BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ
Mitas, mitologija, archetipas.Mitologija – tai a) mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai; b) visi kurios nors etninės grupės mitai. Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais). Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija – pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Kiekvieno žmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priešistoriniai archetipai – pirminiai įvaizdžiai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai žmonijai. Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos – vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą, medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo susiformavusių mitologinių vaizdinių.
Senieji gyventojai. Baltai. Mūsų krašte žmonės gyveno jau paleolito amžiuje, Paleolitas (ankstyvasis akmens amžius) – XI-XI tūkst. pr. Kr. Mezolitas (vidurinis akmens amžius) – VIII-IV tūkst. pr. Kr. Neolitas (naujasis akmens amžius) – IV tūkst. pr. Kr. vid. – II tūkst. pr. Kr.Žalvario (bronzos) amžius – XVI-VI a. pr. Kr.Geležies amžius – V a. pr. Kr. – XII a. po Kr.Neolito laikais, III tūkst. pr. Kr. viduryje, _2400-2300 m. pr. Kr., iš Vidurio Europos atsikėlė lietuvių protėviai indoeuropiečiai (ide). Atsikraustę ide rado vietinius gyventojus, su jais susilieję sudarė baltų tautų grupę (II tūkst. pr. Kr.).Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt.IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai).VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai).
Mitologijos istorijos skirstymas. Paprastai mitologijos ir religijos istorija skirstoma į tris epochas:1. Ankstyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha. Pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu (tikėta, kad gentis turi savo totemą – protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi. Totemizmas ir animizmas susiję su magija – tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar ištartas žodis turįs galios. Tikėta užkeikimais, užkalbėjimais. Garbinti medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių pragyvenimo šaltinį.2. Vėlyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha. Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų. Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piešiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Kelis milijonus metų žmogus buvo maisto rinkėjas, daugiausia vegetaras, retai medžiojo didelius žvėris, dažniau pasinaudodavo kitų žvėrių nužudytais gyvuliais – perskėlęs kaulus ir iščiulpdavo čiulpus. Tai – Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė – Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Tikėta, kad žmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas – džiaugsmas. Didžiąją Deivę supantieji simboliai – vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai. To meto piešiniuose vaizduojami gyvybės atsinaujinimo simboliai – kiaušinis, gyvybės medis, spiralės, bitės, peteliškės ir t.t.3. Indoeuropietiškosios patriarchalinės gimininės santvarkos epocha (III tūkst. pr. Kr.). Susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoj Europoj – moters, motinos kultas, moteriškosios vertybės. Indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Jei indoeuropietiškoje kultūroje buvo lyčių lygybė, nebuvo ryškaus klasių susiskirstymo, tai su ide ateina susiskirstymas klasėmis (karaliai, kariai, žemdirbiai), valdžia atitenka vyrams, prasideda įvairių ginklų (durklų, kardų, iečių, skydų) gamyba. Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti). Tiesa, ilgą laiką moteriškas dievybės egzistavo greta vyriškųjų, bet buvo netekusios savo reikšmės.
Seniausios žinios apie baltų mitologiją. Žinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. – graikų istorikas Herodotas mini šiauriečius, garbinančius savo dievus. I a. (_98 m.) romėnų istorikas Tacitas veikale “Germania” pasakoja apie aisčius (prūsų gentis), garbinančius Dievų motiną, kaip talismaną nešiojančius šerno atvaizdą, saugantį nuo nelaimių. IX a. (_890 m.) anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė laidotuvių papročius ir apeigas. Aisčiai mirusiuosius laiko namuose mėnesį, o įžymesnius žmones – net pusmetį laiko užšaldytus (net vasarą), kol pasiruošia sudeginimo apeigoms. Giminaičiai prie mirusiojo geria ir linksminasi. Laidojimo dieną artimieji padalija mirusiojo turtą į keletą dalių ir išneša toli nuo gyvenvietės. Turintys gerus žirgus lenktyniauja, kad įgytų teisę į mirusiojo turtą. Po to mirusysis dedamas ant laužo ir sudeginamas draugia su papuošalais, ginklais, drabužiais. Žinių apie baltų mitologiją randame rusų metraščiuose. Volynės ir Malalos kronikos (abi – XIII a.) rašo, kad Mindaugo krikštas (1252 m.) apgaulingas, nes jis slapta aukodavo miškų deivei Medeinai ir Namų deivei; minima deivė Žvėrinė, dievas Perkūnas, dievas Kalvelis, nukalęs saulę ir pakabinęs ją danguje. Žinių apie baltus padaugėja padažnėjus Vakarų Europos pirklių kelionėms ir sustiprėjus vokiečių ordino agresijai.
Iš lenkų minėtinas J.Dlugošas (XV a.). Jis rašė apie lietuvių garbintą amžinąją ugnį, apie Vilniaus centrinio židinio žynį, medžių kultą, šventus miškus, kuriuose neliečiami nei žvėrys, nei medžiai. Jei kas į tokį mišką įžengdavo, jį imdavo smaugti dvasios ar jis išsisukdavo ranką, koją, netekdavo akies. Tik paaukojęs aviną ir jautį galėdavo susigrąžinti sveikatą. Aprašomas žalčių bei gyvačių kultas, mirusių vėlių garbinimas, mirusiųjų deginimas su pabalnotais žirgais, ginklais, drabužiais, papuošalais, minimos lietuvių garbintos deivės – Didžioji Lada ir Didžioji Lela. J.Dlugošas pirmasis pateikia žinių apie rudens šventes, švenčiamas alkuose spalio pradžioje, nusiėmus derlių. Ten aukodavę jaučius ir avinus, 3 dienas puotaudavę, gerdavę, šokdavę, žaisdavę. Kildindamas lietuvius iš romėnų, J.Dlugošas Perkūną lygina su romėnų Jupiteriu, ugnies kultą – su Vulkanu, žalčių ir gyvačių kultą – su Eskulapu, medžių įdvasinimą – su Diana ir t.t. XVI a. lenkas M.Strijkovskis aprašė rudens, žiemos, pavasario švenčių apeigas, šventyklas, šeimos švenčių apeigas, nurodė garbintus dievus, jiems aukojamas aukas. XVI a. Prūsijos kronikas Simonas Grunau “Prūsijos kronikoje” aprašė prūsų pagoniškąją religiją, pateikė žinių apie krivių krivaičius, vaidilas, vaidilutes, Romovę, dievų trejybę (Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis); užrašė legendų, burtų, aukojimo apeigų. Žinių apie mitologiją yra ir pirmose lietuviškose knygose. M.Mažvydas “Katekizmo” (1547 m.) lotyniškoje prakalboje rašo, kad yra daug tokių, kurie išpažįsta stabmedystę: garbina medžius, upes, žalčius, aukoja perkūnui: prašydami gero javų derliaus, garbina Lukosargą, pasisekimo su gyvuliais prašo Žemėpačio. Kurie linkę į piktus darbus, dievais laiko aitvarus ir kaukus. Šiek tiek mitologijos žinių pateikia J.Bretkūnas, M.Daukša, M.Pretorijus. XIX a. – J.Lelevelis, J.Jaroševičius, S.Stanevičius, L.A.Jucevičius, D.Poška, S.Daukantas ir kiti. Visi šie žmonės savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą mitologiją, religiją, artimą indų, graikų, romėnų mitologijai. Deja, lietuvių (apskritai visų baltų) mitologija nebuvo užrašyta. Galime remtis tik negausiais kitataučių užrašais, tautosaka (ypač mitologinėmis kalendorinėmis dainomis, pasakomis, sakmėmis), etnografiniais radinias…BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDISSenieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas – augimas – brendimas – nykimas – mirtis – atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą. Žmogaus veiksmai reikšmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį. Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą – subręstą, rudenį ima nykti, o šalčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Žiemos saulėgrąžos laikotarpiu (apie Naujuosius metus) pasaulis vėl simboliškai atnaujinamas. Žmogus nebuvo pasyvus pasaulio kaitos stebėtojas, stengėsi dalyvauti toje kaitoje, t.y. pakartoti pasaulio kūrimo mitą. Senasis žmogus nepripažino konkretaus istorinio laiko, kurį įvedė krikščionybė. Krikščionių laikas linijinis, tęstinis. Krikščionys tiki, kad aukso amžius, buvęs žmonijos pradžioje, gali būti sugrąžintas tik vieną vienintelį kartą. Mitologijoje tikima, kad į tą “švarųjį” laiką galima sugrįžti begalę kartų. Pvz., bent akimirkai jį galima susigrąžinti per Naujuosius metus, apsivalius, t.y. ištaisius klaidas, įveikus nuodėmes, piktąsias dvasias, ligas. Tas “švarusis” laikas buvo pasaulio kūrimo momentu. Iš pradžių nebuvo nei dangaus, nei žemės, nei dienos, nei nakties, nei šviesos, nei tamsos. Buvo arba absoliuti nebūtis, arba chaosas – įvairių elementų mišinys, arba nedalijama vienovė, neapibrėžta, neskaidoma masė (pvz., tik vanduo).Ugnis, vanduo, žemė, oras (chaoso stadijoje jie buvo sumaišyti) yra tie elementai, iš kurių kuriamas kosmosas. Kosmosas – tai jau sukurta Visata, organizuota realybė. Kuriant kosmosą, t.y. formuojant Visatą, atliekami pagrindiniai veiksmai: – dangaus ir žemės atskyrimas; – pasaulio padalijimas į 3 zonas; – kosminės atramos sukūrimas; – tarpininkavimas tarp kosminių zonų (dievai nulipa į žemę ar požemio karalystę; žyniai patenka į dangų ar požemį); – kosmoso užpildymas konkrečiais ir abstrakčiais objektais. Mitai sako, kad iš pradžių buvęs tik vanduo, kuriame plūduriavo gyvybės sėkla. Iš dugno pakilo grumstas, ėmė augti, tapo kalnu. Tame kalne slypėjo gyvybės jėgos – vanduo ir ugnis. Iš jų sukurtas dangus ir žemė. Kalnai – kosmoso centras, jie atskiria pagrindines sferas, t.y. dangų ir žemę. Mitiniame mąstyme labai svarbus centras, nes čia kadaise vyko pasaulio kūrimo aktas. Miestai buvo kuriami ant kalnų, pilys, šventovės (net krikščionių bažnyčios) statytos ant kalno, t.y. vietoje, reiškusioje pasaulio ašį, centrą. Miesto centras – aikštė, kurioje vyksta švenčių ceremonijos. Ritualai vykdavo sakralioje erdvėje (centre) ir sakraliu laiku (per šventę). Ritualinių aukojimų metu ypatingas vaidmuo teko žyniams, kriviams, vaidiloms, nes jie žino paslaptį, kaip pasiekti kitą lygmenį, pereiti iš žemės į dangų ar požemį. Tai įmanoma dėl tam tikros pasaulio sandaros. Pasaulis įsivaizduojamas susidedantis iš trijų aukštų (dangaus, žemės, požemio), tarpusavyje sujungtų centrine ašimi. Ašis eina per angą. Per šią angą dievai nusileidžia į žemę, o mirusieji – į požeminį pasaulį. Pasaulio ašį gali žymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas, laiptai, lazda, ietis, aukštyn kylantys dūmai, kolona… Prie šių objektų vykdavo aukojimo ritualai.
