,

atsisveikinimo graudulys, namø bei mylimøjø þmoniø ilgesys, mirties

nuojauta. Ðiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:

Ir kada þemelë bus nuo kraujo soti,

Ir kada sugráði tu su þirgeliu,

Atneðiu vandens tau moliniam àsoty,

Duosiu nusiðluostyt rankðluosèiu dailiu.

Ypaè daþnas dainose gráþimo motyvas. Lyrinis “að” lygina save su

paukðèiais. Bet jie yra laimingesni: iðlëks ir vël sugráð. O apie save

sako:

Neþinau tik að, motule,

Ar pabelsiu á duris.

O jeigu ir gráð, nebebus kam durø atidaryti, niekas nelauks prie

varteliø, veltui vardà ðauktø, nes motinëlë toli, Urale, o tëtis ðaltuos

kapuos. Retoriniais klausimais iðsakomas skundas ir skausmas (“Kas

nuvargusá paguos? Kas dainelæ padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose,

ðiuose kûriniuose gausu deminutyvø, epitetø. Daþni ávaizdþiai rûtos,

þirgelio, paukðèiø. Visa tai dainoms suteikia nuoðirdumo, paprastumo,

sukelia graudulá, kad prabëgs graþios jaunystës dienos, o ðirdá pasiliks

tik skriauda.

Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane

“Meisteris ir sûnûs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sûnûs” – tai linksma knyga apie kaimo

amatininkus, du gerus draugus meisterá Deveikà ir siuvëjà Krizà. Jiems

bûdingos geriausios liaudies savybës: ðviesus, optimistiðkas poþiûris á

gyvenimà, linksmumas, kûrybiðkumas, nagingumas, kova uþ laisvæ, neapykanta

prispaudëjams.

Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visà sielà ádeda

droþdamas kryþius, margàsias skrynias, lazdas ir kitkà. Nuo kitø amatininkø

skiriasi kûrybiðkumu, gebëjimu daryti graþius daiktus. Deveikai darbas –

tai kûryba, daþnai ir pinigø neima, svarbiausia jam, kad kûriniai teiktø

þmonëms dþiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buièiai reikalingus daiktus,

bet ir tokius, kuriø sumanymas kyla ið svajoniø, fantazijos (pvz., pagamina

paukðtá). Moka prakalbinti medá, ákvëpti jam gyvybës: “Nepajunti – ið po

drûþliø, ið medþio ðerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau

juda pirðtai”. Taip gimsta dievukø, kareiviø, þvejø figûros. Stovi

apylinkëje jo darbo kryþiai ir dþiugina þmones. Tai tikras kûrëjas. “Jo net

ðirdis sudreba, kai paima berþo ar liepos gabalà. Jis ilgai ðildo medá

rankose, o jo pirðtai taip ir nieþti kà nors iðdroþti”. Laimingiausias

Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypaè pavyko lazdas iðdroþti! Rangosi

gyvatës, raguotasis ðëtoniðkà snuká rodo, ávairûs paukðèiai tarytum gyvi.

Ant lazdø sutupdë pusæ rojaus ir pusæ pragaro gyventojø. Kûryba –

prasmingiausia gyvenimo dalis.

Taèiau Deveika negali kurti uþsakytas. Kûriniai gimsta tik tada, kai jo

krûtinæ kaþkas “kelia”. Kai meisterá apima ákvëpimas, jo niekas nemato

daugelá dienø. Kartais net namus palieka, norëdamas pabëgti nuo alinanèios

kasdienybës, kur jo nesupranta, taèiau pareiga uþdirbti duonà gràþina

atgal. Taigi kûrëjas patiria nemaþai prieðtaravimø tarp menininko polëkiø

ir ðiurkðèios realybës.

Meisteris labai mëgsta pabuvoti gamtoje, ypaè sekmadieniais. Jos groþis

skatina kurti. Galvoje jam kyla ávairiausiø minèiø, ir diskutuoja su krizu

apie gyvenimà, laimæ. Meisteris þmogaus laimæ lygina su paukðèiais: “Mat

jie be vargo sukinëjasi. Jeigu þmogus kada nors bus toks – vot tai bus

laisvas”. Paukðtis – vienas jo kûrybos simboliø.

Deveika mëgsta bendrauti. Praeidamas pro þmones kiekvienà uþkalbins:

vienà paglostys, kità ugnies pypkei prisidegti papraðys, mergaites

paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraðirdis: slaugo sumuðtà

draugà Krizà, labai liûdi jam mirus, “net saulë darosi tamsi”.

Deveika – tai vienas poetiðkiausiø P.Cvirkos herojø. Jo paveikslu

raðytojas atskleidë þmogaus dvasiná tvirtumà, atsparumà, kûrybingumà ir

mokëjimà juoktis.

Lietuva iðeivijos poezijoje

Iðeivijos poetai – tai B.Brazdþionis, J.Aistis ir kiti. Bûdami toli nuo

Lietuvos, jie jautësi lyg tremtiniai ir raðë eilëraðèius, pilnus meilës ir

ilgesio Tëvynei.

B.Brazdþionio eilëraðtyje “Auka” Lietuva vaizduojama lyg tolima,

nepasiekiama vizija. Jo gimtinë ten, kur “balta palinkusi tëvø obels ðaka”.

Lyriniam subjektui be jos troðku èia, uþ okeano. Graudu, kad “dienø

pakrantës” vis tolsta. Kitame eilëraðtyje “Ðaukiu að tautà” poetas mato

Lietuvà uþguità, paniekintà, “blaðkomà it rudenio lapus” ir ðaukia “lietuvá

burtis prie lietuvio”, pamirðti kerðtà, kad ðis nekristø ant vaikø. Tik

tada tauta iðliks.

J. Aisèio “Vienas kraujo laðas” – miniatiûrinis eilëraðtis, kurio

pagrindinë mintis – skausmas dël neávykdytos pareigos tëvynei. Atrodo, tiek

maþai tereikëjo: tik vieno kraujo laðo, tik vieno þodþio. Tai pasiaukojimo

ávaizdþiai. Nors visi þadëjo mirti uþ Tëvynæ, bet liko tik paþadai.

Eilëraðèiu “Tu vis” poetas kreipiasi á Lietuvà, tokià iðdidþià, kupinà

vilties. Jis tiki, kad ateis diena, kada Tëvynë atgims. Tai nusakyta

palyginimu: ateitis “kaip kriðtolas tyriausias”.

K.Bradûnas ðià mintá tarytum pratæsia eilëraðtyje “Apeigos tautos

ðventëje”. Poetas lyg stebuklo laukia tautos prisikëlimo ir dþiaugiasi, kad

Lietuva “kyla ið liepsnos ir pelenø”. Ten ðlama tëviðkës sodai, þvaigþdës

klausosi þemës dainos. Garsi Lietuva savo praeitimi, kur “miega ðventi

àþuolai”. Ir atsiranda netikëtas prisipaþinimas: “Kaip gera.”. Gera, kad

yra tokia ðalis ten, vësioj, begalinëj ðiaurëj.

Eilëraðtis “Pakeliui” – tai apibendrinimas visø iðeivijos poetø

gyvenimo. Juos likimas lyg þolæ iðrovë, bet liko ðaknys ten, Lietuvoje, kur

sugráþt ir aklas kelià þino.

K.Binkis “Atþalynas”

K. Binkio “Atþalynas” – tai drama apie moksleiviø gyvenimà. Pagrindinis

konfliktas – tai doro, neturtingo jaunuolio susidûrimas su jam svetima

miesèioniðka aplinka. Kûrinys turëjo ir tebeturi didþiulá pasisekimà, nes

dramaturgas atskleidë tikràsias ir tariamàsias vertybes. Jau pavadinimas

“Atþalynas” reiðkia autoriaus ðviesø poþiûrá á jaunuomenæ. Raðytojas tiki,

kad jaunoji karta bus tokia, kokie jos pagrindiniai herojai Petras ir

Jasius. Ðiais paveikslais autorius ir atskleidþia tikràsias vertybes:

pagarbà darbui ir paprastam darbo þmogui, mokslo vertæ, tikrosios garbës ir

draugystës supratimà, sugebëjimà pasiaukoti.

Petras – tai naðlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dëdæ inþinieriø ir

draugauja su neturtingo kupriaus sûnumi Jasiumi – gabiu, darbðèiu

jaunuoliu, svajojanèiu apie lëktuvus. Dingus auklëtojo 100 litø, Petras,

norëdamas iðgelbëti apkaltintà draugà ir klasës garbæ, netikëtai

prisipaþásta paëmæs pinigus. Po ðio ávykio dëdë já iðvaro ið namø. Vaikinà

priglaudþia siuvëjas Þiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiðkai. Petras

ásitikinæs, kad kiekvienas darbas yra graþus, kad “mokslas kaip vanduo,

kaip oras turi bûti visiems. Mokslas privalo ne pelnà, bet ðviesà þmogui

teikti”. Jis kuklus, santûrus, nes niekam apie savo poelgá nesako.

Paaiðkëjus, kad jis nekaltas, nesijauèia didvyris. Jaunuolio manymu, visa,

kas daroma ið ásitikinimø, yra paprasta, o ne herojiðka. Jo poelgis – tai

tikrosios draugystës ir tikrojo taurumo pavyzdys.

Á Petrà panaðus Jasius, kuris labai sunkiai gyvena, bet siekia mokslo,

turi svajonæ, yra geras draugas. Sunkià valandà Petrui padeda ir Aldona (ji

atsiunèia laiðkelá: að netikiu). Auklëtojas Tijûnas myli savo mokinius,

jiems padeda (net ir Petrui po tariamos vagystës). Bet daugiausiai Petrui

padeda gerasis siuvëjas Þiogas, nepabûgæs priimti “vagies”.

Autorius, parodydamas Keraièiø ðeimà, atskleidë tariamàsias vertybes.

