Graikų ir romėnų dievų olimpas

TURINYS

Įvadas 3
Graikų dievų olimpas 4 — 35
Romėnų dievų olimpas 36 — 52
Mitai 53 — 54
Išvada 55
Naudota literatūra 56

ĮVADAS

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyvuosius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Reikėjo kad kas nors paaiškintų įprasmintų, įtvirtintų žmogaus egzistavimo prasmę. Gimimas, mirtis, pačio gyvenimo rūpesčiai įtakojo žmogaus norą veržtis į kažką, kas galėtų įkūnyti, įprasminti visa tai. Senovės religijos įtakojo šių dienų tikėjimą. Vienos iš seniausių religijos yra graikų bei romėnų. Šiuo referatu noriu pristatyti graikų ir romėnų dievų olimpą.

GRAIKŲ DIIEVŲ OLIMPAS

12 Olimpiečių (Olimpo dievai), graikų mitologijoje, buvo vyriausi Graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje.(Olimpas – aukščiausias kalnas Graikijoje, kurio aukštis 2917 m.).Viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami Olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu.
10 dievų – Dzeusas (vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas), Hera (vyriausia deivė), Poseidonas (jūrų dievas), Arėjas (karo dievas), Hermis (keliautojų, piemenų, oratorių, literatų, poetų, atletų globėjas, tarpininkas tarp žmonių ir dievų), Hefaistas (kalvių, amatininkų, meistrų, skulptorių globėjas, metalo, metalurgijos ir ugnies dievas), Afroditė (meilės ir grožio deeivė), Atėnė (išminties, strategijos ir karo deivė), Apolonas (nelaimių, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, poezijos, pranašyščių, šokių ir proto dievas) ir Artemidė (medžioklės, laukinių žvėrių, gyvybės, skaistybės deivė) nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę 4 – Hestija (židinio, švelnumo, šeimos deivė), Demetra (ž

žemdirbystės deivė), Dionyzas (vyno ir vyndirbystės dievas) ir Hadas (požeminio pasaulio, mirties dievas) nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dionyzo vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso (Dzeusas vadovavo pergalingam karui dėl valdžios prieš titanus) dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais; kiti Olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

Dzeusas — graikų mitologijoje vyriausias dievas, dievų ir žmonių tėvas, Olimpo dievų valdovas. Dzeusas yra seenas graikų dievas; jo vardas indoeuropietiškos kilmės ir reiškia „giedrą dangų“. Antikiniame pasaulyje vardo „Dzeusas“ etimologija buvo siejama su žodžiu „gyvenimas“, „tai per ką viskas egzistuoja“. Dzeusas yra Krono ir Rėjos sūnus, todėl jį dar vadina Kronidu arba Kronionu. Jis priklauso trečiai dievų kartai, nuvertusiai titanus. Dzeuso tėvas Kronas, nuogąstaudamas, kad vaikai gali atimti iš jo valdžią, surijo visus Rėjos pagimdytus vaikus. Bet Rėja apgavo vyrą, vietoj ką tik gimusio Dzeuso duodama jam praryti akmenį. Dzeusą ji slapta nusiuntė į Diktės ka

alną Kretoje. Pasak kito varianto, Rėja pagimdė Dzeusą Diktės kalno oloje ir atidavė jį auginti kuretams bei koribantams, kurie maitino Dzeusą ožkos Amaltėjos pienu. Būtent Kretoje išliko seniausi Dzeuso garbinimo fetišai — dviašmenis kirvis (labris), žudantis ir gyvybę teikiantis stebuklingas ginklas, griaunanti ir kurianti jėga. Šis dviašmenis kirvis tarp jaučio ragų pavaizduotas ir ant ritualuose naudotų daiktų. Jautis Kretoje buvo zoomorfinis Dzeuso pakaitalas, nes pasivertęs jaučiu Dzeusas pagrobė Europę. Pagrindine Dzeuso Labrio gyvenamąja vieta laikytas Labirintas. Fantastinė, iš dalies į žmogų panaši būtybė Minotauras — vienas iš Kretos Dzeuso pavidalų. Archajiškasis Dzeusas artimas Dzagrėjui, kuris vėliau buvo laikomas Dzeuso sūnumi.
Su Dzeusu olimpiečiu susijusioje mitų sistemoje Dzeuso buvimas Kretoje yra archajiškas rudimentas. Delfuose garbintas archajiškas fetišas omfalas („žemės bamba“) — akmuo, kurį Kronas buvo prarijęs vietoj Dzeuso , ar akmuo — naujagimio Dzeuso bamba. Dzeusas padėjo amfalą kaip paminklą Pitojoje prie Parnaso visų mirtingųjų nuostabai.
Suaugęs Dzeusas išlaisvino brolius ir seseris iš Krono pilvo, Metidės patarimu davęs Kronui kažkokio gėrimo, ir Kronas išvėmė Rėjos vaikus. Atsidėkodami jie atidavė Dzeusui perkūnus ir žaibus. Po to jis ėmė kovoti su Kronu ir kitais titanais dėl valdžios. Šioje dešimtmetį trukusioje kovoje Dzeusui padėjo šimtarankiai ir kiklopai, nukalę iš žaibų griaustinį. Nugalėtus titanus Dzeusas nutrenkė į Tartarą. Trys broliai — Dzeusas, Poseidonas ir Hadas pa
asidalijo valdžią. Dzeusas tapo dangaus valdovu, Poseidonas valdė jūras ir vandenynus, Hadas — mirusiųjų šalį. Seniausiais laikais Dzeusas pats valdė gyvuosius, teisė mirusiuosius. Todėl vienas iš jo epitetų — chtoniškasis („požeminis“). Dzeuso Chtoniją garbino Korinte. Vėliau Dzeusas įkūnijo tik šviesiąją gyvenimo pusę. Patriarchato laikotarpiu Dzeusas galutinai įsikūrė Olimpe ir įgijo epitetą „Olimpietis“. Savo valdžią jis įtvirtino sunkiai, prieš jį sukilo Gaja ir užsiundė jos pačios pagimdytą baisųjį Tifoną. Dzeusas nugalėjo šią pabaisą ugniniais žaibais. Anot vieno mito varianto, Dzeusas įmetė Tifoną į Tartarą, pasak kito, — užvertė ant jo Etną. Tačiau kova su chtoniškosiomis pabaisomis tęsėsi. Gaja iš iškastruoto Urano kraujo pagimdė gigantus. Apolodoro manymu, kova su gigantais vykusi prieš kovą su Tifonu, kuris buvęs dar baisesnis už gigantus.
Prieš Dzeuso ir kitų Olimpo dievų kovą su pabaisomis ir gigantais įvyksta dar viena dievų kartų kaita (visų pirma Kronas nuverčia Uraną, tada Dzeusas — Kroną). Orfikų teogonija seniausiais pasaulio valdymais prieš Kroną ir Rėją laiko Ofioną ir Eurinomę, manytina, gyvačių pavidalo būtybes, kurios nugalimos ir įmetamos į Okeaną (Okeano gelmėse Eurinomė išgelbsti nuo Olimpo numestą Hefaistą). Ir pačiam Dzeusui gresia. Kad valdžią atims sūnus. Dzeusas kovoja dėl valdžios net su artimiausiais giminaičiais, prieš jį sukyla Hera, Poseidonas, Atėnė Paladė, net Apolonas. Jam padeda Tetidė (Nerėjo duktė, nuverstosios va
aldovės Eurinomės sesuo). Ji pakviečia šimtarankius, kurie įbaugina sąmokslininkus. Dzeusas — naujasis Olimpo dievas — šaukiasi Žemės pagimdytų pabaisų pagalbos ir kovoja su tokiomis pat Žemės sukurtomis būtybėmis. Dzeusas olimpietis buvo laikomas dievų ir žmonių tėvu, tačiau jo valdžia nėra itin stipri. Dzeusas dažnai nežino likimo sprendimų ir išsiaiškina juos, sverdamas didvyrių likimus auksinėmis (gal dangaus ar saulės) svarstyklėmis. Būtent žemės Gajos ir dangaus Urano patariamas Dzeusas praryja savo pirmąją žmoną Metidę, idant ji nepagimdytų sūnaus, kuris bus stipresnis už tėvą. Gajos duktė Temidė atskleidžia Dzeuso paslaptį, kurią žino ir Prometėjas: tokį sūnų Dzeusui pagimdys Tetidė. Atsisakęs santuokos su Tetide ir išleidęs ją už didvyrio Pelėjo, Dzeuso motinos Žemės prašymu sukelia Trojos karą. Antroji jo žmona — teisingumo deivė Temidė. Jų dukterys horos reguliuoja dievų ir žmonių gyvenimo eigą, o likimo deivės moiros įgyvendina Dzeuso valią. Jo valdomas pasaulis pastebimai keičiasi, jo ir Eurinomės dukterys charitės atneša į jį džiaugsmą, linksmybes, grožį. Dzeuso žmona Demetra jau nebe žemė, gimdanti pabaisas. O žemdirbystės deivė. Net Hadas Dzeuso dukrą Persefonę pagrobia atsiklausęs jo leidimo. Atminties deivė Mnemosinė pagimdo Dzeusui devynias mūzas, vadinasi, Dzeusas tampa įkvėpimo, mokslų ir menų kūrėju. Leta pagimdo Dzeusui Apoloną ir Artemidę. Trečioji, bet pagal reikšmę pirmoji, Dzeuso žmona Hera — teisėtos santuokos ir santuokinių normų gynėja. Taip jis palaipsniui pakeičia pasaulį, sukurdamas dievus, kurie įdiegia įstatymus, tvarką, mokslus, menus ir moralės normas. Tačiau daugelyje mitų pastebimi ikiolimpinio Dzeuso bruožai. Jis veda mūzą Kaliopę, kuri pagimdo ekstaziškuosius koribantus, demoniškuosius Didžiosios Motinos Kibelės tarnus, Kretoje saugojusius mažąjį Dzeusą. Priešinimui nuslopinti ir bausmėms vykdyti Dzeusas vis dar naudoja savo ginklus — griaustinį ir žaibus. Homeras Dzeusą vadina „griaustinio dievu“, „aukštybėse dundančiu“, „debesų stumdytoju“, vėjų ir lietaus siuntėju. Anot Hesiodu , Dzeusas atsiunčia liūtis. Alkajo žodžiais tariant, Dzeusas „lyja“. Pausanijas pasakoja, kad Atėnuose buvo statula, kuri vaizduoja, kaip žemė Gaja prašo Dzeuso atsiųsti lietų. Atėniečiai maldaudavę Dzeuso nulyti kaip lietui ant laukų. Dodonėje garbintas ąžuolas, kurio šaknis skalauja upelis. Jį laikė Dodonės Dzeuso, Okeanidę Dionę — Dzeuso žmona.
Dzeusas Olimpietis — žmonių miestų saugotojas, nuskriaustųjų užtarėjas ir prašančiųjų rūpintojas. Kiti dievai klauso Dzeuso, jis duoda žmonėms įstatymus. Jis — gyvybės ir gyvenimo kūrėjas, jis rūpinasi šeima, todėl vadinamas šeimos užtarėju. Eschilo kūrinyje „Maldautojas“ pavaizduotas Dzeusas — galingas dievas, teisingas žmonių globėjas ir padėjėjas. Šios jo funkcijos atsispindi epitetuose „padėjėjas nelaimėje“, „gelbėtojas“, „miestų gelbėtojas“, „įkūrėjas“, „saugotojas“, „valstybės valdovas“. Dzeusas yra draugiškų santykių globėjas „tėviškasis“, „tėvas“. Jis rūpinasi, kad būtų laikomasi priesaikų, talkina kareiviams, jis ir pats yra strategas, karvedys, „karingasis“, „pergalės nešėjas“. Jis žinomas ir kaip tautos susirinkimo globėjas, „skeptro nešėjas“, „valdovas“, „valdovų valdovas“, „aukščiausia palaimintoji ir tobula valdžia“, „visų valdovas“, „heleniškasis“. Atėnuose buvo atskiras „visų helenų valdovo“ Dzeuso kultas.
Dzeusas Olimpietis yra daugelio didvyrių tėvas, kurie įgyvendina Dzeuso dievišką valią ir gerus sumanymus. Dzeuso sūnūs yra Heraklis, Persėjas, Dioskūrai, Sarpedonas, garsūs valdovai ir išminčiai Minojas, Radamantas ir Ajakas. Jis rūpinasi didvyriais, kurie naikina chtoniškąsias pabaisas, tačiau smerkia Arėjo kraujo troškimą ir karo stichiją. Mituose apie didvyrių gimimą pastebimi ir seni fetišizmo motyvai. Dzeusas ateina pas Danaję aukso lietumi, pas Semelę — griaustiniu ir žaibais, jis pagrobia Europę pasivertęs jaučiu, pas Ledą atvyksta kaip gulbė, pas Persefonę — kaip gyvatė. Archajiški zoomorfiniai motyvai įžvelgiami ir mituose, kur Dzeusas paverčia savo mylimąsias gyvūnais, kad apsaugotų jas nuo Heros pykčio. (Dzeusas paverčia Ijo karve, Kalisto — loke). Būdamas dievų ir žmonių tėvas, jis yra ir negailestingas teisėjas. Jo įsakymu prie olos prikalamas Prometėjas, kuris pavogė Hefaisto ugnį, kad padėtų žmonėms, Dzeuso pasmerktiems apgailėtinam likimui. Dzeusas daug kartų išnaikina žmonių giminę, norėdamas sukurti tobulesnes būtybes. Jis pasiunčia į žemę tvaną , po kurio išlieka tik Prometėjo sūnus Deukalionas ir jo žmona Pira, ir Trojos karas yra Dzeuso priemonė nubausti žmones už jų suktybes. Jis pražudo Atlantus, nes tie pamiršo garbinti dievus. Platonas tokį Dzeusą vadina įstatymų sargu.
Dzeusas prakeikia kai kuriuos didvyrius ar ištisas jų kartas (Tantalas, Sisifas, Atreidai, Kadmidai). Taip archajiškasis Dzeusas pamažu įgyja moralinių bruožų, nors savo principus įgyvendina jėga. Graikai manė, jog valstybės, harmonijos ir moralės ištakos susijusios su Dzeuso veikla, o ne su Prometėjo dovanomis, dėl kurių žmonės tapo pernelyg išdidūs. Dzeusas suteikė žmogui gėdą ir sąžinę — bruožus būtinus socialiniame gyvenime. Dzeusas, kuris buvo laikomas ugnimi ir karšta medžiaga, kuris gyveno eteryje ir valdė pasaulį, tampa organizuojančiu kosminio ir socialinio Olimpo gyvenimo centru ten, kur žemė susilieja su dangum, o dangus virsta ugniniu, giedru eteriu. Dzeuso Olimpiečio mitologija atspindi basilėjų, ypač Mikėnų valdovų, patriarchalinės valdžios įsitvirtinimą. Vis dėlto valdovo valdžia neabsoliutinama (Hesiodas rašo, kad Dzeusą valdovu išrinkę dievai).
Tik helenizmo laikais Dzeusas tampa pasaulio valdovu ir likimo lėmėju. Vėlyvuosiuose orfikų himnuose ir stoikų Kleanto himne „Dzeusui“ apdainuojamas „valdovų valdovas“ir „visų helenų valdovas“. Universalus ir kosmiškas jis čia įgyja monoteistinių bruožų.
Jo atributai yra egida, skeptras, kartais kūjis. Dzeusui skirta nedaug kulto švenčių, nes atskiras jo funkcijas buvo parėmę kiti dievai, jo valios vykdytojai. Šie dievai daug artimesni žmonėms. Apolonas buvo pranašas, Demetra — žemdirbystės deivė, Atėnė — išminties ir grožio deivė. Dzeuso garbei buvo rengiamos visos Graikijos žaidynės Olimpijoje ir simbolizavo visų graikiškų polių vienybę ir savitarpio supratimą. Dzeusas atitinka romėnų Jupiterį.
Yra išlikusios Dzeuso kulto statulos, vaizduojančios jį soste su valdžios atributais. XVI — XVIII a. tapyboje plačiai naudoti mitai apie Dzeusą ir Danają, Europę, Ijo, Ledą.

Hera — graikų mitologijoje Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė. Turbūt jos vardas reiškia „saugotoja“, „ponia“. Jos santuoka su broliu — senosios kraujo giminaičių šeimos rudimentas. Kronas prarijo Herą kartu su kitais savo vaikais, tačiau Metidės ir Dzeuso gudrybės privertė jį išspjauti vaikus. Prieš kovą su titanais motina paslėpė Herą pasaulio pakraštyje pas savo tėvus — Okeaną ir Tetidę; nuo to laiko Hera atliko taikytojos vaidmenį sutuoktinių ginčuose.
Hera paskutinė (po Metidės ir Temidės) teisėta Dzeuso žmona. Tačiau dar ilgai prieš sutuoktuves ji palaikė slaptą ryšį, kurio iniciatorė buvo būtent Hera. Santuoka jai suteikė galimybę valdyti kitas Olimpo deives. Vis dėlto jai būdingi senos vietinės ikiolimpinės dievybės bruožai: savarankiškumas ir laisvė šeimoje, nuolatiniai kivirčai su Dzeusu, pavyduliavimas, pyktis. Kaip teisėta monogaminės santuokos normų saugotoja klasikinės olimpinės mitologijos laikotarpiu, Hera priešinasi Dzeuso nesantuokiniams ryšiams, nekenčia Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnaus Heraklio, pražudo Semelę, pagimdžiusiai Dzeusui Dionisą. Įtūžusi ant Teiresijo, Hera jį apakina (kita versija: tai padarė Atėnė), užtemdė protą valdovo Proito dukterims ir Ino, kuri po to įšoko į jūrą. Keršydama Dzeusui, išleidusiam į pasaulį Atėnę Paladę, Hera be jo pagimdė Hefaistą, tačiau ši matriarchalinė jos užgaida baigėsi nesėkme: Hefaistas buvo labai negražus. Supykusi Hera numetė Hefaistą nuo Olimpo , jis apšlubo ir nuolat pyko ant Heros, kartą net prikalė ją prie sosto.
Senas Heros ryšys su chtoniškosiomis dievybėmis atsiskleidžia mito epizode, kai Hera prisilietusi prie žemės, pagimdė penkiasdešimtgalvę pabaisą Tifoną (kita versija: Tifoną pagimdė Gaja ir Tartaras). Dzeusas užmušė Tifoną žaibais. Viena iš archajiškųjų Heros funkcijų — pagalba gimdyvėms, ji — gimdymo deivės Eileitijos motina. Hera nusiuntė Eileitiją pagreitinti Alkmenės varžovės Nikipės gimdymo; Nikipė pagimdė negarbingąjį Euristėją. Ji sąmoningai trukdė Alkmenei pagimdyti Heraklį, tačiau tai sukėlė nelauktas pasekmes: priverstas tarnauti Euristėjui, Heraklis įvykdė savo didžiuosius žygdarbius. Galų gale net Hera buvo priversta su Herakliu susitaikyti ir atiduoti jam (jau Olimpe) į žmonas savo dukrą Hebę.
Heros archajiškumą liudija ir tai, kad vienas kruviniausių ir stichiškiausių dievų — Arėjas — jos sūnus. Samos saloje buvo medinis Heros fetišas. Zoomorfinę Heros praeitį rodo jos epitetas Homero epe — „jautakė“, jai aukotos karvės, ji kaip karvė garbinta Arge. Vis dėlto Hera užima garbingą vietą herojinėje, be to — grynai graikiškoje mitologijoje, todėl ji — didvyrių ir miestų globėja. Ji padeda argonautams, visų pirma — Jasonui; Trojos kare Hera užtaria achajus ir kenkia trojiečiams, nes Paris trijų deivių (Afroditės, Heros ir Atėnės) ginčą išsprendžia Afroditės naudai. Hera tokia klastinga, jog Afroditės grožio juostos pagalba sužavi ir užmigdo Dzeusą savo glėbyje, kad per tą laiką achajai turėtų galimybę pasiekti pergalę. Ši garsi Heros ir Dzeuso meilės scena Idos kalno viršūnės kvepiančioje pievoje — neabejotinas senos Kretos ir Mikėnų šventės — Dzeuso ir Heros „šventosios santuokos“ — analogas. Ši šventė būdavo iškilmingai švenčiama Graikijos miestuose primenant matriarchalinės deivės galią. Heros kultas buvo paplitęs kontinentinėje Graikijoje (ypač Mikėnuose, arge ir Olimpijoje) bei salose (garsusis Samos salos medinis fetišas, Kretoje švenčiama „šventoji santuoka“). Romėnų mitologijoje Herą atitinka Junona.
Daugelyje antikinių meno kūrinių Hera vaizduojama kartu su Dzeusu. Europos vaizduojamame mene Heros paveikslas iškyla mitologinėse scenose, kur veikia Heraklis, Ijo, Paris. Šis personažas figūruoja ir XVII — XIX a. muzikoje.

Poseidonas — graikų mitologijoje vienas iš aukščiausiųjų Olimpo dievų, jūros valdovas, Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso ir Hado, su kuriais dalinosi pasaulį, brolis. Traukiant burtus Poseidonui atiteko jūra, Dzeusui — dangus, Hadui — požemis. Seniausias Poseidono įvaizdis susijęs su drėgmės prisodrintos žemės derlingumu. Kita vertus, Poseidonas susijęs su Ide zoomorfiniu derlingumo demonu. jis pasirodo arklio ir jaučio pavidalu, taip priartėdamas prie neišsenkančių žemės vaisingumo syvų, taigi prie vandens stichijos. Poseidono vardas įkūnija derlingumo esmę, išreikštą pastoviu ritualiniu kreipiniu: „vandenų valdovas “ ( nes doriečių Poteidan susideda iš potei „valdovas“ šauksmininko ir pažyminio daon „vandens“ šauksmininko, kuris išvestas iš ide šaknies da—, danu—, reiškiančios drėgmę ir upę). Graikų gentims apsigyvenus salose, Poseidoną imta identifikuoti ne tik su drėgme, suteikiančia žemei gyvybę, bet ir su jūros platybėmis. Olimpo Poseidonas neatsiejamai susijęs būtent su jūros stichija, nors ir išlaikęs rudimentinius epitetus, bylojančius apie buvusį ryšį su žeme. Yra išlikę ir mitai apie zoomorfines Poseidono hipostazes — arklį ir jautį bei padavimai apie Poseidoną, kuris savo trišakiu išmuša žemėje skaidrius šaltinius.
Olimpo Poseidono archajinius bruožus rodo audringa prigimtis, siekimas išlikti nepriklausomu. Priverstas pripažinti Dzeuso valdžią, jis laiko save lygiu Dzeusui. Jis dalyvauja sąmoksle prieš Dzeusą, iš grandinių jį išvaduoja Tetidė. Susimokęs su Hera, Dzeusui užmigus Poseidonas padeda achajams ir sukelia Dzeuso pyktį, gresiantį peraugti į neapykantą. Jis eina pagalbon achajams su kardu, panašiu į žaibą, vadovauja achajų kariuomenei. Poseidonas nekenčia trojiečių, kurių valdovas Laomedontas kadaise nesumokėjo jam ir Apolonui atlyginimo už įtvirtinimų statybą. Poseisonas pasiuntė į Troją bjaurią jūros pabaisą, kuri kėsinosi į valdovo dukterį Hesionę. Hesionę išgelbėjo Heraklis.
Poseidonas priešinasi olimpiečių sprendimui leisti sugrįžti Odisėjui. Jis nekenčia Odisėjo, nes šis apakino Polifemą. Tačiau Dzeusas įsitikinęs, jog Poseidonas negali ginčytis su visais nemirtingaisiais ir savavališkai elgtis. Vis dėlto jis nenurimsta ir pasiunčia Odisėjui baisią audrą, kuri sudaužo jo plaustą, savo trišakiu išjudina jūrą, debesis ir vėjus. Trišakį Poseidonas naudoja piktiems tikslams — kai noro sukelti vėtrą arba užmušti kokį nors didvyrį. Jis sutriuškina uolą, pasmerkdamas mirčiai Ajantą už jo įžūlų pagyrūniškumą. Poseidono trišakis — senas fetišas, turintis magiškos galios. Ginčydamasis su Atėne, jis trišakiu iškerta šaltinį — dovaną Atikos gyventojams. Jam užtenka stipriau suktelėti delnu fajakų laivą, ir jis, pavirtęs uola, nugrimzta į jūros dugną. Poseidonas negyvena ant Olimpo kalno. O turi puošnius rūmus jūros dugne prie Aigų. Poseidonas lekia per jūrą kovos vežimu, pakinkytu ilgakarčiais žirgais. Tamsiai mėlyna audros banga jūroje — tai pats Poseidonas. Jo išvaizda grėsminga, jis galingas ir stichiškas, nuo jo žingsnių dreba miškai. Savo pilį Aigose jis pasiekia žengęs tris keturis žingsnius nuo Trakijos kalnų. Jis — nereidės Amfitritės vyras. Ji pagimdė Poseidonui sūnų, jūros gelmių valdovą Tritoną. Poseidonas turi daug vaikų, ir visi jie stichiški, niūrios išvaizdos, grėsmingi. Tai milžinai Sarpedonas, Orionas ir Aloadai, imtynininkas Amikas (pagimdė nimfa Meilija), milžinas Antėjas (pagimdė Žemė), kiklopas Polifemas, vald. Busiridas, žudęs visus svetimšalius, plėšikai Kerkionas ir Skironas; gorgonė Medūzajam pagimdė Chrisoarą ir Pegasą, kuris pasaga išmušė Hipokrenės šaltinį. Demetra, pasivertusi erinija Poseidonui pagimdė žirgą Arejoną. Visa tai byloja apie zoomorfinę Poseidono esmę. Jis iš jūros atsiunčia į Kretą puikų jautį, savo hipostazę. Iš jo ryšio su Pasifaje gimsta pabaisa Minotauras. Vis dėlto esama ir mėginimų susieti Poseidoną su didvyriu pasauliu, tačiau ir tada jis pasirodo vandens stichijos pavidalu. Pasivertęs upės dievu, jis susituokia su Tira. Ji pagimdo Pelėją ir išmintingojo Nestoro tėvą Nelėją.
Buvo manoma, kad poseidonas — atėniečių valdovo Egėjo sūnus Tesėjo dieviškasis tėvas. Įrodinėdamas savo dievišką kilmę, Tesėjas šoko į jūrą, kad ištrauktų iš ten Minojo auksinį žiedą; jis gavo žiedą iš Amfitridės ir grįžo kaip nugalėtojas. Būtent Poseidono sūnus didvyris Tesėjas užmuša Minotaurą, kuris taip pat yra Poseidono sūnus, tik pabaisa. Jo sūnų esama ir tarp argonautų: tai Eufemas, Erginas ir Ankajas. Žygyje jie neatliko jokio žymesnio vaidmens. Kažin ar Poseidoną galima laikyti miestų įkūrėju ir globėju. Jis mėgino nuginčyti Helijo teisę į Korintą ir pralaimėjo. Iš Aiginos salos Poseidoną išgujo Dzeusas, iš Nakso — Dionisas, iš Delfų — Apolonas, iš Troidzenos — Atėnė. Ji nugalėjo ir Atėnuose, Poseidono apmaudui pasodindama ten alyvmedį. Hera pasiėmė Argą, todėl Poseidonas ten pirmiausia pasiuntė sausrą, paskui vandenį. Vienintelė šalis, kur valdė Poseidonas ir jo įpėdiniai, Dzeuso nubausti už nesąžiningumą, buvo Atlantidos sala.
Poseidonas garbintas kaip jūros, šaltinių dievas (jo epitetai: Krenuchas — „šaltinių valdytojas“; Nimfagetas — „nimfų valdovas“) bei žemės drebėjimų dievybė. Anot Strabono, rodiečiai po žemės drebėjimo netoli Fero salos pastatė šventyklą Poseidonui Asfalijui — „suteikiančiam saugumą“. Jį kaip ir Fitalmiją, visoje Graikijoje garbino drauge su Dionisu Dendritu. Jiems abiems buvo paskirta pušis. Poseidono Hipijo — „žirgų“ — kultas labiausiai buvo paplitęs Tesalijoje. Arge buvo žinomas Poseisono Proklistijo kultas, menantis Poseidono ir Heros ginčą, kai argiečių atstumtas Poseidonas užsiundė ant Argolidės jūrą. Akropolyje prie Erechtėjo šventyklos dar II a. buvo garbinamas sūraus vandens šaltinis, kuris esąs iškirstas Poseidono trišakiu. Troidzenoje, nepaisant Poseidono pralaimėjimo, garbintas Poseidonas „valdovas“. Ten pat buvo ir Fitalmijo šventykla, skirta nederliaus atminimui; Poseidonas pasiuntė nederlių žemei, kuri prisisunkė sūraus jūros vandens. Ši šventykla primena ir Poseidono palankumą, nes jis pats nutraukė nesantaiką. Jo kultas visur susijęs su nelaimėmis, kurias sukėlė jo pyktis.
Poseidonas — sena vyriškosios lyties chtoniška dievybė, turėjusi universalią valdžią; vėlesnėje (herojinėje) stadijoje jį užgožė vyriškosios lyties patriarchalinė dievybė — Dzeusas. Likęs nuolatinėje opozicijoje Olimpui, Poseidonas vėliau nebebuvo valdantis dievas.
Romėnų mitologijoje jis identifikuotas su Neptūnu.

