Krikšto kelias į lietuvą

Turinys

1. Įvadas..............................2
2. Pagoniška Lietuva..............................3
3. Taikiosios misijos į Lietuvą..............................3
4. Mindaugo krikštas ir karūnacija ..............................4
5. Krikšto situacija po Mindaugo..............................5
6. Gedimino bandymas krikštytis..............................5
7. Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais ...................6
8. Oficialus Lietuvos krikštas..............................7
9. Privilegijos..............................7
10. Žemaičių krikštas..............................8
11. Lietuva po krikšto..............................9
12. Išvados..............................10
13. Literatūros sąrašas..............................11

Įvadas

Šiais laikais nemaža Lietuvos gyventojų dalis – krikščionys. Bet tikriausiai ne daug kas susimąstė, kad tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, ypač Lietuvos istorijoje. Lietuva būdama tarp skirtingą tikėjimą išpažįstančių šalių, buvo skirtingai veikiama ir įtakojama. Nežinodama, kurį pasiūlymą priimti (Lenkijos, Maskvos ar Ordino), Lietuva išliko pagoniška iki XIVa. pab. Tai ir buvo viena iš vėlyvojo krrikšto priėmimo priežasčių..
Nagrinėdama šią temą referate bandysiu įsigilinti į vėlyvą krikšto priėmimą Lietuvoje priežastį, krikšto problematiką, priėmimo kelius. Kodėl tiek daug kartų Lietuvoje buvo bandoma priimti krikštą, tačiau tai pavyko tik 1387 m., ir tai ne visiškai plačiąja prasme? Ko buvo tikimasi iš krikšto skirtingų luomų tarpe? Kokią naudą mums ji davė? Į šiuos ir kitus klausimus bandysiu atsakyti rašydama darbą.
Dažnai iškeliamas klausimas, kodėl lietuviai krikšto datos nelaiko 1251 m. Juk kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui, tokioje kaip Lenkija, krikštas pripažintas visos valstybės mastu, appsikrikštijus vien valdovui. Mūsų situacija kitokia. Lietuva nebuvo paskelbta krikščioniška nei po Mindaugo krikšto, nei po kitų valdovų bandymų apsikrikštyti. O juk pakankamai dažnai buvo bandoma apkrikštyti Lietuvą: pirmasis bandymas įvesti krikščionybę buvo 1253 metais, kai prieš tapdamas Lietuvos karaliumi, Mindaugas ap

psikrikštijo pats bei pakrikštijo du savo sūnus, žmoną bei savo vasalus. Vėliau, 1323 m. – 1324 m., Gediminas bandė įvesti krikščionybę Lietuvoje, bet žemaičiai ir rusai – stačiatikiai, pakurstyti Kryžiuočių Ordino, jam sutrukdė. Dar vienas jo bandymas 1341 m. Gediminui baigėsi tragiškai – jis buvo nunuodytas. 14 a. viduryje Lietuvoje vėl iškilo krikščionybės įvedimo klausimas. Šį kartą apkrikštyti Lietuvą bandė Algirdas ir Kęstutis, tačiau ir šie ketinimai nedavė rezultatų. Ir tik 1387 m., Jogailos iniciatyva, Lietuva tapo krikščionišku kraštu.
Šia sudėtinga Lietuvos krikšto tema domėjosi ne vienas istorikas. Apie tai rašė lenkų istorikas J. Dlugošas, J. Jurginis, M. Jučas. Pastarųjų darbais ir remsiuosi nagrinėdama šią temą. Jie išsamiai atskleidžia susiklosčiusią padėtį Lietuvoje prieš ir po krikšto.

Pagoniška Lietuva
Ilgiausiai išlikusi pagoniška šalimi Europoje, Lietuva garbino savo dievus: dangaus kūnų, gamtos reeiškinių ir dvasių kulto apraiškas. Pagonys tikėjo magišku netikrų dievybių poveikiu žmogui.
Lietuvių protėviai garbino saulę, nešančią į žemę gyvybę. Apie saulės kultą liudija XIII-XV amžių istorijos šaltiniai: Petro Dusburgo kronikos, Jono Dlugošo aprašymai, Mikalojaus Lasockio darbai. Be saulės svarbią reikšmę pagonims turėjo Perkūnas, dangaus valdovas. Taip pat svarbią vietą užėmė ugnis. Neretai pagonys buvo vadinami „ugnies garbintojais“.

