Įvadas
Vienais terminais negalima išreikšti nei senos, nei naujos minties, nes terminai yra lyg ir riboti žodžiai. Pastarasis žodis , tarsi nenuorama, šokinėja, nenustygdamas vietoje, o terminas, lyg koks pedantiškas biurokratas, žino savo vietą, vaidmenį, reikšmę ir stengiasi jos laikytis. Jis turi savo apibrėžimą, savotišką vartojimo instrukciją ir šimtus, gal net tūkstančius tos instrukcijos saugotojų, kurie neleidžia „nusikalsti viešajai tvarkai“. Kartais teigiama, kad terminai yra vienareikšmiai, o paprastieji žodžiai –daugiareikšmei, ir tai esąs svarbiausias jų skirtumas. Tačiau vienareikšmiškumas negali būti laikomas skiriamuoju žodžio ir termino požymiu. Tiesa, pageidaujama ar net reikalaujama, kad terminai visuomet būtų vienareikšmiai, nors praktikoje tai tebėra nepasiektas idealas. Bet, kita vertus, anaiptol ne visi paprastieji žodžiai yra daugiareikšmiai.
Termininė leksikaTermininė leksika, arba tiesiog terminai, yra žodžiai, pavadinantys tiksliai nustatytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo šakos kalboje. Vadinasi, šio leksikos sluoksnio, kaip ir tarmybių, vartojimo sfera yra ribota. Tačiau termininė leksika įeina į bendrinės kalbos žodyną, o tarminė, kaip jau buvo minėta, priklauso liaudies šnekamajai kalbai. Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo sričių kalbos skiriamasis požymis. Vienos ar kitos mokslo srities terminų visuma yra vadinama terminija. Kalbotyros šaka, aiškinanti terminų ypatybe, tirianti jų susidarymo būdus, kurianti ir norminanti įvairių mokslo šakų terminiją, vadinama terminologija. Terminologija visada eina pro trijų mokslo šakų kryžkelę: tam tikros specialios mokslo šakos, logikos ir kalbotyros. Dėl to kiekvienas naujai sudaromas terminas turi būti moksliškai motyvuotas, logiškai prasmingas ir kalbiškai taisyklingas. Terminų sudarytojas visų pirma turi suvokti dalykinius ir loginius terminų kūrimo reikalavimus: gerai susipažinti su tam tikros mokslo šakos tiriamaisiais objektais, jų ypatybėmis, atrinkti, suklasifikuoti ir susisteminti sąvokas, kuriomis ta mokslo šaka operuoja, sugebėti tinkamai tas sąvokas apibrėžti. Pavyzdžiui, neišmanant medicinos mokslo paslapčių, medikams buvo pasiūlytas terminas išsėtinė sklerozė. Kalbiniu požiūriu tai taisyklingai sudarytas sudėtinis terminas ( plg. laužtinė žaizda ). Tačiau skerozei apibūdinti toks veiksmažodinės kilmės būdvardis išsėtinis, – ė netinka, nes sklerozės niekas neišsėja. Todėl medika šio termino atsisakė ir pasiūlė kitą, labiau atitinkantį tikrovę – dauginė sklerozė.
