Lietuvos istorijos apžvalga

3101 0

Lietuvos priešistorė

Pasitraukus ledynams paskui tundroje besiganančius šiaurės elnius į Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo pirmieji gyventojai. Tai buvo apie X tūkstantmetį pr. Kr. Nedideli medžiotojų būreliai trumpalaikes stovyklas įsirengdavo sraunių upių pakrantėse. Jie paliko pirmuosius įrankius: iš titnago pagamintus strėlių antgalius, kailiams apdirbti reikalingus gremžtukus, grandukus. Pagal strėlių antgalių formą archeologai išskiria dvi jų kultūras: Svidrų ir Madleno.

VIII tūkstantmetyje pr. Kr. klimatas Lietuvoje pradėjo sparčiau šilti, kraštas apaugo miškais. Greta medžioklės žvejyba ir rankiojimas tapo vienu svarbiausių gyventojų veerslų. Pradėti megzti tinklai, skobti luotai. Patobulėjo ir titnago apdirbimas. Išmokta pagaminti mažus įrankius iš smulkių titnago skeveldrėlių, taip pat ir sudėtinius įnagius, sujungtus iš dviejų skirtingų medžiagų. Taip atsirado kauliniai žeberklai su titnaginiais ašmenėliais. Žmonės gyveno šalia didesnių vandens telkinių grupėmis po kelias šeimas. Pagal išlikusius titnaginius dirbinius Lietuvoje išskiriamos dvi kultūros – Nemuno ir Kundos.

Šiuo laikotarpiu atsirado pirmieji kapinynai. 5871 m. pr. Kr. – tai seniausio žinomo Lietuvoje žmogaus kapo Spigino rage (Telšių r.) radiokarboninė data. Mirusysis į kitą pasaulį išlydėtas papuoštas vėėriniu iš žvėrių dantų, apipiltas raudonos spalvos mineralu – ochra. Savo išvaizda tai buvo masyvaus kūno sudėjimo vidutinio ūgio europidas.

Tolydžiai švelnėjantis klimatas leido žmonėms gyventi sėsliau, daugiau dėmesio skirti buičiai ir ūkiui. Paprastas palapines pakeitė sudėtingesni stulpinės konstrukcijos pastatai, kuriuose gyveno di

idelės šeimos. Nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. iš molio pradėti lipdyti smailiadugniai puodai, viršutinėje dalyje puošti įvairiais ornamentais. Nuo III tūkstantmečio pr. Kr. primityviais mediniais arklais pradėta dirbti žemė, auginti gyvuliai. Tuo metu pradėjo išsiskirti amatai ir prekyba. Pajūryje pradėtas apdirbti gintaras, kurį vietos gyventojai mainydavo į kaimyninių genčių gaminamus skalūno kirvelius. Šio laikotarpio Lietuvos archeologinės kultūros vadinamos Nemuno ir Narvos vardais.

III tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė iš pietų atėję vadinamieji virvelininkai (dėl būdingo virvelės įspaudų ornamento ant puodų), kuriuos dauguma mokslininkų linkę sieti su indoeuropiečiais. Jie atnešė kitokią, nei buvo iki šiol Lietuvoje, kultūrą. Be savitos keramikos, šiai kultūrai būdingi šlifuoto akmens su išgręžtomis skylėmis kotui kirviai, suriestų mirusiųjų laidojimas. Virvelininkai vertėsi gyvulininkyste. Lietuvos teritoriją jie pasiekdavo bangomis, keliavo grreičiausiai raiti. Jiems susiliejus su vietiniais gyventojais susiformavo Pamarių kultūra, kur virvelininkų buvo daugiau. Kartu išliko Narvos kultūra, kur vyravo vietiniai gyventojai.

Apie 1800 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvą pateko pirmieji žalvariniai dirbiniai. Po kelių šimtmečių išmokta vietoje išlydyti žalvarį iš atvežtinės žaliavos. Pradėjus ūkyje naudoti metalą visuomenėje įvyko ryškus pokytis: įgudę nukalti metalinius įrankius ir ginklus meistrai tapo pirmaisiais žmonėmis, savo padėtimi išsiskyrusiais iš bendruomenės. Palengva prasidėjo turtinė diferenciacija ir neišvengiamas jos palydovas – kariniai susidūrimai. Pradėtos tvirtinti gyvenvietės: įrengtos me
edinės užtvaros, pastatus imta statyti ant stačiašlaičių kalvų. Taip II ir I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje Rytų Lietuvos kalvose atsirado pirmieji piliakalniai. Tuo metu Vakarų Lietuvoje pradėti specialiai žymėti kapai: virš jų buvo supilami žemių kauburiai – pilkapiai ir aplink apjuosiami akmenimis. Mirusieji pradėti deginti, o sudeginti palaikai – pilti į tam skirtus molinius indus – urnas.

I tūkstantmetyje pr. Kr. didesnėje Lietuvos dalyje įsigalėjo brūkšniuotosios keramikos kultūra, taip pavadinta pagal būdingą lipdytinę keramiką, kurios dirbinių paviršius buvo lyginamas žolės gniūžte. Šios kultūros gyventojai buvo žemdirbiai, auginę įvairius gyvulius, taip pat medžioję. Dauguma įrankių dėl žalvario brangumo buvo daroma iš akmens ir kaulo. Daugėjant gyventojų piliakalniuose pradėjo trūkti vietos, ir maždaug nuo I tūkstantmečio pr. Kr. vidurio pradėtos apgyventi ir jų papėdės. Nuo V a. pr. Kr. Lietuvoje vartoti pirmieji dirbiniai iš geležies, tačiau tik II a. ji pradėta lydyti vietoje iš balų rūdos. Patys piliakalniai tuo metu pradėti tvirtinti supilant pylimus bei iškasant griovius iš lengviau prieinamų pusių.

II a. Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys išsiskyrė į 4 dideles grupes, kurios tarpusavyje skyrėsi materialine kultūra bei laidosena. Lietuvos pajūryje įsivyravo akmenų vainikais apdėti plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji laidoti nedeginti. Kapuose gausu įvairių įkapių – daugiausia darbo įrankių bei papuošalų. Šie kapinynai išnyko VII amžiuje. Vidurio Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje mi
irusieji laidoti pilkapiuose, apjuostuose didokų akmenų vainiku. Viename pilkapyje paprastai aptinkami keli griautiniai kapai su darbo įrankiais, ginklais, papuošalais. Pilkapiai šioje Lietuvos dalyje išsilaikė iki V a. pabaigos. Vidurio Lietuvoje dar I a. įsigalėjo paprotys nedegintus mirusiuosius su negausiomis įkapėmis – daugiausia žalvariniais papuošalais – laidoti plokštiniuose kapinynuose. Nemuno žemupyje nuo I a. mirusieji su gausiomis įkapėmis – geležiniais ietigaliais, kirviais, peiliais, žalvarinėmis segėmis, apyrankėmis, smeigtukais – laidoti nedeginti plokštiniuose kapinynuose. Genčių, palikusių šiuos kapinynus, vardai nėra žinomi.

I a., Romos imperijos didžiausios galybės laikais, rytiniame Baltijos jūros krante gyvenančios gentys pateko į romėnų pirklių akiratį. Romėnai iš čia gabenosi gintarą, mainais palikdavę žalvarinių dirbinių – daugiausia monetų ir anuo metu madingų segių. 98 m. romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas paminėjo žemdirbių aisčių gentis, renkančias gintarą. Tai pirmasis baltų genčių paminėjimas istoriniuose šaltiniuose.

II a. Lietuvos teritoriją pasiekė pirmoji tautų kraustymosi banga, IV a. pabaigoje – antrosios bangos atgarsiai. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo nedegintus akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsirado paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą. Pietų Li
ietuvoje pasirodė iš akmenų krauti pilkapiai su griautiniais kapais. Piliakalniai šiuo laikotarpiu tapo žemių pylimais įtvirtintomis slėptuvėmis, kur apylinkių žmonės būrėsi pavojų metu. Kapuose pagausėjo ginklų – neramių laikų liudininkų. Jie rodo buvus ryškią turtinę diferenciaciją – greta žymiųjų žmonių kapų su sidabriniais ir paauksuotais dirbiniais randama visiškai neturtingų kapų su menkomis įkapėmis ar išvis be jų. Tuo metu sparčiai formavosi genčių vadų bei patriarchalinių vergų sluoksniai. Baltų gentys įsitraukė į Europoje vykstančius karus. Apie IV a. vidurį gotų karalius Hermanarikas buvo pajungęs aisčius. Apie 525 m. ostgotų valdovą Teodoriką Romoje aplankė aisčių pasiuntiniai, nešini gintaru.

V a. pirmoje pusėje Lietuvą nusiaubė stepių klajokliai. Rytų ir Vidurio Lietuvoje buvo sudegintos gyvenvietės, išžudyti jų gyventojai. Apie šį žygį liudija piliakalniuose aptinkami gaisrų pėdsakai, pamesti saviti strėlių antgaliai. Nuo V a. iš rytų ir pietų vakarų kryptimi pradėjo plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Sudegintų mirusiųjų palaikai su įvairiomis įkapėmis būdavo laidojami žemėje iškastoje duobutėje. VI a. didžiuliuose Rytų Europos plotuose sparčiai besikuriančios gausios slavų gentys pradėjo spausti baltus iš rytų bei pietų, ir baltų gyvenami plotai sumažėjo.

Pagal VI–VII a. laidojimo paminklus išskiriamos baltų gentys, kurių pavadinimai žinomi iš vėlesnių rašytinių šaltinių. Rytų Lietuvoje iš smėlio piltus pilkapius su degintiniais kapais paliko lietuvių gentis. Lietuviai gyveno kaimuose, vertėsi daugiausia gyvulininkyste, mėgo arklius, mirusiesiems į kapus dėdavo geležinių kirvių, ietigalių, šiek tiek papuošalų bei darbo įrankių. Ši gentis plėtė savo įtaką šiaurės, vakarų ir pietvakarių kryptimis. Šiauriniai jų kaimynai sėliai gyveno tarp miškų esančiuose nedideliuose kaimeliuose, mirusiuosius laidojo nedegintus, įdėdavo daug žalvarinių papuošalų: apyrankių, antkaklių, apgalvių, segių. Į vakarus nuo lietuvių, Vidurio Lietuvoje, gyveno žemdirbiai aukštaičiai. Derlingose žemės upių pakrantėse aukštaičiai ne tik surinkdavo gausų derlių, bet ir augindavo gyvulių bandas. Mirusiuosius į kitą pasaulį palydėdavo sudegintus, su gausiomis įkapėmis, vienu ar keliais žirgais. Į pietvakarius nuo lietuvių, tarp Neries ir Nemuno bei Užnemunėje, negausiai gyveno karingieji jotvingiai. Jie irgi vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste, degino savo mirusiuosius.

Vakarų Lietuva nuo VII a. buvo lankoma skandinavų vikingų, kurie kartkartėmis čia gyvenusioms gentims bandydavo priskirti duokles. Daugiausia susidūrimų būta su karinga žemdirbių bei jūrininkų kuršių gentimi, gyvenusia Baltijos pajūrio ruože tarp Klaipėdos ir Ventspilio. 853 m. vikingai puolė Apuolės (Skuodo r.) pilį. Tai pirma konkreti Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Kuršiai nuo X a. pamažu skverbėsi į krašto gilumą. Mirusiesiems jie dėdavo daugybę ginklų (kalavijų, ietigalių, kirvių), papuošalų (apyrankių, segių), kuriuos kartu su žmogaus kūnu degindavo ir laidodavo plokštiniuose kapinynuose. Į rytus nuo kuršių, Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje, buvo žiemgalių kaimai. Derlingose dirvose išaugintų žemdirbystės produktų pertekliumi žiemgaliai prekiavo su kaimynais. Jų mirusieji laidoti nedeginti, eilėmis, į kapą buvo įdedamas trumpas vienašmenis kalavijas, keli ietigaliai, nemažai žalvarinių papuošalų (apgalvių, smeigtukų), žemdirbystės įrankių. Į pietvakarius nuo kuršių, Žemaičių aukštumoje, gyvenę žemaičiai paliko griautinius kapinynus su gausiais papuošalais bei darbo įrankiais. Ši taiki kitų baltų genčių apsupta gentis turėjo paprotį į kapus dėti žirgo galvą ir kojas. Į pietus nuo kuršių, Nemuno žemupyje, gyvavo dar viena baltų gentis – skalviai. Jų paveldas – su labai gausiomis įkapėmis degintiniai kapinynai, kuriuose pasitaiko ir žirgų kapų, – rodo, kad ši gentis tuo metu klestėjo, vertėsi ne tik žemdirbyste, bet ir prekyba, taip pat plėšdavo kaimynus.

Visoms baltų gentims I tūkstantmečio pabaigoje buvo būdingi panašūs turtinės diferenciacijos procesai. Greta genčių vadų formavosi karių sluoksnis, atsirado savi pirkliai ir amatininkai. Labai suklestėjo geležies gavyba bei apdirbimas, juvelyrų amatai. Skaidėsi ir pačios genčių gyvenamosios teritorijos, augo lokaliniai centrai – būsimų žemių užuomazgos. Sparčiausia šis procesas vyko Vakarų Lietuvoje. Vakarų baltai kuršiai nuo IX a. pradėjo jungtis į žemių sąjungas – būsimų valstybių užuomazgas. Jų paskirtis buvo apsiginti nuo pakrantes puldinėjančių vikingų. Siekiant apsiginti pradėtos kurti ir tvirtinti medinės pilys. IX a. pabaigos keliautojas Vulfstanas mini, kad aisčių šalyje yra daug tarpusavyje kariaujančių kunigaikščių pilių, labai vertinamų gerų žirgų. X a. tokie reiškiniai prasidėjo ir Rytų Lietuvoje, kur siekta atsilaikyti susikūrusios Kijevo Rusios valstybės spaudimui baltų žemėms. Jotvingius X a. pradėjo spausti ir susikūrusi Lenkijos valstybė. Vakarų baltų žemėse X a. pradėjo lankytis pirmieji krikščionių misionieriai. Baltų laukė pažintis su krikščioniškąja civilizacija.

Tekstas Gintauto Zabielos

XI amžius

1009 m. vasario 14 d. buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Seniausias jį minintis šaltinis – Kvedlinburgo analai. Juose pranešama apie tragišką šv. Brunono Kverfurtiečio misijos baigtį:

,,Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae) pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. [=vasario 14 d.] iškeliavo į dangų.”

Šv. Brunono misiją suorganizavo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis, siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų žemėse. Dar 997 m. jis išsiuntė į Prūsiją šv. Vaitiekų Adalbertą, bet šis nieko nelaimėjęs žuvo Pamedėje. Kai šv. Adalberto žygį panoro pakartoti misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, Boleslovas jį nusiuntė į kitą Prūsijos galą – jotvingių žemes. Dėl šių žemių jis varžėsi su Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladimiru, kuris dar 983 m. privertė jotvingius pripažinti jo valdžią.

Kai tik Brunonas įžengė į jotvingių žemes, tuojau buvo nuvestas pas vietinį ,,karalių” Netimerą ir jo dvare ėmė pamokslauti. Netimerui atsisakius krikštytis, Brunonas įmetė į ugnį karaliaus stabus. Užsirūstinęs Netimeras įsakė sudeginti Brunoną. Misionierius buvo pasodintas ant laužo, tačiau ugnies uždegti ilgai nesisekė. Netimeras tai palaikė stebuklu, paleido Brunoną ir su 300 vyrų (matyt, valsčiaus sueigoje) apsikrikštijo. Vėliau netgi įsakė nužudyti nepanorusį krikštytis savo brolį. Tačiau tolesnė Brunono misija nebebuvo sėkminga. Nuvykęs į kitą Netimerui pavaldų valsčių, jis buvo suimtas to valsčiaus kunigaikščio, vėlesnių šaltinių vadinamo Zebedenu. Jo nurodymu arkivyskupui buvo nukirsta galva, o palydovai pakarti. Vėlesni šaltiniai nurodo, kad Brunono galva buvo įmesta į upę, vadinamą Alstra. Tai turbūt dabartinė Jatra (lietuviškai Aitra), Molčiadės intakas netoli Naugarduko, lietuvių, jotvingių ir rusinų žemių paribyje.

Kai kurie istorikai Netimerą laiko lietuviu. Jie remiasi tuo, kad Brunonas žuvo Lietuvos pasienyje, ir mano, kad apie Prūsiją kalbančiuose šaltiniuose Prūsijos vardu vadinama Lietuva. Toks aiškinimas nėra patikimas, nes Brunonas žuvo jau išvykęs iš Netimero dvaro. Vieni šaltiniai nurodo jį žuvus Rusios ir Lietuvos, kiti – Prūsijos ir Rusios, treti – Prūsijos, Lietuvos ir Rusios pasienyje (visi jie rėmėsi neišlikusia Brunono darbų knyga). Paskutinė versija, matyt, tiksliausia – ji sutampa ir su minėta Alstros-Aitros upelio lokalizacija. Taigi Brunonas žuvo dar neįžengęs į Lietuvą. Vėliau Boleslovas I Narsusis išpirko nužudytųjų kankinių palaikus ir jiems atminti pastatė bažnyčią.

Brunono misija nesibaigė be rezultatų. Netimero valdomiems jotvingiams kurį laiką įtaką darė Lenkija (jų žemės ribojosi su Lenkijai priklausančia Mazovija, kurios kunigaikščiai turbūt ir rūpinosi ta įtaka). Tačiau netrukus po Boleslovo I Narsiojo mirties Lenkijoje prasidėjo vidaus kovos.

1038 m. Mazovijos kunigaikštis Meclavas pradėjo kovą su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru I Atnaujintoju. Į šią kovą jis įtraukė ne tik jotvingius, bet ir lietuvius. Tuo pasinaudojęs Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas pasiūlė pagalbą Kazimierui I Atnaujintojui ir jau 1038-aisiais puolė Jotvą.

1040 m. Jaroslavas surengė žygį ir į Lietuvą, 1041 m. – į Mazoviją, o 1044 m., atrodo, vėl puolė Lietuvą. Galų gale 1047 m. Jaroslavas surengė lemiamą žygį į Mazoviją, ir Meclavas žuvo. Mazovija vėl susijungė su Lenkija, o Jotva ir Lietuva tapo priklausomos nuo Rusios.

Beveik pusantro šimtmečio Lietuva buvo priklausoma nuo Rusios. Lietuva jai mokėjo duoklę, kurią rinko Polocko kunigaikščiai, nes Polocko žemė ribojosi su Lietuva. Taigi jau ir anksčiau užsimezgę Lietuvos ir Rusios santykiai tapo dar intensyvesni. Iš Rusios Lietuva perėmė tam tikrų žemės ūkio ir amatų techninių naujovių. Reikšmingų pokyčių įvyko ir socialinėje bei politinėje Lietuvos struktūroje.

Tuo metu atsirado pirmosios medinės pilys, kurios tapo kunigaikščių rezidencijomis (galbūt dėl poreikio apsiginti nuo Rusios ekspansijos). Tarp kunigaikščių vis labiau ryškėjo hierarchija, jie pamažu tapo profesionaliais valdovais, išlaikomais visuomenės, t. y. Lietuvoje formavosi ankstyvoji valstybės struktūra. Deja, šiam reiškiniui patvirtinti trūksta duomenų, ir tokios išvados daromos atsižvelgiant ir į vėlesnį Lietuvos iškilimą. Lietuviai vieninteliai iš visų baltų sugebėjo sukurti brandžią valstybės struktūrą ir taip įtvirtinti savo valstybingumą.

