Žmogus ir geologinė aplinka

Žmogus ir geologinė aplinka Pastaraisiais dešimtmečiais labai padidėjo geologų dėmesys ekologiniams, tiksliau pasakius, žmogaus gyvenamosios aplinkos tyrimams. Tai nulėmė dvi priežastys, suformavusios dvi aplinkos geologijos tyrimų kryptis. Pirmosios dėmesio centre globaliniai procesai: klimato šiltėjimas, ozono sluoksnio nykimas, jūros lygio kilimas. Pagrįstai teigiama, kad šių procesų vyksmui turi įtakos žmogus, tapęs realia geologine jėga. Bet taip pat aišku, kad tokie procesai vyko ir ankstesnėje Žemės istorijoje, kai dar nebuvo žmogaus: maždaug kas 26 mln. metų pasikartojantys staigūs ištisų gyvūnų ir augalų rūšių iššnykimai (beje, šiuo metu gyvename maždaug viduryje tarp tokio pobūdžio kataklizmų, maždaug 12 mln. metų iki įprastinės katastrofos), ledynmečių eros, jūros lygio ir žemynų apybraižų kitimas ir kiti, Žemės veidą nuolat keičiantys, natūralūs procesai. Jų priežastys yra kosminės kilmės – tai atstumas nuo Saul&e ml;s, Žemės orbitos parametrai, susidūrimas su kosminiais kūnais ir kt. Tačiau reiškiasi ir galingos vidinės Žemės jėgos, kurių mechanizmą tapo įmanoma suprasti septintojo dešimtmečio pradžioje atsiradus plokščių tektonikos teorijai. Žemės gelmės yra savotiškas metraštis, užfiksavęs globalius ir lokalius gaamtinės aplinkos pakitimus. Geologinio metraščio šifravimas ir skaitymas leidžia rekonstruoti praeities sąlygas, jų kaitą, prognozuoti tolesnes gamtinės aplinkos raidos tendencijas. Šios krypties tyrimai dažniausiai atliekami tarptautiniu mastu ir turi globalinę reikšmę... Antra aplinkos geologijos tyrimų kryptis daugiau orientuota į praktinių, kasdienių, lo

okalių uždavinių sprendimą. Jos tyrimų objektas – žmogaus ir geologinės aplinkos santykis, ypač pabrėžiant gamtosaugos ir racionalios gamtonaudos principus. Šiai aplinkos geologijos krypčiai skirtas straipsnis.

Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkos
Nors Lietuva nepasižymi įspūdingais gelmių turtais, žmogus savo poreikiams tenkinti naudoja Žemės gelmes, keisdamas jų natūralią būklę nemažuose gyliuose. Jau 1884 m. Ericho Byskės akcinė bendrovė iš Karaliaučiaus išgręžė daugiau nei 100 m gylio gręžinį Klaipėdoje, o prieš 100 metų, 1889 m. ten pat išgręžtas beveik 280 m gylio pirmasis miesto vandentiekio gręžinys. Nafta vakarinėje Lietuvos dalyje eksploatuojama iš didesnio kaip 2 km gylio. Jeigu būtų nutarta kasti granitą, geležies rūdą ar anhidritą, tektų įrengti 150-400 m gylio šachtas. Taigi Žemės gelmės Lietuvos teritorijoje jau naudojamos, vadinasi, ir keičiamos nemažuose gyliuose. Daug intensyviau naudojamas ir keičiamas Žemės paviršius kasant naudingąsias išškasenas, tiesiant komunikacijas, statant miestus ir pan. Kaune 1994 m. pavasarinis polaidis sukėlė nemažai nuošliaužų, kartais su sunkiomis pasekmėmis (nugriuvę namai ar pavojus, kad tai gali įvykti ateityje). Paskutinė nuošliauža, užgriuvusi nebaigtą statyti mūrinį dviejų aukštų namą, įvyko 1996 m. balandžio 4 dieną. Tačiau gamtos jėgos dažniausiai nekaltos, jos tik pabaigia žmogaus pradėtus ”darbus”. Pagrindinės nuošliauža susidarymo priežastys yra šlaito profilio pakeitimas siekiant padidinti žemės valdą ir nukasant apatinę ar užpilant viršutinę šlaito dalį, medžio iškirtimas šlaite norint turėti gražų vaizdą į slėnį bei nu