Taikiosios misijos į Lietuvą
I tūkstantmečio pabaigoje baltų ir Pabaltijo ugrofinų – lybių (lyvių) – gentys tebebuvo pagoniškos. Visai neseniai buvo pakrikštytos jų kaimynės: 966 metais – Lenkija, 988 m. –

Kijevo Rusia. Pirmieji misionieriai į baltų kraštus keliavo remiami Lenkijos kunigaikščio Boleslovo Narsiojo, kuris, matyt, tikėjosi, kad pakrikštyti baltai nebepuldinės lenkų žemių. Pirmasis naują religiją baltų žemėse skelbti ėmėsi Prahos vyskupas Adalbertas, dar vadinamas Vaitiekumi. Po nesutarimų su čekų didikais, Adalbertas išvyko į Lenkiją, kur skleidė krikščionybę tarp pamarėnų, o 997-aisiais metais išvyko apaštalauti į prūsų kraštus. Po dvylikos metų, to paties Lenkijos kunigaikščio Boleslovo remiamas, krikščionybės baltų žemėse skleisti atvyko kilmingos Saksonijos šeimos atžala vokietis vienuolis Brunonas iš Kverfurto, dar vadinamas Bonifacu. Apie to paties vyskupo mirtį Kvedlinburgo analuose parašyta: „1009 m. Šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis antrais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos pasienyje, pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų“.
Kai kurie istorikai mano, kad Netimeras galėjo būti lietuvis. Tačiau tiek Netimero, tiek ir jo brolio Zebedeno vardai nėra lietuviški. Greičiausiai jie buvo prūsai ar jotvingiai, tuo labiau, kad šaltiniuose sakoma, jog Brunonas žuvo Lietuvos pasienyje, ko gero, dar neįžengęs į Lietuvą. Nuo 1009-ųjų metų iki XII amžiaus pabaigos apie jokias reikšmingesnes krikščionių misijas Pabaltijyje nėra žinoma.

Mindaugo krikštas ir karūnacija
Apaštališkasis sostas buvo numatęs sukrikščioninti Lietuvą per Livoniją. Lietuvos teritoriją pasidalijo Livonijos vyskupijos. Taigi, XIII a. viduryje jauną Lietuvos valstybę ne tik supo krikščioniškos šalys – jos ka

aimynystėje buvo įsitvirtinusios ir dvi krikščioniškajam pasauliui atstovaujančios karinės jėgos – Kryžiuočių bei Livonijos ordinai, 1237 m. susijungę. Be to, Lietuva jau nebebuvo nežinomas krikščioniškai Europai užkampis. Vienintelei likusiai, dar visai jaunai pagoniškai valstybei reikėjo ir to meto galingųjų pripažinimo, ir moralinio pranašumo prieš priešus – Vokiečių ir Livonijos ordiną: jei Lietuva būtų apkrikštyta, šie negalėtų teisinti savo karinių žygių krikščionybės platinimu ir tikėjimo gynimu. Pirmąjį suvienytos Lietuvos valdovą Mindaugą krikštytis privertė ir politinės aplinkybės.
1249 m. pradžioje Mindaugas užgrobė savo brolėnų Tautvilo ir Edivydo žemes. Nuskriaustuosius parėmė ne tik Haličo kunigaikštis Danila ir žemaičių kunigaikštis Vykintas, bet ir Rygos vyskupas Mikalojus su Livonijos ordinu. Tautvilas apsikrikštijo Rygoje ir, galingų sąjungininkų remiamas, tapo realia grėsme Mindaugui. Tautvilas galėjo pretenduoti netgi į Mindaugo – Lietuvos valdovo – vietą. Mindaugas ėmė derėtis su Livonijos ordinu ir gavo pasiūlymą krikštytis. Už paramą Ordino magistrui Andriui Štirlandui buvo pažadėta Žemaitija. 1251 m. pirmoje pusėje Mindaugas apsikrikštijo ir išsiuntė savo pasiuntinį Parbų pas Romos popiežių Inocentą IV. Parbaus misija buvo sėkminga: popiežius pripažino Lietuvą Apaštalų sosto lenu ir liepė Kulmo vyskupui Heidenrikui karūnuoti Mindaugą karaliumi. J. Dainausko teigimu, su Mindaugu tada apsikrikštijo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių pagonių.
Karūnacija įvyko 1253 m. – spėjama, liepos 5-ąją. Mindaugas su žmona Morta buvo karūnuoti naujai pastatytoje Vilniaus katedroje. 12
255 m. popiežius Aleksandras IV davė leidimą ateityje karūnuoti ir Mindaugo sūnų.

