Durbės mūšis

Įvadas
Žinios apie žemaičių kovas su vokiečiais ir apie patį Durbės mūšį randamos istoriniuose šaltiniuose nėra gausios. Yra tik keletas pagrindinių šaltinių išlikusių iš XIII ir XIV amžiaus. Žemaitija apgynė savo laisvę. Ordinas ilgam tapo nepavojingas Lietuvai. Šiame referate bandysiu atskleisti visas mušio priežastis bei paliesti svarbiausius šio didingo žemaičių laimėjimo padarinius, nepamiršdamas bei pačios Durbės mūšio eigos.

Ordino pasiruošimai naujam karo žygiui prieš žemaičius
Magistras Burchardas von Hornhausenas ryžosi sutelkti dideles jėgas, kokių Livonija dar nebuvo mačiusi. Pirmą kartą į Livonijos kariuomenės sudėtį įttraukiamos stambios jėgos ir iš Prūsų Ordino. Kad gautų paramą, pats Burchardas vyko į Prūsus ir ten išsiderėjo iš kryžiučių Ordino maršalo stiprių pagalbinių jėgų. Jis gavo 30 riterių piligrimų, tik ką atvykusių iš Vokietijos, pasiruošusių į Kryžiaus žygį, be jų dar būrį rinktinių riterių. Abiejų kariuomenių, Livonijos ir Prūsų, rinkimosi bazė buvo Klaupėda. Maršalas Botelis ten ir atvyko su savo rinktinių vyrų būriu.
Popiežius Aleksandras ketvirtasis, vienas iš palankiausių kryžiuočiams , savo privelegija iš 1260m. Sausio 21d. leido jiems versti prūsus kalėjimu ir įkaitais sttoti Ordino kariuomenėn ir atatyti Ordinui pilis. Konstancos konsilijoje lietuviai skundėsi, kad riteriai prūsų žmones naudoja savo žygiuose į svetimus kraštus, juos kovose siųsdami į pirmąsias eiles ir pratindami bei ragindami juos žudyti ir deginti. Livonijos kariuomenėje nebuvo tik žiemgalių, kurie jau 12

259 m. buvo sukilę. Kronikos nemini ir lybių su lietgaliais, kurie visada talkininkaudavo vokiečiams, todėl, netenka abejoti, kad jie šiame žygyje irgi dalyvavo. Kryžiaus karo akcija prieš pagonis žemaičius buvo stipriai pradėta 1259 m. ir atnaujinta 1260 m. vasario mėn., kai popiežius Aleksandras IV, Ordino prašomas, leidžia skelbti Kryžiaus karą Prūsuose ir Livonijoje ir paragina Livonijos vyskupus paremti Ordino kovą. Tačiau tarp Rygos arkivyskupo ir Ordino visą laiką vyko varžytinės. Todėl 1260 m. karo žygyje ir Durbės mūšyje vyskupų kariniai daliniai nedalyvavo. Tačiau į šį karą buvo įtraukti suverbuoti prieš totorius piligrimai Prūsuose. Iš Prūsų jėgos vyko į Livoniją dalimis. Viena rinktinė grupė išvyko į Klaipėdą jau ankstų 1260 m. pavasarį. Likusi kariuomenė pajūriu išvyko į Klaipėdą vėliau. Iš Klaipėdos susijungę Livonijos ir Prūsų jėgos, Burchardo vedamos, turėjo traukti Nemuno žeemupiu ir panemuniais į Georgenburgą, kurį buvo apgulę žemaičiai. Dr. Ivinskis čia dar nurodo ir spėjamą Ordino kariuomenės kiekį – 5000 vyrų. Sužinoję besiartinančią didelę Ordino kariuomenę , lietuviai, tiksliau, žemaičiai, turėjo nutraukti Georgenburgo pilies apgulą. Dar prisimindami 1256 m. vokiečių naikinantį žygį į Žemaitiją, žemaičių vadai, išnaudodami savo jėgų centrinę padėtį, veikdami trumpesnėmis vidinėmis linijomis, staiga pakeičia frontą ir meta savo jėgas į kitą priešo pilių juostos tašką, į Kuršą. Vokiečių kariuomenė jau bežygiuodama iš Klaipėdos Georgenburgo link sužinojo, kad žemaičių jėgos, staiga palikę apgulą, veržiasi į Kuršą. Že
emaičių kariuomenė lyg koks magnetas veikė Ordino jėgas. Jungtinė kariuomenė staiga apsisuka ir skubiai žygiuoja pastoti kelią žemaičiams į Kuršo širdį Kuldingą. Šis staigus žemaičių fronto pakeitimas išvedė Ordino kariuomenę iš Žemaitijos atgal į Kuršą. Iš puolančios jėgos ją pavertė besiginančia. Tas rodo puikų žemaičių vadų sugebėjimą ir tokio manevro geniališkumą. Žemaičiai, be abejo, žinojo apie vokiečių karinius pasiruošimus, jie žinojo vokiečių jėgų dydį ir jų tikslus. Todėl ir patys pasiruošė atitinkamai ir pakeitė savo tikslus. Jie šį kartą išžygiavo Kuršan ne vien grobio grobti, bet sunaikinti sutelktas didžiąsias Livonijos karines jėgas.
