Žmogus ir gamta

Vilniaus „Sietuvos“ vid. m-klos

Žmogaus poveikis aplinkai

Parengė Xa kl. mok.

Justas Butkus

2003-04-10

Trumpai

Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai
santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai
nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko
ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą
jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo
įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje
teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai,
intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos
pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Žmogus gl laudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje
gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtose
ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už
neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra
sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.

Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš
jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių
išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar
oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų
veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus ti ik ateityje, jie rūpinasi
tik savimi, savo asmenine gerove. Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley,
“Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės,
kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje,
vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę
celėse (..) gali būti vi

isiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir
faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė,
bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų
bei visų kitų jų palikuonių.”.

Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas,
džiunglėse susidūręs su liūtų kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis
savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą
aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali
atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant
savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo
veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti
žalinga.
Įvadas

Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai
santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai
nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko
ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą
jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo
įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje
teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai,
intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos
pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio
šakoms, didėjo ir šios veiklos poveikis aplinkai. Todėl aplinkos kokybė,
racionalus gamtos išteklių naudojimas ir apsauga tampa vienu svarbiausių
valstybės politikos uždavinių. Daugiau nei 150 valstybių atstovai pasirašė
Rio de Žaneiro deklaraciją dėl ap
plinkos ir plėtros ir darbotvarkę XXI a. –
tarptautinę strategiją siekiant subalansuotos plėtros.

Žemė – mūsų vieninteliai namai

Mano požiūriu, geriausia tai apibūdina astronauto Edgar Mitchell
žodžiai: “Nepaprastas įspūdis, kai, žvelgdamas į mūsų planetą iš kosmoso,
aiškiai supranti, kad tai uždara sistema, kad mes neturime begalinių
išteklių, kad yra tik tam tikras kiekis oro ir tam tikras kiekis vandens.
(..) Tai vieninteliai namai, kuriuos mes turime, ir vieninteliai,
kuriuos dar ilgai turėsime. Mes turime geriau jais rūpintis, nes neturėsime
kitos galimybės”.

Paprasta, aiški, neabejotina tiesa – žmogus glaudžiais abipusiais
ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai,
paties žmogaus, sukurtose ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami
brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų
sistemos elementų yra sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.

Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais
dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka – žmogaus ekologinė niša, apimanti visą
Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus,
gamtinius dėsnius. Jeigu nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje ir
jautrioje gamtinėje aplinkoje, prasideda “plėšinių įsisavinimas”, besaikis
pesticidų naudojimas, jūros krantų “tvarkymas” ir begalė kitų veiksmų,
kurių svarbiausias tikslas – vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas,
vadovaujantis šūkiu “Mes nelaukiame malonių iš gamtos”. Grandininės
reakcijos ir grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai
pageidaujamus rezultatus.

Šeštąjį dešimtmetį neigiamos neapgalvoto elgesio pasekmės tapo
akivaizdžios ne tik vietiniu lygiu. Pradėta kalbėti apie grėsmę visai
žmonijai. Kartais kalbama netgi apie pavojų Žemės planetai, tačiau, kaip
pastebėjo anglų mo

okslininkas Džeimsas Lovelokas (James Lovelock), sukūręs
teoriją apie Gyvąją Žemę: “Jos (Žemės) neįsisąmonintas tikslas – būti
tinkamai gyvybei. Jei žmogus stos skersai kelio šiam tikslui, jis bus
nušluotas be mažiausio pasigailėjimo”. Todėl nors kilusio stichiško
ekologinio judėjimo tikslu buvo deklaruojama aplinkos apsauga, bet greičiau
tai buvo natūrali savisaugos reakcija, sukelta sveiko egoizmo.

Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant
politinės strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo
atidžiau vertinti naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą,
galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Kai kuriose valstybėse žmogaus
veiklos reglamentavimas, poveikio aplinkai vertinimas įgavo teisinį
pagrindą, į pagalbą pradėta telktis ekspertus, gamtos mokslų specialistus:
ekologus, biologus, geografus ir pan. Dabartinė situacija teikia vilties.
Eriko Ašbio (Erick Ashby) žodžiais tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su
gamta.

Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės
aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o
reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, paviršinį vandenį, augaliją
ir gyvūniją.
Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkos

Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš
jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių
išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar
oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų
veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje, jie rūpinasi
tik savimi, savo asmenine gerove. Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley,
“Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės,
kuriems lemta gyventi nors tik kelis t
trumpus metus šioje planetoje,
vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę
celėse (..) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir
faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė,
bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų
bei visų kitų jų palikuonių.”.

Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo
žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės
veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų
mokslininkas A.Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu
geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais
apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto
perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui

Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais
būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais
žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai –
vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio
gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių
nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai,
uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių
pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir
pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt.
Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima
sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro
kult&uci c;rinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis,
iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų
statusą.

Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai
pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios
gamtonaudos principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai
ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami
skysčiai (pvz.: nafta), mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir
milijonus metų. Išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse
paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar
juos pakeisti kitais. Turint omenyje dabartinį geologinį ištirtumą, tai
padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai
pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos
naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos
maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007
metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o
suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika.
Svarbiau ir ekonomiškiau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir
rekreacinius išteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.

Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių
nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo
vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis
vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga,
jo vartojimas sukeltų rimtų problemų (higieninių ir ekonominių). Tačiau
Lietuvoje, situacija dar nėra tokia bloga, kadangi čia nuolatos yra vandens
perteklius, o kitose šalyse (pavyzdžiui: daugumoje Afrikos ir Azijos
valstybių), jo trūksta, tiesa kartais vandens jose būna nemažai, bet jis
būna netinkamas gėrimui, dėl didelio užterštumo, dažniausiai sukelto paties
žmogaus.

Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra
geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai –
geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią
grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų
kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių
gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius
ekonominius nuostolius, pvz., erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.

Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys
galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios
aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti.
Jie nėra tokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau
jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant
žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų
suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai
nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.

Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose
stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau
pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo
pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos
vietovėse nemažai rūpesčių.

Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui
ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto
(didžiulių duobių atsiradimas, po plonu žemės sluoksniu, kuris gali bet
kada įgriūti) procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio
vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei
didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895
m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado
pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas,
kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.

Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios
aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu
savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu,
gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu,
vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras sąlygų kompleksas yra
optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams,
toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam
panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų
rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.

Pabaiga

Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas,
džiunglėse susidūręs su liūtų kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis
savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą
aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali
atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant
savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo
veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti
žalinga.

Naudota literatūra:

• J. Baltrūno straipsnis “Žmogus ir geologinė aplinka”, publikuotas

laikraščio “Mokslas ir gyvenimas” interneto svetainėje;

Leave a Comment