Universalus, visoms tautoms būdingas pasaulio modelis – PASAULIO MEDIS. Pasaulio medis kartais suvokiamas kaip pasaulio atrama, bet dažniausiai – kaip pasaulio ašies įsikūnijimas, reiškiantis pasaulio harmoniją, tvarką. Visame pasaulyje ir visais laikai egzistavo medžio kultas. Lapuočiai simbolizuoja vis iš naujo mirtį nugalinčią gyvybę, spygliuočiai – nemirtingumą. Dėl savo pavidalo – žemę surakinusios šaknys, galingas vertikaliai kylantis kamienas, dangų remiantis vainikas – medis simbolizuoja ryšį tarp kosmoso ir požeminės erdvės, tarp gyvenimo ir dangaus. Pirmykštėje pasaulėjautoje dangus suvokiamas kaip stogas, kurį remia medis ar stulpas, jungiantis jį su žeme. Pasaulio medis įsivaizduojamas stovintis pasaulio centre. Jo trys dalys – šaknys, kamienas, šakos – atitinka tris pasaulio sferas: žemutinioji – požemio, vidurinioji – žemės, viršutinioji – dangaus. Viršus susijęs su ugnimi, vidurys – su žeme, apačia – su vandeniu.
Pasaulio medžio įvaizdis žymi ir visatos turinį. Jis padėjo senovės žmonėms atskirti kosminį pasaulį nuo chaoso, suteikti jam sistemą, suvokti žmogaus ir jį supančių daiktų vietą šioje sistemoje. Mitinio pasaulio žmogus suprato, kad jis – žemės pagimdyta kosmoso dalelė, kad jis susijęs su visata. Pažindamas pasaulio medį, žmogus mokėsi abstrakčiai mąstyti, suvokti tridales sąvokas: laiko (praeitis, dabartis, ateitis), geneologijos (protėviai, dabartinė karta, ainiai), anatomijos (galva, liemuo, kojos), stichijos elementų (ugnis, žemė, vanduo) ir t.t. Vertikali medžio padėtis padėjo suvokti ir priešybių sistemą (aukštai – žemai, dangus – žemė, ugnis – vanduo, sausa – šlapia).Horizontaliąją pasaulio struktūrą sudarė medžio dalys su simetriškais šalia jų išsidėsčiusiais objektais: šakose – dangaus šviesuliai, paukščiai (dažniausiai vaizduoti ereliai, sakalai, vanagai), prie kamieno – gyvuliai (dažniausiai ožiai, arkliai), žvėrys (elniai, briedžiai), žmonės, prie šakų – gyvatės, ropliai, žuvys, pelės, bebrai. Kartais pasaulio medžio viršūnėje vaizduotas griaustinio dievas, o prie medžio šaknų – jo priešininkas velnias. Horizontalioji pasaulio medžio struktūra – kvadratas ar apskritimas. Kvadrato kraštinės simbolizuoja 4 pasaulio šalis, 4 krypčių vėjus, 4 metų laikus, 4 paros laikus. Kvadrato centre vaizduojamas pagrindinis pasaulio medis, šonuose ar kampuose – daliniai pasaulio medžiai (gali būti ir mitinės būtybės).
Pasaulio medžio schema susijusi su tam tikrais skaičiais: 3, kuris reiškia absoliučią tobulybę ir yra bet kurio dinaminio proceso įvaizdis (atsiradimas, raida, pabaiga), vandens skaičius, vyriškasis pradas; 4 – statinis vientisumas, harmonija, moteriškasis pradas, 7 (3+4) – statinės ir dinaminės pasaulio pusių sintezės įvaizdis; 12 – pilnatvės simbolis, ugnies skaičius. Taigi pasaulio medis – kosmosą vienijanti ašis, centras, kuriame telkiasi gyvybė, koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, išminties, nemirtingumo galios. Pasaulio medis – simbolis, rodantis, kad visos žmogui žinomos kosmoso plotmės yra susijusios ir pavaldžios vienam centrui.
Pasaulio (kosminio) medžio variantai: gyvybės medis, mirties medis, pažinimo medis. Gyvybės medžio šerdyje slypi gyvybė ir jos aukščiausias tikslas – nemirtingumas. Kiekvienas atskiras gyvenimas apima 4 stadijas: gimimas, augimas, degradacija ir mirtis (po jos – atgimimas), todėl tas pats gyvybės medis gali būti mirties medis. Gyvybės šaltinis yra pats medis, jo vaisiai (amžinas gyvenimas pasiekiamas mirtimi) arba gyvybės vanduo po medžiu. Kai kurios tautos gyvybės medį įsivaizdavo kaip kryžių, ant kurio auga lapai, žiedai (tai mirties nugalėjimas). Kartais gyvybės medis įsivaizduotas kaip moteriška dievybė, moteriškas pradas, su kuriuo poruojasi gyvūnai. Pažinimo medis augęs rojuje. Jo vaisių paragavęs žmogus pažino gėrį ir blogį.
