Þmogaus dvasinis groþis J.Biliûno kûryboje
Iðtrauka Vienodai ir nuobodþiai èiuksëdamas, plaukia prieð vandená nedidelisgarlaivis. Jo pirmagalis varo upës pavirðiu gilià vagà; bet garlaiviouþpakalyje tos vagos krantai vël susiverèia krûvon, susidauþia savovirðûnëm, kurios atðokdamos pavirsta á nesuskaitomà daugybæ nedideliøkrutanèiø bangø; tos bangos juda kaip gyvos, pleèiasi á abi ðalis, lekiaviena paskui kità, skubindamos prie tolimøjø upës krantø, ir kaippuikiausiais raðtais audeklas blizga ir tviska ant saulës ávairiausiomspalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iðkilmingai plaukia vakarøðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus darbo… Nuo ilgos kelionës nuvargæs, nuo nemiegojimo apsiblausæs, stoviu antgarlaivio ir þiûriu aplinkui. Tiesiai mano kakton puèia vasaros rytysvëjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvëpavimugaivina pailsusià mano dvasià. Vienodas garlaivio èiuksëjimas liûliuojaprie miego, bet platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas trauktetraukia prie savæs mano akis bei ðirdá. Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti… Taupë, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno þingsnio maino savo pavidalà;tie jos aukðti, þaliuojantys miðkai ir pievomis krantai, – tai nekaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uþ anà graþesnë.
Analizë
Svarbiausias J.Biliûno kûrybos tikslas – gilinimasis á vidiná þmogauspasaulá. Raðytojo þmogus dvasingas. Vienas ið tø dvasingumo bruoþø –santykis su gamta, gebëjimas pastebëti smulkiausias gamtos groþio detales.Ðitie noveliø þmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinëjamoje iðtraukoje iðapsakymo “Nemune”. Iðtraukà galima suskirstyti á dvi dalis. Pirmoji – upës vagos,plaukiant garlaiviui, apraðymas, antrojoje dalyje – pasakotojo bûsena irnuotaika gamtoje. Kûrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu iðryðkëja jaupirmose iðtraukos pastraipose. Pasakotojas romantiðkai þvelgia á didþiausiàLietuvos upæ. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jovandenø kryptá, tëkmæ: “ramiai”, “iðkilmingai”. Jis stebi kiekvienàsmulkmenà: kaip laivo pirmagalis varo upës pavirðiumi gilià vagà, kaipuþpakalyje tos vagos vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm…Peizaþo detalë labai dinamiðka, nes autorius vartoja daug vaizdingøveiksmaþodþiø: “susiverèia”, “susidauþia”, “pavirsta”, “juda”, “pleèiasi”…Dinamiðkumà taip pat teikia ir epitetai: “krutanèios bangos”, palyginimas“kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidauþia,susiverèia. Pasakotojas, kurdamas toká vaizdà, geba iðryðkinti regimàjágroþá: “blizga ir tviska saulëje ávairiausiomis savo spalvomis”. Iðpalyginimo – “kaip puikiausiais raðtais” – iðryðkëja lietuviø tautaibûdingas poþiûris á gamtà. Autorius vartoja kontrastà. Pradëdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodþiaièiukðëdamas…” tai monotonijai prieð pastato vandens judrumà. Tas kontrastastarsi verèia skaitytojà ieðkoti gilesniø prasmiø: vienodumas ir nuobodumasasocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiðkai pilka, be didesniøpakitimø. Bet taip gali atrodyti ið ðalies, nes kasdienybë pilnaávairiausiø nuotykingø smulkmenø. Pirmàjà dalá autorius pradeda nuo minèiø apie vienodumà. Toliau pieðiajudrø, dinamiðkà Nemuno vandenø vaizdà ir vël mintimis apie ramybë ðiàpastraipà uþbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iðkilmingaiplaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogausrankø darbo…”. Pasakotojas, stebintis plaukiantá garlaivá, labai pastabus, jautriaireaguojantis á kiekvienà pakilimà gamtoje, lakios vaizduotës. Ilgi sakiniairodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmàstomas, taèiau mintysneiðsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantisdaugtaðkis. Antroji pastraipa konkreèiau nusako patá pasakotojà, t.y. keleivá. Jisprisipaþásta esàs nuvargæs , nuo nemiegojimo apsiblausæs. Paaiðkëja, kadkeleivis ir dvasiðkai pailsæs. Galbût kitas ir snûduriuotø kelionëje, betðios novelës pasakotojas moka dþiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jánuteikia vasaros rytø vëjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusiàdvasià. Dvasiø pusiausvyrà padeda atgauti stebimi peizaþo vaizdai. Jautruspasakotojas sugeba áprastoje aplinkoje pastebëti groþá: “… platus Nemunasir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis irðirdá”. Jis ne tik pastebi tà groþá, bet ir iðgyvena já. Taip màstytileidþia uþuomina apie ðirdá. Pasakotojas – keleivis – atviras savodþiaugsmui, neslepia savo þavesio gamta. “Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti…”.Susiþavëjimas neiðsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaðkiu.Pasakotojà þavi paprastuèiai, elementarûs dalykai: plati upë, kurivingiuoja kiekviename þingsnyje, aukðti, þaliuojantys miðkai bei pievos.Iðryðkëja meilë ne tik gamtai, bet ir paèiai Tëvynei: bûtent natûrali gamtakur kas graþiau uþ meistriðkø rankø sukonstruotà kaleidoskopà. J. Biliûno iðtraukoje ne ávykis, ne iðorinis konfliktas, o veikëjomintys ir iðgyvenimai. Iðgyvenimø tëkmë – siuþeto pamatas. Pasakojamapirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviðkumo áspûdá. Autorius tiesiogiaiir emociðkai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dëmesys sukoncentruotas áveikëjo vidiná pasaulá. J.Biliûno kûryboje maþa peizaþo detaliø, taèiauðiuo atveju – atvirkðèiai. Iðtraukoje gausu meniniø priemoniø, daugepitetø, kurie vartojami prieð paþymimàjá þodá.
V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys”
Ko ðiandien nebëra?
V.Krëvë – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradþios raðytojas, mylëjæs gimtàjàDzûkijà, jos gamtà, o ypaè miðkus. Vienas ryðkiausiø V.Krëvës bruoþø –vaizduoti personaþus epochø sandûroje ar gyvenimo kryþkelëje. Ði tendencijaatsispindi pasakoje “Perkûnas, Vaiva ir Straublys” ið rinkinio “Ðiaudinëjpastogëj”. Skerdþiaus svarstymo objektas – þmogus ir gamta, seniau ir dabar, senogyvenimo iðminties sukaupusio asmens vieta visuomenëje. Kûrinyjeatsiskleidþia viena svarbiausiø nacionaliniø lietuviø charakteriø bruoþø.Tai glaudus þmogaus ir gamtos ryðys. Pakylëtai, romantiðkai þvelgiama ámiðkà – á svarbiausià ir dzûkui brangiausià gamtos dalelæ. Iðsamaus miðkoapraðymo nëra. Ið atskirø uþuominø susidaro vaizdas, jog senovëje miðkaibuvæ didingi: “…tokios (girios) siûbuodavo, jog vidudiená ten bûdavo tamsukaip vakarà”. Kita senøjø laikø gamtos detalë – tai pasakotojoprisiminimas, jog “girios kuþdëdavo þvëriø, paukðèiø”. Svetinga, didingagamta formavo savità þmogaus charakterá. Todël praeities þmogus labiaujautë gamtos groþá, spalvas, ávertino miðkø turtingumà. Jausmu suvokë giriødidybæ: “Áeini þmogus tankumynan, klonin, ir kûnas tik eina pagaugais, tikeina”. Ið ðiø pastebëjimø sàmonëje formavosi ávairûs vaizdiniais:monai,laumës, undinës, piktos dvasios. Tie vaizduotëje gimæ paveikslai,“kur tik balelë, ten jau kelios laumës apsigyvenusios, kur upelë areþerëlis, ten, þiûrëk, pakraðèiais undinës vakarais maudosi; kur tikðlaitelis, ten jau monas ðvirkðtauja”, su laiku virto pasakomis,padavimais, sakmëmis. Tai pirminis mûsø tautosakos ðaltinis. Ið pasakotojopamàstymø suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis ðaltinis, ákvepiantis þmogøkûrybai. Atsiskleidþia ne tik dvasinis ryðys su gamta, bet ir filosofinis,nes kiekvienas suvokia esàs gamtos dalis. Ðie seno skerdþiaus pastebëjimai,romantiðkas poþiûris, senovës veþëjø idealizavimas pateikti skaitytojuilabai átikinamai. Dabarties vaizdas – kontrastiðkas seniems laikams. Pasakotojàlabiausiai erzina þmogaus sumaterialëjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iðkirtusmiðkus, nuskursta gamta. Iðnaikinus girias, lieka tik þemë, pustomasmëlynø. Keièiantis epochoms, pakinta ir þmogus: kiti jo interesai irpsichologija. Jis rûpindamasis “kad tik skatikà uþdirbtø”, nebeturi laikopakelti akiø á siûbuojanèias, linguojanèias medþiø virðûnes, paþvelgti ádangaus þydrynæ. Tad “nyksta miðkai, girios, skursta þemë, pievos”. Upës –ir tos jau padþiûvo, o eþerai maurais uþëjo, uþako. Nebemato groþio, nebërair meilës. Fantazuoti taip pat nebëra nei laiko, nei noro. Todël irjuokiamasi ið senø þmoniø pasakø. Vadinasi, uþako ne tik eþerai, bet irþmogaus siela, kartu su þeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdþiusne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos groþio, didybës,galybës, jam nerimà kelia ir jaunosios kartos poþiûris: “Ðaiposi, netkvatojasi iðgirdæ tëvø padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia,jog tokios paþiûros veda þmones prie tautinio iðsigimimo. Galbût ateityjejie nebebrangins savo gimtinës, kalbos, nesidþiaugs esà lietuviai. Todëlpiktindamasis senasis skerdþius vadina savo þmones beuodegiais: “jie dabartaip nebegirdi ir nebemato, kaip girdëdavo ir matydavo senovëje”.Pasakotojas, smerkdamas moraliná,dvasiná naujos kartos pasikeitimà, josneniekina, objektyviai pripaþásta, jog naujø laikø þmonës yra labai“pramanûs”. Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labainekonkreèiai, panaðiai á pasakas, todël ir atitinka kûrinio pavadinimà.Kitur skerdþius giliai atsidûsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar irþmonës”. Ne syká kûrinyje pabrëþiamas kontrastas tarp praeities irdabarties: “Tada ir þmonës ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.Vadinasi, kontrastas – viena ið teksto komponavimo priemoniø. Prisiminimai slegia skerdþiaus ðirdá. Juk seniau buvo vertinama senøþmoniø patirtis, gyvenimiðkoji iðmintis, gebëjimas átaigiai pasakotiávairiausias istorijas. O ðiandien “pasakyk jiems kà, kas buvo seniau –“pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai,tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurá seni þmonës yra matæ”. Maþivaikai juokiasi ið seno þmogaus pasaulëjautos, nejauèia jam pagarbos.Vaikams, jauniems svetimas poþiûris, kad reikia saugoti gamtà, su saikunaudoti miðko gërybes. Ðiame kûrinyje V.Krëvë poetizuoja liaudies þmogaus praktinæ iðmintá,sveikà moralæ, kurios pagrindinis principas – mylëk ir saugok gamtà. Tasprincipas atskleidþiamas kontrastu tarp aiðkiai nenusakytos praeities irpasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochø sankryþoje keièiasiir aplinka, ir pats þmogus.
J.Aputis “Horizonte bëga ðernai”
Iðtrauka
Rûta þalioj, Leiskie Mani namopi, Rûta þalioj. Tà vakarà jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista,nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra ðalia jo. Truputásvirduliuodamas, jis uþkopë á kalnelá, ant kurio pernai ið þëgliø buvopastatytas baltas bokðtas, bet nereikëjo ir jo – nuo kalno matytitoliausiai, o saulë vis tiek jau leidosi, nelaukë nieko, negailestingaiskubëjo sukiðti á tamsà ir miðkus, ir durpynà, kur paliko traktoriøGvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksanèià Ðatrijà, laukus suþydinèiais dobilais. Žiûrëdamas tenai, uþ horizonto, Gvildys pajutoliûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime, – toká liûdesá, kai tauatrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurá prisuka, o toks, nuokurio viskas priklauso: tu spinduliuoji ðviesas ir spalvas, girdai upësegyvulius ir þmones, krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jømaþylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavæs nebûtø,suklauptø viskas ant keliø – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: vieðpatie!Vieðpatie! – pajunti, kad vienàkart tavæs nebebus. Taip ateina didysisskausmas ir ilgesys, nes suvoki esàs dievas, kuris þino, jog turës numirti. Gvildys atsisëdo ant didelio kerpëto akmens svaigo galva á namus darnetraukë eiti, dar norëjo þmogus pabûti vieðpaèiu, sugráþti á vaikystæ.Vaikystë mus persekioja kiekvienà liûdesio ir ilgesio valandà, mes bëgameprie jos lyg prie ðaltinio, tenai niekada netrûksta vandens, nes tikvaikystëje mes esame tikri dievai ir tik vaikystëje galime iðkasti ðuliniustrokðtantiems pagirdyti. Vienà dienà mes pradedame suprasti, kad ritinameakmená á kalnà ir kad niekada jo neuþritinsime. Bet mes nenorime, nenorimepaleisti jo atgal.
Analizë
Tai iðtrauka ið J.Apuèio novelës “Horizonte bëga ðernai”, kurios vardupavadintas treèiasis autoriaus kûriniø rinkinys. J.Aputis – kaimiðkos tematikos raðytojas, nes daugiausia gerø noveliøskirta kaimo þmoniø gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bëga ðernai” – taippat “kaimiðkas” kûrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildþio dvasinëtragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vienà vidurvasariodienà. Þydinèiø dobilø detalë pabrëþia nuostabø gamtos groþá, kuris veikiaregimuosius, uodþiamuosius þmogaus pojûèius. Gamtos groþis – tai kontrastasvaizduojamiems ávykiams. Tà dienà per pietus Gvildys truputá iðgërë, sauleileidþiantis, uþkopë á kalnelá, ásiþiûrëjo á horizontà ir pajuto neapsakomàliûdesá. Po to gráþo namo, kur supykusi þmona uþsimojo kelis sykiusðluotraþiu ir suþalojo vyro akis. Ávykiai prasideda vakarëjant, arti saulëslaidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras ásiklausyti á savestipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiðkesnës. J.Aputis – áþvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kûrimo meistras. Taiatsispindi duotoje iðtraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojoþvilgsná á pagrindinio personaþo vidinæ bûsenà: “Tà vakarà jis pats saubuvo keistas”. Tos bûsenos prieþastis – visa, “kas yra ðalia jo”:besileidþianti saulë, artëjanti tamsa, miðkas durpynas, þydá dobilai. Taikà mato horizonte Gvildys, lyg kokia bûsianèios nelaimës nuojauta. Jukuþges jo akiø “saulë”, viskà ateitá uþguls tamsa, o miðkà, durpynà irdobilus galbût gerai mato paskutiná kartà. Gal todël Gvildys aplinkà stebinuo kalnelio, kad toliau ásiþiûrëtø, daugiau pamatytø ir visam gyvenimuiásidëmëtø… Tiesa, tie besileidþianèios saulës ir akiø ðviesos ryðkiaipaaiðkëja ið viso teksto, o novelës pradþioje gamtos detalës nuþymi bendràkûrinio nuotaikà. Besileidþianti saulë ir artëjanti tamsa visada þmogausðirdy þadina liûdesá ir ilgesá. J.Aputis – liûdnos nuotaikos meistras, otai akivaizdu nagrinëjamos novelës iðtraukoje. Autorius pirmiausia vardinagamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytojà, o po to apibendrinapersonaþo bûsenà: “Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnaigyvenime…”. Pagrindinis kûrinio veikëjas toks graudus dël viduje vykstanèiøkonfliktø. (Vidiniø þmogaus konfliktø vaizdavimas – irgi vienas ið J.Apuèio kûrybos bruoþø). Gvildá slegia kasdienybës inercija. Darbas kolûkiolaukuose ir buitiniai namø rûpesèiai – ðtai ir visas gyvenimo turinys.Taèiau pagrindinis personaþas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbuir soèiu kàsniu. Gvildþio uþkopimas á kalnelá gali simbolizuoti ir jo noràpakilti virð kasdienybës, pilkos ir slegianèios sielà. Kilnesnio tikslo,gilesnës gyvenimo prasmës troðkimas iðtraukoje suvokiamas ið poetiðkainusakytø traktorininko apmàstymø Kaimo þmogaus buitiniai rûpesèiaivardijami metaforiðkai: ”…krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø
plikus jø maþylius”, “spinduliuoji ðviesas ir spalvas”… Poetiðkaiapibûdintas ir tëvo vaidmuo ðeimos gyvenime: “…jei tavæs nebûtø, suklauptøviskas ant keliø…”. Vadinasi, pabëgti nuo slegianèios kasdienybës nërajokios vilties. Konfliktas neiðsprendþiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu,alksti kaþko, kas paèiam visiðkai neaiðku, daugiau, bet neturi teisëselgtis kitaip, negali pabëgti nuo savæs ir gyvenimo. Taigi tà vakarà Gvildys, kur kas jautresnis pasidarês dël per pietusiðgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos groþio, vakaro ramybës,skaudþiai ilgisi kitokio, graþesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tà vakaràjis susimàsto, pasiþiûri á save ið ðalies, ypaè ið to taðko, kai” vienàkarttavês nebebus”. Ir tada Gvildá, kaip ir daugelá J. Apuèio novelësevaizduojamø kaimieèiø, ima draskyti dvi jëgos: gyvenimo bûdas ir savoveiklos aukðtesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, susàþine. Ypaè stipriai þmogø veikia sàlytis su gamta ir ásiklausymas á save,savo gyvenimo, vidinës bûsenos analizë. Sumaterialëjimas, susmulkëjimasnuaidi kaimiðkos prigimties personaþø sieloje graudþiu liûdesiu, skaudþiaaimana. Tà liûdesá dar labiau stiprina gráþimas mintimis á kasdientolstanèià vaikystê, kuri “persekioja kiekvienà liûdesio ar ilgesiovalandà”. Galbût Gvildþio kopimas á kalnelá irgi gali bûti siejamas suvaikystës prisiminimais: atsigræþi nuo pasiektos gyvenimo aukðtumos ápraeitá ir pamatai ten save. Apie vaikystæ J. Aputis kalba metaforiðkaikaip apie ðaltiná, kuriame netrûksta tyro vandens iðtroðkusiai ðirdþiaipagirdyti. Þmogus, prisiminimø veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”,nekasdieniðkas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiðkas. Iðtrauka baigiama uþuomina apie Sizifo akmená. Ið legendos þinome, kadSizifui sunku ritinti akmená á kalnà, nëra jokios vilties pasiekti kalnovirðûnæ ir baigti kanèias, kasdien vël bûtina pradëti viskà ið naujo. Taipprakeiktas Sizifas. Panaði ir Gvildþio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad irjo vargø kalnelis ne pats aukðèiausias (Ðatrija dunkso tolumoj). Sakinys“bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo þmogauspareigas, atsakomybës supratimà, jo kantrybæ, iðtvermæ ir didþiulæ viltá,kad gal bus kitaip. Novelës epigrafu paimta iðtrauka ið liaudies dainos. Pirmiausia – taiþenklas, paryðkinantis kaimiðkàjà novelës tematikà. Ilgøjø balsiødominavimas leidþia manyti, jog dainuojama tæsiamai, o toks dainavimo bûdasatspindi ilgesingà dvasinæ bûsenà. Tà ilgesá, kaþkoká nerimà, gal irliûdesá nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) þodþiai. Pati totrijø þodþiø junginio prasmë byloja apie nepasitenkinimà esama padëtimi,norà sugráþti ten (pas artimuosius ar á vaikystæ), kur ramu, jauku, kurtikimasi rasti paguodà, uþuovëjà nuo gyvenimo negandø. Taèiau tokialiaudies dainoje pabrëþta liaudies viltis yra visiðkai prieðinga tam, kasGvildþio laukia jo namuose. Vadinasi, nebëra senojo kaimo, senø bendravimotradicijø, senos sampratos apie ðeimà. Senojo kaimo griovimas, jo graþiøjøtradicijø nykimas – viena ið J.Apuèio kûrybos problemø, kuri novelësevaizduojama tiesiogiai arba iðryðkëja ið potekstës, ið atskirø uþuominø.Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apuèio kûrybostematikà, susietà su kûrinio problematika ir nuotaika. Taigi nagrinëtoje novelës “Horizonte bëga ðernai” iðtraukoje atsispindidaugybë J.Apuèio kûrybos bruoþø: polinkis raðyti kaimo tema ir vaizduotinetradicinio þmogaus vidiná konfliktà, meistriðkai analizuoti psichologinæpagrindiniø personaþø bûsenà ir kurti elegiðkà novelës nuotaikà, pabrëþtiþmogaus ryðá su gamta, iðryðkinti iðsilaisvinimo ið kasdienybës idëjà.J.Aputis meistriðkai kuria iðkalbingos tylos, laukimo, neþinios,artëjanèios grësmës nuotaikà. Iðtrauka pilna simboliniø detaliø, uþuominø,kuriø prasmë iðryðkëja ið konteksto arba paliekama paèiam skaitytojuisprêsti.J.Baltruðaitis “Bûties psalmë”
Eilëraðtis gimæs ið gilaus poeto susimàstymo apie egzistencijà,gyvenimo prasmæ. J.Baltruðaièio lyrinis “að” tarsi apþvelgia gyvenimà vienumirksniu: “Todël neliûdëk ramunële, / Kad tu suþydëjus nuvytai”. Kaipviskas ðioje þemëje laikina, nepastovu. Ðiai minèiai pagrásti poetaspasirinko gëlës þiedo mirtá – tai þemiðka realu. Mintis plëtojama màstant filosofiðkiau, vaizdas gilëja: “Neslûgstabûtis ir nesenka…”. Poetas pasirinko kontrastingà komponavimà: gyvenai –nuvytai, gráþimas á bûtá – grimzdimas á jà… Kûrëjo þmogus kalba apie greitàmirtá to, “kas menka”. Jûros vilnys visada pagauna silpnesná. Gyvenimo laikinumà pabrëþia pasirinktas þodþiø pasikartojimas: jispatvirtina suvokimà ( “truks amþius…”, “truks mirksná…”). Treèiasis posmas – eilëraðèio kulminacija. Poeto þmogus màsto apieDievà, þmogaus ir þemës vienybæ. Iðplëtotas meninis vaizdas siejasi suBiblijos motyvais: “ji liepsnà ir dûmus suvienys…”. Taigi þemë gyvybinga,jos galia – þmogus. Puoðnia metafora poetas tai iðsako: “<…> ásakymàruoðæs,/ ne bergþdþias þelmuo vienadienis…”. Þemë – tai sakrali ðventavieta, todël “jo þiedu jos aukuras puoðias…”. Bet þemëje þmogus kenèia. Nuoto neapsaugotas në vienas, todël mes “pasviræ, nuvytæ, nualæ”. Tryspasikartojanèios dalyvinës konstrukcijos, neigimo reikðmæ turintysprieðdëliai pagilina anksèiau iðsakytà mintá. Paskutinës eilutës nuteikiapesimistiðkai: mes gráþtame ten, ið kur atëjome (o gal gráþimas á mirtá yrasavotiðkas mûsø laimëjimas?). Autorius palieka mintá nebaigtà (daugtaðkis). Atsakymo nëra: kiekvienamduota paèiam pamàstyti laikinumà, nepastovumà, laikinybê.
