Apie daugelį lietuvių autorių

3138 0

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

Ištrauka

Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi viisai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo.

Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti. Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaaliuojantys miškai ir pievomis krantai, – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Analizė

Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie no

ovelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”.

Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje.

Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm. Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”. Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. Pasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tvviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.

Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas.” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.

Pirmąją dalį autorius pradeda nuo minčių apie vienodumą. Toliau piešia judrų, dinamišką Nemuno vandenų vaizdą ir vėl mintimis ap
pie ramybė šią pastraipą užbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo.”.

Pasakotojas, stebintis plaukiantį garlaivį, labai pastabus, jautriai reaguojantis į kiekvieną pakilimą gamtoje, lakios vaizduotės. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmąstomas, tačiau mintys neišsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaškis.

Antroji pastraipa konkrečiau nusako patį pasakotoją, t.y. keleivį. Jis prisipažįsta esąs nuvargęs , nuo nemiegojimo apsiblausęs. Paaiškėja, kad keleivis ir dvasiškai pailsęs. Galbūt kitas ir snūduriuotų kelionėje, bet šios novelės pasakotojas moka džiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jį nuteikia vasaros rytų vėjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusią dvasią. Dvasių pusiausvyrą padeda atgauti stebimi peizažo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba įprastoje aplinkoje pastebėti grožį: “. platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį”. Jis ne tik pastebi tą grožį, bet ir išgyvena jį. Taip mąstyti leidžia užuomina apie širdį. Pasakotojas – keleivis – atviras savo džiaugsmui, neslepia savo žavesio gamta. “Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti.”. Susižavėjimas neišsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaškiu. Pasakotoją žavi paprastučiai, elementarūs dalykai: plati upė, kuri vingiuoja kiekviename žingsnyje, aukšti, žaliuojantys miškai bei pievos. Išryškėja meilė ne tik gamtai, bet ir pačiai Tėvynei: būtent natūrali gamta ku
ur kas gražiau už meistriškų rankų sukonstruotą kaleidoskopą.

J. Biliūno ištraukoje ne įvykis, ne išorinis konfliktas, o veikėjo mintys ir išgyvenimai. Išgyvenimų tėkmė – siužeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviškumo įspūdį. Autorius tiesiogiai ir emociškai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dėmesys sukoncentruotas į veikėjo vidinį pasaulį. J.Biliūno kūryboje maža peizažo detalių, tačiau šiuo atveju – atvirkščiai. Ištraukoje gausu meninių priemonių, daug epitetų, kurie vartojami prieš pažymimąjį žodį.

V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”

Ko šiandien nebėra?

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.

Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų. Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “.tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino mi

iškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais: monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų. Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę. Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės. Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą. Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”. Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių.

Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas. O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes.

Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.

J.Aputis “Horizonte bėga šernai”

Ištrauka

Rūta žalioj,

Leiskie Mani namopi,

Rūta žalioj.

Tą vakarą jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra šalia jo. Truputį svirduliuodamas, jis užkopė į kalnelį, ant kurio pernai iš žėglių buvo pastatytas baltas bokštas, bet nereikėjo ir jo – nuo kalno matyti toliausiai, o saulė vis tiek jau leidosi, nelaukė nieko, negailestingai skubėjo sukišti į tamsą ir miškus, ir durpyną, kur paliko traktorių Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksančią Šatriją, laukus su žydinčiais dobilais. žiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: viešpatie! Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs dievas, kuris žino, jog turės numirti.

Gvildys atsisėdo ant didelio kerpėto akmens svaigo galva į namus dar netraukė eiti, dar norėjo žmogus pabūti viešpačiu, sugrįžti į vaikystę. Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Vieną dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime paleisti jo atgal.

Analizė

Tai ištrauka iš J.Apučio novelės “Horizonte bėga šernai”, kurios vardu pavadintas trečiasis autoriaus kūrinių rinkinys.

J.Aputis – kaimiškos tematikos rašytojas, nes daugiausia gerų novelių skirta kaimo žmonių gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bėga šernai” – taip pat “kaimiškas” kūrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildžio dvasinė tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vieną vidurvasario dieną. Žydinčių dobilų detalė pabrėžia nuostabų gamtos grožį, kuris veikia regimuosius, uodžiamuosius žmogaus pojūčius. Gamtos grožis – tai kontrastas vaizduojamiems įvykiams. Tą dieną per pietus Gvildys truputį išgėrė, saulei leidžiantis, užkopė į kalnelį, įsižiūrėjo į horizontą ir pajuto neapsakomą liūdesį. Po to grįžo namo, kur supykusi žmona užsimojo kelis sykius šluotražiu ir sužalojo vyro akis. Įvykiai prasideda vakarėjant, arti saulės laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras įsiklausyti į save stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiškesnės.

J.Aputis – įžvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kūrimo meistras. Tai atsispindi duotoje ištraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo žvilgsnį į pagrindinio personažo vidinę būseną: “Tą vakarą jis pats sau buvo keistas”. Tos būsenos priežastis – visa, “kas yra šalia jo”: besileidžianti saulė, artėjanti tamsa, miškas durpynas, žydį dobilai. Tai ką mato horizonte Gvildys, lyg kokia būsiančios nelaimės nuojauta. Juk užges jo akių “saulė”, viską ateitį užguls tamsa, o mišką, durpyną ir dobilus galbūt gerai mato paskutinį kartą. Gal todėl Gvildys aplinką stebi nuo kalnelio, kad toliau įsižiūrėtų, daugiau pamatytų ir visam gyvenimui įsidėmėtų. Tiesa, tie besileidžiančios saulės ir akių šviesos ryškiai paaiškėja iš viso teksto, o novelės pradžioje gamtos detalės nužymi bendrą kūrinio nuotaiką. Besileidžianti saulė ir artėjanti tamsa visada žmogaus širdy žadina liūdesį ir ilgesį. J.Aputis – liūdnos nuotaikos meistras, o tai akivaizdu nagrinėjamos novelės ištraukoje. Autorius pirmiausia vardina gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytoją, o po to apibendrina personažo būseną: “Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime.”.

Pagrindinis kūrinio veikėjas toks graudus dėl viduje vykstančių konfliktų. (Vidinių žmogaus konfliktų vaizdavimas – irgi vienas iš J. Apučio kūrybos bruožų). Gvildį slegia kasdienybės inercija. Darbas kolūkio laukuose ir buitiniai namų rūpesčiai – štai ir visas gyvenimo turinys. Tačiau pagrindinis personažas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu ir sočiu kąsniu. Gvildžio užkopimas į kalnelį gali simbolizuoti ir jo norą pakilti virš kasdienybės, pilkos ir slegiančios sielą. Kilnesnio tikslo, gilesnės gyvenimo prasmės troškimas ištraukoje suvokiamas iš poetiškai nusakytų traktorininko apmąstymų Kaimo žmogaus buitiniai rūpesčiai vardijami metaforiškai: ”.krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius”, “spinduliuoji šviesas ir spalvas”. Poetiškai apibūdintas ir tėvo vaidmuo šeimos gyvenime: “.jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių.”. Vadinasi, pabėgti nuo slegiančios kasdienybės nėra jokios vilties. Konfliktas neišsprendžiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu, alksti kažko, kas pačiam visiškai neaišku, daugiau, bet neturi teisės elgtis kitaip, negali pabėgti nuo savęs ir gyvenimo.

Taigi tą vakarą Gvildys, kur kas jautresnis pasidaręs dėl per pietus išgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos grožio, vakaro ramybės, skaudžiai ilgisi kitokio, gražesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tą vakarą jis susimąsto, pasižiūri į save iš šalies, ypač iš to taško, kai” vienąkart tavęs nebebus”. Ir tada Gvildį, kaip ir daugelį J. Apučio novelėse vaizduojamų kaimiečių, ima draskyti dvi jėgos: gyvenimo būdas ir savo veiklos aukštesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su sąžine. Ypač stipriai žmogų veikia sąlytis su gamta ir įsiklausymas į save, savo gyvenimo, vidinės būsenos analizė. Sumaterialėjimas, susmulkėjimas nuaidi kaimiškos prigimties personažų sieloje graudžiu liūdesiu, skaudžia aimana. Tą liūdesį dar labiau stiprina grįžimas mintimis į kasdien tolstančią vaikystę, kuri “persekioja kiekvieną liūdesio ar ilgesio valandą”. Galbūt Gvildžio kopimas į kalnelį irgi gali būti siejamas su vaikystės prisiminimais: atsigręži nuo pasiektos gyvenimo aukštumos į praeitį ir pamatai ten save. Apie vaikystę J. Aputis kalba metaforiškai kaip apie šaltinį, kuriame netrūksta tyro vandens ištroškusiai širdžiai pagirdyti. Žmogus, prisiminimų veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”, nekasdieniškas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiškas.

Ištrauka baigiama užuomina apie Sizifo akmenį. Iš legendos žinome, kad Sizifui sunku ritinti akmenį į kalną, nėra jokios vilties pasiekti kalno viršūnę ir baigti kančias, kasdien vėl būtina pradėti viską iš naujo. Taip prakeiktas Sizifas. Panaši ir Gvildžio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir jo vargų kalnelis ne pats aukščiausias (Šatrija dunkso tolumoj). Sakinys “bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo žmogaus pareigas, atsakomybės supratimą, jo kantrybę, ištvermę ir didžiulę viltį, kad gal bus kitaip.

Novelės epigrafu paimta ištrauka iš liaudies dainos. Pirmiausia – tai ženklas, paryškinantis kaimiškąją novelės tematiką. Ilgųjų balsių dominavimas leidžia manyti, jog dainuojama tęsiamai, o toks dainavimo būdas atspindi ilgesingą dvasinę būseną. Tą ilgesį, kažkokį nerimą, gal ir liūdesį nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) žodžiai. Pati to trijų žodžių junginio prasmė byloja apie nepasitenkinimą esama padėtimi, norą sugrįžti ten (pas artimuosius ar į vaikystę), kur ramu, jauku, kur tikimasi rasti paguodą, užuovėją nuo gyvenimo negandų. Tačiau tokia liaudies dainoje pabrėžta liaudies viltis yra visiškai priešinga tam, kas Gvildžio laukia jo namuose. Vadinasi, nebėra senojo kaimo, senų bendravimo tradicijų, senos sampratos apie šeimą. Senojo kaimo griovimas, jo gražiųjų tradicijų nykimas – viena iš J.Apučio kūrybos problemų, kuri novelėse vaizduojama tiesiogiai arba išryškėja iš potekstės, iš atskirų užuominų. Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apučio kūrybos tematiką, susietą su kūrinio problematika ir nuotaika.

Taigi nagrinėtoje novelės “Horizonte bėga šernai” ištraukoje atsispindi daugybė J.Apučio kūrybos bruožų: polinkis rašyti kaimo tema ir vaizduoti netradicinio žmogaus vidinį konfliktą, meistriškai analizuoti psichologinę pagrindinių personažų būseną ir kurti elegišką novelės nuotaiką, pabrėžti žmogaus ryšį su gamta, išryškinti išsilaisvinimo iš kasdienybės idėją. J.Aputis meistriškai kuria iškalbingos tylos, laukimo, nežinios, artėjančios grėsmės nuotaiką. Ištrauka pilna simbolinių detalių, užuominų, kurių prasmė išryškėja iš konteksto arba paliekama pačiam skaitytojui spręsti.

J.Baltrušaitis “Būties psalmė”

Eilėraštis gimęs iš gilaus poeto susimąstymo apie egzistenciją, gyvenimo prasmę. J.Baltrušaičio lyrinis “aš” tarsi apžvelgia gyvenimą vienu mirksniu: “Todėl neliūdėk ramunėle, / Kad tu sužydėjus nuvytai”. Kaip viskas šioje žemėje laikina, nepastovu. Šiai minčiai pagrįsti poetas pasirinko gėlės žiedo mirtį – tai žemiška realu.

Mintis plėtojama mąstant filosofiškiau, vaizdas gilėja: “Neslūgsta būtis ir nesenka.”. Poetas pasirinko kontrastingą komponavimą: gyvenai – nuvytai, grįžimas į būtį – grimzdimas į ją. Kūrėjo žmogus kalba apie greitą mirtį to, “kas menka”. Jūros vilnys visada pagauna silpnesnį.

Gyvenimo laikinumą pabrėžia pasirinktas žodžių pasikartojimas: jis patvirtina suvokimą ( “truks amžius.”, “truks mirksnį.”).

Trečiasis posmas – eilėraščio kulminacija. Poeto žmogus mąsto apie Dievą, žmogaus ir žemės vienybę. Išplėtotas meninis vaizdas siejasi su Biblijos motyvais: “ji liepsną ir dūmus suvienys.”. Taigi žemė gyvybinga, jos galia – žmogus. Puošnia metafora poetas tai išsako: “<.> įsakymą ruošęs,/ ne bergždžias želmuo vienadienis.”. Žemė – tai sakrali šventa vieta, todėl “jo žiedu jos aukuras puošias.”. Bet žemėje žmogus kenčia. Nuo to neapsaugotas nė vienas, todėl mes “pasvirę, nuvytę, nualę”. Trys pasikartojančios dalyvinės konstrukcijos, neigimo reikšmę turintys priešdėliai pagilina anksčiau išsakytą mintį. Paskutinės eilutės nuteikia pesimistiškai: mes grįžtame ten, iš kur atėjome (o gal grįžimas į mirtį yra savotiškas mūsų laimėjimas?).