Pagrindinė baltų religijos idėja – kova dėl gyvybės ir gėrio. Svarbiausias religijos bruožas – tiesioginė žmogaus sąsaja su gamta. Svarbiausi baltų mitinio pasaulėvaizdžio poliai – dangus (vyriškasis) ir žemė (moteriškasis) bei jiems būdingi reiškiniai. Dangaus polius dinamiškas, siejamas su šviesa, ugnimi, garsu, dangaus kūnais, žemės – statiškas, siejamas su augalais, laukais, kalnais, akmenimis, vandenimis. Šių polių ryšys skatina gyvybę, jos ugdymą ir apsaugą. Mirties, blogio jėgos – paslaptingos galios, labiausiai jaučiamos įvairių anomalijų, nederliaus, nevaisingumo, netikėtos mirties atvejais. Pasaulis amžinas, šventas, jame nėra mirties. Žmogaus siela – amžinos gyvybės jėga, tęsianti gyvenimą kitame kūne, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į žemėje gyventą.BALTŲ SIMBOLIAI MENE
Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika, papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai, gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Menas turėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir žmonėms daugintis. Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus. Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Šaltiniai mini prūsų garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Sanskrito kalboje žodis svasti reiškia laimę, gausybę, posakį “tegul bus taip.” Svastika – priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu (iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo įsitikinę, kad kovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas. Iš pradžių ratas negalėjo turėti nieko bendro su vežimo ratu, nes žmogus jį išrado tik bronzos amžiuje, o vaizduoti imtas paleolite. Tad ratą, apskritimą reikėtų aiškinti kaip įsuktą figūrą. RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus šviesos Dievo valioje, gali simbolizuoti šviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratas visų pirma yra Perkūno ženklas. Jo viduje – kryžius ir žaibai. Simbolis baido aitvarus, vagis, apsaugo nuo žaibo. Ugnies ir kryžiaus jungimas – būdas velniui nugalėti. Ratas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų. Todėl senosios šventyklos statytos apvalios, kapus apjuosdavo akmenų vainikais. Manyta, kad kosmosas primena ratą. Ketvirtadieniais drausta verpti, t.y. sukti ratą, nes tą dieną dievybė (Laima ar Perkūnas) suka pasaulio ratą. Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų, laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu. Senovėje vainikas pintas iš Gyvybės medžio (diemedžio) šakelių (rūta išplito tik XVI-XVIII a.) ir reiškė svarbiausią moters gyvenimo metą (t.y. pribrendimą tekėti ir gimdyti). Tuo laikotarpiu moteris tarsi sutapatinta su Gyvybės medžiu. Vainikas simbolizuoja pasaulio tvarkos ir gyvybės kulminaciją, pribrendimą kitam gyvenimo ciklui. Be to, rūtų vainikas yra ir Saulės, moteriškojo prado simbolis. SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dažni geležiniuose kryžiuose. Mėnulis dažniausiai vaizduojamas rageliais į viršų – jauno mėnulio įvaizdis (jei rageliai į apačią – delčia). Vis dėlto centrinę vietą kryžiuose užima saulė, jos diskas gali būti užpildytas augmenijos motyvų (rūtų, eglučių, paparčių). Saulės diskas gali simbolizuoti begalinę dangaus erdvę, nusagstytą žvaigždėmis.
Dažnas ornamentas – SPIRALĖ, reiškianti atgimimą, nuolatinį atsinaujinimą, amžinybę, gali būti ir Pasaulio medžio įvaizdis.GYVULINIAI MOTYVAI. Labiausiai paplitę arklio, ožio, jaučio vaizdiniai. Jie dažnai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ar gyvatės ženklais. Tai svarbiausi baltų pasaulėjautos, vyriškojo prado simboliai. ŽIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y. tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reikšti išsiskyrimą su kūnu). Kalendorinėje, apeiginėje tautosakoje žirgas simbolizuoja mėnulį, o vestuvinėje tautosakoje – vyriškumą. ELNIAS simbolizuoja Visatą, dangų, mėnulį, sietas su Dangaus kalviu, su Pasaulio medžiu. PAUKŠČIAI – dangaus ir žemės tarpininkai, turėję jungti dievybes su žmonėmis. Vieni jų simbolizuoja vaisingumą (gulbė, gandras, gaidys), kiti – sielų persikūnijimą (gegutė, balandis, lakštingala, volungė), povas sietinas su Pasaulio medžiu. Paukščiai vaizduojami kartu su ratais, apskritimais, jaučio ragais, arkliais, tuo pabrėžiamas jų ryšys su dangumi. Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas, bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būta tikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčius laikydavo namuose. Žalčių motyvai dažni baltų papuošaluose, stogastulpiuose, kryžiuose, prieverpstėse, margučiuose. Prūsijos lietuvių kapinėse krikštų forma neretai primena roplius.
AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemės sąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniai motyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsupta duobučių, apskritimų, ratų). EGLĖ – gyvybės amžinumo simbolis. Per vestuves ir laidotuves eglišakėmis buvo barstomi takai ir kambariai. Eglė reiškė dorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą, buvo nemirtingumo simbolis, reiškė Gyvybės medį. Sakmėse eglė – šventas medis, kadangi velnias negali slėptis po ja, nes šakos auga kryžiumi. Juostuose eglutės ornamentas gali būti Laimos ženklu, apsaugoti nuo Laumių blogio (toks raštas vadinamas šluotele). Moteriškasis pradas, gimdantis visa, kas gyvą, senajame mene neparodomas. Jį reikia pajusti. Vaizduojamas tik jo vaisius – augalas. Baltai tikėjo, kad į augalus taip pat pereina mirusiųjų sielos: vyrų – į ąžuolus, uosius, beržus, moterų – į liepas, egles. Todėl ąžuolinį kryžių statydavo vyrui, o liepinį ar eglinį – moteriai. Vyrus laidodavo galva į šiaurės vakarus, moteris – į pietus ar pietryčius. Krikštus statydavo kojūgaly, kad atsikeldamas mirusysis galėtų į jį įsikabinti.
Ypač dažnas tautodailėje PASAULIO MEDŽIO simbolis. Krikšto pavidalu pasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis – tai ir tradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Juose ryškus skirstymas į tris dalis: viršūnė su dangaus šviesulių simboliais, koplytėlė su dievukais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. XV a. baltams uždrausta statyti stogastulpius, tačiau jie vis tiek išliko, tik pakitę, jau simbolizuojantys krikščionių dievus. Žemaičiai dievų namelius statė ant akmenų. Akmuo – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, po juo – požemių valdovo Velino karalystė. Tad šiuo atveju išlieka tridalė struktūra. Dažniausiai vaizduojamas ne visas pasaulio medis, o tik jo dalis, simboliškai išreikštos jo savybės. Pvz., ant kraičio skrynių daug augalų motyvų, apsuptų saulučių, žvaigždučių, paukščių, mitologinių gyvūnų. Tai įkūnija žemės derlingumą, gėrį, nuotakos turtą, jos būsimą laimę. Pasaulio medis vienija skirtingas Visatos zonas, yra jų jungtis, todėl tautodailėje aptinkame žalčio – augalo, žalčio – paukščio, augalo – žmogaus ir paukščių jungčių. Pasaulio medis gali būti pavaizduotas ir geometrinėmis figūromis. Schemose visada akcentuojama viršūnė, tai gali būti trikampis, stogelis, rombas, šešiakampis. Viršūnė tarsi dengia tai, kas yra apačioje. Dar XIX a. tikėta, kad viskas, kas uždengta, yra gerai. Stogeliais dengdavo kryžių, šulinį, kiemo vartus, drobule – duoną, skarele – moters galvą. Tas pats ženklas schemoje galėjo turėti skirtingas reikšmes. Pvz., trikampis schemos viršuje reiškė dangaus skliautą, o schemos apačioje simbolizuodavo žemę. Pasaulio medis dažnai auga iš trikampio – tai galėtų būti kalno išraiška. KALNAS – laiptai į dangų ir vieta, iš kur patenkama į požemį. Tai – pasaulio riba, todėl mirusius laidodavo ant kalniuko. Trikampis gali turėti viršuje kabliukus, kabliukai simbolizuoja Dievo sūnelius, dvynius žirgus, traukiančius Saulės vežimą. Dažnas rombas. Pasaulio medžio schemos viršuje jis reiškia žiedą, saulę, vainiką, apačioje – pasaulio bambą. Rombų gali būti keli, jie gali sudaryti tinklą. TINKLAS simbolizuoja dengimą, globą, siejamas su Laima (dėl tinklo panašumo su drobe). Rombas gali turėti pratęstas kraštines. Toks rombas vadinamas rožele, jis simbolizuoja Gyvybės medžio žiedą, išreiškia meilės, sveikatos, gyvybės idėjas. Panašus ir vadinamasis šulinio ženklas. Šulinys išreiškia pasaulio simetriją. Šulinio vandenyje pasaulio medis atsispindi į Anapus (šis ornamentas skiria realųjį pasaulį nuo metafizinio). Tai ir ugnies ženklas. (Mergaitės eidamos miegoti po pagalve sudėliodavo pagaliukus, kad surastų savo mylimąjį).BALTŲ DIEVAI
Skiriamos dvi grupės dievų: 1. Senosios Europos dievai ir deivės. 2. Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės.SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAI
Senovėje mitinių būtybių turėta nesuskaičiuojama daugybė. Tiek Senosios Europos, tiek indoeuropiečių panteone (panteonas – dievų visuma) būta ir moteriškų, ir vyriškų būtybių, tačiau jų vaidmuo buvo skirtingas. Senosios Europos deivės buvo motinos, karalienės, ponios, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, nulemiančios gyvenimo ilgumą ir mirties laiką. Ide deivės – žmonos, mylimosios, dukterys, dėl kurių varžosi vyriškieji dievai. Senosios Europos vyriškieji dievai yra antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arba gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos (savaime kylančios) augmenijos jėgos simboliai. Ide dievai vyrai valdo, kuria pasaulį. Ide dievai susiję su dangaus šviesa, dangaus kūnais, žirgais, galvijais, ginklais, fizine jėga (ide vyriškieji dievai vaizduoti ginkluoti, su žirgais). Dangaus stebėjimas ir glaudus santykis su naminiais gyvuliais būdingas gyvulių augintojams, tad ide dievai – gyvulių augintojų dievai.