XI a. Lietuva apėmė rytinę dabartinės Lietuvos ir vakarinę dabartinės Baltarusijos dalį. Apie kitas aukštaičių žemes žinome tik iš XIII a. šaltinių. Tą patį galima pasakyti ir apie į vakarus nuo jų plytėjusias žemaičių žemes bei valsčius. Daugiau žinių yra apie Šiaurės Lietuvoje ir Vidurio Latvijoje gyvenusius žiemgalius. Jau anksčiau skandinavai kartais išreikalaudavo iš jų duoklę. Apie 1035–1040 m. duoklės mokėjimą kuriam laikui atnaujino švedų karžygys Ingvaras. XI a. žiemgaliai 4 kartus minimi Švedijos runų įrašuose. Asmenų, vykusių prekiauti į Žiemgalą, atminimui pastatyti trys akmenys su runų įrašais, be to, išliko XI a. varinė svarstyklių dėžutė su užrašu, kad ji gauta iš žiemgalio. Šie įrašai rodo buvus glaudžius žiemgalių prekybinius ryšius su švedais.

XI a. dabartinės Lietuvos vakarinėje dalyje suklestėjo kuršių kultūra. Jie buvo turtingi, tačiau piratavo ir nemokėjo vertinti savo turtų – didelę jų dalį palaidodavo kartu su mirusiaisiais. Gyvendami Baltijos jūros pakrantėje, kuršiai dažnai kariavo ir prekiavo su skandinavais ir ne kartą buvo priversti jiems mokėti duoklę. XI a. viduryje ir antroje pusėje danai turėjo nuolat saugoti pakrantes nuo kuršių antpuolių. Danijos bažnyčiose buvo meldžiamasi: ,,Dieve, apsaugok mus nuo kuršių”. Adomas Brėmenietis 1075 m. kuršius pavadino ,,žiauriausia gentimi”, taip pat nurodė, kad jie garsėja savo žyniais, sugebančiais nuspėti ateitį. Esą pas juos atvyksta net graikai ir ispanai. Paprastai aiškinama, kad graikai – tai graikų tikėjimo rusinai, o ispanai – klaidingai parašyta frazė “šių pagonių” (his paganis).

Pirataujanti kuršių diduomenė buvo sunkiai suvaldoma, tad politinės integracijos procesas buvo lėtas. Lietuva sėkmingiau plėtojo politinę organizaciją, todėl ateitis priklausė jai.

Tekstas Tomo Baranausko

XII amžius

XII a. pradžioje Rusios metraštininkas Nestoras “Senųjų laikų pasakojimo” įvade išvardijo tautas, “kurios moka duoklę Rusiai”. Tarp jų surašytos ir kai kurios baltų gentys: lietuviai, žiemgaliai, kuršiai ir latgaliai. Gal tik kuršių paminėjimas kelia tam tikrų abejonių. Žiemgaliai tikrai buvo priklausomi nuo Polocko, bet 1106 m. sumušė Polocko kunigaikščius ir turbūt galutinai išsivadavo. Latgaliai mokėjo Rusiai duoklę iki pat XIII a. Įdomu, kad sąraše nėra jotvingių – galbūt jie vėl buvo patekę Lenkijos įtakon arba išsivadavę. Tačiau 1112 m. rusinai vėl puolė jotvingius ir juos nugalėjo.

Polocko kunigaikštystė, kuriai Lietuva mokėjo duoklę, anksti pradėjo reikšti separatines nuotaikas. Tai padarė įtakos ir Lietuvos likimui.

1128 m. Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas suorganizavo didelės kunigaikščių koalicijos žygį į Polocko kunigaikštystę, o 1130 m. ištrėmė į Bizantiją du Polocko kunigaikščius Borisovičius ir paėmė Polocką savo tiesioginėn valdžion.

1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė “daug belaisvių”, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių būrį. Tai nebuvo didelė pergalė, bet ji parodė, kad Lietuva stiprėja. Tiesa, priklausomybė Polockui išliko, nes lietuviai pasipriešino ne Polocko kunigaikščiams, nuo kurių tiesiogiai priklausė, o jų priešui Mstislavui. Tuo tarpu Mstislavo įvesta tvarka Polocke ilgai neišsilaikė.

1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, pasiryžę atgauti valdžią. Jų pastangas 1146 m. vainikavo sėkmė. Tačiau jau 1151 m. įsiliepsnojo kova tarp Borisovičių ir Glebovičių, užtrukusi iki 1167 m. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai.

Polocko kunigaikščiams kovojant tarpusavyje, lietuviai galėjo tikėtis atlygio už pagalbą vienai ar kitai jų grupei. Lietuviai teikė karinę paramą Polocko kunigaikščiams, bet ir patys siekė pasinaudoti Polocko kunigaikščių parama.

1159 m. Polocko kunigaikštis Rogvolodas Borisovičius privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, bet jo brolis “Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo vedamas lietuvių miškais”. Dalyvavimas lietuvių karo žygyje buvo sąlyga, norint gauti karinę pagalbą. Taip pasinaudodama Polocko kunigaikščių karine jėga Lietuva jau XII a. galėjo įtraukti į savo įtakos sferą kitas aukštaičių žemes bei tapti natūraliu baltų žemių politinės integracijos centru.

1162 m. jau lietuviai atėjo į pagalbą Volodariui. Tais metais Rogvolodas apgulė Volodarį Lietuvos pasienyje esančioje Gorodeco pilyje. Volodaris nesikovė su juo dieną, o naktį puolė iš pilies su lietuviais ir visiškai jį sumušė. Pražudęs didelę polockiečių kariuomenę, Rogvolodas nebedrįso grįžti į Polocką ir pasitraukė į Drucką. Polockiečiai išsirinko kitą kunigaikštį – Vseslavą Vasilkovičių. Volodaris iš to nieko nelaimėjo. Lietuviai, atrodo, iš karto perėjo į naujojo Polocko kunigaikščio pusę ir pripažino jį savo valdovu (turbūt todėl XVI a. legendoje sakoma, kad po Gorodeco mūšio Polocko kunigaikščiu tapo lietuviams vadovavęs kunigaikštis Mingaila). Tuo tarpu Volodarį 1167 m. galutinai sumušė Vseslavas. Glebovičių ir Borisovičių kovos baigėsi Vasilkovičių pergale.

1180 m. lietuviai kartu su kitais Polocko duoklininkais lyviais dalyvavo Polocko kunigaikščių kariuomenės žygyje kaip gana nereikšminga jėga. Taigi kurį laiką Lietuva dar neketino nutraukti savo ryšių su Polocku ir toliau pakluso bei mokėjo duoklę jo kunigaikščiams. Tačiau kai padėtis Polocko kunigaikštystėje stabilizavosi, Lietuvai nebebuvo naudinga palaikyti senų santykių. Ji jau pati buvo pakankamai sustiprėjusi ir įtakinga. Be to, padėtis darėsi grėsminga: po 1180 m. Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi, atrodė, kad Rusia gali vėl sustiprėti. Lietuva nebenorėjo būti priklausoma nuo jos.

Imperatoriui Fridrichui I Barbarosai 1180 m. sutriuškinus Saksonijos hercogą Henriką Liūtą, Danija tapo pietinio Baltijos jūros pakraščio hegemone. Tai rodė, kad ir Baltijos jūros regione bręsta reikšmingos permainos. Dar 1157 m. Danijoje pasibaigė ketvirtį amžiaus trukę vidaus karai. Į valdžią atėjo karalius Valdemaras I Didysis, pradėjęs veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Apie baltų kraštų puolimus duomenų išliko nedaug, bet iš vėlesnių šaltinių žinoma, kad jau 1161 m. danai apgulė ir paėmė Palangos pilį Kurše. Archeologiniai duomenys byloja, kad per šiuos antpuolius kuršių galybė buvo palaužta, ir prasidėjo jų materialinės kultūros nuosmukio laikotarpis. Galbūt dėl Danijos grėsmės ir žemaičiai susirūpino savo saugumu, tai paskatino juos ieškoti glaudesnių ryšių su Lietuva. Kaip tik šiuo metu Lietuvos istorinėje raidoje įvyko lūžis.

1183–1184 m. žiemą Lietuva staiga surengė pirmą didelį antpuolį į Rusios žemes. Lietuviai nusiaubė ne tik Polocko kunigaikštystę, bet pasiekė net ir Naugardo žemei priklausantį Pskovą, kuriam padarė daug žalos. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas nesugebėjo jiems sutrukdyti, todėl po kelių mėnesių naugardiečiai jį išvijo. Užklupti netikėto antpuolio, nesiryžo pasipriešinti ir daugelis Polocko kunigaikščių. “Tik vienas Iziaslavas, Vasilko sūnus, pabarškino savo aštriu kalaviju į lietuvių šalmus, aptemdė šlovę savo senolio Vseslavo, o pats po raudonu skydu ant kruvinos žolės, paguldytas lietuvių kalavijų, pasiėmė ją į [mirties] patalą”, – rašė “Sakmės apie Igorio žygį” autorius. Minėdamas šiuos įvykius jis užsiminė ir apie “Gardino trimitų” gausmą. Tai leidžia spėti, kad tais metais lietuviai buvo užpuolę ir Gardiną. Yra žinoma, kad 1183 m., neva trenkus perkūnui, Gardine sudegė cerkvė.

Kuo paaiškinti taip staiga išaugusią Lietuvos karinę galią, kai dar 1180 m. Lietuvos reikšmė buvo menka? Matyt, Lietuvai pagaliau pavyko pasinaudoti ilgai kauptos įtakos vaisiais ir sujungti daugelį baltų žemių (turbūt aukštaičius ir žemaičius) į vieną valstybę. Nuo tada lietuviai kasmet rengė didelius karo žygius, kurių intensyvumas iš esmės nekito porą šimtmečių. Nors beveik nieko nežinoma apie tuometinės Lietuvos vidaus santvarką, bet jau po 60 metų šaltiniai, kurių atsirado daugiau, liudija, kad Lietuvoje buvo akivaizdžių valstybės požymių. Tačiau šaltiniai nerodo, kad valstybė kūrėsi būtent tuo metu, kai apie Lietuvą atsirado daugiau žinių. Ryškų lūžį Lietuvos istorinėje raidoje rodo minėta didelio masto lietuvių karo žygių pradžia. Tai ir reikėtų sieti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimu. Nors apie XII a. pabaigos lietuvių karo žygius žinoma palyginti nedaug, bet išlikę duomenys rodo, kad Lietuva buvo įgijusi didelę karinę galią ir nuolatos puldinėjo gretimus kraštus.

1185 m. lietuviai nusiaubė Livoniją. Išsigandę lyviai sutiko, kad vokiečių misionierius Meinhardas pastatytų Livonijoje dvi mūrines pilis. Kartu buvo įkurta ir Ikškilės vyskupystė, vėliau virtusi Rygos vyskupyste. Tai buvo Vokiečių įsiviešpatavimo Livonijoje pradžia.

1190 m. žiemą Kijevo kunigaikštis Riurikas rengėsi pulti Lietuvą, bet atvykęs į Pinską ėmė atidėlioti žygį. Jis užsibuvo Pinsko kunigaikščio Jaropolko vestuvėse ir sulaukė pavasario, kai nutirpo sniegas ir nebebuvo galima pasiekti Lietuvos.

1191 m. Polocko ir Naugardo kunigaikščiai planavo pulti Lietuvą, bet savo planų neįvykdė. Naugardiečiai, atrodo, norėjo atkeršyti lietuviams už tai, kad, jiems kariaujant su Švedija, lietuviai užpuolė Naugardo sąjungininkus karelus. Tai rodo, kad Lietuva turėjo politinių interesų tolimuose kraštuose.

1193 m. Riurikas antrą kartą rengėsi pulti Lietuvą, bet grįžo Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui reikalaujant.

1196 m. pirmą kartą sužinoma apie jotvingių puolimus į Volynės kunigaikštystę. Šie jotvingių antpuoliai galėjo būti inspiruoti lietuvių, o gal puldinėta drauge su lietuviais (kaip buvo vėliau, 1209 m.).

1198 m. lietuvių antpuoliai į Naugardą jau buvo įprastas dalykas. Daug ką pasako metraštininko užuomina, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas “buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė”. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai jau kartu puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, “polockiečiai pasitiko [jį] nusilenkdami” ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.

XII amžius buvo didžiausio lūžio Lietuvos istorijoje metas. Nedidelė nuo Rusios priklausoma kunigaikštystė virto stipria valstybe, kuriai ateity bus lemta suvaidinti svarbų vaidmenį Vidurio ir Rytų Europos istorijoje.

Tekstas Tomo Baranausko

XIII amžius

1201 m. Lietuvos pasiuntiniai atvyko į ką tik įkurtą Rygos miestą ir su vokiečiais sudarė taikos sutartį. Tai buvo pirmoji žinoma Lietuvos tarptautinė sutartis. Visos panašios XIII a. Lietuvos sutartys buvo trumpalaikės, dažniausiai skirtos apsisaugoti iš vienos pusės, puolant kita kryptimi. XIII-XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė.

1202 m. Rygos vyskupas įkūrė Kristaus kariuomenės brolių ordiną (Kalavijuočių ordiną). Jo remiama vokiečių kolonija Padauguvyje sparčiai stiprėjo.

1213 m. Livonijoje prie Lielvardės žuvo Lietuvos valdovas. Naujasis Lietuvos valdovas Stekšys jau 1214 m. pradžioje vėl puolė Livoniją, bet irgi žuvo. Nuo to laiko lietuvių žygiai į Livoniją buvo rengiami gerokai rečiau.

1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės. Iš Lietuvos pusės ją sudarė 5 vyresnieji ir 16 eilinių kunigaikščių. Tarp vyresniųjų pirmasis įrašytas Živinbutas, o šalia jo – Daujotas su broliu Viligaila bei Dausprungas su broliu Mindaugu. Iš to galima spręsti, kad po Stekšio mirties į valdžią Lietuvoje atėjo Živinbutas – turbūt dviejų ankstesnių Lietuvos valdovų brolis. Kiti 4 vyresnieji kunigaikščiai tikriausiai buvo tų dviejų valdovų sūnūs. Eiliuotoje Livonijos kronikoje išliko žinia, kad Mindaugo tėvas – buvo didelis karalius, ir jo laikais nebuvo galima rasti jam lygaus. Taigi Mindaugo ir Dausprungo tėvas greičiausiai buvo 1213-aisiais prie Lielvardės žuvęs Lietuvos valdovas, o trumpai tevaldęs Stekšys – Daujoto ir Viligailos tėvas.

1228–1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.

1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai.

1237 m. gegužės 27 d. Kalavijuočių ordinas prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris 1230 m. įsikūrė Prūsijoje. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų.

1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas.

1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.

1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.

1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį. Šis nutarė paremti bėglius – puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu.

1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos žemės magistrą Andrių Štirlandą, ir įvykiai pakrypo kita linkme.

1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Tada jau Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tvirimante. Netrukus Tautvilui vėl teko bėgti į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva.

1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.

1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti (greičiausiai Latavoje). Tačiau kartu Mindaugas pateko į Livonijos ordino priklausomybę, ir jau karūnavimo metu turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos. Vėliau ši donacija buvo išplėsta.

1253 m. rugpjūtį Rygos arkivyskupas Albertas pirmuoju Lietuvos vyskupu įšventino Livonijos ordino narį Kristijoną ir prisaikdino jį savo vardu. Livonijos ordinas nesutarė su Rygos arkivyskupu, todėl padėjo Mindaugui pasiekti, kad Lietuvos vyskupystė būtų priklausoma tiesiogiai nuo popiežiaus. Kristijonas buvo visiškai paveiktas Livonijos ordino įtakos. Tik žemaičiams pasipriešinus nei vyskupui Kristijonui, nei Ordinui nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau glaudžiai bendraudamas su Ordinu Mindaugas modernizavo valstybės struktūrą. Bažnytinės dešimtinės pavyzdžiu jis įvedė naują grūdų duoklę – dėklą, kurios didelė dalis buvo skirta pilių įguloms išlaikyti.

1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Volynės. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas.

1256 m. sausį kunigaikščio Almino vadovaujami žemaičiai pradėjo aktyvią kovą su Livonijos kryžiuočiais ir nusiaubė jų valdomą Kuršą. Po sėkmingų kovų, 1257 m. pavasarį, žemaičiai sudarė su kryžiuočiais dvejų metų paliaubas.

1259 m., pasibaigus paliauboms, žemaičių ir kryžiuočių kovos vėl atsinaujino. Mindaugas, kurio valdas žiemą buvo smarkiai nusiaubę totoriai, siekė išlaikyti gerus santykius su Ordinu, todėl rugpjūčio 7 d. užrašė jam jau visą Žemaitiją. Maždaug tuo pačiu laiku 3 tūkst. žemaičių kariuomenė nusiaubė Kuršą ir mūšyje prie Skuodo sutriuškino Kuldygos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamą Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai. Tokia žemaičių sėkmė paskatino žiemgalius pradėti sukilimą (1259-1272) prieš Livonijos ordiną, bet Mindaugas neskubėjo keisti savo politikos.

1260 m. liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, žemaičiai sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Žuvo Livonijos žemės magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių. Tai buvo didžiausias Ordino pralaimėjimas XIII-XIV a., sukėlęs išsivadavimo kovas visame Pabaltijyje, tarp jų ir Didįjį prūsų sukilimą, trukusį 14 metų (1260-1274 m.).

1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą.

1263 m. rudenį Treniota, susimokęs su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, nužudė Mindaugą ir pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

1264 m. pavasarį Treniotą nužudė Mindaugo tarnai. Lietuvos sostą užėmė Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris buvo priėmęs stačiatikybę ir tapęs vienuoliu. Remiamas Volynės kunigaikščių jis numalšino pasipriešinimą Lietuvoje. Mindaugo žudikas Daumantas 1265 m. pabėgo į Pskovą. Ten apsikrikštijo, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir sėkmingai valdė iki mirties (1299 m.). Už nuopelnus Pskovui jis buvo paskelbtas šventuoju.

1267 m. Vaišalgas grįžo į vienuolyną, o valdžią perdavė savo sesers vyrui, Volynės kunigaikščio Danieliaus sūnui Švarnui. Tai buvo nesėkmingas žingsnis: Vaišalgą netrukus nužudė Švarno brolis Levas už tai, kad ne jam atidavė Lietuvą, o Švarnas greitai mirė.

1269 m. į valdžią Lietuvoje atėjo Traidenis. Jis galėjo būti Mindaugo konkurentų palikuonis, nes valdymo pradžioje palaikė draugiškus santykius su Vaišalgo žudiku Levu. Be to, 1279 m. už Mindaugo karių 1262 m. užmušto Mazovijos kunigaikščio Zemovito I sūnaus Boleslovo II išleido savo dukterį Gaudimantę. Jau po Traidenio mirties gimusį sūnų Boleslovas II pavadino Traidenio vardu. Traidenis aktyviai kovojo su Vokiečių ordinu: pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui, priglaudė bėglius iš Prūsijos, rėmė jotvingius ir žiemgalius ir atnaujino karo žygius į Livoniją.

1270 m. vasario 16 d. ledo mūšyje ties Karuse (Estijoje) lietuviai smarkiai sumušė Livonijos kryžiuočius. Žuvo Livonijos žemės magistras Otonas Lutenbergas ir 52 riteriai.

