Žemaitija ankščiau…

Pagoniškas baltų tautas sudarė Prūsija, Žemaitija, Latvija, Lietuva ir Jotvingiai. Visos jos priklausė aisčių giminei, kalbėjo viena kalba, turėjo tą patį tikėjimą, papročius.
Žemaičių žemės plytėjo centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje: šiaurėje siekė Mažeikius, vakaruose – Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkes bei Jūros upę. Pietuose – Nemuno pakrantes, rytuose – Šušvę ir Dubysą, šiaurės rytuose – Mūšos aukštupį ir Ventą iki IV amžiaus žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai priklausė vienai kultūrinei sričiai. Vėliau ši sritis išsiskaidė ir susidarė atskira žemaičių, turėjusių savitų kultūros bruožų, teeritorija.
Žemaitijoje jau nuo pirmųjų amžių prieš Kristų gyventa piliakalniuose. Šalia įspūdingų piliakalnių buvo gyvenvietės. Pastatai buvo stulpinės, o nuo viduriniojo geležies amžiaus – rentininės (gulsčių rąstų) konstrukcijos. Viduje būdavo įrengiami šiek tiek į žemę įgilinti plūktiniai židiniai. Piliakalniuose teberandama geležies lydymo krosnelių liekanų, buityje naudotų daiktų ir papuošalų.
Pagal keramikos šukes sprendžiama, kad žemaičių puodai buvę stačiomis ar profiliuotomis sienelėmis. Sienelės grublėtos, lygios arba kruopėtos. Kartais puodai puošiami apvalių duobučių eilutėmis, bet dažniau – be ornamento.
Mirusiuosius žemaičiai VI a. antros pusės pradėjo laidoti ne piilkapiuose, o plokštiniuose kapuose, iškasdami iki 1,2 m duobes. Skirtingai negu kaimynai aukštaičiai, skalviai ir kuršiai, žemaičiai mirusiųjų nedegino. Svaita žemaičių įkapė – vienas pentinas, prie kairės kojos. Žemaičiai kapuose būdavo guldomi galva į šiaurės rytus, o žemaitės į pietvakarius. Vyrui įdėdavo darbo įrankių ir

r ginklų: peilių, kirvį ar dalgį. Vyrų kapuose taip pat gausu ir žirgo aprangos daiktų, virš mirusiojo buvo dedama žirgo galva ir kanopos. Tai susiję su maginiais papročiais: dalis simbolizuoja visumą (šiuo atveju visą žirgą). Kartais su žirgų kaukolėmis randami ir žąslai. Vyrams dažnai įdėdavo platųjį kovos peilį – kalaviją, kartu su makštimis ir diržu. Kartais būdavo pridedamas ir geriamasis ragas.
Vyrai puošėsi antkaklėmis, storagalėmis apyrankėmis, įvijiniais žiedais, jvairių formų segėmis. Moteriški papuošalai labai įvairūs, Galvą žemaitės dabindavo audeklo juosta su pakraščiuose įkabintomis žalvarinėmis grandinėlėmis, kartais – kabučiais. Šią juostą surišdavo pakaušyje jo galai krisdavo ant pečių, Ryšėjo ir skareles, nešiojo žalvariu puoštas kepurėles, plaukus puošė žalvarinėmis įvijomis. Ant krūtines segėjo smeigtukus, sujungtus grandinėle, kuriuos laidojant ne segdavę o padėdavo ant krūtinės. Dažnas paapuošalas buvo įvijinės apyrankės bei žiedai.

Žemaitijos istorija nutrūksta tuo metu, kai kitų tautų tik prasideda. Įvedus krikščionybę, beveik visos šių laikų Europos tautos ėmė tvirtėti, jose įsivyravo organizuota valdžia, vyko civilizacijos pažanga. Krikščionybė žemaičiams ir jų broliams – prūsams, latviams, lietuviams – tapo kiekvieną jų siekį bei pažangą saugančiu šydu. Krikščionybės pergalė šioms tautoms buvo daugiau nei tragedija: ji reiškė begalinį žemdirbystės nuopuolį, o tam tikru laipsniu ir žmonių giminės išnaikinimą., kaip kad įvyko su rasų ir jotvingių gentimis.

Žemaičiai savo istorijos nerašė, ne
egali jos pagrįsti savo dokumentais, nes rašytą žodį laikė velnio išmone. Žemaitija už tai iki šių dienų baudžiama: kadangi istorikai šiuo klausimu duomenų stokoja, iki šiol dar būta daug dvejonių, ar tokia Žemaitija iš tikrųjų yra kada nors gyvavusi; kiti atvirai pareiškia, kad apie ją išviso nėra girdėję.

1215 m. Žemaitijos valdovo Dangeručio sostas atiteko jo sūnui Montvilui. Per 7 valdymo metus, jis ir trys jo sūnūs – Erdvilas, Vykintas ir Ringaudas – dėl savo karinių pergalių įgijo visuotinį rytų Europos šalių pripažinimą. Po dviejų metų vyriausias Montvilo sūnus Erdvilas, buvo išrinktas jungtinės kariuomenės vadu. Jis tučtuojau ėmė stumti slavus iš užimtų aisčių teritorijų, per trumpą laiką užėmė Gardino, Bresto, Dreičino, Briansko, Suražo, ir Mozyriaus tvirtoves, priėjo Triptiko upę.

Vietiniai šių kraštų gyventojai, priversti kęsti ilgą slavų viešpatavimą ir tapę krikščionimis, buvo jau gerokai suslavėję. Erdvilas, norėdamas laimėti vietinių gyventojų pasitikėjimą, tvirtino visas jų tikėjimo privilegija ir teises ir turimą nuosavybę. Neėmė jokių duoklių, tik reikalavo teikti pagalbą ginantis nuo agresyvių kaimynų. Savo Skirmantą Erdvilas paskyrė visų žemių vyriausiuoju valdytoju.

Vėliau, kai Skirmantui ėmė grasinti rusų kunigaikštis Mstislavas, Erdvilas su žemaičių raiteliais tiesiog sutriuškino kunigaikščio kariuomenę – tai buvo žiaurus mūšis.
1222 m. Lietuvos karalius Živinbutas mirė, todėl lietuviai išsirinko Ringaudą. Ringaudas buvo fiziškai patrauklios išvaizdos karalius, ypač visus žavėjo jo
o aukso spalvos plaukai. Jis buvo kruopščiai išmokslintas, mokėjo ne tik puikiai kariauti, bet ir šalį valdyti. Jis gražiai sutarė su broliu Erdvilu, jie dirbo bendromis jėgomis. Manoma, kad Ringaudas buvo pirmasis politikos, propagavusios „nepridėk nieko naujo, nekeisk nieko seno“ šalininkas, primygtinai reikalavęs, kad kunigaikščiai, leisdami įstatymus, nesivadovautų jausmais. Nugalėtose teritorijose šios politikos laikėsi ir jo įpėdiniai. Su ja istorikai sieja tą faktą, kad valdantiems kunigaikščiams tapo palankiau nelaisvėje laikomų tautų papročius ir religiją.
