Lietuvos istorijos konspektas

LIETUVOS VARDO KILMĖS PROBLEMA

Filologai Lietuvos vardą kildina nuo hidronimo – upės vardo (Lietauka, etc.). Europoje valstybėms vardą duoda etnosas (gentis, žmonės): čekai – Čekija ir panašiai.

Istorikai spėja – o gal Lietuvos vardas irgi kilo nuo etnoso? Tai mažiau žinoma pozicija, nes filologai išskiria Lietuvą iš kitų Europos valstybių tarpo, padaro ją unikalia, o tai yra maloniau ir dėl to psichologiškai priimtiniau. Istorikai pabrėžia bendrumą su likusia Europa. Tai tokia istorikai, kaip prof. E. Gudavičius, H. Lowmianski ir kiti.

Jų aiškinimas toks:
XV – XVI a. šaaltiniuose rašoma, jog Anykščių valsčiuje buvo vaitija vardu “Lietuva”, “Lietava”, “Leitava, dar vadinama “leičių žeme” (“леити” – užrašyta taip, kaip skambėjo).
1) leičiai – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaro valstiečiai
2) jie vykdė leitiškąją tarnybą –
3) nuo 1529 m. apie leičius žinių mažėja
4) kur gyveno leičiai?

Leičiai gyveno Trakų ir Vilniaus vaivadijose, t.y. ten, kur kūrėsi Lietuvos valstybė. Vakarinėje ir rytinėje valstybės dalyse jų nėra (Žemaitijoje, nebent atkelti; ir slaviškame LDK regione) su išimtim, pvz., Kijeve, prie Slanimo, dar keliose vietose.
Leičiai gyveno besikuriančios valstybės paribiuose:

“leičiuoti” reiškia kalbėti lietuviškai, Žemaitijoje šis žodis appibūdina visus, kas kalba kita tarme.

Leičiai:
• mokėjo mažesnes duokles, juos globojo valdovas;
• jiems galiojo senoji paprotinė teisė;
• jie buvo laisvi žmonės, disponavo alodu (paveldima žeme);
• galėjo laisvai nešioti ginklą;
• turėjo teisę “įleitinti” – įleisti kitus į savo bendruomenę;
• niekada nebuvo dovanojami valdovo kam nors kitam.

Leitiškoji tarnyba.
Leičių funkcijos:
1) gina valstybę (k

kaip pirmieji pasieniečiai) nuo išorinių priešų;
2) slopina vietos gyventojų separatizmą;
3) yra žirgininkai (tai labai svarbios pareigos) – labai patikimi, privilegijuoti žmonės.

Slavai leičius (atkeltus iš Lietuvos), nors tai tik lietuviai “kariai”, mato kaip kitokius nei jie patys žmones – jie kalba kita kalba, rengiasi kitaip, meldžiasi kitaip, jų papročiai kitokie. Dėl to ilgainiui leičiai suvokiami kaip etnosas – visi, kas kalba taip, kaip jie ar yra panašūs į juos, pradedami vadinti leičiais, vėliau – lietuviais.
Literatūra: Dubonis A. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio leičiai. V.,1998.
**************************************************************************
LIETUVOS VALSTYBĖS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA
XIII AMŽIUJE

Europa XIII a. jau buvo praėjusi du raidos etapus:
I. IV – V a. – susiformuoja Pirmoji Universalioji Europos institucija – popiežių institucija. Ji universali, nes krikščionybė sieks apimti visas dvasinio gyvenimo sritis – pirmoji krikšto banga Europoje.
II. Susiformuoja Antroji Universali institucija – Šv. Romos imperija; 962 m. taip vadintis vokiečių kuunigaikščiams leido popiežius – tai valstybė, planuojanti apimti visą civilizuotą Europą (materialiąją gyvenimo sferą).
• Antroji krikšto banga – Vidurio, Šiaurės, Rytų Europos dalys:
čekai apsikrikštija 929 m.
lenkai 966 m., Kijevo Rusia, Vengrija, ...
• Europos samprata prasiplečia, apsikrikštijusios valstybės politiškai tampa pripažintomis valstybėmis.

Krikščioniškoji Europa pradeda skirti krikščionių ir nekrikščionių pasaulius. Krikščioniškame pasaulyje viskas yra iš Dievo, viskas yra taip, kaip turi būti, o nekrikščioniškasis – tai Velnio pasaulis, ir vienintelis būdas jam patekti į civilizuotą Europą – tai k r i k š t a s. Tačiau apsikrikštyti patys pagonys negali – Pirmoji Un
n. Institucija suteikia malonę apkrikštyti juos.
Taip formuojasi kryžiaus karų ideologija: siekiant apkrikštyti galima naudoti ir jėgą (Tomas Akvinietis). Todėl krikštas sutapatinamas su užkariavimu, o šis – su pavergimu. Atsiranda Ordinai – ideologijos įrankiai, realizatoriai.
Dėl šių priežasčių LT patekimas į Europą XIII a. gerokai pasunkėjo. Kontaktas su Europa gali būti tik karinis, kompromiso šansas minimalus. Dėl to tikslas lieka vienas – žūtbūtinė kova.
• Ar buvo šansas patekti į Europą anksčiau, pavyzdžiui, XI a.?
Taip, buvo. 200 metų prieš Mindaugą LT buvo priartėjusi prie valstybės susiformavimo. Buvo lyderis Netimeras, turėjęs neįprastai didelę 300 vyrų kariuomenę. Tuo metu buvo šansas sudaryti žemių konfederaciją. Šį procesą sustabdė stipri Rusios valstybė kaiminystėje.
1) LT valstybė savo susikūrimo stadijoje buvo labai atspari – tai todėl, kad susidarė vien iš lietuvių, vien iš baltų genčių.
2) Krikščioniškasis pasaulis nebuvo vienalytis, nebuvo vienalytė ir Lietuva. Pavyzdžiui, Ordine buvo tarsi autonomiškų grandžių: magistras, miestas ir pan. Lietuvoje: branduolyje valdovas stipriausias, šiaurėje – leičiai, vakaruose valdovo valdžia tik nominali (Žemaitijoje).
Dėl šio nevienalytiškumo atskiroms grandims atsiranda šansas sandėriui: Ordino magistras Andrius Štirietis ir Mindaugas. Abu labai rizikuoja būti nesuprasti saviškių. Tačiau abu tikisi laimėti daugiausiai:
• Štirietis tikisi gauti Žemaitiją (dalį jos) be kovos, prie derybų stalo;
• Mindaugas: paaukoti žemaičius, išsaugoti valstybę, pačiam likti valdovu.
• Kas ką laimi?
1) Štirietis gauna gabalą Žemaitijos, be to, tai didelė moralinė Ordino pergalė (po to įkurs Ju
urbarką – 1252 m., Klaipėdą).
2) Mindaugas laimi pakankamai palankias krikšto sąlygas: Lietuvos globėju tampa Pirmoji Un. Institucija (popiežius), o tai reiškia Antrosios Un. Inst. (vokiečių imperatorių) pretenzijų eliminavimą – popiežius galingas globėjas, o be to – toli, tai irgi pliusas. Sulaužoma kryžiaus karų ideologija: išlieka ir valstybė, ir valdovas.
Mindaugas sprendė – ar toliau stiprinti valstybę, ar kariauti su Ordinu. Tai tęsėsi iki 1260 m. 1260 m. Mindaugas aukoja tarptautinį pripažinimą vardan valstybės (Durbės mūšis). KNYGOS: E. Gudavičius “Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje” V.,1989, P.92-110

E. Gudavičius “Mindaugas”, Vilnius, 1998 m.
STRAIPSNIS: “Šv. Brunono misija” – žurnalas “Darbai ir dienos”T.3 (12) P.115-128
**************************************************************************
LIETUVOS TAPSMAS DIDVALSTYBE

Gedimino valdymo laikmetis. Europa susiskaldžiusi į aiškius Vakarų Europos, Centrinės Europos ir “autsaiderių” – LT – regionus.

LT problemos: 1) nepriklausomybės apgynimas;

2) politinės izoliacijos įveikimas.
Pažvelkime į kiekvieną iš šių regionų atskirai.
Vakarų europa
Baigėsi kryžiaus karų epocha, kova tarp Pirmosios ir Antrosios Universaliosios institucijos (popiežiaus ir imperatoriaus) dėl lyderiavimo Europoje baigėsi. Antrosios Un. institucijos įtaka susilpnėja. Tai vėlyvasis viduramžių laikotarpis.
Prancūzija – tautinė luominė monarchija. Prancūzijos visuomenei mažiau patrauklios universalizmo idėjos, atsiranda Prancūzijos interesai. Dėl to Prancūzijos karalius tampa savarankiška jėga. Jis pirmasis nepaklūsta Pirmajai Un. institucijai – atsiranda konfliktas tarp popiežiaus ir karaliaus.
Tokiu keliu suka Ispanija, Anglija – Europa keičiasi.
Vidurio ir centrinė europa
Pokyčiai dideli, bet ne tokie kaip Vakarų Europoje. Didelės dinastijos valdo didelius plotus. Tačiau šios valstybės Vakarų Europą vejasi.
Kryžiuočių Or
rdinas turi prisitaikyti prie kintančiosEuropos. Dabar paramos Ordinas gauna daug mažiau, nes visi pirmiausia galvoja apie savo valstybę. Ordinas turi tapti “valstybe tarp valstybių”. Ordino vadovybė turi rasti pateisinimą jo egzistavimui. Dėl to 1309 m. Ordino sostinė iš Venecijos perkeliama į Marienburgą (dabar Malbork Lenkijoje): atsiranda pateisinimas – arčiau pagonių valstybės, todėl Ordinui reikia Vakarų valstybių paramos. Lietuvai nuo to tik blogiau.Lietuvos geopolitinė situacija komplikuojasi.
Lietuvos valstybė XIV a. pirmoje pusėje
1) Prievolių sistema funkcionuoja: krašto gyventojai moka duoklę arba pinigais (vad. “sidabrinė”), arba grūdais („dėklą “).
Prieš tai valdovas pats turėjo susirinkti duoklę – “kieminėti” (jis keliaudavo per savo žemes, gyvendamas čia vienur, čia kitur ir taip atsiimdamas mokesčius). Dėl to nebuvo pastovios valdovo rezidencijos, iždo, valstybė negali išlaikyti kai kurių institucijų (pvz., bažnyčios), o atsiradus mokesčių sistemai, šios problemos gali būti išspręstos.
2) Formuojasi visuomenės elitas, leičių reikšmė mažėja. Atsiranda kariai profesionalai.
3) Pastatoma Panemunės pilių sistema, Vilniaus pilių sistema (jau nebe atskiros pilys).
4) 1323 m., 1338 m. – pirmosios prekybinės LT sutartys (prieš tai visos valstybės jėgos buvo skiriamos tik karinėmis kryptimis). Tai rodo, kad kinta požiūris į žmogų, užsiimantį verslu, prekyba. Valstybė pradeda globoti savo žmones, verslininkus.
LIETUVOS TAPSMAS DIDVALSTYBE (rus. держава, lenk. mocarstwo, vok. Grossmacht).

LT tampa didvalstybe, kai jos politika tampa nebe lokaline, o regionine (plataus masto). De facto ją jau reikia pripažinti, nors de jure dar delsiama.
1317 m. popiežius siūlo Gediminui krikštytis: atsakymą Gediminas duoda tik 1323 m. – jis nestandartinis. Tai buvo pirmasis oficialus raštiškas LT politinio koncepto išaiškinimas. Jame svarbūs du punktai:
1) Gediminas norėtų priimti krikštą ir yra pasirengęs pripažinti popiežių kaip visi krikščionių karaliai – nori integruotis į Europą;
2) Gediminas aiškina – LT tik ginasi, o ne kariauja prieš krikščionybę.
Taigi, tai yra kaip ir skundas. Šį atsakymą popiežiui papildo kiti Gedimino laiškai Vakarų Europos miestams. TAČIAU:
• Ar šis Gedimino žingsnis – kviestis į Vilnių Vakarų Europos miestų amatininkus,pirklius,karius,žemdirbius – buvo unikalus Europoje?
Ne – šitaip elgėsi ir Čekijos bei Lenkijos valdovai. Skirtumas – į Čekiją ir Lenkiją tie žmonės atvyko, o į Lietuvą – ne.
• Kas įvyko Čekijoje ir Lenkijoje, kai atvyko vokiečiai ,?
• nepaprastai paspartėja žemės ūkio raida (įvedama trilaukė sėjomaina) – LT šį būdą perims tik per Valakų reformą XVI a. viduryje;
• paspartėja miestų raida;
• amatų raida;
• pakinta pinigo cirkuliacija;
• TAČIAU – Lenkijos ir Čekijos miestai po truputį praranda savo etninį vienalytiškumą, Gdanskas tampa Dancigu, du regionai (nebe tik miestai) pradeda nutautėti: Gdansko – Pamario ir Silezija – europeizuoti regionai (ir dabar šiuose regionuose ta pati situacija).
Gedimino laiškuose slypėjo tas pats pavojus: LT valstybės stiprybė būtent ir buvo jos tautinis vienalytiškumas.

Kai suteikiamas pirmasis bandymas Gediminui apsikrikštyti, LT su Ordinu pasirašo Ketverių metų paliaubas (1324-28 m.): tai paliaubos tarp dviejų pasaulių, tarp kurių turėtų vykti kova. Dėl to reikia, kad paliaubas patvirtintų Universali institucija – popiežius tai padaro – tai jau Lietuvos pripažinimas de jure (nors ir “tik tam kartui”) – daroma didžiulė išimtis Lietuvai iš susiklosčiusių bendravimo su pagonimis tradicijų.

Rygos vyskupas kreipiasi pagalbos į Gediminą: reiškia, čia tikisi paramos – ją gauna.
LT DIDVALSTYBĖ – UŽSIENIO ISTORIKŲ POŽIŪRIS
Vokietija
Teigė, jog LT ne tiek nori krikštytis, bet suteikti koncesiją krikščionių misionieriams (t.y., leisti jiems veikti ir jų netrukdyti). Vokietija tai paremia tuo, kad Gediminas savo laiškuose rašo “fidem recipere” (lot. “priimti tikėjimą” – stereotipinė to meto frazė), dėl to jis tarsi yra pasyvus krikštijimosi klausimu.
Vokiečiai taip pat teigė, jog Gediminas nesuvokia krikšto pranašumo (nes nenori krikštytis), dėl to LT – atsilikusi šalis. O jei LT atsilikusi, tai visos jos kovos prieš Ordiną – tik primityvaus patriotizmo išraiškos.
Pagal šiuos teiginius, vokiečiai tampa civilizacijos nešėjais į LT (Kultūrtrėgerystė), kuri yra labai atsilikusi.
Anglija
Istorikas A. Rowell’as nemato pagoniškosios Lietuvos kultūrinio atsilikimo nuo krikščioniškosios Europos – priešinga vokiškajai pozicija.
Rowell’as klausia: ar vertėjo Lietuvai krikštytis?
Lenkija
“Lenkai Lietuvą apkrikštijo”.

Šį LT – Lenkijos sąjunga – tik karinė, o ne politinė, be to – trumpalaikė.

LT ir Lenkijos taikiniu tampa vokiečių žemės (Brandenburgas). Karine prasme šis žygis buvo sėkmingas, tačiau politinėje plotmėje jis neatnešė nieko gero. Europą šokiravo ne žiaurumas nusiaubiant Vokietiją, bet pati sąjunga tarp LT – Velnio pasaulio – ir Lenkijos – krikščioniškos valstybės – prieš krikščionis. Europoje kyla labai didelis nepasitenkinimas Lenkija, popiežius irgi jos ima kratytis.
LT tikėjosi, kad šią sąjungą bus galima išplėtoti. O lenkai tikėjosi sudaryti trijų valstybių sąjungą: LT, Lenkijos ir Vengrijos. Tačiau vengrai pasipriešino: “arba mes, arba LT” – čia LT – Lenkijos sąjunga iširo.
• Ar Gediminas padarė išvadas iš šios nesėkmingos Brandenburgo žygio pamokos?
Taip, ir tai liudija Gedimino antrasis bandymas apsikrikštyti. Bendrai, jis buvo vienas iš geriausiai supratusių krikšto politinę naudą.

Reziumuojant galima pasakyti, kad Gediminui politinės izoliacijos įveikti nepavyko.

KNYGA: A. Nikžentaitis “Gediminas”V., 1989.

**************************************************************************
KRĖVOS SUTARTIS IR JOS VERTINIMAI

Krėvos sutarties vertinimai yra dvejopi. Šiuo požiūriu istorikai skirstomi į dvi grupes: tai Krėvos sutarties skeptikai ir optimistai.

Skeptikai abejoja akto autentiškumu, nes:
a) jis buvo rastas tik 1837 m. Krokuvos archyve;
b) J. Batūra klausia: kodėl J. Dlugošas nemini šio akto, kodėl jo nemini lenkai diskutuodami Vytauto karūnavimo tema;
c) nėra atlikta šio akto ekspertizė.

