Lietuvos Krikštas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. LIETUVOS KRIKŠTAS KARALIAUS MINDAUGO LAIKAIS...............4
2. LIETUVA PAGONYBĖS, KATALIKYBĖS IR STAČIATIKYBĖS KRYŽKELĖJE....4
3. KRĖVOS SUTARTIS IR LIETUVOS KRIKŠTAS.....................6
3.1. Krėvos sutartis ir jos įgyvendinimo pradžia.........................6
3.2. Krėvos sutarties dokumento turinys.............................6
3.3. Lietuvos krikštas..............................7
4.IŠVADOS..............................10
5.LITERATŪRA..............................11ĮVADAS
Krikščionybė į Europos gilumą atėjo per Romos imperiją. 496 metais ją priėmė frankai, 596 metais – Britanijos anglosaksai, šiek tiek vėliau – airiai. IX a. krikščionybė paplito tarp bulgarų, moralų ir čekų, X a. amžiuje ją iš čekų priėmė lenkai, o 988 metais ji pasiekė Kijevo Rusią. Lietuva liko paskutinė pagoniška salelė Europoje.
Lietuvoje dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių ilgiau negu kitur Europoje išsilaikė pagonybė. Nuo XIIII a. krikštui kliudė vokiečių feodalų agresija Pabaltijyje. Lietuvių kova su kryžiuočiais įgijo kovos su katalikybe pobūdį. Jos esmę sudarė Lietuvos laisvųjų valstiečių priešinimasis gresiančiam pavergimui ir su krikščionybe susijusiai baudžiavai. Šiai kovai vadovavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, objektyviai siekę krikšto, kuris turėjo sustiprinti jų valdžią ir valstiečių feodalinį išnaudojimą. Be to, valstybės vadovai turėjo skaitytis su LDK gyventojų pagonių bei stačiatikių * nepalankumu katalikiškajam Lietuvos krikštui ir nenorėjo mažinti savo žemių – dovanoti jų bažnyčiai, kas būtų neišvengiama priėmus krikštą. Pagoniškoji religija viirto anachronizmu, sąlygojusiu ekonominę ir kultūrinę Lietuvos izoliaciją nuo Vakarų Europos ir teikusių dingstį alinantiems kryžiuočių puolimams. LDK valdovų politiką krikšto atžvilgiu pakeitė Jogaila, pasirašęs Krėvos sutartį. Viena iš būtinų unijos sąlygų buvo priimti katalikybę.
Lietuva, kaip ir kiekviena valstybė, turi sa

avo istoriją. Kiekvienos valstybės istoriniame laikotarpyje yra užfiksuota daug faktų, liudijančių jos istorijos tarpsnius.
Mano darbo tikslas yra apibūdinti Lietuvos istorijai lemtingą istorinį įvykį: Lietuvos krikštą.

Rašant šį darbą tikrai nesusidūriau su literatūros stoka. Įvairūs istoriniai faktai minimi įvairiuose leidiniuose, mokomosios programos knygose, istoriniuose vadovėliuose.

*Stačiatikiai Lietuvos valstybėje Gedimino laikais sudarė 2/3gyventojų1. LIETUVOS KRIKŠTAS KARALIAUS MINDAUGO LAIKAIS
Kai Livonijoje ir Prūsijoje kūrėsi kariniai krikščionių ordinai, baltų žemėse dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės. Pirmasis tokią valstybę sukūrė Mindaugas. Nepatenkinti jo priešai, ypač sūnėnas Tautvilas, subūrė prieš jį slavus, jotvingius, žemaičius ir kryžiuočius. Tautvilas, norėdamas įtikti krikščionims, pirmasis iš visų lietuvių kunigaikščių apsikrikštijo Rygoje lotynišku (Romos katalikų) krikštu. Mindaugui reikėjo žūtbūt išardyti pavojingą priešų sąjungą. Kadangi Tautvilą krikštijo Rygos arkivyskupas, tai Mindaugas kreipėsi į jo priešą – Livonijos magistrą ir 1250 metų gale ar 1251 pradžioje apsikrikštijo kartu su sūnumis, žmona kuri gavo Mortos vardą, ir, kaip rašoma Popiežiaus bulėje, „didele daugybe pagonių, kurie buvo jam (Mindaugui) atsidavę“. 1254 metais Mindaugui pavyko įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją ir vyskupu pašventinti Kristijoną. Popiežiui reikalaujant, Mindaugas pastatė katedrą ir užrašė vyskupui dalį Raseinių, Betygalos bei Laukuvos žemių, kurių anas taip ir neįstengė užvaldyti. Mindaugas mėgino kurti Lietuvoje dar dvi vyskupijas, tačiau jam tai nepavyko. Nors dokumentų apie tai, kad Mindaugas būtų atsimetęs nuo kr