Kuriant terminus, ypač svarbu suvokti tiriamų sąvokų loginius tarpusavio ryšius. Šių ryšių nepaisymas leidžia atsirasti loginiu požiūriu nesistemiškiems terminams. Pavyzdžiui, medicinoje vartojami tokie odos pataloginių pakitimų terminai: 1. odos blyškumas, 2. odos paraudimas, 3. odos pageltimas, 4. pamėlynavusi oda; technikoje – suvirinimo būdų terminai: 1. suvirinimas suduriant, 2. taškinis suvirinimas, 3. skridinis suvirinimas. Šiais terminais pavadintos rūšinės sąvokos, vadinasi, jas išreiškiančių terminų pagrindas turi būti vienodi tų sąvokų požymiai. O sudarant minėtus terminus, nusikalsta būtent šiam logikos reikalavimui: jų pagrindą sudaro skirtingi sąvokų požymiai: pirmojo medicinos termino pagrindas yra objekto ypatybė, antrojo ir trečiojo – veiksmas, ketvirtojo – iš veiksmo rezultato kylanti ypatybė. Termininė leksika sudaro vis didėjančią bendrinės kalbos žodyno dalį. Čekų kalbininko K. Sochoro duomenimis, 90% visų naujadarų sudaro terminai. Taigi žodžių darybos, jų reikšmių ar kitos naujovės į kalbą ateiną kaip tik per terminiją. Tačiau bet koks naujas terminų darybos modelis priimtinas tik tada, kai jis neprieštarauja kalbos sistemai ir atitinka vidinius kalbos raidos dėsningumus.Terminų rūšys Dauguma iš kitų kalbų skolintų terminų yra vadinamieji tarptautiniai, arba internacionaliniai, terminai. Jie sudaro tarsi tam tikrą tarptautinį terminologijos fondą, plačiai paplitusį Europos bei kai kuriose kitose kalbose. Tokių terminų sudaromosios dalys (morfemos) kilmės atžvilgiu dažnai yra susijusios su klasikinėmis lotynų arba graikų kalbomis. Tačiau tai nėra nei koks nors dėsnis, nei plačiau keliamas reikalavimas. Įvairiose srityse palyginti nemažai vartojama anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbose sudarytų terminų. Kai kuriose mokslo bei praktikos srityse yra terminų, kilusių iš arabų, japonų, olandų ir kitų kalbų. Paprastai tarptautiniai terminai yra pritaikomi prie juos pasiskolinusios kalbos gramatikos ir fonetikos sistemos. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje jie gauna pagal tam tikras taisykles nustatomos galūnes, pritaikomi prie lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalies tarptautinių terminų tarimo ir kirčiavimo dalykai, kartais ir gramatinimas (galūnių pridėjimas) sudaro nemažų keblumų– vienais atvejais dar nėra pakankamai suvienodintas, dėl to yra atsidarę kiek variantų (plg.ekslibris ir ekslibrisas, humoras ir jumoras, ralis ir rali), kitais atvejais net vieningi kalbininkų siūlymai be galo sunkiai plinta kalbos praktikoje (plg. kirčiavimą tokių žodžių, kaip fotografas, kilogramas, komitetas, monometras, pediatrija, temperamentas, žodynuose ir šnekamojoje kalboje).
Kuo skiriasi terminas nuo paprastų žodžių ar žodžių junginių? Kokios yra svarbiausios jos ypatybės?1. Kiekvienos mokslo srities terminas turi turėti tiksliai fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, visiškai nepriklausomą nuo konteksto. Paprasto žodžio reikšmė, kaip žinia, gali išryškėti kontekste, įvairius prasminius atspalvius įgyti junginyje su kitais žodžiais.2. Tam tikros mokslo šakos terminijoje neturi būti daugiareikšmių terminų.Daugiareikšmiškumo reikia vengti ir giminiškose mokslo šakose. Labiau nutolusiose srityse pasitaiko tos pačios fonetinės sandaros žodžių, turinčių skirtingas reikšmes. Tai jau