JAUNO ŽMOGAUS PASAULIS
Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.
JAUNŲ ŽMONIŲ DEPRESIJA IR SAVIŽUDYBĖJauni žmonės kartaisi kenčia nuo depresijos, nes jaučiasi tėvų nesuprasti, mylimo objekto palikti ir bendraamžių atstumti. Tai didžiausia problema, su kuria susiduria jaunas žmogus. JAV buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad nuo depresijos kenčia 4-5 proc.jaunų žmonių. Kai kurie iš jų yra rimtai pamąstę apie savižudybę. Savižudybė yra svarbiausia jaunuolių mirties priežastis po nelaimingų atsitikimų ir smurtinių nusikaltimų. Sirgti depresija labai sunku. Depresijos apimti žmonės greitai supyksta ir piktai reaguoja į viską, kas jiems sakoma. Jaunuoliai paprastai labai slepia savo kančią, užsidaro savo kambaryje ir tvirtina, kad jiems viskas gerai. Iš pradžių žmogus ima skųstis atsiradusia be aiškios priežasties liūdnoka nuotaika, išnykusiu noru dirbti ar kuo nors rūpintis, kartais – prastesniu miegu ar apetito stoka. Vėliau nuotaika gali tapti visiškai prislėgta. Žmogus kalba lėtai, juda vangiai, jį kankina nemiga, neturi apetito, užkietėja viduriai. Veide atsispindi liūdesys, kančia, galva nuleista. Sergantysis nebeturi jokio noro kalbėti, ką nors veikti, domėtis aplinkinių gyvenimu. Jam labai sunku, liūdna, viskas atrodo tarsi nudažyta tamsiomis spalvomis, ateitis lyg nežada nieko gero, gyvenimas atrodo betikslis. Kartais žmogus linkęs kaltinti save nebūtais nusikaltimais. Beje, rytais jaučiamasi blogiausiai, apie pietus – šiek tiek geriau. Depresija gali pasireikšti ir kitaip – ne pasyvia kančia, o beprasmišku blaškymusi, nerimu ir būgštavimu dėl artimųjų tariamų nelaimių. Toks žmogus yra judrus, neranda sau vietos, dejuoja, verkia, prašo ką nors daryti. Kartais jam gali atrodyti, kad žus visas pasaulis, o jis liks kentėti amžinai. Dabar vis daugiau rašoma apie užslėptą depresija., kurią diagnozuoti trukdo kitų, dažnai somatinių ligų požymiai. Toks ligonis dažniausiai kreipiasi į terapeutą, chirurgą, neuropatologą, bet ne į psichiatrą. Liga pasireiškia sutrikusiu miegu, įvairių kūno vietų (galvos, pilvo, širdies) skausmais. Tokie simptomai gali klaidinti ne tik ligonį, bet ir gydytoją. Medicinoje net buvo atvejų, kai depresyviam ligoniui be reikalo pašalino apendicitą, ištraukė dantį. Rečiau žmogų apima liguistai pakili nuotaika. Žmogus nenormaliai pralinksmėja šypsosi, tartum linksmumas veržtųsi per kraštus, jaučiasi labai laimingas, viskuo patenkintas, pamiršta rūpesčius ir bėdas, Jis kalba daug, garsiai ir greitai, dažnai iki užkimimo, nenuosekliai, blaškosi nuo vienos temos prie kitos, veržte veržiasi ką nors veikti, dirbti, bet viską daro nenuosekliai, niekaip neįgyvendina savo planų.. Jis blogai miega. Toks žmogus paguldytas į ligoninę, greitai susiranda daug draugų, pažeidinėja drausmę. Jis labai išlaidus, linkęs užmegzti atsitiktines pažintis, išgėrinėti. Kadangi iš pradžių liga beveik nepastebima, sergantysis depresija griebiasi neprotingų veiksmų – gali sudaryti abejotinus turtinius sandėrius, skubotai susituokti, mesti darbą ir kt.
JAUNO ŽMOGAUS LAISVĖS SIEKIS Jaunuoliai trokšta laisvės. Tai natūralu. Laisvė jaunam žmogui labai svarbu. Už tai gali atsisakyti visko. Kad tik greičiau pasinertų į suaugusiųjų gyvenimą. Bet norai neatitinka realybės. Tai pagrindinis prieštaravimas, kylantis jauno žmogaus širdyje. Tavo laisvė turi nekliudyti kitam. Tai pagrindinis principas, ir, jei jo laikysiesi, išvengsi daug nemalonumų. Deja, nemalonumų neišvengė Mantas. Jam penkiolika, bet jau spėjo pakeisti septynias ugdymo įstaigas, įskaitant ir nepilnamečių koloniją Veliučionyse. Štai ką jis papasakojo:“Kai buvau mažas, paklusdavau motinai, ji man buvo autoritetas, ir aš stengdavausi būti geras, visada jai padėdavau, visada jai palaikydavau kompaniją. Tėvo neturiu, jo net nepažįstu. Tėvai išsiskyrė man dar negimus. Mama nieko apie jį nepasakoja. Bandžiau ieškoti, bet veltui. Vienas žmogus buvo užrašęs tėvo vardą ir pavardę, pagal tai tikėjausi atsekti adresą, bet motina paėmė tą lapelį. Taip nieko ir nepešiau…Pirmieji nesutarimai su motina prasidėjo, kai man buvo dvylika-trylika metų. Pradėjau bėgti iš namų. Nakvoti paprastai grįždavau. Išeidavau aštuntą valandą ryte ir grįždavau apie pusiaunaktį. Motina nori mane pririšti, ji vis dar galvoja, kad aš mažas. Norėtų, kad visada kūdikiu ir likčiau, nes tuomet galėtų mane valdyti ir vedžiotis už rankutės. Motina vyro neturi, tai jai tikriausiai liūdna vienai. Negi turiu su ja sėdėti ir klausytis nuolatinių moralų, kažkokių nesąmoningų šnekų? Pykstamės dėl kiekvienos smulkmenos – tai ne tada grįžau, tai kambario nesusitvarkiau… Baisiausia, kai ji mane užrakina kambaryje ir neduoda valgyti. Vieną kartą taip pragyvenau dvi savaites. Gyvybei palaikyti motina kasdien atnešdavo vis tų pačių makaronų. Taip pasimaitinus – “ragai”. Kažkoks elementarus maistas turi būti – juk aš augu! Kolonijoje ir tai geriau – ten bent badauti nereikia.