Ringaudas tikriausiai buvo pirmasis valdovas, kuris suvienijo visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kitais atžvilgiais jis nepažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijas.
„Pirmoji rusų kronika“ teigia, kad Ringaudo kariuomenė, kuri 1225 m. nusiaubė Naugarduką, buvusi tokia didelė, kad, „. niekas nieko panašaus nebuvo regėjęs nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios“. Ringaudas tapo toks didis, kad, pasak „Kronikos“, „karyboje su juo niekas negalėjęs lygintis“. Rusų kronikos nurodo, kad Ringaudas tapo su savo armijomis buvo laimėjęs karuose daug svarbių pergalių, tačiau mažai kas užfiksuota apie kautynes, kuriomis jis buvo užsiėmęs anksčiau, kai 1223 m. Čingischano Aukso orda užpuolė Europos tautas.
Svarbus faktorius, nulėmęs tam tikro žemaičių politinio separatizmo ir žymia dalimi kultūrinės raidos ypatybes XIII a. antroje pusėje-XV a. pradžioje buvo aktyvios žemaičių kovos su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais bei Lietuvos valdovų pozicija že
emaičių atžvilgiu šios kovos metu: Mindaugas, Jogaila 1382, Vytautas 1384, 1392, 1398 m. dovanojo Žemaičius Ordinams ir ypatingai XIII a. antroje pusėje žemaičiai vis labiau tolo nuo Lietuvos, nesulaukdami pastarosios pagalbos kovose su Ordinais. 1398-1409 metais vokiečių Ordino valdžios dešimtmetis padėjo kristalizuoti žemaičių politinę sąmonę. Po Vytauto mirties jo įpėdinių silpnybė, kova dėl LDK sosto leido Žemaičių kunigaikštijos bajorams pajusti, kad jie patys gali formuoti savo politiką, ir išgauti Kazimiero privilegįjas. Gyvendami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pasienyje žemaičiai sumaniai manipuliavo santykiais tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir didžiojo Ordino magistro.

Tik 1411 m. (Torunės taikos sutartimi) Žemaitija pripažįstama Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažįstama LDK dalimi ir 500 metų nusistovi Žemaitijos pietvakarinės sienos. Vakarinės ribos 1260 m. po Durbės mūšio pasiekė Palangą, o XIII-XIV a. nukariautose kuršių žemėse susiformavo didelis ir svarbus Medininkų valsčius, kuriame po krikšto buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija.
Žemaičių separatizmą XIII-XV a. pradžioje lėmė ir konfesiniai dalykai – Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei LDK Gedimino krikšto bandymams. Žemaičiai nebuvo pakrikštyti kartu su Lietuva 1387 metais (tuo metu jie buvo Vokiečių Ordino jurisdikcijoje). Kadangi Žemaitija apkrikštijama tik 1413 m., o Žemaičių vyskupija įsteigiama tik 1417 m., čia ilgiau užsikonservuoja pagonybės liekanos. Dėl menko parapijų tinklo visuotinė krašto kristianizacija užbaigiama tik vyskupo Merkelio Giedraičio laikais (XVI pab.-XVII a. pr.). Atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas, jos egzistavimas daugiau kaip 500 metų dar labiau išryškino savitą Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinį identitetą.
Kitas svarbus žemaitiškojo identiteto įtvirtinimo veiksnys – tam tikras politinis Žemaičių savarankiškumas, kuris buvo įtvirtintas atskiru LDK administraciniu vienetu – Žemaičių seniūnija. Ji įtvirtinama 1411-1412 metais ir patvirtinama visų valdovų – teisė sau išsirinkti krašto seniūną, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tik tvirtindavo. Labai svarbus ir pats šio administracinio padalinio pavadinimo skirtumas. Jei 30 LDK pavietų (XVI-XVIII a.), sujungtų į 13 vaivadysčių (1564-1566) buvo įvardijamos didžiųjų miestų ar geografinių sričių vardais, tai Žemaičių seniūnija nebuvo padalinta į smulkesnius pavietus ir išlaikė skirtingą administracinį pavadinimą, kuris, visų pirma, žymėjo etnoso vardą. Taigi atskira Žemaičių vyskupija (1417-1926 m.) ir atskira Žemaičių seniūnija nuo 1411 m. (valdovo titule įforminta Žemaičių kunigaikštijos sąvoka) išreiškė savotišką Žemaitijos teritorinę autonomiją. Ji savyje slėpė nors ir gana menką, bet tam tikrą valstybingumo formą. Žemaičių savarankiškumas per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimą atsispindi ir valdovo titule bei atskirame herbe (bent jau nuo XVI a.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimo laikotarpiu nė vienas dabartinės Lietuvos regiono etnosas – dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai – neturėjo jokios valstybės titulatūros, t. y. valdovo titulu buvo įvardijamas tik Žemaičių regiono titulas. Tiesa, Žemaičių kunigaikščiais jau buvo Lietuvos valdovai ir jiems priklausė šis titulas, tačiau seniūno institucija išliko visą laiką kol egzistavo LDK.
Be to Žemaičių seniūnai , ypač po XVI a. vidurio LDK administracinės reformos, užėmė penktą vietą tarp svarbiausių LDK pareigūnų po: l) Vilniaus vaivados; 2) Vilniaus krašteliono; 3) Trakų vaivados; 4) Trakų kašteliono. Penktuoju visada būdavo įvardijamas Žemaičių seniūnas.
Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad vieni iš pirmųjų Žemaičių seniūnais buvo Rumbaudas Valimantaitis (1411 m.) ir Mykolas Kęsgaila (1412 m.), o paskutiniuoju Žemaičių seniunu (1783-1795) įvardijamas Antanas Gelgudas (Antoni Gielgud). Taigi Žemaičių seniūnija, garantavusi etnosui ryškią autonomiją, egzistavo nuo 1411 m. iki 1795 m. – beveik keturis šimtmečius.
Kita ypatingai svarbi žemaičių autonomiškumą įtvirtinanti institucija – teismai. Žemaičių bajorija pageidavo savitos, skirtingos nei LDK ir Lenkijoje, teismų sistemos. Tai buvo garantuota senosiose valdovų privilegijose Žemaitijai. Net apeliacijos Lietuvos didžiajam knigaikščiui galėjo būti pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną. Ta proga Žygimantas Augustas pripažino ir rytinę Žemaičių kunigaikštijos ribą – Nevėžio upę. Tada (1564-1566) buvo įsteigti ir du – Pilies ir Žemės – teismai, pildomos dvejos knygos. Taip susidarė ypatingai svarbus Žemaitijos istorijos šaltinis – VU bibliotekų rankraščių skyriuje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Žemaitijos Žemės ir Pilies teismų knygos. Jų yra apie 1200 vienetų. Kai kurios iš jų turi apie 800-900 lapų (1600-1800) puslapių. Reta valstybė gali pasigirti turinti tokį archyvą. Teismų miestu XVI a. aštuntame dešimtmetyje tapo Raseiniai. Vėliau (1764 m.) įkurta dar viena teismų vieta – Telšiai, o 1775 m. – ir Šiaulių teisminė apygarda. Labai svarbią įtaką Žemaitijos politiniame gyvenime turėjo ir bajorijos seimeliai, pradėję rinktis nuo 1566 metų. Į Didįjį seimą Žemaičių kunigaikštija iš pradžių siuntė 2 atstovus, nuo 1766 m. – 3, o nuo 1776 m. – net 6. Tiesa, Žemaitijos atstovai didesnio vaidmens seimuose nevaidino, tačiau jų dalyvavimas buvo labai svarbus keičiantis informacija.
