Salomeja Neris

Salomėjos Nėries gyvenimo aprašymas

Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji – mūsų tautos lakštingala! S. Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą. S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.

Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė- Bučienė. Ji gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 19918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę. 1921-22 m., mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikraštėlyje ,,Ateities žiedai“. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokėsi skambinti mandolina ir rojaliu, svajojo būti dailininke. 1920 m. ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m. lapkričio mėnesį Nėris išspausdino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. 1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį, dar būdama studentė, iš

šleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį – ,,Anksti rytą“. Tais pačiais metais išleistas antrasis, stereotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti. O jau 1928 m. vasarą rašytoja pirmą kartą keliavo po Vakarų Europą – aplankė Vokietiją bei Šveicariją. 1928 m. Salomėja Nėris persikelė į Lazdijus: nuo 1928 m. rugsėjo mėnesio 1 d. Švietimo ministerijos ji buvo paskirta Seinų ,,Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, Salomėja dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas. Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų ,,Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., ,,Mokytojų cenzo tikrinimo komisija“ pripažino Salomėjai Nėriai auukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų. 1929 m. birželio mėnesio paskutinėmis dienomis Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje, Salomėja gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – ,,Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 metais. 1930 m. vasarą Salomėja trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931-34 m. Salomėja Nėris, gyvendama Kaune, niekur ne
edirbo ir sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis. 1934 m. išleista Salomėjos Nėries versta A. Kuprino ,,Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys ,,Mūsų pasakos”, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metai rašytoja persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo 1934 m. rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, Salomėja Nėris vadovavo meno kuopai, padėdavo ruošti literatūrinius vakarus, apie 1935 ar 1936 metus laisvai išvertė saviveiklos reikalams lenkų rašytojo J. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištraukas. Panevėžy rašytoja artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte – Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1935 m. pradžioje Nėris išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – ,,Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos-realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu Salomėja Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius. 1936 m. Salomėja Nėris gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korenkos kūrinį ,,Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams ,,Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje Salomėja Nėris išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. gruodžio 12
2 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. 1937 m. gyvendama Paryžiuje, rašytoja rašė poemą ,,Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius to miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno, kur su šeima įsikūrė savo namuose. 1937-ųjų rudenį Salomėja Nėris savo prašymu buvo atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. Ten dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 dieną Salomėja pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko-Balandžio vardą. 1938 m. pirmojoje pusėje Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – ,,Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1938 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu rašytojai buvo įteikta 1938 m. Valstybinė premija už rinkinį ,,Diemedžiu žydėsiu“. 1939 m. liepos 5 d. ji su mokytojų istorikų būreliu iškeliauja į ekskursiją po lenkų ponų okupuotą Vilniaus kraštą. Aplankė Suvalkus, Seinus, Augustavą, Gardiną, Lydą, Naugarduką, Svitezio ežerą, Zietelą, Vilnių, Trakus, Verkius, Krėvą, Ašmeną, Naručio ežerą, Švenčionis, Adutiškį ir kitus miestus, apžiūrėjo Gardino, Lydos pilių griuvėsius. Vėliau nuvyko į Naugarduką ir prie Svitezio ežero; ten apžiūrėjo vietas, susijusias su poeto Adomo Mickevičiaus biografija. Liepos 9 d., atvažiavusi į Vilnių, aplankė istorinius Vilniaus paminklus, senąjį Vilnių, garlaiviu buvo nuplaukusi į Verkius. Salomėja Nėris Vilniuje susitiko su Vilniaus lietuvių rašytojais ir vi
isuomenės veikėjais. 1939 m. buvo išleistas jos eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus, rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir Salomėjos Nėries kūriniai. 1940 m. spalio mėnesį buvo išleista rašytojos tautosakinė poema ,,Eglė žalčių karalienė“, parašyta 1937-1940 m., kuriai Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 metų premiją už geriausią veikalą, populiarinantį lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką. 1940 metų pabaigoje Salomėja Nėris parašė ir išspausdino periodikoje poemą ,,Keturi“, vėliau dar išleido poemą ,,Našlaitė“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas ,,Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir Salomėja. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pirmajame ketvirtyje rašytoja išleido savo poezijos ,,Rinktinę “, pradėtą ruošti 1939 metais. 1941m. birželio 22 d. hitlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Lietuvą, Salomėja su sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą išvyko į Tarybų Sąjungos gilumą. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo poetė, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu žuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim. 1941 m. birželio paskutinėmis dienomis Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama, ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.1941m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Gyvendama Penzoje, poetė parašė eilėraščius ,,Sakalai broleliai“, ,,Tėvynė“, ,,Kareivio motina”, ,,Partizanai miškuos“ ir kitus. Ji aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kiek laiko pagyvenusi ,,Baškirijos“ viešbutyje, ji įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai dažnai pradedami skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu. 1942 m. birželio viduryje poetė išvažiavo iš Ufos į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per Maskvos radiją. Rugsėjo mėnesį Salomėja Nėris kartu su kitais lietuvių rašytojais dalyvavo Lietuviškajai divizijai ruošiamuose literatūros vakaruose, skaitė savo eilėraščius, aplankė Levo Tolstojaus gimtinę Jasnąją Polianą.