ne daugiareikšmiai, o homonimiški terminai,pvz.: derivacija karo moksle reiškia „ kulkos ar sviedinio skridimo trajektorija”, o kalbotyroje–„ žodžių darymas su afiksais”, inkubacija medicinoje reiškia „ uždarasis ligos periodas”, o zootechnikos moksle–„ paukščių perinimas inkubatoriuje” ir t. t. 3. Nusistovėję tam tikros mokslo šakos terminai neturi turėti sinonimų. Sinonimai nereikalingi jau vien dėl to, kad be reikalo apsunkina atmintį (juk studijuojant tam tikrą mokslinę discipliną,terminus reikia įsiminti ir įsisamoninti!). be to, sinonimai griauna būtiną terminijos sąlygą– terminų sistemos ekonomiškumą. 4. Terminai negali turėti jokių emocinių atspalvių. Tai stilistiškai neutralūs žodžiai, tiksliai, objektyviai atspindintys sąvokos turinį. 5. Mokslo terminas turi būti tikslus, trumpas, patogus. Ilgi, per daug išplėsti terminai kenkia kalbėjimo (vadinasi, ir mąstymo) ekonomijai ir ypač netinka praktinei vartosenai. Terminų trumpumo siekiama įvairiais būdais: praleidžiamas vienas ar keli ilgo termino žodžiai (automatinės sankabos korpuso galvutė=automatinės sankabos galvutė, nuolatinio veikimo džiovinimo kamera=nuolatinio džiovinomo kamera), žodžių junginys pakeičiamas sudurtiniu žodžiu ar priesaginiu naujadaru, kurio darybos pamatu eina reikšminiu požiūriu svarbiausias jungimo komponentas (aviacinė linija=avialinija, automobilio padanga=autopadanga, skersinis pjūvis =skerspjūvis, degalų stotis=degalinė) ir t. t. Mokslinėje terminijoje negalima terminų trumpinti, jei trumpinimas griauna sąvokos ir termino atitikimą, jei sutrumpinti terminai yra nelogiški ar netaisyklingi, pvz.:gydytojo padėjėjas=gydpadas, žuvų įveisimas=įžuvinimas, plaukų pašalinimas=nuplaukimas, presavimo milteliai=presmilteliai, presuojamasis taškas=prestaškas ir t. t. 6. Gerai sunorminti terminai turi sudaryti darnią sistemą. Terminų sistemiškumą lemia tas faktas, kad tarp tam tikros mokslo šakos sąvokų, kurias terminai išreiškia, egzistuoja sisteminiai ryšiai. Visi šie reikalavimai keliami nusistovėjusiai, sunormintai terminijai. Deja, praktiškai lietuvių terminija ne visuomet juos atitinka. Tarp termininės ir bendratautės leksikos vyksta dvikryptis santykiavimo procesas. Specialių disciplinų terminais ar jų dėmenimis tampa daugelis bendratautinių žodžių, pvz., kalbotyros terminai yra tapę tokie bendratautiniai žodžiai: galūnė, giminė, kamienas, skaičius, šaknis, literatūros–įasmeninimas, vaizdas, veikėjas, sporto–taškas, bauda, kėlinys, žirgas ir t. t. Šitokie žodžiai yra daugiareikšmiai: vienos jų reikšmės yra įprastos visiems lietuvių kalba kalbantiems žmonėms, o kitos yra specialios, terminologizuotos. Antra vertus, dauguma terminų išpopuliarėja, determinologizuojasi. Išpopuliarėjo ir bendratautiniais tapo ne taip seniai specialiais terminais buvę atskyrininkas, ekranas, kombainas, koncertas, opera, telefonas, telegrafas, televizija ir t. t. Kartais terminai perkeliami iš vienos žmogaus veiklos srities į kitą. Tada jie įgyja perkeltinę reikšmę ir jau, kitoje srityje pavartoti, nėra terminai. Pavyzdžiui, visai kitokią paskirtį, negu mokslo kalboje, turi tokie žodžių junginiai, pavartoti grožinėje literatūroje ar publicistikoje: pirmojo ryškumo žvaigždė, svorio centras, smogiamasis būrys ir t. t. Terminų vienareikšmiškumas Termino vienareikšmiškumą turi garantuoti jo apibrėžimas. Tačiau