Optimistai – jiems atstovauja prof. E. Gudavičius:

E. Gudavičius: net jei šis aktas ir nebuvo pasirašytas, vistiek visa istorija vyko taip, lyg jis būtų buvęs pasirašytas.

Ant Krėvos akto yra pagonių LT kunigaikščių “parašai”, bet nėra pravoslavų iš rytinės LDK dalies – tampa aišku, jog svarbiausi LDK raidai ir gyvenimui buvo pagonys valdovai, o ne rytinių LDK teritorijų valdovai.

M. Jučas pateikia tokią statistiką:

1340 – 1410 m. Ordinas į LT organizuoja 97 žygius (LT surengia 55 atsakomuosius žygius):
I. 1340 – 1360 m. Ordinas surengia 13 žygių;
II. 1360 – 1380 m. Ordinas surengia 70 žygių (prieš pat Krėvos sutartį, 1370 – 80 m. – net 40 Ordino žygių);
III. 1380 – 1410 m., pokrėviniame laikotarpyje, surengiama 14 Ordino žygių į LT.

Taigi, kaip matyti, prieš Krėvos sutartį Ordinas darė LT spaudimą (spaudžiama tada, kai matyti, jog tai daro poveikį, kai matyti, jog priešininkas silpnėja), spaudimą didino. Šis spaudimas ir vertė ieškoti kitokių politinių sprendimų nei iki tol.

LT šia sutartimi atsidūrė vasalo padėtyje: tai buvo Europos kasdienybė. Bet kaipgi atrodė tuo metu LT?

LT šiuo momentu išgyvena savo ankstyvuosius viduramžius:
• nėra luominio atstovavimo organų (pvz., valdovo tarybos);
• valdovas valstybę traktuoja kaip savo tėvoniją, todėl elgiasi su valstybe kaip su savo nuosavybe (Jogaila).
Dėl to ši valstybė atstovauja vieną žmogų. Svarbiausia institucija – LT didysis kunigaikštis.

Taigi, sutartį pasirašo Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis..
Reiškia, LT didysis kunigaikštis Jogaila išvyksta į Lenkiją, tampa Lenkijos karaliumi ir kaip LT didysis kunigaikštis tampa Lenkijos karaliaus Jogailos vasalu
Taigi, LT valdovo institucija išsikelia į Krokuvą ir tampa priklausoma nuo Lenkijos Karaliaus tarybos, t.y., LT nebelieka ją reprezentuojančios ir ginančios institucijos. LT atsiduria labai sudėtingoje situacijoje.
• Ar lenkai tai suprato ir ką nors darė?
Tiksliai atsakyti negalima, bet lenkai siunčia į LT pilis savo karines įgulas.

Šiuo metu LT atsiranda nauja jėga, norinti pakeisti LT valstybės sampratą – bajorų luomas su Vytautu priešakyje. Jie nori pakeisti sampratą, kad valstybė – tai tik valdovo nuosavybė. Taigi, LT pamažu išeina iš savo ankstyvųjų viduramžių periodo.

Krėvos sutarties svarbiausieji rezultatai:
• Spartėja feodalizacijos procesas, todėl LT jau gali vytis Europą;
• Krėvos sutartis ženklina lenkų įtakos sustiprėjimą;
• Susilpnėja Ordino įtaka Lietuvoje, galima sakyti, kad Žalgiris – Krėvos išdava;
• Krėva keičia LT geopolitinę padėtį: LT ir Lenkijos sąjunga tampa atsvara Imperijai ir Ordinui.

Krėvos sutarties neįmanoma vertinti vienareikšmiškai.

KNYGOS: M. Jučas “Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos”K., 1970.

M. Jučas “Žalgirio mūšis”, Vilnius, 1990 m.

**************************************************************************
LIETUVOS KRIKŠTAS

LT krikštas – tai irgi Krėvos išdava.
• Kiek pagrindo turi teiginys, kad su krikštu prasidėjo lenkų kultūrinė ekspansija į LT, atėjo LT nutautėjimas?
• Kokia tuo metu buvo Europa ir LT?

929 m. 966 m. 1387 m.
čekų krikštas lenkų krikštas LT krikštas
Kodėl lenkai nesučekėjo?
Kultūrinis išsivystymas:

1348 m. 1364 m. ——–

Karlo I univ. Jogailaičių univ. nėra net pradžios mokyklos

Praha įsteigtas Krokuvoje

Kazimiero Didžiojo
Iš šių duomenų aiškiai matyti, jog kultūros srityje XIV a. LT atsilikimas didžiulis. X a. čekų ir lenkų išsivystymo lygis buvo apylygis. Tuo tarpu didžiulis skirtumas XIV a. tarp Europos ir LT leido susikurti sąlygoms nutautėjimui.
Todėl LT nutautėjo ne todėl, kad krikštijosi, bet todėl, kad vėlai krikštijosi.

LT viduje raštas beveik nenaudojamas. Jis reikalingas tik rašant į išorę. Čia ypač ryškiai vyrauja dvi kalbos – v o k i e č i ų ir l o t y n ų, dar – senoji slavų kalba – g u d ų. Net XVI a. raštininkai, mokėję vokiečių kalbą, buvo vertinami daug labiau, nei mokėję gudų kalbą (jie buvo brangesni, juos iš toliau reikėdavo atsivežti).

Taigi, LT “raštingoji” visuomenė raštinga tik svetimom kalbom.

Dažnai Krėvos skeptikams, ypač J.Dainauskui, LT krikšto metai yra 1251 m. Jų motyvas: latvių krikštas – 1186 m., kai ten išsilaipina misionierius Meinhardas – jis netrukus tampa vienuoliu. Tai ir laikoma latvių krikšto data. Dainauskas: LT nebuvo užkariauta kaip latviai, todėl jai “prilipo” neapsikrikštijusios valstybės etiketė.

Dainauskui oponuoja P.Rabikauskas. Jis teigia, jog krikštas nėra materialus staigus dalykas. XIII a. viduryje lietuviai dvasiškai dar nebuvo krikštui pasiruošę. Todėl šis 1251 m. krikštas buvo Mindaugo, o ne valstybės, krikštas, juolab kad po Mindaugo nužudymo LT valdovai vėl grįžo prie pagonybės.
• Kodėl 1387 m. krikštas sutiktas nuolankiai ir be pasipriešinimo – juk senasis tikėjimas buvo įaugęs į žmonių kraują?
Yra tik hipotezės – tikslaus atsakymo nėra.

Kultūros istorikai:
Senovės lietuvių tikėjimas buvo panašus į monoteistinį tikėjimą: trijų dievų (Patrimpo, Pikuolio ir Perkūno) piramidės viršuje-aukščiausia dievybė. Tai šiek tiek primena krikščionybę: yra Šv. Trejybė ir vienas iš jos narių yra aukščiausias.
Dėl to dvasinio lūžio krikščionybė nepareikalavo.
A. Patackas: “Pakeitėm koordinačių sistemą”.
Jiems oponuojanti pusė:
1) Krikšto akcijai vadovauja savas valdovas ir jo pavaldiniai: Jogaila ir lenkų dvasiškiai.
2) Jų kalba – girdėta kalba tai daliai Lietuvos, kurioje vyksta krikštas.
3) Ši krikšto akcija vyksta ne visoje Lietuvoje – nevyksta Žemaitijoje
Ar mus “apkrikštijo lenkai”, ar “apsikrikštijome patys”?

Lenkai:
Jogaila – tai Lietuva. Jogaila išvažiuoja į Krokuvą, ten jį lenkai apkrikštija. Reiškia, lenkai apkrikštijo Lietuvą.

Lietuviai:
Krikštas be LT valstybės pagalbos nebūtų buvęs sėkmingas. LT turi pakankamai pinigų išlaikyti bažnyčią, padėti jai įsitvirtinti ir išgyventi – nes yra prievolių sistema. LT jau buvo pakankamai išsivysčiusi
**************************************************************************
VYTAUTO KOVA DĖL VALDŽIOS.
PIRMOS REFORMOS VALSTYBĖJE

Pokrėviniame LT gyvenime išryškėja dvi svarbiausios problemos:
1. Santykiai su Kryžiuočių Ordinu (K.O.) – Ordinas nepripažįsta krikšto, nes LT pagonybė yra jo egzistavimo pateisinimas;
2. Santykiai su Lenkija; reikia išnaudoti Lenkijos paramą, bet išlaikyti suverenumą.

Vytautas siekia reprezentuoti bajorų interesus, ko nesugeba Skirgaila, Jogailos vietininkas. Taigi, konkurencinėje kovoje tarp Vytauto ir Skirgailos ryškėja Vytauto pranašumas.

Jogaila supranta, kad LT turi valdyti stiprus žmogus, o ne Skirgaila.

Vytautas irgi parodo savo kaip karvedžio ir kaip diplomato sugebėjimus 1390 ir 1391 m. Šiais metais į LT eina svetimšalių kariuomenės – lenkų ir vokiečių.

Vytautas taip pat pamažu gauna žemaičių paramą.

Prieš Astravą Vytautas dar neturi didelių pajėgų. Dėl to būdas jam užimti valdžią yra dviejų Lietuvai priešingų jėgų supriešinimas: Lenkijos ir K.O.

Reformos, Vytautui einant į valdžią: Rytinėse LDK dalyse vietoj sričių kunigaikščių Vytautas sodina savo vietininkus.
• Kodėl to niekas nedarė anksčiau?
Šios žemės buvo prijungiamos leidžiant joms išlaikyti savo teisę, papročius, individualumą – nes norint ką nors keisti šiose žemėse, reikėjo turėti aiškią ateities viziją. Šios žemės buvo kultūringesnės nei LDK centras, t.y., jų kultūros lygis buvo aukštesnis. LT didieji kunigaikščiai čia keisti nieko nesugebėjo, nepajėgė. LT didieji kunigaikščiai suvokė, jog, neturėdami aiškios vizijos, jie daugiau griautų nei kurtų.
Vietininkas – tai valdovo žmogus, 100% vykdantis centro įsakymus, pats nedarantis politinių sprendimų.

Ryškėja centralizacijos LDK tendencija (prieš tai LDK buvo labai decentralizuota). Tuo metu tai buvo vykdoma visoje Europoje.

Centralizaciją Vytautas vykdo su lenkų riterių (sėdinčių LT pilyse) pagalba – diplomatinis žaidimas, – nes savo pajėgų dar neturi. 1395 m. Vytautas pajungia sau Smolenską – labai svarbus miestas-tvirtovė – “raktas” link Maskvos. Vytautas vis stiprėja.

Sustiprėja tiek, kad atsisako mokėti duoklę Lenkijai. Jis tai daro pasitaręs su Jogaila – šis tam pritarė. Bet Vytautas dar nesubrendęs galutinai kaip politikas. Tai įrodo Salyno sutartis: bajorai tituluoja Vytautą karaliumi, o šis atskleidžia savo kortas. Ar tai jam padės? Jis pats yra įsitikinęs savo laimėjimais.

1399 m. Vytautas vadovauja jungtinei kariuomenei žygyje Vorkslą. Tai jau yra kaip ir kryžiaus žygis – gautas popiežiaus palaiminimas. Čia Vytautas pralaimėjo kaip karvedys: davė totoriams tris dienas laiko, perdaug pasikliovė sunkiąja vokiečių ir lenkų kavalerija.

Iš LT pralaimėjimo pelnėsi visi: Lenkija pareikalauja duoklės – Vytautas moka, išsivaduoja Smolenskas, Kryžiuočių Ordinas primena savo pretenzijas į Žemaitiją. KNYGA: J. Pficneris “Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas”V.,1989.

**************************************************************************
DVI POLITINĖS ŽALGIRIO MŪŠIO KONCEPCIJOS

Kokia politinė situacija Žalgirio mūšio išvakarėse? Kas jungia ir kas skiria sąjungininkus?
1409 m. LT ir Lenkija tariasi dėl būsimų veiksmų, vyksta susitikimai Kaune. Po to nutarimai paskelbiami kaimyninėms valstybėms.
Lenkų pranešimas labai santūrus, jame tik išvardijamos Kryžiuočių Ordino daromos skriaudos, daugiau pabrėžiamas moralinis jų atspalvis.
Vytauto pranešimas – kardinaliai priešingas. Išvardijamos v i s o s Kryžiuočių Ordino padarytos skriaudos, o gale tiesiai pareiškiama, kad Ordinas – LT priešas.

1410 m. iš imperatoriaus ateina pasiūlymas Vytautui karūnuotis. Vytautas atsisako. Šis pasiūlymas iš Ordino rėmėjų – tai bandymas bent kiek apmalšinti besikaupiančią audrą, nes tampa aišku, kad konfliktas aštrėja.

Sąjungininkams susitikus, Vytautas pirmą kartą išveda v i s ą LT kariuomenę už LT ribų. Gyventojai dėl to jautėsi nesaugūs

Darydamas nuolaidas po Vorkslos, Vytautas jas daro su išskaičiavimu. Pavyzdžiui, 1404 m. atiduodamas Žemaitiją Ordinui, Vytautas išsidera, kad 50 bajorų šeimų pereitų į Lietuvą – šie bajorai 1409 m. organizuos Žemaitijoje sukilimą.
Taip pat Vytautas padaro Lenkiją savo sąjungininke: pirmą kartą po Krėvos.

Karalystė konfliktuoja su Kryžiuočių Ordinu dėl Dobrynės žemės palei Vyslos upę. Taigi, tarp Lenkijos ir Ordino – tik teritorinis konfliktas. Dėl to suprantamas jos pranešimo ir tolesnių veiksmų atsargumas, delsimas. Delsiama net tada, kai Ordinas elgiasi provokuojančiai
Kodėl Jogaila taip elgiasi?

Ne iš baimės. Jogaila suvokė, kad mūšis bus labai sunkus. Todėl jis elgėsi kaip karalystės karalius – jis negalėjo sau leisti rizikuoti visa Lenkija dėl Dobrynės žemės.
Jogaila tikėjosi, kad vien pasirodžius visai sąjungininkų kariuomenei, Ordinas taps bent kiek sukalbamesniu.

Vytauto elgsena Žalgirio išvakarėse provokuojanti. Jis nervinosi (jodinėjo aplink kariuomenę) – juk jis išvedė visą savo kariuomenę iš LT, jis atsisakė karūnos – todėl progos praleisti nebegali ir nenori. Jo griežtas pareiškimas – tam, kad neleistų Lenkijai atsitraukti. Atsisakė karūnos – nes priešingu atveju prarastų sąjungininkę Lenkiją. Vytautas nori susikauti, nori lemiamo mūšio.
Tačiau jis yra Jogailos vasalas. Jogailai priklauso daryti politinius sprendimus.

Kryžiuočių Ordinas – tai Europos karybos meno viršūnė – jame surinkti aukščiausio lygio profesionalai.

Ordino elgsena (irgi provokuojanti, labai savimi pasitikinti) buvo palankesnė Vytautui nei Jogailai. Vytautas, pradėdamas mūšį, labai rizikavo, sutraukdamas į save visas Ordino pajėgas.
• Ar tiesa, kad “mūšis buvo laimėtas, o karas dar ne”?

Taip galima sakyti. Pergalė nebuvo išplėtota, nebuvo užimtos Kryžiuočių ordino pilys. Sąjungininkų kariuomenė buvo labai efektyvi atvirame mūšyje, bet neefektyvi apgulties sąlygomis. Samdyta kariuomenė apgulties sąlygomis yra neefektyvi, nes pasibaigus maisto ištekliams jos nebesulaikysi – ji tave paliks. O apgultoje Marienburgo pilyje išteklių buvo labai daug.
• Ką jautė žmonės, laimėję Žalgirio mūšį?

Jie žinojo, kad pirmąjį kartą paliko LT teritoriją. Jie žinojo, kokia svarbi jų pergalė. Tačiau jie taip pat matė, kad samdytieji čekai ta pergalė perdaug nesidžiaugė. Jie jautė didžiulę įtampą. Jie norėjo grįžti į namus, prie derliaus (liepos mėnuo), norėjo papasakoti apie savo pergalę – juk jie nugalėjo ten, kur patys savo pergale prieš tai netikėjo.
M. Jučas “Žalgirio mūšis”, Vilnius, 1990 m.
**************************************************************************
LIETUVOS IR LENKIJOS SANTYKIAI PO ŽALGIRIO MŪŠIO

Vytautas jau subrendęs kaip politikas.
Pirmoji svarbi pergalė: 1413 m. Horodlės aktas – numato LT didžiojo kunigaikščio institucijos tęstinumą ir priklausymą Vytauto įpėdiniams. Sustiprinama LT Didžiojo kunigaikščio institucija – stiprinama ir valstybė.
Antroji svarbi pergalė: Žemaitijos valstybinės priklausomybės problemos išsprendimas. Vytautas 1416 m. ir 1420 m. prašo tarptautinio arbitražo: 1416 m. – Konstancos bažnytiniame susirinkime, 1420 m. – Šv. Romos imperijos imperatoriaus.

Tuo metu Vytautui pasiūlomas Čekijos sostas. Į jį pretenzijų turi ir imperatorius. Vytautas sutinka – tai labai apskaičiuotas žingsnis. Tai tarsi užuomina imperatoriui: nori čekų sosto – užtark dėl Žemaitijos. Imperatorius nustoja remti Kryžiuočių Ordiną – to pasekoje 1422 m. Žemaitija pereina LDK valdžion.