Mūšio laukas
Priešų kariuomenės susitiko 1260 m. liepos 13 d. Kurše ties Durbe. Dr. Ivinskio nuomone, kad mūšio laukas turėtų bųti prie Durbės upės, šalia Durbės ežero, kuris yra apie 6 km. ilgio ir 1,5 km. pločio. Jis mano, jog Durbės upė kerta ežerą ir plaukia kiaurai jį į Baltijos jūrą. Ežero pietiniame krante būktai įteka vardu nepažymėtas upelis, apie 3 km. ilgio, per baluotą slėnį. Dr. Ivinskis mano, kad jis ankšiau buvo vadinamas Durbe, ir yra Durbės augštupis. Matydami, kad kautynės yra nebeišvengiamos, žemaičių – lietuvių kariuomenės vadai pasiskubino užimti patogesnes pozicijas būsimoms kautynėms. Jie iš savo patyrimo gerai žinojo, kad drėgnose vietose yra labai nepatogu kautis sunkiais šarvais apsišarvavusiems kryžiuočių ir jų sąjungininkų raitėliams. Durbės mūšis vyko Or
rdino valdomole žemėje, kur jis turėjo savo pilių ir žinojo visus kelius ir pelkes.
Ordino kariuomenė išskubėjusi atgal į Kuršą turėjo tikslą ne tik sulaikyti priešo vykdomus grobimus, bet ir sustabdyti tos didelės žemaičių kariuomenės veržimasi į krašto gilumą. Pagrindinis Ordino kelias, jo junktis su Prūsais, iš Rygos ėjo per Kuldingą į Gruobyną ir Liepoją, o iš ten į Klaipėdą. Ordinui buvo beveik gyvybinis reikalas neleisti žemaičiams perkirsti kelią ir gal net užimti kai kurias centrines Kuršo pilis. Todėl po skubaus žygio Ordino kariuomenė atsidūrė prie Durbės, kur atsirėmusi kairiu sparnu į Durbės upelį ji atsistojo skersai kelio į Kuldingą. Ten pro šiaurės vakarų ežero kampą eina kelias į svarbiausias Kuršo vietoves: į Aizpūtę ir Kuldingą, į Gruobyną ir Liepoją ir į šiaurinius uostus. Taigi mūšio laukas galėjo būti prie Durbės ežero šiaurės vakarų kampo ir prie Durbės upelio. Vakarinės ežero pakrantės yra augštesnės, lygios, reikia manyti nuo seno apgyventos, nes ten derlingos žemės, ne pelkės. Ten ir miškai galėjo bųti gerokai iškirsti. Kitaip sakant pagal Durbės upelį ir įšilgai vakarinio ežero pakraščio galėjo tęstis apie 1-2 km. pločio ruožas dirbamų laukų, kuriuose priešų kariuomenės ir susitiko. Rytinė ežero pakrantė yra ne tik raižyta, pelkėta, bet dar iš šiaurės ir iš vakarų apsupta ištisų pelkių juostų. Tų laikų kariuomenės žygio metu gy
yvendavo iš krašto, tai ir turėjo laikytis arčiau prie tirščiau apgyventų vietų, nes pelkėtose vietose nepajėgtų apsirūpinti maistu. Toks naturalus vienas žygio kelias į Kuršo vidurį ir ėjo tarp Durbės ežero iš rytų ir Gruobyno iš vakarų. Tą kelią Ordino kariuomenė ir pasiryžo žemaičiams užkirsti.
