Senovės Graikijos civilizacija
Šiame skyriuje nagrinėjama antikos istorija. Žodis ,,antika” kilęs iš lotynų k. ,,antiquus” – ,,senovinis”. Tradiciškai antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Jas sieja daug politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Todėl kai kurie mokslininkai šias dvi savarnakiškas antikos dalis sujungė į vieną civilizaciją ir pavadino ją helenine. (Helenais vadinosi senovės Grikijos gyventojai.) Kodėl būtent šiuo vardu vadintina visa civilizacija?,,Išskyrus akląsias gamtos jėgas, pasaulyje nėra nieko, kas savo pradžia ar kilme nebūtų iš graikų”, – taip garsus anglų mokslininkas H. Dž. Menas XIX a. yra apibdinęs Europos dvasinę istoriją. Ir visa antika, ir vėlesnė Vakarų civilizacija yra taip pat paveikta graikų, kad senovės Graikija visados buvo ir liks joms siektinu idealu.Savarankiškas graikų laikotarpis trumo beveik septynis šimtmešius (XI – IV a. pr. Kr.). Vėliau ant senovės Graikijos griuvėsių įsiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Mkedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nes tuo laiku tolydžio vyko helenizacija (graikų kalba ir kultūra plito tarp kitų tautų). Prieškario Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto profesorius V. Šilkarskis yra nurodęs, kad ,,Aleksandras Makedonietis įkvėpimo savo ginkluotiems žygiams ieškojo graikų dainiaus Homero poemose. Jo mokytoju buvo dižiausias visos Helados filosofijos palikimo sistemintojas Aristotelis. Aleksandro Makedoniečio įpėdinių, diadochais vadintų, laikais Aleksandrijoje (Egipte) atsirado graikų kultūros židinys. Jis švietė visam tada žinomui pasauliui, o jo spindulių šiluma ir šviesa buvo skolintos iš Helados”.Lygiai taip pat graikai veikė ir romėnus. Anot V. Šilkarskio, užteko susidurti su graikų kūryba, ir jau po kokių dviejų kartų Romos žemėje pasirodė daugelis garsių rašytojų, kurie stengėsi įpūsti kuo daugiau graikų genijaus kibirkščių, kad jos sužibėtų ryškia šviesa. Kitas prieškario Lietuvos mokslininkas filosofas, kultūros istorikas L. Karsavinas rašė : ,,Romos kultūros helenistinės būta, ir kultūros srity romėnai neorginalūs buvo, tebuvo tik oragnizatoriai ir imitatoriai. Jie tik populiarino helenistinę kultūrą, kuri nuo II amžiaus pradėjo nykti…Roma tik sutvarkė helenistinę kultūrą”.Tiesioginiai romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje; panaši graikų ir romėnų valstybės oragnizacija; bandri valstybiniai abiejų tautų ineteresai; literatūros ir meno, religinių tradicijų panašumai – visa tai leidžia kalbėti apie Romos istoriją, kaip apie heleninės civilizacijos tęsinį.
Heleninės civilizacijos graikų laikotarpis
Heleninės civilizacijos formavimąsi labiau skatino visuomeninės aplinkybės. Tačiau negalima atmesti ir gamtos bei geografinių sąlygų poveikio.Heleninės civilizacijos raidą lėmė trys šio pobūdžio veiksniai:1) ribotas tinkamos dirbti žemės plotai;2) palankios sąlygos jūrų komunikacijoms;3) smarkūs sezono klimato svyravimai.
Žemės trūkumas iš pradžių vertė garikus plėstis užimant silpnesniųjų kaimynų teritoriją. Kai jų ekspansiją sustabdė aukų bei konkurentų priešinimas, rasta vidinių raidos rezervų. Silpnesnį žemės ūkį konpensavo prekyba bei pramoninė gamyba. Šiuo atžvilgiu labai padėjo jūrų komunikacijos. Prie kilimato svyravimų špratę graikai gerai jautėsi įvairiomis klomato sąlygomis, t.y. galėjo gyventi bet kur.XIII – XII a. pr. Kr. sandūroje,l įsiveržus dorėnams, žlugo Egėjo (Kretos – Mikėnų) civilizacija. Mokslininkai iki pat šių dienų ginčijasi: koks ryšys buvęs trap Egėjo ir heleninės civilizacijos? Vieni abi visuomenes laiko tuo pačiu sociokultūriniu vienetu, patyrusiu laikiną smūgį, regresavusiu, bet vėl atsikūrusiu. Kiti mano, kad Egėjo ir heleninė civilizacija buvusios skirtingi sociokultūriniai dariniai. Šios nuomonės reiškėjai remiasi archeologinių tyrimų duomenimis. Žemyninėje Graikijoje rasta gyvenviečių liekanų su vienas ant kito slūgsančiais Mikėnų bei vėlesnės, vadinamosios geometrinės keramikos (Xi a. pr. Kr.) kultūriniais sluoksniais. Kultūrinių tradicijų ryšio trao jų nepastebėta. Todėl labiausiai tiktų manyti heleninę civilizaciją buvus ne tiesiogine Egėjo civilizacijos tęsiniu, o dukterine civilizacija.Egėjo civilizacijai žlugus, prasidėjo politinis anarchizmas, genčių migracija žemyninėje Graikijoje. Istorikas Dž. Miurėjus laiktorpį nuo Xii a. pr. Kr. iki VIII a. pr. Kr. vidurio pavadino ,,tamsiaisiais amžiais”. Ši sąvoka nėra istorinė, ji tik rodo, kad trūksta rašytinių duomenų epochos rekonstrukcijai. Bene vienintelis šaltinis ilgą laiką buvo Homero poemos ,,Iliada” ir ,,Odisėja”.
,,Homero klausimas”Poemų siužetas paremtas tikrais istoriniais įvykiais. Tai Trojos karas, vykęs maždaug XIII a. pr. Kr. pirmoje pusėje, graikų achajų susivienijimas su Mikėnų vėliava, jų įsigalėjimas Egėjo jūros baseine, kova su Trojos sąjunga, į kurią įėjo vakarinės Mažosios Azijos pakrantės tautos. Kitaip sakant, tai vėlyvasis Egėjo civilizacijos laikotarpis.Poemose pateikta informacija pasitikėjo net labai atsargūs graikų istorikai – Herodotas ir Tukididas. Jie nesvarstė, iš kur Homeras žinojo paie Trojos karą, jo didvyrius. ,,Homero kalusimas”, t. y. poemų autorystės ir kūrimo problema Europoje iškilo tik XVIII a. Tuomet buvo suabejota tiek paties Homero, tiek jo aprašytų įvykių istoriškumu. Šias abejones išsklaidė H. Šlymanas. Jo vadovaujami kasinėjimai, nepaisant kurių nekurių klaidų, patvirtino Trojos karo istoriškumą. Atradus Troją ir kitus bronzos epochos centrus, dalis mokslininkų ėmė perdėtai pasitikėti Homero epais. Tačiau buvo vienas neaiškumas: numanomą Trojos karą ir Homero gyvenimo metus skyrė penki amžiai (spėjama, kad Homeras gyvenęs apie VIII a. pr. Kr.). Poetas negalėjęs būti aprašomų įvykių amžininku ir neturėjęs rašytinių šaltinių, nes graikų raštas atsirado tik VIII a. pr. Kr. Kai kurie mokslininkai ėmė teigti, jos ,,Iliada” ir ,,Odisėja” – tai į vieną visumą surinktos liaudies dainos bei legendos. Jų oponentai rėmėsi tiek poemų kalbos, tiek stiliaus vientisumu. Trečia mokslininkų grupė sujungė abi teorijas, tegdama, kad poemų pagrindas – liaudies dainos, padavimai, o jas surinkęs, susisteminęs Homeras.