1279 m. kovo 5 d. ties Aizkraukle (Livonijoje) Traidenis sumušė Livonijos kariuomenę, grįžtančią iš žygio į Lietuvą. Žuvo Livonijos žemės magistras Ernestas Rasburgas ir 71 riteris. Po šios pergalės paskutinį kartą prieš Ordino valdžią sukilo žiemgaliai, visą XIII a. atkakliai kovoję dėl savo laisvės. Traidenis paėmė juos į savo valdžią. Tik 1290 m. Ordinui pavyko galutinai užvaldyti Žiemgalą. Daug žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.

1281 m. Traidenis mirė ir į valdžią Lietuvoje atėjo Daumantas, XVI a. genealoginėje legendoje vadinamas Mindaugo sūnumi. Lietuvos Naugarduke tuo metu buvo parašytas seniausias Lietuvos metraštis (išlikęs kaip Haličo-Volynės metraščio dalis). Jame išaukštintas Mindaugo sūnus Vaišalgas ir iškeiktas Traidenis. Vienas iš ištikimiausių Traidenio šalininkų Jotvoje Skomantas perėjo į kryžiuočių pusę.

1283 m. kryžiuočiai galutinai įveikė jotvingių (sūduvių) pasipriešinimą. Dalis jotvingių pasitraukė į Lietuvą, kitą dalį kryžiuočiai ištrėmė į Sembą. Jotva ištuštėjo. Tais pačiais metais Prūsijos kryžiuočiai pirmą kartą puolė Lietuvą. Prasidėjo nuolatinis Lietuvos karas su kryžiuočiais.

1285 m. kovo 24 d. Daumantas įsiveržė į Tverės vyskupo valdas ir tenai žuvo. Lietuvos valdovu tapo Butigeidis (turbūt jo sūnus). Jis toliau persekiojo Mindaugo giminės priešus ir Traidenio šalininkus. Kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės kunigaikščiais puolė Traidenio svainio Mazovijos kunigaikščio Boleslovo valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais, nes jie gali keršyti už Vaišalgo mirtį.

Apie 1286 m. “antrojo asmens po Lietuvos karaliaus” įžeistas Pelušis pabėgo pas kryžiuočius. Su jų duotu karių būriu jis slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė 70 Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku.

1289 m. Prūsijos kryžiuočiai užėmė Skalvą ir prie Nemuno pasistatė Ragainės pilį, kuri tapo pagrindiniu atramos punktu kovojant prieš Lietuvą. Butigeidis ir jo brolis Butvydas sudarė taiką su Lucko kunigaikščiu Mstislavu, atiduodami jam už tai Volkovyską.

Apie 1291 m. Lietuvos valdovu tapo Butigeidžio brolis Butvydas. Trumpas jo valdymas pasižymėjo nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu. Butvydo sūnus Vytenis surengė porą žygių į Lenkiją, kuriuose pasirodė kaip geras karvedys ir diplomatas. 1294 m. jis atkūrė gerus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu.

1294 m. birželio 10 d. Vytenis mūšyje prie Trojanovo sumušė Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II ir daug riterių. Tai buvo didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje.

Apie 1295 m. Vytenis tapo Lietuvos valdovu.

1296 m. rugsėjo 30 d. kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Livonijos ordino, o Vytenis tų pačių metų žiemą įsiveržė į Livoniją. Rygiečiai ir Rygos arkivyskupas nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva.

1298 m. kovo 30 d. Vytenis sudarė sąjungą prieš Livonijos ordiną su Rygos miestu bei arkivyskupu ir pasižadėjo, kad Lietuva priims krikštą kaip Mindaugo laikais. Rygiečiai ir lietuviai sudavė keletą skaudžių smūgių Livonijos ordinui, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Livonijos žemės magistrą Brunoną ir 22 riterius. Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.

Tekstas Tomo Baranausko

XIV amžius

1309 m. Vokiečių ordino sostinė perkelta iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Karui Pabaltijyje Ordinas sutelkė visas savo jėgas. Paskutiniai Vytenio valdymo metai praėjo kovojant su kryžiuočiais.

1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą – matyt, netrukus jis mirė. Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas, Skalmanto sūnus.

1317 m. Naugarduke buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji buvo atkurta 1354–1361 m. ir 1376–1389 m.). Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą. Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo tokios imperijos pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.), Haličui-Volynei (apie 1320–1324 m.) ir Kijevui (apie 1325 m.). Lietuvos sostine valdant Gediminui tapo Vilnius.

1323 m. kovą–balandį, tarpininkaujant rygiečiams, Gediminas išsiuntė laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios. Tačiau Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes ,,visi turime vieną Dievą”, tik garbiname jį savaip. Vis dėlto popiežiaus patvirtintos 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino liko galioti.

1325 m. balandį Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka, o spalio 16 d. išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero. Popiežiaus reikalavimu buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos, nes Gediminas ir Vladislovas 1326 m. pradžioje puolė Brandenburgo markgrafystę, valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus. Sąjunga su Lenkija Gediminui labai pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.

1329 m. į Lietuvą įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis, bet kovas nutraukė Lenkijos karaliui Vladislovui I pradėjus pulti Ordino valdas. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos. Lietuva 1330–1331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų atsirado nesutarimų, ir sąjunga nutrūko. 1330 m. prieš Ordiną kapituliavo ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga.

1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį Žemaitijoje. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.

1337 m. prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bet lietuviams pavyko sugriauti Bajerburgą ir sužlugdyti Ordino planus.

1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II. Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę.

1341 m. gruodį Gediminas mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos.

1344–1345 m. žiemą Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui. Draugystė ir santarvė tarp Algirdo ir Kęstučio išliko visą gyvenimą. Iškart po perversmo jie paskleidė gandą, kad puls Sembą, ir kai Ordino didysis magistras ten sutelkė visas jėgas, nusiaubė Livoniją. Ordino planuotas žygis žlugo.

1348 m. vasario 2 d. Lietuvos kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du Gediminaičiai – Narimantas ir Manvydas. Tai buvo vienas iš didžiausių Lietuvos karinių pralaimėjimų XIV a.

1349 m. rudenį Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. 1366 m. Lenkija užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet didžioji Volynės dalis liko Lietuvos valdžioje.

1358 m. balandžio 18 d. imperatorius Karolis IV pasiūlė Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo. Derybos žlugo.

1362 m. kovo 13 d.–balandžio 16 d. kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį ir pradėjo nuožmiausią kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų. Per tą laiką jie Lietuvą puolė apie 70 kartų.

1362 m. rudenį Algirdas, pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą. Šiuo mūšiu pasibaigė Lietuvos valstybės plėtimasis Rusioje.

1368–1372 m. Algirdas, remdamas savo uošvį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 karo žygius į Maskvą: 1368, 1370 ir 1372 m. Paimti Maskvos nepavyko. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.

1377 m. gegužės 24 d. Algirdas mirė, įpėdiniu palikęs sūnų Jogailą. Kęstutis rėmė Jogailą, bet sukilo vyriausiasis Algirdo sūnus Polocko kunigaikštis Andrius, kuris manė turįs daugiau teisių į sostą. Andrių parėmė dar du jo broliai ir Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus. Pastarasis įsivėlė į karą su Aukso ordos chanu Mamajumi, tad Jogaila nusprendė paremti chaną.

1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą taikos sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas. Tada išskubėjo į pagalbą Mamajui, bet į mūšį, kuris įvyko rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke, pavėlavo. Maskvos kunigaikštis sutriuškino Ordos pajėgas. Tuo tarpu Kęstutis sužinojo apie Jogailos išdavystę ir nusprendė pašalinti jį iš Vilniaus.

1381 m. lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į jo tėvoniją – Krėvą ir Vitebską.

1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Netrukus Jogaila užėmė ir Trakus. Kęstutis ir Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos pasiūlytas derybas, bet buvo suimti. Rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį nužudė. Vytautas netrukus pabėgo ir rado prieglobstį pas kryžiuočius.

1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Skirgaila lapkričio 3 d. atsiėmė Trakus, bet mūrinė pusiasalio pilis buvo sugriauta, ir Trakai 25 metams neteko reikšmės.

1384 m. Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir pažadėjo jam grąžinti tėvoniją. Liepos 9 d. Vytautas sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą. Čia iš pradžių gavo valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. – Volynę.

1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu Jogaila paskelbė apie savo ketinimą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir kartu su nekrikštytais broliais bei pavaldiniais priimti krikštą. Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pažadėjo visus savo turtus naudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, reikalams, paleisti lenkų belaisvius ir ,,savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prišlieti prie Lenkijos Karalystės”.

1386 m. vasario 2 d. Lenkijos bajorų seimas Liubline Jogailą išrinko Lenkijos karaliumi. Jogaila atvyko į Krokuvą, vasario 15 d. pasikrikštijo ir gavo Vladislovo vardą, vasario 18 d. vedė Jadvygą, o kovo 4 d. buvo iškilmingai karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip Krėvos sutarties sąlygos tapo asmeninės unijos nuostatais. Tačiau pagal juos Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai dar nebuvo aiškiai apibrėžti.

1387 m. vasarį Jogaila Lietuvoje pradėjo vykdyti reformas, reikalingas unijai su Lenkija įgyvendinti: vasario 17 d. įsteigė Vilniaus vyskupystę, vasario 20 d. apsikrikštijusiems Lietuvos bajorams paskelbė pirmąją privilegiją, kuria suteikė Lenkijos bajorų turėtas laisves, vasario 22 d. visiems lietuviams įsakė priimti katalikų tikėjimą. Netrukus įkūrė ir pirmąsias 7 parapijas. Lietuvos krikštas buvo didelis kultūrinis perversmas, nors ir pagoniška Lietuva jau buvo perėmusi svarbiausius civilizacijos elementus: mūro architektūrą ir raštą. Pagonys kunigaikščiai net į karo žygius traukdavo su savo kanceliarija – 1385 m. į kryžiuočių rankas patekusiame Skirgailos kelioniniame krepšyje rastos “rusiškos privilegijos, antspauduotos švininėmis bulėmis”. Kovo 22 d. Lietuvos sostinei Vilniui Jogaila suteikė Magdeburgo teises, balandžio 28 d. užrašė Skirgailai Trakų bei Polocko kunigaikštystes ir paliko jį savo vietininku Lietuvoje.

1389 m. gruodį nesėkmingai bandydamas užimti Vilnių Vytautas pradėjo sukilimą prieš Jogailą ir lenkų įtaką Lietuvoje.

1390 m. sausio 19 d. Vytautas atnaujino sąjungą su Vokiečių ordinu ir pasižadėjo laikytis ankstesnių įsipareigojimų. Vytautui nepavyko užimti Vilniaus ir padedant Ordinui, tačiau jis sparčiai plėtė savo įtaką ir valdžią. Galiausiai Jogaila pasiūlė Vytautui tapti jo vietininku Lietuvoje. Vytautas vėl sudegino tris Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą.

1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrove (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje) Vytautas sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu. Per trumpą laiką Vytautas sustiprino centrinę valdžią ir likvidavo vidaus kovų padarinius.

1396 m. Aukso ordos chanas Tochtamyšas, sumuštas didžiojo chano Timūro, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vytautas sudarė paliaubas su kryžiuočiais ir visas jėgas sutelkė į Rytus. Padedant Tochtamyšui, jis tikėjosi greitai sukurti galingą valstybę ir tapti jos karaliumi. 1397–1398 m. jis surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš ten parsivedė daug totorių bei karaimų, kuriuos įkurdino Trakų kunigaikštystėje.

1398 m. spalio 12 d. Nemuno saloje Salyne Vytautas patvirtino taiką su Vokiečių ordinu ir atidavė jam Žemaitiją iki Nevėžio. Salyne susirinkę Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi.

1399 m. Vytautas surengė pirmą Lietuvos kryžiaus žygį prieš totorius. Šį kryžiaus žygį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Su Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino kariuomene Vytautas atžygiavo iki Vorsklos, kur susitiko su totorių kariuomene. Rugpjūčio 12 d. įvykusiame mūšyje jis buvo visiškai sumuštas ir pats vos pabėgo. Tai sužlugdė Vytauto planus tapti Lietuvos karaliumi ir visos Rusios valdovu.

Tekstas Tomo Baranausko

XV amžius

1400 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su kariuomene padėjo Vokiečių ordinui užvaldyti žemaičius, atiduotus Salyno sutartimi.

1401 m. Vilniuje ir Radome susitarimais tarp Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila ir Karalystės taryba pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iki mirties. Jo skatinami ir remiami žemaičiai sukilo prieš Vokiečių ordiną.

1401–1404 m. prie Prahos universiteto Lenkijos karalienės Jadvygos rūpesčiu buvo kuriama Lietuvių kolegija (Collegium Lithuanorum), skirta lietuvių kunigams rengti. Patys lietuviai čia niekada nesimokė (kolegija nustojo veikti 1704 m.). Daugiausia lietuviai studijavo Krokuvos universitete, kur nuo 1409 m. veikė jiems įkurta bursa (bendrabutis).

1404 m. Jogaila ir Vytautas sudarė Racionžo taikos sutartį su Vokiečių ordinu. Ji patvirtino Žemaitijos iki Nevėžio upės priklausymą kryžiuočiams; be to, buvo uždrausta žemaičių prekyba su Lietuva.

1404–1405 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prie Lietuvos prijungė Smolensko miestą ir žemę – svarbų Rytų Europos prekybos centrą bei strategiškai reikšmingą tvirtovę.

1408 m. Vytautas Kaunui suteikė Magdeburgo miesto savivaldos teises. Rugsėjį vos nepradėjęs karo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, sudarė su ja taikos sutartį. Maskvos valdovu tuo metu buvo Vytauto žentas Vasilijus.

1409 m. Naujuosiuose Trakuose kartu su bažnyčia buvo įsteigta parapinė mokykla, miestui suteiktos Magdeburgo miesto savivaldos teisės. Pavasarį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto nurodymu žemaičiai pradėjo sukilimą prieš kryžiuočius.

1410 m. liepos 15 d. jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sutriuškino Vokiečių ordino kariuomenę Žalgirio mūšyje.

1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta Torūnės taikos sutartis, pagal kurią Vokiečių ordinas atsisakė teisių į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirčių.

1413 m. gegužės 3 d. imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio atsiųstas arbitras Benediktas Makra žemes iki Nemuno žiočių ir Klaipėdą pripažino Lietuvai.

1413 m. spalio 2 d. Horodlės aktais tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo patvirtintas savarankiškos Lietuvos valstybės egzistavimas: abi šalis tvirtai sujungė viena Gediminaičių dinastija; Lietuvos bajorų giminės susibroliavo su lenkų bajorų giminėmis, gaudamos jų herbus; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, remiantis Lenkijos pavyzdžiu, įvestas teritorinis administracinis padalijimas.

1415–1416 m. į Konstancos bažnytinį susirinkimą (prasidėjo 1414 m.) atvyko didžiojo kunigaikščio Vytauto parinkti žemaičių pasiuntiniai; buvo išplatintas skundas dėl Vokiečių ordino jiems padarytų skriaudų. Susirinkimas įpareigojo Vilniaus vyskupą ir Lvovo arkivyskupą apkrikštyti Žemaitijos kraštą.

1417 m. spalio 24 d. buvo įsteigta Žemaičių vyskupystė, kurios centru tapo Medininkai (dab. Varniai).

1418 m. didysis kunigaikštis Vytautas, kurdamas ir stiprindamas bajorų luomą Žemaitijoje, ėmė jiems dalyti valstiečius kaip veldamus. Šie privalėjo dirbti bajorų ūkyje, kad palengvėtų pasiruošimas karui. Tuo nepatenkinta dalis žemaičių sukilo prieš tokią naujovę, nuniokojo kuriamas bažnyčias ir užpuolė Vokiečių ordino žemes.

1421–1422 m. Vilniaus vyskupu paskirtas Motiejus Trakiškis pareikalavo, kad vyskupijos klebonai mokėtų lietuvių kalbą ir tik taip kreiptųsi į lietuvius.

1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taika su Vokiečių ordinu: Lietuva atgavo Žemaitiją, tačiau Nemuno žiotys ir Klaipėda liko Prūsijos valdžioje iki 1923 m. Nustatyta tiksli vakarinė Lietuvos siena, kai kurios jos atkarpos išliko iki šiol.

1429 m. sausį Rytų ir Vidurio Europos valdovų suvažiavime Lucke (dab. Ukrainoje) imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė didįjį kunigaikštį Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi.

1429–1430 m. Smolenske buvo sukurtas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis.

1430 m. Lenkijos Karalystės taryba visokeriopai priešinosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pastangoms karūnuotis. Brendo karas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Karalius Jogaila elgėsi dviprasmiškai: ir pritarė Vytauto ketinimui, ir nepritarė. Rugsėjo 8 d. sužlugo Vytauto karūnavimo iškilmės Vilniuje: lenkų pasieniečiai nepraleido į Lietuvą vežamo karališkojo vainiko ir karūnavimui skirtų teisinių aktų, kuriuos gabeno specialūs imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntiniai. Spalio 27 d. mirė Vytautas. Jis palaidotas Vilniaus katedroje (Šv. Stanislovo bažnyčia).

1430–1432 m. didysis kunigaikštis Švitrigaila pratęsė Vytauto siekius vainikuotis Lietuvos karaliumi, bet Lenkijos politikų pastangomis buvo nušalintas nuo valdžios.

1432 m. – didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio, Vytauto brolio, lenkų pasodinto į sostą, valdymo pradžia. Spalio 15 d. Gardino susitarimais jis atsisakė Lietuvos suverenumo juridinių garantijų Lenkijos Karalystės naudai. Gruodžio 9 d. prie Ašmenos buvo sumušta nuverstojo kunigaikščio Švitrigailos kariuomenė.

1434 m. gegužės 6 d. buvo paskelbta didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio privilegija bajorams. Ja buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Birželio 1 d. mirė Lenkijos karalius, Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis Jogaila.

1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko (Ukmergės) mūšis. Lietuviai ir lenkai sumušė jungtinę Livonijos ordino ir kunigaikščio Švitrigailos kariuomenę.

1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Breste tarp Lenkijos su Lietuva ir Vokiečių ordino pasirašyta Amžinosios taikos sutartis, kuria Ordino žemės buvo paverstos teisiškai nuo sąjungininkių priklausoma teritorija ir galutinai neteko Vokietijos imperatoriaus globos.

1440 m. kovo 20 d. Trakuose buvo nužudytas didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Birželio 29 d. Lietuvos didikai be Lenkijos Karalystės tarybos pritarimo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį, nors į Lietuvą jis buvo atsiųstas kaip Lenkijos vietininkas.

1441 m. Naujųjų Trakų karaimų bendruomenė gavo Magdeburgo miesto teises. Buvo numalšintas Smolensko miestiečių sukilimas.

1442 m. buvo sudaryta didžiojo kunigaikščio Kazimiero sutartis su žemaičiais, jiems suteikta privilegija. Ja kraštas galutinai prisijungė prie Lietuvos, išsaugodamas autonominę padėtį (Nevėžis tapo krašto rytine administracine riba). Administraciniu požiūriu Žemaitija paversta seniūnija, o tituluojant valdovą vadinta ir kunigaikštyste.

1445 m. siekia ankstyviausi duomenys apie Hanzos (Deutsche Hansa) pirklių sąjungos kontoros veiklą Kaune.