Senosios Europos deivės ir dievai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; šios dievybės susijusios su augmenijos gimimo ir augimo bei mėnulio fazių ritmu. Tai – žemdirbiams būdinga mitologija. Senosios Europos kilmės deivės pagal jų charakterio bruožus, funkcijas, pasireiškimo sferas skirstomos į dvi grupes. I. Gyvybės ir mirties lunarinės ir vandens sferos deivės ir dievai (dangaus dievybės)Šiai grupei skiriame deives, kurios visa žino, kuria, gimdo, gausina, bet taip pat marina, griauna, atima. Šios deivės gyvybinę energiją imasi iš vandens, drėgmės (marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, aprasojusių akmenų…). Jos lunarinės, nes priklauso mėnulio fazių ritmui. LAIMA – visažinanti gimimo ir likimo deivė (pavidalai – gegutė, vanagas). LAIMA-DALIA – materialinių gėrybių gausintoja ir mažintoja (antelė, gulė, avinukas). GYVATĖ, ŽALTYS – namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybės. AUSTĖJA – šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja (bitė). BAUBILAS – vyriškosios vaisingumo jėgos simbolis (tranas). GABIJA – ugnies deivė, namų židinio globėja. GILTINĖ – Mirtis, Laimos sesuo (pelėda, višta, plėšrūs paukščiai, baltas šuo, nuodingoji gyvatė). LAUMĖ – duodanti ir griaunanti nakties ir vandens sferos deivė (višta, ožka). AITVARAS – nešanti materialines gerybes būtybė (gaidys, garnys, ugninė gyvatė). RAGANA – mirties, nakties, žiemos lunarinė deivė, gyvybės pertekliaus balansuotoja (rupūžė, varlė, ežys, žuvis, šarka, ožka, kumelė). MEDEINA, ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ – greičiausiai ta pati deivė, medžiotoja ir laukinių žvėrių globėja. GANIKLIS, GIRAITIS, GIRYKŠTIS, MIŠKINIS – greičiausiai tas pats dievas, miškų ir gyvulių globėjas, piemenų dievas.
II. Chtoninės dievybės (žemės, požemio)
Tai dievybės susijusios su žemės ritmu, augmenija, metų laikais.ŽEMYNA, ŽEMĖ MOTINA – žemės derlingumo deivė (paršiukas, kiaulė, kuilys), drauge ir MIRUSIŲJŲ MOTINA. ŽEMĖPATIS, ŽEMININKAS – sodybos, ūkio ir gyvulių globėjas, Žemynos brolis ar vyras. LAZDONA – lazdynų ir riešutų globėja. PUŠKAITIS – kaukų globėjas. KAUKAI – požeminiai sutvėrimai, kaukolės didumo, buožgalvių išvaizdos, nešantys skalsą, daiginantys javus. VAIŽGANTAS – linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas, augmenijos atsinaujinimo metafora. JAVINIS, JIEVARAS, DIRVOLIKA, NUOGALIUS, PLONIS – javų dvasia.GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖSLAIMA
Viena seniausių dievybių. Gimimo, likimo, visateikiančioji ir visaatimančioji deivė. Nuo jos priklauso gyvenimo trukmė, laimė ir nelaimė, turtas ir neturtas. Laima susijusi su vaikų ir gyvulių gimimu. Ji lėmė vaiko likimą ir sekė, kad jis pildytųsi. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos tam tikros apeigos (dažniausiai pirtyje). Apeigoms vadovaudavo močiutė. Gimusį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu (Laimos prakaitu). Laimai aukodavo vištą – juodą, baltą, raibą (negalima aukoti raudonos, o juoda spalva S. Europoje reiškė vaisingumą, o ide simbolių sistemoje – mirtį) ar avį. Auką užmušdavo samčiu. Išvirtą vištą valgydavo visos apeigose dalyvavusios moterys (vyrai nedalyvaudavo), o kaulus užkasdavo. Gimdyvė, vadinta meška (manyta, kad meška turi motiniškų galių, joje slypi gimimo deivė jėga), aukodavo deivei rankšluostį ar juostą, kurią įteikdavo pirties šeimininkė ar padėdavo ant krosnies kampo. Apeigos sietos ir su kitomis dievybėmis. Pvz., gėrimą nupildavo ant žemės Žemynai, o virdami vištą sekdavo, kad neišbėgtų ir dalis maisto nepatektų Gabijai. Laima – visažinanti deivė. Visko žinojimo dovana gali apdovanoti ir žmones. Laima gali pasirodyti kaip viena ar trys būtybės. Ji – verpėja, audėja, siuvėja, gadintoja ir nukirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Kūnas įsivaizduotas kaip verpstelis, ant kurio vyniojasi tas siūlas. Kai verpstelis pilnai prisuktas, žmogus miršta., siūlas nutrūksta. Laimos skirto gyvenimo pakeisti neįmanoma. Kaip likimo lėmėja, Laima gali pasirodyti gegutės pavidalu (gali būti 1 ar 3 gegutės, sėdinčios aukso soste). Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą, išpranašauja laimę ar nelaimę. Jos buveinė – liepa (birželio pabaiga – liepų žydėjimo metas – Laimos šventės), todėl tautosakoje našlaitė glaudžiasi prie liepos ir todėl krikščionybės laikais Šv. Marijos statulėlės, paveikslai kabinti liepose. Tikėta, kad nuskynus lapelį ar nusipjovus žievės gabalėlį nuo medžio, kuriame kukavo gegutė, galima sužinoti gegutės pranašystes. Savo kukavimu gegutė pranašauja pavasarį, užbaigia žiemos jėgų viešpatavimo laikotarpį. Baigiantis vasarai Laima-gegutė pavirsta vanagu. Laimai buvo paskirti ketvirtadienių ir trečiadienių (12 24 – 01 06) vakarai. Tais vakarais drausta verpti.LAIMA-DALIA (LAIMĖ)
Jos žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė, ji dalina materialines vertybes. Pasirodo kaip gulbė, antis, avinukas. Žinomas tautosakos motyvas: pagauta paukštė virsta moterimi, ją vedęs varguolis tampa turtingu. Pasakos paukštė – deivė Dalia. Ši deivė atstovauja ne visą, o tik dalį laimės. Jos prašydavo sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kelionės… Dalia, kaip ir graikų Atėnė, išsirutuliojo iš Deivės Paukštės, tik Atėnei vyriškoji ide religija uždėjo šalmą, įteikė skydą, o baltų Dalia vyriškų, kariškų bruožų neįgijo. Deivės Paukštės šventas gyvulys buvo avinas, tad neatsitiktinai Daliai aukoti avinai.
Mitai mini ir deivės valdytojas, artimas Laimai ir Daliai. Jų buvo septynios: Verpenčioji, Metančioji, Audėja, Gadintoja, Sergėtoja, Nukirpėja, Išskalbėja. Verpenčioji iš aukščiausios dievybės duoto kuodelio verpdavo žmogaus gyvenimą. Metančioji apmesdavo žmogaus gyvenimo apmatus. Audėja audė drobę-gyvenimą. Gadintoja gražiomis kalbomis kerėjo kitų protus, o šioms metus darbą, gadindavo audeklą. Tą, kurio gyvenimo audeklą gadindavo, užgriūdavo įvairios nelaimės. Sergėtoja ramindavo Gadintoją, globodavo žmones. Nukirpėja nukirpdavo audeklą – žmogus mirdavo. Išskalbėja nukirptą audeklą išskalbdavo ir atiduodavo aukščiausiajai dievybei. Iš to audeklo siūdavo marškinius, skirtus dėvėti po mirties.GYVATĖ. ŽALTYS
Gyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą – tarsi mirštą, vėliau užsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės, vaisingumo užtikrintojai. Kaip namų židinio dievybės, giminiuojasi su Laima ir Giltine. Gyvatės, žalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant šieno, maitinti pienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių. Vėlesniuose tikėjimuose žalčiai laikyti aukščiausiojo Dievo pasiuntiniais (krikščionims gyvatė, žaltys – blogio simboliai).