Mūšis
Istorikai mano, jog Mindaugas rėmė žemaičių kovas prieš Ordiną. Yra žinoma, kad visą kovų su Ordinu laikotarpį žemaičiai niekad nepuolė Mindaugo žemių, nei Mindaugas jų. Yra daug pagrindo manyti, kad jis šitame Žemaičių kovų laikotarpyje, viena ranka pasirašydamas donotacijas, kita veikė per žemaičius, kad jie nepasiduotų. Tačiau yra atmesta nuomonė, kad pats Mindaugas dalyvavo ar netr vadovavo Durbės mūšiui. Istoriko P. Šležo nuomone ties Durbe žemaičiams vadovavo Aliminas kartu su Treniota, žemaičių kunigaikščio Vykinto ir Mindaugo sesers sūnumi. Atrodo, jog daugiau įsivyrauja nuomonė, kad žemaičių vadu tada buvo Treniota. Vokiečių Ordino jungtinei kariuomenei, aišku, vadovavo pats Livonijos magistras Burchardas Hornhausenas, jam talkininkavo Prūsų maršalas Heinrichas von Botel.
Netikslu būtų vadinti Durbės mūšį Lietuvos, arba lietuvių pergale. Ties Durbe kovojo Žemaitijos jėgos. Nors žemaičiai priklauso lietuvių tautai, tačiau 1260 m. Žemaitija priklausė Mindaugo Lietuvai, ji buvo jo atiduota Ordinui.tačiau ji nepriklausė ir Livonijai, nes Ordinas nepajėgė jos pavergti ir prijungti prie savo valstybės. Tagi, šios didžiosios pergalės garbę tenka atiduoti tam, kam ji priklauso, būtent – Žemaičiams, kurie stengėsi išlikti nepriklausomi tarp Mindaugo pastangų įjungti juos vieningon Lietuvos valstybėn ir Livonijos Ordino troškimo užkariauti juos sau. Skubiai grįždama pro Klaipėdą atgal į Kuršą Ordino kariuomenė pastojo kelią žemaičiams ant Durbės upelio vakarinio kranto, prie Durbės ežero šiaurės vakarų kampo. Kronikos nieko nekalba apie kariuomenių išsirikiavimą, tačiau prileidę, kad mūšio laukas ėjo išilgai Durbės upelio kranto, netoli jo ištako iš ežero, galime spėti, jog kryžiuočių frontas buvo nukreiptas pietryčių kryptimi, o žemaičių – žiūrėjo priešinga – šiaurės vakarų kryptimi. Vokiečių kariuomenė rikiavosi pagal tų laikų paprotį: riteriai su savo ginkluotais tarnais sudarydavo priekines linijas, vietinė, pagalbinė kariuomenė – užpakalines linijas. Išrikiuoti 280 riterių ir 840 jų raitų tarnų ištisa kautynių linija iš trijų eilių, reikia bent 600 m. fronto. Palikus gi dar ir tarpus tarp dalių, tokia kariuomenė turėtų arti 1 km. pločio frontą. Visa jų kariuomenė galėjo būti padalinta, tų laikų papročiu, į tris pulkus. Didžiausiam vadovavo pats Livonijos magistras, kitam Prūsų maršalas, trečiam kuris iš vyresniųjų komtūrų. Dusburgas mini, jog Ordino kariuomenė puolė pirmoji. Kadangi susidurti su priešu pirmam tais laikais būdavo dar ir garbės dalykas, tai, reikia manyti, kad tas pulkas, kuris turėjo garbės svečius ir dauguma piligrimų, puolė pirmas. Tai galėjo būti Prūsų maršalo von Botel pulkas, kuriame greičiausiai buvo ir švedų princas Karolis ir Prūsų vietinė kariuomenė. Apie juos kronika daugiau kalba ir jie daugiausia nukentėjo, greičiausiai todėl, kad pirmi ir giliausiai pakliuvo į žemaičių apsupimą. Kiti du pulkai puolė iš eilės kiek vėliau, vienas paskui kitą, ar greta vienas kito. Juos rėmę kuršiai, estai ir lietgaliai turėjo būti paskutiniai puolimo eigoje, nes vieni jų, turėjo progos pasprukti beveik neįsivėlę į kovą, o kuršiai, pagal Dusburgą, net puldami