Autorius palieka mintį nebaigtą (daugtaškis). Atsakymo nėra: kiekvienam duota pačiam pamąstyti laikinumą, nepastovumą, laikinybę.

žmogus novelėje “Polaidis”

Gamta diktuoja žmogui darbus ir šventes. Senolis Dryža mistiškai, paslaptingai, šventai bendrauja su žeme (“ <.> ginti ją, kaip gina paukštė savo jauniklius”). Gamtos ir žmogaus sąlytis – tai sąlytis su darbais, kaukais artimaisiais, pačiu savimi. Kodėl Juozapas Dryža pasaulį sudievina? Meilė visam, kas gyva, ūkininkui suteikia dvasios pilnatvę, harmoningą būtį. Atiduodamas save žemei (alaus darymas, beržyno priežiūra, atnaujinti kapeliai), žmogus alsuoja, dvasiškai tobulėja, dvasiškai augina save. Juozapo Dryžos gyvenimo dvasinės ir moralinės vertybės – tai meilė ir prasmingas darbas.

Ryškios tekste emocinės būsenos (pasigėrėjimas,džiaugsmas). Senojo dialogas su namiškiais “sušiauštas” rupaus žodžio, šiurkštesnio palyginimo, žemiškų vardažodžių.

Švelnios ir ilgesingos intonacijos pasigirsta, kai autorius iš kasdienybės laiko ir erdvės pereina į jausmų aprašymą ar pasineria į gamtos pasaulį. J. Dryža filosofiškai mąsto apie žemę, kaip gyvą būtybę.

Emocingai ir ekspresyviai senolis kreipiasi į žemę ir jos vaisius (“Ak tu juoda, gera kviečių žeme!”). Jo siela atvira grožiui, gėriui, neaptemdyta kančios, skausmo, ūkininkas visą gyvenimą siekė palikti gerų darbų pėdsakus.

A.Škėma “Žilvinėėli”

Post modernizmas naujai įprasmina žinomą mitą ir įtraukia į mūsų epochos dvasinį kontekstą.

Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje. Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje krikščioniškasis Dievas susipykęs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę. Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du: “Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos.”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.

Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”.

Lietuvių partizanų dainos

Sunkiais pokario kovų metais partizanų dainas dainavo ne tik rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, klajojo rankraštiniais nuorašais. Daugiausiai tai buvo anonimiški kūriniai, tik kai kurie pasirašyti slapyvardžiais. Juos kūrė ypatinga jaunimo dalis – idealistai. Jų posmai gimė ne patogiame kambaryje, ant rašomųjų stalų, o siaučiant darganoms, pasidėjus lapelį ant šautuvo buožės, slepiantis žeminėje, klausantis mirties alsavimo.

Ne visi jie buvo poetai, bet kūrė dainas, kad lengviau būtų ištverti. Todėl šie kūrinėliai dideliu meniškumu nepasižymi. Jie primena liaudies dainas tiek savo tematika, tiek savo menine išraiška. Kaip pavyzdys galėtų būti “Sušaudytos dainos”. Jose išdainuojama meilė Tėvynei, artimiesiems, atsisveikinimo graudulys, namų bei mylimųjų žmonių ilgesys, mirties nuojauta. Šiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:

Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,

Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,

Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,

Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

Ypač dažnas dainose grįžimo motyvas. Lyrinis “aš” lygina save su paukščiais. Bet jie yra laimingesni: išlėks ir vėl sugrįš. O apie save sako:

Nežinau tik aš, motule,

Ar pabelsiu į duris.

O jeigu ir grįš, nebebus kam durų atidaryti, niekas nelauks prie vartelių, veltui vardą šauktų, nes motinėlė toli, Urale, o tėtis šaltuos kapuos. Retoriniais klausimais išsakomas skundas ir skausmas (“Kas nuvargusį paguos? Kas dainelę padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose, šiuose kūriniuose gausu deminutyvų, epitetų. Dažni įvaizdžiai rūtos, žirgelio, paukščių. Visa tai dainoms suteikia nuoširdumo, paprastumo, sukelia graudulį, kad prabėgs gražios jaunystės dienos, o širdį pasiliks tik skriauda.

Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane

“Meisteris ir sūnūs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” – tai linksma knyga apie kaimo amatininkus, du gerus draugus meisterį Deveiką ir siuvėją Krizą. Jiems būdingos geriausios liaudies savybės: šviesus, optimistiškas požiūris į gyvenimą, linksmumas, kūrybiškumas, nagingumas, kova už laisvę, neapykanta prispaudėjams.

Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visą sielą įdeda droždamas kryžius, margąsias skrynias, lazdas ir kitką. Nuo kitų amatininkų skiriasi kūrybiškumu, gebėjimu daryti gražius daiktus. Deveikai darbas – tai kūryba, dažnai ir pinigų neima, svarbiausia jam, kad kūriniai teiktų žmonėms džiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buičiai reikalingus daiktus, bet ir tokius, kurių sumanymas kyla iš svajonių, fantazijos (pvz., pagamina paukštį). Moka prakalbinti medį, įkvėpti jam gyvybės: “Nepajunti – iš po drūžlių, iš medžio šerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau juda pirštai”. Taip gimsta dievukų, kareivių, žvejų figūros. Stovi apylinkėje jo darbo kryžiai ir džiugina žmones. Tai tikras kūrėjas. “Jo net širdis sudreba, kai paima beržo ar liepos gabalą. Jis ilgai šildo medį rankose, o jo pirštai taip ir niežti ką nors išdrožti”. Laimingiausias Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypač pavyko lazdas išdrožti! Rangosi gyvatės, raguotasis šėtonišką snukį rodo, įvairūs paukščiai tarytum gyvi. Ant lazdų sutupdė pusę rojaus ir pusę pragaro gyventojų. Kūryba – prasmingiausia gyvenimo dalis.

Tačiau Deveika negali kurti užsakytas. Kūriniai gimsta tik tada, kai jo krūtinę kažkas “kelia”. Kai meisterį apima įkvėpimas, jo niekas nemato daugelį dienų. Kartais net namus palieka, norėdamas pabėgti nuo alinančios kasdienybės, kur jo nesupranta, tačiau pareiga uždirbti duoną grąžina atgal. Taigi kūrėjas patiria nemažai prieštaravimų tarp menininko polėkių ir šiurkščios realybės.

Meisteris labai mėgsta pabuvoti gamtoje, ypač sekmadieniais. Jos grožis skatina kurti. Galvoje jam kyla įvairiausių minčių, ir diskutuoja su krizu apie gyvenimą, laimę. Meisteris žmogaus laimę lygina su paukščiais: “Mat jie be vargo sukinėjasi. Jeigu žmogus kada nors bus toks – vot tai bus laisvas”. Paukštis – vienas jo kūrybos simbolių.

Deveika mėgsta bendrauti. Praeidamas pro žmones kiekvieną užkalbins: vieną paglostys, kitą ugnies pypkei prisidegti paprašys, mergaites paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraširdis: slaugo sumuštą draugą Krizą, labai liūdi jam mirus, “net saulė darosi tamsi”.

Deveika – tai vienas poetiškiausių P.Cvirkos herojų. Jo paveikslu rašytojas atskleidė žmogaus dvasinį tvirtumą, atsparumą, kūrybingumą ir mokėjimą juoktis.

Lietuva išeivijos poezijoje

Išeivijos poetai – tai B.Brazdžionis, J.Aistis ir kiti. Būdami toli nuo Lietuvos, jie jautėsi lyg tremtiniai ir rašė eilėraščius, pilnus meilės ir ilgesio Tėvynei.

B.Brazdžionio eilėraštyje “Auka” Lietuva vaizduojama lyg tolima, nepasiekiama vizija. Jo gimtinė ten, kur “balta palinkusi tėvų obels šaka”. Lyriniam subjektui be jos trošku čia, už okeano. Graudu, kad “dienų pakrantės” vis tolsta. Kitame eilėraštyje “Šaukiu aš tautą” poetas mato Lietuvą užguitą, paniekintą, “blaškomą it rudenio lapus” ir šaukia “lietuvį burtis prie lietuvio”, pamiršti kerštą, kad šis nekristų ant vaikų. Tik tada tauta išliks.

J. Aisčio “Vienas kraujo lašas” – miniatiūrinis eilėraštis, kurio pagrindinė mintis – skausmas dėl neįvykdytos pareigos tėvynei. Atrodo, tiek mažai tereikėjo: tik vieno kraujo lašo, tik vieno žodžio. Tai pasiaukojimo įvaizdžiai. Nors visi žadėjo mirti už Tėvynę, bet liko tik pažadai. Eilėraščiu “Tu vis” poetas kreipiasi į Lietuvą, tokią išdidžią, kupiną vilties. Jis tiki, kad ateis diena, kada Tėvynė atgims. Tai nusakyta palyginimu: ateitis “kaip krištolas tyriausias”.

K.Bradūnas šią mintį tarytum pratęsia eilėraštyje “Apeigos tautos šventėje”. Poetas lyg stebuklo laukia tautos prisikėlimo ir džiaugiasi, kad Lietuva “kyla iš liepsnos ir pelenų”. Ten šlama tėviškės sodai, žvaigždės klausosi žemės dainos. Garsi Lietuva savo praeitimi, kur “miega šventi ąžuolai”. Ir atsiranda netikėtas prisipažinimas: “Kaip gera.”. Gera, kad yra tokia šalis ten, vėsioj, begalinėj šiaurėj.

Eilėraštis “Pakeliui” – tai apibendrinimas visų išeivijos poetų gyvenimo. Juos likimas lyg žolę išrovė, bet liko šaknys ten, Lietuvoje, kur sugrįžt ir aklas kelią žino.

K.Binkis “Atžalynas”

K. Binkio “Atžalynas” – tai drama apie moksleivių gyvenimą. Pagrindinis konfliktas – tai doro, neturtingo jaunuolio susidūrimas su jam svetima miesčioniška aplinka. Kūrinys turėjo ir tebeturi didžiulį pasisekimą, nes dramaturgas atskleidė tikrąsias ir tariamąsias vertybes. Jau pavadinimas “Atžalynas” reiškia autoriaus šviesų požiūrį į jaunuomenę. Rašytojas tiki, kad jaunoji karta bus tokia, kokie jos pagrindiniai herojai Petras ir Jasius. Šiais paveikslais autorius ir atskleidžia tikrąsias vertybes: pagarbą darbui ir paprastam darbo žmogui, mokslo vertę, tikrosios garbės ir draugystės supratimą, sugebėjimą pasiaukoti.

Petras – tai našlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dėdę inžinierių ir draugauja su neturtingo kupriaus sūnumi Jasiumi – gabiu, darbščiu jaunuoliu, svajojančiu apie lėktuvus. Dingus auklėtojo 100 litų, Petras, norėdamas išgelbėti apkaltintą draugą ir klasės garbę, netikėtai prisipažįsta paėmęs pinigus. Po šio įvykio dėdė jį išvaro iš namų. Vaikiną priglaudžia siuvėjas Žiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiškai. Petras įsitikinęs, kad kiekvienas darbas yra gražus, kad “mokslas kaip vanduo, kaip oras turi būti visiems. Mokslas privalo ne pelną, bet šviesą žmogui teikti”. Jis kuklus, santūrus, nes niekam apie savo poelgį nesako. Paaiškėjus, kad jis nekaltas, nesijaučia didvyris. Jaunuolio manymu, visa, kas daroma iš įsitikinimų, yra paprasta, o ne herojiška. Jo poelgis – tai tikrosios draugystės ir tikrojo taurumo pavyzdys.

Į Petrą panašus Jasius, kuris labai sunkiai gyvena, bet siekia mokslo, turi svajonę, yra geras draugas. Sunkią valandą Petrui padeda ir Aldona (ji atsiunčia laiškelį: aš netikiu). Auklėtojas Tijūnas myli savo mokinius, jiems padeda (net ir Petrui po tariamos vagystės). Bet daugiausiai Petrui padeda gerasis siuvėjas Žiogas, nepabūgęs priimti “vagies”.

Autorius, parodydamas Keraičių šeimą, atskleidė tariamąsias vertybes. Tai tikra miesčioniška šeima: jie nemoka gerbto doro, darbštaus žmogaus, nė nemano ginti pakliuvusio į bėdą Petro. Keraitienė, Petro dėdienė, tipiška poniutė, kuriai svarbiausia “gero tono” vadovėliai, prancūziška pudra, tarnaitės. Stebisi, kad neturtingieji siekia mokslo (“Pramoktų amato – ir gyventų sau”). Skuba pasmerkti Petrą, sakydama: “Vagis mano šeimos židinio slenksčio daugiau neperžengs”. Tačiau, išaiškėjus nekaltumui, nori pasidalinti garbe. Ji žmones vertina tik pagal turtą ir kilmę, todėl, jos manymu, Jasius negali būti Petro draugas, nes jo tėvas batsiuvys, o sūnėnui atsisakius grįžti pas dėdę su panieka mesteli: “Kriaučius buvai, kriaučius ir liksi”.

Vis dėlto dramoje laimi žmoniškumas. Tariamas vertybes įveikia tikros.

J.Grušas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinė tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a. prūsų kovos su kryžiuočiais. Siužeto pagrindas – garsus 1260-1274 metų Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendžiamos visais laikais aktualios problemos: pasiaukojimas dėl Tėvynės, tautos ir asmenybės laisvė, tauraus, humaniško žmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jėgos: viduramžių tamsa ir šviesūs, patriotiniai idealai. Šių jėgų kova gana sudėtinga. Prūsai gina savo laisvę (tai kilnūs siekiai), bet jie tamsūs, prietaringi, ištikimi protėvių papročiams. Tai ardo prūsų vienybę ir išduoda tautą priešams.