Vieną kartą teko bėgti, nebegalėjau daugiau kęsti bado ir namų arešto. Susipyniau virvę iš paklodžių ir užvalkalų ir taip išlipau iš trečio aukšto. Nuėjau pas močiutę, ji gera – mane supranta, pamaitina, paguodžia. Galiu pasiskųsti motina – močiutė supras. Ji kitokia nei mama, nenori manęs prie savęs pririšti. Motinai aš iš tikrųjų nerūpiu – ji galvoja tik apie save. Motina niekada neduoda pinigų, o štai močiutė kartais sušelpia. Pasprukus iš namų – kitas jausmas. Susitinki su draugais, vaikščioji sau po senamiestį, parkus… Jei turėdavom pinigų, gerdavom iki žemės graibymo, lankydavom diskotekas. Tik tų pinigų vis trūkdavo…Pinigų, kurių gaudavau iš močiutės, ne visada užtekdavo. Tuomet vagiliaudavau arba “reketuodavau” vaikus. Paprasčiausiai sakydavau: “duok pinigų, jei ne – gausi “malkų”. Mažesnieji dažnai išsigąsdavo ir atiduodavo viską iki paskutinio cento. Pinigų su draugais “užsidirbdavom”švarindami kišenes. Anksčiau mokyklų rūbinės būdavo nerakinamos. Iškraustydavom striukių kišenes ir susidarydavo visai padori sumelė. Į butus brautis baisu, bet kada gali sučiupti. Bandėm keletą kartų vogti iš parduotuvės, bet ne patys plėšikaudavom, o siųsdavom “profą”. Jį nesunku būdavo įkalbėti. Pasijuokdavom, kad jis bailys, tai tas kvailelis įsižeisdavo ir tiesiu taikymu nudumdavo į parduotuvę. Norėdavo įrodyti, kad moka vogti, kad yra tikras “profas”. Iš parduotuvės vogdavom smulkmenas. Vieną kartą “profas” atnešė krūvą ledinukų “Chupa-Chups” ir kramtomos gumos “Orbit”. Smagu… Susėdę valgėme. Kaip mažvaikiai. Vogdavom, aišku, ir stambesnius daiktus. Vieną kartą su draugais įkliuvom vogdami “nivą”.Vienąkart motina susilaužė koją, ir, kad tupėčiau kartu su ja, neišleido į stovyklą. Norėjau motinai atkeršyti, dėl to vis mesdavau mokyklas, girtaudavau, pradėjau rūkyti. Nervindamas motiną, tikėjausi jai atkeršyti už badą, namų areštą… Jaučiau, kad daugiau nebeištversiu, nutariau pamokyti motiną. Uždegiau visas šviesas, įjungiau visus elektros prietaisus, užkūriau dujas. Sakė, kad kažkur dujas praleisdavo. Gal dujinė netvarkinga buvo… Atrodo, aš uždegiau visus čiaupus. Motina neteisingai mane apkaltino pasikėsinimu nužudyti, susprogdinti butą. Pripažino kaltu. Buto sprogdinti ir motinos žudyti net minties neturėjau. Norėjau tik atkeršyti jai “prisukdamas” sąskaitas už komunalinius mokesčius. Motina paskambino pareigūnams. Policija atvažiavo rytojaus rytą, liepė rengtis ir sakė nuvešią į mokyklą. Taip patekau į vaikų spec.auklėjimo namus. Tai buvo šešta vieta, kurioje mane mokė, auklėjo. Direktorius paaiškino tvarką ir uždarė į izoliatorių su dar vienu vaikinu. Pirmas įspūdis buvo baisus. Kažkoks senamadiškas pastatas, sienos apgriuvusios, bet dar laikosi, teritorija aptverta, ją saugo šunys. Bet pabėgti, kaip vėliau supratau, įmanoma. Daugelis bėgo per 2000-ųjų metų sutikimą. Aš nebėgau. Net nebandžiau, nes žinojau, kad už gerą elgesį anksčiau išleidžia. Be to, labai bijojau ten likti vasarai. Pirmas dvi savaites tikrai buvo labai sunku. Vėliau įpratau. Labai sunku gauti cigarečių. Ta įstaiga panaši į kalėjimą. Anksčiau ten ir buvo kalėjimas. Gal todėl išliko visi kalėjimo papročiai. Ten buvo sava tvarka. Gerai, kad aš buvau “putiovas”(t.y. savas bičas, na, vienu žodžiu tariant – normalus), tai manęs neskriausdavo. Visada tarp panašaus amžiaus vaikų buvau stipriausias. Tik vieną kartą buvau “užsiparašinęs”. Tai panašu į užsikrėtimą, susipurvinimą. Prisiliečiau netyčia prie daikto, kurį naudojo “gaidys”. Bet nuėjau pas “verchą” ir jis mane “atparašino”. Paprasčiausiai visiems pasakė, kad jau esu švarus. Visi kolonijoje vandenį geria neprisiliesdami prie čiaupo, nes iš ten pat geria ir “gaidžiai”. Taip yra tidėl, kad iš kalėjimo kolonija paveldėjo kastas. Pati aukščiausia – “vierchas”. Paprastai jis būna vienas. Visi jo klauso, besąlygiškai paklūsta. Tai – lyg dievas. Visi turi su juo dalintis maistu, cigaretėmis. Nepaklusi – bus blogai, manyk, kad ten neištversi, “gaidžiu” padarys. “Gaidys” – žemiausia kasta. Visi jo vengia, laiko nešvariu. “Gaidys” – tai tas, kuris čiulpia… nesakysiu ką. Po “gaidžių” eina dūchai. Jų pareiga būdavo patarnauti “verchui” ir “putioviems”. Jie paprastai skalbdavo kojines. “Putiovi” – normalūs. Tarp jų, kaip minėjau, ir aš buvau. Kolonijoje praleidau pusę metų. Po to mane motina atsiėmė. Kaip ir anksčiau, pykomės. Kaip ir visi tėvai, ji riboja mano laisvę. Kai negali būti laisvas, bėgi iš namų. Tokių daug pažįstu. Beje, kad motina mane kur nors atiduotų, tai ne pirmas kartas. Kai buvau dvylikos, ji mane išvežė į internatą. Priežastis – motinos depresija. Ji negalėjo manęs prižiūrėti, nes vartojo stiprius antidepresantus. Be to, kaip minėjau, aš ją nuolat nervindavau, viską namie laužydavau… Nuo mažų dienų esu toks judrus. Labai laukiu, kada sukaks aštuoniolika. Tada būsiu nepriklausomas nuo motinos. Išvažiuosiu dirbti į užsienį, nes mamos atsiklausti nereiks.NESISEKA MEILĖJE… Tai dar vienas jauno žmogaus rūpestis. Kartais meilėje nesiseka todėl, kad kartojame tėvų klaidas. Papasakosiu apie Ritą, kuriai taip ir nutiko. Ritą augino viena mama, nes tėvas ją paliko. Motina savo nuoskaudą įprato išlieti ant vyriausiosios dukters – Ritos. Mergaitė buvo labiausiai panaši į tėvą. Nuolat jai primindavo, kokia ji “negraži ir stora”. Net į stovyklą nenorėdavo išleisti, sakydama: “Ten vyksta šokiai, o tu neturi normalių rūbų, esi negraži ir stora, ten blogai jausiesi. Verčiau jau sėdėk namie su manim”. Kai Rita paaugo, motinai vis sakydavo, kad suaugusi niekada kartu su ja negyvens. Motina atšaudavo:”Kur tu sena merga būdama dėsies. Joks vyras negalės tavęs pamilti. Pažiūrėk į save. Tik mama tave mylės”.
Iš tiesų užaugusi Rita taip ir nepatyrė meilės. Meilę ji pati stumte stūmė nuo savęs. Jei koks vyras į ją ir atkreipdavo dėmesį, Rita pamanydavo, kad iš jos tiesiog juokiasi… Ritos atvejas išskirtinis. Retai kada tėvai taip menkina dukras. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Jei mama savęs nelaikys patrauklia, jei nesijaus tikra moterimi, šią nuostatą neabejotinai perduos ir dukrai. Tėčio vaidmuo auklėjant dukrą taip pat didelis. Jei mergaitės matys nevykusius mamos ir tėčio santykius, nieko gero iš meilės nesitikės ir dukra. Mergaitės, augančios emociškai šaltose šeimose išvis nežino, kas yra meilė, rūpinimasis, artumas, atjauta. Dvasinio artimumo nebuvimas joms tampa norma. Tad nieko nuostabaus, kad užaugusios ir sukūrusios savo šeimą vadovaujasi stereotipais atsineštais iš tėvų šeimos (pavyzdžiui, – “visi vyrai kiaulės”), o ne natūralaus dviejų mylinčių žmonių pavyzdžiu. Jos paprasčiausiai neturi tokio pavyzdžio! Čia suveikia dar viena taisyklė: jei tolimame horizonte pasirodo kas nors panašaus į meilę, vardan jos atsisako bet kokių asmeninių interesų. Taip yra todėl, kad mergaitės, augusios emociškai šaltose šeimose, moka tik pasiaukoti, bet ne mylėti. Jos jaučia tik įsipareigojimų naštą ir kaltės kompleksą. Tokiai moteriai net į galvą neateina, kad ji – ne