Buvo ir neišspręstų problemų.
I. Nepavyko sukurti atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos – LT bažnyčia priklausė Lenkijos bažnytinei provincijai. Reiškia, LT bažnyčia yra priklausoma nuo Gniezno arkivyskupo. Bažnyčia – labai stiprus ramstis valstybei, o jos LDK neturėjo savarankiškos
II. Vytautas bandė realizuoti bažnytinės unijos idėją – apjungti katalikus su stačiatikiais: nepavyko, nes nepavyko gauti savos bažnytinės provincijos.

1426 – 28 m. Vytautas organizuoja kelis žygius į Rytus:
1426 m. žygis – Pskovas pripažįsta LDK viršenybę;
1427 m. – žygis į Maskvą.
1428 m. Naugardas pripažįsta LDK viršenybę.

Vytautui pavyksta pasiekti tai, ko nepavyko padaryti XIV a. pabaigoje.
1429 m. Lucko suvažiavime imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlo Vytautui karūną. Karūnavimo aktas sužlugo. Tačiau tai jau nebegalėjo pakenkti LDK suverenumui. Vytautas Lucke sutinka karūnuotis, pareikšdamas, kad “sutinka, niekieno neatsiklausęs”. Karūnos nebuvimas atsiliepė tik valstybės rangui: kunigaikštystė yra žemesnio lygio nei karalystė.

Būdama suvereni, stabili ir su stabiliu valdovu LDK įveikia politinės izoliacijos problemą, įeina į Europą, pritampa prie jos, tampa europine valstybe.

Jogailos ir Vytauto santykiai buvo labai sudėtingi.
Jogaila LT laikė savo tėvonija, domenu, todėl nedarė niekam nuolaidų šiuo atžvilgiu. Jis labai priešinosi Vytauto dinastiniams ketinimams. Bet kodėl keletą kartų jis vis dėlto nuo šio pagrindinio principo atsitraukė?

Kai 1429 m. Lucke Vytautui siūloma karūnuotis, Jogaila sutinka su karūnavimo idėja. Jis supranta, kad Vytautas neturi palikuonių, todėl jam mirus, abu Jogailos sūnūs gautų po karūną – vienas Lenkijos, kitas Lietuvos, o ne karūną ir kunigaikštystę.

Kai 1398 m. Vytautas konsultuojasi su Jogaila dėl karūnavimosi – Jogaila irgi sutinka. Jogaila tada suprato, kad, Vytautui gavus karūną, jo pretenzijos į LT sugrius (Vytautas tada dar buvo jaunas, galėjo turėti vaikų). Kodėl gi tada jis sutiko?
Buvo praėję 13 metų po Krėvos sutarties, Jogaila dar neturi vaikų. Todėl jis bijo, kad jam mirus LT nebūtų prišlieta prie Lenkijos. Taigi, LDK Jogailai rūpėjo, priešingai įprastam stereotipui, kad Vytautas – geras ir rūpinasi LT, o Jogailai svarbi tik Lenkija. Iš tikrųjų tas pats Vytautas po Žalgirio mūšio nori susitaikyti su Kryžiuočių Ordinu (kad turėtų jį kaip ginklą prieš Lenkiją) ir pasiūlo šiam Palangą. Jogailą tam griežtai pasipriešino.

Istorikas E. Gudavičius mano, kad konfliktinė situacija LDK atsiranda ne Vytauto ir Jogailos laikais, o dar tada, kai skilo LDK domenas į Vilniaus ir Trakų (Algirdo ir Kęstučio) kunigaikštystes. Taip atsirado problema: Algirdas miršta, jo vietą užimą Jogaila, jis bando ir suklijuoja senąjį domeną su Kryžiuočių Ordino pagalba prieš savo dėdę Kęstutį. Vytautas irgi iš esmės darė tą patį – savo reikalus sprendė su kryžiuočių pagalba.

Jogaila ir Vytautas sugeba susitarti įvairiausiais atvejais. Taigi, jie iš priešų (vedė abu į LT svetimas kariuomenes) tapo sąjungininkais, ir tai išsaugojo Lietuvos valstybę: atveda Vytautą į valdžią (Astravo sutartis, 1392 m.), Horodlė, Žalgiris, karūna – abu darė kompromisus. Abu daug padarė dėl Lietuvos.

Vytauto ir Jogailos santykiai buvo šilti ir draugiški. Vytautas padeda Jogailai asmeniniame gyvenime – vedybose, “vaikų kilmės” “teisme”, kitais atvejais.
*************************************************************************
LIETUVOS SUVERENUMO PROBLEMA
ŠVITRIGAILOS IR ŽYGIMANTO KĘSTUTAIČIO LAIKAIS

Tradicinis aiškinimas:

Švitrigailos laikais kyla problema su Lenkija dėl teritorijų , šis konfliktas pereina į karo veiksmus, LT jis baigiasi nenaudingai. Tai smūgis LT suverenumui. Lenkai toliau darė didelę įtaką Žygimantui Kęstutaičiui. Švitrigaila nesugeba tęsti Vytauto politikos, yra eilinė vidutinybė, be to, labiau vertino stačiatikybę.

Netradicinis aiškinimas.

Švitrigaila išrenkamas “visos LT visuomenės” (pagal šaltinius). Visuomenė – tai bajorai. Ar jie mokėjo valstybiškai mąstyti? Tie kurie buvo prie Vytauto – mokėjo. Tai kaip tada čia įvyko? Kas yra Švitrigaila, jei jį išrinko politiškai susipratę bajorai?
Ši “visuomenė” laužo Horodlės sąlygas (ten nurodyta, kad LT valdovą skiria Lenkijos karalius, pasitaręs su Lenkijos ir LT bajorais – jei Vytautas miršta bevaikis, o taip ir įvyko).
Jogaila – kompromisų žmogus – patvirtina Švitrigailą kaip LT valdovą.
• Kodėl dauguma lenkų istorikų mano, kad sąmokslas visgi kilo Krokuvoje?
Švitrigaila buvo palankus stačiatikiams. Tai iš principo reiškia, kad jis – blogas katalikas. Kam šis diskreditavimas? (Prisimintina, kad konfliktas pirmiausia buvo kilęs dėl Švitrigailos atėjimo į sostą būdo, tačiau Jogaila jį patvirtina:konfliktas užglaistomas). Kadangi Švitrigaila soste sėdi teisėtai (o jis labai neparankus lenkams), tai jį iš sosto nuversti labai sunku. O “blogas katalikas” – tai šansas jį diskredituoti prieš Europą.

Taigi, konflikto priežastis tampa LT kova dėl suverenumo ir Švitrigailos antiunijinė bekompromisinė pozicija. Teritorinė problema išlieka, bet tik antrame plane.

Šiame žaidime aktyviai dalyvauja ir bažnyčia. Kovoti dėl LT suverenumo sunku, neturint savos bažnytinės provincijos.

1432 m. rudenį Švitrigaila šalinamas iš sosto. Sąmokslas ne visai pavyksta: Švitrigaila lieka gyvas ir pabėga. Pasirašoma Gardino sutartis, į valdžią ateina Žygimantas Kęstutaitis – Vytauto brolis, lenkų proteguojamas. Nors jis turi sūnų, Gardino sutartis numato, kad jis bus valdovas tik iki gyvos galvos. Po jo mirties LT pereis Jogailaičių dinastijos dispozicijon.

Gardino sutartis – žingsnis atgal nuo Horodlės. Silpninama valdovo institucija, išnyksta valdžios tęstinumas. LT pralaimėjimas, didžiulė Lenkijos pergalė (netgi bažnytinė šventė). LT primetama aiški vasaliteto tvarka.
• Kaip Gardino sutarties kontekste sprendžiamos teritorinės problemos?
Podolė atitenka Lenkijai. Tai pradžia LDK teritorijų „apkarpymui“ (Podolė buvo ta ginčytina teritorija prie Švitrigailos).
• Ar Žygimantas Kęstutaitis taip ir susitaiko su LT vasalitetu?
Kažin.
Per tuos 8 metus, jam būnant LDK valdovu, 4 kartus pasirašomos unijinio tipo sutartys. Kodėl? Atsakymas: Lenkija norėjo “stiprinti atmintį “, nes jai nepatiko sąjungininkės elgsena .
Į gyvenimo pabaigą Žygimantas Kęstutaitis bando sutvirtinti LT suverenumą. Bet jam nepavyksta – 1440 m. sąmokslo metu jis žūsta.
Baigiasi laikotarpis, kai už LT suverenumą kovoja Lietuvos didieji kunigaikščiai. Prasideda laikotarpis, kai tuo užsiima besiformuojantis bajorų luomas.
KNYGA: Jonas Matusas “Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis”, Vilnius, 1991 m.
**************************************************************************
JONO GOŠTAUTO POLITINĖ GRUPUOTĖ

Žygimanto Kęstutaičio mirtis LT nieko gero nežada. Grįžta iš Moldavijos Švitrigaila; formuojasi Mykolo (Žygimanto Kęstutaičio sūnaus) šalininkų būrys. Formuojasi dvi grupuotės. LT priartėja prie vidaus karo ribos. Tuo naudojasi kaimynas. Mazovijos kunigaikštis Boleslovas užgrobia Palenkę (du jos centrai: Balstogė [Bialystokas] ir Gardinas) – tęsiama LDK žemių „apkarpymo“ politika.

Krokuvoje gimsta LT „išgelbėjimo“ planas. Pagal jį:
a) Mykolui būtų palikta valda;
b) Boleslovui palikti Palenkę;
c) Visą kitą teritoriją valdo vietininkai karaliaus vardu.

Šis planas skaldytų LT valstybę. Jis labiau primena valstybės laidojimo planą, kurį realizuotų patys LT bajorai. Lenkija per silpna, kad pajėgtų šį planą įgyvendintų, o LT per silpna, kad galėtų pasipriešinti.

Šiuo laikotarpiu, 1440 m. pavasarį, formuojasi nauja žymių žmonių grupuotė (jau trečioji). Ji vadinama Alšėniškių grupuote ar lyderio vardu: Jono Goštauto grupuotė. Jonas Goštautas – Vytauto žmogus, buves Smolensko (labai svarbus miestas) vietininkas – t.y., dešinioji Vytauto ranka LDK rytų politikoje. Be jo į šią grupuotę įeina žemaičių seniūnas Kęsgaila iš labai senos lietuviškos giminės, vyskupas Motiejus, kiti.

Ši grupuotė neremia nei Mykolo, nei Švitrigailos. Ji savo planus atskleidžia tik nuvykusi pas Lenkijos karalių Vladislovą. Jie nori į LT pasikviesti jaunesnį karaliaus Vladislovo brolį Kazimierą. Lenkai sutiktų, jei šis būtų kviečiamas tik kaip karaliaus vietininkas (t.y., nenori grįžti prie Horodlės). Goštautas šią sąlygą priima.

Ilga kelionė į Vilnių – pagrindinis tikslas yra paveikti trylikametį Kazimierą (14 metų žmogus – jau pilnametis, t.y., pilnateisis valdovas). Jei patrauksi šį vaiką į savo pusę, jo vardu galėsi metus valdyti savo nuožiūra, o po to gali tapti kad ir patarėju. J. Goštautas gerai perpranta vaiko psichologiją ir užkariauja jo pasitikėjimą.

1440 m. birželio 29 d. Kazimieras iš vietininko karūnuojamas LT Didžiuoju kunigaikščiu – irgi Goštauto iniciatyva.

LT iš to laimi daug:
1) LT įgyja savo valdovą, atkuriama valdovo institucija – tuo labai sustiprinamos LT pozicijos;
2) Pašalinama vidaus karo grėsmė, nes niekas neis prieš Lenkijos karaliaus brolį, jau esantį LT Didžiuoju kunigaikščiu;
3) Dėl LT ir Lenkijos valdovų brolystės galima išvengti ginkluoto konflikto su Lenkija.

Lenkija nepripažįsta šio J. Goštauto akto. Lenkija daro spaudimą Lietuvai, kuris pasibaigia 1444 m., kai prie Varnos žūsta Lenkijos karalius Vladislovas (dėl to jis dar vadinamas Vladislovu Varniečiu) – Lenkija nebeturi valdovo, o valdovo brolis sėdi Vilniuje. Tai sunki Lenkijai padėtis. Lenkai nebegali šantažuoti LT, ir J. Goštautas tai supranta.
Pradedamos derybos su Lenkija, tačiau jos sunkios. Kazimieras į Krokuvą išvažiuoja tik 1447 m., prieš tai LT bajorams suteikęs privilegiją:
• Kazimieras pažada išlaikyti LDK žemių integralumą (t.y., pažadėjo, kad LT nebebus „karpoma“);
• valstybines pareigybes jos LDK ribose gaus tik LDK piliečiai – tas galioja net ir bažnytinėje srityje.

Kazimieras turi laviruoti tarp abiejų valstybių bajorų – šis jo laviravimas ir užtikrino LT suverenumą.
IŠVADA: J. Goštauto politinė grupuotė, ko gero, pasiekė daugiausiai – viską, ką tik galėjo pasiekti. Tai rodo, kad LT turi brandžią visuomenę, kad LT bajorai moka mąstyti valstybiškai. Tai patvirtino ir Lenkija: lenkai suvokė pokytį LT visuomenėje. XV a. antroje pusėje atsirado naujas kreipinys Lenkijos santykiuose su LT: “Broliai lietuviai, tarkimės” (anksčiau nebuvo, su kuo tartis – LT atstovavo tik vienas valdovas, o dabar atsiranda nauja jėga, kuriai nebegalima TIK diktuoti, reikia tartis).
**************************************************************************
BAJORŲ LUOMO SUSIDARYMAS IR RAIDA LIETUVOJE

Bajorų luomo struktūra:

ponai / didikai

bajorai

(šlėkta)

Realus skirtumas tarp ponų ir bajorų išlieka per visą senosios LT istoriją (teisminėje ir politinėje srityse), nors formaliai buvo panaikintas XVI a. viduryje.

Šis visuomenės suskirstymas į luomus buvo paremtas ne turtu, o privilegijų ir teisių visuma. Socialinė diferenciacija buvo ne tik tarp luomų, bet ir luomo viduje (t.y., to meto Lietuvoje žydas gali turėti labai daug pinigų, bet jis vis vien bus traktuojamas tik kaip žydas, o net ir nuplyšęs bajoras yra “jo prakilnybė”).

Lietuvos bajorų luomo formavimosi etapai:
I. 1387m. – privilegija apsikrikštijusiems bajorams.
Bajorai juridiškai, teisiškai išskiriami iš valstiečių tarpo (anksčiau bajorai kaipo tokie buvo, tačiau nebuvo teisiškai išskirti) – pirmiausia apsikrikštijęs gauna teisę į savo turtą.
II. 1413 m. – Horodlės sutarties metu.
47 labiausiai pasižymėję bajorai gauna savo bajorystės įrodymą – h e r b u s.
Herbai ateina iš Lenkijos:
1) herbai Lenkijoje pasižymėjo bendrumu: tą patį herbą gaudavo bajorų šeimos, neturinčios jokio ryšio tarpusavyje (palyginimui: Anglijoje herbai buvo duodami už asmeninius nuopelnus, Vokietijoje herbus gaudavo giminės – kiekviena giminė turėjo savo unikalų herbą);
2) nebuvo institucijos, kuri fiksuotų visus suteiktus herbus – Heraldikos Kolegijos: dėl to tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo labai daug bajorų (ATR 8-10% visų piliečių buvo bajorai; palyginimui Vakarų Europoje šis skaičius tebuvo 1,5-2%, Vengrijoje – apie 5% visų piliečių)
III. 1447 m. – Kazimiero privilegija:
valdovas atleido bajorų valstiečius nuo mokesčio valstybei (dėklo ir sidabrinės). Šis mokestis dabar mokamas bajorui. Tai turi didžiulę įtaką ir bajorui, ir valstiečiui. Valstybės ir valstiečio saitai pradeda trūkinėti, pamažu ateina įbaudžiavinimas. Valstietis užsidaro savo kieme, jam tampa svarbesnis nebe valdovas, o ponas. Tai rodo, kad jis nėra pilietis, jis netgi pradeda nebesuvokti, kas yra valstybė.
Bajoras stiprėja ekonomiškai ir politiškai. Jis pats sprendžia, mokėti ar nemokėti valstybei mokesčius. Vyksta decentralizacija (priešingai, nei buvo Vytauto laikais), bajorams atsiranda galimybė pajungti valstybę savo luomui.
Valstybė valdoma Ponų Tarybos – bajorų elito, o likę bajorai yra ryškiai politiškai silpnesni.
IV. XVI a. vidurio reformos.
Dėka Valakų reformos bajorai (šlėkta) sustiprėja ekonomiškai. Šie bajorai ima siekti sustiprinti Seimą vietoje Ponų tarybos (kuri turi tik patariamąjį balsą valdovo atžvilgiu), t.y., pereiti prie bajoriškosios demokratijos: Seimas taptų įstatymų leidžiamuoju organu.
Bajorai nori sulyginti teises teisminėje srityje: iki tol ponams-didikams galioja valdovo teismas, o šlėktą teisia ponai-didikai. Bajorai (šlėkta) irgi siekia būti teisiami paties valdovo.
Kitaip tariant, bajorai nori lygybės luomo viduje.
XVI a. bajorai pareikalauja rašytinės teisės.
1529 m. Statutas dar nesulygina teisių.
1566 m. Statutas sulygina teises
Luomo narių teisės ir privilegijos:
1)į asmens laisvę ir neliečiamybę – įvedama nekaltumo prezumpcija – habeas corpus nuostata (t.y., žmogus laikomas nekaltu, kol jo kaltės neįrodo teismas, o ne atvirkščiai);
2) į turto neliečiamybę (teisę disponuoti turtu, jei jis įgytas legaliu būdu);
3) į sąžinės laisvę;
sugavus nusikaltėlį nusikaltimo vietoje už didžiausius nusikaltimus iškart sodinama nepaisant nekaltumo prezumpcijos. Didžiausi nusikaltimai yra:
3.1) valdovo įžeidimas,
3.2) padeginėjimas, žudymas, prievartavimas ir t.t.
Už valdovo įžeidimą, valstybės išdavimą buvo baudžiama kolektyviai – baudžiami buvo ir nusikaltusiojo šeimos nariai, nepilnamečiai, nepriklausomai nuo to, žinojo jie ar nežinojo apie nusikaltimą. Pats nusikaltęs gaudavo aukščiausiąją bausmę – mirties bausmę.
4) bajorų teises į savo pavaldinį valstietį
5) politines teises – teisę rinkti valdovą, dalyvauti valstybės valdyme.