Tautos tragediją skaudžiausiai išgyvena jos vadas Mantas. Vis gilėja prieštaravimai tarp Manto ir prūsų. Jau pirmame veiksme Mantas susikerta su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris šiurkščiai, neteisingai, elgiasi su kariais (šeimynykščiais), tesirūpina išsaugoti savo tautą.

Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaštrėja, nes atbėga į prūsus Manto sužadėtinė Kristina, bet ji vokietė, ir vitingai draudžia ją vesti, nors jiedu jau turi sūnų.

Kituose veiksmuose įtampa dar padidėja, kai prūsai ant laužo sudegina buvusį Manto mokytoją Hirchalsą. Mantas, nenorėdamas sugriauti prūsų vienybės, ryžtasi šiai aukai. Tačiau vienybės išsaugoti nepavyksta. Samilis išduoda Mantą kryžiuočiams. Gudrumu ištrūkęs iš nelaisvės Herkus neranda Kristinos (ją sudegino prūsai). Paskutinė vado mintis pasiekti asmeninę laimę, išplėšti tautą iš tamsos žlunga. Bet meilė tėvų žemei stipresnė už viską. Ir jis, užgniaužęs sielvartą, veda prūsus į kovą su kryžiuočiais. Taip baigiasi tragedija.

Mantas – tragiška asmenybė. Jis puikus karo vadas, su juo prūsai laimi visus mūšius, bet nepajėgia įveikti prūsų atsilikimo, tamsumo (belaisvius aukoja dievams, kai trūksta artojų; sudegina laivą dievų garbei, o jis reikalingas kovai; susidegina Koltis, o buvo puikus genties vadas.). Mantas supranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus žmones, pasmerkta pražūčiai. Prieš ją sukils visa Europa. Bet prūsai (net vitingai) to nesupranta. Nepajėgia išgelbėti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia traukti burtus. Kovoja prieš luominę nelygybę, nes tik laisvas žmogus gali narsiai ginti tėvynę, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninės laimės – nori vesti Kristiną, bet vitingai draudžia. Myli sūnų, bet negali nutraukti Karaliaučiaus apsupimo ir išgelbėti berniuką nuo bado ir mirties, nes kariauja už Prūsijos laisvę, o ne už savo šeimą. Nori išsaugoti asmeninę laimę, bet Kristiną sudegina prūsai, už kurių laimę jis kovoja. Ir kam tada atkeršyti už žmoną? Argi savo tautai? Čia ir glūdi Manto tragedija: jis vadovauja prūsams, bet priverstas kovoti prieš prūsų tamsumą ir jų atsilikimą.

J.Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”

J.Apučio novelės “Erčia kur gaivus vanduo” tema – išsiskyrimo graudulys. Išsiskyrimas yra skausmingas, nes skirtis tenka tiems, kurių gyvenimas glaudžiai susijęs.

Kokia šio pavadinimo prasmė, sunku tiksliai pasakyti. Tiesiogiai “erčia” reiškia “tuščią vietą, aikštę, iškirstą laukymę”. Novelėje aprašyta, kaip juodo miško viduryje buvo iškirsta kvadratinė erčia. Dabar ten stovi vieniša sodyba, joje gyvena ne tik žmonės (tėvai ir dvi dukterys), bet ir gyvuliai (šuniukas, karvė, vištos), šlama trys ąžuolai, auga vyšnios, yra užtvanka, lieptas, raudonų dobilų laukas. Viskas taip parasta, bet kartu ir brangu, nes mergina išvyksta. Nors retsykiais grįš, bet “nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat”. Šis tylus, graudus atsiskyrimas verčia manyti, kad erčia – tai tikriausiai tėviškė, ta vieta, kur semiamės dvasios stiprybės kaip gaivaus vandens.

Išvykti vyriausiajai labai sunku. Visi tą dieną elgiasi neįprastai: motina nešiojasi dukros išaugtinę suknelę, tėvas sėdi po ąžuolu, seserys maudosi, bet didžioji beveik nebendrauja su mažąja. Niekas nenori kalbėti apie išsiskyrimą. Bet tyla visus slegia. Merginai išvažiuojant į miestą mokytis, nežinomas gyvenimas kelia virpulį. Ji jaučia, kad negalės atitrūkti nuo namų, kad ta tyli erčia, metams bėgant, ją trauks vis labiau ir labiau. Tokiu būdu išryškėja pagrindinė mintis – sunku išvažiuoti iš namų, tik netekimai mus išmoko vertinti tai, ką turime.

Moteris žemaitės apsakyme “Marti”

Apsakyme “Marti” žemaitė vaizduoja moters beteisiškumą pobaudžiaviniame kaime. Ši tema atskleista Katrės ir senosios Vingienės paveikslais. Abi moterys savaip gyvenimo nuskriaustos. Pirmoji priversta ištekėti už nemylimo vyro, tuoj po vestuvių supranta, kas jos laukia naujoje vietoje. Tik priekaištai ir patyčios. Antroji taip pat kenčia despoto vyro priespaudą, bet jos likimas ne toks skaudus. Dvi moterys – du likimai.

Bet skiriasi ne tik likimai. Rašytoja parodo, kokie kontrastingi jų charakteriai, kaip skirtingai jos kalba ir elgiasi.

Nė vieno karto Katrė neišgirsta iš savo uošvės švelnaus, paguodžiančio žodžio. Vingienės kalba šiurkšti, grubi. Ji išvadina marčią pajuodėle, didnose, tingine.

Visai kitokia Katrė. Ji švelni, mandagi, paslaugi. Pirmąjį rytą po vestuvių šiurkščiai aprėkta, marti mandagiai atsiprašo: “Dovanok, mamulėle, už mano atsikėlimą netikru laiku”. Vingienės žodžius lydi darbai. Kaip žiauriai ji pasielgia su vargšu piemenuku! Tik tūžminga, kietaširdė moteris taip gali pasielgti.

Tuo tarpu Katrės širdis kupina gailesčio ir užuojautos. Jai gaila ne tik nuskriausto piemenuko. Ji net jaučia Vingienę, vestuvių rytą pamačiusi, kaip ši vargiai miegojo, “galvą ant židinio padėjusi”.

Susirgus Katrei, anyta mažai tekreipia dėmesio į ją, “giltinių popūčiu išvadinta, net arbatos išvirti nenori, tik siurbsto degtinę ir “žadėtosios valandėlės” laukia”. Atrodo, kad jos krūtinėje – ne širdis, o šaltas akmuo. Kito nelaimė jos nejaudina.

O Katrei abejingumas svetimas. Ji ilgisi meilės, šilumos, su grauduliu prisimena paliktus namus ir artimuosius: “Bevelyčiau varlele šokavusi, neko tokių beširdžių nagus pakliuvusi. Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės.”.

Labai ryškus senosios Vingienės bruožas – nevalyvumas. Namuose didžiausia netvarka (net vestuvėms neapsikuopė), Jonuko marškiniai “šuns neperkandami, pernai skalbti”. Katrei paprašius Joną nupirkti turguje muilo, uošvė piktai atrėžė, kad amžių baigia nugyventi be muilų. Tik labai didelė tinginė gali taip gyventi.

Katrė ir šiuo atžvilgiu didžiausia anytos priešingybė. Ji visada švari, tvarkinga, “kaip iš pieno plaukusi”. Net Vingių “kiaulininką” aptvarkė: “Indai surikiuoti į kertes. Lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, . keliomis rūtų šakelėmis apkaišyti, asla sausa”.

Darbštumas – patraukliausias Katrės bruožas. Ir namuose, ir šienapjūtės metu, ir rudenį matome ją plušančią, dar ir Vingius raginančią dirbti.

Kontrastingais Katrės ir Vingienės paveikslais Žemaitė smerkė apsileidimą, tingėjimą, nežmoniškumą ir aukštino šviesius lietuvės moters bruožus.

V.Krėvė “Skerdžius”

Pagrindinio veikėjo charakteristika

V.Krėvė apsakyme “Skerdžius” sukūrė šviesų Lapino paveikslą.

Tai šimtametis skerdžius, tikras Lietuvos girių gyventojas. Jau pačioje apsakymo pradžioje Lapinas gretinamas su Grainio liepa. Ši paralelė tęsiasi per visą kūrinį. Jei liepoj “žvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja.”, tai ten, kur skerdžius pasirodo, “šunys pjaunasi, kaimo vaikai rėkauja”.

Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dūminė jo pirkelė, nors neturi senelis jokio turto, nors žmonės mėgsta iš jo pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikįs savimi, kupinas gyvenimo džiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas.

Skerdžius su nepaprasta meile kalba apie mišką: “Vėl kaip gali būto gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus”. Jo kalboje daugybė vaizdingų veiksmažodžių, taiklių sinonimų, kuriuos ne be reikalo autorius įdeda į senuko lūpas. Tik senasis Lapinas, daugelį metų praleidęs miškuose ganydamas gyvulius, gali girdėti, kaip “kuoja pašvokščia ir epušė lapais paskambina, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis, kasas taisydamas, pakušta”. Ypač meilė gamtai išryškėja ginant liepą. Gailisi senelis ne tik liepos, kurią žada nukirsti, bet ir naikinamų miškų.

Lapinas – tai tiesiog vaikščiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakų pasaulio nuo tikrovės. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medžiuose vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie miškinius, kurie žmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovę vis pagrąžindamas, kai girdavo galingus žmones, kurie nei vilkų, nei miškų nebijodavę. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti bijodavę. Sunku skerdžiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis, bet pramanytus dalykus taip įtikinamai pasakodavo, kad suvedžiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiška pramoga: “linksmas tokiais atvejais būdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”.

Skerdžius yra geraširdis. Jo pagrindinis moralinis principas – žmogus privalo būti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti gyvulius, neleidžia jų vaikyti, mušti. Jo nuoširdumas ir gerumas siejasi su darbštumu. Vienai moterėlei vantą parneša, kitai – vaistažolių parenka, trečiai – šluotą suriša. Vaikams išdrožinėja lazdelių, dūdelių išsuka iš karklų, kartais padovanoja rėknę ar aukšliuką. Atėjus žiemai, Lapinas megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Iš vardo jis yra katalikas, bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Žolė jam – šventa Dievo dovana, liepa – “dievulio ir mažų paukštelių”.

Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė

Didžiausią lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos dalį sudaro pasakos. Tai pasakomieji fantastiniai kūriniai, kurių svarbiausias bruožas yra meninė išmonė. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: tai žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, formulių, melų, stebuklų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.

žvėrių pasakų pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, gyvuliai, paukščiai, retkarčiais žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, kai kada šalia jų – ir žmonės. Pačiais seniausiais laikais šios pasakos priklausė mitams, buvo šventos. O vėlesniais laikais į gyvūnus nebuvo žiūrima kaip į šventus gyvius, todėl imta pasakoti juokingus jų nuotykius.

Mažiausiai nuo tikrovės nutolusios juokų pasakos, kuriose dažnai išjuokiamos įvairios žmonių ydos: kvailumas, tingumas, melagystės, pasipūtimas ir t.t. Vaizduojamas tarsi realus tikroviškas pasaulis, jo buitis, tik patys įvykiai tokie absurdiški, visa pramanyta, netikra, kaip ir turi būti pasakoje.

Pačios originaliausios ir įdomiausios yra stebuklų paskos. Pasaulyje jų prirašyta šimtai tūkstančių, tačiau siužetų tipų Europos, iš dalies ir Azijos tautų folklore yra tik apie porą šimtų. Pagal siužetą sąlygiškai išskiriamos trys pasakų grupės: pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais priešais (slibinu, ragana.), apie vedybas su nepaprastos kilmės žmona (gulbe, varle.) ar vyru (žalčiu, gaidžiu.), apie sunkius uždavinius ir nepaprastus pagalbininkus.

Savičiausios lietuvių liaudies pasakos yra “Eglė žalčių karalienė”, “Sigutė”, “Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių”, “Devyni broliai ir sesuo Elenytė” ir t.t. Jose yra užkoduotos mūsų senolių elgesio prasmės, požiūris į gyvenimą ir t.t. Pasižiūrėkime, kas gi svarbiausia, mokslininkų V.Kropo, B.Serbelytės, S.Matulaitienės nuomone, pasakose.