Arėjas — graikų mitologijoje karo dievas, garsėjęs pikta valia ir išdavystėm. Skirtingai nuo Atėnės Paladės — garbingo ir teisingo karo deivės — Arėjas remia karą tik dėl paties karo. Iš pradžių Arėjas buvo identifikuojamas su karą ir mirtį nešančiu ginklu (tai liudija Homero ir Eschilo kūriniai). Seniausias Arėjo mitas rodo jo ne graikišką, bet trakišką kilmę. Sofoklis Arėją vadina „niekingu“ dievu ir ragina Dzeusą, Apoloną, Artemidę ir Bakchą užmušti jį žaibais, strėlėmis ir ugnimi. Seni chtoniškieji mitiniai požymiai atspindi mite apie Arėją ir vienos erinijos pagimdytą tebiečių slibiną, kurį nudobė Kadmas. Net Arėjo vaikai didvyriai turi gaivališkų ir žiaurių bruožų (Meleagras, Askalafas ir Ialmenas, Flegijas, Enomajas, trakietis Diomedas, Amazonės). Arėjas, palydovės — kivirčų deivė Eridė ir kraugeriškoji Enija. Arėjo žirgų (Borėjo ir vienos erinijos vaikų) vardai buvo Spindesys, Liepsna, Triukšmas, Siaubas; Arėjo atributai — ietis, liepsnojantis deglas, šunys, peslys. Pats Arėjo gimimas iš pradžių buvo chtoniškas: Hera pradėjo Arėją be Dzeuso pagalbos, vien nuo stebuklingos gėlės palytėjimo. Olimpo mitologijoje Aėjas labai sunkiai sugyveno su jos subtiliais ir meniškais personažais bei kilniais įstatymais, nors pats ir buvo Dzeuso sūnus. Homero Arėjas yra nutrūktgalvis dievas, apdovanotajam nebūdinga savybe romantiškai įsimylėti. Jis šaukia garsiai tarytum devyni ar dešimt tūkstančių kareivių; Atėnės sužeistas, Arėjas drykso paslikas ant žemės net per septynias dešimtines. Jo epitetai — „stiprusis“, „didžiulis“, „greitasis“, „kvailiojantis“, „kenksmingasis“, „išdavikiškasis“, „žmonių budelis“, „miestų griovėjas“, „krauju aptaškytasis“. Dzeusas Arėją vadina labiausiai nekenčiamu dievu. Jei Arėjas nebūtų sūnus, Dzeusas jį nugramzdintų į Tartarą giliau nei visus Urano palikuonis. Kita vertus, Arėjas toks silpnas, kad jį sužeidžia ne tik Atėnė, bet ir mirtingas didvyris Diomedas. Arėjas įsimyli gražiausią ir švelniausią deivę Afroditę. Apie Arėjo meilę ir Afroditės neištikimybę dažnai pasakojama antikinėje literatūroje. Minimi net vaikai, gimę iš šios meilės: Erotas, Anterotas, Deimas, Fobas ir Harmonija. Orfiškajame himne Arėjas apdainuojamas kaip svarbus Olimpo dievas. Nesutramdomas ir amoralus, Arėjas itin sunkiai pritampa prie olimpinių dievų, o jo įvaizdis turi daugybę įvairių epochų bruožų. Romoje Arėjas buvo identifikuojamas su italikų dievu Marsu. Vėlesnių laikų mene ir literatūroje jis dažniausiai ir vadinamas Marsu.

Afroditė — graikų mitologijoje meilės ir grožio deivė, kilusi iš Mažosios Azijos. Negraikiško šios deivės vardo kilmė neaiški. Yra dvi versijos: pasak pirmosios, vėlyvesnės, Afroditė yra Dzeuso ir Dionės duktė; pasak antrosios — ji gimė iš Krono iškastruoto Urano kraujo, kuris patekęs jūron ir sukėlęs puta; todėl ir atsirado liaudies etimologija „iš putų gimusi“, kaip ir vienos iš jos pravardžių — Anadiomenė (gr. „pasirodžiusi jūros paviršiuje“) etimologija. Mitas atspindėjo seną chtonišką deivės kilmę, kurią patvirtina ir Hesiodo pasakojimas, jog kartu su Afrodite iš Urano kraujo pasaulyje atsiradusios ir erinijos bei gigantai. Afroditė priklausė galingos, visą pasaulį apimančios meilės fėjos. Tas įkvepiantis, amžinai jaunas elementas aprašytas Lukrecijaus Karo poemoje „Apie daiktų prigimtį“. Afroditė buvo vaisingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivė. Iš čia kilę ir Afroditės epitetai: „Afroditė soduose“, „šventųjų sodų Afroditė“, „Afroditė stiebuose“, „Afroditė pievose“. Afroditė visuomet esti tarp rožių, mirtų, anemonų, žibuoklių, narcizų, lelijų. Ją lydi charitės, horos ir nimfos. Ji siejama su finikiečių Astarte, babiloniečių ir asirų Ištara, egiptiečių Izide. Kaip ir šios rytų deivės, Afroditė mėgsta pasirodyti lydima žvėrių būrio — liūtų, vilkų, lokių, kurie, deivės įkvėpti mylėti, yra visiškai ramūs. Ir Eschilo tragedijos „Danaidės“ fragmente Afroditė vaizduojama kaip vaisingumo deivė. Tačiau Graikijoje šie Mažajai Azijai būdingi deivės bruožai, priartinantys ją prie Deivės Motinos, ne tokie ryškūs. Kadangi tarnavimas Afroditei labai dažnai turėjo jausminį pagrindą, archajiškoji deivė dėl seksualumo ir vaisingumo ilgainiui virto koketiška ir vėjavaikiška Afrodite, suradusią sau vietą tarp Olimpo dievų. Ši klasikinė Afroditė yra Dzeuso ir Dionės duktė. Jos gimimas iš Urano kraujo beveik pamirštas. Homero poemoje ji išnyra iš skaidrių jūros putų netoli Kipro. Aukso diademomis pasipuošusios horos uždeda jai auksinį vainiką, išdabina aukso karoliais ir auskarais. O dievai, išvydę „žibuoklėmis vainikuotą“ Afroditę, susižavi Kiterietės grožiu bei panūsta ją vesti. Afroditės vyras yra Hefaistas — pats nagingiausias ir negražiausias iš dievų. Šlubis Hefaistas triūsia savo kalvėje prie priekalo, o Kipridė lepindamasi guolyje, šukuojasi aukso šukomis savo garbanas ir priiminėja viešnias — Herą ir Atėnę. Grožio deivės meilės siekė Poseidonas ir Arėjas. Apie Arėjo ir Afroditės meilę teigia ne vienas šaltinis. Minimi net ir šios neteisėtos sueities gimę vaikai — Erotas ir Anterotas, taip pat Deimas, Fobas („siaubas“ ir „baimė“ — Arėjo palydovai) bei Harmonija. Kadaise Chaoso pagimdytas kosminis dievaitis Erotas olimpinėje mitologijoje virto Afroditės sūnumi. Parmenidas taip rašo apie Eroto gimimą: „Pirmąjį iš visų dievų Afroditė pagimdė Erotą“, — pabrėždamas meilės deivės savarankišką kūrybinę galią. Vėlesnėje literatūroje Erotas vaizduojamas daug stipresnis už savo motiną, dar vaikystėje jis tampa nuolatiniu jos palydovu — sparnuotu berniuku su lanku ir strėlėmis, kurios įkvepia meilę. Afroditės ir Hermio sūnumi laikomas Hermafroditas (kitaip dar vadinamas Afroditu).
Kaip ir kiti Olimpo dievai, Afroditė yra didvyrių globėja, bet ta globa skirta tik meilės sričiai. Pariui ji pažada Helenės meilę ir rūpinasi, kad šis ryšys būtų stabilus, pakęsdama net Helenės keiksmus. Ji mėgina kištis Trojos karo įvykius, ji principinga trojėnų karo globėja podraug su Mažosios Azijos dievais Apolonu, Arėju, Artemide išgelbsti Parį dvikovoje su Menelajumi. Afroditė kišasi į kovą, kurioje herojiškus žygdarbius atlieka Diomedas, ir mėgina išnešti iš mūšio lauko trojėnų didvyrį Enėją — savo ir savo meilužio Anchiso sūnų. Bet Diomedas persekioja deivę ir sužeidžia jai ranką. Tada globoti Enėją imasi Apolonas, pridengdamas jį juodu debesiu. Arėjas auksiniu vežimu nugabena Afroditę į Olimpą, kur ją paslepia savo glėbyje motina Dionė. Nuolatinės Afroditės priešininkės — Hera ir Atėnė — išjuokia ją. Dzeusas šypsodamasis pataria dukrai nesikišti į karo dalykus, bet rūpintis vestuvėmis. Afroditė su malonumu sužadina žmonių meilės jausmus, bet ir pati įsimyli, tampa neištikima savo raišajam vyrui. Net Hesiodas, pripažinęs tokią seną Afroditės genealogiją, priskiria jai įprastines meilės fėjas — saldų meilės svaigulį, juoką, šypsnius, viliones, „glamonių svaiginantį džiaugsmą“. Homero giesmėje ji vaizduojama geidžianti trojėnų didvyrio Anchiso meilės. Ši meilė pateikiama su vėlesniems laikams būdingu grožiu ir subtilumu, nors pati Afroditė apdovanota matriarchalinės valdovės savybėmis, prieš kurias jaučiamas visas vyriškojo prado menkumas. Tai matyti ir sakmėje apie Afroditės ir Adonio meilę, panašioje į Kibelės ir Atido meilės sakmę. Homero epe Afroditė tampa vis didesne kokete, ir poeto požiūris į ją yra švelniai ironiškas. „Odisėjoje“ pasakojama apie Afroditės ir Arėjo meilę: pasimatymo metu Afroditės vyras Hefaistas nematomais tinklais meilužius vikriai priraizgo prie guolio. Tokius juos pamato besijuokiantys dievai, kurie, beje, patys būtų mielai sutikę atsidurti Arėjo vietoje. Poseidono prašymu Hefaistas meilužius išlaisvina ir šie tučtuojau išsiskiria: Arėjas nuskrieja į Trakiją, Afroditė — į Pafą Kretos saloje, kur charitės ją išmaudo ir įtrina neišgaruojančiu aliejumi. Archajiškojo deivės demonizmo rudimentas yra diržas, kurį ji davė Herai, kad ši suviliotų Dzeusą. Šiame dirže slypi meilė, geismas, vilionių žodžiai, „jame slypi viskas“. Tai senovinis fetišas, turintis magiškos galios, kuria galima įveikti net galingus dievus. Afroditei skirtos ir poeto Sapfo eilės: auksiniu vežimu , į kurį pakinkyti žvirbliukai, ji lekia iš Dzeuso namų į juodąją žemę ir yra pasirengusi būti poetės bičiulės meilės pasimatyme. Padėdama mylintiesiems, ji persekioja tuos, kurie atstumia meilę (nubaudžia mirtimi Hipolitą ir Narcizą, uždega nenatūralia meile Pasifaję ir Mirą, o Hipsipilę ir Lemno salos moteris „apdovanoja“ bjauriu kvapu).
Platonas veikale „Puota“ supriešina Afroditę Uraniją (dangaus) ir Afroditę Pandemą („visos tautos “). Senovinė Afroditė vargu ar gavo iš Urano kraujo dvasingumo, tačiau Platonas jai suteikia kitą prasmę, tai yra kalba apie jos dangišką kilmę — iš Urano. Platonui Afroditė Pandema yra vulgari, visiems prieinama ir suprantama, anaiptol ne tokia senamadiška. Ji nieko bendro neturi ir su dangumi; ji tik Dzeuso ir niekuo neišsiskiriančios Dionės duktė.
Herodotas pasakoja apie Afroditės Uranijos garbinimą Sirijoje, Persijoje, arabų ir net skitų kraštuose. Ksenofontas ir Pausanijas mini Afroditės Uranijos šventyklą Atėnuose Afroditės Uranijos šventyklą Kiteros saloje Helenai laikė seniausia ir švenčiausia; deivės statula čia buvo medinė ir vaizdavo ją su šarvais. Afroditė Pandemai Atėnų Akropolyje taip pat buvo sava šventykla. Puasanijas teigia, kad jos garbinimą įvedė Tesėjas, „kai jis suvežė visus atėniečius iš kaimo pirklių į vieną miestą“. Čia labai aiškiai matyti Afroditės kulto reikšmė visoje valstybėje.
Jos šventyklų buvo gausu ir kitose Graikijos srityse (Korinte, Beotijoje, Mesenėje, Achajoje, Spartoje), salose — Kretoje (Pafo mieste buvo šventykla, svarbi visai Graikijai; iš čia atsiradusi viena iš Afroditės pravardžių — Pafo dievaitė), Kiteroje, Kipre, Sicilijoje (nuo Eriko kalno — pravardė „Erikinija“) Afroditė buvo ypač garbinama Mažojoje Azijoje (Efise, Abide), Sirijoje. Ją garbino ir Romoje, ten ją vadino Venera. Afroditė buvo laikoma romėnų giminės promote dėl savo sūnaus trojėno Enėjo, kuris buvo Julo — legendinio Julijų giminės protėvio — tėvas. Šiai giminei priklausė ir Julijus Cezaris. Todėl Venera — „Enėjo giminės motina“ — yra nuolatinė Enėjo globėja bei sergėtoja ne tik Trojoje, bet dar labiau jam atvykus Italijon. Afroditė (Venera) buvo ypač garbinama Augusto principato laikotarpiu.

Apolonas — graikų mitologijoje Dzeuso ir Letos sūnus, Artemidės brolis, Olimpo dievas, kurio klasikiniame paveiksle yra archajiškų ir chtoniškų ikigraikiškų ir Mažosios Azijos kultūros bruožų (todėl Apolonui ir priskiriamos prieštaringos funkcijos — ir griaunamosios, ir gerosios; jis turi ir niūrių, ir šviesių bruožų). Iš graikų kalbos neįmanoma atskleisti Apolono vardo etimologijos; tai rodo neindoeuropietišką šio personažo kilmę. Senovės autorių (pvz., Platono) mėginimai iššifruoti jo vardą yra verti moksliškos diskusijos, nors ir jos buvo linkęs keletą Apolono funkcijų sujungti į vieną nedalomą visumą: strėliašaudys, griovėjas, aiškiaregys, kosminės ir žmogiškosios harmonijos sergėtojas. Apolono įvaizdis jungia dangų, žemę ir pragarą.
Apolonas gimė plaukiančioje Asterijos saloje, kuri priglaudė Dzeuso meilužę Letą; mat pavyduolė Hera buvo šiai uždraudusi išlipti į sausumą. Sala atskleidusi dvynių — Apolono ir Artemidės gimimo stebuklą, buvo pavadinta Delo sala, o palmė, po kuria Leta gimdė, tapo šventa, kaip ir pati Apolono gimimo vieta. Jis augo greitai ir dar visai jaunas būdamas užmušė slibiną Pitoną, arba Delfinį, siautėjusį Delfų apylinkėse. Delfuose, toje vietoje, kur kadaise buvo Gajos ir Temidės orakulas, Apolonas įsitaisė savąjį orakulą. Ten pat savo garbei jis ėmė rengti Pitiškąsias žaidynes; Tempės slėnyje (Tesalijoje) jam buvo atleista nuodėmė už Pitono nužudymą, o Delfų gyventojai jį šlovino peonu (šventuoju himnu). Apolonas savo strėlėmis nušovė milžiną Titiją, nes šis ketino nuskriausti Letą, kiklopus, kurie kalė Dzeusui žaibus, taip pat dalyvavo olimpiečių grumtynėse su gigantais ir titanais. Mirtinos Apolono ir Artemidės strėlės nelauktai nužudydavo senus žmones, o kartais ir be jokios priežasties. Trojos kare Apolono strėliašaudys padėjo trojėnams. Jo strėlės devynias dienas siuntė achajų stovyklon marą. Drauge su savo seserimi jis išžudė išdidžiosios Niobės vaikus; muzikos varžybose Apolonas įveikė satyrą Marsijų ir, supykęs dėl jo pašėlusios narsos, nulupo jam odą. Jis taip pat grūmėsi su Herakliu, kuris norėjo laimėti Delfų Trikojį.
Šalia savo griaunamosios veiklos, Apolonas ir gydo; jis yra gydytojas arba Pajanas, Aleksikakas („pagalbininkas“), gynėjas nuo blogio ir ligų, jis sustabdė marą Peloponeso karo metu. Vėliau Apolonas buvo identifikuojamas su saule ir visomis jos naikinančiomis ir gydančiomis funkcijomis. Apolono epitetas „Febas“ reiškia švarą, skaistumą ir aiškiaregystę. Racionalaus aiškumo ir tamsių stichinių jėgų dermė Apolono paveiksle sustiprina glaudžias jo ir Dioniso sąsajas, nors šiaip jau jie yra antagonistai: vienas labiau šviesių jėgų dievas, kitas — tamsios ir aklos ekstazės dievas; tačiau po VII a. pr. Kr. Šių dievų paveikslai Delfuose supanašėjo. Jiems abiems buvo rengiamos orgijos Parnase; dažnai Apoloną garbino kaip Dionisą, vadino Dioniso epitetais — Efėja ir Bakchu. Apolono garbei rengiamų iškilmių dalyviai pasipuošdavo efėjomis (kaip ir Dioniso šventėje).
Apolonui aiškiaregiui priskiriamas šventyklų įkūrimas Mažojoje Azijoje ir Italijoje — Klaroje, Didimuose, Kolofone, Kumuose. Apolonas pranašautoja ir orakulas vadinamas „likimo vadovu“ — Moiragetu. Galia pranašauti j apdovanojo Kasandrą. Bet kai ši jį atstūmė, Apolonas padarė taip, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų. Apolono vaikai buvo pranašautojai Branchas, Sibilė, Apolonas ir aiškiaregės Manto sūnus Mopsas, argonautų kelionės dalyvis Idmonas.
Apolonas taip pat piemuo ir kaimenių globėjas, miestų įkūrėjas ir statytojas, genčių pirmtakas ir užtarėjas, „patėvis“. Kartais šios Apolono funkcijos siejamos su mitais apie jo tarnavimą žmonėms; tarnauti jam liepia Dzeusas, kurį pykdo nepriklausomas Apolono būdas. Vienas scholiastas apie Homero tekstą kalbėdamas aiškina, kad atskleidus Heros, Poseidono ir Apolono sąmokslą prieš Dzeusą („Iliadoje“ teigiama, jog vietoj Apolono ten dalyvavusi Atėnė), Apolonas ir Poseidonas, įgavę mirtingųjų išvaizdą, tarnavo trojėnų valdovui Laomedontui. Jie aplink Troją pastatė mūro sieną, bet vėliau ją nugriovė, nes supyko ant Laomedonto, kuris nesumokėjo kaip buvo žadėjęs. Kai Apolono sūnų — žolininką Asklepiją — už mėginimą prikelti žmones iš mirusiųjų nutrenkė Dzeuso žaibas, Apolonas išžudė kiklopus. Už bausmę jis buvo nusiųstas į Tesaliją piemenauti pas karalių Admetą; ten pagausino pastarojo kaimenes ir drauge su Herakliu išgelbėjo nuo mirties karalienę Alkestidę.
Apolonas ir muzikantas, gavęs iš Hermio kitarą mainais už karves. Jis yra dainininkų ir muzikantų globėjas, Mūsagetas — mūzų vadovas. Apolonas žiauriai baudžia tuos, kurie mėgina varžytis su juo muzikuodami. Įvairialypės Apolono funkcijos geriausiai pavaizduotos vėlyvesnių laikų anoniminiame himne ir neoplatoniko Julijano kalboje „Valdovui Helijui“. Apolonas merginasi deivėms ir mirtingosioms moterims, bet dažnai būna atstumtas, jį atstūmė Kasandra ir Dafnė, kuri jos pačios prašymu buvo paversta lauro medžiu. Jam neištikimos buvusios mylimosios Koronidė ir Marpesė. Kirenė pagimdė Apolonui sūnų Aristają, Koronidė — Asklepiją, mūzos Talėja ir Uranija — koribantus ir dainininkus Liną bei Orfėją. Jo numylėtiniai buvo jaunuoliai Hiacintas ir Kiparisas, kurie laikomi Apolono hipostazėmis.
Apolono vaizdinys atspindi graikų mitologijos raidos ypatumus. Archajiškajam Apolonui būdingos augimo funkcijos, jis susijęs su žemdirbyste ir piemenimis. Jis — Dafnijas, t.y. „iš lauro medžio pranašaujantis“, „lauro medį mylįs“ — Dafnę mylįs. Vienas iš Apolono epitetų yra Drimas — „ąžuolinis“. Jis taip pat susijęs su kiparisu, palme, alyvmedžiu, efėja ir kitais augalais. Apolono zoomorfiškas, nes susijęs ir net visiškai identifikuojamas su varnu, gulbe, pele, vilku, avinu. Pasivertęs varnu Apolonas nurodydavo, kur statyti miestą, jis taip pat Kiknas („gulbinas“), privertęs bėgti Heraklį; jis ir Smintėjas („pelių“), tačiau gelbsti nuo pelių. Apolonas susijęs su derlingumo demonu Karnu. Epitetas Likėjos („vilkų“) Apolonas sako, kad jis — gelbėtojas nuo vilkų ir taip pat — vilkas. Matriarchalinius Apolono bruožus rodo jo vardas Letoidas — tai jo motinvardis ; tėvo vardu jis nevadinamas. Vėlesnis archaikos tarpsnis Apoloną pristato kaip medžiotoją ir piemenį. Pirmykštei mąstysenai būdinga gyvybės ir mirties vienovė veikė ir Apolono vaizdinį; jis yra mirties, žudynių, net ritualinio žmonių aukojimo demonas. Bet Apolonas yra ir gydytojas, nelaimių šalintojas; jo prievardžiai — Aleksikakas („blogio šalintojas“), Apotropėjas („šalintojas“), Prostatas („užtarėjas“), Akesijas („vaistytojas“), Pajanas („ligų išsklaidytojas“), Epikūrijas („globėjas“).
Olimpinės, arba herojų, mitologijos periodu ši niūri dievybė, valdanti gyvybę ir mirtį, jau turi tam tikrą pastovų pradą, iš kurio vėliau susiformuoja stipri, harmoninga didžio patriarchato laikų dievo asmenybė. Jis padeda žmonėms, moko juos išminties ir meno, stato jiems miestus, sergsti nuo priešų, kartu su Atėne veikia kaip tėvo teisių gynėjas. Jo bruožai, susiję su augalais ir gyvūnais, virsta tik rudimentiniais atributais. Jis nebe lauras, bet myli Dafnę, virtusią lauro medžiu. Jis jau nebe kiparisas ir hiacintas, bet myli jaunuolius Kiparisą ir Hiacintą. Jis ne pelė ir ne vilkas, bet yra pelių valdovas ir vilkų medžiotojas. Kadaise Pitonas nugalėjo Apoloną, ir Delfonas parodė Apolonui kapo vietą, tačiau jis dabar yra chtoniškojo Pitono žudikas. Tačiau, nudobęs Pitoną, šis šviesanešys dievas turi išpirkti savo kaltę prieš žemę, Pitono gimdytoją, ir gauti nuodėmės atleidimą prieš patekdamas į kitą pasaulį — Hadą, kuriame Apolonas įgyja naujų jėgų. Tai akivaizdus chtoniškasis rudimentas šviesą suteikiančio Antikos mitologijoje. Kadaise buvęs demonu, artimu Gajai (žemei) ir būtent iš žemės gavęs išminties, nūnai jis yra „Dzeuso pranašas“, Delfuose vykdąs ir skelbiąs aukščiausiojo dievo valią. Apolonas išsklaido piliečių nesutarimus ir suteikia tautai jėgų. Apie jo pagalbą graikams kare su persais pasakoja Herodotas. Be to, jo stiprybė kare kartais tapatinama su gamtos reiškiniais: Apolonas — saulė svaido į priešą strėles — spindulius.
Archajiškosios Apolono šaknys susijusios su jo kilme iš Mažosios Azijos: Trojos kare Apolonas globoja trojėnus. Jis ypač garbinamas Troadoje (Krise, Kiloje, Tenede) ir pačioje Trojoje. Tuo metu, kai graikai kolonizavo Mažąją Aziją (t.y. VII a. pr. Kr.), Apolonas jau įsitvirtinęs olimpinių dievų panteone ir net perėmęs iš kai kurių dievų jų funkcijas, pvz., galią pranašauti (iš Gajos), muzikos globą (iš Hermio), įkvėpimo kupiną šėlsmą ir ekstazę (iš Dioniso) ir kt. Jau Homeras laikė Dzeusą, Atėnę ir Apoloną vieninga ir vientisa trejybe olimpinėje mitologijoje, nors Apolonas savo pasirodymu Olimpe kelia siaubą dievams, tačiau Apolono įspūdingumas ir rūstis tobulai derinasi su jaunojo dievo gracingumu, subtilumu ir grožiu; tokį jį vaizduoja helenizmo laikotarpiu autoriai. Klasikinis Apolonas yra helenizmo epochos dievas, o šią epocha graikai visada priešpriešindavo anam chtoniškui periodui, kai žmogus buvo dar per silpnas grumtis su galingomis gamtos jėgomis ir negalėjo būti didvyriu. Du didžiausi didvyriai — Heraklis ir Tesėjas — buvo susiję su Antikos mitologija. Kai kuriuose mituose Apolonas ir Heraklis kovoja vienas su kitu dėl Delfų trikojo, o štai kituose jie stato miestus ir netgi jiems abiems kartu atleidžiama už žmogžudystę. Apolono globojamas Tesėjas užmuša Minotaurą ir sutvarko Atėnų įstatymus, o Orfėjas sutramdo gamtos gaivalus. Antikos mitologijos pagrindu yra atsiradęs mitas apie hiperborėjus ir jų šalį, kur dėl Apolono palankumo buvo suklestėjusi moralė ir menas.
Jo kultas buvo paplitęs visoje Graikijoje. Šventyklos su Apolono orakulais buvo Dele, Didimmuose, Klaroje, Abe, Peloponese ir kitur. Bet pagrindinis Apolono garbinimo centras buvo Delfų šventykla su Apolono orakulu, kur, sėdėdama ant trikojo, pranašavo Apolono žynė pitija. Dviprasmiškas pranašysčių pobūdis, leidęs jas labai įvairiai interpretuoti, padėjo Delfų žyniams daryti įtaką visai Graikijos politikai. Delfuose Apolono garbei vykdavo iškilmės (teofanijos, teoksenijos, taip pat pitiškosios žaidynės, skirtos Apolono garbei prieš Pitoną; prabanga ir populiarumu jas pranoko tik olimpinės žaidynės). Visi metų mėnesiai, išskyrus tris žiemos, Delfuose buvo skirti Apolonui. Jo šventykla Dele buvo religinis ir politinis Delo sąjungos centras; joje saugotas sąjungos iždas, ten vykdavo narių susirinkimai. Klasikiniu periodu Apolonas pirmiausia buvo meno ir meninio įkvėpimo dievas. Kaip ir Artemidė, Atėnė Paladė bei kitos dievybės, Apolonas evoliucionavo ir darėsi harmoningesnis, ir plastiškesnis.
Iš graikų kolonijų Italijoje Apolono kultą perėmė Roma, kur šiam dievui buvo skirta viena pirmųjų vietų religijoje ir mitologijoje; imperatorius Augustas paskelbė Apoloną savo globėju ir jo garbei paskyrė šimtmečio žaidynes; Apolono šventykla, stovėjusi netoli Palatino, buvo viena turtingiausių Romoje.
Apolonas buvo dažnai vaizduojamas Antikos skulptūroje, viduramžių dailėje ir muzikoje. Jis laikomas vyriško grožio idealu.