karys lauke ir kad atsakomybe būtina dalintis abiems partneriams per pusę.PERDĖTAS TĖVŲ“RŪPESTIGUMAS”Jaunuoliai labai nemėgsta, kai tėvai kišasi į jų gyvenimą ir perdėtai rūpinasi. Ypač tai kenkia mergaitėms. Štai pavyzdys. Joana savo dvi dukras (penkiolikmetę ir septyniolikmetę) nuolat moko: “Visi vyrai siekia tik vieno. Visi jie kiaulės, taigi nepasitikėkite jokiu vyru”. Ir dar priduria: “Tikros meilės nebūna”. Joanos bendradarbės patebėjo vieną keistą dalyką. Mergaičių mama iš laikraščių ir žurnalų plėšo lapus ir meta juos į šiukšlių dėžę, kad namo parneštų “cenzūruotą” leidinį. Paklausta, kodėl taip daro, Joana atsako: “Saugau dukras nuo pornografijos”. Į šiukšlių dėžę skrisdavo būtent tie puslapiai, kuriuose kalbama apie moteriškumą, meilę, kontracepciją ir kitas moteriškas gudrybes, įžymybių gyvenimą. “Pagrindinė išmintis – susilaikymas iki vedybų, tad dukroms tokie dalykai negali būti aktualūs”, – kaip kirviu nukerta Joana. Viską ir visada matanti mamytė dažnai verčia dukrelę “pasipasakoti viską savo pačios labui, kad ji galėtų laiku užkirsti kelią blogiausiems dalykams”. O iš tikrųjų – kad galėtų kontroliuoti situaciją ir visą dukters gyvenimą. Už tai mainais žada savo meilę ir pagalbą, neleisdama jai suaugti ir spręsti pačiai. Tokiose šeimose domimasi tik dvasiniu jaunuolės gyvenimu ir neleidžiama patirti jokių fizinių malonumų, tokių kaip mėgavimasisi maistu, judėjimu ir ypač seksualumu. Perdėtai sergimos mergaitės dažniausiai būna drovios, tylios ir tuo labai skiriasi nuo linksmo bendraamžių paauglių būrio. Tokia paauglė ar jaunuolė nedrįsta madingiau apsirengti, mat jai drabužius parenka mama, kuri mano, kad išorinis grožis nėra svarbus. Bet kuriuo atveju mergaitė jaučiasi kalta vien nuo tos minties, kad daro kažką, kas nepatinka jos tėvams.Toli gražu ne visos merginos sugeba pasipriešinti perdėtai globai. Tuomet jos susiranda savų protesto būdų – iš pirmo žvilgsnio nepastebimų. Tipiškas tokių jaunuolių elgesys – savęs marinimas. Užguitos mergaitės tegali kontroliuoti tik savo kūną. Taip susergama anoreksija, kartais – bulimija. Neveltui anoreksija vadinama “auksinio narvelio” sindromu. Perdėtai stebima mergaitė neturi su kuo pasikalbėti apie paaugliškas paslaptis. Apie tai nekalba net su draugėmis. Jos paprasčiausiai bijo. Suaugusios jos bijos daug ko: paskambinti mylimajam, kreiptis pagalbos, rekomenduoti save darbdaviui. Joms tai atrodys “pernelyg įžūlu”. Beveik visada tokios moterys, bandydamos pateisinti savo “gyvenimo baimę”, bėgant metams susikuria ištisą filosofiją: pasaulis priklauso “akiplėšoms”, “karjeristams”, “egoistams”, o jos yra “kuklios”, “sąžiningos”, “geros”. Iš tiesų per psichoanalizės seansą pasirodo, kad “kuklumas” ir “gerumas” čia niekuo dėti. Moteris tiesiog turėjo griežtus tėvus. Jie slopino jos valią ankstyvoje vaikystėje, ir ji, nesuformavusi ryškaus savojo “aš”, dabar patiria “nesuprantamą” baimę, kai gyvenimas reikalauja spręsti pačiai.
VYRESNIEJI, NEPAŽEISKITE PRIVAČIOS ERDVĖSJaunam žmogui labai nelengva, kai jis neturi savo kampo, kai nuolat pažeidžiama jų privati erdvė. Nuosavybės jausmas būdingas visiems gyviems sutvėrimams. Jo iš žmogaus sąmonės ir pasąmonės neįstengė ištrinti nei evoliucija, nei civilizacija. Absoliučiai visiems reikalinga vieta, kur galėtume atsipalaiduoti, kur jaustumeisi saugus, stiprus. Tad įsiveržimas į šią privačią teritoriją atrodo kaip agresija ir žmogaus teisių apribojimas. Tam, kad jaunas žmogus turėtų savo kampą, nebūtina (o dažnai net ir neįmanoma) jai skirti atskirą kambarį. Tačiau privačią erdvę būtina gerbti. Ypač, kai mergaitė persirenginėje, maudosi, tyrinėja save prieš veidrodį, bando kosmetiką ar vonioje bando pasimatuoti mamos drabužius, kuria šukuoseną. Tai tik įvaizdžio paieška. Taip įgyjama pasitikėjimo savimi, svajojama. Dažnai tokiu atveju nenorima, kad kas nors trukdytų, o pašaipos ir priekaištai mergaitės sąmonėje užfiksuoja signalą: tai, ką ji daro, yra negražu, bloga. Gali atsirasti netgi kompleksų, susijusių su išvaizda, kūnu.
LAIMINGA, MYLINTI IR MYLIMA MERGINA
Jaunam žmogui labai svarbi meilė. Kai esi įsimylėjęs, tarsi skraidai ant sparnų, kai meilėje nesiseka, viskas aplink nusidažo juodomis spalvomis… Bet kaipgi rasti laimę? Aš manau, jog tai įmanoma. Štai ką patarčiau bendraamžei draugei. 1. Būk atvira. Prie kiekvieno sutikto žmogaus artinkis su šypsena. Savo veido išraiška rodyk susidomėjimą tuo, ką sako kiti žmonės. Leisk spinduliuoti tavo natūraliam entuziazmui. Žiūrėk žmonėms į akis ir parodyk jiems, kad džiaugiesi juos matydama.2. Būk sąžininga. Niekas nemėgsta apsimetėlių. Vaikinai iš karto pastebi nenuoširdžias pagyras ir apsimestinį susidomėjimą. Tiesiog buvimas pačia savimi yra tavo geriausias koziris flirtuojant. Jei būsite atvira kitiems, jie iš karto tai pajus.
3. Būk spontaniška. Per daug negalvok, ką norėtum pasakyti – tiesiog klausyk, ką sako kitas asmuo ir leiskite sau atsakyti natūraliai. Nesijaudink dėl to, kas gali nutikti toliau – gyvenk šia akimirka! Juk daugiau gali nebepasitaikyti proga pakalbėti su tuo asmeniu! Nedelsk!
4. Šypsokis. To niekada nebus per daug! Su šypsena atrodai draugiška, pasitikinti savimi ir prieinama. Žmonės nusišypso tiems, kurie šypsosi jiems. Taigi šypsokis! Tai užkrečiama!
5. Užmegzk akių kontaktą. Kalbėdama su vaikinu, palaikyk tinkamą akių kontaktą. Nebūtina spoksoti į jį! Bet taip pat nesižvalgyk po kambarį, nes jis pamanys, kad ieškai ko nors įdomesnio laiko praleidimui. Savo žvilgsniu duok jam suprasti, kad būtent su juo nori bendrauti labiausiai.
6. Klausyk. Turi dvi ausis ir vieną burną, todėl klausyti turėtum dvigubai daugiau, nei kalbėti! Klausymasis yra tikras menas, o visi geriausi pašnekovai turi puikius klausymosi įgūdžius. Tavo flirto partneris bus sužavėtas, jei išsiugdysite šį paprastą įgūdį. Visiems patinka, kai jų kas nors klausosi.
7. Klausinėk. Parodyk, kad domiesi tuo, ką pasakoja vaikinas, paklausdama įvairių smulkmenų. Jei jis pasakoja, kad žaidžia beisbolą, paklausk, kokioje pozicijoje. Jei pamini neseniai matytą filmą, paprašyk papasakoti daugiau. Klausinėjimas įrodo, kad jo klausaisi, ir siunčia pranešimą, kad juo domiesi. Vaikinus tai labai pamalonina (argi nepamalonintų tavęs?).
8. Nekaltai prisiliesk. Kalbėdama su vaikinu, švelniai paliesk jo ranką, kai pasakai ką nors svarbaus ar juokiesi iš jo pasakyto pokšto. Neperlenk lazdos, pakanka tik kelių prisilietimų, kad perduotum pranešimą, jog jis tau patinka. Jei tarp jūsų vyksta cheminė reakcija, jis tai greitai supras iš tavo pirštų prisilietimo.
9. Nesiginčyk. Žaismingas paprieštaravimas yra puiku – tai atskleidžia tavo humoro jausmą ir gali padėti užmegzti ryšį su vaikinu. Bet nesistenk išsišokti atkakliai besilaikydama savo nuomonės, nes tave prisimins kaip merginą, su kuria neverta eiti į pasimatymus.
10. Būk pasitikinti savimi. Žmones traukia prie tokių žmonių, kurie pasitiki savimi. Pasitikėjimas spinduliuoja kaip saulė – kiti gali pajusti, ar tu jį turi.