Gruodžio 6 dieną Maskvoje įvyko 2-asis lietuvių tautos atstovų mitingas, kuriame kalbą sakė Salomėja Nėris. Kalba buvo skaityta per Maskvos radiją lietuviams skirtos dieninės laidos metu 1942 m. gruodžio 8 d. Mitingas priėmė kreipimąsi į lietuvių tautą, kurį, be kitų, pasirašė ir Nėris. 1943 m. vasarą poetė ilsėjosi lietuvių kovotojų namuose Maskvos srityje, netoli Voskresensko, ir ruošė spaudai eilėraščių rinkinį ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. 1943 m. viduryje išleistas Salomėjos Nėries poezijos rinkinys rusų kalba, išverstas M. Petrovych,- ,,Cквoзь пocвиcт пyль“. 1943 m. paskutiniame ketvirtyje LTSR Valstybinė leidykla Maskvoje išleido Salomėjos eilėraščių rinkinį ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. 1944 m. rugsėjo 30 d. vakare rašytoja grįžo iš Maskvos į Kauną ir apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. 1944 m. rudenį Salomėja Nėris lankėsi savo tėviškėje. O 1945 m. sausio 30 d. Kaune kino ,,Forum“ salėje įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius. 1945 m. vasario 11 d. Vilniaus lėlių teatre įvyko spektaklio- inscenizacijos pagal Salomėjos Nėries poemą – ,,Eglė žalčių karalienė“ premjera. 1945 m. birželio 8 d. susirgusi poetė buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Birželio pabaigoje išleistas paskutinis rašytojos Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys – ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, poetei prašant, buvo atneštas jai į ligoninę. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai buvo parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko Salomėjos Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota kariškai – Istorinio muziejaus sodelyje. Liepos pabaigoje tuometinė Liaudies Komisarų Taryba poetės atminimo įamžinimui nutarė:
1. Pastatyti Vilniuje Salomėjos Nėries paminklinį biustą.
2. Pavadinti Kaune gatvę Salomėjos Nėries vardu.
3. Pavesti Valstybinei grožinės literatūros leidyklai išleisti 1945-46 m. pilną Salomėjos Nėries raštų rinkinį.
4. Pavadinti mergaičių gimnaziją Vilniuje Salomėjos Nėries vardu.
5. Paskirti Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos – filosofijos fakultete Salomėjos Nėries 400 rb. stipendiją.

1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašūnų kapines.

