konspektas

TAUTIŠKUMAS IR ATVIROJI VISUOMENĖ(2000-2002 m.)Pagrindimas Žengiant į trečiąjį tūkstantmetį laukiama, kad ateityje Europoje vyraus tautų ir kultūrų, kalbų ir dialektų, tradicijų ir papročių įvairovė. Todėl ir mokyklai vis aktualesnės darosi kultūros vertybių perimamumo ir plėtros, moksleivių tautinės savimonės ugdymo problemos. Dylant vertybių perimamumui tarp kartų, silpnėja lietuviškasis dvasinės kultūros tapatumas. Šiandienos mokykla turi tapti ne tik efektyvia mokymosi organizacija, bet ir vietos kultūros židiniu, tradicinių papročių perteikėja, vertybinių nuostatų ugdytoja. Šiems tikslams siūlome projektą „Tautiškumas ir atviroji visuomenė”. Projektas orientuotas į lietuvių kalendorinių papročių vertės iškėlimą, jų perimamumą, kartų istorinį kultūrinį ryšį, etnoekologinio, sveiko gyvenimo būdo nuostatų ugdymą, demokratijos ir pilietinės kultūros idėjų plėtrą mokyklose, tautiškumo kaip vertybės išsaugojimą ir sustiprinimą.TikslasParengti mokyklos komandą, aktyvią tradicinių papročių skleidėją, suteikti pedagogams etnokultūros žinių ir praktinių įgūdžių apie lietuvių kalendorines šventes.Uždaviniai • Subūrus aukščiausios kvalifikacijos lektorius, regionų tradicijų pateikėjus, perteikti pedagogams etnokultūros žinias ir įgūdžius. • Įjungus apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių švietimo skyrių atsakingus specialistus į projekto darbą, tobulinti etninės kultūros ugdymą. • Plėtojant tarpregioninį etnokultūrinį judėjimą, remiantis lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų etninėmis vertybėmis, keistis patirtimi. • Sukūrus ugdymo priemones, pagilinti etninės kultūros visumos sampratą, atskirų jos dalių ryšius ir santykius. • Sukaupus metodinę informacinę bazę, „Interneto” tinklapyje sudaryti galimybę visiems šalies pedagogams bei pilietinei visuomenei susipažinti su lietuvių kalendoriniais papročiais. Laukiami rezultatai • Mokyklų pedagogų komandos, praplėtę etnokultūros žinias, kūrybiškai pritaikys jas ugdymo turiniui, įsijungs į tarpregioninį etnokultūrinį judėjimą, pasaulio tautų kultūrinį gyvenimą. • Sukurtos ugdymo priemonės – vaizdo įrašai „Lietuviškųjų papročių kalendorius” ir garso įrašai „Lietuvių kalendorinių švenčių folkloras” padės susipažinti su lietuvių kalendoriniais papročiais, jų semantika, metodika; iliustruotas „Lietuvių tradicinės kultūros žodynėlis” padės suvokti ir suprasti etninės kultūros paskirtį, sąvokas, reikšmes. • Sukaupta etninės kultūros ugdymo informacinė metodinė bazė „Interneto” tinklapyje tautos kultūros vertybes atvers visam pasauliui. Organizatorius ir partneriaiProjekto vadovė Ona Verseckienė, Pedagogų profesinės raidos centras (PPRC), tel. 77 86 91, faks. 65 71 91, Didlaukio 82, Vilnius LT.Projekto kūrybinė darbo grupėDr. doc. L. Klimka – Vilniaus pedagoginis universitetas; dr. Br. Stundžienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; doc. G. Jacėnaitė (dailininkė) – Pedagogų profesinės raidos centras; dr. G. Kirdienė – Muzikos akademija; S. Paltanavičius – Gamtos apsaugos ministerija; taip pat Švietimo ir mokslo ministerijos, Pedagogikos instituto, Pedagogų profesinės raidos centro, regionų švietimo reformos idėjų skleidėjai ir kiti.Projekto partneriaiApskričių viršininkų administracijos, rajonų, miestų savivaldybių švietimo skyriai, švietimo centrai.Trukmė2000 – 2002 metai.PublikosIš kiekvienos apskrities parinktiems ir apskrities viršininkų administracijos pagal vardinį sąrašą rekomenduotiems dalyvauti projekte savivaldybių švietimo skyrių specialistams arba įgaliotiems mokytojų centrų darbuotojams ( po 2 žmones) ir vienos ikimokyklinės įstaigos, pradinės, pagrindinės, bendrojo lavinimo mokyklų komandoms (iš įstaigos po 3 žmones). Iš viso numatyta kviesti dalyvauti projekte 140 žmonių.Įgyvendinimo etapaiI etapas (2000-2001 metai) – Teorinis ir praktinis mokymas(-is)TikslasOrganizuoti mokymo sesijas ir seminarus etnokultūros teorinėms ir praktinėms žinioms perteikti.1. Mokymo programų rengimas. 2. Darbo grupių sudarymas. 3. Mokymo sesijų ir kitos veiklos organizavimas grupėms. 4. Ugdymo priemonių kūrimas. II etapas (2001 metai) – Teorinių etnokultūrinių žinių taikymas mokyklos gyvenime, etninės kultūros raiška regionuose.TikslasOrganizuoti seminarus-konferencijas regiono pedagogų komandų praktiniams įgūdžiams įtvirtinti, puoselėti natūralioje aplinkoje gyvuojančios etninės kultūros raišką.1. Darbo patirties seminarai-konferencijos regionuose. 2. Tradicinių kalendorinių švenčių organizavimas, jų analizė. III etapas (2001-2002 metai) – Pedagogų patirties apibendrinimas ir sklaida.TikslasApibendrinti pedagogų etnokultūrinio ugdymo patirtį, skleisti mokslines išvadas, rekomendacijas, įvertinti projekto įgyvendinimą konferencijoje.1. Pedagogų komandų patirties apibendrinimas. 2. Respublikinė mokslinė metodinė konferencija. 3. Konferencijos medžiagos leidyba. 4. Metodinės informacinės bazės skleidimas „Interneto” tinklapyje. 5. Ryšių su užsienio mokyklomis paieška.

Lietuvos pedagogai apie tautinį auklėjimą

Planas: 1. Įvadas. 2. Lietuva praėjusiais šimtmečiais. 3. Tautinio atgimimo užuomazgos XIX amžiuje: vyskupas Motiejus Valančius. 4. Nepriklausomos tarpukario Lietuvos ir emigrantų pedagogų mintys apie tautinį auklėjimą: 4.1. Tautinio auklėjimo ir tautos laisvės tematika filosofo Vydūno veikaluose. 4.2. S. Šalkauskis – “Lietuvių tauta ir jos ugdymas”. 4.3. A. Maceinos “Tautinis auklėjimas”. 4.4. J. Girnius “Tauta ir tautinė ištikimybė”. 5. Šių dienų pedagogų mintys apie tautinį auklėjimą mokykloje: 5.1. Tautinė mokykla dr. Meilės Lukšienės Lietuvos mokyklos koncepcijoje. 5.2. Tauta, tautiškumas ir pilietiškumas prof. Onos Voverienės darbuose. 5.3. Akad. Zigmas Zinkevičius apie tautinį auklėjimą šių dienų mokykloje. 6. Išvados.

Įvadas. Tautinis auklėjimas – tai šiuo metu viena iš aktualiausių temų, diskutuojant apie dabartinę švietimo reformą, analizuojant jos teigiamas puses ir trūkumus. Deja, atsiradusius trūkumus teks įveikti. Gal būt šis rašinys prisidės prie tų sunkumų įveikimo, padės rasti teisingesnį kelią tautinio auklėjimo atsiradusių problemų sprendimui. Istorinė turtinga Lietuvos pedagogų patirtis tautiniame auklėjime turėtų pasitarnauti ir šiandienai. Gal todėl referato tikslai neapsiriboja vien žiniomis, tačiau turi tikslą suprasti, analizuoti, pritaikyti šiai dienai ir, gal būt, remiantis nors ir nedidele savo pedagogine patirtimi šiek tiek ir įvertinti situaciją. Lietuva praėjusiais šimtmečiais. Mūsų mylimas kraštas Lietuva istorijos bėgyje ilgą laiką buvo karų ir grobikiškų žygių iš Rytų ir Vakarų kryžkelė. Vokiečiai kryžeiviai, lenkų didikai, rusai šovinistai, siekdami užvaldyti mūsų gražų kraštą, naikino šio krašto gyventojus, bandė ištrinti iš vartosenos lietuvių kalbą ir taip kraštą suvokietinti, surusinti ar sulenkinti. Didžiausia kliūtimi jiems buvo Lietuvos šviesuomenė – apsiskaitę ir išsilavinę mūsų krašto žmonės. Jie iš esmės ir sutrukdė įvairių okupantų užmačioms nutautinti ir pavergti mūsų kraštą, primetant savo kultūrą, vertybių sistemas. “Gal todėl mes turime turtingą literatūrą, skirtą mūsų tautos išlikimo problemoms, reiškiančią didžiulį susirūpinimą dėl jos ateities” [5]. Vyskupas Motiejus Valančius. 2001 metais suėjo lygiai 200 metų nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo. Mes gerai žinome, kad vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, skleidęs gyvą tikėjimą, bet ir tautos švietėjas, rašytojas, tautos doros ir blaivystės skleidėjas. Jo veikos metai – XIX amžius. Galima sakyti, kad jis mūsų tautą išmokė skaityti ir domėtis ne vien buitiniais reikalais, bet savo žodžiu nukreipė tautiečių “sodiečių” mintis ir darbus į dvasinį ir kultūrinį jų gyvenimą. Pasaulį tada nustebino Lietuvos fenomenas, kad net 97 procentai jo ganomųjų tapo raštingi, niekada nelankę jokios mokyklos! Įsimintini vysk. Motiejaus žodžiai: “Nenustokite mokytis skaityti. Mokykitės patys namie vieni iš kitų arba eikite pas kaimo daraktorius. Kunigai, susiveskite vaikus bažnyčion, stropiai mokykite juos katekizmo – elementoriaus.” Taip pat klierikai, jo vadovaujamoje seminarijoje buvo pratinami sakyti pamokslus žemaitiškai, vietoj lenkiškų, pašvęsti save tautai. Jis tikėjo šviesesne, geresne Lietuvos ateitimi ir tą optimizmą perdavė žmonėms: “Mano mylimi vaikai, sulauksit tos gadynės, kada praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose savo lietuviškas ir žemaitiškas giesmes šventas.” Visa tai, manau, turėjo didelės įtakos subrandinant mūsų tautiečių sąmoningumą, pasitikėjimą savimi kaip Dievo vaikais prieš įvairias svetimšalių atneštas blogybes, persekiojimus, padėjo tautiečiams tapti savo krašto patriotais, jiems tautiškai susiprasti dar iki nelengvai ir negreit ateisiančios laisvės mūsų tautai. Manoma, kad tada lietuvių tauta atgimė, kuri buvo mirusi po lenkų primestos Unijos ir po Rusijos caro “Žečpospolitos” padalijimų. Vyskupas Motiejus Valančius buvo lietuvių tautai jos gelbėjimui Dievo siųsta didi asmenybė, anot biografų, lygintas su Moze, Dievo siųstu pranašu, kuris išvedė žydų tautą iš egiptiečių nelaisvės. Šią istorinę pamoką mūsų tautai neprošal būtų prisiminti, kuomet šiandien kaip kortų namelis subyrėjo autoritetų sistema, susvyravo ne tik tautinės, bet ir dvasinės, dorinės mūsų tautos vertybės, kurios kažkada išgelbėjo ją nuo išnykimo. Didžioji dalis literatūros apie tautinį auklėjimą buvo parašyti tarpukario Nepriklausomybės laikais arba, esant emigracijoje sovietmečio laikais, nes okupuotoje Lietuvoje tautiškumui nebuvo pritariama. Jis buvo smerkimo objektas, tautiškumo tendencijos vadintos fašizmu, propaguojant internacionalizmą ir “tautų draugystę” kaip įrankį kosmopolitizmui skiepyti. Tačiau išlikome ir Nepriklausomybę atgavome, kad jautėmės esą lietuviai, vieni, kad turėjome tą literatūrą ir ją skaitėme, kiti, turėję lietuvybę puoselėjančias šeimas, treti – sugrįžę iš Sibiro gulagų ir kančių, kentėję už tautos idealus ir jų neišdavę. Nes dar buvome stiprūs, dar galėjome pareikšti savo tautos valią, išugdytą tarpukario Lietuvos inteligentų . Tarpukario Nepriklausomybės metu kūrę pedagogai ir filosofai – Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ir kt. skiepijo meilę savo kraštui Lietuvai. Jų rinktiniai darbai remiasi ir tuometine tarptautine patirtimi, randame giliai išanalizuotą, struktūrizuotą ir giliai suprastą tautinio auklėjimo sampratą. Jiems šiandien turime būti dėkingi už moksliškai pagrįstą tautinio auklėjimo idėją Lietuvos mokyklai. Kas jiems buvo bendra? Ko iš jų galime pasimokyti šiandien, būdami laisvi, gal būt taisydami šių dienų klaidas? “Kam suteikta jam – tautos vaikui ir visai tautai laisvė!”, – sušunka Vydūnas [1], kalbėdamas apie tautą, jos laisvę ir nepriklausomybę. Jis čia nori akcentuoti tautos laisvės prasmę – kurti: “spręsti kurį nors kūrybos uždavinį”. Sugrįždamas prie lietuviams taip sunkiai iškovotos savo valstybės Nepriklausomybės likimo, rašo: “Svarbu kokie bus mokslininkai, menininkai, mokytojai, teisėjai, šventintojai, bet ir kokie didžiųjų ūkių ir pramonės įstaigų savininkai, toliau valdininkai ir žmonių atstovai, toks bus visos tautos likimas”. Toliau: “Mes laisvi, jei ką reikštume ir mes laisvėsime, jei ką reikšime pasauliui. Jei to nebus, tai pasaulio padėtis vėl virs tokia, kad nebebus mums vietos gyventi, nebeliks sąlygų mūsų gyvybei augti ir stiprėti bei įsigalėti”. Šis Vydūno akcentas, manau, labai aktualus šiandienai, kuomet, atrodo, apsisaugojome nuo išorinių pasaulio grėsmių, įstoję į NATO ir Europos Sąjungą. Deja, tikrasis pavojus Nepriklausomybei slypi kai kur kitur. Gal būt šis politinis ir gynybos interesus atstovaujantis Lietuvos žingsnis istoriškai yra labai svarbus Lietuvai, tačiau pedagoginių tautinio auklėjimo problemų jis neišsprendžia. Tai dvasinė problema. Lietuviams reikia būti laisviems ir kūrybiškiems ir, gal būt, čia turime pasitarnauti mes – Lietuvos švietėjai, Lietuvos pedagogai! Bene vieną žymiausių pėdsakų Lietuvos pedagogikoje apie tautinį auklėjimą paliko prof. Stasys Šalkauskis savo Rinktiniuose raštuose, pedagoginėje studijoje “Lietuvių tauta ir jos ugdymas”. Tai mokslinis požiūris apie šio klausimo sprendimą, nors aplinkybės ir buvo būdingos tik tuometiniam Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiui, manau, šis veikalas išsaugojo savo vertę ir šiandienai. Jame apie tautinį auklėjimą viskas sudėliota į savo vietą, suklasifikuota. Tuo jis gali pasitarnauti ir šiandienai, nuodugniai aiškinantis, kas yra tautiškumas, kas patriotizmas ir ko reikia, kad mūsų tauta taptų nacija: “Nusistatę orientuotis tautos ugdyme pagal tautinį auklėjimą ir kreipti daugiausia dėmesio atitinkamam naujų kartų auklėjimui, turėsime paeiliui susidomėti lietuvių tautos ugdymu trimis atžvilgiais, būtent: tautiško auklėjimo, patriotinio auklėjimo ir nacionalinio auklėjimo atžvilgiu…tautiškas auklėjimas realizuoja naujose kartose ir taip pat plačiojoje visuomenėje individualinę tautinę lytį, kurios dėlei žmonės tampa tautinės individualybės nešėjai ir reiškėjai; patriotiniu auklėjimu žmonėms yra suteikiamas tinkamas nusistatymas savo tautybės, savo tėvynės ir savo valstybės atžvilgiu; nacionaliniu atžvilgiu žmonės yra įvedami į tą kultūrinę kūrybą, kurios žygiais tauta tampa nacija, t.y. nepakeičiamu bei neatstojamu nariu kultūringos žmonijos šeimoje. Tautišku auklėjimusi tautybė yra įgyjama ir išvystoma; patriotiniu auklėjimusi jinai yra branginama ir saugojama; nacionaliniu auklėjimusi tautybė yra keliama į visuotinių žmonijos vertybių rangą. Štai laiptai, kuriais žengiama tautos ugdyme” . Prof. Stasys Šalkauskis [2], Juozas Girnius [4] savo veikaluose apie tautiškumą atkreipė dėmesį ir į pavojus, kuriuos tautiškumui kelia kosmopolitiškumas, patriotizmui – nacionalizmas, numatė priemones kovai su šiomis blogybėmis. Pagal Stasį Šalkauskį, tautiškumas reiškiasi kultūrinės kūrybos stiliuje – jis sudaro formalią kultūros pusę, bet ne jos kultūros turinį. Tuo tarpu kosmopolitiškumui rūpi išskiriamai tik kultūros turinys, o jos tautiškas charakteris paneigiamas. S.Šalkauskis įrodo kosmopolitizmo trumparegiškumą: bendražmogiškos kultūros turinys gimsta ne kaip kitaip, o būtent per tautiškumą. Manau, kad šiandien šį prieštaravimą pastebime, kai analizuojame žmonių kūrybos ir vartotojiškumo procesus. Žmogus kaip asmenybė atsiskleidžia ne per jį, kaip vartotoją, kuris yra kosmopolitiškas – beveidis, bet per jį, kaip kūrėją. Žmogaus kūryba vis dėlto turi nacionalinį – tautišką charakterį. Manau, kad įstojus mums į Europos Sąjungą tautiškumo auklėjimo svarba padidėjo: yra būtinas mūsų kultūrinei pažangai neišvengiamame susidūrime su svetimų kultūrų laimėjimų pasisavinimu. Tad mūsų tautos kalba, literatūra, menas, istorija ir tradicijos ir kt., per kurias pasireiškia tautiškumas yra ypatingai brangintinos. Patriotizmas – tinkama savo tautos meilė, kuomet jam priešingybė yra nacionalizmas – neprotinga savo tautos meilė, anot J.Girniaus, S.Šalkauskio, “iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiškojo veikimo tikslą” . Antrojo pasaulinio karo įvykiai paliudijo S.Šalkauskio nuojautą, kad “nuo dorinių principų atpalaiduotas nacionalizmas neša pražūtį”. Jis nacionalizmą pagrįstai vadina “kultūrinės destrukcijos veiksniu”, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį, provincinį uždarumą. Kad taip neatsitiktų, tautiniam auklėjimui svarbu išsaugoti stiprią sąsają su europietiška krikščioniška pasaulėžiūra: “Krikščioniškoji pasaulėžiūra įstengia praskaidrinti ir apvalyti tautinę sąmonę tokiu būdu, kad tautos dvasia tampa suderinama su visos žmonijos organizacija, nes šita pasaulėžiūra, eidama savo sintetine linkme, sugeba pateikti tobulą sintezę tarp tautos individualumo ir žmonijos universalumo, kaip kad ji suderina tobuloje sintezėje visuomenę ir individą.” [2]. Nacionalizmas yra nugalimas tokio tautinio auklėjimo priemonėmis. Pagal S.Šalkauskį, trečioji tautinio auklėjimo dalis yra nacionalinis auklėjimas. Lietuvių tautos kėlimui į nacijos rangą, prof. Stasys Šalkauskis nubrėžia eilę reikalingų įvykdyti uždavinių, tokių kaip “tautinis atsparumas, kultūrinis pajėgumas, sugebėjimas visuomeniškai sugyventi su nedraugiškomis mažumomis” ir baigiant “istorinio mūsų paveldėjimo neigiamybių likvidavimu”. Kaip svarbiausią uždavinį iškelia spartesnę kultūrinę pažangą. Manau, kad šiai dienai, vykdant Lietuvoje švietimo reformą, ypač aktualu būtų įvykdyti, tai ką S.Šalkauskis jos sėkmei iš esmės ir siektų įvykdyti: “…spartesnė kultūrinė pažanga tik tada tegalės būti sėkmingiau realizuojama, jei, pirma, mokytojų atranka ir tobulinimas bus vykdomas pagal objektyvinius pedagoginio ir kultūrinio pašaukimo reikalavimus; antra, jei bus atsisakyta nuo mokyklų monopolizavimo tendencijos su jos palinkimu į biurokratišką centralizaciją; trečia, jei į švietimo darbą bus plačiai prileisti suinteresuoti iš prigimties ir pašaukimo veiksniai ir, ketvirta, jei mokyklų programos realizuos ne vieną kurią vienašališką pedagoginę tendenciją, bet pilnutinio ugdymo reikalavimus.” Deja, mūsų valstybės švietimo politikams trūksta supratimo šioje tautinio auklėjimo srityje ir sąmoningo nusistatymo šio tautinio lietuvių pašaukimo vykdymui. Kad tokią politiką jau laikas vykdyti, rodo gimstamumo krizė, dideli emigracijos ir nutautėjimo, ypač “protų” nutekėjimo mąstai. Pirmiausia, šias Lietuvą kamuojančias problemas reiktų aiškiai priskirti ne prie ekonominių, bet prie tautinio auklėjimo trūkumų Lietuvos švietimo sistemoje. Prof. Stasio Šalkauskio buvęs mokinys, vėliau ekspertas tautinio auklėjimo srityje Antanas Maceina išplėtojo šį mokslą, gyvendamas tarpukario Lietuvoje ir emigracijoje. Kalbėdamas apie tautinio auklėjimo objektą, pabrėžė: “Ugdymo objektas niekada nėra žmogus kaip abstraktas, be jo konkrečių būsenų ir veiksmų. Ugdymas renkasi realų žmogų su visomis jo būsenomis ir stengiasi jį prirengti visoms gyvenimo sritims. Pilnutinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškojo asmens išvystymas ir pilnutinis jo parengimas gyvenimui. Tikras ugdymas visados yra visuotinis, bet ne bendras. Gali būti bendroji pedagogika, bet negali būti bendrojo ugdymo. Ugdymas kaip menas ir kaip praktika būtinai išsisklaido pagal konkrečias žmogaus būsenas ir pagal konkrečias gyvenimo sritis. Kai suaugusiųjų karta išplėtoja šeimyninius kūdikio nusiteikimus ir rengia jį šeimos gyvenimui, ji dirba šeimyninio auklėjimo darbą. Kai ji išplėtoja visuomeninius jaunuolio polinkius ir rengia jį visuomenės gyvenimui, ji dirba visuomeninio auklėjimo srityje. Kai pagaliau išplėtojama žmogaus tautinė būsena, arba tautinė individualybė, ir kai jis yra rengiamas specifiškam tautos gyvenimui, šiuo atveju turime tautinį auklėjimą, ruošiantį tautiniam gyvenimui. Tautinė individualybė ir tautinis gyvenimas yra du pagrindiniai tautinio auklėjimo pradai. Tautinis auklėjimas ugdo žmogaus tautinę individualybę ir ją tam tikra prasme jame sukuria… Jis kuria žmogų kaip tautietį, arba kaip tautinį individą. Žmogus, kaip individas, yra tikrasis tautinio auklėjimo objektas.” Kalbėdamas apie tautinio auklėjimo atliekamas funkcijas, pabrėžia: “Žmogaus tautinė individualybė yra sykiu ir įgimta, ir įgyta. Kiek ji yra įgimta, ji reikalauja plėtros. Kiek ji yra įgyjama, ji reikalauja perteikimo. Taigi pati tautybės prigimtis apsprendžia ir nurodo dvi pagrindines tautinio auklėjimo funkcijas: plėtrą ir perteikimą… Žmogaus prigimčiai išsiskleisti padeda ugdymas. Gamta žmogų apdovanoja įvairiais pradais, bet visi jie yra tik užuomazgos ir linkimai, visi jie ilgisi ugdomosios pagalbos savo išsiskleidimui. Žmogus iš prigimties yra tik zoologinis padaras. Tikru visuomenės nariu tampa tik visuomeniškai auklėjamas. Bet tikru tautiniu individu jis pasidaro tik patyręs tautinio auklėjimo. Kol tautinė individualybė yra tik prigimtoji užuomazga, kol žmogus neturi ryškios tautinės lyties, tol jo darbai nėra vertingi, tol tauta nesusilaukia asmenybių. Plėtros funkcija yra pagrindinė tautinio auklėjimo pareiga. Plėtra iš esmės yra susijusi su perteikimu.” Apie tautinio auklėjimo tikslus ir uždavinius A.Maceina [3] rašo: “Žmogus nėra pilnutinis, jei nėra išplėtota jo tautinė individualybė, ir gyvenimas nėra pilnutinis, jei jame nedalyvauja tauta. Dėl to ir ugdymas nėra pilnutinis, jei jis neišvysto žmogaus kaip tautinio individo ir neįveda jo į tautos gyvenimą. Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas glūdi pilnutiniame žmogiškume, netiesioginis – pilnutiniame gyvenime. Ugdymas siekia tobulo žmogaus, kurio visos galios, visos būsenos būtų išplėtotos ligi aukščiausio laipsnio. Visų pradų ir užuomazgų plote yra ir tautinė žmogaus būsena, kurią išplėtoti specialiai rūpinasi tautinis auklėjimas. Tautinis auklėjimas pats nesudaro atskiros ugdymo dalies šalia fizinio, protinio, dorinio, estetinio ir religinio ugdymo. Jis yra vykdomas visam ugdymo plote. Todėl ir jo tikslo nėra siekiama atskirai, bet kartu su bendruoju ugdymo tikslu.”

