Civilizaciju istorija dokumentuose

4920 0

SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJA

Pagal Evaldą Bakonį ir kitus autorius

Turinys:

• Įvadas į senovės civilizacijų istoriją 1 psl.

• Egipto civilizacija 7 psl.

• Šumero – Akado civilizacija 27 psl.

• Babilono civilizacija 34 psl.

• Sirijos civilizacija 41 psl.

• Egėjo civilizacija 48 psl.

• Hetitų civilizacija 53 psl.

• Iranas ir jo vieta senovėje 56 psl.

• Indo civilizacija 59 psl.

• Senoji Kinijos civilizacija 65 psl.

• Heleninė civilizacija 73 psl.

• Romėniškasis Heleninės civilizacijos laikotarpis 104 psl.

• Priedai 143 psl.

ĮVADAS Į SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJĄ

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesi¬baigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir paagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyks¬mo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiški-nimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosek¬li, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos grei¬tai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitiki¬na nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydin¬gumu. Tik diidžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiš¬kinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto de¬šimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pa

asaulio įvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komu-nizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų na¬melis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąly-gas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svar¬bu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gy¬venimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruome¬nių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civi¬lizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Jii skirtingai aiškinama ir šiais lai¬kais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais metais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuo¬menės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Šios knygos objektu bus ribota ir todėl prieinama žmogaus protui tarpusavy susijusių visuomenės reiškinių sistema, kurią ir

r vadinsime civilizacija.

Civilizacijų požymiai, pasak archeologo V. Gordono Čaildo:

• miestai

• mokesčių sistemos egzistavimas

• monumentalioji architektūra

• raštas

• reprezentacinis menas

• socialinėmis klasėmis pagrįsta politinė organizacija

• socialinis susiskaidymas ir paveldimas statusas

• taikomasis mokslas

• tolimosios prekybos tinklas

• veiklos specializacija

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono univer¬sitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslinin¬kas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institu¬tui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuo¬se stengėsi aprėpti viso pasaulio istoriją. Jo idėjos yra labai origi¬nalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne vals¬tybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizaci¬jos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kai¬mynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar vals¬tybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir ku

ultūros. Nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultū¬ros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nu-statysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasau¬lyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiš-kos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėji-mais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvar¬dijimas užimtų keletą šios knygos puslapių. O ką kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuo¬menės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji

i išlieka, kaupia¬si, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civiliza¬cija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuo¬smukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria tam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikei¬tusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliū¬tį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į paki¬tusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima pa¬lyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pra¬dinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priimat ir įgy¬vendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei nor¬malų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasi¬keitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol at¬siranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasi¬kartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reika¬lams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvar¬ka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažu¬ma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovau¬ja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanau-diškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniš¬kas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizaci¬jų teritorijos augimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuo¬smukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios vals¬tybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuo¬jama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdan¬čiąją „mažumą” ir vidinį bei išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo visiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į vi¬suomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kita¬tikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau ci¬vilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Atvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės is¬torijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai veikia visuomenės gyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiks¬nius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraš¬tutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien geogra¬finė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosmi¬niais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos tech¬nologiją, žmonių pasiskirstymą teritorijoje. Daugelis astronomi¬jos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus veikia netiesiogiai. Jie tik su¬daro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuo¬menė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti gamybos technolo¬giją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikei¬tus sąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klau¬simą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne per seniausiai pavyko sudaryti Saulės dė¬mių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotar¬piu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civiliza¬cijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasa¬rį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šil¬tą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Kiek buvo civilizacijų

A. Toinbis kapitaliniame dvylikos tomų veikale „Istorijos stu¬dijos” buvo sudaręs civilizacijų rejestrą. Jis užfiksavo 23 civilizacijas ir suskirstė jas į pirmines (Egipto, Šumero – Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Kiti moksli¬ninkai pagal kitokius kriterijus skiria Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kitas civilizacijas.

Šioje knygoje mėginama apibūdinti tas civilizacijas, kurios atvedė žmoniją į keturias didžiąsias dabarties civilizacijas: Vaka¬rų krikščioniškąją, arabų islamiškąją, Indijos budistinę, Kinijos konfucinę. Visos jos vienaip ar kitaip susijusios su religinėmis tradicijomis.

Civilizacija ir religija

Idėja, užvaldžiusi mases, tampa galinga materialine jėga. Su šiuo teiginiu sutinka net ir uoliausi ekonominio determinizmo skelbėjai. Todėl ir protus užvaldžiusi religija yra neabejotinai di¬džiulė ir labai materiali jėga. Neginčijamas jos poveikis žmogui ir visuomenei, buičiai ir papročiams, istorijai ir kultūrai.

Jau minėta, kad viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, atminti ir tęsti tradicijas. Religija taip pat remiasi tradi¬cija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja pras¬me, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugantį civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio.

Konstatavę, kad religinė bei kultūrinė tradicija lemia civiliza¬cijos ypatybes, galime pasakyti, jog ir Vakarų civilizacija daug ką yra perėmusi iš krikščionybės: nuo Tikėjimo simbolio ir Bib¬lijos pasakojimų iki šeimos, buities, socialinių institucijų orga¬nizacijos. Tad Vakarų civilizacija teisėtai gali vadintis krikščio¬niškąja, lygiai kaip ir Artimųjų Rytų – islamiškąja ir pan.

Šių civilizacijų ištakos, sąlygos, kuriomis jos atsirado, ir na¬grinėjamos šioje knygoje.

Senovės Rytų civilizacijų pasiekimai

Šumerų civilizacija

• Apie 3500 m. pr.Kr. Šumerai sukūrė pirmąjį raštą – piktografinį, kuris vėliau supaprastintas vadinosi dantiraščiu.

• Seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą surašė šumerai (Urnamu kodeksas 24 a. pr. Kr.).

• Rašytinės teisės pradžia. Ji remiasi papročiais, precedentais, autoritetų nuomone, kiek mažiau -aukščiausios valdžios nurodymais. Tai buvo savotiška dantiraštitinės literatūros rūšis. Jai pradžią davė vadinamieji valdovų įrašai. Įrašuose minimi “teisingumo atkūrimo įrašai”, kuriais valdovai siekė susilpninti socialinius prieštaravimus. Žinomiausias (Lagašo valdovo) Urukaginos “Reformų” tekstas. Reformų tikslas – socialiai sulyginti visuomenę.

• Stiprėjant karalių valdžiai, įsakai ėmė reglamentuoti vis daugiau kasdienio gyvenimo sričių. Išaugo teisinė mąstysena. Įsakai pradėti atskirti nuo eilinių pasakojimų apie valdovų veiklą.Taip atsirado įstatymų kodeksai (Urnamu kodeksas).

• Šumerų miestuose buvo įsteigtos pirmosios mokyklos.

• 60-ainė skaičiavimo sistema: šumerai valandas ir minutes skirstė į 60 dalių, apskritimą į 360 laipsnių, metus – į 12 mėnesių.

• Šumerai pirmieji žmonijos istorijoje sukūrė bibliotekas, archyvus, grožinę literatūrą.

• Šumerai pirmieji sulydė varį su alavu ir gavo metalo lydinį – bronzą (apie 3000 m. pr. Kr.).

• Šumerai pirmieji pradėjo naudoti ratą.

• Šumerai gamino plytas iš molio.

• Šumerai sukūrė tikslų mėnulio kalendorių, kuriame Mėnulio apsisukimą aplink Žemę paskaičiavo taip tikslai, jog paklaida siekė daugiausia 4 sekundes.

• Šumerai pradeda gaminti stiklą, burlaivius.

• Šumerai panaudoja kanalus irigacijai – duoda geometrijos pagrindus.

• Šumerai pradeda dažyti ir balinti drabužius.

• Šumerai kniedė, raižė ir litavo.

• Šumerai sukūrė seniausią liaudies epą (apie Gilgamešą). Seniausia pasaulinio tvano versija.

Babilono civilizacija

• Babiloniečiai, perėmę šumerų raštą, gerokai praplėtė jo naudojimo sferas. Raštas buvo naudojamas administracijos nurodymų fiksavimui, įstatymų kodifikacijai, metraščių rašymui, mokslo reikalams, religinių tekstų rašymui.

• Babiloniečiai sukūrė astrologiją. Tai babiloniečių nuopelnas, kad šandien žvaigždžių grupes jungiame į žvaigždynus ir vadinam juos tam tikrais vardais. Regimąjį metinį Saulės centro kelią dangaus sfera (ekliptiką) jie pagal mėnesių skaičių padalijo į 12 dalių.

• Yra išlikę babilonietiški Zodiako ženklų atvaizdai. Daugelio jų vardai tokie pat ir šiandien: Jautis, Šaulys, Ožiaragis.

• Babiloniečiai sukūrė vieną seniausių įstatymų kodeksų – Hamurabio kodeksą. Babiloniečių teisinėje sistemoje įsivyravo taliono principas (akis už akį).

Egipto civilizacija

• Piramidžių statyba.

• Egiptiečiai balzamavo mirusiuosius.

• Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje.

• Egiptiečiai išrado papirusą.

• Astronomija Egipte žinoma XXII a. pr. Kr. Jie sudarė pirmuosius žemėlapius su jų žinotais žvaigždynais, žvaigždžių padėties lenteles, skyrė planetas nuo žvaigždžių. Nustatė metų ilgį – 365 dienos. Metai dalyti į 12 mėnesių po 30 dienų pridedant gale 5 dienas. Pirmasis kalendorius.

• Išrado saulės, vandens laikrodžius.

• Naudojo dešimtainę skaičiavimo sistemą, žinojo keturis aritmetinius veiksmus; trupmenos, paprastos lygtys, algebros užuomazga. Gerai išvystyta geometrija, matininkystė.

• Egiptas davė pradžią Rytų tipo absoliutinėms monarchijoms; čia atsirado biurokratijos užuomazgos, kurias vėliau išvystė Asirija, Persija ir kt.

Kinijos civilizacija

• Išrado kompasą, gnomoną, lietmatį, vėtrungę, seismografą, paraką, popierių 100 m. po Kr., šilką, veidrodžius, spausdinimo stakles, III tūkst. pr. Kr. sukūrė Mėnulio-Saulės kalendorių.

Asirijos imperija

• Karo vežimai, pontoniniai tiltai, katapultos, taranas.

Indo civilizacija

• Čia gimė seniausia pasaulinė religija – budizmas VIa. pr. Kr.

• Vienos seniausių grožinės literatūros poemų : “Ramajana”, “Mahabharata”.

• Grąžtas, svarstyklės, šachmatai.

• VI a. pr. Kr. viename indų traktate pasakyta, jog žemė sukasi aplink savo ašį, o Mėnulis šviesą gauna nuo Saulės.

Senovės Iranas

• Seniausia pašto sistema.

Finikija

• XIII a. pr. Kr. sukurtas fonetinis raštas – abėcėlė.

• Labai geri jūrininkai ir galbūt yra apiplaukę Afriką.

Žydų civilizacija

• Pirma monoteistinės religijos sistema – judaizmas. Senasis Testamentas (Biblija).

Hetitai

• Geležies išradėjai. Pritaikė geležį praktiniams tikslams (karyboje, buityje).

• XV-XIV a. pr. Kr. parengtas teisynas, kuriame skiriama tyčinė veikla nuo netyčinės, atsakomybė už sąmoningus veiksmus ir atsakomybė už aplaidumą. Jie leido nukentėjusio pageidavimu skirti bausmę arba tik kompensaciją už padarytą žalą.

Sirijos civilizacija

• Pirmieji stačiakampiai namai. Seniausias pasaulyje miestas – Jerichonas, X tūkst. pr. Kr.

Lidija

• Seniausios pasaulyje monetos VII a. pr. Kr, išlietos iš aukso su sidabro priemaišom.

EGIPTO CIVILIZACIJA

Pirmieji egiptologai

Pasakojama, kad pirmasis Egipto karalius – žmogus buvęs Me¬nas. Jam valdant, visas Egiptas, išskyrus Tėbų nomą, buvęs iš¬tisa pelke, ir žemiau Meridės ežero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs užtvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą. Dar pasakoja¬ma, kad Meną jo paties šunys įviję į Meridės ežerą. Jis ten būtų ir žuvęs, jei ne krokodilas. Šis valdovą pernešęs į kitą krantą ir taip jį išgelbėjęs. Savo išsigelbėjimo garbei Menas pastatęs miestą Memfį ir įsakęs garbinti krokodilus.

Palette of King Narmer

The Palette of King Narmer (c. 3100 BC) from Hierakonpolis, Upper Egypt, symbolically depicts the unification of Upper and Lower Egypt. Narmer is shown wearing the White Crown of Aphroditopolis (later the emblem of the Kings of Upper Egypt), and about to sacrifice a captive before the sky god Horus, represented by the falcon upon a papyrus thicket possibly symbolizing Lower Egypt. His foot-washer stands behind him, and the two figures in the lower register, members of the enemy, are shown in their death throes. The plaque stands 62.5 cm (25 in) high.

Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia „istorijos tėvas” Herodotas. Tačiau ne vien legendas užrašinėjo pirmasis istorikas. Jo raštuose yra ir istorinių tiesų, kurias vėles¬niais laikais patvirtino rasti rašytiniai šaltiniai bei archeologijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civili¬zaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne mažiau nuopelnų tenka ir egip¬tiečių istorikui žyniui Manetonui (IV – III a. pr. Kr.). Remdamasis senaisiais metraščiais, jis parašė užkariautojams graikams savo tėvynės istoriją, nustatė jos periodizaciją. Manetonas taip pat įvedė chronologiją (metų skaičiavimą) pagal dinastijas, kurių nuo Meno iki savo laikų suskaičiavo 30. Jis pasiūlė ir didesnių laikotarpių pavadinimus – Senoji, Vidurinė ir Naujoji Karalys¬tė. Anot Manetono, kiekvieną Karalystę valdę po 10 valdovų di¬nastijų.

Egipto istorija turi būti dėkinga ir.Napoleonui Bonapartui. 1798 m. gegužės mėn. Napoleonas pradėjo žygį į Egiptą, kėsinamasis į pasaulinės Britų imperijos pagrindus. Savo karinių pla¬nų jis neįgyvendino. Tačiau šio žygio į Egiptą metu prasidėjo sis¬temingi moksliniai šio krašto istorijos tyrinėjimai. Su karvedžiu vyko gausus būrys mokslininkų ir menininkų. Per ekspediciją prie arabų gyvenvietės Rozetės, netoli Nilo, vienas kareivis iškasė iš žemės juodo poliruoto bazalto lentą, išmargintą įrašais. Vėliau mokslininkai įvertino didžiulę „Rozetės akmens” reikšmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų žodžius ir fonetinius ženk¬lus, specialistai mėgino iššifruoti senovės Egipto rašto – hierogli¬fų – prasmę.

Keletą dešimtmečių iššifravimo bandymai kėlė vien nusivy¬limą, kol pagaliau šio darbo ėmėsi prancūzas Ž. F. Šampoljonas. Jau eidamas tryliktus metus Šampoljonas laisvai kalbėjo lotynų, graikų, žydų, arabų, sirijiečių, koptų, kinų ir sanskrito kal¬bomis. Mokydamasis rytiečių kalbų, jis stengėsi pažinti Rytų tau¬tų psichologiją bei mąstyseną, priartėti prie senovės egiptiečių mąstymo. Šampoljonas tikėjo tik šiuo nelengvu būdu rasiąs raktą į jų raštą ir kalbą.

1822 m. jis atsidėjo šiam darbui ir pirmasis iššifravo keletą egiptiečių rašmenų, perskaitydamas Aleksandro Makedoniečio ir kelių Romos imperatorių vardus egiptiečių tekstuose. Senovės Egipto raštija atsivėrė skaitytojams.

Rosetta Stone

The Rosetta Stone, discovered at Rosetta, in Egypt, in 1799, provided the key to the decoding of Egyptian hieroglyphic script. The text, in praise of Ptolemy, is inscribed in hieroglyphic script, in demotic, and in Greek. Working from the Greek version, Thomas Young and Jean-François Champollion were able to decipher the Egyptian scripts. Their discovery contributed immeasurably to Egyptian archaeology.

Civilizacijos pradžia

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino „Kemet” – „Juodąja”. Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą žemę, kurioje gyveno, nuo „rau¬donos”, netinkamos gyventi dykumos. Bet ne visada Nilo slėnis buvo derlingas. Prieš aštuonis ar dešimt tūkstančių metų šiaurės rytų Afrikos klimatas buvo drėgnesnis. Savanose ir stepėse, ku¬rios vėliau virto saulės išdegintomis smėlio dykumomis, dažnai lydavo. Pirmykščių klajoklių gentys vengė pelkėto ir nesveiko gyventi meldais apaugusio Nilo slėnio. Tik kai klimatas pasau¬sėje, jie galėjo į jį nusileisti. Ką čia rado vietinės klajoklių gentys ir iš gretimų Arabijos pusiasalio plotų atsikraustę husitai, berbe¬rai, protosemitai? (Jie ir pietuose gyvenę negridai sudarė egiptiečių tautybę.) Atsikėlėlių laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tr꬚iamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės bei gyvulininkystės pradžią. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo visų se¬niausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų paminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą.

Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Dauguma istorikų pirmųjų civilizacijų susidarymą dažnai vadina „miestų revoliucija”. Mies¬tas – tai turgus, amatininkų būstai, vado (valdovo) rezidencija, svarbiausiojo Dievo Šventykla, kurioje kai kada laikomi ir lo¬biai. Prie miesto – gyvenimo centro – šliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiški primityvūs valstybiniai jun¬giniai, Egipte vadinti „nomais”. Manoma, kad iki IV tūkst. pr. Kr. pabaigos Egipte buvę 42 nomai: 20 – šalies šiaurėje ir 22 – pietuose. Irigacijos būtinybė skatino jų atsiradimą. Tik visų pastangomis buvo galima išlaikyti per potvynį neužlietas pievas bei sulaikyti vandenį ilgesniam laikui. Užtvankoms statyti, ka¬nalams, damboms kasti būrėsi didesni kolektyvai, kuriems reikėjo vieno valdovo. Susijungimas į nomus buvo atsakas į Nilo mestą „iššūkį”. Bet ar galima teigti, kad tas atsakas sujungė visą Egip¬tą? Žymus istorikas K. Vitfogelis sukūrė net vadinamąją hidrau¬linę teoriją didžiuliam Nilo vaidmeniui pagrįsti. Klausimas nėra lengvas, ir vienareikšmiškai į jį neatsakysi.

Valstybė – tai teritorinė organizacija su labai centralizuotu valdymu, profesionaliais valdininkais ir represiniais įstatymais. Tai mechanizmas, verčiantis visus visuomenės narius laikytis įsitvirtinančios socialinės bei ekonominės tvarkos ir garantuo¬jantis gynybą nuo išorės priešų. Valstybės susidarymo momentu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai trans¬formuojasi į politinę valdžią, o papročių laikymąsi pamažu pa¬keičia teisės normos.

Daugelio teigiama, kad pagrindinis Egipto valstybės centra¬lizacijos veiksnys buvo irigacinė sistema. Bet juk Egipte iki pat mūsų šimtmečio antrosios pusės nebuvo tokios irigacinės siste¬mos, kuri reguliuotų Nilo vandenį viena užtvanka (kaip Asuano dabar). Visos sistemos buvo vietinės ir nepriklausė viena nuo ki¬tos. Be to, nomai, atsiradę paplitus irigacinei žemdirbystei, ir nedidėjo. Jų augimui, tolesnei centralizacijai reikėjo pridedamojo produkto. Tačiau gamybos našumas antrąkart smarkiau paki¬lo tik ėmus naudoti naują žaliavą – geležį – I tūkstantmetyje pr. Kr. O nagrinėjamuoju laikotarpiu darbo našumas net krito, nes nusialinus žemei, užkalkėjus dirvoms, mažėjo derlius. Eksten¬syviam pridedamojo produkto didinimui irgi neliko sąlygų. Gyventojų prieaugis dėl epidemijų ir didelio vaikų mirtingumo jau nedidėjo, ir nors moterys nuo 14 – 15 metų gimdydavo beveik kasmet, šeimoje išaugdavo tik 2 – 3 vaikai. Tai tik garantavo stabilų gyventojų skaičių, ne daugiau. Taigi nei Nilas su savo potvy¬niais nebuvo vienintelė Egipto jungimosi priežastis, nei kiti pro¬cesai – biologiniai, sociokultūriniai. Nemažai lėmė vidinė pir-mykščio žmogaus agresyvumo energija. Ją reikėjo laipsniškai pa¬versti represiniais organais. Vidinis agresyvumas žmogų nuolat skatino dairytis į kaimyno pasėlius, gyvulius. Karuose iškildavo stipresni ir „laimingesni”, jie plėtė savo teritoriją. Kitų žmonių saugumo ir tvarkos interesai reikalavo apgalvotos didesnių kolek¬tyvų bendro gyvenimo organizacijos.

IV tūkst. pr. Kr. antroje pusėje susidarė dvi didelės teritori¬jos: šiaurėje – Žemutinis Egiptas su sostine Butu, Pietuose – Aukštutinis Egiptas su sostine Hierakonpoliu. Pasak Manetono, šalį baigė vienyti Aukštutinio Egipto valdovas Menas apie 3000 m. pr. Kr. Galimas dalykas, kad Egiptas buvo suvienytas anksčiau, bet Menas laikomas I dinastijos pradininku. Ant abiejų teritorijų ribos jis įkūrė naują sostinę – Memfį. Taip šį miestą vėliau vadino graikai. Egiptiečiai Memfį svarbiausiojo Dievo Pta garbei vadinę Chikupta („Pta dvasios tvirtovė”). Iš šio vardo (graikiškai „Aigiuptos”) atsirado dabartinis pavadinimas – Egiptas.

Politinė Egipto raida

Rašydami Egipto valstybės istoriją, mokslininkai vadovau¬jasi dar Manetono pateikta periodizacija. Ji, aišku, papildyta ir patikslinta. Pirmosios dvi dinastijos, valdžiusios apytikriai tarp 3000 – 2800 m. pr. Kr., atitinka Seniausiosios Karalystės laiko¬tarpį. Manetono įvardytoms Senajai ir Vidurinei Karalystei pri¬skiriami 2800 – 2250 ir 2050—1750 m. pr. Kr. Dviejų šimtų metų spraga tarp.jų yra vadinamasis Pirmosios Suirutės laikotarpis. Antroji Suirutė, įsiveržus į Egiptą klajoklių hiksų gentims, truko maždaug tiek, kiek ir pirmoji, – nuo 1750 iki 1580 m. pr. Kr. Bene ilgiausias buvo Naujosios Karalystės laikotarpis (1580 – 1085 m. pr. Kr.). Jis baigėsi kartu su XX dinastija. XXI – XXIV dinastija, valdžiusi 1085 – 712 m. pr. Kr. (Libijos – Saiso laikotarpis), ir XXV – XXVI dinastija (Vėlyvoji Karalystė) užbaigė Egipto savarankiškos valstybės egzistavimo epochą. Po to beveik du šimtus metų truko persų viešpatavimas, kol 332 m. pr. Kr. Egiptą užėmė Aleksandras Makedonietis. Egiptas pateko į helenizmo įtaką. 30 m. pr. Kr. kartu su garsiosios Kleopatros valdymu baigėsi savarankiškų Egipto valdovų viešpatavimas. Egiptas tapo Ro¬mos imperijos provincija.

Civilizacijos subrendimas

Civilizacija, atsiradusi Nilo slėnyje, vertinama kiek kitais kri¬terijais, negu tie, kuriuos atspindi valstybės politinės raidos periodizacija. Vaisingiausias jos laikotarpis baigėsi Pirmosios Suirutės laikais. Kuo tai paaiškinti?

Visų pirma, Senosios Karalystės metu buvo sukurta tobula tų laikų sąlygomis valdžios sistema. Tai buvo stipri, centralizuota, autoritarinė ir absoliuti valdžia (bene svarbiausias civilizacijos požymis). Egiptas didelių laimėjimų pasiekė todėl, kad faraonai turėjo visišką valdžią šalyje. Disponuodami darbo jėga, jie orga¬nizavo viešuosius darbus ir pastatė įžymių paminklų.

Kita vertus, valdžia pasižymėjo kontrolės griežtumu. Biurok¬ratija pančiojo šalį, žlugdė visas naujoves, tačiau buvo reikalinga ir nepakeičiama. Mat Egipto gerovę lėmė ne vien aukso kasyklos, karo grobis, bet ir gerai prižiūrima, kontroliuojama darbo jėga bei žemė.

Valdžios sistemos viršuje buvo faraonas. Sis žodis kilo iš eu¬femizmo „didieji namai”. (Senovės egiptiečių k. apytikriai taria¬mo „per’ao”.) Tik taip buvo galima minėti valdovą, o ištarti jo vardo buvo nevalia. Graikai egiptiečių „per’ao” vėliau ėmė tarti „Pharao”.

Tie, kurie teigia, kad valstybė visų pirma yra aparatas, ver¬čiantis engiamuosius paklusti, ir patį valdovą apibūdina kaip didžiausią ir svarbiausią išnaudotoją. Senovės egiptiečiai, aišku, į savo valdovą žiūrėjo kiek kitaip. Jis jiems buvo ne žmogiška būtybė, o Dievas, Amono Ra sūnus. Jis niekada nemirdavęs, o tik susijungdavęs su savo tėvu Amonu. Žemėje jis kitus globojęs, o ne engęs. Istorikas B. Kolis, tyrinėjęs Egipto valdovų titulus, nustatė, kad faraonai šiame pasaulyje atlikdavo trylika funkcijų. Viena iš jų – religinė. Valdovas buvo tarpininkas tarp tautos ir tų jėgų, kurios valdė žmonių likimus. Kita – kūrėjo funkcija: jis tęsė dievų pradėtą kūrybos aktą žemėje. Jis buvo ir gyvenimo aprūpintojas: stengėsi plėsti pasėlių plotus, pateikdavo maisto produktų. Jis ir atpirkėjas: tapdamas valdovu bei kitais svar¬besniais atvejais išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius; taip pat ir gydytojas: rūpinosi sveikatos apsauga; mokytojas: mokė žmo¬nes gyvenimo taisyklių; architektas: tik jis žinojo, kokių miestų, šventyklų nori dievai ir pan.

O kokia buvo visa valdžios struktura be faraono?

Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, išskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Šie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apžiūrėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdžia nespaudžia gyventojų. Pas¬kui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui.

Nomuose, be vietinio valdytojo administracijos, valdė ir pa¬ties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai.

Visai valstybei bendrą valdžios struktūrą gerai papildė to¬kia pat bendra kariuomenės organizacijos sistema. Nuo anksčiausio Egipto istorijos laikotarpio žinoma karinė prievolė. Visi egip¬tiečiai vyrai, vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotų pa¬jėgų neturėjo.

Pašauktinių kariuomenė sėkmingai kariavo dėl vario su Sina¬jaus pusiasalio klajokliais, su kušitų ir libių gentimis pietuose ir vakaruose. Iš šių vietovių buvo atsivaroma vergų, gyvulių, gaunama dramblio kaulo, kvepalų. Po dažnų karo žygių šiaurinėje Nubijos dalyje ėmė rastis egiptiečių gyvenviečių. Prekybinės eks¬pedicijos pargabendavo medienos ir kitų žaliavų iš Sirijos, Pa¬lestinos uostų. Egiptas turtėjo. Jo valdovų galybę, aukštą civi¬lizacijos techninį lygį geriausiai apibūdina monumentalioji archi¬tektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.

Great Sphinx, Giza

The Great Sphinx at Giza was built on the orders of the pharaoh Khafre in the 3rd millennium BC. In ancient Egypt, the sphinx was the symbol of royal power, and this statue was probably intended to be a portrait of Khafre. The Great Pyramid of Khufu is seen to the right of the Sphinx, and the Pyramid of Khafre to the left.

Egipto piramidės – žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžy¬miųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nei laikas, nei užkariautojai nieko negalė¬jo joms padaryti. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų – Egipto piramidėmis.

Stebėjosi jomis ir mūsų tautietis, žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas Mikalojus Kristupas Radvila Našlai¬tėlis (1549 – 1616). Jis bene pirmasis iš europiečių mokslininkų matavo akmenų blokus, iš kurių sudėtos piramidės. Jo 1582 – 1584 m. kelionės po Palestiną, Siriją bei Egiptą įspūdžiai apra¬šyti knygoje, kuri per XVII – XX a. buvo išleista lotynų, vokie¬čių, lenkų, rusų ir lietuvių kalba. Joje pateikiama nemažai Egip¬to istorijos, etnografijos, geografijos faktų. Tačiau dabar nega¬lime teigti, kad būtent M. K. Radvila Našlaitėlis supažindino lie¬tuvius su Senovės Egiptu. Jo knyga lietuvių kalba pasirodė tik 1990 m. Ir ne tik pirmasis lietuvis, aprašęs piramides, susilaukė tokio nedėkingo likimo. Ilgą laiką buvo primiršti ir kitų mūsų tau¬tiečių – Juozapo Julijono Senkovskio, Ignoto Žiogelio, Myko¬lo Tiškevičiaus – nuopelnai lietuvių egiptologijai. Visi jie dar iki XX a. pradžios turėjo progos grožėtis al Gizos piramidėmis. Žymiausia jų, be abejo, apie 2720 m. pr. Kr. statyta Cheopso pi¬ramidė. Kadaise ji buvo 146,7 metro aukščio, užėmė 5,4 hektaro plotą. Piramidė sudėta iš 2300000 akmens luitų, kurių kiekvie-nas sveria ne mažiau kaip dvi tonas. Iki XIX a. pabaigos, iki pa¬statant Eifelio bokštą, Cheopso piramidė buvo aukščiausias pa¬saulio statinys. Nedaug mažesnės netoliese stovinčios irgi IV di-nastijos valdovų Chefreno ir Mikerino piramidės.

Seniausia Egipto piramidė Sakkaroje pastatyta dar III dinas¬tijos įkūrėjo faraono Džoserio laikais. Tai garsioji laiptuotoji pi¬ramidė, kuri taip pavadinta todėl, kad yra sudaryta iš į viršų vis mažėjančių terasų, sukrautų viena ant kitos. Ši piramidė, simbolizuojanti architektūros gimimą, buvo pirmas žmonių bandymas iš akmenų pastatyti monumentalųjį statinį. Jį sumanė ir statybai vadovavo vyriausiasis faraono architektas Imchotepas. Vėlesnės egiptiečių kartos jį garbino kaip didį išminčių, filosofą ir magą.

Step Pyramid, Saqqara

The step pyramid of King Zoser, 3rd dynasty, Egypt, was built about 2737-2717 BC at Saqqara, necropolis of the capital, Memphis. It was designed by Imhotep, the first known Egyptian architect, who was later deified by the Egyptians. The pyramid, built of local limestone and rising to a height of 61 m (200 ft), was the first monumental royal tomb and is one of the oldest stone structures in Egypt.

Pirmųjų dviejų dinastijų faraonai palaidoti iš plytų ar akme¬nų išmūrytuose kapuose. Tų statinių sienos pasvirusios į vidų, todėl jie vėliau buvo pavadinti mastabomis (arabiškai „suolas”). Laiptuotoji piramidė iš pradžių irgi sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė maštabą. Ji statyta penkiais etapais, kol įgavo galutinį pavidalą.

Inside a Pyramid

The burial chambers inside the Egyptian pyramids held the sarcophagus of the pharaoh and the rich grave goods with which he was provided for the afterlife. These chambers were located at the end of long corridors that could be sealed, or constructed in such a way as to confuse grave robbers. This cross-section of the Great Pyramid at Giza shows the internal arrangement of passageways and burial chambers.

Piramidės – tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais. Tiesa, daugeliui moks¬lininkų tokia piramidžių funkcija atrodo primityvi. Jie pirami¬des sieja su ateiviais iš kosmoso, dievais, astronominėmis obser¬vatorijomis. Kitas ginčijamas klausimas – kodėl Senosios Kara¬lystės valdovai savo antkapiams pasirinko piramidės formą? Dauguma mokslininkų mano, jog ši forma išsirutuliojo pamažu: pirmiausia mastabą, paskui laiptuotoji piramidė ir, pagaliau, lygioji piramidė. Bet viena teorija aiškina piramidės formos pasi¬rinkimą religiniais sumetimais. Prielaida, kad piramidės buvu¬sios laiptais faraonams po mirties užkopti į dangų, gana vilio¬janti. O gal piramidė simbolizavo Saulės dievo ženklą, Saulės spindulius?

Svarbus kylančios civilizacijos požymis buvo raštas. (Pirmieji du – tvirta valdžia ir monumentalioji architektūra.) Raštą są¬lygojo egiptiečių praktiškumas. Raštingas žmogus galėjo bend¬rauti su kitais per atstumą erdvėje ir laike – tiesiogiai nesusitikdamas. Jau pirmykščiai žmonės naudojosi piktogramomis – piešinių raštu. Egiptiečiai dar pirmosios dinastijos laikais turėjo gana tobulą hieroglifų raštą.

Decorative Hieroglyphics

The ancient Egyptians used their written language for religious texts, but its pictorial nature also made it popular as a decorative element on their statues.

Apskritai, Senovės Egipte būta trijų rašto variantų: hieroglifinio, hieratinio, demotinio. Šiuos rašmenis vėliau įvardijo graikai (hieroglyphoi – šventi raštai, hieratikos – žynių, demotikos – liaudies). Jau Ž. F. Šampoljonas žinojo, kad Egipto raštas perėjo tris raidos fazes. Seniausiose savo istorijos epochose egiptiečiai vartojo hieroglifus, t. y. ženklus, realistiškai vaizduojančius gyvas būtybes, daiktus, procesus. To¬kia rašto sistema gana sudėtinga, ji reikalauja nemažo piešimo talento, todėl po kiek laiko ženklai buvo suprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Šį – hieratinį – raštą vartojo Egipto žyniai. Pagaliau paskutinioji egiptiečių rašmenų raidos fazė – demotinis raštas – kursyvas, suredukuotas į brūkš¬nelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame sunku at¬pažinti pirmykščius simbolius.

Papyrus

The stem of the papyrus was used by the ancient Egyptians, Greeks, and Romans to make sheets of paper-like writing material. The plant was also used to make sandals, boats, twine, and mats, while the roots were dried and used for fuel. The variety of papyrus shown here is native to Puerto Rico.

Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialios rašomosios medžia¬gos – papiruso – išradimas. Šią medžiagą jie gamino iš papi¬rusų – meldų, augančių Nilo pakrantėse.

Nuo augalo stiebo nu¬lupę luobelę, supjaustydavo jį ilgomis juostelėmis. Juosteles su-dėliodavo lygiagrečiai, ant jų skersai dėdavo kitas. Paskui tokį dvisluoksnį lakštą pakišdavo po presu. Taip buvo galima pada¬ryti bet kokio ilgio papiruso „knygą” ar ritinį. Yra išlikę ilges¬nių kaip 100 pėdų rankraščių.

Egyptian Pyramids

Located on the west bank of the River Nile on the outskirts of Cairo, the pyramids at Giza in Egypt are the only example of the original Seven Wonders of the World still standing. The Egyptians constructed the pyramids between 2700 BC and 1000 BC to serve as royal tombs. Built without the use of cranes, pulleys, or lifting tackle, the massive structures stand as testaments to the engineering skills of the ancient Egyptians.