rikščionybės nėra, bet padaryti Lietuvą krikščionišku kraštu jis nepajėgė, o gal ir neįstengė. Krikštas tikriausiai jam buvo daugiau diplomatinis manevras,
padėjęs tapti karaliumi, o vėliau karaliaus vainiką perleisti sūnui. Žuvus Mindaugui Lietuva vėl tapo pagoniška, tačiau joje liko katalikybės skleidėjų – vienuolių pranciškonų ir dominikonų. Taigi Mindaugas ne tik suvienijo Lietuvą, bet ir parodė jai kelią į Vakarų Europą bei jos kultūrą. Tuo keliu vėliau žengė Jogaila ir Vytautas.2. LIETUVA PAGONYBĖS, KATALIKYBĖS IR STAČIATIKYBĖS KRYŽKELĖJE
Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, bet valdė pagonis lietuvius ir stačiatikius slavus. Lietuviams krikščionybė buvo priešų tikėjimas, o pagonybė – šventas lietuvybės simbolis. Atsisakyti jo ir priimti krikščionybę reiškė išduoti save ir tėvynę. Gindamasi nuo Ordino ir jo stumiama Lietuva plito į rytus – Vytenis, Gediminas, kiti valdovai, kaip ir Mindaugas, didino Lietuvos valstybę, prijungdami vis daugiau rusų žemių. Tad ilgainiui Lietuvos didieji kunigaikščiai rusiškų žemių ėmė valdyti kur kas daugiau negu baltiškų, o rusų pavaldinių turėjo kur kas daugiau negu lietuvių. Jei jie būtų priėmę stačiatikių (pravoslavų ) tikėjimą, tai būtų užvaldę dar didesnius žemių plotus, gal net visą Rusią. Bet tam reikėjo išsižadėti savo tikėjimo, savasties, lietuviškumo. Be to, stačiatikybė nebūtų apgynusi Lietuvos nuo ordinų ir visos katalikiškos Europos puolimo. Tik katalikybė galėjo laiduoti taiką su Europa – tai suprato dar Mindaugas. Ki
ita vertus, nepaisyti savo pavaldinių pagonybės ir stačiatikybės negalėjo nei Mindaugas, nei po jo valdę valdovai. Todėl taip
ilgai ir rinkosi Lietuva – kuriuo keliu pasukti. Šitaip ji dvejojo beveik 200 metų blaškydamasi tarp
pagonybės, stačiatikybės ir katalikybės, ištisus amžius svyruodama tarp rytų ir vakarų kultūrų, nuolat jų spaudžiama ir alinama. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo įvairaus tikėjimo, priklausė įvairioms tautybėms, vadovai nuo seno buvo gana pakantūs, tolerantiški. Tačiau, nepaisant šito, viduramžių valstybė negalėjo būti be valstybinės religijos. Reikėjo rinktis katrą nors iš dviejų krikščionybės krypčių, įsitvirtinusių kaimyninėse šalyse. Lietuvos valdovai labiau linko į katalikišką Vakarų Europą, jos kylančius mokslo ir prekybos centrus, sparčiau plintančią veržlią universitetų kultūrą. Šį klausimą 1322-1323 metais kiek ryžtingiau nutarė spręsti Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Tikėdamasis palenkti savo pusėn popiežių, jam parašė taip: „Sutinku krikštytis ir paklusti popiežiaus valiai, jei tik nepriklausysiu ordinui“. Tačiau netrukus Gediminui noras krikštytis Vakaruose ūmai praėjo – mat Rusios miestai pareiškė nuo jo atsiskirsią, jei jis krikštysis kataliku, o Ordino sukurstyti žemaičiai pagrasino susidorosią su juo ir visa jo gimine, jei tik atsimesiąs nuo tėvų tikėjimo. Nors Gediminas liko pagonis, Vilniuje ir Naugarduke leido veikti vienuoliams katalikams ir nesikišo į savo pavaldinių tikėjimo reikalus rytuose.
Kai Lietuvą pradėjo valdyti Kęstutis ir Algirdas, reikalai pasidarė dar keblesni. Kęstutis, valdęs va
akarines Lietuvos žemes, turėjo nuolat kariauti su Ordinu. Jam buvo labai svarbu pagonių žemaičių palankumas ir parama, todėl jis privalėjo šventai laikytis tėvų tikėjimo. Algirdas, reikalai pasidarė dar keblesni. Kęstutis, valdęs vakarines Lietuvos žemes turėjo nuolat kariauti su Ordinu. Jam buvo labai svarbu pagonių žemaičių palankumas ir parama, todėl jis privalėjo šventai laikytis tėvų tikėjimo. Algirdas, rūpinęsis prisijungti kuo daugiau rusų žemių ir tinkamai jas valdyti, turėjo būti pakantus stačiatikių tikėjimui. Tiesa, nors abi jo žmonos buvo stačiatikės, Algirdas savo vaikų nekrikštijo ir pats tėvų tikėjimo neišsižadėjo. Be to, Algirdas su Kęstučiu, kaip ir daugelis kitų Lietuvos valdovų, politiniais sumetimais globojo Katalikų bažnyčią Lietuvoje. Už katalikybės įvedimą ir savo krikštą jiedu pareikalavo iš Ordino žemių tarp Priegliaus ir Dauguvos, ketindami sujungti visas baltų žemes į vieną Lietuvos valstybę. Deja, to įvykdyti jiems nepavyko, nes Ordinas Lietuvą krikštyti atsisakė.3. KRĖVOS SUTARTIS IR LIETUVOS KRIKŠTAS