tam reikia, kad termino apibrėžimas visiems vartotojams būtų priimtinas. O tai ne taip paprasta, kai gali iš karto pasirodyti. Vienareikšmiškumas pasiekiamas per nuolatinį nuomonių kovą, ir tik dalis terminų visų tam tikros srities specialistų kiek ilgesnį laiką suprantami ir vartojami vienodai. Reikia pasakyti, kad termino vienareikšmiškumas–tai ne tas pats, kas paprastojo kalbos žodžio vienareikšmiškumas. Reikalauti iš naujo , kad terminas būtų vienareikšmis visame kalbos žodyne, būtų visai beprasmiška. Kai reikštų pertraukti kalbą įvairiais naujadarais ar skoliniais. Termino vienareikšmiškumo reikalaujama ar bent jau pageidaujama tos srities terminologijoje, kuriai jis priklauso. Ta pačia reikšme jis vartotinas ir gretimose, giminiškose bei kitose srityse, į kurias patenka. Pavyzdžiui, literatūros moksle terminu metafora žymimas tropas, pagrįstas žodžio ar posakio vartojimu perkeltine reikšme pagal žyminio panašumą. Tad, laikantis terminų vienareikšmiškumo principo, reikalautina ar bent pageidautina, kad ta pačia reikšme jis būtų vartojamas, pvz., ir kalbotyroje. Tačiau toli gražu ne visuomet tai lengva pasiegti. Pagaliau ne visuomet ir siektina. Juk skirtingų sričių tyrinėtojai tą patį dalyką paprastai nagrinėja savo mokslo plotmeje. Dėl to ypatybės kurios vienu atžvilgiu tiriant yra neesminės ar ne svarbios, kitoje srityje gali būti esminės. Aiškus daiktas, nuo to pareis ir atitinkamo termino supratimas bei jo apibrėžimas. Tad suabsoliutinti terminų vienareikšmiškumo reikalavimą mažiausia būtų neteisinga.Suvokus dalykinius ir loginius termino kūrimo reikalavimus, reikia atsiminti, kad kiekvienas terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Jei terminas šių taisyklių neatitinka, jis yra nepriimtinas. Kalbiniu požiūriu netaisyklingi, pavyzdžiui, yra tokie terminai: įtempiminė šakutė – įtempimo šakutė, suaugiminis žarnų nepraeinamumas = sąauginis žarnų neraeinamumas ( lietuvių kalboje nedaromi būdvardžiai su preisaga –inis, -ė iš veiksmažodžių priesagos –imas, -ymas vedinių ); daugbalsija = daugiabalsiškumas, daugbalsystė ( prie sudurtinių žodžių, ypač su komponentu daug- kolektyvinė priesaga –ija nededama ), bendrakaltininkas = bendrakaltis ( lietuvių kalboje panašios rūšies sudurtinių daiktavardžių antrieji komponentai esti dviskiemeniai: bendradarbis, bendravardis ). Kuriant terminus, reikia atsižvelgti ir į fonetiką, susijusią su kalbine estetika. Svarbu, kad terminas būtų ne tik taisyklingas, bet ir gražaus skambesio. Matyt, dėl to technikoje neprigijo, pavyzdžiui, toks naujas terminas: šližplienis.Terminų tikslumas Šalia terminų vienareikšmiškumo vieningai keliamas ir terminų tikslumo reikalavimas. Abu šie reikalavimai, tiesą sakant, yra artimai susiję. Visų pirma terminų tikslumas reiškia tai, kad terminai tiksliai turi išreikšti žymimąją sąvoką, ir didžiausia dalimi pareina nuo termino apibrėžimo. Jei terminas nėra pakankamai tiksliai apibrėžtas, neaiškiai nužymėtos jo ribos, labai tikėtina, kad mokslo bei technikos kalboje, ir ne tik joje, bet ir pačioje teorijoje, ir praktikoje gali kilti nemažų nesusipratimų. Termino apibrėžtumas, jo vienareikšmiškumas ir tikslumas tam tikroje terminologijoje garantuota, kad visas termino turinys yra aiškus ir be konteksto. Dėl to galima sakyti, kad tai, ką paprastajam kalbos žodžiui duoda