Žemaičių seniūno, tijūno, kaštelionų, pakamarių ir karužų institucijos, Žemaitijos Pilies ir Žemės teismai, Pakamarės teismas, o svarbiausia, kad pagal senąsias valdovų privilegijas Žemaitijai juos rinko Žemaičių bajorija, garantavo Žemaitijos autonomišką savivaldą per visą Žemaičių seniūnįjos egzistavimo laikotarpį (1411, 1412 m. – 1795 m.), t. y. beveik 400 metų.
LDK valdovų privilegijos Žemaitijai rodo, kokių svarbiausių savivaldos privilegijų XV-XVIII a. Žemaitijos bajorai reikalavo iš valdovų, ir kurios, jų manymu, garantavo autonomiškumą, asmens ir krašto laisves bei tradiciškai susiformavusį savitą krašto tvarkymo būdą bei Žemaičių priklausymo Lietuvos valstybei sąlygas. Jos labai svarbios ir žemaitiškojo identiteto bei savigarbos supratimui.
Svarbiausios privilegijos Žemaitijai:
1. 1413 m. Vytauto Didžiojo privilegija Žemaitijai;
2. 1441 m. Kazimiero privilegija Žemaitijai;
3. 1492m. Aleksandro privilegija Žemaitijai;
4. 1507 m. Žygimanto Senojo privilegija Žemaitįjai;
5. 1545 m. Žygimanto Augusto privilegija Žemaitijai;
6. 1569 m. Henriko Valua privilegija Žemaitijai;
7. 1588 m. Žygimanto Vazos privilegija Žemaitijai.
Pagal šias privilegijas:
1. ,,Niekas negalįs prikišti žemaičiams, kad jie kalaviju ir karu esą nugalėti, prijungti ir priversti paklusti.
2. Kiekvienas vėlesnis valdovas po to turėjo vis patvirtinti, jog Žemaitija yra gera valia prisijungusi.
3. Medžioklės laisvės privilegija: ir toliau laisvai medžioti, išskyrus Vytautui (vėliau bet kuriam kitam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos) paskirtas vietas.
4. Nepjauti šieno Lietuvos didžiojo kunigaikščio, jei Vytauto laikais nešienavo.
5. Nestatyti pilių ir nevykdyti jų priežiūros darbų, jei anksčiau to nedarė (iš paskutiniųjų trijų ryškėja polinkis į konservatyvizmą ir tradicijų laikymąsi).
6. Už Nevėžio LDK pasižadėjo nesiuntinėti savo teismo antstolių.
7. Teisė sau pasirinkti krašto seniūną, rinktis kitus pareigūmus.
Svarbiausia iš jų – 1441 m. Kazimiero privilegija Žemaitijai, kurioje pirmą kartą Žemaitija traktuojama kaip rimta, nuolatinė LDK dalis, o ne kaip pakraštėlis, kurį kartas nuo karto, reikalui esant, galima paaukoti.
Kazimiero privilegija yra politinis aktas, suteiktas dėl vidaus reikalų, o ne dėl užsienio politikos. Tai aktas tarp Vilniaus valdžios ir žemaičių, rodęs, kad vidiniai santykiai yra komplikuoti, kad į žemaičių interesus nedera per giliai kištis, kad jie turi savotišką identitetą.
Kartu parodoma, kad žemaičiai bajorai savarankiškai renka Kazimierą, ir į juos negalima žiūrėti kaip į nugalėtą gentį. Būdamas už LDK ribų, didysis kunigaikštis atstovauja ne tik Vilniaus, Trakų vaivadoms, Vilniaus vyskupui, bet ir Žemaitijos seniūnui. Kazimiero privilegija neatskyrė žemaičių nuo kitų lietuvių, bet įtvirtino jų lygiavertę padėtį LDK. Priivilegija vertintina kaip galimas susitarimas arba sąlygos, kuriomis žemaičiai sutinka būti LDK.
Žemaičių pilietinės ir gana savarankiškos laikysenos pavyzdžių, įrodančių jos ypatingą vietą krašto istorijoje ir savąjį identiteto suvokimą, yra gana daug, tačiau bene ryškiausią pilietinę brandą Žemaičių bajorija pademonstravo karuose su Švedija, ypač trečiame (1655-1660) karo etape, arba garsiuoju ,,tvano” laikotarpiu.
Rusijos kariuomenei užėmus beveik visą LDK, o Lietuvos magnatams Radviloms ir kitiems pasidavus Švedijai, Žemaitijos bajorija 1655 m. rugpjūčio 5 d. susirinko Raseiniuose, išsirinko karinę vadovybę, o rugpjūčio 14 d. paskelbė visuotinį šaukimą, ir 1656 m. pradėjo sukilimą prieš švedų įgulas. Susiformavo Žemaitijos pašauktinių kariuomenė, palaipsniui su reguliariosios kariuomenės pagalba išstūmusi švedus iš Žemaitijos. Šiuo atveju, Žemaitijos bajorija sugebėjo pateikti savo reikalavimus, suformuoti kariuomenę ir sėkmingai išvaduoti kraštą, nepasiduodama idžiųjų magnatų (pvz. Radvilų) siekiams, savaip suprasdama įsipareigojimus valdovui ir krašto laisvei, parodydama nemažus diplomatinius sugebėjimus. Suprasdami, kad nedera skaldyti krašto jėgų mirtinos grėsmės akivaizdoje, nepasitraukė iš Radvilų stovyklos, bet sukūrė konfederaciją ir iškelė pilietiškai brandžius reikalavimus. Savo tikslo siekė iki galo, kol išstūmė priešus.
Iki 17 a. vidurio negandų Žemaitija buvo tautiškai vienalytė, tik nuo šio amžiaus vidurio ir XVIII bei XIX amžiais ima atvykti kitų tautybių gyventojai. Kitataučiai koncentruojasi augančiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. Stambių ir sparčiai augančių užsienio prekybos uostų artumas leido žemaičių valstiečiams patiems vežti savo prekes į juos, o tai stabdė Žemaitijos urbanizavimą ir kitataučių įsikūrimą jos miestuose ir miesteliuose. Netgi XVIII a. Žemaitija tebebuvo etniškai vienalytė ir 90 procentų jos gyventojų (tarp jų ir bajorija) buvo žemaičiai. Kiti gyventojai buvo žydai (jie koncentravosi prekybiniuose miesteliuose), vokiečiai (stambesnės jų kolonijos buvo Skuode, Jurbarke, Kėdainiuose), lenkai, ,,prūsai” ir kt.
