Žmogus ir gamta

Gamta ir žmogus GAMTA IR ŽMOGUS Prieš kelis šimtus metų, kai dar pramonė ir jos gaminiai nebuvo tokia neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta. Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Gamyklos ir automobiliai į atmosferą kiekvienais metais išmeta tūkstančius tonų dulkių ir teršalų. Seniausi miškai tokie, kaip Amazonės džiunglės išstovėję ilgus šimtmečius, dėl žmogaus poreikių dingsta nuo žemės paviršiaus taip, lyg jų net nebūtų buvę. Kasmet tonos chemkalų, teršalų, šiukšlių ir netgi naftos išpilama į vandens teelkinius. Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja jos išteklius. Kaip viso to pasėkmė vis mažėja mūsų planetą saugantis ozono sluoksnis, žemei gresia globalinis atšilimas, žmonės miestuose kenčia nuo smogo, žūsta gyvūnai, klesti brakonieriavimas, kas metai vis daugiau floros ir faunos rūšių tenka įrašyti į Raudonąją knygą. Dabar žmogus nebegerbia gamtos, o juk neseniai buvo jos neatsiejama dalis, nuo jos visiškai priklausė, joje gyveno, mylėjo, verkė, džiaugėsi, kentėjo. Ji buvo naudinga tiek materialine, tiek dvasine prasme. Čia žmogus uogaudavo, grrybaudavo, rinkdavo įvairiausias žoleles, rasdavo nusiraminimą, dvasinį džiaugsmą, atgaivą sielai. Ji nuo seno žinoma kaip įkvėpimo šaltinis poetams, dailininkams ir įvairaus meno kūrėjams, kurie atsidėkodami už nepaprastas idėjas, savo kūriniuose bandė ir bando atskleisti jos paslaptis, pabrėžia, kokia svarbi šiame su

udėtingame ir šaltame pasaulyje yra gamta. Kaip nuostabiai gamta aprašoma K. Donelaičio “Metuose”, A. Baranausko “Anykščių šilelyje”. Šiuose kūriniuose žmogus gamtai nesvetimas. O štai B. Radzevičiaus apsakyme “Šiąnakt bus šalna” teigiama, kad.

Tukstancius metu zmogaus veikla nedave dideles zalos gamtai. Kai kurioje nors vietoveje maisto istekliai issekdavo,zmones persikeldavo i kita vieta,ten isdegindavo miska ir idirbdavo zemes sklypa,medziodavo arba kokiu nors kitu budu prasimanydavo sau maisto Svarus oras – zvalumo ir sveikatos saltinis.Ten kur toks oras, lengva kviepuoti,gera dirbti,malonu ilsetis. Dziugu,kad musu gatviu ir aiksciu,parku zaliasis apdaras kasmet darosi vis turtingesnis.Bet sis apdaras ne tik puosia miestus ir kaimus – jis valoir grynina ora,o tai yra svarbiausia Zalieji zeldiniai labai,padeda kovoti ir su musu triuksmu. Sunkvezimiai,autobusai,pramonines imones pripildo miesta visokiu garsu,kurie zmogaus sveikatai kenkia,ne maaziau kaip suodziai ar nuodingosios dujos.Augalu lapai sugeria garsus,susvelnina stipru miesto triuksma. Seniai pastebeta,kad misko,ypac pusyno oras,prisodrintas spygliuociu aromatu,turi gydanciuju savybiu.Misko oras grynas ir tyras – jame nera ne dulkiu nei suodziu. Miesto triuksmas irgi nepasiekia misko. Priesingai pauksciu ciulbejimas,malonus lapu slamejimas gerai veikia savijauta ,ramina nervu sistema.O stai kodel miske praktiskai nera ligas sukelianciu bakteriju. Buvo neaisku tol kol mokslininkai neatrado augalines kilmes lakiuju medziagu ypatingos grupes. Kova su aplinkos tersimu – sudetingas dalykas, reikalaujantis milzinisku lesu.Silpnesnes salyse pramoniniu imoniu savininkai ne