Tai tikra miesèioniðka ðeima: jie nemoka gerbto doro, darbðtaus þmogaus, në

nemano ginti pakliuvusio á bëdà Petro. Keraitienë, Petro dëdienë, tipiðka

poniutë, kuriai svarbiausia “gero tono” vadovëliai, prancûziðka pudra,

tarnaitës. Stebisi, kad neturtingieji siekia mokslo (“Pramoktø amato – ir

gyventø sau”). Skuba pasmerkti Petrà, sakydama: “Vagis mano ðeimos þidinio

slenksèio daugiau neperþengs”. Taèiau, iðaiðkëjus nekaltumui, nori

pasidalinti garbe. Ji þmones vertina tik pagal turtà ir kilmæ, todël, jos

manymu, Jasius negali bûti Petro draugas, nes jo tëvas batsiuvys, o

sûnënui atsisakius gráþti pas dëdæ su panieka mesteli: “Kriauèius buvai,

kriauèius ir liksi”.

Vis dëlto dramoje laimi þmoniðkumas. Tariamas vertybes áveikia tikros.

J.Gruðas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinë tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.

prûsø kovos su kryþiuoèiais. Siuþeto pagrindas – garsus 1260-1274 metø

Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendþiamos visais laikais aktualios

problemos: pasiaukojimas dël Tëvynës, tautos ir asmenybës laisvë, tauraus,

humaniðko þmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs,

patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ

(tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviø

paproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams.

Tautos tragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas. Vis gilëja

prieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikerta

su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasi

su kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà.

Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga á

prûsus Manto suþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jà

vesti, nors jiedu jau turi sûnø.

Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsai ant lauþo sudegina

buvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamas sugriauti prûsø

vienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugoti nepavyksta. Samilis

iðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs ið nelaisvës Herkus neranda

Kristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vado mintis pasiekti asmeninæ

laimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilë tëvø þemei stipresnë uþ

viskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus á kovà su kryþiuoèiais.

Taip baigiasi tragedija.

Mantas – tragiðka asmenybë. Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimi

visus mûðius, bet nepajëgia áveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisvius

aukoja dievams, kai trûksta artojø; sudegina laivà dievø garbei, o jis

reikalingas kovai; susidegina Koltis, o buvo puikus genties vadas.). Mantas

supranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai.

Prieð jà sukils visa Europa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta.

Nepajëgia iðgelbëti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia

traukti burtus. Kovoja prieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus gali

narsiai ginti tëvynæ, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës

– nori vesti Kristinà, bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negali

nutraukti Karaliauèiaus apsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties,

nes kariauja uþ Prûsijos laisvæ, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugoti

asmeninæ laimæ, bet Kristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Ir

kam tada atkerðyti uþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Manto

tragedija: jis vadovauja prûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumà

ir jø atsilikimà.

J.Aputis “Erèia kur gaivus vanduo”

J.Apuèio novelës “Erèia kur gaivus vanduo” tema – iðsiskyrimo

graudulys. Iðsiskyrimas yra skausmingas, nes skirtis tenka tiems, kuriø

gyvenimas glaudþiai susijæs.

Kokia ðio pavadinimo prasmë, sunku tiksliai pasakyti. Tiesiogiai

“erèia” reiðkia “tuðèià vietà, aikðtê, iðkirstà laukymê”. Novelëje

apraðyta, kaip juodo miðko viduryje buvo iðkirsta kvadratinë erèia. Dabar

ten stovi vieniða sodyba, joje gyvena ne tik þmonës (tëvai ir dvi

dukterys), bet ir gyvuliai (ðuniukas, karvë, viðtos), ðlama trys àþuolai,

auga vyðnios, yra uþtvanka, lieptas, raudonø dobilø laukas. Viskas taip

parasta, bet kartu ir brangu, nes mergina iðvyksta. Nors retsykiais gráð,

bet “nebegalima iðvaþiavus sugráþti taip pat”. Ðis tylus, graudus

atsiskyrimas verèia manyti, kad erèia – tai tikriausiai tëviðkë, ta vieta,

kur semiamës dvasios stiprybës kaip gaivaus vandens.

Iðvykti vyriausiajai labai sunku. Visi tà dienà elgiasi neáprastai:

motina neðiojasi dukros iðaugtinæ suknelæ, tëvas sëdi po àþuolu, seserys

maudosi, bet didþioji beveik nebendrauja su maþàja. Niekas nenori kalbëti

apie iðsiskyrimà. Bet tyla visus slegia. Merginai iðvaþiuojant á miestà

mokytis, neþinomas gyvenimas kelia virpulá. Ji jauèia, kad negalës

atitrûkti nuo namø, kad ta tyli erèia, metams bëgant, jà trauks vis labiau

ir labiau. Tokiu bûdu iðryðkëja pagrindinë mintis – sunku iðvaþiuoti ið

namø, tik netekimai mus iðmoko vertinti tai, kà turime.

Moteris Žemaitës apsakyme “Marti”

Apsakyme “Marti” Žemaitë vaizduoja moters beteisiðkumà pobaudþiaviniame

kaime. Ði tema atskleista Katrës ir senosios Vingienës paveikslais. Abi

moterys savaip gyvenimo nuskriaustos. Pirmoji priversta iðtekëti uþ

nemylimo vyro, tuoj po vestuviø supranta, kas jos laukia naujoje vietoje.

Tik priekaiðtai ir patyèios. Antroji taip pat kenèia despoto vyro

priespaudà, bet jos likimas ne toks skaudus. Dvi moterys – du likimai.

Bet skiriasi ne tik likimai. Raðytoja parodo, kokie kontrastingi jø

charakteriai, kaip skirtingai jos kalba ir elgiasi.

Në vieno karto Katrë neiðgirsta ið savo uoðvës ðvelnaus, paguodþianèio

þodþio. Vingienës kalba ðiurkðti, grubi. Ji iðvadina marèià pajuodële,

didnose, tingine.

Visai kitokia Katrë. Ji ðvelni, mandagi, paslaugi. Pirmàjá rytà po

vestuviø ðiurkðèiai aprëkta, marti mandagiai atsipraðo: “Dovanok, mamulële,

uþ mano atsikëlimà netikru laiku”. Vingienës þodþius lydi darbai. Kaip

þiauriai ji pasielgia su vargðu piemenuku! Tik tûþminga, kietaðirdë moteris

taip gali pasielgti.

Tuo tarpu Katrës ðirdis kupina gailesèio ir uþuojautos. Jai gaila ne

tik nuskriausto piemenuko. Ji net jauèia Vingienê, vestuviø rytà pamaèiusi,

kaip ði vargiai miegojo, “galvà ant þidinio padëjusi”.

Susirgus Katrei, anyta maþai tekreipia dëmesio á jà, “giltiniø popûèiu

iðvadinta, net arbatos iðvirti nenori, tik siurbsto degtinê ir “þadëtosios

valandëlës” laukia”. Atrodo, kad jos krûtinëje – ne ðirdis, o ðaltas akmuo.

Kito nelaimë jos nejaudina.

O Katrei abejingumas svetimas. Ji ilgisi meilës, ðilumos, su grauduliu

prisimena paliktus namus ir artimuosius: “Bevelyèiau varlele ðokavusi, neko

tokiø beðirdþiø nagus pakliuvusi. Eisiu prie tëveliø, apkabinsiu kojeles,

be nepriglaus mane, be nepasigailës.”.

Labai ryðkus senosios Vingienës bruoþas – nevalyvumas. Namuose

didþiausia netvarka (net vestuvëms neapsikuopë), Jonuko marðkiniai “ðuns

neperkandami, pernai skalbti”. Katrei papraðius Jonà nupirkti turguje

muilo, uoðvë piktai atrëþë, kad amþiø baigia nugyventi be muilø. Tik labai

didelë tinginë gali taip gyventi.

Katrë ir ðiuo atþvilgiu didþiausia anytos prieðingybë. Ji visada ðvari,

tvarkinga, “kaip ið pieno plaukusi”. Net Vingiø “kiaulininkà” aptvarkë:

“Indai surikiuoti á kertes. Lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, .

keliomis rûtø ðakelëmis apkaiðyti, asla sausa”.

Darbðtumas – patraukliausias Katrës bruoþas. Ir namuose, ir ðienapjûtës

metu, ir rudená matome jà pluðanèià, dar ir Vingius raginanèià dirbti.

Kontrastingais Katrës ir Vingienës paveikslais Þemaitë smerkë

apsileidimà, tingëjimà, neþmoniðkumà ir aukðtino ðviesius lietuvës moters

bruoþus.

V.Krëvë “Skerdþius”

Pagrindinio veikëjo charakteristika

V.Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà.

Tai ðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèioje

apsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasi

per visà kûriná. Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungës

daþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja.”, tai ten, kur skerdþius

pasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”.

Linksmai ðlamëjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dûminë jo

pirkelë, nors neturi senelis jokio turto, nors þmonës mëgsta ið jo

pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimo

dþiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas.

Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûto

gera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”. Jo kalboje daugybë

vaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autorius

ádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuose

ganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapais

paskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.

Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos,

kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø.

Lapinas – tai tiesiog vaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai,

kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuo

tikrovës. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuose

vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo,

apie miðkinius, kurie þmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovæ vis

pagràþindamas, kai girdavo galingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkø

nebijodavæ. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti

bijodavæ. Sunku skerdþiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis,

bet pramanytus dalykus taip átikinamai pasakodavo, kad suvedþiodavo ne tik

vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiðka pramoga: “linksmas tokiais

atvejais bûdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”.

Skerdþius yra geraðirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogus

privalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties

gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti

gyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi su

darbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka,

treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka ið

karklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinas

megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas,

bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievo

dovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.

Lietuviø liaudies pasakos, jø analizë

Didþiausià lietuviø liaudies pasakojamosios tautosakos dalá sudaro

pasakos. Tai pasakomieji fantastiniai kûriniai, kuriø svarbiausias bruoþas

yra meninë iðmonë. Lietuviø liaudies pasakos þanriniu atþvilgiu labai

ávairios: tai þvëriø, legendø, kvailo velnio, juokø, formuliø, melø,

stebuklø pasakos. Jos skiriasi veikëjais ir kompozicija, temomis ir

stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra

pramanyta, netikra.