utekėjimai iš vamzdyno. Todėl pagrindinė priemonė išvengti nuošliaužų yra š aitų užstatymo reglamentavimas, atsižvelgiant į jų geologines-geomorfologines ypatybes bei esamą urbanistinę situaciją. Nemaži nuostoliai susiję ir su kitais geologiniais procesais: erozija, defliacija, abrazija. Nepasižymėdami dideliu intensyvumu, jie apima didelius plotus ir vyksta visą laiką. Jeigu pasirenkant žemėnaudą į juos atsižvelgiama, didesnių problemų nekyla. Tačiau jei gamtinės sąlygos ignoruojamos, pasekmės būna nemalonios, kaip aukščiau minėtais atvejais. Geologiniai paminklai yra Lietuvos kultūrinio ir istorinio paveldo dalis. Ne veltui iš 99 geologinių paminklų – riedulių, 28 kartu yra ir archeologiniai paminklai. Bet dar svarbiau, kad, kaip jau minėta, Žemės gelmės yra planetos raidos metraštis.

Geologinė informacija kraštotvarkoje
Planuojant ūkinę veiklą, gamtinė aplinka išnaudojama efektyviausiai, jeigu planuotojas atsižvelgia į kraštovaizdį sudarančių reljefo formų visumą, taip pat į keičiančius jį procesus. Be to, planuotojas turi suvokti procesus ir reiškinius, galinčius veikti planavimą. Ir pagaliau jis turi žinoti, kokiais atvejais reljefo elementus reikia vertinti kaip išteklius ar kaip pavojų. Arthur D. Howard, Irwin Remon, Geologija ir gamtosauginis planavimas, 1978 Sudėtingas ir kompleksiškas gamtinių ir žmogiškų veiksnių susipynimas daro antropoekosistemas ypač sudėtingas ir sunkiai prognozuojamas.

Sėkmingai valdyti tokias sistemas ir išvengti neigiamų, nepageidautinų ūkinės veiklos pasekmių padeda teritorijų planavimas, arba kraštotvarka. Greta socialinių, ekonominių veiksnių vertinami ir gamtiniai, taigi ir geologiniai veiksniai. Geologinės informacijos diegimas į kraštotvarkos procesą ilgai nebuvo pa

akankamas. Tai priklausė nuo kelių priežasčių. Be jau aukščiau minėto neteisingo požiūrio į geologinę aplinką kaip stabilią ir nekintančią, geologinės informacijos naudojimą ribojo jos sudėtingumas. Svarbiausias geologinės informacijos šaltinis – geologiniai žemėlapiai – yra labai sudėtingi, terminija speciali. Neturintiems geologinio išsilavinimo kraštotvarkos, aplinkos apsaugos ar valdymo specialistams jie lieka nebylūs. Be to, iš geologų bu o reikalaujama kuo daugiau išžvalgyti naudingųjų iškasenų, orientuojant į tai pagrindinę veiklą, o aplinkos apsaugai skirti tyrimai buvo antraeiliai. Ir vis dėlto jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios Lietuvos geologai daug nuveikė aplinkosaugos srityje, ypač požeminio vandens apsaugos ir aplinkos geochemijos kryptyse.1988 m. Geologijos institute įkūrus Ekogeologijos skyrių vienas iš pagrindinių jam keliamų tikslų buvo surasti būdus, kaip efektyviai panaudoti esamus didelės apimties ir kokybiškus geologinius duomenis sprendžiant kraštotvarkos ir aplinkos apsaugos problemas. Tam reikėjo išspręsti du uždavinius, pažvelgus į geologinę informaciją iš potencialių vartotojų pozicijų. Pirmiausia buvo išskirti planuojant teritoriją svarbiausi geologiniai veiksniai: 1) ištekliai (ir požeminis vanduo), jų apsauga ir gamtinis apsaugotumas; 2) geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai; 3) plotai, pasižymintys specifiniu savybių kompleksu, tinkami pavojingiems objektams lokalizuoti; 4) geologiniai paminklai ir draustiniai. Antrasis uždavinys – atrinktą informaciją pateikti optimalia forma, kad ji būtų suprantama planuotojams, gamtosaugininkams bei valdininkams ir drauge per daug jos nesupaprastinti, kad ribota informacija neskatintų klaidingų sprendimų.