Salomėjos Nėries kelias ir takas

Kelias ir takas yra savotiški mūsų kultūros ženklai, randami visuose žmogaus pasaulėjautos lygmenyse. Aukščiausias lygmuo be abejonės – religinis pasaulio suvokimas. ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” – skelbia Kristus Evangelijoje pagal Joną. Taigi krikščionybė ,,kelio” įvaizdžiui suteikė didžiulę apibendrinančią reikšmę. ,,Aš kelaliu keliavau kaip žiedelis rybavau” – dainuojama senovinėje liaudies dainoje. Čia ,,kelalis” – tai gyvenimas, į kurį sena motulė išleido dukrelę. ,,Takeliu sugrįžki, laistytu krauju” – taip šis motyvas nuskamba ,,partizaniškoje” dainoje. ,,Pabaigė savo gyvenimo kelią”, – prie kapo duobės mūsų žmonės sako ir akademikui ir artojui. Dažni šie įvaizdžiai ir dailėje, literatūroje. Jie įaugę į mūsų sąmonę ir priimami nė nesusimąsčius.
Iš naujo perskaičius Salomėjos Nėries lyriką, išstudijavus jos dienoraščius ir laiškus, galima išskirti kai kuriuos pasikartojančius, poetės mėgstamus motyvus. Vienas iš jų yra kelio, tako motyvas. Kai kuriuose jos kūriniuose, išsisakymuose šis motyvas tampa ypatingai svarbiu. Pavyzdžiui, jis lydi poetės apsisprendimą, pasirinkimą jaunystės eilėraštyje: ,,Mano kelias ne čia, kur vainikai ir vynas.” Jis skamba jos mėgstamų genijų gyvenimo apmąstymuose: ,,herojinis Čiurlionio, Vagnerio, Bethoveno, Nyčės kelias.” Šių žmonių kūryba, jų herojinio kelio pavyzdys padėjo jai išgyventi ir kurti provincijos pilkumoje ir banalybėje. Kelio motyvas vėl ataidi, kai ji nusprendžia nutraukti ryšius su praeitimi, rašyti kitaip: ,,savo nueito gyvenimo kelią nulaužiau kaip vyšnios nudžiūvusią šaką.” Šį mūsų lyrikės ,,posūkį į kairę” lai studijuoja istorikai. Pačiuose geriausiuose jos eilėraščiuose po šio ,,posūkio” tik atviriau, nuoširdžiau atsiskleidė jos seniai puoselėtos svajonės guosti sužeistas širdis, raminti kenčiančius (.) ,,Aš myliu savo kelią, nes pati jį pasirinkau. Juo niekas kitas neina ir niekas manęs negali juo lydėti. Nes mano kelias veda bedugnių pakraščiais” – rašo jau brandi poetė. Dabar žinodami apie jos gyvenimo nesėkmes ir praradimus, mes galime įvertinti kiek įtakos tam pasirinkimui turėjo kiti žmonės, aplinkybės. Tačiau mes neturime teisės ginčytis su pačia poete, taigi vėl tenka konstatuoti, kad kelio motyvas nuskamba dar viename reikšmingame jos pasisakyme.
S. Nėries kūryboje kelias įgauna įvairias formas ir apraiškas. Jis ,,gali reikšti ir fizinę, ir dvasinę žmogaus kelionę”. Keliu sugrįžtama, keliu išeinama, jis gali būti ir mirties, ir vilties simboliu. Poetės lyrikoje labai ryški savo ir svetimo kelio priešprieša. Šių dviejų kelių savitumas ypatingai išryškėja eilėraštyje ,,Namo”. Čia įvyksta tarsi vidinė kūrinio transformacija, nes iš pradžių kelias traktuojamas kaip artimas ir gerai pažįstamas, vedantis į gimtuosius namus: ,,Šitas kelias juk mūsų, / Ir namelis tuojau?”. Tik vėliau jį apgaubia šaltas Uralo vėjas, išsklaidydamas tikėjimo ir vilties nuotrupas, ir eilėraščio pabaigoje jau pasigirsta klausimas: ,,Ar tas kelias be galo?/ Ar be galo naktis?”. Šis eilėraštis tarsi leidžia pamatyti, kokia skirtinga gali būti to paties vaizdinio samprata S. Nėries kūriniuose. Kelio, susijusio su namų sąvoka, motyvas taip pat iškyla ir kituose lyrikės eilėraščiuose. Juose jis ,,skleidžiasi” liūdesio ir skausmo melodijomis, nes kelias namo dažniausiai vaizduojamas kaip ilgas ir tolimas, kartais netgi nežinomas: ,,Pasakyk, koks kelias/ Veda į tėvynę” arba neatrandamas: ,,Kur nameliai mūs?/ – Kelio nerandam.” Tačiau ne visuose eilėraščiuose namai suvokiami kaip vieta, į kurią sugrįžtama po ilgų klajonių, kai kur jie vaizduojami kaip slėpininga, tolima, skaitytojui ir pačiam kūrėjui nepažįstama erdvė. Vienas iš tokių eilėraščių pavyzdžių – ,,Jaunystė”, kuriame abstrakti ,,jaunystės” sąvoka perkeliama į personifikuotą, sužmogintą vaizdinį. Emocingais klausiamaisiais sakiniais parodomas noras įspėti jaunystės buveinės paslaptį: ,,Kur tie nameliai, kur takai?/ Sakyk man – kur tu gyveni?”. Dar vienas S. Nėries kelio namų erdvėje vaizdavimo būdas – kiekvienam mūsų mielas ir įprastas gimtojo krašto peizažas, kuris kuriamas išvažiuojančio iš tėvynės, namus paliekančio žmogaus akimis: ,,Mane lydėjo kalnai, lankos,/ Dundėjo vieškeliai, takai”. Su Lietuvai būdingais simboliais vieškelio motyvas išryškėja ir eilėraštyje ,,Tremtinio Lietuva”: ,,Su rūtomis, rugių laukais,/ Su vieškeliais ir kryžiais”.
Namų motyvas S. Nėries kūryboje taip pat sietinas su liūdna našlaitės dalia ir skurdžiu bei vargingu jos gyvenimo keliu. Našlaitystės tema į šios lyrikės kūrybą atėjo iš tautosakos, pasakų, kuriose našlaitė gana dažna veikėja. Poetės lyrikoje kelias vaizduojamas kaip baugi vienatvės metafora su čia pat prasiveržiančia aimana, vėl išsiliejančia kelio, takelio motyvu: ,,O kas našlaitei kelią parodys,/ Kur ta ugnelė gimtojo židinio?”. Eilėraštyje ,,Kur tave dėsiu?” našlaitės širdgėla perteikiama tiek gamtos stichijomis, tiek dvasiniu nerimu:
Našlaičių taką lietūs dergia.
Krūtinėj neramu:
Kur tave dėsiu, mano varge, –
Be vietos, be namų?
Liūdesys čia išreiškiamas namų ir vietos nebuvimo sąvokomis, kurios kuria tuštumos ir gimtojo kampelio neturėjimo įspūdį. Kituose eilėraščiuose ši namų erdvė perteikiama ugnies įvaizdžiu: ,,Leisk man prie ugnelės pasišildyt,/ Nevaryk į vieškelio audras”. Mat ugnis nuo seno mūsų kultūroje buvo namų šilumos, jaukumo ir darnos simbolis.
Dar vienas iš namų aplinkos ,,išplaukiantis”, lyrikei svarbus ir reikšmingas yra motinos vaizdinys. Nors eilėraščių, kuriuose vaizduojama motina, pluoštas nėra labai gausus, tačiau ir juose kelio motyvas dominuoja savitomis formomis ir išraiškomis. Štai eilėraštyje ,,Motinai” kelias nebeatrodo toks baugus kaip daugelyje prieš tai minėtų eilėraščių. Čia jaučiamas patriotiškas poetės pasiryžimas įveikti visas kliūtis grįžtant į tėvynę:
Joks kelias man netolimas,
Joks vargas nesunkus –
Gulbe atplaukt, kregžde atskrist
Į tėviškės laukus.
Visai kitaip kelio įvaizdis kuriamas eilėraštyje ,,Motina”, kuriame išryškėja užmiršto kelio motyvas. Čia jis įgauna naują formą, ne taip dažnai pasitaikančią S.Nėries kūryboje, ir perteikiamą metaforizuotu vaizdu: ,,Tik jų nėra. Pamiršo kelią / Į lizdą gimtąjį vaikai”.
Dar vienas kelio pavadinimas poetės kūryboje – vieškelis. Šis motyvas susijęs su pasauliu. Norint pasakyti, kad lyrinis subjektas išėjo į gyvenimą, į pasaulį neužteko vien žodžio ,,kelias”, reikėjo kažko didesnio – ,,vieškelio” – kelio, kuriuo vaikšto visi, kuris yra bendras, visuotinis:
Mane lydėjo kalnai, lankos,
Dundėjo vieškeliai, takai. –
Pasauli, – tavo glaudžios rankos, –
Mane kaip kūdikį laikai.
Kalbant apie pasaulį, erdvę reikalingas vieškelio motyvas. Jis daug didesnis, platesnis ir bendresnis negu kelias. Būtent todėl šis įvaizdis ir įsivyravo S. Nėries lyrikoje. Eilėraštyje ,,Į laisvę” vieškelis supriešinamas su šunkeliu. Lyriniam subjektui nežinioje, tuštumoje būtina kažkur eiti, nebesvarbu, ar šuntakiu, kuriuo niekas nevaikšto, ar vieškeliu, kuriuo eina visi: ,,Ar šuntakiu eisiu, ar vieškeliu, Ką nors gi prieisiu, gal būt”. Žmogui svarbu – judėti, ieškoti. Kiekvienas kelias, ar tai būtų šuntakis, ar vieškelis, veda į kažkur, veda į tikslą.
Labai dažnas vieškelio motyvas karo metų eilėraščiuose. Tai labai sunkus periodas Salomėjos Nėries gyvenime: slegiančiame karo siaube trapios moters dvasinis nesaugumas toli nuo tėvynės, nuo mylimo vyro. Tiesa, būtent šiose sąlygose atsiskleidžia jos vidinė stiprybė, atsiveria jos karšta širdis, kupina meilės, supratimo, užuojautos kitiems. Vienas iš tokių karo metų eilėraščių – ,,Lietuvai”, kuriame vieškelis apibūdinamas būdvardžiais vėjuotas: ,,Ties vieškeliu, ties vėjuotu/ Nustebusi stovėjai tu” ir dulkėtas: ,,Ir tavo ašarų tyrų./ Jom dulkių vieškelio nelaistyk!” Vėjuotas vieškelis – niūri, nejauki, pavojinga vieta. Svarbu ir tai, kad lyrinis subjektas traktuojamas ne kaip stovintis ant vieškelio, o kaip esantis ties juo. Vėjuotas vieškelis – tai tarsi skriaudos, nelaimės motyvas, o vieškelio dulkės – populiarus simbolis, kuris suteikia neigiamą atspalvį, o kartu ir tikroviškumą.
Karo metų ir paskutinių S. Nėries gyvenimo metų eilėraščiuose – jos pačios dalios, ir savo tautos likimo skausminguose apmąstymuose vėl labai dažnai kartojasi kelio motyvas:
Koks tolimas, varganas kelias,
Tėvyne, sugrįžti tavęs!
Žėruoki, mirksėki, ugnele,
Negesk, žiburėli, negesk!