1446 m. sudarytas pirmasis Lietuvos metraščio sąvadas.

1447 m. gegužės 5 d. didysis kunigaikštis Kazimieras išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Jis suteikė Lietuvos bajorams privilegiją, kuria išplėtė jų teises, bet suvaržė didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje. Birželio 25 d. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi ir vis mažiau rūpinosi Lietuvos reikalais.

1449 m. rugpjūčio 31 d. buvo pasirašyta Amžinosios taikos sutartis su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Ja pasidalyta įtakos zonomis buvusios Rusios žemėse. Suteiktos didelės didžiojo kunigaikščio Kazimiero nuolaidos stiprėjančiai Maskvos valstybei.

1456 m. Lietuvos didikai, vadovaujami Vilniaus vaivados Jono Goštauto, ketino pašalinti iš Lietuvos sosto didįjį kunigaikštį Kazimierą.

1457 m. Vaivados Jono Goštauto vadovaujama Ponų taryba, nors ir gavusi pažadą ateityje prisijungti kryžiuočių kadaise užimtas lietuviškas žemes, atsisakė suteikti su Prūsija kariaujančiai Lenkijai (Trylikos metų karas, 1454–1466 m.) ir finansinę, ir karinę paramą. Žemaitijos seniūno Jono Kęsgailos vadovaujami žemaičiai apgulė, net užėmė Klaipėdą ir blokuodami kelius trukdė Livonijos ordinui teikti pagalbą Prūsijai.

1458–1484 m. gyveno šv. Kazimieras, didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnus. Šventuoju paskelbtas 1602 m. Jo kapas yra Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Šv. Kazimiero koplyčioje.

1468 m. buvo paskelbtas Kazimiero teisynas – pirmasis rašytinis lietuviškosios teisės kodeksas.

1469 m. Žemaitijos vyskupystėje, prie Varnių katedros, įsteigta mokykla.

1471 m. didysis kunigaikštis Kazimieras neleido kunigaikščiams Olelkaičiams, didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonims, valdyti Kijevo sosto. Vietoje panaikintos Kijevo kunigaikštystės buvo įkurta vaivadija (pirmuoju vaivada paskirtas Martynas Goštautas).

1473 m. tikslinama Lietuvos valstybės siena su Livonija, nuo Baltijos jūros iki Polocko. Kaune pradėjo veikti parapinė mokykla. Prasidėjo javų, daugiausiai rugių, eksportas iš Lietuvos per Gdanską ir vieną kitą Prūsijos uostą. Tai liudijo sparčią Lietuvos ūkio plėtrą.

1478 m. Maskvos didysis kunigaikštis pradėjo reikalauti, kad Lietuva atiduotų Polocką, Vitebską, Smolenską ir kitas rusų žemes. Nuo 1484 m. jis pradėjo skelbtis “visos Rusios viešpačiu”. Lietuvos valdovai šio titulo nepripažino.

1480 m. mirė istorikas Jonas Dlugošas, savo milžiniškos vertės veikale “Lenkijos istorija” pirmą kartą išsamiai išdėstęs romėniškąją lietuvių kilmės teoriją. Anot jos, nuo vidaus vaidų bėgantys romėnai atklydo į Lietuvos teritoriją Cezario ir Pompėjaus laikais (I a. pr. Kr.). Iš jų kilo lietuvių valdovai ir didikai. Teorijoje remiamasi lietuvių ir lotynų kalbų bei pagoniškųjų papročių panašumu.

1481 m. Kijevo kunigaikščiai Olelkaičiai surengė nepavykusį perversmą ir ketino nužudyti valdovą. Nelietuviškas, stačiatikių gyvenamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis siekė prijungti prie Maskvos valstybės.

Valdovas uždraudė stačiatikiams statyti naujas cerkves ir vienuolynus, jiems dovanoti žemes ar kitokį turtą. Bet nuo 1507 m. šis draudimas nustojo galioti.

1482 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio remiami ir turkų sultono vasalais tapę Krymo totoriai pradėjo pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytinių Lenkijos teritorijų puldinėjimą. Tais metais buvo žiauriai nuniokotas Kijevas ir jo žemė.

1487–1494 m. prasidėjo pasienio karai tarp Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Prarastos Okos aukštupio žemės.

Apie 1490 m. ėmė veikti didžiojo kunigaikščio Kazimiero įsteigta monetų kalykla Vilniuje. Imti kalti lietuviški sidabriniai pusgrašiai. Taip pradėta didelė pinigų reforma, kurios tikslas buvo sukurti dešimtainę lietuvišką pinigų sistemą, išstumti iš apyvartos Prahos grašius. Reforma baigta 1535–1536 m. ėmus kalti lietuviškus grašius (1 grašis prilygo 10 pinigėlių).

1492 m. birželio 7 d. Gardine mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. Didžiuoju kunigaikščiu išrinktas jo sūnus Aleksandras. Jis paskelbė privilegiją, kuria išplėtė Lietuvos bajorų ir Ponų tarybos teises ir apribojo didžiojo kunigaikščio valdžią.

1495 m. vasario 15 d. siekdamas draugystės su Maskvos valdovu Ivanu III ir įtvirtindamas prieš metus sudarytą taiką, didysis kunigaikštis Aleksandras vedė jo dukterį Eleną. Vėliau didysis kunigaikštis išvarė žydus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, konfiskavo jų turtą. Karo su Maskva metu žydams įsiskolino ir didysis kunigaikštis, ir nemažai įtakingų didikų. Rugpjūčio 23 d. buvo patvirtintas pirmojo Vilniaus miesto cecho – auksakalių – statutas.

1499 m. sudaryta Vilniaus “unija”: didysis kunigaikštis Aleksandras ir Lenkijos karalius Jonas Albrechtas nusprendė ir ateityje derinti veiksmus renkant atskirus abiejų valstybių valdovus, teikti abipusę karinę pagalbą. Gdanske išspausdinta Vilniaus kapitulos kanauninko Martyno pirmoji Lietuvoje paruošta knyga “Agenda”. Joje pateikti bažnytinių apeigų aprašymai su maldų tekstais vietiniams liturginiams poreikiams tenkinti.

Iki XV a. pabaigos Lietuvos gyvenama teritorija išsiplėtė, buvo apgyvendinta daug tuščių žemių – Užnemunė, Šiaurės Lietuva, Baltijos pajūris ties Palanga, žemės palei Prūsų sieną – iš viso apie 25 tūkst. km2; lietuvių etninė teritorija pasiekė 80–100 tūkst. km2. Etninėje Lietuvoje gyveno per 0,5 mln. gyventojų. Tuo metu kilo bent aštuonios užkrečiamųjų ligų epidemijos. Funduota apie 130 parapinių bažnyčių. Krokuvos universitete įsirašė beveik 400 studentų iš Lietuvos.

Tekstas Artūro Dubonio

XVI amžius

1500–1503 m. kilo naujas pasienio karas su Maskvos valstybe. Liepos 14 d. Lietuvos kariuomenė buvo sutriuškinta ties Dnepro intaku Vedroša (Smolensko žemė). Kariuomenės vadas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis pateko į maskvėnų nelaisvę.

1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras išrinktas Lenkijos karaliumi. Spalio 23 d. Melnike Aleksandras dalyvaujant lietuvių atstovams patvirtino Lenkų rinkiminio seimo nutarimą Lietuvą ir Lenkiją sujungti į vieną valstybę.

Vilniaus vyskupas Albertas Taboras skundėsi, kad Lietuvos bažnyčių klebonai nemoka lietuviškai.

1503 m. už paramą kariaujant su Maskva išvarytiems žydams leista sugrįžti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Valdovas Aleksandras savo skolų negrąžino, nors kiti skolininkai turėjo atiduoti viską.

1505 m. Lietuvos didikai Brastos (Bresto) seime nepatvirtino 1501 m. Melniko susitarimų.

1506 m. Krymo totoriai puldami pasiekė lietuviškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Vilnius pradėtas juosti gynybine mūro siena. Paralyžiuotas mirė didysis kunigaikštis Aleksandras – paskutinis Lietuvos valdovas, mokėjęs lietuviškai. Žygimantas II Senasis iš pradžių buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, po to – Lenkijos karaliumi.

1507 m. didysis kunigaikštis suteikė privilegiją Brastos (Bresto) žydams. Joje nurodė visas teises, laisves ir pareigas. Ši privilegija tapo etalonu visoms Lietuvos valstybės žydų bendruomenėms.

1507–1508 m. vyko karas su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste.

1508 m. kunigaikštis Mykolas Glinskis sukėlė maištą prieš didįjį kunigaikštį rusiškose Lietuvos žemėse, kvietėsi Maskvos pagalbos. Maištą numalšinus M. Glinskis pabėgo į Maskvą.

1512–1514 m. vėl vyko karas su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste.

1513 m. gruodžio 13 d. prie Šv. Jonų bažnyčios buvo įsteigta parapinė Vilniaus miesto mokykla.

1514 m. suteikta pagrindine laikoma privilegija visiems LDK žydams. Vasarą M. Glinskiui įkalbėjus Smolensko tvirtovės įgulą prisidėti prie maskvėnų, šių kariuomenė po ilgos apgulties gana netikėtai užėmė Smolenską. 1507 m. pabėgusio iš nelaisvės kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1514 m. rugsėjo 8 d. sutriuškino maskvėnus prie Oršos. Buvo patvirtinti “Nuostatai Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų valdytojams”. Juose nurodyta, kaip tvarkyti didžiojo kunigaikščio, t. y. valstybės, ūkį.

1522 m. sudarytos paliaubos su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste.

1522–1525 m. prasidėjo Pranciškaus Skorinos leidybinė veikla Vilniuje – atidaryta pirmoji knygų spaustuvė Lietuvoje.

1522 m. gruodžio 4 d. Lietuvos bajorija prisiekė, kad didžiuoju kunigaikščiu išrinks tik karalaitį Žygimantą Augustą, Žygimanto II Senojo sūnų.

1523 m. Krokuvoje išspausdinta Mikalojaus Husoviano poema “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę” (De statura, feritate ac venatione bisontis carmen). Joje aukštinami Vytauto valdymo laikai, giriamas liaudies darbštumas, poetizuojama Lietuvos gamta.

1525 m. pasirodė Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto memorialas karalienei Bonai Sforcai. Jame sąmokslu prieš Lietuvos valstybę kaltinamas Lietuvos etmonas, kunigaikštis rusėnas (iš Ukrainos) Konstantinas Ostrogiškis ir jo tautiečiai.

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimais pareikalauta Evangeliją ir kitus raštus aiškinti lietuvių ir lenkų kalbomis, prie didesnių bažnyčių steigti parapines mokyklas. Šiame ir vėlesniuose sinoduose (1538 m., 1542 m., 1546 m.) svarstyta apie reformacijos idėjų plitimo pavojų Lietuvai. Lietuvos ponų taryba pasiūlė Žygimantui II Senajam savo sūnų vainikuoti Lietuvos karaliumi. Dėl to lenkų ponai privalėtų sugrąžinti kadaise Vytautui Didžiajam imperatoriaus siųstą karaliaus vainiką.

1527 m. valdovas apribojo Žemaitijos seniūno valdžią, daugumą valsčių ėmė valdyti asmeniškai. Tai buvo atsakas į padažnėjusius žemaičių bajorų skundus, kad jų seniūnas piktnaudžiauja valdžia, vykdo neteisėtas, per dideles rinkliavas.

1528 m. Vilniaus seimas nusprendė į karą siųsti vieną raitelį iš aštuonių bajoro turimų ūkininkų tarnybų, mažiau ar nieko neturį į karą privalėjo joti vieni. Įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymas. Tai ir pirmasis didesnis Lietuvos gyventojų surašymas. Remiantis juo apskaičiuota, kad etninėje Lietuvoje turėjo gyventi ne mažiau kaip 750 tūkst. žmonių.

1529 m. didysis kunigaikštis išleido “Nuostatus Žemaitijos žemei” ir pataisytus bei papildytus “Nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo dvarų valdytojams”. Juose skatinama atsiradusį produktų, ypač grūdų, perteklių parduoti rinkoje už pinigus. Lietuva ir Livonija pasirašė naują sienos delimitavimo sutartį. Pagal ją pažymėta dabartinei su Latvija artima siena.

1529 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojo Pirmasis Lietuvos Statutas – rašytinės teisės normų sisteminis rinkinys. Jis teisiškai įformino valstybės santvarką, valdžios ir valdymo organus, teisingumo ir teisėtvarkos sistemą, privilegijuotą bajorijos padėtį, pradėjo valstybės žemių partikuliarizmo teisinį likvidavimą.

1530 m. įsteigta savarankiška Vienuolių bernardinų Lietuvos provincija.

1532 m. nutrūko Hanzos pirklių kontoros veikla Kaune. Ji varžė prekybos plėtojimąsi.

1534–1537 m. vyko Lietuvos karas su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Atsiimtas Gomelis, tačiau kitas senosios Rusios žemes, vadinamąją Uždneprę, Maskvos valstybė laikė tvirtai iki pat Livonijos karo.

1537 m. Vilniuje įsikūrė lenkiškasis karaliaus dvaras, 1543 m. buvo pagausintas iki 43 asmenų, sudaryta moteriškoji dalis. Lietuviškasis dvaras turėjo 19 asmenų.

1539–1542 m. Vilniuje gyveno ir dirbo lietuvių švietėjas Abraomas Kulvietis. Jis įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą ir jai vadovavo, skleidė reformacijos ir humanizmo idėjas. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis privertė uždaryti mokyklą. A. Kulvietis pasitraukė į Prūsiją (Karaliaučių).

1544 m. valdovas Žygimantas II Senasis suteikė teisę Žygimantui Augustui valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo “Katekizmusa prasti žadei”.

1548 m. po Žygimanto II Senojo mirties Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi tapo Žygimantas Augustas.

1550 m. Mykolas Lietuvis (manoma, kad valdovo sekretorius Venclovas Mikalojaitis) jaunajam valdovui Žygimantui Augustui parašė pamokantį traktatą “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” (De moribus tartarorum, lithuanorum et moschorum).

XVI a. viduryje Vilniaus vyskupystėje veikė 259 parapinės bažnyčios, Žemaičių – 43.

Valakų reforma

1557 m. balandžio 1 d. buvo paskelbti Valakų reformos nuostatai. Valdovo dvaruose valakais (valakas – 21,38 ha) matuoti žemę imta dar 1547 m. Vėliau tai savo dvaruose padarė karalienė Bona Sforca. Per 20 metų savo žemes valakais išmatavo didikai, bajorai žemvaldžiai, Bažnyčia. Vykstant reformai, žemė buvo skirstoma į gerą, vidutinišką, prastą ir labai prastą. Vienos gyvenvietės ūkininkų žemės buvo sujungtos į taisyklingą plotą, kuriame kiekviena šeima galėjo paimti po vieną iš trijų rėžių sudarytą valaką žiemkenčiams, vasarojui ir pūdymui. Lietuvoje visiškai įsigalėjo trilaukė sėjomaina. Apylinkėje išsibarsčiusios ūkininkų sodybos sukeltos į vieną kaimą, prie centrinio kelio (gatvės), matininkų nubrėžto per valakais išmatuotą apylinkės žemę. Atsirado gatviniai, arba valakiniai, kaimai. Jie suskirstyti vaitijomis po šimtą valakų (tiek pat ir šeimų) vienoje. Ūkininkai gavo teisę rinkti savo vaitijos administratorius, vaitus ir suolininkus. Dauguma miestelių irgi buvo permatuoti valakais. Kai kuriems jų paskirta nauja, patogesnė vieta. Pagrindinis akcentas – tai keturkampė centrinė aikštė, kur susikirsdavo pagrindiniai keliai. Valakais išmatuota: Vilniaus vaivadija (per 12 036 valakus); Trakų vaivadija (per 21 347 valakus); Žemaičių seniūnija (per 24 251 valaką). Vidutiniškai vienas ūkis turėjo 16 ha žemės. Valdovo, pono dvaro žemę ir steigiamus naujus arimus, dažnai su ūkiniais pastatais, t.y. palivarkus, turėjo apdirbti ūkininkai: nuo valako 2 dienas lažo per savaitę su savo įrankiais (7 valakų šeimos įdirbdavo 1 palivarko valaką). Kartu turėjo būti mokamas činčas (čyžė) – pinigų mokestis. Ten, kur dvaro arimų nebuvo, vietoje lažo (baudžiavos) mokėti pinigai, lažpinigiai (“osada/asoda”). Žemaitijoje valdovo dvarų buvo mažai, todėl čia lažas nepaplito. Taip pat pakeista mokesčių mokėjimo struktūra: jie imti ne nuo vienos ūkininkų tarnybos (ją galėjo sudaryti net kelios giminaičių šeimos) kaip anksčiau, o nuo vienos šeimos dirbamo valako. Padaugėjo mokesčių mokėtojų, padidėjo prievolių našta, bet jos buvo paskirstytos tolygiai, pagal ūkininkų pajėgumą – paėmę pusę valako, turėjo mokėti pusę mokesčių ir atlikti pusę prievolių. Tačiau ūkininkai prarado žemės nuosavybės teises (žemė paskelbta valdovo, pono, Bažnyčios), apribota jų laisvo kilnojimosi teisė. Taip įbaudžiavintiems ūkininkams prigijo valstiečių vardas. Bajorų žemvaldžių luomas galutinai ir tvirtai atsiskyrė nuo neprivilegijuoto valstiečių luomo. Bajorai gavo šlėktų, šlėktelių, ponų bajorų vardus. Tarpinis, pusiau privilegijuotų valstiečių sluoksnis, atleistas nuo lažo, tačiau privalėjęs mokėti činčą, ilgainiui buvo pavadintas bajorais, karaliais, karaliūnais.

Vykstant reformai valstybės iždo pajamos išaugo, remiantis skirtingais apskaičiavimais, apie 4–8 kartus. Labai pabrango dirbamoji žemė: 1540 m. ganyklos ir arimo kainų santykis buvo 1:1; 1560 m. – 1:1,5; po reformos įgyvendinimo žemės kaina tapo didesnė nei ganyklos 2,5–3 kartus.

Valakinė žemėnauda ir jos prievolių bei mokesčių sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo – 1861 m. Tik 1923–1939 m. žemės reforma Lietuvoje galutinai išstūmė valakinę sistemą. Vilniaus krašte, kurį 1923–1939 m. aneksavo Lenkija, jos liekanų yra iki šiol.

1557 m. rugsėjo 14 d. Pasvalyje tarp Lietuvos ir Livonijos buvo pasirašyta sutartis, nukreipta prieš Rusiją.

1558 m. Rusijos kariuomenė puolė Narvą, Tartu, Taliną. Lietuva ėmėsi ginti Livoniją. Vėliau prisidėjo Lenkija, savus interesus gynė Danija ir Švedija. Prasidėjo Livonijos karas.

1561 m. lapkričio 28 d. Vilniaus sutartimi Livonijos žemės prisijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau ir prie Lenkijos Karalystės.

1562 m. Rusijos caro Ivano IV Rūsčiojo kariuomenė, siekdama užimti rusiškas teritorijas, užpuolė Lietuvą.

1564 m. Rusų kariuomenė užėmė Polocką, iškilo grėsmė Vilniui. Etmonas Mikalojus Radvila Rudasis sumušė rusų dalinius prie Ulos. Vyko Lietuvos bajorų derybos su lenkais dėl naujos unijos. Vykdyta Lietuvos teismų reforma: kiekviename paviete įsteigtas žemės, pilies ir pakamario teismas. Priimti prieš reformaciją nukreipti Tridento bažnytinio susirinkimo (1545–1563 m.) nutarimai.