Sausio 25 d. – gyvačių kulto diena (kirmėlių diena, Kirmėlinė, Krikštai). Rudenį gyvatės, pauosčiusios tam tikros žolės, užmiega iki Krikštų (“krikštinti” reiškia “pradėti pirmą kartą ką nors daryti”, “paragauti”, “paliesti”; “krikštas” – “pradžia”). Ta diena simboliškai išreiškė gamtos pabudimą, pradžią; ūkininkai purtydavo obelis, kad jos būtų vaisingesnės, stuksendavo į avilius, žadindami bites. Krikšto dieną žynys maldomis kviesdavo gyvatę (žaltį), ši drobule užsliuogdavo ant stalo ir pakrikštindavo (t.y. paragaudavo) kiekvieną patiekalą, po to vėl nusliuogdavo į savo kertelę. Maistą suvalgydavo žmonės. Toks ritualas užtikrindavo, kad bus geri metai. Jei gyvatė neiššliauždavo iš savo guolio ar neragaudavo patiekalų, reiškė, kad ištiks nelaimė. Gyvatės, žalčio nevalia užmušti. Jei užmuštų, mirtų ir šeimos narys (dažniausiai vaikas). Jei žaltys paliks namus, mirs kas nors iš namiškių. Jei žaltys pasirodys seklyčioje, kas nors iš namiškių ištekės. Daug tikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. Gyvačių, žalčių kaukoles verdavo ant siūlo ir nešiojo ant kaklo, kad apgintų nuo ligų ir pagausintų turtus. Suvalgę gyvatę akli žmonės praregi, prie akių dedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Jei gyvatę deginsi ugnyje ir į ją žiūrėsi, apaksi. Gyvačių (žalčių) valdovė baltos spalvos, stora kaip medžio kamienas, karūnuota (ar raguota). Deimantinė ar auksinė karūna – visažinystės šaltinis, bet kas į ją kėsinasi, miršta. Gyvatė keršija už skriaudas, o už pagalbą atsilygina gydančia, atgaivinančia žolele. Jei tokia žolelė padedama prie miegančio vaiko, jis visada bus laimingas. Spėjama, kad gyvatė buvo paleidžiama netoli kūdikio kaip jo gyvenimo teisėja, turinti nuspręsti, lemta jam gyventi ar mirti. Kas pamatys gyvatės kojas, žinos visas žmonių mintis ir visus žemėje paslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę užmesi ant skruzdėlyno, ji iškis kojeles, bet jas pamatęs žmogus apaks (įdomu tai, kad daugelis tautų aklumą sieja su išmintimi, pranašystėmis). Kuo daugiau namuose laikyta žalčių, tuo laimingesni namai. Žaltys kartais įgauna žmogaus pavidalą. Gyvatė siejama su Saule. Kažkada jos buvo artimos, bet tarpusavyje kovojusios dievybės. Abi buvo gyvybės simboliai, tik saulė – visos gamtos atgijimo ir suklestėjimo šaltinis, o gyvatė dar nešė ir mirtį, buvo gyvybės per mirtį atsinaujinimo simbolis. Jei gyvatę kas užmuša, ji lieka gyva, kol saulė nenusileidžia. Užmušus gyvatę, saulė verkia ar 2-3 dienas tamsiai šviečia. Mėnesienoje palikta sukapota gyvatė gali atgyti.AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS)AUSTĖJA globojo bites, augaliją, žiedus, ištekančias ir nėščias moteris. Vardas siejamas su žodžiais “austi”, “ausyti”, t.y. greitai skraidyti, rinkti medų, austi korius. Bitės ir medžiai, kuriuose jos gyveno, laikyti šventais. Bitės miršta, o ne dvesia, gaišta. Mirusią bitę užkasdavo. Tikėta, kad bitės supranta žmonių kalbą, gali atspėti ateitį. Iš pradžių Austėja turėjo bitės pavidalą, po to – žmogaus. Austėjai skirta šventė švęsta rugpjūčio viduryje. Tada garbindavo žolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo medų, aukodavo jį Austėjai, šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama gydomoji, apsaugančioji nuo blogų dvasių galia. Bičkopio šventei sukviesdavo bičiulius, gimines, kaimynus, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitės. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalydavo žyniams, elgetoms, kaimynams, vaikams – auka Austėjai. Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) laikyta šventu dalyku, palaimintu Austėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiuliai lankydavo vienas kitą, atlikdavo apeigas, skirtas deivei. Austėjai buvo aukojama liejant į orą, į lubas. Midus buvo nuliejamas prieš vestuvinį šokį, o per krikštynas kiekvienas svečias nulieja “pasišokėjęs” (imituojami bičių judesiai). BAUBILAS (“bobilas” – storas žmogus) – medaus ir bičių dievas, kurį žmonės garbino, sėdėdami prie krosnies. Žynys laikydavo rankoje naują indą, pilną medaus. Baigęs maldą, garsiai sušukdavo, indą trenkdavo į krosnį, kad subyrėtų į šukes, ir prašydavo, kad bitės spiestų. Baubilas – tranas, storas, gauruotas vaisingumo simbolis.GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA)
Dar vadinta Peleno deive, Motina Gabija, Pelengabija, Ponike ir t.t. Iš pradžių dievybe laikyta pati ugnis, po to ugnį imta vaizduoti kaip mėlyną paukštį ar katę, dar vėliau įgavo raudonais drabužiais vilkinčios, kartais sparnuotos moters pavidalą. Gabija – ugnies valdovė. Vardas siejamas su žodžiu “gaubti”. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos globėja. Kiekviename name buvo šventas židinys, kuriame neužgesdavo ugnis. Ją prižiūrėdavo šeimos motina. Ugnei buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną, verdant maistą, maitintas ir židinys. Ant ugnies berta druska, kad ugnis būtų soti, nerūstautų. Ugniai “klodavo” patalą, guldydavo, užklodavo, migdydavo. Kad ugnis galėtų nusiprausti, nakčiai prie žarijų pastatydavo puodelį švaraus vandens. Pakloti ugniai patalą – gražiai sutvarkyti žarijas, apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Klodami ugniai patalą, maldoje prašydavo, kad šventa ugnis būtų rami. Besikūrendamas židinys prarasdavo švarumą. Jį užteršti galėjo ir nusižengę žmonės ir įvairūs veiksmai (drausta mesti į ugnį nešvarius daiktus, spjaudyti, mindžioti kojomis, spardyti). Jei ugnį užpildavo nešvariu vandeniu, užkrėsdavo ugnies akis. Už tai ugnis keršijo (kas nors sudegdavo). Todėl užterštą ugnį žmonės prausdavo, t.y. šlakstydavo švariu vandeniu. Židinio užgesimas reiškė mirtį, todėl stropiai saugojo, kad ugnis visada rusentų, ypač žiemą. Židinį gesindavo tik vieną kartą per metus – per Rasos šventę. Trinant vieną medžio gabalą į kitą, gaudavo švarią, nesuterštą ugnį, ja uždegdavo apeiginį laužą. To laužo žariją nešdavosi namo ir įkurdavo židinį. Ide laikais atsirasdavo ugnies dievai, vadinti Gabikis, Gabjaujis, Jagaubis, Gabjaukuras ir pan. Jiems skirtas apeigas (gaidžio aukojimą) atlikdavo vyrai. Krikščionybės laikais Gabija sutapatinta su Šv. Agota.