Reikalavimai geologinei informacijai, pateikiamai pl
lanavimo ir gamtosaugos tikslams, buvo realizuoti sukūrus ekogeologinio kartografinio modelio koncepciją. Miesto geologija
Galima pagrįstai teigti, kad prielaidos gyvenviečių kūrimui visada buvo natūralios geologinės sąlygos. Visos pirmykštės gyvenvietės ir dauguma senovės miestų įsikūrė remiantis paprasčiausiomis geologinėmis išvadomis.
Robert F. Legget, Miestai ir geologija, 1973 Vilniaus miestas, sukaupęs daug urbanizacijos problemų, įsikūręs sudėtingoje ir įvairioje geologinėje aplinkoje, galėtų būti puikiausias pavyzdys, iliustruojantis geologinės aplinkos ypatybių vertinimo svarbą planuojant miestus bei ekologinio kartografavimo naudą realizuojant šį uždavinį. Svarbiausias geologinis veiksnys planuojant Vilniaus miesto augimą, yra požeminio vandens ištekliai. Miesto ir apylinkių gelmės menkai izoliuotos, lengvai susisiekia su paviršiniais vandenimis, paviršius labai raižytas (absoliutaus aukščio skirtumai – iki 150-170 m). Tokios sąlygos leidžia formuotis dideliems požeminio vandens ištekliams. Šiuo atžvilgiu Vilniaus padėtis kur kas geresnė nei artimiausių kaimynų (Rygos, Talino, Minsko), kur geriamojo vandens poreikiams, be požeminio, naudojamas ir prastesnis, ypatingo paruošimo reikalaujantis paviršinis vanduo. Pagrindinis miestui tiekiamo požeminio vandens trūkumas – didokas geležies kiekis. Išžvalgyti 21 vandenvietės ištekliai galėtų patenkinti 580 tūkst. kubinių metrų per dieną poreikį. Tai gerokai daugiau nei numatomas 2015 metų poreikis (386 t&u irc;kst. m3/d) ir nei vandens sunaudojama dabar (216 tūkst. m3/d). Dėl menko gelmių uždarumo ne tik formuojasi dideli vandens ištekliai, bet ir susidaro palankios sąlygos jam teršti, ypač tuose plotuose, kur jis intensyviai naudojamas. Todėl didelis dėmesys skiriamas vandenviečių išteklių sanitarinei apsaugai. Visos vandenvietės sutvarkytos be priekaištų, tik senamiestyje gręžiniai įrengti tiesiog gatvėje ar kiemuose. Trečioji sanitarinė juosta, skirta apsaugoti vandens ištekliams nuo cheminės taršos, užima didelius, ne visada ekologiškai palankius plotus, ypač miesto centre ir Aukštųjų bei Žemųjų Panerių rajonuose. Galvojant apie tolesnę nei keli dešimtmečiai perspektyvą, neužtenka rūpintis tik taršos ribojimu vandenviečių sanitarinės apsaugos zonose. Eksploatuojami požeminiai, gruntiniai ir paviršiniai vandenys sudaro sudėtingą hidraulinę sistemą, todėl tarša gali pasiekti ir giliai slūgsančius vandeninguosius sluoksnius. Norint to išvengti, planuojant miesto plėtrą turi būti atsižvelgta į gamtinį požeminio vandens apsaugotumą. Miesto plėtimui palankiomis sąlygomis pasižymi plotai, esantys šiaurės vakarų, šiaurės (Ukmergės, Molėtų) bei pietvakarių (Minsko) kryptyse. Plotas tarp Lydos ir Minsko geležinkelių ypač perspektyvus pavojingiems objektams, pavyzdžiui, sąvartynams, pavojingų atliekų aikštelėms, įrengti.