Papyrus Scroll

Before paper was invented, many people wrote on scrolls made out of the papyrus plant. By layering, wetting, and then drying layers of the plant’s cellulose together, people could create a fine writing surface. This hieroglyphic scroll is part of the Book of the Dead, from ancient Egypt. Its detailed illustrations demonstrate both the durability and quality of papyrus.

Norėdami paskaityti papiruso įrašų, nebūtinai turime keliau¬ti į Egiptą ar garsiuosius Vakarų Europos muziejus. Ir Lietuvos muziejuose, visų pirma M. K. Čiurlionio galerijoje, yra ant papi¬ruso parašytų hieroglifų, hieratikos, demotikos tekstų fragmen¬tų. Už juos turime būti dėkingi pirmajai profesionaliai Lietuvos egiptologei Marijai Rudzinskaitei – Arcimavičienei (1885—1941). Kitų mūsų tautiečių gyvenime Egiptas buvo tik vienas, nors ir labai svarbus, fragmentas, o M. Rudzinskaitė –Arcimavičienė jo istorinio palikimo tyrimui paskyrė visą gyvenimą. Susidomėti egiptologija ją mokantis Maskvoje paskatino pažintis su garsiu rusų orientalistu B. Turajevu. Kelis kartus mokslininkė lankėsi Egipte, kasinėjo al Gizoje, dalyvavo pasauliniuose orientalistų kongresuose. M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė ypač domėjosi senovės Egipto rašto, literatūros paminklais. Ji pirmoji ėmėsi išsamiau supažindinti tėvynainius su Egipto hieroglifais – 1932 m. išleido žodynėlį „Egipto ieroglifai”. Jame paaiškinta sim¬bolinė ir fonetinė svarbiausių hieroglifų reikšmė. Mokslininkė išvertė keletą himnų, apysaką, parašė ir išleido Egipto istorijos vadovėlį.

Atsiradusi civilizacija iš aplinkos tuoj pat išsiskyrė ir moks¬lu. Egiptiečiai buvo praktiški žmonės. Vien utilitariniai tikslai lėmė didžiulius jų matematikos, astronomijos, medicinos laimė-jimus . Herodotas rašė:

„Girdėjau, kad tas karalius (Sesostris) egiptiečiams padalijęs visą Egipto žemę: kiekvienam jis davęs po vienodo dydžio keturkampi sklypą. Iš tų sklypų jis gaudavęs ir pajamų, nes buvo įsakęs kasmet duoti jam duoklę”.

Žinoma, kad jau Senosios Karalystės epochoje darbingiems gyventojams buvo nustatytos reguliarios, griežtai kontroliuoja¬mos prievolės ne tik faraonui, bet ir šventykloms, valdininkams išlaikyti. Dėl to kartkarčiais, paprastai kas dvejus metus, buvo surašinėjami gyventojai bei gyvuliai. Surašinėtojams reikėjo bent minimalių aritmetikos žinių, t. y. mokėti visus keturis arit-metinius veiksmus. Toliau Herodotas teigia:

„Jeigu išsiliejusi upė atplėšdavo dalį kurio nors sklypo, tai jo valdytojas, nuėjęs pas karalių, pranešdavęs, kas atsitiko, tada karalius nusiųsdavęs savo žmones apžiūrėti ir išmatuoti, kiek sumažėjo sklypas, kad mokestis būtų atitin¬kamai sumažintas. Aš manau, kad iš to atsirado žemės matavimo menas, kurį vėliau perėmė Helenai”.

Ancient Agricultural Practices

Relief art on the walls of the tomb of Nefer Sakkara shows Egyptian workers using rudimentary tools to harvest crops and tend livestock.

Senosios Karalystės epochoje aukštą geometrijos mokslo lygį rodo ir piramidžių statymo menas. Iš jo matyti, kad toli pažen¬gusi buvo ir astronomija. Iki šiol stebina Didžiosios piramidės tobulas orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu. Keturi jos šonai atsukti tiesiai į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, be to, taip tiksliai, kad pagal juos galima tikrinti kompasą. Didžiausia orientavimo klaida – kiek daugiau kaip dvyliktoji laipsnio dalis, mažiausia – trisdešimtoji laipsnio dalis. O juk egiptiečiai magnetinio kompaso neturėjo! Du veiksniai – ūkinis ir religinis – turėjo įtakos astro-nomijos raidai Egipte. Egiptiečiai buvo priversti stebėti gamtą ir reguliariai pasikartojančius jos reiškinius. Tik taip jie galėjo ap¬sisaugoti nuo Nilo potvynių baisių padarinių, pasėlių išnaikinimo. Kita vertus, reguliariai pasikartojančių gamtos reiškinių regis¬travimas siejant juos su dangaus kūnų pokyčiais padėjo prog¬nozuoti, nusakyti ateitį. Egipte sugebėjimas nuspėti ateities įvy¬kius buvo didžiai vertinamas. Labai viliojamai atrodė perspektyva paskelbti pranašyste, kuri ateity pasitvirtintų. Visi spėjimai, ku¬riais didžiavosi žyniai, rėmėsi sistemingu gamtos reiškinių stebė¬jimu, jų registravimu, ryšių tarp jų nustatymu.

Kažin ar lietuvį Ignotą Žiogelį, praėjusio šimtmečio antroje pusėje buvusį Egipto valdovo asmeniniu gydytoju, galima lygin¬ti su Senosios Karalystės gydytojais egiptiečiais? Juos skyrė dau¬giau nei 4 tūkstantmečiai. Bet tarp amžininkų egiptiečiai neturėjo sau lygių. Anatomiją jie išmanė idealiai, nes paprotys bal¬zamuoti ir mumifikuoti lavonus buvo labai paplitęs. Herodotas ap¬rašė tris jų naudojamus balzamavimo būdus.

Egyptian Mummy

The ancient Egyptians are believed to be the first people to practise embalming, in which a dead body is artificially preserved to retard the decaying process. The Egyptians believed that it was necessary to preserve a body in order to allow the soul to survive. Ancient embalming methods included immersing the dead body in carbonate of soda and injecting natural substances such as balsamic herbs into its cavities before wrapping the corpse with cloths, creating a mummy. Today embalmers use prepared chemical substances to preserve a body for funereal viewing and to prevent the spread of infection.

Ne visi Egipto medikų įsitikinimai buvo teisingi. Pavyzdžiui, širdį jie laikė proto ir jausmų centru ir daug mažesnę reikšme skyrė galvos smegenims. Kai kurių ligų priežastis aiškindavo piktų demonų valia ir į pagalbą kviesdavosi magiją. Kita vertus, daugelį ligų Senosios Karalystės daktarai gydydavo žemiškomis priemonėmis – pavyzdžiui, galvos sutrenkimus, stuburo sužaloji-mus. Rasta nemaža kaukolių su trepanavimo žymėmis. Geliant dantis senovės egiptiečiai kreipdavosi į kvalifikuotus dantų gy¬dytojus. Būta, to meto Egipte ir okulistų, ir terapeutų.

Civilizacijos irimo pradžia

Anot A. Toinbio, tai laikotarpis tarp 2400 – 2060 m. pr. Kr. Kas gi atsitiko tuo metu? Apie 2200 m. pr. Kr. Saulės dėmių kie¬kis pasiekė maksimumą ir jau nedidėjo. Labai sausą klimatą pa-keitė lietingas.

Egipte apie 2250 m. pr. Kr. baigėsi ilgametis (teigiama, kad 94 metų) paskutinio VI dinastijos valdovo Piopio II valdymas. Prasidėjo Pirmosios Suirutės laikotarpis. Pasikeitė valstybės val¬dymo sistema, buvo apleisti drėkinimo įrengimai, sustojo staty¬bos, nusmuko amatai ir menas. Nomarchai jautėsi esą nepriklauso¬mi savo žemių valdovai.

Vieną kitą užuominą apie krizę galima rasti Herodoto „Isto¬rijoje”.

„Paskui valdė Cheopsas, kuris pradėjo kaip įmanydamas savavaliauti. Pir¬miausia jis uždarė visas šventyklas ir uždraudė aukoti aukas, paskui įsakė vi¬siems egiptiečiams dirbti tik jo labui. 10 metų truko, kol buvo nutiestas kelias, kuriuo vilko akmenis piramidės statybai. Piramidei pastatyti prireikė 20 me¬tų. Visą tą laiką dirbo 100000 žmonių, keisdamiesi kas trys mėnesiai. Pa¬galiau Cheopsas pasidarė toks niekšas, kad, stokodamas pinigų, atidavė dukterį į viešuosius namus ir įsakė uždirbti pinigų”.

Gal šias žinias galima suprasti kaip valdovo atsisakymą rū¬pintis visų interesais, norą žiūrėti tik savo naudos? Beje, ir vėlesni Senosios Karalystės valdovai buvo linkę demonstruoti savo galybę piramidžių statybomis. O gal savanaudiška ir nekūrybinga tapo didžioji „kūrybinės mažumos” dalis – ne tik valdovas, bet ir nomarchai. Vardan garbės, šlovės ir materialinės naudos jie ėmė vaidytis tarpusavyje, nebeklausyti centrinės valdžios.

Prasidėjęs Egipto civilizacijos nuosmukis anaiptol nereiškė, kad susilpnėjo valstybės ekonominės bei politinės galios. Atvirkš¬čiai, Egipto karinė šlovė dar buvo priekyje. Tačiau neliko harmo¬nijos tarp valdančios (nebe kūrybinės) mažumos ir valdomos daugumos. Jau stokojo vienybės ir pačios valdančiųjų viršūnės. To¬lesnė Egipto raida buvo susijusi su centralizacijos ir decentra¬lizacijos tendencijų kova. Dauguma nomarchų ir aukštų valdi¬ninkų pradėjo laikyti save „išrinktaisiais”, galinčiais valdyti šalį. Jau Vidurinės Karalystės laikais provincijų valdytojams buvo leidžiama turėti savo kariuomenę. Tai rodė centrinės val¬džios silpnėjimą ir suteikė daugiau drąsos, ambicijų nomarchams. Antai Pirmosios Suirutės metu vienukart valdė VII – VIII bei IX – X dinastija. Iš Pietų Egipto centro Tėbų kilo XI dinas¬tija. Jos atstovas Mentuchotepas nugalėjo pagrindinį priešinin¬ką – Herakleopolio miestą. Apie 2050 m. pr. Kr. jam pavyko suvienyti Egiptą. Prasidėjo naujas valstybės pakilimo laikotarpis. Kartu išryškėjo ir pražūtingi civilizuotai visuomenei reiškiniai. Vienas jų – valdžios uzurpacija. Apie 2000 m. pr. Kr. pasikeitė dinastijos. Naujos, XII dinastijos pradininku tapo Amenemchetas, buvęs paskutinio XI dinastijos faraono viziriu. Jis įvykdė pervers¬mą. Amenemcheto veiksmai tik padidino separatizmą Egipte. Nomarchai ėmė žiūrėti į sostinės nomo valdovus kaip į sau lygius, neturinčius dieviškos kilmės šaknų. Todėl faraonams teko skubiai kurti profesionalią kariuomenę, pertvarkyti administracinę sistemą. Senosios Karalystės laikais faraonai rėmėsi tik siauru sos¬tinės diduomenės sluoksniu; o Vidurinės Karalystės valdovai jau buvo priversti ieškoti platesnės atramos. Jie įtraukė į valstybės valdymą vidutinius sluoksnius. Egiptas demokratizavosi. Šis reiškinys turėjo ir neigiamą aspektą: sumažėjo valdininkų kompe¬tencija, tarp jų vis daugėjo savanaudžių nekūrybingų žmonių. Todėl nesunkiai galima paaiškinti gana stiprius sukrėtimus, kurie sudrebino Vidurinę Karalystę. Apie juos sužinome iš vadinamųjų „Ipusero posakių” – savotiškų pranašysčių. Jose nieko konkre¬taus nepasakyta apie pačius įvykius. Drąsiai tvirtinti, jog tai bu¬vęs liaudies sukilimas, negalime. Aiškūs tik rezultatai – šalis vėl suskilo.

Maištas apėmė visą pietų laivą, miestai apiplėšti. Šalis virto dykuma.

Maištininkai visur vienas kitam sako: ,,Ateik su kardu”.

Iš tikrųjų visų veidai tapo žiaurūs. Visur ginkluoti lankininkai. Visur piktadariai. Ir niekur nebėra vakar dienos žmonių.

Tie, kurie turi saugoti vartus, patys šaukia: ,,Einam plėšti”.

Iš tikrųjų, užkietėjo žmonių širdys. Maras visoje šalyje, kraujas ir mirtis.

Iš tikrųjų, kilmingieji dabar kenčia, o beturčiai džiaugiasi.

Beturčiai tapo brangenybių savininkais. Kas negalėjo užsisakyti sandalų, dabar valdo turtus. Auksas ir sidabras dabar puošia vergių kaklus, o kilmingosios moterys dabar svajoja apie vieną: ,,Kur gauti pavalgyti?”

Turtingieji žmonės dabar suka girnas. Tuos, kurie dėvėjo ploniausios drobės drabužius, šiandien muša lazdomis.

Visos faraono – tebūna jis gyvas, sveikas ir galingas – rūmų menės, kolonos ir vartai sudeginta, liko tik rūmų sienos.

Įsiveržta į valdininkų rūmus, pagrobti mokesčių sąrašai. Dėl to vergai tapo vergų savininkais.

Išvogti teismo rūmų raštai, teismo rūmai tapo pereinamuoju kiemu, įstatymų rinkiniai iš mesti į gatvę, visi juos mindžioja.

Sunaikinti visi raštininkų užrašai apie derlių, raštininkai sumušti, o jų dokumentai pavogti. Skaudu man. Sielvarto kupinos dienos.

0, kad ateitų žmonių giminės pabaiga. Tada nutiltų aimanos, baigtųsi kovos.

Jos dalis vienu metu valdė XIII ir XIV dinastija. Tuo pat metu, apie XVIII amžiaus pr. Kr. vidurį, iš Rytų į Egiptą at¬slinko karingos hiksų gentys (hiksais – „kalnuotos šalies valdo¬vais” jas pavadino patys egiptiečiai). Dviejų krizių – vidinės ir išo¬rinės – derinys privedė Egiptą prie Antrosios Suirutės (1750 – 1580 m. pr. Kr.).

Hiksai užėmė didžiąją šalies dalį. Iš jų kilo XV ir XVI dinas¬tija. Hiksų valdymo metu Egipto istorijoje nebuvo jokių katakliz¬mų. XVIII dinastijos pradininkui Jachmui juos išvijus, nereikėjo atstatyti irigacinės sistemos, pertvarkyti ekonominių ryšių, kaip po Pirmosios Suirutės.

Statue of Amenemhet III

This granite statue of Amenemhet III, who ruled as king of Egypt from 1842 to 1797 BC, is representative of sculpture from the Middle Kingdom of Egyptian history. The realism it displays is characteristic of the art of the time and contrasts with the stiffer, mroe stylized canons of the Old Kingdom.

XVIII – XX dinastijos užsienio politika rodo toli pažengusį civilizacijos nuosmukį. Egiptas pasiekė karinės šlovės zenitą. Po šimtmečius trukusių sėkmingų karo žygių išaugo „imperi¬ja”, kuriai priklausė didelė dalis Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantės ir Kušas iki Nilo ketvirtojo slenksčio. Egipto laimėji¬mus užtikrino didelė profesionali kariuomenė. Į ją buvo šaukiama apie 1% šalies gyventojų – vyrų. Tarp valstybės apginkluotų pėstininkų ėmė rastis ir svetimšalių samdinių. Tačiau kariuomenės pagrindą sudarė kovos vežimai. Šią kariuomenės rūšį egiptiečiai perėmė iš nesenų užkariautojų hiksų. Karo žygiai aprūpindavo Tėbus Kušo auksu, Azijos sidabru, variu, Kretos, Kipro, Sirijos amatininkų dirbiniais. Svarbiausiu grobiu tapo vergai. Karai keleriopai padidino vergų skaičių Egipte, o tai dar labiau sustip¬rino disharmoniją ir taip jau vienybe nepasižyminčioje visuome¬nėje.

Kariauti labiausiai sekėsi Tutmoziui III. Jis net 17 kartų žy¬giavo į Aziją ir pasiekė Karchemyšą prie Eufrato. Valdant jo proanūkiui Amenchotepui III, Egipto galybė pasiekė apogėjų. Gretimų šalių valdovai į Tėbus siųsdavo meilikaujamus laiškus, nusižeminę girdavo faraoną ir kaulydavo išmaldos. Tačiau išorinė gerovė buvo apgaulinga. Civilizacijai teko patirti dar vieną likimo siųstą smūgį – Echnatono religinę reformą.

Echnatono religinė reforma

Religija kasdieniame egiptiečių gyvenime vaidino kur kas di¬desni vaidmenį, negu šiandien galime įsivaizduoti. Jos būta gana sudėtingos: senovės egiptiečių dievų panteone mokslininkai suskaičiavo du tūkstančius įvairių dievų.

Senosios Karalystės epochoje vyriausiu tapdavo dievas to miesto, provincijos, iš kurio buvo kilusi valdovo šeima. Iš Memfio miesto kilusių valdovų valstybės dievu buvo Saulės dievas Ra. Kai ėmė valdyti Tėbų dinastija, jų dievas Amonas iš dalies išstū¬mė Ra. Dvi dievybės susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra. Bet tai nereiškė, kad šimtai vietinių dievybių buvo panaikinta. Jos ir toliau viešpatavo egiptiečių kasdieniame gyvenime, užimdamos prideramą vietą žynių sukurtoje sudėtingoje teologijos sis¬temoje.

Vidurinės Karalystės epochoje svarbiausiu religiniu įvykiu tapo Ozyrio kultas.

Ozyrio teismas

Bet Naujosios Karalystės pradžioje vėl įsi¬galėjo Amono kulto žyniai. Faraonai po pergalingų žygių juos gausiai apdovanodavo. Šimtai vergų ir šventyklose kraunami lo¬biai kulto tarnams garantuodavo lemiamą politinę įtaką.

Manoma, kad Amenchotepas III, nepatenkintas Amono žynių įtakos augimu, ėmė globoti Heliopolio žynius ir jų Saulės dievo Atono kultą. Amenchotepas III mėgdavo su žmona Tija plaukioti ežere valtimi, kuri vadinosi „Atono šviesybė”. Daugelis egipto¬logų mano, kad Atono išaukštinimo priežastis buvusi grynai po¬litinė. Norėdamas susilpninti Tėbų žynių politinę ir ekonomine įtaką, Amenchotepas III stengėsi apriboti jų ideologijos poveikį. Pasak kitos teorijos, senoji religija tapo nebetinkama faraonų sukurtai naujai imperijai. Senoji religinė ideologija buvo grynai egiptietiška, svetima užkariautų šalių gyventojams

Temple at Abu Simbel

Four colossal seated statues of Ramses II flank the entrance to the larger of the two temples carved into a sandstone cliff at Abu Simbel, in Egypt, in about 1250 BC. Chambers behind the statues extend 55 m (180 ft) into the rock.

Temple of Hatshepsut

The temple of Hatshepsut is a rock-cut tomb and mortuary temple built c. 1478 BC at Dayr el-Bahri near Thebes. It was designed by the royal architect Senemut for Queen Hatshepsut and consists of three colonnaded terraces connected by ramps. The surrounding area was planted with trees and flowers during the queen’s reign and for many years after.

Embalming Osiris

The ancient Egyptian god Seth used several dastardly schemes to kill his brother and rival, Osiris. When he finally succeeded, Seth dismembered his brother’s body and scattered the parts. With the help of the god Anubis, Osiris’s wife Isis carefully collected all the dismembered parts of her husband’s body and rejoined them. She then embalmed and mummified the body, as depicted here in an illustration from the Book of the Dead, an ancient papyrus scroll. With his body intact, Osiris’s spirit survived, and he became the ruler of the underworld.

Nefertiti

Thanks to an enormous number of artefacts and a great corpus of written records, the archaeology of ancient Egypt is extremely well documented. Portraits such as this one of Nefertiti, wife of Akhenaton, also make tangible a fascinating period in the history of civilization.

Naujasis kultas turėjęs be karinės jėgos laikyti paklusnias užkariautas tautas. Be to, Amenchotepas III – vienintelis iš Egipto faraonų, troškęs dar gyvas būti garbinamas kaip dievas. Jis jau statydinosi šventyklas savo garbei. Amono kulto žyniai prieštaravo šioms ga¬lingiausio valdovo ambicijoms.

Tokios objektyvios prielaidos subrandino reformą. O ją vyk¬dyti ėmėsi Amenchotepo III sūnus Amenchotepas IV (XV a. pr. Kr. pabaiga). Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, jis tapo savo tė¬vo bendravaldžiu. Pirmus ketverius bendro valdymo metus jauna¬sis faraonas gyveno Tėbuose. Paskui ėmė statyti naują sostinę vi¬siškai tuščioje vietoje – 450 km į šiaurę nuo Tėbų. Šeštaisiais vaidymo metais išvyko iš Tėbų ir įsikūrė naujame, Achetatonu pavadintame mieste (Achetatonas – „Atono horizontas”). Taip pat pasikeitė vardą ir ėmė vadintis Echnatonu, t. y. „Nuolankiu Atonui”. Echnatonas įsakė visuose šalies kapuose, šventyklose ir kitur ištrinti Amono vardą. Neaplenkė šis įsakymas net ir tėvopaminklų. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu dievu, o visų kitų dievų kultai – uždrausti. Energingiausia Echnatono šalininkė buvo jo žmona, puikioji Nefertitė.

Tutankhamen’s Tomb, Egypt

Howard Carter emerges from the tomb of Tutankhamen, which he discovered in 1922. The four-roomed tomb contained more than 5,000 items, including chests, thrones, beds, jewellery, toys, games, food, and jars of wine, as well as the magnificent sarcophagus in which lay the mummified body of the young pharaoh.

Ši valdovė, apie kurios grožį visas pasaulis sužinojo iš skulptūros, rastos Tel al Amarnoje, buvo Amenchotepo III duktė, vadinasi, tikra Echnatono sesuo. Kai kas net mano, kad ji buvusi reformos iniciatorė. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl vėliau ji pateko į Echnatono nemalonę. Mat keturioliktais valdymo metais Echnatonas nusileido seniesiems Amono žyniams, o Nefertitė liko ištikima naujam kultui. Mirus Echnatonui, ji dar iškėlė į sostą mažametį Tutanchatoną, deja, sis mirė jau kaip Tutanchamonas.

Reforma žlugo. Visur buvo nutrintas, išdaužytas faraono eretiko vardas, Achetatonas ištuštėjo, Atono šventyklos sugriuvo, Echnatono mumija dingo be pėdsakų.

Kodėl reforma nepavyko? Echnatonas pakėlė ranką prieš švenčiausią Egipto civilizacijos pagrindą – tradiciją. Per ilgus amžius egiptiečiai įprato prie savų dievų, ir jokie įsakai negalėjo jų priverst atsisakyti protėvių tikėjimo. Egipto visuomenė dar sugebėjo atsispirti į pragaištį vedančiam pažiūrų vienodinimui, kitaminčių persekiojimui, fanatizmui. Tačiau reforma atliko savo „juodą” darbą. Civilizacija priartėjo prie visiškos dezintegracijos.

Egipto civilizacijos dezintegracija

Echnatono pertvarkymų sukelti vaidai susilpnino Egipto ga¬lią. Į jo Azijos valdas įsiveržė chabirių gentys, šiaurėje ėmė pulti hetitai. Šalies viduje vėl atgijo intrigos, sąmokslai bei mėgini-mai uzurpuoti valdžią.

XIV a. pr. Kr. pradžioje, Amono žynių padedamas, sostą už¬grobė karo vadas Choremchebas. Jis sūnaus neturėjo, todėl po joi mirties valdžią perėmė kitas karo vadas – Ramzis. Prasidėjo Ramzių epocha Egipto istorijoje. Vienas po kito, su nedidelėmis pertraukomis, valdė dvylika Ramzių.

Ramses II

Ramses II devoted his reign to building great monuments such as the Great Hall of the Temple of Amon at Karnak and many of the temples at Abu Simbel. Ramses is thought to be the pharaoh referred to in the biblical book of Exodus.

Ypač pasižymėjo Ramzis II, kuris pirmasis susilpnino galingą Hetitų imperiją. 1296 m. pr. Kr. prie Kadešo susirėmė dviejų didžių to meto valstybių – Egipto ir Hetitų – kariuomenės. Nesantaikos priežastis buvo Sirija. Nė viena iš kariaujančių šalių negalėjo pasigirti nugalėjusi. Todėl praėjus šešiolikai metų, teko griebtis naujos taktikos: Sirija pasi¬dalyta taikiai. Taip į pasaulinę diplomatijos praktiką įėjo trečių¬jų valstybių dalijimasis įtakos sferomis.

Ramzių valdymo pabaigoje vėl sustiprėjo žyniai. Sustiprėjo tiek, kad paskutinįjį Ramzį žynys Herichoras nušalino nuo val¬džios ir pats tapo faraonu.

Jau nuo XXI dinastijos pradžios (apie 1085 m. pr. Kr.) Egip¬tas vis dažniau tampa savo kaimynų ekspansijos objektu. Į vaka¬rus nuo Nilo deltos gyvenę libiai jau Naujosios Karalystės lai-kais tarnaudavo Egipto kariuomenėje ir už tai gaudavo žemių. X a. pr. Kr. viduryje libiams pavyko įsitvirtinti faraono soste. Tai padarė Šešonkas. Jo dinastija valdė daugiau kaip 200 metų. Nomai vėl pradėjo nebepriklausyti nuo centrinės valdžios. Kartu su XXII atsirado ir XXIII dinastija, tačiau nei viena, nei kita realios valdžios neturėjo. Anksčiau Egipto valdytos Nubijos ka¬ralius Pianchis irgi pasiskelbė tiesioginiu Egipto faraonų įpėdiniu. Kovodamas su libių valdovais, jis 716 m. pr. Kr. įkūrė XXV (etio¬pų) dinastiją. Pianchio įpėdiniai kurį laiką gynė Egiptą nuo naujų agresorių asirų. Jų valdovai Asarchadonas, Ašurbanipalas, nors ir surengė keletą žygių į Egiptą, tačiau ten neįsitvirtino. Ašurbanipalui pavyko tik į Egipto sostą pasodinti savo statytinį libietį Psametichą (664 m. pr. Kr.). Šio faraono pradėta XXVI dinastija paskutinį kartą bandė suvienyti Egiptą. Valdovai atkūrė nutrū¬kusius prekybinius ryšius su rytinėmis Afrikos šalimis, su grai¬kais Mažojoje Azijoje. Šie Nilo deltoje pastatė keletą savo gyven¬viečių – faktorijų, iš kurių išsiskyrė Naukratis. Graikai ilgainiui sudarė Egipto samdinių kariuomenės pagrindą. Jie nuolat kel¬davo įvairias sąlygas valdovams, grasindami pereit tarnauti prie¬šininkams. Tokiomis sąlygomis Egiptas negalėjo netapti iškilusios pasaulinės Persijos imperijos auka. 525 m. pr. Kr. persų valdovas Kambizas mūšyje prie Pelusijaus sutriuškino Psamticho III ka¬riuomenę. Egiptas tapo Persijos satrapija.

Gana prieštaringas buvo du šimtmečius trukęs persų viešpa¬tavimo laikotarpis. Viena vertus, susidarė palankios sąlygos eko¬nominiams ryšiams su visais Artimaisiais Rytais, kita vertus – egiptiečiai taip ir nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu. Žinoma daugybė sukilimų prieš persus V – IV a. pr. Kr. Priešiš¬kumo persams dvasia padėjo Egiptą gana lengvai užimti naujam užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Egiptas pateko į nau¬jos – heleninės – civilizacijos orbitą.

Civilizacijos dvasia ir tradicijos

Religija. Įprasta, kad kiekviena religija turi savo „šventąją” knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai. To negalima pa¬sakyti apie egiptiečių religiją. Ji skelbė keletą doktrinų, kurios net neigė viena kitą. Štai viename himne kalbama, kad dievas Ra pagimdė pats save, o kartu ir visus dievus, visą pasaulį. Kitas himnas jau šlovina Ra kaip deivės Nut sūnų. Pagal vieną himną žmogų iš molio nulipdęs dievas Chnumas, pagal kitą jis atsirado dievui Pta ištarus magišką žodį. Patys egiptiečiai nieko nuosta¬baus šioje prieštaravimų grandinėje nematė. Jie tikėjimo tiesą suprato kitaip, nei mes. Kiekvienas aiškinimas turėjo savo tak¬tinių sumetimų, todėl nebuvo reikalo visko suvesti į vieną vienin¬telį aiškinimą. Svarbiausi religinės minties centrai Memfyje, Heliopolyje, Tėbuose pateikė skirtingus pasaulio ir žmogaus kūrimo aiškinimus, iškeldami savo vyriausiuosius dievus. Egiptiečiams jie neatrodė prieštaringi. Sumaištį sukėlė tik Echnatonas.

Egyptian Book of the Dead

The Book of the Dead, an Egyptian papyrus manuscript, is the oldest known own example of an illustrated text. Prayers, spells, and hymns in hieroglyphic script are accompanied by scenes illustrating episodes in the soul’s journey after death. This section, from a version of the Book of the Dead dating from c. 1310 BC, shows the final judgement of Hu-Nefer, the royal scribe, before Osiris, god of the dead.

Šiais laikais mus stebina kitas faktas. Egiptiečiai laikomi iš¬minčių tauta, tai pripažino net senovės graikai. Ir kartu tie patys išminčiai garbino kates ir gyvates, mumifikavo jas, o vyriausia¬jam dievui suteikė jaučio pavidalą. Egiptiečių dievais buvo kro¬kodilas, karvė, moteris su liūto galva. Dievas nebuvo įasmenintas. Šiuo požiūriu egiptiečiai buvo artimesni primityviems žmonėms negu mums. Todėl ieškoti sąsajų tarp egiptiečių Ozyrio kulto ir krikščionybės reiktų labai atsargiai. Iš pirmo žvilgsnio panašu¬mų yra daug.

Singer of Amon Before Horus

Although much about ancient Egypt is still imperfectly known, the wealth of material that has been preserved has made it one of the best-understood civilizations of the non-Classical world. This wooden stele, dating from 950-730 BC and showing the singer of Amon playing the harp before the deity Horus, is but one of many thousands of objects and documents that provide a fascinating insight into this extraordinary civilization.

Ozyris – dievas, prisikėlęs iš numirusiųjų. Deivė motina (jo žmona) Izidė dažnai vaizduojama su Horu ant rankų, taip, kaip Marija su Kristumi. Visa tai palyginus, mums kyla no-ras mitą apie Ozyrį aiškinti mums suprantamu požiūriu, kai blo¬gis nubaudžiamas, o gėris triumfuoja. Egiptiečių mąstymas buvo kiek kitoks. Jų manymu, jokių permainų, jokių raidos tenden¬cijų pasaulyje nėra ir būti negali. Pasaulis visada toks, kokį jį sukūrė dievai. Ozyrio prisikėlimas iš numirusiųjų – tai tas pats, kaip metų laikų keitimasis, kaip Nilo potvyniai ir atoslūgiai. Tai paprastas, dievų nustatytas gyvenimo ritmas, ir ne žmogui jį pakeisti, pasukti į vieną ar kitą pusę.

Great Temple of Amon, Luxor

The Great Temple of Amon at Luxor is set with several colossal statues of Ramses II. His reign marked a high point in ancient Egyptian history.

Etika. Senovės egiptiečiai vartojo žodį „Maat”. Mokslininkai linkę manyti, kad šis žodis reiškė pirmapradę tvarką. Nėra tiks¬laus jo vertimo. Rusų egiptologas M. Korostovcevas teigia: „Maat – visais atžvilgiais simbolizuoja dievo įstatymą, gyvenimo nuostatų ir dorovės principų teisingumą”. Senovės egiptiečiai „Maat” koncepcijos pagrindu sudarė ištisą etikos sistemą. Ją perteikė ne tiek religinėje literatūroje, kiek vadinamuosiuose posa¬kiuose, pamokymuose.

Pagrindinė „pamokymų” mintis yra ta, kad žmogus turi siekti harmonijos su kartą visam laikui nustatyta tvarka Žemėje, o tin¬kamo gyvenimo galima išmokti. „Pamokymuose” pateikiami pa¬tarimai, kaip įsilieti į visuomenę ir gamtą. Sėkmės laidu laikomi sąžiningumas ir teisingumas bet kokiomis sąlygomis. Labai pro¬paguojama kantrybė, „širdies audrų” slopinimas.

Iš išlikusių didaktinės ir grožinės literatūros pavyzdžių ga¬lima daryti ir kitą išvadą. Išsilavinusioji senovės egiptiečių dalis manė, kad dievai nesikiša į žmonių gyvenimą. Todėl sukūrė am¬žinos, darnios tvarkos sistemą – „Maat”, o žmonės savo valia tu¬rėjo jos laikytis.

Menas. Žemiškos tvarkos amžinumas bei nekintamumas at¬sispindėjo ir senovės Egipto mene. Viskas buvo statoma amžinam naudojimui. Šventyklos, piramidės, statulos, bareljefai turėjo, be abejo, religinę prasmę. Kartu jie atspindėjo šalies ir tautos didybę, talentą. Tiksliau pasakius, šias sąvokas egiptiečiai suliejo į vieną.

Herodotas taip aprašo Labirintą – Vidurinės Karalystės val¬dovo Sesostrio III laikais statytą didingiausią Egipto šventyklą:

,,.Visos graikų šventyklos yra pigesnės, nei ši viena. Labirintas pralenkia Che¬opso piramidę. Labirinte yra dvylika dengtų salių. vieni kambariai yra po žeme, kiti virš jų, iš viso yra 3000, po 1500 kiekvienoje pusėje”.

„Istorijos tėvo” negalėjo nestebinti ši milžiniško ploto (75000 m2) šventykla, apsupta kolonų ir turinti daugybę įvai¬riausios paskirties salių, maldos kambarių, koridorių, saugyklų.

Naujosios Karalystės gigantas buvo Tėbų šventyklų komplek¬sas Karnakas. Jį pradėjo statyti XVIII, o baigė – XX dinastijos, valdovai. Iš esmės tai buvo ne viena šventykla, o daugelio šven-tyklų miestas.

Temple at Karnak, Egypt

The group of temples at Karnak were built over a period of approximately 1,500 years. Some of the most important additions were made by Thutmose III, who ruled Egypt during the 1400s BC. Hieroglyphics discovered on the temple walls record the events of Thutmose’s numerous military campaigns in Asia and Africa, by which he greatly expanded the Egyptian empire.

Antrasis pagal dydį klasikinio tipo šventyklos šedevras – Liuksoro maldos namai. Juos pastatė Amenchotepas III. Didžiau¬sią įspūdį darė šventyklos kolonos, kurių buvo 151. Jos vaizdavo papirusų giraite.

Temple at Luxor

The ancient Egyptian temple at Luxor, on the east bank of the River Nile, was begun in the 1200s BC and was added to by each succeeding dynasty. It was connected to the temple at Karnak by a causeway about 3.5 km (2 mi) long, lined with hundreds of sphinxes. Once a year the image of the god Amon was transported by barge from Karnak to Luxor, as part of a huge festival.

Egyptian Pectoral

This example of Egyptian jewellery was found in the tomb of the pharaoh Tutankhamen, who ruled during the 18th dynasty (c. 1330 BC). It is a pectoral, a chest ornament worn suspended from a necklace, and is in the form of a vulture. The gold is set with cloisonné enamel and semiprecious stones.