Pasakos parodo, kad tam tikromis aplinkybėmis žmonės elgiasi teisingai ar neteisingai. Geras ar blogas elgesys – sprendžiama iš rezultatų. Svarbiausias skiriamasis žanrinės stebuklinės pasakos bruožas yra kompozicija: pasaka dažniausiai prasideda trūkumo glaustu aprašymu, toliau kova su antipodu (antiherojus) siekiant tikslo ir trūkumo pašalinimo. Kompozicijos centras – herojaus išbandymų sistema: pirmiausiai patikrinamos jo asmeninės savybės, elgesio normos. Tolesni išbandymai vis sunkesni, paskutinis yra lemiamas ir sunkiausias, tačiau herojus trūkumą pašalina. Savita stebuklinės pasakos erdvė- du skirtingi pasauliai: herojaus namai (“savas”) ir antipodo veiklos laukas (“svetimas”). Tiesa, šios erdvės kartais sutampa, kai herojus su priešininku gyvena drauge (našlaitė ir pamotė ragana). Savo erdvėje herojus saugus, o svetimoje arba būnant su priešininkais po vienu stogu jam gresia įvairūs pavojai: gali nužudyti, užburti, atimti vertybes, atskirti nuo brangiausių žmonių ir t.t. Svetimųjų pasaulis – tai utopinė erdvė, mitinių būtybių buveinė, kuri dažniausiai esti už tam tikros ribos: už miško, lauko, upės, jūros, o tamsiu paros metu (ypač vidurnaktį) – pirtis, jauja, negyvenama troba. Tarp dviejų pasaulių – savo ir svetimo – esti pereinamoji teritorija. Tai giria, žydinti pieva. Šioje erdvėje vyksta herojaus išbandymai. Stebuklinių pasakų veikėjus galima suskirstytu į tris grupes: 1) herojus ir jo artimieji, 2) antipodas ir jo artimieji, 3)neutralūs veikėjai. Pagrindinis pasakos veikėjas, atlikęs pirmąją užduotį, tampa herojumi. Užduotys įvairios: vienomis tikrinami gebėjimai, kitomis – jėga, gudrumas ir t.t. Jas gali skirti antipodas, herojaus artimieji, pats herojus (dvylikos brolių sesuo pasisiuva marškinius). Herojus yra silpnesnis už priešininką, bet didesnio intelekto, doras (pvz., pasidalija duonos riekele, teisingai paskirsto grobį ir t.t.). Atlikęs pirmąjį išbandymą, jis įgyja stebuklingą daiktą, kuriuo naudodamasis įveikia sudėtingas kliūtis. Herojus laimi, kai klauso protingų patarimų, teisingai elgiasi. Jo nesėkmės – klaidų rezultatas (nesilaikė draudimo, papročių, elgesio normų ir pan.). Keblioje situacijoje herojų gelbsti atsitiktinai sutiktos stebuklingos būtybės, dažniausiai seneliai, atsiskyrėliai. Šie neutralūs veikėjai pataria, dovanoja stebuklingus daiktus. Dovanotojai – žmogaus išmintingumą liudijantys asmenys. Šiose pasakose esti ir pagalbininkas. Juo yra paukštis, gyvulys, žmogus. Personažas, su kuriuo herojus kovoja, siekdamas tikslo, vadinamas antipodu (antiherojumi). Teritorijos ir giminės požiūriu tai visiškai svetima būtybė, nors gali gyventi vienoje šeimoje su herojumi (ragana). Antipodo pavyzdžiu mokoma, kaip vienu ar kitu atveju nedera elgtis.

Taigi žymaus pasakų tyrinėtojo V.Kropo nuomone, visos stebuklinės pasakos panašios veiksmo grandimis, veikėjų poelgiais.

Gamta ir žmogus K.Donelaičio “Metuose”

Taigi matai, kaip žmogiškasis trumpintelis amžis

žydinčiom ir krintančioms prilygsta žolelėms.

K.Donelaitis

Poemą “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudens gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Per keturis metų laikus atskleidžiamas būrų gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, išskyrus “Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiškai įprasmina žmogaus gyvenimą. “Metai” – nėra gamtinė poema. Čia vaizduojamas mažas gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo žmogaus nepriklauso. Tai atskiras, dinamiškas pasaulis. Kitimai vyksta cikliškai, todėl viskas vis pasikartoja: kiekvieną pavasarį saulelė “budina svietą”, rudenį “nuo mūsų atstodama ritas”. Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos būtybės, panašios į žmones. Toks supratimas atsirado iš būriškųjų K.Donelaičio kūrybos pagrindų. Būrui gamta atrodo gyva: laukai ledais užsikloję miega, žemė rudenį įmurusi verkia, laukus glosto drungni orai. Pagrindinė gamtos jėga – saulė: ji pradeda amžinąjį žmogaus ir gamtos judėjimo ratą. Pavasarį ji lyg motina pažadina visus gyvenimui, džiaugsmui, juokdamasi pargriauna žiemos darbus ir šalčio “pramones”; vasarą ji, ant dangaus sėdėdama, žaidžia, o rudenį “savo spindulį slepia”. Taigi saulelė, beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Būrą nuolat supa gamta, nuo jos priklausomas. Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, pats gyvenimo būdas. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę jėgą, kaip ir savyje, todėl suvokia save kaip dalelę gamtos. Gamta jį skatina į darbą: pavasarį gandras taiso lizdą, ir žmogus raginamas rūpintis savo būstu, kurmiai, vartydami žemę, ragina sėti daržoves, “šienaut jau putpela šaukia”. K.Donelaitis – būrų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas, gamtą irgi vaizduoja lyriškai: ja džiaugiasi, gėrisi. Dažnai filosofiškai apmąstomas Dievo sutverto pasaulio tobulumas, žmogaus būties dramatiškumas ir trapumas. Žmogaus palyginimas su augalu: pumpuras – žiedas – vaisius – mirimas. Tačiau žmogus paguodžiamas, primenant, kad “peržydėjęs ir nusirėdęs, / užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia”. Epiškiausia poemos dalis yra “Rudenio gėrybės”. Rudens peizažas žadina minorinę nuotaiką. Purvyno, darganų fone (“Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai / Irgi žemes bjaurias išplėšdamas teškina šmotais”) iškyla pavasario dienų pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiškas, nuolat kintantis. K.Donelaitis mėgsta eiti nuo visumos prie detalių vaizdingumo. Kiekvienos dalies peizažas – įžanga į būrų gyvenimą, jų darbus, t.y. įvadas į tai, kas bus toje dalyje aprašoma. Tokios įžangos sukelia nuotaiką, atitinkamai nuteikia skaitytoją. Pvz.: pavasarį – linksma, rudenį – liūdna nuotaika. Daugiausiai dėmesio skiriama pavasariui, nes tai gyvybės pradžios, atsinaujinimo laikas, mažiausiai – vasarai. Nėra tapybiškumo, bet gausu dinamiškų vaizdų, atkuriami net garsai. Štai kokios įspūdingos rudeniškos aliteracijos:

Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia

Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko.

Kiekvienas metų laikas – alegoriškas žmogaus gyvenimo tarpsnis (pavasaris – vaikystė, vasara – jaunystė, ruduo – subrendimo metas, žiema – senatvė). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų, tačiau šie vaizdai lyriniai ir pamokantys.

Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”

Lietuvių poeziją kūrė žmonės, išėję

Iš gamtos, iš girių, iš dūminių pirkių.

S.Geda

Savo šedevrą – “Anykščių šilelį” – A.Baranauskas parašė per dvejas atostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra. Gamtos tema visame kūrinyje persipina su gimtojo krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančio liaudies žmogaus tema. Poema prasideda elegiška, raudas primenančia lietuvio aimana dėl išnaikinto šilo, dėl niokojamos Lietuvos:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

Poetiškas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykią nuotaiką, bet ir liaudies žmogaus sielvartą, skausmą dėl išnaikinto miško.

Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

Kepina saulė nenaudingą plotą,

Į kurį žiūrint taip neramu regis.

Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

Lyg kokio miesto išgriūvus pustynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!..

Visoje poemoje ryškus liaudies žmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos ryšys. Panoramiškai apžvelgti metų laikai, epochų kaita, dramatiški istorijos posūkiai. Kaip ryškus džiaugsmo ir šviesos kontrastas išsilieja didžioji kūrinio dalis nuotaikingais liaudies žmogaus prisiminimais apie senovės Lietuvą, ištekines girias: “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, / Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria.”. Dabarties plikiems kalnams priešpastatomas senovės didžių ir gražių girių vaizdas – su jų spalvomis ir kvapais, su jų garsais ir neįprasta tyla. Liaudies žmogus tik ir gali pamatyti tokias margaspalves grybų šeimynas, uogienojus, medžius. Čia viskas sugyvinta, tarsi primena valstiečio neįmantrų gyvenimo būdą: minkštučiukai samanų patalai priglaudžia uogienojus, “voveruškų leikelės . sarmatlyvai kyšo”. Čia ir valstiečio daina apie baravyką – “grybų pulkaunyką”. Nuo liaudies pasaulėjautos neatskiriami ir medžių vaizdai. Todėl iš lietuvių liaudies pasakų ir Eglės, žalčių karalienės, epušės, ąžuolo, uosio aimana. Čia pat pažodžiui pakartoti lietuvio mėgiami medžių, krūmų palyginimai: gražūs, artimi žmogui krauju varvantys putinai, krūmai žole barzdoti. Žmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir sudėtingiausios girios, pievų, laukų kvapai. Jis nuo seno įpratęs gamtoje pastebėti netikėčiausius dalykus, jam gamta yra gyvybės, grožio harmonija. Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi šventovė. Jis sugeba pajusti miško garsų, balsų sąskambį ir džiaugsmingais, ir liūdnais akordais: “Ai siaudžia garsiai miškas, netil kvepia gardžiai. / Siaudžia, užia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai”. A.Baranauskas pirmasis mūsų poezijoje prabilo apie liaudies žmogaus sugebėjimą pamatyti gamtos gražumą. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esąs gamtos dalis, tačiau jam svetimas girių, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruožas: “nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papuvę savaime išvirtę”, “po urvus sausus laužus kūrę”, “ne leninės, iš šakų buvo pintos durys”, ir nei šakelės “dykai nepražuvo”. Čia ypatingai ryškiai atskleista liaudies žmogaus dvasinė pasaulėjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos grožį, išgirsti “medžių kalbą šventą”, įsiklausyti, “kaip jaunas lapas ar žiedelis ant šakelių kraunas”, kaip “žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta”, bet ir nusakyti tai poetiškais žodžiais. Kokie stiprūs žmogaus išgyvenimai, pritilus žemiškiems rūpesčiams, įsiklausius į trapią būtį. Tada tarsi liete išsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino”. Prasiveržia liaudies kūrybinės galios įvairiausios kalbos, tautosakos ir tautodailės turtais: “Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, / Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas”. Praeities ir dabarties, lyrizmo ir realizmo, skausmo ir džiaugsmo kontrastai poemoje perauga į dramatišką pasakojimą apie baudžiavos engiamo ir carizmo pavergto krašto likimą, apie liaudies sielvartą dėl krašto nualinimo, apie rūstį dėl nacionalinių žmogaus teisių trypimo. Tragiški girių niokojimo vaizdai susilieja su užuominomis apie krikščionybės įvedimo, karo, maro ir bado metus. Tačiau sunkiausiomis minutėmis miškas – žmogaus draugas: “Sunkios dienos atėjęs, žmonės badu mirę, / Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę /./ Miškas žmonių pasigailės, rasa apsiverkęs, / Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs / Ir sušukęs: “Broliukai, ginkitės nuo bado!””. Turbūt svarbiausias epinėje dalyje motyvas – nacionalinis sąmoningumas, supratimas, jog kova prieš carinę priespaudą, nacionalinį ujimą yra meilės tėvynei įrodymas: “Visos buvę viršūnes vienybės suspynę, / Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę”. Tiek lyrinėje tiek epinėje dalyje ryškus laisvės troškimas, todėl lietuvis mena senųjų laikų šventąsias girias, jų galinguosius ąžuolus, protėvių pagarbą miškui, savajai žemei ir kalbai. Todėl toks didelis jo sielojimasis dėl girų naikinimo, nepagaili net piktesnio žodžio tiems, kurie išpūstijo mišką dėl pelno. Didžiulis sielvartas dėl miškų ir Lietuvos įtempčiausiais akordais atsikartoja poemos pabaigoje: “Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti”.

A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos grožį, atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis išaukštino lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame lietuvio sąlytyje su gamta.

Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,

Kame nuo amžių tėvai gyveno.

Maironis

Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuvių tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai, milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?” (“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas” tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”. Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilis apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis.”. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis į praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas, pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai užmigę tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”, “Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiai iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”. Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę. Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu žalioji.” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas širdį spaudžia”. Prisiminimas, kad senovėje miškas buvo didingas, sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus, / Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji.”). Graudžiai lyriškos intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”. Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”, “širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį. Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.

A.Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė

Jei man būtų galima gyventi iš naujo, tai tik norėčiau

Išvengti tų savi ydų ir klaidų, kurios dabar ėda man širdį.