Tėvynės ilgesys bei meilė poetės kūryboje taip pat siejami su keliu: ,,Aš keliais į tave pareisiu”. Poetė labai trumpam parėjo į Tėvynę ,,prie didelio kelio”. Apmąsčiusi savo meilę ir kaltę, sugrįžo mirti.
Salomėjos Nėries kūryboje įsidėmėtinas ir kryžkelės motyvas. Kryžkelė mūsų kultūroje reiškia pasirinkimo galimybę ar net būtinybę. Savo mažojoje prozoje S. Nėris rašė: ,,Kryžkelė. Kelių keliai ir keleliai šakojasi į visas puses. Jais keliauja mano broliai. Ir paliko vienas kelias, vienas liūdnas kelužėlis. Niekas juo nėjo. Aš ryžausi juo keliauti. Tuščias tas kelias ir liūdnas, ir nykus be galo. Tuščias tas kelias ir liūdnas, ir nykus be galo.” Tačiau kryžkelės motyvas šios lyrikės kūryboje ne visada kuria liūdną nuotaiką. Vienas iš jaunatviškų ir veržlių jos eilėraščių – ,,Anksti rytą” – apie besiveriančias erdves, beprasidedantį gyvenimą, kuris atrodo toks platus ir kupinas galimybių:
Žemė kryžkelėm žegnojas –
Ji keleiviam be sparnų
Pavergė dulkėtas kojas.
Aš su saule ateinu.
Lyrinis ,,aš” trykšta energija ir noru rinktis, išryškėja literatūroje dažnai sutinkamas amžinos jaunystės motyvas. Jaunystė – tai prieš akis atsiveriantis gyvenimas, dar nenuvylęs, daug žadantis, paslaptingas. Poetės kūrybai būdingas ir teisingai pasirinkto kelio įvaizdis. Štai eilėraštyje ,,Pusnys” kryžkelės kuria jau nebe ateities, kaip prieš tai buvusiame eilėraštyje, o praeities vaizdą, nes iškeliamas klausimas ,,Kur atvedėt jūs kryžkelės/ Lietuvišką smūtkelį?” Šis lyrikos kūrinėlis sustingęs, vaizdas statiškas, skaitytojui gali pasirodyti, kad buvo pasirinktas ne tas kelias. 1935 m. dienoraštyje S. Nėris rašė ,,Tu stovi kryžkelėj ir prašai, kad tau parodyčiau kelią. Kodėl tu pats jo nedrįsti surasti?” šiais žodžiais tarsi teigdama, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkti ir eiti savo gyvenimo kelią. Nes tik ,,keliaudamas keliu žmogus pažįsta pasaulį ir save. Kelias – dažna nugyvento gyvenimo metafora, žmogaus ieškojimų, pažinimo, sukauptos patirties ženklas”.
Kad S. Nėris didžiąją savo gyvenimo dalį jautėsi vieniša, nesuprasta kitų rodo ne tik jos dienoraščiai, bet ir eilėraščiuose išryškėjantis vienatvės pojūtis, pasirenkant savo kelią ir ryžtantis juo eiti vienai, be jokio kelionės draugo, palydovo: ,,Viena keliausiu be palydovo/ Tamsiąją naktį nykiu keliu”. Vienatvės ir kelio nebuvimo motyvas pastebimas ir eilėraštyje ,,Motulė”: ,,Paskui išėjo miško link/ Viena be kelio”. Šiame eilėraštyje pinasi vilties, tikėjimo ir motiniškos meilės įvaizdžiai. Jausmingos ir emocingos poetės kūryboje tai pat galime pastebėti ir besiskiriančių kelių motyvą, apgaubtą baisių išgyvenimų skraiste:
Aš bijau, – gal tu nemyli,
Tyčia tik sakai –
Man baisu – žinau, kad mūsų
Skiriasi takai.
Taigi kelio, tako, vieškelio motyvai išsibarstę visoje Salomėjos Nėries lyrikoje. Kaip matome, galima išskirti kelias pagrindines jų reikšmes. Beja, ne tik skirtingų kūrybos etapų eilėraščiuose, bet netgi to paties periodo atskiruose kūriniuose šie įvaizdžiai gali reikšti pačius prieštaringiausius dalykus: drąsą, kylant ligi žvaigždžių ,,užburtu taku”, ir baimę, nežinant, ,,koks kelias veda į Tėvynę”, klaidžiojimą, ieškant savo kelio, ir tvirtą pasiryžimą sugrįžti pas savo mūzą. Taip šiais įvaizdžiais išreiškiamos ir permainingos poetės nuotaikos, ir kraštutinės emocinės būsenos kai tiesiog iš širdies liejasi ,,įelektrinti” žodžiai. Tačiau turbūt originaliausiai ,,salomėjiškai” skamba neįprastų kelių ir takų motyvai. Kokie tie keliai per ,,lūžtantį ledą” arba ,,bedugnių pakraščiais”? Tai žino tik tie, kurie tokiais keliais bando eiti. Ir kai supranti kaip glaudžiai šie įvaizdžiai siejasi su poetės pasaulėjauta, pagaliau su jos gyvenimo kelio realybe, žinai, kodėl jie tavęs nebaugina, o šildo: taip poezija išsiliejo ,,saulėtų krantų” pasiilgusi širdis. Labai anksti nutrūko Salomėjos Nėries gyvenimo kelias. Tačiau jos kūrybinio kelio atbalsiai skamba muzikoje, kitų poetų kūryboje ir svarbiausia žmonių širdyse. Lietuvių dvasinės kultūros vieškelis nebeįsivaizduojamas be šios trapios genialios moters nueito kelio.

