Esė
Mažai tautai tik vienas kelias: auginti savyje žmogiškumą
Tokios tautos kaip Lietuva iš tiesų turi tik vieną kelią. Ji kovoti su didelėmis valstybėmis tikrai nepajėgs ir vien tik žmogiškumas gali išgelbėti valstybę. Nors dabar tokie karai kaip praeityje nevyksta, tačiau norint ką nors pasiekti tikrai neverta siekti to tikslo su ginklu rankoje, o ypač mažai valstybei. Man atrodo, mes jau nebeesame tokie„aborigenai“, kad viską spręstume tik jėga. Jei mes būtume paėmę ginklą į savo rankas ginant Lietuvos nepriklausomybę, iš mūsų tautos nedaug kas ir beišliktų, tačiau Lietuva to nepadarė ir galima sakyti, kad mes laimėjome savotišką karą prieš buvusią santvarką. Tarkim ir dabar Europos sąjungai nereikia tokios valstybės, kuri būtų didelė ir karinga, jai tik reikia, kad ji būtų ekonomiškai stipri ir išsivysčiusi. Aš manau, kad kuo mes labiau vystomės, tuo ginklas ir karai tolsta nuo mūsų, o mes artėjame prie žmogiškumo. Kiekvieną ginčą galima spręsti jėga arba tarpusavio supratimu. Turbūt mes daug mažiau patirtume nuostolių draugiškai susitarę. Kuo toliau, tuo labiau mes tobulėjame. Neseniai tauta diskutavo dėl mirties bausmės. Visa tai taip pat veda prie žmogiškumo. Visai netikslinga žudyti žmogų, kad ir kaip jis suklydo, jis turi gyventi tiek, kiek jam duota ir niekas iš jo šito atimti negali, aišku, apriboti jo laisvę reikia, bet ne šitaip stipriai. Labiau išsivysčiusiose valstybėse mirties bausmės jau seniai atsisakyta ir jie į mus turbūt žiūrėjo taip, kaip mes į rusus su čečėnais, kurie žudo vieni kitus be priežasties. Aš jau maniau, kad karas užmirštas dalykas, bet pasirodo, kad dar yra tokių valstybių, kurios negali be jo išsiversti ir susitarti taikiai. Tai kam tokios kančios?