Aišku tik viena – kad šios dvi poemos negali tiksliai atkurti Egėjo pasaulio, kaip kad negali tiksliai rekonstruoti ir paties Homero laikų. Siekdamas sudaryti archaiškumo įspūdį, Homeras vengė minėti reiškinius, kurie tais laikas buvo akivaizdi naujiena. Tačiau poemose liko nemažai dalykų, būdingų ne Egėjo, o vėlesniam laikotarpiui. Tai ir geležies dirbiniai, ir medinės sienos, ie asla karaliaus rūmuose, ir mirusiųjų deginimo paprotys, ir finikiečiai, pasirodę Egėjo jūroje X – IX a. pr. Kr. Kita vertus, savo poemose Momeras net neužsiminė apie daugelį svarbių achajų epochos kultūros elementų. Neaprašinėjami prašmatnūs karalių rūmai su freskomis bei mozaikinėms grindimis, nėra grįstų gatvių ir tiltų, vandentiekio sistemos. Neminimas ir linijinis raštas. Homeras nesąmoningai sušiuolaikino poemose aprašomą gyvenimą. Todėl ,,Iliadoje” ir ,,Odisėjoje” viešpataują ,,Homero epochos” t. y. IX – VIII a. pr. Kr., dvasia. Čia parodyti poetų amžininkų papročiai, religija, visuomeniniai santykai. Homero epuose susipynusios kelių laikmečių kultūros. Todėl nieko jose nagalima vertinti vienareikšmiškai. Pasaulio mokslininkai tyrė ir tebetiria Homero poemas. Jos išverstos į visas pagrindines pasaulio kalbas.Homero kūriniai yra išversti ir į lietuvių kalbą. Už tai pirmiausia turime būti dėkingi kukliam gydytojui Jeronimui Raliui (1876 – 1921). Šis silpno kūno sudėjimo, bet stiprios dvasios žmogus ėmėsi naparastai sunkaus darbo. Dar mokydamasis gimnazijoje, jis susidūrė su klasikine antikos literatūra, patyrė jos grožio paslaptis. Jau tada jis pradėjo darbą, kuriam buvo lemta įamžinti vertėjo vardą lietuvių kultūros istorijoje. Pasakojama, kad dar mokiniu būdamas J. Ralys išvertė į lietuvių klabą visą Homerą. Nors didysis varpininkas V. Kudirka atkakbinėjo jį nuo šio titaniško darbo, netikėdamas sėkme, bet dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo baigtas antrasis Homero poemų vertimas. Pirmuoju, moksleivišku, J. Ralys nebuvo patenkintas. Karo metais į Caryciną nublokštas gydytojas tobulino savo kūrinį. 1921 m. Lietuvos švietimo ministerija išleido J. Ralio verstą ,,Odisėją”. Antrasis leidimas su profesoriaus V. Šilkarskio įvadu išėjo 1937 m., jau po vertėjo mirties. ,,Iliados” J. Ralys patobulinti nebespėjo. Kuklus paminklas Jonavoje žymi jo amžino poilsio vietą.Graikų raštasNors manoma, kad Homero poemos sukrtos apie VIII a. pr. Kr., bet užrašytos buvo kiek vėliau. Tčiau ir Homero laikais egzostavo raštas. Vienas didžiausių helenų nuopelnas žmonijai – jų sukurta abėcėlė, kuri tapo visų vėlesnių Europos raidynų pagrindu.Graikai nebuvo abėcėlės išradėjai, jie tik patobulino finikiečių (o gal ir kitų semitų) alfabetą. Įrodinėjimai, kad graikų raštas kilęs iš Kretos linijinio rašto ir kad heleninė civilizacija kilusi iš Egėjo civilizacijos, nepasitvirtino. Tai rodo keli faktai:• patys jonėnai dar V a. pr. Kr. abėcėlės raides vadino ,,finikietiškomis”;• graikų ir finikiečių raidės buvo labai panašios; tiesa, finikiečių raidės reiškė ir pavadinimų žodžius, į kuriuos jos pannėšėjo, o graikų (alfa, beta, gama ir kt.) – neturėjo prasmės;• abiejose abėcėlėse raidžių tvarka buvo tokia pati;• graikai VIII – VII a. pr. Kr. rašė ta pačia kryptimi, kaip ir finikiečiai – iš dešinės į kairę. Kie vėliau jie pradėjo rašyti boustrofiškai – iš dešinės į kairę, paskui iš kairės į dešinę, vėl iš dešnės į kairę ir t.t. Pagaliau nusistovėjo rašymo kryptis iš kairės į dešinę.
Visos Graikijos dalys raidyną sistemino ir tobulino savaip. Atsirado daugybė graikiškų abėcėlių. Pagal skirtingą ,,X” raidės tarimą jos suskirstytos į rytų (tarta ,,kh”) ir vakarų (tarta ,,ks”) abėcėlės. Vėliau iį vakarų graikų abėcėlės atsirado etruskų bei lotynų raidynai.Ilagainiui paaiškėjo, kad jonėnų, ypač Mileto, alfabetai yra tobuliausi. Jie pradėjo plisti po visą Graikiją. 403 m. pr. Kr. jonėnų abėcėlė įvesta ir Atėnuose. Ji plito kartu su atėniečių tarme ir pirmaisiais amžiais po Kristaus tapo visuotinai pripažintu graikų kalbos raidynu. Visos kitos abėcėlės išnyko.
Heziodas ir graikų dievai
Jei VIII a. pr. Kr nebūtų atsiradęs Graikijos raštas, tai šiandien galbūt neturėtume ir maždaug tuo pat metu gyvenusio graikų poeto Heziodo poemų. Vadinasi, būtų sunkiau suvokti graikų aukštintas moralines vertybes bei jų religiją.Heziodo vardas susijęs su poemomis , Darbai ir dienos”, ,,Teogonija” (,,Dievų kilmė”). Etimologiškai šis tikrinis autoriaus vardas reikštų ,,giedantis giesmę”, ,,dainius”. Mums ne tiek svarbu autoriaus asmenybė, kiek jo mintys. Štai poemoje ,,Darbai ir dienos” Heziodas moko:
,,Darbas suteikia žmonėms bandų ir turtų gausybę,Tas, kuris dirba, visad dievams nemariems malonesnis.(Ir žmonėms, nes ir jie tinginių pakęsti negali.)Darbas nėra nešlovė, nešlovė – tiktai tinginystė.”
Taigi Heziodo laikų Graikijoje buvo gerbiamas sąžiningas ir darbštus žemdirbys, kuris gyvenime turėjo vieną tikslą – plušėti nuosavame žemės sklypelyje. Vergai ūkyje beveik nedirbdavo, o dykaduoniauti doram poliečiui buvo gėda. Darbštumas, nuosaikumas, kuklumas buvo dorovinio idealo, vadinto ,,aretė”, sudedamosios dalys.Poemoje ,,Dievų kilmė” Heziodas įtvirtino Homero nustatytą dievų geneologiją, graikų Olimpo hierarchiją. Homero ir Heziodo aprašytas dievų panteonas yra antropomorfinio pavidalo. Graikai savo trečiosios kartos dievus jau įsivaizdavo ne kiap piktus ir keistus demonus ar tašytus medžio stuobrius, o kaip nemirtingus, nežemiško grožio ir stiprybės žmones, kurie laimingai ir nerūpestingai gyvena sau auksiniuose Olimpo kalno rūmuose. Dievų antropomirfizmas buvo toks gilus, kad jiesm buvo priskiriamos netgi žmonių ydos, trūkumai ir silpnybės. Jie nebuvo tokie neprieinami ir priešiški, kaip pirmykštės dievybės, nuo žmonių jų neskyrė praraja. Graikai savo dievų net visagaliais nelaikė. Dangaus valdovai buvo nuolankūs likimui, kurį lėmė trys nepermaldaujamos seserys (senutės), likimo deivės Moiros. Jos rūpinosi, kas įvyktų tai, kas turi įvykti.
Dievybių charakteris atsiskleidė per jų globojamas žmogaus veiklos sritis. Dzeusas, perkūnų ir žaibų valdovas, sergėjo visuomenės teises. Hefaistas, ugnies įkūnijimas, helenų sąmonėje tapo kalvių dievų ir globėju. Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas. Atėnė, išminties deivė, taikos ir karo deivė, globojo audėjus ir alyvų augintojus. Apolonas, mūzų valdovas, globojo menus. Žiaurioji Artemidė rūpinosi sėkminga medžiokle ir t.t.Sinoikizmas
Žlugus Egėjo civilizacija, politinis anarchizmas tapo ,,iššūkiu” graikų gentims. Į jį jos arsakė sinoikizmu. Sinoikizmas – kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba miestų jungimasis į vieną polį.Pasak istoriko Tuklido, atėnų tardicija sinoikizmą laikė vienkartiniu katu. Jį įvykdęs legendinis Atėnų valdovas Tesėjas. Jis visose atikos bendruomenėse panaikino tarybas,, kitus valdžios organus, o Atėnuose pastatė pritanėjų – vyriausybės rezidenciją. Šis perversmas buvo įvykdytas rugpjūčio pradžioje, ir jo diena tapo atėniečių švente – sinoikija. Ja atėnų gyventojai pradėdavo Naujuosius Metus.Iki šiol mokslinikai neišsprendžia, rodos, nesudėtingos problemos – kas yra polis, nes juk miestai egzistavo jau nuo pat VII tūkst. pr. Kr. (pavyzdžiui, Jerichonas Artimuosiuose Rytuose). O pavadinimas ,,polis” naudotas tik helenų pasaulyje. Tad ar galima tapatinti sąvokas ,,miestas” ir ,,polis”? Dažnai bandoma taikyti poliui tuos požymius, kuriuos šiandien priskirtume miestui. Antikos autoriai, apibrėždami polio prasmę, vadovavosi vien politiniais kriterijais. Tukididas taip apibūdino Tesėjo vaidmenį: ,,…įsteigė Atėnuose vieną bendrą visai šaliai buleuterioną (bulės, tarybos rinkimosi vietą) ir pritanėjų (posėdžių vietą), panaikino iki tol egzistavusius vietinius valdžios oragnus, privertė visus atikos gyventojus naudotis šuo vienu (Atėnų) miestu.” Tukididas ir jo amžininkai miestą laikė valstybės politinio ir kultūrinio (religinio) gyvenimo vieta, vyriausybinių pastatų, agoros kaip liaudies susirinkimų, o ne kaip turgaus aikštės, vieta, šventyklų vieta.Dažniausiai pasitaikantis polio apibūdinimas – miestas valstybė. Ir vis dėl to ne kiekvienas polis turėjo misto tipo centrą, ir ne kiekvienoje valstybėlėje buvo vienas vienintelis miestas. sparta buvusi penkių kaumų suvienijimu, o Atikoje, be Atėnų, dar buvo Pirėjaus miestas. Taigi poliu vadintina palyginti nedidelė – nuo kleių šimtų iki kleių tūkstančių – žmonių-piliečių bendruomenė, sujungta bendros valdžios rezidencijos vietos, bendro sakralinio (religinio) centro. Jai būdingos dvi pagrindinės funkcijos:1) žemės ir gyventojų gynimas nuo kaimynų;2) bendruomenės vidaus santykių reguliavimas.