Žmogus novelëje “Polaidis”
Gamta diktuoja þmogui darbus ir ðventes. Senolis Dryþa mistiðkai,paslaptingai, ðventai bendrauja su þeme (“ <…> ginti jà, kaip gina paukðtësavo jauniklius”). Gamtos ir þmogaus sàlytis – tai sàlytis su darbais,kaukais artimaisiais, paèiu savimi. Kodël Juozapas Dryþa pasaulá sudievina?Meilë visam, kas gyva, ûkininkui suteikia dvasios pilnatvæ, harmoningàbûtá. Atiduodamas save þemei (alaus darymas, berþyno prieþiûra, atnaujintikapeliai), þmogus alsuoja, dvasiðkai tobulëja, dvasiðkai augina save.Juozapo Dryþos gyvenimo dvasinës ir moralinës vertybës – tai meilë irprasmingas darbas. Ryðkios tekste emocinës bûsenos (pasigërëjimas,dþiaugsmas). Senojodialogas su namiðkiais “suðiauðtas” rupaus þodþio, ðiurkðtesnio palyginimo,þemiðkø vardaþodþiø… Ðvelnios ir ilgesingos intonacijos pasigirsta, kai autorius iðkasdienybës laiko ir erdvës pereina á jausmø apraðymà ar pasineria á gamtospasaulá. J. Dryþa filosofiðkai màsto apie þemæ, kaip gyvà bûtybæ. Emocingai ir ekspresyviai senolis kreipiasi á þemæ ir jos vaisius (“Aktu juoda, gera kvieèiø þeme!”). Jo siela atvira groþiui, gëriui,neaptemdyta kanèios, skausmo, ûkininkas visà gyvenimà siekë palikti gerødarbø pëdsakus.
A.Ðkëma “Þilvinëëli”
Post modernizmas naujai áprasmina þinomà mità ir átraukia á mûsøepochos dvasiná kontekstà. Novelë pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikosdidmiesèio erdvëje. Mirtis atëjo netikëtai, kaip daþnai atsitinka XX a.,katastrofø epochoje. “Jo þmona neverkë. Èia negalima rodyti jausmø. Èiavisi uþsidëjæ kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas.Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame josdvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukë ryðio, o gyvenimas tapovargana egzistencija. A.Ðkëma mëgsta mozaikinæ kompozicijà: autoriuspateikia sàmonës ir pasàmonës procesus, ávairias asociacijas (taipsichologinio modernizmo bruoþas). Vienatvës problema – svarbiausiojinovelës problema. Dëmesys sutelkiamas á trapø vidiná moters pasaulá.A.Ðkëmos kûrybos þmogus daþnai suskilæs á keletà personaþø, kurie gyvenaskirtingose erdvëse, tikrovëje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje.Penktoje dalyje tikrovë traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulisvirsta realiu. Vyras vaizduotëje virsta pasakos Þilvinu. Septintoje dalyjekrikðèioniðkasis Dievas susipykês su Rytø religijos vaizdiniais. Miestosumaiðtis atgrasi. Èia þmonës lyg ûþianti srovë nuteka á poþeminæ skylæ…Vadinasi, esi tik laðas! Devintoji dalis poetiðka. Èia meldþiamasi uþ du:“Duokite mudviem”. Taèiau gráþimas á Rojø – á praeitá – yra neámanomas. Yratik pragaras. Skamba Faustos sandëris su Mefistofeliu: “Lëktuvai krinta,sprogsta bombos…”. Tokia ðiurpi XX a. realybë – pragaras þemëje. Meilë galëtø iðgelbëti pasaulá, Jà ir jos Þilvinà, bet pasaulis jaupasiraðë sutartá su Mefistu. Vaizduotë vël graþina jaunystæ á namus. Vël,kaip ir pradþioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas graþu, amþina,prasminga, yra gimæ ið meilës: ir “plonutëliai mezginiai”, ir “iðdroþinëtiKristûs”…
Lietuviø partizanø dainos
Sunkiais pokario kovø metais partizanø dainas dainavo ne tikrezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos ið lûpø á lûpas,klajojo rankraðtiniais nuoraðais. Daugiausiai tai buvo anonimiðki kûriniai,tik kai kurie pasiraðyti slapyvardþiais. Juos kûrë ypatinga jaunimo dalis –idealistai. Jø posmai gimë ne patogiame kambaryje, ant raðomøjø stalø, osiauèiant darganoms, pasidëjus lapelá ant ðautuvo buoþës, slepiantisþeminëje, klausantis mirties alsavimo. Ne visi jie buvo poetai, bet kûrë dainas, kad lengviau bûtø iðtverti.Todël ðie kûrinëliai dideliu meniðkumu nepasiþymi. Jie primena liaudiesdainas tiek savo tematika, tiek savo menine iðraiðka. Kaip pavyzdys galëtøbûti “Suðaudytos dainos”. Jose iðdainuojama meilë Tëvynei, artimiesiems,atsisveikinimo graudulys, namø bei mylimøjø þmoniø ilgesys, mirtiesnuojauta. Ðiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys: Ir kada þemelë bus nuo kraujo soti, Ir kada sugráði tu su þirgeliu, Atneðiu vandens tau moliniam àsoty, Duosiu nusiðluostyt rankðluosèiu dailiu. Ypaè daþnas dainose gráþimo motyvas. Lyrinis “að” lygina save supaukðèiais. Bet jie yra laimingesni: iðlëks ir vël sugráð. O apie savesako: Neþinau tik að, motule, Ar pabelsiu á duris. O jeigu ir gráð, nebebus kam durø atidaryti, niekas nelauks prievarteliø, veltui vardà ðauktø, nes motinëlë toli, Urale, o tëtis ðaltuoskapuos. Retoriniais klausimais iðsakomas skundas ir skausmas (“Kasnuvargusá paguos? Kas dainelæ padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose,ðiuose kûriniuose gausu deminutyvø, epitetø. Daþni ávaizdþiai rûtos,þirgelio, paukðèiø… Visa tai dainoms suteikia nuoðirdumo, paprastumo,sukelia graudulá, kad prabëgs graþios jaunystës dienos, o ðirdá pasilikstik skriauda.
Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane
“Meisteris ir sûnûs”
P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sûnûs” – tai linksma knyga apie kaimoamatininkus, du gerus draugus meisterá Deveikà ir siuvëjà Krizà. Jiemsbûdingos geriausios liaudies savybës: ðviesus, optimistiðkas poþiûris ágyvenimà, linksmumas, kûrybiðkumas, nagingumas, kova uþ laisvæ, neapykantaprispaudëjams. Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visà sielà ádedadroþdamas kryþius, margàsias skrynias, lazdas ir kitkà. Nuo kitø amatininkøskiriasi kûrybiðkumu, gebëjimu daryti graþius daiktus. Deveikai darbas –tai kûryba, daþnai ir pinigø neima, svarbiausia jam, kad kûriniai teiktøþmonëms dþiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buièiai reikalingus daiktus,bet ir tokius, kuriø sumanymas kyla ið svajoniø, fantazijos (pvz., pagaminapaukðtá). Moka prakalbinti medá, ákvëpti jam gyvybës: “Nepajunti – ið podrûþliø, ið medþio ðerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiaujuda pirðtai”. Taip gimsta dievukø, kareiviø, þvejø figûros. Stoviapylinkëje jo darbo kryþiai ir dþiugina þmones. Tai tikras kûrëjas. “Jo netðirdis sudreba, kai paima berþo ar liepos gabalà. Jis ilgai ðildo medárankose, o jo pirðtai taip ir nieþti kà nors iðdroþti”. LaimingiausiasDeveika, kai jam pasiseka darbas. Ypaè pavyko lazdas iðdroþti! Rangosigyvatës, raguotasis ðëtoniðkà snuká rodo, ávairûs paukðèiai tarytum gyvi.Ant lazdø sutupdë pusæ rojaus ir pusæ pragaro gyventojø. Kûryba –prasmingiausia gyvenimo dalis. Taèiau Deveika negali kurti uþsakytas. Kûriniai gimsta tik tada, kai jokrûtinæ kaþkas “kelia”. Kai meisterá apima ákvëpimas, jo niekas nematodaugelá dienø. Kartais net namus palieka, norëdamas pabëgti nuo alinanèioskasdienybës, kur jo nesupranta, taèiau pareiga uþdirbti duonà gràþinaatgal. Taigi kûrëjas patiria nemaþai prieðtaravimø tarp menininko polëkiøir ðiurkðèios realybës. Meisteris labai mëgsta pabuvoti gamtoje, ypaè sekmadieniais. Jos groþisskatina kurti. Galvoje jam kyla ávairiausiø minèiø, ir diskutuoja su krizuapie gyvenimà, laimæ. Meisteris þmogaus laimæ lygina su paukðèiais: “Matjie be vargo sukinëjasi. Jeigu þmogus kada nors bus toks – vot tai buslaisvas”. Paukðtis – vienas jo kûrybos simboliø. Deveika mëgsta bendrauti. Praeidamas pro þmones kiekvienà uþkalbins:vienà paglostys, kità ugnies pypkei prisidegti papraðys, mergaitespaerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraðirdis: slaugo sumuðtàdraugà Krizà, labai liûdi jam mirus, “net saulë darosi tamsi”. Deveika – tai vienas poetiðkiausiø P.Cvirkos herojø. Jo paveiksluraðytojas atskleidë þmogaus dvasiná tvirtumà, atsparumà, kûrybingumà irmokëjimà juoktis.
Lietuva iðeivijos poezijoje
Iðeivijos poetai – tai B.Brazdþionis, J.Aistis ir kiti. Bûdami toli nuoLietuvos, jie jautësi lyg tremtiniai ir raðë eilëraðèius, pilnus meilës irilgesio Tëvynei. B.Brazdþionio eilëraðtyje “Auka” Lietuva vaizduojama lyg tolima,nepasiekiama vizija. Jo gimtinë ten, kur “balta palinkusi tëvø obels ðaka”.Lyriniam subjektui be jos troðku èia, uþ okeano. Graudu, kad “dienøpakrantës” vis tolsta. Kitame eilëraðtyje “Ðaukiu að tautà” poetas matoLietuvà uþguità, paniekintà, “blaðkomà it rudenio lapus” ir ðaukia “lietuváburtis prie lietuvio”, pamirðti kerðtà, kad ðis nekristø ant vaikø. Tiktada tauta iðliks. J. Aisèio “Vienas kraujo laðas” – miniatiûrinis eilëraðtis, kuriopagrindinë mintis – skausmas dël neávykdytos pareigos tëvynei. Atrodo, tiekmaþai tereikëjo: tik vieno kraujo laðo, tik vieno þodþio. Tai pasiaukojimoávaizdþiai. Nors visi þadëjo mirti uþ Tëvynæ, bet liko tik paþadai…Eilëraðèiu “Tu vis” poetas kreipiasi á Lietuvà, tokià iðdidþià, kupinàvilties. Jis tiki, kad ateis diena, kada Tëvynë atgims. Tai nusakytapalyginimu: ateitis “kaip kriðtolas tyriausias”. K.Bradûnas ðià mintá tarytum pratæsia eilëraðtyje “Apeigos tautosðventëje”. Poetas lyg stebuklo laukia tautos prisikëlimo ir dþiaugiasi, kad
Lietuva “kyla ið liepsnos ir pelenø”. Ten ðlama tëviðkës sodai, þvaigþdësklausosi þemës dainos. Garsi Lietuva savo praeitimi, kur “miega ðventiàþuolai”. Ir atsiranda netikëtas prisipaþinimas: “Kaip gera…”. Gera, kadyra tokia ðalis ten, vësioj, begalinëj ðiaurëj. Eilëraðtis “Pakeliui” – tai apibendrinimas visø iðeivijos poetøgyvenimo. Juos likimas lyg þolæ iðrovë, bet liko ðaknys ten, Lietuvoje, kursugráþt ir aklas kelià þino.K.Binkis “Atþalynas”
K. Binkio “Atþalynas” – tai drama apie moksleiviø gyvenimà. Pagrindiniskonfliktas – tai doro, neturtingo jaunuolio susidûrimas su jam svetimamiesèioniðka aplinka. Kûrinys turëjo ir tebeturi didþiulá pasisekimà, nesdramaturgas atskleidë tikràsias ir tariamàsias vertybes. Jau pavadinimas“Atþalynas” reiðkia autoriaus ðviesø poþiûrá á jaunuomenæ. Raðytojas tiki,kad jaunoji karta bus tokia, kokie jos pagrindiniai herojai Petras irJasius. Ðiais paveikslais autorius ir atskleidþia tikràsias vertybes:pagarbà darbui ir paprastam darbo þmogui, mokslo vertæ, tikrosios garbës irdraugystës supratimà, sugebëjimà pasiaukoti. Petras – tai naðlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dëdæ inþinieriø irdraugauja su neturtingo kupriaus sûnumi Jasiumi – gabiu, darbðèiujaunuoliu, svajojanèiu apie lëktuvus. Dingus auklëtojo 100 litø, Petras,norëdamas iðgelbëti apkaltintà draugà ir klasës garbæ, netikëtaiprisipaþásta paëmæs pinigus. Po ðio ávykio dëdë já iðvaro ið namø. Vaikinàpriglaudþia siuvëjas Þiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiðkai. Petrasásitikinæs, kad kiekvienas darbas yra graþus, kad “mokslas kaip vanduo,kaip oras turi bûti visiems… Mokslas privalo ne pelnà, bet ðviesà þmoguiteikti”. Jis kuklus, santûrus, nes niekam apie savo poelgá nesako.Paaiðkëjus, kad jis nekaltas, nesijauèia didvyris. Jaunuolio manymu, visa,kas daroma ið ásitikinimø, yra paprasta, o ne herojiðka. Jo poelgis – taitikrosios draugystës ir tikrojo taurumo pavyzdys. Á Petrà panaðus Jasius, kuris labai sunkiai gyvena, bet siekia mokslo,turi svajonæ, yra geras draugas. Sunkià valandà Petrui padeda ir Aldona (jiatsiunèia laiðkelá: að netikiu). Auklëtojas Tijûnas myli savo mokinius,jiems padeda (net ir Petrui po tariamos vagystës). Bet daugiausiai Petruipadeda gerasis siuvëjas Þiogas, nepabûgæs priimti “vagies”. Autorius, parodydamas Keraièiø ðeimà, atskleidë tariamàsias vertybes.Tai tikra miesèioniðka ðeima: jie nemoka gerbto doro, darbðtaus þmogaus, nënemano ginti pakliuvusio á bëdà Petro. Keraitienë, Petro dëdienë, tipiðkaponiutë, kuriai svarbiausia “gero tono” vadovëliai, prancûziðka pudra,tarnaitës. Stebisi, kad neturtingieji siekia mokslo (“Pramoktø amato – irgyventø sau”). Skuba pasmerkti Petrà, sakydama: “Vagis mano ðeimos þidinioslenksèio daugiau neperþengs”. Taèiau, iðaiðkëjus nekaltumui, noripasidalinti garbe. Ji þmones vertina tik pagal turtà ir kilmæ, todël, josmanymu, Jasius negali bûti Petro draugas, nes jo tëvas batsiuvys, osûnënui atsisakius gráþti pas dëdæ su panieka mesteli: “Kriauèius buvai,kriauèius ir liksi”. Vis dëlto dramoje laimi þmoniðkumas. Tariamas vertybes áveikia tikros.
J.Gruðas “Herkus Mantas”
“Herkus Mantas” – tai istorinë tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a.prûsø kovos su kryþiuoèiais. Siuþeto pagrindas – garsus 1260-1274 metøManto vadovaujamas sukilimas. Sprendþiamos visais laikais aktualiosproblemos: pasiaukojimas dël Tëvynës, tautos ir asmenybës laisvë, tauraus,humaniðko þmogaus likimas. Tragedijoje susiduria dvi jëgos: viduramþiø tamsa ir ðviesûs,patriotiniai idealai. Ðiø jëgø kova gana sudëtinga. Prûsai gina savo laisvæ(tai kilnûs siekiai), bet jie tamsûs, prietaringi, iðtikimi protëviøpaproèiams. Tai ardo prûsø vienybæ ir iðduoda tautà prieðams. Tautos tragedijà skaudþiausiai iðgyvena jos vadas Mantas. Vis gilëjaprieðtaravimai tarp Manto ir prûsø. Jau pirmame veiksme Mantas susikertasu genties vadu – vitingu Samiliu, kuris ðiurkðèiai, neteisingai, elgiasisu kariais (ðeimynykðèiais), tesirûpina iðsaugoti savo tautà. Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaðtrëja, nes atbëga áprûsus Manto suþadëtinë Kristina, bet ji vokietë, ir vitingai draudþia jàvesti, nors jiedu jau turi sûnø. Kituose veiksmuose átampa dar padidëja, kai prûsai ant lauþo sudeginabuvusá Manto mokytojà Hirchalsà. Mantas, nenorëdamas sugriauti prûsøvienybës, ryþtasi ðiai aukai. Taèiau vienybës iðsaugoti nepavyksta. Samilisiðduoda Mantà kryþiuoèiams. Gudrumu iðtrûkæs ið nelaisvës Herkus nerandaKristinos (jà sudegino prûsai). Paskutinë vado mintis pasiekti asmeninælaimæ, iðplëðti tautà ið tamsos þlunga. Bet meilë tëvø þemei stipresnë uþviskà. Ir jis, uþgniauþæs sielvartà, veda prûsus á kovà su kryþiuoèiais.Taip baigiasi tragedija. Mantas – tragiðka asmenybë. Jis puikus karo vadas, su juo prûsai laimivisus mûðius, bet nepajëgia áveikti prûsø atsilikimo, tamsumo (belaisviusaukoja dievams, kai trûksta artojø; sudegina laivà dievø garbei, o jisreikalingas kovai; susidegina Koltis, o buvo puikus genties vadas…). Mantassupranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus þmones, pasmerkta praþûèiai.Prieð jà sukils visa Europa. Bet prûsai (net vitingai) to nesupranta.Nepajëgia iðgelbëti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepiatraukti burtus. Kovoja prieð luominæ nelygybæ, nes tik laisvas þmogus galinarsiai ginti tëvynæ, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninës laimës– nori vesti Kristinà, bet vitingai draudþia. Myli sûnø, bet negalinutraukti Karaliauèiaus apsupimo ir iðgelbëti berniukà nuo bado ir mirties,nes kariauja uþ Prûsijos laisvæ, o ne uþ savo ðeimà. Nori iðsaugotiasmeninæ laimæ, bet Kristinà sudegina prûsai, uþ kuriø laimæ jis kovoja. Irkam tada atkerðyti uþ þmonà? Argi savo tautai? Èia ir glûdi Mantotragedija: jis vadovauja prûsams, bet priverstas kovoti prieð prûsø tamsumàir jø atsilikimà.
