Telšių „Atžalyno” vidurinė mokykla
Literatūra
Eiginta Eidintaitė11b klasės mokinė
Kultūros epochos ir literatūros srovės
Referatas
Telšiai. 2004
Turinys Įvadas 1. Kultūros epochos ir literatūros rūšysAntika (apie VIII – VII pr. Kr. – V m. e. a.)Viduramžiai (V – XV a.)Renesansas (Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)Barokas (XVI a. pab. – XVIII a. vid.)Klasicizmas (XVII – XIX a. pr.)Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis (XVIII a. – XIX a. pr.)Švietimo epocha. Sentimentalizmas (XVIII a. vid. – XIX a. pr.)Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX a. pr.)Realizmas (XIX a. vid. – XX a.)Natūralizmas (paskutinis XIX a. ketvirtis)Impresionizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.)Simbolizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.)Neoromantizmas (XIX a. pab. – XX a. pr.)Ekspresionizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)Futurizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)AvangardizmasSiurrealizmas (XX a. 3-5 dešimtmečiai)Egzistencializmas (XX a. vidurys)ModernizmasPostmodernizmas
Literatūros epochų ir literatūros krypčių filosofinis pagrindas
Antika(apie VIII – VII a. pr. Kr. – V m. e. a.)
Dramatizmas. Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos.Santykis su laiku.Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu, amžinas grįžimas ir kartojimasis. Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios raiška.Santykis su aplinka. Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties.Kiti estetikos principai. Glaudus ryšys su gyva tautosakine tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų literatūra), su literatūros tradicija (romėnų literatūra). Visatos jėgų sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus yra griežtai baudžiamas. Visuomenės interesai vertinami labiau už asmeninius. Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, ryškinamas pastovus būdo bruožas. Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė dramos kūriniuose. Deus ex machina. Romėnai kartoja ir papildo pasaulio harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti darną ir grožį idėją, saiko principus.Stiliaus bruožai. Detalus komponavimas ir platesnių, ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.Žanrai. Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, dramos žanrai. Grynieji žanrai.Atstovai.Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus, Ezopas, Fedras.
Viduramžiai(V – XV a.)
Dramatizmas. Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos ir idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo idėja.Santykis su laiku. Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką iš nieko. Laikas – tai linija, turinti pradžią ir pabaigą.Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė, riterinė, miestelėnų literatūra).Santykis su aplinka. Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika. Ne materiali realybė, o idealybė. Žmogaus likimą lemia Dievo valia. Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį vertinti, pažinti.Kiti estetikos principai. Išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų ne daiktiškoji, o dvasinė – aukščiausioji idėja, amžina, nekintama tvarka ir pastovumas. Individas – luomo atstovas, jo veikla griežtai reglamentuojama.Liaudinė kryptis. Feodalinės ir krikščioniškosios ideologijos atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė. Idealizuoti herojai. Pastangos psichologiškai pagrįsti veikėjus ir kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė tėvynei, karaliui, religijai.Bažnytinė literatūra. Sudvejinto pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo aprašymai, šventųjų regėjimai. Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, avantiūros (nuotykio) motyvas, fantastikos elementai. Pagarba moteriai kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo problema. Riterio idealas. Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos. Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė didaktinė dvasia. Stiliaus bruožai. Alegorinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas. Didingumas. Hiperbolizacija. Vaizdingumo primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei satyrinio žanro formai.Žanrai. Herojinis epas, riterinis romanas, lyrikos žanrai, drama (mirakliai, misterija, moralitė, soti, farsas).Atstovai. Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, Dantė, F. Vijonas. Architektūros paminklai: gotikinės Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje.
Renesansas(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)
Dramatizmas. Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio normų konfliktas sprendžiamas arba kolektyvo, arba individo naudai.Santykis su laiku. Laikas yra kintantis žemiškas procesas. Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį idėja.Santykis su aplinka. Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, kas fantastiška.Kiti estetikos principai. Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus, nuolatinis žinių troškimas.Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas. Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas. Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų menininkų kūryba negu gamta).Stiliaus bruožai. Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, panaudojama mitologiniai ir bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos.Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo.Filosofiniai ir psichologiniai elementai. Humoras, satyra ir groteskas. Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis jausmingumas. Fantastinė hiperbolė.Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija.Žanrai. Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė, sonetas, odė, poema, drama (tragikomedija, komedija, tragedija).Atstovai. F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. Spenseris, V. Šekspyras, M. de Servantesas, L. de Vega. Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. Daukša. Architektūros paminklai:Šv.Petro bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir Panemunės pilys, Vilniaus universiteto rūmai (Didysis kiemas).
Barokas(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)
Dramatizmas. Vidinis konfliktas, kurio esmė – egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo valia, hedonizmas ir asketizmas. Konfliktas susijęs su jausmais, aistromis, kurias sunku suvaldyti. Svarbiau intriga, o ne charakteris.Santykis su laiku. Dvilypis požiūris: realybės laikas, paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. Trumpalaikė gyvenimo realybė sugretinama su amžinybės mastais. Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką.Santykis su aplinka. Prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos Malonės.Kiti estetikos principai. Sugrįžta krikščioniški idealai. Nuostatos, eliminuojančios antiką. Religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę.Suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas.Mokomasi džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimenama mirties neišvengiamumas. Dominuoja mirties tema. Iš čia išplaukia ironiškas požiūris į žemiškąsias vertybes.Garbės ir teisės pasirinkimo problema.Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo būtinumas, vaizdų efektingumas. Monumentalumas.Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą skonį (estetizmas).Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio.Didaktinė, moralizuojanti tendencija.
Stiliaus bruožai. Specifinis menų pagrindas – metafora.Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, retorinės puošmenos, daug išorinių efektų.Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas tame pačiame kūrinyje, burleska kaip prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.Visi meninio kūrinio elementai siejami su leitmotyvu.Emblemiškumas, alegoriškumas, fantastiškumas, elegiškumas, groteskas, bufonada, hiperbolizavimas.Žanrai. Lyrika, drama, burleskinis romanas.Atstovai. Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de Gongora. Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus. Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. J. S. Bacho muzika.Švietimo epochaRacionalusis laikotarpis(XVIII a. – XIX a. pr.)
Dramatizmas. Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio konflikto elementai). Konfliktas tarp individo ir visuomenės rutuliojamas kaip kova su luominėmis tradicijomis, prietarais, religiniu fanatizmu, sugedusiais papročiais.Santykis su laiku. Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji praplečiama, apima šeimos ir bendruomenės gyvenimą.Santykis su aplinka. Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta keičiantis ne žmogui, o kintant visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. Žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius.Kiti estetikos principai. Meno paskirtis – utilitari: meninė kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą, moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį; vaizduoti nesuvaržytą žmogų, sujungti dorovę su grožiu. Tuo būdu iškyla auklėjamoji meno funkcija.Darbo tema. Vaizduojami žmogaus ir aplinkos santykiai. Didaktizmas. Tikslas – ugdyti sąmoningumą bei patriotizmą. Pažintinė patirtis veda į reiškinių (papročių ir t.t.) santykinumo sampratą.Proto primatas. Dorybių teorija (perimta iš antikos): teisingumas, išmintis, nuosaikumas, drąsa. Dorybės suprantamos kaip prigimties dovana. Svarbi jų gradacija. Literatūrinė tradicija pripažįstama. Kuriama pagal taisykles, ankstesnių taisyklių laikomasi tik sąlyginai, tačiau išlieka svarbesni klasicizmo principai: visuotinumo ieškojimas, prigimties pabrėžimas, meninio kūrinio logiškumas ir aiškumas.Stiliaus bruožai. Tęsiamos klasicizmo stilistinės tendencijos, tik daugiau akcentuojamas išgyvenimų natūralumas. Pamokantys siužetai, didaktika ir moralizavimas. Ryški autoriaus pozicija. Charakterių statiškumas. Stiprėja sentimentalumo apraiškos.Nevengiama ironijos, satyros, grotesko. Dialogiškumas – kaip antikinio palikimo kartojimas.Žanrai. Proza. Romanas (kelionių, nuotykių, satyrinis, fantastinis, alegorinis), filosofinės apysakos, drama (tragedija, komedija), didaktinė ir aprašomoji poezija.Atstovai. Volteras, D. Didro, D. Defo, Dž. Sviftas, J. V. Gėtė, F. Šileris.Atskiri bruožai K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje.
Švietimo epochaSentimentalizmas(XVIII a. vid. – XIX a. pr.)
Dramatizmas. Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio konflikto elementai). Individo ir visuomenės, asmenybės ir luominių tradicijų konfliktas sprendžiamas individo naudai.Santykis su laiku. Individualus laikas. Dabarties laikas (natūralios prigimties pažeidimai) supriešinamas su praeities (gamtos) laiku. Teigiamai vertinama praeitis, negatyvus požiūris į dabartį ir ateitį.Santykis su aplinka. Žmogaus likimas nepriklauso nuo šeimyninės ar visuomeninės padėties. Socialinė ir buitinė aplinka – žmogui svetima ir priešiška jėga, žeidžianti asmenybę, žmogus turi jai atsispirti. Žmogaus charakteris statiškas, prigimties suformuotas.Kiti estetikos principai. Reiškiamas išgyvenimų natūralumas. Racionalų pradą stelbia sentimentalusis. Intymaus gyvenimo tematika. Dėmesys kasdienei buičiai. Moralinė problematika. Auklėjimas derinamas su gamtos reikalavimais. Kančia, skausmas stiprina dvasią. Iškeliamos krikščioniškos vertybės (gėris, kilnumas, jautrumas kito kančiai). Demokratiškas herojus, individuali, nepakartojama asmenybė. Pabrėžiama natūrali žmogaus prigimtis, prigimtinė lygybė, ryšys su gamta. Žmogaus dorovinė savivoka ir autoanalizė. Psichologijos atskleidimas. Jausmo dominavimas. Teigiamas veikėjas – trečiojo luomo atstovas. Moteris kaip grožio įsikūnijimas, ironija intelektualiai moteriai. Meninio vaizdo sąlygiškumas. Kūrybos laisvė.Stiliaus bruožai. Jausmingumas ir sentimentalumas. Gamtos ir žmonių santykių idiliškas vaizdavimas. Peizažo vaidmuo. Psichologinės prozos užuomazgos. Subjektyvus pasakotojas (turi autoriaus asmenybės bruožų). Lyrizmas. Menka išorinės aplinkos aprašymo reikšmė. Dažnas mirties motyvas. Ironija, humoras. Folkloro imitavimas.Žanrai. Poezija (daina, idilė, elegija), proza (memuarai, dienoraščiai, epistoliniai romanai, apysakos, apsakymai).Atstovai. Ž. Ž. Ruso, S. Ričardsonas, L. Sternas. Atskiri bruožai D. Poškos, A. Strazdo kūryboje
Romantizmas(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)
Dramatizmas. Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje.Santykis su laiku. Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.).Santykis su aplinka. Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris.Kiti estetikos principai. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis”, gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.Stiliaus bruožai. Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas, poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas.Žanrai. Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis ir istorinis romanas.Atstovai. Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po. S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.
Realizmas(XIX a. vid. – XX a.)
Dramatizmas. Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Vidinis konfliktas susiejamas su išoriniu, išryškinamas jų ryšys, vieno perėjimas į kitą.Santykis su laiku. Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu (pastarojo pirmenybė). Dėmesys dabarčiai ir ateičiai. Žmogaus ir visuomenės raidos variklis – objektyvūs tikrovės procesai. Aiškiai jaučiama istorijos raida.Santykis su aplinka. Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.Kiti estetikos principai. Atmetamas romantizmui būdingas subjektyvistinis, idealizuojantis pradas, iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas. Principas – būtina prilygti kai kurių mokslų tyrinėjimams, tikroviškumo kriterijumi grįsti meninės realybės kūrimą. (Tikrovės atkūrimo principas.) Tikrovė – estetinė vertybė. Pažintinė funkcija. Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas. Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių chronologijos. Priežasties ir pasekmės ryšys. Dėmesys dabarties laikui. Jaučiama ateities laiko perspektyva. Tipizavimas – kaip charakterių ir veiksmų bendrybė, priklausanti nuo aplinkybių panašumo. Tipizavimas (tipiškas žmogus tipiškomis aplinkybėmis). Psichologizmas.Dažnai veikėjai turi realius prototipus. Charakterio ryšys su socialine, istorine, etnografine aplinka. Įvairūs konfliktai: socialiniai, psichologiniai, moraliniai, buitiniai ir kt. Dramatizmas. Dinamiški, išbaigti, pagrįsti charakteriai. Humanistinis patosas. Stengiamasi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą. Nepripažįstama poetikos kanonų, dogmų. Galimos ir sąlyginės vaizdavimo priemonės: mitai, simboliai, groteskas, alegorijos.Stiliaus bruožai. Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas. Epiškumas, objektyvumas ir daiktiškumas. Neutralus, nešališkas pasakotojas. Pasakojama 3 asmeniu. Dėmesys aprašymui (gamtos, darbo, buities), detalėms. Atviros prasmės sakinys. Ryški dialogo reikšmė.