A.Vienuolis

Antanas Vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardė Žukauskas) sukūrė meniškiausią apsakymą XX a. pirmoje pusėje apie apviltos merginos likimą. Pasižiūrėkime, kaip atskleista moters drama “Paskenduolėje”. Apsakymo tema- suviliotos kaimo merginos likimas. Rašytojas sukoncentruoja dėmesį į veikėjos vidinį pasaulį, o ypač į graužaties dėl savo poelgio situaciją. Mintys, nuotaikos, jausmai, prisiminimai, sapnai – pagrindiniai būdai, kuriais atskleidžiamas Veronikos charakteris. Veiksmo laikas – nuo Sekminių iki rugiapjūtės, kai dirbama svarbiausi darbai ir rengiamos žemdirbystės apeigos. Sekminių pavakarys. Kuriamas kontrastas tarp giedros gamtos, žąsiaganių dainos ir Veronikos minčių. Bėda jau suvokta, bet rusena dar viltis, kad Juozelis nepamirš. Mintys apie ateitį dar nėra niūrios. Mergina visą laiką jaučia ryšį su rugiais: rugiuose atsitinka “bėda”, rugiai šnibžda: “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda”. Rugių įvaizdis kartojamas daug kartų: jie aprašyti nuo laibo stiebelio iki nulinkusių varpų – nuo menkos gyvybės iki subrendimo mirčiai. Veronika turėtų ir norėtų irgi nueiti kelią iki natūralios mirties. Ji yra našlaitė, todėl jos moteriška bėda didesnė. Kaip liaudies dainų našlaitė, ji eina ant kapų, šaukiasi motinos. Tik žemė, senutė, mirusi motina užtaria Veroniką. Danguje ją lydi Aušrinė – Vakarinė, tačiau vis gęsta lyg žvakė vėjyje – tai simbolizuoja Veronikos vilčių žlugimą. Ji meldžiasi Marijai, keliais šliaužioja aplink kryžių, papuošia jį žolynų vainiku. Gamta laiko Veroniką savo prieglobstyje, perspėja ir užtaria. Gamta yra žmogiškai nusprendžianti. Štai medžiai tariasi “kažin ką gera”, tik rytui auštant “pradėjo žmogui palankiau šnibždėti”. Tik aišku viena, kad dangus ir maldos nebegali atitolinti nelaimės. Veronika apie savo “bėdą” prisipažįsta Juozaponienei. Nuo šio epizodo pradeda plėtotis išorinis konfliktas: Veronikos nelaimė atsiduria prieš kaimo bendruomenės teismą. Tiesa, šeimininkė tiesiogiai jos nepasmerkia: “Kokia čia kam bėda, [.], – jos nuodėmė, ji ir kentės”. Veronika suvokia ne tik bėdą – ne nuodėmę ir ne kaltę: “Verkė, kaltės nežinodama, verkė Dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta”. Net pradėtos gyvybės žudymas “druskele” nėra suvokiamas kaip kaltė: juk nei jai, nei jos kūdikiui nebus vietos pasaulyje. Tik intuityviai Veronika jaučia, kad sukelia sumaištį gamtoje, kažkuo nusikalto tai rimčiai, harmonijai, kuri vyrauja gamtoje ir kaime. Eidama keliais apie kryžių, ji nori permaldauti Dievą, kartu ir gamtą. Taip pat nesąmoningai Veronika ruošiasi moterystei: slepia plaukus, ant akių užsitraukia skarelę. Bet žmonės atstumia ją ne tik kaip nusikaltusią merginą, bet ir kaip moterį. Ypač grėsminga vyriškoji pusė – klebonas, besityčiojantys bernai, tėvas. Tėvas ją muša žiauriai, brutaliai, paniekindamas patį moteriškumą. Paskutinė Veronikos užtarėja yra šeimininkų dukrytė, kuri savo riksmu prišaukia “pielninką”, o sodiečiai kaip galvijų banda tik žiūri į mušamą Veroniką. Atstumta žmonių ir bažnyčios, bet sulaukusi ženklų, kad ji ir jos kūdikis bus priimti ir pagailėti ten (senutės paguoda kapinėse, mirusios motinos švelnus kvietimas sapne, liūdna tyla “su tokia pat neapsakomo ilgesio ir nuliūdimo pilna mėnulio šviesa”), Veronika pasirenka mirtį. Ji paskutinį kartą eina rugių laiku puikybės pilna. Veronika supranta savo grožį, savo materišką galią, ji grįžta į save, į savo sielą ir tik tada atsižada pasaulio ir gyvenimo: nutraukia ryšį su žmonėmis, kurių nuostatos yra negailestingos silpnesniam, dažniausiai moteriai. Veronika kūrybingos, turtingos prigimties: dainininkė, audėja, šokėja. Ji nepaiso savo vargingos padėties, nepaklūsta ne tik žemės, bet ir dangaus “tvarkai”: įsimyli jauną kunigėlį, leidžiasi į “nuodėmingas” mintis, pasitiki Juozeliu. Veronika nepaprastai gyvybinga, “ardanti” tvarką. Ir jos “bėda” iš tvarkos nepaisymo. Ji pasitiki pasauliu – negalvoja nieko blogo ir blogo sau nelinki. Bet “bėda” ją atskiria, atstumia kaip nusikaltėlę, nors ji nusikalto ne žmonėms, o “tvarkai”.

V.Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė

1925 m. Krėvė parašė istorinę dramą “Skirgaila”, Dramos laikas – XIV a. pabaiga, Lietuvai tapus krikščioniška šalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne tik romantinė praeities didvyrių žemė, bet ir didelių vidaus priešybių realybė. Svarbiausia yra parodyti “dviejų pasaulių” kryžkelėje stovinčio žmogaus ir valdovo tragizmą. Kunigaikštis Skirgaila – ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimų sankryžoje. Skirgailai lemta skausmingu būdu jungti dvi epochas – pagonybę ir krikščionybę, ginti krašto šlovę. Jis, kaip ir Šekspyro Hamletas, stovi ant “būti ar nebūti” ribos. Skirgaila suaugęs su savo krašto istorija, papročiais, bet gyvenimas, Lietuvos interesai verčia jį keisti istoriją. Lietuviai – krikščionys, bet senieji dievai tebegyvena jų sąmonėje; dievus, senąjį tikėjimą nuolat primena vaidilos. Išminčius Skurdulis gina gilesnį žmogaus, tautos ir dievybės supratimą: Dievas gyvena ne ąžuolynuose ir ne šventovėse, o žmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejonių. Senasis vaidila akcentuoja, kad negalima skriausti kitų, versti kentėti. Skirgaila nežino, kaip galėtų atskirti savyje žmogų ir valdovą: valdovas turi daryti viską, kad būtų geriau jo šaliai, žmogus pirmiausia turi elgtis žmoniškai. Lietuvai būtų geriau, kad nuo jos nebūtų atplėštos žemės, kurios kaip kraitis turi tekti Onai Duonutei. Valdovas Skirgaila tada įveikia žmogų Skirgailą ir jis atkerta kunigaikštystei: “Kas man darbo , kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis ją niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai”. Nemyliu žmogaus, negerbiu jo teisių – tokia yra Skirgailos žmogiškos tragedijos priežastis. Kunigaikščio siela serga: baiminasi dėl tėvynės likimo, nori pasitikėti žmonėmis ir nuolat patiria nuoskaudas (tariamas Stardo apkrikštijimas). Skirgaila bando ieškoti paskutinio prieglobsčio – meilės: “Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Norėtų jis padaryti gera, bet atsitrenkia į blogį lyg į kokią uolą. Skirgailos dvasia ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku pasiekti. Ką aš manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta”. Jis svajoja pailsėti, užsidaro tėvo pilyje su mylima moterim. Bet ši svajonė neišsipildo – Skirgaila lieka vienas. Kelerio monologas primena, jog svarbiausia žmogui yra garbė, jos saugojimas. Netekti garbės yra blogiau už mirtį. Skirgaila neišlaiko paskutinio išbandymo: pažinęs karste Kelerį, jis liepia gyvą palaidoti. Pyktis ir kerštas, įžeista savimeilė laimi prieš žmoniškumą ir garbingumą. Tik senasis Daugaila ištaria žodžius, kuriuos turėjo pasakyti išbandymą atlikęs Skirgaila: “Ar aš galėjau manyti, kad dar esti tokių žmonių, kurie tiek aukotis išgali”. Skirgaila net išsitraukia durklą prieš ant kapo sukniubusią moterį. Skirgaila stovi tarsi visos būties akivaizdoje su savo neįvykdytais gėrio siekiais, nepasiektos laimės ilgesiu, kraujuojančia meilės žaizda, keršto aistra. Kontrastas tarp svajonės ir realybės, disharmonija tarp vidinio sielos polėkio ir konkrečių gyvenimo aplinkybių bei praktinės veiklos – Skirgailos tragizmo priežastys. Taigi Skirgaila – nelaimingasis nugalėtojas.

B.Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje

“Dievų miškas!” – taip ši vietelė iš senų senovės vadinosi [.].

Gyvenę ten tik lietuviškų dievų palikuonys.

B.Sruoga

1943m. hitleriniai okupantai suėmė B.Sruogą (1896 – 1947), Kauno universiteto profesorių, ir kaip įkaitą išvežė į Štuthofo mirties stovyklą, netoli Gdansko. Ten jis patyrė fašistų sugalvotus žmonių naikinimo sistemos žiaurumus, tačiau nepasidavė nevilčiai, nepaliovė tikėjęs žmogumi ir jo galia. Laiškuose jis rašė: “Nors aš ir sėdžiu lageryje, mano dvasia tebėra gyva ir laisva.”. Rašytojo valią ir ryžtą gerai apibūdina toks faktas: per visą savo buvimo stovykloje laiką Sruoga nenešiojo kalinio kepurės, kad nereikėtų jos nuolat nusiimti, t.y. žemintis prieš budelius. Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą jis parašė memuarų knygą “Dievų miškas”. Knygoje remiasi savo stebėjimais ir patirtimi, gausu konkrečių faktų. Koncentracijos stovykloje žmogus patenka į prievartos pasaulį, kurį B.Sruoga vadina “labai sudėtingu giltinės malūnu”. Stovyklos budeliai, menko išsilavinimo ir proto žmonės, praeityje dažniausiai buvę kriminaliniai nusikaltėliai, yra didžiuliai sadistai. Jiems žmonių kankinimas, tyčiojimasis ir žudymai – tiesiog profesija. žmogui atsidūrusiam šiame giltinės malūne, sunku išlikti žmogumi. Koncentracijos stovyklų sistema buvo pagrįsta tuo, kad žmogus patekęs į šį pragarą, prarastų sąžinę, bet kokį padorumą, pats žudytų kitus, norėdamas išlikti gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmės. Taip žalojama žmogaus psichika, palaužiama jo valia. Kalinys stovykloje “reiškė mažiau, negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas. Labai ryškūs, šaržuoti budelių paveikslai: lagerio viršininkas – “apsigimęs banditas”, “budelis – mėgėjas Vacelis Kozlovskis”, “mušimo ideologas” Zelionkė ir t.t. Prievartos pasaulis baisus: kalinius muša “lazdomis, pagaliais, specialiais tam tikslui pritaikytais vielų rimbais.”. Kiekvienas laisvojo pasaulio žmogus čia turi užmiršti savo vardą, pavardę, dirbti nereikalingus darbus: “darbo vaisiai visiškai nesvarbu – svarbu tiktai, kad visą laiką judėtum, vargtum, kankintumeisi.”. Baisų žmogaus paniekinimo pavyzdį rašytojas pateikia vaizduodamas klipatas. Tai jau nebe žmonės, o kaip sako autorius, “išniekintas žmogaus vaizdas”. Memuarai išsiskiria ironišku autoriaus santykiu su pasakojamais reiškiniais, net su savo kančia. Nežmonišku žiaurumo akivaizdoje autorius juokiasi, bet tai yra juokas pro ašaras. Juokas – iššūkis nežmoniškumui, žinant, kad kito ginklo toje situacijoje žmogus neturi, žinant, kad verkšlenimas teiks malonumo budeliui. Pasakojo išgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad, kai nevertinama žmogaus mirtis, kalbėti apie savo jausmus yra neįmanoma, barakų šalies nusikaltėliai nesupras žmogaus kančios. Tačiau B.Sruoga parodo, kad ir šioje mirties karalystėje žmogus sugeba išlikti žmogumi. Ir pats rašytojas, dirbdamas lagerio raštinėje, sugebėjo išgelbėti daug žmonių nuo mirties, ir jį patį bei jo draugus globojo kiti – patys paprasčiausi žmonės, kuriems taip pat buvo labai sunku. Budeliams nepavyko sutrypti žmoniškumo, paversti žmogų žvėrimi. Žmogus prievartos pasaulyje net ir neįmanomomis sąlygomis turi išlikti žmogumi, – teigia rašytojas. Tačiau, rašytojo nuomone, jokia ideologija negalima pateisinti smurto, prievartos, žudymo. Tų, kurie siuntė žmones į lagerius, “jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins!”.

V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė

Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos.