Nuo VIII a. pr. Kr. Graikija tapo šimtų mažių polių pasauliu. Polių piliečiai bendrai valdė žemę. Dalis jos buvo kolektyvinė, dalį valdė atskirų šeimų galvos – vyrai. Šeima, namų ūkis tapo pagrindiniu polio struktūriniu vienetu. Šeimos galva atstovavo kitų narių interesus tautos susirinkime. Piliečiai buvo politiškai ir juridiškai lygūs, kilmingumo veiksnys jų padėčiai didesnės įtakos neturėjo.Polio vertybių sistemoje svarbiausią vietą užėmė tradicija, pastangos išlaikyti praeitį. Aukščiausia vertybe manyta esant patį polį. Asmenybės ir polio, individo ir kolektyvo priešprieša VIII – VI a. pr. Kr. Graikijoje buvo negalima. Tradicija lėmė vienintelį tinkamą piliečio užsiėmimą – žemdirbystę. Tradicija sąlygojo ir bendruomenės troškimą reguliuoti savo piliečių gerovę, riboti jų turtinį sluoksniavimąsi. Bendruomenė padėdavo skurstantiems, suteikdama paramą turtingųjų sąskaita. Šiems tai buvusi garbinga pareiga.IKI VII a. pr. Kr. pabaigos beveik visoje Graikijoje buvo likviduotos monarchijos (atėnuose, Korinte, arge ir kt.). pavyzdžiui, iki Vii a. pr. Kr. vidurio Atėnuose karaliaus valdžią turėjo Medontidų dinastija. Iš jų buvo renkami karaliai – bazilėjai. 752 m. pr. Kr. buvo paskirtas pirmasis magistratas (valdininkas), vadintas archontu. Jis perėmė dalį karaliaus funkcijų – teisminę valdžią. Archontui nustatytas ribotas valdymo laikotarpis (1 ar 10 metų). Netrukus ir vadovavimą kariuomenei bazilėjus perdavė metams renkamam kariuomeėns vadui – polemarchui. Galiausiaim monarchija buvo visiškai likviduota.Valdžią iš karaliaus renkami pareigūnai Atėnuose perėmė taikiai. Tai galėjo būti padaryta ir prievarta, nes valdžios formos pakeitimas prilygsta socialinei revoliucijai. Tačiau Graikijoje revoliucija neįvyko. Visuomenės ,,kūrybinė mažuma”, vadovavusi valdžios transformacijos procesui, reikiamų ir trokštamų rezultatų pasiekė reformomis.Dar ir VI a. pr. Kr. Graikijos poliai pasižymėjo valdymo formų įvairove. Tarp jų žinoma ne tik demokratinių ar aristokratinių respublikų, bet ir oligarchijų, tironijų, monarchų. Visos jos vienaip ar kitaip gynė savo piliečių teises ir buvo stimulas politiniam, ekonominiam, kultūriniam polių augimui. Vienintelis polių trūkumas – ribotas piliečių ratas. Vergai, polyje gyvenantys užseniečiai ir moterys neturėjo piliečių teisių ir nedalyvavo politiniame gyvenime.
Olimpinės žaidynės
Nežinoma tiksli data, kada pradėtos rengti sportinės varžybos dievų garbei, kada jos tapo visos Helados švente. Apie didvyrių rungtynes užsimena jau Homeras. Pirmą kartą olimpinės žaidynės paminėtos 776 m. pr. Kr. ši data laikoma tradicine olimpinių žaidynių pradžia. Žaidynės buvo elitinio pobūdžio – gana brangiai kainavo pasiruošimas joms, ekipuotė, tolima kelionė į Olimpiją. Nepiliečiai (vergai, užseniečiai) neturėjo teisės dalyvauti žaidynių sportinėje programoje. Žaidynių stebėti nagalėdavo ir ištekėjusios moterys. Mat olimpinės žaidynės vykdavo Dzeuso garbei, o įsatymai darudė moterims dalyvauti bet kokiose iškilmėse, skirtose šiam dievui. Išimtis padaryta tik Olimpijos Demetros šventyklos vyriausiajai žynei.Apie olimpines žaidynes, jų atsiradimą yra daug legendų. Jų pradiniku laikkomas pats Dzeusas, be to, didvyris Heraklis ir Pelopas – karaliau Enomajaus įpėdinis, valdęs vakarinę Peloponeso dalį. Su olimpinėmis žaidynėmis susiję heleniškosios civilizacijos reiškiniai, kurie kaimynams taip ir liko nesuprantami. Tai visuotinės taikos skelbimas visoje Graikijoje žaidynių metu, metų skaičiavimas pagal olimpiadas – keturių metų ciklus tarp žaidynių. Tradiciškai žaidynės trudavo penkias dienas. Į jų programą, be sporto varžybų, kuriose dalyvavo vyrai ir jaunuoliai, būdavi įtraukiami meno konkursai (muzikų, dainių, oratorių varžytuvės), religinės apeigos. Programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės). Nugalėtojai buvo gražiai pagerbiami. Buvo pastatomo jų statulos, nemokėdavo mokesčių, jiesm tekdavo garbė dalyvauti kautynėse pirmose gretose šalia karalių ar kariuomenės vadų.
Antikinėje olimpinių žaidynių istorijoje būta apie 300 šių visos Graikijos švenčių. Jos vykdavo, kol Romos imperatorius Teodosijus I 394 m. po Kr. uždaridė pagonškas šventes Romos imperijoje. Dzeuso garbei nuo 573 m. pr. Kr. kas dvejus metus žaidynės vykdavo Nemėjoje. Apolono garbei visų garikų žaidynės būdavo rengiamos Delfuose ir Delo saloje. Kas dvejus metus Istmoje vykdavo žaidynės Poseidono garbei. Savas žaidynes kiek vėliau ėmė rengti ir Helados moterys.Didžioji graikų kolonizacija
Nuo VIII a. pr. Kr. vidurio graikai buvo priversti palikti savo tėvynę ir keltis į kitas šalis. Kolonizacija vyko trimis kryptimis:1) vakarų (Sicilija, Pietų Italija, Pietų Prancūzija, Rytų Ispanija);2) šiaurės (Egėjo jūros vakarinė pakrantė, sąsiaurių tarp Viduržemio ir Juodosios jūrų sritis);3) pietryčių (Šiaurės Afrikos pakrantės, Levanto šalys).
Kas gi vertė helenus ieškoti laimės svetur?Radę vykusį atsaką į politinį anarchizmą ir sukūrę polius, jie vėl susidūrė su ,,iššūkiu” – naujo pobūdžio problemomis. Viena jų – per mažas tinkamos dirbti žemės fondas, negalintis išmaitinti visos Graikijos gyventojų. Problemų keldavo ir politinė kova: pralaimėjusiesiems grumtynes dėl vienos ar kitos valdymo formos tekdavo apleisti polį. Kiti išvykdavo prekybos sumetimais.Kaip išeitis buvo parinkti du keliai:• vidinė kolonizacija• išorinė kolonizacija
Vidinės kolonizacijos keliu ėjo Sarta. Jis buvo kur kas sunkesnis. Užjūrio tautos irgi priešinosi garikų kolonizacijai, bet jos turėjo žemesnę nei graikų kultūrą. Todėl pasiduodavo kultūrinei asimiliacijai. O vieno lygio kultūrų kova paprastai baigdavosi moraliniu užkariautojų pralaimėjimu.Dorėnai Spartoje galutinai įsigalėjo IX a. pr. Kr., užgrobę Lakoniją ir pavergę vietinius gyventojus. Vėliau spartiečiai du kartus bandė užkariauti Mesėniją – sritį Peloponeso vakaruose. Tada ir prasidėjo jų moralinis nuosmukis. Mesėniečiai kiekviena proga sukildavo stengdamiesi neleist palaužti savo dvasios. Spartiečiai, norėdami mesėniečius išlaikyti žemės ūkio vergais, patys virto karinės tarnybos, militarizmo vergais.Išorinės kolonizacijos pradininkas buvo Eubojaus salos miestai Chalkidė ir Eretrija. VIII a. pe. Kr. tai buvo pažangiausi Graikijos miestai, metalurgijos centrai. Kiek vėliau į kolonizacijos procesą įsijungė Korintas, Megara, Miletas.Kolonistų būriai buvo sudaromi įvairiai. Kartais naudotasi burtų traukimu. Savanoriškai išvykdavo pralaimėjusieji politinę kovą ir nesantuokiniai sūnūs. Šie naujame polyje tikėjosi įgyti visateisių piliečių statusą. Nuo kleių dešimtčių iki kelių šimtų kolonistų būriams vadovaudavo specialūs asmenys – oikistai arba archagetai. Jų funkcija buvo suorganizuoti būrį, aprūpinti karius manta bei naujose vietose dalyti žemę.Kolonizacija neapsėjo ir be kraujo praliejimo. Tačiau pagrindinis kolonistų ir čiabuvių santykių tipas buvo savanoriška darbinė kooperacija. Ji nulemdavo graikų ir vietinių gyventojų materialią bei kultūrinę sąjungą.Ilgainiui kolonijos taip išaugdavo, kad pradėdavo subkolonizaciją, t.y. antrinę kolonizaciją. Pavyzdžiui, Sirakūzai, prėjus 75, 95 ir 125 metams po įkūrimo, patys įkūrė dukterines kolonijas – Akrą, Kasmeną, Kamariną.Didžioji graikų kolonizacija išpaltino heleninę kultūrą jūrų pakarntėse nuo Kaukazo iki Ispanijos. O prekyba su kolonijomis skatino tolesnę amatų plėtotę, gyvenimo lygio kilimą, gyventojų skaičiaus augimą pačioje Graikijoje.