Žanrai. Proza (romanas, apysaka, novelė). Rečiau drama (melodrama).Atstovai. O. de Balzakas, Stendalis, P. Merimė, G. Floberas, Č. Dikensas, M. Tvenas, H. E. Byčer-Stou, L. Tolstojus, N. Gogolis, F. Dostojevskis, T. Manas. Veristinė muzika (R. Leonkovalis).V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, A. Vienuolis, P. Cvirka, I. Simonaitytė, V. Mykolaitis-Putinas.Natūralizmas(paskutinis XIX a. ketvirtis)
Dramatizmas. Dramatizmo pamatas – žmogaus priklausomumas nuo biologinės prigimties, aplinkos atsitiktinumų, nenumatytų fizinę būklę lemiančių faktorių. Deterministinis požiūris į žmogaus būtį.Santykis su laiku. Požiūris į laiką primena realistų požiūrį. Dėmesys dabarčiai, kartais ateičiai. Laiko tėkmėje žmogus mažai ką gali pakeisti savo gyvenime, tačiau gali modeliuoti visuomenės ateities perspektyvą.Santykis su aplinka. Žmogaus elgesį lemia įgimtos savybės (charakteris, fizinė būsena, polinkiai). Aplinka padeda atsiskleisti biologiniams polinkiams, įgimtiems bruožams. Socialiniai santykiai – kaip biologinės kovos dėl būvio raiška.Kiti estetikos principai. Tipizavimo metodas nenaudojamas; vaizduojami atsitiktiniai (dažnai net dokumentu paremti) įvykiai. Literatūroje nelieka „draudžiamų temų”, vaizduotini ir tie varguoliai, kurie likdavę „už literatūros”. Romanas – socialinė anketa (faktų pirmenybė). Eksperimentuojama kuriant situacijas ir stebima galimos personažo reakcijos į pasikeitusias aplinkybes. Charakterį nulemia paveldimumas, o veiksmus – fizinė būsena. Fotografiškas tikslumas. Ieškoma literatūros ir medicinos mokslų panašumo; liguistų psichologinių reiškinių analizė. Teatre: ansambliškumas, natūrali vaidyba, reikšmė aplinkos detalei: tikri buities daiktai.Stiliaus bruožai. Derinamas neutralus pasakotojo stilius su specifine veikiančio personažo kalba, gausu profesionalizmų, argo. Daug buities realijas žyminčių žodžių. Nevengiama vulgarių posakių. Peizažas kuriamas pagal dailininkų impresionistų principą: fiksuoti momento spalvas, atspalvius, įspūdį.Žanrai. Romanas, novelė, natūralistinė drama.Atstovai. E. ir Ž. de Gonkūrai, E. Zola, G. de Mopasanas, Ž. K. Huismansas, A. Dodė, G. Hauptmanas, Dž. Mūras.Natūralizmo elementų esama (patologijos atvejai, drastiškos detalės) Lazdynų Pelėdos, A. Vienuolio ir kt. kūryboje.
Impresionizmas(XIX a. II p. – XX a. pr.)Dramatizmas. Stiprus vidinis dramatizmas. Būties trapumas ir nepastovumas.Santykis su laiku. Nepastovios laiko tėkmės įspūdis, įvykių chronologija – neesminis dalykas.Praeitis išgyvenama daug intensyviau negu dabartis. Tai, kas tikra ir kas sukurta vaizduotėje, nėra griežtai atskirta. Laikas ir erdvė vienas nuo kito priklausomi. Svarbus trumpalaikis įspūdis.Santykis su aplinka. Žmogus priklauso nuo pojūčių aštrumo, kintančių situacijų. Aiškių elgesio priežasčių negalima suvokti, nėra pastovesnių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita. Intymus santykis su aplinkos daiktais.Kiti estetikos principai. Perkeliamas dėmesys nuo objekto į subjektą. Būdingas subjektyvus pasaulio suvokimas (trumpalaikis pojūtis, unikalus įspūdis, intymus jausminis išgyvenimas). Užuot vaizdavus visą realybę, stengiamasi vaizduoti nuolat kintančio pasaulio iškarpas, akimirkos nuotaikas, kaip jos atsispindi žmogaus sąmonėje. Maža buitinio konkretumo. Realybė nepastovi, ji piešiama švelniu kontūru, dažnai iš atminties. Realūs daiktai – tik atramos taškas, nuo kurio plėtojama asociatyvus mąstymas ir sutrūkusi greit besikeičiančių vaizdų tėkmė. Labiau domina ne daiktai, o jų formos, spalvos, judesiai, poveikis žmogui. Atsisakoma visuomeninės tematikos, socialinių apibendrinimų, domimasi meilės, draugystės, gamtos, kultūros, psichologine tematika. Kuriamas asmenybės vidinio gyvenimo paveikslas. Jausmas negrindžiamas argumentais. Visų vertybių matas – individas. Jis – autonominė, jautri, nervinga būtybė, linkusi į savianalizę. Amžinas nepastovumas, spontaniškumas, priešingybių įtaka. Gamtos ir kultūros sąskambiai. Veriasi pamatinė būties vienovė, kurios skaudžiausias ženklas – praeinamybė. Veikėjų išgyvenimai perkeliami į gamtą, riba tarp žmogaus ir gamtos tarsi išnyksta. Gamta – gėris, kurį žmogus ne visada suvokia. Dvasinė žmogaus būsenos įtampa (fatališkos lemties gaidos, nežinios, tragiškos nuojautos elementai). Neryškus veiksmas ir atsitiktinė veiksmų motyvacija. Žmogus determinuotas atsitiktinumų, fiziologinės būsenos, kitų nepastovių faktorių. Nesvarbi priešistorė.Stiliaus bruožai. Poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo ir kitų modernizmo srovių principais.Pasakojimo subjektyvumas, intymumas, dramatiškumas. Autobiografiškumas.Fragmentinis siužetas, savarankiški lyriniai epizodai.Vaizdo tapybiškumas, greita, laisvai besikaitaliojančių epizodų ir nuotaikų kompozicija. Pabrėžiamos trumpalaikės reiškinio savybės. Detalė konstruojama pagal nuotaikos modelį. Impulsyvus vidinis monologas.Emocingumas. Nuoširdus ir jautriai paprastas kalbėjimo tonas.Būdinga pastraipos, daugtaškiai. Didelis dėmesys potekstei.Trūkčiojantis, nervingas ritmas.Puošni, stilizuota kalba. Nelaukti, neįprasti palyginimai, daiktų sugretinimai. Mėgstama personifikacija. Anarchija sakinių konstrukcijoje, juos jungiant (taikomasi prie nuotaikos, emocijos).Žanrai. Drama, proza (romanai, apysakos), lyrika (eilėraščiai, proza). Etiudai, impresijos.Atstovai. K. Hamsunas, R. M. Rilkė, I. Šeinius. Užuomazgos Šatrijos Raganos, K. Puidos, B. Sruogos kūryboje. A. Vaičiulaitis (stilius, iš dalies pasaulėjauta). Dailė: O. Renuaras, E. Manė, Ž. Dega, K. Pisaro, P. Sezanas, P. Gogenas, O. Rodenas. Lietuvoje: V. Eidukevičius, P. Kalpokas, L. Katinas, M. Cvirkienė. Muzika: K. Debiusi.
Simbolizmas(XIX a. II p. – XX a. pr.)
Dramatizmas. Vidinė įtampa, amžinas nerimas, susimąstymas apie svarbiausias žmogaus būties problemas. Dramatizmo šaltinis – žmogaus gyvenimo laikinumas, jo polėkių ir realių galimybių neatitikimas, vienišumas. Konfliktus, problemas atspindi dvi vertybių sistemos.Santykis su laiku. Vaduojamasi iš laiko kategorijų, stengiamasi viską matyti amžinybės požiūriu. Menas atskleidžia tai, kas amžina, kas nepriklauso nuo jokių pasikeitimų ar atsitiktinumų. Kūryba svyruoja tarp dviejų pasaulių: išorinio, dienos (Apolonas) ir paslaptingojo, nakties (Dionisas). Amžino grįžimo idėja: istorijos vyksmas – tų pačių procesų nuolatinis kartojimasis.Santykis su aplinka. Erdvė ir laikas ištirpsta begalybėje. Dualistinė pasaulio samprata. Viena pasaulio dalis (realybė, materialus pasaulis) svetima žmogui, ji tarsi kaukė, pro kurią prasišviečia dvasinis pasaulis. Tai kasdienybė, pilka buitis. Kita pasaulio dalis – paslaptinga širdies, išgyvenimų, svajonių ir vizijų karalija.Kiti estetikos principai. Priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralizmo rašytojų tikrovės kopijavimo tendencijoms. Iš dalies plėtojamos romantizmo tradicijos (idealistinis pasaulis, Dievas, vienišumas, asmenybės išskirtinumas, šviesūs romantiniai lūkesčiai, bodėjimasis kasdienybe, gamtos jutimas, laisvės troškimas, maištas, lyrinio „aš” dramatizavimas).Atsisakoma logikos mene. Pasaulis kupinas neaiškių emocijų, instinktų, troškimų, tokių trapių, kad protas negali jų suimti į aiškius vaizdus. Paslaptingi, mistinę reikšmę turintys simboliai, vaizdai. Simbolis – ideali tikrovės emblema, sąlygiškai pažyminti tam tikrą reiškinį, dvasinę būseną. Simbolizmas per asmeniškus išgyvenimus eina į visuotinumą. Simbolizmui būdinga „atitikmenys”: vieni daiktai atliepia kitus – garsuose yra spalvos, spalvose kvapai ir pan. Simbolistai save vadina „prakeiktaisiais”. Kūrybos procesas – nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausomas dalykas. Metafizinė kūrybos ir talento samprata. Realybė stichiška, miglota, neaiški. Apie tai, kas neaišku, kalbėti neaiškiai (A. Rembo). Praplėsta tematika: per intuiciją, simbolius, atitikmenis parodytas žmogaus jausmų turtingumas ir racionaliai neužčiuopiamų ryšių gausa. Poezija yra tarsi muzika; svarbūs poetiniai bei muzikiniai leitmotyvai. Dvejopa pasaulio samprata. Stebint buitį, stengiamasi ją pajusti (darną kosmose). Gyvenimas – tik akimirka amžinoje kelionėje. Dėmesys daiktams, išgyvenimams, o per juos skverbiamasi į esmes. Nauja žmogaus koncepcija: žmogus svyruojantis ir abejojantis, galingas ir menkas. Jis dvilypis, dramatiškas, neturįs pastovių bruožų, esąs nuolatinės kaitos ir tapsmo būklėje, besiblaškantis tarp būties ir nebūties. Tikroji jo esmė pridengiama savotiška (pesimizmo, vienatvės, ilgesio, skausmo) kauke.Stiliaus bruožai. Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. Būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis – ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas nuojautas. Muzikalumas. Nepaprastas žodžio garsų ir prasmės ryšys. Aliteracijos, asonansai. Sudėtingos metaforinės abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis dialogas, potekstė (dramoje), vidinis monologas (romane). Intelektualizmas, aforistiškumas. Semantinės priešybės. Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių nepaisoma. Netikėtos sintaksinės konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis formuojama dedukcijos principu.Žanrai. Lyrika (lyrinis ciklas, lyrinė poema), drama, proza.Atstovai. O. Vaildas, P. Verlenas, S. Malarmė, A. Rembo, M. Meterlinkas, V.Mykolaitis-Putinas, J. Baltrušaitis, B. Sruoga, F. Kirša, bruožai Vydūno dramose.Dailė: vientisos krypties nesudarė, apraiškos O. Rodeno, P. Gogeno, P. Seriuzjė darbuose. Turėjo įtakos M. K. Čiurlioniui, jo kūryboje gausu simbolių.
Neoromantizmas(XIX a. pab. – XX a. pr.)