Artemidė — graikų mitologijoje medžioklės deivė, Dzeuso ir Letos duktė, Apolono dvynė sesuo. Gimusi Asterijos (Delo) saloje, ji visą laiką būna miškuose, kalnuose, medžiodama savo palydovių — nimfų, kurios taip pat yra medžiotojos, būryje. Ji ginkluota lanku ir ją lydi tuntas šunų. Ši deivė labai ryžtingo ir agresyvaus būdo, dažnai baudžia strėlėmis ir griežtai reikalauja laikytis senųjų papročių, kurie palaiko tvarką gyvūnijos ir augalijos pasaulyje. Artemidė supyko ant Kalidono valdovo Enėjo, kad šis pjūčiai prasidėjus neatnešė jai dovanos — pirmųjų derliaus vaisių, ir užsiundė Kalidono pabaisą šerną; Artemidė sukivirčijo Meleagro, kuris vadovavo Kalidono šerno medžioklei, gimines; už pabaisos nudobimą Meleagras turėjo mirti didelėse kančiose. Artemidė pareikalavo, kad jai būtų paaukota Agamemnono duktė (Agamemnonas — žygio į Troją karo vadas). Ji geidė aukos todėl, kad Agamemnonas buvo nušovęs jos šventąją elnę ir pasigyręs, jog net pati deivė nebūtų galėjusi taip taikliai tai padaryti. Įpykusi Artemidė pasiuntė ramų, be vėjo orą. Achajų laivai nebegalėjo išplaukti į jūrą ir leistis Trojos link. Pranašautojui tarpininkaujant buvo įvykdytas minėtasis deivės noras: vietoj nušautosios elnės deivė pareikalavo Agamemnono duktės Ifigenijos. Vis dėlto Artemidė slapčia išnešė Ifigeniją iš aukuro (jos vieton padėjusi stirną) ir apgyvendino Tauridėje, kur Ifigenija tapo deivės žyne ir reikalavo žmonių aukų. Tauridės Artemidei buvo aukojami žmonės, — tai matyti iš Oresto gyvenimo istorijos (Oresto vos nenužudė Artemidės žynė, jo sesuo Ifigenija. Artemidei ir Apolonui turėjo teisintis ir Heraklis, nušovęs auksaragį elnią. Šie faktai, pabrėžiantys deivės griaunamąsias funkcijas, liudija jos archajišką praeitį: Artemidė Ketoje kadaise buvo žvėrių valdovė. Būtent ten jos hipostazė — nimfa — medžiotoja Britomartidė. Senovės Artemidė ne tik medžiotoja, bet ir lokė. Atikoje (Braurone) Artemidės žynės ritualinio šokio metu vilkėdavo lokių kailiais ir būdavo vadinamos lokėmis. Artemidės šventyklos dažniausiai būdavo netoli šaltinių ir pelkių ir simbolizavo augalų karalijos deivės vaisingumą. Artemidė chtoniškuoju gaivalingumu artima Didžiosios Deivės Motinos — Kibelės personažui Mažojoje Azijoje. Iš to yra atsiradę orgiastiniai kulto elementai, nurodantys deivės vaisingumą. Mažojoje Azijoje, garsiojoje Efo šventykloje, buvo garbinamas daugiakūris Artemidės atvaizdas. Archajiškos vaisingumo deivės rudimentai Artemidės personaže pasireiškia tuo, kad ji per savo pagalbininkę Ilitiją padeda gimdyvėms. Vos atėjusi į pasaulį Artemidė, padėjo motinai pagimdyti brolį dvynį Apoloną. Ji gali suteikti lengvą bei greitą mirtį. Tačiau klasikinė Artemidė yra mergelė, skaistybės saugotoja, ji globoja meilę niekinantį Hipolitą. Būta papročio prieš vestuves atnešti Artemidei išpirkos auką. Karaliui Admetui, tą paprotį pamiršusiam, Artemidė į vestuvinį guolį prileido gyvačių. Jauną medžiotoją Akteoną, mačiusį deivę maudantis, ji pavertė elniu, kurį sudraskė paties Akteono šunys. Ji nužudė savo palydovę — nimfą medžiotoją Kalistę ir pavertė ją loke; deivė pyko ant nimfos, kad ši nesilaikė skaistybės, be to, Kalistę buvo pamilęs Dzeusas. Artemidė nužudė baisųjį Bufagą, kuris į ją kėsinosi, taip pat medžiotoją Orioną už įžūlumą. Efeso Artemidė yra amazonių globėja. Senovinis jos įvaizdis susijęs su jos mėnuliška prigimtimi. Taip aiškintinas jos burtų panašumas į Mėnulio deivės Selenės ir deivės Hekatės burtus. Vėlyvojo herojų periodo mitologijoje yra žinoma Artemidė — mėnulis, slaptai įsimylintis gražuolį Endimioną. Herojų periodo mitologijoje Artemidė dalyvauja mūšiuose su gigantais, jai padeda Heraklis. Trojos kare Artemidė drauge su Apolonu remia Trojėnus; tai aiškintina deivės kilme iš Mažosios Azijos. Deivė priešinasi bet kokiam olimpiečių teisių ir tvarkos pažeidimui. Dėl jos klastos žūva du broliai milžinai Aloadai, kurie norėjo suardyti visą pasaulio tvarką. Pernelyg drąsų ir gaivališką Titiją pakirto Artemidės ir Apolono strėlės. Pasididžiavusi prieš dievus daugybę įpėdinių, Niobė neteko 12 vaikų, — juos taip pat nužudė Artemidė ir Apolonas.
Romėnų mitologijoje Artemidė žinoma kaip Diana; ji laikoma mėnulio personifikacija, o jos brolis Apolonas vėlyvuoju romėnų laikotarpiu buvo tapatinamas su saule.
Artemidė — dažnas antikinių skulptūrų personažas. Europos viduramžių mene ji dažniausiai vaizduojama lydima nimfų, su lanku ir strėlėmis.

Asklepijas — graikų mitologijoje gydymo dievas, Apolono ir nimfos Koronidės (pasak kitos versijos, Leukipo dukters Arsinojės sūnus). Apolonas nužudė Koronidę už neištikimybę. Kai Koronidės palaikai buvo deginami lauže, Apolonas išėmė iš jos įsčių kūdikį Asklepiją ir nunešė kentaurui Chironui, kad šis užaugintų. Pastarasis ir išmokė Asklepijų gydymo meno. Asklepijui kilo įžūli mintis — prikelti numirėlius (jis atgaivino Hipolitą, Kapanėją, Minojo sūnų Glauką ir kitus). Dėl to užsirūstinęs Dzeusas nutrenkė Asklepiją žaibu. Asklepijo sūnūs buvo Podalirijas ir Machaonas, kuriuos Homeras vadina puikiais gydytojais. Asklepijo dukterys Higiėja ir Panacėja — Asklepijo moteriški koreliatai. Jo kultas buvo ypač populiarus Epidaure, kur žmonės traukė gydytis iš visų Graikijos kampelių. Neatskiriamas jo atributas — gyvatė (kartais net dvi), ji Asklepijo šventykloje priimdavo atneštąsias aukas. Koso saloje buvo garsioji jo šventykla; išgarsėję Koso salos gydytojai buvo laikomi Asklepijo pasekėjais ir vadinami Asklepiadais. Jis laikytas Apolono hipostaze: būta bendrų jų šventyklų ir atributų. Jo personaže susipina gyduolės žemės (gyvatė yra ne vien jo atributas, jis ir pats yra gyvatė) chtoniškieji požymiai ir vaizdinys apie dieviškųjų funkcijų perdavimą dievų vaikams didvyriams, kurie savo įžūlia drąsa suardo olimpiečių sukurtą pasaulio pusiausvyrą. Romėnų mitologijoje Asklepijas buvo vadinamas Eskulapu, jo kultas Romoje įsigalėjo vienoje iš Tiberio salų III a. pr. Kr., o toje vietoje, kur buvo išleista iš Epidauro atvežtoji gyvatė, pastatyta šio dievo šventykla.

Atėnė — graikų mitologijoje išminties ir teisingumo karo deivė, Atėnų miesto eponimas. Dėl Atėnės ikigraikiškos kilmės negalima atsekti deivės vardo etimologijos, remiantis vien graikų kalba. Mitas apie tai, kad Atėnė gimė iš Dzeuso ir Metidės, atsirado vėliau — klasikinės olimpinės mitologijos formavimosi periodu. Dzeusas sužinojo iš Gajos ir Urano, kad jo ir Metidės sūnus atims valdžią, todėl prarijo nėščią Metidę. Paskui Hefaisto (ar Prometėjo) padedamas (šis praskėlė jam galvą kirviu) pats pagimdė Atėnę. Ji iš Dzeuso galvos pasaulin atėjo su visa kovine ginkluote ir karingu prievardžiu. Tai nutikę prie Tritono ežero (ar upės) Libijoje. Todėl Atėnė buvo vadinama Tritonide arba Tritogenėja. Šiame mite jos gimimas pavaizduotas iš patriarchato laikų herojiškosios mitologijos pozicijų, kai buvo ypač iškeliamas vyriškasis veiklos pradas. Atėnė — tai tarytum tiesioginė Dzeuso tąsa, jo sumanymų ir valios vykdytoja. Ji įgyvendinta Dzeuso mintis. Kad Atėnė gimė iš Metidės, ilgainiui įgavo tik simbolinę reikšmę. Todėl ji laikoma vien Dzeuso pagimdyta. Ji perima išminties deivės funkcijas, kaip Dzeusas yra jas perėmęs iš Metidės.
Atėnė — viena svarbiausių deivių ne tik olimpinėje mitologijoje ; savo reikšmingumu ji prilygsta Dzeusui, kartais net pranoksta jį. Jos paveikslo ištakos siekia graikų mitologijos formavimosi seniausiąjį periodą — matriarchatą. Jėga ir protu ji prilygsta Dzeusui, jai reiškiama beveik tokia pat pagarba; jos vieta arčiausiai Dzeuso. Greta naujų — karo deivės — funkcijų, Atėnė išsaugojo savo matriarchalinę nepriklausomybę. Tai matyti iš to, kad ji buvo laikoma skaisčia mergele ir skaistybės globėja. Deivės seną zoomorfinę kilmę rodo jos atributai — gyvatė ir pelėda. Homeras sako, kad Atėnė yra „pelėdakė“. Orfikų himne ji vadinama „margąja gyvate“. Ji yra gyvačių globėja. Herodotas sako, kad Atėnės šventykloje Atėnuose gyvenusi milžiniška gyvatė — akropolio sargė, ištikima deivei. Chtoniškoje praeityje Atėnės išminties šaltiniai priskiriami deivei ir gyvatėmis Kretos ir Mikėnų laikotarpiais. Pelėda ir gyvatė saugojo Minotauro rūmus Kretoje; iš būtinų deivės atributų minėtina ir egida t.y. skydas iš ožkos odos su gyvatplaukės Medūzos galva, turinčia didelę magišką galią. Ji kelia siaubą ir dievams, ir žmonėms.
Daug kas rodo Atėnės paveikslo kosminius ypatumus. Jai gimstant lyja aukso lietus, ji slepia Dzeuso žaibus. Jos atvaizdas, vadinamasis paladijas (medinė deivės statula), nukritęs iš dangaus (todėl Atėnė vadinama Palade). Pasak Herodoto, ji esanti Poseidono ir nimfos Tritonidės duktė. Atėnė buvo identifikuojama su Kekropo dukterimis — Pandrosa arba Aglaura. Šventasis Atėnės medis — alyvmedis. Atėnės alyvmedžius laikė „likimo medžiais“, o ją pačią — likimu su Didžiąja Deive Motina , kuri senosios Europos mitologijoje traktuojama kaip viso, kas gyva, gimdytoja ir naikintoja.
Atėnė yra galinga, pavojinga, archajiška deivė pelėdos akimis ir su skydu. Herojiškosios mitologijos periodu ji savo jėgą parodo grumtynėse su titanais ir gigantais. Kartu su Herakliu Atėnė nudobia vieną gigantą. Ant antrojo užrita visą Sicilijos salą, trečiajam nuneria odą ir bekovodama užsitempia sau ant kūno. Deivė užmuša gorgonę Medūzą ir įgyja vardą „Gorgonės žudikė“. Atėnė reikalauja ją garbinti ir niekam neleidžia savęs pamatyti. Yra žinomas mitas apie tai, kaip Atėnė atėmė Teiresijui (savo numylėtinės Hariklės sūnui) regėjimą, kai jis netyčia pamatė ją maudantis. Apakinusi Teiresiją Atėnė apdovanojo vaikiną aiškiaregyste. O kaip supyko Atėnė ant Arachnės, kai ši išdrįso suabejoti dievų dorove. Klasiškajai Atėnei skirtos organizacinės funkcijos: ji yra didvyrių globėja, saugo viešąją tvarką ir t.t. ji padaro karaliumi Kadmą, suteikia pagalbą Danajui ir jo dukterims bei Danajo įpėdiniui Persėjui, nudobusiam Medūzą. Dzeusas pasiuntė Atėne padėti Herakliui, ir šis iš Erebo išvedė dievo Hado šunį. Atėnė yra Tidėjo bei jo sūnaus Diomedo globėja, nori padaryti juos nemirtingus. Bet kai pamato Tidėjo žiaurumą, šio ketinimo atsisako. Atėnės numylėtinis — Odisėjas, protingas ir narsus didvyris. Homero poemose, ypač „Odisėjoje“, joks, net menkiausias įvykis nenutinka be Atėnės įsikišimo. Ji svarbiausia achajų globėja ir beatodairiška trojėnų niekintoja, nors buvo garbinama ir Trojoje. Atėnė globoja graikų miestus (Atėnus, Argą, Megarus, Spartą ir kt.), ją vadino „miestų globėja“.
Didžiulė Atėnės Promachos („priešakinės kovotojos“) statula su saulėje tviskančia ietimi puošė Atėnų akropolį. Atėnuose deivei buvo skirta Erechtėjo šventykla ir Partenonas. Pagrindiniai piliečių funkcijomis apdovanotos Atėnės epitetai yra Piliadė („miesto“) ir Poliūcha („miestų tūrėtoja“). Lyg paminklas išmintingajai Atėnų valstybės valdovei, aeropago įkūrėjai, yra Eschilo tragedija „Eumenidės“.
Atėnė visuomet minima kaip meno, amatų, meistriškumo globėja. Ji padeda puodžiams, audėjoms, siuvinėtojoms, argonautų laivo statytojams, apskritai darbštiems žmonėms. Ją vadina Ergane („darbininke“), amatininkų globėja, ji padeda Prometėjui pavogti iš Hefaisto kalvės ugnį, jos pačios dirbiniai — tikri meno kūriniai , pvz., apsiaustas, kurį ji išaudė Jasonui. Laikoma, kad Atėnė išrado fleitą ir išmokė ja groti Apoloną. Pakanka vienintelio jos prisilietimo, kad žmogus taptų gražus (Odisėją ji padarė liekną, garbanotais plaukais, apdovanojo jėga ir grožiu, Penelopę dar iki susitikimo su Odisėju irgi apdovanojo nepaprastu grožiu).
Atėnė — išminties deivė. Demokritas laikė ją „protingumu“. Jos protas skyrėsi nuo Hefaisto ar Prometėjo proto; ji itin išmintinga valstybės reikaluose. Senų senovėje Atėnė buvo nedalomo kosminio Proto principas, visuotinės pasaulio išminties simbolis; jos ypatybės supriešinamos su Dioniso veržlumu ir ekstaze. Kaip Atėnų valstybės globėja ir įstatymų leidėja, buvo garbinama Atėnė — Fratrija („broliškoji“), Bulaija („patarimų teikėja“), Soteira („gelbėtoja“), Pronoija („pranašautoja“).
Nors jos kultas buvo paplitęs visoje žemyno ir salų Graikijoje (Arkadijoje, Argolidėje, Korinte, Sikione, Tesalijoje, Bojotijoje, Kretoje, Rodose), atėnė labiausiai garbinta Atikoje, Atėnuose. Jai skiriamos žemdirbystės šventės: Procharisterijos (susijusios su duonos augimu), Plinterijos (pjūties pradžia), Areforijos (pasėlių aprasojimas), Kalinterijos (vaisių prinokimas), Skiroforijos (sausros nuvijimas). Per šias šventes Atėnės statula būdavo prausiama; jaunuoliai prisiekdavo kaip piliečiai tarnauti deivei. Bendro pobūdžio buvo didžioji Panatenajų šventė. Atėnė yra valstybės išminties apoteozė. Panatenajų pradininku laikomas Erichtonijas, o jų tobulintoju Tesėjas. Kasmetines Panatenajų šventes rengdavo Solonas. Didžiąsias Panatenajas organizuodavo Peisistratas. Periklis įvedė dainavimo, grojimo kitara ir fleitos varžybas. Panatenajų metu buvo nešamos aukos ir vykdavo deivės drabužių, ant kurių vaizduoti jos žygdarbiai gigantomachijoje, dalijimas.
Romoje ji identifikuota su Minerva. Romėnų iškilmėms — Minervoms — skirti du didėli fragmentai Ovidijaus veikale „Fastas“. Per visą antikos periodą Atėnė tarsi liudija telkiančią ir vadovaujančią proto galią, kuri tvarko kosminį ir visuomenės gyvenimą, verčia gerbti griežtų demokratinių įstatymų sukurtą valstybę.

Hefaistas — graikų mitologijoje ugnies ir kalvystės dievas. Jis — Olimpo dievas, kilęs iš Mažosios Azijos ir įkūnijantis seniausius ugnies stichijos požymius. Hefaistas vaizduojamas arba kaip ugnies fetišas, arba kaip jos valdovas. Jo kilmė aiškinama dvejopai: Hefaistas yra Dzeuso ir Heros sūnus , bet kartu ji syra tik Heros sūnus, kurį ji pagimdė, keršydama Dzeusui. Tėvai nemylėjo Hefaisto ir du kartus jį numetė nuo Olimpo. Kartą tai padarė motina, už tai sūnus jai atkeršijo — prikalė prie sosto. Antrą kartą Hefaistą numetė Dzeusas, kai Hefaistą užtarė motina. Jis šlubuoja abiejomis kojomis, jis negražus. Tai sieja jį ir su archajiškomis stichijomis. Vis dėlto būdamas Olimpo dievas, jis veda gražiausią deivę — Afroditę (variantas: haritę). Tačiau ji apgaudinėja Hefaistą su savo meilužiu Arėju. Olimpe Hefaistas linksmina dievus, dalina jiems nektarą ir ambroziją. Iš esmės jis ten atlieka tarno vaidmenį; tai rodo jo negraikišką kilmę. Rodo Apolonijo veikale „Argonautika“ pasakojama, kad Hefaistas iškasė Kolchodės valdovui po vynuogienojumi keturis šaltinius: pieno, vyno, aliejaus ir vandens. Horacijus vaizduoja Vulkaną Hefaiatą bundančios pavasario gamtos fone. Visa tai rodo jo chtoniškus saitus su gamta. Mitai apie Hefaistą atspindi ir meno bei amatų suklestėjimą patriarchato laikais. Atikoje Hefaisti vardu buvo pavadinta viena iš filų (sričių), o jis pats išaukštintas kaip vienas pagrindinių dievų. Klasikinis Hefaisto įvaizdis — kalvis, gabus meistras, jo padėjėjos — mechaninės tarnaitės. Hefaistas nukala Achilui ginklus ir stebuklingą skydą. Variniai valdovo Ajeto jaučiai, Heros miegamieji, Pandoros vainikas — Hefaisto dirbiniai. Vergilijaus „Eneidoje“ plačiai aprašyta Hefaisto požeminė kalvė. Ten kalami Dzeuso žaibai ir Enėjo ginklai. Homero himne minima, kad Atėnė ir Hefaistas išmokė žmones įvairių amatų. Hefaistas prikala prie uolos Prometėją, tačiau tai jis daro nenoriai, tik vykdydamas Dzeuso įsakymą. Orfiškajame himne jo — kosminė jėga, neliečiamas fetišas. Jis — meistras ir menininkas, tačiau jis ir šviesa, ugnis bei eteris. Jis saugo namus, miestus, gentis. Bet jis yra ir mėnuo bei kiti šviesuliai, visa aprėpiantis demonas. Hefaistas — ir Olimpas, ir pragaras. Jis — ir tobuliausia kūryba, ir stichiškas demonizmas. Jis labiausiai garbintas Atėnuose, kur buvo amatų dievas. Tačiau šioje srityje Hefaistas vis dėlto negalėjo konkuruoti su Prometėju ir Dedalu. Iš Olimpo išmestą Hefaistą išgelbėjo Lemno salos gyventojai; ten buvo Hefaistijo miestas ir Mosichlo kalnas su Hefaisto kalve, o Samos saloje, kur Hefaistas buvo prikalęs Herą, miestai Hefaistopolis ir Hefaistionas. Kretos saloje nėra jokių Hefaisto kulto ženklų. Į kontinentinę Graikiją šį kultą perkėlė helenų keliautojai iš Egėjo jūros salų. Taip negraikiškos kilmės dievas tapo vienu populiariausių amatininkystės globėju Atėnuose. Romėnų mitologijoje Hefaistą atitinka Vulkanas.

Hekatė — graikų mitologijoje prietemos, nakties sapnų ir stebuklų deivė. Titanidų Perso ir Asterijos duktė. Dzeusas jai atidavė valdyti žemes ir jūras. Uranas suteikė jai milžiniškos jėgos. Hekatė — sena chtoniška dievybė, po olimpiečių pergalės prieš titanus išsaugojusi savo archajines funkcijas. Ją gerbė pats Dzeusas, ji buvo iš tų dievių, kurios padėjo žmonėms atlikti kasdieninius darbus. Ji laikyta medžiotojų, piemenų, arklininkų, visuomenės veikėjų užtarėja (teisme, liaudies susirinkime, varžybose ir ginčuose, kare). Hekatė saugojo vaikus ir jaunuolius. Ji — baisi nakties deivė su deglu rankose ir gyvačių plaukais. Hekatė yra ir burtų deivė, ją kviečiasi pagalbon, atlikdami paslaptingas manipuliacijas. Ji padėjo Medėjai pelnyti Jasono meilę ir paruošti stebuklingus tepalus. Ji padėdavo ir apgautiems meilužiams. Hekatė — nakties „chtonija“ ir dangaus „uranija“, „nenugalimoji“. Ji klaidžioja po kapines ir kviečia numirėlius vaidentis. Hekatės mitologiniame paveiksle atsiskleidžia chtoniškos ikiolimpinės dievybės bruožai. Ji sieja du pasaulius: gyvųjų ir mirusiųjų. Hekatė yra prietema, tačiau ji ir mėnulio deivė, artima Selenei ir Artemidei; tai leidžia manyti, jog Hekatės kilmė susijusi su Mažąja Azija. Ji kaip ir Artemidė,yra medžiotoja. Ją lydi pulkas šunų, tačiau jos medžioklės niūrios, pilnos numirėlių ir vaiduoklių. Hekatė artima gyvybingajai žemės jėgai Demetrai ir požemio jėgų simboliui Persefonei. Romėnai ją identifikavo su savo deive Trivija — „trijų kelių deive“. Hekatės atvaizdą padėdavo kryžkelėse, ten jai nešdavo ir aukas. Jos paveikslas jungia herojinės mitolgijos pasaulį ir archajiškąjį demonizmą, kuris tarnauja žmogui, bet neretai ir sumenkina klasikinį heroizmą, versdamas pklusti tamsiosioms jėgoms.

Helijas — graikų mitologijoje saulės dievas, titanų Hiperiono ir Tėjos sūnus, Selenės ir Eos brolis. Sena ikiolimpinė dievybė, stichinė jėga suteikianti gyvybę, baudžianti aklumu nusikaltėlius. Ji gyvena aukštai danguje, todėl mato visus dievų ir žmonių darbus. „Viską matantį“ Heliją šaukėsi kaip liudininką ir keršytojai. Helijas pranešė Demetrai, kad Persefoną pagrobė Hadas. Helijas vaizduojamas švytintis akinančia šviesa, baisiomis degančiomis akimis, auksiniu šalmu ir auksiniame vežime. Kelijas gyvena prabangioje pilyje, apsuptas keturių metų laikų, jis sėdi brangakmenių soste. Mitinėje Trinakrijos saloje ganosi baltieji Helijo jaučiai. Nepaisydami draudimų, juos nudūrė Odisėjo bendrakeleiviai. Helijo duktė apie tai tuojau papasakojo tėvui. Helijo paprašytas Dzeusas trenkė žaibu į Odisėjo laivą. Dienomis Helijas važiuoja dangaus skliautu pasikinkęs keturis ugninius žirgus, vakare nusileidžia ir auksiniame inde perplaukia jūrą iki patekėjimo vietos. Okeanidė Perseidė nuo Helijo pagimdė Kolochės valdovą Ajetą, burtininkę Kirkę ir Minojo žmoną Pasifaję. Nimfa Klimenė pagimdė Helijo sūnų Fajetoną ir keturias dukteris, nimfa Roda — septynis sūnus. Helijo įpėdiniai dažnai buvo pasipūtę ir užsispyrę (Fajetonas), linkę į burtus, turintys chtoniškų jėgų (Kikė, Pasifajė, Helijo anūkė Medėja). Neretai, ypač helenizmo laikotarpio romėnų mitologijoje, Helijas buvo identifikuojamas su savo tėvu Hiperionu, o jo sūnūs vadinami hiperionidais; vėliau antikiniame pasaulyje Helijas identifikuojamas su Apolonu. Romėnų mitologijoje Heliją atitinka saulės dievas Solas, taip pat identifikuojamas su Apolonu.