Be požeminio vandens išteklių, atskirų plotų naudojimui įtakos turi ir kiti geologiniai veiksniai.
Vilniaus apylinkės nepasižymi naudingųjų iškasenų įvairove. Didžiausi yra žvyro, smėlio ir durpių telkiniai. Kadangi žvyro ir smėlio kaina daug priklauso nuo pervežimo kaštų, miestui svarbu turėti šių statybinių medžiagų kuo arčiau ir racionaliai jas naudoti. Prioritetas turėtų būti teikiamas žaliavų gavybai (jeigu tai nesusikerta su gamtosauginiais reikalavimais), o tik paskui šie plotai galėtų būti naudojami kitoms reikmėms. Pavyzdys yra Gariūnai, kur buvusios žvyro kasybos plote įrengtos turgavietės, naftos produktų talpykla ir pan. Daugiau dėmesio reikėtų skirti eroziniams kalvynams, kurie pastaruoju metu vis intensyviau naudojami, ypač statant individualius namus. Būtina šias statybas kuo greičiau suderinti su gamtosauginiais reikalavimais, kad būtų išsaugoti unikalaus reljefo plotai ir išvengta tokių, kaip Kaune, nelaimių.Geologiniu atžvilgiu (gruntas, reljefas, požeminio vandens ir statybinių medžiagų ištekliai) Vilnius yra palankiose sąlygose. Tačiau reikia protingai naudotis šiais privalumais, nes pažeidus gamtinę pusiausvyrą, ją atkurti būtų labai sunku, o kartais ir neįmanoma. Pastaba: Rašant straipsnį pasinaudota kolegų geologų išsakytomis mintimis bei skelbtais duomenimis: V.Baltrūno, A. Šliaupos, A. Klimo, A. Linčiaus, G. Motuzos ir kitų. Panteizmas: žmogus nėra vertesnis už žolę White’as pasiūlė grįžti prie mistinio Asyžiečio mąstymo. Tačiau daugelis mūsų amžininkų eina dar toliau ir tik panteizme mato sprendimą. Jeigu suvoktume, kad žmogus ir gamta yra vienos, tai yra dieviškos prigimties, su aplinkiniu pasauliu elgtumės pagarbiau ir jo nebegriautume. Mūsų laikais propaguojami įvairūs panteizmo variantai, bet nė viena jo formų nepateikia pakankamai išsamių atsakymų. Jis ir negali skirti atskiriems dalykams kokios nors reikšmės, nes prasmę mato tik visumoje. Bet jeigu atskirybės nėra reikšmingos, tuomet gamta ir žmogus taip pat nėra reikšmingi. Panteizmas atsako į klausimą apie vienybę, bet įvairybei jis negali suteikti reikšmės.
Panteizmas tik ta prasme „rezultatyvus“, kad žmonių jausmus perkelia gamtai ir taip ją romantizuoja. Kalbama apie žemesniųjų būtybių „žmogiškas“ reakcijas – sakykim, kalbėdami apie vištą, jos „meilės reikalus“ apibūdiname žmogiškais požymiais. Toks metodas tik todėl duoda rezultatų, kad žodžiais žmonių jausmai labiau motyvuotai perkeliami gamtai.