1565 m. įsteigti pavietų seimeliai, tapsiantys vietinės bajorų politinės organizacijos pagrindu.

1566 m. kovo 11 d. įsigaliojo Antrasis Lietuvos Statutas, kuris įtvirtino XVI a. vidurio reformas, praplėtė bajorų teises.

1567 m. vasarą buvo atliktas išsamiausias Lietuvos pašauktinės bajorų kariuomenės surašymas.

1569 m. liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos bajorija Liubline pasirašė unijos aktą, kuriuo susivienijo į vieną Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų tautų respubliką – su vienu renkamu valdovu, seimu, bendra užsienio politika. Lietuva turėjo atskirą Lietuvos teisę, valdymo aparatą, finansus, kariuomenę, ir tai laidavo pakankamai didelę Lietuvos autonomiją jungtinėje valstybėje.

1569 m. Lietuvoje pradėjo kurtis jėzuitai, Kristaus karių brolijos nariai, kad apgintų popiežių, įveiktų reformacijos judėjimą, atnaujintų Katalikų Bažnyčią.

1570 m. Vilniuje jėzuitai įkūrė kolegiją, aukštesniąją mokyklą.

1572 m. liepos 7 d. mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Pasibaigė lietuvių kilmės Gediminaičių dinastija (nuo 1316 m.).

1576 m. po ilgesnio laikotarpio, kai Lietuva neturėjo valdovo, ir kelių mėnesių prancūzo Henriko Valua valdymo, Respublikos karaliumi ir didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Transilvanijos vaivada Steponas Batoras.

Vilniaus vaito Augustino Rotundo pastaba “lietuviai pamilo lenkų kalbą” liudijo apie sparčią Lietuvos bajorų polonizaciją. Lenkėjo ir rusėnų (gudų) bajorai.

1579 m. balandžio 1 d. jėzuitų pastangomis buvo įkurtas Vilniaus universitetas. Iš pradžių jame veikė Teologijos ir Filosofijos fakultetai.

1581 m. valdovas savo teisę nagrinėti bajorijos apeliacines bylas perdavė tuo tikslu įsteigtam Vyriausiajam Tribunolui.

1582 m. karaliaus Stepono Batoro vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė pergalingai užbaigė karą su Rusija dėl Livonijos. Karaliaučiuje išleista pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, Motiejaus Stryjkovskio “Kronika” (Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi).

1586 m. mirė sunkiai sirgęs karalius Steponas Batoras.

1587 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovu buvo išrinktas Švedijos sosto įpėdinis Zigmantas Vaza. Jis buvo Žygimanto Augusto seserėnas.

1588 m. buvo priimtas, o 1589 m. sausio 6 d. įsigaliojo Trečiasis Lietuvos Statutas. Juo patobulinta teisinių normų kodifikacija, įtvirtintos bajorų teisės ir valstiečių įbaudžiavinimas, be to, įvesta mirties bausmė ir už nekilmingo žmogaus nužudymą. Lietuva apibūdinama kaip savarankiška valstybė, turinti savo valdovą, didįjį kunigaikštį ir kitus suverenumo atributus (pvz., draudimas nepiliečiams įsigyti Lietuvoje nuosavybę prieštaravo Liublino unijai). Trečiasis Lietuvos Statutas galiojo iki 1840 m.

1591 m. liepos 10 d. agresyvūs katalikai Vilniuje sudegino evangelikų reformatų bažnyčią, namus, mokyklą ir prieglaudą. Tai reiškė religinio pakantumo ir tolerancijos pabaigą Lietuvoje.

1595 m. pasirodė Medininkų (Žemaičių vyskupystė) kanauninko Mikalojaus Daukšos parengtas “Katekizmas” – pirmoji knyga lietuvių kalba Lietuvos teritorijoje.

1596 m. sudaryta Brastos (Bresto) bažnytinė unija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos stačiatikiai pripažino popiežiaus viršenybę ir katalikiškas dogmas, bet išlaikė savo apeigas. Ilgainiui unijos šalininkai gavo unitų vardą.

1599 m. Medininkų kanauninkas Mikalojus Daukša lietuvių kalba išleido J. Vujeko “Postilę”. Jos prakalboje Lietuvos bajorai raginami išlaikyti gimtąją lietuvių kalbą, neatsisakyti jos dėl kitų (pirmiausia lenkų) kalbų.

Iki 1600 m. etninėje Lietuvoje gyveno per 1 mln. gyventojų. Krašte kas septynerius aštuonerius metus kildavo užkrečiamųjų ligų epidemijos. Prūsijoje ir Lietuvoje buvo išspausdinta trisdešimt pavadinimų knygų lietuvių kalba.

Tekstas Artūro Dubonio

XVII amžius

1600–1629 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija dėl Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos, 1599 m. pašalinto iš Švedijos karaliaus sosto, teisių atkūrimo bei ginčijamų žemių Livonijoje.

1602 m. karaliaus Zigmanto Vazos prašomas popiežius Klemensas VIII pripažino karalaitį Kazimierą (1458–1484), Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1440–1492) ir Lenkijos karaliaus (1447–1492) Kazimiero Jogailaičio sūnų, šventuoju. 1636 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju.

1604 m. rudenį Rusijos caras apsišaukėlis Dmitrijus I, remiamas Ukrainos kazokų, samdinių iš Lenkijos ir Lietuvos, įžengė į Rusijos valstybę, 1605 m. birželio 20 d. užėmė Maskvą ir pasiskelbė caru. Per 1606 m. sukilimą Maskvoje jis buvo nužudytas.

1605 m. rugsėjo 27 d. įvyko Salaspilio (vok. Kircholm, miestas Latvijoje) mūšis. Jame pasiekta didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės bei ją parėmusių Lenkijos ir Kuršo kunigaikštystės dalinių, vadovaujamų Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, pergalė prieš švedus.

1606–1607 m. vyko opozicijos, nepatenkintos karaliaus Zigmanto Vazos bandymais sustiprinti karaliaus valdžią, maištas (rokošas), pasibaigęs pralaimėjimu. Tačiau nė vienos iš kovojusių grupuočių valstybės reformos planai nebuvo įgyvendinti.

1607–1609 m. – caro apsišaukėlio Dmitrijaus II, remiamo Lenkijos ir Lietuvos didikų, intervencija į Rusiją.

1608 m. įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija.

1609–1618 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija. 1610 m. Klušino (miestas Rusijoje) mūšyje buvo sumušta Rusijos kariuomenė, pašalintas iš sosto į nelaisvę patekęs caras Vasilijus Šuiskis. Rusijos bojarinai caru išrinko karaliaus Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Lenkų ir lietuvių kariuomenė įžengė į Maskvą.

1612 m. iš Maskvos išstumta Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė. 1613 m. caru buvo paskelbtas Michailas Romanovas – naujosios dinastijos pradininkas.

1613 m. Amsterdame Lietuvos maršalo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva išleistas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis – vienas tobuliausių to laikotarpio kartografijos darbų.

1613 m. Kražiuose įsteigta Jėzuitų kolegija – reikšmingiausia XVII–XVIII a. švietimo įstaiga Žemaitijoje.

1619 m. sausio 3 d. Deuline (kaimas netoli Maskvos) buvo pasirašyta 14,5 metų paliaubų sutartis. Baigėsi Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija. Lietuvai atiteko Smolenskas ir Starodubas, Lenkijai – Černigovas ir Severianų Novgorodas (Novgorodas Severskis). Karalaitis Vladislovas Vaza neatsisakė savo teisių į Rusijos sostą.

1619 m. Vievyje (miestelis netoli Vilniaus) išleista Meletijaus Smotrickio “Slavų gramatika”, turėjusi didelės įtakos rengiant pirmąsias rusų kalbos gramatikas.

Apie 1620 m. išleistas pirmasis lietuvių kalbos (lenkų–lotynų–lietuvių) žodynas “Trijų kalbų žodynas” (Dictionarium trium linguarum), kurį parengė Vilniaus universiteto dėstytojas Konstantinas Sirvydas. Žodynas pakartotinai išleistas 1631, 1642, 1677, 1713 m.

1621 m. rugsėjo 25 d. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Gustavo Adolfo, užėmė Rygą ir ilgam įsitvirtino Dauguvos upės žiotyse. Švedų sėkmę iš dalies lėmė tai, jog pagrindinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės karinės jėgos, vadovaujamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, tuo metu buvo sutelktos pietuose, kur prie Chotino atrėmė Turkijos kariuomenės puolimą.

1623 m. susirinko pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų seimas – Vaadas. Tai aukščiausia Lietuvos žydų savivaldos institucija, atstovavusi žydų bendruomenėms kahalams. Vaadas veikė iki 1762 m.

1629 m. rugsėjo 26 d. Altmarke (dab. Stary Targas, miestas Lenkijoje) pasirašyta 6 metų paliaubų su Švedija sutartis. Švedijai atiteko pietinė Estija, Rygos miestas, šiaurinė Latvija bei teisė laikinai rinkti muitus Lenkijos ir Prūsijos uostuose.

1632 m. balandžio 30 d. mirė karalius Zigmantas Vaza.

1632 m. lapkričio 14 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu lengvai ir be konkurencijos išrinktas Vladislovas Vaza (valdė 1632–1648). Jis sugebėjo palaikyti gerus santykius su skirtingų politinių grupuočių vadovais, buvo tolerantiškas protestantams ir palankesnis stačiatikiams nei jo tėvas. Nors turėjo karo vado gabumų ir ambicingų užsienio politikos planų, tačiau Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinė santvarka varžė jo iniciatyvą. Bajorija neleido pradėti jo sumanyto karo su Turkija.

1632–1634 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, kuri nesėkmingai pabandė atsiimti Smolenską. 1634 m. birželio 14 d. sudaryta Polianovkos (kaimas Rusijoje) taika.

1635 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija, pasibaigęs 26 metų paliaubų sutartimi, pasirašyta Štumsdorfe (dab. Sztumska Wieś, Lenkijoje) 1635 m. rugsėjo 12 d. Švedai atitraukė iš Lenkijos ir Prūsijos kunigaikštystės pajūrio įgulas ir neteko teisės rinkti čia muitų.

1636 m. valdovo dvaro teatre Vilniuje pastatyta pirmoji Lietuvoje opera. Teatras aktyviai veikė iki 1644 m.

1640 m. po protestantų susidūrimų su katalikais buvo uždaryta Vilniaus evangelikų reformatų mokykla, o bažnyčia iškelta už miesto sienos. Nuo XVI a. antros pusės nesiliovė konfrontacija tarp katalikų ir protestantų bažnyčių, tačiau ėmė dominuoti katalikybė.

1644 m. Vilniaus universitete įsteigtas Teisės fakultetas.

1648 m. gegužės 28 d. mirė karalius Vladislovas Vaza.

1648 m. lapkričio 17 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Vladislovo Vazos brolis – Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668). Jis buvo pasirinkęs dvasininko kelią – stojo į Jėzuitų ordiną, vėliau ruošėsi tapti kardinolu. Valdyti šalį jam teko iki tol nepatirtų sukrėtimų, sunkiausio karo ir krizės laikotarpiu. Pasižymėjo kaip neblogas karo vadas, bet niekada nebuvo populiarus tarp bajorų. Pasibaigusiame kare su kaimynais praradimai buvo palyginti nedideli, bet jam nepavyko įgyvendinti sumanytų vidaus politikos planų, todėl atsisakė karūnos ir emigravo į Prancūziją, kur tapo pasaulietiniu abatu. Buvo paskutinis Vazų dinastijos, susigiminiavusios su senąja lietuviška Jogailaičių dinastija, atstovas.

1648 m. prasidėjo Ukrainos kazokų ir valstiečių sukilimas, vadovaujamas Bogdano Chmelnickio. Sukilimą bandyta išplėsti ir į slaviškąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis (Baltarusiją).

1649 m. liepos 31 d. Lojevo (miestas Baltarusijoje) mūšyje Lietuvos kariuomenė, vadovaujama lauko etmono Jonušo Radvilos, sumušė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę besiveržusius kazokus. 1651 m. J. Radvilos kariuomenė užėmė Kijevą.

1650 m. Gdanske lotynų kalba išleista pirmosios “Lietuvos istorijos” (Historiae Litvaniae) pirmoji dalis. Šio veikalo autorius – Vilniaus universiteto dėstytojas Albertas Kojelavičius-Vijūkas. Antroji dalis išleista Antverpene 1669 m.

1650 m. Amsterdame išleista Lietuvos mokslininko Kazimiero Semenavičiaus lotyniško veikalo “Didysis artilerijos menas“ (Artis magnae artilleriae) pirmoji dalis. Pirmą kartą buvo iškelta daugiapakopės raketos idėja.

1652 m. Upytės pavieto (administracinis vienetas Lietuvoje) atstovas Seime Vladislovas Sicinskis, pasinaudojęs liberum veto teise, skelbusia, kad Seime negalima priimti jokio nutarimo, jei jam prieštarauja bent vienas atstovas, pirmą kartą pats vienas neleido rezultatyviai baigti Seimo darbo – neleido pratęsti Seimo posėdžių, nors per įprastines šešias Seimo darbo savaites nebuvo pavykę nieko nutarti. Tai buvo svarbus žingsnis, gilinęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimo krizę. Naudojantis liberum veto teise 1669 m. pirmą kartą Seimas buvo nutrauktas, nepraėjus įprastinėms šešioms darbo savaitėms, o 1688 m. pirmą kartą nebuvo leista net pradėti Seimo darbo. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pirmoje pusėje seimų darbas buvo paralyžiuotas.

1654 m. Karaliaučiuje Danielius Kleinas lotynų kalba išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (Grammatica Litvanica).

1654–1667 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, prasidėjęs po Rusijos ir Ukrainos susijungimo (1654 m.). Rusijos kariuomenė 1654–1655 m. įveikė Lietuvos kariuomenės gynybą ir okupavo didžiąją LDK dalį.

1655 m. rugpjūčio 8–10 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. Pirmą kartą istorijoje Lietuvos sostinę užėmė priešo kariuomenė. Sostinės okupacija truko 6 metus. 1655 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje Rusijos caras Aleksejus Michailovičius pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

1655–1660 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija. 1655 m. viduryje pradėję Lenkijos ir Livonijos puolimą, švedai užėmė svarbiausius Lenkijos miestus – Varšuvą ir Krokuvą. Karalius Jonas Kazimieras Vaza pasitraukė į austrų valdytą Sileziją. Didžiąją dalį Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorijos 1655 m. buvo okupavusios Švedija ir Rusija. Šis laikotarpis imtas vadinti “Tvano“ vardu.

1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose 1 134 Lietuvos didikai ir bajorai, susitelkę apie Lietuvos didįjį etmoną Jonušą Radvilą, su Švedijos atstovais pasirašė sutartį, kuria buvo nutraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos unija, o Švedijos karalius pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kėdainių sutarčiai pasipriešino dalis Lietuvos kariuomenės ir daugelis bajorų, kurie tęsė kovą su švedais. Ji suaktyvėjo po karaliaus Jono Kazimiero Vazos grįžimo į Lenkiją 1656 m. sausio 1 d. 1656 m. Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš švedus.

1657 m. rugsėjo 9 d.–lapkričio 6 d. sudarytomis sutartimis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Brandenburgo ir Prūsijos kunigaikščio buvo panaikinta Prūsijos Kunigaikštystės vasalinė priklausomybė nuo Lenkijos Karalystės.

1660 m. evangelikas reformatas Samuelis Boguslavas Chilinskis išvertė į lietuvių kalbą Bibliją ir Londone pradėjo spausdinti. Tačiau šio sumanymo nepavyko įgyvendinti.

1660 m. gegužės 3 d. Olyvoje, prie Gdansko, pasirašyta taikos sutartis su Švedija. Valstybių sienos liko tokios, kokios buvo nustatytos 1629 m. Altmarko paliaubomis. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą.

1667 m. sausio 30 d. Andrusovo kaime, prie Smolensko, buvo pasirašyta 13,5 metų paliaubų sutartis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Rusijos. Ji užbaigė 1654–1667 m. karą. Rusija atgavo XVII a. pradžioje prarastas teritorijas, taip pat prisijungė kairiakrantę Ukrainos dalį ir Kijevą. Bendrai turėjo būti valdoma Zaporožė. 1678 m. paliaubų sutartis buvo pratęsta dar 13,5 metų. 1686 m. pasirašyta Amžinosios taikos sutartis, kurią Lenkijos ir Lietuvos valstybė oficialiai ratifikavo tik 1710 m. 1667 m. nustatytos sienos, nedaug pakoreguotos vėlesnėmis sutartimis, nepakito ir išliko iki 1772 m.

XVII a. viduryje dėl karų, maro epidemijos, bado, gyventojų vežimo į Rusiją Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko apie 40 % gyventojų, kraštas buvo labai nualintas. Lenkijos ir Lietuvos valstybė prarado lyderės poziciją Rytų Europoje.

1668 m. rugsėjo 16 d. karalius Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto, 1669 m. išvyko gyventi į Prancūziją, ten ir mirė 1672 m. gruodžio 16 d.

1669 m. birželio 19 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Mykolas Kaributas Višnioveckis, valdęs 1669–1673 m. Tuo buvo nepatenkinti daugelis didikų, ypač simpatizavusių Prancūzijai. 1672 m. tai sukėlė vidaus karo pavojų. Naujasis karalius buvo išsilavinęs, bet nevalingas ir pasyvus valdovas, kurį per visą jo trumpą valdymo laikotarpį buvo bandoma nušalinti nuo sosto.

1672–1676 m. toliau vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Turkija. 1672 m. buvo kilusi grėsmė, kad dėl vidaus krizės ir nepajėgumo pasipriešinti bus apribotas Lenkijos ir Lietuvos valstybės suverenumas: 1672 m. spalio 18 d. Bučiače pasirašyta sutartis įpareigojo mokėti Turkijai metinę duoklę. Tačiau sutartis nebuvo ratifikuota, o 1673 m. lapkričio 11 d. jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobeskio, Chotino mūšyje visiškai sutriuškino turkų kariuomenę. Vis dėlto 1676 ir 1678 m. sutartimis Turkijai atiteko didelė Vakarų Ukrainos dalis.

1673 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seime Lietuvos atstovams pavyko išsireikalauti, kad kas trečias Seimas rinktųsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – Gardino mieste (dab. Baltarusijoje). Pirmas Seimas čia susirinko 1678 m. Tačiau nustota šaukti Lietuvos vyriausiuosius suvažiavimus, kurie de facto atliko savarankiškų Lietuvos seimų funkcijas, taip apeidami 1569 m. Liublino unijos nuostatą, panaikinusią Lietuvos Seimą. Paskutinis Lietuvos vyriausiasis suvažiavimas buvo sušauktas 1671 m.

1673 m. lapkričio 10 d. mirė karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis.

1674 m. gegužės 21 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Jonas Sobeskis (valdė 1674–1696 m.). Jis pasižymėjo kaip talentingas karo vadas, bet nesugebėjo įgyvendinti savo vidaus ir užsienio politikos planų, nes stigo nuoseklumo. Jo valdymo metu toliau gilėjo valstybės krizė.