Panas — graikų mitologijoje, gyvulių bandų, miškų ir laukų dievas. Panas turi ryškių chtoniškų bruožų, susijusių su jo kilme ir išvaizda. Panas yra nimfos Driopės ir Hermio (variantas: Penelopės ir Hermio) sūnus, gimęs Arkadijoje. Driopė išsigando, pamačiusi barzdotą, plaukais apžėlusį sūnų. Pano išvaizda pralinksmino Hermį ir Olimpo dievus, ir šie jį praminė Panu („visiems patinkantis“). Iš tikrųjų Pano vardas kilęs iš šaknies pus-, paus- — „suteikti vaisingumą“. Tai atitinka šio dievo f-jas ir priartina jį prie Dioniso. Kaip stichinių žemės vaisingumo jėgų demonas, Panas drauge su satyrais ir silenais lydi Dionisą. Panas yra miksantropiškas: turi ožio kojas ir ragus, kūnas apaugęs plaukais. Panas mėgsta vyną ir linksmybes, ištroškęs meilės persekioja nimfas. Išsigandusi Pano nimfa Siringa pasiverčia nendre. Panas paprastai būna grojimo piemenų vamzdeliu varžybų teisėjas. Kartą Panas pakvietė dalyvauti varžybose Apoloną, ir šis nugalėjo Paną., o valdovui Midui, teisėjavusį varžyboms ir neteisingai įvertinusiam Apoloną, išaugo asilo ausys. Panas stichinių gamtos jėgų dievas, sukelia žmonėms nepaaiškinamą, panišką baimę. Ypač vasaros popietėmis, kai nurimsta miškai ir laukai. Panas padeda mūšiuose, sukeldamas priešams baimę. Panas padėjo Dzeusui kovoti su titanais. Išliko legenda apie tai kaip Panas pasirodė graikams prieš Maratono mūšį ir prie Salamino. Panas ypač garbintas Arkadijoje, kur buvo šventasis Pano kalnas. Žinomos ir šventosios Pano vietos Atėnų akropolio šlaituose bei File (Atikoje), kur jį garbindavo drauge su nimfomis. Panas yra olimpinis dievas, jis minimas šalia Dzeuso ir Apolono. Antikos filosofai Paną laikė Visatą vienijančiu dievu. Plutarcho atpasakotoje legendoje apie Didžiojo Pano žūtį jis pavaizduotas kaip nykstančio antikinio pasaulio simbolis. Ankstyvieji krikščionys Pana priskyrė prie velnių pasaulio ir vadino „vidudienio velniu“, kuris suvedžioja ir gąsdina žmones. Romėnų mitologijoje Paną atitinka Faunas (galvijų bandų globėjas) ir Silvanas (miškų demonas).

Iš pradžių Panas buvo vaizduojamas kaip žvėris, laikantis rankoje švilpynę. Pagrindiniai Pano atributai yra švilpynė arba dviguba fleita, pušų šakų vainikas ir kartais vadinamoji kiškių lazda (kablys kiškiams medžioti). Iki V a. pr. Kr. vidurio vazų tapyboje pasitaiko barzdotų Pano atvaizdų su ožio snukiu. Vėliau Panas vaizduotas ir kaip jaunas satyras su ožio kojomis, ir kaip silenas ar į beždžionę panašus luošys. Naujųjų laikų tapyboje populiariausias siužetas — „Panas ir Siringa“: jį tapė Rafaelis, F. Primatičo, A. Karači, P. P. Rubensas, J. Jordanas, N. Pusenas ir kt.; Pano paveikslas dažnas P. Pikaso ir rusų tapytojo M. Vrubelio kūriniuose.

Hadas — graikų mitologijoje dievas — vėlių pasaulio valdovas, taip pat pats Hado pasaulis. Hadas yra olimpinė dievybė, nors nuolat gyvena požemio viešpatijoje. Tai Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso ir Poseidono brolis, su jais jis pasidalijo nuverstojo tėvo paveldą. Hadas valdo kartu su žmona Persefone (Dzeuso ir Demetros dukterimi), kurią jis pagrobė skinančią pievoj gėles. Persefonės motina Demetra, derlingumo deivė, sielvarto prislėgta ieškojo dukters ir pamiršo savo pareigą, todėl žemę užpuolė badas. Tada Dzeusas nusprendė, kad Persefonė du trečdalius metų praleis žemės paviršiuje su motina, o trečdalį — su Hadu. Homeras Hadą vadina „dosniuoju“ ir „svetinguoju“, nes mirtingojo lemtis neaplenkia nė vieno žmogaus. Hadas — ir „turtingasis“, jį dar vadina Plutonu (iš graikų „turtas“; iš čia vėliau atsirado turto dievo Pluto vaizdinys), nes jam priklauso daugybė žmonių sielų bei žemėje paslėptų lobių. Hadas turi stebuklingą šalmą, kuris padaro jį nematomą; šiuo šalmu vėliau pasinaudojo deivė Atėnė ir karžygys Persėjas, norėdamas gauti gorgonės Medūzos galvą. Apie vis didėjantį didvyrių kartos savarankiškumą ir įžūlumą olimpinės dievų mitologijos laikais liudija Heraklio ir Hado dvikova, kurios metu Heraklis sužeidžia Hadą. Jį pagydė dieviškasis gydytojas Pajanas. Heraklis iš vėlių pasaulio pagrobė Hado šunį — sargą. Hadą (tiksliau — Persefonę) apgavo ir gudruolis Sisifas, sugebėjęs kartą ištrūkti iš vėlių viešpatijos. Orfėjas savo dainomis ir lyros muzika taip sužavėjo Hadą ir Persefonę, kad šie sutiko grąžinti jam žmoną Euridikę ( tačiau Euridikė turėjo iš pusiaukelės grįžti atgal, nes Orfėjas iš tos laimės nebepaisė susitarimo su dievais ir atsigręžė į žmoną, jei dar nespėjus išeiti iš Hado valdų).

Graikų olimpinėje mitologijoje Hadas yra antrarūšis dievas. Tai tarytum Dzeuso hipostazė; ne šiaip sau Dzeusas vadinamas Chtoniju — „ požemio“ ir „žemyn žengiančio“. Hadui niekas neaukoja, jis neturi įpėdinių net žmoną yra gavęs neteisėtai. Jį įveikia Heraklis, nes Hadas tik antrarūšė dievybė. Pavyzdžiui, Achilas veikiau jau būtų sutikęs dirbti padieniu samdiniu pas neturtingą valstietį žemėje, negu būti vėlių valdovu. Vėlyvoji antikinė literatūra ( Lukianas ) sukūrė parodijinį Hado įvaizdį („Mirusiųjų pašnekesiai“, kurių šaltinis tikriausiai yra Aristofano „Varlės“). Kaip tvirtina Pausanijas, Hadas niekur nebuvo garbinamas, išskyrus Elidę, kur kartą per metus atidarydavo šio dievo šventyklą (žmonės tik vieną kartą leidžias į vėlių pasaulį). Į šią šventyklą galėjo įeiti tik dievo Hado tarnai.

Hadu vadinama ir pomirtinė karalystė žemės gelmėse, kur „gyvena“ mirusiųjų šešėliai; juos čia atveda Hermis, hado topografija ilgainiui darėsi vis sudėtingesnė. Homeras žinojo tokius dalykus: anga į vėlių pasaulį, kurį saugo šuo — Hado sargas, yra toli Vakaruose ( „vakarai“, „saulėlydis“ — mirties simboliai) už Okeano upės, skalaujančios žemę. Ten esąs esfodelių laukas, kur klaidžioja mirusiųjų sielos; niūrios Hado gelmės — Erebas, upės — Kokitas, Stiksas, Acherontas, Piriflegentonas, Tartanas. Vėlesniuose šaltiniuose minima dar Stikso pelkė arba Acheronto ežeras ( į jį įteka Kokito upė), Hadą juosianti ugningoji Piriflegetono ( Flegetono ) upė, užmaršties upė Leta; mirusiųjų keltininkas — Charonas, Hado sargas — trigalvis šuo Kerberas. Mirusiuosius teisia Minojas, Ajakas ir Radamantas. Orfikų – pitagoriečių vaizdinys apie nusidėjėlių Titijo, Tantalo, Sisifo, teismą Hado Tartare panaudotas Homero, Platono ir Vergilijaus veikaluose. Detalus vėlių pasaulio aprašas su visomis bausmių gradacijomis Vergilijaus veikaluose remiasi Platono dialogu „ Faidonas“ ir Homero kūrinys, kuriuose jau plėtojama idėja apie gyvenime padarytų nuodėmių ir nusikaltimų išpirkimą. Homero herojinio epo „Odisėja“ 11 – os knygos vaizdiniuose apie sielų likimą išryškėja šeši kultūriniai istoriniai klodai. Homeras mini net laimingųjų buveinę Hade — Eliziejaus laukus, arba Eliziejų. Apie „laimingųjų salas“ kalba Hesiodas ir Pindaras, todėl Hado padalijimo Vergilijaus veikaluose į Eliziejų ir Tartarą pradžios reikia ieškoti graikų tradicijoje. Su Hadu susiję ir vaizdiniai apie sielos lemtį, sielos ir kūno santykį, teisingą atpildą — deivės Dikės paveikslą, neišvengiamybės dėsnio veikimą.

Hermis — graikų mitologijoje dievų pasiuntinys, keliautojų globėjas, mirusiųjų sielų palydovas. Hermis — Dzeuso Atlanto dukters Majos sūnus. Maja jį pagimdė Arkadijoje, Kilenės oloje. tai olimpinė dievybė, nors jos kilmė ikigraikiška, galbūt Hermis kildintas iš Mažosios Azijos. Jo fetišistinį archajiškumą rodo jo vardas, suvokiamas kaip vedinys iš žodžio herma — akmenų krūva ar akmeninis stulpas, senovėje ženklinęs laidojimo vietas. Hermas naudojo kaip kelio ženklus, šie fetišai buvo kelių, sienų, vartų saugotojai (iš čia kilęs Hermio „vartininkas Propilajas); hermų gadinimas buvo laikomas baisia šventvagyste. Fetišinius rudimentus atskleidžia jo atributai: „nemirtingi“ sparnuoti aukso sandalai ir aukso lazda — magiškųjų galių koncentracija. Laikydamas rankoje lazdą, kuri užmigdo ir pažadina žmones, Hermis atlieka vieną seniausių savo funkcijų — palydi mirusiųjų sielas į Hadą, padeda pasiekti vėlių karalystę. Jis puikiai pažįstamas abiejuose pasauliuose — ir gyvųjų ir mirusiųjų; jis tarpininkas tarp mirties ir gyvenimo, taip pat tarp žmonių ir dievų, veda deives Herą, Atėnę ir Afroditę į Pario teismą. Hermis — dievų pasiuntinys, dievų pasiuntinės Iridės vyriškasis koreliatas. dievo valia kartais atsiskleidžia sapne, — Hermis savo lazda siunčia žmonėms sapnus. Tai, kad Hermis lydi gyvenimo ir mirties keliais, klasikinės mitologijos laikais buvo traktuojama kaip didvyrių globojimas. Jis duoda Frikso ir Helės motinai Nefelei auksavilnį aviną, padėjusį išsigelbėti nuo pamotės. Tėbų įkūrėjui Amfionui Hermis padovanojo lyrą, kurios padedamas didvyris stato miesto sienas. Persėjui Hermis davė kardą Medūzos galvai nukirsti; Odisėjui jis atskleidžia stebuklingos žolės paslaptį, kaip išsigelbėti nuo Kirkės burtų; Hermis gelbsti dievą Arėją nuo Aloadų piktadarysčių, saugo didvyrius jų klajonių metu, padeda Priamui gyvam ir sveikam patekti į Achilo stovyklą, be to, šiuo atveju išryškėja Hermio sugebėjimas lengvai išnarplioti bet kokią painiavą. Hermio gudrumas ir apsukrumas padaro jį sukčių ir vagių globėju. Homeras „Himne Hermiui“ aprašo Hermio — vagies žygdarbius. Pasakojama ir apie tai, kaip mažasis Hermis pavogė stebuklingųjų Apolono karvių bandą. Hermis išmokė sukčiauti savo sūnų Autoliką — Odisėjo senelį iš motinos pusės. Odisėjo apsukrumas įgimtas, paveldėtas iš dieviškojo protėvio. klasta ir apgavystėmis Hermis iš pabaisos Argo išlaisvino Ijo ir užmušė pačią pabaisą. užsidėjęs Hado kepurę, vikrusis Hermis įveikė vieną iš gigantų.
Jis — piemenų globėjo funkcija (jis kartu su Hekate gausina prieaugį bandose) yra antraeilė. Hermis ir Apolonas apsikeitė daugeliu svarbių funkcijų arba pasidalijo jas tarp savęs. Anot mito, atsitiktinai ( o visus atsitiktinius atradimus siunčia Hermis) buvo rasatas vėžlys, iš jo kiauto Hermis pasidarė septynstygę lyrą ir dainavo pritariant jos garsams. Apolonas įkalbėjo Hermį iškeisti lyrą į jo karves, be to, Hermis atidavė Apolonui savo dūdelę, o už tai gavo auksinį skeptrą. Apolonas išmokė Hermį spėti ateitį. Vėlyvuoju Antikos periodu atsirado Hermio Trismegisto įvaizdis dėl jo artimumo anam pasauliui; su Hermiu Trismegistu siejami okultiniai mokslai ir vadinamieji hermetiškieji (uždarieji, slaptieji, tik pašvęstiesiems suvokiami) raštai.
Hermis buvo garbinamas per Antesterijas — pavasario pabudimo ir mirusiųjų atminimo šventes. romėnų mitologijoje jį atitinka Merkurijus, garbintas kaip prekybos globėjas.
Hermį vaizdavo daugelis dailės meistrų — ir Antikoje, ir vėlesniais laikais.

Demetra — graikų mitologijoje derlingumo ir žemdirbystės deivė, Krono ir Rėjos dukra, Dzeuso sesuo ir žmona, pagimdžiusi jam Persefonę. Tai viena iš labiausiai garbintų Olimpo dievybių. Demetros chtonišką kilmę rodo jos vardas(“ motina žemė”). Demetros kulto vardai Chloja- “ žaluma”, Karpofora- “ vaisingoji”, Tesmofora- “duodanti įstatymus”, “pradininkė”, Sito- “duona”, “ miltįai” rodo pagrindines vaisingumo deivės Demetros f- jas. Demetra gera žmonėms padeda dirbti laukuose. Ji graži, nunokusių kviečių spalvos plaukais. Demetra pripildo aruodus, jai atnašauja, kad būtų geras derlius ir sektųsi įdirbti žemę, ji išmokė žmones arti ir sėti. Triskart suartame lauke Demetra susituokė su Kretos vaisingumo dievu Jasionu. Šios santuokos vaisius- sūnus Plutas, turto ir pertekliaus dievas. Demetra išmokė Eleusino valdovo sūnų Triptolemą sėti kviečius ir prižiūrėti jų laukus. Deivė padovanojo jam vežimą su pakinkytais sparnuotais drakonais, ir kviečių , kuris juos sėjo po visą žemę. Mitas apie Demetrą atspindi ir amžinąją gyvybės ir mirties kovą. Ji vaizduojama kaip motina, gedinti Hado pagrobtos dukters Persefonės. Homeras himne “ Demetrai” pasakoja apie Demetros keliones, ir ieškant dukters patirtą skausmą. Pasivertusi geraširde senele, ji atėjo į Eleusiną pas Kelėją ir Metaneirą. Karaliaus šeima Demetrą svetingai priėmė, pirmą kartą po dukters praradimo ją pralinksmino sąmojingi tarnaitės Jambės juokai. Demetra užaugino valdovo sūnų Demofontą. Norėdama suteikti jam nemirtingumą, Demetra trindavo jį ambrozija ir kišdavo į ugnį. Tačiau kartą Metaneira netyčia pamatė magiškuosius deivės veiksmus. Tada Demetra pasisakė, kas esanti, ir paliko karaliaus namus, savo garbei liepusi pastatyti šventovę. Joje ir įsikūrė dukters gedinti Demetra. Žemėje prasidėjo badas, mirė žmonės, ir Dzeusas įsakė išleisti Persefonę pas motiną. Tačiau Hadas davė savo žmonai Persefonei perkąsti granato sėklelę, kad negalėtų pamiršti mirties karalystės. Du trečdalius metų Persefonė praleisdavo su motina, tuo metu visa gamta pražysdavo, brandindavo vaisius, linksmindavosi. Trečdalį metų Persefonė skirdavo Hadui.. Žemės derlingumas neįsivaizduojamas be augmenijos žūties- antraip ji negalėtų prisikelti, įgyti naujų gyvybinių galių.( Granato sėklelė- derlingumo simbolis, tačiau jis priklauso mirties dievui.)
Demetra visų pirma- žemdirbių deivė. Visi ją garbina per Tesmoforijų šventes, kaip žemdirbystės papročių kūrėją. Demetra priskiriama galingosioms senosioms moteriškos lyties dievybėms( Gaja, Kibelė, Didžioji Deivė Motina, Žvėrių valdovė), kurios suteikė vaisingumo galią žemei, žvėrims ir žmonėms. Tesmoforijų metu Demetra garbinta kartu su dukra Persefone. Į jas abi kreipiamasi kaip į “ dvi deives” vardais, ir prisiekiama “ dviejų deivių” vardais. Pagrindinė Demetros šventykla buvo Atikos miestelyje Eleusine. Ten rugsėjo mėn. devynias dienas vykdavo Eleusino misterijos, kuriose būdavo simboliškai pakartojamos Demetros nelaimės, klajonės ieškant dukters, vaizduojamas ryšys tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio, fizinio ir dvasinio nuskaidrėjimo. Seniausios Atėnų šeimos iš kartos į kartą paveldėdavo teisę dalyvauti Eleusino misterijose. Jų dalyviai prisiekdavo saugoti šventės paslaptis. Dalyvio teisę turėjo ir Eschilas. Už neva tik įšventintiesiems žinomų ritualinių paslapčių atskleidimą jis buvo išvytas iš Atėnų. Eleusino misterijos- Demetros kančių ir “ aistrų” vaizdavimas- laikomas vienu iš antikinės tragedijos šaltinių, todėl jos interpretuotinos taip pat, kaip Dioniso bakchanalijos. Pausanijas aprašė Eleusino Demetros šventyklą Arkadijoje, kur viena šalia kitos stovi Demetros, Persefonės ir Dioniso statulos. Chton. Vaisingumo požymiai pastebimi Demetros Erinijos kulte; kumele pasivertusią Demetrą paėmė Poseidonas, pasivertęs eržilu. “ Pikta ir kerštinga” Demetra( Erinija) išsimaudė upėje. Taip apsivaliusi ji vėl tapo malonia geraširde deive. Hermione( Korinte) Demetrą garbindavo kaip karštųjų šaltinių, Chtonijo( “ žemės”) ir Termesijo(“ karštojo”) globėją. Figalijoje( Arkadija) kulto objektas buvo medinis Demetros atvaizdas Melainė(“juodoji”), kuri neatsiejamai susijusi su “ požeminiu” Dzeusu, jiems abiem meldžiasi žemdirbys. Romėnų mitologijoje Demetra atitinka Cerera.

Dionisas — graikų mitologijoje žemės vaisingumo, augmenijos, vynuogininkystės, vynininkystės dievas. Dionisas yra Rytų ( trakų ir lidų- frigų) kilmės dievybė, Graikiją pasiekusi vėlokai ir įsitvirtinusi čia gana sunkiai. Dioniso kulto įsigalėjimas Graikijoje datuojamas 8- 7 a. pr. Kr. Ir siejamas miestų- valstybių ( polių) susikūrimu ir demokratijos raida šiuose miestuose. Tuo metu Dioniso kultas tapo populiaresnis už kitų vietinių dievybių kultus. Žemdirbių dievas Dionisas, susijęs su stichinėmis gamtos jėgomis, nuolat priešpriešinamas Apolonui- aristokratiškųjų šeimų dievui. Dioniso kulto liaudiškumas išryškėja mituose apie nesantuokinį dievą, apie jo kovą už vietą Olimpe, apie pastangas visur įtvirtinti savo kultą.
Esama daug senų mitų apie Dioniso metamorfozes, kurios tarsi pranašauja paties dievo atėjimą. Žinomiausios archajiškos Dioniso hipostazės: Kretos Dzeuso ir Persefonės sūnus Dzagrėjas; Jakchas, susijęs su Eleusino misterijomis;
Dionisas- Dzeuso ir Demetros sūnus. Pasak labiausiai paplitusio mito, Dionisas yra Dzeuso ir Tėbų valdovo Kadmo dukters Semelės sūnus. Paklausiusi pavydžiosios Heros patarimo, Semelė paprašė Dzeuso, kad šis jai pasirodytų visa dieviška didybe. Atėjęs švytint žaibams ir trankantis perkūnijai, Dzeusas pavertė pelenais nemirtingąją Semelę ir jos namus, spėjo iš ugnies ištraukti ką tik pasaulį išvydusį dar neišnešiotą Dionisą ir užsiuvo savo šlaunyje. Atėjus laikui, Dzeusas išleido Dionisą į pasaulį. Hermiui tarpininkaujant, atidavė vaiką auginti Nisos nimfoms( ar Semelės seseriai Ino). Suaugusiam Dionisui Hera atėmė protą ir jis, klajodamas po Egiptą ir Siriją, pasiekė Frigiją. Ten deivė Kibelė- Rėja jį išgydė ir įtraukė į savo orgiastiškąsias misterijas. Po to Dionisas per Trakiją patraukė į Indiją, iš Rytų( Indijos arba Lidijos ir Frigijos) grįžo į Graikiją( Tėbus). Plaukiant iš Ikarijos į Nakso salą, Dionisą pagrobė piratai tirėnai, juos Dionisas išgąsdino savo stebuklingais pasivertimais. Norėdami parduoti Dionisą į vergiją, plėšikai sukaustė jį grandinėmis, tačiau grandinės pačios nukrito nuo Dioniso rankų. Apraizgęs gebenėmis laivo stiebą ir bures, Dionisas pavirto loke ir liūtu. Iš baimės sušokę į jūrą piratai pavirto delfinais. Šis mitas rodo archajišką zoomorfinę ir su augmenijos pasauliu susijusią Dioniso kilmę. Tai patvirtina ir epitetai: Euojas- “apraizgytas vynuogienojais “ “vynuogių kekė”. Dioniso zoomorfinę kilmę rodo jo pasivertimai ir pasakojimai apie Dioniso- jautį bei Dioniso- ožį. Gamtos vaisingumo dievo Dioniso simbolis buvo falas.
Nakso saloje Dionisas sutiko mylimąją- Ariadnę, kurią buvo palikęs Tesėjas. Dionisas pagrobė Ariadnę ir Lemno saloje su ja susituokė. Ariadnė Dionisui pagimdė Oinopioną, Toantą ir kt. Dionisas įvesdavo savo kultą visur, kur tik pasirodydavo; keliaudamas jis mokydavo žmones auginti vynuoges ir daryti vyną.
Ekstaziškame Dioniso žygyje dalyvavo menadės( bakchantės ), satyrai ir basaridės( vienas iš Dioniso vardų- Basarajus), nešančios vynuogienojais papuoštus skeptrus. Apsijuosę gyvatėmis Dioniso palydovai su beprotišku kvaituliu siaubdavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Šaukdami “ Bromijas”( “ triukšmingasis”. “ dundantis”), jie šlovino Dionisą, mušė timpanus, gėrė sudraskytų žvėrių kraują, tirsais atverdavo žemės gelmių medaus ir pieno versmes, su šaknimis rovė medžius; prie jų prisijungdavo vis didesni vyrų ir moterų būriai. Dionisą imta šlovinti kaip Liėjų(“ išlaisvintoją”)- jis išlaisvino žmones iš pasaulietinių rūpesčių ir buitinių nemalonumų, sutraukė pančius, kuriais juos apraizgė priešai, griovė neįveikiamas sienas. Dionisas atimdavo priešininkams protą ir žiauriai juos bausdavo; taip jis atsiskaitė su savo pusbroliu- Tėbų valdovu Pentėju, norėjusiu uždrausti beprotiškąsias dionisijas. Pentėją sudraskė į gabalus bakchantės, vedamos paties Pentėjo motinos Agavės. Ekstazės apimta ji palaikė savo sūnų gyvuliu. Edonų valdovo sūnų Likurgą, kuris priešinosi Dioniso kultui, Dionisas pavertė silpnapročiu. Likurgą sudraskė jo paties žirgai.
Vienu iš dvylikos Olimpo dievų Dionisas tapo vėlai. Delfuose jį pradėjo garbinti kartu su Apolonu. Parnase kas dveji metai Dioniso garbei būdavo rengiamos orgijos, jose dalyvaudavo bakchantės iš Atikos- fiadės. Atėnuose vykdavo Dionisui skirti vaidinimai ir šventinės procesijos; būdavo vaidinamos iškilmingos archonto basilėjo žmonos ir Dioniso vestuvės. Iš religinių Dioniso kulto ritualo išsirutuliojo senovės graikų tragedija. Atikoje Dioniso garbei buvo rengiamos Didžiosios, arba miesto, dionisijos. Per šias šventes kovo balandžio mėn. vykdavo iškilmingos eitynės, tragedijų ir komedijų autorių, ditirambus giedančių chorų konkursai; sausio vasario mėn.- Lenajai, kai buvo statomos naujos komedijos; gruodžio sausio mėn.- Mažosios, arba Kaimo, dionisijos, išsaugojusios daug agrarinės magijos elementų; šių švenčių metu būdavo kartojamos pjesės, jau vaidintos mieste.
Helenizmo amžiuje Dioniso kultas susiliejo su frigų dievo Sabazijo kultu (Sabazijas tapo Dioniso pravarde). Romoje Dionisą vadino Bachu( iš čia kilo ir bakchalijos ir bakchanalijos); jis identifikuotas su Ozyriu, Serapiu, Mitru, Adonidu, Liberu.
Išliko daug antikinio meno kūrinių, kuriuose panaudotas siužetas apie Dionisą. Vėliau Dionisą vaizdavo tokie žymūs dailininkai, kaip Ticianas, Džulio Romano, P. P. Rubensas ir kt. Muziką Dioniso tema kūrė A. Dargomyžskis, K. A. Debiusi, Ž. Masnė.

Achelojas — graikų mitologijoje tokiu pat vardu vadinamos upės dievas Etolijoje, Okeano ir Tetijos sūnus. Žinomas mitas apie nepasisekusias jo piršlybas Dejaneirai. Būkštaudama dėl Achelojo nepastovumo, ji priėmė Heraklio pasiūlymą. Dėl Dejaneiros Heraklis grūmėsi su Acheloju. Dvikovoje Achelojas griebėsi klastos: iš pradžių pasivertė gyvate, paskui jaučiu. Heraklis nulaužė jaučiui ragą. Nugalėtas Achelojas mainais į savo ragą Herakliui padovanojo ožkos Amaltėjos gausybės ragą. Achelojas yra daugybės šaltinių tėvas. Jis taip pat ir Melpomenės (arba Terpsichoros) dukterys yra saldžiabalsės sirenos, ėdančios žmones.

Adonis — graikų mitologijoje finikiečių ir sirų kilmės dievas su ryškiomis augimo f-jomis, kurios siejasi su periodiniu gamtos apmirimu ir atgimimu. Mitas apie Adonį išsamiausiai aprašytas Apolodoro, Ovidijaus ir Antonino Liberalo veikaluose. Adonis yra Fenikso ir Alfesibojos sūnus (variantai: asirų karaliaus Tianto ir jo dukters Smirnos arba Kipro valdovo Kiniro ir jo dukters Miros sūnus). Deivė Afroditė (Venera), supykusi ant karaliaus dukters, būsimosios Adonio motinos (mat ši nepagarbinusi deivės), įkvėpė jai aistrą savo tikram tėvui, kuris pagundai pasidavė, visai nenujausdamas, kad pradeda meilikauti su savo paties dukterim; paskui tėvas ją prakeikė. Dievai pavertė nelaimingąją miros medžiu, iš kurio įskilusio kamieno gimė nepaprastai gražus kūdikis — Adonis. Afroditė atidavė naujagimį auginti Persefonei, kuri vėliau nebenorėjo su Adoniu skirtis. Abiejų deivių ginčą išsprendė Dzeusas, nulėmęs, kad vieną metų dalį Adonį praleisiąs vėlių pasaulyje pas Persefonę, o kitą žemėje — pas Afroditę (finikiečių variante — pas Astartę), kur tapo jos palydovu ir mylimuoju. Supykusi, kad Adonis teikia pirmenybę Afroditei, Artemidė nusiuntė pas jaunuolį šerną, kuris jį mirtinai sužeidė. Pasak kitos versijos, Adonis buvęs Apolono pykčio auka (pastarasis atkeršijęs Afroditei už tai, kad ši apakinusi Apolono sūnų Erimantą) arba pavydaus deivės vyro auka (finikiečių variante — Astaro). Afroditė giliai apraudojo Adonį ir pavertė jį gėle, apšlaksčiusi nektaru pralietą kraują. Jaunuolį apverkė charitės bei moiros, iš jo kraujo pražydo rožės, o iš Afroditės ašarų — anemonės.