LT ir Lenkijoje galioja gili paprotinė teisė. Ši teisė paveldimumo srityje vienai giminei neleido labai ilgai išlikti turtingai ir žymiai. Turtas buvo dalijamas iš naujo ir iš naujo, bajoro kuriam nors sūnui ar dukrai sulaukus pilnametystės – tuomet turtas buvo perdalijamas lygiom dalim. Turtas pastoviai parceliuojama, jis vis mažėja, atsiranda sąlygos “nubajorėti”. Kenčia giminė, kenčia ir valstybė, nes joje mažiau turtingų piliečių.

1589 m. Seimas priima sprendimą (konstituciją) pakeisti šią tvarką. Jis įveda naują – Majorato tvarką. Ji taikoma tik labiausiai pasižymėjusioms bajorų giminėms.

Majorato tvarka: didžioji giminės turto dalis nedaloma, o yra paveldima pagal vyriškos lyties pirmagimio teisę. Mažesnė dalis dalijama. Pats dvaras turi atitekti jauniausiam vaikui.
1589 m. ATR išrenkamos dvi giminės, kurioms taikoma naujoji Majorato tvarka: LDK – Radvilos, o Lenkijoje – Zamoiskie giminė.

Majorato teisės funkcionavimas – tai kaip ir privilegija, valstybės protekcija, globa, apsauga, garantijos – dabar belieka tik pačiai giminei turėti palikuonių.

Mainais už šią privilegiją didžiausios žemės dalies valdytojas turėjo atlikti papildomą karinę tarnybą: taisyti kelius, rekonstruoti pilis, savo žemėse priglausti ir išlaikyti kariuomenę ir t.t.
• Kaip matėme, buvo didelė socialinė sklaida bajorų luomo viduje. Ar buvo luomo viduje bendrų pažiūrų?

Buvo. Nepriklausomai nuo turtinės padėties, visi sutardavo šiais klausimais .
1) Statuso klausimas: “visi mes kitų akyse esame bajorai, kilmingieji, privilegijuoti”;
2) Lygybės suvokimas: “nepriklausomai nuo turto, visi turime tas pačias privilegijas ir teises”;
3) Gyvenimo būdo suvokimas: kas garbinga, kas negarbinga (pvz., žemės ūkis – garbinga, verslas – ne). Šie idealai skirtingais amžiais buvo skirtingi.
**************************************************************************
LIUBLINO UNIJA
problema, vertinimai

Lietuvių ir lenkų požiūriai į Liublino uniją skiriasi.
Lenkijos XIX a. istoriografija: “Liublino unija – tai Lenkijos valstybingumo minties ir raidos triumfas.
LT tarpukario istoriografija: “Tai Lenkijos intrigos, pinklės, agresija, sąmokslas prieš Lietuvą”.
Rusas M. Liubavskis: ” Liublino unijos fone neturi būti pamiršta ir trečioji pusė – Rusija”.

Stiprėjanti Rusija turėjo šansą eiti į Vakarus, kovoti prieš LT. Todėl LT XVI a. atsiduria kryžkelėje: arba unija su Lenkija, arba galimas Rusijos užkariavimas. Iš šių LT pasirinko mažesnę nelaimę. Todėl nejaugi yra blogai, kad LT išlaikė valstybingumą dar 200 metų?

LT ir Lenkija skirtingai įsivaizdavo būsimąją sąjungą.
LDK projektas:
1) Reikia bendro valdovo;
2) reikia bendros užsienio politikos;
3) reikia bendro Seimo;
4) norima teisių sulyginimo tarp lenkų ir lietuvių bajorų.
Tampa aišku, kad tai turi būti dviejų savarankiškų lygiateisių partnerių sąjunga. Ji reikalinga pirmiausia apsiginti nuo agresyvaus rytų kaimyno. Tam reikia bendros užsienio politikos, dėl to reikalingas bendras valdovas ir bendras įstatymų leidybos organas – Seimas.
Lenkijos karalystės projektas:
1) Valdovą reikėtų rinkti iš Jogailaičių dinastijos, bet atskirai nereikia jo rinkti Didžiuoju kunigaikščiu.
2) Turi būti bendra užsienio politika.
3) Susijungusią valstybę reikėtų pavadinti “Naująja Lenkija”.
4) Turi būti bendras Senatas, Kanceliarija, bendri valdininkai, bendras antspaudas (tai reiškia, kad LT negali turėti savo atskiros valstybinės struktūros – viskas yra bendra). LT atskira lieka tiktai teisė teismuose.

Lenkija naudojasi sunkia LDK padėtimi.
• Ką atneša Liublino unija į valstybių gyvenimą?
1) bendras valdovas,
2) bendra užsienio politika,
3) bendras įstatymų leidžiamasis organas.
Tačiau viskas spręsis kiek kitaip, nei buvo surašyta Liublino unijos akte.

Po Liublino unijos ir LT, ir Lenkija skaičiuoja savo netektis.
Kaip savo netektis skaičiuoja LDK?
1) Netekome savos didžiojo kunigaikščio institucijos.
2) Seimai vyksta Lenkijoje (tik paskui grįš į Gardiną).
3) Vilnius praranda politinę reikšmę (tai yra pirmojo ir antrojo punktos išdava) – jis tampa provincija.
4) LT netenka savarankiškos užsienio politikos.
5) Didžioji Kunigaikštystė nebuvo lietuvių kalbos gynėja (tai tautinis požiūris) – t.y., atsiranda sąlygos asimiliacijai.
Lenkų netektys:
1) Lenkijai teko atsisakyti tradicinės Vakarų politikos ir visą dėmesį skirti rytams.(t.y., vietoj etninių lenkų žemių gynimo jai dabar reikia ginti rytines LDK sienas).
2) Dėka LDK ir ypač jos rytinių žemių paspartėja anarchijos plitimas į Lenkiją. Šį teiginį lenkai argumentuoja taip:
Veto teise pirmasis pasinaudojo Čičinskas – bajoras iš Lietuvos. Anksčiau ši teisė kaipo tokia Lenkijoje egzistavo, tačiau lenkai jos nenaudojo, nes suvokė, kad tai griauna valstybę. Ir apskritai lenkų bajorai veto teise naudojosi žymiai mažiau nei lietuviai. KNYGA: B. Dundulis “Lietuvos politika XVI a.”V., 1971.

**************************************************************************
LIETUVOS – LENKIJOS SANTYKIAI POLIUBLIJINIAME LAIKOTARPYJE

Šie santykiai yra dvilypiai: LT 1) siekia ginti savo valstybinį savarankiškumą ir kartu 2) artėja prie Lenkijos (iš pradžių kultūriškai, o po to ir politiškai).

Viena didžiausių problemų – teritorinė problema. Prieš Liubliną Žygimantas Augustas vienašališkaii užrašo Lenkijai gerą trečdalį LDK pietrytinių žemių – Lietuvos nuomone, tuo pažeidžiama Kazimiero 1447 m. privilegija. Lenkai šią privilegiją traktuoja kaip Kazimiero asmeninę privilegiją , todėl mano, kad „apkarpyti“ LDK Žygimantas Augustas turėjo pilną teisę.

LT – Lenkijos siena priminė dviejų valstybių išorinę sieną, o ne tarsi nereikšmingą valstybės vidaus sieną – netgi valdovas, vykdamas iš Krokuvos į Vilnių ar atvirkščiai, pasienyje turėdavo praeiti visus muitinės formalumus. Tai rodo, kad LT bajorai siekia išlaikyti LDK kaip atskirą valstybę, atskirą suverenų vienetą.
Kaip buvo realizuojamos Liublino unijos nuostatos?

Bendras valdovas
To nevisada paisoma. Štai Zigmanto Vazos Karūnacinis Seimas (1587 m. gruodis – 1588 m. sausis) – lietuviai jame nedalyvavo, tai reiškia, jog yra pažeidžiamos LT teisės į bendrai rinktą valdovą. Lietuvai Zigmantas Vaza šiame Seime neprisiekė – prisiekė vėliau ir už tą teisės į bendrą valdovą suvaržymą lietuviai išsiderėjo iš valdovo III Lietuvos Statutą (kuriame aiškiai sugriežtinamos lenkų teisės Lietuvoje).
Nuo XVII a. vidurio LDK bajorai nebėra tokie vieningi. Jie skaldosi į grupuotes, maišosi su lenkų grupuotėmis.

Bendras seimas, turi vykti Lenkijoje
Šio unijos punkto nepaisoma. Iš to, kad seimai bendri ir turi vykti Lenkijoje, išplaukia, kad Lietuvoje neturi būti atskirų seimų.
Tačiau atskiri LT seimai šaukiami – LDK bajorai gina savo valstybę, valstybinę instituciją. Kas sprendžiama tuose atskiruose LT seimuose? Ar tai tik antraeiliai klausimai?
Savo kompetencija šių seimų spręsti klausimai prilygo bendrųjų seimų.
Nuo ko priklausė tų sprendimų realizavimas?
Ne nuo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio. Tai priklausė nuo pačių bajorų. Grįžęs bajoras iš LT seimo į savo vietinį seimelį, jame darydavo ataskaitą (dėl to šis vietinis seimelis vadinamas Reliaciniu seimu) ir, jei šis seimelis pritaria, sprendimas vykdomas.
Ar šiuose atskiruose LT seimuose buvo keliama separatizmo, atsijungimo nuo Lenkijos problema?
NE.
Šie atskiri LT seimai – tai aiški LT suverenumo apraiška.
Šie seimai gyvavo iki pat LDK žlugimo, tačiau jų reikšmė nuo XVII a. antrojo – trečiojo dešimtmečio pradėjo mažėti – kodėl?
Šie seimai dažniausiai sprendė finansinius klausimus, rinko mokesčius. Iki XVII a. antro – trečio dešimtmečio bajorai gan lengvai išsiskirdavo su pinigais. O XVII a. maždaug trečiajame dešimtmetyje bajorai pradeda kalbėti, kad šie seimai prieštarauja Liublino unijai, kad atskirų seimų šaukimas – tai LDK bajorų teisių pažeidimas – jau ryški p o l o n i z a c i j o s didžiulė įtaka.
*********************************
Generaliniai seimeliai – vyko LDK mieste Slanime. Čia susirinkdavo LDK bajorai vykdami į bendrą ATR seimą ir aptardavo savo būsimą politiką ir nuostatas bendrame seime. Dėl to bendrieji seimai labiau priminė dviejų skirtingų delegacijų suvažiavimą, o ne unitarinės valstybės Seimą.
*********************************
Lenkija iš LT prieš Liubliną atėmė pietrytines žemes – tos žemės buvo nuolat puolamos turkų. 1673 m. Lenkija paprašo LDK pagalbos kovoje su turkais. LDK bajorai ta proga pareikalauja mainais už pagalbą kas trečią seimą šaukti LDK – Lenkija turi sutikti: dažniausiai šie bendri seimai LDK vykdavo Gardine.
Tai buvo ne tik vietos pakeitimas. Gardino seimai tapo tarsi LT seimai, nes LDK kancleris įgavo teisę kalbėti karaliaus vardu (Lenkijoje jis to daryti negalėjo, ten karaliaus vardu kalbėjo Karalystės kancleris) – t.y., įgaunamas tarsi svertas prieš lenkų spaudimą LDK.

Bendra užsienio politika
Yra savotiškas įtakos sferų pasidalijimas tarp Karalystės ir LDK. LDK prioritetas – šiaurės ir rytų kryptis, Lenkijos – vakarų ir pietų kryptys. Jei vyksta delegacija pvz. į Rusiją – jai būtinai turi vadovauti lietuvis, jei į Prūsiją – lenkas, ir t.t.
Taigi, vieningos užsienio politikos kaip ir negalėjo būti.

Ar Liublino unijos nuostata bendromis jėgomis gintis nuo priešo buvo įgyvendinama?

Dažniausiai ne. Vietoje pagalbos abi valstybės dažniausiai su partneriu elgdavosi kaip su priešu, o ne kaip su sąjungininku **************************************************************************
BANDYMAS REFORMUOTI VALSTYBĘ SAKSŲ VALDYMO LAIKAIS (1733 – 1763)
• Dažnai požiūris į Augusto III Sakso valdymo laikotarpį yra neigiamas. Kodėl?
Šį klausimą nagrinėjo Lenkijos Torunės universiteto istorikas Jacekas Staševskis. Jo požiūris skiriasi nuo stereotipinio.

Bandymas reformuoti valstybę prasideda nuo 1738 m. Tiek Augustas III, tiek jo aplinkos žmonės – pirmiausia jo patarėjas pirmasis ministras Heinrichas Brühlis bandė nustatyti valstybės silpnėjimo priežastį. Viena iš pačių svariausių priežasčių jiems atrodė nesugebėjimas atskirti dviejų valdžių: Seimas buvo ir įstatymų leidžiamoji (legislatyvinė), ir vykdomoji (egzekutyvinė) valdžia. Jie buvo teisūs. Dėl to šios jų vykdomos reformos esmė – kurti naują vykdomąją valdžią – “ministerijas” (ši reforma jau buvo įgyvendinama jo tėvynėje Saksonijoje). Taigi, ši reforma buvo siekis eiti su Europa, modernėti.
Kai Seimas turi dvi valdžias, atsiranda korupcija, savanaudiški interesai. Augustas III ir Brühlis tą suprato.

Pradėta ieškoti kriterijų, pagal kuriuos buvo rengiamasi atrinkti žmones į vykdomosios valdžios struktūras. Jų buvo du:

1) kompetencija

2) žmogus turi būti ištikimas valdovui (sutapatintam su valstybe) ir sugebėti veikti pagal įstatymus – turi suvokti, kas tai yra teisinė valstybė.

Buvo kliūtys reformoms įgyvendinti:
1. Bajorai, ponai,jie priešinasi. Juk 1/3 bajorų luomo buvo beraščiai; jie automatiškai pasipriešina, nes pajunta pavojų savo socialiniam saugumui. Ši reforma pažeidžia luomines tradicijas, atneša konkurenciją.
2. Kai bajorai priešinasi, valdovas neturi visuomenėje jėgos, kuri galėtų paveikti kaip atsvara: ATR yra vienaluomė valstybė (Vakarų Europoje šia atsvara prieš bajorus būtų tapęs miestiečių luomas).
3. Reforma vykdoma blogu laiku: tiek ATR, tiek Saksonija išgyveno ekonominius sunkumus (Saksonija buvo ką tik pralaimėjusi karą Prūsijai). Dėl to gyventojai nepalankiai žiūri į reformą: o gal ji atneš dar blogesnius laikus?..

Ko gero, ir be šių kliūčių reforma būtų žlugusi, kadangi Augustas III, svetimas valdovas, bandė į ATR atnešti viską mechaniškai, ką jis tik buvo išmokęs Vakarų Europoje, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare
Ką jis atnešė iš Vakarų Europos?
• buvo darboholikas;
• įvedė kavos gėrimo dvare tradiciją (anksčiau buvo geriamas alkoholis);
• įvedė priėmimo valandas;
• nustatė, kad visi bajorų prašymai, etc., turi būti išguldoma raštu;
• įvedė vakarietišką dvaro etiketą.
Jau vien dėl šių dalykų bajoras pasiryžęs piestu stoti prieš reformą, padeda ieškoti kaltų – juo tampa Pirmasis ministras H. Brühlis. Reforma žlugdoma.