VI amžiaus pr. Kr. revoliucija
Viduržemio jūros srityje VI a. pr. Kr. graikams atsirado įtakingų konkurentų – persai bei finikiečiai. Kolonizacija buvo pristabdyta. Norėdami išlaikyti palyginti aukštą gyvenimo lygį graikai turėjo ieškoti kitų sprendimų. Vėl atsirado asmenybių, geriau už kitus matančių situacijos sudėtingumą. Atėnų aristokratų, buvusios bazilėjų, giminės atstovas Solonas suprato, kad aristokratams atėjo laikas aukoti Helados labui. Aristokratija sar kolonizacijos laikais buvo užėmusi vyraujančią padėtį visuomenės gyvenime, ypač teismų valdžioje, karyboje. Tik kilmingi kariai turėjo sunkiąją gunkluotę, todėl mūšiai iš esmės būdavo aristokratų dvikova.Kolonizacijos padarinys buvo vis labiau įsigalinti nauja turto rūšis – pinigai. Ji ėmė lenktyniauti su senąja – žemės nuosavybe. Tai ardė tradicinius santykius. Poetas Teognidas iš Megaros su gailesčiu rašė:,,Pinigai visuotinėj pagarboj. Turtai sumaišė veisles (kilmę).” Graikų visuomenėje išryškėjo naujas sluoksnis žmonių, prasigyvenusių iš ,,negarbingų” verslų – amatų ir prekybos. Jie gyveno aristokratiškai, bet neturėjo paveldimų diduomenės privilegijų. Atsirado socialinių kofliktų pavojus.Atėnuose užglaistyti prieštaravimus tarp nekilmingo demoso ir aristokratų buvo pavesta poetui, oratoriui Solonui. Reformos, kurias jis pradėjo nuo 594 m. pr. Kr., iš pagrindų pakeitė Atikos gyvenimą. Iš jų viena svrbiausių – seisachtija (,,naštos numetimas”). Ją įvykdžius, prasiskolinę ir savo žemės nuomininkais tapę valstiečiai vėl atgavo žemės nuosavybes teises. Kartu buvo uždrausta atėniečius versti vergais už skolas, o pavergtieji buvo išperkami valstybės sąskaita. Sustiprėjus valstiečių ūkiams, vėl sparčiau ėmė daugėti gyventojų. Ekonominį augimą skaino ir Solono pradėtos politinės reformos. Jos pakirto aristokratų politinę galią. Politinių teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Visi piliečiai buvo padalyti į keturis rangus pagal tai, kokį valdė turtą. Solono reformos sukūrė ir naują valdymo oragną – bulę (tarybą), padidino tautos susirinkimo vaidmenį.Apie 675 – 600 m. pr. Kr. technikos perversmas sukėlė revoliuciją karyboje. Aristokratai su sunkiąja ginkluote neteko parnašumo. Solonas pertvarkė Atėnų karinę organizaciją.Svarbus ir VI a. pr. Kr. revoliucijos ekonominis aspektas. Prekyba, amtai tapo garbingais užsiėmimais. Todėl žemdirbystę savo poreikių tenkinimui pakeita specializuota ,,pramoninė” ir žemės ūkio gamyba, skirta mainams. Pgal Solono nurodymus, sūnūs galėjo būti atleisti nuo pareigos senatvėje išlaikyti savo tėvą, jei šis neatidavė jų mokytis kokio nors amato.Daugekyje Graikijos polių dėl socialinių kofliktų pavojaus atsirado tironijos. Tada žodis ,,tironija” neturėjo šiųdienio neigiamo atspalvio. Aristotelis ,,Politikoje” štai ką rašė:
,,Valstybė susideda iš dviejų element – neturtingų žmonių klasės ir pasiturinčiųjų klasės. Tironas turi įtikinti vienus ir kitus, kad jų gerovė remiasi jo valdžia ir sutvarkyti reikalua taip, kad vieni nuo kitų nepatirtų jokios skriaudos”.
VI a. pr. Kr. Graikjos tironai vykdė aktyvią užsienio politiką, kūrė galingas ginkluotąsias pajėgas, puošė savo miestus, globojo menininkus, mokslininkus. Tironija nebuvo visiems poliams būdingas reiškinys. Ji dažniau pasitaikydavo stambiuose prekybos bei amatų centruose. Pačiuose Atėnuose 560 m. pr. Kr. buvo įvesta Peisistrato tironija. Ji atsirado kaip atsakas į kai kurių įtakingų aristokratų bandymus panaikinti Solono įvestą tvarką. Iki 527 m. pr. Kr. su pertraukomis valdęs Peisistratas apgynė Solono konstituciją. Be to, tironas pradėjo dalyti neturtingiems valstiečiams žemę, atimtą iš savo kilmingų priešų, lengvatinėmis sąlygomis teikė valstiečiams ir amatininkams valstybės kreditą. Didelės viešosios statybos davė darbo daugeliui neturtingų piliečių. Peisistrato laikais Atėnai tapo Helados kultūros židiniu. Atėnų Akropolyje buvo pastatytos Atėnės ir Apolono šventyklos, Eleusine – Demetros šventykla; pradėta naujos turgaus aikštės – agoros – statyba; įvestas vandentiekis, išplėstas Pirėjaus uostas. Prižiūrint Peisistratui, buvo galutinai suredaguotos Homero poemos. Šio tirono laikais tapo valstybinis žemdirbių Demetros ir Dioniso kultas. O su Dioniso kultu susijusi garikų teatro pradžia.VI a. pr. Kr. revoliucija Atėnuose baigėsi demokratinės santvarkos įsigalėjimu. Solono pradėtą demokratizaciją pratęsė 509 m. pr. Kr. tautos iškeltas Klistenis. Jo reformos panaikino visus skirtumus tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu – visi įgijo lygias poliitnes teises. Klistenis pakeitė Atikos teritrorinio dalijimo sistemą – galutinai sumaišė buvusias aristokratų apygardas su nekilmingųjų gyventojų vietovėmis.Panašių į Solono, Peisistrato, Klistenio reformas pertvarkymų buvo padaryta ir kituose demokratiniuose Graikijos poliuose – Chijose, Megaroje, Krotone ir kt.
Kultūrinis perversmas VI a. pr. Kr.
VI a. pr. Kr., kai buvo pradėta ieškoti daikyų esmės, Graikijoje atsirado mokslas. Pirmasis graikų mokslininkas – Talis iš Mileto. Talis ir jo pasekėjai Anaksimenas, Aniksimandras ieškojo bendrų Visatos pradų, pirminės pasaulio medžiagos. Pirmenybę jie teikė vandeniui, žemei, orui, ugniai bei nemirtingai, amžinai judančiai materijai.Pitagoras, Heraklito pavadintas mokslingiausu to meto žmogumi, tyrė matematikos skaičius ir proporcijas, suformulavo garsiąją teoremą ir priėjo išvadą, kad visa gamta – tai įvairių dydžių kombinacija, o pasaulį valdo skaičius. Pitagoras įvedė terminus ,,filosofija”, ,,kosmosas”.Buvo pavadinti ir žemynai – Europa bei Azija. Taip jie pažymėti pirmajame, Anaksimandro iš Mileto sudarytame žemėlapyje. Tas pats Anaksimandras sukonstravo Saulės laikrodį, skirstantį dieną į 12 dalių, o Solonas 594 m. pr. Kr. įvedė Mėnulio ciklu grindžiamą kalendorių.Jonijos autoriai parašė pirmuosius prozoz kūrinius. Jie suliteratūrino mitus, rašė miestų bei tautų gyvenimo kronikas. Būtent jie – logografai – parengė dirvą ,,istorijos tėvo” Herodoto veiklai V a. pr. Kr.Apie VI a. pr. Kr. Graikijoje atsirado ir pirmosios didesnės bibliotekos. Seniausia jų – tirono Polikrato iš Samo salos knygų saugykla. Savo biblioteką turėjo ir Atėnų tironas Peisiskratas.Pagaliau VI a. pr. Kr. atsirado graikų drama ir teatras. Žodis ,,drama” išvertus iš graikų kalbos reiškia ,,veiksmą”. Šiuo terminu galima apibūdinti tiek rimto, tiek linksmo turinio scenos kūrinius, t. y. tragediją ir komediją. Pirmiausia gimė tragedija. Ji atsirado iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Ožių kailiais apsisiautę žmonės apeigų metu vaidino dioniso palydovus – satyrus. Žodis ,,tradgedija” reiškia ,,ožių daina”.Dramos vaidinimų vieta – graikų teatras – irgi siejosi su Dioniso kultu. Apeigų dalyviai stovėdavo pusračiu kalvos šlaite. Tokį pavidalą išlaikė ir vėlesnis teatras.