INTYMUSIS JAUNO ŽMOGAUS PASAULIS
Būdami devintoje klasėje 34 procentai paauglių jau yra turėję lytinius santykius. Iki dvyliktos klasės šis skaičius išauga iki 60 procentų. Tačiau mokslininkai išsiaiškino, kad pusės seksualiai aktyvių paauglių tėvai apie tai nežino. “Galbūt taip yra todėl, kad jie nenori žinoti,” teigia dr. Robert Blum iš Minesotos universiteto Paauglių sveikatos ir vystymosi centro. Žinių praraja vystosi abiem kryptimis. Didžioji dalis motinų griežtai prieštarauja tam, kad jų paauglės turėtų lytinius santykius, tačiau didžioji dalis paauglių to nežino. Paskelbtas tyrimas buvo atliekant imant interviu iš motinų ir jų 14-15 metų amžiaus vaikų. Jis tęsia panašų tyrimą, paskelbtą dar 2000 m., kurio metu buvo apklausti 8-11 klasių moksleiviai ir jų motinos. Buvo pastebėta, kad kai šeima kartu pietauja, kai tėvai žino, kur jų vaikai yra ir kai žino savo vaikų draugus, yra mažiau tikėtina, kad paauglys turės lytinius santykius.
KAI TĖVELIAI BUVO MŪSŲ AMŽIAUSŽodis “pankas” ir šiandien yra vienas laisviausiai interpretuojamų socialinių ir muzikinių terminų. Pirmieji pankai atsirado1982m., ši banga tęsėsi iki 1986-ųjų. Šis judėjimas pakerėjo tuometinius paauglius. Pradinis požymis, išskiriantis punk fenomeną 1982 Vilniaus gatvėse – išskusti smilkiniai (dabar, atrodytų, toks nekaltas) – turėjo savyje vos ne branduolinį užtaisą, tapo “sakraliniu” punk pionierių ženklu. Tai, kad mes gyvenome unikalios tvarkos šalyje, apsprendė ir visiškai nelauktą Lietuvos pankų idėjų koloritą. Punk – be abejonės tai buvo idėjos, nors išvaizda čia dažnai atsiduria pirmoje vietoje, yra tiesiog nepakeičiama visuotinės išraiškos priemonė. Jeigu dabartinėje mūsų aplinkoje išorė jau nesukelia ypatingos reakcijos, tada vaizdas išreiškė daugiau negu žodis (gal ir todėl, kad žodžių negalėjo būti daug). Panko išvaizda neapsiribojo tik lengvai “patobulinta” šukuosena. Sugrįžo siaurėjančios (dažnai iki kraštutinumo) kelnės, buvo drąsiai nupjaunamos marškinių apykaklės, kaip niekad įsigalėjo platūs, ilgi megztiniai, o žiemą klešnių galai buvo susikišami tiesiog į vilnones kojines. Nesunku įsivaizduoti, kad “naujoji eilutė”, kaip ir išskusti smilkiniai, tarybiniams ideologams iškart asocijavosi su nacionalfašizmu ar buržuazine Lietuva. Taip patys ideologijos gynėjai ir padėjo Lietuvos punk’ams tapti savotiška nacionaline-politine jėga. Bet kokioje šalyje apsirengimo manieros yra tiesiogiai susijusios su visuomenine bei ekonomine tvarka (dabar mes jau daug išmanome apie tai!). Todėl panko “uniforma” jokiu būdu nebuvo tik “mados” sugrįžimas į 6-ąjį dešimtmetį. Jaunatviškas sąjūdis reiškėsi ir visiškai naujais, netikėtais aspektais. Vyresnieji moksleiviai tiesiog ekstazės apimti išpirko “grafkes” (žiogelius), panelės įsivėrė į ausis pigius auskarus. Buvo atsisakyta prabangių krepšių – juos pakeitė pro-tautiški drobiniai arba brezentiniai sovietų armijos dujokaukių maišeliai. Naujieji punk’ai pasijuto kaip niekad panašūs vieni į kitus. Jie pirko pilkas kelnes geltonomis juostelėmis po 7 rublius ir iki tol tik pensininkų nešiotus sandalus už tokią pat kainą. Sąmoningai skurdi išorė atskleidė ir kiek netikėtą idealizmą. Visi vienu metu intuityviai suvokė, kad dabar tiesiog privalo mesti iššūkį tezėms “gerai gyventi”, “gauti”, “imti geriausią/ brangiausią”. Atsirado šūkiai – “patį pigiausią”, “be eilės”, “tai, kas mėtosi”. Skurdu prieš pinigus. Tokiu būdu pakirsti jų primestą gyvenimo tvarką. Šie devizai slypėjo viduje, vos apčiuopiami, bet visi žinojo, kaip reikia elgtis. Jei esi apsukrus, dvelki prabanga, jei tėvai tave kur nors “įkišo”, jei “rezgi karjerą” – tu praradai save, parsidavei, negali būti punk’u (ir kaip mažai reikėjo, kad pasipriešinti, kad atsikirsti).
Lietuviškos punk revoliucijos niekas sąmoningai neorganizavo, naujosios gyvenimo taisyklės tarytum nukrito iš dangaus, ir jaunieji punk’ai stojo į karą su visu aplinkiniu pasauliu. Senoji karta baimingai sutiko savo atžalų permainas, kaltindami juos dykinėjimu ir nihilizmu, mokslo nuvertinimu ar nenoru žvelgti “į šviesią ateitį”. Retas kuris “senųjų” nostalgiškai išvydo “naujuosiuose” vaikuose savo paties atvaizdus iš “smetoninės” Lietuvos fotografijų. Na, čia – amžinoji tėvų-vaikų problema. Kur kas sunkiau buvo mokykloje… Pradžioje siuto tik pavieniai aktyvistai, bet vėliau “antruose namuose” pradėjo vis dažniau lankytis “dėdės”. Tuo tarpu Vilniuje “atsidarė” pankų, šios benamių kartos, centrai. Pagal tradiciją, ankstyviausiu laikomi “Stikliai” (tada tai buvo paprasta kavinė-baras), vėliau “bačka” (kavinė “Liepsnelė”, dabar jau turbūt prarasta amžiams), toliau, arba Pilies gatve žemiau, – “Vaiva” su “Ledaine”, legendinės užeigos, “Rotonda” Gedimino kalno papėdėje, bei “Vilniaus akmenys” (akmeninė tvorelė prie Arkikatedros, kur mėgo sėdėti punk’ai) – bene dažniausiai KGB fiksuotas punk’ų centras. Taip jau susiklostė, kad Vilniaus punk buvo grynai lietuviškas reiškinys, todėl vietinis rusų bei lenkų jaunimas pasitiko jį ypač agresyviai nusiteikęs (žinoma buvo ir netikėtai mielų išimčių). “Stovyklos” susiformavo tiesiog per vieną dieną. Punk’ų priešininkai įgavo pravardę “montanos” (pagal tuo metu paplitusias firmos “Montana” palaidines su gigantiškais ereliais ant krūtinės, punk’as būtų galėjęs taip apsirengti tik košmariškam sapne). Punk’ų ir “montanų” muštynės garsėjo savo žiaurumu, bent taip pasakoja senosios legendos. Viešai apie “mūšius”, žinoma, niekas nemanė pranešinėti, o milicija, buvo palanki “montanoms”. Ryškus nacionalinis pasidalijimas buvo toks savaime suprantamas, lyg tam būtų ruoštasi dešimtmečiais. Lietuvos punkai, bent jau ankstyvajame laikotarpyje, stebino savo solidarumu, ir jų gretos augo… Nežinia, ar istoriškai tiktų klausti, kas labiau juos vienijo – naujo gyvenimo būdo projektas, ar nujaučiamos tautinio nepaklusnumo idėjos? Bet būtent tada pasirodė miniatiūrinės trispalvės, dažnai prikabintos prie baltų sportinių batelių, buvo stengiamasi priešpastatyti lietuvių kalbą “visuotinei” rusiškajai, tarpusavyje buvo bandoma atsisakyti net rusiškų keismažodžių (!). Buvo ir punk’ų himnas, tik neaišku, ar egzistavo originalus jo tekstas, nes dažniausiai juo būdavo Vinco Kudirkos “Tautiškoji giesmė”. Toliau viso to KGB nebegalėjo pakęsti ir išsiuntinėjo slaptus nurodymus mokykloms, o pirmiausia, kaip visada, įpareigojo “komjaunimo organus”. Pagaliau atsiliepė ir periodinė spauda, supratusi, kad punk informacijos srauto sulaikyti jau neįmanoma. Niūriuose straipsniuose ir pseudo diskusijose autoriai “pristatė” punk kaip