Nekintamo pasaulio samprata sąlygojo neturintį pavyzdžio konservatyvųjį oficialiosios skulptūros stilių. Žmogaus figūros vaizdavimas toks pat ir pirmuose išlikusiuose reljefuose, ir pa¬skutiniuosiuose, darytuose jau valdant romėnams: galva stat¬mena pečiams, žvilgsnis tiesus. Pagrindiniai šio stiliaus bruo¬žai – statiškumas ir frontalumas. Frontalumo dėsniu pagrįs¬tas egiptiečių rimties bei garbingumo supratimas. Jų manymu, dievus ar garbingus mirusiuosius dera vaizduoti tik frontaliai, be to, tik stačius arba sėdinčius. Kūno dalims taip pat buvo nu¬statyta tam tikra nekintama padėtis.

Skulptūra atitiko egiptiečių žmogaus idealo sampratą. Die¬vai ir žmonės vaizduojami liekni, laiko nepaliesti, amžinai jauni ir žavūs. Kuriant dievų atvaizdus, šį stiliaus reikalavimą buvo nesunku išlaikyti. Vaizduojant amžinai jauną žmogų, susidary¬davo keblumų dėl antrojo principo, kuris reikalavo, kad statulos būtų panašios į vaizduojamąjį. Tarp gryno idealizmo ir bent minimalaus natūralizmo kraštutinumų Egipto skulptūra balansa¬vo visais istorijos laikais.

Per amžius viešpatavusioje konservatyvioje tradicijoje atsi¬rado viena properša. Ji susijusi su faraono „eretiko” Echnatono vardu. Jis žlugdė ne tik religijos ir politikos tradicijas, bet ir preferavo meninės kūrybos dvasingumą. Susikvietęs viso Egipto dailininkus, ėmė juos globoti. Jaunieji dailininkai, išsivadavę iš kanono varžtų, savo kūriniuose siekė tiesos ir tauraus papras¬tumo. Echnatonas rėmė naująją meno kryptį ir leido net save vaizduoti kaip gyvą, kasdienį žmogų, be dieviškos didybės.

Taip atsirado nauja Tel al Amarnos dailė.

Šeima. Žiūrint iš laiko perspektyvos, šeimos santykiais egip¬tiečiai nuo pirmykštės bendruomenės gyventojų skyrėsi mažiau negu nuo šių laikų žmonių. Konservatyvizmo elementai šeimoje buvo labai įsitvirtinę.

Nuosavybę moteriškąja linija paveldėdavo duktė iš motinos. Vedęs paveldėtoją vyras valdydavo nuosavybę, kol žmona būda¬vo gyva. Po jos mirties turtas atitekdavo dukteriai arba dukters vyrui. Tai buvo griežtai privaloma ir valdovo šeimai, todėl dauge¬lis faraonų vesdavo seseris (Echnatonas – Nefertitę) ir net duk¬teris (tas pats Echnatonas – Anchesenpatonę). Išliko šis papro¬tys ir helenizavus Egiptą, antraip sunkiai būtų paaiškinami Kleo¬patros VII gyvenimo vingiai. Pirmą kartą ji ištekėjo už savo jaunesniojo brolio. Sis įžengė į sostą. Jam mirus, Kleopatra ištekėjouž sūnaus, taip pat tapusio valdovu. Julijus Cezaris, užkaria¬vęs Egiptą ir norėdamas įteisinti savo įžengimą į sostą egiptie¬čių akyse, turėjo vesti Kleopatrą. Po jo Markas Antonijus, vedęs Kleopatrą, taip pat gavo teisę į sostą. Oktavianui nebuvo skirta tapti faraonės vyru: ji pasirinko mirtį.

Egipte gyvavo dar vienas pirmykštis paprotys – poligamija. Nors vyras turėjo būti ištikimas ir nuolaidus sutuoktinis, tačiau santuoka retai būdavo monogaminė. Vyras galėjo turėti kelias žmonas. Valdovai ir didžiūnai laikydavo didelius haremus. Dau¬guma jų moterų, matyt, būdavo vergės ir savo padėties nelaikė žeminančia. Jos net manė, kad garbinga „skaityti palankumą savo viešpaties akyse”. Tokių moterų vaikai buvo auklėjami ha¬reme. Vyriausiosios žmonos vaikai augo privilegijuoti.

Amžiai, dešimtmečiai, metai atskleidžia vis ką nors nauja senosios Egipto civilizacijos istorijoje. Sužinoma apie nuostabą keliančius konservatyvių egiptiečių laimėjimus, kurie kaskart praturtina mūsų susidarytą senovės žmogaus vaizdinį, parodo jo veiklos rezultatų įtaką ne tik savai aplinkai, bet ir mūsų gyve¬nimui. Teisus tad pirmosios profesionalios lietuvių egiptologės mokytojas B. Turajevas, teigęs: „Kad ir kokį paimtume mūsų gyvenimo aspektą, tirdami jo istoriją galų gale prieisime Egiptą, šalį, kuri buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina”.

ŠUMERO – AKADO CIVILIZACIJA

Mesopotamian Urn

This Mesopotamian terracotta urn (Iraq Museum, Baghdad) dates from 5000-3000BC. It is decorated in the Animal Style, in which animals are depicted schematically. The Animal Style is associated with nomadic tribes of the Neolithic period and was widespread in an area stretching from the Middle East to southern Russia.

Nuo senų laikų keliautojus ir mokslininkus viliojo Mesopo¬tamija, teritorija, kurią tarsi apglėbusios laiko Tigro ir Eufrato upės. Niūrus ir nejaukus tas kraštas, o vis dėlto jis tapo antrosios seniausios civilizacijos buveine. Ilgą laiką apie šį paslaptingą kraštą buvo žinoma tik tiek, kiek apie jį pasakojo Biblija, ką apie jį rašė Antikos autoriai. Čia pagal biblijinį mitą buvęs Abraomo giminės lopšys, čia, norėdami pasiekti dangų, darbštuoliai statę Babelio bokštą, bet Dievas sumaišęs jiems kalbas; čia dunksojo ga¬lingi persų valdovo Darijaus I Persepolio mūrai, o Aleksandras Makedonietis šį miestą pergalės orgijų metu sudegino. Ilgą laiką tik šios skurdžios žinios apie slėpiningą kraštą tenkino smalsuolius.

Nuodugnesni Mesopotamijos tyrimai pradėti Neapolio pirklio Pjetro de la Valės. Dvylika metų jis buvo susižadėjęs su dailia mergina, turtingo pirklio dukra, tačiau tėvai ją išleido už kito. Paniekintas ir skaudžiai įžeistas, jaunuolis ryžosi ieškoti nusira¬minimo kelionėse. Pirmiausia jis nukeliavo į Jeruzalę. Vėliau jau¬nasis pirklys aplankė Konstantinopolį, Kairą, išvaikščiojo skersai ir išilgai Mesopotamiją. 1660—1663 m. buvo išleisti P. de la Va¬lės „Kelionių aprašymai”, kuriuos sudarė jo laiškai ir pranešimai. Jis pirmasis į Europą parvežė dantiraščio pavyzdžių ir, priešingai daugelio mokslininkų nuomonei, spėjo, kad brūkšneliai yra ne ornamentas, bet senovinis raštas.

XIX a. pradžioje mokslininkai jau turėjo pakankamai dan¬tiraščio pavyzdžių, todėl buvo galima bandyti iššifruoti paslap¬tingąjį raštą. Tai, ko nesugebėjo padaryti daugybė mokslininkų, pavyko Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mo¬kytojui Georgui Frydrichui Grotefendui. Žmonės jį laikė keistuo¬liu, nes jis mėgo spręsti galvosūkius. 1802 m. į G. F. Grotefendo rankas pakliuvo vienas tekstas iš Persepolio, kurį iššifruoti sten¬gėsi daugelis mokslininkų, tačiau veltui suko galvas. G. F. Grotefendas vieną vakarą aludėje susilažino, jog jis perskaitysiąsšiuos paslaptingus ženklus. Remiantis loginiais samprotavimais jam pavyko iššifruoti devynis senovės persų dantiraščio ženklus. Tik po kelių dešimtmečių, 1836 m. norvegas Kristianas Lasenas ir prancūzas Eženas Biurnufas surado ekvivalentus visiems danti-raščio ženklams. Tuo pat metu savarankiškai molines lenteles „prašnekino” ir anglų diplomatas Persijoje Henris Roulinsonas. Praėjo dar keletas dešimtmečių, ir 1869 m. prancūzų lingvis¬tai pasauliui paskelbė: daugelio Mesopotamijoje atkastų lentelių tekstai parašyti šumerų kalba. Užmirštasis Šumeras buvo tary¬tum naujai atrastas. Vėlesni archeologiniai radiniai įrodė, kad prieš tris tūkstančius metų pr. Kr. Šumero civilizacija buvo pa¬siekusi gana aukštą lygį.

„Juodagalvių” įsitvirtinimas Mesopotamijoje

Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopota¬mijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Yra žinoma, kad IV tūks¬tantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šume¬rai, tauta, vadinusi save „juodagalviais”. Visi ligšioliniai mėgi¬nimai rekonstruoti seniausią šumerų istoriją, kultūrą dar nepajė¬gia išaiškinti jų kilmės. Spėjama, kad jų protėvynė buvusi Iranas arba jie atsibastę iš Vidurinės Azijos. Per keletą šimtmečių čia susikūrė imperija, kurią sudarė 12 miestų valstybių, glaudžiai susijusių politiniais, prekybiniais, ideologiniais ryšiais. Miestų valstybių sudėtingi tarpusavio santykiai ir išugdė „šumerų civi¬lizaciją”.

Mesopotamijos šiaurėje tuo pačiu metu, IV tūkstantmetyje pr. Kr., apsigyveno semitų klajoklių – akadų – gentys. Tarp šumerų ir akadų gyvenamų zonų atsirado platus ruožas, kuria¬me gyveno ir vienos, ir kitos genties žmonės.

Civilizacijos kūrimąsi paskatino gamtos sąlygos. Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tesėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą (Šat el Arabą). Upės į lagūną tekėjo atskiromis žio¬timis. Tarp jų telkšojo pelkynai, ežerai, kerojo švendrių atvašy¬nai. Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, galima drė¬kinti laukus, o sulaikius – apsaugoti pasėlius nuo sausros. Per¬ėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida. Ne veltui jau minėto A. Idžio diagramose anksčiausias Saulės dėmių pagausėjimas 3000 – 2500 m. pr. Kr., sutapęs su perėjimu iš šalto ir drėgno klimato į sausą, pavadintas „šumerų maksi¬mumu”.

Seniausias šumerų miestų valstybių, arba nomų, kultūros cent¬ras buvo Nipūras. Jame stovėjo „juodagalvių” vyriausiojo dievo Enlilio šventykla. Tačiau ne Nipūras, o Uruko miestas nepapras¬tai traukė šumerus. Urukas – pirmasis šumerų politinis centras, pirmoji sostinė. Tai miestas, kuris pusiau legendinių valdovų Enmerkaros, Gilgamešo laikais sujungė Pietų Mesopotamijos mies¬tus valstybes. Per kelis šimtus metų prie jo prisišliejo apie 80 aplinkinių gyvenviečių. 2800 m. pr. Kr. Uruke gyveno apie 50 tūkst. gyventojų. Miesto centre stovėjo šventykla – zikuratas. Vyriausioji Uruko miesto dievybė buvo deivė Inana. Šventykloje šeimininka¬vo žyniai. Jie buvo specialiai rengiami, laikydavosi specifinių papročių. Žyniai atlikdavo pagrindines kulto ceremonijas – die¬vams aukodavo aukas, numaldydavo juos, burdavo, kerėdavo.

Mums Urukas svarbus kitu reikšmingu civilizacijos požy¬miu – rašto atsiradimu. Kultūriniuose Uruko liekanų sluoksniuo¬se archeologai rado pirmąsias šumerų piktografiniu raštu išmar¬gintas lenteles. Iš daugybės šumerų rašto pavyzdžių įsitikinta, kad raštas čia atsirado dėl ūkio poreikių. Žemiški motyvai paskatino šumerus išrasti raštą ir ištobulinti jį taip, kad jis būtų supranta¬mas visiems. Uruke rastos seniausios lentelės buvo išrašytos piktogramomis. Piktogramos – tai savotiški „daiktų paveikslėliai”. Jie galėjo reikšti žmones, gyvulius, įrankius, bet nelabai tiko perteikti ūkiniams veiksmams. Todėl piktogramos tolydžio ėmė virsti ideografiniais ženklais. Ideogramos reikšmė jau neatitiko piešinio. Pavyzdžiui, ženklas, vaizduojąs arklį, gali reikšti ir arklį, ir arimą. Dar vėliau buvo sukurti ženklai, reiškiantys kalbos gar¬sus. Raštas virto fonetiniu.

Mesopotamijoje, kaip ir Egipte, rašymo priemonių nestigo. Molio buvo pakankamai, nendrių raižikliams gaminti – taip pat. Pjetras de la Valė šumerų raštą vadino „vinies pavidalo raštu”. Mokslo terminologijoje įsigalėjo dantiraščio pavadinimas. Mat ženklai pagal tam tikrą sistemą buvo sudėlioti iš horizontalių ir vertikalių brūkšnelių. Juos nusmailinta meldo lazdele įspausdavo šlapiose molio lentelėse. Dažniausiai rašydavo ant „standar¬tinių” 32×32 cm dydžio ir apie 2,5 cm storio plytelių, kurias vė¬liau džiovindavo saulėje arba išdegdavo. Lietuvos Mokslų aka¬demijos bibliotekoje galima susipažinti su autentiškais Mesopo¬tamijos rašmenų pavyzdžiais.

Klestinti civilizacija

Šumerai turėjo raštą ir buvo linkę viską užrašyti, todėl moks¬lininkai juos pavadino „biurokratų” tauta. Apie 95% dantiraščio lentelių teksto sudarė ūkinio pobūdžio dokumentai. Jais remian¬tis galima atkurti šumerų kasdienio gyvenimo vaizdus. Ne mažiau svarbūs yra kiti 5% lentelių. Tai literatūriniai tekstai. Čia už¬fiksuota seniausia pasaulyje epinė poema.

1886 m. Londono Britų muziejaus asistento Džordžo Smito dė¬mesį patraukė muziejaus rūsiuose laikomos dėžės su šimtais danti¬raščio lentelių. Mokslininkas nuvalė, sudėliojo jas ir pradėjo skai¬tyti įrašus. Prieš akis jam kaip gyvas iškilo seniausio pasaulyje liaudies epo herojus – galingasis ir taurusis Gilgamešas. Skai¬tydamas apie jo nuotykius bei žygdarbius, kuriuos jis atliko tėvy¬nės labui, apie kovą ir draugystę su dievų pasiųstu pusiau žmo¬gumi, pusiau žvėrimi Enkidu, apie nemirtingumo ieškojimą, Dž. Smitas įsitikino, kad jam pavyko atrasti Mesopotamijos „Ho-merą”, keliolika šimtmečių senesnį už graikų tautos Homerą. Jis pamatė, kad čia esama epinės poezijos prototipo, kilusio pa¬čiame civilizacijos apyaušryje.

Dž. Smitui priklauso ir kitas atradimas. Skaitydamas Gilgamešo epą, mokslininkas rado užuominų apie pasaulio tvaną. Tris kartus Dž. Smitas vyko į Mesopotamiją, kad surastų trūkstamas lenteles, kuriose Gilgamešas pasakojo apie šią nelaimę. Taip buvo paskelbta seniausia versija pasaulio tvano legendos, kuri pasako¬jama visų žemynų tautų – Europos, Azijos (Šumeras, Indija, Ki¬nija, Japonija), Australijos, Amerikos – literatūroje. Visuose šios legendos variantuose versija apie pasaulio tvaną maždaug vieno¬da: Dievas siunčiąs žmonėms tvaną, kaip bausmę už blogą elgesį. Kiekvienoje tautoje esą žmonių „teisuolių”, dažniausiai tai vyras ir žmona, kurie iš anksto informuojami apie užgriūsiančią nelaimę. Jie imasi priemonių išsigelbėti – stato plaustą ar lai¬vą arba lipa į aukštą kalną. Su savimi jie pasiima gyvulių, paukš¬čių, sėklų ir kitų būtiniausių dalykų, kuriuos nurodęs Dievas. Liūtis po nustatyto laiko baigiasi, vanduo ima slūgti, ieškoti sau¬sumos išleidžiamas paukštis. Radus sausumą, čia pradedamas naujas gyvenimas. Panašią istoriją apie Šumero Nojų – savo protėvį Utnapištį pasakoja ir Gilgamešas.

“Utnapištis sako jam, Gilgamešui: “Aš noriu tau pasakyti, Gilgamešai, slaptą žodį ir dievų paslaptį tau atskleisti. Šuripakas, tau pažįstamas miestas, stovintis ant Eufrato, – senas miestas, ir dievai jame gyvena. Didžiųjų dievų širdys privertė juos sukelti tvaną. [.] Išminties dievas Ea pasakė nendrių trobelei: “Trobele, trobele. Siena, siena. Trobele, klausykis. Siena, įsidėmėk. Žmogau iš Šuripako [.] sunaikink namą, pastatyk laivą, palik turtus, gelbėkis, imk nekęsti turto, leisk gyventi sielai. Susikrauk į laivą kiekvienos gyvybės sėklą, [.]. Viską, kas tik buvo, susikroviau į laivą. [.]”.

Šumerų pasaulio tva¬no legenda turėjo realų pagrindą. Archeologai didelėje Mesopotamijos dalyje rado gryno smėlio sluoksnį, netikėtai kertantį kul¬tūrinį sluoksnį. O tuo metu šumerai jau buvo susipažinę su jūrei¬vyste. Pasistatyti laivą, kuriuo galėtų pasitraukti iš užtvindytų sričių, jiems nebuvo sunku. Galėjo atsirasti veiklus bendruomenės vadovas – žynys, kunigaikštis ar šiaip jau drąsus jūrininkas, kuris išplaukė su savo artimaisiais per šėlstančius vandenis. O paskui iš lūpų į lūpas ėjo padavimas apie didelę katastrofą ir nar¬sų jūreivį. Žmonių vaizduotė gausino smulkmenas, faktus papildė nepaprastais nuotykiais.

Be pasaulio tvano aprašymo Šumero literatūroje pasakojami ir kiti visuotiniai mitai, kuriuose vaizduojamas pasaulio ir žmogaus sukūrimas, žmogaus kova su dievais bei stichijomis. Yra užrašyta legendų apie įvairius išradimus. Šumero raštijos paminklams bū¬dingi bendri viso pasaulio literatūroms motyvai. Ir čia pasaulis sukuriamas iš chaoso, žmogus – iš molio, dangus ir žemė vaiz¬duojami kaip visos būties tėvas ir motina, metų laikų kaita – kova tarp dievų ir pan.

Šumero civilizacijos klestėjimo laikotarpiu buvo sukurta rašytinė teisė. Apskritai, teisinė sistema gali gyvuoti ir be išsa¬mių detalizuotų įstatymų. Tada ji remiasi papročiais, preceden¬tais, autoritetų nuomone, kiek mažiau – aukščiausios valdžios nurodymais. Ir dabar yra tokių teisinių sistemų – anglosaksų, musulmonų teisė. Didžioji dalis pasaulio teisinių sistemų remiasi rašytiniais įstatymais. Seniausi Žemėje įstatymai, išlikę iki mūsų dienų, yra iš Mesopotamijos. Tai buvo savotiška dantiraštinės literatūros rūšis. Jai pradžią davė vadinamieji valdovų įrašai jau ankstyvuoju Šumero civilizacijos laikotarpiu. Įrašuose mi¬nimi „teisingumo atkūrimo įsakai”, kuriais valdovai siekė susilp¬ninti socialinius prieštaravimus: neleisti bendruomenės nariams nusigyventi, prarasti žemę. Žinomiausias Lagašo valdovo Urukaginos „Reformų” tekstas. Neaišku, kaip Urukagina tapo valdovu. Vieni mokslininkai teigia, kad jis įvykdęs perversmą, kiti – kad prieš tai valdžiusį karalių diduomenės taryba nušalinusi ir kara¬liumi paskyrusi jo giminaitį Urukaginą. Tačiau abi šios versijos iš dalies paaiškina Urukaginos (2318—2312 m. pr. Kr.) reformų tikslą: valdovas siekė, socialiai sulyginti visuomenę. Pavyzdžiui, viena „Reformų” teksto taisyklių alegoriškai skelbė: „Aukščiau¬sias žynys negali įeiti į neturtingos moters sodą ir paimti iš ten medį ar jo vaisius kaip mokestį”. Kitais paragrafais žyniams buvo uždrausta tarpusavyje dalytis dievo turtą, įsakyta penkis kartus sumažinti laidojimo išlaidas ir t. t.

Stiprėjant karalių valdžiai, įsakai ėmė reglamentuoti vis dau¬giau kasdienio gyvenimo sričių. Išaugo teisinė mąstysena, siste¬minimo įgūdžiai. Įsakai pradėti atskirti nuo eilinių pasakojimų apie valdovų veiklą. Taip atsirado įstatymų kodeksai.

Šumero civilizacijos irimas

Head of an Akkadian King

This bronze head from Nineveh, dating from about 2300 BC, represents an Akkadian king, possibly Naram-Sin. It stands about 30 cm (12 in) high. The eye sockets were originally set with gemstones. The stylized hair and beard are characteristic of Mesopotamian art.

Pirmasis, kuriam pavyko sukurti imperiją, apimančią visą Mesopotamiją, buvo Sargonas. Istorinėje literatūroje Sargono įsigalėjimas vertinamas kaip semitų pergalė prieš šumerus. Mat Sargonas buvo semitas. (Kaip jau minėta, Mesopotamijos šiau¬rėje buvo apsigyvenusi semitų klajoklių akadų gentis.) Pats apie save jis liepęs rašyti taip:

„Motina mano buvo nekilminga, o tėvo aš iš viso neatsimenu. Motina, pa¬gimdžiusi mane, įdėjo į nendrine kraitelę ir paleido pasroviui upe. Išgriebė mane vandennešys, išmokė sodininko amato. Aš buvau sodininku, kai deivė Ištar pamilo mane ir įteikė man karalyste”.

Žodis „Sargonas” (Šarumkenas) išvertus į lietuvių kalbą reiš¬kia „tikrasis karalius”. Be abejo, jis taip pasivadino tik tapęs valdovu.

Sargonas nebuvo originalus – jis tik įgyvendino paskutinio tikrojo Šumero valdovo Lugalzagizio planus. Sukėlęs gentainius Kišo mieste, jis vėliau užkariavo Uruką, sugriovė jo mūrus <.> „pačiupo Uruko karalių Lugalzagizį ir nugabeno jį šuns gurbe prie Enlilio šventyklos vartų”. Paskui įkūrė galingą Akado miestą, kurį padarė savo valstybės sostine, užvaldė didelius plotus už Mesopotamijos ribų. Su lanksčia centralizuotos valstybės ad¬ministracija ir puikiai organizuota kariuomene jis tęsė užkariavi¬mo žygius bei sėkmingai įgyvendino grobikiškus planus.

Politiškai Šumeras iro. Du šimtmečius valdomi akadų dinas¬tijos (2350—2150 m. pr. Kr.), šumerai be paliovos kovojo su už¬kariautojais, krašte vilnijo sukilimo bangos. Šumerai ne tik sten-gėsi nusimesti politinį jungą. Nesitaikstė jie ir su religinių tradi¬cijų laužymu. Vienas Sargono įpėdinių – Naram Sinas – suma¬nė tapti dievu. Akado miesto bendruomenė jam pastatė šventyklą ir prašė dievų priimti jų valdovą į savo būrį. Kitų miestų, ypač Mesopotamijos religinio centro Nipūro, žyniai ėmėsi vadovauti sukilimui prieš „naujų” dievų įvedimą į tradicinį panteoną. Na¬ram Sino įpėdiniai nebesiryžo kartoti savo pirmtako užmojų.

Akadų ir šumerų prieštaravimų draskoma Sargono palikuonių imperija buvo skanus kąsnelis gutams – pirmai klajoklių (manoma, kaukazietiškos kilmės) bangai, užplūdusiai Mesopotamiją. Grobis buvo nesunkiai pasiekiamas, nes kai kurie Šumero ku¬nigaikščiai, norėdami atsikratyti akadų, buvo pasirengę derėtis su bet kuo, net su „kalnų slibinais” – taip jie vadino gutus.

Gutai Šumerą valdė ilgiau nei šimtmetį. Juos išvijus, apie 2070 m. pr. Kr. įvyko paskutinis Šumero civilizacijos pakilimas. Į valdžią atėjo vadinamoji trečioji Ūro dinastija, kuri buvo šumerų kilmės. Jau III tūkst. pr. Kr. viduryje Ūro miestą valdė savaran¬kiška vietinių didikų dinastija. Ji mokslininkų pavadinta pirmą¬ja Uro dinastija. XXIV – XXII a. pr. Kr. Urą su pertraukom valdė gretimi miestai valstybės. Vienos iš neilgų pertraukų metu įsitvirtinę vietiniai valdovai sudarė antrąją dinastiją. Reikšmingiausia buvo trečioji Ūro dinastija. Jai valdant (XXI a. pr. Kr.) Ūras tapo „Šumero ir Akado” karalystės sostine. Jos pradinin¬kas – Urnamu. Gutus nugalėjo Uruko valdovas Utuchengalas. Metraščiuose nurodoma, kad „Utuchengalas grąžino Šumerui ka¬ralystę ir savarankiškumą”. Vos po septynerių metų prieš Utuchengalą sukilo Ūro valdovas Urnamu, paveržė valdžią ir pasi¬skelbė viso Šumero karaliumi. Urnamu bei jo įpėdiniai sukūrė biurokratinę sistemą, neturėjusią lygių Mesopotamijos istorijo¬je. Ji galėjo normaliai funkcionuoti tol, kol šalyje gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Tačiau šimtmečių sausra, kurią sukėlė Saulės aktyvumo pokyčiai, galutinai nualino šumerų civilizaciją. O kai šalį vienu metu užplūdo elamitų ir vakarinių semitų gentys, dau¬gelis provincijų savo noru pasidavė atėjūnų valdžiai. Krašte, ar bent kai kuriose jo dalyse, kilo badas. Mesopotamija vėl virto mažų ir vidutinių valstybių konglomeratu. Kiekviena jų rungėsi dėl hegemonijos, dėl „Šumero ir Akado Karaliaus” titulo. Kovoje vis didesnį vaidmenį įgydavo atėjūnai amoritai. Nepraėjus nė šimtmečiui po vieningo Šumero žlugimo 1955 m. pr. Kr., beveik visus Mesopotamijos miestus ėmė valdyti amoritų dinastijos.

Šumero kultūros renesansas

Kiekvienas politinis Šumero žlugimas – ar tai būtų akadų, ar gutų, ar amoritų įsigalėjimas – nebuvo Šumero civilizacijos žlugimas. Šumerų dvasia jau buvo pasiekusi tokį aukštą lygį, kad jokia invazija nepajėgė jos sunaikinti. Užkariautojai pasi¬savino daugelį šumerų kultūros laimėjimų. Kultūra ir religija padėjo šumerams atsispirti asimiliacijai, išlaikyti papročius bei tradicijas ir net primesti juos užkariautojams. Dar daugiau, III tūkst. pr. Kr. pabaigoje prasidėjo trumpas, jau paskutinis Šumero laikotarpis, mokslininkų pavadintas „Šumero rene-sansu”.

Šio renesanso pradininkas Urnamu ėmėsi reformuoti, restau¬ruoti ir statyti naujus “dievų namus”. Jis grąžino šventykloms ankstesnį spindesį ir tuo subūrė krašto gyventojus apie senuo¬sius dievus. Šumerų žyniai, kaip ir egiptiečių, nepaliko aiškiai suformuluotos religijos pažinimo koncepcijos. Bet jų dievai buvo įasmeninti. Pirmiausia šumerai įasmenino geriau suvokiamas gamtos jėgas – dangų, jūrą, mėnulį, saulę, vėją. Be šių dievų, ilgainiui atsirado daugybė kitų, atsakingų už žmogaus gimimą ir gyvenimą. Šie, antrieji, dievai žmonėms buvo artimesni, labiau susiję su kasdieniu gyvenimu. Vyriausias dievas Anas – dangaus karalius, įasmenino vyriškąjį pradą, jo žmona deivė Ki – žemė – moteriškąjį. Iš jų ryšio gimęs dievas Enlilis. Anas visada buvo garbinamas ir minimas pirmas. Jis figūravo kaip visagalė būtybė, nesikišanti į kasdienius žmonių reikalus. Visų žmogaus kū¬rybinių užmojų iniciatorius, jo gyvenimo valdovas šumerų mito¬logijoje buvo Ano sūnus Enlilis. Šumerai labai garbino šį dievą, laikė jį viso krašto viešpačiu. Enlilio šventykla Nipūre buvo svar¬biausias religinis civilizacijos centras. Galingi Nipūro žyniai teik¬davo valdovams karaliaus titulą, tad nenuostabu, kad Urnamu, jau pradėjęs statyti šventyklas Ūre ir Eride, ėmėsi ir Nipūro šven¬tovės atstatymo. Už tai žyniai jį šlovino giesmėse, prašydami Enlilio palaimos gerajam valdovui.

Šumero valdovams tekdavo rūpintis žynių palankumu. Šume¬ro dvasinė ir pasaulietinė valdžia nebuvo susiliejusi kaip Egipte. Karalius čia netapdavo vyriausiuoju žyniu. Kita vertus, gyveni¬me, kur galiojo dievų įsakymai bei draudimai, žyniai, gerai išma¬nę visas taisykles, buvo vieninteliai valdovų patarėjai. Vieni jų rūpinosi aukomis, kiti – atpirkimo apeigomis, dar kiti – blogų ir gerų ženklų tyrimu, sapnų aiškinimu. Jiems nesvetimos buvo ir įvairios mokslo sritys – astrologija, laiko skaičiavimui praverčianti astronomija, matematika. Žyniai buvo įvaldę ir „mielą dievams” muziką, skambėjusią dangiškų jėgų garbei.

Įvairioms deivėms (Inanai, Babai, Ninlilei, Ningal) tarnavo žynės. Nieko nestebino jų „tarnyba dievams kūnu” – šventyk¬lų prostitucija. Jos švenčiausia apraiška būdavo kasmetinė „die-viškų sutuoktuvių” apeiga, kurioje pagrindinius vaidmenis atlik¬davo valdovas ir viena iš aukščiausiųjų žynių.

Urnamu dėka labai ūgtelėjo Šumero teisinė mintis. Jo pa¬skelbtas seniausias pasaulyje įstatymų kodeksas (tarp 2065 – 2046 m. pr. Kr.) gerokai pranoko vėlesnių karalių teisines nuosta-tas.

Tada Urnamu, vyras galingas, <.>, padedamas teisingumo dievo Nanos <.> tikrą teisingumą šalyje atkūrė, prievartą ir ginkluotus su¬sidūrimus iš tikro pašalino. <.> Našlaičio turtingam žmogui jis nė už ką neatidavė, našlės valdžią turinčiam jis nė už ką neatidavė, vieno šekelio žmogaus vienos minos žmogui jis nė už ką neatidavė. <.>

§ 16. Jei žmogus žmogui ginklu ranką ar koją sužeis, tai turės mokėti 10 šekelių sidabro.

§ 18. Jei žmogus žmogui ginklu veidą sužalos, tai turės mokėti du trečdalius minos sidabro.

Iš Urnamu kodekso aiškiai matyti, kad pirmykštis atsilygi¬nimo tuo pačiu – taliono – principas šumerams buvo svetimas. Šumerai nesilaikė taisyklės „akis už akį, dantis už dantį”. Jie taikė kitokias atpildo už padarytą skriaudą formas. Jų nuosta¬tos daug artimesnės mūsų dienų teisingumo principams. Urnamu kodekse ryški tradicija – iš ankstesnių kartų paveldėtas tei-singumo principas, vėliau, deja, kitų Mesopotamijos civilizacijų pamirštas.

Šumero žlugimas sukrėtė tuometinį pasaulį. Tačiau kultūra negalėjo būti sunaikinta. Nykstanti, dezintegruota civilizacija sudarė sąlygas atsirasti naujoms – Babilono, Hetitų – civiliza¬cijoms. Naujų civilizacijų raštingi žmonės ėmė kaupti šumerų me¬no ir minties paminklus. Šumerų kalba dar beveik du tūkstant¬mečius buvo naudojama liturginiams tikslams: ja vykdavo pa¬maldos Babilono šventyklose. Valdovų dvaruose, šventyklose, mokslo įstaigose buvo užrašinėjami šumerų mitai, epai, pamo¬kymai, priežodžiai. Įvairios tautos, apsigyvenusios Mesopotami¬joje, perimdavo šumerų raštą, dievų panteoną, statybos stilių, skaičiavimo būdą, žinias apie dangaus kūnus.

BABILONO CIVILIZACIJA

Babilono civilizacijos atsiradimą labiau sąlygojo socialinio pobūdžio „iššūkis”. Mesopotamijos miestų valdovai, suirus Šume¬ro civilizacijai, kovojo „visų karą prieš visus”. Kiekvienas miestas stengėsi užsitikrinti karingų atėjūnų amoritų paramą. Ilgainiui amoritai taip įsigalėjo, kad pradėjo kurti savas dinastijas.

Viena valdovų dinastija įsitvirtino kukliame provincijos mies¬telyje Babilone („Dievo vartuose”).

„Ir sunaikins viešpats Babelį, gražiausią visų karalysčių, puikiąją chaldėjų didybę, kaip Sodomą ir Gomorą, ir niekas jame negyvens ir niekas neapsistos per amžių amžius. Čionai tūnos tyrų žvėrys, ir namai knibždės pelėdų; ir stručiai čia gyvens, piktos dvasios šokinės ir laukiniai šunes stūgaus jo rūmuose, ir šakalai, linksmybių menėse, ir tas laikas netruks ateiti, ir tos dienos ilgai negaiš!”

Tokį kraupų likimą Senajame Testamente Babilonui išprana¬šavo Izaijas. Bet tai buvo vėliau, kai Babilonas išgyveno lemtingą lūžį. O nuo XX a. pr. Kr. vidurio lanksti ir kryptinga jo valdovų politika miestą padarė „pasaulio centru”. Babilono valdovai, atei¬vių ir šumerų palikuonys, naudojo įvairias priemones savo įtakai plėsti. Nesibaigiančius karo žygius, grobimus keisdavo sąjungų, abipusių pagalbos sutarčių, pažadų ir jų klastingų sulaužymų politika. Taip susikūrė galinga Babilono valstybė. Valdovai gerai suprato ideologijos vaidmenį, kai skelbė Babiloną „amžinąja kara¬lių buveine”. Tūkstantmetėje civilizacijos istorijoje Babilono mies¬tą ne kartą buvo užpuolę ir užėmę priešai, tačiau jo prestižas visada išlikdavo. Visi užkariautojai žiūrėjo į Babiloną su nesle¬piama pagarba, tad miestas neilgai trukus atsigaudavo ir vėl imdavo viešpatauti Mesopotamijoje.

