Pasaulis, kuriame gyvenu

Pasaulis, kuriame gyvenu
(smurto prieš vaikus tema)

Mus kviečia margas gyvenimas, vilioja. Mes be galo norim pamatyti pasaulį, pajusti laisvės vėjo gūsį, kuris įsipintų į mūsų plaukus ir pašnibždėtų, jog mūsų laukis gražus gyvebimas, tačiau mes nenorime patirti jo trūkumų

Man septyniolika metų, esu moksleivė. Visas mano gyvenimas dar prieš akis, aš tik pradedu gyventi, turiu daug ką patirti, aplankyti įvairiausias pasaulio vietas. Aš gyvenu su tėvais, kuriuos labai myliu. Mano gyvenimas nuo vaikystės yra aprūpintas. Pamenu, kada buvau maža buvo nuostabu klausytis pasakų šiiltoje lovoje, gerti karštą pieną su medumi. Pamenu, kaip žavėjausi pasakų herojais, kaip norėjau, kad visi stebuklingi dalykai taptų tikrove. Svajojau kada nors susitikti Merę Popins, paskraidyti kartu su Karlsonu, kuris gyvena ant stogo, palakstyti su Elenyte ir Jonuku, dar neatsigėrusiu iš ėriuko pėdelės. Auginau savo svajones, žavėjausi pasakų veikėjais arba jų nekenčiau. Vaikystė buvo pilna naivaus tikėjimo neegzistojančiais dalykais. Ir visa tai įvyko tėvų dėka, mano nuostabiausių, mylimiausių tėvelių. Vaikystėje manęs niekada nemušdavo, mes ramiai pasikalbėdavom ir viską išspręsdavom taaikiai, be smurto. Mes vienas kitą suprantam iš pusės žodžio, mes gerbėm ir gerbiam vienas kitą, mylim ir neskaudinam vienas kitų.

Pasaulyje gyvena įvairūs žmonės, todėl yra vaikų kurie vaikystėje buvo išnaudojami, mušami, žeminami. Per televiziją mes dažnai girdim pasakojimus, kuriuose nu

uskriausti lieka vaikai. Kartais tėvai vaikus skriaudžia dėl to, kad yra blogos nuotaikos, išgėrę arba dėl kokios nors nesvarbios priežasties. Argi taip galima? Ne, niekada. Vaikai- brangiausias turtas tėvų gyvenime. Juk mes, vaikai, gimstam iš meilės, todėl ir turim būti auklėjami su meile, neskriaudžiami. Vaikai turi teisę į pilnavertį gyvenimą.

Nuskriaustų vaikų pasaulis visai kitoks. Jie užsidarę savame pasaulyje. Pro savo pasaulio langą jie mato, kaip vėjas drasko medžių lapus ir suka, plėšo juos. Skaudu net žiuūėti. Mato, kaip ant plikų beržo šakų būriuojasi paukščiai. Jie palieka šituos kraštus, palieka gimtinę, palieka nuskriaustuosius. Lieka tik jie, nuskriausti vaikai, pliki laukai ir žvarbus rudens vėjas. Paukščiai viską išsinešė, net tėvų meilę, gražų, nuostabų gyvenimą. Jų pasaulis nudažytas tik tamsiomis spalvomis. O mūsų. visų kiitų pasaulyje, viskas kitaip. Čia šilta. Čia nelyja. Čia niekada nesibara Perkūnas. Čia vėjas nedrasko bejėgių medžių šakų. Čia viskas kitaip.

Man gaila vaikų, kurie nepatyrė visų vaikystės malonumų, kurie nejautė mamos šilumos, kuriuos mušė, išnaudojo. Jie to nenusipelnė. Niekas nenusipelno tokio žiauraus gyvenimo, niekas. Vaikas yra pats trapiausias sutvėrimas. Jis kaip drebulės lapas, draskomas vėjo. Vaikų nevalia skriausti niekam.

Pasaulis, kuriame gyvename yra kaip vaikas- nenuspėjamas. Mes negalime pasukti savo lemties norime linkme. Mes atversim pasaulio duris ir su juo „susipažinsim“, ka
aip su būtybe, priimsim jį tokį, koks jis yra. Pasaulis, nors ir žiaurus, bet nepaprastai gražus.

Leave a Comment