J.Aputis “Erèia kur gaivus vanduo”
J.Apuèio novelës “Erèia kur gaivus vanduo” tema – iðsiskyrimograudulys. Iðsiskyrimas yra skausmingas, nes skirtis tenka tiems, kuriøgyvenimas glaudþiai susijæs. Kokia ðio pavadinimo prasmë, sunku tiksliai pasakyti. Tiesiogiai“erèia” reiðkia “tuðèià vietà, aikðtê, iðkirstà laukymê”. Novelëjeapraðyta, kaip juodo miðko viduryje buvo iðkirsta kvadratinë erèia. Dabarten stovi vieniða sodyba, joje gyvena ne tik þmonës (tëvai ir dvidukterys), bet ir gyvuliai (ðuniukas, karvë, viðtos), ðlama trys àþuolai,auga vyðnios, yra uþtvanka, lieptas, raudonø dobilø laukas. Viskas taipparasta, bet kartu ir brangu, nes mergina iðvyksta. Nors retsykiais gráð,bet “nebegalima iðvaþiavus sugráþti taip pat”. Ðis tylus, graudusatsiskyrimas verèia manyti, kad erèia – tai tikriausiai tëviðkë, ta vieta,kur semiamës dvasios stiprybës kaip gaivaus vandens. Iðvykti vyriausiajai labai sunku. Visi tà dienà elgiasi neáprastai:motina neðiojasi dukros iðaugtinæ suknelæ, tëvas sëdi po àþuolu, seserysmaudosi, bet didþioji beveik nebendrauja su maþàja. Niekas nenori kalbëtiapie iðsiskyrimà. Bet tyla visus slegia. Merginai iðvaþiuojant á miestàmokytis, neþinomas gyvenimas kelia virpulá. Ji jauèia, kad negalësatitrûkti nuo namø, kad ta tyli erèia, metams bëgant, jà trauks vis labiauir labiau. Tokiu bûdu iðryðkëja pagrindinë mintis – sunku iðvaþiuoti iðnamø, tik netekimai mus iðmoko vertinti tai, kà turime.
Moteris Žemaitës apsakyme “Marti”
Apsakyme “Marti” Žemaitë vaizduoja moters beteisiðkumà pobaudþiaviniamekaime. Ði tema atskleista Katrës ir senosios Vingienës paveikslais. Abimoterys savaip gyvenimo nuskriaustos. Pirmoji priversta iðtekëti uþnemylimo vyro, tuoj po vestuviø supranta, kas jos laukia naujoje vietoje.Tik priekaiðtai ir patyèios. Antroji taip pat kenèia despoto vyropriespaudà, bet jos likimas ne toks skaudus. Dvi moterys – du likimai. Bet skiriasi ne tik likimai. Raðytoja parodo, kokie kontrastingi jøcharakteriai, kaip skirtingai jos kalba ir elgiasi. Në vieno karto Katrë neiðgirsta ið savo uoðvës ðvelnaus, paguodþianèioþodþio. Vingienës kalba ðiurkðti, grubi. Ji iðvadina marèià pajuodële,didnose, tingine. Visai kitokia Katrë. Ji ðvelni, mandagi, paslaugi. Pirmàjá rytà povestuviø ðiurkðèiai aprëkta, marti mandagiai atsipraðo: “Dovanok, mamulële,uþ mano atsikëlimà netikru laiku”. Vingienës þodþius lydi darbai. Kaipþiauriai ji pasielgia su vargðu piemenuku! Tik tûþminga, kietaðirdë moteristaip gali pasielgti. Tuo tarpu Katrës ðirdis kupina gailesèio ir uþuojautos. Jai gaila netik nuskriausto piemenuko. Ji net jauèia Vingienê, vestuviø rytà pamaèiusi,kaip ði vargiai miegojo, “galvà ant þidinio padëjusi”. Susirgus Katrei, anyta maþai tekreipia dëmesio á jà, “giltiniø popûèiuiðvadinta, net arbatos iðvirti nenori, tik siurbsto degtinê ir “þadëtosiosvalandëlës” laukia”. Atrodo, kad jos krûtinëje – ne ðirdis, o ðaltas akmuo.Kito nelaimë jos nejaudina. O Katrei abejingumas svetimas. Ji ilgisi meilës, ðilumos, su grauduliuprisimena paliktus namus ir artimuosius: “Bevelyèiau varlele ðokavusi, nekotokiø beðirdþiø nagus pakliuvusi… Eisiu prie tëveliø, apkabinsiu kojeles,be nepriglaus mane, be nepasigailës…”. Labai ryðkus senosios Vingienës bruoþas – nevalyvumas. Namuosedidþiausia netvarka (net vestuvëms neapsikuopë), Jonuko marðkiniai “ðunsneperkandami, pernai skalbti”. Katrei papraðius Jonà nupirkti turgujemuilo, uoðvë piktai atrëþë, kad amþiø baigia nugyventi be muilø. Tik labaididelë tinginë gali taip gyventi. Katrë ir ðiuo atþvilgiu didþiausia anytos prieðingybë. Ji visada ðvari,tvarkinga, “kaip ið pieno plaukusi”. Net Vingiø “kiaulininkà” aptvarkë:“Indai surikiuoti á kertes… Lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, …keliomis rûtø ðakelëmis apkaiðyti, asla sausa”. Darbðtumas – patraukliausias Katrës bruoþas. Ir namuose, ir ðienapjûtësmetu, ir rudená matome jà pluðanèià, dar ir Vingius raginanèià dirbti. Kontrastingais Katrës ir Vingienës paveikslais Þemaitë smerkëapsileidimà, tingëjimà, neþmoniðkumà ir aukðtino ðviesius lietuvës motersbruoþus.
V.Krëvë “Skerdþius”
Pagrindinio veikëjo charakteristika
V.Krëvë apsakyme “Skerdþius” sukûrë ðviesø Lapino paveikslà. Tai ðimtametis skerdþius, tikras Lietuvos giriø gyventojas. Jau paèiojeapsakymo pradþioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ði paralelë tæsiasiper visà kûriná. Jei liepoj “þvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungësdaþnai graso ievai, ir strazdas ðvirkðtauja…”, tai ten, kur skerdþiuspasirodo, “ðunys pjaunasi, kaimo vaikai rëkauja”. Linksmai ðlamëjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dûminë jopirkelë, nors neturi senelis jokio turto, nors þmonës mëgsta ið jopasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikás savimi, kupinas gyvenimodþiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas. Skerdþius su nepaprasta meile kalba apie miðkà: “Vël kaip gali bûtogera, kur nëra miðko! Be miðko suskursta þmogus”. Jo kalboje daugybëvaizdingø veiksmaþodþiø, taikliø sinonimø, kuriuos ne be reikalo autoriusádeda á senuko lûpas. Tik senasis Lapinas, daugelá metø praleidæs miðkuoseganydamas gyvulius, gali girdëti, kaip “kuoja paðvokðèia ir epuðë lapaispaskambina, ir eglë pasiûbuoja, ir berþelis, kasas taisydamas, pakuðta”.Ypaè meilë gamtai iðryðkëja ginant liepà. Gailisi senelis ne tik liepos,kurià þada nukirsti, bet ir naikinamø miðkø. Lapinas – tai tiesiog vaikðèiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai,kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakø pasaulio nuotikrovës. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medþiuosevaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo,apie miðkinius, kurie þmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovæ vispagràþindamas, kai girdavo galingus þmones, kurie nei vilkø, nei miðkønebijodavæ. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleistibijodavæ. Sunku skerdþiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis,bet pramanytus dalykus taip átikinamai pasakodavo, kad suvedþiodavo ne tikvaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiðka pramoga: “linksmas tokiaisatvejais bûdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”. Skerdþius yra geraðirdis. Jo pagrindinis moralinis principas – þmogusprivalo bûti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo patiesgyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganytigyvulius, neleidþia jø vaikyti, muðti. Jo nuoðirdumas ir gerumas siejasi sudarbðtumu. Vienai moterëlei vantà parneða, kitai – vaistaþoliø parenka,treèiai – ðluotà suriða. Vaikams iðdroþinëja lazdeliø, dûdeliø iðsuka iðkarklø, kartais padovanoja rëknæ ar aukðliukà. Atëjus þiemai, Lapinasmegzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Ið vardo jis yra katalikas,bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Þolë jam – ðventa Dievodovana, liepa – “dievulio ir maþø paukðteliø”.
Lietuviø liaudies pasakos, jø analizë
Didþiausià lietuviø liaudies pasakojamosios tautosakos dalá sudaropasakos. Tai pasakomieji fantastiniai kûriniai, kuriø svarbiausias bruoþasyra meninë iðmonë. Lietuviø liaudies pasakos þanriniu atþvilgiu labaiávairios: tai þvëriø, legendø, kvailo velnio, juokø, formuliø, melø,stebuklø pasakos. Jos skiriasi veikëjais ir kompozicija, temomis irstiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yrapramanyta, netikra. Žvëriø pasakø pagrindiniai veikëjai yra þvërys, gyvuliai, paukðèiai,retkarèiais þuvys, ropliai, vabzdþiai, medþiai, grybai, kai kada ðalia jø –ir þmonës. Paèiais seniausiais laikais ðios pasakos priklausë mitams, buvoðventos. O vëlesniais laikais á gyvûnus nebuvo þiûrima kaip á ðventusgyvius, todël imta pasakoti juokingus jø nuotykius. Maþiausiai nuo tikrovës nutolusios juokø pasakos, kuriose daþnaiiðjuokiamos ávairios þmoniø ydos: kvailumas, tingumas, melagystës,pasipûtimas ir t.t. Vaizduojamas tarsi realus tikroviðkas pasaulis, jobuitis, tik patys ávykiai tokie absurdiðki, visa pramanyta, netikra, kaipir turi bûti pasakoje. Paèios originaliausios ir ádomiausios yra stebuklø paskos. Pasaulyje jøpriraðyta ðimtai tûkstanèiø, taèiau siuþetø tipø Europos, ið dalies irAzijos tautø folklore yra tik apie porà ðimtø. Pagal siuþetà sàlygiðkaiiðskiriamos trys pasakø grupës: pasakojama apie susidûrimus suantgamtiniais prieðais (slibinu, ragana…), apie vedybas su nepaprastoskilmës þmona (gulbe, varle…) ar vyru (þalèiu, gaidþiu…), apie sunkiusuþdavinius ir nepaprastus pagalbininkus. Savièiausios lietuviø liaudies pasakos yra “Eglë þalèiø karalienë”,“Sigutë”, “Dvylika broliø, juodvarniais lakstanèiø”, “Devyni broliai irsesuo Elenytë” ir t.t. Jose yra uþkoduotos mûsø senoliø elgesio prasmës,poþiûris á gyvenimà ir t.t. Pasiþiûrëkime, kas gi svarbiausia, mokslininkø
V.Kropo, B.Serbelytës, S.Matulaitienës nuomone, pasakose. Pasakos parodo, kad tam tikromis aplinkybëmis þmonës elgiasi teisingaiar neteisingai. Geras ar blogas elgesys – sprendþiama ið rezultatø.Svarbiausias skiriamasis þanrinës stebuklinës pasakos bruoþas yrakompozicija: pasaka daþniausiai prasideda trûkumo glaustu apraðymu, toliaukova su antipodu (antiherojus) siekiant tikslo ir trûkumo paðalinimo.Kompozicijos centras – herojaus iðbandymø sistema: pirmiausiai patikrinamosjo asmeninës savybës, elgesio normos. Tolesni iðbandymai vis sunkesni,paskutinis yra lemiamas ir sunkiausias, taèiau herojus trûkumà paðalina.Savita stebuklinës pasakos erdvë- du skirtingi pasauliai: herojaus namai(“savas”) ir antipodo veiklos laukas (“svetimas”). Tiesa, ðios erdvëskartais sutampa, kai herojus su prieðininku gyvena drauge (naðlaitë irpamotë ragana). Savo erdvëje herojus saugus, o svetimoje arba bûnant suprieðininkais po vienu stogu jam gresia ávairûs pavojai: gali nuþudyti,uþburti, atimti vertybes, atskirti nuo brangiausiø þmoniø ir t.t. Svetimøjøpasaulis – tai utopinë erdvë, mitiniø bûtybiø buveinë, kuri daþniausiaiesti uþ tam tikros ribos: uþ miðko, lauko, upës, jûros, o tamsiu paros metu(ypaè vidurnaktá) – pirtis, jauja, negyvenama troba. Tarp dviejø pasauliø –savo ir svetimo – esti pereinamoji teritorija. Tai giria, þydinti pieva.Ðioje erdvëje vyksta herojaus iðbandymai. Stebukliniø pasakø veikëjusgalima suskirstytu á tris grupes: 1) herojus ir jo artimieji, 2) antipodasir jo artimieji, 3)neutralûs veikëjai. Pagrindinis pasakos veikëjas,atlikæs pirmàjà uþduotá, tampa herojumi. Uþduotys ávairios: vienomistikrinami gebëjimai, kitomis – jëga, gudrumas ir t.t. Jas gali skirtiantipodas, herojaus artimieji, pats herojus (dvylikos broliø sesuopasisiuva marðkinius). Herojus yra silpnesnis uþ prieðininkà, bet didesniointelekto, doras (pvz., pasidalija duonos riekele, teisingai paskirstogrobá ir t.t.). Atlikæs pirmàjá iðbandymà, jis ágyja stebuklingà daiktà,kuriuo naudodamasis áveikia sudëtingas kliûtis. Herojus laimi, kai klausoprotingø patarimø, teisingai elgiasi. Jo nesëkmës – klaidø rezultatas(nesilaikë draudimo, paproèiø, elgesio normø ir pan.). Keblioje situacijojeherojø gelbsti atsitiktinai sutiktos stebuklingos bûtybës, daþniausiaiseneliai, atsiskyrëliai. Ðie neutralûs veikëjai pataria, dovanojastebuklingus daiktus. Dovanotojai – þmogaus iðmintingumà liudijantysasmenys. Ðiose pasakose esti ir pagalbininkas. Juo yra paukðtis, gyvulys,þmogus. Personaþas, su kuriuo herojus kovoja, siekdamas tikslo, vadinamasantipodu (antiherojumi). Teritorijos ir giminës poþiûriu tai visiðkaisvetima bûtybë, nors gali gyventi vienoje ðeimoje su herojumi (ragana).Antipodo pavyzdþiu mokoma, kaip vienu ar kitu atveju nedera elgtis. Taigi þymaus pasakø tyrinëtojo V.Kropo nuomone, visos stebuklinëspasakos panaðios veiksmo grandimis, veikëjø poelgiais.Gamta ir þmogus K.Donelaièio “Metuose”
Taigi matai, kaip þmogiðkasis trumpintelis amþis
Žydinèiom ir krintanèioms prilygsta þolelëms. K.Donelaitis Poemà “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybës”, “Vasarosdarbai”, “Rudens gërybës”, “Þiemos rûpesèiai”. Per keturis metø laikusatskleidþiamas bûrø gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, iðskyrus“Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiðkai áprasminaþmogaus gyvenimà. “Metai” – nëra gamtinë poema. Èia vaizduojamas maþasgamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo þmogausnepriklauso. Tai atskiras, dinamiðkas pasaulis. Kitimai vyksta cikliðkai,todël viskas vis pasikartoja: kiekvienà pavasará saulelë “budina svietà”,rudená “nuo mûsø atstodama ritas”… Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvosbûtybës, panaðios á þmones. Toks supratimas atsirado ið bûriðkøjøK.Donelaièio kûrybos pagrindø. Bûrui gamta atrodo gyva: laukai ledaisuþsiklojæ miega, þemë rudená ámurusi verkia, laukus glosto drungni orai.Pagrindinë gamtos jëga – saulë: ji pradeda amþinàjá þmogaus ir gamtosjudëjimo ratà. Pavasará ji lyg motina paþadina visus gyvenimui, dþiaugsmui,juokdamasi pargriauna þiemos darbus ir ðalèio “pramones”; vasarà ji, antdangaus sëdëdama, þaidþia, o rudená “savo spindulá slepia”. Taigi saulelë,beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Bûrà nuolat supa gamta, nuo jospriklausomas. Nuo gamtos permainø priklauso jo darbai, pats gyvenimobûdas. Þmogus jauèia gamtoje tà paèià gyvybinê jëgà, kaip ir savyje, todëlsuvokia save kaip dalelæ gamtos. Gamta já skatina á darbà: pavasará gandrastaiso lizdà, ir þmogus raginamas rûpintis savo bûstu, kurmiai, vartydamiþemæ, ragina sëti darþoves, “ðienaut jau putpela ðaukia”. K.Donelaitis –bûrø nuotaikø, paþiûrø reiðkëjas, gamtà irgi vaizduoja lyriðkai: jadþiaugiasi, gërisi. Daþnai filosofiðkai apmàstomas Dievo sutverto pasauliotobulumas, þmogaus bûties dramatiðkumas ir trapumas. Þmogaus palyginimas suaugalu: pumpuras – þiedas – vaisius – mirimas. Taèiau þmogus paguodþiamas,primenant, kad “perþydëjæs ir nusirëdæs, / uþaugin vaisius ir amþá savopabaigia”. Epiðkiausia poemos dalis yra “Rudenio gërybës”. Rudens peizaþasþadina minorinæ nuotaikà. Purvyno, darganø fone (“Ratas ant aðiesbraðkëdamas sukasi sunkiai / Irgi þemes bjaurias iðplëðdamas teðkinaðmotais”) iðkyla pavasario dienø pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiðkas,nuolat kintantis. K.Donelaitis mëgsta eiti nuo visumos prie detaliøvaizdingumo. Kiekvienos dalies peizaþas – áþanga á bûrø gyvenimà, jødarbus, t.y. ávadas á tai, kas bus toje dalyje apraðoma. Tokios áþangossukelia nuotaikà, atitinkamai nuteikia skaitytojà. Pvz.: pavasará –linksma, rudená – liûdna nuotaika. Daugiausiai dëmesio skiriama pavasariui,nes tai gyvybës pradþios, atsinaujinimo laikas, maþiausiai – vasarai. Nëratapybiðkumo, bet gausu dinamiðkø vaizdø, atkuriami net garsai. Ðtai kokiosáspûdingos rudeniðkos aliteracijos: Vyþos su blogais sopagais vandená siurbia Ir bjaurius purvus kaip teðlà mindami minko. Kiekvienas metø laikas – alegoriðkas þmogaus gyvenimo tarpsnis(pavasaris – vaikystë, vasara – jaunystë, ruduo – subrendimo metas, þiema –senatvë). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas ið esmësnesiskiria nuo bûrø, taèiau ðie vaizdai lyriniai ir pamokantys.
Miðkas ir lietuvis A.Baranausko “Anykðèiø ðilelyje”
Lietuviø poezijà kûrë þmonës, iðëjæ
Ið gamtos, ið giriø, ið dûminiø pirkiø… S.Geda Savo ðedevrà – “Anykðèiø ðilelá” – A.Baranauskas paraðë per dvejasatostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiðkas: pavaizduotimiðkà, kurio jau nebëra. Gamtos tema visame kûrinyje persipina su gimtojokraðto, su baudþiavinio iðnaudojimo ir carinës priespaudos naðtà velkanèioliaudies þmogaus tema. Poema prasideda elegiðka, raudas primenanèialietuvio aimana dël iðnaikinto ðilo, dël niokojamos Lietuvos:
Kalnai kelmuoti, pakalnës nuplikæ!
Kas jûsø groþei senobinei tiki? Kur toj puikybë jûsø pasidëjo? Poetiðkas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykiànuotaikà, bet ir liaudies þmogaus sielvartà, skausmà dël iðnaikinto miðko.
