Kelias į pasaulio pažinimąŽmogaus gyvenimo kelias nutviekstas pažinimo džiaugsmo. Neatrasti lobiai vilioja savo paslaptimis, o jau ištyrinėti kampeliai turi reikšmingą praeitį.Mintimis sugrįžtu į Aukštaitijos kraštą. Čia, tarp daugybės kalnelių ir ežerų, įsikūrusi močiutės sodyba. Kiek daug svarbių mano gyvenimo žingsnių susiję su šia vieta. Kelias i pasaulio pažinimą mažam vaikui itin įdomus.Pirmasis žingsnis… Daug pastangų reikėjo įdėti, kol galėjau eiti niekieno nelaikoma, neprižiūrima. Net ir suklupus nenuleisdavau rankų, bet iš naujo kėliausi ir ėjau pirmyn – į gyvenimą, į šviesą. Toks svarbus man atrodė jo pažinimas, suvokimas ir menkutės siunčiamos kliūtys.Išmokus gerai vaikščioti, margaspalvis pasaulis atrodė dar įdomesnis. Karstytis į medžius, pievoje gaudyti drugelius ar tiesiog gulėti laukymėje ir stebėti dangaus mėlį, o vakare skaičiuoti krentančias žvaigždes – nepakartojamas užsiėmimas, o ypač, jei tai veda į gamtos pažinimą, aplinkos suvokimą, lavina vaizduotę. Jau tuomet, skaisčiai šviečiant saulei ir pučiant šiltam vasaros vėjeliui, išmokau girdėti augančią žolę, matyti krentančią rasą, o galiausiai – pažinti save. Šypteldavau, kai virš manęs, lengvai plasnodamas, praskrisdavo paukštis. Taip pavydėjau jam sparnų. Tuomet atrodė, jog galėdama skraidyti peržvelgčiau visą mane supančią aplinką ir ištyrinėčiau pačias slapčiausias jo detales: dangų ir žemę, saulę ir debesis.Vaikystėje buvau labai smalsi. Domėjausi, kodel šviečia saulė, kodėl ryte ant žalios žolės atsiranda mažyčiai lašeliai, primenantys ašaras. Visa tai man, mažai mergaitei, atrodė nuostabiai. Kiekvieną vakarą, pažvelgusi į beribį dangų, mąstydavau, kur jo kraštas. Tačiau padvelkęs malonus alyvų kvapas man primindavo, jog esu per jauna, kad galėčiau suvokti pasaulio paslaptis.
Dabar aš jau dešimtokė. Į daugybę iš vaikystėje iškilusių klausimų atsakymai surasti. Tačiau be saulės, vėjo ar laiko suvokimo turiu suprasti daugybę kitų svarbių dalykų. O į kai kuriuos iš klausimų atsakymų ieškosiu visą gyvenimą…