Politinė Babilonijos raida

Politinė Babilonijos istorija buvo gana sudėtinga. Tai pasa¬kytina ir apie pirminės – Šumero–Akado – civilizacijos istoriją. Jai turėjo įtakos ir geografinės sąlygos. Mesopotamija senovėje buvo centras, kuriame kryžiavosi pagrindiniai prekybos keliai. Tigro ir Eufrato slėnis nebuvo atskirtas nuo pasaulio, kaip, pa¬vyzdžiui, dykumų supamas Nilo slėnis. Todėl ir politinių įvykių, turėjusių nemažą reikšmę valstybės ir civilizacijos raidai, čia buvo kur kas daugiau.

Pirmoji, Hamurabio vardu pavadinta, dinastija Babiloną ir jo provincijas valdė tris šimtmečius (1894 – 1595 m. pr. Kr.). Visi vienuolika valdovų, išskyrus pirmąjį, priklausė vienai šeimai, ir sostą sūnūs paveldėdavo iš tėvo. Karaliai nuosekliai plėtė valsty¬bės teritoriją ir stiprino savo politinę galybę, kuri pasiekė apogėjų šeštojo dinastijos valdovo Hamurabio laikais (1792 – 1750 m. pr. Kr.). Vėliau Babilono įtakos sferos, veikiamos vidaus ir išorinių priežasčių, ėmė silpnėti. Valdant paskutiniesiems Hamurabio di¬nastijos atstovams, prasidėjo vadinamasis Tamsusis laikotarpis, apie kurį neišliko argumentuotų daiktinių ir rašytinių duomenų. Žinoma tik tiek, kad apie 1530 m. pr. Kr. į Babiloną buvo įsiveržę hetitai, o jiems pasitraukus, kraštą valdė dar anksčiau įsibrovę kasitai. Jų įsigalėjimo priežastys ir aplinkybės taip pat nėra žino¬mos. Pasibaigus „Tamsiajam laikotarpiui”, kasitų valdoma Babilonija vėl tapo nemaža politine jėga Artimuosiuose Rytuose. Tiesa, jos valstybės organizacija ir karinė jėga jau nepasižymėjo stabilumu. Kasitiškoji Babilonija – tai tik viena iš daugelio ly¬giaverčių Priešakinės Azijos valstybių. Dėl hegemonijos šioje teritorijoje varžėsi Egiptas, Hetitų valstybė Mažojoje Azijoje, Asirija Mesopotamijos šiaurėje, Mitanija. XIII a. pr. Kr. kariauda¬mi su šiaurės kaimynais asirais, babiloniečiai nepajuto, kaip iš¬kilo jų rytų kaimynas – Elamo valstybė. Elamitai XII a. pr. Kr. viduryje užkariavo Babiloną. Kasitų dinastija išnyko.

Stela of Hammurabi

The Code of Hammurabi, one of the earliest codes of law in history, is engraved on this black basalt stela, which stands 2.2 m (7 ft 4 in) high and was made about 1780 BC. The upper portion (shown here) depicts Hammurabi with Shamash, the sun god. Shamash is presenting to Hammurabi a staff and ring, symbolizing the power to administer the law.

Tame pačiame amžiuje Nabuchodonosarui I nugalėjus elamitus prasidėjo pusę tūkstantmečio trukęs naujas Babilonijos rai¬dos etapas. Babilonija iš pradžių lėtai, varžydarnasi su Asirija, o paskui vis ryžtingiau siekė politinės galybės. Šį savo tikslą įgyvendino Nabopalasaro laikais (626 – 604 m. pr. Kr.). Tas valdovas pradėjo naują dinastiją ir naują Mesopotamijos istorijos etapą. 626 – 539 m. pr. Kr. – Naujosios Babilonijos Karalystės, arba Chaldėjų dinastijos, laikai. Chaldėjų gentys gyveno Tigro ir Eufra¬to žemupyje, Persų įlankos pakrantėje. Geografinė izoliacija, savita socialinė organizacija bei gyvenimo sąlygos lėmė jiems tapti antiasiriškos koalicijos ir Babilono nepriklausomybės šalininkais. Chaldėjų vadas Nabopalasaras 626 m. pr. Kr. vadovavo sėkmingam Babilono sukilimui prieš Asiriją. Po dešimties metų jam pavyko pajungti visus Mesopotamijos miestus, o sudaręs sąjungą su Midija pasidalijo su ja ir buvusias Asirijos valdas. Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje ypač pasižymėjo antrasis dinastijos valdovas Nabuchodonosaras II. Babilono valdos prasi¬plėtė iki Persų įlankos. Miestas klestėjo. Jame buvo du iš septynių pasaulio stebuklų. Tai Babelio bokštas, stūksantis miesto centre, ir karaliaus rūmai su „kabančiais sodais”. Pats miestas buvo apjuostas dviguba gynybine siena. Tačiau ji 539 m. pr. Kr. neišgel¬bėjo paskutiniojo Babilono valdovo Nabonido. Persų valdovas Ki-ras II įžygiavo į Babiloną ir be kovos užėmė jį. Vėlesnė Babilonijos raida jau nebesiskyrė nuo Egipto likimo.

Ishtar Gate

The Ishtar Gate was originally part of the temple dedicated to Bel, built in Babylon by Nebuchadnezzar in about 575 BC. The gate, which has been completely restored, is faced with glazed brick tiles; layers of tile were used to create the figures of the bull of Adad and the dragon of Marduk, which alternate across the surface. The gate is now part of the collection of the Staatliche Museen in Berlin.

Mesopotamian Relief

The palaces of ancient Mesopotamia were covered with narrative reliefs carved on slabs of alabaster. They usually depicted scenes from the lives of the kings. This relief, once part of the palace at Dur Sharrukin, now Khorsabad, shows Sargon II (721-705 BC) with one of his subjects.

Babilono civilizacijos raida

Nepaisant įvairių istorijos vingių, tarpais nesėkmingos kovos dėl hegemonijos Priešakinėje Azijoje, iki pat Naujosios Karalystės laikotarpio Babilono civilizacija pasižymėjo gana didele kuriamąja galia. Naujoji Chaldėjų dinastija, nemažai prisidėjusi prie karin¬gos kaimynės Asirijos sutriuškinimo, pati perėmė neigiamus jos bruožus. Ji sukūrė universalią valstybę, kuri buvo suinteresuota tik grobti ir plėšti. Panašiai kaip asirai, chaldėjai laikėsi negai¬lestingo karybos principo – užkariautas sritis nusiaubdavo ir apiplėšdavo, civilius gyventojus išsivesdavo arba išžudydavo. Na¬buchodonosaras surengė keliolika karo žygių. Po ilgos apgulties jis užėmė Jeruzalės miestą (597 ir 586 m. pr. Kr.). Daugumą gyventojų žydų išsivarė nelaisvėn į Babiloną. Pakito požiūris į vergus. Nabuchodonosaro laikais kai kurių vergų padėtis page¬rėjo. Bet niekas nebeatsiminė Hamurabio laikų tradicijų. Garsu¬sis Hamurabio kodeksas skelbė:

„Jeigu vyras, negalėdamas grąžinti skolos, už pinigus pardavė žmoną, sūnų ir dukterį, arba atidavė tarnauti už skolą, tai jie turi trejus metus dirbti pirkėjo arba šeimininko namuose, o ketvirtaisiais turi būti paleisti”.

§ 4. Jei teisėjas spręs bylą, priims sprendimą, paruoš dokumentą su antspaudu, o paskui savo sprendimą pakeis, tai tą teisėją reikia apkaltinti sprendimo pakeitimu ir jis turės sumokėti dvylika kartų didesnę sumą, nei ieškinys, taip pat reikės jį susirinkime pakelti nuo krėslo ir jis negalės sugrįžti ir posėdžiauti su teisėjais.

§ 15. Jei žmogus išveda už miesto vartų rūmų vergą arba rūmų vergę, arba muškenumo (laisvo, bet nepilnateisio žmogaus) vergą, arba muškenumo vergę, tai jį reikia nu¬žudyti.

§ 117. Jei žmogus skolingas ir atiduoda už sidabrą arba į skolinę vergovę savo žmoną, savo sūnų arba savo dukterį, tai šie turi tarnauti savo pirkėjo arba kreditoriaus namuose trejus metus; ketvirtaisiais metais juos reikia paleisti į laisvę.

§ 141. Jei žmogaus name gyvenanti žmona norės išeiti ir ims išlaidauti, žeminti savo vyro vardą, tai ją reikia apkaltinti ir, jei vyras norės palikti ją, tai gali ją palikti; jis gali jai kelionei neduoti jokio skyrybų mokesčio. Jei jos vyras nenorės palikti jos, tai galės su¬sirasti kitą žmoną, o ši moteris turės likti verge savo vyro namuose.

§ 229. Jei dailidė pastato žmogui namą, bet netvirtą, ir tas sugriūva ir prislegia namo savininką, tai tą dailidę reikia nužudyti.

§ 230. Jei namas prislegia namo savininko sūnų, tai reikia nužudyti to dailidės sūnų.

Tų laikų valdovai kartkarčiais išleisdavo „Teisingumo atkūri¬mo įsakus” ir skolas panaikindavo. Chaldėjų valdovai tų tradicijų nesilaikė.

Hamurabio laikais karinė tarnyba buvo laikoma šventa visų vyrų pareiga. Kiekvienas turėjo tarnauti kariuomenėje. Valdant Nabuchodonosarui, vyrai iš tarnybos galėjo išsipirkti pinigais. Todėl samdinių iš įvairių tuolaikinių pasaulio kraštų kariuomenė jau nesilaikė moralinių „didvyriškų amžių” karybos principų. Jie į kovą ėjo vedami pasipelnymo tikslų.

Ilgainiui tradicijų kitimas atvedė civilizaciją prie žlugimo. Paskutinis jo akordas buvo bandymas pakeisti religines tradicijas. Kai buvo nužudytas paskutinis Chaldėjų dinastijos teisėtas kara¬lius, į valdžią atėjo Nabonidas. Jo motina buvo Mėnulio dievo Sino šventyklos žynė, todėl Nabonidas užaugo karštas dievo Sino garbintojas. Įtakingi Babilono vyriausiojo dievo Marduko žyniai pasijuto nustumti į šalį. Kadangi Nabonidas negyveno Babilone, niekino tradicinę Naujųjų metų šventę, jie buvo pasiruošę padėt bet kuriam valdovo priešininkui. Žyniai džiaugsmingai sutiko Persijos karalių Kirą kaip išvaduotoją iš Nabonido.

Babiloniečių laimėjimai

Virš Babilono civilizacijos kūrėjų kasdieninių rūpesčių sklandė gęstanti šumerų dvasia. Dukterinė civilizacija tarytum atkartojo pirminę, davusią jai gyvybę.

Babiloniečiai garbino dievus, kilme siekiančius šumerų laikus. Jie dažniausiai tik pakeisdavo perimtų šumerų dievų vardus, o jų paskirtis ir funkcijos likdavo tos pačios.

Marduko pavyzdys aiškiai rodo, kaip politinė miesto padėtis nulemdavo jo vyriausiojo dievo iškilimą. Šumerų dievų panteone Mardukas buvo antraeilis dievas. Kai tik Babilonas sustiprėjo, Mardukas iškilo į pirmas gretas ir tapo vyriausiuoju babiloniečių panteono dievu. Jis išstūmė Aną, Enlilį, užėmė juodviejų vietą mitologijoje. Šumerų panteono karo dievas Mardukas Babilono panteone tapo pasaulio kūrėju, visagale dievybe. Babiloniečiai turėjo ir savą trejybę: vyriausiąjį dievą, jo žmoną deivę Sarpanitą ir jų sūnų Nabų. Jau minėtas Mėnulio dievas Sinas į Babilonijos religiją atėjo tiesiai iš šumerų mitologijos, kur atliko tas pačias funkcijas.

Babiloniečių dievai turėjo žmogiškąjį pavidalą, tačiau prirei¬kus būdavo vaizduojami kaip kosminių reiškinių simboliai (Saulės disko, Pusmėnulio, aštuoniakampės žvaigždės), ceremonialiniai įrankiai (Marduko ietis, Nabaus rašomoji lazdelė). Dievus lydėję gyvuliai taip pat tapdavo jų simboliais. Marduką simbolizavo keistas liūto–gyvatės–erelio hibridas, Eai – ožkos ir žuvies de¬rinys.

Ir Babilono monumentalioji architektūra atitiko religijos poreikius. Kiekviename mieste stovėjo dievų šventyklos. Pagrindi¬nio dievo Marduko šventykla, aišku, stūksojo pačiame Babilone. Ji buvo vadinama Esangila. Iš paskutiniųjų Šumero civilizacijos amžių Babilonas paveldėjo šventyklų bokštų statybos tradiciją. Marduko šventyklos bokštas Etemenankis, įėjęs į istoriją „Babe¬lio bokšto” pavadinimu, baigtas statyti VII a. pr. Kr. Pirmoje pusėje. Tai beveik devyniasdešimties metrų aukščio zikuratas, kurio viršutiniame, septintajame aukšte architektai įtaisė „tik¬rąjį” Marduko būstą. Tik nedaugelis vyriausiųjų žynių turėjo tei¬sę įlipti į zikurato viršūnę ir pabendrauti su tuo, kuris lėmė ba¬biloniečių likimą.

Babilono gyventojai manė, kad kiekvienam žmogui dievai le¬mia tam tikrą vargų ir džiaugsmų dalį. Kiekvieno likimas skirtin¬gas, nes dievas Mardukas parenka kiekvienam vis kitą likimo lentelę. Joje užprogramuojamas žmogaus gyvenimas. Bet taip pat nuo žmogaus priklauso, kaip jis nugyvens savo gyvenimą. Jei laikysis įstatymų ir visų nurodymų, – tai gyvens lengvai. O įstatymų Babilonijoje netrūko. 1938 m. Vytauto Didžiojo univer¬siteto Kaune teisių fakultetas išleido A. Tamošaičio ir J. Kairio parengtą Babilonijos įstatymų sąvadą – „Hamurabio įstaty¬mus”. Hamurabis tęsė šumerų teisės tradicijas. Jis įsakė savo val¬dininkams surinktus ankstesnius įstatymų rinkinius perdirbti ir pritaikyti juos savo epochai. Kodekso tekstas buvo iškaltas pustre¬čio metro aukščio juodojo diorito steloje. Jį sudarė apie tris tūks¬tančius eilučių. Kolonos viršų puošė bareljefas, vaizduojantis Hamurabį, imantį iš sėdinčio Saulės dievo rankų įstatymus. Įstaty¬mų kodifikavimo tikslą geriausiai išreiškė kodekso įvadinė dalis:

„Aš, Hamurabis, dievų pastatytas pirmiausias karalių tarpe, nukariavau Eufrato gyventojus, įdėjau teisybę ir teisingumą į šalies lūpas ir darau laimingą gyvenimą žmonėms”.

Kodeksas reguliavo daugelį babiloniečių gyvenimo sričų. Jis ilgus šimtmečius buvo labai vertinamas – tai patvirtina vėlesni įvairių jo paragrafų nuorašai. Beje, Babilonijos baudžiamojoje teisėje vyravo atpildo (taliono) principas – „akis už akį, dantis už dantį”.

Babiloniečiai, perėmė šumerų raštą, gerokai praplėtė jo varto¬jimo sferą. Jį ėmė naudoti penkiems pagrindiniams tikslams: religinių tekstų rašymui (jie parašyti šumerų kalba), administraci¬jos nurodymų fiksavimui, įstatymų kodifikacijai, analų (metraš¬čių) rašymui, mokslo reikalams.

Babilonijos „atradimui” labai pasitarnavo Ašurbanipalo bib¬lioteka – milžiniška molinių dantiraščio lentelių kolekcija. Nors ji priklausė asirų valdovui, tačiau didžiuma tekstų buvo tiesiogiai susiję su Babilono laikotarpiu.

Galima tvirtai pasakyti, kad daugelis žinomų Babilono mitų ir epų yra šumerų kilmės. Šumerų literatūros turinys niekada ne¬buvo pasenęs, nes jos kūriniuose gvildenamos amžinos žmonijos problemos: gimimas, meilė, mirtis. Daugumoje Babilonijos litera¬tūros kūrinių pakeistos tik smulkmenos, unifikuoti įvairūs epizo¬dai. Tik šiek tiek buvo perdirbtas epas apie Gilgamešą. Babilonie¬čiai ir patys Senosios Karalystės laikotarpiu (valdant Hamurabio dinastijai) sukūrė gan žymių mitologinių pasakojimų. Labai po¬puliarios buvo pasakėčios, dialogai. Dialoguose kalbėdavosi du personažai, kurie stengdavosi vienas kitą pralenkti gerumu bei darbais.

Kita raštijos rūšis – moksliniai tekstai. Neaptikta nė vieno kūrinio, kuriame būtų nuosekliai pasakojama istorija. Senosios Babilonijos „istorikai” toliau plėtojo perimtus šumerų karalių sąrašus. Jie nurodydavo jau tikslesnes jų valdymo datas. Babi¬lono autoriai mažiau nei šumerai painiojo legendas su tikrove.

Įvairios gamtos mokslų sritys Babilone pasiekė nevienodą lygį. Babiloniečių astronomai pirmieji iškėlė nemaža idėjų, kurias vėliau perėmė graikų mokslininkai. Kad mes šiandien žvaigždžių grupes jungiame į žvaigždynus ir vadinam juos tam tikrais vardais, tai iš dalies yra senovės Babilono astronomų nuopelnas. Didžiuosius Grįžulo Ratus babiloniečiai vadino Vežimu, jie įvardi¬jo Varno, Gyvatės, Erelio žvaigždynus. Regimąjį metinį Saulės centro kelią dangaus sfera (ekliptiką) jie pagal mėnesių skaičių padalijo į 12 dalių. Yra išlikę babilonietiški Zodiako ženklų atvaizdai. Dauguma jų vadinti tokiais pat vardais kaip ir šiandien: Jautis, Šaulys, Ožiaragis ir t. t.

Asirija Babilono civilizacijos raidoje

Žlugus šumerų civilizacijai, šiaurinėje Mesopotamijos dalyje iš lėto formavosi semitiška Asirijos valstybė. (Semitai – tautų šeima, pavadinta Nojaus sūnaus Semo vardu.) Viena jų dalis sukūrė Babilono civilizaciją. Kitai jų daliai, gyvenančiai šiaurėje, buvo lemta sukurti vieną didžiausių ir galingiausių senovės im¬perijų. Tiesa, mokslininkai retai vartoja terminą „Asirijos civi¬lizacija”, nes ne visada fizinė, karinė jėga reiškia dvasios jėgą. Asirija visą laiką, nuo pat pirmųjų valstybinių junginių susidarymo, t. y. nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios iki žlugimo 612 m. pr. Kr., buvo Babilonijos įtakoje, jos orbitoje, – tarsi sudedamoji Ba¬bilonijos civilizacijos dalis. Pirmosios šiaurinės Mesopotamijos asiriškos valstybėlės, įskaitant Ašuro ir Ninevijos centrus, tiek Hamurabio laikais, tiek XIV a. pr. Kr. pradžioje oficialiai buvo pavaldžios Babilonui. XIV a. pr. Kr. antroje pusėje tarp Babilo¬nijos ir Asirijos prasidėjo didesni ginkluoti susirėmimai. Nuola¬tinės kovos buvo lygiavertės: nė viena pusė neturėjo aiškaus pranašumo. Tiesa, asirų valdovai Tukulti Ninurta (XIII a. pr. Kr. antra pusė), Tiglatpalasaras (1115 – 1077 m. pr. Kr.) buvo užėmę Babiloną, bet iš to nedaug telaimėjo.

Apie X a. pr. Kr. pabaigą Asirija tapo karine valstybe. Ji maždaug tris šimtus metų prievarta ir smurtu viešpatavo Arti¬muosiuose Rytupse. Užkariautą Babiloną, kaip senąjį religinį ir kultūros centrą, asirų valdovai laikė neliečiamu. Jie net žmonų sau ieškojo iš vietinės Babilono dinastijos. Pavyzdžiui, Salmansaras III iš Babilono į savo namus parvedė marčią. Garsioji Semira¬midė po vyro mirties keletą metų sėkmingai tvarkė valstybės rei¬kalus vietoj mažamečio sūnaus.

<.> Kabojo jie ant didžiulių dirbtinių keturiomis eilėmis kylančių terasų. Jos laikėsi ant įmantriai pastatytų atraminių sienų, galingų akmeninių kolonų, skliautų ir perdangų. Terasos kilo viena virš kitos ir siekė 50 uolekčių (maždaug 27 metrus) virš žemės paviršiaus. <.>

<.> galinga atramos konstrukcija buvo beveik nematoma – taip gerai ją slėpė vijokliniai augalai bei akmenų gurvuoliai, kurie įtikinamai imitavo žmonių nelytėtas stačias uolas. <.>

<.> Apačioje, terasų papėdėje, tyvuliavo dirbtinis ežeras, prie kurio leidosi platūs rausvo marmuro laiptai. <.>

<.> Visais kalnų šlaitais sruveno mažyčiai upeliukai. <.> Upeliukai bėgo iš didelio baseino, įrengto virš. sodų dunksančio dirbtinio kalno viršūnėje. <.>

Asirų valdovai visaip siekė Babilono palankumo – pripažino babiloniečių dievus, skelbdavosi kartu Asirijos ir Babilonijos karaliais.

Baisiausią smūgį Babilonui sudavė Sinacheribas, sugriovęs miestą 689 m. pr. Kr. Tačiau jo sūnus Asarchadonas, netrukus pašalinęs tėvą ir tapęs šalies valdovu, tuoj pat atitaisė skriaudą – miestas buvo aptvertas nauja siena, griuvėsiais virtusi Marduko šventykla ir bokštas atstatyti. Asarchadonas Asiriją ir Babiloniją laikė vienu kūnu. Imperiją jis padalijo dviem sūnums: vienas valdė Asiriją, kitas – Babiloniją. Naujajam Asirijos karaliui Ašurbanipalui teko sujungti valdžią. Jis su kariuomene patraukė į Babiloną, nugalėjo brolį, bet miesto ir jo gyventojų nenuskriaudė. Tai buvo paskutinis asirų žygis į Babiloną. Greitai Babilono valdovas Nabopalasaras su medais užėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su žeme. Asirijos miestai po tragiškų 612 m. pr. Kr. nebeatsigavo ir pamažu buvo užmiršti.

Asiriją su Babilonu siejo ne tik politinės raidos momentai. Bendri sąlyčio taškai ryškūs ir dvasiniame gyvenime. Asiriją neįnešė didesnio įnašo į senovės kultūros istoriją. Oficialios apei¬gos, mitologija, teologija buvo perimti iš Babilono civilizacijos, tiesa, iškeliant vietinį dievą Ašurą aukščiau už kitus. Daugelis iš likusių Asirijos mokslo traktatų irgi babilonietiškos kilmės. Rusų mokslininkas V. Jakobsonas labai suabejojo ir Asirijos teisinės minties viršūnės – Vidurinės Asirijos įstatymų – sava¬rankiškumu. Lyginant juos su Hamurabio įstatymais, randama nemažai panašumų, kurie leidžia kalbėti apie pirmųjų kompiliacinį pobūdį.

Apie 25 tūkst. molio lentelių ir jų nuolaužų rado anglų ar¬cheologas O. H. Lėjardas Ninevijos griuvėsiuose. Tai buvo Asirijos valdovo Ašurbanipalo biblioteka. Iššifravę dantiraštį, mokslinin¬kai padarė gana pesimistines išvadas. Jie nustatė, kad asirai ne¬buvo sukūrę savo literatūros, išskyrus valdovų karo žygių met¬raščius. Tačiau net ir šie kūriniai beveik visi rašyti ne gimtuoju dialektu, o babiloniečių literatūrine kalba. Kiti Ašurbanipalo bibliotekos dantiraščių tekstai – beveik be išimties Babilono li¬teratūros pavyzdžiai arba jų pamėgdžiojimai.

Visa tai dar kartą įrodo, jog Babilonija ir Asirija – viena civilizacija.

Assyrian Relief

Assyrian soldiers ferry a chariot across a river, while a man (upper left) floats on an inflated skin. Reliefs such as these provide a fascinating insight into certain aspects of Assyrian civilization.

Ashurnasirpal II was one of the most influential Assyrian rulers. Under his reign, in the 9th century BC, the Assyrian borders were extended and the capital was moved from Ashur to the restored city of Calah. Many monuments to Ashurnasirpal II have been unearthed, so that today he is one of the best-known rulers of the ancient Middle East.

SIRIJOS CIVILIZACIJA

Iki šiol mokslininkai Siriją laikė tarsi buferine zona tarp garsiųjų senovės Egipto ir Šumero – Akado, Babilono civilizacijų. A. Toinbis ją vadino antrine, dukterine civilizacija, susidariusia ant Šumero – Akado, Egipto ir Egėjo kultūros pamatų. Tačiau laikas nenumaldomai keičia duomenis apie senąsias kultūras: nauji moksliniai atradimai Siriją stato į vieną gretą su pirminėmis civilizacijomis.

Istorinė Sirija buvo didesnė negu šiandieninė. Ji apėmė dabar¬tinę Siriją, Libaną, Izraelio ir Jordanijos dalį bei Siaurės Arabiją. Strateginė bei prekybinė padėtis tarp Mesopotamijos ir Vidurže¬mio jūros, kalnuotas paviršius, kliudęs formuotis centralizuotai valstybei, puslankiu supančios dykumos, iš kurių veržėsi semitų tautos, – visa tai nulėmė specifinę Sirijos civilizacijos raidą.

Ankstyvosios kultūros

Jordano upės slėnyje rastas seniausias iš visuotinės istorijos žinomų miestų. Šiame regione apie X tūkstantmetį pr. Kr. buvo įkurtas Jerichonas. Tame pačiame tūkstantmetyje jis buvo su-griautas, po to vėl atstatytas. Devintame tūkstantmetyje pr. Kr. Jerichone jau statomi apskriti, palapines primenantys namai, o VII tūkstantmetyje pr. Kr. pradedami statyti pirmieji istorijoje stačiakampiai namai. Nedaug duomenų išliko apie dvasinį Jericho¬no gyventojų pasaulį, tačiau yra žinoma, kad mirusiuosius gerbti jie tikrai mokėjo. Mirusiųjų palaikai buvo konservuojami. Mano-ma, kad Jerichone rastai gipsu aptaisytai kaukolei aštuoni tūks¬tančiai metų. Į akiduobes įstatytos kriauklelės sukurdavo mie¬gančio žmogaus įspūdį. Dar labiau mokslo pasaulį nustebino italų profesoriaus Paolo Matiaus radiniai mūsų amžiaus 6 – 7-ame dešimtmetyje Sirijos šiaurės vakarų lygumoje. Iš pradžių profesorius aptiko masyvios miesto sienos likučius, šventyklų griuvėsius, vandentiekio dalių. Tik po kelių dešimtmečių kasinėjimų paaiškėjo, kad rastos Eblos miesto liekanos. Apie XXIII a. pr. Kr. vidurį sudegusių rūmų griuvėsiuose italų archeologai rado daugiau kaip penkiolikos tūks¬tančių molinių dantiraščio lentelių archyvą. Iš amžių glūdumos iškilo nauja kultūra, nauja kalba, šiek tiek panaši į senovės žydų ir finikiečių.

Iš Eblos archyvo sprendžiama, kad jau III tūkstantmetyje pr. Kr. miestas buvo megapolis. Sienų apsuptame mieste gyveno apie 30 tūkst. gyventojų. Ebla intensyviai prekiavo su Egiptu. Tai rodo skulptūros, architektūros paminklai. Miestas varžėsi su Akado valdovais, kol apie 2000 m. pr. Kr. išnyko nuo žemės pa¬viršiaus.

Egipto valdovų laiškuose (al Amarnos archyvas) buvo mini¬mas Ugaritas. Jo vieta rasta tik 1929 m. K. Šaferio vadovaujamos prancūzų archeologinės ekspedicijos metu. Iki šių dienų reguliariai leidžiami Ugarito karalių archyvų tekstai. Juos studijavo bei mokslinius straipsnius apie Ugaritą rašė ir ilgametis Vilniaus pedagoginio instituto profesorius M. Heltzeris, vėliau sėkmingai tęsęs mokslinį darbą Izraelyje. Karalių rūmų archyvas pasakoja, kad IV tūkstantmetyje pr. Kr. Ugaritas buvęs stambus prekybos centras, nepriklausoma valstybė. III – II tūkstantmetyje pr. Kr. vykę etniniai pasikeitimai: amoritų ir kanaanitų kilnojimaisi. Kanaanitais buvo vadinami senosios Palestinos gyventojai iki žydų atsikraustymo. Svetimųjų įsiveržimai, ekonominių sąlygų pokyčiai sąlygojo Ugarito sunykimą. XII a. pr. Kr. pradžioje miestą sugriovė žemės drebėjimas.

Finikija

Žlugus Ugaritui, iškilo nauja tauta – finikiečiai. Finikijos istorijos pradžia tradiciškai laikomi 1200 m. pr. Kr. Nuo šios datos randama gana daug šaltinių, kuriuose pasakojama apie finikiečių miestų Arvado, Biblo, Sidono, Tyro ir kitų gyvenimą.

Finikiečiai niekad nebuvo sudarę vienos valstybės. Finikija valdė miestai, o miestus – karaliai, kurių valdžią labai ribojo kilmingų gyventojų tarybos. Puolant užsienio priešams, Finikijos miestai burdavosi į sąjungas – labai silpnas ir greitai išardomas. Sidono vadovaujamą sąjungą nukariavo Egiptas. Tyro valdoma, Finikija buvo smarkiai apiplėšta asirų, dar vėliau Babilonijos, o persai finikiečius įjungė į savo valdas.

Gamtos sąlygos nulėmė pagrindinius finikiečių užsiėmimus, jų kasdienį gyvenimą. Finikijos gyventojai maksimaliai išnaudojo nedidelius dirbamos žemės plotus. Jie pureno dirvas net Libano kalnų šlaituose, o vandenį drėkinimui sėmė iš kalnų šaltinių. Uolė¬tuose plotuose įveisė vynuogių, alyvmedžių, figų ir datulių plantacijas. Nedideli dirbamos žemės plotai, riboti gamtos ištekliai ver¬tė Finikijos miestus prekiauti, keistis produkcija su gretimomis ir tolimesnėmis šalimis. Pasak Herodoto, tolimiausia finikiečių ke¬lionė buvusi aplink Afrikos žemyną maždaug VI a. pr. Kr. Pradė¬jus plaukioti toli nuo tėvynės, finikiečiams reikėjo naujų uostų, kuriuose jie galėtų sustoti. Taip atsirado finikiečių kolonijų miestai svetimose žemėse.

Žymiausia Finikijos kolonija – Kartagina. Tyro valdovo vai¬kų Elisos ir Pigmaliono tarpusavio kova IX a. pr. Kr. pabaigoje, Elisos pralaimėjimas buvusi svarbiausia naujosios kolonijos atsi¬radimo priežastis. Daug anksčiau, dar XII a. pr. Kr., įkurti Kadiso, Utikos miestai kolonijos. Vėliau kolonizuota Malta, Sicilija, Sar¬dinija, Ispanija. Šias sritis kolonizavo jau finikiečių tradicijas perėmę kartaginiečiai.

Nors kol kas finikiečių kolonijų Nemuno pakrantėse ir ne¬aptikta, tačiau žymus lietuvių keliautojas Antanas Poška liudija, kad 1930 m. Beiruto muziejuje matęs žemėlapį, kuriame tarp senovės finikiečių kelionių punktų buvęs pažymėtas ir Nemunas.

Ruins in Sardinia

Many ancient remains of a Phoenician settlement are found at Nora, a site on the island of Sardinia, Italy. The earliest Phoenician remains date from the 7th century BC.

Ar tikrai finikiečiai išrado abėcėlinį raštą, bandė išsiaiškinti dar Herodotas. Antikos pasaulyje ši mįslė nebuvo įminta. Dabar jau yra tikrų žinių, kad finikiečiai abėcėlinį raštą įtvirtino Sirijos civilizacijos pabaigoje. Žinomos trys seniausios abėcėlės. Pirmoji, datuojama 1300 – 1000 m. pr. Kr., rasta Bible. Ją sudarė 80 ženklų. Analogiška abėcėlė aptikta sugriautame Ugarite (apie 1400 m. pr. Kr.). Ir dar viena finikiečių 22 raidžių abėcėlė taip pat rasta Bible, ji datuojama I tūkstantmečio pr. Kr. pradžia.

Drauge su finikiečių pirkliais keliavo ir jų abėcėlė. Ji skver¬bėsi į kitas kultūras lyg kokia užkariautoja. Finikiečių abėcėlės pagrindu atsirado senovės aramėjų raštas, iš kurio vėliau išsiru¬tuliojo kitos rašto sistemos: indų, persų, arabų ir žydų. Vakaruose jį perėmė graikai. Jis turėjo įtakos slavų kirilicai, o per etrus¬kus – lotyniškajai rašto sistemai. Graikai savo abėcėlę vadino „finikiečių ženklais”. Jie prie 22 finikiečių priebalsių pridėjo 5 balsius, kurie iki tol neturėjo specifinių ženklų. Taip finikiečiai įra¬šė vieną reikšmingiausių puslapių į pasaulio kultūros istoriją.

Senovės žydai

Nedidelė buvo žydų tauta, betgi pasaulinėje istorijoje labai reikšminga, reikšmingesnė už daugelį didžiųjų. Ji sukūrė pirmą iš trijų pasaulio kultūros istorijoje žinomų monoteistinės religijos sistemų – judaizmą, senovės žydų religiją. Jau vien šios religi¬jos atsiradimas buvo paradoksas. Monoteistinės sistemos susifor¬mavimo labiausiai buvo galima tikėtis Egipte. Jo valdžios sistema labai tiko viendievystei. Tačiau prisiminkime Echnatono religinę reformą, kuri žlugo. Tradicijos, pasirodo, buvo stipresnės už logiką. Monoteizmo idėją per¬ėmė ir išplėtojo senovės žydų pusiau klajoklinės gentys, už¬mezgusios ryšį su didžiąja faraonų imperija.

Senovės žydų ir jų religijos formavimosi istorijos pagrin¬dinis šaltinis tebėra Biblija, tik-riau, viena jos dalis – Senasis Testamentas. Biblijos ir kitų šaltinių analizė leidžia teigti, kad žydai, kaip ir kitos jiems gi¬miningos semitų tautos, buvo piemenų klajoklių junginys, klajojęs po Arabijos dykumą ir Sinajaus pusiasalį. Jų religiją Senasis Testamentas vadi¬no Baalų ir Aštarčių garbini¬mu. Buvo tikima, kad derlin¬gumo jėgos – Baalas (vyriško¬ji) ir Astartė (moteriškoji) – veikia gamtoje. Pasak žemdir¬bių religijos, žemė yra dieviškų jėgų santykių laukas.

Legendinis žydų protėvis Abraomas apgyvendino tautą Meso¬potamijos šiaurės vakarų dalyje, o jo anūkas Jokūbas (pervadin¬tas Izraeliu ir davęs pavadinimą visai tautai; dvylika Izraelio sūnų tapo dvylikos žydų giminių protėviais) įsitvirtino Palesti¬noje. Tuomet Palestina vadinosi Kanaano žeme. Joje gyvenę semitų kilmės kanaanitai jau buvo virtę sėsliais žemdirbiais, kai čia atėjo žydai.