Žvëriø pasakø pagrindiniai veikëjai yra þvërys, gyvuliai, paukðèiai,

retkarèiais þuvys, ropliai, vabzdþiai, medþiai, grybai, kai kada ðalia jø –

ir þmonës. Paèiais seniausiais laikais ðios pasakos priklausë mitams, buvo

ðventos. O vëlesniais laikais á gyvûnus nebuvo þiûrima kaip á ðventus

gyvius, todël imta pasakoti juokingus jø nuotykius.

Maþiausiai nuo tikrovës nutolusios juokø pasakos, kuriose daþnai

iðjuokiamos ávairios þmoniø ydos: kvailumas, tingumas, melagystës,

pasipûtimas ir t.t. Vaizduojamas tarsi realus tikroviðkas pasaulis, jo

buitis, tik patys ávykiai tokie absurdiðki, visa pramanyta, netikra, kaip

ir turi bûti pasakoje.

Paèios originaliausios ir ádomiausios yra stebuklø paskos. Pasaulyje jø

priraðyta ðimtai tûkstanèiø, taèiau siuþetø tipø Europos, ið dalies ir

Azijos tautø folklore yra tik apie porà ðimtø. Pagal siuþetà sàlygiðkai

iðskiriamos trys pasakø grupës: pasakojama apie susidûrimus su

antgamtiniais prieðais (slibinu, ragana.), apie vedybas su nepaprastos

kilmës þmona (gulbe, varle.) ar vyru (þalèiu, gaidþiu.), apie sunkius

uþdavinius ir nepaprastus pagalbininkus.

Savièiausios lietuviø liaudies pasakos yra “Eglë þalèiø karalienë”,

“Sigutë”, “Dvylika broliø, juodvarniais lakstanèiø”, “Devyni broliai ir

sesuo Elenytë” ir t.t. Jose yra uþkoduotos mûsø senoliø elgesio prasmës,

poþiûris á gyvenimà ir t.t. Pasiþiûrëkime, kas gi svarbiausia, mokslininkø

V.Kropo, B.Serbelytës, S.Matulaitienës nuomone, pasakose.

Pasakos parodo, kad tam tikromis aplinkybëmis þmonës elgiasi teisingai

ar neteisingai. Geras ar blogas elgesys – sprendþiama ið rezultatø.

Svarbiausias skiriamasis þanrinës stebuklinës pasakos bruoþas yra

kompozicija: pasaka daþniausiai prasideda trûkumo glaustu apraðymu, toliau

kova su antipodu (antiherojus) siekiant tikslo ir trûkumo paðalinimo.

Kompozicijos centras – herojaus iðbandymø sistema: pirmiausiai patikrinamos

jo asmeninës savybës, elgesio normos. Tolesni iðbandymai vis sunkesni,

paskutinis yra lemiamas ir sunkiausias, taèiau herojus trûkumà paðalina.

Savita stebuklinës pasakos erdvë- du skirtingi pasauliai: herojaus namai

(“savas”) ir antipodo veiklos laukas (“svetimas”). Tiesa, ðios erdvës

kartais sutampa, kai herojus su prieðininku gyvena drauge (naðlaitë ir

pamotë ragana). Savo erdvëje herojus saugus, o svetimoje arba bûnant su

prieðininkais po vienu stogu jam gresia ávairûs pavojai: gali nuþudyti,

uþburti, atimti vertybes, atskirti nuo brangiausiø þmoniø ir t.t. Svetimøjø

pasaulis – tai utopinë erdvë, mitiniø bûtybiø buveinë, kuri daþniausiai

esti uþ tam tikros ribos: uþ miðko, lauko, upës, jûros, o tamsiu paros metu

(ypaè vidurnaktá) – pirtis, jauja, negyvenama troba. Tarp dviejø pasauliø –

savo ir svetimo – esti pereinamoji teritorija. Tai giria, þydinti pieva.

Ðioje erdvëje vyksta herojaus iðbandymai. Stebukliniø pasakø veikëjus

galima suskirstytu á tris grupes: 1) herojus ir jo artimieji, 2) antipodas

ir jo artimieji, 3)neutralûs veikëjai. Pagrindinis pasakos veikëjas,

atlikæs pirmàjà uþduotá, tampa herojumi. Uþduotys ávairios: vienomis

tikrinami gebëjimai, kitomis – jëga, gudrumas ir t.t. Jas gali skirti

antipodas, herojaus artimieji, pats herojus (dvylikos broliø sesuo

pasisiuva marðkinius). Herojus yra silpnesnis uþ prieðininkà, bet didesnio

intelekto, doras (pvz., pasidalija duonos riekele, teisingai paskirsto

grobá ir t.t.). Atlikæs pirmàjá iðbandymà, jis ágyja stebuklingà daiktà,

kuriuo naudodamasis áveikia sudëtingas kliûtis. Herojus laimi, kai klauso

protingø patarimø, teisingai elgiasi. Jo nesëkmës – klaidø rezultatas

(nesilaikë draudimo, paproèiø, elgesio normø ir pan.). Keblioje situacijoje

herojø gelbsti atsitiktinai sutiktos stebuklingos bûtybës, daþniausiai

seneliai, atsiskyrëliai. Ðie neutralûs veikëjai pataria, dovanoja

stebuklingus daiktus. Dovanotojai – þmogaus iðmintingumà liudijantys

asmenys. Ðiose pasakose esti ir pagalbininkas. Juo yra paukðtis, gyvulys,

þmogus. Personaþas, su kuriuo herojus kovoja, siekdamas tikslo, vadinamas

antipodu (antiherojumi). Teritorijos ir giminës poþiûriu tai visiðkai

svetima bûtybë, nors gali gyventi vienoje ðeimoje su herojumi (ragana).

Antipodo pavyzdþiu mokoma, kaip vienu ar kitu atveju nedera elgtis.

Taigi þymaus pasakø tyrinëtojo V.Kropo nuomone, visos stebuklinës

pasakos panaðios veiksmo grandimis, veikëjø poelgiais.

Gamta ir þmogus K.Donelaièio “Metuose”

Taigi matai, kaip þmogiðkasis trumpintelis amþis

Žydinèiom ir krintanèioms prilygsta þolelëms.

K.Donelaitis

Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasaros

darbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikus

atskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus

“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasmina

þmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþas

gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogaus

nepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai,

todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”,

rudená “nuo mûsø atstodama ritas”. Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos

bûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjø

K.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledais

uþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.

Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtos

judëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui,

juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, ant

dangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”. Taigi saulelë,

beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jos

priklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimo

bûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todël

suvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandras

taiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydami

þemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –

bûrø nuotaikø, paþiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: ja

dþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasaulio

tobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas su

augalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau þmogus paguodþiamas,

primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savo

pabaigia”. Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþas

þadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðies

braðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkina

ðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas,

nuolat kintantis. K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliø

vaizdingumo. Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jø

darbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangos

sukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –

linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui,

nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëra

tapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokios

áspûdingos rudeniðkos aliteracijos:

Vyþos su blogais sopagais vandená siurbia

Ir bjaurius purvus kaip teðlà mindami minko.

Kiekvienas metø laikas – alegoriðkas þmogaus gyvenimo tarpsnis

(pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo – subrendimo metas, þiema –

senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas ið esmës

nesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdai lyriniai ir pamokantys.

Miðkas ir lietuvis A.Baranausko “Anykðèiø ðilelyje”

Lietuviø poezijà kûrë þmonës, iðëjæ

Ið gamtos, ið giriø, ið dûminiø pirkiø.

S.Geda

Savo ðedevrà – “Anykðèiø ðilelá” – A.Baranauskas paraðë per dvejas

atostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiðkas: pavaizduoti

miðkà, kurio jau nebëra. Gamtos tema visame kûrinyje persipina su gimtojo

kraðto, su baudþiavinio iðnaudojimo ir carinës priespaudos naðtà velkanèio

liaudies þmogaus tema. Poema prasideda elegiðka, raudas primenanèia

lietuvio aimana dël iðnaikinto ðilo, dël niokojamos Lietuvos:

Kalnai kelmuoti, pakalnës nuplikæ!

Kas jûsø groþei senobinei tiki?

Kur toj puikybë jûsø pasidëjo?

Poetiðkas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykià

nuotaikà, bet ir liaudies þmogaus sielvartà, skausmà dël iðnaikinto miðko.

Skujom, ðakelëm ir ðiðkom nuklotà

Kepina saulë nenaudingà plotà,

Á kurá þiûrint taip neramu regis.

Lyg tartum rûmas suiræs, nudegæs,

Lyg kokio miesto iðgriûvus pustynë,

Lyg kokio raisto apsvilus kemsynë!..

Visoje poemoje ryðkus liaudies þmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos

ryðys. Panoramiðkai apþvelgti metø laikai, epochø kaita, dramatiðki

istorijos posûkiai. Kaip ryðkus dþiaugsmo ir ðviesos kontrastas iðsilieja

didþioji kûrinio dalis nuotaikingais liaudies þmogaus prisiminimais apie

senovës Lietuvà, iðtekines girias: “Miðkan, bûdavo, eini – tai net aká

veria, / Vat taip linksmina dûðià, uþu ðirdies tveria.”. Dabarties plikiems

kalnams prieðpastatomas senovës didþiø ir graþiø giriø vaizdas – su jø

spalvomis ir kvapais, su jø garsais ir neáprasta tyla. Liaudies þmogus tik

ir gali pamatyti tokias margaspalves grybø ðeimynas, uogienojus, medþius.

Èia viskas sugyvinta, tarsi primena valstieèio neámantrø gyvenimo bûdà:

minkðtuèiukai samanø patalai priglaudþia uogienojus, “voveruðkø leikelës .

sarmatlyvai kyðo”. Èia ir valstieèio daina apie baravykà – “grybø

pulkaunykà”. Nuo liaudies pasaulëjautos neatskiriami ir medþiø vaizdai.

Todël ið lietuviø liaudies pasakø ir Eglës, þalèiø karalienës, epuðës,

àþuolo, uosio aimana. Èia pat paþodþiui pakartoti lietuvio mëgiami medþiø,

krûmø palyginimai: graþûs, artimi þmogui krauju varvantys putinai, krûmai

þole barzdoti. Þmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir

sudëtingiausios girios, pievø, laukø kvapai. Jis nuo seno ápratæs gamtoje

pastebëti netikëèiausius dalykus, jam gamta yra gyvybës, groþio harmonija.

Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi ðventovë. Jis

sugeba pajusti miðko garsø, balsø sàskambá ir dþiaugsmingais, ir liûdnais

akordais: “Ai siaudþia garsiai miðkas, netil kvepia gardþiai. / Siaudþia,

uþia ir skamba linksmai, dailiai, skardþiai”. A.Baranauskas pirmasis mûsø

poezijoje prabilo apie liaudies þmogaus sugebëjimà pamatyti gamtos

graþumà. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esàs gamtos dalis, taèiau jam

svetimas giriø, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruoþas: “nei vieno

liemenio lietuviai nekirtæ, jëg tik stuobriai papuvæ savaime iðvirtæ”, “po

urvus sausus lauþus kûræ”, “ne leninës, ið ðakø buvo pintos durys”, ir nei

ðakelës “dykai nepraþuvo”. Èia ypatingai ryðkiai atskleista liaudies

þmogaus dvasinë pasaulëjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos groþá,

iðgirsti “medþiø kalbà ðventà”, ásiklausyti, “kaip jaunas lapas ar þiedelis

ant ðakeliø kraunas”, kaip “þvaigþdelës plevena, gaili rasa krinta”, bet ir

nusakyti tai poetiðkais þodþiais. Kokie stiprûs þmogaus iðgyvenimai,

pritilus þemiðkiems rûpesèiams, ásiklausius á trapià bûtá. Tada tarsi liete

iðsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Daþnai miðke lietuvis, ko verkia,

neþino”. Prasiverþia liaudies kûrybinës galios ávairiausios kalbos,

tautosakos ir tautodailës turtais: “Ið to, matai, aðaros ir atsidusimas, /

Ið to ðventos pajautos, ið to giesmës imas”. Praeities ir dabarties,

lyrizmo ir realizmo, skausmo ir dþiaugsmo kontrastai poemoje perauga á

dramatiðkà pasakojimà apie baudþiavos engiamo ir carizmo pavergto kraðto

likimà, apie liaudies sielvartà dël kraðto nualinimo, apie rûstá dël

nacionaliniø þmogaus teisiø trypimo. Tragiðki giriø niokojimo vaizdai

susilieja su uþuominomis apie krikðèionybës ávedimo, karo, maro ir bado

metus. Taèiau sunkiausiomis minutëmis miðkas – þmogaus draugas: “Sunkios

dienos atëjæs, þmonës badu miræ, / Samanas duonon kepæ, þieves sriubon viræ

/./ Miðkas þmoniø pasigailës, rasa apsiverkæs, / Aukðtas savo virðûnes

debesin ámerkæs / Ir suðukæs: “Broliukai, ginkitës nuo bado!””. Turbût

svarbiausias epinëje dalyje motyvas – nacionalinis sàmoningumas,

supratimas, jog kova prieð carinæ priespaudà, nacionaliná ujimà yra meilës

tëvynei árodymas: “Visos buvæ virðûnes vienybës suspynæ, / Kaip lietuvnykø

ðirdys á vienà tëvynæ”. Tiek lyrinëje tiek epinëje dalyje ryðkus laisvës

troðkimas, todël lietuvis mena senøjø laikø ðventàsias girias, jø

galinguosius àþuolus, protëviø pagarbà miðkui, savajai þemei ir kalbai.

Todël toks didelis jo sielojimasis dël girø naikinimo, nepagaili net

piktesnio þodþio tiems, kurie iðpûstijo miðkà dël pelno. Didþiulis

sielvartas dël miðkø ir Lietuvos átempèiausiais akordais atsikartoja poemos

pabaigoje: “Ir liko ðitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti aðarom,

giesme apdainuoti”.

A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos groþá, atvërë paprasto þmogaus

dvasios gelmes. Jis iðaukðtino lietuviðko nacionalinio charakterio,

nacionalinës lietuviø kultûros pradus, slypinèius glaudþiame lietuvio

sàlytyje su gamta.

Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Mylëk, lietuvi, tà brangià þemæ,

Kame nuo amþiø tëvai gyveno.

Maironis

Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviø

tautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.

pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdus

Maironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûryboje

gausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtos

Lietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai,

milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos

ðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kas

paþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”

(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”

tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikia

jëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmis

paremti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,

“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæ

su garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.

Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista,

griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitis

poetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbinga

pilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitis

vadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsia

naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir

stiprûs. Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu

vaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis.”. Tauta praeityje buvo

stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis á

praeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas,

pakylëtas. Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnø

plaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiai

uþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.

Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas,

paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliau

Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada

ir tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –

tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /

Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,

“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsø

tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantys

prieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës ir

sunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolima

praeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie

“galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais ties

Kaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.

Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapai

milþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà ir

skatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”

primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþia

lietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviai

praeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius

“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji.” Maironis kûrë màstydamas apie

savøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia,

verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëje

miðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:

“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).

Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didinga

praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /

Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tu

þalioji.”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Mano

gimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiø

atminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai malonias

dainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeities

atminimas.

A.Vienuolis “Paskenduolë”. Kûrinio analizë

Jei man bûtø galima gyventi ið naujo, tai tik norëèiau

Iðvengti tø savi ydø ir klaidø, kurios dabar ëda man ðirdá.

A.Vienuolis

Antanas Vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardë Þukauskas) sukûrë

meniðkiausià apsakymà XX a. pirmoje pusëje apie apviltos merginos likimà.

Pasiþiûrëkime, kaip atskleista moters drama “Paskenduolëje”. Apsakymo tema-

suviliotos kaimo merginos likimas. Raðytojas sukoncentruoja dëmesá á

veikëjos vidiná pasaulá, o ypaè á grauþaties dël savo poelgio situacijà.

Mintys, nuotaikos, jausmai, prisiminimai, sapnai – pagrindiniai bûdai,

kuriais atskleidþiamas Veronikos charakteris. Veiksmo laikas – nuo Sekminiø

iki rugiapjûtës, kai dirbama svarbiausi darbai ir rengiamos þemdirbystës

apeigos. Sekminiø pavakarys. Kuriamas kontrastas tarp giedros gamtos,

þàsiaganiø dainos ir Veronikos minèiø. Bëda jau suvokta, bet rusena dar

viltis, kad Juozelis nepamirð. Mintys apie ateitá dar nëra niûrios. Mergina

visà laikà jauèia ryðá su rugiais: rugiuose atsitinka “bëda”, rugiai

ðnibþda: “Veronika, Veronika, kokia tau gëda, kokia laukia tavæs bëda”.

Rugiø ávaizdis kartojamas daug kartø: jie apraðyti nuo laibo stiebelio iki

nulinkusiø varpø – nuo menkos gyvybës iki subrendimo mirèiai. Veronika

turëtø ir norëtø irgi nueiti kelià iki natûralios mirties. Ji yra naðlaitë,

todël jos moteriðka bëda didesnë. Kaip liaudies dainø naðlaitë, ji eina ant

kapø, ðaukiasi motinos. Tik þemë, senutë, mirusi motina uþtaria Veronikà.

Danguje jà lydi Auðrinë – Vakarinë, taèiau vis gêsta lyg þvakë vëjyje – tai

simbolizuoja Veronikos vilèiø þlugimà. Ji meldþiasi Marijai, keliais

ðliauþioja aplink kryþiø, papuoðia já þolynø vainiku. Gamta laiko Veronikà

savo prieglobstyje, perspëja ir uþtaria. Gamta yra þmogiðkai

nusprendþianti. Ðtai medþiai tariasi “kaþin kà gera”, tik rytui auðtant

“pradëjo þmogui palankiau ðnibþdëti”. Tik aiðku viena, kad dangus ir maldos

nebegali atitolinti nelaimës. Veronika apie savo “bëdà” prisipaþásta

Juozaponienei. Nuo ðio epizodo pradeda plëtotis iðorinis konfliktas:

Veronikos nelaimë atsiduria prieð kaimo bendruomenës teismà. Tiesa,

ðeimininkë tiesiogiai jos nepasmerkia: “Kokia èia kam bëda, [.], – jos

nuodëmë, ji ir kentës”. Veronika suvokia ne tik bëdà – ne nuodëmæ ir ne

kaltæ: “Verkë, kaltës neþinodama, verkë Dievo pamirðta ir þmoniø

iðsiþadëta”. Net pradëtos gyvybës þudymas “druskele” nëra suvokiamas kaip

kaltë: juk nei jai, nei jos kûdikiui nebus vietos pasaulyje. Tik

intuityviai Veronika jauèia, kad sukelia sumaiðtá gamtoje, kaþkuo nusikalto

tai rimèiai, harmonijai, kuri vyrauja gamtoje ir kaime. Eidama keliais apie

kryþiø, ji nori permaldauti Dievà, kartu ir gamtà. Taip pat nesàmoningai

Veronika ruoðiasi moterystei: slepia plaukus, ant akiø uþsitraukia skarelæ.

Bet þmonës atstumia jà ne tik kaip nusikaltusià merginà, bet ir kaip

moterá. Ypaè grësminga vyriðkoji pusë – klebonas, besityèiojantys bernai,

tëvas. Tëvas jà muða þiauriai, brutaliai, paniekindamas patá moteriðkumà.

Paskutinë Veronikos uþtarëja yra ðeimininkø dukrytë, kuri savo riksmu

priðaukia “pielninkà”, o sodieèiai kaip galvijø banda tik þiûri á muðamà

Veronikà. Atstumta þmoniø ir baþnyèios, bet sulaukusi þenklø, kad ji ir jos

kûdikis bus priimti ir pagailëti ten (senutës paguoda kapinëse, mirusios

motinos ðvelnus kvietimas sapne, liûdna tyla “su tokia pat neapsakomo

ilgesio ir nuliûdimo pilna mënulio ðviesa”), Veronika pasirenka mirtá. Ji

paskutiná kartà eina rugiø laiku puikybës pilna. Veronika supranta savo

groþá, savo materiðkà galià, ji gráþta á save, á savo sielà ir tik tada

atsiþada pasaulio ir gyvenimo: nutraukia ryðá su þmonëmis, kuriø nuostatos

yra negailestingos silpnesniam, daþniausiai moteriai. Veronika kûrybingos,

turtingos prigimties: dainininkë, audëja, ðokëja. Ji nepaiso savo vargingos

padëties, nepaklûsta ne tik þemës, bet ir dangaus “tvarkai”: ásimyli jaunà

kunigëlá, leidþiasi á “nuodëmingas” mintis, pasitiki Juozeliu. Veronika

nepaprastai gyvybinga, “ardanti” tvarkà. Ir jos “bëda” ið tvarkos

nepaisymo. Ji pasitiki pasauliu – negalvoja nieko blogo ir blogo sau

nelinki. Bet “bëda” jà atskiria, atstumia kaip nusikaltëlæ, nors ji

nusikalto ne þmonëms, o “tvarkai”.