Kalbėdamas apie įvairius auklėjimo veiksnius (šeimą, Bažnyčią, mokyklą, kariuomenę, jaunimo organizacijas, įstatymus, spaudą), A. Maceina tautiniame auklėjime ypatingą dėmesį atkreipia į šeimą, mokyklą: “Šeima yra tasai pradas, kuris skleidžia tautybę individuose ir kuris parengia pagrindus tautos buvimui. Tėvai ir vaikai rūpinasi vieni kitais, bet rūpinasi kitaip negu svetimaisiais. Toksai savęs atsisakymas ir kartu savųjų pajautimas turi pagrindinės reikšmės tautinei bendruomenei. Tautai svarbu, kad josios nariai mokėtų savęs išsižadėti dėl bendros gerovės. Tauta negali pasitenkinti nei per siauru egoistu, kuris neturi savųjų, nei per plačiu kosmopolitu, kuriam visi yra savieji. Tautai reikia tam tikros šitų dviejų nusistatymų sintezės. Tautinės ypatybės atsiranda ir išsiplėtoja visų pirma šeimoje. Šeima palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą, ugdo tautines tradicijas, papročius, tautinį meną ir t.t. Galima pasakyti, kad šeima yra miniatiūrinė tauta. Tautiškumo ugdymas šeimoje prasideda dar prieš individo gimimą. Jau motinos įsčiose žmogus įgyja etninį savo tautos tipą su visomis jo fizinėmis ypatybėmis. Psichinis tautos tipas, arba psichinė tautinė individualybė, taip pat pradedama auklėti šeimoje. Čia vaikas pramoksta kalbėti ir tuo būdu tautiškai mąstyti. Čia jis susiduria su kūrybiniais tautos užmojais, su estetine tautos nuovoka. Per pasakas, padavimus, dainas, šokius, žaidimus vaikas yra įvedamas į estetinį tautos pasaulį… Šeima tautinį auklėjimą pradeda, bet ji neįstengia jo išplėtoti tiek, kiek reikalauja painus mūsų laikų gyvenimas. Jai pagalbon turi ateiti mokykla. Tarp šeimų ir mokyklų tautiškai auklėjant yra organiškas ryšys ir turi būti nuoseklus perėjimas. Kartais tai, ko nepadarė šeima, reikia padaryti mokyklai. Mokykla turi užpildyti šeimos padarytas spragas… Be šeimos tautinis auklėjimas stokotų pagrindo. Be mokyklos jis liktų neišplėtotas ir jo laimėjimai būtų nepastovūs.” Paanalizavome tik pačią esmę tarpukario Lietuvos pedagogų nuveiktų darbų tautiniame auklėjime. Savaime suprantama, kad tuomet čia buvo padėtas pagrindas. Tuose darbuose mus žavi klasikinis pedagogikos mokslas, analizuojami galimi mūsų strateginiai sprendimai, uždaviniai… ………………………………………………………………………………………………………

Ir štai atėjo garbingieji Lietuvai 1990 m. kovo 11 d.! Čia įvyko lūžis, ne tik politine prasme – vėl atgavome savo Nepriklausomybę, bet ir valstybės ugdymo sistemoje. Kaip tuo metu klostėsi įvykiai pasirenkant pagrindinę švietimo kryptį – kuriant švietimo sistemos koncepciją Lietuvoje? Nors gerai nežinau, tačiau ir čia, manau, nebuvo apsieita be kovos. Kovos ne tarp mūsų ir išorės priešo, bet pačiame šalies viduje, tarp savų pedagogų mokslininkų, turėjusių skirtingas Lietuvos švietimo sistemos raidos vizijas? Tačiau, gal būt, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų šviesuolių idėjos buvo pernelyg silpnos, nualintos 50 metų okupacijos laikotarpio, kad turėtų įtakos naujuose sprendimuose? Suprantu, kad tuomet Lietuvą pasiekė naujos idėjos, naujos mintys – nuo mokytojo visu 180 laipsnių kampu atsisukta į mokinį. Čia, dabar jau dr. Meilės Lukšienės, Daliaus Kuolio, Žibarto Jackūno ir kitų nepaprastai dideli nuopelnai Lietuvos pedagogikai, švietimui… Tačiau neskubėkime. Ar ant šitų naujovių pergalės laurų netykojo mūsų patirties stokos, neapgalvotų sprendimų, išminties trūkumo, kaip tai dažnai būna, skubant ką nors greitai atlikti bei pusiausvyros, kompromiso, aukso vidurio visame kame, kur dažnai slypi tiesa nebuvimo pasekmės? Taip, dabar jau galime pasakyti tiesą, kad suklydome. Jei kalbėti moksliniais terminais, tai teigiant moksleivių neribotą pasirinkimo laisvę, pasaulėžiūros principas tarsi ištrinamas, eliminuojamas iš visos pedagoginės sistemos, tampa neaiškus auklėjimo ir mokytojo, kaip auklėtojo, vaidmuo. Norime to mes ar nenorime, tautinis auklėjimas teišlieka tik kaip idėja, deklaracija. Įdomu, jei ne keista – šita deklaracija pačios švietimo sistemos koncepcijos pavadinime, skamba kaip “Lietuvos tautinė mokykla”!? Bendrosiose programose numatyta etninė kultūra ir jos integracija į visus dėstomus mokykloje dalykus tautinio auklėjimo negali atstoti, nes ignoruotas pats auklėjimo principas. Iš esmės šis pedagoginis judėjimas suabsoliutino mokinių savarankiškumą iki jų “savarankiškos pasaulėžiūros” (“Bendrosios programos”, 13, 1994 m.). Šioje naujoje “Lietuvos tautinės mokyklos” programoje, deja, einama nuo vieno kraštutinumo – sovietinės autoritarinės pedagoginės sistemos prie kito – pedagoginės sistemos be auklėjimo. Pastarojo pavojus nurodo Europos edukologų ir pedagogų pripažinta Vygotskio (1978 m.) pažinimo plėtotės teorija. Joje sakoma, kad jei mokykla palieka labai daug erdvės vaiko savarankiškumui, tai ši laisvė lėtina vaiko pažinimo plėtrą. Kyla pavojus, kad mokinių patriotiniai jausmai nukryps į kraštutinumus be dorinio nusistatymo – kosmopolitizmą ar nacionalizmą. Subjekto (mokinio) atžvilgiu jo savarankiška pasaulėžiūra yra morali, tačiau objektyviai, pavyzdžiui, Dešimties Dievo įsakymų atžvilgiu, gali būti nemorali. Tik vaiko auklėjimas padeda jo sąžinei tobulėti. Švietimo reformos programose minimi humanistinio ugdymo tikslai – žmonių bendrosios ir krikščioniškosios, tautinės vertybės – be pasaulėžiūros ugdymo tėra tik deklaracijos, nes medis, pakirtus ar išrovus jo šaknis, nebeauga ir nebeveda vaisių. Dar didesnis pavojus slypi tame, kad patys pedagoginiai principai dėl to nenustoja veikti. Tad tuščią ignoruoto auklėjimo vietą gali užimti bet kokia pasaulėžiūra, ir ta, atnešta “iš gatvės”, su savo neigiamomis pasekmėmis mokyklai ir visuomenei. Gal būti, kad šis neigiamas procesas jau prasidėjo ir metai iš metų vyksta, žalodamas atskiras asmenybes ir visą mūsų tautą? Ir dabar jau, gydant tas padarytas žaizdas ugdyme, šeimoms, mokykloms, bendruomenėms reikia ir psichologo, ir sociologo pagalbos… Tad, deja, praėjus 14 metų Nepriklausomybės teturime tautinės mokyklos griuvėsius. Gal būt mano pasakyta per griežtai. Gal būt jėgos iš “tautinės mokyklos” permestos į “pilietiškumo mokyklos” ugdymą? Gal būt, bet tai visai kas kita. Ką kalba kiti pedagogai? Gerb. prof. Ona Voverienė, pripažįstanti save, kad nėra specialistė tautotyros klausimais, tačiau jos mintys apie tautiškumo ir pilietiškumo santykį daug ką pasako. Pradžioje pedagogė siūlo apsispręsti ir atskaitos pozicija pasirinkti vieną autorių – tai šviesios atminties pedagogo mokslininko J. Girniaus nuostatas: “Tauta yra bendruomenė, kurios nariai yra jungiami jų gimimu tautinėse šeimose, kalba, bendru gyvenimo būdu, papročiais ir kultūra… Valstybė yra formali organizacija, sukurta specialiu tikslu. Valstybės tikslas – jos valdomoje teritorijoje palaikyti tvarką ir vykdyti teisingumą, rūpintis visų jos gyventojų gerove ir garantuoti jų laisvę. Taigi, tauta yra prigimties, o valstybė – sutarties dalykas.” [5]. Toliau, pasiremdama J.Girniumi, profesorė rašo: “Tauta ir valstybė formaliai nesutampa. Tačiau tas skirtumas nėra antagonistinis. Normalioje, sveikoje valstybėje tai, kas nepriimtina tautai, nebus priimama susitarimu.” … “Prognozuoti galima tik valstybės ateitį. Kaip jau minėjome, valstybė yra idėjų derinimo ir žmonių susitarimo objektas. Ji privalo būti atvira kritikai ir tobulinimui. Kaip ją tobulinti, tai jau mokslininkų ir specialistų problema. Politikai ir politinių partijų vadovai privalo turėti ilgalaikes valstybės tobulinimo koncepcijas ir programas.” … “Prognozuoti tautos ateitį – nekorektiška. Tauta yra tokia, kokia yra. Tautos gyvastis – tai kasdieninė kūryba. Ji priklauso nuo tautiečių moralinių savybių ir aktyvumo. Tauta turi ateitį, jeigu ji turi tvirtą tautinę sąmonę. Tautinę sąmonę sudaro keletas svarbių jos struktūros dalių: I. Suvokimas, kad tautiškumas ir pilietiškumas nėra tas pats. Tautiškumas yra prigimtinis (Dievo duotas). Jis yra unikalus. Pilietiškumą suteikia valstybė. Tu gali tapti tos ar kitos valstybės piliečiu. Tai priklauso nuo tavo noro ir valios… II. Suvokimas, kad kiekviena tauta turi turėti savo valstybę. Tik valstybė gali suteikti tautai galimybę gyventi laisvai ir kurti savo tautos kultūrą. Tautos idealas – yra laisva tauta nepriklausomoje valstybėje… III. Tautinis idealizmas. Geriausią apibūdinimą šiam tautos bruožui pateikė J.G.Herderis: “Žmogaus minties tobulybė visuomet yra tautiška ir individuali”… IV. Tautinis patriotizmas. Kiekviena tauta yra sąmoninga tiek, kiek yra sąmoningi jos individai. Patriotizmas tai meilė savo tautai, tautos moralinėms ir kultūros vertybėms… V. Tautinė kultūra. Kartais tautinė kultūra yra vadinama tautos dvasia. Tautos vienybė ir solidarumas yra grindžiami tautinės kultūros bendrumu. Kiekvienos tautos pagrindinė misija yra sukurti savitą tautinę kultūrą. Pasaulis tautos vertę matuoja jos kultūros verte. Kultūra transformuoja tautos dvasią į tautos valią…” [5]. Toliau gerb. profesorė išsako savo asmeninę poziciją šia tema, kuri, manau, yra ypatingai svarbi istorine prasme šiame tautinio auklėjimo nuvertėjimo laikotarpyje Lietuvoje: “Kaip išlikti tautai su savo kultūra, su savo vertybių sistema, kai prieš ją nukreipiama …neapykanta tų, kuriems svetimos valstybės erdvė yra mielesnė, negu šimtmečiais gyvenusios savo žemėje lietuvių tautos? Kai tie žmonės, nedorai, klastingai pasinaudoję nepriklausomybės iškovojimais užėmė postus aukščiausios valdžios institucijose, ypač Prezidento aplinkoje, ir skelbia kosmopolitizmą, prievartauja jį diegti mokyklose, dangstant “pilietiškumu”…, naikinant ir šluojant iš jų kosmopolitinio kelio viską ir visus, kurie dar jaučiasi esą lietuviai ir nori, kad mūsų žemėje lietuviai dar šimtmečiais būtų ir gyventų.” Prof. Ona Voverienė savo rašinį baigia perspektyvoje mums liūdna – nutautėjimo tema, jei nesikeistų valstybės švietimo politika tautinio auklėjimo atžvilgiu ir klausimu, šiais žodžiais: “Nutautimas nieko nereikalauja. Nutaustama savaime, pasyviai pasiduodant aplinkos veikmei. Nutautimas sovietmečiu buvo aplinkos triumfas prieš individą. Homo sovieticus – gatavas produktas kosmopolitizmo rinkai ir ciniškiems, suktiems jos prekeiviams. Ar taps mano tauta tos rinkos pigiausia preke? To norisi paklausti Jūsų rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus žodžiais: “Ar sugebėsime išsaugoti tautos atmintį? Ar atgaivinsime jos apdegintas šaknis?… Ar leisime suvešėti piktžolėms ir usnims, mūsų sudėtas aukas ir kančias apnešti laiko dulkėms ir tapti “niekieno žemės” vaikais? Ar užteks mums valios ir jėgų tęsti mūsų tėvų ir protėvių šventą tradiciją – būti vertais savo tautos ir jos nepriklausomos valstybės Lietuvos?” [5]. Panašiai dabartinę situaciją tautinio auklėjimo srityje ir jos perspektyvas vertina didžiulę mokslinę pedagoginę patirtį turintis akademikas Zigmas Zinkevičius straipsnyje, išspausdintame laikraštyje “XXI amžius” Nr.20, 2003 m. kovo 12 d: “Lyginant prieškarinės Lietuvos švietimo dokumentais, dabar svarstomasis turi vieną esminį trūkumą: jame nebėra lietuvio, kaip savo krašto patrioto, ugdymo pabrėžimo. Su žiburiu reikia ieškoti tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė, patriotizmas ir pan., kurios anuomet būdavo pabrėžiamos. Visa tai dabar tik paminima, bet neišryškinama… Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo pradėti nuo to, ką bolševikai buvo sugriovę: atkurti tautinį auklėjimą. Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsižvelgta į prieškario Lietuvos patirtį… Iš pradžių, dar 1988 metais, buvo iškelta tautinės mokyklos koncepcija. Paskui nuo jos nutolta. Dabar svarstomose “Švietimo gairėse” ji nebeatgaivinama. “Gairių” tikslas – nužymėti švietimo politikos prioritetus, tikslus ir uždavinius. Tarp prioritetų tautinio ugdymo nematyti. Dėl to nenuostabu, kad švietimo darbuotojus ir ypač mokinius galima išgirsti sakant: “Kam mums reikalinga ta nepriklausomybė?”… Tautinis auklėjimas pakeičiamas pilietiniu auklėjimu. Bet tai ne tas pats. Tauta – įgimtas fenomenas, o pilietybė – dirbtinis dalykas, susijęs su valstybe, kuri irgi yra dirbtinis fenomenas.” Skaudi, bet, deja, teisinga akademiko padaryta išvada: “Mokymo procesas nebekreipiamas tautinio ugdymo linkme.” [7]. Smalsus žurnalistas prie to paties, paklaustų, gal būt įstojus į Europą tautiškumo nereikės? Gal būt tai jau senamadiškas reliktas? Deja, “Anaiptol! Europos Sąjungos nuostatuose tautiškumas kaip tik pabrėžiamas, net Mastrichto sutartyje. Mes Europai esame įdomūs būtent savo tautiškumu, labai sena tautine kultūra. Mūsų kosmopolitizmu jie visai nesidomi.” [7]. Išvados. Vadinasi, šiandien mokykloje taip uoliai diegiamas pilietinis ugdymas nėra tapatus tautiniam auklėjimui. Tai visiškai skirtingi ir savo prigimtimi, ir savo tikslais dalykai, tad jie jokiu būdu negali atstoti, prieštarauti ar papildyti vienas kito. Tautinis auklėjimo tikslas – ugdyti asmens tautiškumo savybes, patriotizmą, žiūrint kitu masteliu, per savosios tautinės kultūros skleidimą skatinti tautos kilimą į nacijų rangą. Pilietinis ugdymas savo prigimtimi tarnauja valstybės interesams, pavyzdžiui, juo galima pasiekti, kad kuri nors agresyviai nusistačiusi tautinė mažuma įsijungtų į bendrą valstybės gyvenimą bendram gėriui kurti. Šiuo atveju valstybinės pilietybės suteikimu laimima, kad tautinės mažumos, kaip ir tautinės daugumos tautiškumo ugdymas pasitarnauja bendram jų gėriui bei neprieštarauja nei tautų, nei valstybės interesams: rusas ar lenkas, ar vokietis, ugdydamas savo tautinę kultūrą Lietuvoje, neša tą savosios tautinės kultūros kūrybos indėlį į bendrą visos valstybės kūrybos gėrio iždą. Tautinis auklėjimas yra ypatingai svarbus tautos auklėjimo įrankis šiandienai, kuomet mūsų tautai yra iškilusi jos išlikimo dilema: būti ar nebūti? Manau, kad šeimų irimas, gimstamumo krizė, dideli emigracijos ir nutautėjimo, ypač “protų” nutekėjimo mąstai gali būti įveikiami tautinio auklėjimo priemonėmis tampriame ryšyje su bendražmogiškų ir krikščioniškų vertybių ugdymu. Tokia mokyklos diegiama pasaulėžiūra privalėtų eiti ir augti su gyvenamojo meto problemomis, ji negalėtų būti sustabarėjusi, neaktuali, neproblematiška. Manau, kad šiandien tai gali būti nelengvas, gal net labai sunkus uždavinys. Tačiau gali būti, kad tai – vienintelis perspektyvus kelias, vienijantis mūsų tautą ir nukreipiantis ją produktyvios kūrybos linkme augti Europos tautų šeimoje. Tautinio auklėjimo diegimo į Lietuvos švietimo sistemą problema išlieka atvira. Tad kur link pasuks Lietuvos švietimas priklauso ir nuo Jūsų asmeninės pozicijos. Nebūkime abejingi.

Naudota literatūra: 1. Vydūnas “Raštai: tautos laisvė ir reikšmė”. 2. S.Šalkauskis “Lietuvių tauta ir jos ugdymas”. 3. A.Maceina “Tautinis auklėjimas”. 4. J. Girnius “Tauta ir tautinė ištikimybė”. 5. Onos Voverienės str. “Tauta, tautiškumas, pilietiškumas”. 6. Aldonos Kačerauskienės str. “Vyskupo M. Valančiaus puoselėti idealai ir šiandien aktualūs”. 7. Zigmo Zinkevičiaus str. “Mokymo procesas be tautinio ugdymo”. 8. Gage, Berliner “Pedagoginė psichologija”. 9. “Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos”, 1994 m. Petras Šidagis, 2005. IV. Kaip tauta suvokiama šiandien? Nepriklausomybės aušroje, kai visa tauta atrodė tokia laiminga, vieninga, energinga ir trykštanti entuziazmu, manyta, kad pakaks tik nupūsti dulkes ir tautinis bei religinis identitetas suspindės visu grožiu ir patirtų kančių šventumo aureole.Vis dėlto pasirodė, kad grįžtama prie tokios Bažnyčios, o neretai ir tautos sampratos, kokia ji buvo tarpukariu. Nors Europa ir Visuotinė Katalikų Bažnyčia per 50 metų pažengė toli į priekį, Lietuvoje, atsikuriant nepriklausomybei, dažniausiai buvo imamas pavyzdys, “kaip buvo prieš karą”. Šiandien atsakant į kultūrinius, politinius, religinius iššūkius prieškarinės tapatybės tarp religijos ir kultūros nepakanka. Neišvengiamai teks tapatybę ne tik atkurti, bet ir iš esmės performuoti. Tapatybė yra kintama vertybė, kuri per daugelį metų buvo dirbtinai sustingdyta.Dabar valstybė, jos institucijos (ne be Vakarų įtakos ar net spaudimo) suformuotos pagal XX a. pabaigos – XXI a. pradžios modelį, o tautinė tapatybė daug kur likusi beveik tokia pati, kaip XX a. pradžioje, laikais, kai buvo steigiama pirmoji moderni nepriklausoma valstybė.Visuomenės dalis, kuri sovietmečiu buvo užėmusi gynybinę poziciją, toliau puoselėdama sustingdytas tautiškumo formas norom nenorom stabdo valstybės ir įvairių kultūros bei visuomenės gyvenimo plotmių modernizaciją, kultūros atsivėrimą ir idėjų apykaitą su pasauliu.Nors Vatikano II Susirinkimo nutarimai Lietuvoje buvo išspausdinti ir skaitomi tuoj po jų pasirodymo, tačiau daugumos tikinčiųjų jie nepasiekė. Vatikano II Susirinkimo reformas ten, kur kunigai nemokėjo tinkamai paaiškinti, tikintieji sutiko nepalankiai ir net priešiškai. Pavyzdžiui, liturgijos pertvarkymas – Velyknakčio Mišios, Švč. Sakramento adoracijos atskyrimas nuo Mišių ir pan. – interpretuojamas ne tik kaip kėsinimasis į religinės tapatybės patvarumą ir jos perdavimo tęstinumą, bet ir kaip tautinė “išdavystė”, raginama nedaryti pakeitimų, kad būtų išsaugotos tautiškumo formos. Galbūt tai galima paaiškinti ir tuo, kad lotynų kalbą palaikantis lefebrizmas sulaukia sekėjų būtent kraštutinių nacionalistų sluoksniuose – mes taip šimtus metų darėm ir kažkokia Roma mums čia nenurodinės.Neatrandant tautinės tapatybės ir šiandieninio gyvenimo jungčių, dalis visuomenės linkusi ignoruoti tautinę tapatybę – ši tendencija ryškesnė biurokratiniuose, verslo, gamtos ir tiksliųjų mokslų specialistų sluoksniuose, kurie atsiriboja nuo uždaro, kaimiškai suvokiamo tautiškumo ir sparčiai tampa Europos ar pasaulio piliečiais. Nemaža visuomenės dalis jaučiasi bejėgė ir sutrikusi sparčiai keičiantis ekonomikos dėsniams. Neprisitaikę prie gyvenimo, jie vis dažniau apeliuoja į praeitį, kuri, nors skurdi ir žeminanti, vis dėlto buvo stabili. Šitokį požiūrį lemia socialiniai aspektai, buvusio socialinio, t.y. socialistinio, saugumo prisiminimai, tačiau esama ir tautinės dimensijos – pasąmonėje glūdi noras grįžti į būseną, kai tautos priešai buvo aiškūs, o fronto linija akivaizdi. Šiandien grėsmė tautiškumui kyla iš labai įvairių pusių, esama daug nežinios, neaišku, kas tautą ištiks rytoj. Šios ir panašios tendencijos gilina visuomenės susiskaldymą, vidinį susipriešinimą, kuris krikščionišku požiūriu nepriimtinas, nes pakerta solidarumo šaknis, žemina asmens orumą.Kiekvienam žmogui, kad jis jaustųsi saugus ir laimingas, būtina susitapatinti su tam tikra grupe. Tai ypač svarbu jaunimui, kuris, jeigu neturi savo tautinės ir religinės kultūros tapatybės pagrindų, ieško galimybių susitapatinti su bet kuria kita kultūra ar kultūros pakaitalu, masine kultūra. Šioje srityje išskirtinis vaidmuo tenka Bažnyčiai, kuri turi ieškoti jaunimui priimtinų būdų kurti bendruomenes, kurių centras būtų Kristus, pažįstantis, suprantantis ir atviras jaunimo ieškojimams, jų troškimams ir nebijantis leistis į kelionę, kad palydėtų jaunuolius, kaip kadaise Emauso mokinius.

II. Norėčiau trumpai priminti tautinės tapatybės formas, kurios Lietuvoje klostėsi XIX a. antroje pusėje. XIX-XX a. pradžioje lietuvių tauta buvo glaudžiai susijusi su kaimu. Klestėjo tautosaka, liaudies dainos, papročiai. Tik palyginti nedaug gabių, tačiau neturtingų jaunuolių veržėsi į mokslus. Tie, kuriems pavyko įgyti išsilavinimą, tapo aktyviais tautinės savimonės ugdytojais ir puoselėtojais. Carinės Rusijos okupacijos metu, kai buvo draudžiamas lietuviškas žodis, gimė vadinamoji knygnešių karta. Tai buvo daugiausia paprasti žmonės, kurie, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe, slapta platino lietuviškus leidinius, spausdinamus už Lietuvos ribų, mokė vaikus lietuviško rašto. Dažnai lietuviškos knygos buvo slepiamos, o kartais ir platinamos bažnyčiose. M.K. Čiurlionio paveikslai ir muzika tapo ne tik lietuvių tautos pasididžiavimu, bet peržengė ir mūsų šalies ribas. Vyskupo Valančiaus maldaknygės ir knygelės vaikams, vyskupo Baranausko poezija, kunigų Vaižganto, Maironio kūryba buvo tikra tautinės savimonės kūrėja ir puoselėtoja. Šių vyskupų ir kunigų pastangomis Bažnyčia tapo svarbia tautinės ir europietiškosios kultūros puoselėtoja.

Liaudžiai bažnyčia buvo kone vienintelė viešoji erdvė bet kokioms visuomeninėms pozicijoms reikšti, todėl neretai čia kildavo įtampos. Konfliktus dažniausiai išprovokuodavo nesantaika dėl kalbos, giedojimo bei kitų tautinių dalykų, neretai ją pakurstydavo ir vienas kitas kunigas. Tačiau dauguma dvasininkų buvo tie negausūs inteligentai, kilę iš kaimo, esantys arti žmonių, turintys jų pasitikėjimą ir aktyviai dalyvaujantys kultūriniame tautos gyvenime. Konfesinis susivokimas buvo bene pirmoji tapatybės forma (kas tu? – aš katalikas), konfesinės organizacijos – vyskupo Valančiaus blaivybės brolijos Lietuvoje buvo pirmosios visuomeninės organizacijos, kuriose dalyvavo valstiečiai. Iš Bažnyčios rankų daug krikščioniškos raiškos formų sėkmingai perėmė ir tautinis sąjūdis. Vadinasi, Bažnyčia stovėjo prie modernios tapatybės ištakų ir buvo stabilizuojantis veiksnys, kad tautiškumas išlaikytų bendražmogišką pagrindą. Tiesa, kaip politinė akcija, ji ne visada buvo pripildyta meilės artimui, tačiau kaip tapatybė, kuri egzistavo XX a. pirmojoje pusėje, buvo krikščioniško ir grupinio sąmoningumo jungtis.