Ordino kariuomenę iš užpakalio. Tuo tarpu žemaičiai, pagal lengvųjų raitelių taktiką, greičiausiai išsirikiavo bent dviem skaidiniais. Vienas jų, silpnesnis, turėjo vaidinti pagrindines jėgas, ir išsirikiavo priešais Ordino kariuomene. Jo tikslas buvo iššaukti riterių puolimą. Antras skaidinys, stipresnis už pirmą, tikrosios pagrindinės jėgos, greičiausiai išsirikiavo slėpdamasis miške, šone, pasirengęs smogti puolančius riterius iš šono bendra upės kryptimi. Prieš pat mūšį vokiečiai sušaukė karo tarybą, iš kurios pasitarimų atrodo, jog nebūta vieningos karinės dvasios jų kariuomenėje. Įvairios tautybės jautė viena kitai nepasitikėjimą. Keletas šaltinių mini apie kuršių pasitraukimą. Chudzinski ir kiti yra tos nuomonės, kad tai yra vėliau sugalvota ir perdėta, kuršiai kartu su estais tik pabėgę. Dr. Ivinskis gi mano, kad iš kuršių ir vokiečių sanytkių galima spėti, jog kuršiai galėjo pulti vokiečius. Pagaliau kuršiams rūpėjo, kad vokiečiai pralaimėtų. Kaip gi kaitaip jie atsikratytų jų valdžia ir dar atgautų savo įkaitus iš žemaičių? Žemaičiams pagelbėdami jie galėjo tikėtis ir vieno ir kito. Kai kurie istorikai palaiko tą mintį, kad dar prieš mūšį kuršiai suėjo į sąlytį su žemaičiais ir iš anksto su jais susitarę padėjo jiems laimėti. Taigi mūšis prasidėjo riterių puolimu, kurie atsidūrę į pirmąjį žemaičių skaidinį, apšaudomi strėlių ir svaidomų iečių spiečių, įnirtę sekė judrias ir neskubiai besitraukenčias žemaičių linijas. Žemaičių pirmojo skaidinio traukimasis vyko tol, kol Ordino kariuomenės didžiuma jau judėjo ir buvo išsibarsčiusi ilgame mūšio lauke. Pulkams iš eilės puolant Ordino kariuomenė galėjo būti išsitęsusi plote apie 1 km. platumo ir 1-2 kilometro gilumo. Tada atėjo laikas žemaičių šoniniam smūgiui, kurį vykdė antrasis skaidinys, pagrindinės jėgos, iš miško išilgai vakarinio mūšio lauko pakraščio bendra upės krantų kryptimi. Pakrikusią riterių liniją tas smūgis suskaldė į smulkes grupeles ir prispaudė prie upės ir ežero krantų. Apsigrįžus pirmojo skaidinio linijoms atgal, Ordino kariuomenė pasijuto apsuptaiš pietų ir iš vakarų. Tuo metu, Ordino kariuomenės užpakalyje likę lietgaliai, estai ir kiti, ėmė sprukti, o kuršiai, smogdami savo užkariautojams iš užpakalio, uždarė apsupimo ratą iš šiaurės. Mūšio lauke liko kautis tik Ordino kariuomenės branduolys – riteriai jų tarnai, danų karaliaus kariai, o jiems padėjo prūsų daliniai sembo Sklodo vedami. Mūšyje smarkiai nukentėjp sembai, pamedėnai, varmiai, natangai ir kiti jame dalyvavę prūsai. Ties Durbe lemtingai pralaimėjo sunkių riterių tiesioginio smūgio taktika prieš lengvųvų raitelių manevrą ir lankstumą. Nors vietinių kariuomenės pasitraukimas iš mūšio lauko ir kuršių prisidėjimas prie žemaičių suteikė pastariesiems didelę persvarą, tačiau jei riterių smūgis būtų juos ištikęs, tai greičiausiai, nei ta persvara nebūtų žemaičių išgelbėjus. Žemaičių vadovybė pasirodė nepaprasto augštumo. Sumaniai manevruodama ji išvengė sutelktų riterių smūgio ir suruošė jiems tokį apsupimą – katilą, kokių karinėje istorijoje nedaug teužtinkame. Karo meno atžvilgiu tai viena iš garžiausių pergalių Žemaičių ir Lietuvos istorijoje.