Adonio kultas klestėjo Finikijoje, Sirijoje, Egipte, Kipro ir Lesbos salose. Lukianas rašo, kad Bible buvo Afroditės šventykla, kur vykdavusios orgijos Adonio garbei; jas visada lydėdavo šventoji prostitucija, be to, pirmąją dieną vykdavo apraudojimas, o antroji buvo skirta džiaugtis prisikėlusiu Adoniu. Adonidės upė kasmet nusidažydavusi raudonai, kai, pasak legendos, Libijos kalnuose žūdavo Adonis. Tačiau būta ir skeptiškų nuomonių, — tai raudonas dirvožemis suteikiąs upei kraujo spalvą. V a. pr. Kr. jo kultas paplito žemyninėje Graikijos dalyje. Argo moterys apraudodavo Adonį tam skirtame pastate. Atėnuose jo garbei rengiamų iškilmių metu, aidint raudoms ir giesmėms, visur buvo išdėliojami mirusiojo atvaizdai. Adonijos — Adonio garbei skirtos šventės — buvo ypač populiarios helenizmo laikotarpiu, kai paplito Ozyrio, Tamūzo bei kiti rytietiški graikų kultai. Vėlyvą pavasarį ir ankstyvą rudenį išdėliodavo vazonėlius su anksti pražystančiais ir taip pat greitai nuvystančiais žalumynais, vadinamuosius Adonio darželius — trumpalaikio gyvenimo simbolį. Aleksandrijoje prašmatniai Švęsdavo Afroditės ir Adonio vestuves, o kitą dieną verksmams ir aimanoms aidint, Adonio statulą nešdavo prie jūros ir panardindavo į vandenį — tai simbolizavo jo grįžimą į mirties karalystę. Mite apie Adonį atsispindėjo galingos senosios matriarchalinės ir chtoniškosios moterų vaisingumo deivės ir nuo jos priklausančio daug silpnesnio ir net mirtingo vyro koreliato garbinimas. Adonio mite labai ryški amžino sukimosi ratu ir gyvybės bei mirties harmoningos vienovės simbolika.

Adrastėja — graikų mitologijoje frigų kilmės deivė, iš pradžių identifikuojama su Kibele Rėja, Idos motina ar nimfa Ida, užauginusią Dzeusą, vėliau — anot orfikų, Platono ir vėlyvųjų epikų — su Nemezide. Eschilo kūriniuose „išminčiai garbina Adrastėją“, kuri, Hesichijaus žodyno aiškinimu, esanti keršto deivė, t.y. Nemezidė. Orfikų tradicija Adrastėją laiko „Dzeuso, Krono, dieviškų, virškosminių ir kosminių dėsnių“ įkūnijimu, nurodant jos sąsają su Platono dėsniu apie sielų lemtį. Platonas pripažįsta Adrastėjai „nuosprendį“ arba „dėsnį“, laikydamas ją Nemezidės epitetu ir prilygindamas ją Dikei. Adrastėja lemia sielų sukimąsi ratu, todėl Platonui ji sutampa ne tik su Nemezide, bet ir su Ananke bei Dike.

Alfėjas — graikų mitologijoje to paties pavadinimo Peloponeso upės dievas, titanų Okeano ir Tetijos sūnus. Žinomas savo meile Artemidės palydovei nimfai Aretūsai (o gal net pačiai Artemidei), kurią jis, apsimetęs medžiotoju, sekė ligi pat Ortigijos salos (netoli Sicilijos). Kai Aretūsa paprašė pagalbos, Artemidė pavertė ją versme, ir įsimylėjęs upės dievas Alfėjas susiliejo su Aretūsa. Pasak kitos versijos, Alfėjas yra medžiotojas, įsimylėjęs nimfą Aretūsą, kuri, persikėlusi į Ortigijos salą, buvo paversta versme; tada alfėjas pasivertė upe. Gerai matyti šio mito vietinis etiologinis pobūdis. Jis susijęs su tikėjimu, kad Ortigijos sala ties Sirakūzais po žeme susijungia su Alfėjo upe.

Anankė — graikų mitologijoje būtinybės, neišvengiamumo deivė, žmonių likimo lėmėjų moirų motina. Tarp Anakės kelių sukasi verpstė, kurios ašis yra pasaulio ašis. Moiros kartkartėmis padeda verpstei suktis. Ji yra artima Adrastėjai (Nemezidei) ir Dikei — teisingumo deivei.

Asopas — graikų mitologijoje to paties pavadinimo upės dievas, Poseidono ir nimfos Peros sūnus (pasak kitos versijos — Okeano ir Tetijos arba Dzeuso ir Eurinomės sūnus). Asopas turėjo 12 sūnų ir dvi dukteris — miestų ir salų eponimus. Dzeuso suviliota ir pagrobta Asopo duktė Egina pagimdė Ajaką. Sužinojęs iš Sizifo apie Eginos pagrobimą, asopas ėmė persekioti Dzeusą, bet pastarojožaibų išgąsdintas vėl grįžo į savo vagą.

Atė — graikų mitologijoje dievybė, kuri persinifikuoja kliedesį, proto užtemimą. Dzeuso duktė. Homeras vaizduoja Atę kaip greitakoję galingą dievybę, kuri neša žmonėms tik blogį: gimstant Herakliui, Atė tyčia užtemdo Dzeusui protą. Alkmenei laukiantis kūdikio (Heraklio), Dzeusas paskelbė, kad mirtingasis, kuris tuojau atiesiąs į pasaulį, visiems viešpatausiąs. Pavyzdžioji Hera liepė Dzeusą paliudyti tai ir viešai prisiekti, o psakui, sustabdžiusi Alkmenės gimdymą, paskubino gimti niekuo nepasižymintį Euristėją, kurio priklausomybėn vėliau pateko Heraklis. Užsirūstinęs Dzeusas išmetė Atę iš dangaus. Nuo to laiko ji kenkia žmonėms.

Atis — graikų mitologijoje frigų kilmės dievas, susijęs su žemės derlumo galių Deivės Motinos Kibelės orgiastiniu kultu. Ačio kilmė neaiški. Yra du Pausanijo pasakojimo apie tai variantai: Atis — frigo sūnus, nuo jaunystės negalįs turėti vaikų. Jis Deivės Motinos garbei surengia Lidijoje šventes — orgijas; jį patį vėliau sudrasko dzeuso pasiųstas šernas. Anot kitos versijos, Atis yra dvilytės dievybės Agditės (Pesinunte taip vadinama Didžioji Motina) ir Sangarijos upės dukters sūnus. Jis nepaprastai gražus, todėl jį pamilsta pati Agditė, išardydama Ačio ir valdovo dukters vedybas. Ačiui pasimaišo protas, jis nusipjauna lytinius organus ir miršta. Agditė didžiai gedėdama meldžia Dzeusą palikti Ačio kūną amžinai jauną ir nesikeičiantį. Iš jo kraujo išauga pavasario gėlės ir medžiai. Jo kultas buvo paplitęs helenizmo epochoje , o 204 m. pr. Kr. drauge su Didžiosios Motinos kultu jį perėmė ir Romoje. Atis yra Kibelės numylėtinis, jos šventyklos sargas. Pamilęs nimfą, jis sulaužo skaistybės priesaiką. Kibelė pražudo nimfą, o Ačiui aptemdo protą. Poeto Katulo (I a. pr. Kr.) poemoje atsispindi siaubas ir bejėgiškumas prieš iracionalios, rūsčios Kibelės galią. Ačio kulte jungiasi orgiazmas ir asketinė savitramda, būdinga gamtos gaivalų valdomai Kibelei.

Borėjas — graikų mitologijoje šiaurės vėjo dievas, titanų Astrėjo (žvaigždėto dangaus) ir Eos (Aušrinės) sūnus, Zefyro ir Noto brolis. Jo kilmė rodo archajišką dievybių prigimtį ir ryšį su gamtos stichija. Borėjas vaizduojamas kaip galingas dievas su sparnais ir ilgais plaukais. Jis gyvena Trakijoje, kur vyrauja tamsa ir šaltis. Pirmykščio demonizmo pėdsakas — Borėjo sugebėjimas pasiversti: pavirtęs eržilu, jis su Erichtonijo kumelėmis sugyveno 12 greitų kaip vėjas kumeliukų. Ir santuokų su erinija bei harpija palikuonys — žirgai. Daugelis mitų Borėja sieja su Atikos valdovu (jis pagrobė Atėnų valdovo Erechtėjo dukterį Oreitiją). Borėjo sūnus Dzetas ir Kalaidas jau priskiriami didvyrių, argonautų žygio dalyvių, generacijai.

Dikė — graikų mitologijoje teisingumo deivė, Dzeuso ir Temidės duktė, viena iš horų. Dikės funkcijos panašios į Adrastėjos ir Temidės. „Nepermaldaujamoji“ Dikė saugo raktus nuo vartų, pro kuriuos veda dienos ir nakties keliai. Ji siekia įgyvendinti teisingumą dvasių pasaulyje. Su kardu rankoje ji seka nusikaltėlį ir jį nubaudžia. Dikės paveiksle daugiau abstrakčios personifikacijos negu mitologinio vaizdingumo. Anot Pausanijo, ant garsiosios Korinto tirono Kipselo skrynios buvo vaizduota Dikė, smaugianti ir mušanti neteisybę.

Eileitija — graikų mitologijoje gimdymo deivė, gimdyvių globėja, Dzeuso ir Heros duktė. Pavyzdžioji Hera laiku nepasiuntė Eileitijos pas gimdančią Alkmenę; Hera užlaikė Eileitiją ir gimdant Leto — Apoloną ji pagimdė nesulaukusi Eileitijos. Ši gimdymo deivė sukelia gimdyvėms aštriu skausmus, tačiau palengvina ir jų kančias. Homeras mini kelias Eileitijos — Heros dukteris.

Eirenė — graikų mitologijoje deivė — ramybės personifikacija. Iš pradžių ji neturėjo savo kulto ir mituose nebuvo minima. Hesiodas ją mini kartu su Eunomija ir Dike kaip vieną iš trijų horų, gimusių iš Dzeuso santuokos su Temide ir valdžiusių metų laikų kaitą bei lėmusių žemės derlingumą. Eirenė kaip taikos deivė Atėnuose pradėta garbinti V a. pr. Kr. viduryje: Atėnų aikštėje (agore) 374 m. pr. Kr. pastatytas jos altorius. Eirenė — dažnas graikų poezijos bei dramaturgijos personažas, su ja identifikuojama romėnų deivė Paksė.

Enijo — graikų mitologijoje karo deivė, Arėjo palydovė, jo duktė ar sesuo. Ji mūšio metu sukelia sumaištį. Su Enijo identifikuojama romėnų Belona.

Eos — graikų mitologijoje aušros deivė, titano Hiperiono ir titanidės Tėjos duktė, Helijo ir Selenės sesuo. Eos nuo Astrajo pagimdė vėjus (Borėją, Notą ir Zefyrą) bei daugelį žvaigždžių. Homeras aprašo „rausvapirštę“ aušrą, pakylančią iš savo patalo, kur praleido naktį su mylimuoju Titonu, gražiausiu Trojos valdovo Laomedonto sūnumi, ir pagimdė jam Memnoną. Afroditė, keršydama Eos už meilę su Arėju, pasmerkė ją amžinam ilgesiui. Eos pagrobė Orioną ir Kefalą.

Erotas — graikų mitologijoje meilės dievas. Greta Chaoso, Gajos ir Tartaro, Erotas — viena iš keturių kosmogoninių jėgų. Mitografas Akusilajas (V a. pr. Kr.) teigia, kad Erotas, Eteris ir Metidė („mintis“) — Chaoso sukurtojo Erebo ir Nakties vaikai. Parmenidas Erotą laiko seniausia dievybe, sukurta Afroditės. Orfikų tekstuose jis vadinamas Protogenu („pirmagimiu“), Fanetu („regimuoju“), Fajetonu („mirgančiuoju“); Erotas puikiai šaudo iš lanko, turi sparnus, saugo eterio, dangaus, jūros, žemės ir vėlių karalystės raktus. Ferekidas (VII a. pr. Kr.) pasakoja, kad Dzeusas, kurdamas pasaulį, pats pasivertė Erotu, taigi Erotas laikomas galingiausia pasaulio jėga. Klasikinės lyrikos tradicija Erotą vaizduoja kaip Dzeuso sūnų, Iridės ir Zefyro kūrinį, Afroditės ir Arėjo sūnų. Tad jis įgyja epitetus „auksasparnis“, „auksaplaukis“, „vėjo brolis“, žyminčius jo virtimą kaprizingu helenizmo poezijos personažu. Rodo Apolonijo epe Erotas yra klastingas kietaširdis berniūkštis, įsakinėjantis savo motinai Afroditei. Klasikinėje epochoje taip pat formavosi savita meilės dievo mitologijos simbolika. Platonas atpasakoja originalų mitą apie Erotą, kai jis pasirodo ne kaip dievas, o kaip demonas, Afroditės palydovas. Erotas čia personifikuoja amžinąjį grožio ilgesį. Platono Erotas — Skurdo ir Turto sūnus. Jis pradėtas Afroditės gimimo dieną ir paveldėjęs iš tėvų turto troškimą, tvirtą charakterį, drąsą ir benamio gyvenimo būdą. Antikinio pasaulio regreso periodu vyravo archajiškasis Eroto kultas. Tespijoje (Bojotija) garbino netašyto akmens Eroto stabą, tačiau čia buvo ir Lisipo bei Praksitelio sukurtos Eroto statulos, vaizdavusios Erotą kaip gražų jaunuolį. Beje, Puasanijas neabejoja, jog Erotas yra gana jauna dievybė, Afroditės sūnus, nors buvo paplitusios įvairios Eroto genealogijos (pvz., Afroditės ir Hermio, Artemidės ir Hermio ir kt. Sūnus). Simboliškai alegoriškas Erotas vaizduojamas Apulėjaus veikale „Metamorfozės “. Erotas atitinka romėnų Amūrą ir Kupidoną.

Forkinas — graikų mitologijoje jūros dievybė, Gajos (žemės) ir Ponto (jūros) sūnus. Forkinui susituokus su seserimi Keto („jūros pabaisa“)gimė daug baidyklių: gorgonės, grajos, Echidna, drakonas, saugantis auksinius obuolius. Forkinas — nimfos Toosos tėvas, Polifemo senelis. Odisėjo gimtinėje Itakėje netoli nuo nimfų najadžių tarpeklio buvo „jūros senio“ Forkino uostas su šventuoju alyvmedžiu. Forkinas — jūros gelmės personifikacija.

Hebė — graikų mitologijoje jaunystės deivė, Dzeuso ir Heros duktė, Arėjo ir Eileitijos sesuo. Olimpe, Dzeuso buveinėje , Hebė pilsto vyną per dievų puotą (šias funkcijas vėliau perima Ganimedas). Heraklį paskelbus dievu, Hebė buvo jam atiduota į žmonas — kaip atlygis už Heraklio žygdarbius ir susitaikymo su Hera, kuri visą gyvenimą persekiojo Heraklį, ženklas. Romėnų mitologijoje Hebę atitinka Juventa.

Hebės ir Heraklio vestuvės — populiarus antikinės poezijos ir vaizduojamojo meno motyvas. Hebės paveikslą ne kartą naudojo ir daugelis Europos menininkų.

Hestija — graikų mitologijoje namų židinio deivė, vyresnioji Krono ir Rėjos duktė, olimpinių laikų deivė. Hestija — neblėstančios ugnies saugotoja, ugnies, kuri vienija dievų pasaulį, žmoniją ir kiekvieną šeimą. Ji — mergelė, ramiai gyvenanti Olimpe ir simbolizuojanti kosmoso pastovumą. Hestijos paveikslas anksti įgijo abstrakčius personifikuotos ugnies bruožus, todėl jis nesusijęs su mitologiniais siužetais. Romoje Hestija atitiko Vesta. Jai buvo skirta šventykla, kurioje Vestos žynės kursto negęstančią ugnį — valstybės stabilumo ir saugumo simbolį.

Himenėjas — graikų mitologijoje santuokos dievas , Dioniso ir Afroditės sūnus (variantas: Apolono ir vienos iš mūzų sūnus). Pasak vieno mito, Himenėjas — puikus jaunuolis, dainininkas ir muzikantas, staiga miręs per Dioniso ir jo mylimosios vestuves. Anot kitos versijos, Himenėjas staiga prarado balsą. Įamžinant jo vardą, Himenėjas būdavo iškilmingai minimas vestuvių metu. Šventinė giesmė jaunavedžių garbei vadinama himenaju. Vienoje orfikų legendoje pasakojama, kad Asklepijas atgaivino Himenėją. Mitas apie jį priskirtinas prie etiologinių mitų, o Himenėjo vardas yra senos kulto giesmės — himno — personifikacija. Romėnų reljefuose ir Pompėjų freskose Himenėjas pavaizduotas kaip lieknas , nuogas, griežtos veido išraiškos jaunuolis, vienoje rankoje laikantis deglą, kitoje — vainiką.

Hipnas — graikų mitologijoje miego personifikacija, miego dievas, Nakties (Niktės) sūnus, Mirties, likimo dievybių moirų ir keršto deivės Nemesidės brolis. Anot Hesiodo, į Miegą ir Mirtį niekad nepažvelgia Helijas; Hipnas ramus, tylus, draugiškas žmonėms — priešingai negu žiaurioji Mirtis. Pasak Homero, Himenėjas gyvena Lemno saloje, kur Hera buvo sumaniusi įgyvendinti piktus kėslus prieš Dzeusą — įtikino Hipną, kad šis užmigdytų Dzeusą, kol ji persekios Heraklį. Nuo Dzeuso įtūžio Hipną išgelbėjo jo motina, kurios Dzeusas neišdrįso skaudinti. Bijodamas Dzeuso, Hipnas pasivertė paukščiu ir antrą kartą pasiuntė miegą Heros suviliotam dievui, kad suteiktų galimybę achajams laimėti mūšį. Kaip atpildą už šią pagalbą Hera pažada išleisti už Hipni jauniausiąją charitę — Pasitėją. Ovidijus „Metamorfozėse“ pasakojama apie Kimerijos olą, kurioje gyvena Hipnas; ten amžinai tvyro prietema, iš ten išteka užmaršties šaltinis; šioje oloje gražiame guolyje ilsisi Hipnas.

Lisa — graikų mitologijoje beprotybės deivė, kurią sukūrė Niktė (Naktis) iš Urano kraujo. Euripido tragedijoje „Heraklis“ Hera, nekęsdama Alkmenės sūnaus Heraklio, siunčia Lisą pas didvyrį, kad atimtų jam protą. Pamišes Heraklis nužudo savo žmoną Megarą ir vaikus. Protą Herakliui gražina Atėnė, trenkusi jam milžinišku akmeniu ir užmigdžiusi giliu miegu.

Momas — graikų mitologijoje piktažodžiavimo dievas, Niktės sūnus, Tanato, Hipno, Hesperidžių, moirų, Nemesidės ir Eridės brolis, susijęs su piktosiomis, tamsiosiomis jėgomis. Dzeuso patartas Momas sukėlė Ttrojos karą, kad išnykus žmonių giminei išsivaduotų nuo sunkios naštos. Momas pasmerkė Dzeusą, Atėnę, Hefaistą ir Poseidoną už dovanas žmonėms. Galų gale Dzeusas išvarė Momą iš Olimpo, nes jis nuolat piktai apkalbinėdavo dievus.

Morfėjas — graikų mitologijoje , sparnuota dievybė, vienas iš Hipno (miego) sūnų. Jis pasirodo sapnuose persikūnijęs įvairiais žmogaus pavidalais. Ovidijus, vaizduodamas Hipno olą kimeriečių žemėje, mini tris Hipno sūnus: Morfėjas, kuris imituoja žmones, ir jo brolius, imituojančius gyvūnus ir gamtos reiškinius.

Nefelė — graikų mitologijoje debesų deivė. Ji — pirmoji Atamanto žmona, Frikso ir Helės motina.

Nemesidė — graikų mitologijoje deivė, Niktės duktė. Nemesidė dar vadinama Adrastėja („nepermaldaujamąja“), o jos funkcijos panašios į deivės Dikės. Nemesidė prižiūri, kad visos gėrybės būtų teisingai padalintos žmonėms, ir užsirūstina ant tų, kurie nesilaiko įstatymų: ji yra atpildo deivė. Dievams patinkantys hiperborėjai niekad nėra patyrę Nemesidės pykčio. Ji tuoj užfiksuoja bet kokią žmonių neteisybę. Pasak vieno mito, Nemesidei ir Dzeusui gimė Helenė. Bėgdama nuo ją persekiojančio dievo, Nemesidė pasivertė žąsimi, o Dzeusas — gulbinu. Jos padėtą kiaušinį rado piemuo; kiaušinis buvo atiduotas Ledai, kuri paslepė jį skrynelėje. Iš šio kiaušinio išsirito Helenė, įkūnijusi dievų kerštą žmonių giminei. Garsiausia Nemesidės šventykla buvo Ramnunte netoli Maratono; joje stovėjo Feidijo sukurta Nemesidės statula. Ji buvo garbinama ir Romoje; ji dažniausiai vaizduojama su pusiausvyros, bausmės ir greičio atributais (svarstyklėmis, kamanomis, ietimi ar rimbu, sparnais, kovos vežime su įkinkytais grifais).

Nerėjas — graikų mitologijoje jūros dievas, nereidžių tėvas, dar vadinamas „jūros seniu“. Jis — Gajos ir Ponto sūnus, nekenčiąs melo, duodąs gerų patarimų. Nerėjas turi pranašo galių, tačiau, norint sužinoti jo prnašystę, pirmiausia reikia jį pagauti, nes, panašiai kaip jūros stichija, jis nuolat keičia pavidalą. Surišęs Nerėją Heraklis privertė jį parodyti kelią į hesperidžių sodą.

Okeanas — graikų mitologijoje to paties pavadinimo upės dievas. Titanas, Urano ir Gajos sūnus, Tetidės brolis ir vyras. Okeanas ir Tetidė turėjo tris tūkstančius dukterų — okeanidžių ir tiek pat sūnų — upių. Okeanas nedalyvavo titanų mūšyje su Dzeusu ir išsaugojo savo valdžią bei olimpiečių palankumą. Okeanas — išmintingosios Dzeuso žmonos Metidės tėvas, labai taikus ir geraširdis (mėgino sutaikyti Prometėją su Dzeusu). Okenas toli Vakaruose skalauja krantą, skiriantį gyvybę ir mirtį.

Plutas — graikų mitologije turto dievas, Demetros ir Jasiono sūnus, gimęs Kretos saloje. Seniausiuose variantuose jis susijęs su Demetra ir Persefone. Kiekvieną, kurį globoja šios deivės, užtaria ir Plutas — suteikia žmonėms gerovę ir dideles bandas. Demetrai ir Persefonei įsitraukus į Eleusino misterijas, Plutas buvo identifikuojamas su vėlių šalies valdovu Plutonu (Hadu), kuriam priklausė milžiniški požemio turtai. Plutui skirta Aristofano komedija „Plutas“; joje šis dievas vaizduojamas kaip aklas žilagalvis, nesugebąs teisingai paskirstyti turtų. Kai Asklepijas išgydo Plutą, jis duoda turtų vargšams, atimdamas iš turtingųjų. Tai sukuria komišką situaciją visuomenėje, nes niekas nebenori dirbti. Dievai, pasivertę vargšais, eina prašyti tarnybos pas buvusius beturčius. Klasikiniu laikotarpiu Plutas buvo laikomas turto personifikacija.

Protėjas — graikų mitologijoje jūrų dievas, Poseidono sūnus. Jis apdovanotas visais tradiciniais jūros dievų bruožais: garbingu amžiumi, daugeliu vaikų ir globotinių, sugebėjimu pasiversti įvairiomis būtybėmis ir aiškiaregyste. Jis — ruonių būrių piemuo. Būdamas Aigipto sūnus ir Psamatės vyras, Protėjas valdo Memfį. Savo pranašo prigimtį jis slepia nuo kiekvieno, kuris nesugeba pamatyti tikrojo jo pavidalo. Į Egiptą pas Protėją atvyksta tikroji Helenė (Paris turi tik Helėnės šešėlį, nes Dzeusas ir Hera pakeitė ją). Po Trojos žlugimo Protėjas išpranašauja Menelajui achajų kariuomenės likimą. Tai Menelajas pasiekia padedamas Protėjo dukters (ar žmonos) Eidotėjos. Ji perspėja, kad Protėjas pasivers įvairiais žvėrimis (liūtu, pantera, gyvate, jaučiu, šernu, paukščiu ir beždžione), po to — ugnimi, vandeniu ir medžiu, bet reikia laukti tol, kol jis įgis tikrąjį savo pavidalą — pavirs mieguistu senuku. Šis „Odisėjos“ epizodas jau senovėje tapo alegorinių aiškinimų objektu: stoikai Protėjuje įžvelgė materijos, kuriai formų suteikė Eudotėja, alegoriją.

Rėja — graikų mitologijoje sena titanų genties deivė, Urano ir Gajos duktė, Krono žmona. Ji Kronui pagimdė Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą, Poseidoną ir Dzeusą. Bijodamas prarasti valdžią, Kronas prarijo vaikus, tačiau Rėja paklausiusi tėvų patarimo, išgelbėjo Dzeusą. Vietoj sūnaus ji davė Kronui suvystytą akmenį, o vaiką, tėvui nežinant, nugabeno į Diktės kalną Kretos saloje. Kitas variantas: gimstant Poseidonui, Rėja apgavo Kroną — paslėpė sūnų avių bandoje, o Kronui praryti davė kumeliuką, sakydama, kad būtent jį ir pagimdė. Vėliau Rėja buvo identifikuojama su frigų Didžiąja Dievų Motina ir gavo Rėjos Kibelės vardą. Jos kultas buvo orgiastiško pobūdžio. Rėjos palydovai Kretoje — kuretai ir koribantai.

Skamandras — graikų mitologijoje to paties pavadinimo upės Trojos lygumoje dievas; susijęs su valdovų gimine: jis — Teukro tėvas; Teukro duktė Batija tapo Dardano žmona; Skamandro duktė Kalirojė ištekėjo už Trojo, o antra duktė Strimo — Laomedonto. Trojos karo metu Skamandras užjautė savo palikuonis — trojiečius: pasipiktinęs Achilu, užteršusiu upę užmuštųjų kūnais, Skamandras patvino ir mėgino įtraukti Achilą, tačiau buvo priverstas nusileisti Hefaistui, nukreipusiam į Skamandrą ugnies stulpą.

Sperchėjas — graikų mitologijoje to paties pavadinimo Tesalijos upės dievas. Sperchėjas — Okeano ir Tetijos sūnus. Sperchėjo vardas reiškia greitį — tipišką vandens srauto bruožą. Jis — sena stichijos dievybė, kuri genealogiškai vis dėlto susijusi su didvyrių periodo mitologija. Sperchėjas — Pelėjo žentas, Menestėjo tėvas, Trojos karo dalyvis. Achilas pažadėjo paaukoti Sperchėjui savo plaukus, jei sveikas ir gyvas grįš namo, tačiau paaukojo ant Patroklo laidotuvių laužo.