Kas yra patriotizmas, tautiškumas ir pilietiškumas sociologų požiūriu? Vieningo sociologų požiūrio nėra. Yra skirtingos sociologijos mokyklos. Kai kalbame apie tautiškumą ar patriotizmą, turime omenyje tam tikras vertybines nuostatas. Ir mokslas nėra nei pilietiškas, nei tautiškas, jis gali tik nagrinėti šį reiškinį iš pačių įvairiausių perspektyvų. Man yra tekę daug dirbti pilietinio ugdymo srityje. Prieš dešimt-dvidešimt metų buvo atliekami tautinio ir pilietinio ugdymo tyrimai. Mokyklose tam skiriamos įvairios programos. Vienos šalys turi tam skirtas specialias programas, kitos jų neturi, trečios taiko bendresnio pobūdžio. Kas buvo pastebėta tyrimų metu? Pasirodo, tose šalyje, kuriose diegiamos liberalios nuostatos, nukenčia konservatyvi ar respublikoniška pilietiškumo samprata – “bendras gėris – bendras tikslas”. Ir atvirkščiai, ten, kur puoselėjamos respublikoniškosios vertybės, mažiau pasiekta liberalių nuostatų ugdymo srityje. To tyrimo autoriai iš Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo institucijos priėjo išvadą, kad šių dviejų tradicijų suderinti negalima, nes visuomet lieka skirtumas tarp respublikoniškosios ir liberaliosios pilietiškumo sampratų. Kalbėdami apie pilietinį ugdymą, visų pirma susiduriame su vertybinėmis nuostatomis. Aš, kaip sociologas, o ne kaip pilietis, aiškiai matau, kad šiuo metu tarp šių dviejų polių yra visa nuostatų paletė. Todėl ir Lietuvoje vienoje pusėje galima aptikti respublikoniškų nuostatų, ateinančių iš Aristotelio laikų, kurių pagrindu teigiamas bendro gėrio siekimas, kitoje pusėje – liberalioji pilietiškumo samprata, pagal kurią valstybė yra tarnaitė, ir aš moku pinigus, kad ji man tarnautų. Ir bet kurioje amžiaus grupėje šis įvairių atspalvių žaismas atsispindi.Galime kalbėti apie bendras tendencijas Lietuvoje, kurias mums parodė 1996 m. atliktas išsamus lyginamasis istorinės sąmonės tyrimas. Istorinė sąmonė – tai mūsų gebėjimas susieti, sumodeliuoti tekantį laiką, įsivaizduoti jį kaip vientisą procesą. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, jis buvo darytas 29 valstybėse visoje Europoje – nuo Izraelio iki Rusijos. Buvo tiriami ir Lietuvos paaugliai. Pamatėme, kad Lietuvos jaunimas išsiskiria iš kitų šalių praeities romantizavimu. Romantizuojama praeitis iki Mindaugo laikų, apie kurią nėra jokių liudijimų, apie kurią niekas nieko nežino. Tame tyrime buvo pateikiami ir klausimai: “Kiek jums yra svarbi praeitis dabarčiai suvokti?” ir “Kiek jums svarbi praeitis ateities planams?”. Būtent Lietuvos paaugliams, palyginti su kitomis šalimis, praeitis atrodė svarbiausia. Kitose valstybėse jaunimui praeitis svarbi tam, kad ją pažintų, o lietuviams ji svarbi dabarčiai suprasti ir ateičiai numatyti. Galimas ir kitas pavyzdys. Neseniai vakarieniavau su užsieniečių kompanija, ir pirmas dalykas, kurį lietuviai, kalbėdami apie Lietuvą, pasakė užsieniečiams, kad Lietuva buvo nuo jūros iki jūros. Taip pat buvo pasakyta, jog lietuvių kalba yra pati seniausia pasaulyje, kaip viena iš indoeuropiečių kalbų. Tai yra pačios svarbiausios žinios apie Lietuvą, ir jas pranešus paprastai visi nuščiūva. Beje, toje kompanijoje buvo ir mongolų, kurie savo Čingischanu irgi labai didžiuojasi, tad pasirodė, jog mes buvome kaimynai, ir mūsų imperijų sienos lietėsi. Nenoriu ironizuoti, bet tai yra lietuvių istorinės sąmonės profilis, kuris yra mumyse.Tai jūs nepritartumėte skeptikų nuomonei, kad lietuviai yra per mažai tautiški ar menki patriotai?Nesąmonė. Jokių čia problemų nėra. Kai kurie autoriai net linkę kalbėti apie “išskobtą” patriotizmą. Niekas to patriotizmo nėra “išskobęs,” ir niekas jo kažkaip ypatingai įskiepyti negali. Mano galva, mes matome mano minėtas dvi vertinimo tradicijas, kurios tarpusavyje žaidžia. Mes matome, kaip net mūsų vaikams nejučia atgimsta tas praeities garbinimas ir šlovinimas. Net mano sūnui istorijos mokytis atrodo labai svarbu, nors aš jos atžvilgiu esu skeptiškesnis. Mano manymu, tai susiję ir su paties žmogaus branda, tačiau niekas tikrai nėra linkęs nuvertinti Lietuvos praeities. Ar kalbant apie praeitį ir dabartį galima atskirti tautiškumą, patriotizmą ir pilietiškumą? Lietuvos valstybė kūrėsi ant tautiškumo pamatų, istorinis pasididžiavimas dažniau siejamas būtent su valstybės institucionalizavimusi, o pilietiškumas suprantamas kaip dalyvavimas visuomenės veikloje. Ar vis dėlto šias sąvokas vienija istorinė sąmonė? Aišku, jas galima atskirti. Kai kalbame apie patriotizmą, kaip apie pasididžiavimą savo tauta ir savo valstybės istorija, tai yra visiems mums artimas ir būdingas jausmas. Net ir būdami ironiški savo praeities atžvilgiu, vis dėlto didžiuojamės ja. Visai kitas dalykas yra pilietinio dalyvavimo visuomeniniame gyvenime įgūdžiai. Čia mes galime kelti atskirą problemą: kiek mokykla, kiek kitos institucijos yra pajėgios formuoti ar ugdyti jauno žmogaus sugebėjimą dalyvauti? Nemanau, kad čia reikėtų kalbėti apie labai liberalią sistemą. Nieko panašaus. Svarbiausia, kad būtų aiškios žaidimo taisyklės, ir vaikai galėtų dalyvauti jas aptardami mokyklos bendruomenėje. Šioje srityje jau nemažai nuveikta – aktyviai veikė ir “Pilietinių iniciatyvų centras”, ir Moksleivių parlamentai, vyko įvairūs projektai, skirti mokyklos bendruomenės savivaldai. Geros mokyklos yra įvairios: viena mokykla – Jėzuitų gimnazija – konservatyvesnė, kita – Vilniaus licėjus – liberalesnė. Jas vienija labai aiškios žaidimo taisyklės, t.y. demokratiniai savivaldos principai, kurie taikomi visai mokyklos bendruomenei. Vaikai šiandien ugdomi mokykloje. O kaip jų tėvai,ta karta, kuri baigė sovietines mokyklas? Ar užtenka, kaip siūlė R. Paksas, sukurti “Nacionalinio pasididžiavimo programą”, ar reikėtų kaip konservatoriams paskelbti “Trispalvės žygį per Lietuvą” ir taip visus raginti būti labiau lietuviais?Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra žingsnis po žingsnio ieškoti galimybių, kaip įtraukti žmones į dalyvavimą sprendžiant jų pačių gyvenimo klausimus, pradedant banaliausiais – laiptinės tvarkymo ir baigiant nacionaliniais rinkimais. Suprantama, didmiestyje tai sunku padaryti. Bet mažesnės bendruomenės, kur žmonės vieni kitus pažįsta ir žino, kaip klostosi kito gyvenimas, yra skaidrios, todėl yra ir saugios, nes socialinė kontrolė yra susipynusi su bendruomenės skaidrumu, kur kontrolės institutas nėra “susvetimintas”. Labai svarbu, kad tie žmonės turėtų galimybę dalyvauti. Atrodytų, čia nekalbama nei apie lietuvybę, nei apie nustatytą „tautinimo“ tvarką, bet apie tai, kad tie žmonės turėtų daugiau sprendžiamosios galios. Vadinasi, ne tik tautiškumas ir patriotizmas skatina pilietiškumą, gali būti ir atvirkščiai, t.y. egzistuoja abipusis ryšys?Taip. Pilietiškumas – tai visų pirma pasitikėjimas. Jeigu žmogus turi galių, jei pasitiki savimi, tai viskas jo galvoje atitinkamai ir susiklosto. Jeigu jis tų galių neturi, nepasitiki net savimi, tai tada pradeda lįsti įvairūs fantomai ir gaivalai, kuriais naudojasi politikai. Solidus, savimi pasitikintis, tikintis savo ateitimi žmogus bus ir tautiškas, ir patriotiškas, ir pilietiškas.Interneto žiniasklaidoje pasirodė komentarų, kuriuose teigiama, kad pilietiškumas yra mados dalykas, pasireiškiantis tam tikrais etapais. Kiti mano, jog patriotizmas, tautiškumas ir pilietiškumas yra praktikuojami tik tų žmonių, kuriems jau nebereikia rūpintis materialiniais gyvenimo šaltiniais. Ar šių komentarų autoriai teisūs?Ne. Aš manau, toks požiūris susijęs su vartotojiškos visuomenės formavimusi. Man priimtinesnė Hanso Gadamerio pozicija apie egzistuojantį tam tikrą „ikirefleksinį“ tautiškumo ar patriotizmo lygmenį, kuris slūgso kažkur viduje, ir tu jo niekur negali iškelti ar išimti, nes jis yra tavo tapatybės dalis, nepaisant to, ar jis atpažintas, ar ne. Tai yra fundamentalus dalykas, kuris nėra nusiperkamas “Maximoje” arba “Akropolyje”. Tai nėra mada, kur renkamės, ką pirkti: plačias arba siauras kelnes, patriotizmą arba tautiškumą. Tai yra integrali asmenybės dalis. Tavo santykis su ta dalimi gali būti įvairus. Jis priklauso nuo patirties, t.y. kaip tą patirtį reflektuoji ir vertini. Net jeigu žmogus apie patriotizmą samprotauja kaip apie madą, tai paradoksas tas, kad ir jame – tegul ir paslėptas – slūgso tas patriotizmas. Labiausiai turėtų nerimą kelti minėtas vartotojiškas santykis su valstybe, tauta ar istorija. Esu žmogus, esu lietuvis, ir jokia čia ne mada, bet tapatybės dalis. Tai ar reikia skatinti patriotizmą, jeigu jis jau yra mūsų tapatybės dalis? Aš esu už didesnės galios bendruomenėms suteikimą. Visa mano veikla skirta ne moksliniam tų bendruomenių tyrimui, bet tyrimui dalyvaujant, kai dirbi ir ieškai bendruomenės problemų sprendimo būdų kartu su jos nariais. Vienas iš tokių būdų – tai J. Habermaso siūlomas viešosios erdvės kūrimas. Žingsnis po žingsnio reikia kurti tokią aplinką, kur žmonės nuolat rinktųsi, pasistatytų suoliukus, ant kurių sėdėtų ir šnekėtųsi. Tai yra vadinamosios agoros kūrimas, kuriame dalyvauja pati bendruomenė; kartu tai yra ir tų žmonių įgalinimas, kad jie jaustųsi galį patys spręsti svarbiausias savo gyvenimo problemas. Tai ir reikėtų daryti.Tai kodėl kaimas, kur, atrodytų, yra ir skaidrumas, ir socialinė kontrolė, politinės krizės atveju nebando “gelbėti” valstybės, bet priešingai – ieško netikrų pranašų, pasiduoda populizmui?Man atrodo, kad čia geriausiai atsispindėtų darbo su bendruomenėmis nauda. Tie žmonės, su kuriais mes dirbame, tikrai neieško galios centrų, kurie padėtų jiems gyventi. Tie žmonės, kurie žino, kaip kartu spręsti problemas, ieško partnerystės galimybių, o ne mesijo atėjimo. Trečdalis Lietuvos, gyvenantis kaime, nėra vienalytis. Kai kurie skirtingų bendruomenių žmonės kaime diskutuoja internete, yra susikūrę savo internetinį diskusijų puslapį. Ar tokios susipratusios bendruomenės yra patriotiškos? Ar apskritai egzistuoja priešprieša tarp populizmo ir patriotizmo, tautiškumo bei pilietiškumo?Manau, kad žmonėms kaime, ypač darniose bendruomenėse, tas populizmas visiškai nerūpi, jie dirba savo darbus. Tai mes iš miesto jiems primetame savo problemas. Man atrodo, kad tie politikai, kurie kaltina vieni kitus populizmu, veidmainiauja. Visa politika populistiška. Tai neišvengiama. Yra populistinė politika – liaudies politika, ir yra išrinktųjų politika. Matome, kuo baigiasi, kai išrinktieji pradeda kalbėti apie visokius šiltus elektroninius vėjus. Nereikia žmonėms jaukti galvų. Gal rinkėjui reikėtų pakalbėti kita tema – pavyzdžiui, apie to vadinamojo elito moralę. Kuo toliau, tuo labiau tai kelia abejonių, net tokie atvejai kaip J. Čekuolio ir pan. Ar tai, jog dar nemaža dalis visuomenės pasiduoda mesianistiniams gaivalams, leidžia tikėtis, kad krizės atveju lietuviai išeitų ginti savo tėvynės taip, kaip per Sausio 13-ąją ar Baltijos kelyje? Be abejo. Aišku, ne visi išeitų, kaip ir tada ne visi išėjo. Bet tikrai mes apsigintume, jeigu būtų reikalas. Dabar esame drąsesni, daugiau prityrę. Kalbėdamas priešingai, vadinamasis politinis elitas turėtų pagalvoti apie savo pačių lavinimą ir prisiminti, ką reiškia mokymasis visą gyvenimą. Politikai kol kas negalvoja, kaip palaikyti ir tvarkyti ryšius su žmonėmis. Man atrodo, jog bendruomenės nebuvimas, abejojimas patriotiniais ryšiais yra ir viešojo administravimo problema. Žmonėms reikia supratimo ir nuolatinio aiškinimo, jiems reikia daugiau demokratijos ir galimybių spręsti savo problemas, išsakyti jas. Tada mes galėtume matyti ir labai dešiniųjų, ir libertarų suprantamo patriotizmo ir pilietiškumo apraiškų, nes ir čia reikia įvairovės. „Atodangos“, „XXI amžiaus“ priedas

Ar tautiškumas tėra tik laikina vertybė (1)

Šis pokalbis su etnologu prof. Vaciu Miliumi vyko 2003 m. rugpjūčio mėnesį, kai sostinės Antakalnio kapinių smėlis priglaudė Kanadoje mirusios ir į Tėvynę sugrįžusios dailininkės tekstilininkės Anastazijos Tamošaitienės palaikus (1910 09 09 – 1991 08 28). Po perlaidojimo ceremonijos Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje Židinys, sostinės Dominikonų gatvėje, buvo pagerbtas Anastazijos Tamošaitienės atminimas, prisiminta Tamošaičių veikla tarpukario Lietuvoje bei išeivijoje, Kanadoje, kur abu daug metų gyveno. Dalyvavo nemažai Kanados ir JAV lietuvių, Tamošaičių giminaičių ir bičiulių. Gaila, kad perlaidojant žmonos palaikus dėl sveikatos negalėjo dalyvauti Lietuvos tekstilės patriarchas Antanas Tamošaitis, kuris 2000 metais sugrįžo į Lietuvą ir gyvena Vilniuje. Jam 97 metai (gimęs 1906 m. vasario 15 d.). Taigi šios popietės Židinyje metu ir kalbinome etnologą prof. Vacį MILIŲ. Suprantama, kad pašnekesys neapsiribojo tik dailininkų tekstilininkų Tamošaičių veikla ar menine tekstile, bet išsiplėtė į tikriausiai ne vien etnologams ir tautinės kultūros puoselėtojams rūpimus dalykus.Įbrėžę gilų pėdsaką tautos kultūrojeManau, visiškai natūralu, kad būtent etnologo Vacio Miliaus prašau apibendrinti šios dienos įvykį – dailininkės tekstilininkės Anastazijos Tamošaitienės perlaidojimą bei abiejų Tamošaičių – Anastazijos ir Antano – pagerbimo iškilmes jų vardo galerijoje Židinys. Juk, įsivaizduoju, kad į etnologą suplaukia visa, kas siejasi su liaudies kultūra plačiąja prasme, taigi visas tautos gyvenimas. Kaip į upių tėvą Nemuną subėga didi dauguma Lietuvos upių ir upelių. Šiandien pagerbėme Anastaziją ir Antaną Tamošaičius, kurie Lietuvai spėjo nusipelnyti dar tarpukaryje. Jie dirbo Žemės ūkio rūmų namų ūkio skyriuje. Žemės ūkio rūmai tarpukaryje organizuodavo įvairius kursus, kuriuose mokė amatų bei įvairios veiklos. Antai A. Tamošaitienė vadovavo audėjų kursams. A. Tamošaitis pagarsėjo kaip tautodailės rinkėjas ir propaguotojas. Jis leido liaudies meną skleidžiančių leidinių seriją Sodžiaus menas. Remdamasis savo surinktais pavyzdžiais jis pirmasis suskirstė tautinius drabužius pagal etnografines apylinkes. Tamošaičiai kūrė ir savo meną, audė puikius kilimus, tautiškus audinius.Kiek jie buvo autentiški ir kiek modernūs, kitaip tariant, paveikti pačių dailininkų skonio, požiūrio?Autentiški tiek, kiek menininkai ėmė raštus iš liaudies. Tačiau kurdami kilimus (vienas patiestas ant žemės pirmame A. ir A. Tamošaičių galerijos Židinys aukšte), jie jau buvo novatoriai. Lietuvoje ligi tol buvo paplitusios lovatiesės, o kilimų liaudis neaudė. Tiksliau, audė iš dalies, jų reikėjo bažnyčiose prie altoriaus laiptų. Viena pagarsėjusi tokių kilimų audėja gyveno Alsėdžiuose.Tamošaičiai daug prisidėjo prie etninės tradicijos tęstinumo Lietuvoje, bet siekė tą tradiciją sumoderninti. Ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo išplitę jų austi kilimai, tokį kilimą turėti buvo inteligentų prestižo reikalas. A. Tamošaitienė parašė ir išleido knygas Mezgimas (1935), Mūsų rankdarbiai (1935), Namie austi drabužiai (1937), Mergaičių darbeliai (1937). 1944 m. pasitraukę į Vakarų Europą, o vėliau atsidūrę Kanadoje, Tamošaičiai buvo pagrindiniai lietuviškų tautinių drabužių gamintojai. A. Tamošaitis kartu su žmona anglų kalba išleido knygas Lithuanian National Costume (Lietuvių tautiniai drabužiai, 1979) ir Lithuanian Sashes (Lietuvių juostos, 1986). Šios knygos lietuvių liaudies kultūrą padarė prieinamą anglosaksų pasauliui.Dabar galime džiaugtis, kad viskas, ką sutuoktiniai Tamošaičiai sukūrė Kanadoje, sugrįžo į gimtajį kraštą. Užatlantėje visa tai būtų aktualu grupelei lietuvių, o čia tie rinkiniai nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio atspindi Marginių kooperatyvo, Žemės ūkio rūmų veiklą bei pačių Tamošaičių kūrybą. Buvo pirmieji etninės kultūros gaivintojaiVadinasi, galime teigti, kad mūsų etninės kultūros puoselėtojų Anastazijos ir Antano Tamošaičių, kurie mums jau yra šios srities klasikai, rinkiniai ir jų pačių kūryba yra ir ateityje išliks tvirta atrama mūsų etninės kultūros tyrinėtojams bei kūrėjams. Jų veikla išskirtinė tuo, kad šie dailininkai buvo pirmieji, kurie pradėjo tarpukaryje gaivinti etninę kultūrą ir siekė ją sugrąžinti į gyvenimą. Vieną motyvą A. Tamošaitis paėmė iš tradicinės kultūros – tai suvalkiečių prijuosčių tulpes. Mat pats A. Tamošaitis yra suvalkietis. Jeigu tyrinėtume, kaip tos tulpės atsirado suvalkiečių prijuostėse, tai ištakas, ko gero, rastume Vakarų Europoje, tikriausiai Prancūzijoje. Dabar kaip tik domiuosi miestų ir kaimų kapinėmis. Pastebėjau, kad tulpės – pats populiariausias motyvas kapinių tvorelėse, tapęs tarsi lietuvių etninės kultūros įvaizdžiu.Žinoma, kalvis, kuris tas metalines tvoreles nukala, visai negalvoja, kad štai jis būtinai įdės lietuvių etninės kultūros ženklą. Tiesiog jis mato tą motyvą dažnai naudojamą kitose tvorelėse – ir jam gražu. Ir užsakovams patinka. Aišku, tvorelėse yra ir kitų motyvų – kryželių, ornamentų, tačiau be tulpių jau negalima apsieiti.Tačiau juk netvirtinate, kad yra ryšys tarp kaimo tvorelėse nukaltų tulpių ir A. Tamošaičio audiniuose panaudoto tulpių motyvo?Bet šaknys iš ten, nors pats A. Tamošaitis šito gal nė nežino. Suvalkiečių prijuosčių motyvą tarpukaryje A. Tamošaitis pradėjo taikyti ir populiarinti kitose taikomosios dailės srityse. Metalines kapinių tvoreles kalantys kalviai, aišku, nežino, kad tos tulpės buvo išpopuliarintos A. Tamošaičio. Tarpukaryje austuose kilimuose Tamošaičiai tulpę labai dažnai naudojo ir išpopuliarino, tulpė tapo bene pagrindiniu pamėgtu jų dekoratyviniu motyvu. Jis pradėjo plisti ir labai plačiai išplito visoje Lietuvoje.Mišrainės lietuviui keldavo įtarimąLabai įdomi tema: kaip tautoje išplinta vienas ar kitas motyvas. Galima tvirtinti, kad taip santykiauja, bendrauja skirtingos kultūros. Gal šiek tiek apie tai ir pakalbėkime. Tarpukario Žemės ūkio rūmų veikla mums kaip tik ir galėtų teikti tam tikrą atsparą.Kaip sakiau, Žemės ūkio rūmai tarpukaryje organizuodavo įvairius kursus, kuriuose mokė amatų bei įvairios veiklos. Be audėjų kursų, buvo rengiami kalvystės ir keramikos kursai, pastaruosiuose buvo mokoma puodininkystės amato.Vykdavo ir kulinarijos kursai: Žemės ūkio rūmų instruktoriai vykdavo periferijon ir mergaites mokydavo gaminti naujų valgių. Buvo ruošiamos kursų pabaigtuvės, kurių metu galima buvo skanauti išmoktų gaminti naujų valgių. Tada kaip tik pradėjo plisti tokie nauji patiekalai kaip mišrainės. Kaime tokių valgių ligi tol negamino, nes ir nežinojo, žmonės valgė bulvinę, košes, blynus.

Mišrainės – tai jau Vakarų kraštų kulinarijos įtaka?Žinoma. Kaune net veikė restoranas, kuriame buvo galima paragauti Vienos kulinarijos gudrybių. Vengrų, prancūzų, Vienos kulinarijos mokyklų ypatybė – daugelį maisto produktų taip sumaišyti į krūvą, kad nebeaišku, kas čia yra. Bet štai ką man teko pastebėti miestuose ir kaimuose prie vaišių stalo. Ar būtų kaimietis, ar profesorius, bet mūsų žmogus nuo stalo pirmiausia ima tai, kas jam suprantama, tikra ir aišku – ima skilandį, dešrą, bet ne tai, kas sumaišyta ir neaišku iš ko padaryta.Šalia tradicinių mokyta ir modernių dalykųVis dėlto turime pripažinti, kad tarpukario Lietuvoje buvo siekiama ne tik išsaugoti ir propaguoti tradicinius verslus, amatus, bet žmonės, ypač jaunimas, buvo mokomi ir modernių dalykų. Žemės ūkio rūmų veikloje tai galima pastebėti, kad ir iš Jūsų prisiminto mišrainių propagavimo. Beje, ką Lietuvoje kad ir iš tų Rūmų tarpukarinės patirties pavyko išsaugoti?Iš dalies tą patirtį perėmė pokaryje veikę dailės kombinatai. Kitas pavadinimas, kita organizacija, bet tarpukaryje pradėta veikla visiškai nenutrūko, buvo ir toliau plėtojama, nors ir kitais pagrindais. Profesionalių dailininkų sukurti meno kūriniai būdavo dauginami. Lietuviški suvenyrai sovietmečiu turėjo paklausą, pasiekdavo net Japoniją. Tai jau kita veiklos sritis, bet vis dėlto ta pati tarpukario Žemės ūkio rūmų pradėtos veiklos tąsa.Laikais, kai velnias tapo liaudies didvyriuVis dėlto ar tai buvo prieškario tradicijos tąsa, ar visai naujas reiškinys, socialistinio realizmo pagrindais sukurtų suvenyrų ir kitų taikomųjų „menų“ tiražavimas? Lietuvos tautodailininkų sąjunga vis dėlto buvo liaudies meno tradicijų tęsėja. Tiesa, pasikeitė tų taikomojo meno kūrinių ar gaminių siužetai: neliko šventųjų ir sakralinio turinio skulptūrų, užtat labai paplito velnių skulptūros. Velnias sovietmečiu tapo liaudies skulptūros didvyriu. Vienas iš nedaugelio, kuris vėl pradėjo gaivinti sakralinio turinio liaudiškos skulptūros drožybą buvo talentingasis Lionginas Šepka.Kas atsitiko su liaudies tekstile pokario metais ir pastaraisiais dešimtmečiais? Kaimo moterys norėjo išausti kuo įmantresnius audinius, vietoj geometrinių raštų pradėjo austi augalinius ornamentus per visą rankšluostį ar lovatiesę. Tai neturėjo nieko bendro su tradiciniu šios srities menu. Liaudies meno parodose buvo premijuojami tradicinių geometrinių raštų autoriai, skatinami autentiškų darbų kūrėjai, tačiau dauguma tų audėjų norėjo austi „gražiau“, šiuolaikiškiau ir noriai periminėjo naujas madas. Ar mūsų liaudies menas jau spėjo persirgti šia novatoriškumo „liga“? Šią vasarą teko lankytis liaudies meno parodoje Arkos galerijoje. Galima pastebėti, kad akivaizdžiai grįžtama prie tradicinių sakralinių siužetų. Buvo eksponuotos ir kryžių, koplytėlių nuotraukos, kurias sukūrė dabartiniai liaudies menininkai. Medinės mažos koplytėlės buvo ir tebėra populiarios Žemaitijoje, tačiau dabar statomos daug modernesnės. Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Ar tautiškumas tėra tik laikina vertybė (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 1Tęsiame pokalbį su etnologu prof. Vaciu MILIUMI, kuris vyko Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje Židinys.Iš buities išėjo, bet nemirėPraėjusį kartą kalbėjome apie liaudies menininkų kartais perdėtą novatoriškumo siekį. Vertinant iš etnologo pozicijų – tai liaudies meno nuopuolis? Ar natūralus to meno kūrėjų prisitaikymas prie kintančio žmonių skonio?Kodėl gi nuopuolis, liaudies menas turi keistis, modernėti. Viena Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė kaip tik rašo disertaciją apie mažąsias koplytėles. Ji domisi tiek senosiomis, tiek modernių bruožų įgijusiomis koplytėlėmis.Nemanau, kad dabartinė jaunoji karta šoktų senoviškus lietuviškus šokius, dainuotų apie lelijėles ir dobilėlius. Čia nieko nepakeisi. Liaudies drabužiai, dainos, tautiniai šokiai tapo labiau sceniniu dalyku. Bet būtent šiais dalykais lietuvių liaudies kultūra dabar pristatoma pasauliui. Per pastaruosius keliolika metų, kai atsikūrė valstybė, atsidarė Lietuvos ir užsienio šalių sienos, mūsų folkloriniai ansambliai lankosi daugelyje valstybių, koncertuoja, ten bendrauja su vietiniais folkloristais. Paskui įvairių kraštų ansambliai vieni kitus kviečiasi į savo šalį, taip per folklorinius ansamblius propaguojamas įvairių kraštų liaudies menas ir tradicijos. Vadinasi, iš buities tie tautiniai drabužiai, liaudies dainos ir menas išėjo, bet gyvuoja per folklorinius ansamblius.Gyvenimas įvairus, šalia modernėjimo esama gana daug ir tradicijos gaivinimo. Nuolatinis modernėjimas, unifikavimas nusibosta ir žmogus vėl nori kažko kito.Vadinasi, tai ir yra vienas iš etninės kultūros gyvybės šaltinių, galimybė išlikti?2001 m. Lietuvos kryždirbystę UNESCO pripažino pasaulio kultūros paveldu. Labai svarbu, kad ta kryždirbystė Lietuvoje dar ligi šiol gyva. Pastebėjau, kad medinių kryžių statyba vėl atgimsta, nes granitas brangus ir jį reikia vežti iš Ukrainos. Taip pat gana noriai statomi mediniai paminklai miestelių aikštėse, įvairiose kitose vietose. Mūsų žmonės nagingi ir noriai šio meno ir amato imasi, todėl kryždirbystė ir nenugrimzdo į istoriją, išlieka gyvybinga tradicija.O tautiniai audiniai?Po karo dailės kombinatai nemažai prisidėjo, kad tie tautiniai audiniai būtų palaikomi, plačiai tiražuojami. Namų audimas daugiausia išliko Rytų Lietuvoje.Žemaitijoje kaimuose gyveno moterėlės, kurios užsiimdavo audimu, bet ūkininkams tuo užsiimti tarpukaryje jau buvo gaila laiko. Audimas buitiniams reikalams atgijo Antrojo pasaulinio karo metais, kai stigo drabužių. Matydavau, kaip merginos eidavo su naminio audimo drabužiais. Ir pokario metais taip pat ne iš gero žmonės dar nešiodavo namų audimo drabužius.Pokaryje būta ir kito atgimimo – ausdavo languotas tautinių spalvų skareles. Jos buvo audžiamos Kauno ir kituose rajonuose. Kai mokiausi aspirantūroje Maskvoje, iš languotų skarelių iškart atskirdavau iš Lietuvos atvažiavusias moteris ir merginas. Taip pat skyrėsi ir jų kostiumo sukirpimas: rusių buvo labai smarkiai gniaužtas, o lietuvių lygus. Beje, Maskvoje nešiojau beretę, kaip ir daugelis kitų lietuvių tuo metu. Aspirantai iš Vidurinės Azijos galvojo, kad tai lietuvių tautinio drabužio elementas. Lietuviui svarbu neatsilikti nuo madosIš to, ką sakote, darau išvadą, jog praktinis poreikis svarbiau už supratimą, kad etninį paveldą reikia saugoti, skleisti.Kai kaimo žmonės buvo keliami į kolūkines gyvenvietes, tai pirkdavo ir naujus „miestietiškus“ baldus, nes senieji, nors ir vertingi baldai – tapytos spintos ir skrynios – atrodydavo neprestižiniai, tad kartais būdavo išmetami lauk. Kad reikia saugoti senelių ir tėvų palikimą nebuvo supratimo. Įdomu, kad Švedijoje tarpukariu jau būta tokio supratimo, jog senus baldus reikia saugoti kaip etninės kultūros paveldą.Lietuviams būdingas noras neatsilikti nuo savo meto mados. Sovietmečiu buvo pradėti statyti dviaukščiai kotedžai, nors šeimos nebuvo didelės. Prisimenu, kaip Jurgį Gimbutą, atvykusį iš JAV, vežiojau po Aukštaitijos kaimus. Svečias stebėjosi, kaip tokius didelius namus reikės apšildyti žiemą. Anuo metu užtekdavo pigaus kuro, o dabar įsitikinome, ką reiškia išlaikyti tokius pastatus. Tas pats J. Gimbutas, kai šeima buvo pilna, JAV gyveno dviejų aukštų kotedže. Kai šeima išsisklaidė, jis nusipirko mažą namuką. Praktiški amerikiečiai keičia savo butus pagal poreikius. Lietuviai kitaip, mes statomės namus visam gyvenimui. Dabar gyvename pereinamuoju laikotarpiu, tačiau aišku, kad daug kaimiečių kelsis gyventi į miestus, nors niekas nepasakys, kiek gyventojų liks Lietuvos kaime. Juk Anglijoje 5–6 žmonės tvarkosi mūsų buvusių kolūkių dydžio ūkyje.Ar išliksime savitiTad kas laukia tradicinės lietuviškos kaimo kultūros? Ar negrįžtamai į praeitį nugrims A. ir A. Tamošaičių dar tarpukaryje atliktas įdirbis, siekiant gyvenime kuo plačiau paskleisti lietuvių etninę kultūrą? Modernizuosimės, unifikuosimės ir taip įsivaizduosime jau esą tikri Europos Sąjungos nariai?Kas bebūtų, vis viena bus liaudies menininkų, kurie kurs savo meną, dalyvaus mugėse, parodose. Gyvenimas modernės, tačiau kai bus norima parodyti etninę kultūrą, tuojau bus prisiminti folkloriniai ansambliai, dainų šventės. Juk ir 2003 m. praėjusi dainų šventė buvo pakankamai etnografiška.Pastebėjau, kad Vokietijoje jau išnyko etnografinė keramika, o juk svečiams vokiečiai dovanodavo savo amatininkų pagamintus ąsočius – kaip etninės kultūros požymį. Ar ne panašiai buvo Lietuvoje? Net sovietmečiu lietuviai dovanodavo svarbiam užsienio svečiui tautinę juostą. Taip pat ir į kitą kraštą nuvykusį delegacija iš Lietuvos šeimininkų atstovą perjuosdavo lietuviška juosta, kuri yra mūsų etninės priklausomybės liudytoja.Taigi etninis savitumas buvo reikalingas ir, matyt, šis poreikis išliks ir ateityje.Europos Sąjungoje ūkinis gyvenimas, be abejo, bus unifikuotas, tačiau kiekviena tauta norės parodyti savo savitumą tiek savajame krašte, tiek kitose šalyse. Pagaliau į kultūrinį ES šalių gyvenimą Briuselis visai nesikiša, palieka šiuos reikalus tvarkyti pačioms valstybėms, kiek jos tą sugeba ir nori. O noras save parodyti, pabrėžti savo etninį savitumą buvo ir išliks.Iš to, kas pasakyta, kaip vertintina A. ir A. Tamošaičių veikla, ar kaip vietinės lietuvių tautinės kultūros reiškinys, o gal turintis ir platesnę tarptautinę reikšmę?Priklauso nuo to, kaip žiūrėsime. Vieni mūsų liaudies kultūros tyrinėtojai, pavyzdžiui, profesorė Pranė Dundulienė, kai kurių mūsų kultūros reiškinių ištakas siejo net su akmens amžiaus žmogaus gyvenimu. Mes, jaunesnioji etnologų karta, tyrinėjome per pastaruosius dešimtmečius krašte įvykusius pokyčius. Randame, kad dalis mūsų senųjų etninės kultūros dalykų žinomi ir kitoms Europos kartoms. Liaudies kultūra buvo tiek įvairi, kad visokiems teiginiams galima rasti pavyzdžių. Tarkime, avižinis kisielius. Tai labai senas valgis. Jį mokėjo gaminti visos tautos, kurios tik augino avižas. Tradicinė liaudies architektūra, keramika, valgiai – negalima apie visa tai kalbėti kaip visumą. Galima kalbėti, kaip buvo Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje. Regioniniai ypatumai pasiekia kaimynus, daro jiems įtaką. Štai kaminas Žemaičių trobose. Tokie kaminai buvo išplitę Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, Latvijoje, Rytprūsiuose. Apskritai tokie kaminai buvo Vidurio Europoje. Dūminėje pirkioje – mes sakėme: aukštaitiška krosnis, o literatūroje vadina rusiška krosnis. Ji buvo išplitusi visoje Rytų Europoje. Jeigu koks dalykas tautoje įsitvirtina ilgesniam laikui, jis jau pasidaro jos etninės kultūros dalis.XIX a. į tradicinę lietuvių kultūrą jau pradėjo veržtis naujovės iš kitų kraštų. Kad ir mūsų didžkukuliai, arba cepelinai. Suvalkijoje jau XIX a. pabaigoje gamino didžkukulius. Tačiau pavadinimas atsirado tik Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai paleido savo skraidymo aparatus – cepelinus. Valgis paplito ir tapo lietuvišku tautiniu patiekalu, nors pačios pirmosios bulvės Lietuvoje pasirodė tik XVIII a., o išplito tik XIX amžiuje. Mikalojus Katkus Balanos gadynėje rašo, kad kamaroje dar tik pora statinių bulvių tebuvo. Bulvės išplito tada, kai gyvulininkystė tapo prekinė ūkio šaka – bulvėmis pradėtos šerti kiaulės.Sovietmečiu mados dalykas pasidarė šašlykai. Į gimtinę atvykstantys miestiečiai jau atsiveždavo pusfabrikačius ir kepdavo. Tik etnologams rūpi, iš kur tos mados ateina, jie ieško kilmės šaknų, bendrumų.Arba štai XX a. ketvirtame dešimtmetyje išplitusi mada austi per visą lovatiesę didelius augalinius raštus. Jie išplito Pietryčių Lietuvoje, Šiaurės rytų Lenkijoje ir Pietryčių Baltarusijoje. Kai kas aiškino, jog šią madą išplatino reemigrantai, kurie iš užsienio parsivežė fabrikinės gamybos lovatieses, kuriose buvo išausti dideli ornamentai. Žmonėms patiko naujovė ir jie pradėjo panašiai austi. Taip išplito augaliniai raštai per visą audinį.Tiesa, Lietuvoje į liaudies meno parodas tokių audinių nepriimdavo, nes buvo stengiamasi išsaugoti geometrinius raštus, kurie tęsė senąją tradiciją. O žmonėms visą laiką patikdavo naujovės.Ar etnologas – tik stebėtojas? Vis dėlto etnologas juk negali formuoti ateities, jis juk turi eiti kūrėjams ir tos kūrybos vartotojams tarsi iš paskos, vertinti jų darbus, skonį ir rasti visam tam tinkamą paaiškinimą.Etnologas tyrinėja istoriją: kaip buvo ir kaip yra. Bet taip pat gali būti konsultantas tų, kurie ta veikla ar jos gaivinimu užsiima. Aišku, ir tos etninės kultūros propaguotojas. Kai vyko Forto restorano Vilniuje atidarymas, buvo pasikviesti ir etnografai. Mat restorane gaminami tautiniai Lietuvos etnografinių sričių patiekalai. Be etnologo neapsieinama, jeigu norima atgaivinti lietuviškus tautinius drabužius. Taigi kultūros istorijos tyrinėtojas gali būti geras patarėjas etninės kultūros gaivintojams. Kilimai Lietuvoje plito per totorius, nes tai neatsiejama jų kultūros ir buities dalis.Tai jų kultūros dalis, bet totorių raštai visiškai kitokie, rytietiški, labai sudėtingi. Iš Rytų kraštų lietuviai perėmė daržovių auginimą. Tarp jų ir agurkų. Butrimonyse prie Alytaus dar 6 dešimtmetyje mokytojai pastebėjo, kad moksleiviams dirbant mokyklos sklypuose, totoriukų rankos pačios lakstydavo, taip buvo nuo mažens prie tokio darbo įgudę. Mat totoriai vienoje lysvėje augino po kelias skirtingų daržovių rūšis. Vienos paauga, o kitos dygsta. Taip racionaliai panaudodavo žemę. Totoriai buvo geri odų išdirbėjai. Tuo amatu užsiimdavo ir lietuviai, bet tikri odininkystės meno meistrai dideliuose miestuose buvo totoriai. Šią sritį (taip pat ir transporto priemonių) tyrinėja etnologė Janina Morkūnienė.Vakarų Lietuvoje – Suvalkijoje ir Žemaitijoje – buvo nemažai vokiečių amatininkų, kurie išplatino vokiškos kilmės amatininkystės terminus. Į Rytų Lietuvą atvykdavo rusų amatininkai – odų apdirbėjai, skrybėlių vėlėjai. Mat Rusijoje buvo išplitęs toks gyvenimo būdas: moterys tvarkėsi namuose, o vyrai iškeliaudavo už kelių gubernijų uždarbiauti. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykdavo į bažnytkaimį, nusisamdydavo vietą, kur išdirbinėdavo odas. Taigi visa mūsų etninė kultūra yra nors ir savita, bet gyvavo šalia daugelio tautų kultūrų, iš kurių sėmėsi išmonės ir naujų idėjų.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Manau, kad žmonėms kaime, ypač darniose bendruomenėse, tas populizmas visiškai nerūpi, jie dirba savo darbus. Tai mes iš miesto jiems primetame savo problemas. Man atrodo, kad tie politikai, kurie kaltina vieni kitus populizmu, veidmainiauja. Visa politika populistiška. Tai neišvengiama. Yra populistinė politika – liaudies politika, ir yra išrinktųjų politika. Matome, kuo baigiasi, kai išrinktieji pradeda kalbėti apie visokius šiltus elektroninius vėjus. Analizės ir komentarai