M. Jučas iškelia klausimą, kur stovėjusi toji katedra. Nes Mindaugui atsimetus nuo krikšto ir Lietuvai grįžus prie pagonybės, katedra sunyko.
1254 m. pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo įšventintas Vokiečių ordino kunigas Kristijonas. Lietuvos vyskupija buvo pavaldi ne Rygos arkivyskupui, o tiesiogiai Romai, t. y. savarankiška.
Taigi, apsikrikštijusio Mindaugo valstybę pripažino tiek popiežius, tiek Ordinas. Savo bulėmis popiežius patvirtino Mindaugui žemes, kurias šis atkovos iš pagonių. Nors tai buvo nemažas Lietuvos laimėjimas, vargu ar galima Mindaugo krikštą laikyti visos Lietuvos krikštu, kaip teigia kai kurie istorikai. Vainikavus Mindaugą, buvo įsteigta ir Lietuvos vyskupija, paskirtas vyskupas. Tačiau krikščionybė tuo metu Lietuvoje neišplito. Nei Mindaugas, nei vyskupai lietuvių krikštijimu nesirūpino. Dar daugiau kaip šimtą metų po Mindaugo Lietuvos valdovai buvo pagonys. Pagonimis lietuvius laikė ir jų kaimynai bei visa Europa. Lietuvos metraštyje rašoma, kad Mindaugo krikštas buvęs apgaulingas, kad kunigaikštis ir toliau slapčia aukojęs savo dievams. Hermano Vartbergės kronikoje sakoma, kad Mindaugas „atsimetė nuo tikėjimo“ 1261 metais. Lietuvos istorijoje, redaguotoje A. Šapokos teigiama, jog Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją, kaip lygią, greta kitų Europos valstybių. Bet vėliau pasirodė, kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas.
Nors ir buvo atsimesta nuo krikšto, Mindaugo karūnavimasis ir krikštas davė tam tikrą reikšmę Lietuvos valstybei: buvo įkurtos dvi vyskupijos, įšventinti vyskupai.