Konfederacija. Karai su persais
VI a. pr. Kr. revoliucija graikų poliams sukūrė naują problemą – politinės integracijos būtinybę. Ekonominė revoliucija įveikė polių autarkiją ( užsisklendimą, natūralinį gamybos pobūdį), susiejo juos tarpusavyje. Tačiau politiškai kiekvienas polis liko savarankiškas. Laikmetis kėlė reikalavimą sudaryti Panheleninę politinę sąjungą, atitinkančių Panheleninį ekonominį susivienijimą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija. Heleninio polio piliečiai dievino savo polį, laikė jį aukščiausia vertybe. Garbinamo objekto pekeitimas kažkokia Panhelenine politine organizacija reikalavo dvasinės revoliucijos.Mes daug žinome apie graikų dievų panteoną, apie dievų kartas, apie pusdievius. Tačiau autonomiškų polių sistemoje, nesant bendro žynių luomo, viena visos Graikijos religija taip ir nesusiformavo. Manyta, kad vienas kuris dievas palaiko ypatingus ryšius su konkrečiu poliu. Ayėnuose buvo garbinama Atėnė, Delo saloje – Artemidė, Delfuoes – Apolonas, Olimpijoje – Dzeusas ir t.t. Įvairiuose graikų centruose formavosi ištisi padavimų apie kurį nors vieną dievą bei didvyrį ciklai: Kretoje – apie Dzeusą ir jo sūnų Miną, Peloponeso vakaruose – apie Pelopą, Argolidėje – apie Persėją, atikoje – apie Tesėją, Epyre – apie Heraklį, Tesalijoje- apie argonautus.Normaliomis sąlygomis unifikuoti visą šią sistemą bei polių autonomijos garbintojus priverst garbinti bendrą politinę Graikijos organizaciją būtų buvę neįmanoma. Tačiau šią politinę problemą graikams padėjo išspręsti persai. Jie pabandė graikus įjungti į savo universaliosios imperijos sudėtį, todėl Helada turėjo burtis savigynai.Pagrindiniai graikų – persų karų (500 – 449 m. pr. Kr.) šaltiniai – Herodoto ,,Istorija” ir Plutarcho ,,Rinktinės biografijos” – skirtingai nušvietį šį procesą. Plutarchas karus vaizdavo kaip graikų, stojusių vieningu frontu prieš barbarus, patriotinį žygdarbį. Herodotas objektyviai aprašė karo eigą ir priežastis, neslėpdamas prieštaravimų tarp pačių helenų. Tad reikėtų nagrinėti du šių karų aspektus:1) karo veiksmų istoriją;2) polių ar net gyventojų sluoksnių nesutarimus dėl Panheleninės sąjungos idėjų.Graikų miestų, įsikūrusių Mažosios Azijos vakarinėje dalyje, sukilimai prieš persus, Balkanų Graikijos pagalba savo tautiečiams davė dingstį Darijui I pradėti karą. Pirmasis persų laivyno žygis į Graikiją 492 m. pr. Kr. baigėsi nesėkme. Audra išblaškė ir sunaikino didžiąją laivuno dalį prie Aktos kyšulio. Po dvejų metų persai pakartojo žygį. Išvytas iš Atėnų 510 m. pr. Kr. Peisistrato sūnus Hipijas atvedė jų kariuomenę į Maratono lygumą, esančią už 42 km nuo atėnų. Graikams vadovavo gerai pažįstantis priešo kariuomenę ir net joje tarnavęs strategas Miltiadas. Herodoto nurodomi persų nuostoliai Maratono kautynėse – 6400 nukautų (graikų – tik 192) nėra visai neginčijami, tačiau atėniečiai neabejotinai nugalėjo. Persai atsitraukė.
Po dešimties metų mirusio Persų valdovo Darijaus I sūnus Kserksas vėl patraukė į Graikiją. Sutikęs nuožmų Spartos karaliaus Leonido vadovaujamų graikų pasipriešinimą ginant Termopilų tarpeklį, tais pačiais 480 m. pr. Kr. jis patyrė triuškinantį pralaimėjimą sąsiauryje prie Salamino salos. Lengvi graikų laivai trijeros laužė sunkių persų laivų irklus, pramuždavo jų šonus. Temistoklio vadovaujamas graikų laivynas taip atkeršijo už Atėnų miesto paėmimą ir sudeginimą.Kitais, 479 m. pr. Kr., jungtinė graikų kariuomenė laimėjo dar dvejas kautynes su išlikusia persų armija: sausumoje – prie Platėjos miesto, jūroje – prie Mikalės kyšulio. Karo baigtis buvo nulemta. Tačiau kariniai veiksmai dar truko 30 metų. Daugiausia jie vyko jūroje. 449 m. pr. Kr. Sudaryta Kalijo taika Persija pripažino Mileto bei kitų graikų miestų Egėjo salose ir Mažojoje Azijoje nepriklausomybę. Persų karo laivynui buvo uždrausta plaukioti Egėjo jūroje.Karų metu, nors ir sunkiai, susidarė tam tikra Panheleninė politinė oragnizacija. Prieš pradėdamas 490 m. pr. Kr. karo žygį į Garikiją, Darijus I pasiuntė tenai pasiuntinius, reikalaudamas atiduoti ,,žemę ir vandenį”. Daugelis graikų polių įvedė šį reikalavimą ir pakluso persams, išskyrus Atėnus ir Spartą. Darijaus I žygis į graikiją kėlė grėsmę visai Graikijai. Spartiečiai, žygūno Fidipido pakviesti į pagalbą atėniečiams, jos laiku nesuteikė. Teisinosi negalį padėti karinio žygio devintą mėnesio dieną, neprasidėjus mėnulio pilnačiai. Į Maratono slėnį jie atvyko mūšiui pasibaigus.Prieš trečiąjį persų žygį (408 m. pr. Kr.) vėl susvyravo helenų vienybė. Tesalija, Beotija pripažino persų valdžią, Argas pasiskelbė kare būsiąs neutralus. Pačiuose Atėnuose dėl kovos su persais strategijos rungėsi dvi politinės grupuotės – sausumos (vadovavo aristidas) ir jūros (vadovavo Temistoklis). Nugalėjo antrieji, kad palenktų spartiečius stoti į mūšį prie Salamino, turėjo griebtis prievartos bei apgaulės. Mat jie jau buvo pasiruošę apleisti Salaminą ir ginti tik Peloponesą.Nesutarimai tarp dviejų stipriausių polių privedė prie to, kad 478 m. pr. Kr. Sparta nustojo kariavusi. Atėnai pasidarė Graikijos kariniu hegemonu. Norėdami pasiekti galutinę peraglę prieį persus, jie sudarė simachiją – visų su persais kovojančių polių karinę sąjungą. Ši kofederacija buvo pavadinta Atėnų jūrų, arba Delo, sąjunga. Sąjungos iždas buvo laikomas graikams šventoje Delo saloje. Sąjungininkai privalėjo pagal išgales išlaikyti karinius laivus, karius ir juos pristatyti Atėnams pareikalavus. Laivyno neturintys sąjungos nariai mokėjo piniginį įnašą –farosą (,,sunkmenį”). Remdamasis anksčiau persams mokėtų mokesčių dydžiais, farosą skyrė iš tremties grįžęs teisingasis Aristidas.Nors pergalė davė teigiamų rezultatų – buvo apginta laisvė ir nepriklausomybė,- persų siutriuškinimas heleninę civilizaciją įstūmė į dvasinę krizę. Laimėję graikai ėmė masiškai versti priešininkus vergais. Vergų labai padaugėjo. Jų daliai teko ne tik amatai, bet ir žemdirbystė, kuri tradiciškai buvo laisvųjų graikų veiklos sfera. Darbas devalvavosi.Graikai manė, kad laimėti karą jiems padėjusi jų laisvė. Persai pralaimėję todėl, kad buvę savo ,,didžiojo karaliaus” vergai. Pilietinės laisvės suabsoliutinimas palaikė graikų įsitikinimą savo pranašumu prieš visą pasaulį. Bet ar buvo graikai tikrai laisvi? Panagrinėkime Spartos ir Atėnų pavyzdžius.Sparta VI – V amžiuje pr. Kr.