Apie 1600 m. pr. Kr. prasidėjo nauja žydų migracija. Biblija teigia, kad Didžiojo bado metu visi žydai iškeliavo į Egiptą. Ten jau buvo įsikūręs ir net faraono ministru tapęs vienas iš Jokūbo (Izra¬elio) sūnų – Juozapas. Keletą amžių žydai gyvenę Egipte, bet jų padėtis tolydžio blogėjo. Egiptiečiai, bijodami žydų įsigalėjimo, įsakę nužudyti kiekvieną jų vyriškos lyties naujagimį. Gimus ir stebuklingai išlikus Mozei, žydai turėję savo vadą, tikrą mesiją, kuris visas žydų gimines sujungęs į vieną tautą ir išvedęs iš Egipto nelaisvės. Daugelis istorikų abejoja žydų „Egipto nelaisvės” istori¬ja, perteikta Biblijoje. Pavyzdžiui, faraonas Ramzis II, kuris, pasak Biblijos, turėjęs nuskęsti Raudonojoje jūroje, vydamasis žydus, iš tiesų numirė sava mirtimi, išsėdėjęs soste 66 metus. Jo mumija praėjusio amžiaus pabaigoje buvo rasta sarkofage „Karaliaus slė¬nyje”. Žinovai teigia, kad apie „Egipto nelaisvę” net žodžiu neužsi¬menama nė viename iš daugelio egiptiečių papirusų. Tačiau tai ne¬reiškia, kad mokslas visiškai atmeta šią versiją: šaltiniai dar gali būti atrasti. Padedamas įvairių stebuklų (rankos mostu nurodyda¬mas prasiskirti jūrai, kad keliauninkai galėtų išsigelbėti nuo perse¬kiojančių egiptiečių; lazdos stuktelėjimu priversdamas prasiveržti vandenį iš uolos ir t.t.), Mozė klusniai vykdė Dievo Jahvės paliepi¬mą – atvesti žydus į žadėtąją žemę – Palestiną.

O kai Mozė ištiesė savo ranką ant jūrų, Viešpats leido joms nutekėti, smarkiam rytų vėjui pučiant per visą naktį, išdžiovindamas jūrą, perdalindamas vandenis.

Ir izraelitai keliavo per jūrą jūros viduriu sausumoje, o vanduo stovėjo lyg koks mūras jų kairėje ir dešinėje pusėje.

O egiptiečiai, sekdami izraelitus, visi Faraono arkliai su vežimais ir raiteliais suėjo į jūros vidurį.

O aušrai pasirodant, Viešpats pažvelgė iš ugnies stulpo ir iš debesies į egiptiečių kariuomenę ir išgąsdino juo, numaudamas jų vežimų ratus, kad jie sugriuvo ir iš vietos nebepajudėjo. Tai šaukė egiptiečiai: ,,Bėkime nuo izraelitų, nes Viešpats kariauja už juos prieš egiptiečius.”

O Viešpats tarė Mozei: ,,Ištiesk savo ranką, kad vanduo, atgal sugrįždamas, užkluptų egiptiečius, jų vežimus ir jų raitelius”.

Tai ištiesė Mozė savo ranką ant jūros ir jūra, dar nevisiškai išaušus, į savo srovę sugrįžo, egiptiečiams jai priešais bėgant.. Taip suvarė Viešpats juos į jūros vidurį.

Vanduo apdengė grįždamas vežimus, raitelius ir visą Faraono galybę, kurie buvo sekę izraelitus į jūros vidurį, kad nė vienas neišliko.

Tais laikais, kai Palestina buvo pažadėta Abraomui, Kanaane gyveno vieni semi¬tai. Atkeliavę žydai jau rado ir naujų žmonių – filistiniečių (nuo jų vardo kilęs Palestinos pavadinimas). Tad kilo ilgas karas dėl pa¬žadėtosios žemės, tačiau Mozė jo pabaigos nebesulaukė.

Mozė yra laikomas žydų religijos Tėvu. Jis nustatęs tvarką, kaip garbinti Dievą, kaip aukas aukoti. Jis parengęs žydams įsta¬tymus, t. y. surašęs juos pagal Dievo nurodymus.

Žydai, nugalėję Kanaano gyventojus (apie 1250 m. pr. Kr.), patys ėmė verstis žemdirbystė ir gyventi sėsliai. Tačiau, norint išsilaikyti Kanaane, reikėjo daug kariauti. Norinčiųjų apsigyventi derlingose žemėse netrūko. Nuolatiniai karai vertė žydus laikytis vienybėje, nenukrypti nuo Mozės įstatymų ir tikybos. Visos žydų giminės sudarė karinę sąjungą, vadovaujamą teisėjų. Teisėjų val¬džia truko apie 200 metų.

Gal dėl nesiliaujančių karų, gal dėl kitų priežasčių reikėjo naujos valdymo formos. Biblija nurodo, kad žydai paprašę pasku¬tinį teisėją Samuelį karaliumi patepti Saulių. Taigi Šventasis Raš-tas mums pateikia tipišką „visuomenės sutarties” pavyzdį. Apie 1050 m. pr. Kr. galutinai sujungtos šalies valdovu iš tikrųjų tapo Saulius. Tačiau nei šalies vienytojui Sauliui, nei drąsiajam Dovydui, nei išmintingajam Saliamonui nepavyko sukurti tvirtesnių valstybės pagrindų. Biblija pateikia labai prieštaringus vaizdus. Viena vertus, ji aprašo valdovų gerus darbus. Dovydas įkūrė sos¬tinę Jeruzalę, apjuosė ją tvirta siena, miestą pavertė žydų tikybos ir valstybinio gyvenimo centru. Siono kalne, kur žydai rinkdavosi melstis ir aukoti, pastatė žydų šventenybę – Sandoros skrynią. Saliamonas pagyvino santykius su kaimynų kraštais, nukreipė per Kanaaną didžiuosius prekybos kelius. Jo laikais Siono kalne buvo pastatyta didelė ir graži šventykla. Kiekvienas žydų valdo¬vas vedė savo tautą tolesniu sėkmės keliu, iš vienos pergalės į kitą. Kita vertus, Biblija parodo pirmųjų valdovų nemoralumą: Saulius, nugalėjęs amalekitus, išžudė juos visus, išskyrus valdovą. Dovydas, įveikęs kaimynus, „nepaliko gyvų nei vyrų, nei moterų, ir pasiėmė avis, ir jaučius. ir kupranugarius, ir rūbus”. Prie¬šus jis žudydavo labai rafinuotai: vienus supjaustydavo, kitus sukapodavo, trečius sudegindavo. Matyt, pirmųjų žydų karalių laikai sutapo su lemiamu posūkiu šios civilizacijos raidoje. Net ir išoriškai pastebima, kad valdant Saliamonui žydų valstybės gero¬vė baigėsi. Dešimt giminių, nepatenkintos Saliamono įvestais dide¬liais mokesčiais, atsiskyrė. Kanaano šiaurėje jos sudarė Samarijos, arba Izraelio, valstybę (pavadintą sostinės Samarijos vardu). Saliamono įpėdiniams beliko pietinė šalies dalis – Judėja. Abi valstybės varžėsi ir net kovojo tarpusavyje. Jų jėgos silpo. Jau IX a. pr. Kr. viduryje Samarija tapo priklausoma nuo Asirijos, o 722 m. pr. Kr. asirų valdovas Sargonas galutinai sunaikino Sa¬marijos valstybę, sostinę sugriovė, o gyventojus išvarė į vergiją.

Judėja išsilaikė kiek ilgiau. Ją sunaikino Babilonijos karalius Nabuchodonosaras 586 m. pr. Kr. Jis užėmė Jeruzalę ir pasielgė su ja taip, kaip anksčiau Sargonas su Samarija: sugriovė miestą ir šventyklą, paėmė į nelaisvę karalių, o dalį žydų tautos ištrėmė į Babiloną. Tai buvo didžiosios „Babilono vergijos” pradžia.

Yrant valstybei, jos dvasia stiprėjo. Ją stiprino žyniai ir pra¬našai. Pranašai kovojo su neteisybe ir socialine nelygybe. Išsigel¬bėjimą iš visų gresiančių nelaimių jie siejo tik su Dievo vardu. Neatsitiktinai laikotarpis nuo Saliamono laikų iki 586 m. pr. Kr. pavadintas „Pirmosios Bažnyčios” metais. Visas tautos gyvenimas ir valstybės politika koncentravosi apie Jahvę ir jo šventyklą Jeruzalėje. Jahvės kulto įsigalėjimą stiprino žynių ir pranašų ideologinė kova. Pranašai tapo lyg ir opozicija oficialiam Jahvės kultui, kuriuo rėmėsi žyniai. Tačiau ir pranašai stiprino to paties Dievo kultą.

Kai Kyras 538 m. pr. Kr. leido žydams sugrįžti į Jeruzalę, prasidėjo „Antrosios Bažnyčios” laikotarpis. Nuo vienintelio ir visagalio Jahvės kulto buvo galutinai nuvalytos praeities liekanos.

Pirmais savo viešpatavimo metais [.] karalius Kyras paskelbė visame krašte dekretą:

– Kas priklauso dievo tautai, tas keliauja Jeruzalėn ir atstato viešpaties šventyklą.

Džiaugsmingai priėmė šią žinią visi žydai ir pradėjo rengtis kelionėn. Susirinko 42000. Vedami [.] paskutinio Judėjos karaliaus palikuonio, iškeliavo namo. [.].

Po keturių mėnesių kelionės visi laimingai pasiekė tėvynę [.].

Jeruzalėje tuoj buvo padėtas kertinis šventyklos akmuo. Per keliolika metų ji buvo pabaigta. Naujoji šventykla nebuvo tokia graži ir turtinga, kaip Saliamono statytoji. Nebeturėjo nei Sandoros skrynios, didžiausios pirmosios šventyklos brangenybės. [.].

Persų valdžia žydams buvo gana pakanti. Tremtiniai izraelie¬čiai, persų remiami, grįžo į tėvynę ir atstatė Jeruzalės šventyklą. Nehemijo ir Ezdro vadovaujami, V a. pr. Kr. antroje pusėje jie atstatė ir Judėją.

Makedonijos karalius Aleksandras Didysis, nešdamas graikų kultūrą į Rytus ir vykdydamas ta kryptimi ekspansiją, nugalėjo Persiją. Palestina jau 332 m. pr. Kr. pateko į jo valdžią. Aleksan-dro palikuonys, paveldėję griūvančią imperiją, ėmė prievarta helenizuoti užkariautas tautas. Tuo ypač pasižymėjo helenizuotos Sirijos valdovai Seleukidai. Ėmus prievarta helenizuoti žydus, Pa¬lestinoje įsiliepsnojo sukilimas. Makabėjų giminės vadovaujami, 168 m. pr. Kr. žydai atkūrė savo karalystę.

Makabėjų pasiekta žydų tautos nepriklausomybė buvo vėl užgniaužta 63 m. pr. Kr. Nauja pasaulinė Romos imperija užėmė Palestiną.

Biblija

Visa judaizmo religijos istorija ir teorija, neatsiejama nuo senovės žydų gyvenimo ir likimo, atsispindėjo pirmoje Biblijos da¬lyje – Senajame Testamente. Jame tikėjimas glaudžiai siejamas su istorija, pasakojama, kaip Dievas įeina į istoriją, ir pamažu ku¬riama tikėjimo savimonė. Dievas apsireiškia per įvykius, tolydžio išryškindamas savo užmojį, per įvykius žmogus pažįsta save, suvo¬kia savo būtį ir likimą.

Šventojo Rašto pasakojimas apie Dievą ir jo įsijungimą į is¬toriją yra triaukštis. Viršutinis aukštas – Dievo ir jo visuotinio plano kūrinijoje aprašymas, vidurinis – Dievo tautos, judaizmo ir krikščionybės apibūdinimas ir žemutinis – pasakojimai apie as¬menis: Abraomą, Izaoką, Jokūbą – tikėjimo protėvius, Mozę ir Jozuę – vadus; teisėjus, karalius, pranašus.

Taigi Senasis Testamentas nėra pasakojimas vien apie asme¬nis, apie žydų kultūrą ir istoriją. Senasis Testamentas nėra taip pat pasakojimas vien apie karus, tautų kraustymąsi, kultūros pa-žangą bei nuosmukį. Jis yra tikėjimo istorijos pradžia ir žydui, ir krikščioniui.

Biblija nėra vientisa knyga. Ji – šventųjų knygų rinkinys. Pradėta komplektuoti baigiantis II ir prasidedant I tūkstantme¬čiui pr. Kr. Pagrindinė tekstų dalis parašyta ir bendra redakcija atlikta jau „Antrosios Bažnyčios” metais. Esama nuomonės, kad vaisingiausias Biblijos kūrimo laikotarpis – „Babilono nelaisvė”. Išvesti iš Jeruzalės žyniai, negalėdami eiti savo tiesioginių parei-gų, visą laiką skyrė naujų tekstų rengimui, senųjų perrašinėjimui ir redagavimui. Šį darbą baigė jau sugrįžę iš nelaisvės. Senojo Testamento knygos skirstomos į tris grupes:

1. Istorinės knygos – Pentateuchas (Penkiaknygė), Jozuės, Teisėjų, Rutos, I – IV Karalių, I – II Kronikų, Tobijo, Juditos, Esteros ir I – II Makabėjų. Jose pateikiama išganymo istorija nuo žmogaus nupuolimo iki atpirkimo išvakarių. Ši istorija yra susiju¬si su Išrinktosios tautos istorija, iš kurios turėjo ateiti Išgany¬tojas.

2. Išminties knygos – Jobo, Psalmių, Patarlių, Pamokslinin¬ko, arba Ekleziasto, Išminties, Giesmių giesmės ir Ekleziastiko. Jose pateikiama religinė doktrina bei moralės nuostatai, kurių kiekvienas, siekiąs išganymo, turi laikytis. Viena šių knygų – „Giesmių giesmė” – jau daugelį šimtmečių garsėja kaip neprilygs¬tamas meilės lyrikos šedevras. Į Lietuvą šis kūrinys atkeliavo kartu su pirmaisiais Biblijos vertimais „Aukščiausios Saliamono giesmės” vardu, nors su istoriniu karaliumi Saliamonu giesmė susieta daug vėliau. Ji ilgą laiką gyvavo kaip liaudies kūryba, turinti daug bendro su senovės babiloniečių ir egiptiečių panašaus pobūdžio dainomis. Lyrinis dialogas tarp merginos ir vaikino, tarp jaunosios ir jaunojo imtas interpretuoti kaip dialogas tarp Salia¬mono ir jo Mylimosios, tarp žemiškos Mergelės ir jos Viešpaties, Valdovo. Ilgą laiką „Giesmių giesmė”, kaip ir „Ekleziastas”,lai¬kyti „ne Dievo įkvėptu” kūriniu ir į Šventąjį Raštą nebuvo įtrau¬kiami. Senovės žydams pasklidus po pasaulį, „Giesmių giesmė” įtraukta į jų religinį kanoną ir plito senovės graikų, aramėjų, lotynų kalba. Prieš keletą metų ją į lietuvių kalbą išvertė poetas S. Geda.

3. Pranašų knygos – Izaijo, Jeremijo, Ezekielio, Danieliaus, dvylikos Mažųjų pranašų. Jose nurodoma, kaip Viešpats Dievas per savo išrinktus ir siųstus vyrus, kuriems duotas pranašų var-das, kreipė Išrinktąją tautą išganymo keliu: ją saugojo, žadino jai atpirkimo viltį, auklėjo ir rengė būti išganymo visoms žemės tau¬toms nešėja.

Religija

Šventojo Rašto žydų religija atrodo perdėm savita. Anot Se¬nojo Testamento, ne žydai surado Dievą gamtoje, bet Dievas surado žydus jų istorijos raizgyne. Jahvė kreipėsi į Abraomą:

„Išeik iš savo žemės ir iš savo giminės, ir iš savo tėvo namų ir eik į žemę kurią aš tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu, ir aukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaimintas”.

(Pr 12, 1 – 3)

Persakant Dievo žodžius, tikėta, kad Dievas kaip asmuo, o ne kaip gamtos jėga sukūrė pasaulį, jį valdo ir rūpinasi žmogumi.

Žydų religiją nuo kitų to meto tikėjimų skyrė tai, kad Jahvė buvo vienintelis Dievas. Mokslininkai žydų monoteizmą aiš¬kina istorinėmis aplinkybėmis. Biblijos tyrinėtojai įžiūri didelę Egipto įtaką senovės žydų kultūrai. Biblijinė kosmogonija vos ne pažodžiui atkartoja vieną iš keleto senovės Egipto kosmogonijų – Hermopolio kosminių kūnų mokslą. Stebina Biblijos 103 psalmės ir garsaus Echnatono laikų „Himno Atonui” panašumas. Ši aplin¬kybė leidžia manyti, jog Echnatono reforma padarė didžiulį po¬veikį nedidelės žydų tautos pasaulėžiūrai. Tai, kas buvo atmesta egiptiečių, tapo priimtina Egipte gyvenusiems žydams. Legendinis jų išėjimas iš Egipto ir pasirodymas Palestinoje sutapo laiko atžvilgiu su Echnatono reformos padarinių likvidavimu.

Judaizmo išpažintojams Dievas buvo viskas: vyriausias vals¬tybės valdovas, mokytojas bei globėjas. Valstybės įstatymus, vi¬suomenės santvarką, net atskiro žmogaus sąžinę – viską savo nurodymais tvarkė Dievas. Taip pat ir visus žmonių veiksmus, jų dorovinį gyvenimą. Čia ir iškyla Dekalogo (Dešimties įsakymų) reikšmė ne tik žydų tautai, bet ir vėlesniam krikščioniškam pa-sauliui. Šį judaizmo sistemos etinį pagrindą Jahvė išdėstęs Mozei ant Sinajaus kalno.

Pirmieji keturi priesakai (įsakymai) iš esmės neturi ryšio su morale. Jie reikalauja garbinti vienintelį Dievą, draudžia gaminti ir garbinti bet kokius stabus, liepia švęsti šventadienius. Nuo penkto priesako prasideda etikos sritis. Priesakai reikalauja gerbti savo tėvus, nežudyti, nesvetimoteriauti, nevogti, neapkalbėti ar¬timo, negeisti artimo turto. Šie klasikiniai reikalavimai vėliau pagrindė daugelio tautų, valstybių ir civilizacijų moralę ir teisę.

Taigi neregimam žydų Dievui nepakako, kad žmonės juo ti¬kėtų; jis reikalavo, kad šie ir dorai gyventų. Jahvė žinąs ne tik žmonių darbus, bet ir mintis. Tad žmogus ir mintyse turįs būti doras.

Žydų religija – teologinės dvasios ir tvirto rasinio patriotiz¬mo kombinacija. Didysis Jahvė – vienas visų Dievas. Bet visaga¬lis Jahvė iš kitų tautų išskyrė vieną – žydų tautą. Žydai laukė ypatingo išganytojo, Mesijo, kuris turėjo išganyti juos labai malo¬niu procesu: grąžindamas pasakišką Dovydo ir Saliamono garbę, pajungdamas visą pasaulį tvirtai, bet labdaringai žydų valdžiai.

EGĖJO CIVILIZACIJA

Egėjo civilizacija – sąlyginis Kretos salos, Egėjo jūros saly¬no ir žemyninės Graikijos pavadinimas III – II tūkst. pr. Kr. Šio rajono, o taip pat ir Mažosios Azijos vakarinės pakrantės, archeolo¬giniai paminklai byloja apie vieningą kultūrą, civilizaciją. Žy¬miausi paminklai rasti Kretoje ir Mikėnuose.

Kretos kultūra

Bull-Leaping

Minoan culture developed a fine tradition of fresco painting. This fresco from the palace of King Minos in Knossos is remarkable for its energetic and graceful line. The mural depicts the moment at which a young man has just grasped the bull’s horns and is leaping over its back.

Seniausias Europos civilizacijos židinys – Kretos sala. Anglų archeologas A. Evansas šią nuo III tūkstantmečio pr. Kr. vidurio egzistavusią civilizaciją pavadino minojine. Kodėl? Jis Kretos saloje rado Knoso rūmus, kurie graikų mitologijoje laikomi kara¬liaus Mino rezidencija. Minas – Dzeuso bei Europos sūnus – val¬dęs Kretą ir kitas Egėjo jūros salas. Knose jam ir Pasitajai gimęs sūnus – pusiau žmogus, pusiau jautis – Minotauras. Taip dievai nubaudę Miną už jų negerbimą. Kitas graikų mitologijos personažas Dedalas Knose Minotaurui pastatęs Labirintą – milžinišką pastatą, kuriame buvę daugybė kambarių bei koridorių. Žmogus, patekęs į šį statinį, be pašalinių pagalbos negalėdavo iš jo išeiti, ten pasiklysdavo ir žūdavo. Be to, gretimos tautos ir gentys Mino¬taurui kasmet turėjusios pristatyti net žmonių aukų.

Graikų mitologiją patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Ras¬tas 16000 m2 ploto statinių kompleksas, atitinkantis legendinį Labirintą. Dieviškos kilmės priskyrimas Kretos valdovui Minui irgi neatsitiktinis. Tiesa, patys kretiečiai Dzeuso nelaikė vyriau¬siuoju Dievu, jų aukščiausioji dievybė buvo moteriškos lyties. Tačiau Kreta neabejotinai teokratinė valstybė. Pasaulietinė ir dvasinė valdžia joje priklausė vienam asmeniui. Graikų legendose pasakojama, kad Minas reguliariai, kas devyneri metai, tardavosi kalnų šventykloje su dievais, kaip toliau valdyti valstybę. Realų pagrindą turi ir mitas apie Minotaurą. Jis rodo Kretą buvus talasokratija – jūrų šeimininke, valdove. XVI a. pr. Kr. prasidėjo plati Kretos ekspansija Egėjo jūros srityje. Kretos kolonijų ir prekybinių faktorijų aptikta Kikladų salyne, Rodo saloje ir net Mažojoje Azijoje. Tuo pat metu kretiečiai gyvai prekiavo ir su Egipto, Sirijos civilizacijomis. Pavaldžių miestų duoklė, gretimų šalių dovanos galėjo būti tos kasmetinės „aukos” baisingajam Minotaurui.

Palace at Knossos

The ancient city of Knossos was the centre of the Minoan civilization, an advanced society on Crete named after Minos, a legendary Cretan king. Skilled in such fields as engineering and architecture, the Minoans constructed the Palace at Knossos in 1700 BC. A serious fire in 1400 BC caused the collapse of the palace and foreshadowed the subsequent decline of the city.

Fall of Icarus

In Greek mythology Daedalus and Icarus escaped on wax-coated wings from the labyrinth on Crete where they were imprisoned by King Minos. Ignoring Daedalus’ warning, Icarus flew too close to the Sun. His wings melted and he plunged into the sea. Fall of Icarus, painted by 17th-century artist Jacob Peter Gowi, is in the Prado museum in Madrid.

Mask of Agamemnon

The so-called Mask of Agamemnon was discovered in a grave at Mycenae by Heinrich Schliemann in 1876. Although Schliemann believed that he had discovered the graves of the heroes of the Trojan War, the burials, and this mask, in fact date from an earlier phase of Mycenaean culture, which with Minoan culture forms part of the Aegean civilization.

Sarcophagus Fresco

This Minoan fresco (1450-1400 BC) from Ayia Triadha is painted on the side of a sarcophagus. The central image depicts a funerary rite in which two women pour a libation into an urn while three men bring gifts to the tomb. A lyre player stands between them, and the deceased stands on the far right.

Late Minoan Vase

This vase, from the island of Thíra (formerly Santorini) near Crete, was made during the Late Minoan period (c. 1600-1500 BC). The vessel, which may have been used for water, is decorated with a stylized image of a dolphin, a motif that was used repeatedly in pottery and frescoes of the Minoan civilization.

Neaišku tik, kada visa Kreta tapo vienu teritoriniu – politiniu junginiu. Tradiciškai jos klestėjimo laikotarpiu laikoma XVI – XV a. pr. Kr. pirmoji pusė. Gal tada ir gyveno garsusis Minas, o gal šiuo vardu vadinosi daugelis valdovų, sudariusių vieną dinas¬tiją? Nėra abejonių, kad Kreta tikrai buvusi centralizuota. Be Knoso, joje rasti dar ir Festo, Malijaus, Kato Zakro rūmų komplek¬sai. Tačiau jie neturėjo didesnių gynybinių įtvirtinimų, reikalingų apsisaugoti nuo kaimynų. Vadinasi, Kretos centrai tarp savęs nekariavo. Juos visus su Knoso rūmais jungė plačių kelių sis¬tema.

Apskritai politinė Kretos istorija yra neaiški iki pat šių dienų. Archeologiniai šaltiniai nieko apie ją papasakoti negali. Rašyti¬niai šaltiniai kol kas irgi tyli. Kretoje vartotas dviejų rūšių raštas: piktografinis ir iš jo kilęs linijinis A raštas. Piktografiniu raštu daryti tik sakraliniai įrašai, o kasdieniame gyvenime vartotas li¬nijinis A raštas dar iki šių dienų nėra iššifruotas. Kol kas lingvis¬tai negali paaiškinti daugelio šio rašto ženklų, kurių yra 85. Todėl lieka tik spėlioti, kodėl XV a. pr. Kr. viduryje staiga nutrūko civilizacijos klestėjimas. Visi rūmai ir gyvenvietės buvo sugriauti, jų gyventojai išsikėlė, o apie kitados klestėjusią kultūrą užmiršta ilgiems šimtmečiams. Graikų archeologai mano, kad „rūmų civilizacijos” žlugimo priežastis buvo ugnikalnio išsiveržimas dabar¬tinėje Santorino saloje. Daugelio kitų mokslininkų manymu, pag¬rindiniai katastrofos kaltininkai buvę achajai. Jie iš žemyninės Graikijos įsiveržę į Kretą ir užvaldę jos pasakiškus turtus. Kultūra smarkiai degradavo. Gyvą, spalvingą vazų tapybą pakeitė abstrakčios grafinės schemos. Laidojimų vietose atsiranda ginklų ir kitų karinių atributų, kurių kretiečiai į mirusiųjų kapus nedėdavo. Kreta tapo apleista provincija, o jos civilizacijai buvo suduotas mirtinas smūgis. Kretos politinis centras persikėlė į žemyninę Graikiją. Jai vadovauti, matyt, ėmėsi tie, kurie ir sugriovė ją iš išorės.

Mikėnų kultūra

Balkanuose pirmieji valstybingumo židiniai, pirmieji civiliza¬cijos požymiai taip pat atsirado dar III tūkstantmečio pr. Kr. vi¬duryje. Juos kūrė pelasgai – kretiečiams gimininga tauta. Tačiau jau XXII a. pr. Kr. šį procesą sustabdė iš šiaurės atklydusios gentys, pasivadinusios achajais, arba danajais. Dalį pelasgų jos išstūmė, išžudė, dalį asimiliavo. Užkariautojų kultūra buvo žemes-nė, todėl Balkanų Graikija gerokai atsiliko nuo Kretos.

Achajų Graikijos suklestėjimas datuojamas kaip tik XV – XIII a. pr. Kr., kai buvo sunaikinta Kretos kultūra. Civilizacijos centru, manoma, tapusi Argolidė. Plėsdamasi ji aprėpė visą Pe¬loponesą, Vidurio Graikiją (Atiką, Beotiją, Fokidę), nemažą Šiau¬rės Graikijos dalį, taip pat daugelį Egėjo jūros salų. Ir čia, kaip ir Kretoje, gyvavo vadinamoji rūmų civilizacija. Tačiau achajų rūmai – tai galingos karinės citadelės. Ryškiausias militarizacijos pavyzdys – Tirinto rūmai, kurių sienų aukštis buvęs apie 10 m, o storis siekęs 4,5 m. Siena sumūryta iš kalkakmenio blokų, kurių kiekvienas svėrė iki 12 tonų. Tiro saloje (Kikladų salyne) graikų archeologai 1967 m. aptiko įdomų radinį. Vulkano pelenų sluoksnis buvo užklojęs miestą su grįstomis gatvėmis, dviejų – trijų aukštų statiniais.

Lion Gate, Mycenae

The Lion Gate in the outer wall surrounding the palace of Mycenae (c. 1300 BC) is made of limestone. Above the huge lintel, corbelled stones form an arch, creating a triangle that is filled by the two lions carved in relief on either side of a sacred Minoan column. The heads of the lions, now lost, were made of separate pieces of metal or stone.

Vaphio Cups

The Vaphio Cups (15th century BC) were found in a tomb at Vaphio, near Sparta. They are either Minoan or Mycenaean. They are made of two sheets of gold, the inner left smooth and the outer decorated in repoussé with scenes depicting a ritual involving bull catching.

Achajų Graikijos politinė istorija irgi neaiški. Vieni moksli¬ninkai teigia, kad Achajų valstybė buvusi vieninga. Svarbiausiu jos miestu buvę Mikėnai (iš čia ir kilo kultūros pavadinimas). Didesnė dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad kiekvieneri rū¬mai buvę savotiškos nepriklausomos valstybėlės centras. Jas val¬dė „vanakos” – tuo pat metu ir politiniai, ir dvasiniai vadovai. Šias tradicijas jie perėmė iš Kretos valdovų. Tarp tų valstybėlių kildavę dažni kariniai konfliktai.

Manoma, jog būdavę ir laikinų susijungimų, pavyzdžiui, žygio į Troją metu. Galimas dalykas, kad Trojos karas – vienas iš pla¬taus kolonizacinio proceso epizodų. Achajų gyvenviečių atsirado vakarinėje ir pietinėje Mažosios Azijos pakrantėje, daug jų apsi¬gyveno ir Rodo bei Kipro salose.

Apie Trojos karą rašė Homeras. Juo šventai tikėjęs vokietis Henris Šlymanas 1870 m. atrado Troją. Jam priklauso žymaus archeologo garbė ir šlovė. Bet ar ne paradoksas! H. Šlymanui liki¬mas lėmė užbaigti darbą, kurio nesugebėjo padaryti legendinis achajų žygio vadas Agamemnonas – iki pamatų sugriauti Troją.

H. Šlymanas rado tikslią Trojos vietą. Tačiau jis klaidingai datavo kultūrinius sluoksnius. Legendinio karo laikams priskyręs visu tūkstantmečiu senesnio miesto liekanas, jis ant tikrųjų, Homero aprašytų, tvirtovės likučių statė barakus savo pagalbininkams.

Ne tik kariniai kontaktai su aplinkiniu pasauliu ženklino Mikėnų kultūros raidą. (Dar XVI a. pr. Kr. iš Egipto į žemyninę Graikiją atkeliavo karinė kovos vežimų taktika, kurios ištakų reikia ieškoti Mesopotamijoje.) Kasinėjant Beotijos Tėbus, šalia lentelių su achajų linijiniu B raštu, rasti cilindriniai dantiraščio antspaudai iš Babilono. XIV – XIII a. pr. Kr. Mikėnų kultūra pasiekė Siriją, Finikiją, Palestiną. Hetitų tekstuose randama užuominų apie „Achijavos karalystę” – Mikėnų politinį junginį. Achajai buvo vieni iš žygio į Priešakinės Azijos pakrančių” valsty¬bes, vadinamo „jūros tautų kraustymusi”, dalyviai.

Katastrofa įvyko pačioje XIII a. pr. Kr. pabaigoje. Beveik visi rūmai ir didžioji dalis gyvenviečių buvo sugriauta. Agonija truko šimtmetį, kol XII a. pr. Kr. pabaigoje griuvo paskutinis achajų miestas Jolka. Dėl tų lemtingų pokyčių iškilo daugybė hi¬potezių. Tragedija palietė tiek Egėjo civilizaciją, tiek gretimas Sirijos, Hetitų civilizacijas.

HETITŲ CIVILIZACIJA

Iki XIX a. pabaigos istorikai ignoravo Hetitų civilizaciją. Ir ne tik viduramžių bei naujųjų amžių, bet ir graikų bei romėnų istorikai jau buvo ją užmiršę. Vienintelis žinių apie hetitus šalti¬nis ilgą laiką buvo krikščioniškame pasaulyje labiausiai paplitusi knyga – Biblija. Pirmą kartą Biblijoje hetitai minimi pasakojime, kuriame Viešpats susitaria su Abraomu, vėliau pasakojime apie karaliaus Dovydo žmoną, paviliotą nuo hetito Urijaus, ir jų sūnų Saliamoną. Biblija neklydo.

Civilizacijos pėdsakai

Moksliškai hetitus atrado anglų misionierius Viljamas Raitas, kai XIX a. pabaigoje vertė musulmonus į „tikrąjį” tikėjimą – krikščionybę. 1872 m. turkų valdomame Hamos miestelyje (Sirija) jis rado keturis akmenis, išmargintus keistais rašmenimis. V. Rai¬tas spėjo, kad jie liudija Biblijoje minimos hetitų valstybės buvi¬mą. Jo išvadas kiek vėliau patvirtino orientalistikos specialistai.

Hetitologiją iš aklavietės išvedė čekų mokslininkas Bedržichas Hroznas. Jis 1915 m. iššifravo hetitų kalbą, ir mokslininkai galėjo perskaityti tas dešimt tūkstančių molio plokštelių, kurias buvo sukaupė hetitologai.

A. Toinbio klasifikacijoje Hetitų civilizacijai skirtais tik pa¬lydovinės civilizacijos vaidmuo, nes hetitų kultūra paženklinta svetimos, pirmiausia, Babilono, kultūros: mat hetitai Mažosios Azijos žemėje nebuvo izoliuoti. Štai kad ir raštas. Seniausi hetitų kalbos tekstai parašyti hieroglifais, vėlesni – iš Mesopotamijos tautų perimtu dantiraščiu. Juo parašyta daug Šumero, Babilono kūrinių, išverstų į hetitų kalbą. Tačiau hetitų kultūra vis dėlto netapo Babilonijos kultūros „hetitiškuoju variantu”, panašiu į „asiriškąjį”.

Visi hetitologai sutartinai pabrėžia, kad Hetitų civilizacija – tai tiltas iš Mesopotamijos į Graikiją. Nesvarbu, jog Hetitų impe¬rija žlugo, kai heleninė civilizacija dar nebuvo užsimezgusi. Graikų mokytojomis tapo hetitų valstybėlės, kunigaikštystės, išlikusios po imperijos žlugimo Turkijos rytuose ir Sirijos šiaurėje.

Ko gi galėjo išmokti graikai?

Reikėtų paminėti svarbiausią hetitų nuopelną – geležies pri¬taikymą praktiniams tikslams. Hetitų civilizacijoje žmonija ap¬skritai įžengė į geležies amžių.

Dar Egėjo civilizacijos žmonės iš žygių į Mažąją Aziją grįžda¬vo su hetitiškais šalmais, lyromis, apie kurias sužinome iš hetitų bareljefų.

Kitų reikšmingų hetitų laimėjimų graikai perimti nesugebė¬jo: jie nemokėjo hetitų kalbos ir neturėjo jų rašto paminklų. Taigi jiems buvo neprieinami juridiniai ir istoriniai hetitų dokumentai. XV – XIV a. pr. Kr. parengtas hetitų teisynas nepasižymi tokiu nuoseklumu ir išbaigtumu, kaip ankstesnis babiloniečių Hamurabio kodeksas. Tačiau jame gausu juridinės minties naujovių, kurios Hamurabio laikų teisininkams dar nebuvo atėjusios į galvą. He¬titai skyrė tyčinę veiklą nuo netyčinės, atsakomybę už sąmoningus veiksmus nuo atsakomybės už aplaidumą. Jie leido nuken¬tėjusiojo pageidavimu skirti bausmę arba tik kompensaciją už padarytą žalą. Ypač pažymėtinos švelnios, „humaniškos” teisyno skiriamos bausmės. Visi hetitų teisėjai darydavo sprendimus tik remdamiesi užprotokoluotais ir liudininkų patvirtintais faktais.

