Žemaičių krikšto priežastys
Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos sutapimas su krikščionybės priėmimu neleido didiesiems kunigaigščiams apkrikštyti žemaičių. Nesiryžo to imtis ir Vokiečių ordinas, valdydamas juos XV a. pirmą dešimtmetį. Lietuvos diplomatija tuo jau spėjo pasinaudoti, skelbdama Vytauto 1401 m. ir 1409 m. laiškais Europos valdovams apie tokį kryžiuočių aplaidumą. Žemaitiją išvadavus, tą patį galėjo daryti ordinas, todėl Lietuvos valdovas privalėjo nedelsdamas spręsti šios paskutinės pagonių salos klausimą. Pirmaisiais XV a. dešimtmečio metais Vytautas į Žemaitiją pasiuntė čekų misionierių Jeronimą Prahiškį. Tai buvo lyg ir savotiška žvalgyba, ruošiant žemaičių krikštą. Dideliam Jeronimo uolumui suerzinus žmones, jis buvo atšauktas. Vytautas suprato, kad vykdant šią priemonę, jis turės dalyvauti pats.
Žemaičių krikštas
1413 m. rudenį Vytautas, kartu su atvykusiu Jogaila, Nemunu atplaukė iki Dubysos ir pakilo ja iki Betygalos. Valdovus lydėjo didikų būrys ir parinkti dvasininkai, daugiausia iš Lietuvos parapijų. Labai tikėtina, kad jie jau turėjo vaško lentelėse užrašytus lietuviškus maldų tekstus. Buvo pasirinkta sritis, kurioje būta Kryžiuočių administracinio centro, o kartu galėta remtis netoliese esančiu Kaunu. Surinktiems žmoniems Vytautas ir Jogaila įsakinėjo krikštytis; kai kurie lietuviškai jau pramokę kunigai galėjo paaiškinti tikėjimo tiesas. Šventvietėse buvo kertami medžiai ir gesinama šventa ugnis. Žemaičių bajorų krikštas buvo siejamas su didžiųjų kunigaikščių privilegijų įsigaliojimu. Valdovai Žemaitijoje užtruko tik savaitę ir sugrįžo į Trakus. Galbūt ir buvo pradėta statyti viena kita bažnyčia, bet parapijos šiuo kartu dar nebuvo steigiamos. Reikėjo pademonstruoti, kad Žemaitija pradėta krikštyti.1417 m. parapijų buvo jau bent aštuonios. Veliuonoje buvo pastatyta mūro bažnyčia. Žemaičių vyskupui ir kapitulai Vytautas spalį paskyrė rentą pinigais ir natūra (reikėjo skaitytis su žemaičių valstiečių bendruomenėmis).
Lietuvos valstybė vien savo jėgomis apkrikštijo Žemaitiją ir sukūrė jos bažnytinę organizaciją. Žemaitijos krikštas buvo įvykdytas ne kaip galutinio Lietuvos apkrikštyjimo. o kaip užsilikusios nesukrikščionintos srities sukrikščioninimo aktas. Taip galėta atremti Vokiečių ordino propogandą apie fiktyvių Lietuvos krikštą.Tolesnis krikščionybės vystymasis Lietuvoje ir Žemaitijoje
Oficialiai Lietuvoje pagonybės nebeliko. Etninį lietuvių tautos plotą apėmė dvi katalikų vyskupijos. Parapijų atsirado ir buvusioje Trakų kunigaikštijoje, kur Lietuvos krikšto metu jos dar nebuvo steigiamos. Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje Vytautas pastatė daugiau kaip 30 katalikų bažnyčių. Daugumą jų gavo lietuvių žemės. Vilniuje, pilyje, buvo pastatyta Šv.Onos, mieste – didžioji pranciškonų bažnyčia, Kaune – parapijos bažnyčia. Vytauto pastatytų bažnyčių skaičius pustrečio karto buvo didesnis už Jogailos ir didikų kartu paėmus. Katalikybei įdiegti buvo padaryta gera pradžia. Toliau viskas vyko paviršutiniškai. Parapijų skaičius didėjo lėtai. Vytauto laikais be jų liko ištisa Šiaurės ir Vidurio Lietuva. Plėsti krikščionybę buvo nelengva: neturtinga šalis negalėjo Bažnyčiai skirti daug žemėvaldos, kunigai vietoje dar nebuvo rengiami.
Žemaičių krikšto pasekmės
Tiek Jogailos 1387 m. bajorų, tiek Harodlės 1413 m. privilegija skelbė katalikybę viešpataujančia religija. Luominės ir turtinės teisės buvo garantuojamos tiktai katalikams. Tik jie galėjo užimti naujai kuriamas dignitorijas valdovo domene. Galiojo draudimas katalikams tuoktis su stačiatikiais. Katalikų vyskupijų sukūrimas etnografinėje Lietuvoje buvo tik dalis katalikybės plėtimo akcijos visoje didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje. Rusų žemėse buvo ne tik statomos katalikų bažnyčios ir įkurdinami katalikų vienuoliai. Katalikų vyskupijas Vytautas norėjo apjungti į Lietuvos bažnytinę provinciją, tačiau popiedžiams palaikant tradiciškai susiklosčiusią padėtį, šių siekimų nepavyko įgyvendinti. Vis dėl to, net ir neorganizuota į savąją metropoliją, katalikų Bažnyčia tapo Lietuvos valdovų religine atrama prieš stačiatikišką gyventojų daugumą. Lietuvos sukatalikinimas valstybėje pakeitė tikėjimų santykį: nuo šiol lietuvių religija darė įtaką rusams, o ne atvikščiai, kaip buvo anksčiau.
Vytauto naudojimasis krikščionybe ir jo požiūris į ją
Katalikybę Vytautas pirmiausia suvokė ir taikė kaip politinę priemonę, puikiai suprasdamas jo teikiamas galimybes. Suprato jis ir jos pasaulėžiūros ypatybes, beje, praktiškai, kaip politikas. Jau atlikdamas priešmirtinę išpažintį, jis prisipažino, kad netikėjo sielos nemirtingumu. Tačiau žmonių užtarėja, Dievo Motina, jis labai pasitikėjo ir diegė Jos kultą. Taip pat Vytautas sumaniai naudojosi patronato teise. Popiedžiai patvirtindavo vyskupais jo rekomenduojamus kandidatus. Katalikų tikėjimas tapo Vytauto pasiekto europinio mentaliteto sudėtine dalimi. Visa tai plito ir tarp Lietuvos elito.
Naudota literatūra:
1. A.Šapoka “Lietuvos istorija”, 1936 m. Kaunas2. E.Gudavičius “Lietuvos istorija”, 1999 m. Vilnius