tik buržuazinėje visuomenėje įmanoma reiškinį. Tas nelemtas punk, reik manyt, vienodai pavojingas abiem formacijoms? Turbūt nebuvo Vilniuje mokyklos, kurios nebūtų sukrėtęs KGB grupės antplūdis. Moralės sargai iš anksto būdavo kruopščiai supažindami su punk atributika ir požymiais. KGB, padedant daugumai mokytojų, ieškojo punk lyderių, bet tai sunkiai sekėsi. Kai kurie pareigūnai laikė pankų judėjimą stichišku, sakydami “pankas panką iš tolo jaučia”, vadų lyg ir nėra. Be “pagrindinių krypčių”, buvo ir flirtas su fašistiniais motyvais, kas šauniai paerzindavo to meto ideologus. Iš čia ir linksmas punk laikų posakis: “Tu – mano geriausias draugas po Adolfo“. Nepaisant šių aštrių ypatybių, puikios satyros, ankstyvajam pankų judėjimui buvo gyvybiškai svarbus ir romantiškas idelizmas. Dabar jau sunku patikėti, kad neotautiškai apsirengusios panelės kavinėse skaitydavo eilėraščius, ir tai taip pat vadinosi punk. Poetu Nr.1 tose gretose buvo Juozas Erlickas, kurį tuomet tik “spec. fondas” išgelbėjo nuo komercinės sekmės. Gaila, kad tik vienintelė KGB tvarkingai ir detaliai tada fiksavo L.punk judėjimą. Po galais, kur dabar galėtų būti tie dokumentai? Platus ir kraštutinis savo išraiška pasipriešinimas tų dienų gyvenimo būdui įkvėpė paaugliams iš tiesų naują fenomeną: laisvė – atsižadėjime. Nors tada nesigirdėjo daug viešų deklaracijų, tvirtos to nuostatos buvo užkoduotos punk’ų veiksmuose ir tik jiems vieniems atpažįstamuose simboliuose. Aplinkinis pasaulis brutalus, visas – be jokių išlygų, ir negalima su juo turėti nieko bendro. Darbas – parsidavimas, institucija – išdavystė, suaugusieji – priešai, net ir tėvai yra tos pačios priverstinės tvarkos įrankis. Belieka tik šaipytis iš esamos diktatūros, drąsiai laužyti jos taisykles. Viena gražiausių L.punk savybių, atėjusi vos ne iš ankstyvosios krikščionybės laikų – visiškas daiktų paniekinimas. Tik gaila, tai truko labai neilgai. Punk mąstysenoje vyravo ne vien idealistinės nuotaikos, bet ir seksualinės revoliucijos užuomazgos bei “debesis alkoholio” – ir viena ir kita vienodai trikdė ortodoksinę visuomenę. 1986 metais pirminės punk srovės išnyko. Atsirado breikas (break dance), įsigalėjo riedlentės (skateboard), apskritai išsiplėtė džiaugsmų ir malonumų sritis. Palengva susiformavo naujas modernaus jaunuolio tipas.DRAUGAI IR PRIEŠAI Jaunam žmogui labai svarbu turėti tikrų draugų. O kaipgi atskirti, ar draugas tikras? Giminingos sielos egzistuoja. Tačiau visiems patikti negalime, aišku, jei turite savo nuomonę ir nesate bevalis. Prisipažinkim – dažnai bijome parodyti savo charakterį ir būname pernelyg meilūs nors patys to ir nenorime. Iš tiesų, mandagumas ir malonus elgesys išoriškai padeda apeiti aštrius kampus, tačiau neverta taktiškumo painioti su meilikavimu ir veidmainyste. Sakoma, kad taip lengviau bendrauti su žmonėmis. Tai netiesa: jei esame priversti taip bendrauti, kažkur širdies kampelyje kaupiasi neapykanta, kuri vieną gražią dieną arba išsiveržia, arba nuodija mūsų vidų. Taigi “draugui” kartais geriau išsakyti viską, ką galvojate – tegul paskui neapkenčia jūsų, kad taip nori Išlošite laiko, sutaupysite jėgų ir dar priedo užsitarnausite pagarbą. O svarbiausia – išmoksite branginti tikruosius draugus.
Sakoma, kad “tyli kiaulė gilią šaknį knisa”. Iš tiesų pasisaugokite pernelyg minkštų, nuolaidžių, su viskuo sutinkančių žmonių. Jų netikėtai išsiveržęs agresyvumas pasireiškia tuo stipriau, kuo mažiau jie reiškia nepasitenkinimą iškart. Norėjimas patikti visiems – tai tik garbėtroška ir silpnumas vienu metu. Kaip dažnai mes elgiamės kaip amerikiečiai: visiems šypsomės lyg mus fotografuotų reklaminei nuotraukai ir taip tikimės neįsigyti priešų ir išvengti problemų. Bet ir čia žiauriai klystame. Antipatijos, skirtingi interesai, charakterių nesutapimai niekur nedingsta. Toks jau yra pasaulis, kad draugai būna įvairūs – vieni jus myli, kiti abejingi, o treti – neapkenčia. Net jei kol kas nematote “draugų” savo aplinkoje ( arba, paprasčiausiai nenorite matyti), jie vis dėlto yra. Išmokite juos atpažinti. Štai 5 “draugų” tipai:Meilikautojai. Tai tie, kurie nuolat suokia, kokia jūs nepakartojama, nuostabi, graži, protinga – stačiai stebuklinga Jie niekada nesiginčija, visada pritaria jūsų sprendimui, kad ir koks kvailas jis bebūtų. Nesidžiaukite, toks “draugas” tikrai negalvoja taip, kaip kalba. O galbūt su kitais iš jūsų netgi tyčiojasi.
Skolininkai. Tokiam “draugui” ištiesėte pagalbos ranką, kai jam buvo sunku, kai jie sėdėjo be cento kišenėje ar pergyveno kokią nors dvasinę krizę. Tačiau jis ant jūsų griežia dantį. Taip būna gana dažnai – 9 atvejais iš 10. Kodėl? Ogi todėl, kad jam tuščia savimeilė neleidžia prisipažinti, kad iš tiesų kažkada buvo nelaimingas, pakliuvęs į bėdą. Kaip tik jūs jį tokį prisimenate…
Draugai – priešai. Tai arba objektyvieji jūsų priešai, arba tie, kurie nekenčia slapta. Šiems dviems tipams būdingas vienas bruožas – jie apie savo neapykantą nekalba garsiai ir nenori, kad kalbėtų kiti. Jums taip pat nesinori pradėti “karo” veiksmų. Neapsirikite. Jie kuo puikiausiai sugebės pakenkti jums slapčia. Jei nenaudėlį nustversite “nusikaltimo vietoje”, jis pasakys, kad “taip išėjo netyčia”. Juk jie – “draugai”, jie “nelinki blogo”. Tokiu atveju paprasčiausia ir efektyviausia būtų iškloti “draugui” visą tiesą į akis. Neprarasite nieko. Tiesiog slaptas priešas taps atviru. O nuo tokio kiaulysčių apsisaugoti daug paprasčiau.
Priešai – draugai. Tai gan aiškūs tipeliai – pradedant bendramoksliu, kuris jus kiekvienąkart “pasveikina” kokiu nors juokeliu jūsų adresu, baigiant jūsų kokia nors pažįstama ar kaimyne, kuri saldžiai nuodingu balseliu iškritikuoja jūsų manieras, rengimosi stilių ir t.t. Tokie priešai-draugai visiškai nepavojingi. Blogiausiu atveju gali tik suerzinti. Norite jų atsikratyti? Nagi, tarkite jiems “porą švelnių žodelių”. Rezultatas bus stulbinantis – vargu ar jie išdrįs daugiau lįsti į akis.
Įsižeidusieji. Galite įsigyti priešų ir nuolat sakydami”ne” kai taip galvojate, ir “taip”, kai tuo esate tikri. Taip, kad pasakytume tiesą, reikalinga drąsa, kurios, galbūt, jūs ir neturite. Jei esate įpratusi būti be galo maloni, paslaugi su visais ir visada, sakydama tiesą, priešų tikrai neįsigysite. Tokiu atveju aplinkiniai pasakys:”Nervai, brangioji”. Jei vis dėlto norite atsikratyti įkyruolių, sakykite “taip”, bet viską atidėliokite, pažadėkite susitikti būtent tada, kai žinot, kad kviečiantysis tuo metu užimtas. Anksčiau ar vėliau įkyruolis taps “įsižeidusiuoju” ir daugiau ramybės nedrums.