Reforma žlunga, o vėliau ją bando įgyvendinti jos griovėjai, patys atėję į valdžią (didžia dalimi Čartoriskiai) – bet laikas jau prarastas.
**************************************************************************
LIETUVA PADALIJIMŲ LAIKOTARPYJE
PIRMASIS PADALIJIMAS

Nuo XVII a. pabaigos ATR išgyvena tam tikrą “suverenumo krizę”. Respublikos vidaus problemas dažnai sprendžia nebe pati ATR tauta, bet užsienio galingi kaimynai. Valdovai į ATR ateina daugiau kaip kitų, aplinkinių, valstybių statytiniai.

1717 m. Nebyliojo seimo metu nustatomas kariuomenės skaičius, kuriuo gali disponuoti ATR:

Lenkijos karalystė – 18,000 karių;

LDK – 6,000 karių.

Viso – ne daugiau 24,000 karių.

XVIII a. pradžioje tokio skaičiaus pakanka pilnai. XVIII a. viduryje – jau nebe. XVIII a. viduryje įvyksta lūžis Europoje. Iki jo turtai ir karinė galia ėjo koja kojon: kas turi pinigų, to ir kariuomenė galingiausia. XVIII a. viduryje išsiskiria šie keliai: Vakarai yra turtingi, o militarinė galia ima ryškėti Europos kontinento Rytuose. Čia, Rusijos imperijoje, stiprinamas absoliutizmas, vykdomos karinės reformos, didinamas kariuomenės skaičius ir taip toliau.

Dėl to XVIII a. viduryje tie 24,000 ATR karių tampa per maža jėga bet kokiems ginkluotiems veiksmams, net ir gynybai. Palyginimui:

šiuos 24,000 ATR disponuojamų karių prilyginkime 1 kariniam vienetui.

Tuomet Prūsija turės 11 tokių vienetų,

Austrija – 17 vienetų,

Rusija – 28 tokius karinius vienetus.

Iš čia viso valstybių, dalyvavusių padalijimuose, karinės jėgos santykis su ATR karine jėga buvo 56 : 1.
• LDK niekad nedisponavo visais jai leistais turėti 6,000 karių: maksimalus karių skaičius buvo 5,500
**************************************************************************
LIETUVA PADALIJIMŲ LAIKOTARPYJE
BANDYMAS REFORMUOTI VALSTYBĘ XVIII a.
PASKUTINIAME KETVIRTYJE. VALSTYBINGUMO PRARADIMAS.

Reformų galimybės neatrodo didelės. Po pirmojo padalijimo energingesni žmonės atsidūrė Sibire. Vyko sklaidos procesas bajoriškos visuomenės tarpe. Pirmoji grupuotė pasiruošusi ginti Respubliką, bajorų teisę, išlaikyti vienaluomę visuomenę. Antroji – reformatoriai, norintys modernizuoti valstybę. Trečiai grupuotei priklauso Nuolatinės Tarybos atstovai.
• Kiek dėkinga ir kiek nedėkinga reformoms buvo tarptautinė situacija?
Vyksta JAV Nepriklausomybės karas.

Didelė dalis bajorų laikosi proprūsiškos, proangliškos pozicijos, dalis – prorusiškos.
1787 m. Seime prorusiška kryptis skyla į dvi: vieni bajorai pasisako už, kiti prieš reformas. Pats skilimas buvo palankesnis reformatoriams.

Artėja Prancūzijos revoliucija. Dėl to ir ATR trečiasis luomas (miestiečiai) aktyvėja. 1789 m. Varšuvoje vyksta šio luomo suvažiavimas. Miestiečiai nori asmens laisvės ir neliečiamybės, nori turėti atstovų Seime, nori amato pripažinimo. Jie nori teisių sulyginimo su bajorais. Tai jau yra vienaluomės visuomenės griovimas.
Kokia bajorų reakcija į tai?
Ji buvo labai įvairi. Dalis tautos labai džiaugiasi, bet kita – ne.

Tuo tarpu miestiečiai sėkmingai kovoja. 1791 m. balandį Seimas priima įstatymą dėl miestiečių. Sulyginamos miestiečių ir bajorų teisės: miestiečiai gauna teisę laisvai dirbti žemę, tapti dvasininkais, gauti valstybines pareigas, tapti karininku, laisvai disponuoti nekilnojamuoju turtu. Formuojasi daugialuomė visuomenė, einama modernėjimo keliu. “Pirmasis miestiečių blynas” “neprisvilo”, nors jis “iškeptas” tik XVIII a. pabaigoje, kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Italijoje tai buvo padaryta XII – XIII amžiuje.

1791 m. gegužės 3 d. tas pats Seimas priima Konstituciją (tai antroji rašytinė konstitucija pasaulio istorijoje). Joje kalbama apie tai, kas nepavyko Augustui III:
1) realizuojama valdžių atskyrimo idėja; vykdomąja valdžia disponuoja karalius;
2) Galima įžvelgti besiformuojančią naują tautos sampratą: prieš tai tauta buvo tik politinė tauta (bajorai), dabar ima figūruoti ir miestietis, pradeda ryškėti ir valstietis;
3) naikinama veto teisė.

Einama Vakarų Europos pramintu keliu, t.y., į modernėjimą ne visada einama per absoliutizmą. Eilinį kartą šliejamasi prie Europos, šį kartą sėkmingai.
• Kodėl Lietuvoje šis, toks svarbus pasaulio istorijos kontekste, aktas užmirštas?

Priimant šį dokumentą, buvo stengiamasi sustiprinti Respublikos valstybingumą. Tačiau jis naikino buvusį Abiejų Tautų Respublikos valstybinį dualizmą (dvilypumą): LDK ar Lietuva Konstitucijoje išvis nėra minima, tarp Lenkijos ir Respublikos – lygybės ženklas, kalbama tik apie vieną tautą – lenkus. Kalbama tik apie vieną politinį vienetą: Lenkija = Respublika.
Tai pabrėžia Lietuvos istorikai: ši Konstitucija nesutelkė Respublikos piliečių, nes dalis jų (lietuviai) lieka neatstovaujama ir užmiršta.
Lenkų istorikai pabrėžia, kad Konstitucija nedeklaravo naujų idėjų, o tik užfiksavo tai, kas jau buvo realybėje: “Lenkija” jau buvo lygi “Republikai”.

Sekančiais metais bajorų tarpe sudaroma Targovicos konfederacija prieš šią Konstituciją. Jos nariai prašo Rusijos užtarimo – tai paslauga Rusijai. Rusija užtaria – tai veda į antrąjį ir trečiąjį padalijimą. Reforma – bausmė, reforma – bausmė. Einama link valstybingumo netekties.
IŠVADA: XVIII a. pabaiga – tai laikotarpis, kai ne tauta, o valstybė buvo suvokiama kaip pagrindinis istorijos veiksnys: tautos samprata glaudžiai siejama su valstybės samprata. Tautybę apsprendžia pilietybė. Išnykus savai valstybei bajoras turi spręsti klausimą: “kas aš esu?”. Jo atsakymas būtų panašus į tokį: “rusas, nes juk Lenkijos nebėra” – o ne Rusijos lenkas ar pan..

Po trečiojo padalijimo buvo įvairių požiūrių: vieni prieš jį kovojo, kiti šventė. Lietuvių ir žemaičių delegacijos pačios savo noru važiavo į Peterburgą prisiekti ištikimybės carienei Jekaterinai. Maža to – jie lenktyniavo tarpusavyje, kas pirmiau tai padarys.
Kodėl taip buvo?
Lenkų istorikas L. Žitkovičius, : “tai buvo daugiau išraiška visuomenės pasyvumo, pasidavimo nugalėtojo valiai, o ne lojalumo ar ištikimybės išraiška”.
**************************************************************************
BAJORIŠKASIS LITUANISTINIS SĄJŪDIS

XVI – XVIII a. – progresuojančios polonizacijos laikas. Ar galima taip vadinti ir XIX a.?

Europoje XIX a. vystosi Romantizmas. Jis veda link įvairių sąjūdžių kūrimo. Lietuvoje taip pat kyla domėjimasis kultūra, papročiais, istorija (iki 1832 metų istorijos mokslas čia išgyvena klestėjimo laikotarpį). Lietuvoje kyla sąjūdis, kuris turi aiškų lyderį: Adomą Honorijų Kirkorą (1818-1886). Tai buvo bajoras, kilęs iš LDK rytinės dalies – Mogiliovo gubernijos. Jis neturėjo aukštojo išsilavinimo, nekalbėjo lietuviškai, tačiau laikė save tikru lietuviu. 1862 metais, vykdant švietimo reformą, siūlė dėstyti lenkų kalba; tačiau vis tiek Kirkoras yra vertinamas kaip lietuvių bajorų lyderis. Jis buvo lietuvis pilietine prasme, priskyrė save lietuviams, nekalbantiems lietuviškai (ši samprata užgimsta aristokratinėje visuomenėje). Jo siūlymą dėstyti lenkiškai galima suprasti: tame laikotarpyje lenkų kalba buvo realybė, be jos apsieiti buvo neįmanoma. Lenkų kalba buvo komunikacijos kalba (tik valstiečiams, nesuprantantiems visko šia kalba, buvo rašoma lietuviškai ar slaviškai). M. Valančius ir S. Daukantas – lietuvių kultūros patriarchai – susirašinėjo lenkiškai. M. K. Čiurlionis tuo metu savo paveikslus irgi pasirašinėjo lenkiškai.
Tokia situacija užsitęsė iki pat XIX a. pabaigos.

1897 metais Rusijos imperijoje vyko gyventojų surašymas. Besiformuojančioje lenkų politinėje mintyje akcentuojama, kad lietuviai turi savo liaudį, tačiau Respublikoje tėra viena tauta – lenkai. Tik tauta gali pretenduoti į valstybingumą (į politinį palikimą), o lietuvių liaudis negali, nes neturi savo bajorų luomo – aukštesniojo luomo. Jei nėra bajorų – nėra kas galėtų tą valstybingumą, autonomiją vėliau išsaugoti.
Taigi, šioje lenkų politinėje mintyje lietuviai vaidina tik statisto vaidmenį.. Lenkai manė, kad “Lietuva kaip valstybė yra praeityje”.

Bajoriškojo sąjūdžio metu bajoras pradeda teigiamai žiūrėti į valstiečio kultūrą.. Tai lūžis lietuvių bajorų sąmonėje.
Bajoriškasis lituanistinis sąjūdis liudijo, kad LDK bajorija nenutautėjo etnopolitine prasme. Jie ne tik nenutautėjo – šis sąjūdis stato užtvaras prieš polonizaciją. Bajoriškasis lituanistinis sąjūdis rodo LDK bajorų atgimimą.
**************************************************************************
ŽEMAIČIŲ SĄJŪDIS

Vyksta beveik tuo pat metu, kaip ir bajoriškasis, be abejo, pastarojo įtakotas.
• Kokie buvo jų skirtumai?
1) Socialinės bazės: lituanistinis sąjūdis – bajorai, o žemaičių sąjūdis – tai valstiečių sąjūdis. Jo lyderiai: M. Valančius, A. Baranauskas, Laurynas Ivinskis, A. Strazdas, S. Daukantas ir kiti.
2) Valdžios požiūris. Valdžia linkusi labiau varžyti ir kovoti su bajoriškuoju sąjūdžiu: valdžia bijo bajorų, mano, kad jų elgesys nenuspėjamas, neprognozuojamas (ar jo poreikiai netaps iš tik kultūrinių ir politiniais?).
Žemaičių sąjūdis – valstiečių sąjūdis. Jo reikalavimai palyginti smulkūs.
Be to, valdžia bandė abu sąjūdžius šiek tiek supriešinti, priešpastatydama valstietį bajorui. Žemaičių sąjūdį ji laikė tarsi atsvara bajoriškajam.
• Kaip savo siekius suformuluoja žemaičių sąjūdis?
Jis nori pradžios mokyklos. Valdžia, manydama, kad ta pradžios mokykla gali tapti nekontroliuojama, 1841 05 23 išleidžia įsakymą – leidimą prie Telšių vyskupijos bažnyčių kurti parapines mokyklas, kuriose būtų mokoma lietuviško elementoriaus ir rusų rašybos pradmenų.
S. Daukantas Petrapilyje (Peterburge) išleidžia “Vadovėlį”. Po to mokyklų steigimasis paspartėja. 1854 m. iš viso jau buvo apie 197 mokyklas, jose mokėsi apie 5,9 tūkstančio mokinių.
BET:

Kokia kalba – lietuvių ar lenkų – mokyti vaikus, buvo palikta spręsti klebonui. Iki XIX a. vidurio bažnyčia buvo indiferentiška kalboms, jai nerūpėjo lietuvybė. XIX a. viduryje prasideda lūžis: bažnyčia lietuvėja (iš dalies M. Valančiaus pastangų dėka) – spausdinamos knygos, etc. Bažnytinė inteligentija pradeda remti lietuvybę. BET: bažnyčiai labai sunku lenkti žmones prie lietuvybės, žmonėse vyrauja požiūris: “mūsų tėvai meldėsi lenkiškai, ir mes lenkiškai”.
Žemaičių sąjūdis nori ir lietuviškos vidurinės mokyklos, nori kurti gimnaziją prie seminarijos, joje būtų mokoma lietuviškai. Užsimenama net apie Žemaičių akademiją.
Valdžia to neleidžia. Viskas baigiama pradine mokykla. Juk žmogus, baigęs vidurinę mokyklą, pradės galvoti, ieškoti “kas aš esu?”, etc. Toks žmogus gali pradėti prašyt savo teisių. Todėl valdžia nenori didinti savo priešų skaičiaus.
• Kokia bajoriškojo sąjūdžio reakcija į žemaičių sąjūdį?
Dažnai požiūris rezervuotas, ypač VU atstovų, dažnai netgi pašaipus. Kodėl?

Žemaičių sąjūdis labai ryškiai akcentuoja lietuvybę, nori ją atskirti nuo lenkiškumo, nori, kad žmogus suvoktų savo lietuviškumą. O tai ir nepatiko bajoriškajam sąjūdžiui.

S. Daukantas pradėjo skirti du lietuvių tipus:

a) tie, kurie kalba ir rašo lietuviškai – tikrieji lietuviai;

b) tie, kurie nekalba ir nerašo lietuviškai, o tik laiko save lietuviais.
Daukanto griežtas atsiribojimas nuo lenkiškumo galėjo peraugti į unijinių tradicijų griovimą – o tai ir nepatinka bajorui.
**************************************************************************
“AUŠRA” IR LIETUVIŲ TAUTINIS SĄJŪDIS

XIX a. antroje pusėje – XIX a. pabaigoje aiški Rusijos imperinė politika pakraščių atžvilgiu. Kas jai būdinga?

Vyksta planingas rusinimo procesas, pasireiškiantis ne tik spaudos draudimu, bet ir bažnyčios persekiojimu, kolonizavimu, pravoslavybės stūmimu ir t.t. Daugiausiai kliūva katalikų bažnyčiai – tai yra vienintelė organizuota jėga, galinti pasipriešinti. Platinama pravoslavybė, statomo cerkvės.
XIX a. pabaigoje atsiranda modernūs nutautinimo įrankiai: per švietimą, kariuomenę, bažnyčią ir pan.

Mažojoje Lietuvoje nutautėjimas vyksta greičiau. Lietuvoje vyskupas galėjo šiek tiek priešintis civilinės valdžios spaudimui.

1874 m. valdžia skiria dešimt stipendijų lietuviams, kilusiems iš Suvalkų gubernijos ir turintiems atestate lietuvių kalbos dalyką, studijuoti Maskvos universitete. Taip bandoma atitraukti lietuvius nuo maištingo lenkų bajoro, padaryti juos tarsi valdžios žmonėmis, skatinti jų dėkingumą valdžiai.
Daugelis Aušrininkų bus gavę šias stipendijas. Nors jie iš dalies pateisins valdžios lūkesčius, tačiau netaps lojaliais.

Iki “Aušros” nuo 1864 m. net apie 75% lietuviškos literatūros buvo bažnytinio turinio „Aušra” – didžiulė paspirtis pasaulietinei lietuvių literatūrai. Ji kelia patriotizmą, lietuvybę; meilė Tėvynei iškeliama kaip didžiausia vertybė. Aušrininkai įvykdo savo deklaruojamus idealus: nesivaržo dėl postų, nėra savanaudiški (tas pasakytina ir apie Nepriklausomybės metus), nesiekia karjeros, nors ir turi tam galimybę (aukščiausią postą iš Aušrininkų įgijo J. Šliūpas – tapo Palangos burmistru). Visi Aušrininkai labai jauni – iš jų vyriausias yra J. Basanavičius, kuriam 31 metai.

Daug dėmesio “Aušra” skyrė tautinių tradicijų propagavimui – tą darė per istoriją: ji turėjo būti tarsi patriotizmo šaltinis. Daug dėmesio skyrė ir lietuvių kalbai. Jie kuria tokią tautos sampratą, kurios centre yra kalba.

“Aušra” tarsi pratęsė Žemaičių sąjūdžio idėjas (jei S. Daukantas skyrė du lietuvių tipus, tai “Aušra” jau akcentavo kalbą kaip pagrindinį lietuvio bruožą). Tuo atžvilgiu A. Kirkoro sampratai, bajoriškojo lituanistinio sąjūdžio idėjoms suduodamas didelis smūgis.
Kaip matėme, XIX a. tautos samprata kito keletą kartų.