3.1. Krėvos sutartis ir jos įgyvendinimo pradžia
Po sėkmingo vidaus karo Jogaila įsitvirtino didžiojo kunigaikščio soste. Jis neskubėjo priimti krikšto iš ordino rankų. Jogailai tuo metu priimtinesnis buvo iš Lenkijos atėjęs pasiūlymas.
Po Lenkijos karaliaus mirties šalį valdė duktė Jadvyga. Lenkijos ponai ėmė ieškoti jai jaunikio. Jie įžvelgė, kad sąjunga su Lietuva gali būti naudinga, todėl nutarė Jadvygos ranką ir Lenkijos sostą pasiūlyti Jogailai. Abi šalys turėjo bendrą priešą – Vokiečių ordiną.

1385 metais vasarą į Lietuvą atvyko Lenkijos ponų delegacija. Po ilgų derybų rugpjūčio 15 dieną Krėvoje buvo pasirašyta sutartis. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasižadėjo apsikrikštyti, vesti Jadvygą ir karūnuotis Lenkijos karaliumi. Jis taip pat pažadėjo apkrikštyti Lietuvą, prijungti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes prie Lenkijos Karalystės.

1386 metais žiemą Jogaila su savo broliais ir pusbroliu Vytautu, atvykę į Krokuvą, buvo pakrikštyti. Jogaila gavo Vladislovo, o Vytautas – Aleksandro vardus. Jogaila vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Kitais metais Jogaila atvyko į Lietuvą ir pradėjo Lietuvos krikštą. 3.2.Krėvos sutarties dokumento turinys
1385 08 14 Krėvos pilyje Jogaila pasirašo sutartį su Lenkijos Karalyste. Šia sutartimi įsipareigoja apkrikštyti valstybę; sumokėti Jadvygos jaunikiui už nutrauktas sužadėtuves 200000 florinų; išlaisvinti belaisvius krikščionis; prijungti LDK prie Lenkijos Karalystės.
Teisiniai LDK ir Lenkijos Karalystės santykiai Krėvos akte tebuvo išreikšti žodžiu applicare, kas ne vienodai aiškinama: prijungti, įjungti, prišlieti. Deja, iki šiol ginčijimąsi, kaip išversti šį žodį.
Kvietimas Jogailai sėsti į Lenkijos sostą ypač nepatiko Ordinui, nes sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvos karinę galią. Todėl Ordinas puolė Lietuvą, mėgindamas į savo pusę patraukti Vytautą, žadėdamas padėti atgauti Skirgailos tebevaldomus Trakus. Bet Vytautas pažadais nesusiviliojo; jis turėjo savo planų – išvykus Jogailai į Lenkiją tikėjosi įsigalėti Lietuvoje.
Žinia apie Krėvos sutartį ir Jogailos karūnavimą apskriejo visą Europą. Imta kalbėti, kad lietuviai visai ne barbarai ir ne bedieviai, nors kitų ir stebėtasi, kad lenkai išsirinko karaliumi pagonį.
Kartais sakoma, kad Krėvos aktu Jogaila padovanojęs Lietuvą Lenkijai. Taip nėra. Ko gero, jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą – kaip žmonos kraitį ( kas tuo metu valdovams buvo ne naujiena). Bet reikia paminėti, kad Krėvos sutartį sudarė Lenkijos valstybė ir Lietuvos didysis kunigaikštis – lietuvių tauta dar nesuvokė turinti valstybę; Lietuvos valstybingumą įkūnijo didysis kunigaikštis.
Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos Karalystės. Tuomet kunigaikštis negalėjo būti prilygintas karaliui, todėl ir karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to, Lenkija buvo katalikiška, tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškos Lietuvos.
Pačiam Jogailai, matyt, buvo vis tiek, kokia valstybė prie kokios bus prijungta. Jam rūpėjo, kad abiejų valdovas bus jis, o gal Jogaila įsivaizdavo, kad Lietuva niekam nėra atiduodama.
Tačiau jau šiais laikais, gilinantis į praeitį iškilo daug naujų idėjų. JAV istorikas Dainauskas, docentė J. Kiaupienė naujai vertina Krėvos unijos aktą, teigdami, kad dokumentas falsifikuotas: 1. bet kokia unija tvirtinama karalystės I – II luomo atstovų suvažiavimuose. To nebuvo Krėvoje. 2. daroma prielaida, kad pats aktas surašytas XVII a., nes 1839 m. rasta literatūros ir kalbos specifikos ne karališkajame, o bažnyčios archyve. 3. nei vienas tyrinėtojas nerado to laiko XIV a. šaltiniuose kur būtų pažymėti įvykiai Krėvoje. 4. rasta pačiame teksto surašyme neatitikimų to meto diplomatinei raštvedybai bruožų. Nėra aišku kieno raštininkas rašęs, kieno vardu. 5. Krokuvos archyvas kur XV a. viduryje pirmą kartą minimas unijos dokumentas, daroma prielaida, kad 1385-1450 m. laikotarpis, kada galėjo atsirasti šis falsifikatas, tapęs labai reikšmingu lenkams sudarant Liublino unijos sutartį.
Tačiau kad ir kokie nenuginčijami būtų įrodymai, jei į juos nekreiptumėme dėmesio, tai būtų galima teigti, kad Krėvos sutartis vis dėlto labai reikšmingas Lietuvos istorijai dokumentas – tai Lietuvos ir Lenkijos sukūrimas.3.3. Lietuvos krikštas
Jogaila, vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium, pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Jis ir kunigaikščiai, jį lydėję į Krokuvą krikštijosi dar prieš karūnaciją. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lietuvą, kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. Kaip pasakoja lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, Vilniuje buvo sunaikinti pagoniškojo kulto dalykai – užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventieji miškai. 1387 metais pavasarį buvo krikštijami Aukštaitijos bajorai ir kai kurie valstiečiai. Lietuviai buvo krikštijami būriais. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą; kad greičiau eitų krikštas, žmones krikštijo būriais. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu, kitas kitu vardu ir t.t. Kaip krikšto dovana, Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai, simbolizuoją nekaltąją sielą. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus, tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. Manoma, kad buvo apkrikštyta apie 30 tūkst. Žmonių. Bajorai buvo krikštijami atskirai su savo šeimomis.