Dramatizmas. Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo nesantarvė. Ji – dramatiškų išgyvenimų, melancholiškų refleksijų, skepsio ar rezignacijos šaltinis. Kas gera ir bloga, didu ir žema išsiskiria į du polius, o konfliktas tarp idealiosios ir realiosios gyvenimo plotmės skausmingai atskleidžiamas. Konfliktai vertinami krikščioniškosios moralės požiūriu.Santykis su laiku. Kūrėjo mintis sukuria veiksmo lauką, neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko kontūrais. Istorinis koloritas išblukęs, nepaisoma istorinio konkretumo, akcentuojami tautiškumo momentai.Santykis su aplinka. Realybė perkuriama, suromantinama, paverčiama pasaka ar svajone. Izoliuojamasi nuo socialinės aplinkos. Poetinė mintis ir išgyvenimas bręsta „paslaptingoje vienatvėje”. Realusis pasaulis atrodo suskilęs, priešingas ar svetimas kūrėjo asmenybei.Kiti estetikos principai. Neoromantizmo sąvoka miglota, nes ir pats judėjimas neturi aiškių kontūrų, organizacinio branduolio, vieningos linijos. Neoromantizmas – paskutinioji romantizmo stadija, sujungusi naujausius poetikos (realizmo, impresionizmo, simbolizmo) atradimus bei paneigusi antiidealistines estetines sąmonės apraiškas (natūralizmą, pozityvizmą). Menas, suvoktas kaip savita estetinė vertybė, siejamas su dvasiniu pasaulio pradu – Absoliutu, o per jį su gėriu ir tiesa. Menininko individualybė, meno autonomiškumas bei grožio savaiminė vertė atskiriama nuo naudos. Kūrinys – pasaulio idealaus ir realaus pradų estetinis harmonizavimas.Dviejų pasaulių (realybės ir svajonių, pasakų) priešprieša. Trokštamas pasaulis – iliuzinis. Nėra visuotinio patoso, visuomeninių idealų, kurie skatintų maištauti. Dominuoja intymios temos, motyvai (meilės, kančios). Poetizuojama meilė. Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų. Kūrybos nacionalinio savitumo idėja. Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – religija. Dievybės idėja neturi kosminių mastelių, filosofinio aspekto kaip kad simbolistų kūryboje.Egocentrinė išpažintinė lyrika. Žmogaus psichika tarp nepajudinamų vertybių: Tėvynės ir Dievo. Stiprūs pojūčiai, meilės išgyvenimai, ryšio su gamta gyvybinė energija. Katastrofizmo savijauta. Vienišumas. Panteistinis gamtos suvokimas. Emocinis konkretumas, subjektyvumas. „Aš” dramatiškas, svajotojas, jautrus, trapus, linkęs į melancholiją, elegišką intymumą, švelnumą. Neapibrėžtas idealių vertybių ilgesys, amžinybės garantijų stoka, troškimas kuo nors tikėti – nuolatinės ir neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos problemos. Psichologizmas. Folkloras, iš dalies orientalizmas – mėgstamiausi meninės vaizduotės šaltiniai.Stiliaus bruožai. Tradicinių romantizmo formų ir bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo formomis ir ypatybėmis. Polinkis į tautosakinę tradiciją (pasaka, daina, rauda, liaudiški frazeologizmai). Intymi pasakojimo tonacija. Lyrizmas, dramatizmas. Psichologinės meilės atodangos. Spontaniškumas. Asociatyvumas. Poetiškumas. Gamta sukelia išgyvenimą, jausmus, nuotaiką, ji poetizuojama. Išdailinta, grakšti poetinė kalba. Muzikalumas (garsinio, muzikinio prado akcentavimas). Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas.Fragmentinė poetinio vaizdo sandara. Racionaliosios logikos nevaržoma eilėraščio struktūra, judri strofa. Nutylėjimai, peršokimai. Potekstė. Mažas dėmesys sceniškumui, psichologinė bei simbolistinė pakraipa (dramoje).Žanrai. Lyrika, drama (herojinė poetinė drama, misterijos, istorinė tragedija).Atstovai. E. Rostanas, R. Kiplingas, Dž. Konradas. Bruožai G. Hauptmano, M. Meterlinko, O. Milašiaus, A. Achmatovos kūryboje.Lietuvoje: J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, J. Aistis, A. Miškinis, S. Nėris, B. Brazdžionis.Architektūroje: neogotika – Rokiškio, Palangos bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios varpinė (Vilniuje).
Ekspresionizmas(srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)
Dramatizmas. Vidinė žmogaus įtampa.Konfliktiškumas. Atmetami socialiniai varžtai ir normos. Savotiškas romantinio genijaus pakartojimas. Individualizmas, anarchizmas, atsinaujinimas kaip iššūkis visuomenės banalių siekių dvasiniam menkumui.Santykis su laiku. Laikas – pašėlęs amžiaus tempas. Nebėra laiko grįžtamumo bei nuoseklumo pajautos. Išpažįstama tik tai, kas yra dabar. Atsisakoma gyventi pagal tradicijas. Naujos kartos sąmonė pranokusi tą lygmenį, kuris inertiškai sutampa su praeitimi. Šiuolaikinis žmogus yra neistoriškas.Santykis su aplinka. Atmetamas smulkmeniškas priežastingumas. Tikrovė drastiškai ardoma, deformuojama, perkuriama ir sumontuojama. Kuriami įvairūs būties chaoso ir apvirtusio pasaulio vaizdai. Erdvė neregėtai plati (visas pasaulis).Kiti estetikos principai. Opozicija tradiciniam realizmui, natūralizmui, impresionizmui. Menas – pirmiausia kūrėjo idėjų ir emocijų raiška. Jis turįs skelbti absoliučias, universalias tiesas, vaizduodamas ir žadindamas įvairias pasąmonės būsenas, vizijas, antra vertus, jis turįs būti etiškai ir visuomeniškai prasmingas.Ieškoma naujų – labai įtaigių, nelauktų, drastiškų – formų, kad būtų sujudinta snūduriuojanti sąmonė. Gyvenimas – ne filosofavimas apie jo prasmę, bet džiugi buvimo laisvė. Gyvenimo kaip rūsčios komedijos samprata. Cirko, baleto, arlekinų, marionečių motyvai. Tikrovė ne vaizduojama, ne kopijuojama, o subjektyviai perkuriama. Vaizduojamą gyvenimo įvykį norima išplėšti iš kasdieniškumo, tipiškumo. Vengiama įprastinių buities ir etnografijos detalių, nepaisoma išorinio panašumo į tikrovę. Iškyla industrinio miesto vaizdas ir nauji garsai (daug triukšmo, ryškių socialinių bei moralinių disonansų). Nudvasinta gamta. Kataklizmų pasaulėjauta. Epochos žmogus traktuojamas labai apibendrintai, nusigręžiama nuo atskiro individo, uždaryto išorinių aplinkybių narvelyje, psichikos. Atsiranda naujas dvasinis tipas: vyriškai agresyvus, piktai pasipriešinantis, nervingas, pašaipus, jam nebūdinga pasyvi savistaba, filosofinė rezignacija, lyrinis graudumas. Demaskuojama etika, pridengta miesčioniško padorumo kaukėmis. Žmonijos išsigelbėjimo formulės tėra visuotinė meilė, laisvė, pasipriešinimas. Domimasi pasąmone, bandoma tirti psichines anomalijas. Konstatuojamas žmonių susvetimėjimas. Veikėjai nuasmeninami. Keturvėjininkų panašumai į ekspresionizmą: skelbia naujovišką žmogų, pasitikintį protu ir mokslo žiniomis, neigianti prietarus ir mistiką, atmetantį religinę pasaulėžiūrą.Maištas. Maištaujama prieš visuomenės dvasinę degradaciją.Žmogaus koncepcija. Ateities žmogus – kilnesnis ir žmogiškesnis; dabartinis – civilizaci jos gniuždomas, vienišas, prieštaringas, susidvejinęs, mažas žmogus.Technika. Sielos kova prieš mašiną.Estetikos esmė. Tikrovė perkuriama suprimityvintai ir plakatiškai. Atsiranda naujasis daiktiškumas, realybė suvokiama iš žiniasklaidos priemonių.Stiliaus bruožai. Groteskinė pasaulio vizija, polinkis į sąlygines situacijas. Ironiška išskaičiavimo maniera. Siužetas neturi nuoseklios eigos, nutraukiamas įvairaus pobūdžio intarpų. Vienas svarbiausių struktūros elementų – nuotaika. Kraštutinis emocingumas. Disonansai ir vidiniai kontrastai.Stilius pabrėžtinai vyriškas. Daug improvizacijos. Familiarumas. Žurnalistinės emblemos (konkrečios pavardės, realūs faktai). Hiperbolė. Šūksmingas patetiškas tonas. Kalambūrinis posakis. Kapota frazė. Minčių dinamika.Potekstė, paslėpta prasmė. Vaizdų jungtis remiasi pasikartojančiomis situacijomis, vaizdų ir frazių ritmu. Poetinės ir prozinės kalbos samplaika (prozoje). Išsišakojimas į monologines refleksijas, menkai tejungiamas konflikto. Abstrahavimas, filosofinės sentencijos, plakatiniai simboliai (dramoje). Grynojo garso eilėraščiai.Žanrai. Poezija, proza, drama.Atstovai. J. R. Becheris, G. Benas, G. Heimas, F. Volfas, G. Traklis. Lietuvoje: J. Savickis, K. Boruta, bruožai J. Šimkaus, P. Tarulio, K. Binkio kūryboje. V. Ramonas (stilistika). Dailė: A. de Tulūz-Lotrekas, E. Munkas, O. Diksas, G. Grosas. Lietuvoje: P. Augius, V. Petravičius, A. Galdikas.Muzika: G. Maleris.
Futurizmas(srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)
Dramatizmas. Maištas prieš tradicines praeities normas (anarchistinis maištavimas).Santykis su laiku. Neigiama praeitis (kultūros, tradicinės visuomenės gyvenimo normos, papročių ir meno kanonai). Dėmesys dabarties ir ateities miesto civilizacijos ženklams, pavasario nuotaika sutampa su dvasine žmogaus būsena (Lietuvoje).Santykis su aplinka. Mokslo laimėjimai pakeitę žmogaus santykį su pasauliu: žmogus tapo galingesnis, o žemė tartum mažesnė.Kiti estetikos principai. Literatūroje neigiamas simbolizmas, estetizmas, idealizacija. „Futurizmas yra dinamitas, sprogstantis po pernelyg garbinamos praeities griuvėsiais” (F. Marinetis). Menas turįs stebinti, sukelti reakciją, sužadinti aktyvumą. Meno kūrinys – kaip vienadienis, trumpam naudojimui skirtas daiktas, kurį panaudojus tuoj pat galima užmiršti ir išmesti. Pretenzijos kurti ateities meną. Miesto, technikos, mašinų, buities tempo kultas. Technika labiau vertinama už meną. Būdingos nestabilios materialios tikrovės formos, deformuoti daiktai, ryškių spalvų kontrastai. Išnyksta moralinė problematika. Pojūčio skausmas ir miesto dundesys be dvasingumo kriterijų. Padūkusi gamta, dinamika. Šokiruojama neįprastais vaizdais ir jų deriniais, nepaisoma loginių mąstymo stereotipų. Grožimasi greičiu. Žmogus neturi dvasinio branduolio, vidinės istorijos. Apie jį tartum juda milijonai mechanizmų, ir tas judėjimas pereina į pasaulinį dinamizmą. Būdinga pasaulėjauta, neigianti bet kokį žmogaus uždarumą ir izoliaciją. Skelbiamas biologiškai sveikos visuomenės idealas, valingo ir agresyvaus žmogaus idealas. Jausmai suprimityvinami iki instinktų ir pojūčių. Moteris niekinama. Meilė – paprasta kūno funkcija. Neigiama būtinybė atskleisti žmogaus psichologiją. Keturvėjininkų bruožai: judėjimo, tempo aukštinimas; vėjavaikio – veržlaus žmogaus su polėkiu – įvaizdis; pavasarinės energijos kultas; fiziologinės aistros ir erotikos aukštinimas (S. Šemerys).