Temidė — graikų mitologijoje tiesos ir teisingumo deivė, Urano ir Gajos duktė, titanidė, antroji teisėta Dzeuso žmona, horų ir moirų motina. Anot vienos versijos, Temidė yra Prometėjo motina, be to, ji artima žemei Gajai ir traktuojama kaip viena deivė skirtingais vardais. Turėdama pranašės galių, Temidė atskleidė Prometėjui paslaptį, kad Dzeusui susituokus Temide gims sūnus, kuris nuvers Dzeusą. Iš motinos Gajos ji gavo Delfų orakulą, kurį atidavė seseriai Foibei, o ši perdavė anūkui Apolonui. Olimpijoje šalia Gajos altoriaus ir jos orakulo bei Dzeuso altoriaus buvo Temidės aukuras. Kaip olimpinio periodo mitologijos deivė, Temidė nebetapatinama su žeme, bet yra jos kūrinys, be to, Temidė — Dzeuso žmona — teisėtumo pamatas.

Tichė — graikų mitologijoje atsitiktinumo deivė. Klasikinėje mitologijoje jos nėra, atsiranda helenizmo laikotarpiu kaip sąmoninga alternatyva įsitikinimui, kad likimo neįmanoma pakeisti. Tichė simbolizuoja pasaulio kaitą ir nepastovumą, atsitiktinį asmeninių ir visuomeninių įvykių pobūdį. Persefonės palydovės Okeanidės Tichės vardas pirmą kartą minimas Demetrai skirtame Homero himne, tačiau ten ji neturi nieko bendra su deive Tiche. Archilochas ją mini kartu su moiromis. Pindaro Tichė — Dzeuso duktė, taip pat artima moiroms. Jos personifikacija randama Euripido dramoje; tai svarbi varomoji jėga helenizmo dramoje.

Titonas — graikų mitologijoje šviesos dievas, pirminiuose variantuose „vidudienis“, „dienos galo pradžia“ ar net „išblėsusi šviesa“. Titonas — Laomedonto sūnus (ar brolis), Priamo brolis, Memnono ir Faetono tėvas, Eos vyras (variantas: sūnus). Eos, pamilusi Titoną, nisinešė jį pas save ir prašė Dzeuso suteikti Titonui nemirtingumą, bet užmiršo paprašyti amžinos jaunystės. Nors Eos maitino Titoną nektaru ir ambrozija, jis paseno ir virto svirpliu.

Tritonas — graikų mitologijoje jūrų dievas, Poseidono ir Nereidės Amfitritės sūnus. Jis gyvena auksiniuose namuose jūros gelmėje. Tritono sesuo — Helijo žmona nimfa Rodė. Kai kuriuose mituose jis yra Tritono ežero Lidijoje dievas. Į Lidiją audra nubloškia argonautus, Tritonas padeda jiems išplaukti į jūrą ir padovanoja žemių gniužulą, iš kurio vėliau susiformavo Kalisto sala (Tera).

ROMĖNŲ DIEVŲ OLIMPAS

Romėnų dievų olimpas atitinka graikų olimpą. Pvz.: graikų Dzeusas identidikuojamas su romėnų Jupiteriu, graikų Hera — romėnų Junona, graikų Nemesidė — romėnų Vesta ir t.t.

Jupiteris — romėnų mitologijoje dangaus, dienos šviesos, audros dievas. Jo epitetai – „žaibingasis‘, „dundantis“, „lietingasis‘, dievų valdovas; identifikuojamas su graikų Dzeusu. Anot Ž. Diumezilio teorijos, Jupiteris yra magiškos galios dievas seniausioje ide. triadoje: Jupiteris, Marsas, Kvirinas. Pasak Dž. Dž. Freizerio, Jupiteris yra ąžuolo ir medžių dvasia; iš čia kilo ir jo epitetai: frugiferis („vaisingas“), fagutalas („bukmedis“), ruminas („figmedis“), viminas („nendrė“). Salijų giesmėse Jupiteris vadinamas Lucetijum (iš lux „šviesa“), jam skiriamos pilnaties dienos – idos. Akmens pavidalo Jupiteris būdavo garbinamas ant kalvų. Jupiteris sujungė italų vietinių dievų bruožus, todėl jo f-jos gana įvairios. Jupiteris – žemdirbystės globėjas, jam skirtos vynuogių skynimo šventės Vinalijos. Prieš sėją žemdirbys Jupiterio garbei rengdavo vaišes (dapas); iš čia atsirado pavadinimas „Jupiteris Dapalis“, be to, jis galėjo būti privačios nuosavybės globėjas. Jupiteris buvo laikomas priesaikos tikrumo garantu; Jupiteriu Terminu – sienų saugotoju, Jupiteriu Libertu – laisvės gynėju. Kaip Feretrijus, Statoras, Nenugalimasis, Nugalėtojas, Keršytojas, jis buvo ir pergalės dievas. Su triumfu ir pergalėmis susijusios Jupiteriui skirtos Didžiosios, vėliau – Romos žaidynės. Dievų valdovas Jupiteris turėjo dievų tarybą, kuri sprendė visus pasaulietinius reikalus, siųsdama augurams savo valios išraiškos ženklus. Jupiterio kultas labai senas. Tai rodo daugybė tabu, privalomų Jupiterio flaminui. Jupiterio kulto reikšmė itin išaugo atidarius Jupiterio šventyklą Kapitolijuje. Jupiteris, vadinamas „geriausiu“, „didžiuoju“, tapo Romos valstybės, jos galių dievu. Kapitolijuje Jupiteriui aukojo Romai pavaldūs miestai, kitur buvo statomos šventyklos Kapitolijaus triadai. Imperijos laikais Jupiteris tapo imperatorių globėju; tai skatino jo kulto plitimą visose provincijose ir armijoje. Su Jupiteriu identifikuoti aukštieji dangaus dievai, o paplitus Rytų kultams – ir Sirijos, Mažosios Azijos ir kt. dievai. Stiprėjant monoteistinėms tendencijoms, Jupiteris buvo laikomas ne tik aukščiausiuoju, bet ir
vieninteliu dievu, pasaulio siela ir protu, eteriu, kuris viską kuria ir aprėpia.

Junona — romėnų mitologijoje santuokos, motinystės, moterų ir vaisingumo deivė. Manyta, kad kiekviena moteris turi savo Junoną (kaip kiekvienas vyras – savo genijų). Junona yra Jupiterio žmona ir identifikuojama su graikų Hera. Kai Roma užvaldė Italiją, Junonos kultas paplito ir Romoje. Junona įgavo naujų f-jų ir epitetų: Regina („valdovė“), Lucina („šviesioji „), „vaikų lydėtoja į šviesą“ (padėdavo gimdyvėms), Sospita („gelbėtoja“), karingoji Populoma ir Kuretidė, vaizduota karo vežime, įsisupusi į ožkos kailį, su skydu ir kalaviju; Kalendarija – pirmosios mėnesio dienos deivė; Rumina („žindyvė“), Fulgura („žaibasvaidė“), Moneta („patarėja“), kurios šventykloje buvo kalami pinigai, Osipaga („būsimo vaiko skeleto formuotoja“). Kartu su Jupiteriu ir Minerva Junona sudarė Kapitolijaus triadą, kuriai skirta šventykla Kapitolijuje. Junonos kulto apeigose dalyvaudavo daugiausiai matronos; konkubinėms buvo draudžiama liesti jos altirių. Junonos šventė – Matronalijos – būdavo švenčiama kovo 1-ąją , o Kaprotinos šventė – liepos 7-ąją. Joje kartu su laisvomis moterimis dalyvaudavo ir vergės. Į Junoną kreipiamasi per sutuoktuves, jai aukojama po gimdymo, nešamos padėkos dovanos. Artėdamos prie Junonos šventyklos moterys atsirišdavo mazgus (jei tokių būdavo drabužiuose), kad jie netrukdytų gimdant. Kaip vaisingumo deivė, Junona siejama su Faunu. Filosofiniuose traktatuose Junona lyginama su žeme ar oru, esančiu po Jupiteriu – eteriu.

Janas – romėnų mitologijoje įėjimų ir išėjimų, durų ir apskritai kiekvienos pradž ios (pirmojo metų mėnesio, mėnesio pirmosios dienos, žmonių gyvenimo pradžios) dievas. Meldžiantis dievams Jano vardas buvo minimas pirmasis. Jis laikytas pirmuoju Latijos valdovu, gyvenusiu ant Janilulo kalno ir išmokiusiu žmones statyti laivus, dirbti žemę ir auginti daržoves. Janas paėmė pas save Saturną ir dalijosi su juo valdžia. Janui skirta Agonijų šventė buvo švenčiama sausio 9-ją valdovo rūmuose. Jo žynys – valdovo pavaduotojas,kulto ritualo valdovas, aukščiausias romėnų žynys.Janas vaizduojamas su raktais, 365 pirštais, atitinkančiais dienų skaičių metuose; jis turėjo du į priešingas puses nukreiptus veidus. Iš čia kilo Jano epitetas „dvigubasis“. Taip vadinta ir Romos valdovo Numo Pompilijaus Janui pastatyta dviguba forumo arka, padengta bronza ir paremta kolonomis, sudarant vartus, kurie turėdavo atsiverti vykstant karui ir užsiverti taikos metu. Janas buvo laikomas ir sutarčių bei sąjungų dievu (pvz.,Romulo sąjunga su Titu Tacijumi). Du Jano veidai reiškė, kad durys veda į namus, ir iš namų, taip pat tai, kad jis žino ir praeitį, ir ateitį. Salijų giesmėje Janas buvo vadinamas „dievų dievu“ ir „geruoju kūrėju“. Vėliau Janas traktuojamas kaip „pasaulis“ – mundus, kaip pirmykštis chaosas, iš kurio atsirado harmoningasis kosmosas; jis pats iš beformio darinio virto dievu ir tapo tvarkos bei pasaulio saugotoju. Gali būti, kad iš pradžių egzistavo mitas apie Janą – pasaulio kūrėją. Šią prielaidą patvirtina Salijų giesmių senumas, aukšta Jano žynio padėtis ir tai, kad kitos tautos irgi turėjo senovinių dangaus dievų su dviem veidais, įsivaizduojamų kaip metaliniai skliautai, panašūs į Jano arką Romoje. Tai patvirtina ir Jano ryšys su Kvirinu : į Janą Kviriną būdavo kreipiamasi pradedant karą. Tai galėjo reikšti ne tik taikos ir karo sąsają, bet ir kosminės tvarkos bei Romos bendruomenėje įkūnytos žemėje viešpataujančios tvarkos vienybę. Jano kultas nebuvo masinis (tai būdinga ir seniausiems kosminiams dievams demiurgams).

Saturnas — vienas iš seniausių romėnų dievų ( 497 m. pr. Kr. Forume jam pastatyta šventykla vietoj ankstesnio altoriaus ). Šiuolaikiniai mokslininkai neigia Saturno etimologijos aiškinimą, šio vardo kilmę siejantį su šaknimi sat- ,,sėti” (tai reiškia, kad Saturnas yra sėjos ir sėklų dievas), taip pat tai, kad Saturnas esąs chtoniškasis mirusiųjų pasaulio dievas. Ne vėliau kaip III a. pr. Kr. Saturną imta identifikuoti su gr. Kronu (jis suryja savo vaikus). Tai leidžia interpretuoti Saturną: kaip nenumaldomą laiko tėkmę, naikinančią tai, ką pati sukūrė, arba kaip sėkla grįžtančia į žemę, kuri ją užaugino. Kad ir kokios būtų pirmykštės Saturno f-jos, dėl Krono mitų įtakos Saturną imta garbinti kaip aukso amžiaus dievą, vieną pirmųjų Lacijaus valdovų.Anot mito,į Lacijų Saturnas pabėgo po to, kai jį nuvertė nuo sosto sūnus Jupiteris. Lacijuje Saturną priėmė ten viešpatavęs Janas ir dalijosi su juo valdžia. Saturnas išmokė pavaldinius verstis žemdirbyste, vynininkyste ir civilizuotai gyventi, todėl visą salį imta vadinti Saturno salimi. Saturnui skirta Saturnalijų šventė (gruodžio 17 d.), kurios pirminis pobūdis neaiškus, 217 m. pr. Kr. tapo panaši į gr. Kronijas. Šventės metu ponai ir tarnai susikeisdavo vietomis, viešpatavo laisva karnavalinė linksmybė, žmonės dovanodavo vienas kitam dovanas – šviestuvus ir molines statulėles, būdavo renkamas komiškas Saturnalijų valdovas. Manyta, kad šioje šventėje atsispindi prisiminimai apie turtą, visuotinę laisvę ir lygybę. Šventės būta labai populiarios ir ji tęsdavosi 5-7 dienas. Saturno šventykloje saugota valstybės kasa. Saturnui būdavo skiriami nužudytų priešų ginklai. Galbūt kad išpirktų pralietą kraują ir pašalintų neigiamą poveikį pasėliams. Saturno žmona laikyta su Rėja identifikuojama Opė. Labiausiai Saturno kultas buvo paplitęs Afrikoje, kur susiliejo su vietinių dievų kultais. Saturnos kultas populiarus daugiausia tarp paprastų žmonių. Astrologai Saturną laikė šalta ir niūria planeta, kuri šias savybes perduoda ir po jos ženklu gimusiems žmonėms.

Marsas — Mavortas, Marspiteris („tėvas Marsas“), vienas iš seniausių Italijos ir Romos dievų; vienas iš dievų triados, kuri iš pradžių buvo viena pagrindinė romėnų panteone ( Jupiteris, Marsas, Kvirinas). Marsas buvo skirtas senojo kalendoriaus pirmasis mėnuo — kovas, kuomet vykdavo žiemos ( „senojo Marso“)išvarymo ritualas. Apie pirminį Marso vaizdinį esama įvairių nuomonių: jis laikytas chtoniška vaisingumo ir augmenijos dievybe; nežinomybės, pavojaus, anapus žmogaus gyvenimo erdvės esančių dalykų ir pirmykštės gamtos dievybe; karo dievu. Marso gyvūnai — genys, žirgas, jautis, vilkas (kartais chtoniškas trigalvis). Anot padavimų, šie gyvūnai lydėjo pavasarį gimusius jaunuolius, kurie laikantis „šventojo pavasario “ tradicijos buvo skiriami Marsui, ir nurodydavo jiems vietas, kur galima steigti gyvenvietes. Marsas lydėjo į karą einančius vyrus. Pasak kai kurių padavimų, Marsui, kai ir deivės Feronijos sūnui Erilui, buvo suteikta galimybė gyventi tris kartus. Į Marsą, prašydami padidinti laukų derlingumą, suteikti sveikatos šeimai, vergams ir gyvuliams, kreipdavosi žemių savininkai per jų nuosavybės skaistinimo ritualą (liustraciją). „Apvalyti“ Marso prašydavo ir Marso aikštėję susirinkę ginkluoti piliečiai. Per Romos teritorijos liustracijas į Marsą, kaip ir į larus, kreipdavosi arvalų kolegija. Marsui aukojamas gyvūnas — jautis. Kadangi Marsas buvo Romulo tėvas, jis buvo ir romėnų protėvis bei Romos saugotojas. Tačiau karo dievui Marsui skirta šventykla stovėjo Marso lauke anapus Marso sienos, nes ginkluota kariuomenė negalėjo eiti į miesto teritoriją. Marso simbolis — ietis, saugoma valdovų rūmų regijuje; ten pat saugota ir dvylika skydų; anot padavimų, vienas iš jų nukrito iš dangaus kaip romėnų nenugalimumo ženklas. Valdovas Numa liepė padaryti vienuolika skydo kopijų, kad priešai negalėtų surasti ir pavokti tikrojo. Karvedys prieš karo žygį pajudindavo ietį ir skydus, šaukdamasis Marso. Jei kalavijas ir skydai imdavo judėti patys, buvo manoma, jog tai blogas ženklas, pranašaujantis didelę nelaimę. Šias relikvijas saugojo žynių salijų kolegija. Per Marsui skirtas šventes salijai nešdavo skydus ir šokdavo karo šokius. Marsui buvo skirtos ir žirgų, ginklų bei muzikos instrumentų „apvalymo“ ceremonijos, vykusios pradedant arba baigiant karo žygį. Karo veiksmams pasibaigus, Marsas aukodavo žirgą, nugalėjusi lenktynėse. Žirgo kraujas, kuriam būdinga skaistinimo galia, buvo saugomas valdovo rūmuose ir Vestos šventykloje. Neįmanoma tiksliai apibrėžti seniausių Marso funkcijų, nes skirtingomis religinės raidos stadijomis jos buvo skirtingos. Marsas — bendruomenės saugotojas — padėdavo ir kare, ir taikos metu, teikė pergalę, turtą ir gerovę. Vėliau Marsas identifikuojamas su graikų Arėju ir tampa tik karo dievu. Marso žmona buvo su Minerva ir Venera identifikuota Nerija. Jau 366 m. pr. Kr.prie Kapenos vartų stovėjo Marsui skirta šventykla; iš čia kariuomenė vykdavo į karą, o raiteliai ir į kasmetinį paradą. Atsidėkodamas už pergalę prieš Cezario žudikus, Augustas Marsui keršytojui paskyrė puošnią šventyklą Forumo centre. Imperijos laikais Marsas dažnai vaizduotas ant monetų, jis, Honoras ir Virtuta buvo labai populiarūs kariuomenėje. Marsas vadintas „nugalėtoju“ , „kovotoju“ , „imperijos plėtėju“ , „Augusto padėjėju“ , „sargu“. Vakarinėse imperijos provincijose Marsas dažnai identifikuotas su vietinių genčių ir teritorinių bendrijų svarbiausiais dievais, jo epitetai išvesti iš genčių ir gyvenviečių pavadinimų. Tai rodo, kad liaudies tikėjimuose ir toliau egzistavo senieji romėnų vaizdiniai apie Marsą kaip aukščiausiąjį bendruomenės dievą.

Diana — romėnų mitologijoje augmenijos dievybė, gimdyvių padėjėja, mėnulio įsikūnijimas. Diana identifikuojama su Artemide ir Hekate graikų mitologijoje; ji gavo epitetą „Trivija“ — „trijų kelių deivė“( jos atvaizdas stovėdavo kryžkelėse), kuris aiškinamas ir kaip trigubos Dianos valdžios ženklas: dangus, žemė ir požemis. Plačiai pagarsėjusios Dianos šventyklos ant Tifatų kalno Kampanijoje (iš čia kilęs epitetas „Tifatų Diana“) ir Aricijos apylinkėse. Diana buvo laikoma Lotynų sąjungos globėja; kai aukščiausią valdžią šioje sąjungoje parėmė Roma, valdovas Servijus Tulijus ant Aventino kalvos įkūrė Dianos šventyklą, kuri tapo mėgstama kulto vieta lotynams, apsigyvenusiems Romoje ar paimtiems į nelaisvę, taip pat plebėjams ir vergams. Šventyklos įkūrimo diena buvo laikoma vergų švente — tai lėmė Dianos populiarumą tarp žemiausių visuomenės sluoksnių, kur susikūrė daugybė jos garbintojų, kolegijų. Išlikę nuostatai ypač išgarsino Dianos ir Antinojaus kolegijas Lanuvijoje. Su jos šventykla ant Aventino kalvos susijęs padavimas apie nepaprastą karvę, kurios savininkui buvo išpranašauta, kad tas, kuris paaukos karvę Dianos šventykloje, užtikrins savo miesto valdžią Italijoje. Sužinojęs šia žinią Servijus Tulijus klasta įsigijo karvę, paaukojo ją, o ragus pakabino šventykloje. Diana buvo laikoma mėnulio įsikūnijimu, o jos brolis Apolonas vėlesniuoju romėnų visuomenės periodu identifikuojamas su saule. Vėliau ji tapatinta su graikų Nemeside ir kartaginiečių dangaus deive Celeste. Romos provincijoje Dianos vardu vadintos vietinių gyventojų deivės — „miško šeimininkės“, deivės motinos, vaisingumo teikėjos augalams ir gyvūnams.

Faunas — romėnų mitologijoje laukų, miškų, ganyklų, gyvulių dievas. Būta vaizdinių ir apie įvairius, ir apie vieną Fauną. Jį atitinka mot. Giminės dievybė Fauna, Fatuja, kurią imta laikyti Fauno dukterimi. Vėliau ji tapo žinoma „Bona Dea“ vardu. Fauno pranašystės, kurias dažniausiai sužinodavo per sapnus arba iš medžių ošimo, buvo Saturno metrinės formos. Fauną ir Piką klastingai pagrobė Numa, jam Faunas atskleidė, kaip išvengti Jupiterio žaibo. Faunas buvo laikomas klastinga dvasia, vagiančia vaikus, užtraukiančia ligas, sukeliančia košmarus. Kaip Inujas arba Inkubas Faunas poruodavosi su gyvūnais, suvedžiodavo moteris. Jis identifikuojamas su arkadiečių Panu, jo kulto įsteigimas priskiriamas Euandrui. Fauno kulto vieta buvo Palatino kalno ola Luperkala. Žyniai vadinti luperkais. Per Luperkalijų šventes (vasario 15 d.) luperkai aukodavo Faunui šunį ir ožį. Po aukojimo, apsijuosę klubus ožio kailiu, luperkai bėgdavo aplink Palatino kalną ir plakdavo moteris diržais, išpjautais iš aukoto ožio kailio, kad padidintų vaisingumą. Luperkalijos buvo skaistumo ir vaisingumo šventė. Ji švęsta tam, kad nugintų vilkus nuo kaimenių. Gali būti, kad iš pradžių šios šventės sietos su vilko kultu, kuriam atstovavo dievas Luperkas, vėliau susiliejęs su Faunu. Kaip bandų ir kaimo gyvenimo užtarėją Fauną itin garbino žemdirbiai. Jis buvo laikomas vienu iš Laurentos valdovų Piko sūnumi ir Latino tėvu.

Vesta — Romėnų mitologijoje miesto bendruomenės, kurijos, švento namų židinio deivė. Vesta atitinka graikų Hestiją. Vestos kultas, kurio ištakos siekia seniausias ideologines tradicijas, yra vienas iš seniausių Romos kultų; jis glaudžiai susijęs su miesto šventenybėmis: su paladiju, Enėjo atvežtu ir saugomu Vestos šventykloje kaip Romos galios simbolis, taip pat su religija — valdovų namais. Vestos žynėmis — vestalėmis būdavo išrenkamos 6-10 metų mergaitės. Jos turėdavo išsaugoti mergystę iki 30 metų; už šio draudimo nesilaikymą vestalės būdavo gyvos įmūrijamos į sieną. Vestalės kūrendavo ugnį, simbolizuojančia valstybės saugumą ir stabilumą. Jos dalyvavo ritualuose, aukojimo metu ruošdavo mišinius iš miltų, druskos ir aukos gyvūno pelenų. Nors Vestos ugnies užgesinimas laikytas blogu ženklu, Naujųjų metų pirmąją dieną ją užgesindavo ir uždegdavo iš naujo, trinant šventuosius medžius; Vestos ugnimi būdavo uždegami kurijų židiniai; naujais pakeisdavo ir šventykloje saugomus šventuosius laurus. Gyvenamuose namuose Vestai būdavo skiriamas įėjimas į namą — vestibiulis. Vėliau Vestą imta identifikuoti su žemės rutuliu, kuris nejudėdamas kabo kosmose, o jo viduje yra ugnis, taip pat su ugnimi kaip gryniasiu elementu; Vesta buvo priskiriamas prie Romos penatų, nes magistrai, pradėdami eiti pareigas. Aukodavo ir penatams, ir Vestai. Ji būdavo vaizduojama su uždengtu veidu, su taure, deglu, skeptru ir paladiju.

Amoras — romėnų mitologijoje meilės dievas. Atitinka graikų Erotą.

Ana Perena — romėnų mitologijoje ateinančių Naujųjų metų deivė. (iki Julijaus Cezario 46 m. pr. Kr. reformos) Šventė jos garbei vykdavo kovo 15-ąją. Deivės garbei aukodavo ir valdžios žmonės, ir privatūs asmenys. Šventojoje giraitėje prie Tibro vykdavo triukšminga puota. Vėliau su Ana Perena siejosi dvi versijos: anot vienos, ji buvo Didonos sesuo; Ana Perena iš Kartaginos atvyko į Italiją pas Enėją. Bėgdama nuo ją persekiojusios pavydžios Enėjo žmonos Lavinijos. Ji nusiskandino Numicijaus upėje ir tapo šios upės nimfa. Pasak kitos versijos, Ana Perina sena moteris, pyragais maitinusi į šventąjį kalną keliavusius plebėjus. Atsidėkodami jie įsteigė Anos Perinos kultą.

Aurora — romėnų mitologijoje aušros deivė. Atitinka graikų deivę Eos.

Belona — romėnų mitologijoje Marso grupės deivė. Ji laikoma ir Marso motina (kartais seserimi, maitintoja) bei mirusiųjų šalies deive. Po karo 458 m. pr. Kr. jai paskirta šventykla, prie kurios paprastai būdavo paskelbiamas karas: žynių fecialų kolegijos vyriausiasis mesdavo ietį į aikštę, simbolizuojančią priešo šalį. Nuo I a. pr. Kr. Belona identifikuojama su kapadokiečių deive Ma ir jos kultui buvo būdingi orgiastiniai bruožai. Tuo metu romėnams buvo drausta dalyvauti šiame kulte. Tarnauti Belonai buvo kviečiami svetimšaliai. Kaip ir kiti Rytų kultai, Belonos kultas itin paplito Romos imperijoje III a. pr. Kr. Belonos žyniai (belonarijai) dėvėjo juodą apdarą ir kepurę, jų atributas buvo bardišius (kirvis).

Bona Dea — romėnų mitologijoje viena iš deivių motinų, kurios cardas yra tabu. Pamaldos jos garbei vykdavo gegužės mėn. šventykloje Aventino kalvoje, gruodžio
mėn. — aukščiausiojo magistro namuose. Magistro žmona aukodavo deivei visos romėnų tautos vardu. Pamaldose dalyvaudavo vestalės ir ištekėjusios moterys; vyrams dalyvauti nebuvo leidžiama (per Bonos Dea šventę į aukščiausioji pontifiko Julijaus Cezario namus patekęs P. Klodijus 62 m. pr. Kr. buvo apkaltintas deivės išniekinimu). Bona Dea identifikuota su šviesuole Fauno dukterimi (ji pasivertė gyvate, kad išvengtų kraujomaišos su tėvu) su Motina Žeme, Junona, Hekate, Ope. Ji siejama su mišku, augmenija, ypač su vaistiniais augalais, magija. Bonos Dea kultas buvo labiausiai paplitęs tarp žemesnių luomų atstovų, iš kurių dažnai būdavo kilę jos tarnautojai — ministrai ir magistrai. Bonos Dea epitetai: „kaimo maitintoja“, „gydytoja“, kaimo bendruomenės — pago globėja (Pagana), atskirų nuosavybių ir vietovių globėja, taip pat „galingoji“, „šviesą nešanti“, „dangiška“, „valdovė“. Kartais Bona Dea būdavo siejama su miškų ir laukų dievu Silvanu. Jai skirtos giraitės, šventyklos su ugniakurais, veidrodžiai, buvę deivės burtų įrankiais. Bona Dea vaizduojama su gausybės ragu ir gyvatėmis.