Tikintis savo ateitimi žmogus bus ir tautiškas, ir patriotiškas, ir pilietiškas (Interviu su doc. dr. Arūnu Poviliūnu)

Kalbino Tomas Misiūnas“Atodangos”, “XXI amžius” priedas2004 05 27

„Atodangos“ tęsia diskusiją apie patriotiškumą ir tautiškumą. Į klausimus, kur reikėtų ieškoti tautiškumo, o kur – pilietiškumo šaknų ir kas lemia šalies piliečių patriotizmo jausmą atsako Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas doc. dr. Arūnas Poviliūnas.

Kas yra patriotizmas, tautiškumas ir pilietiškumas sociologų požiūriu?

Vieningo sociologų požiūrio nėra. Yra skirtingos sociologijos mokyklos. Kai kalbame apie tautiškumą ar patriotizmą, omenyje turime tam tikras vertybines nuostatas. Ir mokslas nėra nei pilietiškas, nei tautiškas, jis gali tik nagrinėti šį reiškinį iš pačių įvairiausių perspektyvų.

Man yra tekę daug dirbti pilietinio ugdymo srityje. Prieš dešimt-dvidešimt metų buvo atliekami tautinio ir pilietinio ugdymo tyrimai. Mokyklose tam skiriamos įvairios programos. Vienos šalys turi tam skirtas specialias programas, kitos jų neturi, trečios taiko bendresnio pobūdžio programas. Kas buvo pastebėta tyrimų metu? Pasirodo, tose šalyje, kuriose diegiamos liberalios nuostatos, nukenčia konservatyvi ar respublikoniška pilietiškumo samprata – “bendras gėris – bendras tikslas”. Ir atvirkščiai, ten, kur puoselėjamos respublikoniškosios vertybės, ten mažiau yra pasiekta liberalių nuostatų ugdymo srityje. To tyrimo autoriai iš Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo institucijos priėjo išvados, kad šių dviejų tradicijų suderinti negalima, nes visuomet lieka skirtumas tarp respublikoniškosios ir liberaliosios pilietiškumo sampratų.

Kalbėdami apie pilietinį ugdymą, visų pirma susiduriame su vertybinėmis nuostatomis. Aš, kaip sociologas, o ne kaip pilietis, aiškiai matau, kad šiuo metu tarp šių dviejų polių yra visa nuostatų paletė. Todėl ir Lietuvoje vienoje pusėje galima aptikti respublikoniškų nuostatų, ateinančių iš Aristotelio laikų, kurių pagrindu teigiamas bendro gėrio siekimas, kitoje pusėje – liberalioji pilietiškumo samprata, pagal kurią valstybė yra tarnas ir aš moku pinigus, kad tas tarnas man tarnautų. Ir bet kurioje amžiaus grupėje šis įvairių atspalvių žaismas atsispindi.

Galime kalbėti apie bendras tendencijas Lietuvoje, kurias mums parodė 1996 m. atliktas išsamus lyginamasis istorinės sąmonės tyrimas. Istorinė sąmonė – tai mūsų gebėjimas susieti, sumodeliuoti tekantį laiką, įsivaizduoti jį kaip vientisą procesą. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, jis buvo darytas 29 valstybėse visoje Europoje – nuo Izraelio iki Rusijos. Buvo tiriami ir Lietuvos paaugliai. Pamatėme, kad Lietuvos jaunimas išsiskiria iš kitų šalių praeities romantizavimu. Romantizuojama praeitis iki Mindaugo laikų, apie kurią nėra jokių liudijimų, apie kurią niekas nieko nežino. Tame tyrime buvo užduodami ir klausimai: “Kiek jums yra svarbi praeitis dabarčiai suvokti?” ir “Kiek jums svarbi praeitis ateities planams?”. Būtent Lietuvos paaugliams, lyginant su kitomis šalimis, praeitis atrodė svarbiausia. Jeigu kitose valstybėse jaunimui praeitis svarbi tam, kad ją pažintų, tai lietuviams ji svarbi dabarčiai suprasti ir ateičiai numatyti.

Galimas ir kitas pavyzdys. Neseniai vakarieniavau su užsieniečių kompanija, ir pirmas dalykas, kurį lietuviai, kalbėdami apie Lietuvą, pasakė užsieniečiams, kad Lietuva buvo nuo jūros iki jūros. Taip pat buvo pasakyta, kad lietuvių kalba yra pati seniausia pasaulyje, kaip vien iš indoeuropiečių kalbų. Tai yra pačios svarbiausios žinios apie Lietuvą ir jas pranešus paprastai visi nuščiūva. Beje, toje kompanijoje buvo ir mongolų, kurie savo Čingischanu irgi labai didžiuojasi, tad pasirodė, kad mes buvome kaimynai ir mūsų imperijų sienos lietėsi. Nenoriu ironizuoti, bet tai yra lietuvių istorinės sąmonės profilis, kuris yra mumyse.

Tai jūs nepritartumėte skeptikų nuomonei, kad lietuviai yra per mažai tautiški ar menki patriotai?

Nesąmonė. Jokių čia problemų nėra. Kai kurie autoriai net linkę kalbėti apie “išskobtą” patriotizmą. Niekas to patriotizmo nėra “išskobęs” ir niekas jo kažkaip ypatingai įskiepyti negali. Mano galva, mes matome mano minėtas dvi vertinimo tradicijas, kurios tarpusavyje žaidžia. Mes net savo vaikuose matome, kaip nejučia atgimsta tas praeities garbinimas ir šlovinimas. Net mano sūnui istorijos mokytis atrodo labai svarbu, nors aš jos atžvilgiu esu skeptiškesnis. Mano manymu, tai susiję ir su savotiška žmogaus branda, tačiau niekas tikrai nėra linkęs nuvertinti Lietuvos praeities.

Ar kalbant apie praeitį ir dabartį galima atskirti tautiškumą, patriotizmą ir pilietiškumą? Lietuvos valstybė kūrėsi ant tautiškumo pamatų, istorinis pasididžiavimas dažniau siejamas būtent su valstybės institucionalizavimusi, o pilietiškumas suprantamas kaip dalyvavimas visuomenės veikloje. Ar vis dėlto šias sąvokas vienija istorinė sąmonė?

Aišku, juos galima atskirti. Kai kalbame apie patriotizmą, kaip apie pasididžiavimą savo tauta ir savo valstybės istorija, tai yra visiems mums artimas ir būdingas jausmas. Net ir būdami ironiški savo praeities atžvilgiu vis dėlto didžiuojamės ja.

Visai kitas dalykas yra pilietinio dalyvavimo visuomeniniame gyvenime įgūdžiai. Čia mes galime kelti atskirą problemą: kiek mokykla, kiek kitos institucijos yra pajėgios formuoti ar ugdyti jauno žmogaus sugebėjimą dalyvauti? Nemanau, kad čia reikėtų kalbėti apie labai liberalią sistemą. Nieko panašaus. Svarbiausia, kad būtų aiškios žaidimo taisyklės ir vaikai galėtų dalyvauti jas aptardami mokyklos bendruomenėje. Šioje srityje jau nemažai nuveikta – aktyviai veikė ir “Pilietinių iniciatyvų centras”, ir Moksleivių parlamentai, vyko įvairūs projektai, skirti mokyklos bendruomenės savivaldai. Geros mokyklos yra įvairios: viena mokykla – Jėzuitų gimnazija – konservatyvesnė, kita – Vilniaus licėjus – liberalesnė. Jas vienija labai aiškios žaidimo taisyklės, t.y. demokratiniai savivaldos principai, kurie taikomi visai mokyklos bendruomenei.

Vaikai šiandien ugdomi mokykloje. O kaip jų tėvai, ta karta, kuri baigė sovietines mokyklas? Ar užtenka, kaip siūlė R. Paksas, sukurti “Nacionalinio pasididžiavimo programą”, ar reikėtų kaip konservatoriams paskelbti “Trispalvės žygį per Lietuvą” ir taip visus raginti būti labiau lietuviais?

Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra žingsnis po žingsnio ieškoti galimybių, kaip įtraukti žmones į dalyvavimą sprendžiant jų pačių gyvenimo klausimus, pradedant banaliausiais – laiptinės tvarkymo ir baigiant nacionaliniais rinkimais. Suprantama, didmiestyje tai sunku padaryti. Bet mažesnės bendruomenės, kur žmonės vieni kitus pažįsta ir žino, kaip klostosi kito gyvenimas, yra skaidrios, todėl yra ir saugios, nes socialinė kontrolė yra persipynusi su bendruomenės skaidrumu, kur kontrolės institutas nėra “susvetimintas”. Labai svarbu, kad tie žmonės turėtų galimybę dalyvauti. Atrodytų, čia neina kalba nei apie lietuvybę, nei apie nustatytą „tautinimo“ tvarką, bet apie tai, kad tie žmonės turėtų daugiau sprendžiamosios galios.

Vadinasi, ne tik tautiškumas ir patriotizmas skatina pilietiškumą, gali būti ir atvirkščiai, t.y. egzistuoja abipusis ryšys?

Taip. Pilietiškumas – tai visų pirma pasitikėjimas. Jeigu žmogus turi galių, jei pasitiki savimi, tai viskas jo galvoje atitinkamai ir susiklosto. Jeigu jis tų galių neturi, nepasitiki net savimi, tai tada pradeda lįsti įvairūs fantomai ir gaivalai, kuriais naudojasi politikai. Solidus, savimi pasitikintis, tikintis savo ateitimi žmogus bus ir tautiškas, ir patriotiškas, ir pilietiškas.

Internetinėje žiniasklaidoje pasirodė komentarų, kuriuose teigiama, kad pilietiškumas yra mados dalykas, pasireiškiantis tam tikrais etapais. Kiti mano, kad patriotizmas, tautiškumas ir pilietiškumas yra praktikuojami tik tų žmonių, kuriems jau nebereikia rūpintis materialiniais gyvenimo šaltiniais. Ar šių komentarų autoriai teisūs?

Ne. Aš manau, toks požiūris susijęs su vartotojiškos visuomenės formavimusi. Man priimtinesnė Hanso Gadamerio pozicija apie egzistuojantį tam tikrą „ikirefleksinį“ tautiškumo ar patriotizmo lygmenį, kuris slūgso kažkur viduje ir tu jo niekur negali iškelti ar išimti, nes jis yra tavo tapatybės dalis nepaisant to, ar jis atpažintas, ar ne. Tai yra fundamentalus dalykas, kuris nėra nusiperkamas “Maximoje” arba “Akropolyje”. Tai nėra mada, kur renkamės, ką pirkti: plačias arba siauras kelnes, patriotizmą arba tautiškumą. Tai yra integrali asmenybės dalis. Tavo santykis su ta dalimi gali būti įvairus. Jis priklauso nuo patirties, t.y. kaip tą patirtį reflektuoji ir vertini. Net jeigu žmogus apie patriotizmą samprotauja kaip apie madą, tai paradoksas tas, kad ir jame – tegul ir paslėptas – slūgso tas patriotizmas. Labiausiai turėtų nerimą kelti minėtas vartotojiškas santykis su valstybe, tauta ar istorija. Esu žmogus, esu lietuvis ir jokia čia ne mada, bet tapatybės dalis.

Tai ar bereikia skatinti patriotizmą, jeigu jis jau yra mūsų tapatybės dalis?

Aš esu už didesnės galios bendruomenėms suteikimą. Visa mano veikla nukreipta ne į mokslinį tų bendruomenių tyrimą, bet tyrimą dalyvaujant, kai dirbi ir ieškai bendruomenės problemų sprendimo būdų kartu su jos nariais. Vienas iš tokių būdų – tai J. Habermaso siūlomas viešosios erdvės kūrimas. Žingsnis po žingsnio reikia kurti tokią aplinką, kur žmonės nuolat rinktųsi, pasistatytų suoliukus, ant kurių sėdėtų ir šnekėtųsi. Tai yra vadinamosios agoros kūrimas, kuriame dalyvauja pati bendruomenė; kartu tai yra ir tų žmonių įgalinimas, kad jie jaustųsi galį patys spręsti svarbiausias savo gyvenimo problemas. Tai ir reikėtų daryti.

Tai kodėl kaimas, kur, atrodytų, yra ir skaidrumas, ir socialinė kontrolė, politinės krizės atveju nebando “gelbėti” valstybės, bet priešingai – ieško netikrų pranašų, pasiduoda populizmui?

Man atrodo, kad čia geriausiai atsispindėtų darbo su bendruomenėmis nauda. Tie žmonės, su kuriais mes dirbame, tikrai neieško galios centų, kurie padėtų jiems gyventi. Tie žmonės, kurie žino, kaip kartu spręsti problemas, ieško partnerystės galimybių, o ne mesijo atėjimo. Trečdalis Lietuvos, gyvenantis kaime, nėra vienalytis. Kai kurie skirtingų bendruomenių žmonės kaime diskutuoja internete, yra susikūrę savo internetinį diskusijų puslapį.

Ar tokios susipratusios bendruomenės yra patriotiškos? Ar apskritai egzistuoja priešprieša tarp populizmo ir patriotizmo, tautiškumo bei pilietiškumo?

Manau, kad žmonėms kaime, ypač darniose bendruomenėse, tas populizmas visiškai nerūpi, jie dirba savo darbus. Tai mes iš miesto jiems primetame savo problemas. Man atrodo, kad tie politikai, kurie kaltina vieni kitus populizmu, veidmainiauja. Visa politika populistiška. Tai neišvengiama. Yra populistinė politika – liaudies politika, ir yra išrinktųjų politika. Matome, kuo baigiasi, kai išrinktieji pradeda kalbėti apie visokius šiltus elektroninius vėjus. Nereikia žmonėms jaukti galvų. Gal rinkėjui reikėtų pakalbėti kita tema – pavyzdžiui, apie to vadinamojo elito moralę. Kuo toliau, tuo labiau tai kelia abejonių, net tokie atvejai kaip J. Čekuolio ir pan.

Ar tai, kad dar nemaža dalis visuomenės pasiduoda mesianistiniams gaivalams, leidžia tikėtis, kad krizės atveju lietuviai išeitų ginti savo tėvynės taip, kaip per Sausio 13-ąją ar Baltijos kelyje?

Be abejo. Aišku, ne visi išeitų, kaip ir tada ne visi išėjo. Bet tikrai mes apsigintume, jeigu būtų reikalas. Dabar mes esame drąsesni, daugiau prityrę.

Kalbėdamas priešingai, vadinamasis politinis elitas turėtų pagalvoti apie savo pačių lavinimą ir prisiminti, ką reiškia mokymasis visą gyvenimą. Politikai kol kas negalvoja, kaip palaikyti ir tvarkyti ryšius su žmonėmis. Man atrodo, kad bendruomenės nebuvimas, abejojimas patriotiniais ryšiais yra ir viešojo administravimo problema. Žmonėms reikia supratimo ir nuolatinio aiškinimo, jiems reikia daugiau demokratijos ir galimybių spręsti savo problemas, išsakyti jas. Tada mes galėtume matyti ir labai dešiniųjų, ir libertaristų suprantamo patriotizmo ir pilietiškumo apraiškų, nes ir čia reikia įvairovės.

Ateities programa“Tautiškumas”2002 02 16KaunasSIMPOZIUMAS1. Pilietiškumas ir tautiškumas2. Verslas ir tautiškumasDalyvauja: AF pirmininkas Vidas Abraitis, AF tarybos nariai- kun. Arvydas Žygas, Aurimas Šukys, bei kun. Kęstutis Kėvalas.Moderuoja: Irma Kuliavienė1. PILIETIŠKUMAS IR TAUTIŠKUMAS (atgal)Ar skiriasi pielitiškumo ir tautiškumo sąvokos? Kuo?Aurimas Šukys: Šios sąvokos ir skiriasi, ir papildo viena kitą. Kuo skiriasi piliečio ir tautoje gyvenančio žmogaus pareigos. Kalbėdami apie pilietį, kalbame apie pilietinę visuomenę, politinę valdžią, jos rinkimus, kitas pareigas visuomenėje. Kalbant apie žmogų, kaip apie tautinės bendruomenės narį, labiau akcentuojame tas vertybes, kurios yra gyvybiškai svarbios ir kurias saugojam kaip vieną iš pamatinių dalykų. Pilietiškumas yra kaip iššūkis būti visuomeniškam, būti veikliam, o būti lietuviu, reiškia giliau suprasti, kas aš esu, kokios yra mano vertybės, kaip jas išsaugoti bendrame globalizacijos kontekste. Išskirti šiuo dalykus galime tik teoriškai, bet gyvenime jie susipina, turime tam tikrą sintezę.Kun. Arvydas Žygas: Pilietiškumas turi juridinę, o tautiškumas- daugiau idealistinę- vertybinę prasmę. Būdamas kunigu, vienuole, mamyte, tėveliu aš turiu atitinkamus teisinius įsipareigojimus būti geru kunigu, vienuole, tėčiu, mama. Taip pat dar yra mano asmenybės bruožai- aš noriu tobulėti, noriu džiaugtis savo šeima, noriu jai aukotis, noriu, kad mano vaikai užaugtų dorais ir mylinčiais, kad aš jais džiaugčiausi. Taip atsiranda idealų siekimas- aš tarsi nesu teisiškai įpareigotas siekti idealo – aš galiu viską atlikti minimaliomis pastangomis. Tačiau taip pat aš galiu siekti pačių aukščiausių idealų šeimoje, tautoje, valstybėje. Pilietiškumas suteikia formą, struktūrą, o tautiškumas suteikia idealus, idealizmą, amžinąsias vertybes ir jų puoselėjimą.Emilija Pundziūtė: Kaip šį klausimą nagrinėtų politikos mokslai? Tautinių valstybių yra mažai. Dažniausiai vienoj valstybėj gyvena keletas tautų. Pvz. Karaimai gyvenantys Lietuvoje, jų tautybė – karaimai, tačiau jie yra ir Lietuvos piliečiai. Jie tarsi priklauso 2 bendruomenėm, kurios yra persipynusios tačiau tuo pačiu ir skirtingos. Piliečio pareigos – tai pareigos valstybei, mes turime ir lietuvio pareigas, nes esame lietuvių tautos nariai. Tačiau šios pareigos nėra tapačios.Vidas Abraitis: Pažiūrėkime į santykį mūsų tautos ir tautų, gyvenančių su mumis. Popiežius, viešėdamas Lietuvoje, yra pasakęs įdomią frazę: “Lietuvoj nėra lenkų. Lietuvoje yra lenkų kilmės lietuviai. O Lenkijoje nėra lietuvių. Jie yra lietuvių kilmės lenkai”. Lenkų tautos žmogus, gyvenantis Lietuvoje, nors ir tapatina save tik su Lenkija, nėra Lenkijos pilietis. Tačiau, gyvendamas Lietuvoje ir nesijausdamas Lietuvos piliečiu, jis negyvena pilnaverčio gyvenimo. Žmogus turi branginti savo tautos papročius, tradicijas, kalbą, kultūrą, tačiau taip pat reikia prisiimti atsakomybę ir už krašto, kuriame gyvena, būseną, jo ateitį, savo, kaip piliečio, pareigas.Irena Grigalionytė: Kai nagrinėjame skirtumus tarp pilietiškumo ir tautiškumo, man atrodo, jog kiekvienas skirtingai suprantam, kas yra tautiškumas ir pilietiškumas. Emilija kalbėdama apibrėžė, kad piliečiai – asmenys teisiškai susiję su valstybe. Tauta – žmonės pasižymintys tam tikrais bruožais ir sudarantys vieną bendruomenę. Kaip žinome iš istorijos ir politologijos – yra valstybinė tauta, kuriai galima priskirti piliečius, ir etninė tauta, apie kurią šnekame, kai kalbame apie tautiškumą.Kun. Kęstutis Kėvalas: Tautiškumas yra tarsi “juodoji dėžutė” mumyse. Joje yra archeotipinė realybė: simboliai, ženklai, savimonė. Tautiškumą galima įvardinti tik per tam tikras apraiškas. Pvz.: Amerikos lietuvis 50 m.gyvena Amerikoje ir kas dieną internetu sužino apie orą Lietuvoje. Kokia tai realybė? Tai apraiška ateinanti iš vidinio šauksmo- aš esu lietuvis ir negaliu nuo to atsiriboti. Filosofiškai šnekant tautiškumas yra turinys, o pilietiškumas- forma.

Kaip įmanomas ar neįmanomas tautiškumas be pilietiškumo, pilietiškumas be tautiškumo?Irma Kuliavienė: Galvodami klausimus, modeliavome situacijas. Įsivaizdavome tautišką žmogų, gyvenantį Lietuvoje, kultūros veikėją, liaudies menų puoselėtoją, tačiau neatliekantį savo pilietinių pareigų (neinantį balsuoti, nešvenčiantį valstybinių švenčių). Taip pat įsivaizdavome pilietį, dirbantį valstybės labui, tarkim seimo narį, kuris kalba netaisyklinga lietuvių kalba ir kuriam visai nesvarbi Lietuvos tautinė kultūra. Ar tie du dalykai suderinami? Ar galima sakyti, kad Lietuvos pilietis yra netautiškas arba, kad netautiškas tas žmogus, kuris neturi pilietinių įsipareigojimų.Kun. Arvydas Žygas: Norėčiau grįžti prie teologinės tautiškumo ir pilietiškumo dimensijos. Tai, kad aš myliu savo tautą, Tėvynę ir priimu ją kaip Dievo dovaną, labai daug bendra turi su tuo, ar pasirenku joje gyventi, dirbti, aukotis, nežiūrint į tai, kad man dabar yra ekonomiškai sunku ir nepelninga tai daryti. Tai neatsiejama nuo suvokimo apie tautą, kaip Dievo dovaną, taip pat kaip pilietybę. Ateitininkijai atsinaujinus Lietuvoje buvo diskutuojama dėl pirmo įstatų sakinio “Ateitininkija yra lietuviško, katalikiško jaunimo organizacija”, po ilgų diskusijų buvo priimtas kitas variantas – “katalikiška, mokslo siekiančio jaunimo organizacija Lietuvoje”. Ateitininku gali būti lenkų tautybės ar kitos kultūros jaunuolis, mylintis savo tautą, bet esantis geru Lietuvos piliečiu.Aurimas Šukys: man atrodo, kad pilietybė padeda apginti tautines vertybes ir tautiškumą. Visa valstybė, visas mechanizmas yra tautiškumo apraiška. Pvz.: kai folklorinis ansamblis važiuoja atstovauti Lietuvą, tai lietuviai pirmiausia pasiima pasus ir parodo pasienio kontrolės poste. Tik todėl, kad jie yra Lietuvos piliečiai, juos įleidžia į kitą valstybę. Valstybė yra aparatas, padedantis atstovauti tas vertybes, kurias esame išsaugoję kaip tautiška bendruomenė. Globalizacijos procese- “būsimosiose Europos Jungtinėse valstijose”, kaip pasakė A. Buškevičius, pilietiškumas yra vienas iš svarbiausių ginklų, turintis apginti tai, ką mes turim brangaus- lietuvių kalbą, papročius ir tam tikrą gyvenimo būdą.Emilija Pundziūtė: Lengva kalbėti, kai esi lietuvis – Lietuvoje. Kai nuo tavo tautos yra kilęs valstybės pavadinimas ir faktiškai lietuvių tauta yra dominuojanti Lietuvoje. Bet ką pvz. daryti kiniečiui Malaizijoje,- kurio tauta yra visai kitokia, nei valstybės pavadinimas? Man atrodo, ateityje ši problema iškils ir Europos Sąjungoje.Kun. Kęstutis Kėvalas: Europos sąjungoje daugiau skatinamas pilietiškumas. Aš esu Europos pilietis. Tautiškumas pradėjo slinkti į šoną. Panaši situacija kaip Amerikoje – tautiškumas liko kaip tradicija susijusi su tam tikro maisto valgymu, dainų dainavimu ir t.t. Esminis klausimas išlieka- kas aš esu- tik Europos pilietis ar ir lietuvis?Vidas Abraitis: Tautų, kurios yra skirtingos savo kultūrine patirtimi, buvimas kartu viena kitą paryškina. Jei visuomenė būtų vienalytė, neapibrėžta, netautinė- ji būtų be galo blanki ir neįdomi. Pasaulis labai nuskurstų tiek kultūrine, tiek kalbine, tiek išvaizdos ar kita prasme.Vygantas Malinauskas: Iki šiol visi kalbėjome, jog tautiškumas padeda valstybei. Tačiau ir mūsų tautos istorijoje yra nemažai pavyzdžių kur tautiškumas griovė valstybę. Pvz.: karaliaus Mindaugo atvejis, kai tautiškai nusiteikę žemaičiai, nusprendė susitvarkyti patys ir mes praradome karalystę. Taip pat ir šiais laikais tautinis sąjūdis nebūtinai skatina valstybės, kaip pilietinės visuomenės stiprėjimą. Tai nereiškia, kad tai turi būti priešingi dalykai, šios kryptys gali sutapti arba išsiskirti.Kun. Arvydas Žygas: Vygantas ką šnekėjo apie tautiškumą, kuris buvo žalingas valstybingumui. Tai buvo tautiškumas be Dievo, be krikščionybės. Kodėl ateitininkija buvo tokia pranaši prof. St.Šalkauskio ideologijoje? Jis pabrėžė, kad “mano tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas turi būti persmelktas katalikiška dvasia”. Kodėl išpažįstame vieną katalikų tikėjimą kaip tikrąjį tikėjimą? Norint reikštis ir gyventi bet kurioje kitoje religijoje- reikia persiimti tos religijos kultūrine išraiška. Katalikybė- vienintelė religija pasaulyje, persmelkianti visas tautas ir kultūras, nereikalaujanti atsisakyti kultūrinės išraiškos, bet leidžianti kultūrai būti lyg tautiniu drabužiu (ar tai būtų Afrikos ar baltų, ar europiečių kultūra). Mes galime išreikšti savo pagarbą, meilę Dievui, bažnyčiai neatsisakydami savo kultūrinės išraiškos. Tauta matoma kaip didžiausia Dievo dovana, bet ne kaip tikslas savyje, o kaip išraiška per kurią garbinam Dievą. Kaip žmogus negali egzistuoti be savo kūno, taip jis negali egzistuoti be savo tautos, tautinės išraiškos.Dainius Jankauskas: Kas yra svarbiau? Tautiškumas ar žmogiškumas? Ką tu matai, tarkim, rusų tautybės žmoguje – rusą ar žmogų? Tai, kad Europa vienijasi, yra kažkuria prasme Dievo kalbėjimas: ,,Jūs esate… žmonės visi… Visi pagal tą patį Dievo atvaizdą.” Tai, kad jūs esate originalūs, yra gerai, bet tai nėra tikslas… Įdomi yra Senojo Testamento citata- istorija apie Babelio bokštą. Nuo ko prasidėjo tautiškumas? Nuo žmogaus puikybės. Dievas atėjo ir sumaišė išpuikusių žmonių kalbas.Kun. Arvydas Žygas: Tautiškumas nebuvo Dievo bausmė! Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai.