kontekstas, terminas gauna, priklausydamas atitinkamos srities terminologijai.Terminų skolinimasis Tautų ekonominis, politinis ir kultūrinis bendravimas vyksta nuo senų laikų. Tas bendravimas neišvengiamai palieka savo pėdsakus kalboje. Turbūt nėra pasaulyje kalbos, kurioje nebūtų skolinių, vertinių ar hibridinių darinių. Kuo intensyvesni, artimesni tautų ir valstybių ryšiai, tuo didesnė ir vienų kalbų įtaka kitoms. Keletą šimtmečių lietuviai gyveno vienoje valstybėje su lenkais, ir to padarinys buvo didžiulis lenkybių (polonizmų) antplūdis į lietuvių kalbą. Dauguma tų žodžių, objektyviai imant, kalbai nebuvo reikalingi, jie varžėsi ir net stūmė lauk senus, gyvus lietuviškus žodžius. Dedant dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos pamatus, nereikalingi skoliniai, raidiški vertiniai be išlygų buvo atmetami. Tai buvo pažangus reiškinys, leidęs išaugti ir suklestėti literatūrinei kalbai savo pačios dirvoje. Aiškus daiktas, kad be rimto kalbos mokslo, be autoritetingų ir rūpestingų kalbos tvarkytojų nesunku pasukti į šuntakius. Jais klaidžioja ir kai kurie žmonės, norėję prisidėti prie lietuvių literatūrinės kalbos bei lietuvių terminologijos brandinimo bei tvarkymo. Tačiau prie literatūrinės kalbos vairo stovėję didieji lietuvių kalbininkai K. Būga ir ypač J. Jablonskis neleido šio darbo iškreipti iš pagrindinio kelio. Tarpatautinių terminų lietuvių kalboje vartojama daug. Atskirų sričių terminų žodynuose skoliniai sudaro nuo dešimtadalio iki pusės visų vienažodžių terminų daiktavardžių. Didesnė jų dalis yra sudaryta iš graikų ir lotynų kalbų žodžių arba jų dalių. Tai nulėmė ilgus amžius rodytas didžiulis dėmesys antikinei kultūrai ir klasikinėms kalboms, pagaliau lotynų kalba Vakarų Europos ir kai kuriose kitose šalyse ilgą laiką buvo tarptautinė mokslo kalba, o lotynizuotoji terminologija plačiai rėmėsi ir klasikine graikų kalba. Kaip jau buvo sakyta, tarptautinė terminija yra dvejopa. Visų pirma, tai tikrieji tarptautiniai terminai, kurie pasaulio moksle vartojami sulotyninti, ir nė vienoje kalboje nekeičiama net jų rašyba, tarimas, nei jie perrašomi kitomis abėcėlėmis. Taigi galima sakyti, kad daugelyje sričių lotynų kalba ir dabar tebeeina tarptautinės mokslo kalbos pareigas. Lotyniškuosius terminus tvarko, tikslina ir rengia jų rinkinius specialiai tam darbui sudarytos tarptautinės institucijos, o tvirtina atitinkamos srities mokslininkų tarptautiniai kongresai. Terminai yra labai įvairūs, todėl įvairūs ir jų kūrimo būdai. Lietuvių kalboje terminija kuriama dviem būdais: arba sudarinėjami savi terminai, arba skolinami iš kitų kalbų. Savų terminų sudarinėjimas yra lietuvių terminijos kūrimo tradicija.1. Didelė dalis lietuviškų terminų atsiranda terminologizuojant bendratautinių žodžių reikšmes.2. Specialių mokslinių disciplinų terminais dažnai tampa įvairūs liaudiniai terminai. Kartais terminu yra padaromas net tarmiškas žodis, pvz., sporto terminu tapo šiaurės Lietuvoje vartojamas pusės dienos laiko tarpo pavadinimas kėlinys. Liaudiniai terminai specializuota reikšme gerai prigyja įvairių sričių terminijoje. Ypač daug jų vartojama žemės ūkio, botanikos, veterinarijos, medicinos mokslų kalboje (plg. paukščių, žvėrių pavadinimus zoologijoje, augalų–botanikoje ir t. t.). Filosofijos, kalbotyros, kibernetikos, branduolinės energetikos terminijoje