Margesnė tikybos padėtis Žemaitijoje susiklostė tik XVII a., kai šalia katalikų tikėjimo ėmė plisti ir protestantų (liuteronų ir kalvinistų). Persvarą imant reformuotai katalikų bažnyčiai, protestantų skaičius, Grzegorz’o Blaszyk’o duomenimis, XIX a. viduryje siekė tik apie 7 procentus. Kartu tai buvo ir laikotarpis, kai atskiruose kultūros centruose formavosi bendrinės žemaičių kalbos idėjos, kai įvairuojančiais dialektais buvo leidžiama daug literatūros, pirmiausiai religinės. XVIII a. Žemaitijoje buvo pats intensyviausias ir religinių brolijų kūrimosi prasme. Mums pavyko daugelyje Žemaitijos parapijų surasti brolijų knygas, kurios XVIII a. ir XIX a. buvo vedamos žemaičių kalba. To laikotarpio pamokslai, reikalavimai bažnyčiose turėti vietinę kalbą mokančius kunigus, prekyba lietuviškomis ir žemaitiškomis knygomis Žemaitijos miesteliuose rodo, kad buityje, katalikų bažnyčioje ir daugelyje kitų visuomeninio gyvenimo sferų žemaičių (lietuvių) kalba LDK laikotarpiu buvo pagrindinė bendravimo priemonė. Tiesa, teismų knygos, dvarų dokumentai, didžioji dalis bažnytinio administravimo dokumentų XVII-XVIII a. buvo rašomi lenkų, o XIX a. – ir rusų kalbomis, bet tai buvo tik valstybės rašto kalba, kuri kiek didesnę įtaką galėjo turėti tik mieteliuose ir dvaruose. Apie etninę XVII-XVIII amžių žemaičių savimonę kalbėti nelengva, bet tam tikras administracinis, kultūrinis išskirtinumas tikrai buvo jaučiamas, nes Žemaitijos teismų ir dvarų administracinėse knygose neretai pasitaiko įrašų, nurodančių, kad laiškai siunčiami ,,Į Lietuvą” ar, atsiunčiami ,,iš Lietuvos”, kad žmogus tamavo ,,Maskvoje ir Lietuvoje”, kad siunčiamos pastotės ,,į Lietuvą” ir kt. Apie tam tikrą etninį savimonės egzistavimą XIX a. liudija ir gyventojų surašymo duomenys, kur beveik visi tuometinės Žemaičių vyskupijos gyventojai užsirašė esą žemaičių tautybės.
Svarbiausia Žemaičių seniūnijos, kunigaikštijos bei savivaldos pabaigos data yra 1795 metai, kai LDK, o kartu ir Žemaitija neteko savo politinės nepriklausomybės. Simboliškai Žemaičių kunigaikščio titulas tada atsidūrė Rusijos caro titulų sąraše. 1840 m. iki to laiko dar kai kada oficialiai pavartojamas Žemaitijos pavadinimas buvo uždraustas. Tik žemutiniams luomams ir Žemaitijos bajorijai kraštas liko ,,buvusia Žemaičių kunigaikštija”, o katalikiškose to meto maldaknygėse dar galime sutikti terminus ,,Musų kuigaikštija”, ,,Žemaičių seniūnija”.
Nebeliko Žemaičių seniūnų, savivaldos, o atsiradęs terminas „Žemaičių žemė” imtas vartoti kraštui, kuriame vyrauja žemaičių dialektai, pažymėti.
Tačiau išlieka viena institucija, ypač svarbi krašto religiniam ir netgi politiniam gyvenimui – Žemaičių (Telšių) vyskupija. Tiesa, prie šios vyskupijos prijungus Kuršą, o rytuose jos riboms pasiekus Vydžius (dabar Baltarusija), vyskupijos ribos nebesutapo su žemaičių kalbos vartojimo ir buvusiomis kunigaikštijos riboms. Matyt dėl šios priežasties XIX a. antrosios pusės gyventojų surašymo duomenimis žemaičių jau atsiranda net ir Panevėžio bei Ukmergės apylinkėse. Kintant etninės identifikacijos kriterijams, vykstant gyventojų polonizacijai, rusams stiprinant asimiliacinę politiką užgrobtame krašte, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, pamažu nyko istorinė Žemaičių kunigaikštijos tradicija, silpnėjo buvusių piliečių bajorų luomas ir Žemaitija palaipsniui tapo tik geografine ir kalbine erdve – vieta, kurioje gyvena žemaitiškai kalbantys žmonės. Bet didieji Žemaičių vyskupai, visų pirma Motiejus Valančius, rūpinosi ne tik etniniais žemaičiais, bet ir visos tuo metu jau mišrios vyskupijos, iš tikrųjų visos Lietuvos reikalais, nes gerokai sulenkėjusioje Vilniaus vyskupijoje nebeliko kam jais rūpintis. Neatsitiktinai jo lietuviškai parašyta ,,Žemaičių vyskupystė” bandė nutrinti tą kalbinę ribą tarp privilegijuotų luomų ir liaudies, pranašaudama demokratines neluominės bendrinės kalbos funkcijas. Ją ateityje turėjo vartoti dauguma gyventojų. Šiai gimstančiai moderniajai tautai ir buvo skirtas istorinės tradicijos priminimas, tautinės savimonės žadinimas.
XIX a. pab.-XX a. pr. stiprėjant tautinei integracijai, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, silpo buvusio žemaičių politinio-administracinio savarankiškumo prisiminimai, o tautinės konsolidacijos ir integracijos poreikis skatino pirmenybę teikti bendriesiems lietuvių tautos siekiams, o ne buvusiems etniniams ar autonominiams skirtumams. Šiame etape lietuviškumas buvo svarbiau už žemaitiškumą. Deja, ir pirmosios Lietuvos Respublikos kultūrininkai, iš esmės didžiausią dėmesį skyrę Lietuvos valstybės (1918-1940 m.) kūrimui, regioninei kultūrinei politikai, tarp jų ir žemaitiškumo ugdymui jokio rimtesnio dėmesio skirti negalėjo. 1926 metais buvo panaikinta ir Žemaičių vyskupija – paskutinė istorinį Žemaitijos tęstinumą 509 metus saugojusi institucija. Jos panaikinimą visų pirma lėmė unifikacinė Lietuvos Respublikos politika.
Tačiau žemaičių regioninė savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine bei kultūrine-religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią, savitą regiono kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese tikrai negali būti pavojinga bendriesiems lietuvių ir Lietuvos interesams. Priešingai. Ji gali šią kultūrą praturtinti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu.
IŠ ŽEMAITIJOS ISTORIJOS
Svarbiausi įvykiai, datos, faktai
• Žemaitijos teritorijoje pirmieji pastovūs gyventojai šiaurės elnių medžiotojai įsikūrė prasidėjus Aleriodo šiltmečiui, apie X tūkstantmetį prieš Kristų, pačioje paleoloto pabaigoje. Ankstyviausiai Žemaitijos teritorijoje įsikūrę medžiotojai ir žvejai priklausė Kundos kultūrai.