Panteistiniai atsakymai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai yra neišbaigti. Jie nepaaiškina to fakto, kad gamta yra dvipusė. Viena vertus, ji yra „palanki“ ir „maloninga“, bet ji dažnai būna ir „priešiška“. Panteistas gamtą suvokia kaip normalią, nes jo sistemoje nėra vietos nenormalumui. Tai veda prie praktinės dilemos kaip A. Camus romane Maras, kur Orionui tenka pasirinkti: jei jis prisijungs prie gydytojų ir kovos su liga, tai kovos su Dievu; bet jei jis stos kunigo pusėn, tai yra nekovos nei su liga, nei su Dievu, tai elgsis nežmoniškai. Camus šios problemos nesprendė. Jei viskas yra viena visuma ir be esminio skirtumo yra dalis dieviškosios kūrinijos, tai kuo tuomet paaiškinti gamtos blogį ir destruktyvumą kaip kad maras? Camus suprato, kad tai daugiau negu teorinė problema. „Kaip galiu įveikti marą“ – tai svarbu.
Galiausiai panteistinis požiūris žmogų nubloškia ant nuasmenintos ir žemos pakopos. Ne gamta nuolatos aukštinama, o žmogus žeminamas. Tuo ne kartą galime įsitikinti. Albertas Schweizeris [4] dažnai kalbėjo apie didelę pagarbą gyvybei. Bet vienas gydytojas, dirbęs kartu su juo, kartą pasisakė mieliau norįs matyti Schweizerį ne tiek rodantį pagarbą gyvenimui, kiek mylintį gyvenimą ir žmones.
Žmogaus orumo jausmas Rytų panteizmui nepažįstamas. Drauge jis nepripažįsta ir žmogaus kaip individo teisių [5]. Beje, idealistinis marksizmas galėjo atsirasti tik kaip krikščionybės atmaina. Jis niekuomet nebūtų galėjęs rastis Rytuose. Marksizmo kaip programos (ne kaip realybės!) stiprybė yra kalbėjimas apie žmogaus orumą. Rytų dirvoje tokios mintys nebūtų suvešėjusios, nes panteizmas su tikruoju žmogaus orumu nesuderinamas. Idealistinis marksizmas yra žydiškai krikščioniška erezija.
Taigi tas, kuris siūlo panteistinį sprendimo būdą, pamiršta faktą, kad panteizmas gamtos niekuomet nepakelia iki žmogaus lygmens, o abu – ir žmogų, ir gamtą – įmurkdys į liūną. Galų gale jam nežinomos tokios kategorijos ar kriterijai, kurie leistų atskirti blogą prigimtį nuo geros. Vadovaudamiesi panteizmu, moralėje prieiname prie D. de Sade’o posakio „Tai, kas yra, yra gerai“, o žmogus nėra vertesnis už žolę.
Žinoma, į Asyžietį nereiktų žiūrėti kaip į panteistą, bet jo įsivaizdavimas, kad visos būtybės lygiavertės, lengvai užveda ant panteistinio kelio. Visgi jau dabar norėčiau pabrėžti, kad iš Asyžiečio galime daug pasimokyti. Iš White’o irgi: daugelis krikščionybės formų taip pat neatsakė į klausimą, kaip mums dera elgtis su gamta. Pakankamai dažnai krikščioniškas mąstymas menkai tevertino ar tiesiog ignoravo gamtą. Pavyzdžiui, Bizantijos menas tik dangaus kūnus laikė vertingais. Tik Masaccio Italijoje ir van Eyckas Nyderlanduose vėl ėmė tapyti tikrovišką gamtą. Ir iki šiol didelei krikščioniškų pažiūrų daliai būdingas gamtą niekinantis platonizmas.
White’as teisėtai protestavo prieš klaidingas krikščioniškas pažiūras. Iš tikrųjų, jei manysime galį žiauriai elgtis su gyvūnais dėl to, kad jie neturi sielos ir turi būti valdomi, vadovausimės tik iškreipta krikščionybe.

Leave a Comment