MITYBOS PROBLEMOSDauguma jaunų žmonių, ypač mergaičių, kenčia nuo mitybos sutrikimų. Tačiau jas galima įveikti, tai rodo Evos pavyzdys. Evos mitybos problemos prasidėjo tik jai gimus! Mat pasižyminti sveiku apetitu mergaitė tėvams kėlė tikrą džiaugsmą ir, aišku, nenumaldomą norą sočiai ją maitinti…Ji buvo vaikas šeimoje. Porą metų vyresnis brolis nuo gimimo buvo nevalgus, ir tėvai dėl to baisiai sielojosi. Todėl kai gimė Eva, visi sakė: „Va, mergaitė gerai valgo, tegul valgo!“ Ir kimšo… Niekas jos apetito neribojo – valgė ir valgė. Tiek to, toji kūdikystė – kas gi nemyli rubuilių vaikelių. Bet ir vėliau Eva liko apkūni (pati taip sako, nors kiti vaikai ją pravardžiavo tiesiog „stora“…). Mokykloje dar „cepelinu“ pravardžiavo. Pati savęs nelaikė negražia, stora ar bloga ir visiems taip manantiems duodavo atkirtį. Jei ne žodžiais, tai kumščiais! Mokykloje visiems rodė, kad yra savimi pasitikinti. Pasitikėjimas savimi labai padėjo nepalūžti! Na, bandė mergina sportuoti, juk mokykloje būdavo kūno kultūra, bet į ją galiausiai nustojo vaikščioti. Dėl to, kad iš Evos visi tyčiodavosi – berniukai iš kitos salės atlėkdavo pažiūrėti, kaip daro visokius pritūpimus ir pašokimus, kaip jos lašiniai dreba ir t.t. Mokytoja girdavo, bet tos bendraklasių patyčios…Kai eva buvo keturiolikos, ją operavo, labai rimtai sirgo plaučių uždegimu ir todėl merginai teko ilgai voliotis lovoje. O po to staigiai pašoko, ir išniro kairys klubas. Tada mama pasakė: „Tai turbūt nuo nejudėjimo! Gal pabėgiojam – tau reikia pasimankštinti.” Pradėjo lakstyti. Aišku, sekėsi tragiškai sunkiai… Bėgdavo nuo Tauro kalno iki Vingio parko ir atgal. Bet toks ten ir bėgiojimas buvo – pabėga, pasimuliuoja. Atgal jau vos bepareidavo. Nenuostabu, kai tampaisi su savimi papildomus 100 kg. Tada, sulaukusi penkiolikos, Eva pagaliau užsimanė lieknėti…Mergina norėjau lankyti sporto klubą arba nueiti pas gydytojus, kad parinktų dietą, pratimus. Ji pati suvokė, kad nėra tokia gražuolė, kaip save įsivaizdavo, ir man jai tapo tiesiog sunku. Pavyzdžiui, ateidavo į parduotuvę ir turėdavo pirkti tuos rūbus į kuriuos įlįsdavo, o ne tuos, kurių norėdavo. Matydavo, kad kitos merginos ir pilvus atsidengusios vaikšto, o kaip jai savo bambą atidengti? Buvo priversta nešioti sukneles – jokių kelnių tokio dydžio nebūdavo! Nebent į kokius maksi maksi džinsus galėdavo įlįsti. Didelių dydžių parduotuvėje mergaitei nieko nerasi – tik itin seno kirpimo rūbai, viskas apdribę…
Mokykloje per vakarėlius būdavo labai skaudu, kad kitas merginas vaikinai kabina, jos kaip pūkeliai. O Evos, net jei ir be patyčių, mergina niekas nelaikydavo – geriausiu atveju buvo tiesiog žmogus! Eva ligi šiol neturi jokio vaikino. Nors buvo įsimylėjusi net savo mokytoją! (Ech, toji paauglystė…) Tiesiog nė vieno rimto vaikino, o norėti… aišku, Eva nori – atsibodo jau vienatvė… Mergina tyliai prisipažįsta, kad joje kažkur giliai tūno tyli tyli meilė vienam klasiokui, bet jie nebendrauja, tad nieko ir nėra. Beje, tas vaikinas kartą tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo Evą nuo savižudybės! Eva pasakoja: “Tada laukėme vokiečių kalbos pamokos, mokytoja vėlavo, ir aš labai susipykau su vienu bendraklasiu. Žiauriai apsistumdėme, nubėgau į koridorių, atsistojau prie lango ir pradėjau verkti. O rankinėje kaip tik turėjau migdomųjų. Susibėriau jų pilną saują ir jau ruošiausi ryti. Staiga iš klasės išėjo tas mano mylimas „priešas“, pamatė mane, suėmė už pečių ir pasakė: „Neverk. Jie debilai…“ Tiksliai atsimenu, taip ir pasakė… O aš laikiau tas tabletes… Būdavo momentų, kai užplūsdavo mintys apie savižudybę, kartą ėmiau ir nusipirkau migdomųjų. Manau, saujos būtų užtekę…”Problemų buvo ir daugiau – Eva prisipažino, kad norėdama labiau patikti aplinkiniams net bulimija susirgo: “Kai suvokiau, kad esu mergina, noriu turėti vaikiną (buvau šešiolikos), prasidėjo tragiška bulimija! Žiauriai susigadinau skrandį, pusę metų nesirgau mėnesinėmis! Visą dieną valgai kas papuola, paskui du pirštai į burną ir… Iš pradžių vimdžiausi pati, kad kuo mažiau maisto į kūną patektų… Tuo metu iš nervų nuo stalo šluodavau viską! Ir mokslai nesisekė, ir dėl svorio kankinausi. Išeini į gatvę ir matai, kaip visi žvelgia su gailesčiu… O vėliau tik pavalgydavau ir jausdavausi šiukšlių į save prisikimšusi – tada jau vemdavau pati…”Kuo viskas baigėsi?: “Pirmą kartą nuėjau pas psichiatrą. Pasakė, kad man depresija, skyrė vaistų. Mano tėvai netiki tokiom ligom kaip depresija ir bulimija – sako, tai išsigalvojimas ir pasileidimas. Niekas ir vaistų nepirko. Tačiau viskas išsisprendė savaime. Atėjo vasara, išvažiavau į kaimą ir pasveikau”. Gerai, kad kai kada tokios ligos praeina pačios, bet negi tėvai tikrai taip nesuprato dukros problemų?: “ Tėvas tvirtino, kad jokia aerobika suliesėti nepadeda – reikia nevalgyti! Tačiau jis (gal dėl to, kad pergyvenęs visus tuos karus, badus) negali žiūrėti, kaip kažkoks kąsnis lekia į šiukšlių dėžę ar šuniui. Todėl sėdęs prie stalo privalai viską suvalgyti iki dugno! Koncepcija aiški, nors ir sunkiai suprantama – reikia nevalgyti, bet būtinai viską suvalgyti, o aerobika – nenaudingas išmislas!? Puiki filosofija bekonų augintojui, bet taikyti tai storai dukrai… Mano tėtis yra labai geras, puikus, galėčiau dėkoti Dievui, kad turiu tokį tėvą, bet… na, tokie nedideli niuansai, požiūrių skirtumas…”. Eva mokėsi Čiurlionio gimnazijoje pianino specialybės, bet taip ir netapo pianiste, nes labai jauttėsi tėvų spaudimas: “Mano tėvas praeity buvo labai įžymus operos solistas, mama – muzikantė, ir jie neįsivaizdavo vaikams kitokios karjeros. Brolį irgi įkišo į „čiurlionkę“. Jis, tiesa, baigė, bet dabar mokosi tarptautinėje verslo mokykloje ir tikrai nėra susijęs su muzika. O aš nebaigiau – tėvams tai buvo didelis smūgis, dar ir dabar negali man atleisti! Vėliau supratau, kad tėvai manyje matė tik tai, ką norėjo matyti, ir jeigu kažkas neatitikdavo – iš karto barnis!” Dėl svorio tėvai sakydavo: „Tu ir taip graži!“ Viskas normalu – svarbiausia yra vidus! (Bet kad to vidaus pro pilvą niekas nepastebės.) O ir nereikia! „Jeigu jau lemta – vyrą vis tiek susirasi…“ Tai mano tėvo žodžiai.Ir mokykloje per aptarimus buvo akcentuojamas Evos svoris: “Jei per silpnai sugrodavau, visi sakydavo: „Ką, tokia stora negali garso padaryti?“ O jei per stipriai: „Ką, negali svorio numesti?“ Ir galiausiai devintoje klasėje, po visų bulimijų, būtent dėl svorio susikirtau per egzaminą… Salėje buvo 30 laipsnių karščio, aišku, nervinausi, o dar tas svoris… Žodžiu, išėjau į sceną, atsisėdau ir supratau, kad nieko nieko neprisimenu… kažkaip minkau klavišus ir jaučiu – pradedu dusti! Vos ne vos pabaigiau pasirodymą, gavau silpną šešetą, o tai buvo labai labai blogai”. Keista, bet nuo to momento prasidėjo Evos lieknėjimas. Per vasarą mergina sugebėjo numesti bent 25 kg!: “Specialiai nesportavau. Tiesiog padedama labai rimtos dėstytojos pradėjau ruoštis pataisai! Ji mane suėmė į nagą ir išmokė dirbti prie fortepijono! Kiekvieną dieną ateidavau pas ją ir po dešimt kartų pagrodavau visą savo programą! Rudenį nuėjau pas gydytoją, toji mane pasvėrė ir nepatikėjo savo akimis. Sako: „Tu numetei 25 kilogramus!