Sunku apibūdinti Spartos valdymo formą VI – V a. pr. Kr. Spartiečiai rinkdavo du karalius (basilėjus), kurie vadovaudavo kariuomenei ir atlikdavo kai kurias žynių funkcijas. Aukščiausiu valdžios organu buvo laikomas tautos susirinkimas (apela), seniūnų taryba (gerusija) bei penkių renkamų prižiūrėtojų (eforų) kolegija. Šios dvi instancijos, anot istoriko Plutarcho, užtikrindavusios pusiausvyrą tarp dviejų Spartoje egzistavusių pradų – monarchijos ir demokratijos.Visi Spartos piliečiai buvo kariai. Žemė Lakonijoje ir Mesėnijoje buvo padalyta į vienodo dydžio sklypus – klerus. Kiekvienas spartietis už karinę tarnybą gaudavo valdyti po klerą; po jo mirties sklypą susigražindavo valstybė. Išlaikyti piliečių lygybei buvo ir kitų priemonių: rūsti auklėjimo sistema, formuojanti idealų karį; griežčiausia piliečio gyvenimo reglamentacija – nuolatinis buvimas karinėse stovyklose, draudimas verstis žemdirbyste, amatais, prekyba, kam nors naudoti auksą bei sidabrą; riboti kontaktai su užsieniu.,,Lygiųjų bendruomenei” buvosvarbiausia išlaikyti paklusnius pavergtus Lakonijos ir Mesėnijos gyventojus – helotus. Kartais helotai prilyginami valstybiniams vergams. Jie turėjo žemės sklypus, įrankius, tačiau dalį darliaus atiduodavo šeimininkams spartiečiams.Visiškas individo pajungimas kolektyvui, militaristiniams tikslams sukėlė Spartoje kultūros stagnaciją. VII a. pr. Kr. gyvenęs spartiečių lyrikas Alkmanas dar niekuo esiskyrė nuo savo amžininkų poetų kituose poliuose. Bet pasekėjų jis jau neturėjo. VII a. pr. Kr. spartiečiams dar rūpėjo menas. Tai rodo vazų papuošimai, kaulo drožiniai. VI a. pr. Kr. dailė Spartoje sunyko ir atsigavo tik po kelių šimtmečių. Visa tai – vidinės kolonizacijos padarinys.Panašios visuomenės sąlygos irsantvarka viešpatavo ir tuometinėje Kretoje, Arge, Tesalijoje.
Atėnų demokratija
Dažnai sakoma, kad VI a. pr. Kr. Atėnuose susikūrė demokratija (pažodžiui ,,liaudies valdžia”). Jos pradininkas buvo Solonas. Jis atgaivino tautos susirinkimą – ekleziją, kur kiekvienas pilietis galėjo balsuoti ir reikšti savo nuomonę. Šalį valdė vyriausybe tapusi 400 taryba. Solonas įsteigė aukščiausią teismo organą – heliėją (prisiekusiųjų teismą). Teismo nariai galėjo pakeisti kiekvieną eklezijos išrinktų pareigūnų – archontų, karvedžių, iždininkų – sprendimą.Klistenis užkirto kelią tironijai Atikoje. Jo laikais buvo sukurti nauji valdymo organai: 500 taryba ir 10 strategų kolegija, kuri pakeitė Solono 400 traybą. Dabar jau 10 naujai sudarytų teritorinių flų siuntė po 50 atstovų į tarybą. Filai taip pat rinko po vieną žmogų į kariuomenės vadų strategų kolegiją. Jos vadovai vadovavo kariuomenei iš eilės, vieni keitė kitus. Dabar jau niekas negalėjo užgrobti valdžios naudodamasis ginkluotais būriais. Klistenio pasiūlimu buvo priimtas ostrakizmo įstatymas. Kartą per metus tautos susirinkimas nuspręsdavo, ar ostrakizmas yra būtinas. Po to ne mažiau kaip 6 tūkst. piliečių ant molinių šukių užrašydavo vardą to žmogaus, kuris buvo pavojingiausias Atėnų demokratijai. Pasmerktasis balsų dauguma turėdavo dešimtčiai metų palikti Atėnus.
Dar toliau demokratijos keliu V a. pr. Kr. nužengė Periklis. Jam valdant pradėti mokėti pinigai archontams, tarybos ir heliėjos nariams. Taigi ir neturtingi žmonės galėjo užimti garbingas, svarbias pareigas.Istorinėje literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad Atėnuose V a. pr. Kr. egzistavęs idealios demokratijos modelis. Manoma, kad tokios demokratijos pagrindiniai bruožai buvę:• Patys piliečiai dalyvavo valdyme. Piliečių, t.y. tautos, susirinkimas buvo aukščiausios valdžios organas. Patys, o ne per atstovus jame dalyvaudami, piliečiai geriausiai užtikrindavo savo teisų apsaugą.• Valdžia buvo aiškiai suskirstyta į įstatymų leidžaimąją (tautos susirinkimas), vykdomąją (500 taryba, renkami pareigūnai), teisminę (heliėja).• Buvo sudaryti kolefialūs, piliečiams atskaitingi ir reguliariai keičiami valdžios organai.Piliečių juridinės teisės buvo tvirtos, garantuotos materialiai. Už politinę veiklą jie gaudavo atlyginimą. Jis buvo tik kompensacija už visuomenės labui gaištą laiką, bet nepasipelnymo šaltinis. Atėnuose veikė paprastas, bet gana efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. Liturgijomis vadintos turtingų piliečių prievolė tautai: statyti karo laivus ir juos materialiai aprūpinti, teatrų švenčių metu apmokėti chorą, išlaikyti gimnazijas. Veikė valstybinės našlaičių ir invalidų aprūpinimo, viešųjų darbų sistemos. Liaudžiai buvo duodama pinigų šventėms ir pasilinksminimams. Ir kituose poliuose veikė panašios demokratijos.Tačiau demokratija ne visada buvo siektinas dalykas. Žymiausi graikų filosofai ją nelabai vertino. Pavyzdžiui, Sokratas demokratiją laikė visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi. Dar griežčiau į ją žiūrėjo Platonas, vadindamas ,,minios savivalės ir smurto įsikūnijimu”. Antikos filosofų nepatenkino tuolaikinė nuostata, kad valdyti gali kiekvienas – ir karvedys, ir pirklys, ir piratas. Valdyti turi ,,geriausieji”, pasirengusieji tam darbuo, nevarginami kitų, ypač materialinių, rūpesčių. (Jeigu įmanoma – vienas, ,,visų geriausias”.) Daugumos valdžia, tautos valdžia, anot Platono, esanti labai netoli nuo minios valdžios – ochlokratijos. Aristotelis pastebėjo ir kitą daugumos valdžios trūkumą. Valdanti mažuma (monarchas, aristokratija) jaučiasi nepakankamai saugiai, todėl stengiasi nors šiek tiek save apriboti. Tuo tarpu visiškai savimi pasitikinti dauguma nemato reikalo varžytis ir atsižvelgti į mažumos interesus. Šios teisės atsiduria labai didelaime pavojuje.Eiliniai atėniečiai nesuko sau galvos dėl demokratijos trūkumų. Jiems demokratija buvo despotiško valdymo, oligarchijos, tironijos alternatyva.Heleninės civilizacijos lūžio priežastys
Graikų – persų karo baigtis padėjo Atėnams laimėti ir polių rungtynes. Atėnų ekonominis, politinis ir kultūrinis klestėjimas glaudžiai susijęs su Periklio (495 – 429 m. pr. Kr.) vardu. Talentingas, išsilavinęs, iškalbus valdovas mokėdavo klausytojus įtikinti savo teisumu. Perikilis troško ne tik sutvirtinti Atėnų demokratiją ir karinę bei politinę galią, bet ir paversti miestą Helados švietimo centru. Jo namuose rinkdavosi žinomi to laikotarpio kultūros veikėjai. Periklis draugavo su istoriku Herodotu, kuris Atėnuose buvo radęs dvasinę tėvynę ir rašė apie graikų – persų karus; su tragiku Sofokliu, kurio dėka graikų drama pasiekė viršūnę; su klasikinės epochos milžinu skulptoriumi Fidiju.Penkiolika metų rinktas 10 strategų kolegijos pirmininku, Periklis sustiprino karines Atėnų pozicijas. Atėniečiai ėmė vadovauti ne tik Delo sąjungai priklausančioms salų ir pakrančių valstybėms, bet ir didelei Vidurinės Graikijos daliai, kai kurioms Peloponesi sritims. Jų viešpatavimas buvo ne tik karinis. Sąjungininkų miestuose jie pamažu įvesdavo demokratinius režimus. Tik vienoda politinė santvarka, atėniečių manymu, galėjo stabilizuoti sąjungą.Pakito Atėnų gyventojų materialinė padėtis. Galingame karo laivyne tarnavę daugiausia nepaiturintys pilečiai pralobo. Atėnų iždas vis didesnes sumas skyrė miesto puošimui, pramogoms. Ir vis dėl to Delo sąjungos stiprėjimas kėlė nerimą daugeliui polių, didino