Ne mažiau vertinga hetitų istorinė literatūra. Jų valdovo Muršilio sukurto metraščio stilius, pasak istorikės M. Rimšnaider, „vargu, ar buvo kada nors pranoktas; įvykiai jame išdėstyti tiks¬liai pamečiui ir pagal tam tikrą schemą, kuri padeda išryškinti, kas nepaprasta ir svarbu”. Hetitų istorikai buvo objektyvūs. Jie neslėpdavo savo karalių nesėkmių: juk už pergalę ar pralaimėjimą pirmiausia atsako ne jie, o dievai.

Dievų panteonas – šumerų, babiloniečių, huritų, chatų ele¬mentų mišinys. Tai nereiškia, kad hetitai neturėjo „savų” dievų. Deja, mokslininkams žinoma tik maždaug dešimtoji jų panteono dalis, taigi negalima daryti ir visa apimančių išvadų.

Politinė hetitų raida

Visa hetitų istorija tradiciškai dalijama į du laikotarpius: Se¬nosios Karalystės (apie 1800 m. – XVI a. pr. Kr.) ir Naujosios Karalystės (XIV a. – apie 1200 m. pr. Kr.).

Vienu pirmųjų Hetitų valstybės valdovų laikomas Anita, nors metraščiai pateikia ir jo tėvo vardą – Putchanas. Labiau žinomas kitas valdovas – Tabarna. Jis galutinai prijungė Kapadokijos sritis, o jo vardas tapo bendriniu žodžiu, kuris reiškė karaliaus titulą. Hetitų istorija parodo, kad terminas „Rytų des¬potija” nėra visai vykęs. Valdovas turėjo savo žinioje valstybės tarybą. Ją sudarė karaliaus giminaičiai, kiti kilmingi asmenys. Prireikus taryba galėjo atšaukti valdovo sprendimus. Monarcho padėtis iki Telepino valdymo pradžios buvo gana netvirta. Tik Telepinas 1525 m. pr. Kr. galutinai nustatė sosto paveldėjimo tvarką. Senosios Karalystės valdovai ypač rūpinosi sostinių Nešo, Hatušo stiprinimu ir gražinimu.

Hittite Empire

Hittite Statues of the Sky God and Goddess Tesub and Hepet

Hittite sculpture has an earthy boldness and vigour. It takes the form of freestanding figures, as here, and of reliefs carved on the vertical faces of living rock. As well as figures of deities and kings, subjects include such royal pursuits as banquets and hunting scenes.

Valstybė pasikeitė XIV a. pr. Kr. pradžioje. Tuometinę hetitų imperiją drąsiai galima vadinti karine. Per du amžius hetitai už¬grobė Mažosios Azijos pusiasalio centrinę ir vakarinę dalį, priartė-jo prie rytinės Viduržemio jūros pakrantės. Ten jų interesai susidūrė su kitos jau militarizuotos Egipto civilizacijos interesais. Du milžinai pasirodė esą lygiaverčiai, todėl Sirija buvo pasidalyta prie derybų stalo. Trečiosios jėgos – Asirijos – iškilimas bei jau minėtas „jūros tautų” antplūdis apie 1200 m. pr. Kr. galutinai sunaikino politinę hetitų galią. Išlikusios nedidelės kunigaikštystės vėliau keitė šeimininkus vieną po kito.

Hetitai ir Lietuva

Hetitų imperija, nepaisant tragiškos jos baigties, praėjusio šimtmečio pabaigoje kėlė didelį susidomėjimą Europos tautoms – jau vien tuo, kad hetitų kalba priklausė indoeuropiečių kalbų šeimai. Tuo metu ir Lietuvoje jau buvo praeity giminystės su romėnais ieškojimas. Nauja tauta – hetitai – patraukė apsišvie¬tusių lietuvių dėmesį.

Ieškodami atsakymo į klausimą, kur buvusi lietuvių protėvy¬nė, į hetitus žvalgėsi J. Šliūpas, J. Basanavičius. Knygelėje „Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” J. Basanavičius teigė, jog lietuviai esą tiesioginiai trakų frygų palikuonys, jų giminaičiai.

Baltų trakiška (hetitiška) kilmė kol kas nėra įrodyta. Ir J. Šliūpo mėginimas rasti lietuvių protėvių Mažojoje Azijoje liko be rezultatų. Nustatyta, kad patys hetitai nebuvo Mažosios Azijos autochtonai. Jų, kaip ir visų indoeuropiečių, protėvynės klausimai tebėra ginčytini. Viena tvirtai pripažinta – kad hetitų kalba yra seniausia indoeuropiečių rašytinė kalba, tokia pat archaiška, kaip kad šiųdienė lietuvių kalba tarp gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

IRANAS IR JO VIETA SENOVĖJE

Mesopotamia and the Persian Empire

Achemenidų imperija

VI a. pr. Kr. pirmoje pusėje Artimuosiuose Rytuose gyvavo keturios stambios valstybės: Medija, Lidija, Babilonas ir Egiptas. Galingiausia iš jų – Medija – ruošėsi užpulti Babiloną. Bet šį išgelbėjo viena iš medų pavergtų tautų – persai. Manoma, kad indoeuropiečių kilmės persai atsikėlė į Rytų Iraną dar II tūkst. pr. Kr. antroje pusėje. O apie 700 m. pr. Kr. jie apsistojo į vakarus nuo Baktiaro kalnų (Asirijos dokumentuose ta vietovė vadinama Parsuasu), tapo sėslūs ir, Achemeno bei jo įpėdinių, vadinamų Achemenidais; vadovaujami, ėmė kurti Persijos valstybę.

Herodotas pasakoja, kad Medijos valdovui Astiagui prisisap¬navęs lemtingas sapnas, kuris reiškęs, jog jį nuversiąs anūkas. Netrukus jo dukteriai ir persų genčių valdovui Kambizui tikrai gimė berniukas, vardu Kiras. Medų valdovas pavedė savo karve¬džiui Harpagui atsikratyti kūdikiu. Sis užduotį patikėjęs pieme¬niui Mitridatui. Tačiau Kiras per stebuklą išliko gyvas ir 558 m. pr. Kr. tapo persų valdovu. Tais pačiais metais jis pradėjo persų sukilimą prieš medus. Medai buvo priversti atsitraukti nuo Babi¬lono, bet tai jų neišgelbėjo: apie 550 m. pr. Kr. medai buvo nu-kariauti. Jų sostinė Ekbatanai tapo Achemenidų rezidencija. Prasidėjo didžiosios Persijos imperijos era.

Kiras užvaldė visą Mediją, nukariavo Lidiją, graikų kolonijas Mažojoje Azijoje ir Babiloniją (538 m. pr. Kr.). Buvusi Elamo sostinė Sūzai ir Babilonas tapo antrąja ir trečiąja Kiro imperijos sostine.

Antikos tradicija (ir Herodotas) pabrėžia Kiro humaniškumą kuriant imperiją. Nugalėjęs lidiečius, jis jų valdovo Krezo nenužu¬dė, bet kaip patarėją vežiojosi tarp savo palydos. Dauguma Babilo¬no gyventojų, esą, taip pat sveikinę Kirą kaip išvaduotoją, padėjusį atsikratyti tradicijas laužiusiu Nabonidu. Jį Kiras taip pat pali¬ko gyvą ir paskyrė vienos provincijos valdytoju. Ypač dėkingi Kirui turėję būti žydai. Jis užbaigė žydų „Babilono nelaisvės” laikotarpį, leisdamas jiems sugrįžti į Jeruzalę ir net padėjo atstatyti šventovę.

Kiro sūnus Kambizas II (529—522 m. pr. Kr.) nukariavo Ti¬rą, Kiprą, Egiptą. Jo žygį prieš Egiptą istorijos šaltiniai vadina „visų šalių gyventojų antplūdžiu”. Sausumos armiją palaikė fi¬nikiečių laivynas. Į persų pusę perbėgo dalis Egipto kariuomenės samdinių graikų. Gal tai ir buvusi viena pagrindinių pergalės prie Pelūsijaus 525 m. pr. Kr. priežasčių. Egipto valdovą Psamtichą Kambizas taip pat paliko gyvą ir įtraukė į savo palydą.

Po trumpo sukilėlio Gaumatos (apsišaukėlio Smerdžio) val¬dymo karaliumi tapo Darijus I, valdęs iki pat mirties, iki 486 m. pr. Kr. Rytuose jis nukariavo visas žemes ligi pat Indo upės. Darijus I užėmė Makedoniją ir Trakiją, surengė žygį į skitų žemes, pasiekė net Dniestrą.

Achemenidų imperijos žlugimo pradžia susijusi su graikų mies¬tais Mažojoje Azijoje. Jų sukilimai įžiebė graikų – persų karų (500 – 449 m. pr. Kr.) ugnį. Po jų prasidėjo ilgas sukilimų, per¬versmų, suiručių laikotarpis, Persijos politinės galios silpimas, kol apie 330 m. pr. Kr. Persų imperija tapo Aleksandro Make¬doniečio pasaulinės valstybės sudedamąja dalimi.

Darius I

This stone relief depicts Darius I, right, also known as Darius the Great, and his son and successor Xerxes I. Darius I ruled the Persian Empire from about 521 to 486 BC. He secured the outer borders of the empire and reformed its internal organization, built highways, encouraged commerce, and organized a postal system. Darius allowed freedom of worship among the many different ethnic groups contained within the empire’s vast borders, earning their respect and goodwill.

Iš visų valdovų geriausiai yra žinoma Darijaus I veikla. Nu¬kariavęs tų laikų Rytų civilizuotą pasaulį, jis stengėsi sujungti jį į vieną imperiją. Valstybė buvo padalyta į autonomines provin¬cijas – satrapijas, kurias sudarė užimti kraštai. Pati Persija ir¬gi buvo viena iš satrapijų, tik vietoj mokesčių kasmet karaliui siųsdavo „dovanų”. Satrapijas valdė „Didžiojo karaliaus” gimi¬naičiai. Satrapai rinko mokesčius, rūpinosi krašto bei kelių saugu¬mu. Vietos valdininkų veiklą kontroliavo valdovo siunčiamas val¬dininkas – „karaliaus akis”. Vienodindamas įvairių kraštų ad¬ministraciją, Darijus I išleido įstatymus, kai kuo labai primenan¬čius Hamurabio, įvedė visai valstybei bendrą pinigų sistemą. Be persų kalbos, valstybine buvo paskelbta ir aramėjų kalba, tais laikais vakarinėse imperijos šalyse naudota kaip tarptautinė pre¬kybos kalba. Nauji keliai, kanalai, gera mokesčių sistema, bendri pinigai ir matai, darni pašto organizacija, vidaus taika ir valdo¬vo globojama tarptautinė prekyba pakėlė imperijos ekonominį gyvenimą.

Achemenidų imperija ir Rytų civilizacijos

Ar galima kalbėti apie savitos Persijos civilizacijos susikūrimą? A. Toinbis Achemenidų imperiją laiko Sirijos civilizacijos uni¬versaliosios valstybės etapu. Achemenidai sujungė Sirijos bei gretimų civilizacijų tautas į vieną imperiją ir užtikrino univer¬salią taiką. Tačiau taika buvo apgaulinga: ji rėmėsi persų karine galia.

Vargu ar galima kalbėti apie kokį nors persų kultūros fenome¬ną. Ne vien noru išlaikyti vientisą imperiją aiškintina Achemenidų tolerancija užkariautiems kraštams. Persų valdovai vertino šių kraštų aukštą kultūrą. Pavergtos tautos ir toliau laisvai galėjo išpažinti savo tikybą, vartoti savo kalbą ir raštą, laikytis politi¬nių tradicijų. Babilone Achemenidai buvo renkami ir patepami karaliais kaip Marduko sūnūs, Egipte – kaip Saulės dievo Amono Ra sūnūs. Jie naudojosi visais buvusių valdovų titulais. Persų valdovai garbino ne tik savus, bet ir egiptiečių, babiloniečių, grai¬kų bei kitų tautų dievus. Pavyzdžiui, būdami Graikijoje, persai manė, kad šios šalies dangaus valdovai yra ne jų, o helenų dievai.

Finikijos miestai išlaikė prekybos laisvę, žydams buvo palik¬ta jų teokratinė santvarka. Nors visur atsakingas vietas užimda¬vo persai, tačiau daugelis nukariautų kraštų buvo patenkinti esa-momis sąlygomis. Tik ilgainiui Achemenidų dinastijos atstovai, nutraukę ryšius su savo tauta, tapo despotizmo pavyzdžiais.

Garbindami svetimus dievus, persai nepamiršo ir savųjų. Plačiai žinoma senovės Irano religija – zoroastrizmas. Senovės persų religijos pagrindas – dieviškųjų pradų supriešinimas; jis būdingas beveik visoms seniausioms indoeuropiečių religijoms. Viena religinės doktrinos dalis buvo skirta Šviesos jėgoms, vadovaujamoms didžiojo Ahūros Mazdos, o kita – Tamsos jėgoms, va¬dovaujamoms piktojo Angros Mainjaus. Šis religinis – etinis dua¬lizmas dažniausiai siejamas su didžiojo pranašo Zaratustros (Zoroastros) mokymu, kuris yra užrašytas seniausioje šventojoje kny¬goje „Avestoje”.

Zaratustrą daugelis mokslininkų laiko iš tikrųjų gyvenusiu asmeniu. Sprendžiant iš istorijos šaltinių, jis galėjęs gyventi tarp XII ir VI a. pr. Kr. Labiausiai tikėtinas laikas – VIII – VII a. pr. Kr. Pasakojama apie jo persekiojimus, apie jo kultūrinę mi¬siją – žmonijos gelbėjimą. Jo mokymas buvo naujas tuo, jog iš daugybės Irane garbinamų dievų jis atrinko Ahūrą Mazda bei Angrą Mainjų ir juos supriešino. Zaratustros religinės pažiūros visą būtį padalija į dvi priešiškas stovyklas – į šviesos ir gėrio pasaulį bei tamsos ir blogio karalystę. Tarp jų vyksta nuolatinė kova – visa ko pagrindas tiek žemėje, tiek danguje. Naujas mo¬kymas labai akcentavo etiką. Zaratustra tarsi kreipėsi į žmogų, prašydamas, kad jis, tapdamas geresnis, teisingesnis, tauresnis, padėtų gerosioms, šviesiosioms jėgoms. „Avestos” himnuose žmo¬nės raginami būti geranoriški, nuosaikūs, siekti meilės, taikos ir draugystės, nes teisybė ir gėris priklauso nuo jų pačių. Kiekvie¬nas pats turįs kurti savo likimą.

Zoroastrizmas plito gana lėtai. Tik Achemenidų imperijos susikūrimas leido jam plačiau pasklisti po pasaulį, rasti sąlyčio taš¬kų su kitomis Artimųjų Rytų religinėmis doktrinomis, o ypač su judaizmu. Zoroastrizmo skelbiamas tikėjimas pasaulio pabai¬ga, paskutiniuoju teismu, mitologinio Mitros – Ahūros Mazdos dešiniosios rankos – kultas veikė ir pirmąsias krikščionių sektas. Gruodžio 25-ąją Mitros šalininkai švęsdavo savo dievaičio gimimo dieną (vėliau – Kristaus gimimo dieną). Jų apeigose duona ir vynas reiškė Mitros kūną ir kraują.

Yrant Achemenidų galybei, silpo ir zoroastrizmas. Bet žings¬nis į monoteizmą buvo žengtas. Echnatono reformos ir zoroas¬trizmas – du vieno bandymo variantai, kuriuos realizuoti dar nebuvo pribrendęs laikas.

Achemenidų Iranas nesukūrė savitos meninės kultūros. Vaiz¬duojamajame mene jis iš gretimų tautų perėmė vadinamąjį „žvė¬rių stilių” – laukinių žvėrių, galvijų, paukščių vaizdavimą. Trijų persų sostinių – Persepolio, Sūzų, Ekbatanų – karalių rūmai, garsioji apadana (paradiniai laiptai Persepolyje), – visa tai, kuo galėjo didžiuotis valdovai, buvo sukurta didžiulės valstybės dau¬gelio tautybių žmonių. Irano kultūra tik sujungė Artimųjų Rytų bei Vidurinės Azijos meninės kūrybos elementus.

Taigi Achemenidų imperija buvo ryški kometa, įsiveržusi į yrančių kitados didingų civilizacijų orbitą, jas trumpai atgaivi¬nusi, bet nepalikusi ryškesnių savo švytėjimo pėdsakų.

INDO CIVILIZACIJA

Indija – išimtinė Rytų šalis, kuri ne tik sukūrė nepakartoja¬mą senąją kultūrą, ne tik perdavė ją aplinkiniams kraštams, bet ir išlaikė ją, pati išlikdama, ligšiol. O kitos senosios kultūros, civilizacijos užleido vietą naujoms. Indijos istoriją iš esmės ir te¬galima nagrinėti kaip Indo civilizacijos istoriją, nes nuo seniau¬sių laikų Indijos plote gyveno daugybė tautų, kurias vienijo la-biausiai paplitę kultūros reiškiniai.

Protoindiškasis laikotarpis

Ne veltui sakoma, kad Indijos pradžia – Himalajai. Iš Hima¬lajų kalnų išteka vandeningiausios Indijos upės – Indas, Gan¬gas, Bramaputra. Šiauriausios jų, Indo, slėnyje užtikti pirmieji civilizacijos pėdsakai. Ilgą laiką Indijos istorija buvo skaičiuo¬jama nuo 1500 m. pr. Kr. Tačiau 1921 – 1922 m. kasinėjimai Indo upės slėnyje parodė, kad civilizacijos pradžią reikia nukelti tūks¬tantmečiu atgal, kad ją galima lyginti su Egipto, Šumero – Akado civilizacijomis. Atkastų dviejų miestų Mohendžo Daro ir Harapos likučiai įrodo, jog jau III tūkstantmetyje pr. Kr. čia būta savitos civilizacijos, galimas daiktas, sietinos su Priešakine Azija.

Mohenjo-Daro Ruins

The ruins of the ancient city Mohenjo-Daro are found in the province of Sind, southern Pakistan. Dating back to 2500 BC, the ruins are an important source of information about the Indus Valley civilization, which was one of the world’s first great civilizations.

Mohendžo Darą (Mirusiųjų kalvas) yra tekę kasinėti ir jau minėtam žinomam lietuvių keliautojui mokslininkui A. Poškai. Daugiau nei šešerius metus jis gyveno Indijoje, studijavo sanskri¬tą, antropologiją, dalyvavo ekspedicijose, kaupė žinias daktaro disertacijai, kurią mūsų laikais galima perskaityti Londone, Bri¬tų muziejuje. A. Poška parsivežė į Lietuvą keletą eksponatų, ro¬dančių, kad Mohendžo Daro gyventojai buvo nemažai ką pasie¬kę. Manoma, jog šiame „miestų mieste” gyvenę per 100 tukst. gyventojų. Taisyklingai išplanuotose gatvėse stovėjo dviejų trijų aukštų namai, kuriuos jungė kanalizacijos sistema. Devynis kar¬tus miestą skandino Indo vandenys, devynis kartus žmonės grįžo atgal ir senų pastatų vietose iš molio plytų statėsi naujus namus.

Mohendžo Dare jau vartotas raštas. Žymesnieji miesto gy¬ventojai, ypač pirkliai, turėjo akmeninius antspaudus, kuriais žy¬mėjo svetur siunčiamas prekes.

Keistų antspaudų – molio plytelėse įspaustų ratukų, kab¬liukų, lapų, žvėrių – nemaža aptikta ir už kelių šimtų kilometrų į šiaurės rytus nuo Mohendžo Daro. Tenykštė Harapos kaimelio vardu pavadinta kultūra buvo irgi tos pačios civilizacijos reiški¬nys. Harapiečiai augino medvilnę, kviečius, miežius, laikė nami¬nių buivolų, karvių, jaučių, žiedžiamaisiais ratais žiede puodus. Leisdavosi jie ir į tolimas keliones. Seniausias pasaulyje uostas Lotalas atrastas netoli Bombėjaus. Jame archeologai aptiko laivų statyklą, kanalu sujungtą su į Arabų jūrą įtekančia upe. Todėl nekelia nuostabos ir Harapos dirbiniai, rasti Egipte, Šumere.

Civilizacija, dar vadinta šiauresniais Harapos ar protoindiškosios vardais, prasidėjo nuo dravidų, kurių palikuonys dar ir šian¬dien gyvena pietinėje Indijos dalyje. Kaip jie čia atsidūrė?

Įpusėjus II tūkstantmečiui pr. Kr., Harapos kultūra buvo su¬naikinta. Vieni mokslininkai teigia, kad ji žlugo dėl gamtos iš¬daigų – žemės drebėjimo ar anomalijų, panašių į „Bermudų tri-kampį”. Prisiminkime, apie 1500 m. pr. Kr. Saules dėmių skaičiaus sumažėjimas sutapo su civilizacijų nuosmukiu tose srityse, kuriose jos anksčiausiai atsirado. Kitų nuomone, pirmąją Indijos kultūrą sunaikino ateivių arijų gentys.

Arijai

II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje derlingą slėnį palei Indą už¬plūdo arijų gentys. Neaiški paties žodžio „arijas” kilmė. Vieni jį sieja su „artojas” (iš sen. indų k.), kiti – su „svetimas”, „atei-vis”, „kitatautis”, treti – su „garbingas”, „kilmingas”. Dar sunkiau nustatyti, iš kur atėjo tie arijai, indoeuropiečiai, kurių pėdsakų aptikta prie Indo.

Indoeuropiečių protėvynės problema baltams taip pat aktua¬li. Jau senokai pastebėtas „šventos brahmanų kalbos” – sans¬krito – panašumas su lietuvių kalba. O vokiečių mokslininkas F. Bopas XIX a. įrodė, jog arijai kalbėjo artima baltams kalba. Lietuvių ir sanskrito kalbų ryšiais domėjosi tiek indų, tiek lietuvių mokslininkai. Apie arijų ir lietuvių bendrą protėvynę rašė isto¬rikas romantikas S. Daukantas, dr. J. Šliūpas. Lietuvių tautos patriarchas dr. J. Basanavičius svarstė, kas nuo ko atsiskyrė: lietuviai nuo indų, ar indai nuo lietuvių.

Dėl indoeuropiečių protėvynės dar ginčijamasi ir mūsų lai¬kais. Vieni teigia ją buvus Dunojaus žemupyje, Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje, kiti – Artimuosiuose Rytuose (Iranas, Irakas). Pastaruoju metu tyrinėtojų žvilgsnis vis labiau krypsta į teritoriją, esančią tarp Balkanų ir Artimųjų Rytų.

Arijai į Indiją atkeliavo su savo kūriniais, vadinamais vedo¬mis. Jų atsikraustymo laikas (1500—500 m. pr. Kr.) žinomas tik iš vedų, todėl jų vardu ir vadinamas.

Vedos

Vedos (iš sanskrito k. veda – žinojimas) – tai išminties giesmių rinkiniai. Senovės indai tikėjo, kad žmogaus gyvenimui daug įtakos turi dangaus šviesuliai, kosminė energija, dievų valdomos gamtos jėgos. Dievų malonė pelnoma tik aukomis, kurias palydi tam tikros giesmės – himnai. Tie himnai, taip pat maldos ir re¬liginio ritualo formulės tūkstančius metų buvo žynių (brahma¬nų) perduodamos iš lūpų į lūpas, o vėliau pateko į rinkinius – vedas. Vedų yra keturios: Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Atarvaveda.

• Seniausia ir svarbiausia yra Rigveda. Jos 1028 giesmės skirtos seniesiems indo – ariškiesiems dievams, ypač Indrai ir Agnini, garbinti.

• Jadžurveda – giesmių rinkinys su religinių apeigų reikšmės paaiškinimais, kurie parašyti proza.

• Aukojimo ritualui skirti himnai yra Samavedos rinkinyje.

• Paskutinioji dalis, Atarvaveda, skirta eiliniams tikintiesiems. Ją sudaro giesmės, kerė¬jimo formulės, padedančios apsiginti nuo piktųjų dvasių, ligų ir kitų blogybių.

Vedos – senovės Indijos literatūros paminklai. Mažesnę literatūrinę vertę turi žyniams skirti religinių apeigų vadovai – Brahmanai. Tačiau jie komentuoja vedas, todėl yra tikras žinių apie tuometinę kalbą, papročius ir istoriją lobynas. Kitas vedų priedas – Aranjakai, patarimai atsiskyrėliams, gy¬venantiems miškuose ir siekiantiems moralinio tobulumo. Upa¬nišadose vedos aiškinamos ir filosofiškai pagrindžiamos. Žodis „upanišada” reiškia „paslapčių mokslas”. Upanišadose, kurias kū¬rė ne tik žyniai, bet ir pasauliečiai – filosofai, valdovai, daugiau¬sia kalbama apie žmogaus bei dievybės prigimtį, Visatos sukū¬rimą.

Senieji indų išminčiai labai įdomiai aiškino Visatos gimimą, jos raidą. Pasak jų, pasaulio likimas priklausąs nuo visagalio Brahmos dienų ir naktų. Dieną jis kuriąs gyvybę, ją tobulinąs. Užėjus Brahmos nakčiai, Visata žūvanti. Kitą dieną visagalis Kūrėjas vėl imąsis kurti gyvybę, tik jau aukštesnės formos. Brah¬mos diena nesutampanti su mūsų paros dalimi, nes ją sudarąs 1000 didžiųjų jugų, kurių kiekvienas dar esąs skirstomas į papras¬tus jugus. Visatos kūrimo pradžioje buvęs pirmasis jugas, satjajugas – aukso, gėrio amžius. Po jo ėjęs tretajugas – sidabro amžius, kuriame atsiradęs blogis. Dvaparajuge – vario amžiu¬je – tarp gėrio ir blogio prasidėjusi kova. Pagaliau atėjęs lai¬kas – kalijugas, arba tamsos amžius (kurį pasaulis išgyvenąs dabar), kai Žemėje tvirtai įsigalėjęs blogis, o žmonės pasidavė aistroms.

Brahmanizmas (induizmas) ir kastų sistema

Vedose išdėstyti ir esminiai seniausios, bet dar gyvos brahma¬nizmo religijos pradai. Tai labai painios ir prieštaringos mitolo¬gijos sistema. Plačiai žinomos dvi aukščiausios trejybės: senes¬nioji ir vėlesnioji. Laikotarpiu iki Kristaus gimimo aukščiausiais dievais laikyti: Agnus – Žemės ir ugnies dievas, Indra – oro ir audros dievas, Varuna – Dangaus ir šviesos dievas. Vėliau juos išstūmė Brahma (kūrėjas), Višnus (statytojas) ir Šyva (grio¬vėjas). Be to, yra žinoma dar šimtai didesnių ar mažesnių die¬vybių.

Manoma, kad arijams susiliejus su vietiniais gyventojais dravidais, atsirado indų gyvenimui reikšmingos varnos (sanskri¬to k. – „spalva (varsa)”). Vėliau jos buvo pavadintos kastomis (portugalų k. „casta” – švarus). Vedų, tekstai rodo buvus ketu¬rias kastas:

• brahmanų – žynių bei išminčių,

• kšatrijų – karių,

• vaišijų – pirklių, amatininkų ir žemdirbių,

• šudrų – paprastų darbininkų.

Jų skirtingą padėtį visuomenėje nustatęs Brahma, kuris kastas kildinęs iš skirtingų pirmojo žmogaus kūno dalių. Skirtingoms kastoms priklausantys žmonės griežtai atsiribojo vieni nuo kitų ir vengė bet kokio bendravimo. Įvairėjant gyve¬nimo sąlygoms, ilgainiui atsirado tarpinių kastų. Šiais laikais jų daugiau nei 2000.

Brahmanizmo idėjų dvasia dvelkia žymiausios indų epinės po¬emos „Ramajana” („Ramos nuotykiai”) ir „Machabharata” („Bharatos šeimos istorija”). Jos parašytos klasikine sanskrito kalba, tačiau manoma, kad kaip žodinės poezijos kūriniai atsira¬do gerokai anksčiau, nei (VII—V a. pr. Kr.) buvo sunormintas sanskritas. Daugelis jose aprašytų įvykių istoriškai pagrįsti.

„Ramajanos”, vaizduojančios karžygio Ramos gyvenimą, au¬toriumi laikomas Valmikis, kurio gyvenimo ir kūrybos laikotar¬pis nėra tiksliai žinomas. Toks pat legendinis ir vienos ilgiausių pasaulio poemų – „Machabharatos” autorius Vjasa. „Bharatos šeimos istorija” susideda iš 220000 eilučių ir aprašo dviejų gimi¬ningų šeimų – Pandavų ir Kauravų – kovą dėl sosto. Lemia¬mas mūšis tarp jų įvykęs 3102 m. pr. Kr. vasario 18-ąją; beje, ši diena laikoma kalijugo pradžia. Abiejose poemose daug vietos skiriama religijos, teisės ir etikos klausimams. Jų poveikį dvasi¬niam indų gyvenimui rodo tai, kad dar ir mūsų laikais induizmo išpažintojui už jų skaitymą atleidžiamos kai kurios nuodėmės. Poemos laikomos šventomis.

Civilizacijos lūžis

Atsikėlę į Indiją, arijai nesudarė didesnės valstybės. Iš pra¬džių jie taikiai gyveno laisvose žemėse ir tik pamažu, plėsdami savo valdas, išstūmė dravidus į pusiasalio pietinę dalį. Kiekviena Indijos sritis gyveno savo uždarą gyvenimą. Todėl nenuostabu, kad radžų valdomos valstybėlės patraukė iš pradžių persų, o kiek vėliau – graikų dėmesį. Aleksandro Makedoniečio žygis į Indiją 325 m. pr. Kr. pradeda istoriškesnį (atspindėtą šaltinių) Indo ci¬vilizacijos laikotarpį. Didysis užkariautojas pasiekė Indijos šiau¬rės vakarų pakraštį ir įkūrė ten savo satrapijas. Kova su atėjū-nais indams buvo sėkminga, tačiau pergalė pareikalavo vienybės, žeidžiančios indų istorines tradicijas.

Jaunam vadui Čandraguptai pavyko ne tik išstumti graikus, bet ir nugalėti žymesnius vietinius valdovus. Apie 322 m. pr. Kr. jis įkūrė pirmąją Indijos imperiją, pavadintą Maurja. (Maurja buvo Čandraguptos motinos vardas.) Maurjos imperija aprėpė beveik visą Indiją, išskyrus pietinį pakraštį. Jos biurokratinį valdymą aprašo Čandraguptos patarėjas Kautilja traktate apie valstybės valdymo mokslą – „Arthašastroje”. Universali valsty¬bė darė didelę ekonominę pažangą. Buvo įrengtas plataus masto dirbtinis drėkinimas, amatininkų gaminiai ėmė keliauti į Pietryčių Azijos šalis. Tačiau prekybos monopolis, išaugę mokesčiai, kaip ir viso gyvenimo unifikavimas, leidžia kalbėti apie civilizacijos irimo pradžią. Neišgelbėjo jos nė Čandraguptos anūkas Ašoka.

Ašokos valdymas (273—236 m. pr. Kr.)

Ašoka (273—236 m. pr. Kr.) – vienas iš nedaugelio Indijos valdo¬vų, stengęsis ne tik žodžiais, bet ir darbais įgyvendinti karaliaus priesaikos formulę: „Tegu aš neteksiu ir dangaus, ir gyvybės, ir palikuonių, jeigu valdydamas skriausiu jus (pavaldinius)”. Jis žmonijos atmintyje išliks kaip vienas teisingiausių pasaulio valdovų.

Pergalė prieš pietinės Kalingos valstybę giliai sukrėtė visko mačiusį galiūną. Ašoka davė žodį, kad nepradės grobiamųjų karų, nešančių tik ašaras, nelaimes ir priespaudą.

Ašoka negailėjo pinigų pavaldinių gyvenimui palengvinti. Daug naujų kelių, tiltų, šulinių atsirado Indijoje jo valdymo me¬tais. Per visą šalį vingiavusio „karališkojo” kelio pakelėse buvo pasodinta medžių, pristatyta užeigos namų, nemokamų ligoninių keleiviams.

Ašoka atsisakė brangiai kainuojančių ceremonijų rūmuose, prabangių medžioklių, aukų dievams. Nuo III a. pr. Kr. Indijoje pradėta pereiti prie vegetariško maisto. Pavyzdį rodė pats kara¬lius. Keldamas pokylius, jis vis dažniau apsieidavo be mėsos, vy¬no. Užėjus badmečiui, Ašoka liepdavo dalyti žmonėms maistą iš valstybės sandėlių.

Karalius rūpinosi teisingumu. Pagrindinėje Indijos sostinės Pataliputros aikštėje jis rengdavo viešus teismus, kad liaudis galėtų įsitikinti jo nuosprendžių teisėtumu. Ašokos teisingumą, gerumą daugelis mokslininkų sieja su naujos religijos – budizmo – įsitvirtinimu Indijoje.

Budizmas

Buddha, Bodh Gaya

This stone Buddha, measuring 20 m (66 ft) high, is in a temple in Bodh Gaya, Bihar state. The area is one of the holiest sites of Buddhism in India.

Seniausia pasaulio religija – budizmas – atsirado VI – V a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje. Budizmo pradininku laikomas Sidarta (Gautama) – pusiau legendinis indų princas, nusivylęs gyveni¬mu ir laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos bei ma¬lonumų. Jis gyvenęs Gango upės slėnyje ir gavęs „apšviestojo”, arba Budos, vardą.

Keista ir paradoksalu, bet budizmui nežinoma Dievo sąvoka. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo brahmanų politeizmo. Budizmas nepripažino uždaros kastų sistemos bei aukojimų. Ši religija moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Štai Gautama, suvokęs kan¬čių priežastį ir radęs būdą iš jų išsivaduoti, ryžosi paskelbti savo atradimą žmonėms. Jis atėjo į Benaresą ir ten pasakė pirmąjį savo pamokslą, kuriame glaustai suformulavo pagrindinius naujosios religijos teiginius. Vienas po kito šį tikėjimą priėmė tie, kurie klausėsi jo pamokslų. Jie pritapo prie klajojančios su Gautama vienuolių grupės.

Pagrindinės budizmo nuostatos išdėstytos Tripitakoje – Pali kanone (pali – sanskritui gimininga kalba). Pagal Pali ka¬noną, išganymas pasiekiamas paties žmogaus, jo valios pastan-gomis. Žmonių įgimtas troškimas gyventi, turėti turtų ir malo¬numų yra visų nelaimių ir kentėjimų priežastis. Skausmas pra¬eina, kai tas nelemtasis troškimas nugalimas, kai pasiekiama nirvana – nekintama ramybė, amžina palaima.

Pali kanonas yra visų seniausias, bet ne patikimiausias bu¬dizmo istorinis dokumentas. Neginčytino tikrumo yra karaliaus Ašokos ediktai. Ašokos epochoje budizmas tapo valstybine reli¬gija. Jo nurodymu ediktai su budizmo tiesomis buvo iškalti ant uolų ir granito stulpų. Jie išliko iki šių dienų. Tiesa, šiuose teks¬tuose neminima nirvana, nėra gyvenimo neigimo. Atvirkščiai, visa jų ideologija remiasi didžiausiu gyvenimo garbinimu ir noru jį keisti, tobulinti, teikiant džiaugsmą ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyviams. Tie tekstai ir buvusi Ašokos režimo programa.