Maištas. Maištaujama prieš praeities tradicijas.Žmogaus koncepcija. Žmogus – plėšrus žvėris, brutalus ir nepaisantis moralinių normų. Akcentuojamas biologiškumas, instinktai.Technika. Technikos kultas.Estetikos esmė. Dinamizmo principas. Veiksmo išaukštinimas – avangardo apraiška.Stiliaus bruožai. Kuriama nauja poetinė kalba. Atsisakoma loginio mąstymo ir sintaksės normų. Žodžiai deformuojami, modeliuojami. Propaguojama nesąvokinė kalba. Gausu onomatopėjų, kuriami naujadarai (žodis kaip savaiminė vertybė). Įvedama šnekamoji kalba. Dinamiškumas. Eksperimentuojama kūrinio grafiniu vaizdu, laužytų eilučių maniera. Avangardinis stilingumas: mechaniški kartojimai, tautologija, tuščiažodžiavimas. Sąmonės srautas, atsiribojimo efektas. Požiūrių kaita. Neužbaigtumas, žaismės darymas. Keturvėjininkų poetika: nauji žodžių ir garsų derinimo principai, trankus, stačiokiškas tonas, tribūniška intonacija, autoironija. Drąsios metaforos, jungiamos žmogaus ir daikto savybės. Asimetrinė eilutė. Paryškinamos pauzės.Žanrai. Lyrika, poemos.Atstovai. F. Marinetis, P. Bucis, Dž. Papinis, G. Apolineras, V. Majakovskis.Lietuvoje: K. Binkis, S. Šemerys, P. Tarulis, J. Tysliava, J. Žengė. Dailė: M. Bočionis, Dž. Severinis, K. Kafa, Dž. Bala.AvangardizmasAvangardizmas (pranc. avant-garde – priešakinis būrys), terminas, nusakantis bendraestetinį maišto, vertybių perkainavimo ir radikalaus atsinaujinimo judėjimą XX a. 2-ojo deš. Vakarų moderniojoje kultūroje. Tai socialinių ir politinių pervartų, episteminio lūžio rezultatas – savita modernizmo atmaina. Skelbėsi XX a. epochos dvasios reiškėju, veržėsi pirmauti, pranašiškai kūrė ateities meną, pripažino ne permanentinę raidą, o keitimąsi iš esmės. Avangardizmas – kuopinė sąvoka taikoma įvairioms modernizmo kryptims – kubizmui, futurizmui, ekspresionizmui, dadaizmui, siurrealizmui ir kt. Grupuotės ir sąjūdžiai, jų manifestai, arogantiška vienminčių elgsena demonstravo kolektyvizmą, aktyvumą, didelius užmojus. Šio judėjimo pagrindu turėjo vykti ištisas revoliucijų kompleksas (ne tik meno, bet ir sąmonės, pasaulėžiūros, socialinio gyvenimo). Reiškinys globalus, bet prieštaringas, viduje konfrontuojantis, neilgalaikis. Formalistiniai eksperimentai, totalus kūrybiškumas suformavo kokybiškai naują estetiką, veikusią per visą XX a. Tačiau avangardizmas yra grėsmingas reiškinys kultūroje, gąsdinantis ribų ir normų nepaisymu, chaotiškumu, agresija, ekstremizmu, ypač kūrėjų atsakomybės nebuvimu, pasitenkinimu destrukcija, postūmiu į antimeną. Stipriai perdėtas avangardistų tikėjimas nepaprastu meno veiksmingumu. Tipologiški avangardizmo pasireiškimai po II pasaulinio karo vadinti neoavangardizmu. Avangardizmo tendencijos paprastai iškyla pereinamosiose epochose. Lietuvoje avangardizmas pasireiškė geru dešimtmečiu pavėlavęs ir buvo meno modernėjimo radikalioji linkmė (pabrėžtas vadavimasis iš konservatyvumo ir provincialumo, integravimasis į Europos kultūrą, esminis posūkis į dabarties civilizaciją). Sutapo su pomaironinės epochos būtinumu atsinaujinti, išreiškė gaivališką atkūrusios Nepriklausomybę Lietuvos jaunystę. Lietuvoje avangardizmas buvo kompleksiškas, pasirėmęs vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu bei kitomis modernistinėmis kryptimis, pritaikąs jų patirtį vietos sąlygoms, organizavęs analogiškas kaip Europoje grupuotes, bet lyriškesnis, ne toks ekstravagantiškas. Trečiojoo dešimtmečio lietuvių literatūroje iškilo dvi avangardizmo bangos: ankstyvoji – Keturių vėjų sąjūdis (1922-28), vadovaujamas K.Binkio ir J.Petrėno; vėlesnioji – K.Borutos kūryba ir Trečio fronto sąjūdis (1930-31). Su abiem aktyviai kovojo J.A.Herbačiauskas, kurio asmenybė bei reiškimosi forma turėjo daug avangardizmo bruožų. Nuošaliai laikėsi J.Savickis, ekspresionistinių novelių autorius. Beveik nežinoma buvo P.Morkūno kūryba (jo dadaistiškų unažinistinių eilėraščių rink. dainuoja degeneratas išsp. tik 1993). Lietuvių avangardizmui būdinga subjektyvistinė ir anarchistinė pasaulėžvalga, materialistinė, „žemiškoji” orientacija, ligtolinio meno (realizmo, romantizmo) ir ankstesnių modernistų estetinių principų pajuokimas. Alogiškai griauta ir kurta, akcentuotas atsivėrimas naujausiai realybei ir pasauliui, įtvirtinta menininko antikonformizmas bei modernią epochą atitinkantys nauji kūrybos principai (laisvė, organizuotas darbas, aktyvizmas, amato meistrystė, maksimalus išradingumas), iškelta vitališka jausena, intuicija ir pasąmonė kaip gyvenimo pažinimo būdas. Keturvėjininkai kategoriškai supriešino modernumą su tradicija, šokiruodami gyvino, atnaujino lietuvių literatūrą. J.Tysliava 1925-26 Paryžiuje įsitraukė į tarptautinius avangardizmo sambūrius, bandė lietuvių avangardizmą įjungti į pasaulinį kontekstą (1928 išl. tarptautinį avangardistinį žum. Muba). Daug avangardistinių vakarietiškų naujovių Lietuvon perkėlė Boruta. Jo sumanytas ir įkvėptas Trečio fronto žurn. ir sąjūdis, nors ir atsiriboja nuo Keturių vėjų, plėtojo nemaža tų pačių tendencijų, troško kurti internacionaliniame kontekste. Laikydami save visuomenininkais, pasuko politinio radikalizmo keliu, iškėlė meno tendencingumo ir utilitarizmo principus, taigi atmetė pačią meno esmę – jo autonomiškumą. Tai revoliucinio meno ankstyvoji pakopa ir kartu didžiausia avangardizmo utopija – pakeisti ne tik literatūrą. bet perauklėti žmogų ir visuomenę, sukurti naują pasaulį. Savita vėlesnė lietuvių avangardizmo atšaka – poetų vilniečių (A.Žukausko, J.Kėkšto) kūryba, iškilusi II pasaulinio karo išvakarėse, veikiama lenkų avangardizmo. Pokario laikotarpiu orientavimasis į avangardizmo tradiciją ryškus egzodo literatūroje: A.Škėmos prozoje, L.Švedo, A.Mackaus, L.Lėto, J.Meko poezijoje, K.Ostrausko ir A.Landsbergio dramaturgijoje. Sovietmečiu Lietuvos mene avangardizmo tendencijos nebuvo pageidaujamos; labiausiai jos pasireiškė gaivališkoje V.P.Bložės, S.Gedos, G.Patacko poezijoje.
Siurrealizmas(XX a. 3-5 dešimtmečiai)
Dramatizmas. Norima išlaisvinti žmogų iš loginio dekoro, proto pančių, tradicijos gniaužtų; atpalaiduoti kūrybą nuo kanonų.Santykis su laiku. Pasąmonės lygmenyje laiko problema neegzistuoja; siurrealistų kūryba skirta neištirtiems pasąmonės klodams atskleisti.Santykis su aplinka. Kultūros sluoksnis slegia žmogų, jo sudėtingą ir mažai suprastą prigimtį. Žmogaus laisvė – kelias į anarchiją (ji neturi neigiamos konotacijos). Pirminė prigimtis atsiskleidžianti per mąstymo revoliuciją. Socialinės problemos (politinės revoliucijos, klasių kova ir kt.) priklausančios kultūrinio sluoksnio lygmeniui, todėl jos neaktualios.Kiti estetikos principai. Laisvas pasąmonės reiškimasis; rišlus tekstas atmetamas. Poezija – „juodoji žodžių magija”; įprastų dalykų keistumas siurrealistiniu požiūriu. Kliedesys – įkvėpimo šaltinis. Neurozė – išsilaisvinimo būdas iš racionalizmo gniaužtų. Antiaristoteliška nuostata: poezija nieko neimituoja, neatkuria ir nekuria; poezija – dvasios polėkis, neturintis ryšio su „sveika nuovoka”. Vaizdas kuriamas iš nesusijusių detalių koliažo principu.Stiliaus bruožai. Griaunant loginės minties užkardas, atsisakoma įprastinio loginio žodžių jungimo. Nepripažįstama skyrybos ženklų. Neįsisąmoninta nuojauta reiškiama spontaniškai. Metaforizuota kalba. Aliuzijos. Grotesko kūrimo priemonės, humoras, parodija. Žanrai. Neapibrėžti poetiniai žanrai, romanai, esė, dramos.Atstovai. A. Bretonas, L. Aragonas (jaunystėje), P. Eliuaras, R Desnosas. Dailėje: I. Tangi, S. Dali.