XVII a. antroje pusėje toliau didėjo katalikų spaudimas protestantams ir stačiatikiams, kurie tuo metu buvo visiškai išstumti iš Senato ir prarado anksčiau turėtą politinę įtaką. 1658 m. Seimo sprendimu iš valstybės turėjo išvykti arba pereiti į katalikybę radikaliosios reformacijos krypties atstovai – antitrinitoriai. 1668 m. buvo uždrausta pereiti iš katalikų tikėjimo į protestantų. 1673 m. nekatalikams uždrausta įgyti bajorystę. Didėjo religinės netolerancijos.

XVII a. septintame–aštuntame dešimtmetyje buvo pastatyti žymiausi Lietuvos barokinės architektūros paminklai: Pažaislio kamaldulių vienuolynas prie Kauno bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Statybas finansavo pusbroliai Lietuvos didysis kancleris Kristupas Pacas ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Pacas.

1683–1699 m. vėl vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Turkija. Nors buvo pasiekta įspūdinga karaliaus Jono Sobeskio vadovaujamos kariuomenės pergalė prie Vienos 1683 m., karas užtruko, alino kraštą ir gilino vidaus krizę. Tačiau 1699 m. Karlovicų (Karlowitz) taikos sutartimi tarp Turkijos ir antiturkiškos koalicijos šalių Lenkijos ir Lietuvos valstybė atgavo visas teritorijas, XVII a. antroje pusėje užleistas turkams.

1694 m. balandžio 18 d. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (Brzostowski), nepatenkintas kariuomenės žiemojimu Bažnyčios valdose, ekskomunikavo įtakingiausią Lietuvos didiką ir kariuomenės vadą – Vilniaus vaivadą ir LDK didįjį etmoną Kazimierą Joną Sapiegą. Tai dar labiau paaštrino politinę krizę, apėmusią šalį paskutiniais karaliaus Jono Sobeskio valdymo metais.

1696 m. birželio 17 d. mirė karalius Jonas Sobeskis.

1697 m. birželio 25 d. Renkamajame (elekciniame) seime buvo priimtas nutarimas (konstitucija), sulyginantis Lietuvos ir Lenkijos ministrų įgaliojimus (coaequatio iurium). Taip buvo apribota iki tol santykinai didesnę valdžią turėjusių Lietuvos didžiojo etmono, didžiojo iždininko (šias pareigybes ėjo tuo metu įtakingiausios Lietuvoje didikų giminės – Sapiegų – atstovai), kanclerių kompetencija. Šio nutarimo įgyvendinimas padėjo opozicijai vidaus kare prieš Sapiegų viešpatavimą Lietuvoje. Vidaus karas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje su pertraukomis vyko nuo 1697 m. iki XVIII a. pradžios. Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų raštvedyboje buvo įvesta lenkų kalba vietoje anksčiau vartotos gudų kalbos. 1697 m. sprendimai paspartino LDK ir Lenkijos politinę bei kultūrinę integraciją.

1697 m. birželio 27 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Augustas (karalius Augustas II, 1697–1733 m.). Tai itin prieštaringai vertinamas valdovas. Būdamas vienos seniausių vokiškųjų dinastijų atstovas, jis nepajėgė adekvačiai įvertinti savo bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės, kurioje didesnį vaidmenį politikoje vaidino bajorija, galimybių ir neišnaudojo asmeninės unijos su Saksonija teiktų privalumų. Dauguma jo ambicingų sumanymų liko neįgyvendinti, o patirtos nesėkmės pagilino valstybės krizę.

1700 m. vasarį Augustas II su Saksonijos kariuomene puolė švedų valdomą Rygą. Prasidėjo Šiaurės karas.

1700 m. lapkričio 18 d. Valkininkų (miestelis netoli Vilniaus) mūšyje Lietuvos bajorija ir prieš Sapiegas kovoję didikai sumušė Sapiegoms lojalią kariuomenę ir juos rėmusius bajorus. Vidaus kare Sapiegų priešai pasiekė lemiamą pergalę, buvo pakirstas Sapiegų giminės vadovaujamasis vaidmuo. XVIII a. nė viena didikų giminė nebeįgijo tokios valdžios Lietuvoje.

Tekstas Gintauto Sliesoriūno

XVIII amžius

1700–1721 m. vyko Šiaurės karas.

1700–1710 m. karo veiksmai Lenkijos ir Lietuvos valstybėje (“Abiejų Tautų” Respublikoje, toliau – Respublikoje).

1701 m. kovo 9 d. Biržuose pasirašyta sąjungos sutartis tarp Augusto II ir Rusijos caro Petro I.

1701 m. gruodžio 1 d. Švedijos karaliaus Karolio XII kariuomenė įsiveržė į Žemaitiją.

1702 m. balandžio 5 d. švedų kariuomenė užėmė Vilnių. Lietuvoje susidarė dvi stovyklos: viena palaikė sąjungą su Augustu II ir Rusija (vadovavo M. S. Višnioveckis ir G. A. Oginskis), kita – stojo už sąjungą su Švedija (vadovavo nušalintas nuo etmono valdžios K. J. Sapiega).

1703 m. kovo 15 d. Vilniuje sudaryta bajorų generalinė konfederacija, palaikanti Augustą II kare su Švedija. Liepos 9 d. jos atstovai pasirašė sutartį su Rusija. LDK įsipareigojo kariauti prieš švedus.

1704 m. liepos 12 d. švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos seime karaliumi išrinko Poznanės vaivadą Stanislovą Leščinskį. Jis buvo vienos svarbiausių Didžiosios Lenkijos giminių atstovas. 1698 m. vedęs Kotryną Opalinskaitę, dar labiau sustiprino savo padėtį ir tapo vienu turtingiausių Respublikos didikų. Buvo ambicingas ir trokštantis valdžios, tačiau silpno charakterio ir nuolaidus žmogus.

1704 m. rugpjūčio 30 d. Narvoje buvo sudaryta Rusijos ir Respublikos (Augusto II šalininkų) sutartis, pagal kurią pastaroji oficialiai stojo į karą su Švedija.

1704 m. rugsėjo 2 d. karalių Stanislovą Leščinskį parėmė Žemaičių bajorų konfederacija. Respublikoje susidarė dvi valstybės, du karaliai ir jų valdiniai.

1704–1708 m. Respublikos žemėse vyko permainingos kovos, LDK sritys ir miestai ėjo iš rankų į rankas, kovose aktyviai dalyvavo tarpusavyje nesutariantys LDK bajorai.

1706 m. rugsėjo 24 d. Augustas II buvo priverstas atsisakyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės sosto.

1709 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos kariuomenė sutriuškino švedus prie Poltavos. Karo pabaiga buvo nulemta. Rusija tapo viena iš stipriausių regiono valstybių ir XVIII a. kartu su Austrija bei stiprėjančia Prūsija lėmė regiono politinius santykius.

1710 m. vasario 4 d. Augustas II, rusų kariuomenės remiamas, Seime vėl buvo pripažintas Lenkijos ir Lietuvos valdovu. Stanislovas Leščinskis pabėgo į užsienį.

1708–1711 m. be viską naikinančio karo, kraštas patyrė nederlių ir marą. LDK neteko maždaug trečdalio gyventojų.

1713 m. Augustas II, siekdamas stiprinti valdovo valdžią, į Respubliką vėl įvedė Saksonijos kariuomenę. Tai nepatenkino bajorijos, kuri 1715 m. sudarė valdovui priešišką konfederaciją. Vidaus nesantaika pasinaudojo Rusija. Petras I tapo tarpininku tarp bajorijos ir karaliaus. Į Respubliką įžengė Rusijos kariuomenė.

1717 m. Varšuvoje įvykusiame Nebyliajame seime (Seimas vyko prižiūrint rusų kariuomenei tik vieną dieną, neleista diskutuoti) buvo patvirtintas valdovo ir konfederatų susitarimas: Augustas II privalėjo išvesti saksų kariuomenę, o bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Buvo apribota etmonų valdžia, karių skaičius sumažintas iki 24 tūkst. (LDK iki 6 tūkst.), apribota bajorų seimelių kompetencija, palikta liberum veto teisė. Nebyliojo seimo konstitucijos garantu tapo Petras I. Prasidėjo atviras Rusijos kišimasis į Lenkijos ir Lietuvos valstybės vidaus reikalus.

1733 m. vasario 2 d. mirė Augustas II. Prasidėjo tarpuvaldis. Bajorijos dauguma į sostą kėlė Stanislovą Leščinskį. Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą.

1733 m. rugsėjo 12 d. Elekcinis seimas valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį.

1733 m. spalio 5 d. Rusijos remiama bajorijos dalis valdovu paskelbė Frydrichą Augustą. 1734 m. sausio 20 d. jis karūnavosi Augusto III vardu. Į Respubliką įžengė saksų kariuomenė, kuri kartu su rusais sumušė Lenkijoje ir LDK suburtas Stanislovui Leščinskiui remti konfederacijos pajėgas. Europoje prasidėjo vadinamasis Lenkijos įpėdinystės karas tarp S. Leščinskį rėmusių Prancūzijos ir Ispanijos (1725 m. S. Leščinskis ištekino savo dukterį Mariją už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV) bei Augusto III rėmėjų – Austrijos, Rusijos ir Saksonijos, pasibaigęs Prancūzijos pralaimėjimu. S. Leščinskis turėjo atsisakyti teisių į sostą. Pasitraukęs į Prancūziją, iki gyvos galvos valdė Lotaringijos kunigaikštystę ir Barą.

1734–1763 m. – Augusto III valdymo laikotarpis. Šis valdovas buvo vienintelis Augusto II ir Kristijonos Eberhardinos iš Hohencolernų sūnus. Ruošdamasis tapti Respublikos valdovu, 1712 m. jis persikrikštijo iš protestantų į katalikus. 1719 m. vedė imperatoriaus Juozapo I dukterį Mariją. Tapęs valdovu Augustas III stengėsi tęsti savo tėvo vykdytą Respublikos ir Saksonijos suartinimo politiką, turėjusią užtikrinti jo įpėdiniui Saksonijos ir Respublikos karūnas. Užsienio politikoje rėmėsi Rusija. Tačiau jo vykdyta ir vidaus, ir užsienio politika buvo nesėkminga. Daugiausia laiko praleisdamas Saksonijoje, Respublikos valdžią Augustas III sutelkė kontroliuojamo pirmojo ministro rankose (iš pradžių juo buvo A.Sulkowskis, nuo 1738 m. – H. fon Briūlis (von Brühl). Tačiau H. Briūliui nesisekė Respublikoje sutelkti geros dvaro grupuotės, jo vadovavimo metodai buvo nepopuliarūs. Augusto III valdymo laikotarpiu Respublikoje mažėjo valdovo reikšmė. Valstybėje įsitvirtino didikų oligarchinė valdžia. Sutriko įstatymų leidyba – besivaidijančios politinės grupuotės išardė 13 iš 14 seimų. Politikoje įsitvirtino dvi politinės didikų grupuotės. Viena jų, vadinamieji respublikonai, pasisakė už bajorų laisves ir teises, valdovo rinkimus ir jo valdžios apribojimą, liberum veto išlaikymą. Ši grupuotė, vadovaujama Potockių giminės (LDK jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai), nepritarė jokioms valstybės reformoms, tikėdama, kad Respublika išliks, jei bus silpna ir nepavojinga kaimynams. Antroji didikų grupuotė, vadinamoji “Familija”, vadovaujama Čartoriskių giminės, siekė reformuoti ir stiprinti valstybę, 1738–1752 m. seimuose siūlė konkrečias kariuomenės ir iždo reformas. Didėjant Prūsijos karingumui, Rusija ir Austrija ėmė remti “Familijos” politiką, siekdamos pasinaudoti Respublika kaip atsvara stiprėjančiai Prūsijai.

Nuo XVIII a. vidurio Respublikoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, ėmė plisti Švietimo kultūra. Visoje Europoje bendrąja švietėjiška tendencija buvo siekiama apriboti centrinę valdžią, įvesti jos kontrolę ir padaryti ją atsakingą visuomenei. Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformų šalininkai švietėjai stengėsi stiprinti centrinę valdžią ir taip išsaugoti valstybės suverenitetą. Svarbiausia problema tapo valstybės reforma. XVIII a. antroje pusėje Respublikos švietėjų pozicija labai sutvirtėjo. Jie sugebėjo kurti naujas idėjas, jas skleisti ir ginti. Tačiau didžioji vidutinės ir smulkiosios bajorijos dalis liko abejinga naujovėms. Švietimo idėjos keitė ir vidaus gyvenimą. Nuo XVIII a. trečio dešimtmečio LDK pradėjo steigtis su jėzuitais konfrontuojančių pijorų mokyklos. Jose buvo dėstoma daugiau gamtos ir visuomenės mokslų disciplinų.

1742 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė modernią to meto mokyklą bajorų vaikams Collegium Nobilium, kuri priklausė universitetui, o nuo 1751 m. tapo atskira vidurine mokykla. Į mokymo programą buvo įtraukti pasaulietiniai mokslai: fizika, geografija, istorija.

Nuo 1754 m. archeografas Motiejus Dogelis ėmė skelbti LDK istorijos dokumentus darbe Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae.

1756–1763 m. Europoje vyko Septynerių metų karas. Respublika jame nedalyvavo, tačiau karas alino LDK, tapusią Rusijos kariuomenės judėjimo ir stovyklavimo vieta.

1760 m. pradėjo eiti pirmasis Vilniaus laikraštis “Kurier Litewski”.

XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuvos architektūros baroko stilių pakeitė klasicizmas. Susiklostė lietuviškoji klasicizmo architektūros mokykla. Žymiausias šio stiliaus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius suprojektavo Vilniaus katedrą, rotušę, vyskupų rūmų ansamblį Verkiuose.

1763 m. spalio 5 d. mirė Augustas III. 1763 m. lapkričio 11 d.–1764 m. rugsėjo 7 d. (tarpuvaldžiu) Respublikos politinės grupuotės, keldamos savo kandidatus į sostą, tikėjosi užsienio valstybių paramos. Čartoriskiai rėmėsi Rusija, Potockiai ir Branickiai – Prūsija, Prancūzija ir Turkija. Rusijos kariuomenės remiama Čartoriskių grupuotė kandidatu į sostą iškėlė Mykolo Čartoriskio seserėną, LDK stalininką Stanislovą Augustą Poniatovskį.

1764 m. buvo baigta statyti Vilniaus astronomijos observatorija.

1764 m. rugsėjo 7 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo išrinktas valdovu. Tai buvo ypatingų gabumų ir nepaprastos inteligencijos žmogus. Keliaudamas po Prancūziją ir Angliją, susipažino su Švietimo epochos Europos kultūra, su Čartoriskiais dalyvaudamas politiniame gyvenime gerai susipažino ir su Respublikos situacija. 1755–1756 m. ir 1757–1758 m. gyveno Peterburge (iš pradžių kaip anglų ambasados sekretorius, vėliau – kaip Saksonijos pasiuntinys). Čia jis užmezgė romaną su kunigaikštiene Jekaterina, sosto įpėdinio Petro žmona (būsimąja Jekaterina II). Tapęs valdovu, siekė vykdyti reformas ir sueuropietinti anarchinę Respubliką. Pradėjo kultūros reformą, buvo literatūros, dailės ir teatro mecenatas. Karaliaus meninis skonis, veikiamas prancūzų kultūros, lėmė ir jo aplinkos meno tendencijas. Ūkio srityje Stanislovas Augustas rėmė manufaktūrų kūrimą.

XVIII a. antroje pusėje suintensyvėjo ūkio raida. Didėjanti prekių paklausa Vakarų Europos rinkoje skatino dvarininkus pertvarkyti savo ūkį: steigti naujų palivarkų, geriau tręšti ir melioruoti laukus, plėsti ariamosios žemės plotus, sėti daugiau prekinių augalų. Imta kurti dvarų pramonę, labiau naudoti samdomąjį darbą. Didikai, ypač Gardino seniūnas, karaliaus ekonomijų Lietuvoje valdytojas, LDK rūmų iždininkas (nuo 1765 m.) Antanas Tyzenhauzas dvaruose ėmė steigti manufaktūrų (popieriaus ir stiklo dirbtuvių, drobės audyklų ir balyklų). A. Tyzenhauzas siuntė jaunuolius mokytis agronomijos į Angliją, jo rūpesčiu Gardine buvo įkurtos matininkų, statybininkų, veterinarijos mokyklos, įsteigtas pirmasis LDK botanikos sodas.

1764–1766 m. valdovo palaikoma Čartoriskių grupuotė pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. Respublikos stiprėjimas nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios 1764 m. Peterburge susitarė bendrais veiksmais neleisti keisti Respublikos vidaus santvarkos.

1765–1775 m. Prūsijoje lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis sukūrė poemą “Metai” – vieną pirmųjų Europos literatūros realistinių kūrinių.

1766 m. Respublikos Seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vadinamiesiems disidentams) lygias su katalikais politines teises valstybėje.

1767 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II disidentų teisių gynimo pretekstu ėmė remti nepatenkintą Čartoriskių reformomis bajorijos dalį, susibūrusią į Radomo konfederaciją. 1767 m. spalį Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje darbą pradėjo Radomo konfederatų seimas. Buvo atkurta senoji santvarka.

1768 m. vasario 24 d. Respublikos disidentams buvo suteiktos politinės teisės, o Jekaterina II pripažinta kaip laiduojanti Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Respublikos suverenitetas, ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.

1768 m. vasario 29 d. Podolėje, Baro mieste, susibūrė prieš Radomo konfederaciją ir Rusijos įtaką Respublikoje nukreipta konfederacija. 1768 m. liepą konfederatai veiklą pradėjo ir LDK teritorijoje. Generalinės LDK konfederacijos su Baro vėliava vyriausiuoju maršalu buvo paskelbtas Mykolas Jonas Pacas. Konfederaciją rėmė didikai Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis, Karolis Stanislovas Radvila.

1768–1772 m. Baro konfederacijos veikla paplito visoje valstybėje, tačiau tikėtosios pagalbos iš Prancūzijos, Turkijos bei Austrijos nesulaukta. Rusijos kariuomenė palyginti lengvai sutriuškino konfederatų pajėgas.

1769 m. siekdamos užkirsti kelią galimam Rusijos sustiprėjimui Respublikos sąskaita, Prūsija ir Austrija pradėjo derybas dėl Respublikos padalijimo.

1772 m. rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis. Šia sutartimi Rusijai atiteko 92 000 km2 Respublikos teritorijos (Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijos, rytinė Minsko vaivadijos dalis, Latgala). Prūsija ir Austrija prisijungė dalį Lenkijos žemių. Prūsijai atiteko 36 000 km2 Pamario ir Vakarų Prūsijos bei Varmijos. Austrija prisijungė 81 900 km2 Mažosios Lenkijos žemių ir Lvovo miestą. Respublika neteko apie 35 % gyventojų ir maždaug 30 % teritorijos. 1773 m. Respublikos Seimas ratifikavo padalijimą.

1773 m. spalio 14 d. Respublikos Seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi viena pirmųjų švietimo ministerijų Europoje. Jos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos, pavesta rūpintis ne tik mokymu, bet ir mokslu, supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku tapo Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. 1774 m. Edukacinė komisija ėmėsi reformuoti pradinę mokyklą: buvo nutarta įkurti vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. 1777 m. tokių mokyklų Vilniaus vyskupystėje jau buvo per 300. Valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja kalba.