Ašokos ediktai įprasmino ketvirtąją tauriąją tiesą. Budistai išpažino Budos paskelbtas „Keturias tauriąsias tiesas”.

• Pirmoji teigia, kad bet koks gyvenimas – kančia.

• Antroji skelbia, kad kančios priežastis – paties žmogaus žūtbūtinis prisirišimas prie gyvenimo.

• Trečioji nurodo, kad galimas išsivadavimas iš kančių.

• Pagaliau, ketvirtoji, suformuluota Ašokos ediktuose, nubrėžia „taurųjį aštuonlypį kelią”, kuris veda į kančios nugalėjimą. Tas kelias – tai teisingas tikėjimas, teisingas sumanymas, teisingas veikimas, teisinga kalba, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisingas galvojimas, teisingas susikaupimas.

„Keturių tauriųjų tiesų” pripažinimas ir gyvenimas vado¬vaujantis aštuonlypio kelio reikalavimais pradiniame budizmo mokyme garantavo išsigelbėjimą bet kuriam žmogui. Tačiau dar prieš Kristaus erą pradėjo reikštis kitos tendencijos, rastis naujų sektų. Pavyzdžiui, vienas iš mokymų teigė, kad išsigelbė¬jimą gali atnešti ne tik paties žmogaus pastangos, bet ir ypatingos asmenybės. Visų pirma pats Buda ir kiti buvę bei būsimi „apšvies¬tieji” arba net žemesnio rango asmenys – bodhisatvos. Bodhisatvos – tai žmonės, pasiekę nirvaną, bet ryžęsi pasilikti Že¬mėje ir gelbėti kitus. Kas nori jų pagalbos, privalo juos gerbti. Ši doktrina, pavadinta „Mahajana” („Plačiuoju išsigelbėjimo keliu”), atsirado Šiaurės Indijoje ir paplito kitose Azijos srityse (pavyzdžiui, Kinijoje).

Budizmo likimas

Vadovavęsis budizmo idėjomis Ašoka paliko rūmus, persikėlė gyventi į kalnus, į budistų vienuolyną. Ten jis ir mirė. Jo skleistas budizmas irgi neįsitvirtino Indijoje. Kodėl?

Budizmas žeidė Indo civilizacijos religines bei kultūrines tra¬dicijas, neigė įprastinius indų dievus, susiformavusią kastų sis¬temą. Gal dėl to brahmanų pastangomis jis VII a. buvo galutinai išstumtas iš Indijos. Šiandien vienos iš trijų pagrindinių religijų tėvynėje budistai sudaro mažiau nei 1% gyventojų.

Šio tikėjimo nesilaikė Ašokos įpėdiniai – sūnus Kunabas ir anūkas Sampadis, kurie pasidalijo valstybę. Sampadis išpažino džainizmą. Džainai įrodinėjo, kad budizmas esąs iškraipytas džainizmas, o Buda buvęs jų paskutinio šventojo mokinys. Reli¬gija pavadinta pusiau legendinio pranašo Džinos vardu. Jis irgi atsirado kaip priešprieša brahmanizmui, vedų šventumui, indų tradiciniams dievams. Pasak džainų mokymo, žmogus esąs dvilypė asmenybė, atsa¬kanti už visa, ką gera ir bloga padaro, jis gyvuojąs ir kaip dva¬sia, ir kaip materija, esąs netobulas, bet galįs ir turįs siekti tobu¬lumo; jis privaląs nuolat žiūrėti, kad kūniškasis pradas nebūtų aukščiau už dvasią. Kai žmogui pavykstą išsivaduoti iš materia¬laus gyvenimo rūpesčių, tada jis tampąs šventu, tobulu, įgyjąs antgamtinių jėgų.

Džainizmas turėjo daug bendrų bruožų su budizmu, jo išpa¬žinėjai irgi troško pakeisti nusistovėjusią tradiciją. Panašūs ir šių religijų likimai. Džainizmas virto nežymia, lokaline Indijos religija ir net plačiau nepaplito kituose regionuose, kaip kad bu¬dizmas.

Civilizacijos irimas

Ašoka, tas Indo civilizacijos tradicijų laužytojas, buvo ir pa¬skutinis žymus Maurjos imperijos valdovas. Vėliau imperija ėmė merdėti, kol galutinai iširo po paskutinio dinastijos valdovo nu¬žudymo 185 m. pr. Kr. Dvi pagrindinės priežastys nulėmė civilizacijos nuosmukį: visuomenės religinės vienybės stoka ir sve¬timų tautų įsiveržimai. Į Indiją ėmė brautis graikai iš Baktrijos ir Partijos, Indo baseine įsikūrę skitai. Vėliau jų pavyzdžiu sekė kušanai, turėję didelę valstybę, apimančią Afganistaną, Kašmirą ir Šiaurės Indiją. Kušanai buvo uolūs budistai, krašte jie pristatė budistinių šventovių, vienuolynų. Jų laikais (II a. pabaigav – III a. vidurys) klestėjo budistinis menas, mokslas. Kušanų valdovai, iš kurių žymiausias buvo Kaniška, palaikė ryšius su Kinija, Par¬tija, Roma. Su šia keitėsi net pasiuntiniais. Prekybiniai ryšiai išplatino budizmą po Vidurinę Aziją.

Kodėl sunyko Kušanų valstybė, neaišku, nes trūksta duomenų istoriniuose šaltiniuose. Beje, apie tolesnį laikotarpį – Guptų imperiją – nemažai žinių pateikia kinų piligrimas budistas Fa – Hien. Iš jo aprašymų sužinome, kad Guptų imperija (IV – VI a.) buvusi stipri socialinė valstybė. Jos sostinėje Pataliputroje veikė nemokamos ligoninės. Valdovai Čandragupta I, Samudragupta ir kiti rėmė amatininkus bei pirklius, susijungusius į gildijas, korporacijas. Imperatorių rūmuose gyveno mokslo bei meno žmonės. Iš jų minėtinas žymus sanskrito dramaturgas ir poetas Kalidasa, gyvenęs Čandraguptos II (380 – 414 m.) laikais. Guptų imperijoje baigė formuotis tiek brahmanų dievų, tiek Budos vaiz¬davimo kanonai.

Guptų imperija buvo dar vienas bandymas atkurti yrančią civilizaciją, suvienyti ją politiškai. Bet, neišsilaikiusi nė 200 metų, ji žlugo, neatsispirdama hunų antplūdžiui.

SENOJI KINIJOS CIVILIZACIJA

Nors Indijos ir Kinijos civilizacijos formavosi greta, tačiau panašios nebuvo. Indija – religijų, metafizinio spekuliatyvaus mąstymo civilizacija, o Kinijos civilizacija buvo gana abejinga religijai kaip tikėjimo, dievų panteono, mistikos, metafizikos da¬riniui. Kinui buvo svarbesnė socialinė etika ir elgesio administra¬cinė reglamentacija. Blaivus jo protas nemąstė apie paslaptingą būtį, apie mirties ir pomirtinio gyvenimo problemas. Kinas la¬biau nei nemirtinga dvasia rūpinosi materialiu gyvenimu. Gerbtiniausiais pranašais Kinijoje buvo laikomi tie, kurie mokė gy¬venti pagal įprastines normas, gyventi dėl paties gyvenimo, o ne dėl palaimos aname pasaulyje.

Kinijos riba nuo seniausiųjų laikų buvo lyguma, plytinti palei Ramųjį vandenyną. Žmonių veiklos pėdsakai Chvangchės upės slėnyje yra daugiau kaip pusės milijono metų senumo. Būsimos kinų tautybės branduolį sudarė Chvangchės slėnyje gyvenę protosino – tibetiečiai. Pirmieji valstybiniai j

. . .

Bronze Statue of Zeus

Mythology permeated culture in ancient Greece and inspired many of the great achievements of Greek art. This powerful bronze statue of Zeus, god of the sky and ruler of the gods, dates from 460 BC. The figure stands 1.95 m (over 6 ft) tall and was probably originally shown hurling a thunderbolt.

Persai atsitraukė.

Po dešimties metų mirusio persų valdovo Darijaus I sūnus Kserksas vėl patraukė į Graikiją. Sutikęs nuožmų Spartos kara¬liaus Leonido vadovaujamų graikų pasipriešinimą ginant Termopilų tarpeklį, tais pačiais 480 m. pr. Kr. jis patyrė triuškinantį pralaimėjimą sąsiauryje prie Salamino salos. Lengvi graikų laivai trijeros laužė sunkių persų laivų irklus, pramušdavo jų šonus. Temistoklio vadovaujamas graikų laivynas taip atkeršijo už Atėnų miesto paėmimą ir sudeginimą.

Kitais, 479 m. pr. Kr., jungtinė graikų kariuomenė laimėjo dar dvejas kautynes su išlikusia persų armija: sausumoje – prie Platėjos miesto, jūroje – prie Mikalės kyšulio. Karo baigtis buvo nulemta. Tačiau kariniai veiksmai truko dar 30 metų. Daugiausia jie vyko jūroje. 449 m. pr. Kr. sudaryta Kalijo taika Persija pri¬pažino Mileto bei kitų graikų miestų Egėjo salose ir Mažojoje Azi¬joje nepriklausomybę. Persų karo laivynui buvo uždrausta plau¬kioti Egėjo jūroje.

Karų metu, nors ir sunkiai, susidarė tam tikra Panheleninė politinė organizacija. Prieš pradėdamas 490 m. pr. Kr. karo žygį į Graikiją, Darijus I pasiuntė tenai pasiuntinius, reikalaudamas atiduoti „žemę ir vandenį”. Daugelis graikų polių įvykdė šį reika¬lavimą ir pakluso persams, išskyrus Atėnus bei Spartą. Darijaus I žygis kėlė grėsmę visai Graikijai. Spartiečiai, žygūno Fidipido pakviesti į pagalbą atėniečiams, jos laiku nesuteikė. Teisinosi negalį pradėti karinio žygio devintą mėnesio dieną, neprasidėjus mėnulio pilnačiai. Į Maratono slėnį jie atvyko mūšiui pasibaigus.

Prieš trečiąjį persų žygį (480 m. pr. Kr.) vėl susvyravo helenų vienybė. Tesalija, Beotija pripažino persų valdžią, Argas pasiskel¬bė kare būsiąs neutralus. Pačiuose Atėnuose dėl kovos su persais strategijos rungėsi dvi politinės grupuotės – sausumos (vadovavo Aristidas) ir jūros (vadovavo Temistoklis). Nugalėjo antrieji, o Aristidas buvo ištremtas iš Atėnų. Temistoklis, kad palenktų spartiečius stoti į mūšį prie Salamino, turėjo griebtis prievartos bei apgaulės. Mat jie jau buvo susiruošę apleisti Salaminą ir ginti tik Peloponesą.

Nesutarimai tarp dviejų stipriausių polių privedė prie to, kad 478 m. pr. Kr. Sparta nustojo kariavusi. Atėnai pasidarė Graikijos kariniu hegemonu. Norėdami pasiekti galutinę pergalę prieš per¬sus, jie sudarė simachiją – visų su persais kovojančių polių karinę sąjungą. Ši konfederacija buvo pavadinta Atėnų jūrų, arba Delo, sąjunga. Sąjungos iždas buvo laikomas graikams šventoje Delo sa¬loje. Sąjungininkai privalėjo pagal išgales išlaikyti karinius lai¬vus, karius ir juos pristatyti Atėnams pareikalavus. Laivyno neturintys sąjungos nariai mokėjo piniginį įnašą – farosą („sunkmenį”). Remdamasis anksčiau persams mokėtų mokesčių dy¬džiais, farosą skyrė iš tremties grįžęs teisingasis Aristidas.

Nors pergalė davė teigiamų rezultatų – buvo apginta laisvė ir nepriklausomybė, – persų sutriuškinimas heleninę civilizaciją įstūmė į dvasinę krizę. Laimėję graikai ėmė masiškai versti priešininkus vergais. Vergų labai padaugėjo. Jų daliai teko ne tik amatai, bet ir žemdirbystė, kuri tradiciškai buvo laisvųjų graikų veiklos sfera. Darbas devalvavosi.

Graikai manė, kad laimėti karą jiems padėjusi jų laisvė. Persai pralaimėję todėl, kad buvę savo „didžiojo karaliaus” vergai. Pilietinės laisvės suabsoliutinimas palaikė graikų įsitikinimą savo pranašumu prieš visą pasaulį. Bet ar buvo graikai tikrai laisvi? Panagrinėkime Spartos ir Atėnų pavyzdžius.

Sparta VI – V amžiuje pr. Kr.

Sunku apibūdinti Spartos valdymo formą VI – V a. pr. Kr. Spartiečiai rinkdavo du karalius (basilėjus), kurie vadovaudavo kariuomenei ir atlikdavo kai kurias žynių funkcijas. Aukščiausiu valdžios organu buvo laikomas tautos susirinkimas (apela), seniū¬nų taryba (gerusija) bei penkių renkamų prižiūrėtojų (eforų) kolegija. Šios dvi instancijos, anot istoriko Plutarcho, užtikrin¬davusios pusiausvyrą tarp dviejų Spartoje egzistavusių pradų – monarchijos ir demokratijos.

Visi Spartos piliečiai buvo kariai. Žemė Lakonijoje ir Mesėnijoje buvo padalyta į vienodo dydžio sklypus – klerus. Kiekvie¬nas spartietis už karinę tarnybą gaudavo valdyti po klerą; po jo mirties sklypą susigrąžindavo valstybė. Išlaikyti piliečių lygybei buvo ir kitų priemonių: rūsti auklėjimo sistema, formuojanti idea¬lų karį; griežčiausia piliečio gyvenimo reglamentacija – nuola¬tinis buvimas karinėse stovyklose, draudimas verstis žemdirbyste, amatais, prekyba, kam nors naudoti auksą bei sidabrą; riboti kon¬taktai su užsieniu.

Ancient Sparta

Tėvas neturėjo teisės auklėti savo vaiko, bet privalėdavo nešti jį į paskirtą vietą, kur sėdėdavo vyresnieji. Atidžiai apžiūrėję, jei kūdikis būdavo stiprus ir sveikas, šie leisdavo tėvui jį auginti ir paskirdavo vieną iš 9 tūkstančių žemės sklypų (klerą). O jei kūdikis būdavo silpnas ir išsigimęs, įsakydavo išmesti jį tokioje vietoje, kuri vadinosi Apotetai (bedugnė netoli Taigeto), nes manė, kad ir pačiam geriau negyventi, ir valstybei bus tik našta žmogus, iš prigimties silpnas ir nevykęs. Todėl moterys naujagimius prausdavo ne vandeniu, bet vynu, bandydamos jų sveikatą. Mat yra toks prietaras, kad vaikai, sergantys epilepsija ir kitomis ligomis, nuo neatskiesto vyno miršta, o sveiki įgyja dar daugiau jėgų ir gyvybingumo. Vėliau [.] atrinkdavo septynmečius vaikus, suburdavo juos į agelas ir ten auklėdavo visus kartu, pratindavo bendrai žaisti ir mokytis [.]. Seniai stebėdavo jų žaidimus ir nuolatiniais kiršinimais kurstydavo muštynes; jie atidžiai sekdavo, kokių kiekvienas turi galimybių išsiugdyti narsumą ir drąsą, ar berniukas drąsus ir atkaklus muštynėse. Rašto jie tesimokydavo tiek, kiek būtina. Viso kito auklėjimo pagrindas buvo išmokyti besąlygiškai paklusti, kantriai kęsti nepriteklius ir laimėti mūšiuose.

„Lygiųjų bendruomenei buvo svarbiausia išlaikyti paklus¬nius pavergtus Lakonijos ir Mesėnijos gyventojus – helotus. Kartais helotai prilyginami valstybiniams vergams. Jie turėjo žemės sklypus, įrankius, tačiau dalį derliaus atiduodavo šeimininkams spartiečiams.

Visiškas individo pajungimas kolektyvui, militaristiniams tikslams sukėlė Spartoje kultūros stagnaciją. VII a. pr. Kr. gyve¬nęs spartiečių lyrikas Alkmanas dar niekuo nesiskyrė nuo savo amžininkų poetų kituose poliuose. Bet pasekėjų jis jau neturėjo. VII a. pr. Kr. spartiečiams dar rūpėjo menas. Tai rodo vazų pa¬puošimai, kaulo drožiniai. VI a. pr. Kr. dailė Spartoje sunyko ir atsigavo tik po kelių šimtmečių. Visa tai – vidinės kolonizacijos padarinys.

Panašios visuomeninės sąlygos ir santvarka viešpatavo ir tuometinėje Kretoje, Arge, Tesalijoje.

Atėnų demokratija

Dažnai sakoma, kad VI a. pr. Kr. Atėnuose susikūrė demokra¬tija (pažodžiui „liaudies valdžia”). Jos pradininkas buvęs Solonas. Jis atgaivino tautos susirinkimą – ekleziją, kur kiekvienas pilie¬tis galėjo balsuoti ir reikšti savo nuomonę. Šalį valdė vyriausybe tapusi 400 taryba. Solonas įsteigė aukščiausią teismo organą — heliėją (prisiekusiųjų teismą). Teismo nariai galėjo pakeisti kiek¬vieną eklezijos išrinktų pareigūnų – archontų, karvedžių, iždi¬ninkų – sprendimą.

Ancient Marketplace of Athens

The agora in Athens, built in the 6th century BC, lies to the north-west of the Acropolis. It was an open square bordered by public buildings, including law courts and shrines, and was the political and commercial centre of the city. The ancient Greek agora directly influenced the development of the Roman forum.

Mūsų valstybinė santvarka nėra kaimynų įstaigų pamėgdžiojimas: mes patys linkę būti greičiau kai kam pavyzdys negu sekti kitais. Mūsų santvarka vadinasi tautos valdžia, nes remiasi ne tautos mažuma, o dauguma. Atsižvelgdami į skirtingus asmeninius poreikius, mūsų įstatymai teikia visiems lygias teises – o dėl politinės įtakos, tai jie užtikrina kiekvienam piliečiui tokias teises, kokios priklauso ne nuo vienos ar kitos politinės partijos, bet nuo garso, kurį kiekvienas įsigyja savo šaunumu. Net ir neturtingam piliečiui, jeigu tik jis gali atlikti ką nors naudinga valstybei, niekas netrukdo dėl jo nežymios padėties siekti garbės ir įtakos.

Klistenis užkirto kelią tironijai Atikoje. Jo laikais buvo su¬kurti nauji valdymo organai: 500 taryba ir 10 strategų kolegija, kuri pakeitė Solono 400 tarybą. Dabar jau 10 naujai sudarytų teritorinių filų siuntė po 50 atstovų į tarybą. Filai taip pat rinko po vieną žmogų į kariuomenės vadų strategų kolegiją. Jos atstovai vadovavo kariuomenei iš eilės, vieni keitė kitus. Dabar jau niekas negalėjo užgrobti valdžios naudodamasis ginkluotais būriais. Klistenio pasiūlymu buvo priimtas ostrakizmo įstatymas. Kartą per metus tautos susirinkimas nutardavo, ar ostrakizmas yra būtinas. Po to ne mažiau kaip 6 tūkst. piliečių ant molinių šukių užrašyda¬vo vardą to žmogaus, kuris buvo pavojingiausias Atėnų demokra¬tijai. Pasmerktasis balsų dauguma turėdavo dešimčiai metų palik¬ti Atėnus.

Dar toliau demokratijos keliu V a. pr. Kr. nužengė Periklis. Jam valdant pradėti mokėti pinigai archontams, tarybos ir heliėjos nariams. Taigi ir neturtingi žmonės galėjo užimti garbingas, svarbias pareigas.

Istorinėje literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad Atėnuose V a. pr. Kr. egzistavęs idealios demokratijos modelis. Manoma, kad tokios demokratijos pagrindiniai bruožai buvę:

• Patys piliečiai dalyvavo valdyme. Piliečių, t. y. tautos, su¬sirinkimas buvo aukščiausias valdžios organas. Patys, o ne per atstovus jame dalyvaudami, piliečiai geriausiai užsitikrindavo savo teisių apsaugą.

• Valdžia buvo aiškiai suskirstyta į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas), vykdomąją (500 taryba, renkami pareigū¬nai), teisminę (heliėją).

• Buvo sudaryti kolegialūs, piliečiams atskaitingi ir regu¬liariai keičiami valdžios organai.

Piliečių juridinės teisės buvo tvirtos, garantuotos materialiai. Už politinę veiklą jie gaudavo atlyginimą. Jis buvo tik kompensa¬cija už visuomenės labui sugaištą laiką, bet ne pasipelnymo šalti¬nis. Atėnuose veikė paprastas, bet gana efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. Liturgijomis vadintos turtingų pi¬liečių prievolės tautai: statyti karo laivus ir juos materialiai ap¬rūpinti, teatro švenčių metu apmokėti chorą, išlaikyti gimnazijas. Veikė valstybinės našlaičių ir invalidų aprūpinimo, viešųjų darbų organizavimo sistemos. Liaudžiai buvo duodama pinigų šventėms ir pasilinksminimams. Ir kituose poliuose veikė panašios demokra¬tijos.

Tačiau demokratija ne visada buvo siektinas dalykas. Žymiau¬si graikų filosofai ją nelabai vertino. Pavyzdžiui, Sokratas demok¬ratiją laikė visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi.

Dar griežčiau į ją žiūrėjo Platonas, vadindamas „minios savivalės ir smurto įsikūnijimu”. Antikos filosofų nepa¬tenkino tuolaikinė nuostata, kad valdyti gali kiekvienas – ir kar¬vedys, ir pirklys, ir piratas. Valdyti turį „geriausieji”, pasirengu¬sieji tam darbui, nevarginami kitų, ypač materialinių, rūpesčių. (Jeigu įmanoma – vienas, „visų geriausias”.) Daugumos valdžia, tautos valdžia, anot Platono, esanti labai netoli nuo minios val¬džios – ochlokratijos. Aristotelis pastebėjo ir kitą daugumos val¬džios trūkumą. Valdanti mažuma (monarchas, aristokratija) jau¬čiasi nepakankamai saugi, todėl stengiasi nors šiek tiek save apri¬boti. Tuo tarpu visiškai savimi pasitikinti dauguma nemato reikalo varžytis ir atsižvelgti į mažumos interesus. Šiosios teisės atsiduria labai dideliame pavojuje.

Eiliniai atėniečiai nesuko sau galvos dėl demokratijos trūku¬mų. Jiems demokratija buvo despotiško valdymo, oligarchijos, ti¬ronijos alternatyva.

Socrates

Socrates (shown here in a copy of a bust originally attributed to the Greek sculptor Lysippus) was a Greek philosopher and teacher who died in Athens around 400 BC. He profoundly altered Western philosophical thought through his influence on his most famous pupil, Plato, who passed on Socrates’s teachings in his dialectical writings. Socrates taught that every person has full knowledge of ultimate truth contained within the soul and needs only to be spurred to conscious reflection in order to become aware of it. His criticism of injustice in Athenian society led to his prosecution and a death sentence for allegedly corrupting the youth of Athens.

Heleninės civilizacijos lūžio priežastys

Graikų – persų karo baigtis padėjo Atėnams laimėti ir polių rung¬tynes. Atėnų ekonominis, politinis ir kultūrinis klestėjimas glaudžiai susijęs su Periklio (495—429 m. pr. Kr.) vardu. Talen-tingas, išsilavinęs, iškalbus valdovas mokėdavo klausytojus įtikin¬ti savo teisumu. Periklis troško ne tik sutvirtinti Atėnų demokrati¬ją ir karinę bei politinę galią, bet ir paversti miestą Helados švieti¬mo centru. Jo namuose rinkdavosi žinomi to laikotarpio kultūros veikėjai. Periklis draugavo su istoriku Herodotu, kuris Atėnuose buvo radęs dvasinę tėvynę ir rašė apie graikų – persų karus; su tragiku Sofokliu, kurio dėka graikų drama pasiekė viršūnę; su klasikinės epochos milžinu skulptoriumi Fidiju. Penkiolika metų rinktas 10 strategų kolegijos pirmininku, Pe¬riklis sustiprino karines Atėnų pozicijas. Atėniečiai ėmė vadovau¬ti ne tik Delo sąjungai priklausančioms salų ir pakrančių valsty¬bėms, bet ir didelei Vidurinės Graikijos daliai, kai kurioms Pelo¬poneso sritims. Jų viešpatavimas buvo ne tik karinis. Sąjungi¬ninkų miestuose jie pamažu įvesdavo demokratinius režimus. Tik vienoda politinė santvarka, atėniečių manymu, galėjo stabi¬lizuoti sąjungą.

Temple of Artemis

The Temple of Artemis is depicted here in this hand-coloured engraving by Martin Heemskerck. The temple was built in Ephesus in Greece in 356 BC and was destroyed by the Goths in AD 262.

Pakito Atėnų gyventojų materialinė padėtis. Galingame karo laivyne tarnavę daugiausia nepasiturintys piliečiai pralobo. Atė¬nų iždas vis didesnes sumas skyrė miesto puošimui, pramogoms. Ir vis dėlto Delo sąjungos stiprėjimas kėlė nerimą daugeliui polių, didino vidinę įtampą Graikijoje. Pagrindiniu Atėnų priešininku tapo Sparta ir jos vadovaujama Peloponeso sąjunga. Į ją, be agra¬rine ekonomika pasižyminčios Spartos, įėjo ir kiti ekonomiškai išsivystę poliai – Korintas, Megara. Sąjunga užsibrėžė tikslą garantuoti politinės ir socialinės situacijos stabilumą. Spartiečiai bijojo, kad pasikeitusios vidaus ir išorės sąlygos nesusilp¬nintų jų pozicijų ir nepaskatintų helotų kovos pakilimo. Ši baimė padidėjo, kai Atėnai parėmė sukilusius helotus, o sutriuškintų su¬kilėlių likučiams padėjo įsikurti Naupaktyje. Atėnų sustiprėjimas buvo „iššūkis” ir Korintui. Nuo senovės šie du centrai turėjo tam tikras „įtakos sferas”. Atėnai orientavosi į rytus ir šiaurę, o Korintas – į vakarus. Tačiau Periklio laikais Atėnai ėmė skverbtis ir į vakarus, jie užvaldė kelius, vedančius į Siciliją ir Pietų Italiją. Taigi karų su persais metu pasiekta graikų polių sąjunga buvo pernelyg silpna, kad įveiktų visiškos nepriklausomybės siekiančių, vienas nuo kito atsiribojančių polių vietinį patriotizmą. Atėnams tekdavo jėga malšinti net Delo sąjungos narių sukilimus.

Paskutinis karų su persais etapas, susidūrimai su Peloponeso sąjunga, savų sąjungininkų slopinimas gerokai militarizavo civi¬lizacijos, kurios vadovu likimas paskyrė Atėnus, dvasią. Nuolatinės karinės ekspedicijos daugeliui atėniečių tapo gyvenimo būdu. Atėnai ėjo ir vidinės kolonizacijos keliu. Sąjunginių polių žemėse ėmė kurtis atėniečių kolonistai.

Pamažu atėniečiai ėmė patys tvarkyti Delo sąjungos iždą, vienašališkai nustatinėti sąjungininkų įnašus. Iždas neva saugu¬mo sumetimais iš Delo salos buvo perkeltas į Atėnus. Galiausiai 443 m. pr. Kr. atėniečiai sąjungininkų pinigus pradėjo leisti ne bendriems reikalams, o savo miesto atstatymui. Štai kaip Periklis aiškino tokius veiksmus:

„Atėniečiai neprivalo savo sąjungininkams duoti ataskaitos, nes jie gina juos ir sulaiko barbarus nuo Graikijos. Pinigai priklauso ne tiems, kurie duoda, o tiems, kurie juos gauna, jeigu tiktai šie atlieka tai, už ką pinigai mokami. Jei valstybė yra pakankamai aprūpinta viskuo, kas būtinai reikalinga karui, tai ji gerai daro, naudodama turtus tokiems darbams, kurie miestui suteiks amžiną šlovę, o vykdomi duos piliečiams lėšų pragyvenimui”.

Periklio žodžiai atskleidžia Atėnų materialinės gerovės, kul¬tūrinio pakilimo šaltinį.

Atėniečių vadovus laikant heleniškos civilizacijos „kūrybine mažuma”, aiškiai matyti tos mažumos polinkis savanaudiškais tikslais pasinaudoti konfederacijos vadovų padėtimi. Be to, galima, teigti, kad Atėnuose buvo įsigalėjusi „demokratinė tironija”. Aristokratai, Periklio politiniai priešininkai, kaltino jį pataikavi¬mu liaudžiai. Kasdieniai iškilmingi spektakliai, didingos eitynės ar puotos, kiti skoningi pasilinksminimai stiprino Periklio autori¬tetą tarp demoso. Niekas, išskyrus aristokratų mažumą, neišdrįs¬davo prieštarauti jo žodžiams tautos susirinkime. Taip Periklis, atidavęs regimąją fiktyvią valdžią „inertiškai daugumai”, nušali¬no nuo jos kūrybinę mažumą”. Iki visiškos krizės buvo nebetoli.

Graikų karai (431 — 355 m. pr. Kr.)

Spartiečiai su nepasitenkinimu žiūrėjo į augančią atėniečių ga¬lybę, o Periklis kūrė Helados suvienijimo planus. Jis po visas graikų valdomas teritorijas išsiuntinėjo kvietimus į bendrą susi-rinkimą Atėnuose. Miestų pasiuntiniai nesusirinko, pasipriešinus spartiečiams ir jų vadovaujamai Peloponeso sąjungai.

Vis dėlto tarp atėniečių ir spartiečių, taip pat ir tarp Delo bei Peloponeso sąjungų 445 m. pr. Kr. buvo sudaryta taika trisdešim¬čiai metų. Neilgai ji džiugino graikų širdis. 431 m. pr. Kr. prasidė¬jo Peloponeso karas, kuriam pasibaigus heleninė civilizacija spar¬čiai ėmė ristis žemyn.

Thucydides

Thucydides was a Greek historian known for his History of the Peloponnesian War. His book, along with his concern for accuracy and objectivity, earned Thucydides a reputation as one of the foremost historians of antiquity.

Vienas iš Atėnų strategų, žymus istorikas Tukididas išsamiai aprašė Peloponeso karą. Jo paties karinė karjera nebuvo sėkmin¬ga: už Atėnų laivyno pralaimėjimus jis buvo priverstas išvykti iš tėvynės ir dvidešimt metų praleido tremtyje. Bet kaip istorikas jis vertinamas labiau už Herodotą. Tukidido „Istorijoje” dievai ma¬žiau kišasi į žemiškąjį gyvenimą, aiškinamos tikrosios daugelio įvykių priežastys.

Peloponeso karo priežastys nurodomos išties prieštaringos. Trisdešimties metų taiką pažeidė atėniečiai. Jie įsikišo į Korinto ir Kerkyros konfliktą dėl Epidamno, jėga užgniaužė Korinto kolonijos Potidėjos bandymą atskilti nuo Delo sąjungos. O Korin¬tas buvo vienas įtakingesnių Peloponeso sąjungos narių. Kitą šios sąjungos narę – Megarą – atėniečiai bandė palaužti ekono-miškai, uždarydami visus uostus Megaros laivams.

Spartos valdovas Archidamas II daugumą konfliktų stengėsi spręsti taikiai. Nebuvo jokių kliūčių taikiai užglaistyti ir šiuos prieštaravimus, reikėjo tik nutraukti Megaros blokadą. Periklis, kuris labiau už kitus Atėnuose tam priešinosi, pagrįstai laikomas vieninteliu Peloponeso karo kaltininku. Jis kurstė rusenančią karo ugnį. Periklio autoritetas pasibaigus karams su persais, ne-paisant jau minėtų jo pastangų, tolydžio smuko. Pirmiausia Atėnų aristokratai užsipuolė jo artimuosius: bedievyste buvo apkaltinti filosofas Anaksagoras bei antroji Periklio žmona Aspazija. O artimiausias jo draugas skulptorius Fidijas buvo apšauktas vagi¬mi. Periklis manė, kad visi kaltinimai bus pamiršti, kai tautos dė¬mesys nukryps į Spartos karą. Taip ir įvyko. Tinkamas, apgal¬votas Periklio strateginis planas jau pirmaisiais karo metais atgai¬vino liaudies pasitikėjimą juo. Tačiau pasinaudoti susigrąžintu autoritetu jam nebeteko: pakirstas baisios epidemijos, Periklis 429 m. pr. Kr. mirė.

Pirmame Peloponeso karo etape, dar vadinamame Archidamo karu (431 – 421 m. pr. Kr.), Atėnai išlaikė sąjungininkus ir jūrų galybę, tačiau Nikijo taika karą sukėlusių prieštaravimų nelikvidavo.

Antrojo (Dekelėjos) karo etapo pradžioje žuvus kariniam Atė¬nų laivynui, Sparta pradėjo puolimą. Atėniečiai patyrė vieną pralaimėjimą po kito tiek sausumoje, tiek jūroje. Pagrindiniu Spartos pergalių laidu tapo jos diplomatiniai veiksmai. Spartiečiai gavo finansinę paramą iš Persijos. Už persų auksą pastatytas lai¬vynas visiškai sunaikino Delo sąjungos karinį laivyną. 404 m. pr. Kr., Lisandro vadovaujami, spartiečiai apsupo Atėnus. Miestas pasidavė. Taikos sąlygos buvo griežtos. Atėnai turėjo likviduoti Delo sąjungą, pasilikti tik 12 karo laivų, nugriauti gynybinius įtvirtinimus, atsisakyti visų užsienio valdų, susigrąžinti iš jų oligarchus, įstoti į Peloponeso sąjungą.

Tačiau Spartai nepavyko garantuoti nė šios, karine jėga pa¬remtos, vienybės. Spartos garnizonų remiami oligarchiniai reži¬mai daugelyje polių neilgai laikėsi. Atėniečiai atkūrė demokratinę santvarką.

Netrukus kilo neramumai Graikijoje. Sparta neskubėjo ištesė¬ti Peloponeso karo metu duoto pažado – perleisti persams Mažo¬sios Azijos miestus. Už tai Persija ėmė kurstyti graikų polius su¬kilti prieš Spartą.

Iki 355 m. pr. Kr. tai Sparta, tai Atėnai, tai Tėbai vis bandė tapti Helados centru. Tačiau kruvini karai neatnešė sėkmės nei vienam iš polių. Atvirkščiai, IV a. pr. Kr. viduryje subyrėjo visos graikų sąjungos, ir jau nė vienas polis negalėjo pretenduoti į hegemonus. Savanaudiška jų vadovų politika negalėjo duoti atsako į pagrindinį tų laikų „iššūkį” – garantuoti politinės graikų vieny¬bės. Įvyko civilizacijos lūžis.

Dvasinis civilizacijos lūžis

Dvasinis civilizacijos lūžis buvo dar ryškesnis už politinį. Tuoj po Peloponeso karo, 399 m. pr. Kr., įvyko filosofo Sokrato teis¬mo procesas. Sokratą būtų galima pavadinti pirmuoju Helados kankiniu, mirusiu vardan tauriausiųjų vertybių – išminties, tie¬sos, gėrio. Atėnų valdžios pareigūnai teisme Sokratui pateikė du kaltinimus:

• kad tvirkinąs jaunimą, nuteikdamas jį prieš se¬nąją kartą,

• kad išsižadąs ir neigiąs graikų dievus, iškeldamas jų vieton naujus, o ne tuos, kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai.