• IV-III tūkst. pr. Kristų dabartinėje žemaičių gyvenamoje teritorijoje buvo paplitęs Narvos kultūros vakarinis variantas.
• Ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kristų-erų riba), kaip matyti iš tyrinėtų to laikotarpio kapaviečių, Žemaitijoje gyveno skirtingų kultūrų žmonės.
• Apie 70-150 m. po Kristaus vakarų Žemaitijoje, pajūryje, gyventojų skaičius žymiai išaugo (220-300 metais), o po 300 m. sumažėjo. Tai gali būti susiję su gyventojų migracija.
• 1219 m. pasirašyta Lietuvos ir Žemaitijos sutartis su Haličo kunigaikščiu. Iš šios sutarties matyti, kad Žemaitijoje stipriausi kunigaikščiai buvo Gedvilas ir Vykintas, savo valdas turėję vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje.
• 1236 m. prie Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai (spėjama, kad jiems vadovavo Žemaičių kunigaikštis Vykintas), nugalėjo kalavijuočius. Po šio mūšio praėjus aštuoneriems mėnesiams įvyko kalavijuočių ir kryžiuočių politinis susijungimas. Teritorinį susijungimą Ordinas tikėjosi įvykdyti per Žemaičių žemę.
• Žemaičių sėkmę Saulės mūšyje daugiausia lėmė tai, kad tuo metu šiaurės ir vakarų žemaičiai palaikė glaudžius ryšius ir vieni kitiems padėjo. Toks jų bendradarbiavimas pastebimas ir kovose prieš Mindaugą.
• 1248-1252 metais Lietuvoje vykstant vidaus karui Žemaitija suskilo į dvi stovyklas. Vykinto pusėje prieš Mindaugą kovėsi tik vakarų žemaičiai. Šis karas padarė didelę įtaką žemaičių kunigaikščiams, nes po to šie kunigaikščiai vis rečiau beminimi oficialiuose raštuose, o iškyla didžiūnai.
• 1255 m. Žemaičiai jungtinių pajėgų vadu išsirinko kunigaikštį Algminą. Šioje sueigoje jis suformulavo visą politinę programą, kurioje buvo numatyti ne tik konkretūs žemaičių veiksmai, bet ir tolimesni šių veiksmų tikslai.
• 1253 m. atsinaujino žemaičių kovos su Livonijos ordinu.
• 1251 m. įvyko Tverų mūšis, kur Žemaičių kunigaikščio Vykinto valdomą pilį puolė Mindaugas su savo kariuomene, bet jos nepaėmė ir pats buvo sužeistas. Kunigaikštis Vykintas šiame mūšyje žuvo.
• 1259 m. įvyko Skuodo kautynės, kuriose žemaičiai nugalėjo Livonijos kryžiuočius. Žuvo 33 riteriai. Žemaičiai, tuo metu vykdydami atskirą nuo Mindaugo, 1251 m. sudariusio taikos sutartį su Livonijos ordinu, politiką, intensyviai puldinėjo Livoniją.
• 1260 m. liepos 3 d. įvyko Durbės mūšis, kur žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Treniotos, visiškai sumušė jungtines Livonijos ir Prūsų ordino jėgas. Žuvo 150 ordino riterių. Ordinui po šio pralaimėjimo grėsė visiškas žlugimas, nes iškart prasidėjo Didysis Prūsų sukilimas.

• 1329 m. kryžiuočiai, vadovaujami Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, apgulė Medvėgalio pilį, kurioje buvo apie 6000 žmonių. Žemaičiai atkakliai gynėsi, bet buvo priversti pasiduoti. Vyrus, moteris ir vaikus pakrikštijo, bet netrukus jie vėl grįžo į savo senąjį tikėjimą.
• Pilėnų pilies tragedija gerokai palaužė Žemaitijos jėgas ir pasipriešinimą ordinui. Po 1336 m. žemaičiai buvo priversti atsisakyti aktyvių veiksmų su ordinu.
• 1382 m. spalio 31 d. Dubysos žiočių saloje Jogailos ir Skirgailos vardu buvo pasirašytos trys sutartys su vokiečių ordinu. Viena sutartimi Lietuvos kunigaikščiai pasižadėjo apsikrikštyti, antra – padėti Ordinui prieš jo priešus. Trečiąją sutartimi Ordinui buvo atiduotas Žemaičių plotas tarp abiejų Ordino dalių iki Dubysos. Tačiau Jogaila, matyt, jau 1383 metais žinojo apie projektą kviesti jį Lenkijos karaliumi ir sutuokti su Jadvyga, ir jo politika įgavo savarankišką kryptį. Nutraukę su Jogaila santykius, kryžiuočiai labiau susidomėjo Vytautu ir, jį pakrikštiję, vėl iš jo ėmė kaulyti užrašyti Žemaitiją.
• 1383 m. Žemaičius Ordinui buvo užrašęs Jogaila, o 1384, 1392, 1400, 1409 m. Vytautas.
• 1398 m. spalio 12 d. Vytautas Didysis sudarė Nemuno saloje su Kryžiuočių ordinu sutartį (Salyno taika), pagal kurią Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė Ordinui užrašė Žemaičius iki Nevėžio upės. Jeigu iki to laiko žinomi Žemaičių padovanojimai Ordinui buvo tik pergamentiniai pažadai, tai ši sutartis ir Vytauto pažadas padėti užvaldyti Žemaičius, kryžiuočiams kėlė pagrįstas viltis. Tačiau Žemaičius Ordinas tevaldė tik iki 1401 m., kol Vytautas Vilniaus ir Radomo aktais formaliai įgijo LDK titulą. Tais pačiais metais sukilę žemaičiai sunaikino dvi pilis, kurias Ordinas buvo pasistatęs Žemaitijoje, tad po to Ordinas Žemaitijoje nebeturėjo kur beįsitvirtinti ir jam liko daryti vien įprastus karinius žygius. Po to Ordinas Vytautą apkaltino tuo, kad šis sukurstė žemaičius.
• 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis, po kurio baigėsi žemaičių karai su kryžiuočiais.
• 1411 m. vasario 1 d. Vyslos saloje priešais Torunę Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, pagal kurią Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos atiteko Žemaičių žemė.
• 1411 m. Žemaičių seniūnu Vytautas paskyrė Kęsgailą Valimantaitį.
• 1411-1795 m. Žemaitija buvo seniūnija. Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito. Be jų, į Žemaitijos seniūniją dar įėjo Jurbarko apylinkė ir didžiojo kunigaikščio Skirsnemunės dvaras (Užnemunės apylinkės, priklausiusios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams bei Skirsnemunės ir Jurbarko dvaras).
• Nuo XV a. penkto dešimtmečio pradžios Žemaičių seniūnija dar buvo vadinama ir Žemaičių kunigaikštyste. Jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos Didysis kunigaikštis.