Koks turėtų būti tautiškumo ir pilietiškumo tarpusavio santykis ateitininkiškame nagrinėjamo principo įgyvendinime?Vidas Abraitis: Susidurdami su kultūrine ar tautine apraiška, savo aplinkoj turėdami ir žydų, ir rusų, ir lenkų, turėtume išlaikyti šeimyniškumo principu pagrįstą santykį. Priešpastatymo nėra, tik kūrybiškas ieškojimas.Aurimas Šukys: Pirmiausia skatinu žmonių sąmonėjimą. Tautiškumas padeda lengviau įsijungti į pasaulinę visuomenę, į tą didelį bendrabutį, kurio gyventojai mes tampame. Ateitininkų uždavinys yra ieškoti, kaip padėti provincijos žmonėms, nebūtinai tikintiems, įsijungti į procesus, kurie dabar vyksta.Kun. Kęstutis Kėvalas: Ateitininkai yra katalikiška organizacija, o žodis katalikiškas yra verčiamas kaip visuotinis, vadinasi apima visus aspektus, taigi ir tautiškumą, ir pilietiškumą. Ateitininkų šūkyje pirmas žodis yra Visa- tai ir tautiškumo sąvoka, ir pilietiškas veikimas; antrasis- atnaujinti- visi dalykai ir procesai, kurie nėra palaikomi, pradeda smukti į apačią. Atnaujinimas reikalauja nuolatinių pastangų. Ką reiškia šiandieną pilietiškai veikti? Man tai reikštų entuziazmo, iniciatyvos ir motyvacijos skatinimą. Dėmesio- Lietuvoje irgi gali būti Amerika. Kodėl? Žmonės nemąsto, kad jie gali laimėti. Mąstyk, kad laimėsi, ir laimėsi. Lietuvoj daugelis žmonių mąsto, kad pralaimės, ir jie pralaimi. Ateitininkai turi tą atnaujinti, perkeisti.Kun. Arvydas Žygas: Amerikos lietuvių tarpe, mums buvo aišku, kad nebuvome amerikonai, mes buvome lietuviai, bet mes buvome Amerikos piliečiai. Buvo būtina būti ir garbingais lietuviais, ir garbingais Amerikos piliečiais. Ar aš galėjau būti garbingas Amerikos pilietis, nebūdamas lietuviu?- Taip. Ar aš galėjau būti garbingas lietuvis nebūdamas garbingu Amerikos piliečiu? – Ne. Atgimimo metais išeivijos lietuvių visuomenę labai įskaudino pradėję važiuoti į Ameriką naujieji lietuviai, jie nebuvo nei garbingi lietuviai, nei garbingi Amerikos piliečiai. Jeigu aš esu garbingas lietuvis tautiškumo atžvilgiu, jei gerbiu kitas tautas ir nesu šovinistas, nacionalistas, taip pat esu garbingas pilietis. Šie dalykai nėra atsiejami vienas nuo kito.

Vygantas Malinauskas: Kas yra geras pilietis, diskusijų kyla mažai, bet ką reiškia būti geru tautiečiu, diskusijų kyla daug. Tautiškumo savimonė gali būti konservatyvi, ir gali būti kūrybiška, vaisinga. Galima laikyti tautiškumu tai, kad užkonservuoju kaip muziejines vertybes XIX amžiaus žemdirbių dainas, arba tai, kad dabar kuriu XX am postmodernią Lietuvos miestų tautinę kultūrą.Kun. Arvydas Žygas: Mes turime pripažinti, kad yra laiko kaita, kuri keičia kultūrą, bet taip pat būtų neteisinga paneigti tai, kas buvo praeity, kultūros lobyno dalykų nevertinti ir nesaugoti. Esame generacijų ir laiko produktas, kiekviena karta yra mums palikusi kažką- kraitį, palikimą, dovaną. Kada nors, Vygantai, tavo vaikai ir anūkai turės seną Virgutės ir Vyganto vestuvinę nuotrauką, bet jie galės ją atnaujinti įdėdami į naujus rėmus- “prieš šimtą metų buvo Vygantas ir Virgutė, mūsų seneliai ir proseneliai, mes dėkojame jiems, kad per juos atsiradome pasaulyje”. Tai nesupriešinami dalykai. Kultūros išsaugojimas dažnai yra vadinamas kultūros stagnacija, bet manau tai yra klaidinga samprata, nes etninė kultūra yra palikimas, vertybė, tūkstančiais metų sukurtas lobynas, dovanojamas iš kartos į kartą kaip dovana.Liutauras Serapinas: Pilietiškumas ir tautiškumas organizacijos kasdienybėje kartais įgauna labai savotišką atspalvį. Tautiškumo samprata moksleivių renginyje- išeina moksleivis su Lietuvos vėliava į priekį, apsirengęs treningais. Žinoma, šiuolaikinių tautinių rūbelių nėra. Treningai gali būti tautinis rūbelis. Taip pat mūsų pilietiškumas- mūsų organizacija yra viena iš skaitlingiausių organizacijų Lietuvoje, esame didelė politinė jėga, prieš rinkimus, per rinkimus galima laukti, tikėtis iš mūsų tam tikro žingsnio. Tačiau mūsų organizacija visiškai nedalyvauja politikoje, nesame partija, neturime politinių lozungų, ambicijų, netgi raidos. Iš mūsų visuomenė ir tauta galbūt tikisi truputį daugiau.Kun. Arvydas Žygas: 1996m moksleiviai ateitininkai per suvažiavimą apie tai diskutavo ir priėmė, kad tai, jog nesame politikoje, dar nereiškia, kad politinių procesų nevertiname ir negerbiame, arba kad neleidžiame žmonėms dalyvauti. Jeigu kažkas iš mūsų norėtų per bet kurią partiją, kuri yra krikščionišku principu paremta, įeiti į seimą, būtų galimą tokį žmogų palaikyti.

2. VERSLAS IR TAUTIŠKUMAS (atgal)Kodėl verta ar neverta skatinti verslo pasaulį propaguoti tautinių švenčių šventimą, tradicijų saugojimą? Ar būtų įmanoma paskatinti visuomenės tautiškumą pasinaudojant verslo strategijomis?Irma Kuliavienė: Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje Vokietijoje tie žmonėms, kurie nešiojo tautinius rūbus, buvo buvo finansiškai, materialiai paskatinami. Šiais laikais pinigai nebėra mokami, tačiau iki šiol tam tikruose Vokietijos regionuose- miesteliuose savaitgaliais, o kaimuose ir kasdien, žmonės vaikšto su tautiniais rūbais, o madų žurnaluose dažnai atsispindi tautinių rūbų motyvai.Kun. Kęstutis Kėvalas: Aš manau, kad šie dalykai suderinami. Tai būtų įdomu tiek rūbų modeliavime, tiek ir namų dizaine, statyboje. Statomi namai gali būti nepaprastai modernūs, bet tuo pat metu atspindėti tam tikrus XIX am trobos motyvus- pavyzdžiui centre stovintis židinys, aplink kurį formuotųsi visas gyvenimas. Mūsų gyvenamųjų butų kūryba- detalės su linu, medžiu ar akmeniu ir t.t. Pasauly ateina mados- pvz.: japoniško stiliaus, kinietiško stiliaus; mūsų verslininkai dar nėra to pagavę, bet jei pagautume pasaulio tendencijas ir tas taptų mada, taip galėtų būti skatinamas tautiškumas. Manau, kad verta būtų skatinti tautiškumą, užkrečiant verslą tautiškais simboliais, motyvais.Vidas Abraitis: Kai kurie dalykai nėra išviešinti, bet yra natūraliai įaugę į kraują- pavyzdžiui maisto gaminimas. Jie nuo seno buvo ir yra erdvė, kur galima išlikti savimi. Pagalvoję atrastume ir daugiau tokių sričių. Tai ir turistinis, ir šou verslas.Aurimas Šukys: Ar mes, valgydami lietuviškus balandėlius ir koldūnus, liekame lietuviais, galbūt net nebekalbame lietuvių kalba, o belieka tik produktai iš tam tikros šalies. Tai komercializacijos problema. Reikia išlikti budriems, kad per anksti neprarastume to, ką turime. Jei niekas kaime neorganizuoja šokių, tai visi eina gerti, jei mieste nėra užimtumo programos vaikams, tada jie eina leistis narkotikų.Vygantas Malinauskas: Verslas dažnai turi savybę iškreipti kitų žmonių poreikius. Verslo principu mums geriausias gėrimas turėtų būti coca-cola, sveikiausias maistas- Mc Donald’o sumuštiniai. Tautiškumas- tai kiekvieno šimtmečio kuriamas stilius. Kaip reikėtų organizuoti šiuolaikinius lietuviško stiliaus jaunimo vakarėlius, taip pat būtų galima turėti šiuolaikinius lietuviško stiliaus drabužius.Mindaugas Kuliavas: Tautiškumas atsirado, kūrėsi ir išsilaikė dėka namų verslo. Tai yra tai, kas buvo audžiama, drožiama, dainuojama darbo metu. Ir šiuolaikiniams lietuviško stiliaus drabužiams sukurti verslas galėtų pagelbėti.Kun. Arvydas Žygas: Kultūra nėra statiškas, bet dinamiškas, nuolatos besikeičiantis reiškinys. Tačiau yra tam tikros taisyklės kultūrologijoje- etninė kultūra yra atėjusi iš kaimo visuomenės, prieštechnologinės kultūros laiko, ji yra laikoma savita ir unikali, bei verta išsaugojimo. Prieš keletą savaičių “Stiliaus” televizijos laida rodė Paryžiaus aukštosios mados namus, kur buvo naujai pristatyti Afrikos genčių moterų drabužiai, bei jų elementai įvesti į Paryžiaus aukštos kultūros madą. Harvardo universitete yra specialiai leidžiamas žurnalas, kuris vadinasi “Cultural survival”, jis skatina, kad etninės, tautinės kultūros būtų išsaugomos ne muziejiniame lygyje, bet žmonių gyvenimuose. Tą pat mes matome ir popiežiaus kelionėse per visą pasaulį? Apkeliaudamas visas tautas ir kultūras jis parodė katalikų Bažnyčios pagarbą ir meilę toms kultūroms, kurios atsirado per Dievo malonę ir kurios turėtų būti saugomos. Evangelizacija kiekvienoje kultūroje vyksta pagal jos etninės kultūros išsaugojimą ir savitumą. Verslas ateina į pagalbą ten, kur padeda populiariai, ne pigiai, bet prasmingai puoselėti etninę kultūrą, kur žmonės gali nusipirkti vertingus dalykus, o tautai ir kultūrai tai gali būti naudinga. Pvz. : Aborigenų kultūra Australijoje: jų menas yra parduodamas už tūkstančius dolerių ir yra skaitomas, kaip vienas iš gražiausių meno išraiškų, gauti pinigai sugrįžta pas aborigenus tam, kad padėtų jiems išsilaisvinti iš alkoholizmo liūno, kad suteikti jiems mokslą, švietimą, medicininę priežiūrą. Verslas turi labai stiprią vietą ir paskirtį puoselėjant kultūrų pažangą.Liutauras Serapinas: Biznis- tai pinigų darymas, o pinigai yra vilionė, pagunda, šėtoniškas gyvis. Mes, krikščionys, turim akivaizdžią takoskyrą. Vilionė, pagunda, nuodėmė, tai konkretūs dalykai, o tauta- Dievo dovana, čia negali būti jokio ryšio, čia nuolatinė kova, nuolatinis pasipriešinimas.Kun. Arvydas Žygas: Jeigu žmonės kaimuose skursta, bet ten yra audėjų ir dievdirbių, mes galime skatinti, kad jie kurtų produkciją ir verslo sistemoje ar tai meno galerijoje, ar suvenyrų parduotuvėje, tuos dalykus parduotų, o pinigus panaudotų savo ekonominiam gerbūviui pagerinti ir šeimos vaikų ateičiai užtikrinti. Tai gėris, tai ne nuodėmė, tai nėra nesuderinami dalykai. Algos gavimas yra pagrindinis socialinio bažnyčios mokymo pagrindas. Teisingumas, kuris yra įgyvendinamas teisingu atlyginimu už darbą yra pagrindinė mintis, kurią išreiškia Leonas XIII “Rerum novarum”. Žmonės turi teisę užsidirbti, turi teisę į privačią nuosavybę, turi teisę gauti teisingą atlyginimą už gerą darbą. Bažnyčia tuo rūpinasi.Vygantas Malinauskas: Tautiniai dalykai, tautinė dailė buvo iš esmės tautinio verslo dalis, to negali griežtai atskirti, bet apskritai verslas atstovauja stipresnę, ekspansyvią modernesnę kultūrą. Poreikį, tautinį skonį suformuoja ne verslas, bet tautos stilingumo, grožio nuojauta, o verslas reaguoja ir kartais prisideda. Bet paprastai verslas skonį gadina, nes labiau apsimoka pardavinėti pigias, nekokybiškas prekes, negu subtilesnius ir geresnės kokybės gaminius.Mindaugas Kuliavas: Skonį gadina ne biznis, o žmonių neturtas. Žmonės neperka pigių ir nekokybiškų daiktų, jei turi pinigų. Verslas savotiškai gina tautinę kultūrą, nes skatina žmones dirbti ir užsidirbti. Skurdas trukia kultūrą žemyn.Vidas Abraitis: Svarbu ne tiek pats procesas, bet proceso dalyviai, jų pasiruošimas, išprusimas, jų vidinės vertybės. Jei verslininkas bus tautiškai sąmoningas, supratingas, jis skatins tautiškumą. Jei pinigai bus jo vertybė, o ne priemonė, tai viskas apsivers.Aurimas Šukys: Jei esu gamintojas, gaunu pelną, galiu jį panaudoti savo vertybių išsaugojimui.Dainius Jankauskas: Išlieka tai, kas yra vertingaEmilija Pundziūtė: Pasižiūrėkime, kas yra tos amerikietiškos Mc Donald’ų ir coca-cola’os kultūros skverbimosi ginklas- tai yra verslas. Manau būtų protinga tuo pačiu ginklu pasinaudoti ginant savo tautiškumą. Būtų labai paklausūs ir rūpintojėliai, ir kaimo turizmas, verslas galėtų puikiai skatinti tautiškumą.Kun. Kęstutis Kėvalas: Pasaulyje dažnai stipresnė kultūra peržengia silpnesnę. Jei Mc Donald’ai taip sėkmingai žengia į Lietuvą, tai mūsų kultūra nėra pakankamai stipri ar unikali. Amerikoje tai nėra prabangos dalykai, nes tai pigus ir greitas maistas, ir nesveikas taipogi. Taigi jeigu žmonės skursta, atsidaro kelias masinei kultūrai, kuri dažnai yra niveliuojanti.Mindaugas Kuliavas: Mc Donald’ai patiria didžiulius nuostolius ir svarsto išeiti iš Lietuvos. Kauno dailininkai ir jų tautiškumo išraiška

Parodos atidaryme kalba dailininkų klubo „Sfinksas“ prezidentas Vilius SlavinskasKauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikia Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ bei Kauno architektų ir dailininkų klubo „Sfinksas“ paroda, skirta Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Šiai gražiai datai Kauno menininkai nusilenkia jau ne pirmą kartą. 1996 metais dailininkų klubas „Sfinksas“ surengė pirmąją tokio pobūdžio parodą, kuri vėliau tapo kasmete Kauno menininkų Lietuvos valstybingumo atkūrimo paminėjimo tradicija.Šiandien meno specialistai dažnai ginčijasi dėl kūrybinio-meninio idėjiškumo vertės ir klausia, ar kūryboje dailininkai gali transformuoti savo pažiūrų į politinį bei visuomeninį gyvenimą refleksijas? Atsakydami į šį klausimą, radikaliausiai nusiteikę meno specialistai siūlo vengti iškilių visuomeninių idėjų ir tautiškumo. Tačiau kas yra menininkas? Ar ne tos pačios tautos ir visuomenės narys, ar ne tas pats pilietis, kuriančiosios inteligentijos atstovas, dalyvaujantis ne tik reikšminguose tautai visuomeniniuose įvykiuose, bet savo kūryba skleidžiantis naujas idėjas, kurios neretai tampa visuomenės žadinimo šaltiniu ir skatina plačiau pažvelgti į save, savo krašto problemas, savo šaknis? O kas yra tautiškumas? Kaip teigė filosofas A.Šliogeris, „tautiškumas visada bus su mumis, jeigu mes patys jame būsime ramiai, nesiblaškydami ir jo nejausdami“. Čia nekalbama apie tautiškumą, kurio siekiama kaip specialaus tikslo ir kuris tapatinamas su perdėtu patriotizmu. Toks tautiškumas yra išsigimęs. Tautiškumas mumyse glūdi nepastebimai, kaip mūsų pačių savastis. Ir visai nesvarbu, kokias idėjas atspindi menininko kūrinys, ar universalų-kosmologinį suvokimą, ar kasdienį gyvenimą atspindinčias akimirkas, ar tautinį identitetą, jeigu ši kūryba kilo iš menininko gilios egzistencinės patirties, tai jo kūryba neišvengiamai turės tautinį antspaudą.Jau turėjome vieną ideologiją, pagal kurią penkiasdešimt metų matavome meniškumo kriterijus. Šiandien šie kriterijai jau yra pasikeitę ir virtę kūrybos laisvės, nesuvaržytos idėjinės ir meninės raiškos propagavimu. Kita vertus, naujieji kriterijai dabar svyra į kitą kraštutinumą: gink Dieve, savo kūryboje nepanaudoti tokios išraiškos, kurią būtų galima pavadinti tautiška, nes kitaip, artėjant prie Europos Sąjungos vartų, būsi „nušvilptas“. Tačiau tautiškumas nereiškia nuolat savo kūryboje vaizduoti tautiškus vaizdelius, blizgančius pigiais tautiniais atributais. Tautiškumą galima įžvelgti net ir pačioje didžiausio mūsų laikų siurrealisto Š.Saukos kūryboje, jeigu jį suvoksime, anot A.Šliogerio, kaip „lietuvio sielos ir lietuviško pasaulio regėjimo ištarmę“, kurioje atsispindi visuotinė, bendražmogiška tiesa. Kokiomis idėjomis ir raiškos priemonėmis menininkas priartėja prie kūrinio įtaigumo, nėra taip svarbu. Daug svarbiau yra pati kūrinio vertė, jo sugestyvumas bei profesionalumas. Tokiais kriterijais vadovavosi ir Kauno dailininkų parodos, skirtos Kovo 11-ajai, autoriai, kurių darbuose nematyti jokių tiesmuko tautiškumo požymių, o tik kasdienio gyvenimo, kurį mes visi kartu gyvename, idėjinės refleksijos.Dailininkų klubų „Meno sparnai“ bei „Sfinksas“ (kuris kitais metais švęs dešimtmetį) rengiamose parodose, aktyviai įsijungdami į svarbių tautai visuomeninių įvykių paminėjimą, jau yra dalyvavę per 200 menininkų. Šioje parodoje, kurios viena dalis buvo surengta Kauno valstybinėje filharmonijoje, dalyvauja per penkiasdešimt Kauno menininkų. Paroda yra labai įvairi, marga ir nepasižyminti griežtais atrankos kriterijais. Savo kūrinius joje rodo skirtingų kartų bei skirtingo požiūrio į dailę menininkai, kurie atspindi įvairiapusišką meną, tai yra tokį, koks jis šiuo metu yra Kaune: nuo tradicinio realizmo (J.Mozūraitės-Klemkienės, J.Ruzgo kūriniai) iki novatoriško modernizmo (V.J.Povilaičio, A.Vaitkūno, A.Vilpišausko ir kitų darbai).Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais speciali komisija klubo diplomais apdovanoja geriausius parodos menininkus. Šiais metais jais tapo Valerija Medelinskienė už subtiliai jautrios ir dvasingos tapybos ciklą „Jūros akmens tiesa“, Juozas Ruzgas už moters idealo ir grožio išryškinimą realistinėmis priemonėmis skulptūroje „Rytas“, Juozas Šlivinskas už idėjinės meninės koncepcijos išryškinimą skulptūrinėje kompozicijoje „Tėviškės kalno ženklai“, Arūnas Vaitkūnas už tapybos darbą „Medis teritorijoje“ bei ne pirmus metus apdovanojamas Vytautas Eigirdas, šiais metais pateikęs tapybos darbus „Tirsos“ ir „Biblijinis jautis“.Objektyviai įvertinti meno kūrinį yra gana sudėtinga, čia neapsieinama be subjektyvizmo, kuris palieka atvirą vertinimo kelią ir kitiems dėmesio vertiems darbams. O jų parodoje buvo tikrai nemažai. Įdomūs ir šiltai suskambantys yra E.Survilo darbai, ne mažiau savo kūriniais yra įdomūs J.Rimkus, L.V.Strioga, V.Tamoliūnas, A.Šakalys, J.Zalensas, Z.Martinaitienė, V.J.Povilaitis, A.Mikėnas, V.Lagunavičius ir kt. Ar įminsime Kauno menininkų mįsles, užduotas žiūrovams, priklausys nuo mūsų, ateisiančių pasižiūrėti ir įvertinti jų kūrybos. Lina KLUSAITĖ© 2003 “XXI amžius”

Linas Eriksonas rašė:Kuo pamatuoti tautiškumą?

Tautiškumas – ne kraujo grupė, kurią galima nustatyti laboratoriškai. Tačiau daugeliui komentatorių, svarstančių apie lietuvybės ateitį Europos Sąjungoje, tautinis identitetas norom nenorom siejasi su prigimtinėmis vertybėmis.:break: Komentuodamas visuomenės apklausos duomenis, Virginijus Savukynas skambina pavojaus varpu: ,,Mes jau praradome tautiškumą. Šiandien su tėvyne Lietuva tapatinasi vos kas trečias jos gyventojas.

Tautiškumas ir pragyvenimo lygis

Palyginamieji nacionalizmo studijų tyrimai parodė, kad tautiškumas priklauso ne tik nuo puoselėjamų kilnių idealų apie Tėvynę, bet ir nuo žmonių pragyvenimo lygio: juo aukštesnis pragyvenimo lygis, tuo stipresnis žmonių prisirišimas prie jų gimtosios šalies – tuo stipresnis patriotizmas ir aiškesnis tautinis susivokimas. Europoje tautinis identitetas stipriausias Norvegijoje ir Šveicarijoje – turtingiausiose žemyno šalyse. Azijoje – panašus ,,tautiškumas˙ ypač stiprus ekonomiškai kylančioje Pietų Korėjoje. Filosofas Justus Lipsius, vienas pirmųjų apmąstęs šiuolaikinės valstybės pagrindus (jo atminčiai pavadintas Europos Sąjungos Tarybos administracijos pastatas Briuselyje), dar XVII amžiuje rašė, kad Tėvynę gali -mylėti˙ tik tie, kurie, kilus pavojui valstybei, gali kažką prarasti – tik pasiturintys žmonės gali tapti patriotiški – tik turtingi piliečiai gali būti tvirta valstybės atrama nuo auksaburnių populistų, netikrų pranašų ir despotų patvaldžių. Ar buvo Lietuvos gyventojai kada nors pasiturintys? Ar buvo išbrista iš skurdo? Iki 1795 m. Lietuvą ir Lenkiją valdė tik nedidelė visuomenės dalis – bajorai, susispietę aplink aristokratų gimines. Jie gynė valstybę savo kardu ir gyvybe, nes valstybės gyvenimas buvo tiesiogiai susijęs su jų turtais. Kai XVIII amžiuje bajorai negrįžtamai nuskurdo (tik apsukresni aristokratai sugebėjo laiku investuoti pinigus į Vakarus), valstybės stuburas ilgainiui buvo palaužtas – patriotizmas dingo: nors ir kaip audringai šlėktos mosikavo kardais, bet Lietuvos – Lenkijos respublika subyrėjo kaip smėlio pilis. XIX amžiuje, valdant Rusijos carams, situacija nepagerėjo tol, kol nebuvo panaikinta baudžiava ir valstiečiai, šimtmečius lenkę nugarą dvarponiams, netapo savo pačių likimo kalviais. Latvijoje ir Estijoje valstiečiai, laisvi nuo tijūno botago jau nuo XIX amžiaus pradžios, prakuto bent dviem generacijomis anksčiau: jau amžiaus viduryje susikūrė visuomeninės organizacijos, kovojusios už latvių ir estų kalbos teises. Tautinis identitetas Estijoje ir Latvijoje buvo visuomet stipresnis, nes gyventojai buvo labiau pasiturintys. Vargais negalais lietuvių ūkininkai prakuto gal tik XIX amžiaus pabaigoje – ypač Suvalkijoje, kur buvo derlingesnės žemės, didesni ūkiai, arčiau stipriai ekonomiškai išsivysčiusi Prūsija. Būtent Prūsijoje buvo didžiausias sluoksnis stambesnių lietuvių ūkininkų ir netgi kiek miestiečių. Nemažai jų gabeno draustas lietuviškas knygas per sieną: verslas, kuriam padėjo išsilaikyti papildoma kontrabanda iš Rytprūsių. Dalis kontrabandos būdu uždirbtų pinigų buvo investuota į lietuvišką ir komercinę veiklą.

Tautinių idėjų pradininkai

Lietuvių inteligentų patriotizmas ėmė kilti kaip ant mielių Rusijos imperijai pradėjus sparčiai ekonomiškai vystytis XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Lietuvių patriotų saujelė, susitelkusi Vilniuje aplink Joną Basanavičių, jau turėjo šiek tiek pinigų. Pats Basanavičius, daugiau nei 20 metų išdirbęs Bulgarijoje gydytoju, pinigus saugiai laikė pas lietuvį fabrikantą Petrą Vileišį, kuris pradinį kapitalą susikrovė būdamas knygnešiu. P. Vileišis Vilniuje įkūrė spaustuvę, mokėjo algą Antanui Smetonai bei Juozui Tumui-Vaižgantui, redagavusiems ,,Vilniaus žinias ir populiarinusiems lietuviškumą.

Tačiau vien pinigų uždirbtų Lietuvoje nepakako tautiškumui skatinti per lietuvišką spaudą ir knygą. Vytautas Šliūpas važiavo į Ameriką organizuoti išeivijos rinkliavų – surinktus pinigus panaudojo lietuviškiems leidiniams spausdinti užsienyje ir platinti Lietuvoje. Vėliau su išeivijos parama lietuvių veikėjai, pavyzdžiui, galėjo finansuoti Juozo Gabrio – Paršaičio lobistinę veiklą Vakarų Europoje, siekiant politikų ir visuomenės nuomonės palankumo dėl Lietuvos laisvės bylos Pirmojo pasaulinio karo metais.