Krikšto situacija po Mindaugo
Po Mindaugo mirties trumpą laiką (1264–1267) Lietuvą vėl valdė krikščionis (stačiatikis) kunigaikštis, Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Paskui Lietuvos didieji kunigaikščiai yra ne kartą derėjęsi dėl krikšto, tačiau taip ir neapsikrikštijo. Vis dėlto krikščionims buvo leidžiama gana laisvai veikti Lietuvoje. Daugelis pagonių Lietuvos kunigaikščių vaikų, brolių, seserų ar kitų giminaičių krikštijosi, tuokdamiesi su krikščionimis – tiek katalikais, tiek pravoslavais. Pravoslavės buvo abi Algirdo žmonos. Pirmą kartą po Mindaugo mirties lietuvių – Vytenio – pasiuntiniai pareiškė norą krikštytis 1298 m. Rygoje. Pagal Lietuvos istoriją, redaguotą A. Šapokos, ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Šį pageidavimą lietuviai netgi sutvirtino pagoniška priesaika, tačiau įgyvendintas jis nebuvo. Vytenis kvietėsi į Lietuvą pranciškonų vienuolius ir yra pastatęs jiems bažnyčią Naugarduke.
Gedimino bandymas krikštytis
Gedimino laikais pranciškonai įsikūrė Vilniuje, kur jiems buvo pastatytos bažnyčios, dar viena bažnyčia pastatyta Naugarduke. Žinomas 1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškas pranciškonams, kuriame kunigaikštis prašo atsiųsti „keturis brolius, mokančius lenkų, žiemgalių ir rusų kalbas“ bei sakosi panašų laišką išsiuntęs ir dominikonams. 1323 m. sausio 25 d., siųsdamas laiškus Vokietijos miestams, jis kviečia amatininkus, pirklius ir žemdirbius atvykti į Lietuvą. Pasak S.C. Rowell, laiškuose Gediminas siekė dviejų tikslų: parodyt pasikeitusią lietuvių pažiūrą į katalikybę ir padrąsinti katalikus vykti į Gedimino valstybę, kur jau įsikūrusi bažnyčia.
Būsimam krikštui turėjo tarpininkauti Rygos arkivyskupas. Tai buvo neparanku kryžiuočiams, ir jie papirko žemaičių didikus, kad šie protestuotų prieš Gedimino krikštą. 1324 m. į Lietuvą atvykę popiežiaus pasiuntiniai sužinojo, kad Gediminas neketina krikštytis. Jis tai pareiškė viešai prie tarybos narių, galbūt tai pabrėžia, kad Gediminas nebuvo toks vienvaldis ir tarybos nuomonė taip pat buvo svarbi. S.C. Rowell teigia, kad Gediminas niekada neketino krikštytis, kad tai buvo tik diplomatinis triukas.
Nėra abejonės, kad vienas pagrindinių Gedimino diplomatinės iniciatyvos uždavinių buvo sudaryti taiką su Vokiečių Ordinu. Nesulaukus popiežiaus atsakymo į Gedimino laiškus, 1323 m. spalio 2d. Vilniuje buvo pasirašyta LDK ir Livonijos Ordino taikos ir prekybos sutartis. Gediminas tuomet atsisakė kalbėti dėl krikšto, kol popiežiaus legatai neatvyko į Vilnių. Kaip teigė M. Jučas, ši sutarti turėjo užtikrinti taiką tarp šalių, prekybos laisvę, laisvųjų žmonių teisę važinėti į kitas šalis.
Nors Gediminas ir nepasikrikštijo, bet paliaubos su kryžiuočiais galiojo iki 1328 m. ir buvo panaikinta politinė izoliacija. Pasak A. Nikžentaičio, Gediminas 1323―1324 m. pasireiškė kaip diplomatinės kovos meistras, bei savo epochos ideologas.

Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais
Algirdas ir Kęstutis, o ypač pastarasis, irgi ne kartą yra taręsi dėl krikšto.
Dėl pirmojo bandymo krikštytis turime net tris Klemenso VI bules, datuotas 1349 m. rugsėjo 16 d. Kaip rašoma Lietuvos istorijoje, redaguotoje A. Šapokos, Kęstutis nė neketino krikštytis, tai buvo tik duotas pažadas sunkaus karo metu.
Antrą kartą Kęstutis pažadėjo apkrikštyti Lietuvą 1351 m. Vengrijos karaliui Liudvikui, kuris su kariais buvo atvykęs lenkams į pagalbą ir susidūrė su Kęstučio kariuomene. Kęstutis iškėlė tokias krikšto sąlygas: Vengrija ir Lenkija turi priversti Vokiečių ordiną grąžinti užgrobtas prūsų bei lietuvių žemes. Abi pusės savo pažadus sutvirtino priesaikomis: Liudvikas – krikščioniška, Kęstutis – pagoniška. Trečią kartą apkrikštyti Lietuvą buvo bandyta 1358 m. Į Lietuvą krikšto reikalu atvyko imperatoriaus Karolio IV delegacija. Lietuviai iškėlė tokias savo krikšto sąlygas: Kryžiuočių ordinas turi grąžinti Lietuvai užgrobtas žemes tarp Priegliaus ir Dauguvos bei išsikelti iš Pabaltijo į Pietų Rusijos stepes ginti krikščionių nuo totorių. 1373 m. popiežius Grigalius XI skatino Kęstutį, Algirdą ir jų brolį Liubartą krikštytis. Kitais laiškais skleisti Lietuvoje krikščionybę popiežius įpareigojo Vengrijos ir Lenkijos karalių Liudviką, Opolės kunigaikštį Vladislovą, Mozūrijos kunigaikštį Ziemovitą III – įtakingiausius Lenkijos asmenis. Tačiau tiek 1349 m., tiek 1351 m., tiek 1358 ir 1373 m. planai dėl krikšto liko neįgyvendinti.
Algirdo ir Kęstučio laikais ne tik tebeveikė Gediminui ir Vyteniui valdant įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai, bet jų ir daugėjo. Vilniaus pakraštyje iškilo vokiečių pirklių pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčia – pirmoji parapinė bažnyčia Lietuvoje.
Oficialus Lietuvos krikštas
Taigi, jau nuo XIII a. pabaigos vyko derybos dėl Lietuvos krikšto su įvairiomis Europos jėgomis: Rygos arkivyskupu, popiežiumi, Europos valstybių – Lenkijos, Vengrijos karaliais, imperatoriumi. Šį, galima sakyti, paruošiamąjį maždaug 100 metų laikotarpį vainikavo Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos bei visos Lietuvos krikštas 1387-aisiais metais. 1382 m. mirė Lenkiją valdęs Vengrijos karalius Liudvikas, nepalikęs įpėdinių sūnų. Lenkai ėmė siūlyti valdovo sostą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai – šis turėjo vesti Liudviko dukterį Jadvygą. Po keleto metų derybos baigėsi, ir Jogaila, gaudamas Jadvygos ranką bei Lenkijos karūną, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu patvirtino savo pažadus: apsikrikštyti kartu su savo broliais ir apkrikštyti Lietuvą, bendrai valdyti Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę ir Lenkiją, paleisti visus Lietuvoje esančius lenkų belaisvius bei sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui, netesybas. 1386 m. Jogaila atvyko į Krokuvą ir pasikrikštijo, gaudamas Vladislovo vardą. Kartu su juo (Aleksandro vardu) pasikrikštijo ir Vytautas. Po keleto dienų Jogaila susituokė su Jadvyga ir 1386 m. kovo 4 dieną buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Privilegijos
Jogaila netruko įvykdyti lenkams duoto pažado apkrikštyti Lietuvą: jau 1387 m. pradžioje jis paskelbė tris privilegijas, Vieną iš jų davė steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, kitą – Lietuvos bajorams katalikams ir trečiąją – Vilniaus miestiečiams. Šios Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. 1387 vasario 17 dieną Jogailos privilegija įsteigė Vilniaus vyskupystę ir ją aprūpino turtais. Vilniaus vyskupas Andrius iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių bei Bokštų valsčius. Šias valdas sudarė 50–60 kaimų. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje latifundija – stambi privati žemės valda, kuri nebuvo susijusi su savininko gyvenama vieta (dvaru). Šios valdos dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis ir kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios.

Visi krikštą priėmę bajorai katalikai 1387 metų vasario 20 dieną gavo Jogailos privilegiją. Bajorai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes. Jogaila leido laisvai disponuoti tomis žemėmis, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą.

1387 metų kovo 22 dienos Jogailos privilegija suteikė Vilniui Magdeburgo teisę. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonų vienuolis Andrius, kilęs iš Lenkijos. Manoma, kad jis mokėjo ir lietuvių kalbą. Iš karto po krikšto Lietuvoje įkurtos septynios klebonijos: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Obolčiuose ir Hainoje. Pasak Lietuvos istorijos, redaguotos A. Šapokos, Jogaila kuo greičiau stengėsi įtvirtinti krikščionybę Lietuvoje. Todėl ir buvo steigiamos vyskupijos, statomos bažnyčios, suteikiama joms laisvių.

Žemaičių krikštas

Žemaitijoje krikšto reikalai klostėsi kitaip. Kovos su Ordinu ir su tuo susijusios politinės aplinkybės lėmė, kad Žemaitija ir Žemaitijos krikštas tapo politinių kovų objektu. Vakarinės Lietuvos gyventojus žemaičius krikštyti pradėta 1413 metais – praėjus ketvirčiui amžiaus po valstybės valdovų ir Aukštaitijos krikšto. Lapkričio mėnesį Vytautas ir Jogaila visą savaitę krikštijo žemaičius prie Dubysos ir Nevėžio upių. Tačiau šio krikšto metu nebuvo įkurta Žemaičių vyskupystė. Po trejų metų pertraukos Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu Žemaičių krikštas buvo tęsiamas. Jis vyko dalyvaujant susirinkime deleguotiems Vilniaus ir Lvovo vyskupams bei Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 1417 metų spalio 24 dieną Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose ir paskyrė pirmąjį jos vyskupą Motiejų.