• 1413 m. Vytautas ir Jogaila, savaitei nuvykę į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo, tuo tikėdamiesi susilpninti Ordino pretenzijas į Žemaičių žemę.
• 1413 m. Vytautas pirmasis iš Lietuvos valdovų Žemaičiams suteikė privilegiją (šio dokumento tekstas nėra išlikęs).
• Po Žemaitijos krikšto žemaičiams susidarė geresnės sąlygos susipažinti su Vakarų Europos kultūra, naudotis šių šalių švietimo pasiekimais. Krokuvos universitete pirmieji studentai iš Žemaitijos pasirodė 1458 m. Daugiausia iš pradžių į Vakarų Europos aukštąsias mokyklas studijuoti važiuodavo jaunuoliai iš Kražių, Viduklės, Kaltinėnų, Raseinių, Kelmės, Varnių, Platelių, Alsėdžių,Telšių.
• Mokyklų tinklas Žemaitijoje pradeda formuotis XV a. Spėjama, kad pirmoji parapinė mokykla pradėjo veikti Kražiuose. Pradinių-parapinių mokyklų skaičius Žemaitijoje ėmė didėti XVI a. pradžioje. Tuo laiku bažnyčių fundacijų aktuose užsimenama apie Tauragės, Joniškio, Telšių, Jurbarko, Krekenavos, Veliuonos, Šiaulėnų, Žagarės, Betygalos, Saločių, Sedos mokyklų įsteigimą.
• 1415 m. Konstancoje (Šveicarija) įvyko bažnytinis susirinkimas, kur buvo sprendžiamas ir Žemaičių likimas. (Žemaitijos reikalai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kuri subrandino didįjį konfliktą, žinomą Žalgirio kautynių vardu. Bet ir po Lietuvos-Lenkijos pergalės aiškumo nebuvo. Pirmieji ginčai tarp Vytauto ir Ordino prasidėjo dėl Žemaičių sienų. Tada, 1414 m., Vytautas ir Jogaila paskelbė Ordinui karą. Karui užsitęsus, popiežius Jonas XXIII atsiuntė savo legatą, Lozanos vyskupą Vilhelmą, kuris popiežiaus vardu pakvietė ginčą spręsti bažnytiniame susirinkime. Į Konstancos bažnytinį susirinkimą Vytauto iniciatyva atvyko 60 pakrikštytų žemaičių bajorų. Jie susirinkimui pateikė garsųjį Žemaičių skundą, kuriame daugiausiai buvo kalbama apie blogybes, kurias iš Ordino patyrė žemaičiai. Tačiau Konstancoje Ordinas turėjo daug šalininkų ir atsakymai į Žemaičių skundą buvo gana kieti ir agresyvūs. Pripažino kryžiuočiai Konstancoje tik tai, kad jie Žemaitiją laiko kaip „slidų ungurį už uodegos”. Ir vis dėlto, nors Konstancos bažnytinis susirinkimas neišsprendė Žemaitijos problemos, bet paklausė svarbiausio Žemaičių skundo prašymo – „įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jie, pasiėmę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių”.
• 1417 m. vasarą, į Žemaitiją atvykus Vytautui ir Vilniaus bei Lvovo vyskupams, buvo pakrikštyta tūkstančiai žemaičių, o 1417 m. rudenį, baigiant krikštyti Žemaitiją, Vytautas vėl atvyko į šį kraštą ir pats parinko vyskupijos sostinę – Medininkus. Ten buvo pašventinta Katedros bažnyčia. Taip oficialiai 1417 m. buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija.
• 1418 m. kelių Žemaitijos sričių gyventojai pasipriešino naujovėms, įvestoms, po krikšto, sukilo, išvarė kunigus ir vėl perėjo prie pagoniško tikėjimo.
• 1422 m. rugsėjo 27 d. Lietuva (Vytautas) ir Lenkija (Jogaila) sudarė sutartį su vokiečių ordinu (Melno taika), kuria buvo išspręsta Žemaitijos problema. (1422 m. Jogaila su Vytautu paskelbė Ordinui karą ir, sujungę savo kariuomenes, iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir gynėsi tik pilyse. Lietuvių ir lenkų kariuomenės nusiaubė visą kraštą. Ordino magistras buvo priverstas paprašyti taikos. Lietuvai atiteko beveik visa Žemaitija. Vokiečių ordinui, nežiūrint Vytauto pastangų, buvo užleistos Nemuno žiotys ir patogus priėjimas prie jūros su Klaipėda.) 1422 m. nustatytos sienos išsilaikė beveik penkis amžius (iki 1919 metų).
• Kai 1440 m. Trakų pilyje buvo nužudytas LDK Žygimantas Kęstutaitis, Lietuvos ponų delegacija, nuvykusi į Varšuvą, prašė Lietuvos sostą užimti Jogailos sūnų Kazimierą. Tačiau Žemaičiai vieningai rėmė Žygimanto sūnų Mykolą. Laukdami palankių Mykolo žygių, Žemaičiai sukilo ir išvarė seniūną Kęsgailą. Žemaičių priekyje stojo pagonis Daumantas, kuris nuėjo Vytauto bandytu politiniu keliu – ieškojo pagalbos pas kryžiuočius. Kazimierą rėmę Vilniaus ir Trakų aukštieji pareigūnai jau buvo į Kauną sutraukę kariuomenę ir norėjo jėga palaužti Žemaičių užsispyrimą. Pajutę, kad Mykolas pabėgo į Mozūrus, o pagalbos iš Ordino nebuvo, Žemaičiai sutiko derėtis. Jie reikalavo patvirtinti savivaldą. Kazimieras tada priėmė jų sąlygas ir patvirtino Žemaičiams privilegiją.
• 1441 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kazimieras suteikė Žemaičiams privilegiją. Šia privilegija Žemaitijai buvo suteiktas suverenitetas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Tai kartu buvo ir Vytauto suteiktos privilegijos Žemaitijai pratęsimas. Kazimiero privilegija buvo surasta 1661 m. V Žemaičių žemės pilies teismo knygoje. Žemaičiai pagal šią privilegiją turėjo išlaikyti tik tuos LDK dvarus, kurie buvo prie Vytauto. Kas prie Vytauto neturėjo pareigos pjauti šieno ar eiti į pilių statybos darbus – tie buvo paliekami laisvi. Kazimieras patvirtino visus dovanojimus bajorams ir kitiems kilmingiesiems, kuriuos buvo suteikęs Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas. Kazimieras pasižadėjo už Nevėžio upės nesiuntinėti savo pareigūnų ir teismų vykdytojų. Patiems Žemaičiams buvo suteikta teisė rinktis sau valdininkus ir seniūnus, kuriuos Kazimieras turėjo patvirtinti. Žemaičiai pagal privilegiją turėjo išlaikyti tik tuos LDK dvarus, kurie buvo prie Vytauto. Kas prie Vytauto neturėjo pareigos pjauti šieno ar eiti į pilių statybos darbus – tie buvo paliekami laisvi. Kazimieras patvirtino visus dovanojimus bajorams ir kitiems kilmingiesiems, kuriuos buvo suteikęs Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas. Kazimieras pasižadėjo už Nevėžio upės nesiuntinėti savo pareigūnų ir teismų vykdytojų. Patiems Žemaičiams buvo suteikta teisė rinktis sau valdininkus ir seniūnus, kuriuos Kazimieras turėjo patvirtinti. Tvirtindamas Žemaičių laisves, Kazimieras savo žinioje pasiliko tik Vytauto medžioklių vietas.Kazimiero privilegiją, vis pridėdami naujų laisvių, tvirtino Aleksandras (1492 m.), Žygimantas Senasis (1507 m.) ir vėliau Žygimantas Augustas ir Zigmantas Vaza. Kazimiero privilegiją, vis pridėdami naujų laisvių, tvirtino Aleksandras (1492 m.). Šioje privilegijoje buvo daug ankstesnių privilegijų punktų. Tvirtino ir Žygimantas Senasis (1507 m.), vėliau Žygimantas Augustas ir Zigmantas Vaza.1492 m. Žemaitijos privilegiją patvirtino LD kunigaikštis Aleksandras (1569 m.).