Karjera ir patriotinės ambicijos

Galbūt Lietuvos laisvės rytas nebūtų išaušęs, jeigu Rusijos valdžia būtų leidusi lietuvių inteligentams užimti vadovaujančias pareigas lietuviškesnėse gubernijose. Daugeliui lietuvių veikėjų, kilusių iš valstiečių, kelias kilti karjeros laiptais buvo užkirstas. Antanas Smetona dirbo Vilniuje eiliniu klerku banke ir galbūt toliau būtų sėkmingai skaičiavęs rublius, jeigu dėl intrigų jam nebūtų buvęs užkirstas kelias kilti karjeros laiptais. Ernestas Galvanauskas, vienas pirmųjų Lietuvos premjeru, baigęs mokslus Belgijoje, dirbo Serbijoje prancūzų bankų konsorciume: Lietuvoje lietuvis neturėjo šansų gauti darbo, nes vietines valdžios ir administracijos struktūros buvo lenkų ir rusų rankose.

Tarpukario metais Lietuva ekonomiškai buvo viena iš labiausiai atsilikusių valstybių Europoje. Pagal automobilių skaičių (automobilis tuomet buvo vienas akivaizdžiausių ūkio pažangos rodiklių) Lietuva lenkė tik Albaniją. Visgi per dvidešimt laisvės metų Lietuvos žemės ūkis smarkiai atsigavo ir atsirado pasiturinčių valstiečių sluoksnis. Jų išsimokslinę sūnūs ir dukros tapo lietuviškojo Kauno elitu, bet patriotų, vargu bau, ar buvo daugiau nei šiandien. ,,Tautos Vado Smetonos režimas, karas su Lenkija dėl Vilniaus, masiniai tautiškumo spektakliai (pvz., Vytauto jubiliejinių metų šventimas) nepadarė Lietuvos tautiškesnės nė per nago juodymą. Kai sovietų tankai įvažiavo, Lietuva iškėlė rankas: valdžios veikėjai spruko į Vakarus – kiti nespėjo išnešti kailio. Tik tuomet, kai iškilo pavojus Lietuvos viensėdžių ir kooperatyvų ekonomikai, kaimas ir miestas išėjo į mišką su ginklu rankose ir pasipriešino okupantams. Tačiau nemažai lietuvių net neabejodami perėjo į komunistų pusę: smetoninėje Lietuvoje jie buvo tik pastumdėliai, o sovietinėje Lietuvoje jie tapo daugelio svarbių ūkio sričių šeimininkais.

Lietuviško patriotizmo sovietinė atmaina?

Antano Sniečkaus valdymo metais Lietuvoje patriotizmo buvo galbūt net daugiau nei dabar. Sovietinėje Lietuvoje buvo patogu gyventi daugeliui žmonių: net ir tiems, kurie gerai gyveno prie Smetonos. Dalis Kauno elito išgyveno ir net sugebėjo įsitvirtinti sovietinėje Lietuvoje, sudarydami ,,tarybinę techninę ir kūrybinę inteligentiją – dalis jos pokaryje persikėlė į Vilnių ir įsijungė į partinio bei administracinio elito gretas. Prieš keletą metų klausydamasis buvusio Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Malcolmo paskaitos apie Sovietų Sąjungos sugriuvimą nustebau išgirdęs jo nuomonę, kad Lietuvos komunistų partija davė impulsą iširti Sovietų Sąjungai: Lietuvos komunistų partijos elitas ekonomiškai stagnuojančioje šalyje pradėjo netekti to, kas buvo sukaupta per Sniečkaus apdairius valdymo metus – įmonės stagnavo, stigo prekių, planinė ekonomika duso, dotacijos mažėjo. Lietuvių nomenklatūros patriotizmas išaugo kaip ant mielių, kai nepritekliai ėmė atsiliepti ne tik eilinių piliečių, bet ir komunistinio elito gyvenimui. Tarybinė Lietuva, viena turtingiausių Sovietų Sąjungos respublikų, ėmė sparčiai skursti – dėl pasaulinių naftos žaliavos kainų svyravimo ir ginklavimosi varžybų subankrutavusi Sovietų Sąjunga tempė Lietuvą į ekonominę prarają.

Nepriklausomybė – komunistų išsigelbėjimas

Atsiskyrimas nuo Maskvos buvo vienintelis išsigelbėjimas vietinei nomenklatūrai, siekiančiai išsaugoti sukauptus turtus. Lietuvos komunistų partijai ir komjaunimo organizacijoms atsiskyrus nuo Maskvos pirmasis jų rūpestis buvo užtikrinti, kad Maskva negalėtų perimti Lietuvos partinių filialų kapitalo ir nekilnojamojo turto. Todėl nenuostabu, kad tuomet Lietuvos komunistai buvo tapę ,,šiaudiniais patriotais. Komunistų partijos ir jos filialų sukaupti pinigai neatiteko naujai kuriamai valstybei.

Cinizmo ir patriotizmo santykis

Ekonominiai nepritekliai pirmaisiais nepriklausomybės metais kirto iš peties per patriotiškumą. Pačiais sunkiausiais Lietuvai metais antipatriotiškos nuotaikos, dažnai kurstomos, pavyzdžiui, sarkastiško Algio Greitai gatvės juokelių, tapo hitu: visuomenė šaipėsi iš Tėvynės, iš lietuviškumo, iš lietuvių kalbos – tiesiog iš savęs; cinizmas tapo norma. Šiandien Algis Greitai, kurio Radijo šou padėjo formuoti cinišką visuomenės požiūrį į Tėvynę, yra prisiekęs konservatorius. Kas pakeitė jo mąstymą? Galbūt gyvenimas, o gal pinigai? Per dešimtmetį iš klouno Greitai tapo turtingu, pasiturinčio elito atstovu – rimtu veidu sakosi puoselėsiantis patriotiškumą tarp jaunimo. Dar vienas atvejis: Viktoras Uspaskichas, kandidatas į ankstyvuosius Radijo šou laidų personažus, virindamas dujotiekio vamzdžius, dėl Lietuvos sau galvos daug nesuko, bet kai tapo turtingas, milijonierius, kone susitapatino su Lietuvos valstybe kaip su Motina Tėvyne.

Ar galime pamatuoti visuomenės tautiškumą pinigais?

Taip, jeigu dauguma jų neturi. Kokia tuomet lietuviškumo ateitis? Kokia Lietuvos ateitis Europoje? Pasiturintiesiems tikslas aiškus – ir toliau krautis kapitalą. O kitiems – piliečiams, kurių nepritekliai ir negandos bado visų mūsų akis, kurių vargas yra tikras. Kaip jiems susitapatint su šiandienine Lietuva? Tik kurdami Lietuvą kaip visuotinės gerovės valstybę (kaip tai daroma Skandinavijos ir kitose pažangiose Europos šalyse), galime tikėtis, kad lietuvių patriotiškumas nebus vienadienis. Tik išbridę iš skurdo ir ekonomiškai sustiprėję, Lietuvos piliečiai pradės mąstyti apie Lietuvą kaip apie savo Tėvynę. TAUTINĖS VERTYBĖS IR TAUTINIS JUDĖJIMAS LIETUVOJE PASTAROSIOS NEPRIKLAUSOMYBĖS METAIS

Tautinės vertybės ir tautinė tapatybė nūdienos Lietuvoje susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos – jau nebe pirmą kartą savo istorijoje – patiria visa Europa.Šiandieną vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos galime sau užduoti, yra: ar išvis reikalinga tauta ir tautiškumas? Ir kitas, neatsiejamas klausimas: kas tai yra?Vienas iš pagrindinių tautinės pasaulėžiūros gynėjų trūkumų yra būtent savivokos stoka (čia “savivoka” vartojama kaip sąvoka, išreiškianti kiek aukštesnį savimonės lygmenį – logiškai grįstą pasaulėžiūrą. “Savimonei” paliekama platesnė reikšmė: kaip savęs tapatinimo – nebūtinai logiškai grįsto – su tam tikru objektu (šiuo atveju, tauta). Daugelis tautininkų – vartojant šį žodį bendresne, ne vien partine prasme – puikiai žino, prieš ką jie, tačiau susiduria su rimta problema, paprašyti paaiškinti – už ką jie. Vieni, išaugę sovietinės okupacijos laikmečiu – bijo rusų, kiti – ypač Vilniaus krašte – nemėgsta lenkų, treti – prisiskaitę primityvios nacistinės propagandos, kovoja su “žydų sąmokslu”, ketvirti – kartkartėmis paburba prieš kosmopolitizmą, tačiau – konkretus nacionalinės valstybės ir konkrečių problemų sprendimo modelis, kaip ir paties tautiškumo vaidmuo ir esmė – lieka pavienių intelektualų kūrybos stadijoje.Intelektualinė problema tautiniame judėjime – viena iš jo “marginalizavimo” (postūmio į visuomenės interesų paribį), priežasčių. Viena vertus, intelektualiniame – ypač akademiniame – pasaulyje įsitvirtinę nihilistiniai sluoksniai tendencingai sudaro įvaizdį, jog tautiškumas – negali būti logiškai grįstas, ir gana retas intelektualas drįsta palaikyti poziciją, viešai laikomą “blogo tono” ženklu. Kita vertus, intelektualų ir intelektualinio diskurso nepopuliarumas pačiuose tautiniuose judėjimuose – t.p. iškalbingas reiškinys, kurio priežasčių galėtų paieškoti tiek psichologai, tiek sociologai.Akivaizdu, jog patys tautininkai – neskiria deramo dėmesio savosios pasaulėžiūros argumentavimui: jiems tai, dažniausiai – intuityvus, emocinis ryšys, paremtas tradicijomis ir paveldu (jeigu tai – kultūrinis tautiškumas), arba – tiesiog viena iš galimų nišų politinei veiklai (jei tai – politinis tautiškumas). Kaip tiktai pastarasis reiškinys pritraukia į tautines organizacijas – kaip ir į kitas negausias, marginalizuotas grupes – tokio pobūdžio karjeristus, kurie dėl intelektualinių trūkumų nepritampa kitose nišose. Šiandieninės politinės ideologijos – dar nuo XIX a. – orientuojasi į konkrečius gyventojų sluoksnius – verslininkus, darbininkus, žemdirbius. Atskirai nagrinėtinas reiškinys būtų populizmas arba charizmatinių lyderių suburti judėjimai.Tačiau tautiškumas pretenduoja apimti visumą – konkrečios bendruomenės pagrindu. Kaip rodo sovietinė patirtis, “viskas” kartais gali reikšti “nieko”. Atskiros gyventojų grupės, nematydamos išskirtinio dėmesio sau, menkai domisi tautinėmis partijomis. Pretenzija atstovauti Tautą – be galo platus užmojis, ir jis privalo būti pamatuotas. Tautiniais pasivadinę judėjimai – tiek politiniai, tiek ir kultūriniai – savaime sukuria atskirtį tarp “mes” ir “jie” pačioje Tautoje – tarytum šio judėjimo dalyviai laikytų save “tikresniais” Tautos atstovais už kitus, kurie tam judėjimui – nepriklauso.Be to, tikrovėje gyvenanti tauta – gali skirtis nuo tos, kuri sukuriama idealistinėse vizijose. Tikrovėje gyvenančios tautos gali visiškai nedominti tokie klausimai, kaip kultūros paveldas, etninės žemės, valstybės gyventojų nacionalinė sudėtis ar netgi nacionalinės valstybės suverenumas, ypač – kai tą valstybę atstovauja ne itin kvalifikuotai besitvarkanti valdžia. Tautai gali kur kas labiau rūpėti klausimai: kur gauti darbą? Kaip sumokėti mokesčius ir nenuskursti? Kaip užsitikrinti saugumą nuo nusikaltėlių? Kaip įgyti išsilavinimą, neturint ryšių ir pinigų?Galima kaltinti Tautą materializmu ar dvasingumo stoka, tačiau tai padėties – nekeis. Pačios tautinės organizacijos turės atrasti prieigą prie Tautos.Atgimimo laikotarpiu tautinis pakilimas atrodė visuotinis. Tačiau – kaip ciniškai beskambėtų – jis toks nebuvo. Po šūkiais “Lie-tu-va!” slypėjo ir kiti lūkesčiai: “Gyvensim, kaip Švedijoj”, “Darysim, ką norėsim” – taigi, pakankamai materialistiniai ir egocentriški siekiai. Skirtingos vizijos išdraskė ir patį Sąjūdį: vieni liko nacionalinės valstybės gynėjais, kiti – nukreipė žvilgsnį į Vakarus, patapo globalistais ar netgi susirgo “sovietine nostalgija”. Pati Tauta – nusivylė ne tik politikų susipriešinimu, bet ir didžiuliu skirtumu tarp jų žodžių ir darbų.Jeigu idealizmas – naivus, jis lengvai tampa ciniškų pragmatikų įrankiu.Kai masės tampa apolitiškos, dar didesnė atsakomybė tenka inteligentijai. Tačiau ir ši – pristigo politinės brandos: užuot ieškojusi kontakto su masėmis, nuo jų – atsiribojo. Atskirtis tarp “runkelių” ir “elito” – abipusė panieka ir nepasitikėjimas – yra abipusiai pelnytas.Tautiniam Atgimimui masiškumą suteikė jausmas, bet ne struktūruota ideologija. Tačiau jausmai turi tendenciją keistis. Išblėsus jausmui – užgeso judėjimas.Šiuo metu Lietuvoje galima kalbėti nebent apie tautinio judėjimo likučius, arba – naujas užuomazgas: žiūrint, iš kurios pusės žvelgsime. Šias užuomazgas (arba likučius) galima suskirstyti į tris kategorijas.Viena grupė – neminint pavadinimų ir pavardžių – yra nostalginė-inercinė grupė. Daugeliui šios kategorijos atstovų būdingas tarpukario Lietuvos adoravimas ir gyvenimas 1988-91 m. realijomis. Jų tautiškumas – taip ir išliko jausmų lygyje, be to – remiasi labiau neiginiu, negu teiginiu: pagrindiniu Lietuvos rūpesčiu – iki pat šių dienų ir dar, tikriausia, šimtmečiu į priekį – jie mato būtinybę išsiveržti iš Rusijos įtakos zonos, o kitų grėsmių valstybingumui ar tautiškumui – nepripažįsta, arba laiko juos antraeiliais. Ši grupė iš Lietuvos visuomeninio gyvenimo traukiasi pačiu paprasčiausiu būdu – fiziškai išmirdama.Antrąją grupę galima pavadinti “vadų partijomis” – jas, dažniausiai, sudaro gatvės radikalai, susibūrę apie ambicingą lyderį. Jiems būdingi karingi pareiškimai, negatyviai orientuotos akcijos bei didžiulis tarpusavio susiskaldymas, kadangi vidinė jungtis čia – ne tiek aiškiai struktūruota idėjų sistema, kiek charizmatinė asmenybė arba seni ryšiai. Dėl vengimo derinti bet kokias pozicijas (ar ambicijas), šias grupes paprastai ir sudaro vadas su keletu bendražygių. Kol vadas aktyvus – tol tokia grupė veikia, tačiau užtenka vadovui išsisemti arba užimti daugiau laiko reikalaujančias (pvz., valstybines) pareigas, ir visa organizacijos veikla – sustoja, o pati grupė palaipsniui suyra.Trečia – dar tiktai besiformuojanti kategorija – būtų “ekonominis nacionalizmas”: jo atstovai kalba ne tiek apie nacionalines vertybes ar tautinę bendruomenę, kiek apie nacionalinio ūkio, pramonės, verslo interesus. Ši grupė – geriau už kitus žino, ko nori, tačiau savo akiratį apribodami viena siaura sritimi – nesistengia pateikti rišlios ir nuoseklios tautinių vertybių sistemos.Vienas iš masinių stereotipų, nukreiptų prieš tautiškumą, yra jo tapatinimas su konfliktinėmis, agresyviomis tendencijomis, istoriškai besireiškusiomis nacizmo, fašizmo ir kitokiomis panašiomis formomis. Tačiau nei nacizmas, nei fašizmas – nėra nuosekli tautiškumo išdava. Dar daugiau: jie tiesiog nesuderinami su tautiškumu. Nuoseklus tautininkas gerbia tautą kaip objektą, ir kaip tik todėl bet kuri tauta jam yra vertybė savaime. Tam tikrais atvejais, agresyvios, totalitarinės sistemos naudoja tautinę retoriką bei simboliką, sumaniai manipuliuodamos tautiniais interesais bei sentimentais – tą darė ir bolševikai, ypač II-ojo Pasaulinio karo metais. Daugelis fašizmo bei nacizmo lyderių – patys atėjo iš kairuoliškos aplinkos (B.Musolinis, J.Štraicheris), ir tautiškumas jiems tebuvo viena iš galimų politinių nišų, kuria jie sumaniai ir pasinaudojo.Ši problema išlieka ir šiandien. Viena vertus, kai tautinės partijos yra susiskaldžiusios ir silpnos, jų nišą gali perimti kitos jėgos – po tautine išore slepiančios visai ne tautinį turinį. Pirmasis toks pavyzdys Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo buvo Tėvynės Sąjunga, pasinaudojusi tautine simbolika ir sentimentais, antrasis ir šiuolaikinis – Liberalai Demokratai, vykusiai sužaidę Tautos rūpesčiais ir nuoskaudomis. Tačiau savo darbais – nei viena jų nepasirodė tautine.Kita vertus – ir šiandien tautinės pasaulėžiūros šalininkams išlieka svarbus uždavinys – atsiriboti nuo agresyvių radikalų, kurie mėgina tautinėmis vertybėmis pridengti savanaudišką valdžios troškimą ar barbarišką jėgos ir smurto kultą – kaip V.Mažonas, V.Padlipskas, S.Oželis ar V.Šustauskas.Pats didžiausias uždavinys tautinėms partijoms – kaip Tautininkų Sąjunga, Nacionalinė Centro Partija, Tautos Pažangos, “Jaunosios Lietuvos”, Lietuvos kelio partijos, Laisvės Lygos ir Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos veteranai – sudaryti bendrą politinį bloką. Svarbu, kad tautinė koalicija būtų iš tiesų tautinė, kadangi nesant bendrų vertybių – bet kokia bendra strategija bus klaidinga. Jeigu tautinės partijos šliesis prie tokių politinių jėgų, kurių pagrindas – nėra tautinis, jos ištirps bendrame katile.Asmenybių problema – nėra neišsprendžiama, jeigu traukos centru taps ne asmenybė, o idėja.Tautiškumas – kaip vertybinė nuostata – prasideda ten, kur išsiskiria dvi moralinės pozicijos: egocentrizmas ir altruizmas. Todėl tautiškumas – nėra politinė srovė, ir netgi ne kultūra sudaro tautiškumo esmę. Tautiškumas – tai, visų pirma, dorovinė kategorija. Būtent moralė sudaro kultūros šerdį, ir be jos kultūra tėra estetinis apvalkalas.Tauta prasideda nuo žmogaus, ir iš tavo elgesio su konkrečiu žmogumi – šeimos nariu, draugu ar bendradarbiu – galima spręsti apie tavo tautiškumą. Žmogus, kuris meluoja, sukčiauja, žemina ar išnaudoja savo artimą – niekada nebus tikru tautininku. Perfrazuojant L.A.Seneką, galima pasakyti: iš pradžių tapk doru žmogumi, o po to – tautininku, nes neįvykdęs pirmosios sąlygos – nesugebėsi įvykdyti antrosios.Turbūt, neginčysime, jog akad.Z.Zinkevičius – būdamas krikščionis demokratas, arba J.Marcinkevičius – būdamas nepartinis – kur kas daugiau davė Lietuvai, nei bet kuri tautinė partija. Tačiau politika – kaip ir kultūra – yra priemonės tautinėms vertybėms įgyvendinti. Todėl tautinės partijos – be abejo, reikalingos tiek, kiek jos suvokia ir sugeba jas įgyvendinti.Tautinė kultūra – kaip ji besireikštų: tradicinio paveldo puoselėjimu, ar alternatyviomis formomis (pvz., kaip neformaliosios jaunimo subkultūros dalis), ar netgi susitelkdama į nacionalinės rinktinės palaikymą sporto varžybose – visa tai yra tautinės tapatybės apraiškos, parodančios jos fundamentalumą.Istoriškai, tautinė tapatybė atsirado beveik vienu metu su žmonija – jau antikoje sutinkame bendruomenes, kalbančias viena kalba, vystančias bendrą kultūrą ir save vadinančias bendru vardu. Visa istorija – tai nuolatinė kaita, kurioje tautinę valstybę keičia arba imperijos, arba regioninis susiskaldymas, tačiau po to – vėl ateina tautinių bendruomenių ir tautinių valstybių laikotarpis. Tai – netgi leido susiformuoti antimoksliniam stereotipui, pagal kurį tautiškumas – kaip reiškinys – yra susiejamas su vienu istoriniu periodu, prasidedančiu XIX a. Tautų Pavasariu ir besibaigiančiu sulig nūdienos globalizacija. Tame – nėra nieko naujo: komunistai irgi skelbė savo santvarkos istorinį nulemtumą, tačiau tai pasirodė tik propagandine manipuliacija.Tauta –kaip sudėtinė pereinamoji grandis nuo šeimos ir draugų rato link bendražmogiškosios tapatybės – išlieka esminiu palaipsnės altruizacijos ir objektyvizacijos dėmeniu. Tautoje žmogus mokosi atpažinti savastį bendroje visumoje ir mylėti artimą. Ten, kur sunyksta tautinės vertybės, sunyksta visos: tame tarpe – šeima, kultūra, moralė. Kosmopolitas – nėra tiktai kosmopolitas: jis, pirmiausia, yra nihilistas, ir jo nihilizmas reiškiasi visose srityse, tame tarpe – ir tautinėje.Tokiu būdu, Tauta išlieka bendruomene, turinčia labai racionalią funkciją. Ne politinis, ne kultūrinis, o moralinis aspektas daro tautiškumą aktualiu visais laikais, ir išlaikys jo aktualumą ateityje.Kokios gi būtų išvados ir siūlymai? Dalis jų – jau išdėstyta pačiame tekste: labiau susirūpinti savo pačių pasaulėžiūros pagrindimu ir atsisakyti “savaime suprantamumo” nuostatos – nūdienoje nebėra “savaime suprantamų” dalykų. Be to – kaip jau buvo pabrėžta – būtina viešai ir oficialiai atsiriboti nuo agresyvių elementų, kompromituojančių ir marginalizuojančių tautinį judėjimą.Trečias akcentas – kaip jau galima buvo pastebėti, šis pranešimas didele dalimi susietas su politika, nes be tautinės politikos – nebus ir tautinės kultūros. Norime to, ar ne, tačiau politika – sąlygoja visas visuomenės gyvenimo sritis, neišskiriant nei švietimo, nei ekonomikos, nei kultūros. Politinis angažuotumas yra tiesioginė tautinės ir pilietinės savimonės išdava, o politinis telkimasis – tiesioginė visų tautininkų pareiga.Ketvirtas – labiau praktinis, siūlymas: padaryti šį Forumą tęstiniu, idant jis galėtų tapti nuolatinio idėjų generavimo vieta, nuolatinio tautininkų – plačiąja to žodžio prasme – telkimosi branduoliu, suburiančiu visų partijų ir nepartinius tautininkus, kaip atsvara kosmopolitinei pilietiškumo sampratai ir jos pagrindu besiburiantiems pilietiniams forumams.Tautinės Kultūros Forumas turėtų plėsti savo specifiką, neapsiribodamas vien kultūra, tačiau apimdamas ir politines, ir socialines temas, transformuodamasis iš Lietuvių Tautinės Kultūros Forumo į Lietuvių Tautos Forumą.Penkta – šis branduolys, pradėdamas nuolatinę koordinuotą veiklą, turėtų dėti visas pastangas išnaudoti esamą įstatyminę bazę – ypatingai su informacija ir švietimu susijusius įstatymus; o t.p. – per politines ir visuomenines spaudimo grupes siekti naujų teisinių normų įvedimo ir įgyvendinimo, sutinkamai su tautinės tapatybės, tautinių vertybių ir Tautos interesų apsauga, puoselėjimu ir sklaida.

Tautiškumas ir nacionalizmasSausio 24 dieną Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvyko bendras MA Mokslininkų rūmų ir Lietuvių pilietinio forumo renginys seminaras-diskusija „Tautiškumas ir nacionalizmas“. Seminarui pirmininkavo ir diskusijai vadovavo Lietuvių pilietinio organizacijų forumo pirmininkas habil. dr. prof. Romualdas Grigas, pranešimą skaitė habil. dr. prof. Ona Voverienė. Spausdiname pranešimo tekstą.Sovietinio mentaliteto filosofų uždegtas ir gerai pakurstytas neapykantos savo Tautai, savo Žemei ir tautiškumui laužas, atrodė, bepradedantis gesti, vėl įsiplieskė į teberusenančią laužavietę politikams, esantiems ir buvusiems, įpylus alyvos. Buvau sukrėsta sekmadienį (sausio 20) įsijungusi televizorių ir dar spėjusi pažiūrėti V.Laučiaus laidą „Faktų anatomija“, kurioje politikai ir žurnalistai neigė ir niekino tautiškumą ir lietuvybę, tarsi jie patys būtų ne lietuvės motinos, o kažkokio per Lietuvą perbėgusio gyvulėlio pagimdyti. Tai vis tas nelemtas noras greičiau tapti pasaulio piliečiu, lankytis pasaulio sostinėse ir gražiausiose vietose, grožėtis viskuo, ką sukūrė tautų genijai. Tai primena istorines pamokas ir tuos politikus, kurie labai norėjo „apsistoti, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai pražydės“.