Modernizmas
Modernizmas (pranc. moderne – naujas, šiuolaikinis), XIX a. II pusės – XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę. Reiškė naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos progreso balsu. Opozicija klasicizmo, romantizmo, realizmo estetinėms normoms, maištas prieš amžinąsias vertybes ir autoritetus ženklino nuolat kintančio modernizmo raidą. Žmogaus dvasinė krizė – pagrindinė situacija, simbolistų suvokiama kaip nulemta visatos priešybių, ekspresionistų aiškinama individo nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių karų epochoje, siurrealistų traktuojama kaip pasąmonės veikla, absurdo teatro suprantama kaip totalinio būties absurdiškumo nuostata. Nevienalytė ir modernizmo meninė sandara, kaupta per ištisą šimtmetį tarpusavyje polemizuojančių krypčių, besiorientuojanti į eksperimentą, žanrinių formų difuziją, dinamišką kompoziciją, jungianti simboliką ir daiktiškumą, miesto panoramą ir mitą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, įteisinusi XX a. meninėje apyvartoje erdvės ir laiko kaitą, asociacijų tinklą, sąmonės srautą, verlibrą, disonansiškus garsų ir vaizdų derinius ir kt. Plisdamas kartu su urbanizacijos ir techniškosios revoliucijos eiga, su reliatyvumo, indeterminizmo, žmonių susvetimėjimo ir giluminės psichologijos teorijomis, modernizmas stipriai veikė viso pasaulio nacionalines literatūras. Pretendavęs tapti tokia pat atskira meno epocha, kaip renesansas ar romantizmas, XX a. II pusėje išsisklaidė, neteko dominuojančios ir unifikuojančios galios.Modernizmo atgarsiai pasiekė Lietuvą XX a. pr., kai literatūroje prigeso kolektyvinio pasipriešinimo šūkiai ir užsimezgė individualios savimonės raiška. J.A.Herbačiausko Erškėčių vainike (1908), S.Čiurlionienės-Kymantaitės Lietuvoje (1910), Šatrijos Raganos str. Mintys apie dailę (1910), K.Jurgelionio recenzijose ir straipsniuose (1911) pakartoti „Jaunosios Lenkijos” ir rusų simbolizmo antipozityvistiniai argumentai, neigiantys literatūros didaktizmą, tezinį mąstymą, išorinės tikrovės kopijavimą ir klasikines formas. Iš rašytojo nebereikalaujama sukurti tikroviškumo bei natūralumo iliuzijos. Bendraeuropinis modernizmo modelis, jau Čiurlionienės-Kymantaitės atgręžtas į lietuvių tautosaką, alm. Pirmasai baras (1915) projektuojamas kaip „tautos dvasios” išraiška, iškelianti M.K.Čiurlionio tapybą kaip tobulumo pavyzdį. Pirmosios apraiškos lietuvių literatūroje suaugę su romantizmo ir realizmo tradicijomis. K.Puidos, V.Krėvės, J.Nemeikšos prozos vaizdeliai (1907-13), išlaikydami konkrečių detalių plastiką, nebeturi vientisos fabulos ir charakterių raidos, paklūsta individualių jutimų ritmui ir fantastiniam abstrahavimui, jų kompozicija paremta pakartojimais ir melodingu kalbos srautu kaip ir poezijoje. I.Šeiniaus apysakos, skelbtos žurn. Vaivorykštė (1913-14), išsaugo socialinės aplinkos realumą, o kartu įveda subjektyvią savimonę kaip pasakojimo eigą, šios akimirkos įspūdį kaip vaizdo turinį ir tikslą, įteisina fragmentiškumą kaip kūrinio komponavimo principą. Vaivorykštės, Pirmojo baro proza ir poezija žmogų suvokia ne kaip užbaigtą, aiškų, socialinių aplinkybių determinuotą dydį, o kaip beribę paslaptį, tolygią kosmoso beribiškumui, nuolat kintančių jutimų ir jausmų maišatį, nepasiduodančią ideologiniams ir moraliniams matavimams. Jurgelionio, A.Lasto, B.Sruogos lyrika (1913-19), perėmusi iš liaudies dainų emocinio šūksnio, paralelizmu paremtos ketureilio strofos, punktyriško vaizdo poetiką, suformavo verleniško tipo eilėraštį, grindžiamą žodžio daugiaprasmiškumu, emocijų ir metaforų žaismu, efemeriškomis jungtimis, ekspresyvia ritmo melodija. Individualiai pajausta muzikali kalba tapo lyrinio eilėraščio stilistine norma. Klasikinės retorikos tradicija jaučiama simbolistų M.Gustaičio, F.Kiršos, V.Mykolaičio-Putino eilėraščiuose (1913-27), kurie buvo konstruojami iš prasmių atotraukų kaip sutaurintas introspekcijos aktas – pasaulio visumos stebėjimas per save ir savęs suvokimas visatos tvarkoje. Lietuvių modernizmas reiškėsi kaip tradicinių ir naujoviškų formų kompromisinis derinys, neatitrukęs nuo istorinių permainų realybės į gryno estetizmo sritį. Pirmasis lietuvių modernistų susitelkimas alm. Pirmasai baras neturėjo nei vieningos platformos, nei organizacinių formų. Tik Keturi vėjai (1922-27) subūrė pastovią bendraminčių grupę, būdingą modernizmo sąjūdžiams. K.Binkio straipsniai ir eilėraščiai (100 pavasarių, 1923) įteisino novatoriškumo kultą: menas progresuoja, kaip ir techniškoji civilizacija, todėl meninio mąstymo būdų atnaujinimas – būtina kūrybos sąlyga, o išraiškos originalumas, kūrinio konstrukcijos laisvumas – esminis vertės kriterijus. Polemizuodami su tradicinėmis literatūros konvencijomis, keturvėjininkai griebėsi parodijos, ironiškų parafrazių, komiško alogizmo, šokiruojančios vaizdų maišaties, įvedė išgyvenimo, vaizdo, ritminės eilutės depoetizaciją kaip meninį efektą. Trečias frontas (1930-31) orientavosi į techniškąją civilizaciją, kaip ir dauguma XX a. modernistų, gausiai vartojo industrijos terminus, laikraščio frazeologiją, ironiškai nuspalvintą daiktiškumo poetiką, reikalavusią laisvo eiliavimo. Miesto žmogaus ironiška mąstysena, stulbinančiais priešingų sąvokų ir psichologinių būsenų deriniais, kultūros asociacijomis ir depoetizacijos efektu grindžiama J.Savickio (Šventadienio sonetai, 1922), P.Tarulio (Mėlynos kelnės, 1927) proza, jungianti tragiškus išgyvenimus su šaržu, vaizduojanti ne tiek individualius charakterius, kiek modelines situacijas, kinematografiškai kaitaliojanti regėjimo taškus, kalbanti neužbaigtais sakiniais, ryškiomis pauzėmis, ekspansyviai išardytomis pastraipomis. II pasaulinio karo išvakarėse modernizmo nebeteikė lietuvių meninį žodį aktyvizuojančių ir vienijančių programų, kaip 1-ajame pokario dešimtmetyje. Tik egzodo literatūroje žmonių susvetimėjimo, individo vienišumo, istorijos akligatvio savijauta buvo reiškiama kaip tragiškoji būties esmė egzistencializmo filosofijos paveikto modernizmo kontekste, naudojant sąmonės srauto, archetipinių vaizdų, maksimalios žodžio įtampos poetiką, artimą šiuolaikinėms JAV ir Lotynų Amerikos literatūroms (J.Kėkšto Etapai, 1953; A.Nykos-Niliūno Orfėjaus medis, 1953; A.Landsbergio Kelionė, 1954; A.Škėmos Balta drobulė, 1958; K.Ostrausko Gyveno senelis ir senelė, 1963; A.Mackaus Chapel B, 1965). Žurnalas Literatūros lankai (1952-59), sutelkęs modernizmo šalininkus, ragino nebijoti poetinių revoliucijų ir kuo greičiau adaptuotis Vakarų kultūros pasaulyje. Socialistinio realizmo prievartinės dogmos išstūmė iš Lietuvos meninio gyvenimo modernizmą kaip vyraujantį kūrybos modelį, bet nepajėgė išsklaidyti jo atminties ir traukos. „Atlydžio” metu atgijo simpatijos prieškario ir dabarties modernizmo praktikai, o būdingos modernizmo stilistinės priemonės – sąmonės srautas, asociatyvios jungtys, verlibras, poetinio sakinio sintaksė be punktuacijos ženklų, veiksmo vietos ir laiko sąlygiškumas, koliažinė kompozicija, autoironiška pasakojimo intonacija, fabulos ir personažo neišbaigtumas, disonansiniai deriniai, žanrinių formų judrumas – tapo natūralia kūrinio savastimi (E.Mieželaičio Žvaigždžių papėdė, 1959; J.Juškaičio Ir aušros, ir žaros, 1962; V.Bložės Iš tylinčios žemės, 1966; M.Sluckio Adomo obuolys, 1966; B.Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliai, 1,1979)
PostmodernizmasXX a. antroje pusėje radosi naujas terminas – postmodernizmo literatūra, – nurodantis naujus pokyčius Vakarų kultūroje bei literatūroje. Kaip specialus literatūros istorijos terminas (isp. „postmodernismo”) pradėtas vartoti ispaniškai kalbančioje Amerikoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, greitai jis pavartotas ir Šiaurės Amerikoje. Sąvoka įsitvirtina, kai pasirodo E. Toinbio kūrinys „Istorijos studijos” (A. Toynbee, “A Study of History”, 1947). Šiam autoriui postmodernios eros pradžia reiškia Naujųjų laikų pabaigą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių literatūrologai postmodernizmo sąvoką vartojo tik kaip neigiamą apibūdinimą. Vėliau neigiama prasmė pamažu nyksta. Dažniausiai „postmodernizmo literatūra” buvo priešinama „sustabarėjusiai” ir „dogmatinei” XX a. pirmosios pusės modernizmo literatūrai. „Postmodernizmo” terminas bei literatūra dar ir dabar neturi griežtų ir tikslių kontūrų, tačiau kurios ne kurios tendencijos yra apčiuopiamos.Postmodernizmo fenomenas pradeda rastis tuo metu, kai, daugelio tyrinėtojų nuomone, Vakarų kultūra išgyvena vertybių krizę. Buvusių civilizacijos vertybių destrukcija, vis didesnis nihilizmas dvasinių vertybių atžvilgiu privertė daugelį kultūrologų, filosofų įkyriai kartoti „krizės”, „mirties” ar panašius pasakymus, liudijančius apie naujausią nihilizmo bangą žmonių sąmonėje. Greta šių teiginių yra gajūs kiti, į juos panašūs: „literatūros saulėlydis”, „Vakarų filosofijos pabaiga”. Garsieji Vakarų literatūrologai aiškina, kad miršta ir pats autorius – tarpininkas, kalbos tekstų „retransliatorius”.Visa šita reiškia, kad atsisakoma vienareikšmio požiūrio į klasikinę Vakarų kultūrą, einama prie naujo požiūrio, kuris skelbia meno, literatūros pliuralizmą, stilistinį pliuralizmą, naujų principų įvairovę. Tai lūžio momentas, kai radikaliai keičiasi nusistovėjusio europinio meno principai, vertinimai. Postmodernizmas yra „epochinis perversmas, radikali kultūros paradigmų ir dvasinių orientyrų kaita, kurių dar nesuvokėme” (A. Andrijauskas).Postmodernistiniame mene vis didesnį svorį įgyja Rytų filosofijos pagimdytos vertybės, iki šiol pakankamai neįvertintos Vakaruose, rytietiško mąstymo stilius, neadekvatus Vakarų racionalumui, taip pat estetiniai idealai ir meninės formos, kurios kristalizavosi neeuropinėse civilizacijose, t.y. kitose kultūrose, anksčiau nepripažintose ar neįvertintose.Prie postmodernizmo literatūros bruožų galima būtų skirti jos adeptų linkimą į konformizmą, į žaidimo vaidinimą. Prisitaikymas prie situacijos rodo jų atsisakymą pertvarkyti pasaulį ir atsisakymą prisiimti atsakomybę už savo kūrybos pasekmes. (Modernistams buvo būdinga išreikšti atsakomybės jautimą, rodyti savo stiliaus ir individualybės pėdsakus.)Vienas iš postmodernizmo požymių yra intertekstualumas. (Šio termino kūrėja J. Kristeva jį taip apibūdina: „Intertekstualumu mes vadiname tokią tekstų žaismę, kuri vyksta tiktai vieno teksto viduje. Specialistui intertekstualumas yra sąvoka, kuri nurodo, kaip tekstas „skaito” istoriją ir kaip į ją įterpia save”.) Tatai reiškia, kad vyksta daugkartinis teksto kodavimas, nuolatinis citatų žaismas, ankstesnių tekstų sankaupa, naujoviškas kartojimas to, kas jau kitų yra pasakyta (parašyta). Intertekstualių kūrinių paletė – skirtinga, nevienareikšmė. Yra kūrinių, kuriuos galima būtų pavadinti citatų montažais, – naujas tekstas sukuriamas iš jau anksčiau kitų autorių parašytų. Yra autorių (R. Dėforž – R. Deforges), kurie perrašo ankstesnių epochų bestselerius. Žoržo Pėreko (Georgės Perec) romanas „Daiktai” yra Giustavo Flobero (G. Flaubert) perrašymas. Prie elitinės literatūros šedevrų skirtinas Umberto Eko (U. Eco) romanas „Rožės vardas”, kurį tenka skaityti kaip „intertekstualų rebusą”. Naudodami ankstesnius literatūros tekstus, juos perdirbdami, inkorporuodami į savo kūrybą, postmoderno atstovai pripažįsta visuotinį kultūros pobūdį, jie eklektiškai traktuoja visų epochų ir visų stilių vertybes; juos savaip modifikuoja, orientuodami į masinės sąmonės poreikius, į masinį skonį. Naujausių laikų žmogus mėgsta tai, kas šokiruoja, kas praranda intymumą ir yra išryškinama (erotikos elementai), kitais žodžiais sakant, – kas veda į meno ir gyvenimo normų desakralizaciją, į dvasingumą teigiančio tradicinio humanizmo atmetimą.Kita vertus, į visą postmoderniąją kultūrą ir literatūrą negalima žiūrėti kaip į masinio skonio tenkinimą. Dalis menininkų siūlo mąstančiam skaitytojui priebėgą ir užuovėją humanistinėse vertybėse, saugomose nuo masinės kultūros niveliuojančio pobūdžio.Postmodernistai daugiau ar mažiau propaguoja indiferentiškumą ar toleranciją praeities menui, atsisakydami griežto jo vertinimo ar radikalaus atmetimo; šiuo požiūriu jie vėlgi yra priešybė XX a. pradžios revoliucingiems ar praeities menui nepakantiems modernistams.Nepamirština, jog postmodernųjį kūrėją ir jo meną veikia kompiuterinės eros pasiekimai; todėl kuriamos naujos meno formos, kurias apibūdina žodis „sintetiškos”, joms būdinga didžiulis raiškos priemonių diapazonas, naujų eksperimentuojančių technologijų taikymas. Taigi nėra svarbus kūrybos rezultatas, svarbesnis – pats kūrybos procesas. Menininkų dėmesys koncentruojamas improvizacinėms gudrybėms, žaidimo akrobatikai, fikcijos ir tikrovės sulydinimui, komentarų gausai.Rytų filosofų veikiami (dzenbudizmas) postmodernizmo kūrėjai regi žmogų ir jį supantį pasaulį kaip vientisą bei savaiminį būties srautą.Iš Rytų estetinių teorijų postmodernistai skolinasi „tuščios erdvės” sąvoką ir kaip motyvą ją naudoja savo kūryboje. „Tuštumos” ar „tylos” įvaizdžiu siekiama išreikšti mintį, kad grynasis grožis ir tikroji tiesa nenusakomi materialiais ženklais. Tą patį pastebime grožiniame kūrinyje, kur „tuščia erdvė” ar „tyla” paverčiamos „trūkčiojančiu stiliumi” su nutylėjimais, neišbaigtais sakiniais, elipsėmis.Postmodernistinėje literatūroje dažnai naudojamas neišsakymo principas, nes, priešingai, užbaigtumas suprantamas kaip sąstingio ar net mirties išraiška. Todėl postmodernistai visokeriopai manipuliuoja atviro diskurso, žaismo simbolinėmis prasmėmis ir kitomis priemonėmis, vengia duoti kūrinyje vienareikšmius atsakymus. Tuo pabrėžiama intuicijos ir galima skaitytojo improvizacijos svarba.Postmodernistai naujomis formomis ir naujiems tikslams naudoja groteską; atsiranda groteskiškos situacijos tada, kai kūrėjas regi „iš pašalės”, tarsi žiūrėtų „iš šono” į sujauktą vertybių pasaulį, pilną dviprasmybių, fikcijos ir realybės supynimo, sapno ir realybės neaiškumo. Postmodernistiniame groteske glūdi itin destruktyvi juoko galia. Groteskas naudojamas ir tada, kai rašytojas suvokia, jog šiuolaikinis pasaulis pernelyg chaotiškas, kad apie jį būtų kalbama įprastu būdu. Kaip grotesko atmaina gali būti paminėtas pastišas, – tai ypatingo ar unikalaus stiliaus imitacija, stilistinės kaukės užsidėjimas, literatūrinė mimikrija.Naujausioji literatūra nerašoma ateičiai (bent jau teoriškai), ji kuriama gyviesiems, „dabai” ir „čia” esantiems. Todėl rašytojui svarbus populiarumas – dabar ir čia. Rašytojas greitai išgarsėja ir kartu yra greitai prabėgančios mados auka. Vartotojiška visuomenė grožinį kūrinį vertina kaip daiktą, panaudotas jis išmetamas.Prie postmodernizmo literatūros galėtų būti priskiriami tokie garsesni XX a. pab. rašytojai: Umbertas Ekas (Umberto Eko), Alenas Rob-Grijė (Alain Robbe-Grillet), Chorchė Lujis Borchas (Jorge Luis Borges), Pėteris Handkė (Peter Handke), Džonas Bartas (John Barth), Michalas Vyvehas (Michal Wiewegh), Milanas Kundara (Milan Kundara), Žoržas Pėrekas (Georgės Perec) ir kt.)