Cerera — romėnų chtoniška žemės gyvybinių galių, javų auginimo ir brandos, požemio šalies deivė, galinti užtraukti beprotybę; taip pat motinos bei santuokos deivė (pagal Romulo įstatymą žmonai buvo skiriama pusė vyro nuosavybės, jeigu jis be priežasties su ja išsiskyrė). Cerera garbinta kaip kaimo bendruomenės (pago) saugotoja, kaip derliaus saugotoja nuo plėšikų (jai paprastai aukodavo nuteistąjį, naktį nutvertą vagiant derlių). Vėliau Cerera buvo garbinama tik kaip javų ir derliaus deivė; ją labai gerbė žemdirbiai, šlovinę per Cerealijas ir per pagų šventes Paganalijas. Kai vyko patricijų ir plebėjų kovos, ji buvo plebėjų dievų triados priešakyje (Cerera, Liberas,Libera). 493 m. pr. Kr. kampaniečių meistrai pastatė šventyklą slėnyje tarp Palatinos ir Aventino, kur plebėjai nuo senų laikų garbino žemdirbystės dievus Segecijų, Mesijų, Tutuliną, kurių vietą užėmė Cerera. Ten buvo Konso visada buvusi plebėjų deivė, nes jos flaminas plebėjas, galbūt — plebėjų bendrijos žynys; Cerealijos buvo įtrauktos į Numo kalendorių, nes dalis plebėjų priklausė romėnų bendruomenei. Plebėjų dievų triados šventykla tapo plebėjų magistratų archyvu, persekiojamų plebėjų prieglobsčiu, vieta, kur jie gaudavo duonos (Cerera buvo identifikuojama su deive Panda, kurios šventykloje maitinami išalkusieji). Kai plebėjai ir patricijai susitaikė Cerera imta garbinti kaip bendrą deivę; tačiau jos ankstesnės funkcijos atgydavo paaštrėjus prieštaravimams tarp tautos ir aukštuomenės, kuomet Cererai būdavo priešinama aukštuomenės deivė Kibelė. Cererai ir Terulai buvo skiriamos derliaus nuėmimo šventės, žiemos sėjos šventės Sementivai (gruodžio 13 d.)ir Cerealijos (balandžio 19 d.). Per Cerealijas vykdavo cirko ir teatro pasirodymai, lapių varymas (prie jų pririšdavo liepsnojančius deglus), būdavo mėtomi riešutai. Tai turėdavo apsaugoti pasėlius nuo sausros ir skatinti augimą. III a. pr. Kr. Cerera supanašėjo su Demetra, o Libera — su Proserpina-Persefone. Cereros kultas helenizavosi, atsirado Cereros moterų misterijos, šventės, švenčiamos po Cereros susitikimo su dukra, sugrįžusia iš Plutono nelaisvės; prieš tai devynias dienas trukdavo gavėnia ir susilaikymas. Su Cerera (kaip ir graikų Demetra) siejama žemdirbystė ir civilizuotų įstatymų įvedimas.

Fama — romėnų mitologijoje paskalų, gando, reputacijos deivė.

Febrė — romėnų mitologijoje maliarijos deivė. Būdavo aukojama dviem deivėms: Febrei Tercianai ir Febrei Kvartanai (drugys kas trys ir kas keturios dienos). Šventa vieta — ant Palatino kalno, kur jai atnešdavo vaistus, duodamus ligoniams.

Feronija — romėnų mitologijoje laukų, miškų, vaistažolių, požemio šalies deivė, artima Bona Deai. Pagrindinės jos kulto vietos Italijoje buvo Kaspenos giraitė ir Taracino šventykla, kur Feronija buvo garbinama kaip Jupiterio žmona ir identifikuojama su Junona. Šventojoje vietoje stovėjo akmeninis suolas su užrašu: „Tegu atsisėda doras vergas ir pakyla į laisvas!“ Čia būdavo paleidžiami į laisvę vergai, todėl Feronija itin populiari tarp vergų ir atleistinių. 217 m. pr. Kr. įsiveržus Hanibalui, atleistynės, vykdydamos Sibilės knygos nurodymus, greta matronų parūpintos dovanos Junonai, surinko pinigų ir Feronijai.

Fidėja — romėnų mitologijoje senos kilmės deivė, personifikuojanti ištikimybę priesaikai. Fidėjos kultą, kuriame dalyvauja trys pagrindiniai flaminai, įsteigė Numa. Romėnai, didžiavęsi ypatinga ištikimybe priesaikai, Fidėją ir Pietatę (dievybę, simbolizavusią pareigų dievams, tėvynei it tėvams vykdymą) laikė visuomeninio gyvenimo ir dorovės pagrindu. Fidėja glaudžiai susijusi su priesaiką liudijančiu Jupiteriu, su sąvoka foedus „sąjunga“, „sutartis“, kurią fecialų kolegijos vyresnysis sudarydavo su dievais per iškilmingą aukojimą. Fidėja buvo labai svarbi visose romėnų gyvenimo srityse. Per pirmąjį punų karą jai paskirta šventykla Kapitolijuje kuri vėliau tapo tarptautiniu sutarčių archyvu. Aukojančiojo Fidėjai flamino dešinė ranka, skirta deivei, būdavo apvyniojama audiniu. Sujungtos dešinės rankos simbolizavo sudarytos sutarties laikymąsi. Imperijos laikais Fidėja dažnai vaizduota ant monetų.

Flora — romėnų mitologijoje javų, gėlių, ir sodų žydėjimo deivė. Floros kulto įsteigimas priskiriamas Titui Tacijui, kuris pastatė jos altorių ir išrinko flaminą. Per šventes Floros garbei ant jos altoriaus dėdavo žydinčias varpas. Dėl nežinomų priežasčių šventė kurį laiką buvo užmiršta. Sibilės knygų nurodymu, ji vėl atnaujinta 73 m. pr. Kr. dėl nederliaus. Žaidynėse, rengiamose Floros garbei, dalyvavo paprasti žmonės; jos buvo susijusios su linksmybėmis ir palaidumu.

Fontas — romėnų mitologijoje šaltinių dievas, Jano ir nimfos Juturnos sūnus. Per Fonto šventes Fontalijas (spalio 13 d.) į šaltinius mesdavo gėlių vainikus ir puošdavo šaltinius. Fontą itin garbino amatininkai; kaip šeimos išlaikytojas ir maitintojas, Fontas buvo populiarus ir tarp vergų; vergai dažniausiai ir būdavo Fonto kulto tarnai.

Fornakė — romėnų mitologijoje židinio ir grūdų džiovinimo krosnių deivė. Fornakei skirtas Fornakalijų šventes (vasario mėn.) švęsdavo atskirose kurijose. Gali būti, kad šios kurijos kadaise naudojosi bendromis krosnimis.

Fortūna — romėnų mitologijoje likimo, atsitiktinumo ir sėkmės deivė. Klasikinio periodo Fornakė identifikuota su graikų Tiche. Iš pradžių Fortūna buvo derliaus deivė (tai rodo vardo kilmė iš veiksmažodžio ferre „nešti“), taip pat motinos bei moterų deivė.Vaisių teikėją Fortūną garbino sodininkai,jos šventė (birželio11 d.) sutapo su vaisingumo ir vaikų gimimo deivės Mater Matutos diena. Nuotakos dovanodavo savo drabužius Fortūnai_ „ mergelei“Fortūnai _moterų gynėjai. Jos kultą įsteigė matronos, atsidėkodamos už tai, kad Koriolanas jų prašymu apgynė Romą. Fortūna buvo palanki moterims, buvusioms santuokoje tik vieną kartą. Vėliau, galbūt dėl Prenesto Fortūnos Primigenijos („pirmagimės“) kulto įtakos, Fortūna tapo likimo ir laimingo atsitiktinumo deive. Fortūnos kulto įsteigimas siejamas su valdovu Serviju Tulijumi, kuriam Fortūnos meilė padėjo iš vergės sūnaus tapti karaliumi.Servijus Tulijus pastatė daug Fortūnos šventyklų. Likimo deivė Fortūna siejama su konkrečiu momentu, tam tikra vieta, asmeniniais ir visuomeniniais dalykais, sėkme ar nesėkme ir t.t. Iš imperijos laikų užrašų žinoma, kad buvo altorių, kuriuos Fortūnai paskyrė kai kurie legijonai, korporacijos, amatininkų kolegijos, šeimos ar pavieniai asmenys. Ant jų Fortūna vaizduojama kartu su penatais. Beveik visų imperatorių laikais buvo monetų su Fortūnos atvaizdais. Fortūna čia vaizduojama su gausybės ragu, kartais ant rutulio ar rato( laimės nepastovumo simbolio) arba užrištomis akimis. Furijos( lot. Furiae iš furere „ siautėti“), romėnų mitologijoje keršto ir sąžinės priekaištų deivės, baudžiančios žmones už nuodėmes.Furijos panašios į gr. erinijas.

Genijus — romėnų mitologijoje iš pradžių dievybė- giminės pirmtakė, vėliau vyriškosios jėgos dievas, vyro vidinių galių ir sugebėjimų įsikūnijimas. Manyta, jog kiekvienas vyras turi savo genijų. Ypač buvo gerbiamas šeimos galvos genijus : jo gimimo dieną genijui būdavo nešamos dovanos.Vergai, atleistiniai, priklausomi žmonės rašydavo linkėjimus šeimininkų ir patronų genijams pagal formulę: „ Mūsų Gajaus genijus“ , „ Mūsų Marko genijus“ ir pan. Priesaika šeimininko genijui buvo laikoma pačia švenčiausia vergui. Genijus, laikytas vidinių savybių personifikacija, palaipsniui tapo savarankiška dievybe, gimstančia kartu su žmogumi( kartais manyta, jog yra du genijai-gerasis ir piktasis) ir lemiančia jo elgesį:po žmogaus mirties genijus klaidžioja žemėje arba prisijungia prie kitų dievų. Šiuo atžvilgiu genijus atitinka gr. demoną ir užima svarbią vietą vėlesnėje demonologijoje. Manyta, kad genijus turi ne tik žmonės bet ir miestai, , vietovės, korporacijos, kariaunos ir t.t. Tokiems genijams skirta daug linkėjimų užrašų visoje imperijoje.Vyravo požiūris, kad genijus pasirodo gyvatės pavidalu, tačiau vaizduojami jie kaip jaunuoliai su gausybės ragu, taure ir kt. Imperijos laikais ypatingai svarbus buvo Romos ir imperatoriaus genijaus kultas. Pastarąjį įvedė Augustas, savąjį genijų priskyręs prie kryžkelių larų, kurių kultas buvo labiausiai paplitęs. Priesaika imperatoriaus genijui laikyta pačia švenčiausia ir jos sulaužymas prilygo didenybės įžeidimui. Romos genijui buvo skirta lentelė Kapitolijuje su užrašu „ vyrui arba moteriai“, nes Romą saugančio genijaus vardas ir lytis buvo slepiami, kad priešas negalėtų jo prisivilioti.

Herkulis — romėnų mitologijoje dievas ir didvyris. Atitinka graikų Heraklį. Heraklis buvo garbinamas daugelyje Italijos miestų ; jo kultą romėnai priėmė iš Tuskulo (ar Tiburo), kur Herkulis garbintas kaip karingas dievas „nenugalimasis“, „nugalėtojas“.Jis turėjo žynius salijus, panašius į romėnų Marso salijus. Seniausias Herkulio altorius (ara maxima) Romoje buvo prie Jaučių turgaus netoli cirko. Anot padavimo, jį pastatė Euandras Herkulio atminimui, nes Herkulis jį aplankė grįždamas iš Ispanijos su Geriono kaimene (vienas iš Heraklio žygdarbių).Heraklis Euandro pavaldiniams patarė atsisakyti žmonių aukojimo ir vietoj jų naudoti iškamšas, kurios buvo metamos į Tibrą per Argėjų šventes. Kai Eerkulio kultas tapo valstybiniu (iš pradžių jį aptarnavo patricijų Pinarijų ir Poncijų giminės ),graikų pavyzdžiu ant altoriaus aukodavo miesto pretorius.Nors ir tada Herkulis vadintas „nenugalimuoju“, jį paprastai garbindavo kaip turto dievą; prekeiviai ir karvedžiai aukodavo jam dešimtąją dalį savo pelno ir grobio, kuri būdavo naudojama tautai vaišinti. Moterims neleisdavo dalyvauti Herkulio apeigose, joms buvo draudžiama prisiekti vyrams įprasta priesaika, kurioje minimas Herkulio vardas; tai lėmė jo kaip sąžiningumo garanto- Medius Fidius- interpretavimą. Herkulio kultas ilgainiui tapo vienu labiausiai paplitusių kultų romėnų pasaulyje. Ispanijoje jis identifikuotas su Melkartu, Galijoje- su Ogma ir kt. Herkulio paveikslas tapo vis sudėtingesnis, daugėjo jo f-jų, jis tapo privačios nuosavybės, žemdirbystės globėju. Kaip žmogus, tapęs dievu dėl savo nuopelnų, jis laikytas nemirtingumo laidu: mirusysis dažnai būdavo vaizduojamas su Herkulio atributais. Plebėjai ir vergai garbino Herkulį kaip amžiną darbo pelę ir vargšų padėjėją, vyrišką gero būdo didvyrį. Kareiviams Herkulis buvo pergalės dievas, aristokratams- idealaus valdovo prototipas, tirono priešybė, išminčius, įveikęs pabaisas (turimos omenyje nedorybės) proto jėga ir žiniomis, tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Herkulio populiarumu naudojosi imperatoriai (Herkulis vaizduotas ant Antonijų ir Severų monetų, ant Galų imperijos valdovų monetų; su Herkuliu save tapatindavo Komodas, taip pat Maksimianas, priėmęs Herkulio vardą ).

Indigetai – romėnų mitologijoje dievų grupė. Jie arba būdavo garbinami kartu su kita dievų grupe – novensidais (ar novensilais),arba priešinami pastariesiems kaip senieji romėnų dievai naujiesiems. Šių dievų grupės pobūdis nebuvo aiškus ir patiems romėnams. Indigetai buvo laikomi į Jupiterio tarybą įeinančiais dievais, saugančiais kai kuriuos miestus. Jie vadinti „tėvynės dievais indigetais“, kurie saugojo Romą kartu su Romulu ir vesta. Indigetai dar laikomi dievais, kuriems nieko netrūksta,arba tokiais, kurių galima šauktis ( remiantis palyginimu su žinių knygomis – indigitamentomis, kur buvo sąrašas dievų, į kuriuos kreipiamasi įvairiais atvejais), arba dievais be vardo(plg. penatus ar larus). Labiausiai tikėtinas indigetų identifikavimas su dievams prilygstančiais žmonėmis – didvyriais, paprastai garbintais tam tikrose vietovėse. Enėjas buvo garbinamas indigeto Jupiterio vardu kaip dievas arba, pasak graikiškos versijos, jam buvo pastatytas hroonas kaip tėvui ir dievui – tos vietos saugotojui.

Juventa — jaunuolių deivė Romoje. Sulaukę vyro amžiau, šie jaunuoliai mokėdavo indėlį į deivės kasą. Ji garbinta Kapitolijuje kartu su Jupiteriu, o tai simbolizavo amžiną Romos jaunystę. Ji identifikuojama su graikų Hebe.

Karna — romėnų mitologijoje požemio pasaulio deivė. Per Karnarijų šventę deivei aukodavo pupų košę, o artimųjų kapus puošdavo gėlėmis. Anot Ovidijaus, Karna yra nimfa medžiotoja, kuri savo meilužius įvilioja į tamsias olas, o pati pasislepia. Karną pergudravo Janas, nes galėjo matyti, kas vyksta jam už nugaros. Tapęs jos meilužiu, Janas jai sutiekė teisę prižiūrėti durų vyrius ir padovanojo spygliuotą šaką, kuria Karna apgynė naujagimį Proką (Albos karalių) nuo siaubingų nakties paukščių strigų, mitusių naujagimių viduriais. Karna buvo laikoma ir vaikų gynėja bei žmonių vidaus organų sergėtoja.

Konsas — vienas iš seniausių romėnų žemės ir žemdirbystės dievų. Konsas garbintas su deive Ope. Jis saugojo grūdų atsargas, laikomas požemio rūsiuose. Uždaras požeminis Konso altorius būdavo atidaromas tik dukart per metus (rugpjūčio 21 — ąją ir gruodžio 15 — ąją) per Konsualijų šventes; tada būdavo aukojama, rengiamos lenktynės, piemenų varžybos; arkliai, mulai ir asilai puošiami vainikais. Anot pavadinimo, Konsualijų metu buvusios pagrobtos sabinų merginos, kurias Romulas pakvietęs į šventę. Vėliau Konsualijos susijungė su Neptūno švente, o pats Konsas, kurio vardas skambėjo panašiai kaip žodis „taryba“ (consilium) , buvo laikomas gerų patarimų dievu.

Kupidonas — romėnų mitologijos meilės dievas. Atitinka romėnų Amorą ir graikų Erotą.

Kvirinas — romėnų mitologijos dievas. Kvirino vardo emitologija siejama arba su sabinų miestu Kurais, arba su sabinų žodžiu quiris („ietis“). Iš pradžių Kvirinas buvo dievas, sabinų garbintas ant Kvirinalio kalno ir į romėnų panteoną įtrauktas po to, kai Romulas sudarė taiką su sabinų valdovu Titu Tacijumi. Anot šiuolaikinių tyrinėtojų, jo vardo pagrindas (kaip ir termino „kurija“) yra žodis vir „vyras“, „pilietis“(„vyrų susibūrimas“), tad Kvirinas yra tautos susirinkimo dievas; iš čia kilo bendras romėnų apibūdinimas „kviritai“. Kvirinas laikomas Marso hipostaze (skirtingai nei karo Marsas, veikiantis Marsas, jis įkūnijo taikos Marsą, Marsą ramybės būsenoje); Marso šventykla buvo anapus miesto sienos, o Kvirino šventykla — šiapus: tikriausiai tai atitiko tautos savanorių kariuomenės ir komicijų santykį. Vėliau Kvirinas imta identifikuoti su Romulu — svarbiausių romėnų piliečių bendrijos institutų steigėju; vietoj senųjų komisijų buvo pastatyta viena didžiausių Romos šventenybių — „Romulo kapavietė“. Romos — karių ir piliečių — pareigos sąlygiškumas atsispindi ir Kvirino bei Jano sąsajoje; jam kaip dievui, valdančiam karo ir taikos reikalus, valdovas Numa Pompilijus paskyrė šventyklą, vadintą Jano Kvirino šventykla. Gali būti, kad ryšys su Janu atsispindi žemiškosios (prižiūrimos Kvirino ir kosminės (prižiūrimos Jano) tvarkos santykį. Kvirino flaminas, greta Jupiterio ir Marso flaminų, priklausė aukščiausiajai žynių hierarchijai. Kvirino flaminas dalyvaudavo Robigo kulte. Robigas buvo dievybė, sulaikydavusi perliaus gedimą ir kitas bendruomenei gresiančias nelaimes. Kvirino flaminas dalyvaudavo romėnų tautos geradarės Akos Larencijos kulte. Vėliau Kvirino kultas, kurį pakeitė Jupiterio ir Marso kultas, didesnės reikšmės nebeturėjo.

Liberas — romėnų mitologijoje senas vaisingumo ir apvaisinimo dievas, vėliau vynuogininkystės dievas identifikuotas su Bakchu — Dionisu. Jo moteriškos giminės paralelė — Libera, kartais identifikuojama su Ariadne. Liberui, Liberai ir Cererai 494m. pr. Kr. graikų meistrai Romoje pastatė šventyklą, kuri plebėjų ir patricijų kovų metu tapo plebėjų religiniu centru. Ši plebėjų dievų triada buvo priešinama patricijų dievų triadai (Jupiteriui, Junonai, Minervai), garbingai Kapitolijaus šventykloje. Vėliau plebėjų dievų triada buvo įtraukta į bendrą romėnų dievų panteoną, o Liberas tapo laisvų savivaldos miestų dievu dėl savo vardo fonetinių ypatumų (libertas „laisvė“ ). Per Libertui skirtas Liberalijų šventes (kovo 17) piliečiai, pasipuošę iš medžio žievės ir lapų padarytomis kaukėmis, rinkdavosi kryžkelėse, dalyvaudavo linksmuose žaidimuose, supdavo iš gėlių padarytą falą ir dainuodavo Saturno metrikos forma sukurtas linksmas daineles, tapusias vienu iš romėnų komedijos šaltinių. Libertas buvo labai populiarus visoje Romos valstybės teritorijoje, ypač respublikos santvarkos pabaigoje ir imperijos laikų pradžioje, kai politikai, kovoję dėl valdžios, o vėliau ir imperatoriai identifikavo save su Liberu — Dionisu, kuris atneš „aukso amžių“. Romos provincijoje Libertas identifikuotas su vietiniais vaisingumo ir vynuogininkystės dievais.

Libitina — romėnų mitologijoje laidotuvių deivė. Libitinos šventykloje, kuri buvo deivei skirtoje giraitėje, saugoti laidojimo reikmenys. Anot pavadinimo, valdovas Servijus Tulijus įsakęs per kiekvienas laidotuves Libitinai šventykloje aukoti po vieną monetą. Vėliau Libitina susiliejo su Libencija, o dėl vardo emitologijos (lubido „aistra“ , „meilės potraukis“) — ir su Venera.

Luna — romėnų mitologijoje naktinės šviesos deivė. Būta daug Lunos šventyklų. Viena jos šventykla buvo bendra su Saulės dievu. Lunos kulto vietoje atsirado Dianos kultas. Vėliau su Luna buvo siejamos įvairios astrologinės ir demonologinės teorijos.

Mater Matuta — romėnų mitologijoje moterų deivė; Mater Matuta garbei birželio 11 — ąją būdavo švenčiamos Matralijos, per kurias moterys melsdavosi už savo seserų vaikus. Vergėms buvo draudžiama eiti į Mater Matuta šventyklą, o švenčių metu verges įvesdavo į šventyklą ir po to mušdami išvarydavo. Mater Matuta identifikuota su Ino (Leukotėja); kulto ritualą aiškino tuo, kad Ino augino savo sesers Semelės sūnų Dionisą ir kentėjo nuo vergės — savo vyro sugulovės. Ino sūnus Melikertas identifikuotas su uostų dievu, Mater Matuta sūnumi Portūnu. Ji buvo siejama ir su ryto aušra; Ž. Diumezilio manymu, apeigose esama ide. aušros deivės kulto atgarsių. Galima sąsaja su Junonos Sororijos kultu, kurį įvedė vienas iš brolių Horacijų, kai buvo nužudyta jo sesuo. Kartais daroma prielaida, jog šie kultai — senos ir visiškai užmirštos giminės sistemosreminiscencijos; vergės išvarymas iš šventyklos aiškinamas vaizdiniais apie Mater Matuta kaip santuokos globėją (panašią į Junoną) ir jos priešišku požiūriu į verges — vyrų suguloves.

Merkurijus — romėnų mitologijoje prekybos dievas, identifikuotas su Hermiu. 495 m. pr. Kr. tautos susirinkimo sprendimu Merkurijui buvo paskirta šventykla prie Didžiojo cirko. Tuo pat metu sudaryta prekeivių kolegija, globojama šventyklos. Merkurijaus motina — Maja. Pelno ir turto dievą Merkurijų dažniausiai vaizduodavo su pinigine, be to, drauge su Fortūna. Jo epitetas — „laimingasis“. Romoje ir Italijos miestuose buvo Merkurijaus (vieno ar kartu su Maja) garbintojų kolegijos , sudarytos iš plebėjų ir vergų, o vėliau tapusios imperatoriaus kulto kolegijomis. Manyta, jog Merkurijus gali ne tik užtikrinti prekybos pelną, bet ir parodyti paslėptą lobį. Jo identifikavimas su Hermiu praturtina vaizdinius apie šį dievą: Merkurijus tapo sielų palydovu į mirusiųjų šalį, dievų pasiuntiniu ir tarnu, menų ir amatų globėju, magijos ir astrologijos paslapčių žinovu. Dėl šių Merkurijaus ypatybių vakarinėse provincijose jis buvo identifikuojamas su keltų dievu Lugu, kuris kartais buvo laikomas svarbiausiuoju genčių ir bendrijų dievu. Žinomi tokie Merkurijaus epitetai: Arvernorikas — arvernų genties valdovas; Haninijus — haninų genties dievas; Teutalas — tuato (bendruomenės) valdovas, taip pat „žinantysis“, „išmintingasis“ ir pan.

Minerva — romėnų mitologijos deivė, kartu su Jupiteriu ir Junona priklausiusi Kapitolijaus triadai; atitinka etruskų Menervą. Gali būti, kad Minervos kultas atėjo iš Falerijų miesto, kur ji nuo senų laikų garbinta kaip amatų globėja bei skatintoja; ta pati Minervos funkcija buvo ir Romoje; jos šventykla ant Aventino kalvos — amatininkų kolegijų centras, o jų šventė Kvinkvatrai — šventyklos pašventinimo dieną. 207 m. pr. Kr. seniausio romėnų poeto ir dramaturgo Livijaus Androniko pastangomis šventykloje įkurta rašytojų ir aktorių kolegija , kurios globėja tapo Minerva. Vėliau ją garbino ir muzikantai, gydytojai bei mokytojai. Kai ją imta identifikuoti su Atėne, ji pasidarė išminties, karo ir miestų deive. Romos provincijose ji identifikuota su įvairiomis vietinėmis deivėmis: Britanijoje — su Sula, Galijoje — su Sulevija.

Neptūnas — vienas iš seniausių romėnų dievų. Pirminė Neptūno esmė ir kultas mažai žinomi. Tikriausiai visada Neptūnas buvo susijęs su vandeniu, todėl identifikuojamas (ne vėliau kaip nuo III a. pr. Kr. pradžios). Su Poseidonu. Neptūno šventė Neptūnalijos būdavo švenčiama liepos 23 — ąją, kad užkirstų kelią sausrai. Jūros dievo Neptūno žmona buvo Salacija, kurią identifikuodavo su Tetide ir Amfitrite. Kartu su dievybėmis, personifikuojančiomis audrą, vėją, ramią jūrą ir gerą orą, Neptūną garbindavo tie, kurie buvo susiję su jūra ar vykdavo į jūros keliones. Jo kulto ir švenčių įsteigimas priskiriamas Romului. Vėliau šios šventės susiliejo su Konsualijomis. Provincijose jis identifikuotas su vietiniais vandenimis ir jūros dievais.

Opė — romėnų mitologijoje vaisingumo, gausaus derliaus ir sėjos deivė. Jos epitetas Konsivija („sėjėja“) ir Opikonsivų šventė (rugpjūčio 25d.) tikriausiai susiję su Opės kulto panašumu į agrarinio romėnų dievo Konso kultą. Švenčių metu Opei būdavo nešamos dovanos į valdovo namus — religijų, kur įeiti galėdavo tik vestalės ir didysis pontifikas. Buvo r kita Opės šventė — Opalijos (gruodžio 19 d.). Nuo III a. pr. Kr. Opė identifikuojama su Rėja ir laikoma Saturno žmona. Opės kulto paslaptingumas leido manyti Opę esant Romos gynėja, kurios vardas yra tabu. Opė buvo laikoma ir deive, panašia į Telūrą bei Kibelę. Užrašų Opei skirta labai mažai. Opės šventyklos Romoje buvo Kapitolijuje ir Forume.

Orkas — romėnų mitologijoje mirties dievas ir pati mirusiųjų šalis. Atitinka gr. Hadą.

Palė — romėnų mitologijoje piemenų deivė, ožkų ir avių globėja. Išliko dedikacijų Palei ir kaip moteriškos, ir kaip vyriškos giminės dievybei. Tačiau dažniausiai Palė veikia kaip moteriškos giminės dievybė. Anot padavimų, Roma įkurta Palės švenčių dieną — per Palijas ar Parlijas (balandžio 12 d.), todėl vieni Palę laikė slapta Romos globėja, o kiti ją priskirdavo prie Romos penatų. Palė taip pat identifikuota ir su Žeme Motina, Vesta, Venera. Per Palijų šventes deivei dovanodavo medų ir pieną, vainikais puošdavo gyvulių gardus, degindavo laužus iš sieros ir įvairių augalų. „Apvalyti“ tarp šių laužų gindavo bandas, o piemenys trys kartus peršokdavo laužą ir prašydavo Palės ginti žmones, gyvulius ir šunis, „apvalyti“ piemenis ir gyvulius, suteikti vaisingumo gyvuliams ir augalams, apginti nuo kenkėjų faunų ir nimfų. Apeigos baigdavosi linksma puota. Palei, kurios epitetas buvo Matuta („rytinė“, „brandinančioji“), konsulas M. Atilijus Regulas per Pirmąjį punų karą (264—241 m. pr. Kr.) paskyrė šventyklą, Imperijos laikais Palijos buvo švenčiamos ir kaip Romos gimimo diena: dėl deivės Romos kulto jos įgijo ypatingą reikšmę.