Durbės mūšio padariniai
Žinia apie Vokiečių Ordino sutriuškinimą prie Durbės tuojau pat apskriejo Baltijos baseino šalis ir net platesnius regionus. Vokiečių įgulos skubiai paliko šv. Jurgio ir Duobelės pilis. Sukilo ir išsivadavo kuršiai. Jie iš karto kreipėsi pagalbos į žemaičius, sutiko pripažinti jų valdžią, į Dzintarės pilį priėmė nemažą žemaičių įgulą. 1260 m. rugsėjo 20 d. sukilo visos Prūsų gentys, išskyrus vokiečių ir lenkų kolonizuotą Pamedę. Tai buvo Didysis prūsų sukilimas, sukaustęs Vokiečių ordino veiksmus pusantro dešimtmečio laikotarpiui. Pavojus žemaitijai atitolo, žemaičiai atsidūrė baltų išsivadavimo kovos priešakyje. Lietuvos ir Vokiečių Ordino santykiai po Durbės mūšio išoriškai nepakito. Mindaugas labai vertino tarptautinį Lietuvos pripažinimą, todėl ramiai stebėjo įvykius. Tačiau įtampa didėjo. Vokiečių dvasiškija išsaugojo įtaką tam tikrai lietuvių aristokratijos daliai. O visuomenės nuomonė vis aiškiau krypo žemaičių pusėn; ja naudojosi Treniota, siekdamas tapti jos reiškėju. Žemaičių sekmė nesusuko galvos jų kuigaikščiams, kurie suprato, kad dabar yra geriausios sąlygos Algmino programai vykdyti. 1261 m. vasaros pabaigoje žemaičių delegacija atvyko pas Mindaugą. Ji prašė priimti Žemaitiją Lietuvos karaliaus valdinystėn ir pradėti karą prieš Vokiečių Ordiną. Mindaugas svyravo, bet viską nulėmė Treniotos spaudimas. Treniota dar labiau išplėtojo Algmino programą, tikėdamasis energingo latgalių palaikymo. 1261 m. rudenį lietuvių kariuomenė įžengė į Livoniją. Lietuviai nusiaubė Cėsio apylinkes, bet naugardiečių paspirties nesulaukė. Latgaliai prieš vokiečius nesukilo. Žemaitija vėl susijungė su Lietuva. Kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė.

Išvados
Žemaičių pergalė ties Durbe buvo ne tik skaudi vokiečių Ordinui, bet turėjo didelės reikšmės ir Pabaltijo tautų tolesniai politinei raidai. Net Žalgirio pralaimėjimas nebuvo Ordinui tiek skaudus kaip Durbės: jis jau XIII a. viduryje sustabdė sėkmingai varomą vokiečių “Drang nach Osten”. Durbės mūšis sukrėtė visą vokiečių feodalų valdžią Pabaltyje. Ypač svarbu, kad Durbės mūšis paskatino sukilti prūsus – prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, ilgam sukaustęs Vokiečių Ordino jėgas.

Naudota literatūra
1. E. Gudavičius, Lietuvos istorija I – as tomas,Vilnius 1999 m.
2. Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius 1998 m.
3. Z. Raulinaitis, Durbės mūšis
4. Z. Ivinskis, Rinktiniai raštai. Lietuvių kovos su vokiečių riteriais XIII – XV a. Roma 1989m.

Leave a Comment