Skujom, ðakelëm ir ðiðkom nuklotà
Kepina saulë nenaudingà plotà, Á kurá þiûrint taip neramu regis. Lyg tartum rûmas suiræs, nudegæs, Lyg kokio miesto iðgriûvus pustynë, Lyg kokio raisto apsvilus kemsynë!.. Visoje poemoje ryðkus liaudies þmogaus dvasinio pasaulio ir gamtosryðys. Panoramiðkai apþvelgti metø laikai, epochø kaita, dramatiðkiistorijos posûkiai. Kaip ryðkus dþiaugsmo ir ðviesos kontrastas iðsiliejadidþioji kûrinio dalis nuotaikingais liaudies þmogaus prisiminimais apiesenovës Lietuvà, iðtekines girias: “Miðkan, bûdavo, eini – tai net akáveria, / Vat taip linksmina dûðià, uþu ðirdies tveria…”. Dabarties plikiemskalnams prieðpastatomas senovës didþiø ir graþiø giriø vaizdas – su jøspalvomis ir kvapais, su jø garsais ir neáprasta tyla. Liaudies þmogus tikir gali pamatyti tokias margaspalves grybø ðeimynas, uogienojus, medþius.Èia viskas sugyvinta, tarsi primena valstieèio neámantrø gyvenimo bûdà:minkðtuèiukai samanø patalai priglaudþia uogienojus, “voveruðkø leikelës …sarmatlyvai kyðo”. Èia ir valstieèio daina apie baravykà – “grybøpulkaunykà”. Nuo liaudies pasaulëjautos neatskiriami ir medþiø vaizdai.Todël ið lietuviø liaudies pasakø ir Eglës, þalèiø karalienës, epuðës,àþuolo, uosio aimana. Èia pat paþodþiui pakartoti lietuvio mëgiami medþiø,krûmø palyginimai: graþûs, artimi þmogui krauju varvantys putinai, krûmaiþole barzdoti. Þmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet irsudëtingiausios girios, pievø, laukø kvapai. Jis nuo seno ápratæs gamtojepastebëti netikëèiausius dalykus, jam gamta yra gyvybës, groþio harmonija.Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi ðventovë. Jissugeba pajusti miðko garsø, balsø sàskambá ir dþiaugsmingais, ir liûdnaisakordais: “Ai siaudþia garsiai miðkas, netil kvepia gardþiai. / Siaudþia,uþia ir skamba linksmai, dailiai, skardþiai”. A.Baranauskas pirmasis mûsøpoezijoje prabilo apie liaudies þmogaus sugebëjimà pamatyti gamtosgraþumà. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esàs gamtos dalis, taèiau jamsvetimas giriø, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruoþas: “nei vienoliemenio lietuviai nekirtæ, jëg tik stuobriai papuvæ savaime iðvirtæ”, “pourvus sausus lauþus kûræ”, “ne leninës, ið ðakø buvo pintos durys”, ir neiðakelës “dykai nepraþuvo”. Èia ypatingai ryðkiai atskleista liaudiesþmogaus dvasinë pasaulëjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos groþá,iðgirsti “medþiø kalbà ðventà”, ásiklausyti, “kaip jaunas lapas ar þiedelisant ðakeliø kraunas”, kaip “þvaigþdelës plevena, gaili rasa krinta”, bet irnusakyti tai poetiðkais þodþiais. Kokie stiprûs þmogaus iðgyvenimai,pritilus þemiðkiems rûpesèiams, ásiklausius á trapià bûtá. Tada tarsi lieteiðsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Daþnai miðke lietuvis, ko verkia,neþino”. Prasiverþia liaudies kûrybinës galios ávairiausios kalbos,tautosakos ir tautodailës turtais: “Ið to, matai, aðaros ir atsidusimas, /Ið to ðventos pajautos, ið to giesmës imas”. Praeities ir dabarties,lyrizmo ir realizmo, skausmo ir dþiaugsmo kontrastai poemoje perauga ádramatiðkà pasakojimà apie baudþiavos engiamo ir carizmo pavergto kraðtolikimà, apie liaudies sielvartà dël kraðto nualinimo, apie rûstá dëlnacionaliniø þmogaus teisiø trypimo. Tragiðki giriø niokojimo vaizdaisusilieja su uþuominomis apie krikðèionybës ávedimo, karo, maro ir badometus. Taèiau sunkiausiomis minutëmis miðkas – þmogaus draugas: “Sunkiosdienos atëjæs, þmonës badu miræ, / Samanas duonon kepæ, þieves sriubon viræ/…/ Miðkas þmoniø pasigailës, rasa apsiverkæs, / Aukðtas savo virðûnesdebesin ámerkæs / Ir suðukæs: “Broliukai, ginkitës nuo bado!””. Turbûtsvarbiausias epinëje dalyje motyvas – nacionalinis sàmoningumas,supratimas, jog kova prieð carinæ priespaudà, nacionaliná ujimà yra meilëstëvynei árodymas: “Visos buvæ virðûnes vienybës suspynæ, / Kaip lietuvnykøðirdys á vienà tëvynæ”. Tiek lyrinëje tiek epinëje dalyje ryðkus laisvëstroðkimas, todël lietuvis mena senøjø laikø ðventàsias girias, jøgalinguosius àþuolus, protëviø pagarbà miðkui, savajai þemei ir kalbai.Todël toks didelis jo sielojimasis dël girø naikinimo, nepagaili netpiktesnio þodþio tiems, kurie iðpûstijo miðkà dël pelno. Didþiulissielvartas dël miðkø ir Lietuvos átempèiausiais akordais atsikartoja poemospabaigoje: “Ir liko ðitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti aðarom,giesme apdainuoti”. A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos groþá, atvërë paprasto þmogausdvasios gelmes. Jis iðaukðtino lietuviðko nacionalinio charakterio,nacionalinës lietuviø kultûros pradus, slypinèius glaudþiame lietuviosàlytyje su gamta.
Tëvynës praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje
Mylëk, lietuvi, tà brangià þemæ, Kame nuo amþiø tëvai gyveno. Maironis Maironis – didysis mûsø poetas, Tëvynës dainius. Jis këlë lietuviøtautinio sàjûdþio idealus, iðsakë tikëjimà tautos galiomis. Visai XIX a.pabaigos tautinio sàjûdþio literatûrai bûdingas romantizmas. Jis akivaizdusMaironio eilëraðèiuose apie tëvynæ, kovas su kryþiuoèiais. Jo kûrybojegausu praeities vaizdø, kurie yra kontrastas niûriai carizmo prislëgtosLietuvos dabarèiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didûs kunigaikðèiai,milþinø kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikosðydu, po kuriuo slypi daug neámintø másliø: “Praeities gilø miegà kaspaþadint galëtø? / Kas jo dvasià atspëtø? Jai ákvëptø gyvybæ?”(“Praeitis”). Praeitis ryðkëja kaip dabarties antitezë. Ji “kaip þaibas”tamsioje dabarties padangëje. Praeities atminimas uþdega krûtinæ, teikiajëgø, padeda áveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezëmisparemti eilëraðèiai “Vilnius (Prieð auðrà)”, “Trakø pilis”, “Miðkas ûþia”,“Tu girele, tu þalioji”, “Senelio skundas”, “Að norëèiau prikelti”.Primenami ir legendiniai Kêstuèio, Birutës, Vytauto vardai, nes jie susijæsu garbingàja Trakø pilimi, kuri apdainuota eilëraðtyje “Trakø pilis”.Eilëraðtis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ði pilis apleista,griûvanti, graudinanti “jautrià ðirdá ne vienà”. Taèiau praeitispoetizuojama: jos didingumà pabrëþia epitetai (“aukðti valdovai”, ”garbingapilis”), perifrazë (“aukðtus valdovus uþmigdë kapai”), istorinë praeitisvadinama “vieðkeliu amþiø plaèiu”, o sunki savo meto tikrovë – “tamsianaktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi irstiprûs. Eilëraðtis baigiamas vël niûrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliuvaþiavau pro Trakus, / Man verkë ið skausmo ðirdis…”. Tauta praeityje buvostipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, paþeminta. Toks þvilgsnis ápraeitá akivaizdus eilëraðtyje “Vilnius”. Eilëraðèio tonas iðkilmingas,pakylëtas. Pieðiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnøplaèiai”, naktis já dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsûs amþiaiuþmigæ tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarèiai.Vilnius eilëraðtyje turi kelias reikðmes. Tai graþus ir poetiðkas,paslaptingas miestas, tai ir ðalies sostinë – “ðirdis”, “akis”, pagaliauVilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tadair tauta sulauks graþesnës ateities. Eilëraðtis baigiamas optimistiðkai –tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slëgë pikti, – / Nuðvis kiti /Lietuvai, mûsø tëvynei”. Kituose eilëraðèiuose (“Milþinø kapai”, Praeitis”,“Eina garsas”, “Oi neverk, matuðële!”) atskleisti dramatiðkiausi mûsøtautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultûrai, kalbai, niokojantysprieðø antplûdþiai, motinø ir seseliø sielvartas, baisios kautynës irsunkiai iðkovotos pergalës. Eilëraðèio “Milþinø kapai” laikas – tolimapraeitis, lietuviø kovos su kryþiuoèiais. Tarsi regime lietuvius, kurie“galanda kirvius, kalavijus aðtrius”, balnoja juodbërius ir pulkais tiesKaunu per Nemunà plaukia. Kalbama apie iðtroðkusius garbës svetimðalius.Lyrinis siuþetas baigiasi mûðio vaizdu. Dabar tas þenklas þenklina “kapaimilþinø”. Didingai rûstûs vaizdai perteikia senovës lietuviø herojiðkumà ir
skatina prieðintis dabarties negerovëms. “Milþinø kapai”, “Eina garsas”primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitá, Maironis brëþialietuvio ir miðko paralelæ. Senos didingos girios ir narsûs lietuviaipraeity. Be to, miðkas maitino ir dengë þmogø, ugdë jo dvasià. Eilëraðèius“Miðkas ûþia”, “Tu girele, tu þalioji…” Maironis kûrë màstydamas apiesavøjø laikø Lietuvà ir carinæ priespaudà. Nuotaika liûdna: “Miðkas ûþia,verkia, gaudþia”; “Nuliûdimas ðirdá spaudþia”. Prisiminimas, kad senovëjemiðkas buvo didingas, sustiprina jo ilgesá. Todël ilgesingai klausiama:“Kas mums praeitá gràþintø / Ir jos garsà, ir jos galià?” (“Miðkas ûþia”).Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iðkyla ne tik didingapraeitis, bet ir viltis: “Atsibus tëvynës sûnûs, / Didþià praeitá atminá /Pagimdys vargai galiûnus, / Ugnimi uþdegs krûtinæ!” (“Tu girele, tuþalioji…”). Graudþiai lyriðkos intonacijos bûdingos eilëraðèiams “Manogimtinë”, “Lietuva brangi”. Praeitis iðkyla kaip garbingøjø amþiøatminimas, ásiskverbæs á “krûtinæ”, “ðirdá”, sesuèiø “graudþiai maloniasdainas” – á visà lietuvio buitá. Þmogui stiprybës, vilties teikia praeitiesatminimas.A.Vienuolis “Paskenduolë”. Kûrinio analizë
Jei man bûtø galima gyventi ið naujo, tai tik norëèiau
Iðvengti tø savi ydø ir klaidø, kurios dabar ëda man ðirdá. A.Vienuolis Antanas Vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardë Þukauskas) sukûrëmeniðkiausià apsakymà XX a. pirmoje pusëje apie apviltos merginos likimà.Pasiþiûrëkime, kaip atskleista moters drama “Paskenduolëje”. Apsakymo tema-suviliotos kaimo merginos likimas. Raðytojas sukoncentruoja dëmesá áveikëjos vidiná pasaulá, o ypaè á grauþaties dël savo poelgio situacijà.Mintys, nuotaikos, jausmai, prisiminimai, sapnai – pagrindiniai bûdai,kuriais atskleidþiamas Veronikos charakteris. Veiksmo laikas – nuo Sekminiøiki rugiapjûtës, kai dirbama svarbiausi darbai ir rengiamos þemdirbystësapeigos. Sekminiø pavakarys. Kuriamas kontrastas tarp giedros gamtos,þàsiaganiø dainos ir Veronikos minèiø. Bëda jau suvokta, bet rusena darviltis, kad Juozelis nepamirð. Mintys apie ateitá dar nëra niûrios. Merginavisà laikà jauèia ryðá su rugiais: rugiuose atsitinka “bëda”, rugiaiðnibþda: “Veronika, Veronika, kokia tau gëda, kokia laukia tavæs bëda”.Rugiø ávaizdis kartojamas daug kartø: jie apraðyti nuo laibo stiebelio ikinulinkusiø varpø – nuo menkos gyvybës iki subrendimo mirèiai. Veronikaturëtø ir norëtø irgi nueiti kelià iki natûralios mirties. Ji yra naðlaitë,todël jos moteriðka bëda didesnë. Kaip liaudies dainø naðlaitë, ji eina antkapø, ðaukiasi motinos. Tik þemë, senutë, mirusi motina uþtaria Veronikà.Danguje jà lydi Auðrinë – Vakarinë, taèiau vis gêsta lyg þvakë vëjyje – taisimbolizuoja Veronikos vilèiø þlugimà. Ji meldþiasi Marijai, keliaisðliauþioja aplink kryþiø, papuoðia já þolynø vainiku. Gamta laiko Veronikàsavo prieglobstyje, perspëja ir uþtaria. Gamta yra þmogiðkainusprendþianti. Ðtai medþiai tariasi “kaþin kà gera”, tik rytui auðtant“pradëjo þmogui palankiau ðnibþdëti”. Tik aiðku viena, kad dangus ir maldosnebegali atitolinti nelaimës. Veronika apie savo “bëdà” prisipaþástaJuozaponienei. Nuo ðio epizodo pradeda plëtotis iðorinis konfliktas:Veronikos nelaimë atsiduria prieð kaimo bendruomenës teismà. Tiesa,ðeimininkë tiesiogiai jos nepasmerkia: “Kokia èia kam bëda, […], – josnuodëmë, ji ir kentës”. Veronika suvokia ne tik bëdà – ne nuodëmæ ir nekaltæ: “Verkë, kaltës neþinodama, verkë Dievo pamirðta ir þmoniøiðsiþadëta”. Net pradëtos gyvybës þudymas “druskele” nëra suvokiamas kaipkaltë: juk nei jai, nei jos kûdikiui nebus vietos pasaulyje. Tikintuityviai Veronika jauèia, kad sukelia sumaiðtá gamtoje, kaþkuo nusikaltotai rimèiai, harmonijai, kuri vyrauja gamtoje ir kaime. Eidama keliais apiekryþiø, ji nori permaldauti Dievà, kartu ir gamtà. Taip pat nesàmoningaiVeronika ruoðiasi moterystei: slepia plaukus, ant akiø uþsitraukia skarelæ.Bet þmonës atstumia jà ne tik kaip nusikaltusià merginà, bet ir kaipmoterá. Ypaè grësminga vyriðkoji pusë – klebonas, besityèiojantys bernai,tëvas. Tëvas jà muða þiauriai, brutaliai, paniekindamas patá moteriðkumà.Paskutinë Veronikos uþtarëja yra ðeimininkø dukrytë, kuri savo riksmupriðaukia “pielninkà”, o sodieèiai kaip galvijø banda tik þiûri á muðamàVeronikà. Atstumta þmoniø ir baþnyèios, bet sulaukusi þenklø, kad ji ir joskûdikis bus priimti ir pagailëti ten (senutës paguoda kapinëse, mirusiosmotinos ðvelnus kvietimas sapne, liûdna tyla “su tokia pat neapsakomoilgesio ir nuliûdimo pilna mënulio ðviesa”), Veronika pasirenka mirtá. Jipaskutiná kartà eina rugiø laiku puikybës pilna. Veronika supranta savogroþá, savo materiðkà galià, ji gráþta á save, á savo sielà ir tik tadaatsiþada pasaulio ir gyvenimo: nutraukia ryðá su þmonëmis, kuriø nuostatosyra negailestingos silpnesniam, daþniausiai moteriai. Veronika kûrybingos,turtingos prigimties: dainininkë, audëja, ðokëja. Ji nepaiso savo vargingospadëties, nepaklûsta ne tik þemës, bet ir dangaus “tvarkai”: ásimyli jaunàkunigëlá, leidþiasi á “nuodëmingas” mintis, pasitiki Juozeliu. Veronikanepaprastai gyvybinga, “ardanti” tvarkà. Ir jos “bëda” ið tvarkosnepaisymo. Ji pasitiki pasauliu – negalvoja nieko blogo ir blogo saunelinki. Bet “bëda” jà atskiria, atstumia kaip nusikaltëlæ, nors jinusikalto ne þmonëms, o “tvarkai”.
V.Krëvë “Skirgaila”. Kûrinio analizë
1925 m. Krëvë paraðë istorinæ dramà “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a.pabaiga, Lietuvai tapus krikðèioniðka ðalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra netik romantinë praeities didvyriø þemë, bet ir dideliø vidaus prieðybiørealybë. Svarbiausia yra parodyti “dviejø pasauliø” kryþkelëje stovinèioþmogaus ir valdovo tragizmà. Kunigaikðtis Skirgaila – iðtikimybës,tikëjimo, þmoniðkumo, valstybingumo klausimø sankryþoje. Skirgailai lemtaskausmingu bûdu jungti dvi epochas – pagonybæ ir krikðèionybê, ginti kraðtoðlovê. Jis, kaip ir Ðekspyro Hamletas, stovi ant “bûti ar nebûti” ribos.Skirgaila suaugæs su savo kraðto istorija, paproèiais, bet gyvenimas,Lietuvos interesai verèia já keisti istorijà. Lietuviai – krikðèionys, betsenieji dievai tebegyvena jø sàmonëje; dievus, senàjá tikëjimà nuolatprimena vaidilos. Iðminèius Skurdulis gina gilesná þmogaus, tautos irdievybës supratimà: Dievas gyvena ne àþuolynuose ir ne ðventovëse, oþmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejoniø. Senasis vaidilaakcentuoja, kad negalima skriausti kitø, versti kentëti. Skirgaila neþino,kaip galëtø atskirti savyje þmogø ir valdovà: valdovas turi daryti viskà,kad bûtø geriau jo ðaliai, þmogus pirmiausia turi elgtis þmoniðkai.Lietuvai bûtø geriau, kad nuo jos nebûtø atplëðtos þemës, kurios kaipkraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada áveikia þmogøSkirgailà ir jis atkerta kunigaikðtystei: “Kas man darbo , kad jau esi kamþadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jà dalimis jà niekam neleisiu, neitau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu þmogaus, negerbiu jo teisiø – tokia yraSkirgailos þmogiðkos tragedijos prieþastis. Kunigaikðèio siela serga:baiminasi dël tëvynës likimo, nori pasitikëti þmonëmis ir nuolat patirianuoskaudas (tariamas Stardo apkrikðtijimas). Skirgaila bando ieðkotipaskutinio prieglobsèio – meilës: “Anksèiau að neþinojau, kas toji motersmeilë ir kam ji vyrui reikalinga”. Norëtø jis padaryti gera, betatsitrenkia á blogá lyg á kokià uolà. Skirgailos dvasia ima nerimauti, jáapninka neviltis: “Að visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Kà aðmanau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsëti,uþsidaro tëvo pilyje su mylima moterim. Bet ði svajonë neiðsipildo –Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia þmoguiyra garbë, jos saugojimas. Netekti garbës yra blogiau uþ mirtá. Skirgailaneiðlaiko paskutinio iðbandymo: paþinæs karste Kelerá, jis liepia gyvàpalaidoti. Pyktis ir kerðtas, áþeista savimeilë laimi prieð þmoniðkumà irgarbingumà. Tik senasis Daugaila iðtaria þodþius, kuriuos turëjo pasakytiiðbandymà atlikæs Skirgaila: “Ar að galëjau manyti, kad dar esti tokiøþmoniø, kurie tiek aukotis iðgali”. Skirgaila net iðsitraukia durklà prieðant kapo sukniubusià moterá. Skirgaila stovi tarsi visos bûties akivaizdojesu savo neávykdytais gërio siekiais, nepasiektos laimës ilgesiu,kraujuojanèia meilës þaizda, kerðto aistra… Kontrastas tarp svajonës irrealybës, disharmonija tarp vidinio sielos polëkio ir konkreèiø gyvenimoaplinkybiø bei praktinës veiklos – Skirgailos tragizmo prieþastys. TaigiSkirgaila – nelaimingasis nugalëtojas.
B.Sruoga “Dievø miðkas” – þmogus prievartos pasaulyje
“Dievø miðkas!” – taip ði vietelë ið senø senovës vadinosi […]. Gyvenê ten tik lietuviðkø dievø palikuonys. B.Sruoga 1943m. hitleriniai okupantai suëmë B.Sruogà (1896 – 1947), Kaunouniversiteto profesoriø, ir kaip ákaità iðveþë á Ðtuthofo mirties stovyklà,netoli Gdansko. Ten jis patyrë faðistø sugalvotus þmoniø naikinimo sistemosþiaurumus, taèiau nepasidavë nevilèiai, nepaliovë tikëjæs þmogumi ir jogalia. Laiðkuose jis raðë: “Nors að ir sëdþiu lageryje, mano dvasia tebëragyva ir laisva…”. Raðytojo valià ir ryþtà gerai apibûdina toks faktas: pervisà savo buvimo stovykloje laikà Sruoga neneðiojo kalinio kepurës, kadnereikëtø jos nuolat nusiimti, t.y. þemintis prieð budelius. Apie Ðtuthofokoncentracijos stovyklà jis paraðë memuarø knygà “Dievø miðkas”. Knygojeremiasi savo stebëjimais ir patirtimi, gausu konkreèiø faktø.Koncentracijos stovykloje þmogus patenka á prievartos pasaulá, kuráB.Sruoga vadina “labai sudëtingu giltinës malûnu”. Stovyklos budeliai,menko iðsilavinimo ir proto þmonës, praeityje daþniausiai buvækriminaliniai nusikaltëliai, yra didþiuliai sadistai. Jiems þmoniøkankinimas, tyèiojimasis ir þudymai – tiesiog profesija. Žmoguiatsidûrusiam ðiame giltinës malûne, sunku iðlikti þmogumi. Koncentracijosstovyklø sistema buvo pagrásta tuo, kad þmogus patekæs á ðá pragarà,prarastø sàþinæ, bet koká padorumà, pats þudytø kitus, norëdamas iðliktigyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmës. Taip þalojama þmogauspsichika, palauþiama jo valia. Kalinys stovykloje “reiðkë maþiau, negu betkuris daiktas, inventoriaus knygose áraðytas. Labai ryðkûs, ðarþuotibudeliø paveikslai: lagerio virðininkas – “apsigimæs banditas”, “budelis –mëgëjas Vacelis Kozlovskis”, “muðimo ideologas” Zelionkë ir t.t. Prievartospasaulis baisus: kalinius muða “lazdomis, pagaliais, specialiais tamtikslui pritaikytais vielø rimbais…”. Kiekvienas laisvojo pasaulio þmogusèia turi uþmirðti savo vardà, pavardê, dirbti nereikalingus darbus: “darbovaisiai visiðkai nesvarbu – svarbu tiktai, kad visà laikà judëtum, vargtum,kankintumeisi…”. Baisø þmogaus paniekinimo pavyzdá raðytojas pateikiavaizduodamas klipatas. Tai jau nebe þmonës, o kaip sako autorius,“iðniekintas þmogaus vaizdas”. Memuarai iðsiskiria ironiðku autoriaussantykiu su pasakojamais reiðkiniais, net su savo kanèia. Neþmoniðkuþiaurumo akivaizdoje autorius juokiasi, bet tai yra juokas pro aðaras.Juokas – iððûkis neþmoniðkumui, þinant, kad kito ginklo toje situacijojeþmogus neturi, þinant, kad verkðlenimas teiks malonumo budeliui. Pasakojoiðgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad, kainevertinama þmogaus mirtis, kalbëti apie savo jausmus yra neámanoma, barakøðalies nusikaltëliai nesupras þmogaus kanèios. Taèiau B.Sruoga parodo, kadir ðioje mirties karalystëje þmogus sugeba iðlikti þmogumi. Ir patsraðytojas, dirbdamas lagerio raðtinëje, sugebëjo iðgelbëti daug þmoniø nuomirties, ir já patá bei jo draugus globojo kiti – patys paprasèiausiþmonës, kuriems taip pat buvo labai sunku. Budeliams nepavyko sutryptiþmoniðkumo, paversti þmogø þvërimi. Þmogus prievartos pasaulyje net irneámanomomis sàlygomis turi iðlikti þmogumi, – teigia raðytojas. Taèiau,raðytojo nuomone, jokia ideologija negalima pateisinti smurto, prievartos,þudymo. Tø, kurie siuntë þmones á lagerius, “jokios politinës, jokiosreliginës, jokios pasaulëþiûrinës idëjos jø niekuomet nepateisins!”.