Nuo “Aušros” pradeda stabilizuotis lietuvių kalbos vartotojų skaičius – jis nustoja mažėti, o palaipsniui ima ir didėti. Taigi, Aušrininkai padaro tai, kas nepavyko Žemaičių sąjūdžiui – sustabdo nutautėjimą. Jau ir paprastam valstiečiui tampa nebegėda kalbėti lietuviškai.

Su “Aušros” pasirodymu silpsta ir tarmių varžybos Lietuvoje. Suvalkiečių tarsena taps bendrine kalba (juk iš ten kilę dauguma Aušrininkų). Bendrinė kalba taps dar vienu vienijančiu veiksniu.

Aušrininkai kuria tautą, paremtą valstiečiu. Kaip žiūri į “Aušrą” bajorija ir kaip “Aušra” žiūri į bajoriją? Kokie jų tarpusavio santykiai?

Be abejo, Aušrininkai suprato, kad bajorijos parama jiems praverstų. Tačiau bajoras labai rezervuotai žiūri į šį tautinį sąjūdį. Kodėl? Šis sąjūdis nėra nei antibajoriškas, nei antilenkiškas, bet jis yra paremtas valstiečiu ir valstiečio gyvenimo samprata.
Dėl to bajoras turi apsispręsti, ar jam atlietuvėti, ar integruotis į valstiečio subkultūrą, ar ne. Tai padaryti labai sunku. Juk reikia laužyti tradiciją, peržengti pirmiausia psichologinį barjerą.

Tuo pačiu metu panašus sąjūdis vyksta ir Lenkijoje. Dalis Lietuvos bajorų paseka juo, labai maža dalis paseka LT tautiniu sąjūdžiu. Dar kiti randa trečiąjį kelią – jie save įvardija kaip “Lietuvos lenkus” – jie nepritampa prie naujos lietuvio sampratos, bet ir skiria save nuo tikrų “karūnos lenkų”.
Su LT tautiniu sąjūdžiu nueina labai mažai bajorų: tai Žemaitė (nubajorėjusi), Šatrijos Ragana, seserys Ivanauskaitės, broliai Biržiškos, Landsbergių – Žemkalnių giminė.

Aušrininkų judėjimas tampa savotiška etnopolitine jėga, nors yra nukreiptas tik į kultūrą. Jis išeina iš lenkų politinio gyvenimo įtakos ir nesieja savęs su Lenkija, netgi mato joje pavojų. Jis veda link konflikto tarp lenkų ir lietuvių. Bet tas konfliktas skiriasi nuo konflikto amžiaus pradžioje (anksčiau jis buvo “šeimyninis”: tačiau dabar situacija pasikeitė). Dabar tai jau dviejų pavergtų tautų konfliktas, nors ir apsiribojant tik kultūrine plotme.

XIX a. pabaigoje jaučiamas visuomenės pilnaties stygius lietuvių visuomenėje. Šis stygius pasireiškia savo lietuviškų bajorų neturėjimu. Tai kompensuojama nauju – “išsilavinusiųjų” luomu. Išsilavinimas įgauna labai stiprias pozicijas, tampa netgi svarbesnis už kilmę.

Kad tauta suvoktų save, kad liaudis virstų tauta, ji turi turėti savąjį intelektualinį elitą. Bajorai su tautiniu sąjūdžiu neina, dėl to šis intelektualinis elitas nėra skaitlingas, yra labai plonas (panaši situacija yra ir Čekijoje). Tačiau jis suvokia save kaip lietuvius, kaip tautos atstovus.
• Kaip į LT tautinį sąjūdį reaguoja kaimyninės valstybės?
Jų reakcija buvo kartu ir skirtinga, ir vienoda. Visiems kaimynams bendra buvo tai, kad nei vieni nepatikėjo, kad šis procesas gali turėti savaimingumą, kad jis vyksta pats iš savęs, o ne yra valdomas ir katalizuojamas iš išorės.
Pvz., lenkai išreiškė tokį požiūrį: tai yra ketvirtasis Respublikos padalijimas. Tautinis sąjūdis – rusų intrigų rezultatas: juk rusai steigė lietuviams stipendijas, bandė sukiršinti lietuvius su lenkais.
Rusai įžvelgė čia vokiečių ranką: juk “Aušra” ėjo Prūsijoje. Reiškia, vokiečiai sukurstė lietuvius.
Taigi, kiekvieni įžvelgė čia savo priešų klastą.

“Aušra” žlugo dėl įvairių priežasčių:
1) Materialinių – pirmiausia paties leidėjo Mikšo bankroto;
2) ir dėl kunigų organizuoto “Aušros” boikoto (to priežastys galėjo būti kunigams nepatikusi J. Šliūpo laisvamanybė, asmeniniai įsižeidimai – J. Baranauskas įsižeidė dėl be jo leidimo “Aušroje” publikuotos jo darbo, Kraševskio “Vitolio raudą” “Aušra” prilygino Naujajam Testamentui – tai irgi galėjo paaštrinti santykius tarp Aušrininkų ir bažnyčios; gali būti, kad bažnyčia išsigando stipraus konkurento, vedusio link nepriklausomybės);
3) paseno pačios idėjos – atėjo laikas jas keisti.

Tačiau darbas jau padarytas. Tauta ima save suprasti. Jei anksčiau išsilaisvinimas buvo suvokiamas kaip išsilaisvinimas iš Rusijos ir ėjimas su Lenkija, tai dabar ima pamažu ryškėti ir nepriklausomybės idėja.
**************************************************************************
NEPRIKLAUSOMYBĖS IDĖJOS RAIDA XIX a. pab. – XX a. pr.

XIX a. pab. vis dar stipri rusifikacinė tendencija, yra ir polonizacijos pavojus. Išlieka asimiliacijos problema. Todėl lietuvybės tikslai ir būdai jiems pasiekti – svarbūs dalykai XIX a. pab.
“Varpininkai” įsivaizdavo, kad lietuvių inteligentijos svarbiausias vaidmuo – vienyti tautą. Jie pastoviai akcentavo, kad pasipriešinti asimiliacijai galima tik visai tautai kovojant kartu. Į pirmą vietą jie iškelia tautinę priespaudą. Socialinio, ekonominio pobūdžio problemas “Varpininkai” palieka antrame plane.

Aplink “Varpą” buriasi ir jauni kunigai, ir liberalai.

Iki 1895 m. “Varpas”, be abejonės, koordinavo lietuvių išsivadavimo idėjas. Po to šio vaidmens dalijimąsi su kitais reikia sieti su partijų kūrimu: 1896m. susikuria Socialdemokratų partija.
Prasideda politinė diferenciacija, ryškėja kelios srovės lietuvių tautiniame judėjime: “Tėvynės sargas” ir klerikalai, “Apžvalga” ir liberalai.

Paties “Varpo” tarpe ryškėja nuosaikiųjų ir radikalų grupuotės.

Nuosaikieji – labiau orientuojasi į kultūrinę veiklą, į spaudos atgavimą. Jie nenori konfrontuoti su valdžia, nes mano ją esant nepajudinamą.

Radikalai nenori atskirti politinės ir kultūrinės kovos formų, mano, jog tuos reikalavimus derėtų akcentuoti; derėtų įvertinti savo ir kartu priešininko jėgas.
Ši takoskyra neišsiplėtė į konfrontaciją, nepradėjo “Varpo” skaldymo. Buvo žmogus, kuris savo autoritetu neleido skilti “Varpui” – V. Kudirka.
Po Kudirkos mirties 1899m. kurį laiką neatsiranda naujo tokio autoritetingo žmogaus – bet neilgai. Prie “Varpo” vairo veržiasi radikalai. Atsiranda nauja figūra, sugebanti vėl suvienyti beskylantį “Varpą”. Ta figūra – P. Višinskis. Jis 1901 – 1906 m. iš esmės nuženklina lietuvių tautinio judėjimo politinę programą, kuri yra priimtina lietuvių tautiniam sąjūdžiui.
Jau 1901 m. Višinskis suformuluoja judėjimo tikslą sakydamas, kad tai – nepriklausoma (neprigulminga) Lietuva. Jis stengiasi, kad šis tikslas būtų priimtinas ir naujai besikuriančioms partijoms.

Senieji “varpininkai” manė, kad partijos skaldo iki tol vieningą lietuvių tautinį judėjimą.
P. Višinskis tą procesą mato kitaip. Tas partijų kūrimosi procesas, jo nuomone – europinis procesas. Svarbu, kad tos besikuriančios partijos paremtų nepriklausomybės idėją. Ši idėja tas turėtų vienyti. O partijų skirtumai – tai tik tarp būdų, kaip realizuoti tą idėją. Taigi, Višinskis mąsto naujoviškai.
1902 m. kuriasi Lietuvių demokratų partija. Višinskis siekia, kad jos programoje būtų užfiksuotas Lietuvos nepriklausomybės tikslas. Tai jam pavyksta.
Taigi, yra keli tos idėjos raidos etapai :
I. 1901 m. – tik pavieniai asmenys ją remia;
II. 1902 m., kai ji įrašoma į partinę programą, ji tampa priimtina jau ir politinėms partijoms.
III etapas bus, kai ta idėja bus priimtina visai tautai (tai įvyks Didžiojo Vilniaus seimo metu 1905 m.).

P. Višinskio programa apėmė ne tik pačią nepriklausomybės idėją. Jis suprato, kad šios idėjos realizavimui reikia daug įvairių gerų aplinkybių. Todėl kelyje į LT nepriklausomybę jis suformuluoja ir artimąjį siekį – siekti politinės autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje. Tai padėtų tautai subręsti.

Taigi XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių tautinis judėjimas modernizuojasi. Išsikristalizuoja nepriklausomybės idėja.
• Koks yra skirtumas tarp valstybingumo atkūrimo ir nepriklausomybės idėjos realizavimo?

Valstybingumo atkūrimas – tai išsivadavimas nuo Rusijos imperijos ir savo valstybės atkūrimas.

Nepriklausomybės sukūrimas – tai išsivadavimas iš Rusijos imperijos ir savarankiškas santykių nustatymas su buvusiu unijos partneriu. Kitaip tariant, nepriklausomybės idėjos realizavimas yra valstybingumas+suverenumas (galėjimas pačiai valstybei spręsti savo reikalus ir santykius su kitom valstybėm).
**************************************************************************
VALSTYBINGUMO ATKŪRIMO PROJEKTAI 1905 – 1907 METAIS

Šiuo laikotarpiu tarp LT politikų kyla diskusija, kaip atkurti valstybingumą. Yra du projektai:
I. remiasi istoriniu geografiniu principu;
II. remiasi etnografiniu principu.
Pirmasis projektas reiškia LDK valstybingumo tęstinumą. Jis, be abejo, reiškia pretenzijas į senąsias LDK teritorijas. Šiuo principu remiantis, nebūtų kultūrinių dalybų. BET – tose žemėse jau kuriasi ukrainiečių, baltarusių tautos.
Antrasis projektas reiškia modernios tautos norą kurti modernią tautinę valstybę, valstybę, kurioje daugumą sudarys lietuviai. TAČIAU remiantis juo, tenka atsisakyti daugelio LDK žemių.

Ši diskusija užsitęsė iki pat 1998 02 15.

Klostosi palankios sąlygos nepriklausomybės idėjai. Rusijos imperija pralaimi karą Japonijai. Šis pralaimėjimas labai svarbus jos pavergtoms tautoms.
• Iki pat I Pasaulinio karo Europoje vyrauja nuostata, kad karas – tai savo pranašumo ir išsivystymo įrodymas. Pažvelkim į Rusiją per šią nuostatą: ji yra viena iš lyderių Europoje, prieš šį karą labai iš aukšto žiūri į Japoniją. Rusija vadinama Europos žandaru. Ir staiga ji pralaimi. Dėl to atsiranda demokratėjimo tendencijos. Rusijos galybė silpnėja. Radikalams LT atsiranda galimybė pradėti kelti savo reikalavimus.
• Kodėl Rusija priešiškai žiūrėjo į autonomijos siekį?
1. Prašoma ne tik kultūrinės autonomijos.
Rusija LDK traktavo kaip rusų žemių valstybę. Taip žiūrint, kokią autonomiją nuo rusų galima kurti rusų žemėse?
2. Lenkų politikų požiūris. Jie lietuvių kaip atskiros politiškai tautos nemato (tai požiūris – iš XIX a. vidurio). Lenkų politikai kelia klausimą: ar LT norėtų eiti su Rusija, ar su Lenkija .
Be to, lenkai skiria tautas į istorines (lenkai, gruzinai, suomiai, armėnai) ir neistorines (lietuviai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, etc.). Todėl „neistorinės“ tautos tegali spręsti vieną klausimą: prie kurios istorinės tautos jiems šlietis.
• Kurį valstybingumo atkūrimo projektą paremia dauguma lietuvių?
Antrąjį. Lietuvių politikai iškelia minį, kad istoriniuose plotuose lietuviai visą laiką liktų mažuma – geriausiu atveju sudarytų 1/3 visų gyventojų. Lietuviai savo valstybėje taptų tautine mažuma. Dėl to atsirastų asimiliacijos pavojus – jau antrasis lietuvių tautai.
Be to, LDK žemėse jau kuriasi naujos tautos – baltarusiai, ukrainiečiai, ir jų neišstumsi.
• Taigi, dauguma lietuvių linksta prie etnografinės LT idėjos. Kaip į tai žiūri likę 2/3 LDK žemių gyventojų?
Žydai ir lenkai užima vieną poziciją, baltarusiai – visiškai kitą.
Baltarusių politiniai veikėjai pasisako už bendrą politinę LT ir Baltarusijos autonomiją. Jie mato, kad jiems patiems labai sunku vystytis “didžiojo brolio” pavėsyje. Jiems yra daug didesnės galimybės nutautėti, nei lietuviams: panaši kultūra, kalba, viena religija. Einant su LT, asimiliacijos pavojaus baltarusiams nėra. Be to, galima tikėtis, kad lietuvių tautinis sąjūdis teigiamai paveiks, sužadins ir baltarusių tautines nuotaikas. Tokios priežastys verčia baltarusius šlietis prie LT.
Žydai ir lenkai pasisako už istorinę, LDK žemių LT. Jie mato tos teritorijos vientisumą. Jie mato, kad, LT pasirinkus II variantą (etnografinė LT), jie kaip tautinė visuma bus suskaldyti, ypač jei lietuvių pavyzdžiu paseks kitos tautos: ukrainiečiai, baltarusiai, etc. (Kitaip tariant, tiek tų LDK teritorijų žydai, tiek lenkai taps Baltarusijos žydų ir lenkų tautinėm mažumom, Ukrainos žydų ir lenkų tautinėm mažumom ir t.t. vietoj to, kai buvo eilinės lygiateisės tautos iš daugelio tose žemėse gyvenusių tautų).Todėl jiems svarbu, kad nebūtų suskaldymo. Svarbu, kad niekas neišsiskirtų, lietuviai nedominuotų – tada būtų išsaugotas normalus visų tautų būvis.

Tuo metu lietuviai nusprendžia įvertinti savo jėgas. 1905 m. jie surašo memorandumą grafui Vittei. Jame jau aiškūs ir politiniai motyvai. LT nori politinės autonomijos, prašo priskirti jai Gardino gubernijos dalį. Tai argumentuojama:

1. istoriniais motyvais;

2. tautos apsisprendimo teise.

Artėjama prie Didžiojo Vilniaus Seimo idėjos. Ši idėja išsakoma pirmiau, nei caras užsimins apie “pokyčius imperijoje”. O tai rodo šių įvykių savaimingumą.
Didysis Vilniaus seimas turės atsakyti į klausimą, ar lietuvių tauta remia nepriklausomybės idėją.
Didžioji šio Seimo dalis – valstiečiai. Dėl to inteligentijos tarpe kyla baimė – ar jie supras problemos esmę, ar nepradės tuščiai ginčytis dėl ganyklų, Anupro karvių ir t.t..
Didysis Vilniaus Seimas pritaria nepriklausomybės idėjai.
**************************************************************************
LIETUVIŲ TERITORINĖ PROGRAMA 1914 – 1918 METAIS

Ryškėja dvi lietuvių politikų stovyklos: radikalų ir konservatorių. Kuo jos skiriasi ir kuo panašios?
1) Skiriasi jų požiūris į tautą.
Radikalai: tauta – tai laisvai apsisprendusių gyventi tam tikroje teritorijoje piliečių visuma. Tai daugiau ne lietuvių tautos, o Lietuvos tautos samprata. Jų tautos samprata – dinamiška.
Konservatoriai tautą sieja su kalba, papročiais, kultūra – etniniais bruožais. Taigi jų tauta yra determinuota, labiau statiška, pokytis minimalus, žmogus gimsta su priklausomybe kuriai nors vienai tautai.
2) Skirtingai suvokė pagrindinę jėgą, kuri dalyvaus valstybingumo atkūrimo procese.
Radikalai akcentuoja žmogaus apsisprendimo teisę ir iš čia – tautos apsisprendimo, ryžto teisę.
Konservatoriai neignoruoja tautos, bet mano, kad valstybingumą reikia sieti su išorės jėgomis (lietuvių yra mažai, jie apsupti didelių tautų). Ir prieš karą, ir karo metu kaip pagrindinį faktorių, jėgą jie mato Rusiją. Taip jie mano iki 1915 m. vidurio, kol vokiečiai iš LT rusus išstumia. Taryboje absoliuti dauguma jau bus konservatoriai.
Ir vieni, ir kiti į keturių gubernijų teritoriją žiūri kaip į LT teritoriją.