vidinę įtampą Graikijoje. Pagrindiniu Atėnų priešininku tapo Sparta ir jos vadovaujama Peloponeso sąjunga. Į ją, be agrarine ekonomika pasižyminčios Spartos, įėjo ir kiti ekonomiškai išsivystę poliai – Korintas, Megara. Sąjunga užsibrėžė tikslą garantuoti politinės ir socialinės situacijos stabilumą. Spartiečiai bijojo, kad pasikeitusios vidaus ir išorės sąlygos nesusilpnintų jų pozicijų ir nepaskatintų helotų kovos pakilimo. Ši biamė padidėjo, kai Atėnai perėmė sukilusius helotus, o sutriuškintų sukilėlių likučiams padėjo įsikurti Naupaktyje. Atėnų sustiprėjimas buvo ,,iššūkis” ir Korintui. Nuo senovės šie du centrai turėjo tam tikras ,,įtakos sferas”. Atėnai orientavosi į rytus ir šiaurę, o Korintas – į vakarus. Tačiau Periklio laikais Atėnai ėmė skverbtis ir į vakarus, jie užvaldė kelius, vedančius į Siciliją ir Pietų Italiją. Taigi karų su persais metu pasiekta graikų polių sąjunga buvo pernelyg silpna, kad įveiktų visiškos nepriklausomybės siekiančių, vienas nuo kito atsiribojančių polių vietinį patriotizmą. Atėnams tekdavo jėga malšinti net Delo sąjungos narių sukilimus.Paskutinis karų su persais etapas, susidūrimai su Peloponeso sąjunga, savų sąjungininkų slopinimas gerokai militarizavo civilizacijos, kurios vadovu likimas paskyrė Atėnus, dvasią. Nuolatinės karinės ekspedicijos daugeliui atėniečių tapo gyvenimo būdu. Atėnai ėjo ir vidinės kolonizacijos keliu. Sąjunginių polių žemėse ėmė kurtis atėniečių kolonistai.Pamažu atėniečiai ėmė patys tvarkyti Delo sąjungos iždą, vienašališkai nustatinėti sąjungininkų įnašus. Iždas neva saugumo sumetimais iš Delo salos buvo perkeltas į Atėnus. Galiausiai 443 m. pr. Kr. atėniečiai sąjungininkų pinigus pradėjo leisti ne bendriems reikalams, o savo miesto statymui. Štai kaip Periklis aiškino tokius veiksmus:
,, Atėniečiai neprivalo savo sąjungininkams duoti ataskaitos nes jie gina juos ir sulaiko barbarus nuo Graikijos…Pinigai priklauso ne tiems, kurie duoda, o tiems, kurie juos gauna, jeigu tiktai šie atlieka tai, už ką pinigai mokami. Jei valstybė yra pakankamai aprūpinta viskuo, kas būtinai reikalinga karui, tai ji gerai daro, naudodama turtus tokiems darbams, kurie miestui suteiks amžiną šlovę, o vykdomi duos piliečiams lėšų pragyvenimui”.
Periklio žodžiai atskleidžia Atėnų materialinės gerovės, kultūrinio pakilimo šaltinį.Atėniečiųvadovus laikant heleniškos civiliazacijos ,,kūrybine mažuma”, aiškiai matyti tos mažumos polinkis savanaudiškais tikslais pasinaudoti konfederacijos vadovų padėtimi. Be to, galima teigti, kad Atėnuose buvo įsigalėjusi ,,demokratinė tironija”. Aristokratai, Periklio politiniai priešininkai, kaltino jį pataikavimu liaudžiai. Kasdieniai iškilmingi spektakliai, didingos eitynės ar puotos, kiti skoningi pasilinksminimai stiprino Periklio autoritetą tarp demoso. Niekas, išskyrus aristokratų mažumą, neišdrįsdavo priešatrauti jo žodžiams tautos susirinkime. Taip Periklis, atidavęs regimąją, fiktyvią valdžią ,,inertškia daugumai”, nušalinio nuo jos ,,kūrybinę mažumą”. Iki visiškos krizės buvo nebetoli.
Graikų karai (431 – 355 m. pr. Kr.)
Spartiečiai su nepasitenkinimu žiūrėjo į augančią atėniečių galybę, o Periklis kūrė Helados suvienijimo planus. Jis po visas graikų valdomas teritorijas išsiuntinėjo kvietimus į bendrą susirinkimą Atėnuose. Miestų pasiuntiniai nesusirinko, pasipriešinus spartiečiams ir jų vadovaujamai Peloponeso sąjungai.Vis dėl to tarp atėniečių ir spartiečių , taip pat ir tarp Delo bei Peloponeso sąjungų 445 m. pr. Kr. buvo sudaryta taika trisdešimčiaimetų. Neilgai ji džiugino graikų širdis. 431 m. pr. Kr. prasidėjo Peloponeso karas, kuriam pasibaigus heleninė civilizacija sparčiai ėmė ristis žemyn.Vienas iš Atėnų strategų, žymus istorikas Tukididas išsamiai aprašė peloponeso karą. Jo paties karinė karjera nebuvo sėkminga: už Atėnų laivyno pralaimėjimus jis buvo priverstas išvykti iš tėvynės ir dvidešimt metų praleido tremtyje. Bet kaip istorikas jis vertinamas labiau už Herodotą. Tukidido ,,Istorijoje” dievai mažiau kišasi į žemiškąjį gyvenimą, aiškinamos tikrosios daugelio įvykių priežastys.Peloponeso karo priežastys nurodomos išties prieštaringos.Trisdešimties metų taiką pažeidė atėniečiai.Jie įsikišo į Korinto ir Kerkyros konfliktą dėl Epidamno, jėga užgniaužė Korinto kolonijos Potidėjos bandymą atskilti nuo Delo sąjungos. O Korintas buvo vienas įtakingesnių Peloponeso sąjungos narių. Kitą šios sąjungos narę – Megarą – atėniečiai bandė palaužti ekonomiškai, uždarydami visus uostus Megaros laivams.Spartos valdovas Archidamas II daugumą konfliktų stengėsi spręsti taikiai. Nebuvo jokių kliūčių taikiai užglaistyti ir šiuos prieštaravimus, reikėjo tik nutraukti Megaros blokadą. Periklis, kuris labiau už kitus Atėnuose tam priešinosi, pagrįstai laikomas vieninteliu Peloponeso karo kaltininku. Jis kurstė rusenančią karo ugnį. Periklio autoritetas pasibaigus karams su persais, nepaisant jau minėtų jo pastangų, tolydžio smuko. Pirmiausia Atėnų aristokratai užsipuolė jo artimuosius: bedievyste buvo apkaltinti filosofas Anaksagoras bei antroji Periklio žmona Aspazija. O artimiausias jo draugas skulptorius Fidijas buvo apšauktas vagimi. Periklis amnė, kad visi kaltinimai bus pamiršti, kai tautos dėmesys nukryps į Spartos karą. Taip ir įvyko. Tinkamas, apgalvotas Periklio strateginis planas jau pirmaisiai karometais atgaivino liaudies pasitikėjimą juo. Tačiau pasinaudoti susigrąžintu autoritetu jam nebeteko: pakirstas baisios epidemijos, Periklis 429 m. pr. Kr. mirė.Pirmame Peloponeso karo etape, dar vadinamame Archidamaro karu ( 431- 421 m. pr. Kr.), Atėnai išlaikė sąjungininkus ir jūrų galybę, tačiau Nikijo taika karą sukėlusių prieštaravimų nelikvidavo.Antrojo (Dekelėjos) karo etapo pradžioje žuvus kariniam Atėnų laivynui, Sparta pradėjo puolimą. Atėniečiai patyrė vieną pralaimėjimą po kito tiek sausumoje, tike jūroje. Pagrindiniu Spartos pergalių laidu tapo jos diplomatiniai veiksmai. Spartiečiai gavo finansinę paramą iš Persijos. Už persų auksą pastatytas laivynas visiškai sunaikino Delo sąjungos karinį laivyną. 404 m. pr. Kr., Lisandro vadovaujami, spartiečiai apsupo Atėnus. Miestas pasidavė. Taikos sąlygos buvo griežtos. Atėnai turėjo likviduoti Delo sąjungą, pasilikt tik 12 karo laivų, nugriauti gynybinius įtvirtinimus, atsisakyti visų užsienio valdų, susigrąžinti iš jų oligarchus, įstoti į Peloponeso sąjungą.Tačiau Spartai nepavyko garantuoti nė šios, karine jėga paremtos, vienybės. Spartos garnizonų remiami oligarchiniai režimai daugelyje polių neilgai laikėsi. Atėniečiai atkūrė demokratinę santvarką.Netrukus kilo neramumai Graikijoje. Sparta neskubėjo ištesėti Peloponeso karo metu duoto pažado -–perleisti persams Mažosios Azijos miestus. Už tai Persija ėmė kurstyti graikų polius sukilti prieš Spartą.Iki 355 m. pr. Kr. tai Sparta, tai Atėnai, tai Tėbai vis bandė tapti Helados centru. Tačiau kruvini karai neatnešė sėmės nei vienam iš polių. Atvirkščiai, IV a. pr. Kr. viduryje subyrėjo visos graikų sąjungos, ir jau nė vienas polis negalėjo pretenduoti į hegemonus. Savanaudiška jų vadovų politika negalėjo duoti atsako į pagrindinį tų laikų ,,iššūkį” – garantuoti politinės graikų vienybės. Įvyko civilizacijos lūžis.