V.Mykolaitis – Putinas “Altoriø ðeðëly”. Kûrinio analizë
Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. V.Mykolaitis – Putinas 1933m. buvo iðspausdintas V.Mykolaièio – Putino romanas “Altoriøðeðëly”. Tai pirmasis lietuviø psichologinis romanas, kuriame nuosekliaigilinamasi á pagrindinio veikëjo mintis, iðgyvenimus, jausmus,psichologijà. Sprendþiama labai daug psichologiniø problemø: kunigystës,gyvenimo kelio ieðkojimo, menininko asmenybës laisvës. Pastaroji bene patisvarbiausia. Todël paþiûrëkime, kaip vidinës harmonijos ieðko LiudasVasaris.Kiekvienas þmogus turi teisæ bûti laisvas. Tokià mintá teikiaV.Mykolaitis – Putinas romane “Altoriø ðeðëly”. Ástoja á kunigø seminarijà,norëdamas pabëgti nuo gyvenimo tikrovës, norëdamas laisvai kurti, taptitokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kadlabai apsiriko. Taèiau jo siela dar nëra prasiskleidusi, jis vaikiðkas.Nesuvokdamas savo kûrybiðkos prigimties unikalumo, susitelkia á tikëjimoklausimà: jis medituoja, tikisi tikëjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus,uþdaras. Já þeidþia aplinkiniø elgesys, ypaè tëvø. Jie kreipiasi á sûnø:“jûs, kunigëli”, ir siekia pabuèiuoti rankà. Seminarija, kurios gyvenimàreglamentuoja skambalo dûþiai, nesuteikia laisvës nei asmenybei, neikûrybai. Mokydamasis kunigø seminarijoje, Vasaris stengiasi iðlaikyti savo,kaip asmenybës, laisvæ. Taèiau junta, kad nuolatos braunamasi á jogyvenimà, kad stengiamasi patirti net slapèiausias jo mintis. Net irskaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turëti vidinænepriklausomybæ, niekieno nelieèiamà sritá, kurioje jis galëtø pasijustilaisvas ir pilnavertis. Aiðkëja, kad ta sritis – kûryba. Ir ið tikrøjøklierikø skatinamas, jis paraðo ir iðspausdina pirmuosius eilëraðèius.Pabunda Vasario poetinis talentas. Taèiau jaunojo poeto kûryba visai neMaironiðkos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris raðytø patriotiniuseilëraðèius, ðie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryðkëja nepasitenkinimo,vidiniø sielos prieðtaravimo nuotaikos. Jam svarbesnë kova uþindividualybës teises, þmogiðkàjá asmenybës harmoningumà. O èia dar irpaþintis su tamsiaplauke mergaite Liucija paþadina jaunuolio ðirdyjeþmogiðkos prigimties balsà, troðkimà dþiaugtis þemiðka gyvenimo prasme.Taèiau Vasaris didelëmis pastangomis uþslopina bundantá meilës jausmà.Jaunasis poetas supranta, kad kaþkas jam trukdo iðsiskleisti, jis nerandarealaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norëdamas iðsaugoti nepriklausomàsavo asmenybës dalelæ, jis stengiasi elgtis pagal Tiutðevo eilëraðèio“Silentium” eilutes: “Tylëk, dangstykis ir paslëpk / svajones ir savojausmus”. Jis jauèia, kad atsiskyrês nuo tikrovës, praranda kaþkàreikðmingo, susipainioja vidaus prieðtaravimuose. Pagaliau jis baigiakunigø seminarijà ir paskiriamas á Kalnynø parapijà vikaru. Èia romanoherojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantá poetà. Ypaè daug jamduoda pasivaikðèiojimai po Kalnynø apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo
pilnatvæ ir net savo paties þmogiðkàjà esmæ, dar labiau jauèia, “kadGamtoje kaþkas yra”. Keièiasi jis ir kaip asmenybë. Jei seminarijojeVasaris blaðkësi tarp romantiðkos Nepaþástamosios ir Liucës, tai kalnynuosejis, sutikæs baronienæ Rainakienæ, atvirai su ja bendrauja. Rainakienë,ðiaip jau tuðèia kurtizaniðko tipo moteris, vis dëlto Vasariui, kaipasmenybei ir poetui, bando atverti kelius á Vakarø kultûrà (jis galëjonaudotis gausia dvaro biblioteka), skatina já kovoti dël savo þmogiðkøteisiø. Bat mes matome, kad jokia moteris negalës nutildyti nuolatinionerimo, verþimosi á naujus tolius, troðkimo gyventi bûties pilnatvæ,ilgëtis aukðtesniø gyvenimo idealø. Vasaris nori bûti laisvas pirmiausiasavo kûrybai. Jis iðvyksta á uþsiená. Kaip Vasaris ten formavosi,nesuþinome. Gráþta jis á Lietuvà jau iðsimokslinæs filosofijos daktaras,ðirdies gilumoje beveik ne kunigas. Paþvelgë jis toli ir poezijoje,susipaþino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Taèiau dabar jádrasko dar didesni prieðtaravimai, svyravimai. Jis nori atsidëti ne vienliteratûrai, gyvenimui, kurá jis vadina didþiausia vertybe. Asmenybëslaisvë ir kûrybos laisvë glaudþiai susijusios. Tik laisvas þmogus galilaisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis iðsivaduoja iðkunigystës varþtø, didelá dëmesá skiria savo kûrybai. Taèiau jis saupripaþásta: “… kas að bebûèiau, abejojimø, vidaus kovø ir kentëjimø vistiek neiðvengsiu. <…> Be vidaus kovø ir kentëjimø nëra kûrybos. Tiknuolatos degdamas, atsinaujindamas meno þmogus gali kûrybiðkai savepareikðti”. Ðiais þodþiais iðsakyta Liudo Vasario charakterio esmë: jis perávairius svarstymus, laisvës troðkimà priëjo prie iðvados, kad vidauskovos, kentëjimai yra neiðvengiami. Nuo jø neiðlaisvins në moterys, nëkunigystës atsisakymas. Taèiau dvasios laisvë yra svarbiausias siekimas irneblëstantis idealas.I.Simonaitytës romano “Vilius karalius” problematika ir veikëjø charakteriai
I.Simonaitytë (1897 – 1978) – unikali raðytoja, savo kûryboje plaèiaiir iðsamiai pavaizdavusi Maþàjà Lietuvà. Romane “Vilius Karalius” dominuojatautinës ir moralinës problemos. Þmogaus likimas romane daþnai tapatingassu tautos likimu. Þmogaus smukimas – tautos smukimas. Todël keldamaklausimà, kas kaltas dël tokios lietuviðkos, tvirtos, darbðèios ðeimosirimo, þlugimo, raðytoja kartu ieðko atsakymo, kur viso Klaipëdos kraðtonutautëjimo, sunykimo prieþastys. Atsakymas ne vienas: a) germanizacijospolitika, b) turto aistra arba socialinë padëtis, kuri lemia þmogaus vertæ,vietà visuomenëje, c) moralinës þmogaus ydos (iðtvirkavimas,girtuokliavimas). Kaip svarbiausia iðkyla tautinë problema. I.Simonaitytëneturi iliuzijø (pvz.: Pempienës kalba Marës vaiko krikðtynose), kadlietuvninkai iðsilaikys. Bet kur klydo ir kur buvo teisûs lietuvninkai?Gal iðeitis – Martyno Karaliaus kelias? I.S. nepasimeta sudëtingojeproblematikoje, gyvenimo margume, ir romano potekstëje iðaiðkëja ðiosidëjos: svarbiausios þmogiðkos vertybës – pagarba ir iðtikimybë tautai,ðeimai, jos tradicijoms, sugebëjimas aukotis, gyventi klausant sàþinësbalso ir dirbant. Raðytoja teigë, kad “kiekvienas þmogus savæs vertas”,t.y. savaip teisus ir turi egzistavimo teisæ. Vilius Karalius – vaikystëjejudrus, þingeidus; gëris ir blogis iðlaiko pusiausvyrà. Noras pirmauti,vadovauti, labai ambicingas – ðios savybës pastebimos jau paauglystëje.Bet dar vaikas ima eiti kompromisø keliu. Jo svajonë – bûti stambiuûkininku, tæsti tëvø tradicijas. Tapus ðeimininku, ûkio ambicijos stiprëja,tautinës silpsta, vis maþiau paisoma dorovës normø (grësmingas elgesys sumoterimis). Vilius silpnavalis, nejautrus, bedvasis þmogus. Po senojokaraliaus mirties ið namø pasitraukia gyvoji dvasia. Karas – paskutinisViliaus iðbandymas: iðsiperka ið fronto, bet giriasi karo þygiais, imasikontrabandos. Gimsta nesuvaldoma praturtëjimo aistra. Jis virsta“ðmugelninku”, net þudiku, pagaliau kalëjime pasikaria. “Kas pasididþiuoja,tas tur prapult bëdoj”, – ðie tëvo þodþiai iðsipildë… Visai kitoks yraMartynas, bet labai taupiai kuriamas jo paveikslas. Kontrastas – ðiopaveikslo atskleidimo pagrindas. Dvasingas, jautrus, imlus nuo patvaikystës. Natûralus, verþiasi prie tikrø vertybiø, myli vaikus. Po karoMartynas daug kà permàsto ir pervertina. Glausdamasis prie sûnëno, tarsi iðnaujo iðgyvena gyvybës – mirties ribà… Visos moterys susijusios su Viliumi.Senoji karalienë árëmina Karaliø ðeimos nueità kelià, nuo þmogiðkø santykiøðventovës iki ðeimos merdëjimo. Ji – gyvoji ðeimos atmintis. Ji stabili –tvirtas stotas, iðdidi laikysena, valinga ir stipri dvasia. Bet senojiKaralienë kupina skaudþiø prieðtaravimø: negalëdama apginti tikrosios namødvasios, gina vien tuðèià formà. Romano pabaigoje – sena, kenèianti,gyvenimo kaina pasiekusi iðminties virðûnæ moteris. Grëtë – viena iðsunkiausiø romano másliø. Svajinga ðeðiolikmetë ir nelaimingas, kenèiantis,pasimetês þmogus. Kiekvienà kartà Grëtë vis kita. Grëtës moralinë atrama –brolio Mikio dvasingumas (nuosmukis ir atsitiesimas prasideda nuo jo).Kilimo ir kritimo ritmas – tai Grëtës savigyna, pastangos átvirtinti save,prieðintis aplinkybëms. Tai tikra klaipëdiðkë: iðdidi ir uþsidariusi,nemokanti þemintis, nuoðirdþiai atsverti, iðpaþinti. Romano pabaigoje Grëtëtaip pat permàsto ir pervertina savo gyvenimà. Ilþë – kaip alternatyvadûþtanèiam Grëtës ir nenusisekusiam Barbës likimui. Jos ginklas – gerumas,nes pati patyrë daug neteisybës, skausmo. Jos kelias – savarankiðkas tieksocialine, tiek þmogiðkàja prasme. Net Viliaus akimirkos silpnumas árodoðio kelio teisingumà. Ilþë, pralaimëjusi Viliø vienà kartà, iðkarto joatsisako, nieko nepraðydama, nekaltindama, bet dëkinga – ji turi didþiausiàsavo turtà – sûnø. Ji kovoja savo iðdidumu. Barbë – Ilþës prieèingybë. Norsjø gyvenimai, likimai labai panaðûs. Barbë laiminga ir dëkinga Viliui uþkiekvienà meilës akimirkà. Jos meilë nugali þmogiðkà orumà. Ji nebandokovoti nei uþ save, nei savo meilæ, tik tyliai nekenèia Grëtës, Ilþës. Jiir toliau myli Viliø, nors yra galutinai jo atstumiama. Ji mirðta uþ Viliø,nors tas jos aukos nëra vertas ir net nesupranta. Romano stilius daugiaplanis. Raðytoja epiðkai plaèiai vaizduojaMaþosios Lietuvos þmoniø dramatiðkà likimà.
B.Radzevièius “Prieðauðrio vieðkeliai”.Kûrinio analizë
Bronius Radzevièius (1940 – 1980), iðleidês romano “Prieðauðriovieðkeliø” 1 dalá 1979 m., pasakë: “Savo pirmàjá romanà paraðiau ið meilës.Þmogø svarbiausia ne teisti, o reikia paèiam bandyti atsidurti jokailyje…”. Romano tematika daugiasluoksnë: raðytojas pradeda pasakoti apieuþpelkiø kaimà, vëliau vis ryðkiau gyvinama Daukinèiø giminës, kronika kuriájungiama á pagrindinæ romano temà – vieno giminës atstovo, JuozoDaukinèio, dvasinio brendimo istorijà. Ðios trys temos glaudþiaisusijusios: kaimas, jo þmonës, gamta sukûrë J.Daukintá, davë jamegzistencinius pagrindus. Suprasti tà pasaulá- vadinasi, suprasti herojauspradþiø pradþià… Romanas prasideda sakiniu: “Seniau ðis kaimas vadinosiUþpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebëra: per já perëjo laikas (politinëkova, trëmimai, kolûkiai), ir tai lemtingai atsiliepë pagrindinio romanoherojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirèiai. Antroji tematinë romanogija – Daukinèiø giminës kronika: jis neplëtoja individualizuotøcharakteriø, o kuria bendrà lietuvio – þemës vaiko paveikslà. Autoriusapmàsto, koks tas mûsø valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimës, kaipVizgirda ásiklauso á gamtà, kaip klosto savo buvusá, o dabar kolûkyjenuvarytà arklá, kaip su skausmu puola traktoriø, nutrynusá visas jo þemësribas. Ðis þmogus netekæs þemës – atramos po kojomis, nebeþino, konusitverti: dingsta natûralus þemdirbio gyvenimo ritmas, nerimà bandoslopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraðèiuose nëra në laðotiesos. Kitokia ûkininko Konstantino siela: ðis þmogus sukaupæs didelægyvenimo patirtá, iðmintingas ir teisingas. Jo iðmintis paprasta irnatûrali, kartu graþi ir vertinga. Didþiausià nusistebëjimà Konstantinuikelia laikas, jo tëkmë, todël jis stebi maþiausius laiko pokyèiø þenklas.Konstantinas, kaip þemdirbys, kaþko laukia, sëja ir pjûtis – graþiausidarbai. Autoriaus nuomone, ûkininku gimstama, ir jo dvasinis irmaterialinis pasaulis palaiko tautos gyvastá. Labiausiai þudantá poveikánauja sistema padarë Kazimierui, kuris, tapæs brigadininku, gavo gerà dirvàintrigoms, norui pirmauti, valdyti. Ið vyresniøjø Daukinèiø ypaè daugdëmesio skiriama Kristupui, Juozo tëvui.. Su Kristupo vidiniais polëkiaisuþslëpta vieðkelio metafora: “visas jo gyvenimas ëjo vieðkeliu”. Kristupasmokëjo graþiai dainuoti, jo aká traukia þvaigþdëtas: jis klajûnas,atitrûkæs nuo giminës, maiðtingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasiabsoliuèios harmonijos, teisybës, groþio ir gërio principais: siekiasuprasti kità þmogø, krikðèioniðkai myli artimà, brangina asmenybës laisvæ.Tai jis stengiasi perduoti savo sûnui Juozukui. Koks jis, JuozasDaukintis? Jau vaikystëje Juozukas jautë savo iðskirtinumà, bûsimà ðlovæ,bet ir artumà savo giminei. Mokykla atveria jam langà á pasaulio paþinimà:gyvybës ir mirties paslaptis, baimës ir smalsumo jausmus. Dar daugiauklausimø iðkyla, kai pats save Juozas suvokia kaip tos gyvybës sàmoningàapraiðkà. Kur nukreipti norø, jausmø, minèiø energijà? Pirmas noras –áveikti nepilnavertiðkumà (vaikystëje atstumtas, pamotës nemylimasnaðlaitis). Bet ið vieniðumo jis taip ir nepajëgs iðsivaizduoti. Turtingaliteratûra ugdo kûrybingo jaunuolio vaizduotæ, formuoja bûsimà asmenybæ.Taip áeinama á savo ir kitø tautø istorijà, kultûrà. Juozas pajunta kas yrakûrëjas, nemirtingumas. O èia pat – banali ir lëkðta tikrovë. Nuo devintosklasës Juozas ima raðyti dienoraðtá – taip budo talentas, áveikdamasnepasitikëjimà. Juozas álieja save á amþinàjá laiko tekëjimà, pasijuntaistorijos dalimi – taip gimsta istorinë savimonë. Jaunystëje svarbus irgyvenimo tikslo klausimas. Jis suvokia, jog kiekvieno paskirtis didelë irsvarbi, jog reikia siekti altruizmo, gerumo, atlaidumo. “Reikia prasibrautiprie kaþko, kas iðvaduoja, kà tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?”.Juozas mano, kad kiekvieno paskirtis didelë ir svarbi. Jis nuolat ginèijasisu savo antipodu Albinu Maldoniu, kuriam svarbu tik jo tikslai irpateisinanèios priemonës. Matome ir iliuziná ðviesos rytojø, dël kurio visikvieèiami kovoti. Todël Juozas atsako: “Gyvenimas pats sau tikslas yra”.Juozas viskà nori suprasti, patirti. Nëra jëgos, idëjos, kuri ið karto jápatenkintø. Juozas palieka tëviðkæ ir iðeina ieðkoti savo kelio,ápareigotas ne tik savo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka:“Slenksèio juodumas, kauko akmuo prie slenksèio – visa èia ðnekëjo, liepëjam nenusileisti, prieðintis eiti savo keliu. Bûti, iðlikti, bûti.Pasiðnekëti su jais, uþ juos. Visa èia já kvietë á tolumas, këlë aukðtyn,viliojo bedugnëmis”. Ar tesës tà ápareigojimà Juozas Daukintis? Atsakymas,kurá raðytojas duoda antrame romano tome, nevienareikðmis. Herojausiðëjimas ið kaimo á miestà yra lemtingas. Mieste jis pasijunta atsitiktinisir benamis; visumos pojûtis prarastas, pasaulis atrodo iðskydæs,chaotiðkas, be vienijanèio centro. Daukintis nepajëgia uþmegzti harmoningøryðiø su deformuota realybe, neranda pusiausvyros ir savyje. Tai jotragedija. Taèiau jis kûrëjas, sugebëjæs iðsakyti visuotinai reikðmingàpatirtá, atlikti egzistencinæ uþduotá.