Kai karas įpusėja ir pasimato būsimi laimėtojai ir autsaideriai, lietuvių politikai supranta, kad galima pradėti modeliuoti valstybę, galima pereiti nuo kalbų prie darbų. Tada jie pamato, kad padaryti daug sunkiau nei pasakyti. Didžiausi sunkumai – nustatyti LT ribas jos rytinėje ir pietrytinėje dalyse (mišri gyventojų sudėtis religiniu, kalbiniu požiūriu). Bet tas ribas nubrėžti reikia. Daugiausiai čia padaro Petras Klimas (todėl ta riba dažniausiai vadinama “P. Klimo riba”).
P. Klimas LT rytų, pietryčių ir pietų sienas išveda taip: “Nuo Kazėnų per Naručio ežerą ir Naručio upe iki Neries, tada į pietus ligi Beržūnos vingio, Beržūna iki Nemuno, Nemunu pro Gardiną iki Seinų pavieto kampo, po to į vakarus ir šiaurės vakarus, apimant Seinus ir nesiekiant Suvalkų ir Augustavo, iki vokiečių sienos”.

Atsisakoma Gardino gubernijos, bet trys svarbios jos vietovės – Ašmena, Lyda, Gardinas – lieka LT pusėje. Ši riba priimtinesnė konservatoriams.

P. Klimas: ši riba nebus nei grynai istorinėse, nei grynai etninėse ribose. Jis nori sulaikyti patį LT branduolį.

Radikalai sako, kad pamirštami toliau į rytus ir pietryčius gyvenantys lietuviai.

Konservatorius A. Smetona: “Ne visada kuo daugiau, tuo geriau”.
• 1918 m. rudenį pasireiškia pokytis lietuvių teritorinėje programoje. Norima P. Klimo ribą pastumti į rytus r paimti didžiąją dalį Gardino gubernijos. Kodėl?

1918 m. pavasarį (1918 03 25) Baltarusija paskelbia savo nepriklausomybę. Einant į galą karui, vokiečių kariuomenė pradeda grįžti namo, vakarų kryptimi. Jiems iš paskos eina Raudonoji armija. Tada pasimato baltarusių nepriklausomybės išlaikymo sunkumas. Baltarusijos vaikėjai mato išeitį: šlietis prie Lietuvos su viltimi turėti savo autonomiją.
Taigi, atsiranda bendradarbiavimo su Baltarusija galimybė.
• Kokie lietuvių išskaičiavimai, kodėl jie keičia savąją teritorinę programą?
Atgimstanti LT supranta, kad turės daug problemų su savo buvusiu ATR partneriu. Lenkija reikš dideles pretenzijas į Vilnių ir polonizuotą Vilniaus kraštą. Lietuvių politikai pradeda prognozuoti galimos agresijos kryptį. Jie mano: iš pietų šiaurės kryptimi lenkai neturėtų pulti (čia didelė kliūtis – lietuviškoji Suvalkijos dalis). Greičiau jau lenkai puls per rytus.
Atsiranda galimybė stiprinti pietrytinę sieną, ją pastumti toliau.

Ir lietuviai, ir baltarusiai turi savų išskaičiavimų:
Baltarusiai: šlietis prie nepriklausomos LT ir siekti joje autonomijos;
Lietuviai: nori sustiprinti sieną, nors ir supranta, kad Baltarusijos autonomijos siekis bus dezintegruojantis faktorius.

Tada lietuviai slaptai susitaria su lenkais: mainais už tai, kad Lenkija pripažins LT nepriklausomybę, LT žada lenkams nuolaidas Gardino gubernijos žemėse. Baltarusiai, šitai sužinoję, tampa labai kategoriški ir nesukalbami (logiška, argi ne?). Taip ši Baltarusijos – LT sąjunga subyra.

1919 m. vėl pasikeičia LT teritorinė programa. Grįžtama prie P. Klimo ribos, su šiuo projektu važiuojama ir į Versalį 1919 m. pirmąjį pusmetį, siekiant LT tarptautinio pripažinimo.

(KNYGA: P. Klimas “Lietuva, jos gyventojai ir sienos”, Vilnius, 1917 m.)

**************************************************************************
MYKOLO RÖMERIO LIETUVOS VALSTYBINGUMO VIZIJA

Mykolas Riomeris atstovauja tai krypčiai LT bajorų tarpe, kuri turi savo požiūrį į LT nepriklausomybę. Ta kryptis – “Kraštiečiai”, dar vadinami “Krajovcais”. Jiems atstovavo taip pat tokie žmonės, kaip T. Vrublevskis, K.Skirmunt ir kt. “Krajovcai” atstovauja tam LDK bajorų sluoksniui, kurie turi atskirumo nuo Lenkijos karalystės jausmą – yra senosios LDK piliečiai.

Krajovcai mano, kad lietuvių ir lenkų nacionalizmas gali sukelti tautų nesantaiką. Kaip priešpriešą tai galimai nacionalinei nesantaikai jie pateikia savą LT valstybingumo viziją. Jie leidžia leidinius “Nasz kraj” (iš čia ir jų pavadinimas). Šiame leidinyje ir išryškės krajovcų ideologija. Pagal juos, LDK yra integralus kraštas, ir jis neturi būti dalinamas. Krajovcai neatiduoda pirmenybės nei vienai tautai. Jiems svarbiausias – pilietiškumo požymis, o ne priklausymas kuriai nors tautai, pilietybė pakylėta virš tautybės.

Riomeris baiminasi, kad nepavyks civilizuotai atsiskirti nuo Rusijos. Dėl to jis siūlo suvienyti visų kraštų požiūrius ir siekius. Lietuvių, lenkų, baltarusių inteligento užduotis – kad liaudis neakcentuotų savo atskirumo, o iškeltų pilietiškumą. Šią užduotį pirmiausia turėtų vykdyti lenkai, nes 1) jie yra kultūriniu atžvilgiu artimi lietuviams, ir 2) jie pabirę po visą istorinę LT.

M. Riomeris neigiamai žiūri tiek į LT suartėjimą su Rusija, tiek ir su Baltarusija.
Jo nuomone: kaip mes artėjam prie savo tautiškumo, taip pat keičiasi ir Rusija. Ten irgi vyksta tautiškumo, pilietiškumo procesai. Dėl to bus labai sunku kovoti su Rusija dėl savo identiteto.
Jei LT suartėja su Baltarusija, ji eina į konfliktą su ta „įpilietinta“ ir „įtautinta“ Rusija (ši juk nepripažįsta baltarusių tautinio atskirumo, jų požiūriu LT+Baltarusija – tai LT+rusai, dėl to tuos rusus jie vis stengtųsi “priglobti” pas save). O tai būtų didžiulis pastovus konfliktas.

Mykolas Riomeris akcentuoja nepriklausomos istorinės LT idėją. Jis mano, kad galima atkurti Jogailaičių Žečpospolitą. Ji primintų konfederaciją tarp Lenkijos ir LT, santykiai būtų lygiateisiai. Svarbus vaidmuo šioje sąjungoje būtų teikiamas Lenkijai: ne vadovavime, ne politiniame dominavime, bet bendroje kovoje prieš Rusiją. Šis susivienijimas būtų tik laikinas, tik tam laikui, kol bus nuo Rusijos atsiplėšta.
RÖMERIS: KARTU PATEKOM Į RUSIJOS SUDĖTĮ, KARTU IR IŠSIVADUOKIM.

1914 m. rudenį įvyksta rusų opozicijos jėgų suvažiavimas. Čia paaiškėja rusų liberalų požiūris į LT politinę autonomiją – jis NEIGIAMAS, t.y. lygiai toks pat imperinis autonomijų klausimu, kaip ir paties caro.

M. Riomerio požiūris buvo nelabai populiarus. Europoje vystėsi ir triumfavo tautiškumas, ir jis užgožė pilietiškumo svarbą. Dėl to savo laiku Krajovcai atrodo kaip utopistai, idealistai. Galbūt M. Riomeris praaugo savo laimetį?
**************************************************************************
LIETUVOS VALSTYBĖS POLITINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA 1919 – 1920 METAIS

Ši problema taps aktuali ne tik LT, bet ir visoms aplink ją naujai besikuriančioms valstybėms.

Tuo metu Europoje vyrauja du valstybės institutą aiškinantys keliai:
1. Konstitutyvinis
2. Deklaratyvinis
Pirmasis – tai tradicinis valstybės pripažinimo variantas: valstybė tampa politiniu subjektu (partneriu tarptautiniuose santykiuose) po to, kai kitos valstybės pripažįsta jos valstybingumą.
Antrasis – netradicinis. Siejamas su naujausiais laikais, su tautos apsisprendimu: užtenka pačio valstybingumo sukūrimo fakto, nepriklausomybės paskelbimo, kad būtų tampama lygiateisiu partneriu tarptautiniuose santykiuose.

Vykdami į Versalį, lietuvių politikai yra pasidalinę tarp šių dviejų kelių: konservatoriai remia pirmąjį, konstitutyvinį, radikalai – antrąjį, deklaratyvinį variantą (tai atitinka jų politinius požiūrius, žr. temą “Teritorinė programa”).

Jau 1918 m. gruodį manoma sušaukti tarptautinę konferenciją, kuri spręs pokarinio pasaulio likimą. Ji sušaukiama 1919 m. sausį ir veikia pusę metų – Versalio konferencija Prancūzijoje – iš viso pasaulio joje dalyvavo per 1000 delegatų. Nepriklausomos LT politikai čia siunčia delegaciją, kurios tikslas – gauti Europos valstybių pripažinimą. Tačiau oficialiai LT į Versalio konferenciją nekviečiama, nors jos teritorija bus svarstoma. T.y., LT delegacija į Paryžių atvyko iš savo paties intereso ir užsispyrimo.
Tuo metu, kai LT nėra visų Europos valstybių delegacijų tarpe, Lenkija čia vaidina labai svarbų vaidmenį (JAV prezidento W. Wilson’o “14 punktų”, kurie nurodo, kaip turėtų atrodyti pokarinis pasaulis, visas XIII-asis punktas yra skirtas Lenkijai.
• Kyla klausimas, kodėl tada Lenkijos partneriai LT net nepakviesti? Kodėl lietuvių delegacija pastoviai diskredituojama?
Buvo aiškinama taip:
LT nekariavo su Vokietija, buvo užimta vokiečių kariuomenės, tokiom sąlygom buvo kuriamos valstybinės struktūros, todėl kažin ar tokios struktūros ir delegacija atstovauja LT – kitaip tariant, tai yra aiškus kaltinimas provokiškumu.
Tačiau iš tikrųjų tai yra pretekstas, o ne priežastis.
LT delegacijos vadovas – Augustina Voldemaras. Joje dar yra P. Klimas, M. Yčas, Čepinskis, Balutis, Rozenbaumas, Semaško ir kiti. Šią delegaciją išsiųsti labai sunku, bet ji vis dėlto sunkiai nuvyksta traukiniais per karo nuniokotą Vokietiją į Paryžių. Kadangi Voldemaras – tautininkas, tampa aišku, jog delegacija vadovaujasi konstitutyviniu aspektu. Reiškia, pirmiau reikia gauti valstybingumo pripažinimą. Ir – pirmiausia reikia gauti rusų – šeimininkų – pripažinimą. Todėl delegacija stengiasi kontaktuoti su rusų išeivijos centrais Prancūzijoje, iš jų stengiasi išgauti LT pripažinimą.
LT delegacija mano, kad jiems pripažinimą gauti bus lengviau nei latviams ar estams, nes Europoje vyrauja nuostata, kad tautų apsisprendimo teisė turi prioritetą ir pripažįstama pirmiausiai toms tautoms, kurios jau yra turėję savo valstybingumą.
Bet tai tik pirmas žvilgsnis. Ilgainiui viskas pasirodo besą kiek kitaip. Iš tikrųjų LT situacija netgi blogesnė nei latvių ar estų, nes į tas dvi valstybes pretenduoja tik Rusija (silpna, raudona ir Vakarų neremiama), o į LT – dar ir Lenkija, kurią remia Vakarai. Antantės valstybės LV ir EE de jure pripažino 1921 01 26, o LT – tik 1922 12 20.

Tik atvykę, LT delegatai pirmiausiai stengiasi susitikti su svarbiausiais lyderiais, rašo memorandumus , kuriuose ryškėja jų valstybės pripažinimo argumentai ir motyvacija:

1. akcentuojama istorinė teisė;

2. akcentuojama tautos apsisprendimo teisė.
Akcentuojant istorinę teisę, susiduriama su pirmąją problema, bet ji daugmaž apeinama: Vakarų politikai klausia – kodėl jūs, turėję tokias dideles žemes, dabar apsiribojat tik tokia maža LT? Į tai lietuviai: LDK nebuvo vienatautė valstybė, ir mes kalbam tik vardu tos tautos, kuri mus delegavo.

Kai lietuviai pamatė, kad lenkų delegacija yra proteguojama ir vis kalba, kad LT turi būti priklausoma nuo Lenkijos, jie suprato, kad reikia aiškinti, kas yra apskritai ta LT, kodėl ji nenori šlietis nei prie Rusijos, nei prie Lenkijos, kad juos remia JAV lietuviai (dėl to jiems padėti turėtų – ar galėtų – JAV prezidentas Vilsonas, už kurį šie balsavo), kad LT turi joje gyvenančių kitų tautų – žydų, baltarusių, vokiečių, etc. – pritarimą.
Mokami pinigai, pasirodo straipsniai apie LT Prancūzijos laikraščiuose.

Vakarai mano, kad LT turi konsoliduoti santykius su Lenkija, kad lietuvių delegacija turi reprezentuoti kitus visuomenės sluoksnius – siekti kalbėti visos pilietinės visuomenės sluoksnių vardu – rasti bendrą kalbą pirmiausia su LT lenkais. Bet bendrą kalbą rasti labai sunku – buvo žvelgiama į norą netgi tiesiogiai inkorporuoti LT į Lenkijos sudėtį.
LT lenkai: lietuviai jų atžvilgiu nenuoseklūs. (šį požiūrį dabar aptarė ir išaiškino istorikas Č. Laurinavičius).
1) 1915m. Vilniuje pasirodo dokumentas, kuriame kalbama, kad valstybingumą kuriant ir lietuviai, ir lenkai, žydai, gudai, rusai turi turėti lygias teises.
2) 1916 03 18 – memorandumas vokiečiams: “Vilnius – lietuvių ir gudų miestas” – požiūris keičiasi.
Iš tikrųjų – lietuvių čia gyveno nuo 2 – 3%
3) 1917 07 10 – lietuvių memorandumas Vokietijos kancleriui. Kalbama jau tik lietuvių tautos vardu, apie LT lenkus kalbama, kad jie nėra atskira tauta, o tik “nelaimingos tautos istorijos raidos žalingas produktas” (beje, dokumentas parašytas lenkiškai). Sakoma, kad lenkai turės išnykti – sulietuvėti.
Dėl to šie žmonės pilnai metasi į Lenkijos glėbį. Jie anksčiau manė, kad gina LT katalikybę, kad yra aukštos kultūros, kad rusai esą čia nekūrė naujo universiteto vien dėl to, kad jis nebūtų surinkęs kontingento. Žodžiu, jie buvo labai geros nuomonės apie save. Ir čia jie įgyja priešą – lietuvius, kurie yra nesukalbami.

Geopolitinė situacija Europoje keičiasi – nebėra dviejų didelių imperijų: Vokietijos ir Rusijos. Europos politikai mano, kad reikia barjero, jei kartais įvyktų rusų revanšas. Europa, ir pirmiausiai Prancūzija mano, kad tuo barjeru, buferiu turėtų būti didvalstybė stipri Lenkija. Dėl to ją reikia visapusiškai remti.
Todėl LT – Lenkijos konfliktas silpnina Lenkiją. Šiame konflikte Europa iš materialinių išskaičiavimų, pragmatiškų nuostatų paremia stipresnę pusę – Lenkiją. Pripažįstamos buvo tik dvi buvusios Rusijos imperijos dalys – Lenkija ir Suomija, kitos – kaip ir lieka už borto.
IŠVADA. Iš esmės Versalyje dėl pragmatiškų išskaičiavimų irgi nepaisoma tautų apsisprendimo teisės.