• Nuo seno, gyvendama iš dalies atskirą politinį gyvenimą, Žemaitija su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste bendradarbiavo pagal reikalą ir rodydavo savarankišką nusistatymą. Ordino kovose Žemaičiams buvo tekęs ypatingas vaidmuo. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila juos buvo kryžiuočiams iš viso padovanojęs šešis kartus.
• 1440-1492 metais Žemaitijoje pastatytos 5 bažnyčios: Alsėdžiuose, Krakėse, Pašvintinyje, Šiauliuose, Šiluvoje.
• Apie XVI a. iki pat Baltijos jūros gyvenę kuršiai perėjo prie lietuvių kalbos, nors dalis jų, ypač Mažojoje Lietuvoje gyvenusių kuršių, ir toliau kalbėjo kuršių kalba.
• XVI a. Žemaitija buvo suskirstyta į 29 (kartais nurodomas skaičius 28) pavietus.
• XVI a. Žemaitijos kultūriniam gyvenimui, švietimui didelę įtaką darė Reformacija.
• XVI a. viduryje Žemaičių vyskupystėje buvo 38 bažnyčios.
• 1581 m. padėtas pagrindas Varnių kunigų seminarijai. Lėšas patalpoms statyti skyrė vyskupas Merkelis Giedraitis.
• XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje, vadovaujant vyskupui Merkeliui Giedraičiui, daug dėmesio skirta Žemaičių vyskupystės organizacijai sutvarkyti.
• Mokyklų skaičius Žemaitijoje labai išaugo XVII a. Vien iki XVII a. vidurio oficialiuose dokumentuose randama žinių apie 20 tuo metu Žemaitijoje veikusių parapinių mokyklų.
• 1595 metais Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje išleista pirmoji lietuviška knyga. Tai buvo į lietuvių kalbą išverstas Ledesmos Katekizmas. Knygą išvertė, spaudai parengė Varnių kanauninkas Mikalojus Daukša. Šiam darbui jį paskatino Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Katekizmas buvo skirtas Žemaičių vyskupystei.
• 1599 m. M. Daukša lietuvių kalba išleido garsųjį J. Vujeko Postilės vertimą, į kurį buvo įdėta paties M. Daukšos parašyta prakalba lenkų ir lotynų kalbomis.
• 1602 m. Žemaitijoje įkurtas pirmasis vienuolynas – Kretingoje Jonas Karolis Chodkevičius įkurdino pranciškonus.
• 1616 m. Kražiuose įkurta kolegija – svarbiausias tuo metu Žemaitijoje veikęs religijos ir kultūros centras, kuriam vadovavo jėzuitai. Tai buvo populiariausia ir garsiausia aukštesnės pakopos mokykla Žemaitijoje. Nuo 1654 m. kita jėzuitų kolegija veikė Pašiaušėje.
• 1622 m. vyskupas St. Kiška, iš pradžių siuntęs savo klierikus į Vilnių, juos perkėlė į Varnius. Čia, prie katedros buvo pastatyti seminarijos namai. Seminaristus mokė ir auklėjo jėzuitai. Tačiau greitai Žemaičių kunigų seminarija buvo perkelta į Kražius (1626-1630), nes jėzuitams buvo patogiau klierikus mokyti prie savosios kolegijos. Naujus gražius medinius seminarijos rūmus Varniuose apie 1744 m. pastatė vyskupas A. Tiškevičius. Čia iš Kražių perkelti aštuoni studentus. 1864 m. Žemaičių kunigų seminarija, rusų valdžiai reikalaujant, buvo perkelta į Kauną.
• 1636 m. įvyko Žemaičių vyskupystės sinodas, kuris ypač atkreipė dėmesį į Žemaitijos gyventojų švietimo reikalus. Šio sinodo nurodymu prie visų vyskupystėje veikusių bažnyčių turėjo būti įsteigtos mokyklos ir išlaikomi mokytojai.
• 1654 m. metais, prasidėjus karui su švedais, prasidėjo ir didžiosios Žemaitijos nelaimės, kurios šio krašto neapleido iki baisiojo 1710-1711 metų maro.
• 1655 m. rugpjūčio 17 d. J. Radvilos įkalbėti 436 Žemaitijos bajorai pasirašė sutartį su švedais.
• 1656 m. balandžio pabaigoje Žemaitijos kunigaikštystėje, Breslaujos, Ukmergės ir Upytės pavietuose prasidėjo sukilimas prieš čia dislokuotas švedų įgulas.
• 1655-1661 m. vykęs karas su švedais ir jo metu prasidėjęs maras Žemaitiją labai nualino.
• 1678-1679 m. žemaičiai vėl dalyvavo susirėmimuose su švedais, kai švedai, norėdami užpulti Prūsiją, turėjo iš Kuršo pereiti per Žemaitiją.
• 1702 m. sausio 27 d. Karolis XII su pagrindinėmis švedų kariuomenės jėgomis perėjo LDK sieną ir įžengė į Žemaitiją. Vasario 17 d. jis jau buvo pasiekęs Raseinius.
• Po 1710-1711 metų baisiojo maro Žemaitijoje ištisi kaimai liko tušti. Žemaitija neteko beveik dviejų trečdalių gyventojų.
• 1764 m. buvo įsteigti Pilies ir Žemės teismai Telšiuose. Tai reiškė, kad Žemaitijos kunigaikštystėje sukuriami du administraciniai-teisiniai padaliniai. Į vieną įėjo 13 Raseinių, o į kitą 15 buvusių Telšių pavietų. Po 11 metų teismas iš Telšių buvo perkeltas į Šiaulius. 1790 m. Telšių, kaip teisinio-administracinio vieneto, reikšmė buvo atstatyta, paliekant minėtas institucijas ir Šiauliuose.
• 1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.
• 1791 m. atsirado trys Žemaitijos pavietai (žemės), oficialiai vadintos apskritimis. Jų valdymą iš esmės perėmė rusų valdžia.