R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kûrinio analizë
Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautostêstinumo problemà. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimà(savo namà), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip tasavita pasaulëjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant praþûties slenksèio?Pradëjæs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienës sodybos poklevu), raðytojas pereina á abstrakèià plotmê, kur “gyvenimà po klevu”suvokiame kaip mitologinê: visø trijø sferø (poþemio, þemës ir dangaus)tarpusavio ryðá, priklausomybæ ir amþinumà. Tai nedidelë apysaka, kurveiksmas vyksta vos vienà dienà ir apima senosios Kairienës kelionæ iðkaimo á gyvenvietæ. Bet tai tik pavirðius, o apysaka turi giluminá,mitologiná klodà. Todël tai ne tik dramatiðka vienos þemaitës ar josartimøjø gyvenimo istorija, bet ir iðtisos lietuviø tautos likimoapibendrinimo. Senoji Kairienë – tarpininkas, nueinantis kelià nuo senojoiki naujojo pasaulio, ji vertybiø atskaitos taðkas. Kartu su atgimstanèiapavasará þeme ji iðeina ið savo sutvarkytø namø á svetimà, chaotiðkà erdvæ– gyvenvietæ, kuri net vardo neturi… Iðeidama Monika apþvelgia savogyvenimà: kiekvienas daiktas turi savo vietà, nieko nëra nereikalingo.Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senø namø sienose tarsigyvena artimø þmoniø atmintis, jø darbai, likimai. Net vieniðas þmogus,jeigu jis savo namuose, – dar ne vieniðas. Todël lietuviui svarbiausia –iðëjimas ið namø. Visai kitokia gyvenvietë – bevardë, svetima, beveidë,nejauki ir maloni. Þmonës taip pat tapo beveidþiai kaip ir jø namai(Kairienë niekaip neatsimena buvusios marèios veido, kuri taip ir nesukûrësavo namø). Kairienë prisimena buvusá, dabar jau iðdraskytà Budriø kaimà.Bet baisiausia – pasekmës: jaunoji karta jau nebeturi tikrøjø namøsampratos. Senosios Kairienës sodyboje atpaþástame baltiðkàjá gyvenimo (netpasaulio) modelá: namas – þmogaus gyvenimo vieta – stovi paèiame visatoscentre, ant klevo ðaknø, po klevo ðakomis… Nors apysakos pavadinimasdeklaruoja gyvenimà, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybëmûsø senojoje pasaulëþiûroje. Kairienë uþsuka á kapiniø kalnelá. Tai ne tikmirusiøjø aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienë pralinksmëja, kai nuo kalnelio pamatosodresniø rugiø laiko vietas – tai buvæ kaimynø gyvenimai. Jos kaimasnugalëjo mirtá! Nauja gyvybës forma þaliuoja pats þmoniø gyvenimas. Þemësaugo atmintá. Kodël iðsigimë þmogus? Todël, kad buvo pasikësinta áþemdirbio gyvenimo bûdà, á save áprasminantá darbà – þemës dirbimà. Þemë –pastovumo ir saugumo garantija. Iðplëðus jà ið þmogaus, jis netekostiprybës, gyvenimo pamato, iðseko kûrybinës galios, darbðtumas. Atimtaþemë. Ar begali kas bûti baisiau: “plëðë ið þmogaus þemæ, plëðë jo ðirdiesstiprybæ, griovë viso gyvenimo, viso likimo pamatà”. Atimta darbo prasmë.Kairienës þmogus, mëgæs kiekvienà darbà, kolûkyje nenorëjo dirbti: “Koksten darbas? Visà laikà talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, þmogus,talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginanèia baudþiauninkoprievole. Senoji stebi vaikaièio darbà: “Dabar jis suprato. Jis nekentëpaties darbo: tø bulviø, tø maiðø, tos purvinos þemës aplinkui, to visko.Greièiau, greièiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jëgasátempus, – kad tiktai greièiau tas darbas pasibaigtø!”. Senoji Kairienë
prisimena savo gyvenimo kelià: savo þmogø ir jo mirtá, nenusisekusá sûnausStepono gyvenimà ir mirtá, anûkà Dariø. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visøþlugimø prieþastys iðorinës, taèiau vis giliau prasiskverbiama prie þmogausdvasios. Toliau eiti nebëra kur: Ignelis, proanûkis, jau ákûnija protinánepilnavertiðkumà. Todël Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusiogyvenimo atminties. Poþiûris á moterá – svarbus tautinës kultûros rodiklis,nes motina – dvasinës gyvybës simbolis. Apysakoje matome, vieniðà,apleistà, paniekintà senà moterá- Kairienæ. Praradusi artimiausius þmones,ji uþsiriðo senà skarelæ ir po ðiai dienai nenusiëmë. Tai siejama suiðtikimybës tema. Iðblësæs ne tik iðtikimybës vyrui, tëvui, bet ir tëvyneijausmas. Kairienë dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ëjimas nenutiesiatilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienë pasirengusi aukotis, atgailauti uþvisø nuodëmes, Prisikëlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.Apysakos pabaiga sukreèianti, ðaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebëra kureiti – toliau þûtis!”. Paguosti gali senesnë – mitinë pasaulëþiûra, kuriosatðvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstëje. Mitinë sàmonënepripaþásta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikëlimo daigà.J.Gruðas “Meilë, dþiazas ir velnias”. Kûrinio analizë
Juozas Gruðas (1901 – 1986) 1967 m. paraðë dramà “Meilë, dþiazas irvelnias”. Pavadinimas simbolinis. Gëris ir blogis (meilë ir velnias)grumiasi ðiuolaikiniame pasaulyje, kurá simbolizuoja dþiazo vaizdinys.Raðytojas svarsto amþinus dalykus, màsto paie þmogaus gerumà ir apieiðsigimimo, nuþmogëjimo prieþastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliaisþiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, ðoka, geria, muðasi, nesutariasu tëvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatrièe. Pasiþiûrëkime, kodëlvyksta tëvø ir vaikø konfliktas. Jie visi neturi motinø. Andriaus irJuliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatrièës motina pabëgusisu mylimuoju. Vienintelë vertybë, kuri iðlieka nepaneigta, – tai motina.Motinos idëja iðkelta virð laikinumo, apðviesta amþinybës ðviesa. Andriussako tëvui: “Neáþeidinëk mirusios motinos”. Juliaus motinà tëvas vadina“ðeimos karaliene”. Skaudþiausia vaikø namuose uþaugusio Luko patirtis:neturëti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatrièë nuolatsapnuoja savo motinà. Taèiau motinos idëja dramos veikëjø ðirdyse nërareali jëga. Tai tik iliuzija. Ið tikrøjø jie naðlaièiai, iðmesti á gyvenimàkaip á ðiukðliø duobæ. “Katilas” – vienintelë jaunuoliø priebëga nuovienatvës ðiurpo. Vienas konfliktiðkiausiø veikëjø yra Andrius –dþiazininkø vadeiva. Ðis bedvasëje aplinkoje iðaugæs jaunuolis stoja prieðtëvà – teisingumo organø darbuotojà, aktyvø klasiø kovos dalyvá. Jis atmetavyresniosios kartos argumentus apie iðkovotos duonos kainà, ðviesiosateities perspektyvas. Jis tëvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andriusyra menkos dvasios, primityvus, pripaþástàs tik jëgos kultà, tikrasmankurtas. Jis uþaugæs be tautiniø ir doroviniø idealø, be religijos,kultûros, ðimtmeèiais kurtø humanistiniø tradicijø. Tai lemia jo praþûtá.Juliaus charakteriu iðreikðta kraðtutinë dvasinë intelektualinë krizë,kurià stagnacijos metais iðgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius –filosofo idealisto sûnus, bet nusivylæs visuomene, kaip negalinèia apgintihumanistines tradicijas. Dël to ir priekaiðtauja tëvui: “Sudeginkit visasfilosofø ir humanistø knygas! Jos bevertës. <…>. Në vieno neapgynë, kai jiesavo laiku ðaukësi “nemirðtamos dieviðkos dvasios”. Julius, praradæs betkokià gyvenimo prasmës iliuzijà, jauèia egzistencijos tragizmà. Lukas –atstovauja visuomenës padugnëms, paèia savo socialine padëtimi lyg irpasmerktas. “Nei tëvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko!Galiu padaryti didelæ niekðybæ vien dël to, kad esu pamestinukas. Mestas ágyvenimà kaip á sàðlavø duobæ”, – sako Lukas. Lukas maiðtauja vien iðgirdæsið savo globëjo paveldëtà pavardæ – Pinkvarta. Gyvenimas vaikø namuose,suvokimas, kà ið jo atëmë tëvai, amþinas skausmas. Beatrièës iðsiskyrimassu motina ir santykiai su senele nëra maiðtingi. Taèiau sieloje iðgyvenadël motinos pasirinkimo, senelës nesugebëjimo suprasti. Ji stengiasipaþadinti tëvus, kad suvoktø, kokia jø vieta vaikø gyvenime. Ta ðventakeistuolë, norinti “tvarkà pakeisti”, iðbudina Andriaus tëvo sàmonæ,apðvieèia jam sûnaus paveikslà tokia neáprasta dvasios ðviesa, kad jispasijunta tik ðià akimirkà supratæs, prie tokio bedugnës kraðto yraatsidûræs jo sûnus. Panaðiai þadinamas ið dvasios sàstingio ir Juliaustëvas. Taigi Beatrièë jungia tëvus ir maiðtaujanèius vaikus.Prieðpaskutinëje vizijoje Beatrièë laiminga, nes gráþo motina.
MAIRONIS “Seniai að laukiu iðsiilgês…”
Seniai að laukiu iðsiilgês Daþnai meldþiuos karðta malda: Sugráþk, sugráþki, valanda, Kad skruostus aðara suvilgês, Paliesiu lyrà kaip tada, Kai þërë jaunas ákvëpimas, Jos balsui pritarë jaunimas.
Jau eilëraðèio pirmoji eilutë sutelkia klausimus – ko? Pagautibëgantá, nesustabdomà laikà? Iðgyventi pasaulio senëjimo ir þmogauslaikinumo pojûtá? Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liûdesiu: ilgisi prarastokûrybinio ákvëpimo (“seniai að laukiu…” , “sugráþki, valanda…”).Kûrëjas trokðta tø ypatingø akimirkø, “kai þërë jaunas ákvëpimas”. Arpavyks susigràþinti tà bûsenà? Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daþnaimeldþiuos karðta malda…” Mintimis lyrinis “að” gráþta á tas dienas,kuomet ðirdies daina liejosi eilëmis. Ta bûsena neuþmirðtama, jà ðirdyneðiojasi iki ðiol: “paliesiu lyrà kaip tada…” Áspûdá itin sustiprinapavartotas veiksmaþodis – “þërë” (pakylëjo, ákvëpë, paliko toje ypatingojeakimirkoje…). Prisiminimai iðsilieja apibendrinimui – (lyros) “balsuipritarë jaunimas”. Þodis gilus, todël reikalingas, artimas – jis susiejajaunø ðirdþiø troðkimus, idëjas (“balsui pritarë jaunimas”). Eilëraðtyje átaigiai iðsakytas lyrinio subjekto noras iðsiverþti iðpilkos erdvës á pakylëtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas,jo pilnatvë.
M.Martinaitis “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”
Jau pats baladës pavadinimas “Kukutis vaþiuoja pilnu troleibusu”intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies ðnekamojoje kalboje kukutis – baugus,atsargus paukðtis) atsiduria mieste. Kà lems ði situacija – “suspaustas iðvisø pusiø”? Kukutis stebi aplinkinius ( tuo paèiu stebi pasaulá), apmàsto savogyvenimà ir pajunta þmoniø susvetimëjimà.Pasaulis begaliniu greièiu lekiapro ðalá, tad “Niekas nepasiþiûri,/kiek tau metø, / kokia tavo akiøspalva…” O galiausiai – koks paradoksas (kaþkas netikëta, neatitinkaáprastø normø): “ið viso: / ar tu gyvas, / ar ðiaip sau vaþiuoji?” BûtentKukuèio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda iðsiaiðkinti gyvenimoparadoksus, absurdo prieþastis. Dvasios pasaulis sujauktas: “niekasnepastebës,/ jei kurià dienà visai nevaþiuosi”. Kà gi – minties raiðkaprimityvi, bet tai nereiðkia, kad pati mintis primityvi. Ðios paradoksaliossituacijos esmë – ne ðmaikðtavimas, o gilesnis þvilgsnis á þmogø. Jukliaudiðkas màstymo pradas glûdi ir mumyse. Estetiná áspûdá baladëje sustiprina sintaksiniai pakartojimai (“niekas nepasiþiûri”, “niekas nepastebës”, “niekas neatlëks”). Taigi, kas nutiko Kukuèiui vaþiuojant suspaustame troleibuse, yralogiðka.
M.Martinaitis “Aðara”
Eilëraðèio iðeities taðkas – aðara, á kurià kreipiamasi – tu“gyvybe, vabalëli.” Tai teksto pavirðius (aðara juk matoma), o gelmë – akiøðviesa, gyvenimo kelias, pats þmogus. Ðiame kûrinyje svarbiausia yra stebëjimas, poþiûris, kuris vienijaaðaros kelià. Liepiamàja nuosaka ásakmiai kreipiamasi: “nepalik, iðbuèiuok”,“pagailëk”, “susimilk”… Atkuriamas tradicinis pasaulio vaizdas: namai,senelës akiniai, uþstalë… Dvasios judesys (neiðeik) kryptingas – nuo namø prie þmogaus:“Vaiko nepalik […]/ pëdsakà nuvesk jam iki þemës”. Taigi pasaulisjauèiamas kaip uþdara vienovë: namai – þmogus – þemë (iðorinis ir jausmojudesys aiðkus, atpaþástamas). Kiekviename posme plëtojamas ëjimas. Lyrinissubjektas vienu metu iðgyvena ávairius jausmus: meilæ, uþuojautà, baimæ,atsakomybæ. Kas eilutæ vis keièiasi nuotaikos – vyksta akimirkos ðokis.Ðtai “neuþðalk” , o èia jau – “nuskrisk”, staiga – “prie kelio pastovëk,/pasitik ir didelá, ir maþà”. Tai þmogaus savijautos ávairiose gyvenimosituacijose. Gana netikëta asociacija: lyrinis “að” kreipiasi – aðara “tuberaðèiø iðmintie”. Kodël “beraðèiø…”? (dþiaugsmo, skausmo aðaros visøpanaðios?!) Keista poetinë kalba, bet ji regi tai, kas kartais neáprasta,netikëta (modernus tekstas suvienija ávairius reiðkinius: beraðtis iriðmintis). Paskutinysis posmas þymi visumos áspûdá (“tu kiekvienà apeini,apvaikðtai”). Ir ðtai prieðpaskutinëje strofoje mintis sustabdoma(brûkðnys): “Ðtai jauèiu – basa eini per veidà…” Koks loginis –prieþastinis ryðys? Jei skausmo, dþiaugsmo nemokëtume pajusti, iðreikðti,ðirdy tebûtø “sodas iðkirstas”. Nyku, tuðèia. Ðiame eilëraðtyje vietoj aiðkaus “að” matome tik tam tikrà poþiûrá– nerimà.
S.Geda.Ið ciklo “6 Meilës ir nevities eilëraðèiai”. Dalis “Sau ir kitiems”
Pats pavadinimas “Sau ir kitiems” tarsi reikalauja têsinio – “gyvenu”.Eilëraðtis orientuotas á linkusá màstyti skaitytojà. Lyrinis subjektas kalba á save, sau: “Iðauð pavasaris ir sielaatsigaus”. Konkreèiø gamtos detaliø tekste nëra. Gamtos ir sielospabudimà, dvasios laisvæ akcentuoja iðskësti sparnai, “þemës formøávairovë”, vilnijanti visata… Lyrinis subjektas ðá ðviesios dvasiospavasariná siausmà iðgyvena kaip dovanà, kaip pilnatvës (visi esamebendrame kosmose) pajutimà. Akimirkos stebuklu dþiaugiamasi: dvasia “tapati virð þiedo ir taurës…” Bet tas stebuklas nesisavinamas: “Mes esam…kitiems: namam,/ Kregþdutei, debesims…” Tryliktoje strofoje (eilutësviduryje) nutrûksta balsas (daugtaðkis). Tai minties kaita: likusioseketuriose eilutëse “perbëga” lyrinis “að” gyvenimu (nuo gimimo ikimirties). Taigi laiko tëkmë apima þmogaus amþiø. Savistaba, susikaupimas,kai apmàstomas dvasios bûvis, yra meditacijos rezultatas. Kasdieniðkasreiðkinys – pavasaris (tiksliau pasikartojantis kasmet) – atveria gyvenimopaslaptis. Taigi eilëraðtis yra þmogaus vidiniø bûsenø iðsakymas, kuris slepiasipo labai neryðkiu realiu vaizdu (tik lakoniðkai brëþiamos þalios spalvos,ðviesios nakties, skaisèiai raudonos ugnies vaizdas). Gamta ir þmogus (pavasaris ir susimàstymas) neatskiriami. S.Gedanesiekë vaizdiniams suteikti aiðkiai apibrëþtø formø. Kalbama uþuominomismetaforomis.
V.Ðekspyras.Sonetas (12)
Kai laikrodis man skelbia,jog diena Nejuèiomis nakties bedugnën rieda, Kai juodus plaukus nuberia ðerkðna Ir bàla þavesys þibutës þiedo;
Kai krinta lapai tuopø iðdidþiø, Kuriø pavësy kaimenë ilsëjos, Ir svyra barzdos kertamø kvieèiø, Ir vasarà jau laidoja rugsëjis,-
Apie jaunystê tavo að màstau. Ir apie tai,kad ji pranyks kaip rûkas, Kad naujos gëlës atsiskleis netrukus, Kad lemta neilgai þydëti tau.
Lai tavo groþis vainikuose atgija, Atremdamas likimo kalavijà! “Sonetai”-tai V.Ðekspyro dvasinio gyvenimo momentai. Á tradicinæsoneto formà (trys ketureiliai ir dvieilis) poetas ádëjo gyvà aistringøpergyvenimø ir apmàstymø turiná. Vyraujantis soneto (12) motyvas – þmogaus ir laiko sàntykis.Jaupirmasis soneto sakinys þymi laikà: “Kai laikrodis man skelbia”. Taisàsaja su kontekstu – kitais eilëraðèiais. Kalbëjimas, balsas – svarbûsprasminiai vienetai, teigiantys lyrinio subjekto esamàjá laikà, liudijantyssavo egzis tencijos suvokimà. Já akcentuoja dienos – nakties kaita, plaukøðarma, jaunystë, iðnykstanti rûkuos… Iðráðkëja màsli , persmelktaliûdesio nuotaika. Juntama átampa tarp amþinybës ir laikinumo. Gamtos bûtissusilieja su þmogaus egzistencija: “Kai juodus plaukus nuberia ðerkðna/ Irbàla þavesys þibutës þiedo”. Taigi “beðirdis laikas” paþeidþia viskà.Ávardijami materialaus pasaulio þenklai : tuopos, kaimenë, kvieèiaii…Taèiau tai tik fonas. Žmogaus paðnekovu tampa atskilusi vidinio “að” dalis– “að màstau”. Dvasiniai apmàstymai gilëja: antrojo posmo meninis vaizdaskonkretus (“krinta lapai”, “svyra barzdos kertamø kvieèiø”). Jismetaforiðkai pagrindþia tai, kà lemia laiko tekmë – “Ir vasarà jau laidojarugsëjis”. Treèiojoje strofoje vidiniai apmàstymai pasiekia kulminacijà: nërapaguodos. Lyrinis “að” jauèiasi atsidûræs prieð neáveikiamà kliûtá – laikà:“Apie jaunystæ tavo að màstau / Ir apie tai, kad ji pranyks kaip rûkas…”Taigi þmogus bejëgis prieð visatos (mus supanèio kosmoso) dësnius.Kosminës amþinybës akivaizdoje þmogus junta ir suvokia savo bûtieslaikinumà, ir tai sukelia liûdesá – “lemta neilgai þydëti tau”. Ir vis tik soneto liûdesys teigia gyvenimà: “Lai tavo groþisvainikuose atgyja, / Atremdamas likimo kalavijà!”(graþi antitezë: gyvybëstàsa, jos laikas neáveiks). Nuotaika staiga kinta (retorinis ðaukiamasissakinys): laikas tarsi sulëtëja, iðnyksta, o þmogus turi suklusti. Taigisielà nuðvieèia viltis. Balsas dràsinantis: vadinasi, egzistuoja tai, dëlko verta gyventi – “groþis vainikuose atgyja”. Taigi sonetas liudija ne tik iðnykimà, bet tuo paèiu ir ëjimà áþmogø. Tuo jis prasmingas.