Taigi homo sovieticus mentalitetas rado naują dirvą, šį kartą politikoje. Diegtas nuo pat kūdikystės sovietinėje mokykloje ir dabar aršiai šiepia dantis, siekdamas sunaikinti paskutinius Tautos vertybių likučius.Kaip jau rašėme anksčiau (Tautos ir valstybės ateitis: ar ilgai dar ji bus valdžios rankose? Lietuvos aidas. 2001 12 03, p. 8), tokia situacija susiklostė todėl, kad Lietuvos laivas plaukia pasviręs į vieną pusę: iki šiol neturime vieningo tautinio judėjimo, kuriam tikrai rūpėtų Tautos likimas ir išlikimas.Kaip sakė Vladas Putvinskis-Pūtvis, „tauta, jeigu nori būti gyva, turi šalia valstybės varyti savo nepriklausomą nuo valstybės gyvenimo vagą… Jeigu Tauta to nepadarys, valstybė ją panaudos kaip medžiagą savo statybai, bet ne kaip savo valstybės valdovę“ (V.Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. Čikaga, 1973, p. 57).Stiprios partijos, esančios valdžioje, labai dažnai finansuojamos svetimos valstybės, kaip tik to ir siekia: iš mūsų padaryti tik medžiagą savo tikslams realizuoti, mus prisiminti tik per rinkimus, o po jų – elgtis su mumis kaip su avių banda, išleidžiama į lankas sau maisto pasiieškoti, bet už tai kiekvieną pavasarį ir rudenį skaudžiai kerpama.Vėl norėtųsi grįžti prie V.Putvinskio-Pūtvio minčių, tarsi šiandien pasakytų: „Pergyventas dešimtmetis kada nors bus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu, kuriuo savaiminis tautinis plėtojimasis mažai tesireiškė.…Vienintelis Lietuvos išganymas, tai tautinės idėjos gimimas. Jei ji negims, tai Lietuva žus. Aš nesu pranašas, bet tą idėją aiškiai matau, tik negaliu jos įvykdyti…Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivėtumėm ir grįždami į apleistą tautinę dirvą tuo sugrąžintumėm pusiausvyrą ir tuo pačiu sutvirtintumėm ir pačią valstybę“(V.Putvinskis-Pūtvis. Ten pat).Tarsi pratęsdamas V.Putvinskio-Pūtvio mintį, prof. R.Grigas steigiamojoje Lietuvių piliečių forumo konferencijoje kalbėjo: „…iki šiol neturime suformavę tokio valstybinio patriotizmo, kokį turi lenkai, rusai ar vokiečiai… Būtina lietuvių patriotinėms ir pilietinio veiksmo organizacijoms jungtis ir bendromis jėgomis pradėti veiksmus“ (E.Gubavičiūtė. XXI amžius. 2001 11 28).Teorinį įdirbį šioje srityje turime nemažą, turime į ką atsiremti. Tai J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, Vydūno, St.Šalkauskio, A.Maceinos, V.Putvinskio-Pūtvio, J.Aleksos, J.Girniaus, M.Krupavičiaus, R.Grigo, Lilianos Astros ir B.Kuzmicko darbai, O.Voverienės, Inos Dagytės, L.Astros, Arimanto Dumčiaus surengtos jau keturios konferencijos, skirtos tautiškumo problemoms, tų konferencijų pranešimai ir publikacijos „XXI amžiuje“, „Kultūros baruose“, „Lietuvos aide“, žurnale „Į laisvę“ ir t.t. Ši literatūra nusipelno gilesnės analizės, diskusijų ir aktualių idėjų įgyvendinimo.Taigi šiandien turime jau pakankamas teorines prielaidas ir didžiulį įdirbį naujam kūrybiniam šuoliui – tautotyros mokslinei krypčiai – su jos teorija, istorija, metodika ir kūrybinio taikymo galimybėmis Lietuvos mokyklose.Tautiškumas ir nacionalizmas – tai svarbiausios tautotyros kaip teorinės disciplinos sąvokos, šalia tokių kaip „tauta“, „valstybė“, „pilietiškumas“, „tautinė sąmonė“, „tautinė kultūra“, „kosmopolitizmas“, „internacionalizmas“, „nutautėjimas“ – tikriausiai tautotyros raidos procese tų sąvokų atsiras ir daugiau (apie jas rašėme straipsnyje „Ar sugebėsime išsaugoti tautos atmintį ir tautinę savimonę“. (Lietuvos aidas. 2001 11 26, p. 8).Kiekviena iš tų sąvokų nusipelno savarankiškos analizės, tyrimų ir tuos tyrimus apibendrinančių studijų. Jų visuma, atskirų sąvokų ryšiai ir sąsajos, galima pasvajoti, laikui bėgant atskleisti dėsniai ir dėsningumai guls į harmoningą, mokslininkų išdiskutuotą tautotyros teorinį pamatą.Kaip jau rašėme minėtame straipsnyje (Lietuvos aidas. 2001 11 20), tautiškumas yra Tautos savybė. Jis yra prigimtinis, duotas Dievo ir sąlygotas Tautos – t.y. bendruomenės, kurios nariai yra jungiami gimimu tautinėse šeimose, kalba, bendru gyvenimo būdu, papročiais, kultūra, tradicijomis (J.Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė. Čikaga, 1961, p. 53).Tautiškumo pamatas – tautos sąmonė. Ją sudaro keletas struktūrinių dalių.Tautinis idealizmas, besireiškiantis dviem būdais – politiniu ir kultūriniu.Tautos politinis idealas yra siekinys: laisva Tauta nepriklausomoje savo valstybėje. Tik laisva ir nepriklausoma valstybė gali Tautai suteikti galimybę gyventi laisvai ir kurti savo Tautos kultūrą. Normalioje, sveikoje valstybėje tai, kas nepriimtina Tautai, nebus priimtina ir valstybei.Tautos kultūros idealas – išaukštinti savo Tautą kūrybiniu genijumi. J.G.Herderis teigė: „Žmogaus minties tobulybė visuomet yra individuali ir tautiška“. J.Keliuotis rašė: „Tauta gali būti pavergta, jos kraštas sunaikintas, netgi jos sūnūs išžudyti, bet jos genijus, įkūnytas jos meno kūriniuose, išliks ir per amžius liudys Tautos galybę“.Tautinis patriotizmas. Kiekviena tauta sąmoninga tiek, kiek sąmoningi jos individai. Patriotizmas – tai meilė savo tautai, savo kalbai, savo gimtinei, savo tautos tradicijoms ir papročiams, dorovės ir kultūros vertybėms. J.Girnius patriotizmą vadino Tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga, kuri Tautos individus daro labai aktyvius ir kryptingus, kai jie siekia įgyvendinti Tautos idealus.Neatsitiktinai sovietmečiu, ir ne tik sovietmečiu, o ypač dabar nutautėję žmogeliai savo „išminties“ smaigalį kaip tik ir nukreipia tautiniam patriotizmui niekinti ir naikinti. Vieniems Tauta – stabas, kurį reikia kuo greičiau nugriauti; kitiems – patriotas – tai idiotas; tretiems – Lietuvos nepriklausomybė – istorinė klaida; ketvirtiems – Lietuvos nepriklausomybės architektas prof. Vytautas Landsbergis – didžiausias priešas ir ašaka gerklėje. Dėl to jis raudonųjų žiniasklaidoje yra ujamas ir niekinamas, kalamas prie kryžiaus nesuvokiant, kad kiekviena vinis į jo kryžių – tai varpo gausmas, kuris budina ir kelia vis dar tebemiegančią lietuvio dvasią. Jau nemažai lietuvių prabudo, Tauta keliasi ir jau greitai milžinu pakils ir nušluos tas drumzles ir purvą.Tautinė kultūra. Ji dar kartais vadinama ir Tautos dvasia. Kiekvienos Tautos švenčiausia misija yra sukurti savo kultūrą. Savo kultūros savitumu Tauta įdomi ir pasauliui. Pasaulis Tautos vertę matuoja jos kultūros verte.Kultūra Tautos dvasią transformuoja į Tautos valią. Kultūra yra tautinės vienybės ir solidarumo pamatas. Dainuojanti revoliucija, antrą kartą XX amžiuje atnešusi mūsų Tautai išsivadavimą ir laisvę, – puikus pavyzdys, demonstruojantis kultūros jėgą, netgi politikos plotmėje.Kaip išlikti lietuvių tautai su savo kultūra ir savo vertybių sistema, kai į ją nukreipta zoologinė neapykanta tų, kuriems svetima kultūra yra mielesnė už savąją? Kurių dvasia, neįsileidžianti į savo „vertybių“ sistemą lietuviškos kultūros, yra jau net savo Tėvynėje nutautėjusi. Tai didžiausia mūsų dienų problema, kuri šaukšte šaukiasi mokslininkų dėmesio (apie nutautėjimą – minėtame straipsnyje – Lietuvos aidas. 2001 11 26, p. 8).Nacionalizmas. Tai prieštaringiausia mūsų dienų tautotyroje sąvoka. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas šią sąvoką tapatina su tautiškumu. Vakarų Europos literatūroje sąvokos „tautiškumas“ iš viso nėra. Tačiau vakariečiai skiria dvi sąvokas: „nacionalizmas“ ir „etniškumas“ (nationalism ir ethnicity). Tokiais pavadinimais Šiaurės šalyse – Švedijoje, Suomijoje, net ir Latvijoje, įvyko kelios konferencijos. „Etniškumas“ – „būdingas kuriai nors tautai, jos kultūrai“ yra ir mūsų „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. „Etninis“ tapatinamas su tautiniu, susijusiu su priklausymu kuriai nors tautai.Atsižvelgiant į istorinę patirtį, kai sąvoka „nacionalizmas“ buvo sukruvinta, netgi fašistų permerkta krauju ir, kaip rašo Marius Kundrotas, „šiandien daugeliui išgirdus žodį „nacionalizmas“ vaizduotėje kyla koncentracijos stovyklos, masinis kitataučių ir kitaminčių naikinimas, imperialistinė agresija“ (M.Kundrotas. Tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas. Lietuvos aidas. 2001 09 11, p. 6). Man, prisipažinsiu, tokios asociacijos, tik dar kruvinesnės ir kraupesnės, nes buvo žudoma mano Tauta(!), kyla išgirdus žodį „komunizmas“. Kiek Lietuvos motinų vaikų buvo nužudyta komunistų pokario rezistencijoje, tremtyje, Rusijos lageriuose ir kalėjimuose? – Šimtai tūkstančių! O kiek jų, vadinamų nacionalistais ir fašistais, žuvo nuo „dedovščinos“ sadistų sovietinėje kariuomenėje per penkiasdešimt okupacijos metų?Nacionalizmas ir jo ideologijos išpažinėjai naikino kūną ir materialines vertybes, komunistai – ir kūną, ir sielą, ir pirmiausia sielą.St.Šalkauskis ir J.Girnius sąvokas „tautiškumas“ ir „nacionalizmas“ griežtai atribojo. Argumentas, kad santarvės mokytojas, Nobelio premijos laureatas Mahatma Gandis save vadino nacionalistu, o savo partiją – nacionaliniu kongresu – neįtikina. Neįtikina netgi J.G.Herderis, Dž.Madzinis, Dž.Garibaldis ir J.Lelevelis, kurie save taip pat vadino nacionalistais.Istorija dažnai moksle padaro pataisas, o mokslininkai, pasiginčiję dėl sąvokų vartojimo, turi susitarti. Prieškario filosofai dėl sąvokų „tautiškumas“ ir „nacionalizmas“ buvo susitarę ir laikėsi vieningos nuomonės. Mūsų karta dėl jų net nesiginčijo: ar dar neatėjo laikas, ar pritarsime prieškario filosofų nuostatoms, parodys tolesnė tautotyros raida.J.Girnius monografijoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“, pervertęs daugybę lietuvių autorių ir užsienio filosofų kūrinių, skirtų šių sąvokų analizei, drąsiai ir aiškiai apibrėžia sąvoką „nacionalizmas“. Tai sąvokai paaiškinti pasitelkė jau mūsų cituotą sąvoką „tautinis patriotizmas“. Jo nuomone, „tautinis patriotizmas – tai protinga savo Tautos meilė, vadovaujama dorinių principų ir tuo būdu pakelta į moralinių dorybių laipsnį“, tuo tarpu „nacionalizmas“ – tai patriotizmo karikatūra, „neprotinga savo tautos meilė, iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę“ (J.Girnius . Ten pat, p. 116).Patriotizmas siekia savo Tautai moralinės ir dvasinės didybės, kurią jis gali pasiekti per kultūrą ir kūrybos laimėjimus, moralinį ir dvasinį Tautos vertingumą, kuris remiasi jos narių doriniu ir kultūriniu vertingumu.Nacionalizmas siekia materialinės ir fizinės galybės, kuri veda į imperializmą, kai Tauta iškeliama aukščiau visko, über alles, kai ji pastatoma aukščiau teisės ir doros.Antrojo pasaulinio karo įvykiai ir fašizmas tai paliudijo. St.Šalkauskis fašistinį nacionalizmą griežtai pasmerkė: „…nuo dorinių principų atpalaiduotas nacionalizmas neša pražūtį savo pačių tautoms… visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų pasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra ne tik žmonijos, bet ir savo Tautos budeliai“. Ten pat St.Šalkauskis nacionalizmą vadina kultūrinės destrukcijos veiksniu, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį. „Mažųjų tautų didybė, – teigė jis, – remiasi ne išorine galybe, o vidine jėga, jų kultūrine pažanga“ (St.Šalkauskis. Židinys. 1928, Nr. 5-6).Patriotizmas nuo nacionalizmo skiriasi dar ir tuo, kad skirtingai žiūrima į kitų tautų kultūrą. Nacionalistai paprastai kitų tautų kultūrą niekina, savąją iškeldami virš visų. Tikroji savo Tautos meilė jokiu būdu nesiejama su šovinistine neapykanta kitoms tautoms ir jų kultūroms, o atvirkščiai, gerbia jų kultūras ir tradicijas, stengiasi iš jų paimti, kas geriausia, ir pritaikyti savo tautos kultūroje, o savo tautos kūrybos laimėjimus integruoti į pasaulio kultūrą. Tik taip ir tegali būti suprastas Tautos unikalumas, jos kultūros savitumas.Šiandien vėl tampa aktualūs A.Maceinos žodžiai: „Nacionalistinis blūdas yra prisišliejęs prie tautinio sąjūdžio, griaudamas visa, ką šis kuria, ir grėsdamas Europos kultūrai tikra pražūtimi. Išvaduoti Tėvynės meilę iš šio demono vergijos yra svarbiausias šio momento reikalas“, – sekdamas F.W.Forsterį ragina A.Maceina (cit. pagal J.Girnių. Ten pat).Tiesa, ir A.Maceina, ir St.Šalkauskis savo darbuose yra protegavę ir sąvoką „nacija“, kaip aukščiausio kultūrinio ir intelektualinio tautiškumo pakopą. St.Šalkauskis nacija vadina tautą, kuri savo kultūrinėmis vertybėmis yra įsiliejusi į pasaulio tautų šeimą, tapusi „nepakeičiamu jos nariu“ savo „universaliai vertinga kūryba“ (J.Girnius. Ten pat, p. 63).J.Girnius, giliai ir visapusiškai išnagrinėjęs tautotyros pagrindinių sąvokų sistemą, į šiuos A.Maceinos ir St.Šalkauskio tautiškumo aukščiausio lygmens dalykus žiūri gana skeptiškai. Man irgi atrodo, kad ir J.Girniaus laikams, ir ypač mūsų laikams, kai Tautos didelę dalį sudaro TV „Klausimėlio“ herojai ir kai Lietuvai yra tautiškai nususinta, kalbėti apie naciją A.Maceinos, St.Šalkauskio ir F.W.Forsterio supratimu yra ankstyva.Kur kas reikšmingesnė dabar atrodo Seimo nario S.Buškevičiaus mintis: „Jei Lietuva nebus lietuviška, jos nepriklausomybė netenka prasmės“ (M.Kundrotas. Ten pat).Apibendrinant galima teigti:1. Tautiškumas yra Tautos gyvybės pamatas, stiprinantis Tautos šaknis tautinės kultūros versme, tautiniu idealizmu ir tautiniu patriotizmu, Tautos individų dora ir moraline didybe.2. Nacionalizmas – lietuvių tautai svetima savybė, iškelianti Tautą virš teisės ir doros, siekiant jai materialinių gėrybių ir imperialistinių tikslų.3.Tautiškumas ir nacionalizmas nesuderinamos sąvokos tautinėje savimonėje kultūrine prasme. Tautinis intelektas tarsi medžio šakos stiebiasi į saulę ir į pasaulio kultūrų kontekstą; nacionalistinis – į uždarumą, į provincialią saviizoliaciją nuo kitų tautų kultūrų ir vertybių.Tautiškumą būtina pažinti, „nes Tautos dvasinis charakteris yra mus įpareigojanti tėvų testamentinė valia. Ir tiek būsime savo tėvų verti, kiek šitą jų valią išpildysime. O mumis galės didžiuotis tik tie, kurie jau po mūsų ateis. Bet vargas mums būtų, jei tasai testamentinis žodis, kurį mums perdavė tėvai, liktų mūsų vaikams neperduotas“ (J.Girnius. Ten pat, p. 411).Prof. Ona Voverienė© 2002 “XXI amžius”PAMĄSTYMAI APIE TAUTIŠKUMĄ IR TAUTINĘ TAPATYBĘ Šiuolaikiniame pasaulyje tautiškumas (etniškumas) yra vienas aktualiausių dalykų. Dabartinėje Europoje tautinės tapatybės klausimas yra vienas iš reikšmingiausių, ypač postkomunistinėse šalyse, kur pastaraisiais dešimtmečiais galinga banga prasiveržė tautiniai sąjūdžiai, bet ir etniniai konfliktai. Šiuolaikinių sociologijos ir kultūrologijos mokslų studijose skiriama daug dėmesio tautiškumui ir tautinei tapatybei tirti. Ypač pastaraisiais dešimtmečiais nagrinėjama ir aiškinamasi tautiškumo ir tautinio tapatumo reiškinius. Šiame straipsnyje apžvelgiamos kai kurios dažniausiai akcentuojamos tautiškumo teorijos, svarstomi tautinę tapatybę veikiantys faktoriai, tautinės tapatybės formos. Aptariamas ryšys tarp tautinės tapatybės ir savęs vertinimo bei nagrinėjamas tautiškumo išlikimo klausimas globalizacijos ir integracijos procesų sūkuryje. Pagrindinis straipsnio tikslas yra panagrinėti tautiškumo ir tautinės tapatybės reiškinius, kurie kai kam gali atrodyti savaime suprantami, bet iš tikrųjų yra sudėtingi ir verti diskusijų, juolab kad jie taip pat formuoja mūsų asmenybę. 1. TAUTIŠKUMAS TEORIŠKAI Tautiškumas (etniškumas) – tai labai sudėtingas reiškinys, kurį labai sunku vienareikšmiai apibrėžti. Įvairūs mokslininkai jį savaip aiškina ir sieja su įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, prof. Anthony Smith pagrindinį vaidmenį tautiškumo ir tautinio tapatumo formavime skiria istorijai. Jis teigia, kad tautos “istorinė kultūra susieja dabarties ir ateities kartas (…) ji formavo tautos charakterį ir papročius visais laikais”. Taigi A. Smith teigia, kad tautinį tapatumą žmogus įgyja tik per savo santykį su protėviais ir jų kultūra. A. Smitho požiūris yra kiek panašus į P. Kalniaus, kuris mano, kad etniškumas, be tautos istorijos atminimo, apima taip pat tautos sukurto valstybingumo gerbimą ir gynimą bei tautinę savimonę. Iš tikrųjų tautiškumas vertinamas literatūroje labai įvairiai. Todėl sociologas Wsevolod W. Isajiw iš Toronto universiteto skiria keturis pagrindinius požiūrius į etniškumą: 1) tautiškumas kaip pirmykštis reiškinys, 2) tautiškumas kaip situacinis reiškinys, 3) tautiškumas kaip šalutinis reiškinys, 4) tautiškumas kaip grynai subjektyvus reiškinys. Pirmasis požiūris – tautiškumas duotas “iš viršaus”, tai yra jį mes gauname gimdami. Jis perduodamas iš kartos į kartą ir nekinta dėl gimininės bendruomenės struktūros. Antrasis požiūris į tautiškumą pagrįstas racionalaus pasirinkimo teorija, kuri rodo, kad visgi tai nėra pastovus reiškinys. Pagal šios teorijos šalininkus, tautiškumas – tai reiškinys, kuris gali būti svarbus vienoje situacijoje, bet ne kitose, tai yra žmogus gali pasirinkti, ar save priskirti tam tikrai etninei grupei, ar ne (žiūrint, kas jam naudinga). Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai pabrėžia politinį etninės narystės privalumą, kai vienų tautybių atstovai turi didesnes galimybes naudotis socialinėmis gėrybėmis (valdžia, turtu, prestižu) negu kitų. Tautiškumas kaip šalutinis reiškinys yra kiek kitoks, nes jis susijęs su visuomenės ekonomine struktūra, tiksliau – su darbo padalijimo tarp skirtingų etninių grupių reiškiniu (vadinamu vidiniu kolonializmu). Šios teorijos šalininkai, tarkim, Michael Hechter, visuomenės ekonominę struktūrą skirsto į du sektorius: centrą ir periferiją. Periferiją sudaro žmonės, dirbantys antrarūšius darbus, o centrą – žmonės, dirbantys pirmarūšius, t.y. aukštesnio lygio, darbus. Būtent periferijoje dažniausiai susiburia imigrantai, todėl jų kultūra gyvuoja kaip tik ten. Taigi pagal šią teoriją, etniškumas yra nelygiosios ekonomikos principų ir ekonominio išnaudojimo pasekmė. Tačiau turbūt pati įdomiausia yra teorija, kad tautiškumas – tai subjektyvus reiškinys. Teigiama, jog tautiškumas yra socialinis-psichologinis reiškinys, pagrįstas visuomenės skirstymu į “mes” ir “jie”. Šios teorijos šalininkas Friedrik Barth teigia, kad etniškumas susijęs tik su psichologiniais veiksniais, ir net ne su kultūra. Šiai etniškumo teorijai, pavyzdžiui, priklauso simbolinis etniškumo vertinimas. Jo atstovas H. Gans mano, kad etniškumas kinta ir nėra toks, koks buvo anksčiau. Šis mokslininkas teigia, kad šiandien tautiškumas prarado savo praktinę kasdienę reikšmę ir liko tik simbolinio lygmens. Tačiau tam nepritaria kita šios teorijos atšaka – konstrukcionizmas, pagrįstas mintimi, kad tautiškumas yra kaip tik kuriamas kasdieniame gyvenime ir jis susijęs su kasdieniais dalykais (maitinimu, rengimusi, siuntimu į mokyklą, kalbėjimusi su vaikais ir pan.). 2. TAUTIŠKUMAS IR TAUTINĖ TAPATYBĖ Tautiškumo sąvoka susijusi su keliais kitais dalykais, kaip antai: tautinė (etninė) grupė ir tautinė tapatybė. Tautinė grupė tautiškumą nurodo kaip kolektyvinį reiškinį, nes jis reiškiąs bendrumą su kitais tos pačios grupės nariais. Tuo tarpu iš tautinės tapatybės perspektyvos žiūrint, tautiškumas – tai individualus reiškinys, nes apie asmens tapatybę sprendžia jis pats. Todėl etniškumas yra gana nevienareikšmis reiškinys, turintis ir kolektyvinių, ir individualių aspektų. Tautiškumas žmogui suteikia priklausymo jausmą ir tapatybę, nors tai ir yra tik vienas iš daugelio socialinių aspektų, įeinančių į tapatybės sąvoką. Tautinė tapatybė – tai toks reiškinys, kurio vedamas (pagal savo etninę kilmę) žmogus psichologiškai pats save priskiria vienai socialinei grupei ir kiti jį tai pačiai grupei priskiria. Taigi toks tautinės tapatybės suvokimas pagrįstas etninių grupių socialiniais santykiais (W.W. Isajiw). Šis savęs priskyrimas vienai ar kitai etninei grupei susijęs ne tik su vidiniais (psichologiniais) reiškiniais, bet taip pat su išoriniais elgesio reiškiniais, nes žmogaus elgesyje taip pat gali pasireikšti tautinė tapatybė.
Taigi W.W. Isajiw skiria išorinius ir vidinius etninės tapatybės aspektus: 1) Išoriniai – tai matomieji kultūriniai ir socialiniai aspektai, kaip antai: kalbėjimas etnine kalba, puoselėjimas etninių tradicijų, dalyvavimas asmeniniuose etniniuose tinkluose (draugai, šeima), dalyvavimas etninėse institucinėse organizacijose (bažnyčia, mokykla, spauda), dalyvavimas savanoriškose etninėse organizacijose (klubai, jaunimo organizacijos) ir pan. 2) Vidiniai aspektai – tai mintys, požiūriai ir jausmai. Skiriami trys vidiniai etninės tapatybės aspektai: 1) kognityvinis, 2) moralinis, 3) emocinis. Kognityviniams tapatybės elementams priklauso žinios apie savo etninės grupės paveldą ir istoriją, tai, ką etnologė Angelė Vyšniauskaitė vadina “praeities kultūrinėmis vertybėmis”. Moralinis aspektas pagrįstas pareigos jausmu, t.y. etninės grupės narys jaučia pareigą pasitarnauti savo grupei, pavyzdžiui, mokyti savo vaikus etninės kalbos ar padėti savo grupės nariams rasti darbą. Emocinis tapatybės aspektas – tai prisirišimo prie grupės jausmai, kaip antai: a) saugumo, simpatizavimo jausmai, kurių vedamas asmuo pasirenka vieną, o ne kitą grupę, b) kultūrinio patogumo jausmas, kai asmuo geriau jaučiasi vienoje etninėje grupėje negu kitoje. 3. TAUTINĖS TAPATYBĖS FORMOS Tautinės tapatybės perdavimas iš vienos kartos į kitą yra neišvengiamai susijęs su tam tikrais pakitimais išorinių ir vidinių aspektų pasireiškimo lygmenyje. Kai kurie aspektai gali būti išlaikyti labiau nei kiti, o kai kurių gali būti iš viso atsisakyta. Pavyzdžiui, trečiosios kartos narys gali subjektyviai save priskirti etninei grupei, nors nekalba jos etnine kalba, nepuoselėja tradicijų ir nedalyvauja etninėse organizacijose. Kita vertus, jis gali laikytis tradicijų, bet neturėti stipraus prisirišimo prie grupės jausmo. W.W. Isajiw skiria ritualistinę tautinę tapatybę, pagrįstą narių etninių tradicijų išlaikymu, bet žemu subjektyvių aspektų lygiu (kaip pareigos grupei jausmas). Tautinių tradicijų ir jų perteikimo svarbą pažymi ir A. Maceina, pasak kurio, tai bene svarbiausi patriotizmo požymiai. Priešingu atveju, kai asmuo jaučia pareigą etninei bendruomenei, bet neišlaiko išorinių tradicijų, jo tapatybė W.W. Isajiwo vadinama ideologine. Dar įvardijama maištaujanti tautinė tapatybė, susijusi su neigiamu savo grupės įvaizdžiu bei neigiamu savo etninių protėvių suvokimu. Galimas ir kitoks tautinių tapatybių suskirstymas į vienalypes ir daugialypes. Daugiatautė visuomenė pasižymi jos narių daugialype tapatybe, kuri daugiausia remiasi kelių tautų protėvių turėjimu. Vienalypė tapatybė tai tokia, kai abu tėvai priklauso vienai etninei grupei. Daugialypės tapatybės gali būti dvejopos: 1) atspindinčios asmens sąsają su visuomene apskritai ir su jo protėvių etnine grupe, pvz.: migrantai, tautinių mažumų atstovai; 2) atspindinčios protėvių tautinę įvairovę. 4. TAUTINĖ TAPATYBĖ IR SAVĘS VERTINIMAS Mokslininkai Phinney ir Rotherdam etninę tapatybę sieja su savęs vertinimu, tai yra tuo, kaip asmuo pats save gerbia. Prieinama prie išvados, kad asmuo, turintis teigiamą požiūrį į save ir gerai save vertinantis, turi stiprų teigiamą etninės tapatybės jausmą. Jau 1948 metais pastebėta, kad kiekvienam žmogui reikalingas susitapatinimas su tam tikra grupe, kad jis jaustųsi laimingas. Priklausomumo grupei jausmas kelia asmens savęs vertinimą ir skatina teigiamą požiūrį į save. Mary Nichter teigia, kad tai ypač svarbu jaunimui, kuris atstumtas vyraujančios kultūros atstovų, ieško galimybių susitapatinti su bet kuria kita kultūra ar kultūros pakaitalu, pavyzdžiui, gaujos kultūra. Mat to reikia tapatybei sutvirtinti. Jei toks jaunimas neturi savo tautinės kultūros pagrindų, jis save bandys sutapatinti su kita, masine, kultūra. Savęs vertinimo ir pasididžiavimo savo etnine grupe jausmas priklauso nuo to, kaip stipriai asmuo yra susijęs ne tik su savo etnine grupe, bet ir su vyraujančia (daugumos) kultūra (tautinės mažumos atveju). D.C. Locke pasiūlė keturis lygius asmens įsitraukimui į vyraujančią kultūrą apibrėžti: 1) Dvikultūrinis lygis – kai asmuo sugeba dalyvauti vyraujančioje kultūroje lygiai sėkmingai, kaip ir savo etninėje, išlaikydamas tuo pačiu savo tautiškumą. Tokie asmenys dažnai yra dvikalbiai, puikiai įvaldę ir savo etninę, ir makrokultūros kalbą. 2) Tradicinis lygis – kai asmuo laikosi daugumos savo etninių kultūros požymių. Pasižymi stipriu ryšiu su tautine kultūra, bet mažesniu lankstumu makrokultūros terpėje. Pavyzdys gali būti neseniai imigravę žmonės, kurie išmoksta kalbą ir prisitaiko prie vyraujančios kultūros požymių, bet vis dar puoselėja “senosios šalies” kultūrinius papročius; 3) Akultūracija – kai visai atsisakoma etninės kultūros požymių ir juos pakeičiama vyraujančios kultūros požymiais. Tokių žmonių elgesyje ir emocijose mažai teišlikęs priklausomumas etninei grupei. Toks etniškumo atsisakymo impulsas gali kilti dėl vyraujančios kultūros spaudimo ar nepalankaus požiūrio į etninių mažumų kultūras. Toks neigiamas požiūris į savo etninę grupę gali taip pat kilti dėl žinių apie savo etninį paveldą trūkumo. 4) Marginalinis lygis – kai nesijaučiama gerai nei vienoje, nei kitoje kultūroje, tai yra nei savo etninėje, nei vyraujančioje grupėje. Tokie asmenys nepriklauso jokiai grupei ir, kaip teoretikas C.C. Lee teigia, jie jaučiasi fiziškai, mentaliai ir dvasiškai blogai bet kurioje kultūroje. 5. MODERNIZMAS, GLOBALIZMAS IR TAUTIŠKUMAS Kaip jau buvo minėta, tautų savimonės reiškinys susijęs su “mes” – “jie” skirstymu. Tautinė tapatybė – tai savojo “aš” priskyrimas vienai tautinei grupei ir susitapatinimas su ja. Tautinės tapatybės pojūtis ir įsitraukimas į vyraujančią kultūrą priklauso nuo daugelio faktorių: amžiaus, lyties, etninės grupės, gyvenimo makrokultūroje laiko, išsilavinimo lygio, netolerancijos patirties ir t.t. Todėl etninė tapatybė yra dinamiškas reiškinys, teigia tyrinėtoja Angelė Vyšniauskaitė. Ji nuolat tobulėja ir turtėja naujomis įžvalgomis bei naujais pasiekimais. Šiandieniam pasauly svarbu suderinti tradiciją su naujomis gyvenimo sąlygomis, tai yra sukurti, kaip A. Vyšniauskaitė teigia, gyvąją etninę kultūrą, kuri remtųsi paveldėta iš ankstesnių kartų tradicija, bet kartu būtų vis atnaujinama ir puoselėjama. Priešingu atveju, kai “senoji” etninė tapatybė dėl tam tikrų priežasčių negali būti palaikoma, o nauja dar nesusiformavusi, gali pasireikšti “tapatybės krizė”. Apie tapatybės krizę kalba J. Friedman. Jis nurodo, kad šiuo metu vyksta tautinės tapatybės susilpnėjimas ir naujų tapatybių iškilimas (ypač pilietybės), kurios pakeičia tautinę tapatybę. Vykstantys integraciniai globalizacijos procesai neišvengiamai susiję su tautinio tapatumo išlikimo klausimu, pavyzdžiui, Europos Sąjungos kontekste. Tapę Europos Sąjungos nariais, įgyjame dar vieną, bendrijos, tapatybę, šalia tautinės ir pilietinės. Ar Europoje išliks tautiniai skirtumai, priklauso nuo joje vyraujančios pripažinimo politikos, – teigia C. Taylor. Tik skirtumų pripažinimas ir gerbimas gali paskatinti tautinių kultūrų išlikimą, o skelbiamos multikultūriškumo idėjos turėtų padėti išlaikyti kultūrinę įvairovę bendrų ekonominių ir politinių interesų terpėje. Ne užsisklęsdami savitume, o kaip tik atsiverdami naujoms pasireiškimo erdvėms turėsime progos sustiprinti savo tautinę savimonę, o tuo pačiu, teigia A. Vyšniauskaitė, praturtinsime kitus savo tautinės kultūros vertybėmis. Violeta KRAKAUSKAITĖ Literatūra: M. Nichter Conceptualization of Self, Ethnic Identity and the Expression of Acculturation. Sam Houston State University C.C. Lee (1997). Multicultural Issues in Councelling: New Approaches to Diversity. American Councelling association D.C. Locke (1998). Increasing Multicultural Understanding: A Comprehensive Model J.S. and M.J. Rotherdam (ed.) (1987). Children’s Ethic Socialization: Pluralism and Development W.W. Isajiw (1992). Definition and Dimansions of Ethnicity: A Theoretical Framework A. Smith (1979). Nacionalizmas XX amžiuje A. Vyšniauskaitė Etninė kultūra ir pilietiškumo ugdymas: problemos, perspektyvos P. Kalnius (1997). Etniškumo vieta visuomenėje _ etninės kultūros išlikimo veiksnys//Etninė kultūra atkurtoje Lietuvos Respublikoje A. Maceina (1998). Mintys, mąstymai C. Taylor (1989). Source of the Self: The Making of the Modern Identity S. Lash and J. Friedman (eds). Modernity and Identity. Oxford: Blackwell, 1992