enori leisti leisti savo pinigu tam is ko negausi pelno.Tokiu priemoniu,kaip valymo irenginiu statyba,fabriku ir gamyklu rekonstrukcija siekiant,kad jie neismestu jokiu kenksmingu atlieku nei i ora nei i vandieni,gali imtis tik stipresnes valstybes. Musu salis pirmoji prieme istatymus draudziancius tersti aplinka. Deja gamtos apsauga,aplinkos apsauga vienos valstybes,net pacios didziausios,savo teritorijoje negali isgelbeti zemes,jos atmosferos,sausumos ir juru nuo uzterstumo.Kad musu planetos oras ir vanduo butu svarus,reikia sutelkti visu pasaulio tautu pastangas.Musu salyje labai daug daroma saugant gamta. Visi nuo suaugusiojo iki moksleivio turi suprasti,kad zaliasis skydas musu planetai kas dien vis reikalingesnis. Gamindami masinas,elektros energija,statybines medziagas,rubus,maista,zmones ”gamina” vis daugiau kenksmingu atlieku. Sausumoje ir vandens telkiniuose kaupesi ga.

Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis. Taigi mieste reikia sudaryti tinkamas sąlygas šiai žmonių veiklai ir suformuoti humanišką aplinką šiuolaikinės bendruomenės poreikiams tenkinti. Miesto gyventojai ir ūkio subjektai yra suinteresuoti, kad aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba, nesikeistų arba jos kokybė neblogėtų. Daugybė straipsnių supriešina tamsų ir užterštą miesto pasaulį su žaliomis ir maloniomis gamtos oazėmis. “Gamta” yra žalia ir pilna gyvybės. Gamta &#

#8211; tai medžiai, gyvūnai, gėlės – visa tai asocijuojasi su kaimu. Žmonės yra ateiviai šiame laimingame pasaulyje. Gamta suvokiama kaip tiksli priešingybė žmogaus pasauliui. Daugelis ragina griauti pramonę ir gelbėti gamtą , nepasiduoti, saugoti ją nepaliestą. Tačiau šiuo požiūriu būti “gamtos pusėje”, reiškia būti prieš civilizuotą žmonijos pasaulį. Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos. Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra ir žmogus. Taip pat, gamta turi tapti ir miesto gyvenimo dalimi. Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai. Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme. Į Lietuvą atvykę užsienio turistai, pirmiausia dėmesį atkreipia į mūsų gamtą, ypač vertina tai, kad galima laisvai vaikščioti po
o miškus, prieiti prie ežerų, grožėtis kraštovaizdžiais. Štai ko labiausiai reikia turistams ir kaimo turizmo vystymui. XVIII a. antroje pusėje turizmu buvo vadinamos kelionės – lankomi miestai, patiriama naujų įspūdžių, plečiamos žinios apie kitus kraštus, grožimasi nuostabia gamta ir meno vertybėmis. Nuo neatmenamų laikų žmogus siekia keisti aplinką, pažinti kitas šalis, patirti naujų įspūdžių, praturtėti dvasiškai. Pastaruoju metu šimtai milijonų žmonių susipažinti, pailsėti, mokytis, bei kitais tikslais kasmet vyksta į svečias šalis, keliauja po savo kraštą. Turizmas tapo XX a. pabaigos „karštlige“, savotišku fenomenu. Turizmą skatina gamtos ir kultūrų įvairovė: kalnai, ledynai, smėlėti paplūdimiai, miškai ir ežerai, egzotiška augalija ir gyvūnija, architektūra, tradicijos, papročiai ir šventės. Sparčiai plečiantis miestams, daugėjant juose gyventojų, vis daugiau žmonių išvyksta iš miesto pailsėti savaitgaliais ar atostoauti savo arba svečiame krašte. Turizmas – paslauga ir eksportas, nes turistai į kitas šalis pinigų. Pagal veiklą yra populiariausias ir masiškiausias rekreacinis turizmas. Tai aktyvus arba pasyvus poilsis ir gydymasis. Rekreacinio turizmo vietų yra visose valstybėse. Tačiau vėsesnio klimato sričių gyventojai, stokojantys saulės ir šilumos, mieliau renkasi sailėtus paplūdimius ir šiltą jūrą. Jie tai randa Riminyje ( Rimini , Italija), Benidorme ( Benidorm , Ispanija), Majamyje ( Miami , JAV), Akapulke ( Acapulco , Meksika), Kopakabanoje ( Copacabana , Brazilija) ir kitur. Tai net tik didžiausi pasaulio kurortai, bet ir tikri turizmo megapoliai. Daug turistų lankosi kalnuose: slidinėja, keliauja pėsčiomis, kopia į viršukalnes, mėgaujasi grynu kalnų oru. Labiausiai mėgstama keliauti lėktuvais ir automobiliais. Automobiliais masiškai vykstama poilsiauti į Viduržemio kurortus, Šiaurės Europą, Alpes. Europoje populiari turizmo priemonė – „namas ant ratų“. Prabangūs turistiniai laivai plaukioja jūromis ir vandenynais. Šalia tradicinių kruizų (kelionių jūromis ir upėmis) po Viduržemio ir Karibų jūras, Norvegijos pakrantes, rengiami ir egzotiški kruizai i Špicbergą, Aliaską, Grendlandiją, netgi aplink Antarktidą. Kasmet daug safario mėgėjų lankosi Afrikos savanose. Labiausiai turistų lankomos valstybės: Prancūzija, JAV, Ispanija. MIŠKAI Vienas didžiausių stebuklų yra gamta. Vaižgantui gamta – Pasaulio kūrėjo šventykla. Gėlei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nieko nei virš jos, nei už jos. Stebuklingas ir gamtos budimo metas. Sunku įsivaizduoti su kokia energija skverbiasi iš žemės augalijos daigai, sprogsta medžių ir krūmų pumpurai, skamba giesmės paukščių ansamblių. Prasidėjusį gamtos budimo metą galima vadinti kvapų, spalvų, garsų, estetinio žavesio ar gėrio ir grožio laiku. Ypač tokį gėrį ir grožį galima justi miške, todėl ir jo lankytojų apstu, ypač pavasarį ir vasarą. Aukštaitija – v.

Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų mokslininkas A.Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui.
Nors Lietuva nepasižymi įspūdingais gelmių turtais, žmogus savo poreikiams tenkinti naudoja Žemės gelmes, keisdamas jų natūralią būklę nemažuose gyliuose. Jau 1884 m. Ericho Byskės akcinė bendrovė iš Karaliaučiaus išgręžė daugiau nei 100 m gylio gręžinį Klaipėdoje, o prieš 100 metų, 1889 m. ten pat išgręžtas beveik 280 m gylio pirmasis miesto vandentiekio gręžinys. Nafta vakarinėje Lietuvos dalyje eksploatuojama iš didesnio kaip 2 km gylio. Jeigu būtų nutarta kasti granitą, geležies rūdą ar anhidritą, tektų įrengti 150-400 m gylio šachtas. Taigi Žemės gelmės Lietuvos teritorijoje jau naudojamos, vadinasi, ir keičiamos nemažuose gyliuose. Daug intensyviau naudojamas ir keičiamas Žemės paviršius kasan naudingąsias iškasenas, tiesiant komunikacijas, statant miestus ir pan.
Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai – vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt. Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro kult&uci c;rinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis, iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų statusą. Detaliau pažvelkime šiais aspektais į Lietuvos geologinę aplinką.
Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios gamtonaudos principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami fliuidai, mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir milijonus metų. Naudojant plačiai paplitusias naudingąsias iškasenas (smėlį, žvyrą, molį ir pan.), išeksploatuotų telkinių pakeitimas kitais nekelia didesnių problemų (kasybos žala kraštovaizdžiui čia nenagrinėjama). Tačiau, išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar juos pakeisti kitais. Turint ome yje dabartinį geologinį ištirtumą, tai padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007 metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika. Svarbiau ir ekonomiškau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir rekreacinius išteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.
Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga, jo vartojimas sukeltų rimtų problemų (higieninių ir ekonominių).
Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai – geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius ekonominius nuostolius, pvz., erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.
Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti. Jie nėra tokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.
Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos vietovėse nemažai rūpesčių.
Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895 m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas, kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.
Kaune 1994 m. pavasarinis polaidis sukėlė nemažai nuošliaužø, kartais su sunkiomis pasekmėmis (nugriuvę namai ar pavojus, kad tai gali įvykti ateityje). Paskutinė nuošliauža, užgriuvusi nebaigtą statyti mūrinį dviejø aukštø namą, įvyko 1996 m. balandžio 4 dieną. Tačiau gamtos jėgos dažniausiai nekaltos, jos tik pabaigia žmogaus pradėtus ”darbus”. Pagrindinės nuošliaužø susidarymo priežastys yra šlaito profilio pakeitimas siekiant padidinti žemės valdą ir nukasant apatinę ar užpilant viršutinę šlaito dalį, medžiø iškirtimas šlaite norint turėti gražø vaizdą į slėnį bei nutekėjimai iš vamzdynø. Todėl pagrindinė priemonė išvengti nuošliaužų yra š aitų užstatymo reglamentavimas, atsižvelgiant į jų geologines-geomorfologines ypatybes bei esamą urbanistinę situaciją.