1775 m. Seimo nutarimu buvo įkurtas naujas Respublikos valstybinės valdžios organas prie valdovo – Nuolatinė taryba. Ją sudarė 36 Seimo deleguoti nariai. Taryboje buvo 5 departamentai: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, kurie kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu (1775–1788 m.) buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, apribota etmonų savivalė, įgyvendintos merkantilinės ūkio ir finansų reformos. Pagyvėjo Respublikos ekonominis gyvenimas. Sparčiai didėjo gyventojų skaičius (1772 m. Respublikoje gyveno per 6,5 mln. žmonių, XVIII a. pabaigoje – apie 9 mln. 1790 m., pirmojo visuotinio LDK gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno per 3,5 mln. žmonių). Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba tapo pirmaisiais bendrais visos Respublikos vykdomosios valdžios organais.

XVIII a. devinto dešimtmečio pabaigoje Prancūzijos revoliucijai bei karui Balkanuose atitraukus Europos valstybių dėmesį, Respublikoje susidarė palankios sąlygos vykdyti didesnes socialines bei ekonomines reformas, stiprinti valstybės savarankiškumą.

1781 m. Vilniaus universitetas pavadintas LDK vyriausiąja mokykla. Jame sukurtos naujos Astronomijos, Medicinos (1781 m.), Architektūros (1793 m.) katedros.

XVIII a. antroje pusėje Vilniaus universiteto spaustuvėje imtos leisti kalendorių-skaitinių knygos. Pradėjo kurtis informacijos ir žinių skleidimo sistema.

1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje darbą pradėjo Respublikos Seimas, į istoriją įėjęs kaip Ketverių metų seimas (dirbo 4 metus, deputatų skaičius per 1790 metų rinkimus buvo padvigubintas). Jis pasuko reformų keliu. 1788–1792 m. Seimas įvedė nuolatinį valstybės mokestį žemvaldžiams, padidino kariuomenę, nustatė naują jos sudarymo bei valdymo tvarką. 1789 m. sausio 19 d. buvo panaikinta Nuolatinė taryba, tų pačių metų pavasarį išvesta Rusijos kariuomenė.

1791 m. balandžio 18 d. Seimas priėmė įstatymą “Mūsų laisvieji karališkieji miestai Respublikos valstybėse”, kuriuo miestiečiams buvo suteikta privilegija nebūti suimtiems be teismo sprendimo, teisė įsigyti žemės valdų, siųsti savo delegatus į Seimą ir dalyvauti diskusijose svarstant miestų reikalus, gauti tarnybas valstybės administracijos aparate ir teismuose, tarnauti kariuomenėje karininkais. Miestų reforma išplėtė socialinę monarchijos atramą. Žengtas pirmas žingsnis pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę.

1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują Konstituciją, nustačiusią svarbiausius XVIII a. europinę koncepciją atitikusius valstybės santvarkos organizavimo principus. Bajorų respublika su renkamu valdovu tapo konstitucine luomine monarchija. Konstitucija įteisino buržuazinį turto principą: bežemiai bajorai neteko teisės dalyvauti seimeliuose, o turtingesnieji miestiečiai gavo nobilitacijos teisę. Konstitucija patvirtino miestų įstatymą, paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams, garantavo asmens laisvę į užsienį pabėgusiems ir grįžusiems valstiečiams. Gegužės 3 d. Konstitucija pakeitė ir valstybės politinę struktūrą: vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančiosios dinastijos. Seimas išrinko 4 komisijas (ministerijas): Edukacijos, Policijos, Karo ir Iždo, bendras visai valstybei. Gegužės 3 d. Konstitucijoje išdėstytas unitarinės valstybės modelis nepatenkino LDK atstovų siekių išlaikyti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos, tačiau LDK deputatai reformų šalininkai (LDK artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos grupuotė Seime), suprasdami būtinybę stiprinti valstybę bei matydami grėsmę jos egzistavimui, parėmė Konstituciją. Kartu buvo siekiama pokonstituciniais aktais įteisinti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą, laikyti dualizmą. To buvo pasiekta 1791 m. spalio 20 d. Seimui priėmus “Abiejų tautų” savitarpio garantijos įstatymą, kuriuo buvo nustatytas bendrose centrinės valdžios institucijose lygus Lenkijos ir LDK narių skaičius. LDK buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja dualistinės Respublikos dalimi.

Ketverių metų seimo reformos ir Konstitucija netenkino dalies didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas. Respublikos stiprėjimas taip pat neatitiko Rusijos interesų.

1792 m. balandžio 27 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris su suklastota data (1792 05 14) buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą.

1792 m. gegužę–liepą Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą Respublikos teritoriją.

1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta LDK generalinė konfederacija, kurios vadovai broliai LDK lauko etmonas Simonas ir Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskiai siekė atkurti ne tik senąsias bajorijos laisves, bet sugrąžinti ir unijines LDK teises.

1792 m. liepos 23 d. prie Konfederacijos prisijungė Stanislovas Augustas ir šiuo žingsniu galutinai panaikino reformų šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta II Respublikos padalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Brastos žemė ir rytinė Volynės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. Respublika neteko apie 250 000 km² – maždaug pusės teritorijos.

1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Respublikos Seimas buvo priverstas patvirtinti padalijimą. Priimta Konstitucija deklaravo senosios valstybės santvarkos atkūrimą.

1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir II padalijimą. Sukilėliai sudarė savo vadovybę – Tautinę aukščiausiąją tarybą.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. 1794 m. balandžio 23–24 d. LDK sukilėliai užėmė Vilnių, paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, pradėti kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. LDK pradėtos taikyti Lenkijos sukilėlių vyriausybės universalo, kuriuo pripažįstama asmens laisvė valstiečiams, o tarnaujantys sukilėlių kariuomenėje valstiečiai atleidžiami nuo lažo, nuostatos. Balandžio 23 d. – birželio 25 d. sukilimas išplito visoje LDK teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės.

1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė malšindama sukilimą užėmė Vilnių. Rugsėjo pabaigoje–spalio viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno. Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunę.

1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavo Varšuva. Sukilimas buvo nuslopintas.

1795 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl III Respublikos padalijimo. Rusija užgrobė vakarines LDK žemes iki Nemuno, Volynę ir Kuršą. Prūsija ir Austrija pasidalijo likusias Lenkijos žemes. Užnemunė atiteko Prūsijai.

1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija. Be to, panaikinti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto.

III padalijimas išbraukė Respubliką iš Europos valstybių sąrašo. Lietuva buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį.

1796 m. Lietuvoje įsigaliojo civilinė administracija, Rusijos pavyzdžiu kraštas buvo padalytas į gubernijas (Vilniaus ir Slonimo), kurios vėliau sujungtos į vieną Lietuvos guberniją.

1797 m. sausio 15 d. Peterburge buvo pasirašytas Rusijos, Prūsijos ir Austrijos aktas, kuriuo galutinai teisiškai panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybė.

Tekstas Ramunės Šmigelskytės

XIX amžius

1800 m. Lietuvoje įvestas Rusijoje galiojęs senasis – Julijaus – kalendorius, Užnemunėje ir toliau galiojo Grigaliaus kalendorius.

1801 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos gubernija padalyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, kurias kontroliavo Vilniuje rezidavęs Lietuvos generalgubernatorius.

1803 m. Vilniuje pradėjo veikti Borucho Romo spaustuvė. 1837– 1862 m. ši spaustuvė buvo vienintelė Lietuvoje, kuriai Rusijos valdžia leido spausdinti maldaknyges, kitas knygas žydų kalba.

1803 m. balandžio 16 d. Vilniaus (buvusi Lietuvos) vyriausioji mokykla Rusijos caro Aleksandro I įsaku pertvarkyta į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą. Vietoje Edukacinės komisijos švietimo reikalams tvarkyti įkurta Vilniaus švietimo apygarda.

1804 m. paskelbtas Žydų statutas. Pagal vieną iš jo punktų žydai buvo įpareigoti per trejus metus išsikelti iš kaimų. 1809 m. iškeldinimas buvo sustabdytas. Statutas įteisino žydų pavardes.

1807 m. remdamasis Rusijos ir Prancūzijos sutartimi, pasirašyta 1807 m. liepos 7 d. Tilžėje, Napoleonas sudarė Varšuvos kunigaikštystę, į kurią įėjo ir Lietuvos dalis, vadinama Užnemune. Ten įvedus Napoleono kodeksą valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau savo valdomos žemės savininkais netapo. Kunigaikštystė gyvavo iki 1815 m.

1811 m. Rusijos carui Aleksandrui I buvo įteiktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkūrimo projektas (autorius – Mykolas Kleopas Oginskis). Pagal šį projektą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (sudaryta iš 8 Rusijos gubernijų, kuriose veikė Lietuvos statutas) būtų buvusi autonominė valstybė, valdoma Rusijos caro.

1812 m. birželio 24 d. Napoleonas pradėjo karą prieš Rusiją. Jo kariuomenė forsavo Nemuną ties Kaunu ir per kelias dienas užėmė Lietuvos teritoriją.

1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsaku įsteigta prancūzų kontroliuojama Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija, atlikusi Lietuvos administravimo funkcijas. Komisijos pirmininkas – buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų (dvaro) maršalas Stanislovas Soltanas. Komisijai pavaldžios buvo Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijos, vadintos departamentais, bei Baltstogės (Białystoko) sritis. Komisija veikė iki 1812 m. gruodžio, kol Napoleono armija pasitraukė iš Lietuvos.

1812 m. liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas aktas, teigiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės gyventojų pasiryžimą išlaikyti Lietuvos, kaip politinio subjekto, statusą, kurį Lietuva turėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvavimo periodu.

1812 m. Lietuvoje savo veiklą atnaujino masonų ložės. Pirmosios masonų struktūros Lietuvoje (Vilniuje) buvo įkurtos 1776 m. Pirmoji ložė Vilniuje pradėjo veikti 1778 m.

1813 m. sausio 6 d. Rusijos caras Aleksandras I Vilniuje pasirašė manifestą dėl karo su Napoleonu pabaigos. Rusų armija jau buvo užėmusi visą ligi Napoleono įsiveržimo valdytą Lietuvos teritoriją.

1815 m. Vienos kongreso sprendimu sukurta Lenkijos Karalystė, į kurią įėjo ir Lietuvos dalis, vadinama Užnemune. Tebegaliojo Napoleono teisynas, Grigaliaus kalendorius. Administracijos ir teismo įstaigose kalbėta tik lenkų kalba. Lenkijos Karalystė asmeniniais ryšiais buvo glaudžiai susieta su Rusijos imperija ir turėjo Rusijos caro “dovanotą” konstituciją.

1816 m. Vilniuje išleistas pirmasis visas Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą. Jį parengė Žemaičių vyskupas, kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis (Józef Arnulf Giedroyc) su savo talkininkais.

1817–1823 m. aktyviai veikė masonų ir slaptosios studentų organizacijos.

1817 m. Vilniaus inteligentija įkūrė masonišką Šubravcų draugiją, kuri savo spaudoje kritikavo atgyvenusius socialinius papročius. Be to, draugija projektavo, kaip sujungti Vilniaus švietimo apygardą su Lenkijos Karalyste.

1817 m. Vilniuje įkurtos studentiškos Filomatų ir Filaretų draugijos, žadinusios jaunimo patriotinę dvasią ir raginusios kovoti prieš rusų valdžią. Šios draugijos skatino slaptų masinių jaunimo, ypač moksleivių, organizacijų kūrimąsi Vilniuje, Kražiuose, Kėdainiuose, Kaune, kitose Lietuvos vietose. Per jas buvo populiarinamos moralės tobulėjimo, saviauklos, švietimo bei kovos prieš rusų autokratiją idėjos. Vienas iš Filomatų draugijos įkūrėjų – garsus poetas Adomas Mickevičius.

1818 m. Vilniaus apskrities bajorų seimelis įteikė prašymą Rusijos carui dėl asmens laisvės suteikimo valstiečiams. Prašymas nebuvo patenkintas.

1818 m. Liudvikas Rėza Karaliaučiuje išleido Kristijono Donelaičio poemą “Metai” ir vertimą į vokiečių kalbą.

1819 m. nuo Lietuvos Vilniaus gubernijos atskirtas ir prie Kuršo gubernijos prijungtas Lietuvos pajūrio ruožas – Palangos ir Šventosios apylinkės.

1822 m. Rusijos caras Aleksandras I uždraudė masonų organizacijų veiklą. Uždarytos Vilniaus studentų, Lietuvos moksleivių organizacijos, o jų nariai represuoti, ištremti.

1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmą savo istorinį veikalą “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. S. Daukantas tapo pirmuoju istoriku, parašiusiu Lietuvos istoriją lietuviškai.

1822–1823 m. Vilniuje išspausdinti pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos tomeliai.

1822–1824 m. Vilniaus universitete veikė žemaičių studentų būrelis. S. Daukantas, K. Nezabitauskis, S. Stanevičius ir kiti nariai pradėjo lietuviškumo puoselėjimo ir visuomenės ugdymo darbą.

1823 m. Rusijos caras Aleksandras I paskelbė dar vieną įsaką dėl žydų iškeldinimo iš kaimų.

1823–1824 m. Mažojoje Lietuvoje išleistas pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba “Nusidavimai Dievo karalystėj”.

1825 m. Karaliaučiuje išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys. Jį parengė Liudvikas Rėza su talkininkais.

1827 m. Rusijos caras Nikolajus I, siekdamas panaikinti žydų tautinį atskirumą ir integruoti juos į imperijos socialinį gyvenimą, įvedė žydams karinę prievolę. Iki tol žydai šią prievolę atlikdavo netiesiogiai, mokėdami papildomus mokesčius valstybės iždui.

1828 m. Vilniaus universiteto vadovybė paprašė Rusijos švietimo ministerijos leisti įsteigti Universitete lietuvių kalbos katedrą. Prašymas nebuvo patenkintas.

1828 m. Vilniuje, Romų spaustuvėje, išspausdintas Rusijos Haskalos sąjūdžio pradininko Icchako Levinzono iš Volynės Kremenieco rašinys Teuda be’ Israel (“Pamokymas Izraeliui”). Tai padėjo žydų švietėjiškam sąjūdžiui plisti Lietuvoje.

1829 m. išspausdintas S. Daukanto veikalas “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”.

1830–1831 m. vyko sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje prieš Rusijos valdžią. Sukilimą Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje organizavo bei jam vadovavo Lietuvos vyriausiasis komitetas, įsikūręs Vilniuje. Vyriausiasis sukilimo vadas buvo A. Gelgaudas. Prie jo štabo veikė Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje. Pagrindinis sukilimo mūšis įvyko 1831 m. birželio 19 d. tarp Vilniaus generalgubernatoriaus M. Chrapovickio vadovaujamos 26 tūkst. karių kariuomenės ir 12,6 tūkst. A. Gelgaudo sukilėlių prie Vilniaus, Panerių kalvose. Sukilėliai mūšį pralaimėjo. Dar po kelių susidūrimų su Rusijos kariuomene sukilėliai pradėjo partizaninę kovą, kuri truko iki 1832 m. pavasario. Pagrindinis sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę (“Abiejų tautų” federaciją).

1831 m. Vilniuje pradėjo veikti pirmoji pasaulietiška žydų mergaičių mokykla.

1831 m. rudenį Rusijos valdžia pradėjo “lenkų pradų naikinimo” politiką buvusiose Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemėse. Lietuvoje jos tikslas buvo kraštą depolonizuoti, o ateity jį visiškai surusinti. Lenkijos ir Lietuvos žemės imtos vadinti Rusijos Vakarų kraštu.

1832 m. gegužės 15 d. Rusijos caras Nikolajus I pasirašė įsaką dėl Vilniaus universiteto uždarymo.

1832–1833 m. vietoje panaikinto Vilniaus universiteto Rusijos valdžia įsteigė dvi specialiąsias mokyklas: Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademiją bei Vilniaus Romos katalikų dvasinę akademiją.

1835–1841 m. Vilniuje lenkų kalba išėjo devyni Teodoro Narbuto “Lietuvos istorijos” tomai.

1839 m. vasario 27 d. Vilniuje įvykdyta mirties bausmė pogrindinės organizacijos “Jaunoji Lenkija”, planavusios organizuoti sukilimą prieš Rusijos valdžią, emisarui Lietuvoje Simonui Konarskiui.

1839 m. Lietuvoje likviduota Unitų Bažnyčia. Unitai prievarta pradėti grąžinti į Stačiatikių Bažnyčią. Kunigams uždrausta krikštyti mišrių santuokų vaikus.

1839 m. lenkų kalbos ir literatūros dalykai išbraukti iš Rusijos Vakarų krašto mokyklų programų.

1840 m. sausio 9 d. išleistas Rusijos caro Nikolajaus I įsakas dėl valstybinių valstiečių reformos. Lietuvoje šiems valstiečiams lažas buvo pakeistas činšu, įvesta valstiečių vietinė savivalda.

1840 m. liepos 7 d. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu panaikintas Lietuvos Statutas, Lietuvoje įvesti bendri Rusijos įstatymai.

1840 m. rugpjūčio 6 d. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu iš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų išbrauktas Lietuvos vardas.

1840 m. Vilniuje išgarsėjo kompozitorius Stanislavas Moniuška. Čia pirmą kartą atlikta jo parašyta opera “Halka”.

1841 m. birželio 4 d. Rusijos vidaus reikalų ministerijos potvarkiu prie Žemaičių vyskupystės bažnyčių leista steigti lietuviškas pradines mokyklas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis XIX a. viduryje jų buvo apie 200. Kai kuriose Žemaitijos vietovėse skaityti pramoko apie pusę visų gyventojų.

1841–1842 m. supasaulietintos Katalikų Bažnyčios žemės. Tokiu būdu stengtasi pakirsti Katalikų Bažnyčios ekonominę galią ir pranašumą prieš Stačiatikių Bažnyčią.

1841 m. Vilniuje pradėjo veikti pirmoji pasaulietiška žydų berniukų mokykla.

1841–1851 m. Vilniuje leistas Jozefo Ignaco Kraševskio redaguotas žurnalas lenkų kalba Athenaeum, kuriame daug dėmesio buvo skirta Lietuvos istorijai, kultūrai, kraštotyrai. Kaip ir visą to meto spaudą, žurnalą kontroliavo Rusijos cenzūra. Po 1831 m. lenkiškos periodikos leidimas Vilniuje buvo nutrūkęs dėl Rusijos valdžios vykdomos “lenkų pradų naikinimo” politikos. Iki penkto dešimtmečio pradžios Vilniuje dviem kalbom – rusų ir lenkų – ėjo valdžios oficiozas Litovskij vestnik – Kurier Litewski.

1842 m. Vilniuje išleista Eustachijaus Tiškevičiaus (Eustachij Tyszkiewicz) knyga “Žvilgsnis į vietinius archeologijos šaltinius”, davusi pradžią archeologijos mokslui Lietuvoje.

1842 m. sausio 11 d. uždaryta Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademija. Taip pasielgta išaiškėjus, kad studentai vis dar puoselėja Lietuvos ir Lenkijos patriotines ir išsivadavimo iš Rusijos valdžios idėjas, dalyvauja konspiracinėje veikloje, nukreiptoje prieš Rusijos valdžią.

1842–1844 m. Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija buvo perkelta į Peterburgą. Taip buvo siekiama sustiprinti akademijos ir jos auklėtinių veiklos kontrolę, pajungti šią įstaigą Rusijos valdžios politikai.