Tačiau žemaičiai nepriėmė krikšto taip paprastai. Nors oficialiai jie buvo pakrikštyti 1413 m., Žemaičių vyskupija įsteigta 1417 m., 1418 m. jie sukilo. Dėl to istorikų tarpe susidarė dvi nuomonės. Vieni, remdamiesi Posilgės kronikos žinia, tvirtino, kad sukilimo priežastis buvo religinė. Kiti, besiremiantieji Vytauto raštu magistrui,- kad grynai socialinė. J. Jurginis teigia, jog sukilimas kilo tiek dėl religinių, tiek dėl socialinių ir politinių priežasčių.

M. Jučas įvardija 4 priežastis, dėl kurių Ordinas ir po krikšto nesiliovė puldinėti Lietuvos: 1. Teigė, jog žemaičiai ir toliau lieka pagonys. 2. Lietuva remia žemaičius visa karine jėga. 3. Lietuva nepripažįsta Ordino teisių į Žemaitiją. 4. Lietuviai išdavė krikščionybę dar Mindaugo laikais, todėl galima laukti ir naujos išdavystės. Kad ir kaip Ordinas siekė valdyti Žemaitiją, jam nepavyko. Popiežiaus įsakymu, Ordinas buvo nušalintas nuo Rytų politikos, o ji perduota krikščioniškai Lenkijai ir Lietuvai.

Lietuva po krikšto
Krikštas Lietuvai atnešė daug naujovių. Bažnyčių ir vyskupijų statymas pasireiškė architektūroje. Pamažu plito bažnytinis menas. 1387 m. kartu su krikščionybe atėjo ir katalikų bažnyčios švietėjiškoji patirtis. Jos rankose pagal Europoje susiklosčiusių kultūros ugdymo tradiciją buvo kultūros, mokslo ir švietimo įstaigos. Jų tarpe ir mokyklos. Kartu su krikštu, bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą. Ji buvo visiškai nepanaši į vietinę. Naujoji muzika buvo atliekama iki tol nematytais instrumentais – liutnia, arfa, vargonais bei dainininkų – choristų – giedančių bažnytines giesmes. Viso to turėjo išmokti vietos žmonės.

Išvados

Krikšto kelias į Lietuva buvo sudėtingas ir ilgas. Daugiau nei šimtmetį užtrukęs procesas, įpareigoja įsigilinti į šį reikšmingą Lietuvai reiškinį. Ordinas Lietuvai kėlė nemažai problemų. Ne vienas mūšis kilo tarp šių priešiškų pusių, visa tai buvo pridengiama krikšto problema. Vėlyvą krikštą Lietuvoje galima paaiškinti ir sudėtinga Lietuvos geopolitine padėtimi. Lietuva būdama tarp stiprių krikščioniškų valstybių, nežinojo, kurį kelią pasirinkti. Nepaisant sunkumų, 1387 m. Lietuva tapo krikščioniška šalimi. Manau galima teigti, kad krikštas pakreipė Lietuvos istoriją kita linkme. Per mokyklas ir raštą krikščionybė platino Lietuvoje Vakarų Europos kultūrą. Krikščionybė sudarė sąlygas tautoms bendrauti (lietuviams – su katalikiškais lenkų, čekų ir kitais kraštais). Pagaliau Europos šalys pripažino Lietuvą. Ne Ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama Rytuose. Vokiečių feodalų idėja nukariauti Lietuvą žlugo. Lietuvos krikštas nebuvo tik gyventojų religijos reikalas. Jis buvo dalis politinio akto, kuris be teigiamos reikšmės turėjo ir neigiamos, nes atvėrė duris lenkinimui.

Literatūros sąrašas
1. M. Jučas, Krikščionybės kelias į Lietuvą, „Baltos lankos“, 2000.
2. J. Jurginis, Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, Vilnius, 1976.
3. A. Nikžentaitis, Gediminas, Vilnius, 1989.
4. S. C. Rowell, Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, Vilnius, 2001.
5. Lietuvos istorija, redagavo A. Šapoka, „Mokslo“ leidykla, 1990.
6. J. Dainauskas, Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai, Čikaga

Leave a Comment