V.Mykolaitis – Putinas

1933m. buvo išspausdintas V.Mykolaičio – Putino romanas “Altorių šešėly”. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pastaroji bene pati svarbiausia. Todėl pažiūrėkime, kaip vidinės harmonijos ieško Liudas Vasaris.Kiekvienas žmogus turi teisę būti laisvas. Tokią mintį teikia V.Mykolaitis – Putinas romane “Altorių šešėly”. Įstoja į kunigų seminariją, norėdamas pabėgti nuo gyvenimo tikrovės, norėdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Tačiau jo siela dar nėra prasiskleidusi, jis vaikiškas. Nesuvokdamas savo kūrybiškos prigimties unikalumo, susitelkia į tikėjimo klausimą: jis medituoja, tikisi tikėjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uždaras. Jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Jie kreipiasi į sūnų: “jūs, kunigėli”, ir siekia pabučiuoti ranką. Seminarija, kurios gyvenimą reglamentuoja skambalo dūžiai, nesuteikia laisvės nei asmenybei, nei kūrybai. Mokydamasis kunigų seminarijoje, Vasaris stengiasi išlaikyti savo, kaip asmenybės, laisvę. Tačiau junta, kad nuolatos braunamasi į jo gyvenimą, kad stengiamasi patirti net slapčiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turėti vidinę nepriklausomybę, niekieno neliečiamą sritį, kurioje jis galėtų pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiškėja, kad ta sritis – kūryba. Ir iš tikrųjų klierikų skatinamas, jis parašo ir išspausdina pirmuosius eilėraščius. Pabunda Vasario poetinis talentas. Tačiau jaunojo poeto kūryba visai ne Maironiškos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris rašytų patriotinius eilėraščius, šie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryškėja nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimo nuotaikos. Jam svarbesnė kova už individualybės teises, žmogiškąjį asmenybės harmoningumą. O čia dar ir pažintis su tamsiaplauke mergaite Liucija pažadina jaunuolio širdyje žmogiškos prigimties balsą, troškimą džiaugtis žemiška gyvenimo prasme. Tačiau Vasaris didelėmis pastangomis užslopina bundantį meilės jausmą. Jaunasis poetas supranta, kad kažkas jam trukdo išsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norėdamas išsaugoti nepriklausomą savo asmenybės dalelę, jis stengiasi elgtis pagal Tiutševo eilėraščio “Silentium” eilutes: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jaučia, kad atsiskyręs nuo tikrovės, praranda kažką reikšmingo, susipainioja vidaus prieštaravimuose. Pagaliau jis baigia kunigų seminariją ir paskiriamas į Kalnynų parapiją vikaru. Čia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantį poetą. Ypač daug jam duoda pasivaikščiojimai po Kalnynų apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvę ir net savo paties žmogiškąją esmę, dar labiau jaučia, “kad Gamtoje kažkas yra”. Keičiasi jis ir kaip asmenybė. Jei seminarijoje Vasaris blaškėsi tarp romantiškos Nepažįstamosios ir Liucės, tai kalnynuose jis, sutikęs baronienę Rainakienę, atvirai su ja bendrauja. Rainakienė, šiaip jau tuščia kurtizaniško tipo moteris, vis dėlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius į Vakarų kultūrą (jis galėjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina jį kovoti dėl savo žmogiškų teisių. Bat mes matome, kad jokia moteris negalės nutildyti nuolatinio nerimo, veržimosi į naujus tolius, troškimo gyventi būties pilnatvę, ilgėtis aukštesnių gyvenimo idealų. Vasaris nori būti laisvas pirmiausia savo kūrybai. Jis išvyksta į užsienį. Kaip Vasaris ten formavosi, nesužinome. Grįžta jis į Lietuvą jau išsimokslinęs filosofijos daktaras, širdies gilumoje beveik ne kunigas. Pažvelgė jis toli ir poezijoje, susipažino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Tačiau dabar jį drasko dar didesni prieštaravimai, svyravimai. Jis nori atsidėti ne vien literatūrai, gyvenimui, kurį jis vadina didžiausia vertybe. Asmenybės laisvė ir kūrybos laisvė glaudžiai susijusios. Tik laisvas žmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų, didelį dėmesį skiria savo kūrybai. Tačiau jis sau pripažįsta: “. kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. <.> Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti”. Šiais žodžiais išsakyta Liudo Vasario charakterio esmė: jis per įvairius svarstymus, laisvės troškimą priėjo prie išvados, kad vidaus kovos, kentėjimai yra neišvengiami. Nuo jų neišlaisvins nė moterys, nė kunigystės atsisakymas. Tačiau dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas.

I.Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir

veikėjų charakteriai

I.Simonaitytė (1897 – 1978) – unikali rašytoja, savo kūryboje plačiai ir išsamiai pavaizdavusi Mažąją Lietuvą. Romane “Vilius Karalius” dominuoja tautinės ir moralinės problemos. Žmogaus likimas romane dažnai tapatingas su tautos likimu. Žmogaus smukimas – tautos smukimas. Todėl keldama klausimą, kas kaltas dėl tokios lietuviškos, tvirtos, darbščios šeimos irimo, žlugimo, rašytoja kartu ieško atsakymo, kur viso Klaipėdos krašto nutautėjimo, sunykimo priežastys. Atsakymas ne vienas: a) germanizacijos politika, b) turto aistra arba socialinė padėtis, kuri lemia žmogaus vertę, vietą visuomenėje, c) moralinės žmogaus ydos (ištvirkavimas, girtuokliavimas). Kaip svarbiausia iškyla tautinė problema. I.Simonaitytė neturi iliuzijų (pvz.: Pempienės kalba Marės vaiko krikštynose), kad lietuvninkai išsilaikys. Bet kur klydo ir kur buvo teisūs lietuvninkai? Gal išeitis – Martyno Karaliaus kelias? I.S. nepasimeta sudėtingoje problematikoje, gyvenimo margume, ir romano potekstėje išaiškėja šios idėjos: svarbiausios žmogiškos vertybės – pagarba ir ištikimybė tautai, šeimai, jos tradicijoms, sugebėjimas aukotis, gyventi klausant sąžinės balso ir dirbant. Rašytoja teigė, kad “kiekvienas žmogus savęs vertas”, t.y. savaip teisus ir turi egzistavimo teisę. Vilius Karalius – vaikystėje judrus, žingeidus; gėris ir blogis išlaiko pusiausvyrą. Noras pirmauti, vadovauti, labai ambicingas – šios savybės pastebimos jau paauglystėje. Bet dar vaikas ima eiti kompromisų keliu. Jo svajonė – būti stambiu ūkininku, tęsti tėvų tradicijas. Tapus šeimininku, ūkio ambicijos stiprėja, tautinės silpsta, vis mažiau paisoma dorovės normų (grėsmingas elgesys su moterimis). Vilius silpnavalis, nejautrus, bedvasis žmogus. Po senojo karaliaus mirties iš namų pasitraukia gyvoji dvasia. Karas – paskutinis Viliaus išbandymas: išsiperka iš fronto, bet giriasi karo žygiais, imasi kontrabandos. Gimsta nesuvaldoma praturtėjimo aistra. Jis virsta “šmugelninku”, net žudiku, pagaliau kalėjime pasikaria. “Kas pasididžiuoja, tas tur prapult bėdoj”, – šie tėvo žodžiai išsipildė. Visai kitoks yra Martynas, bet labai taupiai kuriamas jo paveikslas. Kontrastas – šio paveikslo atskleidimo pagrindas. Dvasingas, jautrus, imlus nuo pat vaikystės. Natūralus, veržiasi prie tikrų vertybių, myli vaikus. Po karo Martynas daug ką permąsto ir pervertina. Glausdamasis prie sūnėno, tarsi iš naujo išgyvena gyvybės – mirties ribą. Visos moterys susijusios su Viliumi. Senoji karalienė įrėmina Karalių šeimos nueitą kelią, nuo žmogiškų santykių šventovės iki šeimos merdėjimo. Ji – gyvoji šeimos atmintis. Ji stabili – tvirtas stotas, išdidi laikysena, valinga ir stipri dvasia. Bet senoji Karalienė kupina skaudžių prieštaravimų: negalėdama apginti tikrosios namų dvasios, gina vien tuščią formą. Romano pabaigoje – sena, kenčianti, gyvenimo kaina pasiekusi išminties viršūnę moteris. Grėtė – viena iš sunkiausių romano mįslių. Svajinga šešiolikmetė ir nelaimingas, kenčiantis, pasimetęs žmogus. Kiekvieną kartą Grėtė vis kita. Grėtės moralinė atrama – brolio Mikio dvasingumas (nuosmukis ir atsitiesimas prasideda nuo jo). Kilimo ir kritimo ritmas – tai Grėtės savigyna, pastangos įtvirtinti save, priešintis aplinkybėms. Tai tikra klaipėdiškė: išdidi ir užsidariusi, nemokanti žemintis, nuoširdžiai atsverti, išpažinti. Romano pabaigoje Grėtė taip pat permąsto ir pervertina savo gyvenimą. Ilžė – kaip alternatyva dūžtančiam Grėtės ir nenusisekusiam Barbės likimui. Jos ginklas – gerumas, nes pati patyrė daug neteisybės, skausmo. Jos kelias – savarankiškas tiek socialine, tiek žmogiškąja prasme. Net Viliaus akimirkos silpnumas įrodo šio kelio teisingumą. Ilžė, pralaimėjusi Vilių vieną kartą, iškarto jo atsisako, nieko neprašydama, nekaltindama, bet dėkinga – ji turi didžiausią savo turtą – sūnų. Ji kovoja savo išdidumu. Barbė – Ilžės priečingybė. Nors jų gyvenimai, likimai labai panašūs. Barbė laiminga ir dėkinga Viliui už kiekvieną meilės akimirką. Jos meilė nugali žmogišką orumą. Ji nebando kovoti nei už save, nei savo meilę, tik tyliai nekenčia Grėtės, Ilžės. Ji ir toliau myli Vilių, nors yra galutinai jo atstumiama. Ji miršta už Vilių, nors tas jos aukos nėra vertas ir net nesupranta.

Romano stilius daugiaplanis. Rašytoja epiškai plačiai vaizduoja Mažosios Lietuvos žmonių dramatišką likimą.

B.Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”.Kūrinio analizė

Bronius Radzevičius (1940 – 1980), išleidęs romano “Priešaušrio vieškelių” 1 dalį 1979 m., pasakė: “Savo pirmąjį romaną parašiau iš meilės. Žmogų svarbiausia ne teisti, o reikia pačiam bandyti atsidurti jo kailyje.”. Romano tematika daugiasluoksnė: rašytojas pradeda pasakoti apie užpelkių kaimą, vėliau vis ryškiau gyvinama Daukinčių giminės, kronika kuri įjungiama į pagrindinę romano temą – vieno giminės atstovo, Juozo Daukinčio, dvasinio brendimo istoriją. Šios trys temos glaudžiai susijusios: kaimas, jo žmonės, gamta sukūrė J.Daukintį, davė jam egzistencinius pagrindus. Suprasti tą pasaulį- vadinasi, suprasti herojaus pradžių pradžią. Romanas prasideda sakiniu: “Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai”. Vadinasi, senojo kaimo nebėra: per jį perėjo laikas (politinė kova, trėmimai, kolūkiai), ir tai lemtingai atsiliepė pagrindinio romano herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirčiai. Antroji tematinė romano gija – Daukinčių giminės kronika: jis neplėtoja individualizuotų charakterių, o kuria bendrą lietuvio – žemės vaiko paveikslą. Autorius apmąsto, koks tas mūsų valstietis ir kas su juo atsitiko. Stebimės, kaip Vizgirda įsiklauso į gamtą, kaip klosto savo buvusį, o dabar kolūkyje nuvarytą arklį, kaip su skausmu puola traktorių, nutrynusį visas jo žemės ribas. Šis žmogus netekęs žemės – atramos po kojomis, nebežino, ko nusitverti: dingsta natūralus žemdirbio gyvenimo ritmas, nerimą bando slopinti skaitymu, bet ir tai nepadeda, nes laikraščiuose nėra nė lašo tiesos. Kitokia ūkininko Konstantino siela: šis žmogus sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, išmintingas ir teisingas. Jo išmintis paprasta ir natūrali, kartu graži ir vertinga. Didžiausią nusistebėjimą Konstantinui kelia laikas, jo tėkmė, todėl jis stebi mažiausius laiko pokyčių ženklas. Konstantinas, kaip žemdirbys, kažko laukia, sėja ir pjūtis – gražiausi darbai. Autoriaus nuomone, ūkininku gimstama, ir jo dvasinis ir materialinis pasaulis palaiko tautos gyvastį. Labiausiai žudantį poveikį nauja sistema padarė Kazimierui, kuris, tapęs brigadininku, gavo gerą dirvą intrigoms, norui pirmauti, valdyti. Iš vyresniųjų Daukinčių ypač daug dėmesio skiriama Kristupui, Juozo tėvui.. Su Kristupo vidiniais polėkiais užslėpta vieškelio metafora: “visas jo gyvenimas ėjo vieškeliu”. Kristupas mokėjo gražiai dainuoti, jo akį traukia žvaigždėtas: jis klajūnas, atitrūkęs nuo giminės, maištingas, nesuprantamas. Jis vadovaujasi absoliučios harmonijos, teisybės, grožio ir gėrio principais: siekia suprasti kitą žmogų, krikščioniškai myli artimą, brangina asmenybės laisvę. Tai jis stengiasi perduoti savo sūnui Juozukui. Koks jis, Juozas Daukintis? Jau vaikystėje Juozukas jautė savo išskirtinumą, būsimą šlovę, bet ir artumą savo giminei. Mokykla atveria jam langą į pasaulio pažinimą: gyvybės ir mirties paslaptis, baimės ir smalsumo jausmus. Dar daugiau klausimų iškyla, kai pats save Juozas suvokia k

. . .

Šis eilėraštis gali būti pavadintas epišku, kiek, žinoma, toji sąvoka įtelpa į lyrinio vaizdavimo rėmus. Epiškas jis ta prasme, kad pateiktas kaip pasakojimas apie objektyvų, šalia autoriaus esantį įvykį , atsiskleidžiantį apibrėžtoje situacijoje, kurio veikėjai nėra poetės vidinių galių suasmeninimas, kaip, pvz., “Viltyje”, o egzistuoja savarankiškai, nesutapdami su autoriumi. Bet su šiais epiškumo momentais jungiasi, žinoma, specifiškai lyriškas tikrovės suvokimas: įvykis eilėraštyje be galo koncentruotas nužymint tik pagrindines jo gaires, nė kiek nedetalizuojant, užtat labai stipriai emocionaliai jį nuspalvinant. Galima kalbėti ir apie dramatinius eilėraščio elementus: jo veiksmas kupinas įtampos, jo veikėjų santykiai atsiskleidžia dialoge. Ši epinių, lyrinių ir dramatinių pradų sintezė rodo kūrinio baladinį pobūdį, kurį dar labiau pabrėžia kraupus, kiek fantastiškas eilėraščio koloritas.

