Sparta

Sparta – karinė valstybė

Sparta buvo dalis Graikijos pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Senovės Spartos valstybė buvo įsikūrusi nedidelėje Lakonijos lygumoje.Jos šiaurėje stūksojo aukšti kalnai, pietuose plytėjo maliarinės pelkės. Per trumpą laiką iškilusi, atvira ir varanti gyvą prekybą Sparta netrukus ėmė grobti aplinkines žemes ir įsiviešpatavo beveik visame Poloponese.

Spartos mieste dominavo keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą. Jiems priklausė beveik visos žemės, kurias už juos dirbo daugybė helotų, tikrų valstybės vergų. Šie buvo pririšti prie žemės ir puusę derliaus turėjo atiduoti spartiečiams žemvaldžiams.

Perioikų, Spartos apylinkių gyventojų buvo daugiau negu piliečių. Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės. Jie dirbo žemę dažniausiai ne itin derlingą, kuri paprastai buvo jų nuosavybė. Daugelis užsiėmė amatais ir prekyba, kadangi ši veikla buvo draudžiama piliečiams – kariams.

Sparta, kurios karinė sistema rėmėsi jėga, tironija ir neteisingumu, nupolat kovojo su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos kol I/ a. pr. Kr. trumpam užvaldė Atėnus. Helotų bruzdėjimas ir nuolatiniai karai vertė spartiečius daug dėmesio skirti kaarybai. Sparta daugeliu atžvilgių buvo visiška Atėnų priešingybė.

Žemės nuosavybę ir piliečių teises turėjo daugiausia 8000 spartiečių. Prarasti žemę, o kartu ir piliečio teises, buvo nesunku, o piliečiu tapti, jeigu luo negimei, neįmanoma. Todėl todėl piliečių skaičius nuolatos mažėjo.

Valstybę valdė du

u karaliai ir taryba, kurią sudarė vyrai nuo 60 metų amžiaus, priklausę jai iki gyvos galvos. Tarybos nariai buvo renkami pagal tai, kam garsiausiai šaukdavo ir plodavo Tautos susirinkimas, kuriame dalyvaudavo visi piliečio teises turintysvyrai nuo 30 metų amžiaus.
Taryba pateikdavo Tautos susirinkimui pasiūlymus, kuriems šis dažniausiai pritardavo.

Moterys Spartoje turėjo išskirtinę padėtį. Jos buvo daug laisviau auklėjamos nei daugumoje kitų Graikijos valstybių. Be to, jos galėjo sportuoti. Valstybei buvo svarbu, kad moterys gimdytų sveikus ir stiprius berniukus. Jei santuoka būdavo bevaikė, valstybė reikalaudavo, kad moterys bandytų pastoti su kitu vyru. Moterys Spartoje galėjo ir turėti, ir paveldėti turtą. Kitų graikų valstybių vyrai skūsdavosi, jog kai kurios iš jų dėvinčios pernelyg prabanghius rūbus ir laikančios sportinius žirgus.

Nors Sparta ir buvo karinė valstybė, tačiau sppartiečių karinės pratybos visų pirma buvo skirtos vidinei ramybei palaikyti. Su išoriniais priešais jie buvo linkę susitaerti derybomis. Demokratiškieji Atėnai buvo daug kariškiau nusiteikę. Taip buvo todėl, kad neturtingiesiems Atyėnų piliečiams bei Pirėjaus uostamiesčio laivų statyklos darbininkams ir jūrininkams buvo galima lengviau patekti į Tautos susirinkimą nei Atikos valstiečiams. Neturtingiems miestiečiams karas buvo greito pasipelnymo šaltinis. Balsuodami už karą jie dažnai nugalėdavo mažumą turtingųjų, kurie turėdavo padengti karo išlaidas, ir valstiečius, bijančius priešo plėšikavimų.

Nuo 460 iki 404 m. pr. Kr. Sparta ir At
tėnai be paliovos kariavo tarpusavyje. Šie karai buvo gerokai ilgesni ir žiauresni nei ankstesni polių karai. Kartais atėniečiai išžudydavo visus vyrus valstybėse, kurios nesutikdavo jų remti, o vaikus ir moteris parduodavo į vergiją. Spartiečiai ir jų sąjungininkai neretai nusiaubdavo Atiką „persų stiliumi“. Jie sudegindavo pasėlius ir išžudydavo visus valsrtiečius, sutiktus kelyje. Taip pat Sparta sudarė sąjungą su persais, kad sutriuškintų atėniečių laivyną.

404 m. pr. Kr. Atėnai turėjo pasiduoti. Atėnų klestėjimo laikai pasibaigė. Pergalę švenčiančių spartiečių tebuvo likę du tūkstančiai. I/ a. pr. Kr. Kruvinieji karai tarp graikų polių tęsėsi. Šie ilgalaikiai pilietiniai karai taip nualino Graikiją, kad ji buvo nepajėgi atsispirti išorės priešams.

Spartiečių auklėjimas

Kai gimdavo vaikas, tėvas neturėdavo teisės jo auginti: jis nunešdavo jį ten, kur rinkdavosi genties seniai. Jie a pžiūrėdavo naujagimį. Gražaus sudėjimo ir stiprų vaiką liepdavo auginti. Priešingai, jeigu šis turėdavo kokią ydą ar būdavo negražus, mesdavo į bedugnę. Kai vaikui sueidavo septyneri metai, juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo dirbti ir žaisti drauge. Literatūros moksle apsiribojama būtiniausiais dalykais; viso kito mokymo tikslas buvo išmokyti vaikus paklusti, ištverti nuovargį ir nugalėti kovoje. Sulaukę dvylikos metų, vaikai newbenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą; gulėdavo ant čiužinių, kuriuos patys pasidarydavo iš nendrių. Vogė visokį maistą, ko

oks tik pasitaikydavo; tą, kurį pačiupdavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.

Pasakojama, kad vienas vaikas pavogęs mažą lapiuką ir paslėpęs jį po apsiaustu, kad niekas neaptiktų pavogto žvėrelio, kentėjo jo draskomas tol, kol iš skausmo numirė.

Leave a Comment