• 1795 m. po trečiojo Respublikos padalinimo Žemaitija atiteko Rusijai. Tais metais visas kairysis Nemuno krantas nuo Baltstogės iki Šakių buvo prijungtas prie Prūsijos, o kita dalis, kuriai XIX a. lietuviai ir žemaičiai davė neoficialų Užnemunės vardą, buvo įjungta į penkmetį gyvavusios ir nuo Napoleono Prancūzijos priklausiusios Varšuvos kunigaikštystės sudėtį. Po Prancūzijos pralaimėjimo Rusijai (1812 m.) ir po Vienos kongreso (1815 m.) Užnemunė tapo autonominės Lenkijos karalystės, įėjusios į Romanovų imperijos sudėtį, dalimi.
• Per 1830-1831 m. sukilimo metu žemaičių bajorai savo reikalavimais neišsiskyrė iš bendrųjų politinių unijinių reikalavimų. 1831 m. birželio 3-20 dienomis veikė Žemaitijos centrinė vyriausybė. Ji buvo sudaryta Tytuvėnuose iš Raseinių, Šiaulių, Telšių apskričių sukilėlių keturių valdžios atstovų.
• 1843 m. pertvarkant visą šiaurės krašto administraciją, iš Vilniaus gubernijos buvo atkirstos 7 vakarinės apskritys ir tuo būdu sudaroma iki Pirmojo pasaulinio karo išsilaikiusi Kauno gubernija, ė kurią įėjo įėjo didžioji Žemaitijos dalis.
• 1844 m. uždaryta Kražių gimnazija.
• 1863 m. sukilime aktyviai dalyvavo žemaičiai. Po šio sukilimo buvo nutraukta Žemaitijos bajoriškų seimelių veikla.
• 1864 m. Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių, kur dar Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo įkurta pirmoji Žemaičių katedra, buvo perkeltas į Kauną.
• 1886 m. lapkričio 19 d. įvyko Kęstaičių (Alsėdžių valsčius) bažnyčios gynimas – pirmasis masinis žemaičių pasipriešinimas rusų kėslams pravoslavinti katalikų bažnyčią Lietuvoje.
• Rusų valdžiai pareikalavus,kad Žemaičių vyskupas uždarytų Kęstaičių bažnyčią, vienuolyną ir kunigų prieglaudą, apylinkės žmonės subruzdo ir pasiryžo neleisti to padaryti. Bažnyčia buvo šešias savaites dieną-naktį saugoma ir visi atvykę rusų valdininkai išvejami. Tada gubernatorius nutarė panaudoti karinę jėgą ir pats ėmėsi vadovauti operacijai. Iš Telšių buvo atsiųsti trys kazokų eskadronai. Kazokai, naudodami ginkluotę, išvaikė sargybinius iš šventoriaus. Likusieji gynėjai tuo metu bažnyčioje giedojo šventas giesmes. Tada gubernatorius kazokams įsakė įsiveržti į sausakimšai gynėjų prisigrūdusią bažnyčią ir jėga juos išmesti. Žmonės klūpojo susikibę rankomis, giedojo giesmes ir nėjo lauk iš savo šventovės. Tada kazokai puolė po vieną plėšti susikibusius maldininkus ir vesti juos lauk iš bažnyčios. Prasidėjo kautynės viduje ir aplink bažnyčią. Išvestuosius apdaužė ir vakare išvežė į Telšių kalėjimą. Tarp suimtųjų buvo ir moterų. Po to bažnyčios šventenybės buvo nugabentos į Telšius, kazokai ėmė naikinti bažnyčią. Jie kirviais sukapojo altorius, kryžius, sakyklą, klausyklas, šventoriuje kryžiaus kelio stotis-– koplytėles, sudaužė paveikslus ir bandė nugriauti bokštą bei nuplėšti stogą, bet, nebaigę savo darbo, kartu su gubernatoriumi išvyko iš Kastaičių.
• 1869-1870 metais vyko garsioji pirmoji knygnešių byla, per kurią daugiausiai nukentėjo Žemaitijos kunigai, kurie platino Tilžės klebono Zabermano vardu išspausdintas M. Valančiaus knygeles.
• 1893 m. lapkričio 21-22 dienomis įvyko Kražių skerdynės. Rusų valdžiai kėsinantis uždaryti Kražių bažnyčią, žemaičiai ėmė budėti bažnyčioje, ir Raseinių isprauninkas jos uždaryti neįstengė. Lapkričio 22-osios naktį bažnyčios uždaryti atvyko pats Kauno gubernatorius M. Klingenbergas. Žmonės jo neklausė. Tada maldininkus puolė 70 žandarų ėmė juos varyti iš bažnyčios. Gynėjai pasipriešino. Tik ryte, iš Varnių atvykus 300 kazokų, kražiškiai buvo nugalėti. Devyniiš jų per susirėmimus žuvo, 44 buvo sunkiai sužeisti, apie 150 suimta ir pasodinta į kalėjimą.
• 1905-1907 m. įvykiai Rusijoje Žemaitiją paskatino kovoti už savo politinę ir ekonominę nepriklausomybę.
• 1925 m. gegužės 14 d. Vytauto Didžiojo universitete įregistruota žemaičių studentų Simono Daukanto draugija.
• 1826 m., kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, iš Žemaičių vyskupijos buvo sudaryta Kauno arkivyskupija, Telšių bei Panevėžio vyskupijos.
• 1932 m. vasario 16 d. Telšiuose įkurtas Žemaičių „Alkos” muziejus.
• 1938 metais išleista pirmoji žemaičių poezijos ir prozos antologija „Žemaičiai” (sudarė Stasys Anglickis).
• 1941 m. birželio 25 d. bolševikai Rainių miškelyje nukankino 73 politinius kalinius.
• 1991 metais pastatyta, pašventinta Rainių Koplyčia – paminklas tautos kančioms.
• 1991 metų gegužės 25 dieną įvyko pirmasis Žemaičių kultūros draugijos suvažiavimas (draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius).
• 1994 m. liepos mėn. įkurta Žemaičių akademija (rektorius Adomas Butrimas).
• 1995 m. įkurta Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia” (vadovė Loreta Mukaitė).
• 1996 m. įkurtas Žemaičių kultūros informacijos centras Vilniuje (vadovė Danutė Mukienė).
• 1998 m. įkurtas Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų rėmimo fondas (pirmininkė profesorė Viktorija Daujotytė).

Žemaitijos kunigaikštystė XVIII a. pabaigoje. Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva
1999 m. pagal istoriką Elmantą meilų nupieštas žemėlapis. Dailininkas Arvydas Každailis

Literatūra:
1. Ch. L. T. Pichel. „Žemaitija“, 1991 m.;
2. http://samogitia.mch.mii.lt;
3. http://daugenis.mch.mii.lt;
4. Končius J. B. „Vytautas didysis – Lietuvos kunigaikštis“, 1964;
5. Gimbutas M. A. „Senovės baltų žemės“, 1963.

Leave a Comment