GILTINĖAntroji Laimos pusė, jos sesuo. Ji stebi, kada ateina metas žmogui mirti ir jį numarina. Vardas kilęs iš žodžių “gelti”, “geluonis”, “galas”. Iš pradžių turėjo pelėdos pavidalą (pelėda – tamsos paukštė, Mėnulio Deivė, pranešanti savo ūkavimu apie mirtį, gaisrą, nesantuokinio vaiko gimimą. Be to, išminties simbolis). Mirtį gali išpranašauti vištos giedojimas, pilka žąsis, varna, juodvarnis, šuo. Vėlesniais laikais Giltinė įsivaizduota kaip moteris, moteris – gyvatė – balta, aukšta, liesa, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Nuodus renka nuo akmenų ir kapų. Žmogus mirštą, kai Giltinė lyžteli liežuviu. Jei liežuvį nukirptum, žmonės nemirtų, todėl į kapus dėtos didelės žirklės. Giltinė (jų gali būti trys ar visas pulkas) pasirodo prie ligonio ar senelio lovos. Jei stovi prie galvos – žmogus mirs, jei prie kojų – pagis. Mirti galima atidėlioti sukiojant lovą arba uždarius Giltinę riešuto kevale. Išvengti mirties negalima: iš kevalo ištrūks, o sukiojantį lovą papjaus. Giltinė gali įsikūnyti į daiktus (stulpą, kartį) ar būti nematoma, pasireikšti įvairiais paslaptingais garsais (durų bildesiu, pjūklo skambėjimu, stiklo žvangėjimu ir pan.). Jei netikėtai šiurpuliai perbėga per kūną – , mirtis pasižiūrėjo; kažkas tris kartus pabeldė į duris, bet už jų nieko nebuvo – mirtis aplankė. Tikėta, kad tris dienas prieš mirtį ligonis mato mažus baltus dvasių pavidalus – tai mirusieji atėję išvesti ligonio. Senojoj Europoj mirties spalvomis laikytos balta, kaulo ir gintaro geltonumo. Mirties simboliu laikytas šernas. LAUMĖ
Naktinės būtybės. Tik temstant prie vandens galima pamatyti, kaip laumės skalbia ar mėnesienoje be žiburio verpia. Laumės žemiškesnės už kitas deives. Jos patrauklios, seksualios, motiniškos, nuostabios darbininkės (verpėjos, audėjos, skalbėjos), apdovanojančios žmones materialinėmis gėrybėmis. Tačiau jos ir kenkėjos, mirties nešėjos, galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, užkutenti, užžnaibyti, verpėjoms suverpti žarnas, nukirpti avis, suvelti arklio karčius. Jų gerumas sąlyginis, galįs virsti mirties grėsme. Tuo giminingos raganoms. Retai pasirodo po vieną, dažnai – 2, 3 ar būrys. Viena būna vyresnė, sprendžianti ką daryti. Laumės kasos ilgos, iki žemės, geltonos, krūtys tokios, kad per jas kojų nemato. Dažniausiai laumės nuogos. Jos dažnai vilioja vyrus, kviečia pašėlioti ir tiek šėlioja, kol bernas galą gauna. Laumė visada nugalėtoja. Ji balansuoja perteklių ir baudžia už ribų nepaisymą. Laumė ne visada graži. Gali būti susivėlusi, turėti ilgas rankas, aštrius nagus, didelius dantis. Jos vaikas turi didelę galvą, apžėlęs, kreivomis kojomis. Pirminis laumių pavidalas, matyt, buvo karvelis. Jos gali pasiversti įvairiais gyviais, dažnai pasirodo kaip pusiau žmogus (moteris su ožkos galva ar vištos kojomis; pusiau kalė, pusiau kumelė ir pan.). Laumės iš šventų vandenų atnešdavo žmonėms vaikų, globodavo lauke paliktus kūdikius, bausdavo godžias moteris. Gimus vaikui, laumė teiraujasi kas gimė. Jei joms sumeluojama, kūdikį pagrobia. Pavogtus vaikus galėjo gražiai auginti, mergaitėms duoti kraičius, bet kartais vaikus apleisdavo. Tokie vaikai likdavo neūžaugomis ir su labai didelėmis akimis. Kad laumės nepagrobtų kūdikio, 12 savaičių degindavo žvakę ar žiburį visą naktį (laumės bijo šviesos). Laumės sukeisdavo kūdikius, vietoj vaiko padėdavo šluotą, šiaudų ryšulį. Nukirtus tokiam “laumvaikiui” galvą, bėgdavo kraujas. Jei kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, turėdavo didelę galvą, jį laikydavo laumės pakeistu. Tokį vaiką moterys mušdavo “laumės šluota” (ji auga ant beržų), tada laumė grąžindavo pavogtą vaiką. Laumės gyveno prie vandenų ir akmenų, miškų tankumynuose, apleistuose pirtelėse, supdavosi medžiuose. Kad įgytų laumės palankumą, moterys pirtyse laumėms palikdavo muilo, vantų, pašildyto vandens; be to, liūne skandindavo visokių javų po maišiuką, sviesto, sūrio, lašinių, pieno ir t.t. Laumės atsidėkodavo kaspinais, juostomis, pirštinėmis, audeklais. Nuo laumių piktų darbų saugojo šermukšnių šakomis išpinti vartai ir ant durų išraižytas laumės kryžius – penkiakampė žvaigždė, nupiešta nepakeliant rankos nuo daikto. Tam tikra prasme laumės – teisingumo vykdytojos. Tą, kuris dirba, apdovanoja, o tinginį baudžia. Našlaitėms, varguolėms moterims padėdavo dirbti, dovanodavo drobių, išpuošdavo jų vaikus, o tinginių vaikus sugrauždavo. Šviečiant mėnulio pilnačiai ar jaunačiai, laumės šokdavo ratelius. Jų šokis sukeldavo lietų ir audrą. Laumių ryšys su lietumi ypač ryškus tikėjimuose, susijusiuose su Laumės ar Vaivos juosta. Laumės juosta sutraukia vandenį iš ežerų, marių, balų. Tada lyja. Ji geria vandenį kaip karvė, iš čia mįslė: “Marga karvė dangų laižo”. Vėlesniais laikais laumes ėmė painioti su raganomis ir Laima.RAGANA
Lunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Yra mitologų, tvirtinančių, kad Ragana – ne deivė, o tik žiniuonė, sugebanti atlikti magiškus veiksmus, tarpininkė tarp dangaus ir žemės, dievų ir žmonių, aiškiaregė. Vardas siejamas su žodžiais “regėti” (numatyti, žinoti), “ragas” (gyvulio ar mėnulio). Giminiuojasi su Deive Paukšte (skraido kaip paukštis oru, kai pasitepa ypatinga žolele pažastis, ar joja ant pagalio, kelmo – mirusios augalijos simbolio) ir su Deive-Gyvate (deginamos Raganos plaukai raitosi lyg gyvatės, iš burnos išlenda žalčiukai, mirusią Raganą laižo gyvatės). Ragana kontroliuoja visos gamtos gyvenimą. Ji balansuoja perteklių, prižiūri, kad viskas būtų saikinga. Jei raganos netramdytų augalijos, gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų savo ribas, pasidarytų netvarka. Jos reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą ar liūtį, naikina augaliją, skrenda pakirsti pilnėjančio mėnulio, pagauna ir uždaro Aušrinę, savo šluota užtemdo saulę. Reguliuodamos žmonių perteklių, paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais. Ragana be pasigailėjimo braunasi į žmonių gyvenimą, atimdama laimę, sveikatą, sumaišydama protą, atsiųsdama ankstyvą senatvę, nesantaiką. Gali atimti ar pakeisti Laimos skirtą dalią. Ragana gali kenkti vestuvėse, “pagadinti” jaunąją, kad neturėtų vaikų, numarinti vos gimusius kūdikius, paversti jaunikius vilkais ir šunimis, vyrus gali paversti arkliais ir juos nujodyti. Savo veiksmais Ragana sukelia skausmą, primindama, kad amžinos laimės pasaulyje nėra, kad niekas neišvengs nei gėrio, nei blogio (turi būti pusiausvyra). Ragana primena, kad žmogus, gamta, visata yra mirtingi, o mirtis reikalinga tam, kad gimtum iš naujo. Gyvybėje glūdi mirties grėsmė. Raganos karpo javų varpas, nukerpa avių vilnas, atima karvių pieną, medžiotojams nubaido žvėris, žvejams – žuvis ir t.t.