S.Geda “Strazdas “.Dalies “Ðungalviai” analizë
Jau pats pavadinimas teigia tamsà, blogá. Tai visatojesiauèianèios tamsios jëgos “ ðuniðkom galvom”. Bûtent jos ir sudaro poemos“Strazdas “konfliktà. Gradaciðkai iðvardijami piktø demonø veiksmai. Ðie, persisunkæ“neapykanta, atrajoja,/ Ant maþø/ Þmogeliø joja,/ Kojas ir rankasiðlauþo…” Lyrinio “að” mintys persikelia á mistiná, anapusiná pasaulá-Iðbaidytos/ Visos vëlës, ir staiga vël realios tikrovës kontûrai: Viskasiðneðta,/ Iðplësta./ Kur jûs Lietuvà nuveðite? Penktais posmas skamba kaipðiø beprotiðkø jëgø iðpuoliø kulminacija ( vyrauja juoda- giliausiosneapykantos spalva): “Juodos galvos,/ Juodos dienos./ Danguje nerasikelio./ Jokios saulës. Jokio Dievo./ Jokio gyvulio, paukðtelio”. Ryðkuspoetinës kalbos principas- pakartojimas (tai ryðku ir kituose posmuose):kartojasi þodþiai, garsai. Jo esmë- prasmës papildymas, koncentravimas. Kaip kontrastas ðiam posmui nuskamba kitas. Èia visai kitapasaulëjauta, áspûdis: “ Tik vaikai <…>/ Kasasi po àþuolais…” Vël lyg banga pakyla jausmai, þmogø (laisvà Paukðtá) gniuþdantys:tik du þodþiai “staugia” ir “ëda”, ágydami vis kitas gramatines formas,áprasmina kovà tarp Ðviesos ir Tamsos, Gërio ir Þmoniðkumo, Meilës. Átampa slûgsta. Kitø posmø rëmai (garsø pakartojimai eiluèiøpabaigoje) net átaigoja mintá: kova uþ Ðviesà sunki. Suvokti poemà “Srazdas “padeda paties S.Gedos mintys: “Strazdas<…>- tai senasis, pagoniðkas religijos þenklas <…>, sergëjantis gyvybænuo kitos, tegul net didesnës galios…” Prieð paskutiná posmà brëþiama punktyrinë linija. Tai poetinisatodûsis, po juo slepiasi þodþio dvasia, gyvybë. Ji iðsilieja paskutiniameposme: “Kelkim patá skaisèiausià/ Suplëðytos saulës gabalà….” Paukðtisjungia þmogø su þeme (saule): gamta ir þmogus gyvena vienu ritmu:” þmonës
<…> prausia-/ Didelæ Paukðèio galvà”.S.Geda ” Strazdas”.Dalies” Tardymas” analizë
Kodël poemos dalis pavadinta “Tardymas”? Apie A.Strazdà, XIXa. pirmos pusësliaudies poetà, yra iðlikæ ávairiausiø pasakojimø. Poetas buvo ásivëlæs ábylà su ðlëkta, teko uþ tai kalëti Paþaislio vienuolyne. Tas biografijosfaktas ir minimas ðioje dalyje. Penkis kartus pasikartojantys klausimai:“Koks? Kokia? O? Ið kur? Turëjai?” sustiprina apklausos ir tuo paèiupaniekos þmogui áspûdá. Koks buvo tas þmogus, dràsiai ponams, svetimtauèiams klebonamsatkirtês: “Að- laisvas paukðtis!!!” (ádomi poetinë sintaksë). Jo gyvenimàS.Geda poetizuoja: ðviesias mintis “neðë” baudþiauninkams A.Strazdo þodis.Vizualûs ir spalvingi þodþiai: Žydra.Žydra. Ten angelas Ant þagrelës – danguos – Ten iðgelbëtas, atpirktas – Su jauteliais þmogus. Su tuo þmogum tapatinamas pats poetas. Jis iðdidus, pasitikintissavimi:” Tarsi kûdikis juokiasi,/ Anei menkas, nei maþas”. Ir ðtai vël gyvenimo faktas: A.Strazdas vaþiavo á Vilniø tartis dëlsavo eiliø knygelës iðleidimo. Deja… “Giesmës svietiðkos ir ðventos”iðvydo pasaulá be cenzûros leidimo. S.Geda iðvardina jo kûrybos temas,motyvus: “apie þmogø, /Paukðtá, gyvulá, þuvá…” Metoniðkai kuriamasvisumos áspûdis: poeto balsas- dieviðkas lieþuvis. Nuskamba akcentas, kadA.Strazdo þodis artimas liaudies kûrybai (tautosakai): jis gyvas (kaip irliaudies posakiuose), giesmëse “akmenëliai kalbëjo”. A.Strazdo tiesaus þodþio menine jëga pasinaudoja ir S.Geda.Paskutiniame posme cituojama (“skverbias paplasnodamas”) ið A.Strazdo eil.”Strazdas”. Kodël metaforiðkas ” Paukðèiø takas raudonas”? Skaudu, kaipaminamos þmogiðkosios teisës. Bet… mintis gyva (raudona spalva) – bûtinaiðlikti savimi, laisvam, gyvenanèiam dël kitø.
A.Maèënas “Pavasario vëjas”. Kûrinio analizë
Eilëraðtis “Pavasario vëjas” prasideda kreipiniu “duonos dvasia”.Kà slepia ði metafora? Gyvybæ, prisikëlimà, atsivërimà. Ðis supratimasplëtojamas pavasariio vaizdu. Konkretûs materialûs þenklai kuria ðá vaizdà(“briedis […] ateina”, vilkas, lokys, gandras…). Pavasaris þemëje –gyva, ramu, gera. Tas vaizdas kalba ne tik apie gamtà – èia þmogaussavijauta (pojûèiai, mintys): “Virpa oras virð pavasarëjanèiø kloniø, irtai yra mûsø suokalbio atvërimas…” Kas árodo þmogaus prisilietimà prie þemës? Vël pasikartoja tas patsmotyvas “duonos dvasia”. Jis iðplëtojamas – “ugnies dvasia / vandens irþemës dvasia” (ðioje strofoje ne kreipiamasi, o konstatuojama tiesioginiusakiniu). Tai mitologizuota, pakylëta: pavasario sutvërëjas (ar tai ne“protëvis prieð tûkstanèiø metø…”?) davë þmogui ugná, vandená, þemësubrandino vaisiø – duonà. Tekste atvertas gyvybës – duonos – pavasariojausmas (vaizdas) yra ávairialypis. Svarbi eilëraðtyje ne lyriniopasakotojo figûra, o poþiûris á pasaulá, kur “visa kyla/ tarytum þelmuo iðgrûdo, plûsta, kartojasi…” (taigi aplinka yra priemonë iðsakyti savomintis). Gamtos judesyje ryðkus ir þmogaus dvasios judesys (“Tadpamëginkim/ dar kartà. Dar kartà ir dar kartà”). Koks skausmingas noras(pasikartojantys þodþiai) paþinti, áspëti gyvenimo kaitos klodus! Taigikuriama emocinë erdvë: kalbama ramiai, bet giliai, reaguojama ápavasarëjanèius klonius. Eilëraðèio kulminacija – jausmø ir minèiø krypties iðsakymas:“Lauþkime ir dailinkimës uþmirðto þodþio prasmæ burtà,/ reiðkiantá mirtá irnaujà prisikëlimà”. Taigi mintis gyva, tekanti. Kalbama racionaliai,argumentuotai (liepiamosios nuosakos formos – “lauþkime…”). Eilëraðtisiðreiðkia 20a. pabaigos þmogaus patyrimà, màstymo bûdà.
Meilës tema þemininkø kûryboje
J.Grinius “Žemës” antologijos pratarmëje apie jaunàjà poetø kartà raðë:“Nebe laimës ilgesys persunkæs juos, o greièiau prasmës rûpestis”. Kad jøkûryboje erotinæ ar socialinæ avantiûrà keièia intelektualinë ir likininiøþmogaus problemø troðkulys, yra pastebëjæs A. Nyka – Niliûnas. Ganagrieþtai ir kategoriðkai apsiribota nuo poetø neoromantikø, gyvenusiøþmogiðkos laimës rûpesèiais. Tokios nuostatos buvo lëmusios meilës temosypatybes – jos palyginti vëlà atsiradimà (V.Maèernio kûryboje), susipynimàsu kitais motyvais, savità slaptumà. Vaikystë kaip prarastas rojus irnekalta meilë mergaitei lemia jos esmæ pirmuosiuose poetø þemininkørinkiniuose. Tokia yra vaikystë Nykos – Niliûno cikle “Vasaros simfonija”,kur lietuviðkos sodybos kasdienybë nuðvinta netikëta ðviesa, o subjektuiatsiveria paslaptinga bûties pusë: “Ir vienuma man tapdavo didþiausiaisrûmais: Vienuma! / Jø salëse skambëdavo keista daina, romantiðka daina apie/ rûsèiam gamtovaizdyje, svetimoj ðaly, apleistà / þydinèios mergaitëskapà”. Nykai – Niliûnui labai svarbios dainø, o ypaè pasakø reminiscencijos.Mergaitës vaizdinys – mirusios, mieganèios, skenduolës, uþburtos –pasikartoja daugelyje ankstyvosios lyrikos tekstø, o subjektas renkasiieèkanèiojo vaidmená (“Pasaka moteriai, kurios að niekad nemaèiau”,“Iliûnë” ir kt.). Juose vaikiðkø þaidimø draugë tampa kosmine mylimàja irkartu stiklo karste mieganèia Snieguole. Ðiuose eilëraðèiuose áspûdingasyra tikrovës ir fantazijos susipynimas, kuriame dera didþiulis gamtosuniversalumas, pasakos parafrazës ir vaikystës namai. Nykos – Niliûno kûryboje galima pastebëti mieganèios karalaitësarchetipo raidà: vëlesnëje kûryboje jis ágyja erotiðkumo (eil.“Mergaitës”), yra visiðkai transformuojamas, “apverèiamas” “Lopðinëje”:“Snieguolës miego / Nesudrumstë joks princas: jà suëdë / Darbðti kandis, irilsis po dienos darbø / Stiklo karste”. Kandis – bûties erozijos simbolis –yra pragrauþusi paèià jos ðerdá – svajonæ, pasakà. H. Nagio kûrybà yra paveikæs prancûzø prozininko Alain Fournier romanas“Didysis Molnas”, jo paslaptinga ir nostalgiðka atmosfera. Cikle “DidþiojoMolno rauda” kuriamas poetiðkas nepaþástamosios paveikslas: ji regima arbasenojo dvaro alëjose, arba laukuose, apsupta bûrio kleganèiø vaikø, arbaprisikelianti su vakaro migla. Nagio kûryboje iðryðkintas kelionilø,klaidþiojimø motyvas ieðkant pamiltos nepaþástamosios. V.Maèernio lyrikos subjektas gerokai skiriasi nuo romantiðkøjø Niliûnoir Nagio klajokliø, o meilës motyvø traktuotë þymiai sudëtingesnë. Tiesa,jo eilëraðèiuose yra vaikystës rojus ðviesiø vandenø karalijoje,pereinantis á sapnà (eil. “Pajûrio vaikai”), ir taip pat klajojama ieðkantmylimosios (eil. “O mylimoji, mano slaptas ilgesys”, “Ne ji”), irdangstomasi literatûrinëmis Don Juano ar Don Quijote kaukëmis. “Vizijoje”meilës temos dar nëra, ji atsirado vëliau – “Metø” sonetuose, “Songs ofMyself “, “Trioletuose”. Juose stengiamasi aprëpt kuo platesnæ þmogausbûties problematikà, ávairovæ, kontrastus nuo “aukðtøjø akimirkø”, kaimoteriai leista padëti rasti kelius á Dievà (ciklas “Ðokëja ir asketas”),iki skepticizmo ir ironijos (“Trioletai”), nuo draugystës iki nuopuolio,nuodëmingos meilës. Meilës tema þemininkø kûryboje yra susijusi su kelionës, paþinimo,Dievo ieðkojimo motyvais, ið jø kylanti ir daþnai juos papildanti.
M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuðtumà…”
interpretacija
Ruduo inscenizuoja tuðtumà, absurdà, niekà…
Kaip ið galvijo perpjautos gerklës – iðbëga Kraujuota, paskutinë saulës ðiluma ant rankø… Lieku kaip koks skaudus ir neuþgijês þemës randas. Ir nuo gimimo pirmàkart bandau akis atmerkti, ir pirmà þodá tuðtumoj bandau iðtart, o ið gyvybës gilumos atsiveria klausa tarytum þaizdos paðvêstøjø delnuose.
Interpretuojamasis M.Martinaièio eilëraðtis – neilgas, vos devyniøeiluèiø. Jis nesuskirstytas posmais, taigi galima teigti, kad jo pasaulisperteiktas tarsi vienu gaistu. Tik pora daugtaðkiø skaido eilëraðtá ánutrûkusias, neiðbaigtas mintis. Eilëraðèio centre – lyrinio subjekto,patirianèio egzistenciná lûþá, iðgyvenimai. Kalbëjimo situacija ir lyrinio subjekto jausenos joje sudaro eilëraðèiodominantê. Tuo ásitikiname atidþiai ásiskaitydami á kiekvienà kûrinioeilutæ, þodá. Pirmoji eilutë apibrëþia kûrinio laikà – ruduo. Daugybë asociacijø kylaiðgirdus ðá metø laiko pavadinimà – tolstanti saulë, trumpëjanèios dienos,nykstanti gamta. Manifestuojamoji lyrinio subjekto jausena ið daliessutampa su skaitytojo patirtimi, tik yra aðtresnë, átaigiau iðreikðta,susakralinta. Tolesniø eiluèiø palyginamasis vaizdas tartum nukelia á kaimiðkàaplinkà, skerstuviø scenà. Taèiau tai tik palyginimas. Pagrindinis vaizdas– paskutinë saulës ðiluma, kuri, lyginama su paskutine paskersto galvijoðiluma, ágauna merdëjimo scenø. Pirmà kartà pasirodo raudona (kraujo,saulëlydþio) spalva. Pasitelkiamas lytëjimo pojûtis (“ðiluma ant rankø”). Kitos dvi eilutës pakartoja “perpjautos gerklës” pojûtá – minimas“randas”. Kaip ankstesniø eiluèiø raudonos spalvos blyðkus atspindysðmësteli neuþgijusio rando raudonis. Lyrinis subjektas jauèiasi vienasskaudþiai gyvas mirðtanèiame pasaulyje. Mirusá pasaulá bandoma atgaivintilyrinio subjekto pastanga tarsi pirmàkart matyti, kalbëti, klausytis,jausti. Áprastiniai poelgiø stereotipai netinka ekstremalioje situacijoje,todël visi pojûèiai turi tapti ypatingi. Eilëraðèio pabaigoje vël kartojamas tuðtumos motyvas. Atsinaujinabiblijinë pasaulio kûrimo situacija. Tuðtumà, absurdà ir niekà norintpadaryti prasmingà, reikia tapti paðvæstuoju. Paskutinëje eilutëje darkartà ðmësteli ir gæsta þaizdos bei raudonos spalvos motyvai, visameeilëraðtyje skambëjæ kontrapunktu. Eilëraðtis byloja apie þmogaus nusivylimà, mirties baimæ ir bandymàatsilaikyti prieð bûties absurdà. Aiðkus situacijos matymas, nevengiantskausmo, leidþia þmogui rasti savyje jëgø ir susikurti, – jei ne surastipaèioje bûtyje, – gyvenimo prasmæ.
S.Nëris “Krinta þvaigþdës”. Analizë
Ðis eilëraðtis gali bûti pavadintas epiðku, kiek, þinoma, toji sàvokaátelpa á lyrinio vaizdavimo rëmus. Epiðkas jis ta prasme, kad pateiktaskaip pasakojimas apie objektyvø, ðalia autoriaus esantá ávyká ,atsiskleidþiantá apibrëþtoje situacijoje, kurio veikëjai nëra poetësvidiniø galiø suasmeninimas, kaip, pvz., “Viltyje”, o egzistuojasavarankiðkai, nesutapdami su autoriumi. Bet su ðiais epiðkumo momentaisjungiasi, þinoma, specifiðkai lyriðkas tikrovës suvokimas: ávykiseilëraðtyje be galo koncentruotas nuþymint tik pagrindines jo gaires, nëkiek nedetalizuojant, uþtat labai stipriai emocionaliai já nuspalvinant.Galima kalbëti ir apie dramatinius eilëraðèio elementus: jo veiksmaskupinas átampos, jo veikëjø santykiai atsiskleidþia dialoge. Ði epiniø,lyriniø ir dramatiniø pradø sintezë rodo kûrinio baladiná pobûdá, kurá darlabiau pabrëþia kraupus, kiek fantastiðkas eilëraðèio koloritas. Bet ir savo turiniu eilëraðtis artimas daþnai pasitaikanèiam liaudiesbaladþiø motyvui: mûðio lauke kritusio kario eina þadinti tëvas ir motina,brolis ir sesuo, mergelë ar þmona. Tik liaudies baladëje karys paprastaiartimøjø þodþiams nepaklûsta; mirtis já uþmigdo nepabundamai. Salomëja Nëris ðá motyvà naujai traktuoja. Jai rûpi pabrëþti ne tiekkaro tragizmà, ne mirties nepakenèiamà realybê, netekimo skausmà, otarybinës liaudies gyvybingumà, jos nepalauþiamà valià apginti tëvynëslaisvæ. Ðià didingà eilëraðèio idëjà atitinka monumentali, plaèiaisapibendrinimais, ryðkiomis linijomis ir kontrastais operuojanti forma. Monumentalusis yra jau pirmojo posmo vaizdas: balzgana krintanèiøþvaigþdþiø liûtis ir juodai mirties numinti laukai. Jame nëra detaliø, otik didþiulës erdvës, stiprûs akcentai, baltos ir juodos spalvoskontrastai. Pradþioje trissyk kartojasi krintanèiø þvaigþdþiø motyvas: Krinta þvaigþdës tartum sniegas krinta, Spalio þvaigþdþiø liûtis balzgana. Jis kartojasi, intensyvëdamas ir pilnëdamas, ðiek tiek moduliuojamas.Pradþioje jis iðkyla be jokiø tikslesniø apibrëþimø ir konkretizavimo(“Krinta þvaigþdës”); toliau einàs palyginimas (“tartum sniegas krinta”)sugestionuoja, kad þvaigþdþiø krinta daug tarsi snaigiø. Antra vertus, ðispalyginimas, primindamas, kad snaigës savo forma panaðios á þvaigþdes,iðlaiko mûsø sàmonëje ir þvaigþdþiø, ir snaigiø ávaizdþius, jungiamus netik formos, bet ir savo spindinèios, ðviesios spalvos. Tretá kartàgráþdamas, motyvas (“spalio þvaigþdþiø liûtis balzgana”) dar labiaupabrëþia krintanèiø þvaigþdþiø gausumà (“þvaigþdþiø liûtis”), áveda juodorudens dangaus vaizdiná (“spalio dangus”), kurio fone ar krintanèiosþvaigþdës, ar snaigës atrodo “balzganos” – ankstyvesnis ðviesumo,spindëjimo áspûdis èia prislopinamas, jis ágauna neaiðkø, liûdnà atspalvá. Nuolat intensyvëjantis kritimo motyvo kartojimas sukelia begalybësáspûdá – erdvës ir laiko begalybës. Já paremia ir sekantis vaizdas – toksbendras ir nedetalizuotas: mirties juodai numinti laukai. Ðia panaudotametafora (“juodai mirties numintus”) verèia pajusti tam tikràmetaforiðkumà, ir aname, krintanèiø þvaigþdþiø vaizde, – juk liaudiestikëjimuose krintanti þvaigþdë reiðkia þmogaus mirtá. Ir taip gamtovaizdissavo gedulo spalvomis – balta ir juoda, savo lakoniðkomis linijomis tampaapibendrintu, reiðkianèiu mirtimi paþenklintà þemê. Ðis peizaþas savo kraupia ir tragiðka atmosfera nuspalvina visàeilëraðtá. Drauge jis ir fonas, kuriame iðkyla dvi monumentalios figûros:motina ir sûnus. Jos taip pat apibendrintos, pakylëtos aukðtai virðgyvenimiðkosios buitinës plotmës. Pirmajame posme motinos figûra permatoma tarsi ið tolo, tame klaikiamekosminiø skrydþiø peizaþe ji atrodo maþa ir silpna (“sulinkusi siena”). Betantrajame posme jà iðvystame jau kitame rakurse, stambiame plane: galimegeriau ásiþiûrëti á visà jos pavidalà, á neramø, ieðkantá þvilgsná:
Ne senatvë – tik ruduo ankstyvas
Lenkia þemën baltà galvà jos. Kur sûnelis? Po akis negyvas Žvilgsnis karo laukuose klajos.. Iðkalbi jos charakteristika iðreikðta keliais brûkðtelëjimais,susietais su pirmojo posmo vaizdu: balta motinos galva derinasi su anopaveikslo gedulo spalvomis, o “ruduo ankstyvas” su kraupia spalio naktimi.Metaforiðkas ðio ávaizdþio panaudojimas (“ruduo … lenkia þemën … galvàjos”) siejasi su simboliðka rudens nakties panorama, suteikdamas ir jamlabai bendrà prasmæ. Ritmiðka metø laikø kaità áprasta sieti su þmogausamþiaus frazëmis, su gyvenimo raidos dësningumu “Rudens ankstyvas”, t.y. nelaiku atëjæs, èia reiðkia gyvenimo ritmo aplamai sutrikimà, ásiverþusmirèiai á tas sritis, kurios jai dar neturëtø bûti pavaldþios. Bet motina, nors paþeista ðios ásisiautusios piktybës (kuri “lenkiaþemën baltà galvà jos”), pati lieka mirties nepalauþta: ji – meilës irgyvybës neðëja – ateina reikalauti savo teisiø: “Kur sûnelis?”. Maloninis,kupinas ðvelnumo þodis nuskamba nelauktai ir stebinamai, bet kartu ir begalo skausmingai po anø mirties vaizdø, taèiau tik tam, kad vël juosepaskæstø. Motinos þvilgsnis, pilnas nerimo ir vilties, teranda karolaukuose tik “akis negyvas”, tik nebylià mirtá. Taèiau ieðkojimo, ðaukimo motyvas nenutyla, iðaugdamas ir apvaldydamasvisà tretájá posmà. Motina, pasirodþiusi eilëraðèio pradþioje kaip ið tolomatoma figûra, einanti per juodus, mirties numintus laukus, antrame posme