Bet ir savo turiniu eilėraštis artimas dažnai pasitaikančiam liaudies baladžių motyvui: mūšio lauke kritusio kario eina žadinti tėvas ir motina, brolis ir sesuo, mergelė ar žmona. Tik liaudies baladėje karys paprastai artimųjų žodžiams nepaklūsta; mirtis jį užmigdo nepabundamai.

Salomėja Nėris šį motyvą naujai traktuoja. Jai rūpi pabrėžti ne tiek karo tragizmą, ne mirties nepakenčiamą realybę, netekimo skausmą, o tarybinės liaudies gyvybingumą, jos nepalaužiamą valią apginti tėvynės laisvę. Šią didingą eilėraščio idėją atitinka monumentali, plačiais apibendrinimais, ryškiomis linijomis ir kontrastais operuojanti forma.

Monumentalusis yra jau pirmojo posmo vaizdas: balzgana krintančių žvaigždžių liūtis ir juodai mirties numinti laukai. Jame nėra detalių, o tik didžiulės erdvės, stiprūs akcentai, baltos ir juodos spalvos kontrastai.

Pradžioje trissyk kartojasi krintančių žvaigždžių motyvas:

Krinta žvaigždės tartum sniegas krinta,

Spalio žvaigždžių liūtis balzgana.

Jis kartojasi, intensyvėdamas ir pilnėdamas, šiek tiek moduliuojamas. Pradžioje jis iškyla be jokių tikslesnių apibrėžimų ir konkretizavimo (“Krinta žvaigždės”); toliau einąs palyginimas (“tartum sniegas krinta”) sugestionuoja, kad žvaigždžių krinta daug tarsi snaigių. Antra vertus, šis palyginimas, primindamas, kad snaigės savo forma panašios į žvaigždes, išlaiko mūsų sąmonėje ir žvaigždžių, ir snaigių įvaizdžius, jungiamus ne tik formos, bet ir savo spindinčios, šviesios spalvos. Tretį kartą grįždamas, motyvas (“spalio žvaigždžių liūtis balzgana”) dar labiau pabrėžia krintančių žvaigždžių gausumą (“žvaigždžių liūtis”), įveda juodo rudens dangaus vaizdinį (“spalio dangus”), kurio fone ar krintančios žvaigždės, ar snaigės atrodo “balzganos” – ankstyvesnis šviesumo, spindėjimo įspūdis čia prislopinamas, jis įgauna neaiškų, liūdną atspalvį.

Nuolat intensyvėjantis kritimo motyvo kartojimas sukelia begalybės įspūdį – erdvės ir laiko begalybės. Jį paremia ir sekantis vaizdas – toks bendras ir nedetalizuotas: mirties juodai numinti laukai. Šia panaudota metafora (“juodai mirties numintus”) verčia pajusti tam tikrą metaforiškumą, ir aname, krintančių žvaigždžių vaizde, – juk liaudies tikėjimuose krintanti žvaigždė reiškia žmogaus mirtį. Ir taip gamtovaizdis savo gedulo spalvomis – balta ir juoda, savo lakoniškomis linijomis tampa apibendrintu, reiškiančiu mirtimi paženklintą žemę.

Šis peizažas savo kraupia ir tragiška atmosfera nuspalvina visą eilėraštį. Drauge jis ir fonas, kuriame iškyla dvi monumentalios figūros: motina ir sūnus. Jos taip pat apibendrintos, pakylėtos aukštai virš gyvenimiškosios buitinės plotmės.

Pirmajame posme motinos figūra permatoma tarsi iš tolo, tame klaikiame kosminių skrydžių peizaže ji atrodo maža ir silpna (“sulinkusi siena”). Bet antrajame posme ją išvystame jau kitame rakurse, stambiame plane: galime geriau įsižiūrėti į visą jos pavidalą, į neramų, ieškantį žvilgsnį:

Ne senatvė – tik ruduo ankstyvas

Lenkia žemėn baltą galvą jos.

Kur sūnelis? Po akis negyvas

žvilgsnis karo laukuose klajos..

Iškalbi jos charakteristika išreikšta keliais brūkštelėjimais, susietais su pirmojo posmo vaizdu: balta motinos galva derinasi su ano paveikslo gedulo spalvomis, o “ruduo ankstyvas” su kraupia spalio naktimi. Metaforiškas šio įvaizdžio panaudojimas (“ruduo . lenkia žemėn . galvą jos”) siejasi su simboliška rudens nakties panorama, suteikdamas ir jam labai bendrą prasmę. Ritmiška metų laikų kaitą įprasta sieti su žmogaus amžiaus frazėmis, su gyvenimo raidos dėsningumu “Rudens ankstyvas”, t.y. ne laiku atėjęs, čia reiškia gyvenimo ritmo aplamai sutrikimą, įsiveržus mirčiai į tas sritis, kurios jai dar neturėtų būti pavaldžios.

Bet motina, nors pažeista šios įsisiautusios piktybės (kuri “lenkia žemėn baltą galvą jos”), pati lieka mirties nepalaužta: ji – meilės ir gyvybės nešėja – ateina reikalauti savo teisių: “Kur sūnelis?”. Maloninis, kupinas švelnumo žodis nuskamba nelauktai ir stebinamai, bet kartu ir be galo skausmingai po anų mirties vaizdų, tačiau tik tam, kad vėl juose paskęstų. Motinos žvilgsnis, pilnas nerimo ir vilties, teranda karo laukuose tik “akis negyvas”, tik nebylią mirtį.

Tačiau ieškojimo, šaukimo motyvas nenutyla, išaugdamas ir apvaldydamas visą tretįjį posmą. Motina, pasirodžiusi eilėraščio pradžioje kaip iš tolo matoma figūra, einanti per juodus, mirties numintus laukus, antrame posme parodyta stambesniame plane, dabar pastatyta labai ekspresyvios scenos centre:

Ji bučiuoja šaltą kaktą kario:

– Kelkis, kelkis, mylimas sūnau!

Lyg žuvėdra klykauja ant marių:

– Kas vaduos tėvynę, nežinau.

Jausmo intensyvumas čia anaiptol nesuardo monumentalaus eilėraščio stiliaus: motinos judesiai sutaurinti (nepaisant aštraus sielvarto – santūrus pabučiavimas į kaktą), supoetinti (“Lyg žuvėdra klykauja ant marių”), jos tariamų žodžių intonacija pakili, kiek iškilminga, neturinti nieko intymaus. Visa tai derinasi su čia išsakomų jausmų pobūdžiu, kurie reiškiami ne gyvenimiškų buitinių santykių plotmėje, o yra pakylėti anksčiau kasdienybės, padvelkta tikra epine didybe.

Netgi posmo struktūra išlaikyta grynai simetriška (mostas – šūksnis – mostas – šūksnis), nors juo ir reiškiamas didžiausias susijaudinimas.

Paskutiniame posme – eilėraščio finalas. Savo įtaigos jėga jis turi atsverti – ir atsveria – visus ankstyvesnius posmus: ir mirties viešpatijos paveikslą ir poetišką motinos figūrą, skelbdamas tarybinės liaudies nenugalimumo idėją.

Atsiliepiantysis į motinos balsą niekaip nekonkretizuotas: bet koks bandymas jį apibrėžti, charakterizuoti regimumo, apčiuopiamumo plotmės įvaizdžiais griautų antžmogiškosios didybės iliuziją. O dabar mes tegirdime tik jo žodžius – galingus, be galo ekspresyviai nusakančius gresiančių pavojų baisumą, siautėjančio priešo jėgą (“audros stūgauja įnirtę”, “kaukia kruvinas ruduo” – juk jau pirmasis posmas mus įpratino simboliškai suvokti gamtos jėgas). Priešo galingumas leidžia pajusti jam priešpastatomos tarybinio žmogaus valios, jo tikėjimo savo pergale stiprumą. Pirmųjų trijų posmų mirties ir motinos skausmo paveikslas suteikia mastelį eilėraščio finalui: žmogaus tikėjimas pergale, jo valia yra didesnė ir stipresnė už mirtį – tokia yra šio eilėraščio idėja.

Šio kūrinio vaizdų monumentalumas labai skiriasi nuo trapaus ir besimainančio paveikslo eilėraštyje “Prie šaltinio”. Tiek pat skirtinga yra abiejų kūrinių intonacija. Pastarajame eilėraštyje nėra to “virpančio”, “vibruojančio” ritmo – čia gana aiškiai juntamas chorėjinis metras (iš 60 sintagmų – 24 chorėjai!), pabrėžiąs iškilmingą intonaciją, platų ir lygų ritmo bangavimą, o ne lengvai išorinių impulsų paveikiamą, nuolat besikeičiančią nuotaiką. Nėra pabrėžtinos žodžio muzikos, sudėtingų asonansų bei aliteracijų – nebent tik keliose vietose jomis pabrėžiamos ypatingai svarbios žodžių grupės (“Kaukia kruvinas ruduo”, “lyg žuvėdra klykauja”), ritmai kone visur klasiški, tikslūs. Sakiniai įtelpa į beveik vieno ilgio eilutes ar dvieilius. Šitai irgi derinasi su visa eilėraščio vaizdų sistema, kurioje vengiama niuansų, sunkiai apčiuopiamų minties ir laiko vingių. Ir tai suprantama. Juk poetei šiuo eilėraščiu rūpėjo pabrėžti savo suvoktos tiesos apie liaudį objektyvumą. Užtat ir tokia objektyvizuota, stambiomis, aiškiomis linijomis operuojanti eilėraščio forma.

“žemė maitintoja” – socialinis romanas

Ankstyvesnėje lietuvių prozoje valstietis gyveno kone išimtinai tik savo kasdienės buities sferoje. P.Cvirkos “Žemėje maitintojoje” jis atsiduria svarbiausių šalies ekonominių, socialinių, politinių santykių mazge. Juro Taručio paveikslą autorius atskleidžia vaizduodamas ne tik tradicinius valstiečio santykius su dvaru, bet jo santykius su visu šalies politiniu gyvenimu ir pačia valstybe. Juras Tarutis dalyvauja kovose už “nepriklausomą” Lietuvą, seimo rinkimų kampanijose, skaudžiai išgyvena 1926m. fašistinį perversmą. Jo paveikslu P.Cvirka aprėpė pagrindinius buržuazinės Lietuvos istorijos etapus, davė aiškų jų vertinimą. Juras Tarutis iš pradžių šventai tikėjo žemės reforma, sava “nepriklausoma” Lietuva, ir tik po sunkių išmėginimų – netekęs sūnaus, patyręs varžytines – jis nusivylė reforma, ir pačia buržuazine santvarka.

“žemėje maitintojoje” ištisai išlaikytas valstiečio požiūris į gyvenimo reiškinius. Autorius, įsiterpdamas su savo mintimis ir nuotaikomis, tik paryškina valstietišką pasaulio suvokimą, tačiau jo neužgožia. Bet svarbiausia, kad tas valstietiškas gyvenimo vertinimas P.Cvirkos romane nėra vien tradicinis, sustingęs, o intensyviai besikeičiąs. Juras Tarutis kaupia savyje itin ryškias valstiečių nepasitenkinimo, revoliucinio bruzdėjimo nuotaikas. Jis pats yra šviesus, sąmoningas, atkaklus, pasiryžęs visomis jėgomis grumtis su jo įsitikinimais priešiškomis, o moralei – svetimomis gyvenimo formomis. Tokia ieškančio, galvojančio, viską iš naujo pervertinančio valstiečio sąmonė, buvo naujas reiškinys lietuvių beletristikoje, iki tol vaizduojančioje valstietį lėtą ir užguitą, nesugebantį plačiau pažiūrėti į gyvenimą.

“žemėje maitintojoje” herojų asmeninis likimas pagrįstas objektyviais gyvenimo dėsniais ir natūralia istorijos raida – nesutaikomu klasiniu konfliktu tarp dviejų socialinių polių: dvarininko ir vargingojo valstiečio. Visos svarbiausios situacijos – žemės gavimas ir naujakurystė, įsiskolinimas dvarininkui, mažamečio samdinio žuvimas dvare, varžytinės- yra be galo tipiškos to meto Lietuvai, atspindinčios tūkstančių vargingųjų valstiečių likimą ir sykiu padedančios sukurti individualizuotus pagrindinių veikėjų charakterius. Gyvas ir natūralus yra Juras Tarutis, nors jo paveiksle dar jaučiama tam tikra idealizacijos, aprioriškumo dozė, būdinga kai kuriems ankstyvesniems romanams. Bet užtat Monikos paveikslas – vienas tipiškiausių lietuvių literatūroje. Ši valstietė moteris romane nupiešta labai tikroviškai, su dideliu psichologiniu pastabumu, atvira autoriaus simpatija.