tėra po vieną kitą terminologizuotą liaudinį terminą.3. Labai daug lietuviškų terminų yra naujadarai, kuriami pagal lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius. Lietuvių kalboje ypač daug pasidaroma priesaginių ir sudėtinių terminų. S. Keino duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai visų vienažodžių teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, botanikos, ekonomikos, skaičiavimo technikos terminų yra padaryti su priesagomis. Dariausi priesaginių terminų darybos tipai yra šie: priesagų –imas, -ymas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: angliavimas (chemija), kryžminimas (botanika), kibirkščiavimas (skaičiavimo technika), išsielektrinimas (fizika), apsakymas (literatūra); priesagos –umas vediniai iš būdvardžių ir dalyvių, pvz.: lakumas (chemija), pelkėtumas (melioracija), paperkamumas (teisė), užimtumas (ekonomika); priesagos –ystė vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bankininkystė, verslininkystė (ekonomika), gyvulininkystė, veislininkystė (žemės ūkis, ekonomika); priesagos –ininkas vediniai iš daiktavardžių, pvz.: namudininkas (ekonomika), bendrininkas (teisė), lenktynininkas (sportas); priesagų -tuvas, -iklis, -tukas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: aušintuvas (chemija), lėtintuvas (fizika), iškroviklis (skaičiavimo technika), laužtukai (sportas); priesagos –tojas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: gamintojas (ekonomika), dulkintojas (geologinė ir fizinė geografija), piktnaudžiautojas (teisė); priesagos –inys vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: lydinys (fizika, chemija), kūrinys (literatūra), skolinys, vedinys (kalbotyra). Napalyginti mažiau sudaroma terminų su priešdėliais (a), galūnėmis (b) ir sudūrimo būdu (c). Pavyzdžiui: a) antsluoksnis (geologinė ir fizinė geografija), antdantis (skaičiavimo technika), bestubūriai (zoologija); b) trauka (fizika), išdroža (melioracija), dumbliai (geologinė ir fizinė geografija): c) dirvotyra (melioracija), ledonešis (geologinė ir fizinė geografija), startavietė (sportas), vandensvydis (sportas). Nemaža pasidaroma ir sudėtinių terminų. Sudėtiniai yra dvikomponenčiai arba trikomponenčiai žodžių junginiai, kurių komponentus sieja sintaksiniai derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiai. Sudėtinių terminų yra labai įvairių: jie skiriasi savo struktūra, loginėmis- semantinėmis komponentų funkcijomis ir t. t. Pavyzdžiui: a) derinamojo pažyminio terminai: sklaidomasis lęšis (fizika), sakalas skraiduolis (zoologija), aukštieji kamuoliniai debesys (fizinė geografija), antrinis branduolinis kuras (politechnika); b) valdomojo pažyminio: paruošų planas (ekonomika), ragenos uždegimas (medicina), šaknies balsių kaita (kalbotyra); c) šliejamojo pažyminio: eilėraštis proza (literatūra), grasinimas nužudyti (teisė), prekyba išsimoketinai (ekonomika) ir kitokie. Kai kurių trižodžių terminų komponentus sieja derinimo ir valdymo arba derinimo ir šliejimo ryšiai, pvz.: varančioji mechanizmo dalis (fizika, politechnika), gruntinis žemės drebėjimas (geologija ir fizinė geografija), sąlygiška pastovios išlaidos (ekonomika), tolygiai lėtėjantis judėjimas (fizika) ir t. t. Yra ir tokių sudėtinių terminų, kuriuos sudaro glaudžiai tarp savęs suaugę daiktavardžiai, pvz.: grąžtas-zondas (geologija), augalai-indikatoriai (botanika). Sudėtinių terminų komponentai dažnai eina tarptautiniai žodžiai, paklūstantys bendriems lietuvių kalbos žodžių jungimosi dėsniams, pvz.:greitasis reaktorius (fizika), garso generatorius (fizika), turbinos reguliavimo velenas (politechnika), vandenį surenkantis rezervuaras (melioracija), dirvožeminis termometras (melioracija), ir t. t.4. Lietuviški terminai labai dažnai kuriami kitų kalbų (ypač rusų) pavyzdžiu. Terminai pamorfemiui arba pažodžiui verčiami iš kitos kalbos. Jie vadinami vertiniais . Išversti, pavyzdžiui, yra kai kurie kalbotyros terminai: prieveiksmis (lot. adverbum), papildinys (r. допoлнeнue), priedelis (r. npuлoжeнue), labai daug verstinių terminų ir techninėje terminijoje: bangolaidis (r. вoлнoвoд), garsogaudis (r. звyкoyлoвumeль), greitaeigis (r. быcmpoxoдый) ir t.t. Antras terminų kūrimo būdas yra terminų skolinimas iš kitų kalbų. Dažniausiai terminais tampa tarptautiniai žodžiai, pvz.: kalbotyros terminai: antonimai, sinonimai, homonimai, diachronija, leksika, metatezė, morfologija, sintaksė ir t. t.; medicinos– anamnezė, bronchitas, gastritas, miakordo infarkatas, patologija, toksikozė ir t. t.; muzikos– džiazas, gitara, kantata, oktava, oratorija, pastarolė ir t. t. Kuriant terminus, skolintis kitos kalbos žodžius būtų pats lengviausias kelias, tačiau tokiu atveju liktų neišnaudotos vidinės potencinės kalbos išgalės. Pastaraisiais metais tarptautiniams terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys, ir dėl to sparčiai didėja tarptautinių ir savųjų terminų sinonimija, pvz.,fizikos terminai: vakuumas = tuštuma, gravitacija =visuotinė trauka, absorbcija = sugėrimas, rotacijos ašis = sukimosi ašis ir t. t.; kalbotyros: metatonija = priegaidės kaita, derivatas = vedinys ir t. t. Be abejo, keisti lietuviškais tokių prigijusių tarptautinių terminų, kaip technika, mechanizmas, taktas, impulsas, automatizacija, televizija, radijas, psichologija ir kt., nėra jokio reikalo. Tačiau nedera vartoti painių ar sunkių ištarti tarptautinių žodžių ar skolinių ten, kur puikiai tinka lietuvių kalbos žodžiai.Išvados
Geras yra terminas, kuris atitinka aptartus reikalavimus, vadinasi, yra vienareikšmis, tikslus, sistemiškas, taisyklingas, emociškai neutralus ir patogus vartoti. Mūsų kalboje vartojami terminai anaiptol ne visi yra tobuli. Visiems terminams yra keliami vienodi reikalavimai: terminų tinkamumas, aiškumas, pastovumas, vienodumas. Pasaulio moksle vartojami sulotyninti, ir nė vienoje kalboje nekeičiama net jų rašyba, tarimas, nei jie perrašomi kitomis abėcėlėmis. Terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Terminų skolinimasis yra lengviausia išeitis. Tačiau kalbos perkrovimas skoliniais nėra pagyrimo vertas dalykas. Šiuolaikiniame pasaulyje kalbos nėra vienos nuo kitų atsivėrusios kinų siena, tačiau tai nereiškia, kad apskritai nėra jokių sienų ir kad tos sienos nekontroliuojamos. Terminija kuriama ilgą laiką, kuriama ji ir dabar. Bet nuolatinis jos kaitaliojimas tik apsunkintų bendravimą. Užtat pakenčiami ir ne visai sistemiški, ir ne itin patogūs, kartai ir nevienareikšmiai terminai. Tvarkant terminus visada derėtų prisiminti tai, ko iš jų reikalaujama.
Literatūros sąrašas:
1. Stasys Keinys. Terminologijos abėcėlė. Vilnius, 1980.2. Terminologijos taisymas, 1992.3. http://ualgiman.tinklapis.lt