Literatūros epochų ir literatūros krypčių filosofinis pagrindasLiteratūros epocha ir literatūros kryptis Antika(apieVIII-VIIa. pr. Kr.- V a. m. e.)
Pasaulis – darna, grožis, visata. Jis pasižymi vieningumu. Platonas. Juslėmis suvokiamas, nuolat kintantis, nepastovus, netobulas pasaulis yra kito, amžino, tobulo idėjų pasaulio reiškimosi rezultatas. Gėris yra pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos, suteikia pasauliui būtį ir vertę. Gėris suteikia saiką, tvarką ir vienovę. Gyvenimo prasmė – veržimasis į absoliutą, tobulą, dievišką pasaulį. Olos alegorija.Sokratas. Pasaulis yra nepažinus, mes galime pažinti tik patys save. Žmogus yra geras, bet silpnas. Ironija – būdas išjudinti sustabarėjusius, klaidingai įsivaizduojamus dalykus. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Grožio sąryšis su nauda, gėriu, tiesa.Aristotelis. „Poezija yra filosofiškesnė ir rimtesnė už istoriją: poezija daugiau kalba apskritai, o istorija konkrečiai”. Poezija – natūros pamėgdžiojimas, sekimas, bet tik ne jos kopijavimas. Dvasinis katarsis įvyksta „dėl užuojautos ir kartu baimės”. Poezijos uždavinys – kalbėti ne apie tai, kas atsitinka, o kas gali atsitikti. „Grožis – tai dydis ir tvarka”. Menas atmeta laikinus, o pabrėžia esminius bruožus.Demokritas. „Gražu yra tam tikras saikas. Perteklius ir trūkumas man nepatinka”. Teisingas, išmintingas gyvenimas tik tas, kuris yra pagal gamtos tvarką. Nėra jokių atsitiktinumų gyvenime, viskas turi priežastį.
Protagoras. „Kaip koks nors daiktas man atrodo, toks jis man ir yra”. „Žmogus yra visų dalykų matas”.Esminiai epochos bruožai. Humanizmas. Grožis. Saikas.Viduramžiai(V – XV a.)Pasaulio dvilypumas: gėris – blogis, tvarka – netvarka.Neoplatonizmas – filosofinis pasaulio aiškinimas, turėjęs įtakos patristams, scholastams.Patristika. Tertulianas. Po Kristaus nebereikalingas joks tyrinėjimas. Nuoseklus asketizmasOrigenas. Žmonių sielos ir pasaulis cikliškai rutuliojasi į pradinę vienovę su Dievu. Tikėjimas yra protingas ir kartu tiesos pažinimo būdas.Augustinas. Dievas yra tai, kas kuria, kas sutveria būtį, pasaulį. Pasaulis sukurtas iš nieko ir to sukūrimo tikslas nėra žinomas. Gyvenimo kelrodis – Dievo valios pripažinimas. Žmogaus galios ribotos, jos priklauso nuo dorybės nuskaidrinto proto. Dievas sukūrė žmogų laisvą. Nuodėmė – kai nusisukama nuo gėrio laisva valia, – geidulingumo ir išdidumo pasekmė. Nuodėmę panaikina Dievas. Meilė Dievui – dorovės pagrindas.Scholastai. Tikiu, kad suprasčiau. Dievo buvimo paliudijimas yra pats tikėjimas, religija. Žmogaus proto uždavinys – suprasti, ką religija sako. Filosofas – ne kūrėjas, o interpretatorius. Tikėjimas yra pranašesnis už protą (Anzelmas Kenterberietis}. Neoplatonizmą išstumia aristotelizmas, kurio žymiausias atstovas – Tomas Akvinietis (XIII a.), jis pritaiko Aristotelio filosofiją krikščioniškajai teologijai. Tikėjimas ir apreiškimas yra aukščiau, tačiau jie suderinami su protu ir pažinimu. Dievas yra viso ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų. Dievo esmė yra tobulumas, kuris gali būti atpažintas tik pagal analogiją. Kelias į Dievą yra dvejopas – tikėjimas ir žinojimas, jų harmonija; protas gali racionaliai įrodyti Dievo būtį ir atmesti prieštaravimus tikėjimo tiesoms. Niekas tuo pačiu atžvilgiu negali būti teigiamas ir neigiamas.J. D. Škotas. „Gėris geras todėl, kad Dievas to nori, o blogis blogas, nes Dievas tai draudžia”.Esminiai epochos bruožai. Absoliutumas. Tikėjimas ir žinojimas. Tvarka. Teocentrizmas.
Renesansas(XIV – XVI a.)
Nuodėmių subjaurotą sielą galimą apvalyti dar čia, žemėje, ir ja gėrėtis. Dievas sukūrė pasaulį tam, kad žmogus jį pažintų. Pažinimo pradžia – abejonė. Pasaulis kaip darni, harmoninga visuma. Humanizmas – optimizmas, tikėjimas žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą. Žmogus atramos ieško ne už savęs – gamtoje, Dieve, o savyje. Savęs vertinimo kriterijai – kūniškumas ir dvasingumas. Asmenybės universalumas. Proto išvadavimas – jis turi tiek pat teisių, kiek ir tikėjimas. Priešybių kova ir vienybė. Gamtoje prieštaravimai sutampa: mirtis yra gimimas, o gimimas – mirtis.F. Petrarka. Šv. Augustinas iš principo teisus, tačiau žmogui tebus leista aktyviai veikti ir mylėti tokia meile, kuri kilniną žmogų.N. Kuzietis. Pažinimo procesas yrą begalinis, bet žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa. Visatos atsiradimas – dieviškojo prado raidos rezultatas.L. Vala. Svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra pasitenkinimas, tapatinamas su nauda. Visiškas pasitenkinimas tik rojuje. Nereikia eiti prieš prigimtį.M. Fičinas. Meilė yra universali. Meilė jungia žmones, skatina gėriui. Meilė – Dievo būvis. Meilės stoka – blogio šaltinis. Žmogaus protas yra Dievo proto atspindys.Dž. P. Mirandola. Žmogus iš prigimties esąs aktyviai veikiantis individas.L. da Vinčis. Pasikliauti tik empiriniu metodu, gyvu stebėjimu. Menininko išskirtinumas: jis labiausiai priartėja prie Dievo pažinimo, tikrosios meilės jam. Religinis idealas – tai kupino džiaugsmo, savimi pasitikinčio žmogaus tikėjimas. Dievas myli ne nusižeminusius ir nuolat visko bijančius, bet stiprias valingas asmenybes.P. Pompanacis. Siela – tai kūno forma, kuri irsta kartu su kūnu. Žmogiškumo prigimtį apibūdina ne jo mirtingumas, o siekimas pažinti ir būti dorovingam.M. Montenis. Žmogus yra gamtos dalis, todėl jo esmė nepaaiškinama be gamtos tyrinėjimo.Esminiai epochos bruožai. Homocentrizmas. Natūralumas. Racionalus žinojimas. Humanizmas. Universalumas.
Barokas(XVI a. pab. -XVIII a. vid.)
Sąsajos su mistikais. Asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja; stoicizmas, prieštaringa tikėjimo, laisvos valios ir proto santykio samprata. Išeitis iš tikrovės prieštaravimų – ir tikėjimas, ir protas, mąstymas. Kazuistika – kaip bandymas derinti nesuderinamus ir prieštaringus dalykus. Vaizduotė, išradingas protas iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti grandiozinį pasaulio paveikslą, tačiau esmė liks neatskleista, nepažini, paslaptinga, nes Dievas yra begaliniai didis. Intuityvistinė pažinimo teorija.I. Lajola. Besąlygiškas paklusnumas bažnytinei vyresnybei. Dvasinės pratybos.L. Molina. Dieviškoji Malonė – begalinė ir neaprėpiama, žmogus aktyvia veikla (laisvos valios dovana) gali palankiai nuteikti duodamą jam malonę.G. Galilėjus. Mokslinį tyrimą reikia pradėti nuo empirinio patyrimo. Pasaulis yra begalinis; Dievas – didysis pasaulio Architektas, tobulas mokslininkas.E. Tezauras. Žmogaus greitas suvokimas nepriklauso nuo logikos. Einant nuo matomų dalykų prie nematomų, nuo apčiuopiamų prie neapčiuopiamų, galima suprasti, kaip kylama nuo žmogaus sukurtos metaforos iki Dieviškosios metaforos. Pasaulis – analogijų begalybė. Dievas -nepalyginamai didis ir talentingas Menininkas.Esminiai epochos bruožai. Dualizmas. Iracionalumas. Intuityvizmas.
Klasicizmas(XVII – XIX a. pr.)
Racionalizmas. Protas turi savarankišką, nepriklausomą nuo patyrimo tikrovės pažinimo galią. Tiesos, gėrio ir grožio kategorijos įgimtos, nekintamos, absoliučios, nepriklauso nei nuo pažinimo subjekto, nei nuo pažinimo sąlygų. Ypač vertinami protas ir logika, galintys slopinti individualizmą ir egoistines aistras.Absoliutizmas. Politiniame gyvenime – neribota vieno autoriteto (karaliaus ar pan.) valdžia. Griežta visuomenės luomų reglamentacija. Visuomeniniai interesai svarbiau už individo interesus. Aiški politinių ir moralinių vertybių gradacija. Garbės sąvoka absoliutinama. Disciplina politiniame gyvenime ir mene.R. Dekartas. Mąstymas turi būti pagrįstas abejone, tik tada jis teisingas. Autoritetas negali būti tiesos kriterijumi. „Mąstau, vadinasi, esu”. Protas gali prasiskverbti į tikrą pažinimą. Įgimtų idėjų teorija.P. Gasendi. Tiesa turi būti patvirtinta jutiminiu patyrimu. Žmogaus prigimtis trokšta malonumų, kurie yra „sveika kūno ir dvasios ramybė”. Tačiau tik saikingi malonumai teikia sielos palaimą, o besaikis jų vaikymasis – peiktinas dalykas.K. Jansenijus. Žmogaus išganymas priklauso nuo Dievo malonės. Žmogaus valia ribota, didžiausias jos priešas – aistra. Jokių moralės kompromisų.G. V. Leibnicas. Bandymas sutaikyti dvasią ir materiją. Materialumo prioritetas.B. Spinoza. Dievas yra pasaulyje, o pasaulis Dieve. Dievas tapatinamas su gamta, o žmogus – aukščiausia Gamtos tobulybė. Pažinimas – tai gamtos pasaulio atskleidimas. Tikrasis pažinimas yra grynai racionalus. Intuicijos tiesos gali būti analizuojamos ir tikrinamos, tikslinamos ir tobulinamos. Pažinimas niekada negali būti baigtinis. Gamtos akivaizdoje įgyjamas tikrosios padėties suvokimas, mokomasi romumo, meilės gamtai ir savo artimui. Jo įtaka labiau ryški XVIII a. literatūrai.Esminiai epochos bruožai. Racionalizmas. Absoliutizmas.