Socialinis tikrovės vertinimas P.Cvirkos romane augte suaugęs su valstietiškos buities, doro šviesaus žmogaus išgyvenimų bei svajonių pažinimu. Organiškas ryšys tarp socialinio ir psichologinio prado, teisingiau, socialinių apibendrinimų įkūnijimas raiškiose kasdienių santykių bei pažiūrų scenose ir sudaro vieną savičiausių romano bruožų. Juras Tarutis ir jo žmona veikia paprasčiausių buitinių bei šeimyninių interesų sferoje: statosi trobas, augina vaikus, ilgai ruošęsi keliauja į miestą, dalyvauja gegužinėje, sielvartauja dėl kritusios karvės. Jų mintys, nors šiek tiek ir sutaurintos, sukasi irgi apie įprastus kasdienius dalykus: Taručiams gera stebėti pirmuosius sūnaus žingsnius, svajoti apie šviesią jo ateitį, jie domisi platesniais mokslo, žmogaus santykiavimo su gamta klausimais. Skaitant “Žemę maitintoją”, kartais net susidaro įspūdis, kad autorius nesilaiko jokio išankstinio plano, laisvai improvizuoja, pasiduodamas patraukusiam jį vaizdui, emocijai; taip natūraliai romane atsiskleidžia valstiečio buitis su visais dideliais ir mažais rūpesčiais, džiaugsmais, kasdieniu darbu. Kartu išryškėja tiek šviesos, tiek ir tamsos naujakurio gyvenimo pusės. Geras, doras, mylįs savo šeimą, tėvynę, kaimus, trokštąs iš gyvenimo labai nedaug žmogus negali, nepaisant karščiausių pastangų, būti laimingas buržuazinėje sabtvarkoje – tokia yra romano mintis, paslėpta po labai poetiškais žmogaus valstiečio egzistencijos vaizdais.

Minėtinas ir P.Cvirkos romano glaustumas, lakumas, dinamiškumas – ne eiliniai reiškiniai lietuvių prozoje. “Žemėje maitintojoje” visus reiškinius stebi, išgyvena ir komentuoja pats Juras Tarutis, jis yra ne tik pagrindinis veikėjas, bet ir pagrindinis kompozicinis, siužetinis mazgas, centrinė visų išgyvenimų ir įvykių ašis, telkianti apie save gausią ir sudėtingą romano medžiagą. Tokia socialinio romano struktūra, kai visi vaizduojami reiškiniai perleidžiami per pagrindinio veikėjo sąmonę, buvo labai naujoviška, meniška, artima psichologinio romano struktūrai, savo esme svetima aprašinėjimui, iliustratyvumui. P.Cvirka pirmasis ir, galima sakyti, beveik vienintelis ikitarybinio lietuvių romano istorijoje išgriovė barjerą tarp herojų išgyvenimų ir istorinio bei socialinio fono, kuris buvo ypač akivaizdus A.Vienuolio romane “Prieš dieną”. Socialinį romaną P.Cvirka pavertė charakterių raidos romanu, pasižyminčiu vientisumu, darnumu, vidine dinamika.

Su “žeme maitintoja” lietuvių romanas pasidarė epiškai objektyvus. Čia nėra nei idealizacijos, nei perdėto juodinimo, gadinusių pirmuosius romanus, ypač Lazdynų pelėdos “Klaidą”. “Žemėje maitintojoje” gyvenimo dėsniai plėtojasi ir atsiskleidžia tarytum patys savaime, be jokio autoriaus įsikišimo. Toks objektyvumas irgi reikšmingas lietuvių romano pasiekimas, kuris, be abejonės, rėmėsi prancūzų ir rusų klasikinio romano mokykla.

Algirdas Pocius “žilasis brolis”. Interpretacija

Vienokią prasmę novelė turi mums, pažįstantiems joje vaizduojamą gyvenimą, kitokią, sakykime, tolimajam australiečiui, to gyvenimo nepažįstančiam. Mums įdomesnė Vytauto Jurkaus linija, kitatautį, ko gero, daugiau domins žilojo brolio Prano likimas. Kodėl?

Kaip ir kiekviename literatūros kūrinyje, Algirdo Pociaus novelėje meninės informacijos kiekis padidėja arba sumažėja priklausomai nuo skaitytojo patirties. Daugelis užuominų, kurios mums sukelia virtinę asociacijų, kitataučiui gali nieko nesakyti. Pavyzdžiui, mums, žinantiems savo literatūros tradicijas, įdomu vien tai, kad Algirdas Pocius analizuoja prieštaringą atsakingo darbuotojo gyvenimą ir vaizduoja jį toli gražu ne herojinėmis ar idilinėmis spalvomis. Žmonėms, nežinantiems, kad ši tema savaime novatoriška, tie dalykai nežadins ypatingesnio intereso. Tiktai mūsų skaitytojai teisingai supras Vytauto Jurkaus situacijos keblumą, susidariusį dėl kažkada nuslėptų anketinių duomenų. Nežinantiems, kokią reikšmę tie duomenys turėjo pokario metais, ši detalė atrodys antraeilė, o herojaus tragizmas ir pasimetimas neargumentuotas.

Kitaip tariant, Vytauto Jurkaus charakterio reljefingumas ir prieštaringumas išryškėja tik tada, kai novelė patenka į tokio skaitytojo rankas, kuris patirties dėka sugeba atsistoti į herojaus poziciją ir jo akimis pamatyti jo gyvenimo vingius. Štai tie vingiai.

Vytautas buvo nekaltas, kad jo brolis Pranas, artėjant tarybinei armijai, bandė pasprukti į vakarus, o nepavykus sugrįžo ir pasislėpė. Jis niekada nepritarė brolio pažiūroms, bet negalėjo jo išduoti vien dėl to, kad jis – brolis. Pagaliau, pasislėpęs tarp dvigubų sienų, Pranas niekam blogo nedarė. Tai nejaugi dėl to Vytautas turėjo susigūžti, nepildyti jokių anketų ir tuo pačiu atsisakyti mokslo ir visuomenei naudingo darbo. Tada, jaunystėje, gal jis dar ir galėjo tokiam keistam “žygiui” pasiryžti, bet dabar, kai pasiekė aukštą postą ir idealizmas apsitrynė minkštoje personalinėje mašinoje, statyti ant kortos savo likimą jau atrodo ir beprasmiška, ir neteisinga. Metams slegiant pečius, visi mes truputį daugiau savęs pagailime, pasidarome ciniškesni, ir taika su sąžine nebėra toks lemtingas dalykas kaip jaunystėje. Todėl visai logiška ir psichologiška, kad Vytautas Jurkus stengiasi sutvarkyti reikalą taip, kaip jam yra palankiausia: brolis gaus suklastotus dokumentus, išvyks dirbti į Kazachstaną, ir vėl visi galai – į vandenį. Sprendimas egoistinis, bet realus ir racionalus. Tačiau, kai brolis, nesutikęs su pasiūlymu, nusižudo, o Vytautas nusprendžia slapta jį palaidoti, mes pajuntame, kad jis daro kažką baisaus. Tame baisumo jutime ir slypi Algirdo Pociaus novelės įtaigumas. Norėdami geriau suprasti įtaigumo paslaptį, įsivaizduokime, kad novelė baigiasi kitaip. Sakysime, Vytautas, nepaisydamas padarinių, legalizuoja brolį arba, įsitikinęs, kad teismas po tiek metų brolio rūsčiai nebaus, atsikrato slogučio. Iš karto suvokiame, kad tokiu atveju kūrinio prasminius akcentus reiktų kiek kitaip išdėstyti ir novelę rašyti pagal kitą planą. Tuo tarpu, mūsų uždavinys priimti tokią prasmę, kuri plaukia iš šio kūrinio, o ne iš tokio, kokio mes norėtume.

Kokį meninį efektą Algirdas Pocius pasiekia novelės finalu ir visa Vytauto Jurkaus siužetine linija? Kas tai: istorijos lemtingumo idėja, nužmogėjimo ir karjeros kritika?.. Darydami tokias išvadas, apie viską spręstume iš šalies, atsistoję į teisuolio ir stebėtojo pozą. Deja, novelė neleidžia būti tik stebėtojais. Ji atkakliai beldžiasi į mūsų sąžinę tartum klausdama – o kaip jūs Vytauto Jurkaus vietoje būtumėt pasielgę? Svarstydamas ir analizuodamas padėtį, Jurkus veda mus paskui save, ir tik todėl mes leidžiamės vedami, kad ir patys kažkiek esame jurkai. Ar nebuvo mūsų gyvenime atvejų, kai padėjome žmogui tik todėl, kad nepadėdami jautėmės nepatogiai arba kad to reikalavo kraujo giminystė? Padėjome, bet dairėmės, kad nesuteptume karjeros laiptų. Ar nesidžiaugėme, kai kebli situacija, kurioje reikėjo kažką prarasti, belūkuriuojant ėmė ir išsisprendė, o mes likome nepaliesti? Ar tada nesiguodėme, kad mes čia niekuo dėti, kad būtume pasiaukoję, bet nesuspėjome? Taigi ne Vytauto Jurkaus elgesys mus nugąsdina, o tie klausimai, kurie lyg persekiojantis sąžinės balsas prabunda mumyse. Tai ir yra svarbiausias kūrinio efektas.

Antroji siužetinė linija – žilojo brolio Prano likimas – pretenduoja į daugiau apibendrintą psichologinę – moralinę problemą ir dėl to gali būti įdomesnė tiems, kurie Vytauto gyvenimo peripetijų nesugebės susieti su konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Pranas novelės pabaigoje nusižudo. Kaip gyvenime, taip ir literatūroje savižudybė pirmiausia kelia smalsų ir bauginantį jausmą: kodėl žmogus tai padarė? Tikrovėje savižudybės faktas savo kraupumu klausimą kartais nustumia į šalį, tuo tarpu knygoje savižudybė be įtikinamų argumentų nedaro jokio įspūdžio. Prisiminkime, kokią ilgą jų grandinę Antanas Vienuolis yra pateikęs “Paskenduolėje”, Adomas Jakštas vis tiek dar kaltino autorių, kad Veronikos savižudybė nepagrįsta. Skaitytojas visada nori būti įtikintas, kad savižudybė – vienintelė herojaus išeitis, kitaip tariant, rašytojas turi išmušti skaitytojui iš rankų visus motyvus, kad pastarasis, įsivaizdavęs save analogiškoje situacijoje, irgi ne kitaip pasielgtų. O tai pasiekti nelengva, nes skaitytojas, be visų kitų išvedžiojimų, turi vieną stipriausių motyvų – gyvenimo instinktą.

Algirdas Pocius šį instinktą išmoningai nušalina pačioje pradžioje, parodydamas Praną paliegusį, išdraskytų nervų. Apskelbtas žuvusiu, Pranas jau kažkiek priprato prie minties apie nebūtį. Mirtis jam ne naujiena, priešingai, naujiena yra gyvenimas. Taigi bereikia kelių stiprių postūmių. Tie postūmiai – tėvo mirtis, nepriimtas brolio Vytauto patarimas iš vieno negalumo pereiti į kitą, pagaliau įsitikinimas, kad jis pats nebeturi valios prisipažinti žmonėms, kas esąs. Nebėra prasmės gyventi, nes nebėra kaip gyventi. Ir mes nebesurandame, ką Pranui pasiūlyti.

Novelės motyvacija trumpa, bet apgalvota, joje susipina socialiniai, biologiniai ir psichologiniai argumentai. Tačiau motyvacija tėra įtikinamumo, o ne prasmingumo dalykas. Prasmingumas visai kas kita.

Prano likimu Algirdas Pocius pasmerkia fašistinę propagandą, įviliojusią jaunuolį į savo voratinklį ir pražudžiusią jo gyvenimą. Šią mintį pajuntame netiesiogiai, ieškodami tikrųjų Prano tragedijos priežasčių ir išeidami už kūrinio ribų. Tačiau pačioje novelėje Prano paveikslu išryškinama dar ir kita prasmė, kuri atsiskleidžia sugretinus abu brolius. Ją galėtume taip nusakyti: kančia ir nesėkmė sunaikina žmogų fiziškai, bet sutaurina jo dvasią, išleidžia jį aukščiau tų, kurie, gyvendami patogiai ir nebesugebėdami patogumų atsisakyti, tampa egoistais ir bailiais. Šią mintį patvirtina ir vienas epizodas iš Vytauto Jurkaus psichinės būsenos. Kai Vytautas pamato į kapines ateinantį Praną ir išsigąsta, kad paslaptis iškilo viršun, – sukrėtimo minutę – pajunta pamažu bundančias jo sieloje snūduriavusias šviesias jėgas. Jis ima galvoti, kad taip bus geriau. Bet vos tik pavojus praeina – brolis nusižudo neatpažintas – iš gilumos vėl išsėlina miesčionis ir pakužda išganingą mintį: “O jeigu jis bus naktį palaidotas kur nors sode <.> Vėl bus galima ramiai gyventi ir dirbti”.

Algirdo Pociaus “žilajame brolyje” netikslinga ieškoti kokių nors konstruktyvizmo bruožų – autoriaus dėmesys koncentruojamas į problemą, ir jis jos nenori užtemdyti formalinėmis pretenzijomis. Biografinės retrospekcijos, nusakančios abiejų brolių gyvenimą iki tėvo laidotuvių, sudarančių fabulos griaučius, atlieka informacinę funkciją ir įterpiamos į pasakojimą gana paprastai, kaip prisiminimų gabalai. Galima pažymėti nebent meistrišką novelių puantą: rašytojas taip atsargiai “išveda” Praną iš kapinių ir taip gudriai nutolina skaitytojo sąmonę nuo galimos minties apie herojaus savižudybę, kad atomazga švysteli kaip žaibas. Iš vienos pusės ji – staigi, bet iš kitos – visai logiška. Kai skaitytojas neatspėja pabaigos, o paskui tiki ja kaip vienintele galima, visada sustiprėja kūrinio emocinis poveikis.

Join the Conversation

×
×