Ragana gali keisti pavidalą: pasiversti ožka, kale, kiaule, kumele, gyvate, vabalu, šarka, kurapka, kregžde, pele ir t.t. Žuvis, ežys, rupūžė ar varlė – seniausi pavidalai. Pagrindinis įsikūnijimo pavidalas – rupūžė (dėl to rupūžė tebėra vienas iš pagrindinių lietuvių keiksmažodžių – keikiamės dievų vardais). Rupūžė – gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis. Atlygindama už gerą, rupūžė atneša pinigų, maisto, o už piktą gali bausti mirtimi. Pvz., jei rupūže pasibjaurėsi, pagaus žmogaus seilę ir jis mirs. Gali užnuodyti, paversti šlakuotų; užšokusi ant miegančiojo krūtinės, gali išgerti kvapą iš burnos ir žmogus miršta. Ten, kur rupūžė apsigyvena po grindimis, žmonės miršta. Rupūžė turi ir gydomosios galios – jei ją pridėsi prie skaudulio, ištrauks. Rupūžėje įsikūnijusi ir piktoji, naikinanti dvasia. Rupūžė gali įgyti sparnus ir skraidyti. Naktimis ji gali išgerti visą karvių pieną, klaidinti žmones kelyje, griauti šventyklas. Kartais jos blogį galima numaldyti tik žmogaus krauju. Tikėta, kad rupūžės nemirtingos. Jei rupūžę užmuštum, išdžiovintum, pakabintum prieš saulę, jos vėlė liktų gyva, o numesta ant žemės vėl atgytų (susilietimas su žeme sugrąžina gyvybę). Didžioji rupūžė valdo ne tik rupūžes, bet ir žvėris. Žmogišku pavidalu Ragana gali būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, bet abiem pavidalais labai pavojinga. Jei priklauso laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo; gimda, placenta, vos gimę kūdikiai – jos nuosavybė. Kad atsinaujintų ir atsijaunintų, ji geria kūdikių kraują. Tai auka jai. Ragana pavojingiausia Rasų rytą. Dangaus deivė buvusi Ragė. Ji turėjusi kreivus dantis kaip šerno, baisias, išverstas akis, suveltus plaukus, ilgus nagus, vienoje rankoje laikiusi nuodų taurę, kitoje – platų kalaviją, prie kurio rankenos buvo prikibusios trys baidyklės – piktosios dvasios.AITVARASVardas kilęs iš žodžio “aitas” (perėjūnas, nenuorama, padauža), “aitauti” (maldyti, raminti), “varas” (dinamiška jėga, nepaprastai greitas judėjimas). Pasirodo kaip gaidys, garnys, varnas, juodvarnis, orinis žaltys, ugninė gyvatė, ugninis ar juodas pagalys, šakas laužantis viesulas. Susijęs su Deive Paukšte ir Gyvate. Tikėta, kai aitvaras neša pinigus, būna raudonas; kai neša auksinius pinigus, būna auksinis; kai neša sidabrinius pinigus – baltai žydras; kai neša grūdus – pilkas ir t.t. Aitvaras išsirita iš 7 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio arba surandamas kaip šlapias, sulipęs viščiukas po laukine kriauše. Aitvaras maitinamas kiaušiniene – apeiginiu patiekalu, pienu, medumi, koše. Aitvarą galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką. Dažnai jis globoja gerus, teisingus, kitų skriaudžiamus žmones, bet jo prinešti lobiai nieko gero nelemia. Aitvaras – savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė. Kuo nors neįtikus jai, gali ištikti baisios nelaimės. Aitvaru atsikratyti beveik neįmanoma. Vienintelis būdas – nunešti ten, kur jį rado. Ypač daug neigiamų bruožų aitvarui priskyrė krikščionys. Aitvarai gali vagiliauti: turtą vagia iš vienų žmonių ir neša kitiems (jei perneša vieną grūdelį, pereis visi). Iš aitvaro galima atimti jo nešama turtą: pamačius jį lekiantį, atgalia ranka neatsigręžiant prismeigti prie žemės švarko skverną arba durti sau peiliu, arba ištraukti drabužių sagą, praplėšti kelnes ar marškinius, įsidėti į sterblę lašinių, įsmeigti į žemę šakes… Aitvarai nemirtingi. Jie gali sukelti sausrą (ugninis aitvaras ryja vandenį), už tai juos muša Perkūnas.MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ)
Medžiotoja, žvėrių valdytoja, laukinės gamtos deivė. Vienas iš jos pavidalų – meška. Dar XIX a. į naują namą pirmiausia įleisdavo mešką. Jei ji eidavo nesipriešindama – namie nėra piktų dvasių. Tada atnešdavo juodą vištą, meškininkas nukirsdavo galvą, laikydamas ją virš vandens. Vištos krauju pašlakstydavo trobą. Kitas deivės pavidalas – kalė. Vėliau įsivaizduota kaip moteris. Per Adventą žmonės nesilankydavo miške, nekirsdavo medžių, nes pradėjus kirsti pasirodydavo žila moteris – miško deivė – ir aimanuodavo, verkdavo. Per Adventą kirstos malkos labai smarkiai dega, gali padegti trobas, o iš tuo metu kirstų medžių pastatytame name lankosi blogosios dvasios. Jei iš tų medžių padarydavo karstą, po kurio laiko rasdavo išmėtytas lentas, o numirėlį gulintį ant kapo. Kronikos mini deivę Medžiotoją – turbūt ta pati deivė, milžinė mergina vyro veidu, apsirengusi meškos kailiu, su lanku ant pečių.CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖSŽEMYNA, ŽEMININKAS
Motina Žemė, teisingumo ir žemės derlingumo deivė. Gimdanti, auginanti, žydinti, prinokstanti ir pasenstanti deivė. Saugo ir globoja jauną gyvybę. Vadinta žiedkėlia, pumpurų budintoja. Ide Žemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo žmona. Pavasarį ji esanti nėščia kaip moteris. Žemės apvaisinimas sietas su pirmuoju pavasario lietumi po griaustinio. Tada Perkūnas išmeta kirvuką, turintį vaisingumo galią. Žemės negalima įžeisti, mušti rykšte, spjauti ant jos (jei tai padarei, turi atsiprašyti). Žemė tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydama arba į save neįsileisdama. Negalėjimas sugrįžti į Žemę Motiną – baisiausia Žemynos bausmė. Svetimšaliams drausdavo mindyti žemę, kad ši nesupyktų, neatimtų derliaus. Žemę dažnai bučiuodavo (net po 12 kartų per dieną). Žemynai įvairiomis progomis (pradedant ir baigiant darbą, gimimo progą, per sutuoktuves, laidotuves…) aukodavo alų, duoną, grūdus (nupildavo žemėn), gyvulius. Žemynos jėga glūdi plokščiuose akmenyse. Jie teikia vaisingumą. Juos uždengdavo šiaudais ir garbindavo kaip derliaus ir gyvulių saugotojus. Akmuo, kalnas – koncentruota, dar į viršų neišėjus žemės galia. Augalai yra jos kūdikiai. Žemynos – motinos vaidmuo ryškus rugiapjūtės papročiuose. Paskutinis rugių pėdas būdavo padaromas moters formos, vadintas “rugių boba”, “Javine”, “motinėle”, “bamba”. Paskutinis pėdas iškilmingai nešamas šeimininkams ir saugomas iki kito derliaus. Ten kur būta paskutinio pėdo, žemėn įkasama duonos ir druskos auka Žemei Motinai. Su rugių dvasia susijusi vyriška dievybė Javinis (Dirvolika, Nuogalius). Tai paskutinioji nenupjautų rugių sauja, iš jos pinamas vainikas, iškilmingai nešamas namo, įteikiamas šeimininkui, pristatomas kaip svečias, kuris grįš į laukus. Vainikas pakabinamas klėtyje virš aruodų.
Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinamas ir į ją sugrįžtama. Urvai, kapai Senojoj Europoj suprasti kaip gimdos ar pačios Mirusiųjų Motinos metaforos (perkeltinės reikšmės). Mirties Senosios Europos filosofijoje nėra, gyvenimas – tarsi švytuoklė, judanti nuolatos. Gyvybės energija nežūsta, keičiasi tik jos pavidalai. Spalio pabaigoje švęstos Ilgės. Jų dalis skirta mirusiųjų kultui. Stalai nukraunami maistu, gėrimu, skirtais mirusiems. Aukota Žemynai, Žemininkui. ŽEMININKAS (Žemėpatis, Pagirnis) – Žemynos brolis ar vyras, jos padėjėjas – sodybos, gyvulių globėjas. Dievą Žemininką turėjo kiekvienas namas. Jis gyveno po girnomis, kampuose pasirodydavo žalčio pavidalu. Jam aukodavo miltus, duoną, rankšluosčius, įvairių gyvulių porą. Iškeptą ar išvirtą mėsą mėtydavo po stalu, į kampus, valgydavo patys.PUŠKAITISRūpinosi žemės vaisiais, iš dalies – dievais. Gyveno po šeivamedžiu. Šis medis sietas su vaisingumu, požemio viešpatija. Puškaitis globojo savo padėjėjus kaukus. Puškaičiui du kartus per metus (pavasarį ir turbūt rudenį) keltos puotos. Klojime dengdavo stalą, atlikdami apeigas, kviesdavo kaukus į vaišes, po to duris uždarydavo, užtrenkdavo. Kitą dieną žiūrėdavo kiek suvalgyta maisto. Jei suvalgyta duonos, dievai pagausins javų, jei mėsos – gyvulių.KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI)
Kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos sutvėrimai. Neša skalsą, daugina javus ir šieną. Požemio dvasios. Tai nužudyti kūdikiai (krikščionybės laikais – ir nekrikštyti kūdikiai), virtę dvaselėmis. Būta tikėjimų, kad po mirties žmogus (ypač miręs ne savo mirtimi) virsta paukščiu kauku, kurio tikslas atkeršyti už nužudymą. Kaukus galėjo gimdyti ir auginti šeivamedis ir Puškaitis. Vardas susijęs su žodžiais “kaukti”, “kaukolė” (mirusiojo sielos buveinė), “kaukolai, kaukolės, kaukalys” (žemės grumstas), “kiaulė, kuilys”. Kaukai gyveno miške, po žeme. Turbūt būta ir vyriškų, ir moteriškų kaukų. Matomi mėnesienoje ar miglotą dieną, pasirodo molyje, grumstuose. Pasirodo netikėtai, atnešdami skiedrą, šieno, šipulių ir pan. Jei žmogus tai paima, pasirodo pats kaukas ir verkdamas prašo jį aprengti. Delčios naktį iš ketvirtadienio į penktadienį šeimininkė turėjo išminti, nubraukti linus, suverpti, išausti audeklą ir pasiūti marškinius (kaukučius). Jei taip greitai šeimininkė nesusitvarkydavo, kaukai verkdami išeidavo. O jei pasiūdavo, kaukai nešdavo skalsą (jų atneštas šapelis vertas šieno kupetos, keli grūdeliai – aruodo). Kaukai neneša pinigų, nevagia (paima po žeme ar atneša tai, kas nesurinkta laukuose). Nekenkia žmogui, yra mirtingi (vadinasi, nėra dievai). Kasnakt šeimininkai juos maitina augaliniu maistu: duona, pienu, alumi (aitvarams reikia neraugto kepto ar virto maisto).VAIŽGANTAS
Linų, kanapių globėjas, jam melsdavosi moterys. XVIII a. pab. Laikytas jaunamarčių ir paleistuvių dievu. Susijęs su kančia, nes gimsta lino pavidalu, lino kančia trunka ištisus metus, miršta ir vėl prisikelia. Bendrąja prasme Vaižgantas – augalijos atsinaujinimo metafora, susijęs su mirusiaisiais.IŠVADOS
Pagrindinės Senosios Europos dievybės siekia paleolitą. 25 tūkst. pr. Kr. būta gimimo, likimo ir mirties deivių Paukštės ir Gyvatės. Deivės Mirties pavidalas buvęs pelėda. Seniausios žmogišką pavidalą įgijusios deivės – Laima ir Ragana. Chtoninės dievybės vėlesnės, siekia neolito laikus, kai Europoj išplito žemdirbystė. Nė viena Senosios Europos dievybė neturi ryšio su žvaigždėmis ar dangaus šviesa, jų energija imasi iš vandens ir žemės. Jose glūdi paukštiškos, gyvatiškos, rupūžiškos, žvėriškos ir žmogiškos ypatybės. Jos kontroliuoja pačią gyvybės energiją, duoda ir atima gyvybę, lemia, numato, žino ateitį. Kiekviena vyriausioji deivė turi būrį padėjėjų. Vyriškosios dievybės yra augmenijos arba vaisingumo jėgos metafora. Vyriškieji dievai tėra globėjai, jie negali kurti.
INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖS
Ide dievai susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais (šviesa, saule, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu). Tai būdinga gyvulių augintojų kultūrai. Svarbiausi ide dievų vardai kartojasi daugelyje ide kalbų (pvz., indų dyaus, graikų – Zeus, lotynų – Deus, germanų – Tevas). Svarbiausi dievai – Dievas, Perkūnas, Velinas. Juos atitinka prūsų Patrimpas, Perkūnas, Patulas (Pikuolis). PATRIMPAS – jaunas, linksmas, ant galvos – rugių varpos, prieš jį inde – žaltys. Karo dievas, lemiantis sėkmę ne tik kare. Valdo žemę ir jos augaliją. PERKŪNAS – vidutinio amžiaus, piktesnis, ugningos išvaizdos, susiraičiusia juoda barzda, su ugnies karūna, valdo dangų ir atmosferą. PATULAS – senas, ilga, žila barzda, numirėlio spalvos, galva apgaubta balta skara, tarytum turbanu. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas. Antriniai ide dievai: Mėnulis, Dievo sūneliai, Saulytė, Aušrinė, Aušrinės brolis, Dangaus kalvis (Kalvelis).DIEVAS
Jis vyriausias ide panteone, po krikšto šiuo vardu imta vadinti krikščionių dievą, kai kurios baltų Dievo funkcijos atiteko Šv. Jonui, Jurgiui, Izidoriui. Vardo reikšmė siejasi su dangumi, dangaus šviesa. Tautosakoje Dievas panašus į karalių, jo drabužiai, žirgas, karieta, pilis spindi auksu ir sidabru. Vadintas Praamžiumi (esantis pirmas, neturinis pradžios), Prakarimu (pradžios darėjas, sutverėjas; medaus ėmimas iš avilio), Ūkopirmu (pats pirmas), Gyveleidžiu (“gyvybė” + “leisti”), Vaisgamčiu (“vaisius” + “gimdyti”), Sutvaru, Labdaru (“labas” + “daryti”), Dievų dievaičiu, Didžiuoju dievaičiu… Mitai sako, kad Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną – deivę LADĄ, pagimdžiusią pirmuosius dvynius – dukterį Lelą ir sūnų Lelį. Perkūnas, Patrimpas, Patulas taip pat jo sūnūs. Krikščionybės laikais Perkūnas supainiotas su Dievu, be pagrindo laikytas aukščiausiu dievu. Dievas – dangaus šviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dvasia. Jaunas, gražus. Augalijos, augimo skatintojas, susijęs su metų laikais, saule (skirtingais metų laikais būdavęs kitokio pavidalo). Krikščionybės laikais skirtingi Dievo pavidalai pakeisti šventaisiais: pavasario Dievo funkcijas perėmė Šv. Jurgis, vasaros Dievo – Šv. Jonas, rudens – Šv. Izidorius (apie žiemos Dievą duomenų neišliko). Svarbiausia Senosios Europos deivė Laima, atėjus ide, neprarado savo vaidmens. Kai kuriomis funkcijomis Laima ir Dievas susiliejo (kartu sprendžia žmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą), sudarė aukščiausią dievų porą. Iš Laimos Dievas perėmė lėmimo funkcijas.
Dievo gyvuliai – elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai. Ypač svarbus žirgas, jis traukia Dievo ratus per dangų, traukia dienos šviesą ir metų laikus (pats žirgas yra laikas). Sakmės sako, kad Dievas sukūrė visus paukščius, išskyrus žvirblį, apuoką, pelėdą (Velnio kūriniai). Dievo augalai – lapuočiai, rugiai. Ypač svarbus beržas – atsinaujinimo jėgos įasmeninimas. Beržas labai reikšmingas Sekminių papročiuose. Ide Dievas ginkluotas, jo ginklai – durklas, kardas. Dievas sukūrė Visatą. Jam turi paklusti visas pasaulis, net dievai. Jo nuosprendžiai surašyti akmenyje ir yra nepakeičiami. Yra mitų, teigiančių, kad Visatą sutvėrė paukščiai iš chaoso ar išperėjo iš kiaušinio, o paties Dievo pirminis pavidalas buvęs karvelis. Vienas mitas sako, kas Dievu buvę nuobodu ir jis sukūrė angelą bei žemės sklypelį. Angelas norėjo nuo to sklypo nustumti Dievą, po to meluodamas teisinosi. Dievas supykęs ir angelą pavertęs Velniu (tad velnias – pirmasis Dievo kūrinys). Žmonės atsiradę iš Dievo prakaito lašų ar jam nusispjovus. Anot pasakų, Dievas skyręs gyvom būtybėm gyvenimo ilgumą, bet žmogui 30 metų buvę per maža. Dievas jam pridėjo gyvūnų metus: iki 30 m. žmogus jaunas, gražus, sveikas, po to – 20 arklio metų, 20 šuns metų (kitoje versijoje – 10 avies, 5 kalakuto, 20 arklio ir 20 beždžionės metų).DIEVO SŪNELIAIDvyniai, Dievo pagalbininkai, jo funkcijų vykdytojai žemėje. Ypač padeda laukų darbuose. Jų arklas, akėčios auksiniai, sidabriniai. Dievo sūneliai plaukioja vario valtimi su deimantinėmis burėmis, žvejoja auksiniais tinklais. Dažniau dvyniai pasirodo kaip Dievo žirgai. Jie traukia saulės vežimą per dangaus kalną, niekad nepavargsta, nesiilsi. Dvyniai nuolat budi prie Saulės dvaro vartų, nes Saulės dukra – dangaus nuotaka pažadėta jiems. Deja, Mėnulis pavilioja Saulytę, pasiima į savo valtį, kur ji taiso bures. Dvyniai iriasi gelbėti Saulytės. Randa ją marių pakrantėje skalbiančią, bet jau per vėlu – Saulytė brenda gilyn, iš bangų matyti tik jos karūna.SAULĖS DUKRA
Saulytė – saulės dukra, dangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra. Saulė iš pradžių, matyt, buvo vyriška dievybė, tik vėliau baltai ją pavertė moteriška. Saulytė dirba įvairius moteriškus darbus: audžia, skalbia, džiovina skaras (debesis). Kaip nuotaka, ji “teka” aukso, vario spinduliais. Įsivaizduota, kad saulė skysta kaip medus, – todėl “teka” (kai saulė leidžiasi, iš ąsočio išsilieja saulės šviesa ir paskęsta mariose). Kaip nuotaka, Saulytė nešioja karūną arba vainikėlį. Nors ji Dievo sūnelių sužadėtinė, pavasarį išteka už Mėnulio, o per Jonines – už Dievo (Jono). Tada ji graužiasi, išsipuošusi auksu, sidabru, variu. Mitai mini buvus kelias Saulės dukras, dažniausiai 5: Indra-Indraja, Aušrinė, Vakarinė, Vaivora, Žiezdrė, Salyja (Sielyja, Sėlyja) – galbūt jas atitiktų Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas. Saulės dukros turi brolį Pazarinį, o Indraja – vyrą Salį (Sielį). Saulę bal