Nemaži nuostoliai susiję ir su kitais geologiniais procesais: erozija, defliacija, abrazija. Nepasižymėdami dideliu intensyvumu, jie apima didelius plotus ir vyksta visą laiką. Jeigu pasirenkant žemėnaudą į juos atsižvelgiama, didesnių problemų nekyla. Tačiau jei gamtinės sąlygos ignoruojamos, pasekmės būna nemalonios, kaip aukščiau minėtais atvejais.
Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu, gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu, vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras salygų kompleksas yra optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams, toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.
Geologiniai paminklai yra Lietuvos kultūrinio ir istorinio paveldo dalis. Ne veltui iš 99 geologinių paminklų – riedulių, 28 kartu yra ir archeologiniai paminklai. Bet dar svarbiau, kad, kaip jau minėta, Žemės gelmės yra planetos raidos metraštis.
Untitled Tukstancius metu zmogaus veikla nedave dideles zalos gamtai. Kai kurioje nors vietoveje maisto istekliai issekdavo,zmones persikeldavo i kita vieta,ten isdegindavo miska ir idirbdavo zemes sklypa,medziodavo arba kokiu nors kitu budu prasimanydavo sau maisto Svarus oras – zvalumo ir sveikatos saltinis.Ten kur toks oras, lengva kviepuoti,gera dirbti,malonu ilsetis. Dziugu,kad musu gatviu ir aiksciu,parku zaliasis apdaras kasmet darosi vis turtingesnis.Bet sis apdaras ne tik puosia miestus ir kaimus – jis valoir grynina ora,o tai yra svarbiausia Zalieji zeldiniai labai,padeda kovoti ir su musu triuksmu. Sunkvezimiai,autobusai,pramonines imones pripildo miesta visokiu garsu,kurie zmogaus sveikatai kenkia,ne maziau kaip suodziai ar nuodingosios dujos.Augalu lapai sugeria garsus,susvelnina stipru miesto triuksma. Seniai pastebeta,kad misko,ypac pusyno oras,prisodrintas spygliuociu aromatu,turi gydanciuju savybiu.Misko oras grynas ir tyras – jame nera ne dulkiu nei suodziu. Miesto triuksmas irgi nepasiekia misko. Priesingai pauksciu ciulbejimas,malonus lapu slamejimas gerai veikia savijauta ,ramina nervu sistema.O stai kodel miske praktiskai nera ligas sukelianciu bakteriju. Buvo neaisku tol kol mokslininkai neatrado augalines kilmes lakiuju medziagu ypatingos grupes. Kova su aplinkos tersimu – sudetingas dalykas, reikalaujantis milzinisku lesu.Silpnesnes salyse pramoniniu imoniu savininkai nenori leisti leisti savo pinigu tam is ko negausi pelno.Tokiu priemoniu,kaip valymo irenginiu statyba,fabriku ir gamyklu rekonstrukcija siekiant,kad jie neismestu jokiu kenksmingu atlieku nei i ora nei i vandieni,gali imtis tik stipresnes valstybes. Musu salis pirmoji prieme istatymus draudziancius tersti aplinka. Deja gamtos apsauga,aplinkos apsauga vienos valstybes,net pacios didziausios,savo teritorijoje negali isgelbeti zemes,jos atmosferos,sausumos ir juru nuo uzterstumo.Kad musu planetos oras ir vanduo butu svarus,reikia sutelkti visu pasaulio tautu pastangas.Musu salyje labai daug daroma saugant gamta. Visi nuo suaugusiojo iki moksleivio turi suprasti,kad zaliasis skydas musu planetai kas dien vis reikalingesnis. Gamindami masinas,elektros energija,statybines medziagas,rubus,maista,zmones ”gamina” vis daugiau kenksmingu atlieku. Sausumoje ir vandens telkiniuose kaupesi ga.

Leave a Comment