“. O aš per tą vasarą buvau tokia užsiėmusi, kad nė pati to nepastebėjau. O gydytoja patyrė šoką! Sakė – taip negali būti!..”Kaip ten bebūtų, Evai dar liko 130 kg, ir šį abejotiną turtą nešiojosi su savimi iki pat praeitų metų, kol per kažkokį stebuklą pagaliau atsidūrė sporto klube: “Labai daug įtakos turėjo mokyklos pakeitimas. Baigusi vienuolika klasių užsidirbau keletą pataisų, apsisprendžiau ir išėjau mokytis į konservatoriją. Tėvas už rankos pasiėmęs tempė pas direktorių, „padarysiu viską, kad būtų gerai“! Jis už mane kalbėjo, o aš sėdėjau, sėdėjau ir sakau: „Duokite man blanką – parašysiu pareiškimą, kad išeinu!“ Tėvams buvo tikra katastrofa! Barniai kiekvieną dieną: „Išėjai iš „čiurlionkės“ – esi niekas!“ ir t.t. Nuėjau mokytis į konservatoriją ir pajutau, kad čia viską galiu pradėti iš pradžių! (Ir tuoj pat pradėjai plonėti?) Ne! Juk prasimokiau tik metus. Užtat galėjau būti tokia, kokia esu. „Čiurlionkėje“ mane visi matė storą, labai nepagrįstai pasitikinčią savimi ir labai naivią! O čia viskas buvo kitaip”.Galiausiai Eva atsisakė mokytis pianino specialybės ir konservatorijoje tiesiog baigė vidurinę. Sako supratusi, jog geros pianistės iš jos nebus. Tiesa, tai paaiškinti tėvams sekėsi kur kas sunkiau. Prasidėjo aktyvus vakarinis gyvenimas ir…pavyko numesti dar 44 kg!: “Galima sakyti, tuos kilogramus numečiau per pusmetį, nuo lapkričio mėnesio! Spjoviau į viską, pasiskolinau 1000 litų ir už juos nuėjau į brangų aerobikos klubą! O ten jau normaliai pasportavau. Lankiau klubą kiekvieną dieną, pradėjau kiek riboti maistą. Nors, tiesa, tėvai elgėsi taip pat: „Suvalgyk viską iki dugno!“ Be to, pradėjau valgyti daug liesos varškės, prieš miegą gerdavau kefyrą, o jis labai padeda.”Kaip keistai beskambėtų, antrasis Evos nurodomas sveikatos šaltinis buvo… šokiai klubuose!: “Diskotekose pilna vaikinų, ir dabar aš, galima sakyti, gyvenu! Į mane kreipia dėmesį tie, kurie anksčiau nė nepastebėdavo. Užtat su tėvais dar blogiau sutariu. Kai išaiškėjo mano skolos, jie niekaip nepatikėjo, kad tai dėl aerobikos”. Dabar Eva dainuoja džiazą, ruošiasi kurti kažką artimesnio dabartinei šokių muzikai ir storėti nebesirengia. Labiausiai už pasikeitimus ji jaučiasi dėkinga sau, didžiausiu trukdžiu pasiekti tai anksčiau laiko sunkius santykius su tėvais, o didžiausia paspirtimi – pasiskolintus 1000 litų! Gal kiek ir perdeda pasakodama apie savo bėdas ir nuopelnus, tačiau pamėginkite jūs numesti bent 50 kg… Tikrai laikytumėte save didvyriais, o savo istoriją – didžiule sėkme…JAUNUOLIŲ TYKANTYS PAVOJAI Jaunuolių tyko daug pavojų: depresija, savęs nuvertinimas, negeros kompanijos, pavojinga meilė… Tačiau pats didžiausias pavojus – narkomanija. Nuo jos pasveikti tikimybė labai labai maža…Jolita šiandien balansuoja tarp gyvenimo ir mirties – be kasdieninės dozės jai būtų sunku išgyventi. Niekur nedirba, nesimoko, nors jai jau beveik 20 metų. Lygtinai nuteista, o į policijos akiratį pakliūna dažnai – maždaug kartą per mėnesį. Kad gautų pinigų “kaifui”, priversta vagiliauti. Invalidumo pensija iškart pervedama baudoms policijai mokėti. Kodėl ji taip įklimpo? Kaip sako pati mergina, ji jau seniai įsivėlė į rizikingą žaidimą. Mano vaikystė nebuvo rožėmis klota. Mama mane paliko, kai buvau visai mažytė. Neatsimenu, kiek man tada buvo metų – treji, ketveri… Prisimenu tik tiek, kad ji mane nuvedė pas nepažįstamus žmones ir pasakė: “tuoj grįšiu”. Tačiau laikas prailgo, o ji negrįžo. Tie žmonės man nedavė valgyti, į mane visai dėmesio nekreipė. Nutariau pati pareiti namo pas mamą. Vos ne vos atsekiau, kur tie mūsų namai. Tačiau ten manęs niekas nelaukė. Mane verkiančią ir alkaną priglaudė kaimynai – pamaitino, nuprausė. Tris paras laukėm grįžtančios namo mamos. Kai ji grįžo, labai nustebo mane pamačiusi ir visai neapsidžiaugė. Jai taurelė buvo svarbiau už mane. Mamą mačiau prieš keletą metų. Sužinojau kur gyvena ir nuėjau aplankyti. Tik jai tas nerūpėjo, iškart po “labas” pradėjo prašyti pinigų… Daugiau ten nėjau. Po šio įvykio mane auginti pasiėmė tėvas ir jo mama – mano močiutė. Su jais kartu gyvenu iki šiol. Juos abu labai myliu, nes kaip galėjo, taip manimi rūpinosi, stengdavosi, kad nieko man netrūktų. Tėtis trumpam vis atsisėsdavo į kalėjimą už smulkias vagystes, taip pat mėgo išgerti, tačiau niekada manęs neskriaudė, priešingai – didžiuodavosi manimi. Močiutė mus abu su tėčiu išlaikydavo iš savo varganos pensijos, tačiau alkani niekada nebūdavom. Netgi pasipuošti turėdavau kuo. Maždaug penkiolikos-šešiolikos įsitraukiau į pavojingą žaidimą, visai nesusimąstydama apie pasekmes. Pradėjau išgėrinėt, susidėjau su įtartina kompanija, kurioje buvo narkomanų. Kai sykį jie iš manęs iškaulijo tėvo dovanotą auksinį žiedą, namie gavau pylos. Tada buvau girta, todėl greit nubėgau į vonią ir įsipjoviau venas. Norėjau numirti, nes buvo pikta, kad tėvas ir močiutė užsipuola mane, vienintelę dukrą ir anūkę, dėl kažkokio žiedo. Pasipylė kraujas. Visai neišsigandau, tik apsivyniojau ranką rankšluoščiu ir nuėjau į lovą. Nežinau, ar buvau nualpusi ar tik užmigusi, bet atsipeikėjau. Jaučiau, kad nevaldau rankos – ji kabojo kaip skuduras. Su močiute greit nulėkėm pas gydytoją, ir ranką išgelbėti pavyko. Tik dar ir dabar, darydama staigesnį judesį, jaučiu lyg elektra krėstų – buvo pažeisti nervai. Tėvas tada siuto, mane visaip kvailino, rėkė: “Kvaile tu, kvaile! Kas taip venas pjaunasi? Per riešą pjauti pavojinga, gali rankos netekti! Reikia pjauti aukščiau – ne taip rizikinga. Mes kalėjime taip darydavom, aš žinau, paklausyk seno tėvo patarimo!”Man buvo keista, kad tėvas dukrai gali duoti tokius patarimus. Bet jo pamoką išmokau tobulai. Prisigėrusi dažnai pjaustydavausi venas. Dabar galiu suskaičiuoti net 16 randų ant savo rankų. Taip elgdavausi tikrai ne todėl, kad norėčiau numirt. Tiesiog norėjau aštrių pojūčių, žaidžiau žaidimą, nes mėgdavau rizikuoti, gauti adrenalino dozę. Man patikdavo matyti, kaip draugai iškviečia greitąją, kaip kaukia sirenos, kaip mane veža… Net į psichiatrinę ligoninę buvo nuvežę. Cha, smagumėlis!Dėl tokių “cirkų” labai pykdavausi ir su tėvu, ir su močiute. Kai močiutė barasi, dar gali klausyti, bet kai ji pradeda virkauti, graudenti, kai visur mato tik problemas ir nuolat vaikšto rūškanu veidu – nors į žemę lįsk. Močiutę myliu, todėl man labai skaudu ją tokią matyti. Tie pavirkavimai ir pagraudenimai mane “į kapus varydavo”.