Įvaizdžių slinktis:

1. Noeromantikė.
2. Kiekvienas rinkinio pavadinimas – gili metafora.
3. Poezijos motyvai: džiaugsmas, liūdesys, idealo siekimas, svajonė apie nepasiekiamybė, retkarčiais aplankantis susimąstymas ir meilė.
4. Eilėraščio erdvė siejasi su laisvės pojūčiu, skrydžiu.
5. Ryškiausi poezijos elementai: kalnai, jūra, žemė, dangus.
6. Laikas – džiaugsmo akimirka ir užsitęsęs laimės šokis.

,,Anksti rytą” 1927 m.:
1. Lyrinis subjektas džiaugiasi pavasariu, saule.
2. Vyrauja liepiamoji nuosaka.
3. Pagrindiniai įvaizdžiai: pasaka, kalnai, klajūnas, valkata.
4. Ryški neoromantikų pasaulėjauta ir estetika:
a) realybės ir svajonės priešprieša;
b) lengvai nuspėjamas vidinio gyvenimo trapumas ir pažeidžiamumas;
c) giliausi jausmai išgyvenimai gamtoje.
5. Gyvenimas šviesus, pilnas siausmo, pavasarinio vėjo, svajonių, jaunatviško nerimo, likimo.
6. Lyrinį ,,aš” pasaulis laiko priglaudęs kaip kūdikį – saugu it motinos rankose.
7. Žydėjimas neaprėpiamas, kelia dvasią aukštyn ir nesibaigia širdy, žemėje, sieloje. Net nuvytę žiedai bunda ir skleidžiasi iš naujo.
,,Pėdos smėly” 1931 m.:
1. Dviguba pavadinimo metafora:
a) išnykimo ir buvimo įvaizdis;
b) viską pradėti iš naujo.
2. Bando įžvelgti viena žmogaus egzistencijos prasmę, jo vietą istorijos vyksme.
3. Siekia idealių viršūnių:
a) tik Prometėjiškas, kitiems paaukotas gyvenimas yra vertingas;
b) tik tiesa – vienintelė, tikra ir nesumeluota – yra vertinga.
4. Kinta poezijos motyvai:
a) Žmogaus vidinių išgyvenimų drama;
b) gaivališkos laisvės troškimas;
c) maištas prieš aplinką;
d) stiprėjantis negrįžtamai tekančio laiko pojūtis.
5. Gyvenimas prieštaringas, bet prieštaravimai beveik visada egzistuoja šalia:
a) džiaugsmas ir sielvartas;
b) šviesa ir šešėliai;
c) gera ir bloga.
6. Ryškūs akimirkos blyksniai:
a) virpanti nuotaika;
b) skaudus pojūtis;
c) atodūsis;
d) jausmo išsiliejimas;
e) stebuklingas praregėjimas.
7. Žydėjimas jau nebe amžinas. Reikia džiaugtis šia akimirka.
8. Stiprėja nuojauta. Ateis vytimo metas, bet tai dar tik bus.
9. Pro begalinę gyvenimo meilę justi grėsmę, nuoskauda, girdėti ironiškas pajaco juokas.
,,Per lūžtantį ledą” 1935 m.:
1. Dedikacija Dariui ir Girėnui.
2. Ryškėja motyvų raida:
a) kovos;
b) gyvenimo prasmės;
c) tekančio laiko;
d) šiaurės ir audrų.
3. Dramatiška nuotaika.
4. Ėjimas per gyvenimą virsta bėgimu:
a) bėgama ,,skenduolių keliu”;
b) bėgimas skaudus, kartus, su lūžtančiom ir dūžtančiom formom;
c) su trapia esybe.
5. Čia siaučia vėtros, dėl ateities kovojama dabar ir skaudžiai nusiviliama.
6. Lieka kitas krantas ir viltis ją pasiekti.
7. Dainuojama jau apie rudenį. Obelys nebeprisimena pavasario žydėjimo, dabar jų šakos – palūžę sparnai. Lieka tik kuklūs žibuoklių žiedai bėgančios nuotakos kasose.
,,Diemedžiu žydėsiu” 1938 m.:
1. Tai žaliai sulapojusio diemedžio vizija.
2. Eilėraščiai parašyti toli nuo namų, kai kuriuose juntama pranašiška nuojauta.
3. Be galo daug bendražmogiškų vertybių: laimė, meilė, gerumas, ilgesys, išgyventos akimirkos pilnatvės pojūtis.
4. Pasikeičia judesys:
a) prisiglausti ir apkabinti;
b) nusilenkti, pakalbinti.
5. Lyrinis ,,aš” tampa gimtosios žemės dalimi dalyvaujančia amžiname gyvybės cikle.
6. Įsitikinama: žmogaus džiaugsmas trumpalaikis, o žemės ir žmogaus ryšys amžinas.
7. Eilėraštis kaip malda, šauksmas, kai vienu atsikvėpimu išsakoma gyvenimo esmė.
,,Dainuok, širdie, gyvenimą” (,,Alyvos”) 1942 m.:
1. Esminė praeinančio gyvenimo ir nužydinčio žiedo jungtis.
2. Amžinai žydi tik amžinybė.
3. Alyvų ženklas – grožio, stebuklingai gražaus žydėjimo simbolis.
4. Laikinumo pojūtis išreiškiamas eilėraščio žemėjimu:
a) Žydi, krinta lapeliai;
b) tik vieną kartą krinta smėlio saujelės ant žemiau už visus esančios širdies.
5. Dažniau negu kituose rinkiniuose skamba žodis ,,niekad, niekada”
6. Siaurėja erdvė.
7. Ryškėja mažumo matmuo:
a) mažytė snaigė;
b) mažytis gyvenimas;
c) baltas takelis nepareinamas
8. Glaudžiamasi prie smėlio, šilainės, žemės.
9. Ateina suvokimas, kad po dienos bus naktis, gyvenimas trumpas, bet vertingas.
10. Lyrinis subjektas suvokia, kad jaunystės žaibai ir griaustiniai nutilę.
11. Žydėjimas prislopintas, tarsi pasiekęs vasaros brandą.
12. Rymo ramunė, budi chrizantemos – gėlė šalia žmogaus, su žmogumi, su jo gyvenimu.
,,Prie didelio kelio” 1994 m.:
1. Kelias yra žemės ženklas, likimo simbolis, ne tik žmogaus, bet ir tautos, ypač jei skirta būti prie didelio pasirinkimų kelio. Pagrindinis rinkinio motyvas – begalinis ilgesys, vėliau skausmas, neviltis, pasigailėjimo laukimas, sugrįžimo viltis.
2. Erdvė bekraštė, su paklydusiu paukšteliu, begalinėmis pusnimis:
a) svetimoji erdvė šalta, su geliančiu ligi širdies speigu, sniegu;
b) vizijų erdvė šilta, skendinti saulės šviesoje ar slepiama šilto pievų rūko.
3. Vyrauja juoda spalva: juodoji širdgėla, juodas juodvarnis.
4. Svarbi moters būsena:
a) benamė;
b) mažutė;
c) nuklydusi tremtinio keliu;
d) išdidi savo skausmu, žaizdota, maudžiančia širdimi;
e) apimta begalinio ilgesio – išgyvenama šimtametė dvasios žiema.
5. Artimas ryšys su tautosaka.
6. Žydėjimo žemėjimas, smulkėjimas:
a) skaudus žydėjimas, glaudžiantis prie žemės;
b) šalia tulpės leista pražysti dilgėlei – tokai realybė;
c) mėlyna rugiagėlė – kaip ilgesio, neišsakytos meilės, neišsipildžiusios vilties simbolis.
7. Gyvenimas sugriautas, sumintas, gimdantis skausmą ir juodą gėlą. Jis tampa ir malda, ir užkeikimu, ir tikėjimu.
8. Nuo galingo sakalo skrydžio pirmame rinkinyje iki sužeistos vilkės paskutiniame.