V.Krëvë “Skirgaila”. Kûrinio analizë

1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.

pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne

tik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiø

realybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèio

þmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës,

tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemta

skausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðto

ðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.

Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,

Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, bet

senieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolat

primena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos ir

dievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, o

þmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidila

akcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino,

kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà,

kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.

Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaip

kraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogø

Skirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kam

þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, nei

tau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yra

Skirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:

baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patiria

nuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkoti

paskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji moters

meilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, bet

atsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, já

apninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà að

manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti,

uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –

Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmogui

yra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgaila

neiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvà

palaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà ir

garbingumà. Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakyti

iðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiø

þmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieð

ant kapo sukniubusià moterá. Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdoje

su savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu,

kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra. Kontrastas tarp svajonës ir

realybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimo

aplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. Taigi

Skirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.

B.Sruoga “Dievø miðkas” – þmogus prievartos pasaulyje

“Dievø miðkas!” – taip ði vietelë ið senø senovës vadinosi [.].

Gyvenê ten tik lietuviðkø dievø palikuonys.

B.Sruoga

1943m. hitleriniai okupantai suëmë B.Sruogà (1896 – 1947), Kauno

universiteto profesoriø, ir kaip ákaità iðveþë á Ðtuthofo mirties stovyklà,

netoli Gdansko. Ten jis patyrë faðistø sugalvotus þmoniø naikinimo sistemos

þiaurumus, taèiau nepasidavë nevilèiai, nepaliovë tikëjæs þmogumi ir jo

galia. Laiðkuose jis raðë: “Nors að ir sëdþiu lageryje, mano dvasia tebëra

gyva ir laisva.”. Raðytojo valià ir ryþtà gerai apibûdina toks faktas: per

visà savo buvimo stovykloje laikà Sruoga neneðiojo kalinio kepurës, kad

nereikëtø jos nuolat nusiimti, t.y. þemintis prieð budelius. Apie Ðtuthofo

koncentracijos stovyklà jis paraðë memuarø knygà “Dievø miðkas”. Knygoje

remiasi savo stebëjimais ir patirtimi, gausu konkreèiø faktø.

Koncentracijos stovykloje þmogus patenka á prievartos pasaulá, kurá

B.Sruoga vadina “labai sudëtingu giltinës malûnu”. Stovyklos budeliai,

menko iðsilavinimo ir proto þmonës, praeityje daþniausiai buvæ

kriminaliniai nusikaltëliai, yra didþiuliai sadistai. Jiems þmoniø

kankinimas, tyèiojimasis ir þudymai – tiesiog profesija. Žmogui

atsidûrusiam ðiame giltinës malûne, sunku iðlikti þmogumi. Koncentracijos

stovyklø sistema buvo pagrásta tuo, kad þmogus patekæs á ðá pragarà,

prarastø sàþinæ, bet koká padorumà, pats þudytø kitus, norëdamas iðlikti

gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmës. Taip þalojama þmogaus

psichika, palauþiama jo valia. Kalinys stovykloje “reiðkë maþiau, negu bet

kuris daiktas, inventoriaus knygose áraðytas. Labai ryðkûs, ðarþuoti

budeliø paveikslai: lagerio virðininkas – “apsigimæs banditas”, “budelis –

mëgëjas Vacelis Kozlovskis”, “muðimo ideologas” Zelionkë ir t.t. Prievartos

pasaulis baisus: kalinius muða “lazdomis, pagaliais, specialiais tam

tikslui pritaikytais vielø rimbais.”. Kiekvienas laisvojo pasaulio þmogus

èia turi uþmirðti savo vardà, pavardê, dirbti nereikalingus darbus: “darbo

vaisiai visiðkai nesvarbu – svarbu tiktai, kad visà laikà judëtum, vargtum,

kankintumeisi.”. Baisø þmogaus paniekinimo pavyzdá raðytojas pateikia

vaizduodamas klipatas. Tai jau nebe þmonës, o kaip sako autorius,

“iðniekintas þmogaus vaizdas”. Memuarai iðsiskiria ironiðku autoriaus

santykiu su pasakojamais reiðkiniais, net su savo kanèia. Neþmoniðku

þiaurumo akivaizdoje autorius juokiasi, bet tai yra juokas pro aðaras.

Juokas – iððûkis neþmoniðkumui, þinant, kad kito ginklo toje situacijoje

þmogus neturi, þinant, kad verkðlenimas teiks malonumo budeliui. Pasakojo

iðgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad, kai

nevertinama þmogaus mirtis, kalbëti apie savo jausmus yra neámanoma, barakø

ðalies nusikaltëliai nesupras þmogaus kanèios. Taèiau B.Sruoga parodo, kad

ir ðioje mirties karalystëje þmogus sugeba iðlikti þmogumi. Ir pats

raðytojas, dirbdamas lagerio raðtinëje, sugebëjo iðgelbëti daug þmoniø nuo

mirties, ir já patá bei jo draugus globojo kiti – patys paprasèiausi

þmonës, kuriems taip pat buvo labai sunku. Budeliams nepavyko sutrypti

þmoniðkumo, paversti þmogø þvërimi. Þmogus prievartos pasaulyje net ir

neámanomomis sàlygomis turi iðlikti þmogumi, – teigia raðytojas. Taèiau,

raðytojo nuomone, jokia ideologija negalima pateisinti smurto, prievartos,

þudymo. Tø, kurie siuntë þmones á lagerius, “jokios politinës, jokios

religinës, jokios pasaulëþiûrinës idëjos jø niekuomet nepateisins!”.

V.Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë

Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos.

V.Mykolaitis – Putinas

1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriø

ðeðëly”. Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliai

gilinamasi á pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus,

psichologijà. Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës,

gyvenimo kelio ieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene pati

svarbiausia. Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko Liudas

Vasaris.Kiekvienas þmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikia

V.Mykolaitis – Putinas romane “Altoriø ðeðëly”. Ástoja á kunigø seminarijà,

norëdamas pabëgti nuo gyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, tapti

tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad

labai apsiriko. Taèiau jo siela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas.

Nesuvokdamas savo kûrybiðkos prigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimo

klausimà: jis medituoja, tikisi tikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus,

uþdaras. Já þeidþia aplinkiniø elgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø:

“jûs, kunigëli”, ir siekia pabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimà

reglamentuoja skambalo dûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, nei

kûrybai. Mokydamasis kunigø seminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo,

kaip asmenybës, laisvæ. Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jo

gyvenimà, kad stengiamasi patirti net slapèiausias jo mintis. Net ir

skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turëti vidinæ

nepriklausomybæ, niekieno nelieèiamà sritá, kurioje jis galëtø pasijusti

laisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad ta sritis – kûryba. Ir ið tikrøjø

klierikø skatinamas, jis paraðo ir iðspausdina pirmuosius eilëraðèius.

Pabunda Vasario poetinis talentas. Taèiau jaunojo poeto kûryba visai ne

Maironiðkos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris raðytø patriotinius

eilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo,

vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos. Jam svarbesnë kova uþ

individualybës teises, þmogiðkàjá asmenybës harmoningumà. O èia dar ir

paþintis su tamsiaplauke mergaite Liucija paþadina jaunuolio ðirdyje

þmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtis þemiðka gyvenimo prasme.

Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopina bundantá meilës jausmà.

Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdo iðsiskleisti, jis neranda

realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norëdamas iðsaugoti nepriklausomà

savo asmenybës dalelæ, jis stengiasi elgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio

“Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis ir paslëpk / svajones ir savo

jausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuo tikrovës, praranda kaþkà

reikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose. Pagaliau jis baigia

kunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijà vikaru. Èia romano

herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantá poetà. Ypaè daug jam

duoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo

pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, dar labiau jauèia, “kad

Gamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jei seminarijoje

Vasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës, tai kalnynuose

jis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja. Rainakienë,

ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui, kaip

asmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjo

naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkø

teisiø. Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinio

nerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ,

ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausia

savo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi,

nesuþinome. Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras,

ðirdies gilumoje beveik ne kunigas. Paþvelgë jis toli ir poezijoje,

susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar já

drasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vien

literatûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybës

laisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios. Tik laisvas þmogus gali

laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja ið

kunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai. Taèiau jis sau

pripaþásta: “. kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vis

tiek neiðvengsiu. <.> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tik

nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai save

pareikðti”. Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis per

ávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidaus

kovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, në

kunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas ir

neblëstantis idealas.

I.Simonaitytës romano “Vilius karalius” problematika ir

veikëjø charakteriai

I.Simonaitytë (1897 – 1978) – unikali raðytoja, savo kûryboje plaèiai

ir iðsamiai pavaizdavusi Maþàjà Lietuvà. Romane “Vilius Karalius” dominuoja

tautinës ir moralinës problemos. Þmogaus likimas romane daþnai tapatingas

su tautos likimu. Þmogaus smukimas – tautos smukimas. Todël keldama

klausimà, kas kaltas dël tokios lietuviðkos, tvirtos, darbðèios ðeimos

irimo, þlugimo, raðytoja kartu ieðko atsakymo, kur viso Klaipëdos kraðto

nutautëjimo, sunykimo prieþastys. Atsakymas ne vienas: a) germanizacijos

politika, b) turto aistra arba socialinë padëtis, kuri lemia þmogaus vertæ,

vietà visuomenëje, c) moralinës þmogaus ydos (iðtvirkavimas,

girtuokliavimas). Kaip svarbiausia iðkyla tautinë problema. I.Simonaitytë

neturi iliuzijø (pvz.: Pempienës kalba Marës vaiko krikðtynose), kad

lietuvninkai iðsilaikys. Bet kur klydo ir kur buvo teisûs lietuvninkai?