Parkos — romėnų mitologijoje likimo dievybės parkų vardo kilmę iš partior „priskirti“ šiuolaikiniai filologai neigia. Tikriausiai iš pradžių egzistavo vaizdinys apie vieną Parką — gimimo deivę, panašią į Karmentą. Vėliau iš Karmentos epitetų atsirado trys parkos, kurių vardai — Nona, Decima (rūpinosi, kad vaikas gimtų devintą arba dešimtą mėnesį), Morta (iš mors „mirtis“). Parkų skaičius lėmė jų gretinimą su moiromis, ir verpdavusiomis, ir nutraukdavusiomis gyvybės siūlą. Parkos identifikuotos ir su romėnų fatomis.

Penatai — romėnų mitologijoje dievai saugotojai. Penatai yra giminės arba namų „tėviški“ sargai, bet pirmiausia jie yra maisto atsargų saugotojai; vėliau penatais imta vadinti visus namų ir namų židinių dievus, kuriuos garbindavo šeima. Kaip ir larai, su kuriais penatai kartais identifikuojami, penatai buvo gimtųjų namų ir namų židinio simbolis.

Valstybės penatų ir romėnų tautos penatai buvo laikomi viena svarbiausių Romos šventenybių, jos galios ir amžinumo laidu. Iškilmingose priesaikose penatai buvo minimi kartu su Jupiteriu. Manyta, kad juos atsivežė Enėjas iš Trojos. Iš pradžių jie atgabenti į Lavinijaus miestą, o paskui apgyvendinti Romoje, Vestos šventykloje. Penatų vardai ir pavidalai buvo saugomi paslaptyje nuo neįšventintųjų, prieiti prie jų galėjo tik žyniai ir vestalės. Gal todėl penatų esmė ir kilmė aiškinami labai įvairiai. Vyravo požiūris, kad penatai yra svarbiausiųjų Samotrakės misterijų dievų medinės ar marmurinės statulėlės, kurias trojiečių protėvis Dardanas kadaise gavo iš Atėnės kartu su paladiju, irgi saugomu Vestos šventykloje. Penatams tarnauti Dardanas įkūrė salijų kolegiją. Nigidijus Figulas penatais laikė Apoloną ir Neptūną, stačiusius Trojos sieną. Kai kas prie penatų priskirdavo ir Vestą, nes karvedžiai, vykdami į provincijas, o magistrai, pasibaigus jų įgaliojimams, penatams ir Vestai rengdavo bendrą puotą Lavinijuje. Kiti penatais laikė didžiuosius dievus, iš kurių viskas atsirado (dangus ir žemė), arba Jupiterį, Junoną, Minervą (ji duoda žmonėms kūną, gyvybę ir protą) bei Merkurijų (kalbos dievą), kuriuos susiejo Tarkvinijus Senasis, įšventintas per Samokratės misterijas. Etruskai penatais vadino Cererą, Palę ir Fortūną. Su penatais identifikuojami Dioskūrai, garbinti Samotrakėje ir pavaizduoti visiems prieinamoje Forumo šventykloje kaip du sėdintys kalavijais ginkluoti jaunuoliai. Graikų istorijos Timajo (III a. pr. Kr.) manymu, penatai yra dvi bronzinės lazdos ir molinis trojiečių indas; pervežti į Romą, jie du kartus grįžo į Lavinijaus šventyklą, kur žaibu trenkė į vieną iš dviejų ten miegojusių mergaičių — į tą, kuri nebuvo skaisti. Raštuose penatai minimi retai.

Pikas — romėnų mitologijoje miško dievas, suteikdavęs galią pranašauti. Pomonos vyras, Kirkės meilužis. Kirkė jį buvo pavertusi geniu, nes Pikas atstūmė jos meilę. Vienas iš Laurento valdovų, Pilumino sūnus, Fauno tėvas. Pisėnų genties eponimas. Romėnų agūrai Piką, dievo Marso šventąjį paukštį, laikė itin tinkamu pranašauti pagal paukščių elgesį.

Piluminas ir Pikuminas, arba Pilumnas ir Pitumnas — romėnų mitologijoje broliai, santuokos ir gimimo dievai. Šie dievai prieš gimdyvės namus pastatydavo lovą; ją nešdavo tik po to, kai tėvas naujagimį pripažindavo savu. Manyta, kad Pilumnas( iš pilus „piesta grūdams grūsti“) kartu su deivėmis Intercedona (iš intercidere „kirsti“) ir Devera (iš diverere „šluostyti“) saugodavo gimdyvę ir naujagimį nuo laukinės gamtos dievo Silvano.

Pilumnas yra Laurento valdovas, Piko tėvas, kultūrinis herojus. Pilumną garbino kepėjai, nes jis išrado piestą. Pilumno brolis Pikumnas išmokė tręšti laukus, todėl buvo vadinamas Strekutijumi ar Strekulinu (iš strectus „tvarto mėšlas“). Kartais Pilumnas ir Pitumnas identifikuojami su Doskūrais. Jie buvo laikomi garbės, pelnyto pagyrimo dievais.

Pomona — romėnų mitologijoje vaisių deivė.Piko, Vertumno ir kt. žmona. Pomonos kulto senumą rodo Pomonos šventoji giraite, flaminas ir jos garbei įsteigta šventė – Pomonalija. Raštuose Pomonos kultas neminimas.

Portūnas — romėnų mitologijoje durų dievas ( atrodo, artimas Janui), o graikų – išėjimo į upę ar jūrą, uosto dievas. Jis turėjo savo flamingą ir šventę – Portūnalijas, švenčiamą prie Tibro rugpjūčio 17-ąją.

Robigas — romėnų mitologijoje vyr. (rečiau mot.) giminės dievybė, sauganti javus nuo ligų ir kartu su dievu Averunku (,,nukreipėju”) – romėnų bendruomenę nuo nelaimių. Robingui skirtoje giraitėje Kvirino flaminas aukodavo Robingui išpirkimo aukas. Per Robingalijų šventes (balandžio 23 d.) baltai apsirengę piliečiai vedami Kvirino flamino, eidavo į Robingo giraitę, kur jam aukodavo rudą šunį (saulės karščio ar javų rūdžių simbolį) ir ėriuką, prašydami saugoti javus. Tuo pačiu tikslu rudas šuo būdavo aukojamas kažkokiai nežinomai dievybei prieš Robigalijas per auguriuma ir sacrum canaries (iš canis ,,šuo”) ritualą.

Roma — romėnų mitologijoje deivė, Romos miesto personifikacija. Pirmieji Romos atvaizdai pasirodė ant Pietų Italijos Lokrų monetų 204 m. pr. Kr. Romos valdžion patekę rytinių provincijų miestai Romos kultą įvedė II a. pr. Kr. Jos statulas rytų miestai ir tautos skirdavo ir Kapitolijaus Jupiteriui. Kartais Romos kultas susipindavo su romėnų kariuomenės vyriausiųjų karvedžių kultas. Augusto valdymo metais Romos kultas susiliejo su dieviškojo Cezario ir paties Augusto barbinimu ir rytuose, ir vakaruose. Augustas ir Roma turėjo bendras šventyklas ir žynius. Imperatorius Adrianas deivei Romai paskyrė šventę ir žaidynes. Beveik visi Romos imperatoriai įsakydavo kalti monetas su Romai skirtais užrašais: Augusta, Amžinoji, Nenugalimoji, Laimingoji.

Salutė — romėnų mitologijoje sveikatos, gerovės ir klestėjimo deivė. Gali būti, kad kadaise Salutė buvo garbinama ant Salutaro (vienoje iš Kvirinalio kalno viršaus). Dėl sinekizmo Salutė tapo visos Romos deive. Su Salute susijęs senovinis augurium Saliūtis kultas, kurį atnaujino Augustas: kasmet, nutraukus karo veiksmus, buvo klausiama dievų, ar galima teirautis apie Romos gerovę. Buvo keletas Salutės šventyklų ir žynių, kurie aptarnaudavo ir Spės Bona (“geroji viltis”) kultą. Augusto Salutė, romėnų tautos Salutė ir kariuomenės Salutė vaizduota ant imperatorių monetų.

Silvanas — iš pradžių romėnų mitologijoje miškų ir laukinės gamtos dievas; identifikuojamas su Panu. Nebūta oficialaus Silvano kulto ir Romos Respublikos laikais Silvanas buvo žinomas. Imperijos laikais Silvanas tapo pačiu populiariausiu plebėjų ir vergų dievu, be to, žemdirbystes globėju ir pradininku, namų, sodybos, sklypu ribų sargu; jam būdavo skiriama giraitė. Silvanas pasidarė privačių žemių saugotoju nuo plėšikų antpuolių , augmenijos, gyvūnų, kalnų, uolų, metalų dievų, taip pat galingu dievu – gelbėtoju, kovotoju, nenugalimuoju, dangaus dievu. Silvanas laikomas ir žmogumi (vergo ir ožkos sūnumi arba tuskulietės Valerijos sūnumi, kurį ji pagimdė nuo savo tėvo) ir, panašiai kaip Heraklis, priskiriamas prie dievų dėl atliktų žygdarbių žmonijos labui. Silvanas turėjo labai daug kulto kolegijų, žynių, kurie Silvano garbei švęsdavo pavasario šventes statė šventyklas ne tik už savo lėšas bet ir savo rankomis, skirdavo jam sodus ir miškus, fontanus, indus, kolonas, statulas, vaizduojančias dievą žemdirbio drabužiais, su pjautuvu, vaisiais, medžiais, šunimi, ožka ir namų saugotoja gyvate. Raštuose dažnai minimi Silvano siųsti sapnai ir pranašystės. Silvanui dėkodama už išgydimą, sėkmę, išlaisvinimą iš vergijos. Mirusiųjų šalyje iš jo buvo tikimasi atlygio už dorą darbštų gyvenimą, kurį simbolizavo gulsčiukas ir kampainis. Priešingai nei oficialaus panteono dievai, Silvanas įkūnija liaudies ir vergų protestą prieš aukštųjų visuomenės sluoksnių moralę ir kultūrą. Šie sluoksniai laikė Silvaną maištininku, dangaus dievų priešu, žemos kilmės dievu. Silvano kultas buvo labai paplitęs vakarinėse provincijose, kur su juo identifikuodavo panašaus pobūdžio dievus. Mitraizas Silvaną laikė Mitros užmušto jaučio dvasia, pakilusia į dangų ir tapusia kaimenių dievu.

Sumanas — romėnų mitologijoje senas naktinių žaibų dievas. Nors istoriniais laikais egzistavo Sumano šventykla, pats Sumanas buvo užmirštas, o jo f-jas perėmė Jupiteris.

Telura — romėnų mitologijoje žemės maitintojos ir jos gyvybinių syvų deivė. Pontifikas minėdavo Telurą drauge su Telumonu, Altoru (maitintoju) ir Rusoru (žemės vaisių atnaujintoju). Fordikilijų šventę (balandžio 15 d.) Teluros garbei įkūrė Numa Fauno nurodymu. Faunas pasirodė valdovui Numai sapne, kai šis miegojo šventame miške, kad išsiaiškintų nederliaus priežastis. Per Fordicijų šventę atskirų kurijų žyniai ir pontifikas Kapitolijuje aukodavo Telurai veršingą karvę. Gruodžio mėnesį būdavo švenčiama Telurai ir Cererai skirta šventė, kurios metu flaminas aukodavo deivei, kad apsaugotų žiemkenčius. Flaminas minėdavo dvylika dievų, globojančių įvairias žemdirbystės sferas. Prieš pjūtį abiem deivėms aukodavo kiaulę, kad išpirktų galimus nusižengimus religiniams draudimams. Telura būdavo minima ir per santuokos ceremoniją. Požemio deivei Telurai skirdavo „apvalymo“ auką ta šeima, kurioje kas nors būdavo miręs. Teluros, kaip ir manų, šaukdavosi atiduodami priešus požemio dievams. Prisiekiantieji Jupiterio ir Teluros vardu, minėdami pastarąją, paliesdavo žemę. Telura identifikuota su Cerera, Vesta, Junona. Teluros kultą pamažu pakeitė Cereros kultas. Pačios Teluros kultas nebuvo labai paplitęs, tačiau ji neretai minima literatūroje (Vergilijus Telurą vadino pirmąja iš dievų). Kaip Augusto sukurtos gerovės simbolis, Telura pavaizduota ant Taikos altoriaus.

Terminas — romėnų mitologijoje sienų, žemės sklypų, ribų dievas. Per Terminalijų šventę (sausio 23 d.) kaimynai drauge aukodavo saviesiems Terminui, pildami medų ir pieną į duobę prie ribonio akmens (tai rodo chtonišką Termino kilmę). Šį akmenį šventindavo vainikais, iš židinių atnešdavo ugnies laužams, į kurios vaikai mesdavo pirmuosius vaisius, po to būdavo lėbaujama. Pažymint žemės sklypų ribas ir statant ribinį akmenį, Terminui buvo skiriamos aukos. Jo kulto įvedimas siejamas su Numa ir sampratomis apie privačios nuosavybės šventumą ir neliečiamybę, kurias atspindėjo Silvano kultas. Žmogus, perkėlęs ribinį akmenį, norėdamas pasisavinti svetimą žemę, seniausiais laikais būdavo prakeikiamas, o vėliau patraukiamas teisinėn atsakomybėn. Terminų buvo daug, bet egzistavo ir vieno Termino kultas. Akmuo, vaizduojantis ši Terminą, buvo Kapitolijaus šventykloje ir simbolizavo Romos sienų neliečiamybę bei nuolatinį plėtimąsi. Legenda byloja, kad šis Terminas liko kartu Kapitolijuje kartu su Juventa, kai valdovas Tarkvinijus Senasis nusprendė statyti Jupiterio šventyklą, ir kiti dievai pasitraukė iš šios kalvos.

Tiberinas — romėnų mitologijoje Tiberio upės dievas, Jano sūnus. Pasak kitos versijos, Tiberinas yra vienas iš Albos valdovų, nuskendęs Albos upėje. Ši upė vėliau pavadinta Tiberiu. Tiberinas buvo laikomas ir Vejų valdovu, žuvusiu kovoje su Minojo sūnumi Glauku. Tiberinas prisisapnavo Enėjui ir patarė sudaryti sąjungą su Euandru. Tiberino šventykla buvo vienoje Tiberio upės saloje, jam skirta žvejų šventė.

Vejovis — romėnų mitologijoje požemio dievas, priešinamas šviesiajam dangaus dievui Dionisui (prilyginamas Jupiteriui); kartais Vejovis buvo suvokiamas kaip požemio šalies Jupiteris. Vejovio kultas atėjo iš Albos; Respublikos laikams baigiantis, Julijų giminės nariai, kurių globėjas buvo Vejovis, paskyrė jam altorių „pagal albaniečių ritualą“. Giraitėje, tapusioje persekiojamųjų prieglobsčiu, Romulas įkūrė Vejovio šventyklą, Vejovio statula vaizdavo strėlėmis ginkluotą jaunuolį su ožka (chtonišku gyvūnu) prie kojų. Vejovis kartais identifikuojamas su Apolonu. Vejovio kultas nebuvo labai paplitęs, jį nukonkuravo Dispaterio kultas.

Venera — romėnų mitologijoje sodų deivė, kurios vardas buvo vaisių sinonimas. Anot kai kurių tyrinėtojų, iš pradžių Venera buvo abstrakčios „dievų gailestingumo“ (venia) sąvokos personifikacija. Paplitus legendai apie Enėją, Venera identifikuojamas su Enėjo motina Afrodite ir tampa Enėjo palikuonių promote ir romėnų globėja. Didelės įtakos Veneros kulto paplitimui Romoje turėjo žymioji Sicilijos Veneros šventykla, stovėjusi ant Eriko kalno; iš čia kilo šios deivės — Veneros Ericinos garbinimas. Venera itin išgarsėjo I a. pr. Kr., kai jos globa „naudojosi“ Sula, įsitikinęs, kad Venera neša jam laimę (iš čia epitetas Felix), o pats pasivadino Epafroditu; Pompėjus Veneros Nugalėtojai paskyrė šventyklą; Cezaris laikė Venerą Julijų giminės promote(Venus Genetrix). Kiti Veneros epitetai — „gailestingoji“,“ apvalančioji“, „plikagalvė“( anot padavimo, atminimui tų romėnų moterų, kurios per karą su galais atidavė savo plaukus virvėms vyti) ir kt. Rašytojams Venera visų pirma yra mielės aistros deivė, Amoro motina. Paplitus Rytų kultams, Venerą imta identifikuoti su kitomis deivėmis — Izide, Astarte. Labai populiarus Veneros ir jos mirusio ir vėl atgimusio meilužio Adonio kultas. Astrologijoje labai svarbi buvo Veneros vardu pavadinta planeta, tapusi „geraširdžiu nakties šviesuliu, vyru ar moterimi“

Vertumnas, Vortumnas — romėnų mitologijoje įvairių permainų dievas (metų laikų kaitos, upių tėkmės, žmonių nuotaikų, vaisių brandos stadijų), Pomonos vyras. Pasak vienos versijos iš pradžių jis buvęs dievas; pasak kitos — Volsinijų miesto dievas, svarbiausioji etruskų sąjungos dievybė, kuriai po pergalės prie volsuniečius 494 m. pr. Kr. Romoje pastatyta šventykla.

Viktorija — romėnų mitologijoje pergalės deivė, iš pradžių vadinta Vika Pota. Atitinka graikų Nikę. Romoje ant Palatino kalno buvo Viktorijos šventykla, o Augusto laikais senato kurijoje pastatytas altorius. Imperijos laikų raštuose ir ant monetų Viktorija paprastai vaizduojama kaip vieno ar kito imperatoriaus karo pergalės įsikūnijimas.

Virbilijus — romėnų mitologijoje Dianos meilužis ir tarnas, garbintas kartu su ja šventojoje giraitėje prie ežero (Aricijos sritis Italijoje). Viename mite Virbalijus identifikuotas su graikų mitologijos Hipolitu; žirgų sutryptą Hipolitą atgaivino Asklepijas. Tačiau, negalėdamas atleisti tėvui, Hipolitas išvyko į Italiją, kur jį jau kaip Virbalijų šventojoje giraitėje paslėpė pati Diana; jis pastatė deivei šventyklą ir rapo Aricijos valdovu. Anglų folkloristo Dž. Dž. Freizerio manymu, Virbalijus yra ąžuolo dvasia, susituokusi su ąžuolo nimfa Diana. Virbalijus buvo rituališkai nužudytas ir prisikėlė atjaunėjęs.

Volturnas, Vulturnas — romėnų mitologijoje to paties pavadinimo upės dievas Italijoje, turėjęs savo žynį flaminą it Volturnalijų šventę, susijusią ir su Tibro upės dievo Tiberino kultu. Volturnas buvo laikomas Jano sūnumi (variantai: Albos valdovo Kapeto sūnumi; Volturnas nuskendo upėje, kuri po to pavadinta jo vardu), Vejų miesto valdovu, žuvusiu mūšyje su Minotojo sūnumi Glauku.

Vulkanas — romėnų mitologijoje naikinančios ir apvalančios liepsnos dievas (iš čia kilęs paprotys jo garbei sudeginti nugalėto priešo ginklus). Vulkanas turėjo savo žynį flaminą ir Vulkanijų šventę. Jam skirta šventa vieta Vulkanalas. Vulkano kulto įvedimas priskiriamas Titui Tacijui. Kartu su Vulkanu buvo garbinama ir deivė Maja, kuriai Vulkano flaminas aukodavo gegužės pirmąją dieną. Vėliau Vulkanas garbintas kaip dievas, saugantis nuo gaisrų. Jį garbindavo kartu su deive Stata Mater, atliekančia tokias pačias f-jas. Vulkaną atitinka graikų Hefaistas, tačiau Vulkano ryšys su kalvio amatu Tomoje nėra konstatuotas, o prie Reino ir Dunojaus Vulkanas identifikuojamas su vietiniais dievais — kalviais. Vulkano vaidmuo svarbus magijoje: manyta, kad jis galįs dešimčiai metų atidėti likimo sprendimus.

Visose kultūrose gausu mitų. Ne išimtis yra ir graikų bei romėnų kultūros.

Pegasas — sparnuotas žirgas

Kai Persėjas nukirto baisingajai Medūzai galvą, iš negyvo jos kūno iššoko gražus, drąsus žirgas. Tai buvo Pegasas.

Kiekvieną naktį Belerofontas sapnuodavo nuostabų sparnuotą žirgą, kurį buvo matęs geriantį prie Pereinės šaltinio. Ir kas rytą atsibudęs troško, kad puikusis žirgas būtų jo. O vieną naktį sapnas buvo kitoks. Belerofontui pasirodė deivė Atėnė ir įdavė auksinį apynasrį.
— Su šiuo apynasriu tu pagausi Pegasą, — pasakė jam deivė.
Žirgas turi vardą — Pegasas! Belerofontas atsibudo su tuo vardu lūpose. Rankose pajuto turįs kažką šaltą ir žvilgtelėjęs pamatė, jog laiko sugniaužęs auksinį apynasrį. Tai nebuvo paprastas sapnas.
Belerofontas nuskubėjo atgal pas Pereinę ir iš tiesų netrukus išvydo, kaip iš debesų nusileido Pegasas. Belerofontas pritykino prie žirgo ir mikliai užmovė stebuklingąjį apynasrį. Pegasas pažvelgė jam į akis, ir abu suprato vienas kitą.
Nuo tol narsusis jaunikaitis ir sparnuotas žirgas drauge patyrė daug nuotykių. Kiek laiko Belerofontas gyveno Argo valdovo Proito rūmuose. Nelaimė, Argo karalienė nuėjo pas vyrą ir pamelavo, kad jis, Belerofontas, ją pamilęs.
Nuliūdintas tokios žinios, karalius nieko neįtariantį Belerofontą nusiuntė su laišku pas Likijos karalių Jobatą. Laiškas buvo užantspauduotas, ir Belerofontas nė nenujautė, kad veža savo mirties nuosprendį. Laiške buvo prašoma, kad Jobatad laišką įteikųsį pasiuntinį nužudytų.
Karalius, perskaitęs laišką, nepanoro teptis rankų krauju. Jis sugalvojo, kad lengviausia būtų atsikratyti Belerofontu, davus jam neįveikiamą užduotį. Tuo metu jo karalystę niokojo Chimera — uginimi spaudanti pabaisa liūto galva, ožkos kūnu ir gyvatės uodega.
— Tu turi ją nužudyti ir mus išgelbėti, Belerofontai, — pasakė karalius, nė neabejodamas, kad jaunuolis bus dar viena Chimeros auka.
Tačiau Belerofontas buvo ne tik narsus, bet ir sumanus. Raitas ant Pegaso, jis puolė pabaisą ir suvarė ietį jai giliai į gerklę. Švininis ieties antgalis nuo ugninio pabaisos alsavimo išsilydė, ir karštas metalas nutekėjo Chimeros gerkle, degindamas jai vidurius.
Karalius Jobatas buvo toks laimingas, kad jo krašto nebekankins Chimera, jog nutarė nepaisyti Proito prašymo. Jis ne tik paliko Belerofontą gyvą, bet atidavė jam į žmonas savo dukrą ir pusę karalystės.
Laikui Bėgant Belerofontas vis labiau kėlėsi į puikybę. Jam ėmė atrodyti, jog
jis — didžiausias visų laikų herojus, kad yra lygus su dievais, todėl pakils su Pegasu į Olimpo kalną ir pasakys, kad jo vieta yra ten.
Dzeusas su tuo nesutiko. Jis užsiundė ant žirgo gylį, ir šis įgėlė Pegasą. Žirgas iš netikėtumo atsistojo piestu ir numetė raitelį žemėn. Ir užbaigė Belerofontas savo dienas kaip benamis vargeta, klaidžiodamas po Alajų slėnį.
O Pegasas ir šiandien gyvena su dievais Olimpo kalne ir nešioja ant kupros Dzeuso perkūno strėles.

Prometėjas

Didysis Dzeusas, nuvertęs savo tėvą Kroną, — Kronas taip pat buvo nuvertęs savo tėvą Uraną, — atsisuko prieš žmoniją. Jis ketino sunaikinti žmonių padermę ir sukurti naują. Tačiau jo planus sužlugdė sumanusis Prometėjas.

Prometėjo vardas reiškia „ numatantis, mąstantis “. Iš visų nemirtingųjų titanų Prometėjas buvo pats protingiausias. Štai kodėl jis palaike mąstantį Dzeusą, kovojantį su žiauriu Kronu ir kitais titanais. Nors Prometėjas buvo nemirtingas, jis gynė žmoniją. Kai kas netgi sako, kad jis sukūręs žmones iš molio ir vandens.

Prometėjas padovanojo žmonėms mąstymą, išmokė juos daugelio amatų ir įgūdžių, tarkim, kaip skaityti iš žvaigždžių ir kaip pagal jas rasti kelią jūrose.

Dzeusą rūstino, kad Prometėjas taip globoja žmones. Jo pyktis prasiveržė, kai Prometėjas apgavo dievus, atimdamas jiems priklausančią auką ir atiduodamas ją žmonėms. Prometėjas papjovė jautį, padalijo jį į dvi dalis ir susuko odon. Didesnioji dalis susidėjo iš riebalų ir kaulų, mažesnioji iš mėsos. Mažąją dalį Prometėjas paskyrė dievams, tačiau Dzeusas nesutiko. Nusišypsojo Prometėjas ir tarė:
— O Dzeuse, šlovingiausias tarp dievų, išsirink, katrą nori.
Žinoma, Dzeusas pasirinko didesniąją dalį. O kai suprato esąs apgautas, paliko žmones be ugnies.
— Tegul savo mėsą valgo žalią! — sušuko jis.
Tačiau Prometėjas jį pergudravo.
Įžengęs į dievų buveinę Olimpą, iš saulės vežimo pavogė ugnį ir nunešė ją pankolio stiebe į žemę. Paskui pamokė žmones, kaip ant ugnies gaminti valgį it prie jos šildytis. Pažvelgęs žemyn į žemę ir pamatęs žėrinčius laužus, Dzeusas mirtinai įtūžo.

IŠVADA

Graikų religija ir tuo pačiu mitologija turėjo milžinišką įtaką Romos religijos ir mitologijos formavimuisi. Romėnai net perėmė daugumą graikų dievų. Tuo būtų galima pasakyti apie jos aukštą mintį bei didelį poveikį žmonėms. Graikų religija, o tuo pačiu ir kultūra turėjo įtakos ir Vakarų Europos kultūros vystimuisi, keletą jos elementų perėmė ir krikščionybė. Ypač tai pastebima renesanso epochoje. Daugelis to meto meninkų savo kūriniuose naudojo antikinius motyvus: dievus, dievybes, kultus ir t.t. Jos pėdsakų galima aptikti ir šiais laikais. Graikų ir romėnų dievų vardais yra pavadinti didingi statiniai, planetos. Daug metaforų taip pat yra kilę iš Antikos laikų: “kietas kaip titanas”, “Achilo kulnas” ir t.t. Todėl norėdami išsaugoti šį kultūros pavedą, turime ir toliau domėtis mitologija, ieškoti jos ištakų.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Mitologijos enciklopedija I dalis. Vilnius: Vaga — 1997
2. Mitologijos enciklopedija II dalis. Vilnius: Vaga — 1999
3. Neil Philip. Pasaulio mitai. Vilnius: Alma littera — 1998
4. Philip Ardagh. Senovės graikų mitai ir legendos Vilnius: Egmont Lietuva — 1998
5. http://www.astrol.lt/biustai_f.php

Leave a Comment