Lenkų kunigai nemokėjo lietuviškai, todėl jų pamokslai buvo verčiami į lietuvių kalbą. Manoma, jog pats Jogaila buvo išvertęs į lietuvių kalbą maldas: „Apaštalų išpažinimą“ ir „Tėve mūsų“. Kartu su Jogaila krikštijime dalyvavo ir jo pusbrolis Vytautas. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. Pats krikštas dar nieko nereiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę pastatė katedrą ir dar 7 pirmąsias parapijines bažnyčias Ukmergėje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje, Obeliuose, Maišiagaloje. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis davė keliolika dvarų. Taip pat buvo duota pirmoji Lietuvos bažnyčiai privilegija, t.y. raštas, arba įstatymas, kuriuo nusakomas Bažnyčios ir dvasininkų teisės (1387m.) Teisės duotos tokios, kokias turėjo ir Lenkijos bažnyčia. Jos buvo gana plačios: bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei, t.y. jos turėjo būti valdomos tokiomis pat teisėmis, kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. Tuo būdu su šia pirmąja bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievolių valstybei; tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prievolių. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi, kad ir dvasininkų žemėms būtų uždėta karo prievolė ir mokesčiai. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Vėliau dvasininkai buvo priversti mokėti tik dalį mokesčių; nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises, kokias ji turėjo beveik visoje Europoje. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti, o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. Lietuvoje iki įvedant krikščionybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug tebuvo bendrų įstatymų, bet kiekviena valstybės sritis, kiekviena įstaiga, kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumentų, kuriose būdavo surašytos jų teisės. Tai buvo vadinamosios privilegijos. Lietuvoje, įvedus krikščionybę, Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją, kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Ta privilegija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis, kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę, bet ir prieš rytų apeigų bažnyčią, todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katalikams, o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi; katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais, jei šie nepriima katalikybės. Katalikų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. O jos yra maždaug tokios pat, kokias turėjo ir Lenkų bajorai, išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. Privilegijoje nustatoma, kad bajorai laisvai gali valdyt.i savo žemes ir negalį turėti jokių kitų prievolių, kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. Tai buvo pirmoji privilegija, padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai.

Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. Jie daugumas buvo lenkai, o kiti – Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti: tiesa, vienas kitas buvo iš miestiečių, tačiau ir jų daugumas greičiausiai kilimo buvo ne lietuviai, bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Lenkijos atvykę, anksčiau Lietuvoje buvę misionieriai. Bet daugumas ir jų nemokėjo lietuviškai, todėl negalėjo būti geri apaštalai. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai, o 7 buvo lenkai ir 1 čekas.4. IŠVADOS
Be abejo, greitomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko, kaip buvę pagonys. Dar praėjo pora amžių, ligi kol buvo išnaikinta pagonybė Lietuvoje. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji bažnyčia.

1389m. balandžio 19d. popiežius Urbonas VI pripažino Lietuvą katalikišku kraštu. Beje, Jogaila tą pripažinimą išprašė per tarpininkus. Popiežiaus aktas sugriovė Vokiečių ordino agresijos ideologinius pamatus. Kryžiuočiai neteko moralinio pagrindo šauktis iš vakarų paramos. Lietuvos krikštas Jogailai ir Vytautui davė didžiulį ginklą propagandinei kovai. Popiežius Bonifacas IX netrukus pasiūlė Ordinui susitaikyti su naujakrikščiais lietuviais, o vėliau uždraudė ir kryžiaus karus prieš juos.

Lietuvos krikštas 1387m. buvo pirmas žingsnis, Lietuvos visuomenę įvedantis į krikščioniškąją vakarų Europos visuomenę.5. LITERATŪRA
1. Pasaulio ir Lietuvos istorija/ Jokimaitis. R., Kasperavičius. A., Manelis. E., Stukienė. B., – Vilnius, 2001.
2. Gumuliauskas. A., Lietuva nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo – Vilnius, 1993.
3. Butrimas. A., Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XVIII a. pab. vadovėlis – V., Vilnius, 1993.
4. Šapoka. A., Lietuvos istorija – Vilnius, 1989.

Leave a Comment