Globalizacija, tautiškumas ir tapatybė

2004 m. rugsėjo mėn. 11 d. “Draugo” dienraštyje buvo išspausdintas prof. dr. Vytauto Bieliausko brandus, aktualus ir įdomus straipsnis vardu “Globalizacija, tautiškumas ir tapatybė”. Jam esame dėkingi už leidimą jo mintimis pasidalinti su šios svetainės lankytojais. Jas pateikiame suglaustai.Įžanga“Dabar, paskutiniųjų dešimtmečių bėgyje, yra pasaulyje įvykę didelės permainos, iš kurių viena yra vadinamoji globalizacija, dėl kurios vyksta žmonijos susivienijimas politinėse, ekonominėse sistemose, siekiant pašalinti šalių sienas ir sudaryti sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika.”Komunikacija“Per paskutinius dešimtmečius pasaulyje vyksta elektronikos revoliucija, kuri yra pralaužusi valstybių sienas ir pradėjusi jungti pasaulį į žmonijos vienetą. Tai yra naujosios globalizacijos proceso padariniai.”Prekyba“Komunijacijos globalizacija tiesiogiai veikia į mokslo ir žinių globalizaciją. Pasaulio ekonomika, rinkos ir prekyba yra tapusi labai paprastais susirišimais, kurie galimi visame pasaulyje sekundžių greičiu. Dabar pasaulis yra tapęs vientisa rinka, kurioje daiktai, patarnavimai, kapitalas bei darbo jėga yra dalijami ir keičiami visur.”Problemos“Nepaisant teigiamų globalizacijos rezultatų, negalima nepastebėti taip pat nemažų problemų, kurios atėjo su šiuo procesu. Bene viena dažniausiai pasitaikančių apraiškų, surišta su globalizacija, yra tai, kad šis procesas tik remiasi technologija, ekonomika ir komunikacija. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Dėl to nereikia stebėtis, matant kad visuose globalizacijos paliestuose kraštuose vyksta korupcija: suktybės, vagystės, išnaudojimas ir neretai žmogaus teisių laužymas. Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms.”“Vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi. Globalizacijos procesas, paliktas vienas sau, galės suniveliuoti kultūras, sunaikinti tautas, ypač mažąsias, ir padaryti žmonijos tautą, kuri gal ir kalbės viena kalba, bet ji bus bespalvė, amorali ir antihumaniška.”Tautiškumas“Iš tiesų yra labai sunku įsivaizduoti tautą be savos teritorijos ir be savos kalbos. Toks vienetas galėtų būti tautos dalis, gyvenanti kur nors svetur. Vis dėl to jai reiktų turėti kokį nors ryšį, istorinį ar dabartinį, su tautos kamienu, gyvenančiu savo krašte. Kiekvienu atveju, pagrindiniai tautos bruožai įjungia savo bendruomenę, savo bendrą kalbą, bendrus papročius, bendrą istoriją ir savo kultūrą. Pasaulio žmonija susideda iš įvairių tautų, kurios turi daug panašumų, bet kurių kiekviena yra tarsi individualūs deimantai, radę sau vietą didžiąjame pasaulio rutulyje. Tauta turi savo vertybes, savo gyvenimo taisykles ir tarpusavio bendradarbiavimo nuostatus. Jaunimas augdamas išmoksta iš savo tautos tradicijų ir vertybių dorovės principus, artimo meilės svarbumą, savo paties vertę ir teisę laisvei, pagarbai. Be abejonės, normalus žmogus, mylėdamas savo tautą, išvysto pagarbą kitų tautų žmonėms, išmoksta dalintis su kitais savo idėjomis. Būtina priimti, kad kitos tautos turi savo kultūras, kurios irgi yra vertingos ir iš kurių galima mokytis ir jų dvasinėmis vertybėmis gėrėtis.”Tautiškumas ir globalizacija“O kaip su tautiškumu ir globalizacija? Globalizacija tautiškumo atžvilgiu yra neutrali, o gal tuo net nesuinteresuota… Paskendus interneto masinėje informacijoje, gali neatsirasti laiko nei savo istorija, nei savo kalba, nei savo vertybėmis domėtis. Kaip tada bus galima išlaikyti tautišką individualybę? Ar iš vis bus tai galima, o gal mažosios tautos išnyks globalizmo niveliacijos burbule?”Tautiškumui reikia augti“Tauta, tautybė bei tautiškumas yra įgimtos vertybės, bet jos negali pasilikti tik kaip DNA charakteristika: joms reikia augti, plėstis ir tvirtėti kiekviename individe. Savo krašte tautiškumą išlaikyti ir praplėsti turėtų būti lengva, bet ir ten tautybės išlaikymas turi būti surištas su sąmoningomis pastangomis tai daryti. Tautiškumas nėra tik procesas; jis yra žmogaus tapatybės ženklas: jis yra vertybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti.”“Lietuvai atsistačius nepriklausomybę, prasidėjo tautinis atgimimas, bet jis greitai pateko į antrą vietą, nes visiems buvo labai svarbus ekonominis ir socialinis atgimimas, kuris vyko gana sunkiai. Ir taip, vykstant kovai už buvį, nebuvo teikiama reikiamo dėmesio į tautinio sąmoningumo ir tautinės savigarbos stiprinimą. Tuo pačiu metu pasaulyje vykstantis globalizmo procesas palietė gana stipriai ten žmones, ieškančius savo gyvenimo standarto pakėlimo. Negalėdami susirasti tinkamų pragyvenimo sąlygų savo krašte, daugelis ėmė jų ieškoti užsienyje. Prasidėjo emigracija, su kuria taip pat vyko ‘smegenų nutekėjimas’, kai gabūs, gerai išsilavinę žmonės dideliais skaičiais pradėjo vykti svetur.”“Atrodo, neglima laukti, kad šis emigracijos procesas ateityje sumažėtų. Bet vis dėlto, mano nuomone, reiktų dėti sistematingas pastangas suradimui būdų savo tautiškumą išlaikyti… Savo šalį galima mylėti ir užsienyje gyvenant; joje savo šaknis ir savo kultūrinius pagrindus galima atrasti, net ir jos kalbos nemokant. Žinoma, kalba yra labai svarbus dalykas savo tautiškumo išlaikymui, bet jai išmokti ir naudoti reikalauja sąmoningų pastangų.”“Atėjo laikas Lietuvoje įvesti gerai paruoštas programas tautiniam sąmoningumui skiepyti. Reikia būtinai sustiprinti lietuvių kalbos mokymą ir jos žinojimą… Savo kalbą gerai žinant, ir svetimas kalbas yra lengviau išmokti. Reikia paruošti Lietuvos istorijos vadovėlius, pagrįstus tikrais istoriniais faktais, o ne pusiau išgalvotomis svajonėmis apie mūsų tėvynės garbingą praeitį, apie mūsų galingus karalius, kunigaikščius ir valdovus. Jaunimui reikia pavyzdžių, reikia herojų… Bet mes turime žmonių, tik reikia juos visiems pristatyti. Lietuva turėjo ir turi mokslininkų, medikų, rašytojų, muzikų, sportininkų ir menininkų, bet jiems reikia duoti daugiau dėmesio ir daugiau pripažinimo. Mums reikia pradėti gerbti savo pačių intelektualinį turtą ir juo didžiuotis… Kiekvienas užsienin išvykęs lietuvis turi žinoti, kad Lietuva yra jo kraštas, kad laukia jo grįžtant, ir su juo nori turėti tamprius ryšius… Lietuva turi džiaugtis, kad jos žmonės ieško naujų kelių savo gyvenimą pagerinti, ir jiems rodyti pagarbą. Savo šalį galime mylėti ir užsienyje gyvendami, bet sava šalis taip pat turėtų mylėti ten esančius savo tautiečius.”Tautiškumo dinamika“Žiūrint į tautiškumą kaip vertybę ir gėrį, neturime užmiršti, kad tautiškumas turi savo dinamiką, kas reiškia, kad jis niekuomet nestovi vietoje, bet savyje turi augimo, brendimo, ir keitimosi veiksnius.”Tapatybė“Tautos tapatybę nusprendžia ją sudarantieji individai. Aplinka, socialinė bei politinė atmosfera formuoja individus ir padeda jiems išvystyti savo kognityvinį stilių, kuris gauna pagrindus ankstyvoje vaikystėje ir kuris lengvai nesikeičia. Apskritai, kalbėdami apie kognityvinį stilių, mes kalbame apie kiekvieno žmogaus asmenybę… Asmenybė yra taip pat dinamiškas reiškinys: ji priklauso nuo įgimtų savybių, bet auga, plečiasi, tvirtėja arba net silpnėja, ir nyksta aplinkos, kurioje gyvename, įtakoje.”“Vis dėlto asmenybės aukštesniam lygiui išlaikyti reikalingas vertybių įsisavinimas, moralinių principų priėmimas ir savęs bei kitų gerinimas. Turint teigiamą tautinę tapatybę, yra visuomet lengviau išlaikyti savo asmenišką tapatybę arba išlikti tuo, kuo norima būti. Nutautėjimas arba tautinio identiteto praradimas ne retai yra susijęs su savo vertės praradimu… Tautinis ir asmeniškas identitetas reikalauja sąmoningo apsisprendimo, daug pastangų tai pasiekti… Tautos tapatybė iš tiesų priklauso žmogaus protui, dvasiai, ir jo jausmams ir dėl to intelektualinis jos priėmimas garantuoja pastovesnį tautiškumo išlaikymą bet kokiomis sąlygomis.”Pabaiga“Globalizacija, tautiškumas ir asmeniška tapatybė yra veiksniai, kurie šiais laikais lemia žmonijos ateitį. Kai visa žemė yra visiems prieinama ir kai elektroninė komunikacija baigia nugalėti kalbų bei papročių skirtumus, kyla klausimas, ar visa žemė tikrai netaps viena tauta ir ar tarpasmeniniai žmonių ryšiai taps tik mechaniniu žinių apsikeitimu?”“Bet nereikia užmiršti, kad globalizacija yra procesas, kuris neturi nei savo kultūros, nei savo moralės, nei artimo meilės principų. Globalizacija yra procesas be turinio. Turinį gi gali rasti tautinėje ir asmeniškoje tapatybėje. Bet tam turiniui išlaikyti reikia asmeniškų, nuoširdžių pastangų. Tam reikia tarpusavio bendradarbiavimo, ištikimumo savo vertybėms gyvenimo moralinių principų ribose. Globalizacija bus geras procesas, jei mes jam duosime gerą turinį, o tas turinys esame mes, žmonės.” Visas straipsnis randamas www.litua.com

TAUTINĖS VERTYBĖS IR TAUTINIS JUDĖJIMAS LIETUVOJE PASTAROSIOS NEPRIKLAUSOMYBĖS METAIS

Tautinės vertybės ir tautinė tapatybė nūdienos Lietuvoje susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos – jau nebe pirmą kartą savo istorijoje – patiria visa Europa.Šiandieną vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos galime sau užduoti, yra: ar išvis reikalinga tauta ir tautiškumas? Ir kitas, neatsiejamas klausimas: kas tai yra?Vienas iš pagrindinių tautinės pasaulėžiūros gynėjų trūkumų yra būtent savivokos stoka (čia “savivoka” vartojama kaip sąvoka, išreiškianti kiek aukštesnį savimonės lygmenį – logiškai grįstą pasaulėžiūrą. “Savimonei” paliekama platesnė reikšmė: kaip savęs tapatinimo – nebūtinai logiškai grįsto – su tam tikru objektu (šiuo atveju, tauta). Daugelis tautininkų – vartojant šį žodį bendresne, ne vien partine prasme – puikiai žino, prieš ką jie, tačiau susiduria su rimta problema, paprašyti paaiškinti – už ką jie. Vieni, išaugę sovietinės okupacijos laikmečiu – bijo rusų, kiti – ypač Vilniaus krašte – nemėgsta lenkų, treti – prisiskaitę primityvios nacistinės propagandos, kovoja su “žydų sąmokslu”, ketvirti – kartkartėmis paburba prieš kosmopolitizmą, tačiau – konkretus nacionalinės valstybės ir konkrečių problemų sprendimo modelis, kaip ir paties tautiškumo vaidmuo ir esmė – lieka pavienių intelektualų kūrybos stadijoje.Intelektualinė problema tautiniame judėjime – viena iš jo “marginalizavimo” (postūmio į visuomenės interesų paribį), priežasčių. Viena vertus, intelektualiniame – ypač akademiniame – pasaulyje įsitvirtinę nihilistiniai sluoksniai tendencingai sudaro įvaizdį, jog tautiškumas – negali būti logiškai grįstas, ir gana retas intelektualas drįsta palaikyti poziciją, viešai laikomą “blogo tono” ženklu. Kita vertus, intelektualų ir intelektualinio diskurso nepopuliarumas pačiuose tautiniuose judėjimuose – t.p. iškalbingas reiškinys, kurio priežasčių galėtų paieškoti tiek psichologai, tiek sociologai.Akivaizdu, jog patys tautininkai – neskiria deramo dėmesio savosios pasaulėžiūros argumentavimui: jiems tai, dažniausiai – intuityvus, emocinis ryšys, paremtas tradicijomis ir paveldu (jeigu tai – kultūrinis tautiškumas), arba – tiesiog viena iš galimų nišų politinei veiklai (jei tai – politinis tautiškumas). Kaip tiktai pastarasis reiškinys pritraukia į tautines organizacijas – kaip ir į kitas negausias, marginalizuotas grupes – tokio pobūdžio karjeristus, kurie dėl intelektualinių trūkumų nepritampa kitose nišose. Šiandieninės politinės ideologijos – dar nuo XIX a. – orientuojasi į konkrečius gyventojų sluoksnius – verslininkus, darbininkus, žemdirbius. Atskirai nagrinėtinas reiškinys būtų populizmas arba charizmatinių lyderių suburti judėjimai.

Tačiau tautiškumas pretenduoja apimti visumą – konkrečios bendruomenės pagrindu. Kaip rodo sovietinė patirtis, “viskas” kartais gali reikšti “nieko”. Atskiros gyventojų grupės, nematydamos išskirtinio dėmesio sau, menkai domisi tautinėmis partijomis. Pretenzija atstovauti Tautą – be galo platus užmojis, ir jis privalo būti pamatuotas. Tautiniais pasivadinę judėjimai – tiek politiniai, tiek ir kultūriniai – savaime sukuria atskirtį tarp “mes” ir “jie” pačioje Tautoje – tarytum šio judėjimo dalyviai laikytų save “tikresniais” Tautos atstovais už kitus, kurie tam judėjimui – nepriklauso.Be to, tikrovėje gyvenanti tauta – gali skirtis nuo tos, kuri sukuriama idealistinėse vizijose. Tikrovėje gyvenančios tautos gali visiškai nedominti tokie klausimai, kaip kultūros paveldas, etninės žemės, valstybės gyventojų nacionalinė sudėtis ar netgi nacionalinės valstybės suverenumas, ypač – kai tą valstybę atstovauja ne itin kvalifikuotai besitvarkanti valdžia. Tautai gali kur kas labiau rūpėti klausimai: kur gauti darbą? Kaip sumokėti mokesčius ir nenuskursti? Kaip užsitikrinti saugumą nuo nusikaltėlių? Kaip įgyti išsilavinimą, neturint ryšių ir pinigų?Galima kaltinti Tautą materializmu ar dvasingumo stoka, tačiau tai padėties – nekeis. Pačios tautinės organizacijos turės atrasti prieigą prie Tautos.Atgimimo laikotarpiu tautinis pakilimas atrodė visuotinis. Tačiau – kaip ciniškai beskambėtų – jis toks nebuvo. Po šūkiais “Lie-tu-va!” slypėjo ir kiti lūkesčiai: “Gyvensim, kaip Švedijoj”, “Darysim, ką norėsim” – taigi, pakankamai materialistiniai ir egocentriški siekiai. Skirtingos vizijos išdraskė ir patį Sąjūdį: vieni liko nacionalinės valstybės gynėjais, kiti – nukreipė žvilgsnį į Vakarus, patapo globalistais ar netgi susirgo “sovietine nostalgija”. Pati Tauta – nusivylė ne tik politikų susipriešinimu, bet ir didžiuliu skirtumu tarp jų žodžių ir darbų.Jeigu idealizmas – naivus, jis lengvai tampa ciniškų pragmatikų įrankiu.Kai masės tampa apolitiškos, dar didesnė atsakomybė tenka inteligentijai. Tačiau ir ši – pristigo politinės brandos: užuot ieškojusi kontakto su masėmis, nuo jų – atsiribojo. Atskirtis tarp “runkelių” ir “elito” – abipusė panieka ir nepasitikėjimas – yra abipusiai pelnytas.Tautiniam Atgimimui masiškumą suteikė jausmas, bet ne struktūruota ideologija. Tačiau jausmai turi tendenciją keistis. Išblėsus jausmui – užgeso judėjimas.Šiuo metu Lietuvoje galima kalbėti nebent apie tautinio judėjimo likučius, arba – naujas užuomazgas: žiūrint, iš kurios pusės žvelgsime. Šias užuomazgas (arba likučius) galima suskirstyti į tris kategorijas.Viena grupė – neminint pavadinimų ir pavardžių – yra nostalginė-inercinė grupė. Daugeliui šios kategorijos atstovų būdingas tarpukario Lietuvos adoravimas ir gyvenimas 1988-91 m. realijomis. Jų tautiškumas – taip ir išliko jausmų lygyje, be to – remiasi labiau neiginiu, negu teiginiu: pagrindiniu Lietuvos rūpesčiu – iki pat šių dienų ir dar, tikriausia, šimtmečiu į priekį – jie mato būtinybę išsiveržti iš Rusijos įtakos zonos, o kitų grėsmių valstybingumui ar tautiškumui – nepripažįsta, arba laiko juos antraeiliais. Ši grupė iš Lietuvos visuomeninio gyvenimo traukiasi pačiu paprasčiausiu būdu – fiziškai išmirdama.Antrąją grupę galima pavadinti “vadų partijomis” – jas, dažniausiai, sudaro gatvės radikalai, susibūrę apie ambicingą lyderį. Jiems būdingi karingi pareiškimai, negatyviai orientuotos akcijos bei didžiulis tarpusavio susiskaldymas, kadangi vidinė jungtis čia – ne tiek aiškiai struktūruota idėjų sistema, kiek charizmatinė asmenybė arba seni ryšiai. Dėl vengimo derinti bet kokias pozicijas (ar ambicijas), šias grupes paprastai ir sudaro vadas su keletu bendražygių. Kol vadas aktyvus – tol tokia grupė veikia, tačiau užtenka vadovui išsisemti arba užimti daugiau laiko reikalaujančias (pvz., valstybines) pareigas, ir visa organizacijos veikla – sustoja, o pati grupė palaipsniui suyra.Trečia – dar tiktai besiformuojanti kategorija – būtų “ekonominis nacionalizmas”: jo atstovai kalba ne tiek apie nacionalines vertybes ar tautinę bendruomenę, kiek apie nacionalinio ūkio, pramonės, verslo interesus. Ši grupė – geriau už kitus žino, ko nori, tačiau savo akiratį apribodami viena siaura sritimi – nesistengia pateikti rišlios ir nuoseklios tautinių vertybių sistemos.Vienas iš masinių stereotipų, nukreiptų prieš tautiškumą, yra jo tapatinimas su konfliktinėmis, agresyviomis tendencijomis, istoriškai besireiškusiomis nacizmo, fašizmo ir kitokiomis panašiomis formomis. Tačiau nei nacizmas, nei fašizmas – nėra nuosekli tautiškumo išdava. Dar daugiau: jie tiesiog nesuderinami su tautiškumu. Nuoseklus tautininkas gerbia tautą kaip objektą, ir kaip tik todėl bet kuri tauta jam yra vertybė savaime. Tam tikrais atvejais, agresyvios, totalitarinės sistemos naudoja tautinę retoriką bei simboliką, sumaniai manipuliuodamos tautiniais interesais bei sentimentais – tą darė ir bolševikai, ypač II-ojo Pasaulinio karo metais. Daugelis fašizmo bei nacizmo lyderių – patys atėjo iš kairuoliškos aplinkos (B.Musolinis, J.Štraicheris), ir tautiškumas jiems tebuvo viena iš galimų politinių nišų, kuria jie sumaniai ir pasinaudojo.Ši problema išlieka ir šiandien. Viena vertus, kai tautinės partijos yra susiskaldžiusios ir silpnos, jų nišą gali perimti kitos jėgos – po tautine išore slepiančios visai ne tautinį turinį. Pirmasis toks pavyzdys Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo buvo Tėvynės Sąjunga, pasinaudojusi tautine simbolika ir sentimentais, antrasis ir šiuolaikinis – Liberalai Demokratai, vykusiai sužaidę Tautos rūpesčiais ir nuoskaudomis. Tačiau savo darbais – nei viena jų nepasirodė tautine.Kita vertus – ir šiandien tautinės pasaulėžiūros šalininkams išlieka svarbus uždavinys – atsiriboti nuo agresyvių radikalų, kurie mėgina tautinėmis vertybėmis pridengti savanaudišką valdžios troškimą ar barbarišką jėgos ir smurto kultą – kaip V.Mažonas, V.Padlipskas, S.Oželis ar V.Šustauskas.Pats didžiausias uždavinys tautinėms partijoms – kaip Tautininkų Sąjunga, Nacionalinė Centro Partija, Tautos Pažangos, “Jaunosios Lietuvos”, Lietuvos kelio partijos, Laisvės Lygos ir Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos veteranai – sudaryti bendrą politinį bloką. Svarbu, kad tautinė koalicija būtų iš tiesų tautinė, kadangi nesant bendrų vertybių – bet kokia bendra strategija bus klaidinga. Jeigu tautinės partijos šliesis prie tokių politinių jėgų, kurių pagrindas – nėra tautinis, jos ištirps bendrame katile.Asmenybių problema – nėra neišsprendžiama, jeigu traukos centru taps ne asmenybė, o idėja.Tautiškumas – kaip vertybinė nuostata – prasideda ten, kur išsiskiria dvi moralinės pozicijos: egocentrizmas ir altruizmas. Todėl tautiškumas – nėra politinė srovė, ir netgi ne kultūra sudaro tautiškumo esmę. Tautiškumas – tai, visų pirma, dorovinė kategorija. Būtent moralė sudaro kultūros šerdį, ir be jos kultūra tėra estetinis apvalkalas.Tauta prasideda nuo žmogaus, ir iš tavo elgesio su konkrečiu žmogumi – šeimos nariu, draugu ar bendradarbiu – galima spręsti apie tavo tautiškumą. Žmogus, kuris meluoja, sukčiauja, žemina ar išnaudoja savo artimą – niekada nebus tikru tautininku. Perfrazuojant L.A.Seneką, galima pasakyti: iš pradžių tapk doru žmogumi, o po to – tautininku, nes neįvykdęs pirmosios sąlygos – nesugebėsi įvykdyti antrosios.Turbūt, neginčysime, jog akad.Z.Zinkevičius – būdamas krikščionis demokratas, arba J.Marcinkevičius – būdamas nepartinis – kur kas daugiau davė Lietuvai, nei bet kuri tautinė partija. Tačiau politika – kaip ir kultūra – yra priemonės tautinėms vertybėms įgyvendinti. Todėl tautinės partijos – be abejo, reikalingos tiek, kiek jos suvokia ir sugeba jas įgyvendinti.Tautinė kultūra – kaip ji besireikštų: tradicinio paveldo puoselėjimu, ar alternatyviomis formomis (pvz., kaip neformaliosios jaunimo subkultūros dalis), ar netgi susitelkdama į nacionalinės rinktinės palaikymą sporto varžybose – visa tai yra tautinės tapatybės apraiškos, parodančios jos fundamentalumą.Istoriškai, tautinė tapatybė atsirado beveik vienu metu su žmonija – jau antikoje sutinkame bendruomenes, kalbančias viena kalba, vystančias bendrą kultūrą ir save vadinančias bendru vardu. Visa istorija – tai nuolatinė kaita, kurioje tautinę valstybę keičia arba imperijos, arba regioninis susiskaldymas, tačiau po to – vėl ateina tautinių bendruomenių ir tautinių valstybių laikotarpis. Tai – netgi leido susiformuoti antimoksliniam stereotipui, pagal kurį tautiškumas – kaip reiškinys – yra susiejamas su vienu istoriniu periodu, prasidedančiu XIX a. Tautų Pavasariu ir besibaigiančiu sulig nūdienos globalizacija. Tame – nėra nieko naujo: komunistai irgi skelbė savo santvarkos istorinį nulemtumą, tačiau tai pasirodė tik propagandine manipuliacija.Tauta –kaip sudėtinė pereinamoji grandis nuo šeimos ir draugų rato link bendražmogiškosios tapatybės – išlieka esminiu palaipsnės altruizacijos ir objektyvizacijos dėmeniu. Tautoje žmogus mokosi atpažinti savastį bendroje visumoje ir mylėti artimą. Ten, kur sunyksta tautinės vertybės, sunyksta visos: tame tarpe – šeima, kultūra, moralė. Kosmopolitas – nėra tiktai kosmopolitas: jis, pirmiausia, yra nihilistas, ir jo nihilizmas reiškiasi visose srityse, tame tarpe – ir tautinėje.Tokiu būdu, Tauta išlieka bendruomene, turinčia labai racionalią funkciją. Ne politinis, ne kultūrinis, o moralinis aspektas daro tautiškumą aktualiu visais laikais, ir išlaikys jo aktualumą ateityje.Kokios gi būtų išvados ir siūlymai? Dalis jų – jau išdėstyta pačiame tekste: labiau susirūpinti savo pačių pasaulėžiūros pagrindimu ir atsisakyti “savaime suprantamumo” nuostatos – nūdienoje nebėra “savaime suprantamų” dalykų. Be to – kaip jau buvo pabrėžta – būtina viešai ir oficialiai atsiriboti nuo agresyvių elementų, kompromituojančių ir marginalizuojančių tautinį judėjimą.Trečias akcentas – kaip jau galima buvo pastebėti, šis pranešimas didele dalimi susietas su politika, nes be tautinės politikos – nebus ir tautinės kultūros. Norime to, ar ne, tačiau politika – sąlygoja visas visuomenės gyvenimo sritis, neišskiriant nei švietimo, nei ekonomikos, nei kultūros. Politinis angažuotumas yra tiesioginė tautinės ir pilietinės savimonės išdava, o politinis telkimasis – tiesioginė visų tautininkų pareiga.Ketvirtas – labiau praktinis, siūlymas: padaryti šį Forumą tęstiniu, idant jis galėtų tapti nuolatinio idėjų generavimo vieta, nuolatinio tautininkų – plačiąja to žodžio prasme – telkimosi branduoliu, suburiančiu visų partijų ir nepartinius tautininkus, kaip atsvara kosmopolitinei pilietiškumo sampratai ir jos pagrindu besiburiantiems pilietiniams forumams.Tautinės Kultūros Forumas turėtų plėsti savo specifiką, neapsiribodamas vien kultūra, tačiau apimdamas ir politines, ir socialines temas, transformuodamasis iš Lietuvių Tautinės Kultūros Forumo į Lietuvių Tautos Forumą.Penkta – šis branduolys, pradėdamas nuolatinę koordinuotą veiklą, turėtų dėti visas pastangas išnaudoti esamą įstatyminę bazę – ypatingai su informacija ir švietimu susijusius įstatymus; o t.p. – per politines ir visuomenines spaudimo grupes siekti naujų teisinių normų įvedimo ir įgyvendinimo, sutinkamai su tautinės tapatybės, tautinių vertybių ir Tautos interesų apsauga, puoselėjimu ir sklaida.