Švietimo epochaRacionalusis laikotarpis(XVIII a. – XIX a. pr.)
Moralės filosofija iškelia idėją apie įgimtą moralinį žmogaus jausmą, gebantį vertinti poelgius. Individas remiasi savo protu ir mąsto savarankiškai. Gamtos vienovės ir ją valdančio dėsningumo idėja.Racionalizmas. Vienintelis tiesos garantas yra proto veikla.B. Spinoza. Aukščiausia veikla – teisingas pažinimas. Tik išsivadavęs iš geismo, džiaugsmo, liūdesio žmogaus protas gali pasiekti tobulybę.G. V. Leibnicas. „Daryk tai, kas tobulina tave ir tavo būklę, nedaryk to, kas tave ir tavo būklę žemina”.E. K. Šeftsberis. Moralė savistovi ir nepriklausoma nuo socialinių ar kitų sąlygųMoraliniai polinkiai kyla iš prigimties. Visa, kas dorybinga, yra gražu. Prigimtyje glūdi tvarkos, harmonijos, proporcijų siekimas, protas visa tai suvokia.D. Hiumas. Skepticizmas. Juk visas tikrovės pažinimas remiasi priežasties ir pasekmės suvokimu. Ryšys tarp šių dalykų tėra pripratimas, todėl nepatikimas. Matematinis mąstymas yra vienintelė tikro pažinimo metodų sukūrimo galimybė.Empirizmas. Pažinimo pagrindas – patyrimas. Patyrimo šaltiniai – išorinis suvokimas ir vidinė savivoka, susijusi su mąstymu.Volteras. Pripažįstama dieviškoji pasaulio kilmė, gamta plėtojasi pagal savo pačios dėsnius. Dievas – visuomenės dvasinio stabilizavimo priemonė. Religija – prietarai, kuriuos būtina išsklaidyti dėl protu grindžiamos moralės ir moralę ugdančios religijos. Žinojimas yra kiekvieno žmogaus ir asmeninio, ir visuomeninio likimo pagrindas. Kiek brandus tas visuomeninis protas, tiek brandus visuomenės gyvenimas.D. Didro. Sensualizmo teorijos gynimas: tik pojūčiai byloja apie egzistuojanti pasaulį, jis materialus. Materija amžina, ji nuolat juda. Mechaninio judėjimo pakanka, kad atsirastų viskas, kas egzistuoja. Grožio idėja įgimta. Dorybingumą galima išsiugdyti protu. Menas turi sutvirtinti pilietiškumo jausmą.
Deizmas. Dievas sukūrė tobulą pasaulį ir daugiau į jį nebesikiša.Enciklopedija – svarbiausias publicistinis švietimo ginklas.Esminiai epochos bruožai. Protas. Tobulėjimo idėja.Švietimo epochaSentimentalizmas(XVIII a. vid.- XIX a. pr.)
Prieštarauja racionalizmui. Subjektyvus idealizmas. Dž. Berklis. Egzistuoja tik idėjos ir dvasia. Materialioji tikrovė priklauso nuo suvokimo, nėra savarankiškai egzistuojanti. Dievo prote daiktas egzistuoja kaip idėjų visuma.D. Hiumas. Individas ne tik siekia savo interesų, bet ir geba įsijausti į kitų jausmus bei suvokti jų interesus. Moralės pagrindas – simpatija, nes vieno asmens jausmai perduodami kitam asmeniui.Ž. Ž. Ruso. Jo idealas – gamta, o ne protas, nes šis kartu su mokslu iškreipia žmogaus prigimtį. Kuo daugiau jausmo bus žmonių santykiuose, tuo juose bus daugiau žmogiškumo. Grįžimo atgal į gamtą teorija. Dievo sukurtas pasaulis buvęs gražus ir geras. Blogis prasidėjo, kai žmogus ėmė gyventi savo protu. Laisva prigimtinė žmogaus būsena. Tad būtina maksimaliai suvaržyti nuosavybės pasaulį ir atkurti proto ir jausmų pusiausvyrą. Kultūra panaikina prigimtinę lygybę. Demokratiškumas, laisvės, patriotizmo, nacionalinės vienybės teigimas. Žmogus yra kūno ir dvasios vienovė, todėl deramai ugdyti reikia ir vieną, ir kitą.Auklėjimo tikslas – išlaikyti gamtiškus polinkius žmoguje, apsaugoti jį nuo gadinančios visuomenės. Pirmasis svarbiausias žmogaus jausmas, glūdintis prigimtyje, – atjauta.Esminiai epochos bruožai. Natūralus žmogus. Jausmas.
Romantizmas(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)
Vokiečių idealizmas. J. G. Herderis. Istorija ir gamta jungiamos į vieną galingą procesą, kuriame bandoma pajusti Dievo veikimą. Visuomenė – mišinys individų, kiekviename iš jų vienokia ar kitokia forma reiškiasi Dievas. Todėl kiekvienas žmogus savaime vertingas ir turi teisę būti.V. Humboltas. Kultūra – tai ne išorinės žinios, o harmoningos asmenybės brendimas. Žmogaus vertė – jo charakteris, kuris bręsta ugdant dvasią.I.Kantas. Skiriamas grožis ir didingumas, susijęs su begalybe. Didingumas rodąs galingą gamtos visumą, pagal kurią žmogus matuoja save patį. Žmogų nuo gyvio skirianti žmonijos istorija, kurios pagrindas – žmogaus prigimties antagonizmas. Pažinimui svarbus priežastingumas ir tikslingumas. Valios laisvė, sielos nemirtingumas, Dievo buvimas. „Patirtis be intelekto – akla tamsa, intelektas be patirties – tuščia abstrakcija”.J. G. Fichtė. Gamtos pažinimas yra priemonė pažinti save – štai visos veiklos prasmė. Dorovės teorijos sistema: „Visada elkis taip, kaip giliausiu įsitikinimu tau liepia elgtis pareiga”. Pripažįstamas žmogaus viduje glūdintis dieviškumas.V. J. Šelingas. Gamta esanti nuolatiniame tapsmo būvyje. Ji ir žmogaus sąmonė tapačios, todėl pasaulio sielos galima ieškoti ir gamtoje, ir savyje. Žmogaus laisvė yra gėrio ir blogio galia, tad jis laisvas rinktis gėrį ar blogį. Aukščiausia žmogaus pakopa – ne protu pagrįsta laisva valia, o dvasinė, meninė kūryba.G. V. F. Hėgelis. Asmuo paklūsta istoriniam likimui, kuris visų pirma reiškiasi per valstybę. Asmuo – tik įrankis pasaulinio proceso rankose. Absoliutas – „ėjimo į save rezultatas”. Objektyvioji dvasia pasireiškia kaip teisė, moralė, dorovė, subjektyvioji – antropologija, psichologija, absoliučioji – menas, religija, filosofija. Ji yra nepriklausoma.Esminiai epochos bruožai. Absoliutas. Gamtos jausmas. Laisvė.
Realizmas(XIX a. vid. – XX a.)
Remiamasi tais filosofais, kurie pripažino objektyvųjį pasaulio egzistavimą ir galimybę pažinti objektyviąją tikrovę. Ateizmo sėklos pasėtos jau N. F. Hėgelio objektyviojo idealizmo filosofijoje. Žmogaus ir visuomenės gyvenimas suvokiamas kaip dialektinis ir objektyvus istorinės plėtros procesas. Pozityvizmas. Žmonijos pažanga – pakylėti mąstymą į pozityvią, t.y. mokslinę pakopą. Nebeieškoma galutinių priežasčių, pažinimas atsigręžia į esamus faktus. Pamatas – stebėjimas, kuriuo remiantis galima pažinti bendruosius dėsningumus.O. Kontas. Pažindami aplinką, mes suvokiame tik reliatyvius fenomenus, todėl žinojimas nėra absoliutus. Rasti raidos dėsnį, kuriuo remdamiesi galėtume prognozuoti ateitį, – štai mokslininko uždavinys. Istorijos pagrindas – žmonija, individas nuo jos priklausomas ir jai atsiduodantis. Todėl kertinis moralės akmuo – altruizmas.L. Foerbachas. Pojūčiai yra tikrojo pažinimo pagrindas, nes pasaulis – tai kūnas, gamta. Žmogus – gamtos dalis. Nėra jokių aukštesnių jėgų – tai vaizduotės vaisius. Dorovės reikšmę lemia žmonių santykiai, žmogaus teisė į laimę, tikėjimas, kad žmogus yra protingas ir geras.K. Marksas. Pretenzijos pakeisti pasaulį. Ekonominiai procesai formuoja istoriją, visi kiti visuomenės elementai (filosofija, religija, kultūra) yra „ideologinis antstatas”. Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet atvirkščiai, jų „visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę”. Pinigų valdžia „sunaikino visus žmonių ryšius, paliko tik nuogą interesą, bejausmį atsiskaitymą grynais”.F. Engelsas. Materija niekada nebūna statiška, ji nuolatiniame tapsme. Tik iš ekonomikos kyla religija, kultūra, politika, žmonių santykiai ir t.t.J. S. Milės. Humanistiniuose moksluose būtina taikyti tik priežastingumu pagrįstus aprašymus.H. S. Spenseris. Pats svarbiausias yra evoliucijos, vykstančios dėlei integracijos ir diferenciacijos, dėsnis.Esminiai epochos bruožai. Priklausomybė. Altruizmas. Evoliucija.
Natūralizmas(paskutinis XIX a. ketvirtis)
Pozityvizmas. Daiktų esmės suprasti negalima; reiškinius suprasti galima tik stebint ir tiksliesiems mokslams juos apibendrinus. Pripažįstama empirinis patyrimas ir empirinio tyrinėjimo metodologija; vienas jos principų – empirinis faktų kaupimas (fenomenalizmas).O.Kontas. Mokslo uždavinys – aprašyti reiškinius, o ne pažinti esmę. Visuomenės problemas analizuoti pasitelkus sociologiją. Visuomenės moksluose taikytini biologijos mokslo tyrinėjimo principai.I.Tenas (literatūros kritikas). Rasė, aplinka, momentas (tai garsioji „triada”) sąlygoja stilių, žanrų, mokyklų atsiradimą. Meno ir literatūrinės kritikos tikslas – išdėstyti faktus ir parodyti iš ko jie kilę.
Impresionizmas(XIX a. II p. – XX a. pr.)
Pozityvizmas. Svarbu patyrimo duomenys. Visose mokslo ir meno srityse turi būti naudojami empirinio (jutiminis patyrimas – vienintelis žinių šaltinis) tyrimo metodai. Empiriniu patyrimu plačiai buvo vadovaujamasi XVIII a., vėliau jį tobulino XIX a. filosofai.D. Hiumas. Tikrovė esanti tik srautas „įspūdžių”, kurių priežastys nežinomos ir nesuvokiamos. Neigiamas objektyvus priežastingumas. Teigiama, kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokimų. Pastarųjų esą 2 rūšys – įspūdžiai ir idėjos. Idėjos skirstomos į sudėtines ir paprastas, kylančias iš refleksijos apie įspūdžius, todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos. Sudėtinės – kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacijos vykstančios mechaniškai, remiantis panašumu.Empirizmas XIX a. Subjektyviojo idealizmo srovė, sukurta S. Macho ir R. Avenarijaus, kitaip machizmas. Posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Visą fizinę ir psichinę tikrovę sudaro vien pojūčių kompleksai. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą. Žavimasi gamtos mokslų pažanga. Mokslo tikslas – patenkinti žmogaus gyvybinius poreikius. Atmetamos bet kokios metafizinės spekuliacijos ir apsiribojama griežtu realybės aprašymu. Realūs esą tik pojūčiai ir jų funkciniai, ne priežastiniai ryšiai ir priklausomybės. Daiktai, Aš – tik pojūčių kompleksai. Esminio skirtumo tarp to, kas fiziška, ir to, kas psichiška, tarp objekto ir vaizdinio nesą, todėl ir nėra pagrindo laikyti materializmą ir idealizmą dviem priešingomis kryptimis.Esminiai epochos bruožai. Reliatyvumas. Juslinis suvokimas.