Kuo gi iš tikro nusikalto „visų išmintingiausiasis”?

Sokratas smerkė pinigų, malonumų, tuščios šlovės garbinimą. „Ne iš pinigų dorybė atsiranda, o iš dorybės pinigai ir kiti žmonių turtai”, – mokė jis. Jis pats vaikščiojęs Atėnų gatvėmis menku apdaru ir įrodinėjęs kiekvienam, jog piliečiai visų pirma turį rū¬pintis ne kūnu, ne turtu, o siela, kad ji taptų geresnė.

Atėnų valdžios pareigūnams nepatiko jo ironija, užuominos apie tai, jog valstybę gali valdyti tik išmanantys žmonės. Nei kurpius, nei kalvis, nei virėjas, anot Sokrato, negalį sutaisyti vals¬tybės laivo korpuso. Įtakingų graikų neapykantos Sokratas susi¬laukė už tai, kad smerkė prigimtinę teisę, pripažįstančią vaikus tė¬vo nuosavybe. Filosofas mokė, kad tėvų ir vaikų santykius reikią grįsti išmintimi. Įsakinėti galįs tik tas, kuris daugiau žino ir yra protingesnis.

Atėniečiams netiko Sokrato propaguojama nauja dievų sam¬prata. Jo dievybė, pavadinta daimonija, neturėjo konkrečių bruo¬žų, būdingų graikų dievams. Vedanti į dorą daimonija kėlė įtarimą atėniečiams, įpratusiems garbinti Dzeuso valdomą Olimpą.

Sokratas griovė senas helenines tradicijas, kuriomis rėmėsi civilizacija. Politinės nesantaikos ir suirutės metais jis suvokė, kad senasis polio idealas, jo garbinimas neatitinka naujų sąlygų. Užuot jį garbinus, filosofas siūlė aukštinti žmogų – išmintingą, teisingą ir taurų. Todėl jo gyvenimą nutraukė nuodų taurė. Griūvanti civilizacija kitaminčių nepakentė. Susidorojimas su kitaip mąstančiais, tolerancijos trūkumas buvo pats tikrasis jos irimo požymis.

Tiesa, atėniečiai netrukus pradėjo gailėtis tokio sprendimo. Sokrato kaltintojai buvo ištremti iš Atėnų, o Pompėjoje pastatyta filosofo garbei Lisipo sukurta skulptūra.

Graikų minties iškilimas IV a. pr. Kr.

Tragiškas Sokrato likimas atvėrė kelią jo mokiniams. Pasit¬virtino taisyklė – yrant civilizacijai, jos dvasia kyla. Platonas (427—347 m. pr. Kr.) ir Aristotelis (384—322 m. pr. Kr.) iškėlė graikų filosofine mintį iki neregėtų aukštumų.

Dvidešimtmečiui Platonui paliko didžiulį įspūdį susitikimas su Sokratu. Jis sudegino visą savo ankstesnę kūrybą ir tapo išti¬kimiausiu šio filosofo mokiniu. Sulaukęs keturiasdešimties metų, Platonas įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją akademiją. Netoli Atėnų buvusiame Akademo miškelyje filosofas skleidė išmintį dabar jau savo mokiniams. Laisva valia iš dialogų perimtos jo min¬tys įkvėpė ne vieną jaunuolį didingiems ateities darbams.

Platonas buvo idealistas. Jis aukštino tiesos, gėrio ir grožio idėjas, mąstė apie idealios valstybinės piliečių auklėjimo sistemos, idealios valstybės principus. Rasti idealaus pasaulio, valstybės, žmogaus pradus buvo Platono gyvenimo tikslas.

Filosofas mėgo triadas. Sieloje jis įžvelgė tris pradus: sie¬kiantį išminties protą, besiveržiantį į malonumus ir garbę geismą, turto ir pinigų trokštantį impulsą. Šiuos tris sielos pavidalus atitiko trys dorybės – išmintis, narsumas ir tvardymasis. Plato¬nas rado ir šių dorybių įsikūnijimą – filosofus, karius, gamintojus, t. y. žemdirbius ir amatininkus. Jų atliekamos funkcijos turė¬jusios būti idealios valstybės pagrindas. Pripažindamas prigimtį vyraujančia, Platonas jos nesuabsoliutino. Praktiniame gyvenime jis visur pabrėžė auklėjimo svarbą ir reikšmę, anot jo, ir filosofui, kariui, gamintojui būdingas savybes žmonės įgauna ne su motinos pienu, o tik kryptingai mokydamiesi.

Idealizmo kūrėjas pirmasis siūlė uždrausti kai kuriuos lite¬ratūros kūrinius – tapo bene pirmuoju cenzoriumi. Sielodamasis dėl geros ir idealios žmonių ateities, Platonas negalėjo laikyti auk¬lėjimui tinkamais Homero kūrinių. Jam nepatiko Homero šaltu¬mas ir abejingumas vaizduojant geruosius ir bloguosius žmonių polinkius. Platonas kritikavo Homero kūrybą ir už tai, kad joje dievams priskiriami žemi ir nedori darbai. Jis nesutiko, kad Home¬ro kūrinius skaitytų jaunimas, ypač vaikai, kurie nepajėgia atskir¬ti, kas juose suvoktina perkeltine prasme.

Įvairių mokslo sričių veikaluose sutelktus savo pirmtakų ieš¬kojimus ir laimėjimus į vieną filosofinę sistemą sujungė Aristote¬lis.

Jo, kaip filosofo, autoritetas tebėra neprilygstamas, o vardas įgavo simbolinę prasmę. Dauguma vėlesnių filosofijos kūrėjų ne tik rėmėsi Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną naują mintį derino su aristotelizmu.

Aristotle

A student of the ancient Greek philosopher Plato, Aristotle shared his teacher’s reverence for human knowledge but revised many of Plato’s ideas by emphasizing methods rooted in observation and experience. Aristotle surveyed and systemetized nearly all the extant branches of knowledge and provided the first ordered accounts of biology, psychology, physics, and literary theory. In addition, Aristotle invented the field known as formal logic, pioneered zoology, and addressed virtually every major philosophical problem known during his time. Known to medieval intellectuals simply as “the Philosopher”, Aristotle is possibly the greatest thinker in Western history, and, historically, had perhaps the single greatest influence on Western intellectual development.

Aristotelis įkūnijo viso graikų filosofijos raidos ciklo brandą, tačiau kartu ir jo pabaigą. Jam, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, teko užbaigti antikos filosofijos paieškas, tapti senovės mokslo enciklopedija. Kažin ar buvo mokslo sritis, kurioje Aristo¬telis nebūtų pasireiškęs. Jis vaisingai prisidėjo prie gamtos moks¬lų, istorijos, teisės plėtotės, padėjo sociologijos, literatūros teorijos pagrindus, parengė formaliosios logikos sistemą.

Šis filosofas žmogų laikė didžiausia vertybe, protinga būtybe, kuriančia ne tik kultūrą, mokslą, meną, bet ir save pačią. Giliau už savo pirmtakus mąstytojas aiškino dorybių prigimtį: vien žino¬jimo dorybei neužtenka. Dar reikia kryptingos valios ir išlavėjusių įpročių. Aristotelis nekvietė išsižadėti malonumų ar laimės; tuo skyrėsi nuo Rytų mąstytojų. Svarbiausia – protingai siekti mora¬linio gėrio, jausti saiką, ieškoti vidurio tarp kraštutinumų.

Filosofas didis tada, kai jo mintys randa atgarsį praktinėje žmonių veikloje. Aristotelio mintys darė poveikį beveik visam tuo¬metiniam civilizuotam pasauliui. Jomis vadovavosi Aleksandras Makedonietis.

Universalios valstybės kūrimas

Istorija heleninei civilizacijai IV a. pr. Kr. antroje pusėje davė šansą atkurti politinę vienybę. Vadovaujami Makedonijos karalių, graikai ėmė kurti universaliąją valstybę.

Makedonija – istorinė sritis Šiaurės Balkanuose. Iki šiol ne¬aiški jos gyventojų etninė priklausomybė. Jie turėjo giminystės ryšių tiek su ilyrais, tiek su trakais, tiek su graikais. Graikai makedoniečių helenais nelaikė, bet nelaikė jų ir tikraisiais kita¬kalbiais barbarais. Skyrėsi Makedonija ir savo politine santvarka. Ją nuo seniausiųjų laikų valdė karaliai, paveldintys titulą, o ne renkami, kaip kai kuriuose graikų poliuose.

Ypač Makedonija sustiprėjo, valdant Pilypui II (359—336 m. pr. Kr.). Įvykdęs karinę reformą ir sukūręs įžymiąją falangą, Pi¬lypas II pasiryžo sujungti visą Graikiją.

Graikų kovai su Pilypu II vadovavo Atėnai. Kovos įkvėpėjas ir organizatorius buvo oratorius Demostenas.

Jam pavyko suburti palyginti stiprią sąjungą, į kurią įėjo Atėnai, Korintas, Argas, Tėbai ir daugelis kitų polių. Tačiau graikų poliuose prasidėjo jėgų poliarizacija – atsirado antimakedoniškų ir promakedoniškų gru¬puočių. Dalį politikų Pilypas II papirko, nors buvo ir nesavanaudžių Makedonijos šalininkų. Jie manė, kad Makedonijos vadovavi¬mas suteiks Graikijai stabilumą, ir ji galės pradėti kovą su persais, kurių įtaka IV a. pr. Kr. vėl sustiprėjo.

Philip II of Macedon

The greatest statesman and general of his time, Philip II of Macedon laid the foundation for a military power that would conquer and Hellenize much of the regions of the Mediterranean, southern Europe, and the Middle East. His reorganization of the army and use of the heavy phalanx formation made him the master of Greece.

Lemiamas mūšis įvyko 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos (Beotijoje). Jungtinės graikų pajėgos patyrė pralaimėjimą. Kitais metais Korinte Pilypas II sušaukė kongresą. Jame dalyvavo visų polių, išskyrus Spartą, atstovai. Kongrese buvo sudaryta visos Graikijos sąjunga (Korinto lyga), vadovaujama Makedonijos karaliaus. Pas¬kelbta visuotinė taika, uždrausti karai tarp polių, vienų polių kiši¬masis į kitų vidaus reikalus. Graikijos ir Makedonijos vardu pas¬kelbtas karas Persijai, o vyriausiu sąjunginės kariuomenės vadu paskirtas Pilypas II. Tik jo nužudymas 336 m. pr. Kr. kuriam lai¬kui atidėjo grandiozinio žygio į Rytus planus.

Demosthenes

One of the greatest orators of ancient Greece, Demosthenes composed powerful speeches against the Macedonian kings Philip II and Alexander the Great, whom he saw as threatening the freedom of the Greek city-states. This bust is from the Musei Capitolini in Rome.

Aleksandras Makedonietis ir jo žygis

Aleksandrui buvo dvidešimt metų, kai mirė jo tėvas Pilypas II. Dar trylikos metų jis pateko į Aristotelio rankas. Didysis mo¬kytojas davė mokiniui skaityti Homerą, Herodotą, Pindarą, Euripidą, kad jis priartėtų prie heleninės kultūros ir išsiugdytų interesą aukštoms dvasinėms vertybėms. Šešiolikos metų Aleksan¬drą tėvas palikdavo vietoj savęs valdyti šalį, ir jaunuolis ėmė gilintis į valstybės reikalus. Kai Pausanijaus kinžalo pakirstas Pilypas II mirė, kariuomenė valdovu paskelbė jo vyriausiąjį sūnų. Taip prasidėjo Aleksandro Didžiojo valdymas, trukęs dvylika su puse metų (336—323 m. pr. Kr.) ir pakeitęs ne tik Heladą, bet ir visą Rytų pasaulį.

Alexander the Great

Alexander the Great, king of Macedonia, conquered the Persian Empire in a series of battles between 334 and 331BC. Alexander integrated Persia into his empire, and by 323BC, when he died, Alexander ruled most of the civilized world.

Aleksandras greit atkūrė po tėvo mirties pradėjusią irti visos Graikijos sąjungą ir 334 m. pr. Kr. pradėjo žygį į Aziją. Istorikai įvairiai aiškina žygio priežastis.

• Vieni mano, kad Aleksandrą buvo užvaldžiusi idėja išvaduoti nuo persų graikiškąją Anatoliją ir atkeršyti už nelaimes, patirtas graikų – persų karų metu.

• Kitų nuo¬mone, Aleksandrui rūpėjusi tik Rytų helenizacija.

• Treti mato jo darbuose tėvo planų įgyvendinimą.

• Ketvirti įžvelgia norą sustip¬rinti netvirtą Makedonijos padėtį Korinto lygoje.

Aleksandro Azijos epopėja skirstoma į keletą etapų. Pirmame Aleksandras, persikėlęs per Helespontą, nugalėjęs persus prie Graniko, išvadavo graikų miestus Mažojoje Azijoje, užėmė Finikiją, Egiptą. Antrame po mūšio prie Gaugamelų 331 m. pr. Kr. jis užėmė Mesopotamiją, galutinai sutriuškino persų kariuomenę, užvaldė jų sostines Sūzus, Persepolį, Ekbatanus. Vidurinės Azijos kunigaikštysčių Baktrijos ir Sogdijos nukariavimas užbaigė trečią žygių etapą. Pagaliau visi žygiai baigėsi užėmus Indo – Gango že¬mumą bei grįžus į Babiloną.

334—325 m. pr. Kr. žygių rezultatas — imperija, jungianti Balkanų pusiasalį, Egėjo jūros salas, Mažąją Aziją, Egiptą, visą Priešakine Aziją, pietinius Vidurinės Azijos rajonus ir dalį Centri¬nės Azijos iki Indo žemupio. Nė vienam valdovui dar nebuvo pavy¬kę užkariauti tiek daug žemių, nė vienas jų nebuvo nuvedęs savo kariuomenės taip toli nuo gimtųjų namų. Jaunos Makedonijos karinė galia, graikų karių narsa, Achemenidų imperijos irimas, Darijaus III silpnumas ir bailumas — visa tai tik iš dalies paaiš¬kina Aleksandro sėkmę.

Dar Plutarchas pastebėjo, kad Aleksandras nešė į Rytus nau¬jus papročius: Hirkanijos gyventojus supažindino su žemdirbyste ir santuoka, sogdiečius įtikino, jog reikia maitinti savo tėvus ir nežudyti jų senatvėje, persus išmokė gerbti motinas ir su jomis ne¬situokti. Šie Plutarcho parinkti pavyzdžiai ir davė pagrindą vėlesniam Aleksandro Makedoniečio idealizavimui, ypač Renesan¬so laikais, kai jis laikytas genijumi, nešančiu į Rytus aukštą heleninės civilizacijos dvasią.

Aleksandro Makedoniečio veikla buvo gana prieštaringa. Jo rūmuose įvestos Rytų apeigos ir tradicijos buvo apgalvota ir tiks¬linga politika, įtvirtinanti valdovo pozicijas tarp pavergtų tautų. Kita vertus, galima teigti jį buvus pirmąjį „internacionalistą”, skelbiantį tautų lygybės, brolybės, asimiliacijos idėjas. Tai rodo kad ir masinės makedoniečių karių vedybos su persų merginomis Sūzuose 324 m. pr. Kr., paties Aleksandro Makedoniečio santuoka su Roksana, Statyra ir Parisatide. Makedoniečio kariuomenė nešė vergiją ir mirtį, griovė miestus, kaimus, girtaudama sudegino įžy¬mųjį Persepolį. Tačiau kita vertus, žygių metu pasaulio žemėlapy¬je atsirado ne mažiau kaip 34 naujos Aleksandrijos. Žymiausia jų, be abejo, Egipto Aleksandrija, tapusi mokslo ir kultūros židiniu. Rytų pasaulis helenizavosi, Graikija davė jam savo kalbą, litera¬tūrą, didelį filosofinių minčių lobį. Bet kartu galima sakyti, kad helenizmas orientalizavosi ir subarbarėjo. Rytai parodė graikams, kas yra organizuota imperija, supažindino su imperijos valdovo – „viešpaties” – kultu. Jie atskleidė graikams savo mistiką ir per¬davė religinį entuziazmą.

Galima teigti, kad Aleksandro Makedoniečio žygiai pavergė Rytus. Teisybė bus ir tai, jog Rytai nukariavo ir asimiliavo Aleksandro imperiją. Lygiai taip pat galima sakyti, kad Aleksan¬dro žygiai pradėjo naują – heleninę – epochą antikos istorijoje. Kita vertus, istorijos duota galimybė politiškai sujungti heleninę civilizaciją nebuvo realizuota. Rytų civilizacijų elementai graikų dvasiai suteikė neigiamą atspalvį, o ir pati pasaulinė imperija neišlaikė laiko išbandymų. Po ankstyvos Aleksandro Makedoniečio mirties tarp valdančiojo elito prasidėjo kova dėl grobio.

Aleksandras Didysis

DATE BRIEF DESCRIPTION

356 BC Born, in Pella, the capital of Macedonia, the son of King Phillip II.

336 BC Phillip II assassinated; Alexander becomes King of Macedonia.

334 BC Having quelled rebellions at home, Alexander crossed the Hellespont into Asia, to make war on Darius III of Persia.

333 BC The Battle of Issus. Darius crushed, and has to flee, abandoning his family.

332 BC Having conquered Asia Minor (modern Turkey) and Syria, Alexander enters Egypt and founds the city of Alexandria.

331 BC Alexander is recognized as a god in Egypt, which peacefully submits to his rule. Turning northwards, he engages with Darius again at the Battle of Gaugamela. Darius is defeated, and killed by his own generals. Babylon, Susa, and later Persepolis, the capital of the Persian Empire, surrender to Alexander.

326 BC Alexander crosses the Indus river, and invades Punjab.

325 BC Alexander begins to return westward.

323 BC Alexander reaches Babylon, where he dies, aged 33, of fever.

Politinė suirutė. Diadochai

Aleksandras Makedonietis nepaliko teisėto įpėdinio. Todėl tuoj po jo mirties prasidėjo ilgos ir kruvinos kovos dėl valdžios. Var¬žėsi buvusieji Aleksandro karvedžiai. Nė vienas jų neįstengė užim¬ti Makedoniečio vietos. Todėl 301 m. pr. Kr. po mūšio prie Ipso jie pasidalijo buvusią imperiją. Iš vienos imperijos buvo sukurtos kelios helenizuotos valstybės. Prasidėjo vadinamieji diadochų (pažodžiui – „pasekėjų”) laikai.

Pačią Makedoniją valdė Antigonidų dinastija. Jos įkūrėjas buvo Aleksandro kariuomenės strategas Antigonas Vienaakis. Seleukidų dinastija ir valstybė sujungė Siriją, Mesopotamiją, vėliau Palestiną ir dalį Mažosios Azijos. Jos pradininku laikomas Alek¬sandro kariuomenės raitelių vadas Seleukas. Ptolemėjas tapo savo vardu pavadintos dinastijos Egipte pradininku. Atalidų di¬nastija karaliavo Pergame. Be to, egzistavo ir keletas smulkesnių valstybinių junginių: Juodosios jūros pietinėje pakrantėje gyvavo Kapadokija, Pontas, Vidurinėje Azijoje – Baktrija. Balkanų Grai¬kijos poliai gavo tam tikrą autonomiją, bet faktiškai liko priklau¬somi nuo Makedonijos. Tik Atėnai ir Korintas išlaikė kiek žymes¬nes nepriklausomybės institucijas bei simbolius.

Respublikos dvasia išliko tik federacinėse valstybėse – Etolijos ir Achajų sąjungose. Jų susidarymą sąlygojo bandymai prie¬šintis Makedonijos hegemonijai. Ši iniciatyva priklausė nebe tradi¬ciniams graikų centrams. Į civilizacijos gelbėtojų vaidmenį pretendavo menkai pažengusios sritys. Etolijos konfederacija veikė Centrinėje Graikijoje, o Achajų – Peloponese. Sąjungos nebuvo labai tvirtos: Makedonijos įtaka, tarpusavio prieštaravimai, jėgos vidaus santykiuose naudojimas nulėmė jų likimą. Nauja, kylanti jėga – Roma – panaikino ir jų savarankiškumą.

Civilizacijos smukimo epochos dvasia

Galima būtų išvardyti daugelį laimėjimų, kuriuos davė žmoni¬jai irdama heleninė civilizacija. Nauja valdymo forma – monar¬chija – labai nutolo nuo individualių piliečių interesų reiškimo. Pati piliečio sąvoka (miesto gyventojas) neteko senosios prasmės. Dabar kiekvienas asmuo savo nuožiūra rinkosi gyvenamąją vietą, o pasirinkęs rūpinosi tik savimi ir savo egzistencija. Sugriuvusios polinės bendruomenės nario pasitraukimas iš viešojo gyvenimo, jo nusivylimas ir uždarumas davė pradžią epikūrizmo filosofijai. Kita vertus, besikuriančios pasaulinės valstybės piliečių kosmopo¬litizmas, naujos viltys išugdė kitą srovę – stoicizmą. Jos pradi¬ninkas filosofas Zenonas (apie 336—264 m. pr. Kr.) savo mintis dėstė puošnioje Atėnų salėje – Stojoje. Tuo vardu buvo pavadinta visa mokykla. Ankstyvasis stoicizmas bandė suvienodinti, sulygin¬ti individus. Zenono valstybės modelyje nebuvo skirtumų tarp ver¬gų ir vergvaldžių, graikų ir barbarų, vyrų ir moterų. Bendras dar¬bas, bendri įsitikinimai, bendruomeninis gyvenimas „pagal pri¬gimtį” – šios Zenono idėjos atspindėjo troškimą niveliuojant yrančios civilizacijos gyventojus kurti utopinę idealią valstybę.

Literatūrą ir meną ėmė globoti diadochai, ypač Ptolemėjai. Aleksandrija tapo pasaulio mokslo ir meno centru. Į čia suplauk¬davo minios mokslininkų ir poetų —„aleksandriečių”. Pirmiausia juos viliojo Muzejonas – Ptolemėjų III a. pr. Kr. pastatyta mokslo įstaiga („mūzų buveinė”). Joje, be filologų, dirbo astronomai, ma¬tematikai, botanikai, zoologai. Pavyzdžiui, graikų astronomija labai pažengė, kai į graikų kalbą buvo išversti Babilono astronomų veikalai. Išradėjo Archimedo genijui didelę įtaką padarė pažintis su egiptiečių technikos įrengimais. Helados gydytojai, suderinę egiptiečių, bibiloniečių, graikų patirtį, gerokai patobulino medici¬nos teoriją ir praktiką.

Tik nuo II a. pr. Kr. prasidėjo heleninės kultūros nuosmukis. Romėnų užkariavimai neskatino aktyvios kūrybinės helenizuoto pasaulio veiklos.

ROMĖNIŠKASIS HELENINĖS CIVILIZACIJOS LAIKOTARPIS

Tradicinė Romos valstybės istorijos schema:

VIII – VI a. pr. Kr. (754(753) – 510(509 m.) – karalių epocha.

VI a. pr. Kr. pabaiga – 30(27) m. pr. Kr. – Romos res¬publika:

• 510(509) m. pr. Kr. – III a. pr. Kr. – ankstyvoji respub¬lika;

• III a. pr. Kr. – 30(27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika.

30(27) m. pr. Kr. – 476 m. po Kr. – Romos imperija:

• 30(27) m. pr. Kr. – 193 m. po Kr. – principatas;

• 193 – 284 m. – III a. krizė;

• 284 – 476 m. – dominatas.

Ši periodizacija Romos valstybės istoriją apibūdina politiniu bei ekonominiu aspektu. Tačiau civilizacijos raidos atžvilgiu Roma – heleninės civilizacijos tęsinys.

Iki III a. pr. Kr. Romos (Italijos) raida vyko pagal klasikinius dėsnius. Karalių laikotarpį tradiciškai pakeitė respublika. Ėmė plėtotis demokratija. III a. pr. Kr. Romą palietė visos Helados problemos.

Dezintegruodamasi Helada dar turėjo pereiti universalios valstybės ir universalios Bažnyčios (religijos) etapą. Aleksandrui Makedoniečiui nepavyko suformuoti universalios valstybės. Šio uždavinio ėmėsi Roma. Ji sujungė didžiąją helenizuoto pasaulio dalį, kurioje atsirado ir universali religija – krikščionybė.

Tad iki 272 m. pr. Kr. apie Romą galima kalbėti kaip apie Helados provinciją. Vėliau Roma tapo helenizuoto pasaulio va¬dove.

Romos istorijos pradžia

II tūkst. pr. Kr. pradžioje į Egėjo jūros rajoną, kiek vėliau ir į Italiją (apie 1800 m. pr. Kr.) atsikėlė naujų gyventojų, manoma, jog indoeuropiečių iš Mažosios Azijos. XII – XI a. pr. Kr. sandūro¬je jie čia pateko su nauja tautų kraustymosi banga, kuri prieš tai buvo nušlavusi Mikėnus ir palaidojusi Egėjo civilizaciją. Apeninų pusiasalyje nebuvo ko nušluoti: čia gyvenusios gentys savos civi¬lizacijos dar neturėjo. Ateiviai bus buvę aukštos materialinės kultūros. Vila Novos (miestelio netoli Bolonės) apylinkių archeologi¬niai radiniai rodo, jog tenykštės gentys mokėjo apdirbti geležį, žiedė puodus, gamino papuošalus. Bet ši, vadinamoji Vila Novos kultūra, savos civilizacijos sukurti nepajėgė.

Tik VIII a. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje įvyko permainų. Atsirado vienas pagrindinių išorinių civilizacijos požymių – mies¬tai. Tuo metu Italijos etninė sudėtis buvo labai marga. Joje gyveno lygūrų, keltų (galų), lotynų, umbrų, sabinų, ekvų, hernikų, samnitų, sabelų, maršų ir kitos gentys. Pirmieji miestai susikū¬rė Pietų Italijos ir Sicilijos graikų kolonijose bei etruskų gyvena¬moje teritorijoje.

Graikai nuoseklią kolonizaciją pradėjo VIII a. pr. Kr. Pirmieji jų miestai Pietų Italijoje buvo Kūmai, Sibaris, Tarentas, Krotonas; Sicilijoje – Sirakūzai, Mesana, Elėja. Graikų kultūra kaip¬mat išplito tuose miestuose ir turėjo įtakos vietinėms italikų gen¬tims: jos perėmė ateivių amatus, žemės ūkio techniką, karybą, meną, religinius įvaizdžius.

Etruskų miestai atsirado tada, kai kaimynystėje jau buvo įsikūrusios graikų kolonijos. Etruskų ir graikų miestai gyveno ne itin draugiškai, tarpusavyje rungėsi. Tačiau juos siejo ekonomika ir kultūra. Etruskai išmoko graikų raštą. Graikų mitų pagrindu jie kūrė savo mitologiją. Etruskų miestuose rasta daug graikiškų dirbinių – molinių indų, vazų, datuojamų VIII a. pr. Kr. Vadina¬si, jie buvo susipažinę su graikų menu.

Pačiuose etruskų miestuose gyveno graikų. Yra išlikusi le¬genda apie Lukomoną, kurio tėvas iš graikų Korinto persikėlęs į etruskų Tarkvihijus. Kai tame mieste Lukomonui nusibodę, jis apsigyvenęs Romoje. Graikija – Etrurija – Roma – tai kartu ir simbolinis istorinės raidos kelias.

Etruskai

Etruskų problema labai sena. Dar graikų istoriografijoje bu¬vo iškeltos trys etruskų kilmės hipotezės. Herodotas pasakojo, kad dalis lydiečių, kilus badui, iš Mažosios Azijos išplaukė jūra į vakarus. Vadovaujami karalaičio Tirėno, jie atplaukė į Italiją, umbrų šalį, įkūrė miestus ir čia visam laikui apsigyveno. Helanikas iš Lesbo tvirtino, kad etruskai – tai seniausieji Graikijos gyventojai pelasgai, išvyti helenų ir įsikūrę Tirėnijoje. Pagaliau Dionisijus Halikarnietis įrodinėjo etruskų autochtoniškumą; jie gy¬venę Tirėnijoje nuo seniausiųjų laikų.

Etruscan Civilization

Pastaraisiais dešimtmečiais darosi vis įtikinamesnė etruskų kilmės iš Mažosios Azijos versija. Per Sardiniją patekę į Apeninų pusiasalį, ateiviai susimaišė su umbrų, lotynų gentimis. Taip susi¬darė etruskų etnosas, gerokai paveikęs Romos miesto ir valstybės istoriją.

Kas gi tiksliai žinoma apie šią tautą?

Per savo istoriją etruskai nebuvo sukūrę vieningos valstybės. Etrurija buvusi dvylikos savarankiškų miestų federacija. Vienam miestui pasitraukus iš federacijos, jo vietą užimdavo kitas. Kiek¬vienas savarankiškas miestas turėjo ir sau pavaldžių miestų. Šie vidaus reikalus taip pat tvarkė autonomiškai. Federacija buvusi religinio pobūdžio. Kiekvieną pavasarį miestų atstovai rinkdavosi Volsinijose. Ten vykdavo šventės dievo Vertumno garbei. Susirinkusieji aptardavo bendrą federacijos politiką ir išsirinkdavo va¬dovą.

Etruskų miestų vienybė buvęs retas reiškinys. Jie kas sau ka¬riavo, taikėsi, sudarinėjo sąjungas.

Iš pradžių etruskus valdę karaliai, bet VI a. pr. Kr. Etrurijoje jau žinomos oligarchinės respublikos. Etruskai davę ir karalių Tarkvinijų dinastiją Romai. Jų įtaka Romai jaučiama ir kitose srityse. Etruskų dievų trejybė Tinas, Uni, Mnevra atitinka romėnų Jupiterį, Junoną ir Minervą. Panašūs buvo ir kilmingų etruskų bei romėnų laidojimo papročiai, iš kurių vėliau atsirado gladiatorių kautynės. Visi didesni Romos statiniai pastatyti etruskų karalių viešpatavimo Romoje metais. Tai „didžiausiasis cirkas” (talpino apie 60 tūkst. žiūrovų), „didžiausioji kloaka” (nutekamojo van¬dens kanalų sistema) ir pan. Net legendą apie Romos įkūrėjus Romulą ir Rėmą ir juos išmaitinusią vilkę romėnai pasisavino iš etruskų.

Miestas ant septynių kalvų

Legenda apie Romos įkūrimą sukurta labai seniai ir, beje, ne Italijoje, o Graikijoje. Ji byloja, kad Trojos didvyris Enėjus, deivės Afroditės sūnus, likęs gyvas po Trojos sugriovimo, atvyko į Lacijų. Susidraugavęs su karaliumi Lotynu, vedė jo dukterį Laviniją. Jiems gimęs sūnus Askanijas, kuris tapęs naujo miesto Alba Longos įkūrėju. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertęs nuo sosto jaunesnysis brolis Amulijus. Nuversto valdovo dukterį Rėją Silvi¬ją uzurpatorius atidavęs į vestales. Vestalės, deivės Vestos žynės, duodavusios skaistumo įžadus. Bet atsitikę taip, kad Rėja Silvija pagimdžiusi dvynius, kurių tėvas buvęs pats dievas Marsas. Už tai Amulijus ją ir jos vaikus pasmerkęs mirti. Dvynius karalius liepęs įmesti į Tiberį. Upė nepriėmusi aukos ir išnešusi kraitelę su kūdi¬kiais į sausumą. Kurį laiką dvynius savo pienu maitinusi vilkė. Vėliau juos radęs piemuo Faustulas. Jis išauginęs dvynius, vardu Romulas ir Rėmas. Galiausiai jų kilmės paslaptis buvusi atskleis¬ta, broliai nuvertę Amulijų ir sugrąžinę sostą seneliui Numitorui. Patys nepanorę likti Alba Longoje ir nusprendę įkurti naują miestą. Kilus ginčui tarp brolių, Romulas nukovęs Rėmą, o miestą pavadinęs savo vardu. Pagal istorinę tradiciją tai įvykę 754 (753) m. pr. Kr.

Romulus and Remus

Left to drown at the edge of the flooding River Tiber, Romulus and Remus were found and raised by a wolf. As men, the brothers returned to the spot where they had been abandoned. There, they founded the city of Rome. The Romans celebrated the festival of Parilia, today called the Natalis Romae, or the birth of Rome, on April 21 to commemorate the day the brothers founded the city.

Istoriniai duomenys patvirtino, jog tikrai apie VIII a. pr. Kr. vidurį buvo įkurtas Romos miestas, kuris išsidėstęs ant septynių kalvų. Ne iš karto jos visos buvo apgyventos. Mokslininkai skiria keturis miesto formavimosi etapus senovėje. Seniausiai apgyventa Palatine kalva, vėliau – Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus kalvos. Paskutinėje – Aventino – kalvoje žmo¬nės apsigyveno tik V a. pr. Kr. viduryje.

Romos karaliai

Nekintama istorinė tradicija pateikia septynių Romos karalių, valdžiusių nuo 754(753) m. iki 510(509) m. pr. Kr., sąrašą. Išsky¬rus legendomis apipintą Romulą, visus kitus valdovus istorikai lin¬kę pripažinti istorinėmis asmenybėmis. Tai – Numa Pompilijus, Tūla Gostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus, Tarkvinijus Išdidusis.

II – I a. pr. Kr. gyvenęs filosofas Poseidonijus yra palikęs senovės valdžių kaitos schemą. Ji rodo, kad karalių valdžia, iš pra¬džių buvusi tobula, vėliau išsigimė į tironiją, kurią nuvertė aris¬tokratija, po kiek laiko tapusi mažumos diktatūra – oligarchija. Iš čia kilęs demokratijos judėjimas, galiausiai virtęs ochlokratija (minios valdžia), iš kurios, susidarius tam tikroms sąlygoms, atsi¬randąs tironas. Ciklas prasidedąs iš naujo. Šia Poseidonijaus schema galima pasikliauti. Jis, remdamasis antikos istorikų dar¬bais, apibendrino kelių šimtmečių Romos istorijos raidą. Jo teori¬jos teisingumą patvirtina jau pirmojo etapo pavyzdys.

Pirmaisiais valdovais romėnai tikrai buvo patenkinti. Numa Pompilijus karaliumi buvo išrinktas už teisingumą ir religingumą. Jis sukūrė žynių kolegijas, vietoj buvusio dešimties mėnesių ka¬lendoriaus įvedė naują, dvylikos mėnesių. Tarkvinijus Priskas (jau minėtas Lukomonas, persikėlęs iš Tarkvinijų miesto) surengė pirmas viešąsias žaidynes, su kanalų pagalba nusausino pelkes aplink Romą. Daugiausia romėnams nusipelnė Servijus Tulijus. Jis įvykdė reformą, kuri sulygino patricijų ir plebėjų teises.

Patricijai (nuo „pater” – tėvas) – tai kilmingesnių Romos piliečių luomas. Jie laikomi pirmaisiais Romos gyventojais, susi¬skirsčiusiais į tris dideles grupes, vadinamas tribomis. Triba jungė 10 kurijų. Kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą, dar vadina¬mą kuriatinėmis komicijomis. Jos veikė šalia karaliaus ir senato, rinko iš savo narių valdininkus, nustatinėjo mokesčius ir pan.

Plebėjais (nuo „plebeji

Join the Conversation

×
×