1843 m. liepos 13 d. išleistas Rusijos caro Nikolajaus I įsakymas dėl Kauno gubernijos sudarymo. Iš septynių Vilniaus gubernijos apskričių sudaryta Kauno gubernija. Prie Vilniaus gubernijos prijungtos Lydos, iki tol priklausiusios Gardino gubernijai, Vileikos ir Dysnos apskritys. Pastarosios priklausė Minsko gubernijai.

1844 m. balandžio 27 d. paskelbtas įstatymas dėl privalomųjų inventorių sudarymo Rusijos vakarų gubernijose. Rusijos valdžia siekė tiesiogiai reglamentuoti dvarininkų ir valstiečių santykius ir taip riboti vietos žemvaldžių teises bei įtaką visuomenei.

1844 m. panaikinti kahalai – savarankiškos žydų etnokonfesinės bendruomenės. Žydai priskirti bendrai Rusijos valdymo sistemai. Žydų vaikams pradėtos steigti v

. . .

1940-1953 metai

1941 m. sausio 10 d. Maskvoje pasirašytas SSRS ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos SSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybės asmenų – iš Vokietijos į Lietuvą. Vasarį–kovą iš Lietuvos išvyko apie 53 tūkst. gyventojų, iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų atkelta 12 tūkst. lietuvių ir 9,3 tūkst. rusų bei baltarusių.

1941 m. balandžio 14 d. LKP(b) CK ir LSSR LKT nutarimais Lietuvos valstiečiai apdėti didžiuliais natūriniais mokesčiais ir prievolėmis (grūdų, bulvių, mėsos, pieno ir kt.), kurios prilygo Pirmojo pasaulinio karo metų kaizerinės Vokietijos rekvizicijoms Lietuvoje.

1941 m. birželio 14–18 d. įvyko pirmasis masinis gyventojų trėmimas. Iš viso ištremta apie 17,5 tūkst. Lietuvos žmonių. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, trėmimas nebuvo užbaigtas.

1941 m. birželio 22 d. – nacistinės Vokietijos ir SSRS karo pradžia. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, prasidėjo antisovietinis ginkluotas Birželio sukilimas.

1941 m. birželio 22–27 d. vyko Raudonosios armijos ir Vokietijos kariuomenės mūšiai Lietuvoje. Raudonarmiečiai ir sovietinės represinės struktūros vykdė politinių kalinių ir Lietuvos gyventojų žudynes (Rainiuose nužudyti 76 žmonės, Pravieniškėse – apie 400, žudynės taip pat vykdytos Panevėžyje, Kaune, Rokiškyje ir kitur).

1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir atsišaukimas į lietuvių tautą.

1941 m. liepos 28 d. Ostlando reicho komisaras H. Lohse oficialiai paskelbė, kad įvedama vokiečių civilinė valdžia (Ziwilverwaltung). Lietuvą valdyti pradėjo generalinis komisaras A. T. Rentelnas.

1941 m. rugpjūčio 5 d. A. T. Rentelnas sustabdė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklą. Įvyko paskutinis Vyriausybės posėdis.

1941 m. rugsėjo 26 d. generalinio komisaro A. T. Rentelno įsakymu uždarytas Lietuvių aktyvistų frontas, jo turtas konfiskuotas.

1941 m. gruodžio 18 d. SSRS valstybės gynimo komitetas priėmė nutarimą organizuoti Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Ji suformuota 1942 m. Gorkio srityje iš pasitraukusių į SSRS Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karių (apie 2,5 tūkst.), Lietuvos gyventojų, lietuvių, nuo seniau gyvenusių SSRS, kitų tautybių SSRS žmonių.

1942 m. sausio 31 d. masines Lietuvos žydų žudynes vykdžiusios operatyvinės grupės A vadas W. Stahleckeris pranešė Vyriausiajai reicho saugumo valdybai, kad Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 136 tūkst. žydų.

1942 m. kovo 7 d. A. Rosenbergo įsaku, skirtu Reicho ministro užimtoms Rytų sritims, Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) oficialiai įvesta “vietinė savivalda”.

1942 m. balandžio 1 d. prie Lietuvos generalinės srities prijungtos Svyrių ir Ašmenos apskritys, keletas kitų Baltarusijos vietovių, sudaryta nauja Eišiškių apskritis. Lietuvos generalinės srities teritorija buvo 67,2 tūkst. km2.

1942 m. gegužės 20 d. išvakarėse keršijant už 3 vokiečių pareigūnus, sovietinių partizanų nužudytus netoli Švenčionių, nužudyta daugiau kaip 400 Švenčionių apylinkių gyventojų, daugiausia lenkų.

1942 m. gegužės 27 d. Lietuvos generalinėje srityje vyko visuotinis gyventojų surašymas. Jo duomenimis, Lietuvoje gyveno (be žydų) apie 2,8 mln. žmonių: 81,1 % lietuvių, 12,1 % lenkų, 3,0 % rusų, 2,9 % baltarusių.

1942 m. lapkričio 9 d. buvę Lietuvos Respublikos valstybės veikėjai K. Grinius, M. Krupavičius ir J. Aleksa nusiuntė Lietuvos generaliniam komisarui A. T. Rentelnui memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, lietuvių ir lenkų iškeldinimą iš ūkių, okupantų politiką žydų atžvilgiu.

1943 m. vasario 18 d. Vokietijos reicho ministerija okupuotoms Rytų sritims paskelbė potvarkį dėl privačios nuosavybės sugrąžinimo Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinėse srityse.

1943 m. vasario 24 d.–kovo 20 d. vyko nesėkmingi Raudonosios armijos 16-osios šaulių divizijos mūšiai prie Aleksejevkos (Oriolo sritis). Divizija patyrė didžiulių karinių nuostolių (žuvo, buvo sužeista, sušalo 4,8 tūkst. karių).

1943 m. kovo 1 d. Lietuvoje pradėta registracija į SS lietuvių legioną – apie 30–40 tūkst. visų ginklo rūšių karinį junginį, pavaldų SS kariuomenės vadovybei.

1943 m. kovo 16–18 d. okupuotos Lietuvos visuomenei vieningai ir ryžtingai pasipriešinus SS legiono steigimui, nacistiniai okupantai vykdė represijas: į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išsiųsti 46 visuomenės veikėjai, uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai, kitos aukštosios mokyklos, spaudoje paskelbtas Lietuvos inteligentiją smerkiantis straipsnis. Vokiečiai atsisakė SS lietuvių legiono steigimo.

1943 m. liepos 18 d. vokiečiai pareikalavo darbams į Vokietiją išvežti 10 % Lietuvos gyventojų (apie 270–280 tūkst. žmonių).

1943 m. lapkričio 25 d. Kaune Politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovų steigiamajame susirinkime sudarytas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – bendras vyriausiasis tautinio pogrindžio centras, aukščiausia institucija tautos teisėms ginti ir atstovauti.

1944 m. vasario 16 d. generolas P. Plechavičius per radiją kvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę. Tikėtasi, kad ji taps atkurtos Lietuvos kariuomenės branduoliu.

1944 m. gegužės 15–21 d. išformuota ir nuginkluota Vietinė rinktinė, daug jos karių represuota.

1944 m. birželio 3 d. nacių baudėjai, keršydami už sovietinių partizanų nukautus kelis vokiečių karius, sudegino Pirčiupių kaimą (žuvo 119 žmonių).

1944 m. liepos 5 d. VLIK paskelbė vieną iš paskutinių savo pareiškimų, jame pasmerkė SSRS siekius vėl okupuoti Lietuvą, gynė lietuvių tautos teisę į valstybingumo atkūrimą.

1944 m. liepos 13 d. Raudonoji armija (3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė) užėmė Lietuvos sostinę Vilnių.

1944 m. rugpjūčio pradžioje baudžiamųjų akcijų vykdyti į Lietuvą atvyko generolo P. Vetrovo vadovaujama NKVD kariuomenės 4-oji divizija.

1944 m. rugpjūčio 30 d. LSSR AT priėmė įstatymą vokiečių okupacijos padariniams likviduoti. Pradėta vykdyti sovietinė žemės reforma.

1944 m. rugsėjį– spalį pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos partizanų būriai, pradėtos ginkluotos akcijos.

1944 m. lapkričio 11 d. VKP(b) CK nutarimu sudarytas M. Suslovo vadovaujamas VKP(b) CK biuras Lietuvai – aukščiausioji sovietinės valdžios institucija. Išformuotas 1947 m.

1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, kiek vėliau – Nidą ir kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Baigėsi Lietuvos teritorijos reokupacija.

1945 m. birželį–rugsėjį daugelyje Lietuvos apskričių buvo vykdomi gyventojų trėmimai (iš viso ištremta daugiau kaip 6,3 tūkst. žmonių).

1945 m. pabaigoje atkurtas karo metais sugriautas transporto ūkis, ryšių priemonės, pradėjo veikti daugiau kaip 2 tūkst. pramonės įmonių.

1946 m. pavasarį baigėsi ginkluotos rezistencijos pirmasis laikotarpis, kuriam būdinga dalyvių gausa, aktyvios kovos taktika.

1946 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje LSSR AT priėmė 1946–1950 m. penkmečio planą. Jį vykdant turėjo būti parengtos sąlygos Lietuvos ūkį pajungti SSRS interesams, vėliau paversti neatskiriama SSRS ūkio komplekso dalimi.

1947 m. vasario 26 d. Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiuje įkurtas pirmasis pokario metais M. Melnikaitės kolūkis. Prievartinės žemės ūkio kolektyvizacijos pradžia.

1947 m. gruodžio 12 d. LSSR MT ir LKP(b) CK patvirtino “buožinių ūkių” kriterijus ir įpareigojo partinius ir sovietų valdžios organus parengti “buožių” sąrašus (jie sudarinėti iki 1953 m.; į juos pateko ir buvo represuota apie 15 tūkst. Lietuvos valstiečių).

1948 m. kovo 20 d. LKP(b) CK ir LSSR MT priėmė nutarimą dėl kolūkių organizavimo Lietuvos SSR.

1948 m. gegužės 22–23 d. vykdytas didžiausias pokario metais (ir per visą Lietuvos istoriją) gyventojų trėmimas. Ištremtos 11 365 šeimos – daugiau kaip 40 tūkst. žmonių.

1948 m. liepos 8 d. LSSR MT nutarimu nacionalizuoti visų tikybų maldos namai, kiti bažnyčių pastatai bei kulto objektai. Pradėtas ideologinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios puolimas.

1948 m. lapkritis – masinės ginkluotos partizaninės kovos Lietuvoje pabaiga.

1949 m. vasario 2–22 d. Minaičių k. (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, suformuota Vyriausioji ginkluoto pogrindžio karinė ir politinė vadovybė.

1949 m. vasario 15–18 d. Vilniuje įvyko LKP(b) VI suvažiavimas. Jame iškeltas uždavinys Lietuvoje pasiekti “visišką kolektyvinės santvarkos pergalę”.

1949 m. kovo 25–28 d. vykdytas dar vienas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas (ištremtos 8 765 šeimos – apie 29 tūkst. žmonių).

1950 m. pradžioje pasiektas “esminis persilaužimas” vykdant prievartinį žemės ūkio kolektyvizavimą. Kolektyvizacija sužlugdė žemės ūkio gamybą, suardė jo istoriškai susiklosčiusią struktūrą, pavertė Lietuvos valstiečius beteisiais žemės ūkio darbininkais.

1950 m. gegužės 30 d. Vilniuje susprogdintas 1916 m. pagal architekto A. Vivulskio projektą pastatytas Trijų kryžių paminklas.

1950 m. birželio 29–30 d. nuo Vilniaus katedros frontono nuverstos šv. Kazimiero, šv. Elenos su kryžiumi ir šv. Stanislovo skulptūros.

1950 m. liepos 15 d. LSSR AT prezidiumo įsaku patvirtintas naujas LSSR valstybinis himnas, uždraustas senasis Lietuvos himnas – V. Kudirkos “Tautiška giesmė”.

1950 m. liepos 21 d. Kaune prieš Sovietų Lietuvos 10-mečio jubiliejų nugriautas Laisvės paminklas.

1951 m. spalio 2–3 d. vykdytas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas (ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių).

1951 m. gruodžio 26 d. LSSR AT priėmė LSSR konstitucijos (pagrindinio įstatymo) teksto pakeitimo ir papildymo įstatymą. Juo paskelbtas “socializmo pergalės įtvirtinimas” Lietuvoje.

1952 m. sausio 23 d., rugpjūčio 5 d., lapkričio 29 d. vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai (iš viso ištremta 312 šeimų – daugiau kaip 1,1 tūkst. žmonių).

1953 m. vasario 26 d., balandžio 12 d., rugsėjo 12 d. vykdyti paskutiniai Lietuvos gyventojų trėmimai.

1953 m. gegužės 30 d. Šimkaičių miške (Jurbarko r.) suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis. Sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d.

1953-ieji – organizuotos ginkluotosios rezistencijos, jos centralizuotų struktūrų veiklos pabaiga.

Tekstas Rimanto Zizo

1954-1987 metai

1954 m. kovo 4–15 d. Maskvoje po ilgų nesėkmių (pagal socialistinio realizmo kanonus) buvo surengta Lietuvių literatūros ir meno dekada, turėjusi pademonstruoti kūrybinės inteligentijos “komunistinį persiauklėjimą”.

1955 m. lapkričio 2 d. per Vėlines Kaune prie karių kapų grupė jaunuolių, giedojusių tautines giesmes, buvo išblaškyta milicijos. Pirmoji vieša protesto akcija po rezistencijos nuslopinimo.

1955 m. gruodžio 22 d. LSSR Ministrų tarybos pirmininkas M. Gedvilas susitikime su Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchais iš esmės atsisakė patenkinti prašymus dėl religinės spaudos leidimo, Vilniaus arkikatedros grąžinimo tikintiesiems.

1956 m. lapkričio 5 d. komunistų partijos vadovybė kreipėsi į Maskvą, siūlydama uždrausti grįžti iš tremties į Lietuvą buvusios Lietuvos Respublikos aukštiesiems pareigūnams, pokario rezistencijos aktyviausiems dalyviams. Toks sutikimas buvo gautas.

1957 m. gegužės 1 d. pirmąją laidą transliavo pradėjusi veikti LSSR televizija.

1957 m. birželio 6 d. laikinai išplėtus sovietinių respublikų ekonominės veiklos teises, buvo sudaryta LSSR liaudies ūkio taryba, veikusi iki 1965 m. spalio 20 d.

1957 m. lapkričio 2 d. Kaune per Vėlines įvyko maždaug 2 tūkst. žmonių gaivališka protesto demonstracija prieš sovietų savivalę. Per susirėmimą su milicija 105 žmonės buvo suimti.

1958 m. gruodžio 24 d. priimtas įstatymas dėl visuotinio privalomo aštuonmečio mokymo.

1959 m. gegužės 28 d. Maskvoje SSKP CK priėmė nutarimą dėl Lietuvos KP CK darbo su kadrais. Jame griežtai pasmerkti nors ir nežymūs bandymai sulietuvinti vietinę administraciją.

1960 m. balandžio 18 d. visu pajėgumu pradėjo veikti ant Nemuno pastatyta Kauno hidroelektrinė.

1960 m. gruodžio 21 d. Maskvoje N. Chruščiovas rūsčiai pasmerkė pradėtus Trakų pilies atstatymo, Biržų ir Medininkų pilių konservavimo darbus kaip feodalinės Lietuvos idealizavimą.

1961 m. lapkričio 11 d. įsteigta LSSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija – vienintelė tokios paskirties organizacija Sovietų Sąjungoje.

1964 m. gruodžio 17 d. buvo užbaigtos elektrifikuoti visų kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietės.

1965 m. birželio 12–19 d. Lietuvoje įvyko pirmoji Poezijos pavasario šventė.

1966 m. spalio 22 d. pirmą kartą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos klausimas iškeltas JAV Senate. Rezoliucija nebuvo priimta.

1968 m. lapkričio 7 d. Vilniaus Žirmūnų gyvenamojo mikrorajono architektūra pripažinta geriausia Sovietų Sąjungoje. Jos kūrėjams paskirta valstybinė premija.

1970 m. lapkričio 3 d. atidarytas moderniausias Sovietų Sąjungoje greitkelis Vilnius–Kaunas.

1970 m. lapkričio 23 d. lietuvis jūreivis S. Kudirka iš sovietinio laivo mėgino perbėgti į JAV pasienio katerį. Paprašė politinio prieglobsčio, tačiau buvo perduotas atgal sovietams ir nuteistas 10 metų griežtojo režimo lagerio Mordovijoje.

1972 m. kovo 19 d. pasirodė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – pirmasis lietuvių pogrindžio leidinys, kuris buvo slapta persiunčiama į užsienį, verčiamas į kitas kalbas. Iki 1987 m. išėjo 75 numeriai.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje protestuodamas prieš Sovietų okupaciją dėl Lietuvos laisvės susidegino moksleivis R. Kalanta.

1972 m. gegužės 18–19 d. Kaune vyko politiniai mitingai, pasirodė antisovietinio turinio atsišaukimų. Vidaus kariuomenei išblaškius mitinguotojus, buvo suimti keli šimtai protesto dalyvių, 3 iš jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose mirė ilgametis Lietuvos komunistų partijos vadovas (1936–1974) A. Sniečkus. Jis vienintelis iš sąjunginių respublikų vadovų išlaviravo Stalino, Chruščiovo, Brežnevo laikais, apsaugojo LKP nuo represijų.

1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje įsteigta disidentų organizacija – Lietuvos Helsinkio grupė, vadovaujama V. Petkaus. Veikusi pusiau legaliai, ji rinko informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje.

1978 m. birželio 14–15 d. įkurta pogrindinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, vadovaujama A. Terlecko. Jos pastangomis Lietuvos laisvės klausimas keltas tarptautiniu mastu. Taip pat siekta ugdyti tautinę, politinę, religinę okupuoto krašto žmonių sąmonę.

1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvos kunigai įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą.

1979 m. rugpjūčio 23 d. 45 Baltijos tautų atstovai paskelbė Jungtinę deklaraciją, kuria reikalauta, kad SSRS ir Vokietija (VFR ir VDR) pripažintų Molotovo ir Ribentropo paktą negaliojančiu.

1980 m. sausio 17 d. Lietuvos disidentai kartu su kitų Baltijos šalių atstovais nusiuntė pareiškimą JTO generaliniam sekretoriui bei SSRS Aukščiausiajai tarybai, protestuodami prieš sovietinę ginkluotą invaziją į Afganistaną.

1981 m. spalio 10 d. Baltijos kraštų disidentai savo pareiškimuose SSRS ir Šiaurės valstybių vadovams reikalavo Pabaltijyje įsteigti laisvą be atominio ginklo zoną.

1982 m. birželio 14-ąją JAV prezidentas R. Reiganas (R. Reagan) paskelbė Baltijos laisvės diena, pakartodamas oficialią nuostatą – nepripažinti prievartinio Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS.

1983 m. gegužės 26 d. SSKP vadovybė ir SSRS vyriausybė priėmė nutarimą dėl rusų kalbos mokymo sustiprinimo sąjunginių respublikų mokslo ir mokymo įstaigose, įvedant jos mokymą net vaikų darželiuose ir parengiamosiose klasėse.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo Lietuvos laisvės lyga surengė protesto mitingą (dalyvavo keli šimtai žmonių) grobikiško Molotovo ir Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų 48-ųjų metinių proga.

Join the Conversation

×
×