Simbolizmas(XIX a. II p. – XX a. pr.)
A.Šopenhaueris. Iracionalumas, intuityvumas, orientacija į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas. Pasaulis pažinimo siekiančiam žmogui esąs duotas tik kaip vaizdinys: „Pasaulis yra mano vaizdinys”. Pasaulio esmė – akla, neprotinga valia; tiesioginė valios objektyvizacija idėjose. Idėjos kaip daiktų provaizdis amžinos ir nekintančios. Idėjas įmanoma įgyvendinti tik tada, kai subjektas atsižada savo individualybės ir susilieja su objektu. Šis pažinimo būdas yra meno pradžia. Genijus atsiduoda idėjoms ir tuo būdu kuria kūrinius. Ypatinga reikšmė teikiama muzikai. Ji – ne idėjų, o pačios valios atvaizdas. Muzika -vienintelis atvaizdas, atspindintis mūsų būties pagrindą – valią. Visos kitos meno rūšys atspindinčios tik pasaulio vaizdinį. Menkinama proto svarba pažinimui. Pažinimo pagrindas – valia, intuicija, mistinis sąmonės nušvitimas, vaizduotė, pasąmonė.F. Nyčė. Meninės kultūros ištakose – du graikų kultūros būdingi pradai: dionisiškasis ir apoloniškasis. Pirmasis įkūnijantis saiką ir protą, susijęs su vyno sukeltu svaiguliu ir vaizdiniais, išoriniu dienos pasauliu. Dionisiškasis pradas įsikūnija sapnais ir vaizdiniais, susijęs su „išdaiktinančiu” pradu. Apoloniškasis vaizdų pasaulis (tapyba, skulptūra, epinė poezija) – tai individualizuota vaizdinių sfera, o dionisiškajame reiškiasi nežabotas gyvybinis stimulas, griaunantis individualios būties ribas (muzika). Dionisas – valia. Apolonas – vaizdinys. Teigiama stipri asmenybė, kurios stimulas – valia valdyti. Žmogus savyje jungia materiją ir beprotybę, chaosą; kūrybinę valią ir dieviškumą. Minios žmogus – silpnas, bailus, dorybingas, vergiškas, paklusnus, atjautus (jų pernelyg daug). Antžmogis – gyvybingas, narsus, galingas, laisvas, beatodairiškas (jų nedaug), laisvos valios ir nepriklausantis nuo bendrai priimtų minios tiesų. Idealios asmenybės laimė – nerimas, kviečiantis siekti permainų.
A.Bergsonas. Intelektas vienpusiškas, orientuotas į tai, kas statiška ir materialu. Intuicija pranašesnė už protą, galinti daryti logika nepaaiškinamas išvadas ir sprendimus. Dalyvauti kūrybiniame gyvybės impulse galima tik gilinant sąmonę intuicija, kuri sujungia instinktą ir intelektą. Menas – intuityvaus tikrovės pažinimo įkūnijimas, nesuinteresuotas gamtos ir savęs stebėjimu.V. Solovjovas. Svarbiausia būties problema – asmenybės santykis su visatos procesu, paslaptingas ryšys su amžinybe.Esminiai epochos bruožai. Iracionalumas. Intuityvizmas. Dvilypumas.Avangardizmas,ekspresionizmas(XX a. pirmieji dešimtmečiai)Futurizmas(XX a. pirmieji dešimtmečiai)
Bendrais bruožais avangardistai daug ką asimiliavo iš anuomet madingų filosofinių mokymų, pritaikė savo estetikai.A.Šopenhaueris. Voliuntarizmas. Pasaulio pagrindas – valia kaip iracionalus ir aklas instinktas.H. Bergsonas. Intuityvizmas (vienintelė patikima pažinimo priemonė – intuicija).F. Nyčė. Moralės reliatyvumas. Esą galima įrodyti moralės istoriškumą ir socialinį reliatyvumą. „Visa, kas iki šiol vadinta tiesa, dabar suvokiama kaip pragaištinga, piktavališka, labiausiai užmaskuota melo forma”. „Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme!” Žmonija privalanti egzistuoti savarankiškai. Atmetama metafizika. „Mes ne atrandame, o veikiau kuriame vertybes”. Nuo žmogaus priklauso, ar pajėgs išsiskirti iš beprasmio daiktų pasaulio ir išsiugdyti valią viešpatauti. Valia – būdas tapti pasaulio šeimininku. Antžmogis, įveikęs žmogiškuosius skrupulus, pats kuria vertybes ir tvarko savo gyvenimą, nugali savo silpnybes ir nekenčia kitų neryžtingumo. Jis siekia stiprybės, vitališkumo, valdžios. Antžmogiui priešinami minios žmonės, vis dar paklūstantys Dievo diktatui ir išpažįstantys silpnumo ir užuojautos moralę.M. Haidegeris. Akcentuojama žmogaus laisvė, galimybė pasirinkti, kaip gyventi ir kokių vertybių siekti. Būtis priešinasi supratimui ir reikalaujanti naujos kalbos, kuri galėtų paaiškinti būties esmę. Žodžiai yra ne tik simboliai, – tai daiktai patys savaime, tokie pat kupini būties kaip ir visa kita. Faktiškumas: mes esame pasaulyje. Dasein (štai – būtis): ją suvokti mus verčia „rūpestis” ir mirtis. Mes ne tik egzistuojame, bet mes tai suvokiame, vadinasi, egzistuojame ypatingu būdu. Žmogui būdinga transcendencijos savybė – sugebėjimas peržengti dabartinės situacijos ribas – kad taptų tuo, kas jis dar nėra. „Įmestis”. Žmonės jaučiasi tarsi įmesti į egzistenciją, dėl to jiems nejauku, nuolat nerimauja. Jie tartum benamiai, visur svetimi. Neautentiška būtis – kai žmogus yra minios dalis. Autentiška būtis – kai žmogus lieka savimi. Gyventi autentiškai – tai suprasti būtį. Kiekvienas žmogus turi ieškoti savo santykio su būtimi, mąstydamas apie mirtį.Z. Froidas. Pasąmonės tyrinėjimai ir seksualumo teorija. Žmonės yra valdomi dviejų pagrindinių instinktų – meilės ir mirties, jie iš esmės ir nulemia visą žmogaus elgesį. Seksualumas – lemiamas faktorius asmenybės struktūroje. Žmogaus gyvenimo tikslai – atsiskirti nuo savo motinos, susitaikyti su tėvu, susirasti meilės objektą, kuris nebūtų jo motina. Edipo kompleksas.K. Marksas. „Filosofai tik įvairiai aiškindavo pasaulį, bet reikalas tas, kad jį reikia pakeisti”. Praktika – svarbiausias tiesos matas.Klasių kovos teorija. Istorija yra procesas. Optimizmas. Visuomenės istorija – klasių kovos istorija, kurios tikslas – beklasė visuomenė. Internacionalizmas („darbo žmonės neturi tėvynės”). Kaita yra pažanga.Esminiai epochos bruožai. Valia. Laisvė. Pažanga. Maištas.
Neoromantizmas(XIX a. pab. – XX a. pr.)
F. Nyčė. Estetinės metafizikos teorija. Menininkas – dievas, pasaulio egzistavimas gali būti pateisintas tik kaip estetinis fenomenas. Tik menas gali suteikti žmogui jo taip trokštamą metafizinę paguodą. Racionalus pažinimas nesąs pakankamas visapusei žmogaus egzistencijai atspindėti, nes dionisiški pradai, valia ir vitalizmas, žmogaus psichikos pasąmoninis lygmuo atsiveria tik mitų, vizijų, sapnų ir menų simboliniuose vaizdiniuose. Teorija, aiškinusi kūrybą kaip tam tikrą religijos formą: menas pakelia galvą visada tais laikais, kai religija silpsta ir blėsta.Neotomizmas. Mokslo, filosofijos, meno aktualizavimas pagal kultūros ir mokslo raidą. Dievo ieškojimas subjektyvia žmogaus sąmone. Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui.B. Kročė. Intuicija kaip būtinas pažinimo atributas, turintis ypatingą vaidmenį mene. Protestas prieš visokį determinizmą, varžantį, ribojantį kūrėjo asmenybės talentą ir polėkį į grožį, meno autonomiškumo gynimas. Estetinės kūrimo vertybės neutralios autoriaus idėjiniam sumanymui, jo filosofinėms, mokslinėms ar etinėms pažiūroms. Tik menininkas, turįs moralinę atsakomybę, gali įspūdžių chaosą paversti darniu pasaulio modeliu.Lietuvoje neoromantizmo pagrindą formavo „Pjūvis”, „Granitas”, „Naujoji romuva”. Reabilituojamas idealistinės mąstysenos tipas, netekęs moralinės askezės ir dangiškojo spindesio. Poetas negalįs sudvasinti daiktiškosios materijos apeidamas moralines tiesas. Jis privaląs įžvelgti margoje kasdienybėje amžinuosius žmogiškumo aspektus, kuriuos tiksliausiai esą suformulavusi krikščioniškoji filosofija. Idealizmo klausimas yra šiandien buvimo klausimas. Idealizmas bus romantiškasis idealizmas. Kritikuojama seno tipo klerikalizmas, fanatiškumas bei demagogija. Akcentuojamas lietuviškumas bei tautiškumas derinami su katalikiškumu.Esminiai epochos bruožai. Metafizika. Meno autonomiškumas. Lietuvoje – tautiškumas ir katalikybė.
Egzistencializmas(XX a. vid)
Filosofijos objektas – individo egzistencija skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.S. Kjirkegoras. Mąstyti, kad gyventum, bet ne gyventi, kad mąstytum. Svarbu ne tai, kas yra pasaulis pats savaime, o tai, ką pasaulis reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jo atžvilgiu. Aplinkinis pasaulis svetimas, jis nuasmenina, deformuoja žmogų. Iškeliama žmogaus individualaus tobulinimosi problema – žmogus turi pats atrasti arba atkovoti „savąjį Aš”. Trys galimos žmogiškojo egzistavimo stadijos: estetinė, etinė, religinė. „Estetikas” funkcionuoja pagal visuomenės diktuojamus dėsnius, vadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu. Tai veda į melancholiją bei nusivylimą, padaro jį ironišku. „Ironikas” (nihilistinis maištas) – aukščiausia „estetiko” egzistavimo fazė. Ironija – ne išeitis, bet išeities iliuzija. Baimė ir nusivylimas veda į etinį egzistavimą, – „savojo Aš” atbudimą. Dabar žmogus pats renkasi, o ne aplinkybės (socialinė aplinka, galutinis ir istorinis būtinumas) pasirenka už jį. Tad žmogus tampa atsakingas už savo veiksmus. Religinė egzistencija suveda Dievą su žmogaus būtimi. Tai padeda įveikti neviltį.K. Jaspersas. Mokymas apie ribines situacijas. Tai kaltės, kovos, kančios bei mirties situacijos (paskutinioji reikšmingiausia). Šių perspektyvinių situacijų žmogus negalįs įveikti, gali tik jas išgyventi. Jose atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas bei gyvenimo beprasmiškumas.A.Kamiu. Absurdas – tai pasaulio dėsnis, žmogaus egzistencija taip pat absurdiška. Žmogaus gyvenimo beprasmybę įkūnija mitologinis Sizifo paveikslas. Iš absurdiškos situacijos žmogų galįs išvesti tik maištas prieš absurdą. Maišto bruožai: jis vykdomas drąsiai, yra įsisąmonintas, vienintelis. Maištas negalįs suteikti vilties, mirties perspektyva neegzistuoja. Maišto sąlyga – laisvė. Žmogus, pasirinkęs gyvenimą laisvą ir maištingą, neišvengia absurdo, nors jis žmogaus ir nesunaikina. Kita išeitis iš absurdo – savižudybė. Iracionalumas, troškimas žinoti ir iš jų atsiradęs absurdas – 3 dalykai, dėl kurių visiškai išnyksta žmogaus gyvenime įmanomas loginis nuoseklumas.Ž. P. Sartras. Moralės srityje pagrindinė kategorija – laisvė. Kiekvienas žmogus yra „priverstas pats sau išrasti savo įstatymą”, pasirinkti savo moralę. Rinktis – vadinasi, būti dievu, pasirinkti save. Žmogų lydi baimė (ji atsiranda priimant atitinkamą sprendimą), vienišumas, neviltis. Gyvenimas yra niekas, tad privalu suteikti jam jūsų pasirinktą prasmę.Esminiai epochos bruožai. Absurdiškumas. „Savasis Aš”. Laisvė. Atsakomybė.
Infomacija rinkta iš interneto http://ualgiman.tinklapis.lt