Bevertis gyvenimas
Rašau pirmą ir galbūt paskutinį kartą. Rašau, nes noriu išsipasakoti… rašau, nes niekas manęs negirdi… Rašau, nes gyvenimas mane jau užkniso… Darosi per sunku ir norisi numirti. Kažin ar nors viena mano amžiaus mergina galėtų šitaip gyventi, o aš gyvenau net 16 metų. Norėčiau, kad ši mano ir mano šeimos gyvenimo istorija kada nors būtu perskaityta ir suprasta, bet nemanau, kad tai įvyks. Na, susikaupsiu ir papasakosiu apie viska, galbūt šis tuščias, nebylus popieriaus lapas supras mano skausmą…Gyvenu kvartale kuriame vietoj gėlių ‘‘žydi‘‘ bajanai, kuriame net vaikai žaidžia torčiakus, kur žmogaus gyvybė nieko verta, kur lengviau yra mirti nei gyventi… Čia aš gimiau, čia užaugau, čia ir mirsiu…Tiesa anksčiau nei kam atrodo… Taip…Aš gatvės vaikas… Mano šeima buvo didelė…Buvo…Iš mūsų aštuonių likome vos du… Visi jau po žeme… Na tėvo aš net mačiusi neesu, bet daug girdėjau… Žinau, kad jis beveik visą savo gyvenimą praleido kalėjime vis sučiupdavo pardavinėjant ar vartojant amfą. Motina atsimetė kai man buvo 13 metų, vyriausias brolis taip pat perdozavo, sesuo po žiauriai sunkių lomkių irgi pakratė kojas, na, o kiti du broliai mirė nuo AIDS. Brolis su kuriuo aš gyvenu irgi torčiakas ir jam mažai beliko, jau šachtų daug turi, jau ir į metro leidžiasi. Jį nuolat mūtina ir liomkės žiaurios. Ir dabar jis nuėjo pas baryga dar kelias širkas nusipirkti. Regis turėčiau pasimokyti ir nesekti jų pėdomis… Bet aš irgi narkomanė… Ir tik susileidus dozę pajuntu ramybę… Žinau, kad ir manęs laukia toks likimas, bet aš tam sutrukdysiu, nutrauksiu šį bevertį gyvenimą daug anksčiau… Dieve, kaip aš savęs nekenčiu… Aš šlykšti…Aš kvaila…Aš narkomanė… Bandžiau mesti, bet neišėjo, negaliu iškęsti to skausmo, tampymo! Vartoti pradėjau neseniai… Kai paliko vaikinas sužinojęs apie mano šeimą ir gyvenamąją vietą. Tada atrodė, kad gyvenimas baigėsi, bet ne, aš klydau gyvenimas baigėsi dabar. Visos svajonės apie gražią ateitį sudužo į šipulius. Tada kai brolis davė man pirmąją dozę gyvenimas sustojo, gal ir atrodė gera, bet tik tą akimirką…Tuomet buvo ramu, o dar tokie malonūs gliukai, o po to… Anksčiau man atrodė, kad gyvenu tarp šiukšlių, dabar aš pati šiukšlė…Nebelankau mokyklos, nebeturiu draugų, sveikatos, garbės…. Savo kūną dovanoju suknistam narkomanui už vieną dozę…
Šlykštu… Pasaulis šlykštus… Nebenoriu matyti viso šito… Nebegaliu pakęsti šito skausmo, baisu kai skauda viską ir kūną, ir širdį ir net sielą… Man sunku matyti savo brolio kančias, kuris tik galvoja iš kur gauti dar vieną dozę, vos pasivelkančius, stiklinėmis akimis vaikinus ir merginas vemiančius ant kiekvieno kampo, vaikus rankiojančius panaudotus bajanus ir į save… Nebepakelsiu didesnių kančių, todėl dedu tašką savo kančiom ir šiam žiauriam gyvenimui. Drebančiomis rankomis ir širdimi…Akimis pilnomis ašarų aš žiūriu į savo subadytas venas…Su peiliu rankoje… Nebenoriu… Nebegaliu… Nebeištversiu… Išeinu visiems laikams… Greitai manęs nebebus šiame pasaulyje… Man neskaudės… Tikrai neskaudės… Daugiau niekada…………