parodyta stambesniame plane, dabar pastatyta labai ekspresyvios scenoscentre: Ji buèiuoja ðaltà kaktà kario: – Kelkis, kelkis, mylimas sûnau! Lyg þuvëdra klykauja ant mariø: – Kas vaduos tëvynæ, neþinau. Jausmo intensyvumas èia anaiptol nesuardo monumentalaus eilëraðèiostiliaus: motinos judesiai sutaurinti (nepaisant aðtraus sielvarto –santûrus pabuèiavimas á kaktà), supoetinti (“Lyg þuvëdra klykauja antmariø”), jos tariamø þodþiø intonacija pakili, kiek iðkilminga, neturintinieko intymaus. Visa tai derinasi su èia iðsakomø jausmø pobûdþiu, kuriereiðkiami ne gyvenimiðkø buitiniø santykiø plotmëje, o yra pakylëtianksèiau kasdienybës, padvelkta tikra epine didybe. Netgi posmo struktûra iðlaikyta grynai simetriðka (mostas – ðûksnis –mostas – ðûksnis), nors juo ir reiðkiamas didþiausias susijaudinimas. Paskutiniame posme – eilëraðèio finalas. Savo átaigos jëga jis turiatsverti – ir atsveria – visus ankstyvesnius posmus: ir mirties vieðpatijospaveikslà ir poetiðkà motinos figûrà, skelbdamas tarybinës liaudiesnenugalimumo idëjà. Atsiliepiantysis á motinos balsà niekaip nekonkretizuotas: bet koksbandymas já apibrëþti, charakterizuoti regimumo, apèiuopiamumo plotmësávaizdþiais griautø antþmogiðkosios didybës iliuzijà. O dabar mestegirdime tik jo þodþius – galingus, be galo ekspresyviai nusakanèiusgresianèiø pavojø baisumà, siautëjanèio prieðo jëgà (“audros stûgaujaánirtæ”, “kaukia kruvinas ruduo” – juk jau pirmasis posmas mus ápratinosimboliðkai suvokti gamtos jëgas). Prieðo galingumas leidþia pajusti jamprieðpastatomos tarybinio þmogaus valios, jo tikëjimo savo pergalestiprumà. Pirmøjø trijø posmø mirties ir motinos skausmo paveikslassuteikia mastelá eilëraðèio finalui: þmogaus tikëjimas pergale, jo valiayra didesnë ir stipresnë uþ mirtá – tokia yra ðio eilëraðèio idëja. Ðio kûrinio vaizdø monumentalumas labai skiriasi nuo trapaus irbesimainanèio paveikslo eilëraðtyje “Prie ðaltinio”. Tiek pat skirtingayra abiejø kûriniø intonacija. Pastarajame eilëraðtyje nëra to “virpanèio”,“vibruojanèio” ritmo – èia gana aiðkiai juntamas chorëjinis metras (ið 60sintagmø – 24 chorëjai!), pabrëþiàs iðkilmingà intonacijà, platø ir lygøritmo bangavimà, o ne lengvai iðoriniø impulsø paveikiamà, nuolatbesikeièianèià nuotaikà. Nëra pabrëþtinos þodþio muzikos, sudëtingøasonansø bei aliteracijø – nebent tik keliose vietose jomis pabrëþiamosypatingai svarbios þodþiø grupës (“Kaukia kruvinas ruduo”, “lyg þuvëdraklykauja”), ritmai kone visur klasiðki, tikslûs. Sakiniai átelpa á beveikvieno ilgio eilutes ar dvieilius. Ðitai irgi derinasi su visa eilëraðèiovaizdø sistema, kurioje vengiama niuansø, sunkiai apèiuopiamø minties irlaiko vingiø. Ir tai suprantama. Juk poetei ðiuo eilëraðèiu rûpëjo pabrëþtisavo suvoktos tiesos apie liaudá objektyvumà. Uþtat ir tokiaobjektyvizuota, stambiomis, aiðkiomis linijomis operuojanti eilëraðèioforma.“Žemë maitintoja” – socialinis romanas
Ankstyvesnëje lietuviø prozoje valstietis gyveno kone iðimtinai tiksavo kasdienës buities sferoje. P.Cvirkos “Þemëje maitintojoje” jisatsiduria svarbiausiø ðalies ekonominiø, socialiniø, politiniø santykiømazge. Juro Taruèio paveikslà autorius atskleidþia vaizduodamas ne tiktradicinius valstieèio santykius su dvaru, bet jo santykius su visu ðaliespolitiniu gyvenimu ir paèia valstybe. Juras Tarutis dalyvauja kovose uþ“nepriklausomà” Lietuvà, seimo rinkimø kampanijose, skaudþiai iðgyvena1926m. faðistiná perversmà. Jo paveikslu P.Cvirka aprëpë pagrindiniusburþuazinës Lietuvos istorijos etapus, davë aiðkø jø vertinimà. JurasTarutis ið pradþiø ðventai tikëjo þemës reforma, sava “nepriklausoma”Lietuva, ir tik po sunkiø iðmëginimø – netekæs sûnaus, patyræs varþytines –jis nusivylë reforma, ir paèia burþuazine santvarka. “Žemëje maitintojoje” iðtisai iðlaikytas valstieèio poþiûris á gyvenimoreiðkinius. Autorius, ásiterpdamas su savo mintimis ir nuotaikomis, tikparyðkina valstietiðkà pasaulio suvokimà, taèiau jo neuþgoþia. Betsvarbiausia, kad tas valstietiðkas gyvenimo vertinimas P.Cvirkos romanenëra vien tradicinis, sustingæs, o intensyviai besikeièiàs. Juras Tarutiskaupia savyje itin ryðkias valstieèiø nepasitenkinimo, revoliuciniobruzdëjimo nuotaikas. Jis pats yra ðviesus, sàmoningas, atkaklus, pasiryþæsvisomis jëgomis grumtis su jo ásitikinimais prieðiðkomis, o moralei –svetimomis gyvenimo formomis. Tokia ieðkanèio, galvojanèio, viskà ið naujopervertinanèio valstieèio sàmonë, buvo naujas reiðkinys lietuviøbeletristikoje, iki tol vaizduojanèioje valstietá lëtà ir uþguità,nesugebantá plaèiau paþiûrëti á gyvenimà. “Žemëje maitintojoje” herojø asmeninis likimas pagrástas objektyviaisgyvenimo dësniais ir natûralia istorijos raida – nesutaikomu klasiniukonfliktu tarp dviejø socialiniø poliø: dvarininko ir vargingojovalstieèio. Visos svarbiausios situacijos – þemës gavimas ir naujakurystë,ásiskolinimas dvarininkui, maþameèio samdinio þuvimas dvare, varþytinës-yra be galo tipiðkos to meto Lietuvai, atspindinèios tûkstanèiø vargingøjøvalstieèiø likimà ir sykiu padedanèios sukurti individualizuotuspagrindiniø veikëjø charakterius. Gyvas ir natûralus yra Juras Tarutis,nors jo paveiksle dar jauèiama tam tikra idealizacijos, aprioriðkumo dozë,bûdinga kai kuriems ankstyvesniems romanams. Bet uþtat Monikos paveikslas –vienas tipiðkiausiø lietuviø literatûroje. Ði valstietë moteris romanenupieðta labai tikroviðkai, su dideliu psichologiniu pastabumu, atviraautoriaus simpatija. Socialinis tikrovës vertinimas P.Cvirkos romane augte suaugæs suvalstietiðkos buities, doro ðviesaus þmogaus iðgyvenimø bei svajoniøpaþinimu. Organiðkas ryðys tarp socialinio ir psichologinio prado,teisingiau, socialiniø apibendrinimø ákûnijimas raiðkiose kasdieniøsantykiø bei paþiûrø scenose ir sudaro vienà savièiausiø romano bruoþø.Juras Tarutis ir jo þmona veikia paprasèiausiø buitiniø bei ðeimyniniøinteresø sferoje: statosi trobas, augina vaikus, ilgai ruoðæsi keliauja ámiestà, dalyvauja geguþinëje, sielvartauja dël kritusios karvës. Jø mintys,nors ðiek tiek ir sutaurintos, sukasi irgi apie áprastus kasdieniusdalykus: Taruèiams gera stebëti pirmuosius sûnaus þingsnius, svajoti apieðviesià jo ateitá, jie domisi platesniais mokslo, þmogaus santykiavimo sugamta klausimais. Skaitant “Þemæ maitintojà”, kartais net susidaro áspûdis,kad autorius nesilaiko jokio iðankstinio plano, laisvai improvizuoja,pasiduodamas patraukusiam já vaizdui, emocijai; taip natûraliai romaneatsiskleidþia valstieèio buitis su visais dideliais ir maþais rûpesèiais,dþiaugsmais, kasdieniu darbu. Kartu iðryðkëja tiek ðviesos, tiek ir tamsosnaujakurio gyvenimo pusës. Geras, doras, mylás savo ðeimà, tëvynæ, kaimus,trokðtàs ið gyvenimo labai nedaug þmogus negali, nepaisant karðèiausiøpastangø, bûti laimingas burþuazinëje sabtvarkoje – tokia yra romanomintis, paslëpta po labai poetiðkais þmogaus valstieèio egzistencijosvaizdais. Minëtinas ir P.Cvirkos romano glaustumas, lakumas, dinamiðkumas – neeiliniai reiðkiniai lietuviø prozoje. “Þemëje maitintojoje” visusreiðkinius stebi, iðgyvena ir komentuoja pats Juras Tarutis, jis yra ne tikpagrindinis veikëjas, bet ir pagrindinis kompozicinis, siuþetinis mazgas,centrinë visø iðgyvenimø ir ávykiø aðis, telkianti apie save gausià irsudëtingà romano medþiagà. Tokia socialinio romano struktûra, kai visivaizduojami reiðkiniai perleidþiami per pagrindinio veikëjo sàmonæ, buvolabai naujoviðka, meniðka, artima psichologinio romano struktûrai, savoesme svetima apraðinëjimui, iliustratyvumui. P.Cvirka pirmasis ir, galimasakyti, beveik vienintelis ikitarybinio lietuviø romano istorijoje iðgriovëbarjerà tarp herojø iðgyvenimø ir istorinio bei socialinio fono, kuris buvoypaè akivaizdus A.Vienuolio romane “Prieð dienà”. Socialiná romanà P.Cvirkapavertë charakteriø raidos romanu, pasiþyminèiu vientisumu, darnumu, vidinedinamika. Su “Žeme maitintoja” lietuviø romanas pasidarë epiðkai objektyvus. Èianëra nei idealizacijos, nei perdëto juodinimo, gadinusiø pirmuosiusromanus, ypaè Lazdynø pelëdos “Klaidà”. “Þemëje maitintojoje” gyvenimodësniai plëtojasi ir atsiskleidþia tarytum patys savaime, be jokioautoriaus ásikiðimo. Toks objektyvumas irgi reikðmingas lietuviø romanopasiekimas, kuris, be abejonës, rëmësi prancûzø ir rusø klasikinio romanomokykla.
Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija
Vienokià prasmê novelë turi mums, paþástantiems joje vaizduojamàgyvenimà, kitokià, sakykime, tolimajam australieèiui, to gyvenimonepaþástanèiam. Mums ádomesnë Vytauto Jurkaus linija, kitatautá, ko gero,daugiau domins þilojo brolio Prano likimas. Kodël? Kaip ir kiekviename literatûros kûrinyje, Algirdo Pociaus novelëjemeninës informacijos kiekis padidëja arba sumaþëja priklausomai nuoskaitytojo patirties. Daugelis uþuominø, kurios mums sukelia virtinæasociacijø, kitatauèiui gali nieko nesakyti. Pavyzdþiui, mums, þinantiemssavo literatûros tradicijas, ádomu vien tai, kad Algirdas Pocius analizuojaprieðtaringà atsakingo darbuotojo gyvenimà ir vaizduoja já toli graþu neherojinëmis ar idilinëmis spalvomis. Þmonëms, neþinantiems, kad ði temasavaime novatoriðka, tie dalykai neþadins ypatingesnio intereso. Tiktaimûsø skaitytojai teisingai supras Vytauto Jurkaus situacijos keblumà,susidariusá dël kaþkada nuslëptø anketiniø duomenø. Neþinantiems, kokiàreikðmæ tie duomenys turëjo pokario metais, ði detalë atrodys antraeilë, oherojaus tragizmas ir pasimetimas neargumentuotas. Kitaip tariant, Vytauto Jurkaus charakterio reljefingumas irprieðtaringumas iðryðkëja tik tada, kai novelë patenka á tokio skaitytojorankas, kuris patirties dëka sugeba atsistoti á herojaus pozicijà ir joakimis pamatyti jo gyvenimo vingius. Ðtai tie vingiai. Vytautas buvo nekaltas, kad jo brolis Pranas, artëjant tarybineiarmijai, bandë pasprukti á vakarus, o nepavykus sugráþo ir pasislëpë. Jisniekada nepritarë brolio paþiûroms, bet negalëjo jo iðduoti vien dël to,kad jis – brolis. Pagaliau, pasislëpæs tarp dvigubø sienø, Pranas niekamblogo nedarë. Tai nejaugi dël to Vytautas turëjo susigûþti, nepildyti jokiøanketø ir tuo paèiu atsisakyti mokslo ir visuomenei naudingo darbo. Tada,jaunystëje, gal jis dar ir galëjo tokiam keistam “þygiui” pasiryþti, betdabar, kai pasiekë aukðtà postà ir idealizmas apsitrynë minkðtojepersonalinëje maðinoje, statyti ant kortos savo likimà jau atrodo irbeprasmiðka, ir neteisinga. Metams slegiant peèius, visi mes truputádaugiau savæs pagailime, pasidarome ciniðkesni, ir taika su sàþine nebëratoks lemtingas dalykas kaip jaunystëje. Todël visai logiðka irpsichologiðka, kad Vytautas Jurkus stengiasi sutvarkyti reikalà taip, kaipjam yra palankiausia: brolis gaus suklastotus dokumentus, iðvyks dirbti áKazachstanà, ir vël visi galai – á vandená. Sprendimas egoistinis, betrealus ir racionalus. Taèiau, kai brolis, nesutikês su pasiûlymu, nusiþudo,o Vytautas nusprendþia slapta já palaidoti, mes pajuntame, kad jis darokaþkà baisaus. Tame baisumo jutime ir slypi Algirdo Pociaus novelësátaigumas. Norëdami geriau suprasti átaigumo paslaptá, ásivaizduokime, kadnovelë baigiasi kitaip. Sakysime, Vytautas, nepaisydamas padariniø,legalizuoja brolá arba, ásitikinæs, kad teismas po tiek metø brolio rûsèiainebaus, atsikrato sloguèio. Ið karto suvokiame, kad tokiu atveju kûrinioprasminius akcentus reiktø kiek kitaip iðdëstyti ir novelæ raðyti pagalkità planà. Tuo tarpu, mûsø uþdavinys priimti tokià prasmæ, kuri plaukia iððio kûrinio, o ne ið tokio, kokio mes norëtume. Koká meniná efektà Algirdas Pocius pasiekia novelës finalu ir visaVytauto Jurkaus siuþetine linija? Kas tai: istorijos lemtingumo idëja,nuþmogëjimo ir karjeros kritika?.. Darydami tokias iðvadas, apie viskàspræstume ið ðalies, atsistojæ á teisuolio ir stebëtojo pozà. Deja, novelëneleidþia bûti tik stebëtojais. Ji atkakliai beldþiasi á mûsø sàþinæ tartumklausdama – o kaip jûs Vytauto Jurkaus vietoje bûtumët pasielgæ?Svarstydamas ir analizuodamas padëtá, Jurkus veda mus paskui save, ir tiktodël mes leidþiamës vedami, kad ir patys kaþkiek esame jurkai. Ar nebuvomûsø gyvenime atvejø, kai padëjome þmogui tik todël, kad nepadëdamijautëmës nepatogiai arba kad to reikalavo kraujo giminystë? Padëjome, betdairëmës, kad nesuteptume karjeros laiptø. Ar nesidþiaugëme, kai keblisituacija, kurioje reikëjo kaþkà prarasti, belûkuriuojant ëmë iriðsisprendë, o mes likome nepaliesti? Ar tada nesiguodëme, kad mes èianiekuo dëti, kad bûtume pasiaukojæ, bet nesuspëjome? Taigi ne VytautoJurkaus elgesys mus nugàsdina, o tie klausimai, kurie lyg persekiojantissàþinës balsas prabunda mumyse. Tai ir yra svarbiausias kûrinio efektas. Antroji siuþetinë linija – þilojo brolio Prano likimas – pretenduoja ádaugiau apibendrintà psichologinæ – moralinæ problemà ir dël to gali bûtiádomesnë tiems, kurie Vytauto gyvenimo peripetijø nesugebës susieti sukonkreèiomis istorinëmis aplinkybëmis. Pranas novelës pabaigoje nusiþudo. Kaip gyvenime, taip ir literatûrojesaviþudybë pirmiausia kelia smalsø ir bauginantá jausmà: kodël þmogus taipadarë? Tikrovëje saviþudybës faktas savo kraupumu klausimà kartaisnustumia á ðalá, tuo tarpu knygoje saviþudybë be átikinamø argumentø nedarojokio áspûdþio. Prisiminkime, kokià ilgà jø grandinæ Antanas Vienuolis yrapateikæs “Paskenduolëje”, Adomas Jakðtas vis tiek dar kaltino autoriø, kadVeronikos saviþudybë nepagrásta. Skaitytojas visada nori bûti átikintas,kad saviþudybë – vienintelë herojaus iðeitis, kitaip tariant, raðytojasturi iðmuðti skaitytojui ið rankø visus motyvus, kad pastarasis,ásivaizdavæs save analogiðkoje situacijoje, irgi ne kitaip pasielgtø. O taipasiekti nelengva, nes skaitytojas, be visø kitø iðvedþiojimø, turi vienàstipriausiø motyvø – gyvenimo instinktà. Algirdas Pocius ðá instinktà iðmoningai nuðalina paèioje pradþioje,parodydamas Pranà paliegusá, iðdraskytø nervø. Apskelbtas þuvusiu, Pranasjau kaþkiek priprato prie minties apie nebûtá. Mirtis jam ne naujiena,prieðingai, naujiena yra gyvenimas. Taigi bereikia keliø stipriø postûmiø.Tie postûmiai – tëvo mirtis, nepriimtas brolio Vytauto patarimas ið vienonegalumo pereiti á kità, pagaliau ásitikinimas, kad jis pats nebeturivalios prisipaþinti þmonëms, kas esàs. Nebëra prasmës gyventi, nes nebërakaip gyventi. Ir mes nebesurandame, kà Pranui pasiûlyti. Novelës motyvacija trumpa, bet apgalvota, joje susipina socialiniai,biologiniai ir psichologiniai argumentai. Taèiau motyvacija tëraátikinamumo, o ne prasmingumo dalykas. Prasmingumas visai kas kita. Prano likimu Algirdas Pocius pasmerkia faðistinê propagandà,áviliojusià jaunuolá á savo voratinklá ir praþudþiusià jo gyvenimà. Ðiàmintá pajuntame netiesiogiai, ieðkodami tikrøjø Prano tragedijos prieþasèiøir iðeidami uþ kûrinio ribø. Taèiau paèioje novelëje Prano paveiksluiðryðkinama dar ir kita prasmë, kuri atsiskleidþia sugretinus abu brolius.Jà galëtume taip nusakyti: kanèia ir nesëkmë sunaikina þmogø fiziðkai, betsutaurina jo dvasià, iðleidþia já aukðèiau tø, kurie, gyvendami patogiai irnebesugebëdami patogumø atsisakyti, tampa egoistais ir bailiais. Ðià mintápatvirtina ir vienas epizodas ið Vytauto Jurkaus psichinës bûsenos. KaiVytautas pamato á kapines ateinantá Pranà ir iðsigàsta, kad paslaptis
iðkilo virðun, – sukrëtimo minutæ – pajunta pamaþu bundanèias jo sielojesnûduriavusias ðviesias jëgas. Jis ima galvoti, kad taip bus geriau. Betvos tik pavojus praeina – brolis nusiþudo neatpaþintas – ið gilumos vëliðsëlina miesèionis ir pakuþda iðganingà mintá: “O jeigu jis bus naktápalaidotas kur nors sode <…> Vël bus galima ramiai gyventi ir dirbti”. Algirdo Pociaus “Žilajame brolyje” netikslinga ieðkoti kokiø norskonstruktyvizmo bruoþø – autoriaus dëmesys koncentruojamas á problemà, irjis jos nenori uþtemdyti formalinëmis pretenzijomis. Biografinësretrospekcijos, nusakanèios abiejø broliø gyvenimà iki tëvo laidotuviø,sudaranèiø fabulos griauèius, atlieka informacinæ funkcijà ir áterpiamos ápasakojimà gana paprastai, kaip prisiminimø gabalai. Galima paþymëti nebentmeistriðkà noveliø puantà: raðytojas taip atsargiai “iðveda” Pranà iðkapiniø ir taip gudriai nutolina skaitytojo sàmonê nuo galimos minties apieherojaus saviþudybê, kad atomazga ðvysteli kaip þaibas. Ið vienos pusës ji– staigi, bet ið kitos – visai logiðka. Kai skaitytojas neatspëja pabaigos,o paskui tiki ja kaip vienintele galima, visada sustiprëja kûrinio emocinispoveikis.