Mirties motyvas Salomėjos Nėries kūryboje

Niekas iš tikro nežino, kas yra mirtis. Vieniems tai kelionė pas Dievą, kitiems – amžinoji nebūtis ir pan. Tad pats mirties faktas yra nesvarbus. Svarbu tai, kaip mes mirtį suvokiame, kokią ją įsivaizduojame. Mirties šešėlis lydi žmogų visą jo gyvenimą, todėl emocijos, kurias sukelia mirties faktas žymiai daugiau įtakoja mūsų gyvenimą nei pati mirtis, kuri tėra viena iš sudėtinių gyvenimo dalių. Bet todėl, jog europietiškos kultūros žmonės nemėgsta paslapčių, dalykų, kurių nesupranta ir kurie jiems nepavaldūs, kasdieniame gyvenime stengiamasi užmiršti mirties faktą arba tiesiog jį ignoruoti.
Bet kiekviena taisyklė turi išimčių. Yra žmonių jautresnių gyvenimo ir mirties paralelei nei kiti, besistengiančių praskleisti paslapties šydą, dengiantį šią misteriją. Tokia asmenybė buvo ir Salomėja Nėris. Jai pasaulis atrodė pilnas iššūkių, kuriuos buvo baisu priimti, neteisybės, prieš kurią ji buvo per silpna kovoti. Todėl mirtis poetei nebuvo paslaptis, o greičiau atsakymas į daugelį klausimų, pats paprasčiausias visų problemų sprendimas, kurio ji vos nesigriebė pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.
Po universiteto baigimo ir kelionės po Europą, ypač praturtinusios poetės sielą, Salomėja Nėris pradėjo dirbti Lazdijų miestelyje. Pradžioje ji apsigyveno tik ką mirusio mokyklos direktoriaus poeto M. Gustaičio palėpės kambarėlyje, panašiame į karstą. Prieš du nedidelius langus augo uosis, visai užstojęs saulę. Gal būt, šio uosio monotoniško šlamėjimo prisiminimas vėliau įkvėpė poetę sukurti nuostabų eilėraštį, himną gyvenimui ,,Aš nenoriu mirti”, prasidedantį žodžiais:
Amžius tu šlamėsi,
Šilkalapi uosi.-
Bet kūrybingai asmenybei, trokštančiai kultūros ir gyvenimo džiaugsmo, provincialus ir lėtas Lietuvos gyvenimas nebuvo priimtinas. Ją be galo slėgė aplinkui matoma neteisybė (pvz.: klerikalinė vadovybė dažnai skriaudė neturtingus mokinius, kuriems Salomėja Nėris stengėsi padėti geriau mokytis, kad būtų atleidžiami nuo mokesčio už mokslą). Tuomet poetė metė paskutinį argumentą – mirtį, galinčią išvaduoti iš melo:
Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta.-
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!
,,Paspausiu šaltą plieną”
Dienoraštyje Salomėja Nėris rašė: ,,Jeigu pasaulis yra melu pagrįstas ir visas žmogaus gyvenimas ir jo esmė yra melas, tai aš nemoku ir nenoriu gyventi”. Poetė negalėjo atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negalėjo ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka. Bet negalėjo ir laimėti. Tačiau vis tiek nepasidavė:
Dainuosiu ties laimėtu bokštu!-
Arba gulėsiu ant lentos.
,,Likimo taurė”
Trečio kelio poetė nepripažino.
Taigi konfliktas tarp poetės ir aplinkos – tragiškas. Jį Salomėja Nėris išreiškė su aistringa meile gyvenimui ir pykčiu, neapykanta aplinkai, išreiškė visa tai su ilgesiu ir prakeikimu, o kartais net beviltiška depresacija:
Jums palieku aš jūsų pragarą!
Dangus tegul išnyksta su manim!
,,Sudeginkit mane”
Poetė pavaizdavo šį desperatišką protestą taip, kad net ir mirtis neturėtų džiuginti tų, kurie maloniai žiūri į kito žmogaus kančias:
Sudeginkit mane – kaip raganą!
Sudeginkit mane žėruojančiam lauže!

Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu!
Nė lūpų nepraversiu – klausit ar neklausit.
,,Sudeginkit mane”
Bet lyg priešprieša šiam keturvėjiškam, iššaukiančiam stiliui staiga iškilo netikėta mirties baimė, paskatinta pirmųjų senatvės ženklų. Panevėžyje 1936 m. metų kovo 3 d. prasidedant kalendoriniam pavasariui, Salomėja Nėris parašė ,,Diemedžiu žydėsiu”:
Ir vienąkart, pavasari
Tu vėl atjosi drąsiai.-
O mylimas pavasari
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga.
Aš diemedžiu žydėsiu – –
Dienoraštyje maždaug tuo pat metu – pamąstymas apie Levo Tolstojaus Aną Kareniną – savižudę. Tylus išgąstis pažvelgus į veidrodį: ,,Nejaugi ir manęs neaplenks senatvė? Kaip keista!” Mintis, kad reikėtų parašyti apie save – kiek galint tikslesnę autobiografiją (,,Išpažintis juk – didelis malonumas”). Galvojant apie naują gyvenimo etapą, apie vedybas su B. Buču – staigus žvilgsnis į save: ,,Aš niekad nebuvau ir nebūsiu praktiška, aš savo amato neturiu, prie jo neprisirišu, aš laisvės ir nuotaikos paukštis”. Paskui – jau gegužės pradžioj – pavasario apologija: ,,Juk būčiau gal šiais metais ir nebepamačiusi pavasario kūdikystės, o jis, tas pavasaris, kasdien keičiasi. Toks šviesus, švelnus, ryškus ir įvairus žalumas aplinkui – toks vaikiškas. ”
Salomėjos Nėries eilėraštis ,,Diemedžiu žydėsiu” – ne apie mirtį. Tai kūrinys iš mirties, iš mirties artumo. Iš egzistencinio susitelkimo jos akivaizdoje. Esmingai kalbėti iš mirties, vadinasi, esmingai kalbėti iš gyvenimo.
Pirmąją karo žiemą mirtis nuolat traukė poetę kaip paskutinis užsimiršimas nuo vienatvės ir nežinios. Jos akyse mirtis tebuvo susiliejimas su gamta, ramus ištirpimas visatoje, į kurią visi sueina. Ir ji nejausdavo nei tragiško šiurpo, nei baisios depresijos, galvodama apie išnykimą, o tik graudumą:
Lygumos nepjautom viksvom čiuža,-
Nepaslėps nuo viesulų manęs.
Stepių viesulai per naktį ūžaus,
Šaldins kraują, šaižiai glamonės.
Ir matysiu tik bežvaigždį dangų-
Juodą juodvarnį viršum savęs.
Apie seserį ir draugą brangų
Vėtra savo liūdną dainą tęs.
,,Stepės”
Pirmąją karo žiemą, atsidūrusi tolimoje Ufoje, Salomėja Nėris kartkartėmis pasiduodavo net depresiškam troškimui – kuo greičiau baigti šitą tremtinio gyvenimą. ,,Kam reikalinga man gyvybė, / Kam reikalinga sveikata,- / Jei netekau tavęs, tėvyne”. – rašė ji viename eilėraštyje. Priemiesčio namelyje, užverstame ligi stogo pusnynais, ji išgyveno kelis mėnesius su sūnumi, nesutikdama pažįstamų iš Lietuvos, negaudama nei knygų, nei laikraščių, kęsdama alkį ir šaltį. Stovėdama ties Baltąja upe, rūsčiai putojančia, Salomėja Nėris kartais norėdavo šokti žemyn ir viską baigti. Buvo parašiusi net atsisveikinimo laišką, adresuodama jį J. Paleckiui. Bet sūnaus liga, jo bejėgiškumas, naivus čiauškėjimas sulaikė motiną nuo lemtingo žingsnio. Vėliau poetė eilėraštyje ,,Bendrakeleivis” rašė:
Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne,-
Tavimi gyvenime remiuos.

Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos.
Nuo šių svyravimų tarp ,,būti” ir ,,nebūti” Salomėjos Nėries lyrikos graudesys pasidarė dar gailesnis, bet niūrumui ir tamsai ji nepasidavė. Net mirties fone, kuriuo baigdavosi ilgesio motyvas, šitas graudenimas liko skaidrus. Tai liūdna ramybė, kai su likimu susitaikyta, mažytis vilties spindulėlis, kuris negęsta galutinai, netikėtas palengvėjimas, ateinantis po ašarų. Salomėja Nėris mokėjo pasiguosti savo pačios graudumu, kuris sugerdavo į save nepakeliamą gėlą ir nuramindavo trumpai valandėlei. Susigraudinusioje poetės sieloje liko gyvas ir pasiaukojimo troškimas, ir tikėjimas pamatyti Lietuvą. Vienas eilėraščių baigėsi tokiu charakteringu posmu:
Aš niekad nesakiau tau myliu.
Negyvas, pilkas žodis tas,
Bet eisiu milijoną mylių,
Kol tu sugrįši – prarasta.
Tarybinei Armijai nustūmus frontą į vakarus ir vėl įjungus Lietuvą Tarybų Sąjungos jungan, Salomėja Nėris pagaliau galėjo grįžti namo. Bet mirties šešėlis nebeapleido poetės ir tėvynėje. Nujausdama šaltą mirties artumą, ji pradėjo mąstyti apie tobulumą, amžinybę: ,,Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo – amžino. Sau nieko, nieko nenoriu. Net meilės atsisakyčiau. ir garbės – visko. Tik trokštu nemirtingumo”. ,,Kas gi tie nemirtingieji meno kūriniai? Tai yra šauksmas, žadinimas žmogaus, kuris turi ateiti, nubusti. Ilgesys teisingo, stipraus, tobulo žmogaus!..” Šias mintis papildo 1942 metais tolimoje Ufoje pasirodžiusi ,,Viltis”, įkvėpta Čiurlionio paveikslo:
Nuo žvakės tu akis pakėlei,-
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?

Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę.
Aš lūpas pajutau prie kaktos-
Lyg amžinybės diademą.
Dar vienas žingsnis nemirtingumo link – eilėraštyje ,,Dainuok, širdie, gyvenimą.” itin ryškiai sukaupta Salomėjos Nėries asmenybės jėga, tarsi įrėžtos ryškiausios jos gyvenimo linijos – ir vidinės, ir visuomeninės. Jis patvirtino jau seniau suprastą poeto tiesą: ,,Daina yra jo garbė (vardas), daina jo užmokestis, daina – jis pats. Kol daina skamba, tol gyvas poetas”. Nors poetės siela dar buvo gyva, stipri ir kūrybinga, karo baisumai ir nuolatinis nepriteklius palaužė jos kūną. Nujausdama artėjančią mirtį ir gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ji maldavo, kad leistų mirti Lietuvoje. Bet net šiam norui nebuvo lemta išsipildyti – kai ją ėmė nešti į lėktuvą, ji suprato, kad daugiau nepamatys savo žemės ir artimųjų. Jau lėktuve Salomėja Nėris pasakė: ,,Iš tos kelionės aš nebegrįšiu”. Kremliaus ligoninėje, kliedėdama ir vėl atgaudama sąmonę, poetė šaukėsi tik Lietuvos.
Liepos 7 dieną, kuomet mirė Salomėja Nėris, įvyko keli keisti įvykiai. Lietuvoje jos sūnus Sauliukas staiga sušuko: ,,Mamytė eina per kambarį!..” Poetės rinkinių leidėjas Antanas Kniūkšta, tuo metu vežamas į tremtį, į Vorkutą, nugriuvęs ant vagono grindų, sapnavo labai aiškų sapną – lydi Salomėją link namo, kurį ji parodo. ,,Kiek paėjėjęs atsisukau ir pamačiau, kad namas, į kurį įėjo Saliutė, dega. Puoliau atgal, tačiau nieko negalėjau padėti, nes namas jau smarkiai liepsnojo ir Salomėjos Nėries nebemačiau”. Sapno laikas tikriausiai sutapęs su Salomėjos Nėries mirties diena, gal ir valanda.
Ir nors mirtis sugebėjo pasiglemžti šios asmenybės ir poetės kūną, jos siela liko gyva kiekvieno, kas skaito jos poeziją, širdyje.

Eilėraščio ,,Dainuok, širdie, gyvenimą” analizė

1943 m. Maskvoje buvo išleistas S. Nėries eilėraščių rinkinys ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. Mano manymu, šiuose eilėraščiuose yra išsakyta tai, kas yra svarbu žmogui, kasdien žiūrinčiam mirčiai į akis.

Pagrindinis viso rinkinio eilėraštis yra ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. Jau pavadinimas – raktas į viso kūrinio prasmės suvokimą. Eilėraštis gimė, susimaišius išgyventiems karo įvykiams su Tėvynės ilgesiu. Jis tarsi neturi pradžios, yra tos pačios nuotaikos tąsa, o kartu ir priešprieša. Poetė atveria savo širdį, išlieja susikaupusius jausmus: liūdesį, džiaugsmą. Išgirstame kreipinį, kuriuo pasakoma, kad bus kalbama apie jausmus, kurie žinomi ir suprantami tik pačiam lyriniam subjektui: ,,Dainuok, širdie, gyvenimą. ”. Tai ir liepimas, ir reikalavimas, kuris susiformuoja tarsi ant ribos. Iš vienos pusės rūstūs laiko reikalavimai poezijai, o iš kitos labai asmeniškas, iškentėtas ir subrandintas įsakymas sau. Lyrinio herojaus jausmai tikri, nepameluoti, be abejo, išgyventi, patirti. Žodis ,,gyvenimas” simbolizuoja poetės patirtį. Širdis turi prabilti kitaip, kitu balsu, tvirčiau. ,,Dainuok, širdie, gyvenimą” lyrinio subjekto kalbėjimas yra įsakmus vidinis liepimas, įmanomas tik valingiems žmonėms. Prisiminkime, kad pati S. Nėris trapi, pažeidžiama, bet kartu ir ryžtinga. Čia kalbama apie gimtąją žemę, nes gimtinės vaizdas jaukus ir šviesus. ,,Padangę saulėtą ir gryną ir smėlio taką per pušyną“. Atrodo, eilėraštis karo tema, bet, mano nuomone, čia kalbama ne apie mirtį, o apie gyvenimą ,,be švininio turinio”, ir apie ,,gyvenimą sugriautą, gyvenimą sudegintą”. Poetės atvirumas sugriauto gyvenimo nevilčiai yra toks stiprus, kad jis neviltį įveikia:

Apie galingą karo srautą

Dainuok, širdie, neragintą,

Apie gyvenimą sugriautą,

Gyvenimą sudegintą.
Metaforos ,,gyvenimo sugriautas, sudegintas” rodo karo nepataisomą žalą. Poetė supranta, kad ji gali kovoti tik stipriu poetiniu žodžiu, kuris ragina kovoti :
Tegu plieniniai keršto žodžiai

Strėlėm užnuodytom sušvilpia!
Paskutinėje strofoje lyrinio herojaus širdis privalo dainuoti. Toks jos ginklas:
Jeigu nutilsi- tapsi akmeniu,
Tave sumindys priešo kojos.

Visas kūrinys labai retoriškas. Dėl to, kad vartojama liepiamoji nuosaka žodis ,,dainuok” kartojamas kiekviename posme, išskyrus šeštąjį posmą. Tačiau šiame posme atsiranda ,,tegu skrodžia, tegu sušvilpia, tesmaugia”. Retoriškumo įspūdį sustiprina skyrybos ženklai: brūkšniai ir šauktukai.

Neįprasta poetės leksika: kulkosvaidžiai, gaubicos. Aš čia girdžiu rūsčią metalo gaidą, nes labai išsiskiria priebalsių v, dž, b, g skambėjimas. Eilėraščio kompozicija yra labai tiksli: pirmosios trys strofos – lygiagrečios, nes antroji praplečia pirmąją – pirmąsias antrosios frazes. Trečiojoje strofoje surandame antitezę: karas – gyvenimo priešybė. Ketvirtojoje strofoje pasiekiama kulminacija – aukščiausia įtampa. Eilėraštis baigiamas apibendrinimu. Daugiau poetė pasakyti šiuo eilėraščiu negalėjo. Ji teigte teigia, kad daina ir poezija – vienintelė poeto galimybė. Tai priesakas sau ir kitiems, tai tikėjimas gyvenimu ir gyvenimo pergale prieš karą. Visa eilėraščio kalba paklūsta gramatikos normoms. Nėris aiškiai išsako lyrinio ,,aš” būsenas, atskleidžia turinio niuansus.

Perskaitęs šį eilėraštį, aš supratau poetės vidinį heroizmą, padėjusį įveikti liūdesį, nostalgiją ir prabilti tvirtu poetiniu žodžiu.

N A U D O T A L I T E R A T Ū R A :

1. SALOMĖJA NĖRIS ,,Raštai“ trys tomai 1957 m.

2. TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA 1987 m. trečias tomas

3. LIETUVIŲ LITERATŪROS SKAITINIAI (1900-1940) II dalis 1996 m.

Leave a Comment