Gal iðeitis – Martyno Karaliaus kelias? I.S. nepasimeta sudëtingoje

problematikoje, gyvenimo margume, ir romano potekstëje iðaiðkëja ðios

idëjos: svarbiausios þmogiðkos vertybës – pagarba ir iðtikimybë tautai,

ðeimai, jos tradicijoms, sugebëjimas aukotis, gyventi klausant sàþinës

balso ir dirbant. Raðytoja teigë, kad “kiekvienas þmogus savæs vertas”,

t.y. savaip teisus ir turi egzistavimo teisæ. Vilius Karalius – vaikystëje

judrus, þingeidus; gëris ir blogis iðlaiko pusiausvyrà. Noras pirmauti,

vadovauti, labai ambicingas – ðios savybës pastebimos jau paauglystëje.

Bet dar vaikas ima eiti kompromisø keliu. Jo svajonë – bûti stambiu

ûkininku, tæsti tëvø tradicijas. Tapus ðeimininku, ûkio ambicijos stiprëja,

tautinës silpsta, vis maþiau paisoma dorovës normø (grësmingas elgesys su

moterimis). Vilius silpnavalis, nejautrus, bedvasis þmogus. Po senojo

karaliaus mirties ið namø pasitraukia gyvoji dvasia. Karas – paskutinis

Viliaus iðbandymas: iðsiperka ið fronto, bet giriasi karo þygiais, imasi

kontrabandos. Gimsta nesuvaldoma praturtëjimo aistra. Jis virsta

“ðmugelninku”, net þudiku, pagaliau kalëjime pasikaria. “Kas pasididþiuoja,

tas tur prapult bëdoj”, – ðie tëvo þodþiai iðsipildë. Visai kitoks yra

Martynas, bet labai taupiai kuriamas jo paveikslas. Kontrastas – ðio

paveikslo atskleidimo pagrindas. Dvasingas, jautrus, imlus nuo pat

vaikystës. Natûralus, verþiasi prie tikrø vertybiø, myli vaikus. Po karo

Martynas daug kà permàsto ir pervertina. Glausdamasis prie sûnëno, tarsi ið

naujo iðgyvena gyvybës – mirties ribà. Visos moterys susijusios su Viliumi.

Senoji karalienë árëmina Karaliø ðeimos nueità kelià, nuo þmogiðkø santykiø

ðventovës iki ðeimos merdëjimo. Ji – gyvoji ðeimos atmintis. Ji stabili –

tvirtas stotas, iðdidi laikysena, valinga ir stipri dvasia. Bet senoji

Karalienë kupina skaudþiø prieðtaravimø: negalëdama apginti tikrosios namø

dvasios, gina vien tuðèià formà. Romano pabaigoje – sena, kenèianti,

gyvenimo kaina pasiekusi iðminties virðûnæ moteris. Grëtë – viena ið

sunkiausiø romano másliø. Svajinga ðeðiolikmetë ir nelaimingas, kenèiantis,

pasimetês þmogus. Kiekvienà kartà Grëtë vis kita. Grëtës moralinë atrama –

brolio Mikio dvasingumas (nuosmukis ir atsitiesimas prasideda nuo jo).

Kilimo ir kritimo ritmas – tai Grëtës savigyna, pastangos átvirtinti save,

prieðintis aplinkybëms. Tai tikra klaipëdiðkë: iðdidi ir uþsidariusi,

nemokanti þemintis, nuoðirdþiai atsverti, iðpaþinti. Romano pabaigoje Grëtë

taip pat permàsto ir pervertina savo gyvenimà. Ilþë – kaip alternatyva

dûþtanèiam Grëtës ir nenusisekusiam Barbës likimui. Jos ginklas – gerumas,

nes pati patyrë daug neteisybës, skausmo. Jos kelias – savarankiðkas tiek

socialine, tiek þmogiðkàja prasme. Net Viliaus akimirkos silpnumas árodo

ðio kelio teisingumà. Ilþë, pralaimëjusi Viliø vienà kartà, iðkarto jo

atsisako, nieko nepraðydama, nekaltindama, bet dëkinga – ji turi didþiausià

savo turtà – sûnø. Ji kovoja savo iðdidumu. Barbë – Ilþës prieèingybë. Nors

jø gyvenimai, likimai labai panaðûs. Barbë laiminga ir dëkinga Viliui uþ

kiekvienà meilës akimirkà. Jos meilë nugali þmogiðkà orumà. Ji nebando

kovoti nei uþ save, nei savo meilæ, tik tyliai nekenèia Grëtës, Ilþës. Ji

ir toliau myli Viliø, nors yra galutinai jo atstumiama. Ji mirðta uþ Viliø,

nors tas jos aukos nëra vertas ir net nesupranta.

Romano stilius daugiaplanis. Raðytoja epiðkai plaèiai vaizduoja

Maþosios Lietuvos þmoniø dramatiðkà likimà.

B.Radzevièius “Prieðauðrio vieðkeliai”.Kûrinio analizë

Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðrio

vieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.

Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jo

kailyje.”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apie

uþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuri

ájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, Juozo

Daukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiai

susijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jam

egzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojaus

pradþiø pradþià. Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosi

Uþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinë

kova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romano

herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romano

gija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotø

charakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autorius

apmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaip

Vizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyje

nuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemës

ribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, ko

nusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bando

slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðo

tiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelæ

gyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta ir

natûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinui

kelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.

Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausi

darbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis ir

materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveiká

nauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvà

intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daug

dëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiais

uþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupas

mokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas,

atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi

absoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekia

suprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.

Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, Juozas

Daukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ,

bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:

gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiau

klausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningà

apraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –

áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimas

naðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtinga

literatûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.

Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yra

kûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintos

klasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamas

nepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijunta

istorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus ir

gyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë ir

svarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrauti

prie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.

Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasi

su savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai ir

pateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visi

kvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.

Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto já

patenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio,

ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje

. . .

Ne senatvë – tik ruduo ankstyvas

Lenkia þemën baltà galvà jos.

Kur sûnelis? Po akis negyvas

Žvilgsnis karo laukuose klajos..

Iðkalbi jos charakteristika iðreikðta keliais brûkðtelëjimais,

susietais su pirmojo posmo vaizdu: balta motinos galva derinasi su ano

paveikslo gedulo spalvomis, o “ruduo ankstyvas” su kraupia spalio naktimi.

Metaforiðkas ðio ávaizdþio panaudojimas (“ruduo . lenkia þemën . galvà

jos”) siejasi su simboliðka rudens nakties panorama, suteikdamas ir jam

labai bendrà prasmæ. Ritmiðka metø laikø kaità áprasta sieti su þmogaus

amþiaus frazëmis, su gyvenimo raidos dësningumu “Rudens ankstyvas”, t.y. ne

laiku atëjæs, èia reiðkia gyvenimo ritmo aplamai sutrikimà, ásiverþus

mirèiai á tas sritis, kurios jai dar neturëtø bûti pavaldþios.

Bet motina, nors paþeista ðios ásisiautusios piktybës (kuri “lenkia

þemën baltà galvà jos”), pati lieka mirties nepalauþta: ji – meilës ir

gyvybës neðëja – ateina reikalauti savo teisiø: “Kur sûnelis?”. Maloninis,

kupinas ðvelnumo þodis nuskamba nelauktai ir stebinamai, bet kartu ir be

galo skausmingai po anø mirties vaizdø, taèiau tik tam, kad vël juose

paskæstø. Motinos þvilgsnis, pilnas nerimo ir vilties, teranda karo

laukuose tik “akis negyvas”, tik nebylià mirtá.

Taèiau ieðkojimo, ðaukimo motyvas nenutyla, iðaugdamas ir apvaldydamas

visà tretájá posmà. Motina, pasirodþiusi eilëraðèio pradþioje kaip ið tolo

matoma figûra, einanti per juodus, mirties numintus laukus, antrame posme

parodyta stambesniame plane, dabar pastatyta labai ekspresyvios scenos

centre:

Ji buèiuoja ðaltà kaktà kario:

– Kelkis, kelkis, mylimas sûnau!

Lyg þuvëdra klykauja ant mariø:

– Kas vaduos tëvynæ, neþinau.

Jausmo intensyvumas èia anaiptol nesuardo monumentalaus eilëraðèio

stiliaus: motinos judesiai sutaurinti (nepaisant aðtraus sielvarto –

santûrus pabuèiavimas á kaktà), supoetinti (“Lyg þuvëdra klykauja ant

mariø”), jos tariamø þodþiø intonacija pakili, kiek iðkilminga, neturinti

nieko intymaus. Visa tai derinasi su èia iðsakomø jausmø pobûdþiu, kurie

reiðkiami ne gyvenimiðkø buitiniø santykiø plotmëje, o yra pakylëti

anksèiau kasdienybës, padvelkta tikra epine didybe.

Netgi posmo struktûra iðlaikyta grynai simetriðka (mostas – ðûksnis –

mostas – ðûksnis), nors juo ir reiðkiamas didþiausias susijaudinimas.

Paskutiniame posme – eilëraðèio finalas. Savo átaigos jëga jis turi

atsverti – ir atsveria – visus ankstyvesnius posmus: ir mirties vieðpatijos

paveikslà ir poetiðkà motinos figûrà, skelbdamas tarybinës liaudies

nenugalimumo idëjà.

Atsiliepiantysis á motinos balsà niekaip nekonkretizuotas: bet koks

bandymas já apibrëþti, charakterizuoti regimumo, apèiuopiamumo plotmës

ávaizdþiais griautø antþmogiðkosios didybës iliuzijà. O dabar mes

tegirdime tik jo þodþius – galingus, be galo ekspresyviai nusakanèius

gresianèiø pavojø baisumà, siautëjanèio prieðo jëgà (“audros stûgauja

ánirtæ”, “kaukia kruvinas ruduo” – juk jau pirmasis posmas mus ápratino

simboliðkai suvokti gamtos jëgas). Prieðo galingumas leidþia pajusti jam

prieðpastatomos tarybinio þmogaus valios, jo tikëjimo savo pergale

stiprumà. Pirmøjø trijø posmø mirties ir motinos skausmo paveikslas

suteikia mastelá eilëraðèio finalui: þmogaus tikëjimas pergale, jo valia

yra didesnë ir stipresnë uþ mirtá – tokia yra ðio eilëraðèio idëja.