Atsimenu, sykį “nuknisau” iš jos 4000Lt. Na ir smagiai tada paošėm! Tačiau namie – vėl pragaras. Iškart suprato, kur pinigėliai dingo, nes kurį laiką neparėjau namo net nakvoti. Tėvas mane puolė, o močiutė užstojo, pasakė: “Tie pinigai buvo skirti tau ateičiai, kai manęs nebus, kad badu nemirtum. O dabar jų jau nėra, nes pasiėmei anksčiau, tad žinokis”. Geriau jau būtų rėkus, barusis, tai lengviau ištvert… Kartą su draugais beprotiškai lėkėm mašina ir rėžėmės į stulpą. Sėdėjau priekinėj sėdynėj, tad nukentėjau labiausiai – keli kaulų lūžiai, visi priekiniai dantys išbyrėjo. Po to reikėjo dirbtinius dėti. Visi žinom, kiek kainuoja stomatologo paslaugos. Vėl močiutė mane išgelbėjo, davė pinigų dantims. Bet ir vėl ji graudeno, kad tai jau paskutinės santaupos iš banko, skirtos mano ateičiai. Vis sakydavo, kad mane Dievas baudžia už visas iškrėstas šunybes. Su tėvu nesibardavom tik tada, kai jam pataikaudavau, alaus ar degtinės pastatydavau. Tada būdavo geras. O šiaip dėl pastovių barnių nenorėdavau būti namie. Dėl to su draugais vagiliaudavom, gerdavom, siausdavom. Toks gyvenimas man patiko. Sykį girta grįžinėjau iš eilinio vakarėlio. Ėjau tamsia nuošalia gatvele. Sustojo keli jaunuoliai ir pasisiūlė pavežėti. Įsėdau ir pamačiau, kad visai ne ta kryptim važiuoja. Klausiu, kur važiuojam. Šie sako – į mišką. Man juokinga. Bet kai atvažiavom, juokai baigėsi. Nuplėšė drabužius ir bandė mane išprievartauti oraliniu būdu. Nepavyko. Tada bandė analiniu. Irgi kažkaip apsigyniau. Tuomet išprievartavo įprastu būdu. Visi mano rūbai buvo sudraskyti, ant kūno mėlynės, o svarbiausia – liko sieloj tokia bjaurastis, kad vėliau negalėdavau normaliai miegoti. Vos sumerkiu akis, tuoj iškyla tos privartavimo scenos. Net valgyti negalėjau, viskas aplink atrodė purvina ir šlykštu. Pasiguodžiau draugams. Jie man patarė nusiraminti – parūkyti heroino. Ir anksčiau siūlydavo, bet kažkaip manęs narkotikai nežavėjo, vis atsisakydavau. Šįkart sutikau, juolab, kad pinigų už narkotikus neprašė, davė dozę dykai. Iš tiesų nurimau. Jaučiau palaimingą atsipalaidavimą, dingo įtampa, nerimas. Tai nutikau daugiau nei prieš du metus. Tą dieną laikau lemtinga. Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Du mėnesius rūkiau heroiną, jaučiau ramybę ir abejingumą visoms problemoms. Viską priėmiau kaip žaidimą. Maniau, parūkysiu ir mesiu. Gal ir būčiau sugebėjusi mesti, tačiau to nenorėjau. Dozes reikėjo vis didinti ir didinti. Pinigų taip pat reikėjo vis daugiau ir daugiau. Norėjosi dar aštresnių pojūčių. Tuomet vienas draugas man pasiūlė susileisti “širkos” – aguonų nuoviro. Po to, kai pabandžiau, heroinas manęs nebetenkino. “Širka” – visai kas kita. Susileidi ir jauti, kaip iškart ateina “kaifas”. Kas nebandęs, to nesupras. Taip “kaifuoju” jau dvejus metus. Paros dozė kainuoja 160 litų. Į tą kainą įeina ir atsarginė dozė rytojaus rytui, ir taksi. Važiuoti į Kirtimų čigonų taborą (vadinamąsias “Taboriškes”) kitaip pavojinga. Pinigų gauname vagiliaudami: vagiame iš parduotuvių, plėšiame mašinas. Aš dažniausiai būnu tik priedanga. Pati bijau vogti, kad vėl neįkliūčiau, nes jau esu metams lygtinai nuteista. Bausmė baigsis tik rudenį. Tąkart nuėjome prie terminalų, kur stovi krovininės mašinos. Apsimetėme prostitutėmis. Vienas mūsų draugas vairuotojo paklausė, ar norėtų merginos. Šis sutiko ir davė 50 dolerių. Su pinigais jau ketinome bėgti, bet dar susigundžiau ištraukti to vyro piniginę. Mane sučiupo, o kiti pabėgo. Prasidėjo tardymai, teismas. Vos neišsiuntė į Panevėžio moterų kalėjimą. Bet pasakiau, kad gailiuosi, kad nenoriu eiti tėvo pėdomis ir sėdėti kalėjime, kad pasižadu mesti narkotikus. Tada pasigailėjo ir nuteisė tik lygtinai. Mesti badytis iš tiesų ketinau. Tris kartus detoksikavausi, gėriau metadoną. Bet vis neištverdavau. Kol nepakeisi aplinkos ir draugų, tol mesti, patikėkit manim, neįmanoma. Turėtų atsirasti koks nors žmogus, kuris mane palaikytų, tuomet ištverčiau. Kai geri metadoną, kaulų nelaužo, nieko neskauda, bet yra didžiulė psichologinė priklausomybė. Tuomet galvoje tik vienas – kaip gauti “kaifo”. Prieš nepilnus metus man vos neamputavo kojos. Leidausi į kirkšnį. Švirkštas turbūt buvo nešvarus, nes prasidėjo uždegimas, susidarė baisūs pūliniai ir galiausiai trūko kojos vena. Ligoninėje man leido morfijų, kad ištverčiau skausmą. Galiausiai pasirašiau, kad sutinku operacijai, kurios nesėkmės atveju man amputuotų koją. Bet operacija mano laimei pavyko, kojos nenupjovė. Tik ji liko plonesnė, nes atrofavosi raumenys. Vaikštau normaliai, tik nejaučiu vienos blauzdos pusės. Taigi dabar man pažeisti ne tik rankos, bet ir kojos nervai. Gulėjau ligoninėje mėnesį. Kankino baisi nemiga, nes be dozės beveik nemiegu, tik snūduriuoju. Anksčiau buvau gana apkūni, bet po ligoninės iš manęs liko vieni kaulai ir skūra. Vos išėjau iš ligoninės, tiesiu taikymu nudūmiau į “Taboriškes”. Dėl narkotikų vartojimo tekdavo turėti reikalų su policija. Uždėdavo baudas. Vieną kartą sėdėjau 12 parų. Sunkiausia buvo ištverti be dozės. Ligoninėje bent jau morfijų leisdavo. Žinau, kad ant kortos statau ne tik savo sveikatą, bet ir gyvybę. Ne vienas iš mūsiškių jau mirė perdozavęs. Ar nebijau, kad taip atsitiks ir man? Apie tai nemąstau, nes ne tai svarbiausia. Svarbiausia – “kaifas”.