Tampa aišku, kad pripažinimas ateis tik tada, kai LT įrodys, kad moka įtvirtinti savo valstybę, apginti jos sienas ir sugeba išlikti. Kitaip tariant, pripažinimą reikia išsikovoti.
• Ar smarkiai klysta lenkų istorikai, sakydami, kad lietuviai nuvertina lenkų pergalę prie Varšuvos, kai Piłsudskis sutriuškino Raudonąją Armiją, ją privertė bėgti ir taip sustabdė rusų ekspansiją ir sudarė sąlygas LT, LV EE nepriklausomybėms?
KNYGA: L. Tapinas “Septynios vienatvės paryžiuje”, Kaunas, Spindulys, 1993m., 480 p. – II skyrius – “Diplomatas”
**************************************************************************
LIETUVOS POLITINĖ RAIDA 1920 – 1926 METAIS

Šis laikotarpis traktuojamas nevienareikšmiškai. Jis kartais vadinamas “aukso amžiumi”. Ar tikrai jis toks?

Savo demokratijos tradicijų nėra, todėl jų ieškoma Vakaruose – konkrečiai, žvelgiama į Prancūziją.

Kartais šis laikotarpis vadinamas “seimokratijos periodu”. Tai motyvuojama tuo, kad:
1) menkas buvo vykdomosios valdžios savarankiškumas;
2) vyksta nuolatinės politinių partijų parlamentinės rietenos;
3) netvirta yra valdančiųjų koalicijų padėtis (t.y., koalicijos nėra ilgalaikės).

Šios visos priežastys ir kėlė sąlygas valstybės perversmui.

Jaučiamas demokratijos suabsoliutinimas. Manoma, kad demokratija galima išspręsti visas visuomenės problemas, išgydyti visuomenę.

Koks yra politinių jėgų išsidėstymas Steigiamojo Seimo laikotarpiu?

Stipriausia jėga – krikščionys demokratai, jie susijungę į koaliciją su liaudininkais.

Kas yra tarp jų bendro ir kas skiriasi?
Liaudininkai
Jie linksta į liberalizmą. Jie aukštai iškelia individualizmą, akcentuoja žmogaus laisvę. Mažai vertina valdžios autoritetą, jiems būdingas tam tikras skepticizmas. Liaudininkų tarpe daug laisvamanių.
Krikščionys demokratai
Juos jungia autoriteto samprata, ypač bažnytinio autoriteto. Vertinamos tradicijos, drausmė. Krikdemai mano, kad mokyklose turi būti dėstoma tikyba.
• Ar galėjo kas nors tas dvi skirtingas jėgas suvienyti į tvirtą koaliciją?

Juos vienijo tautiškumas, tautinės, nacionalinės valstybės idėja. Ir vieni, ir kiti LT ateitį siejo su Seimu ir jo vystymusi.

Buvo ir trečioji politinė jėga: tautininkai.
Jie neturi nei vienos vietos Steigiamajame Seime – kitaip tariant, tai neparlamentinė partija. Kodėl? Juk 1918 – 20 m. jie vaidino tokį svarbų vaidmenį. Kodėl tokia politinė katastrofa ištinka juos?
Priežasčių daug.
1) Populiarumo jiems nepridėjo jų žiūrėjimas į išorę – daliai visuomenės jie atrodė kaip provokiška jėga.
2) Vienu metu A. Smetona, A. Voldemaras ir M. Yčas išvyksta iš Lietuvos – Prezidentas, Premjeras ir ideologas – “ieškoti paramos” šaliai. Oponuojanti jiems pusė tai įvertino kaip savotišką bėgimą – vienas iš jų išvyko su visa savo šeima, nors vėliau visi ir grįžo.
3) Tautininkai gana rezervuotai žiūrės į žemės reformą. Kai vyksta ginčai, kiek bus paliekama dvarininkams nenusavintos žemės, tautininkai siūlo – 300 ha – o tai labai remtų dvarininkus. Dauguma dvarininkų – LT lenkai. O tos žemės laukia daugybė lietuvių valstiečių. Valstiečių Lietuvoje – 9/10 visų rinkėjų.

A. Smetona vadovaujasi tokia nuostata, kad bet kokia nuosavybė yra šventa ir neliečiama – ar ji būtų dvarininko, ar valstiečio, ar lietuvio, ar lenko. Todėl tos nuosavybės parceliuoti negalima.

M. Römeris: kai Seime nėra tautininkų, tai yra didelė politinė problema Lietuvai. Seimas turėjo aiškią kairę ir aiškią dešinę. Bet jam labai trūko centro – tą centrą galėjo užimti tautininkai.

Steigiamojo Seimo pradžia parodė, kad pirmasis Lietuvos valstybės vystymosi laikotarpis jau pasibaigė. Iki Steigiamojo Seimo svarbiausia buvo valstybingumo atkūrimas. Tuo laikotarpiu labai didelę reikšmę politiniame LT gyvenime turėjo atskiros asmenybės.

Antrajame etape svarbu stiprinti šią valstybę ekonomine, politine, kultūrine linkme. Čia jau svarbų vaidmenį ima vaidinti politinės partijos.

A. J. Greimas: vyksta LT lietuvėjimo procesas. T.y., kuriasi nauja lietuvių inteligentų karta, jie galutinai išmoksta kalbėti lietuviškai.
**************************************************************************
LIETUVA IR BALTIJOS ANTANTĖ

Baltijos valstybių sąjungos idėja gyva jau nuo 1918 m. Jos tikslai:
1) kolektyviai ginti savo suverenumą;
2) atskirti pralaimėjusią Vokietiją nuo raudonos Rusijos ir apsisaugoti nuo jų.

1919 metų rugsėjo 14 – 15 dienomis Taline sušaukiama konferencija. Čia svarstoma bendro gynimosi problema. Susitarti nepavyksta: skirtingai suvokiama galimo pavojaus kryptis. Latvija mano, kad jai didžiausias pavojus – Vokietijos agresija, o Lietuva bijo pirmiausia Lenkijos.

Po dviejų savaičių antrą kartą vėl įvyksta susitikimas – Tartu konferencija. Irgi susitarti nepavyksta. Estai akcentuoja Lietuvos problemas: LT neturi aiškiai apibrėžtos rytinės sienos. Jie siūlo šiame ginčytiname regione padaryti gyventojų apklausą – jos nenori nei lietuviai, nei lenkai, nes nei vieni, nei kiti nėra tikri laimėsią. Estai pradeda kaltinti LT nedemokratiškumu.

1920 – 25 m. – dar du Antantės sudarymo projektai:
I. Lietuvos + Latvijos + Estijos variantas,
II. Lietuva + Latvija + Estija + Suomija + Lenkija.
Pirmasis variantas atrodė neperspektyvus, ypač kalbant apie antrąjį sąjungos tikslą (apsisaugoti nuo Rusijos ir Vokietijos ir jas atskirti).
Tačiau antrasis variantas, nors ir perspektyvus teoriškai, praktiškai buvo nerealus dėl Lt konflikto su Lenkija.

Apskritai LT 1920 – 25 m. rezervuotai, net negatyviai žiūri į tokias sąjungas.
Ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje šis požiūris keičiasi diametrialiai. LT pradeda pati inicijuoti tokios sąjungos idėją. Kodėl?

Keičiasi Lietuvos geopolitinė situacija.

Lenkija konflikte su LT turi sąjungininką – Prancūziją. Tai moderni stipri didvalstybė su 28 mln. gyventojų. LT todėl irgi natūraliai ieško sąjungininkų tarptautinėje plotmėje. Ir randa: tai Vokietija ir Sovietų Rusija. Šie partneriai turi savų išskaičiavimų. Šios partnerystės įrodymai:
Klaipėdos „sukilimas“ 1923 m. Šis kraštas Lietuvai neatiduotas Versalyje, net pati Lietuva nepripažinta de jure. Tą kraštą administruoja Prancūzija – Lenkijos partnerė. Pasigirsta jau net ir Nemuno prekybos internacionalizavimo idėjos (tai iš esmės reikštų, kad lenkai gauna pilną teisę naudotis Nemunu savo tikslams). Klaipėdos „sukilimo“ metu Vokietija remia Lietuvą – juk geriau tegu ši teritorija atitenka silpnesnei pusei – lengviau bus ją paskui atimti iš LT, nei iš Lenkijos ar Prancūzijos.
LT – Lenkijos konfliktas. Iškyla karo grėsmė – Lietuva ir Lenkija tariasi Tautų Sąjungoje. O rusai sako: jei kuri nors pusė pradės karą (nesvarbu, kuri), mūsų divizijos peržengs sienas iš Baltarusijos pusės. Tai paveikia kaip šaltas dušas.

1934 m. pasirašoma Vokietijos – Lenkijos sutartis. Ji liudija, kad vyksta tam tikras suartėjimas tarp šių valstybių. Atėjus Hitleriui į valdžią, vis garsiau kalbama apie buvusios imperijos sienų atkūrimą. Lietuvai tai reiškia, kad bus atimtas Klaipėdos kraštas. Dėl to LT – Vokietijos santykiai atšąla. SSRS šiais klausimais tyli – jų logika: “Hitleris paima tai, kas jam priklauso; kai imsim mes, kas mums priklauso, vokiečiai irgi tylės” – nors Molotovo – Ribentropo paktas dar ir nėra pasirašytas.
Lietuva praranda savo tarptautinius sąjungininkus, ji yra izoliuojama. Štai tada ji ir pradeda inicijuoti Baltijos Antantės idėją.

1934 m. rugsėjo 12 d. tarp Baltijos valstybių pasirašoma sutartis. Ji nėra karinio pobūdžio – daugiau politinio. Ji numato politinį bendradarbiavimą. Bet ne karinį – kodėl?

Yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių:
1) Sutartį pasirašę valstybės skirtingai įsivaizduoja savo priešus:
• Estija savo priešu Nr. 1 laiko SSRS,
• Latvija – SSRS ir Vokietiją,
• Lietuva – Vokietiją ir Lenkiją.
2) Nepavyksta sutarti, kas galėtų būti jungtinių karinių pajėgų vadu – į šį postą pretenduoja visų šalių kariškiai.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje matome, kaip Baltijos valstybės nesugeba susitarti, matome jų veikloje daug arogancijos, jos baiminasi suverenumo suvaržymų. Aiški ekonominė dezintegracija. O tuo tarpu du agresoriai sugeba susitarti ir ruoštis dalyboms.
**************************************************************************
TAUTINIAI SANTYKIAI IR REZISTENCINĖ KOVA LIETUVOJE
1940 – 1941 METAIS

Šiuo klausimu yra du stereotipai: “lietuviai – žydšaudžiai” ir “žydai – kolaborantai”. Kodėl atsiranda ši problema? Kaip išsivysto trintis lietuvių ir žydų santykiuose?

Istoriografijoje yra kelios kryptys, kurios irgi yra kraštutinės.
1. Ji išsakoma, kai lietuvių – žydų santykiai paaštrėja: 1940 – 41 m. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF). LAF’as turi tikslą atkurti LT valstybingumą, nepriklausomybę. LAF’o leidinyje “Į laisvę” 1941 m. gegužės mėnesio numeryje formuojama nuostata, kad žydai = bolševikai. Ši nuostata labai ryški LAF aktyvistų memuaruose ir LAF’o leidinyje: pirmasis bolševikmetis – tai žydų valdžia.
Kaip ši nuostata vertinama Vakarų Europoje?

Dalis Vakarų visuomenės mano, kad santykių paaštrėjimo priežasčių reikia ieškoti to meto politinėse realijose – kinta LT geopolitinė padėtis. Svarbiausia santykių pablogėjimo priežastis – nepriklausomybės praradimas.

Tačiau šią nuostatą palaiko maža dalis Vakarų visuomenės. Ją palaiko ir lietuviai išeiviai.
2. Daugumos pozicija:
šio konflikto priežastys siekia ankstesnius laikmečius – XIX a., net ir dar anksčiau: t.y., lietuviams tradiciškai būdingas antisemitiškas požiūris. Tai įrodo kad ir lietuviškųjų sąjūdžių lyderių programos.
V. Kudirka: lietuvis yra “veršiško” charakterio, lietuviai yra mulkinami žydo ir t.t.

Ar tokie pastebėjimai yra antisemitizmo apraiška?
Kažin. Ar toks rezervuotas lietuvių požiūris į žydus yra nepagrįstas ir „paimtas nuo lubų“?
M. Lietuvis: žydai – sukčiai, ištvirkėliai, iškrypėliai, etc., etc.

Vykstant LT okupacijos procesui 1940 m., dalis Lietuvos žydų džiaugsmingai sutinka naująją valdžią (tuo laiku kiekvienas LT pilietis turėjo atsakyti sau į klausimą: ar jis už, ar prieš naują valdžią?). Kodėl?
1) SSRS kariuomenės pasirodymą jie mato kaip apsaugą nuo nacizmo. Jie tai mato kaip galimybę išlikti, pratęsti savo egzistenciją, išgyventi.
2) Kai kuriems žydams (taip pat ir kitų tautų atstovams) sovietinė sistema sudarė galimybes pasireikšti – tiems, kuriems netiko senasis režimas.
Koks gi buvo žydų vaidmuo?

Žydų dalyvavimas sovietinėje sistemoje buvo nelygus – įvairiose struktūrose jų skaičius buvo įvairus: pvz., Žemės Ūkio Ministerijoje žydų tebuvo vienetai, o štai Pramonės ir Prekybos Mininsterijoje žydai sudarė 51%.

Dalis žydų aktyviai dalyvavo LT sovietizacijos procese – deportacijose: ši aplinkybė labai komplikavo santykius tarp žydų ir lietuvių.

Nepaisant neproporcingai didelio žydų dalyvavimo kai kuriose struktūrose, tas dalyvavimas sudarė mažą dalį tos tautinės mažumos:
Žydų tautinė mažuma
Lietuvoje
apie 200 000 žmonių

Komunistų partija 1000 žmonių apie 50% žydų
• Kitaip tariant, tai, kad dauguma komunistų yra žydai, dar nereiškia, kad dauguma žydų – komunistai.

Komunistų partijoje žydų buvo proporcingai daug dėl šios priežasties: žydai sudarė miestelių gyventojų pagrindą. Tuo tarpu lietuviai daugumoje buvo arba ūkininkai, arba turėjo geras tarnybas – bet kuriuo atveju nebuvo suinteresuoti stoti į komunistų partiją.

Vakarų autoriai pabrėžia, kad LAF programoje labai ryškios rasistinės, totalitarinės nuostatos. Iš dalies taip ir yra. LAF programoje ryškus aktyvumo, kovingumo, ryžtingumo kultas. Taip pat, anot šios programos, Lietuvoje neturi likti žydų.
Laikinosios Lietuvos vyriausybės santykis su reichu

Pirmosiomis savaitėmis Laikinosios LT Vyriausybės požiūris į Reichą teigiamas. Tačiau kai pamatoma, kad LAF’o idėjos pakibo ore, kad valstybingumo niekas atkurti neleis – atsiranda įtampa.
• Kodėl Laikinoji LT Vyriausybė nebuvo išvaikyta iškart?
1) Praktiniai sumetimai: vokiečiai dar neturi savo valdžios aparato, tad Laikinoji Vyriausybė jiems reikalinga, kad atliktų ūkines funkcijas, aprūpintų vokiečių kariuomenę ir panašiai.
2) Būtų padidinama įtampa. O to vokiečiai nenori.
3) Vokiečiai nutaria Laikinąją Vyriausybę naikinti lėtai, bet nuosekliai. Jai pasiūloma atsisakyti savo pagrindinio tikslo, o už tai jai būtų leidžiama toliau veikti.

Laikinoji Vyriausybė susirenka rugpjūčio 5 d. ir nutaria, kad turi nutraukti savo veiklą prieš savo valią. Ji susikūrė tautos remiama per antisovietinį sukilimą, ji atstovauja lietuvių ir Lietuvos interesus. O dabar, kadangi jai nebeleidžiama toliau atstovauti lietuvių interesams, ji prieš savo valią turi išsivaikščioti. Tai yra, vokiečiai įvardijami kaip okupantai.

Tačiau būdavo ir darbo su vokiečiais pasiūlymų.
• Kaip atrodo Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos inteligentų požiūris į žydų genocidą?

Lietuvos žydų naikinimo projektas buvo parengtas ne Lietuvoje ,o Berlyne dar 1941 m. pavasarį – tuo metu LT dar buvo okupuota SSRS.

Žydų likimą visose šalyse sprendė vokiečiai. Ten, kur jie turėjo tiesioginę valdą, žydų naikinimas vyko sparčiai (kaip LT), o satelitinėse valstybėse – lėčiau.

Lietuvoje tautinių mažumų klestėjimas sutapdavo su laikotarpiu, kada lietuviai disponuodavo savo valstybingumu. Diskriminavimas vyksta tik tada, kai LT yra okupuota – žydų diskriminavimas vykdomas dar XIX a. – LT tada carinės Rusijos sudėtyje, kalbamuoju laikotarpiu – LT nacistinės Vokietijos okupuota.

Laikinoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė neturėjo genocidinės politikos žydų klausimu. Buvo žmonių, kurie netgi viešai gynė žydus, nors tuo ir labai rizikavo savo pačių kailiu. Tai tokie žmonės kaip gen. Stasys Raštikis, prelatas J. Šaulys ir kiti.

Tautinių santykių Lietuvoje tema dar ir dabar plačiai diskutuojama ir tikrai dar nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Galutinį tašką galima bus padėti tik po nuodugnių šio laikotarpio tyrinėjimų.

Leave a Comment