Ðio kûrinio vaizdø monumentalumas labai skiriasi nuo trapaus ir

besimainanèio paveikslo eilëraðtyje “Prie ðaltinio”. Tiek pat skirtinga

yra abiejø kûriniø intonacija. Pastarajame eilëraðtyje nëra to “virpanèio”,

“vibruojanèio” ritmo – èia gana aiðkiai juntamas chorëjinis metras (ið 60

sintagmø – 24 chorëjai!), pabrëþiàs iðkilmingà intonacijà, platø ir lygø

ritmo bangavimà, o ne lengvai iðoriniø impulsø paveikiamà, nuolat

besikeièianèià nuotaikà. Nëra pabrëþtinos þodþio muzikos, sudëtingø

asonansø bei aliteracijø – nebent tik keliose vietose jomis pabrëþiamos

ypatingai svarbios þodþiø grupës (“Kaukia kruvinas ruduo”, “lyg þuvëdra

klykauja”), ritmai kone visur klasiðki, tikslûs. Sakiniai átelpa á beveik

vieno ilgio eilutes ar dvieilius. Ðitai irgi derinasi su visa eilëraðèio

vaizdø sistema, kurioje vengiama niuansø, sunkiai apèiuopiamø minties ir

laiko vingiø. Ir tai suprantama. Juk poetei ðiuo eilëraðèiu rûpëjo pabrëþti

savo suvoktos tiesos apie liaudá objektyvumà. Uþtat ir tokia

objektyvizuota, stambiomis, aiðkiomis linijomis operuojanti eilëraðèio

forma.

“Žemë maitintoja” – socialinis romanas

Ankstyvesnëje lietuviø prozoje valstietis gyveno kone iðimtinai tik

savo kasdienës buities sferoje. P.Cvirkos “Þemëje maitintojoje” jis

atsiduria svarbiausiø ðalies ekonominiø, socialiniø, politiniø santykiø

mazge. Juro Taruèio paveikslà autorius atskleidþia vaizduodamas ne tik

tradicinius valstieèio santykius su dvaru, bet jo santykius su visu ðalies

politiniu gyvenimu ir paèia valstybe. Juras Tarutis dalyvauja kovose uþ

“nepriklausomà” Lietuvà, seimo rinkimø kampanijose, skaudþiai iðgyvena

1926m. faðistiná perversmà. Jo paveikslu P.Cvirka aprëpë pagrindinius

burþuazinës Lietuvos istorijos etapus, davë aiðkø jø vertinimà. Juras

Tarutis ið pradþiø ðventai tikëjo þemës reforma, sava “nepriklausoma”

Lietuva, ir tik po sunkiø iðmëginimø – netekæs sûnaus, patyræs varþytines –

jis nusivylë reforma, ir paèia burþuazine santvarka.

“Žemëje maitintojoje” iðtisai iðlaikytas valstieèio poþiûris á gyvenimo

reiðkinius. Autorius, ásiterpdamas su savo mintimis ir nuotaikomis, tik

paryðkina valstietiðkà pasaulio suvokimà, taèiau jo neuþgoþia. Bet

svarbiausia, kad tas valstietiðkas gyvenimo vertinimas P.Cvirkos romane

nëra vien tradicinis, sustingæs, o intensyviai besikeièiàs. Juras Tarutis

kaupia savyje itin ryðkias valstieèiø nepasitenkinimo, revoliucinio

bruzdëjimo nuotaikas. Jis pats yra ðviesus, sàmoningas, atkaklus, pasiryþæs

visomis jëgomis grumtis su jo ásitikinimais prieðiðkomis, o moralei –

svetimomis gyvenimo formomis. Tokia ieðkanèio, galvojanèio, viskà ið naujo

pervertinanèio valstieèio sàmonë, buvo naujas reiðkinys lietuviø

beletristikoje, iki tol vaizduojanèioje valstietá lëtà ir uþguità,

nesugebantá plaèiau paþiûrëti á gyvenimà.

“Žemëje maitintojoje” herojø asmeninis likimas pagrástas objektyviais

gyvenimo dësniais ir natûralia istorijos raida – nesutaikomu klasiniu

konfliktu tarp dviejø socialiniø poliø: dvarininko ir vargingojo

valstieèio. Visos svarbiausios situacijos – þemës gavimas ir naujakurystë,

ásiskolinimas dvarininkui, maþameèio samdinio þuvimas dvare, varþytinës-

yra be galo tipiðkos to meto Lietuvai, atspindinèios tûkstanèiø vargingøjø

valstieèiø likimà ir sykiu padedanèios sukurti individualizuotus

pagrindiniø veikëjø charakterius. Gyvas ir natûralus yra Juras Tarutis,

nors jo paveiksle dar jauèiama tam tikra idealizacijos, aprioriðkumo dozë,

bûdinga kai kuriems ankstyvesniems romanams. Bet uþtat Monikos paveikslas –

vienas tipiðkiausiø lietuviø literatûroje. Ði valstietë moteris romane

nupieðta labai tikroviðkai, su dideliu psichologiniu pastabumu, atvira

autoriaus simpatija.

Socialinis tikrovës vertinimas P.Cvirkos romane augte suaugæs su

valstietiðkos buities, doro ðviesaus þmogaus iðgyvenimø bei svajoniø

paþinimu. Organiðkas ryðys tarp socialinio ir psichologinio prado,

teisingiau, socialiniø apibendrinimø ákûnijimas raiðkiose kasdieniø

santykiø bei paþiûrø scenose ir sudaro vienà savièiausiø romano bruoþø.

Juras Tarutis ir jo þmona veikia paprasèiausiø buitiniø bei ðeimyniniø

interesø sferoje: statosi trobas, augina vaikus, ilgai ruoðæsi keliauja á

miestà, dalyvauja geguþinëje, sielvartauja dël kritusios karvës. Jø mintys,

nors ðiek tiek ir sutaurintos, sukasi irgi apie áprastus kasdienius

dalykus: Taruèiams gera stebëti pirmuosius sûnaus þingsnius, svajoti apie

ðviesià jo ateitá, jie domisi platesniais mokslo, þmogaus santykiavimo su

gamta klausimais. Skaitant “Þemæ maitintojà”, kartais net susidaro áspûdis,

kad autorius nesilaiko jokio iðankstinio plano, laisvai improvizuoja,

pasiduodamas patraukusiam já vaizdui, emocijai; taip natûraliai romane

atsiskleidþia valstieèio buitis su visais dideliais ir maþais rûpesèiais,

dþiaugsmais, kasdieniu darbu. Kartu iðryðkëja tiek ðviesos, tiek ir tamsos

naujakurio gyvenimo pusës. Geras, doras, mylás savo ðeimà, tëvynæ, kaimus,

trokðtàs ið gyvenimo labai nedaug þmogus negali, nepaisant karðèiausiø

pastangø, bûti laimingas burþuazinëje sabtvarkoje – tokia yra romano

mintis, paslëpta po labai poetiðkais þmogaus valstieèio egzistencijos

vaizdais.

Minëtinas ir P.Cvirkos romano glaustumas, lakumas, dinamiðkumas – ne

eiliniai reiðkiniai lietuviø prozoje. “Þemëje maitintojoje” visus

reiðkinius stebi, iðgyvena ir komentuoja pats Juras Tarutis, jis yra ne tik

pagrindinis veikëjas, bet ir pagrindinis kompozicinis, siuþetinis mazgas,

centrinë visø iðgyvenimø ir ávykiø aðis, telkianti apie save gausià ir

sudëtingà romano medþiagà. Tokia socialinio romano struktûra, kai visi

vaizduojami reiðkiniai perleidþiami per pagrindinio veikëjo sàmonæ, buvo

labai naujoviðka, meniðka, artima psichologinio romano struktûrai, savo

esme svetima apraðinëjimui, iliustratyvumui. P.Cvirka pirmasis ir, galima

sakyti, beveik vienintelis ikitarybinio lietuviø romano istorijoje iðgriovë

barjerà tarp herojø iðgyvenimø ir istorinio bei socialinio fono, kuris buvo

ypaè akivaizdus A.Vienuolio romane “Prieð dienà”. Socialiná romanà P.Cvirka

pavertë charakteriø raidos romanu, pasiþyminèiu vientisumu, darnumu, vidine

dinamika.

Su “Žeme maitintoja” lietuviø romanas pasidarë epiðkai objektyvus. Èia

nëra nei idealizacijos, nei perdëto juodinimo, gadinusiø pirmuosius

romanus, ypaè Lazdynø pelëdos “Klaidà”. “Þemëje maitintojoje” gyvenimo

dësniai plëtojasi ir atsiskleidþia tarytum patys savaime, be jokio

autoriaus ásikiðimo. Toks objektyvumas irgi reikðmingas lietuviø romano

pasiekimas, kuris, be abejonës, rëmësi prancûzø ir rusø klasikinio romano

mokykla.

Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija

Vienokià prasmê novelë turi mums, paþástantiems joje vaizduojamà

gyvenimà, kitokià, sakykime, tolimajam australieèiui, to gyvenimo

nepaþástanèiam. Mums ádomesnë Vytauto Jurkaus linija, kitatautá, ko gero,

daugiau domins þilojo brolio Prano likimas. Kodël?

Kaip ir kiekviename literatûros kûrinyje, Algirdo Pociaus novelëje

meninës informacijos kiekis padidëja arba sumaþëja priklausomai nuo

skaitytojo patirties. Daugelis uþuominø, kurios mums sukelia virtinæ

asociacijø, kitatauèiui gali nieko nesakyti. Pavyzdþiui, mums, þinantiems

savo literatûros tradicijas, ádomu vien tai, kad Algirdas Pocius analizuoja

prieðtaringà atsakingo darbuotojo gyvenimà ir vaizduoja já toli graþu ne

herojinëmis ar idilinëmis spalvomis. Þmonëms, neþinantiems, kad ði tema

savaime novatoriðka, tie dalykai neþadins ypatingesnio intereso. Tiktai

mûsø skaitytojai teisingai supras Vytauto Jurkaus situacijos keblumà,

susidariusá dël kaþkada nuslëptø anketiniø duomenø. Neþinantiems, kokià

reikðmæ tie duomenys turëjo pokario metais, ði detalë atrodys antraeilë, o

herojaus tragizmas ir pasimetimas neargumentuotas.

Kitaip tariant, Vytauto Jurkaus charakterio reljefingumas ir

prieðtaringumas iðryðkëja tik tada, kai novelë patenka á tokio skaitytojo

rankas, kuris patirties dëka sugeba atsistoti á herojaus pozicijà ir jo

akimis pamatyti jo gyvenimo vingius. Ðtai tie vingiai.

Vytautas buvo nekaltas, kad jo brolis Pranas, artëjant tarybinei

armijai, bandë pasprukti á vakarus, o nepavykus sugráþo ir pasislëpë. Jis

niekada nepritarë brolio paþiûroms, bet negalëjo jo iðduoti vien dël to,

kad jis – brolis. Pagaliau, pasislëpæs tarp dvigubø sienø, Pranas niekam

blogo nedarë. Tai nejaugi dël to Vytautas turëjo susigûþti, nepildyti jokiø

anketø ir tuo paèiu atsisakyti mokslo ir visuomenei naudingo darbo. Tada,

jaunystëje, gal jis dar ir galëjo tokiam keistam “þygiui” pasiryþti, bet

dabar, kai pasiekë aukðtà postà ir idealizmas apsitrynë minkðtoje

personalinëje maðinoje, statyti ant kortos savo likimà jau atrodo ir

beprasmiðka, ir neteisinga. Metams slegiant peèius, visi mes truputá

daugiau savæs pagailime, pasidarome ciniðkesni, ir taika su sàþine nebëra

toks lemtingas dalykas kaip jaunystëje. Todël visai logiðka ir

psichologiðka, kad Vytautas Jurkus stengiasi sutvarkyti reikalà taip, kaip

jam yra palankiausia: brolis gaus suklastotus dokumentus, iðvyks dirbti á

Kazachstanà, ir vël visi galai – á vandená. Sprendimas egoistinis, bet

realus ir racionalus. Taèiau, kai brolis, nesutikês su pasiûlymu, nusiþudo,

o Vytautas nusprendþia slapta já palaidoti, mes pajuntame, kad jis daro

kaþkà baisaus. Tame baisumo jutime ir slypi Algirdo Pociaus novelës

átaigumas. Norëdami geriau suprasti átaigumo paslaptá, ásivaizduokime, kad

novelë baigiasi kitaip. Sakysime, Vytautas, nepaisydamas padariniø,

legalizuoja brolá arba, ásitikinæs, kad teismas po tiek metø brolio rûsèiai

nebaus, atsikrato sloguèio. Ið karto suvokiame, kad tokiu atveju kûrinio

prasminius akcentus reiktø kiek kitaip iðdëstyti ir novelæ raðyti pagal

kità planà. Tuo tarpu, mûsø uþdavinys priimti tokià prasmæ, kuri plaukia ið

ðio kûrinio, o ne ið tokio, kokio mes norëtume.

Koká meniná efektà Algirdas Pocius pasiekia novelës finalu ir visa

Vytauto Jurkaus siuþetine linija? Kas tai: istorijos lemtingumo idëja,

nuþmogëjimo ir karjeros kritika?.. Darydami tokias iðvadas, apie viskà

spræstume ið ðalies, atsistojæ á teisuolio ir stebëtojo pozà. Deja, novelë

neleidþia bûti tik stebëtojais. Ji atkakliai beldþiasi á mûsø sàþinæ tartum

klausdama – o kaip jûs Vytauto Jurkaus vietoje bûtumët pasielgæ?

Svarstydamas ir analizuodamas padëtá, Jurkus veda mus paskui save, ir tik

todël mes leidþiamës vedami, kad ir patys kaþkiek esame jurkai. Ar nebuvo

mûsø gyvenime atvejø, kai padëjome þmogui tik todël, kad nepadëdami

jautëmës nepatogiai arba kad to reikalavo kraujo giminystë? Padëjome, bet

dairëmës, kad nesuteptume karjeros laiptø. Ar nesidþiaugëme, kai kebli

situacija, kurioje reikëjo kaþkà prarasti, belûkuriuojant ëmë ir

iðsisprendë, o mes likome nepaliesti? Ar tada nesiguodëme, kad mes èia

niekuo dëti, kad bûtume pasiaukojæ, bet nesuspëjome? Taigi ne Vytauto

Jurkaus elgesys mus nugàsdina, o tie klausimai, kurie lyg persekiojantis

sàþinës balsas prabunda mumyse. Tai ir yra svarbiausias kûrinio efektas.

Antroji siuþetinë linija – þilojo brolio Prano likimas – pretenduoja á

daugiau apibendrintà psichologinæ – moralinæ problemà ir dël to gali bûti

ádomesnë tiems, kurie Vytauto gyvenimo peripetijø nesugebës susieti su

konkreèiomis istorinëmis aplinkybëmis.

Pranas novelës pabaigoje nusiþudo. Kaip gyvenime, taip ir literatûroje

saviþudybë pirmiausia kelia smalsø ir bauginantá jausmà: kodël þmogus tai

padarë? Tikrovëje saviþudybës faktas savo kraupumu klausimà kartais

nustumia á ðalá, tuo tarpu knygoje saviþudybë be átikinamø argumentø nedaro

jokio áspûdþio. Prisiminkime, kokià ilgà jø grandinæ Antanas Vienuolis yra

pateikæs “Paskenduolëje”, Adomas Jakðtas vis tiek dar kaltino autoriø, kad

Veronikos saviþudybë nepagrásta. Skaitytojas visada nori bûti átikintas,

kad saviþudybë – vienintelë herojaus iðeitis, kitaip tariant, raðytojas

turi iðmuðti skaitytojui ið rankø visus motyvus, kad pastarasis,

ásivaizdavæs save analogiðkoje situacijoje, irgi ne kitaip pasielgtø. O tai

pasiekti nelengva, nes skaitytojas, be visø kitø iðvedþiojimø, turi vienà

stipriausiø motyvø – gyvenimo instinktà.

Algirdas Pocius ðá instinktà iðmoningai nuðalina paèioje pradþioje,

parodydamas Pranà paliegusá, iðdraskytø nervø. Apskelbtas þuvusiu, Pranas

jau kaþkiek priprato prie minties apie nebûtá. Mirtis jam ne naujiena,

prieðingai, naujiena yra gyvenimas. Taigi bereikia keliø stipriø postûmiø.

Tie postûmiai – tëvo mirtis, nepriimtas brolio Vytauto patarimas ið vieno

negalumo pereiti á kità, pagaliau ásitikinimas, kad jis pats nebeturi

valios prisipaþinti þmonëms, kas esàs. Nebëra prasmës gyventi, nes nebëra

kaip gyventi. Ir mes nebesurandame, kà Pranui pasiûlyti.

Novelës motyvacija trumpa, bet apgalvota, joje susipina socialiniai,

biologiniai ir psichologiniai argumentai. Taèiau motyvacija tëra

átikinamumo, o ne prasmingumo dalykas. Prasmingumas visai kas kita.

Prano likimu Algirdas Pocius pasmerkia faðistinê propagandà,

áviliojusià jaunuolá á savo voratinklá ir praþudþiusià jo gyvenimà. Ðià

mintá pajuntame netiesiogiai, ieðkodami tikrøjø Prano tragedijos prieþasèiø

ir iðeidami uþ kûrinio ribø. Taèiau paèioje novelëje Prano paveikslu

iðryðkinama dar ir kita prasmë, kuri atsiskleidþia sugretinus abu brolius.

Jà galëtume taip nusakyti: kanèia ir nesëkmë sunaikina þmogø fiziðkai, bet

sutaurina jo dvasià, iðleidþia já aukðèiau tø, kurie, gyvendami patogiai ir

nebesugebëdami patogumø atsisakyti, tampa egoistais ir bailiais. Ðià mintá

patvirtina ir vienas epizodas ið Vytauto Jurkaus psichinës bûsenos. Kai

Vytautas pamato á kapines ateinantá Pranà ir iðsigàsta, kad paslaptis

iðkilo virðun, – sukrëtimo minutæ – pajunta pamaþu bundanèias jo sieloje

snûduriavusias ðviesias jëgas. Jis ima galvoti, kad taip bus geriau. Bet

vos tik pavojus praeina – brolis nusiþudo neatpaþintas – ið gilumos vël

iðsëlina miesèionis ir pakuþda iðganingà mintá: “O jeigu jis bus naktá

palaidotas kur nors sode <.> Vël bus galima ramiai gyventi ir dirbti”.

Algirdo Pociaus “Žilajame brolyje” netikslinga ieðkoti kokiø nors

konstruktyvizmo bruoþø – autoriaus dëmesys koncentruojamas á problemà, ir

jis jos nenori uþtemdyti formalinëmis pretenzijomis. Biografinës

retrospekcijos, nusakanèios abiejø broliø gyvenimà iki tëvo laidotuviø,

sudaranèiø fabulos griauèius, atlieka informacinæ funkcijà ir áterpiamos á

pasakojimà gana paprastai, kaip prisiminimø gabalai. Galima paþymëti nebent

meistriðkà noveliø puantà: raðytojas taip atsargiai “iðveda” Pranà ið

kapiniø ir taip gudriai nutolina skaitytojo sàmonê nuo galimos minties apie

herojaus saviþudybê, kad atomazga ðvysteli kaip þaibas. Ið vienos pusës ji

– staigi, bet ið kitos – visai logiðka. Kai skaitytojas neatspëja pabaigos,

o paskui tiki ja kaip vienintele galima, visada sustiprëja kûrinio emocinis

poveikis.

Join the Conversation

×
×