Dvasinis civilizacijos lūžis
Dvasinis civilizacijos lūžis buvo dar ryškesnis už politinį. Tuoj po Peloponeso karo, 399 m. pr. Kr., įvyko filosofo Sokrato teismo procesas. Sokratą būtų galima pavadinti pirmuoju Helados kankiniu, mirusiu vardan tauriausiųjų vertybių – išminties, tiesos, gėrio. Atėnų valdžios pareigūnai teisme Sokratui pateikė du kaltinimus: 1) kad tvirkinąs jaunimą, nuteikdamas jį prieš senąją kartą, ir 2) kad išsižadąs ir neigiąs graikų dievus, iškeldamas jų vieton naujus, o ne tuos, kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai. Kuo gi iš tikro nusikalto ,,visų išmintingiausias”?Sokratas smerkė pinigų, malonumų, tuščios šlovės grabinimą. ,,Ne iš pinigų dorybė atsiranda, o iš dorybės pinigai ir kiti žmonių turtai”,- mokė jis. Jis pats vaikščiojęs Atėnų gatvėmis menku apdaru ir įrodinėjęs kiekvienam, jog piliečiai visų pirma turį rūpintis ne kūnų, ne turtu, o siela, kad ji taptų geresnė.Atėnų valdžios pareigūnams nepatiko jo ironija, užuomino apie tai, jog valtybę gali valdyti tik išmanantys žmonės. Nei kurpius, nei kalvis, nei virėjas, anot Sokrato, negalį sutaisyti valstybės laivo korpuso. Įtakingų graikų neapykantos Sokratas susilaukė už tai, kad smerkė prigimtinę teisę, pripažįstančią vaikus tėvo nuosavybe. Filosofas mokė, kad tėvų ir vaikų santykius reikią grįsti išmintimi. Įsakinėti galįs tik tas, kuris daugiau žino ir yra protingesnis.
Atėniečiams netiko Sokrato ppropaguojamanauja dievų samprata. Jo dievybė, pavadinta daimonija, neturėjo konkrečių bruožų, būdingų graikų dievams. Vedant į dorą daimonija kėlė įtarimą atėniečiams, įpratusiems garbinti Dzeuso valdomą Olimpą.Sokratas griovė senas helenines tradicijas, kuriomis rėmėsi civilizacija. Politinės nesantaikos ir suirutės metu jis suvokė, kad senasis polio idealas, jo garbinimas neatitinka naujų sąlygų. Užuot jį garbinus, filosofas siūlė aukštinti žmogų – išmintingą, teisingą ir taurų. Todėl jo gyvenimą nutraukė nuodų taurė. Griūvanti civilizacija kitaminčių nepakentė. Susidorojimas su kitaip mąstančiais, tolerancijos trūkumas buvo pats tikrasis jos irimo požymis.Tiesa, atėniečiai netrukus pradėjo gailėtis tokio sprendimo. Sokrato kaltintojai buvo ištremti išAtėnų, o Pompėjoje pastatyta filosofo garbei Lisipo sukurta skulptūra.Graikų minties iškilimas IV a. pr. Kr.
Tragiškas Sokrato likimas atvėrė kelią jo mokiniams. Pasitvirtino taisyklė – yrant civilizacijai, jos dvasia kyla. Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.) ir Aristotelis (384- 322 m. pr. Kr.) iškėlė graikų filosofinę mintį iki neregėtų aukštumų.Dvidešimtmečiui Platonui paliko didžiulį įspūdį susitikimas su Sokratu. Jis sudegino visą ankstesnę savo kūrybą ir tapo ištikimiausiu šio filosofo mokiniu. Sulaikęs keturesdešimties metų, Platonas įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją akdemiją. Netoli Atėnų buvusiame Akademo miškelyje filosofas sklaidė išmintį dabar jau savo mokiniams. Laisva valia iš dialogų perimtos jo mintys įkvėpė ne vieną jaunuolį didingiems ateities darbams.Platonas buvo idealistas. Jis aukštino tiesos, gėrio, grožio idėjas, mąstė apie idealios valstybinės piliečių auklėjimo sistemoa, idealios valstybės principus. Rasti idealaus pasaulio, valstybės, žmogaus pradus buvo Platono gyvenimo tikslas.Filosofas mėgo triadas. Sieloje jis įžvelgė tris pradus: siekiantį išminties protą, besiveržiantį į malonumus ir garbę geismą, turto ir pinigų trokštantį impulsą. Šiuos tris sielos pavidalus atitiko trys dorybės – išmintis, narsumas ir tvardymasis. Platonas rado ir šių dorybių įsikūnijimą – filosofus, karius, gamintojus, t.y. žemdirbius ir amatininkus. Jų atliekamos funkcijos turėjusios bti idealios valstybės pagrindas. Pripažindamas prigimtį vyraujančia, Platonas jos neabsoliutino. Praktiniame gyvenime jis visur pabrėžė auklėjimo svarbą ir reikšmę, anot jo, ir filosofui, kariui, gamintojui būdingas savybes žmonės įgauną ne su motinos pienu, o tik kryptingai mokydamiesi.Idealizmo kūrėjas pirmasis siūlė uždrausti kai kuriuos literatūros kūrinius – tapo bene pirmuojucenzoriumi. Sielodamasis dėl geros ir idealios žmonių atieties, Platonas negalėjo laikyti auklėjimui tinkamais Homero kūrinių. Jam nepatiko Homero šaltumasir abejingumas vaizduojant geruosius ir bloguosius žmonių polinkius. Platonas kritikavo Homero kūrybą ir už tai, kad joje dievams priskiriami žemi ir nedori darbai. Jis nesutiko, kad Homero kūrinius skaitytų jaunimas, ypač vaikai, kurie nepajėgia atskirti, kas juose suviktina perkeltine prasme.Įvairių mokslo sričių veikaluose sutelktus savo pirmtakių ieškojimus ir laimėjimus ė vieną filosofinę sistemą sujungė Aristotelis. Jo, kaip filosofo, autoritetas tebėra neprilygstamas, o vardas įgavo simbolinę prasmę. Dauguma vėlesnių filosofijos kūrėjų ne ti rėmėsi Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną naują mintį derino su aristotelizmu.Aristotelis įkūnijo viso graikų filosofijos raidos ciklo brandą, tačiau kartu ir jo pabaigą. Jam, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, teko užbaigti antikos filosofijos paieškas, tapti senovės mokslo enciklopedija. Kažin ar buvo mokslo sritis, kurioje Aristotelis nebūtų pasireiškęs. Jis vaisingai prisidėjo prie gamtos mokslų, istorijos, teisės plėtotės, padėjo socialogijos, litertatūros teorijos pagrindus, parengė formaliosios logikos sistemą.Šis filosofas žmogų laikė didžiausia vertybe, protinga būtybe, kuriančia ne tik kultūrą, mokslą, meną, bet ir save pačią. Giliau už savo pirmtakus filosofas aiškino dorybių prigimtį: vien žinojimo dorybei neužtenka. Dar reikia kryptingos valios ir išlavėjusių įpročių. Aristotelis nekvietė išsižadėti malonumų ar laimės; tuo skyrėsi nuo Rytų mąstytojų. Svarbiausia – protingai siekti moralinio gėrio, jausti saiką, ieškoti vidurio tarp kraštutinumų.Filosofas didis tada, kai jo mintys randa atgarsį praktinėje žmonių veikloje. Aristotelio mintys darė poveikį beveik visam tuometiniam civilizuotam pasauliui. Jomis vadovavosi Aleksandras Makedonietis.
Universalios valstybės kūrimas
Istorija heleninei civilizacijai IV a. pr. Kr. antroje pusėje davė šansą atkurti politinę vienybę. Vadovaujami Makedonijos karalių, graikai ėmė kurti universaliąją valstybę.Makedonija – istorinė sritis Šiaurės Balkanuose. Iki šiol neaiški jos gyventjų etninė priklausomybė. Jie turėjo giminystės ryšių su ilyrais, ties su trakais, tiek su graikais. Graikai makedoniečių helenais nelaikė, bet nelaikė jų ir tikraisiais kitakalbiais barbarais. Skyrėsi Makedonija ir savo politine sntvarka. Ją nuo seniausiųjų laikų valdė karaliai, paveldintys titulą, o ne renkami, kaip kai kuriuose graikų poliuose.Ypač Makedonija sustoprėjo, valdant Pilypui II (359 – 336 m. pr. Kr.). Įvykdęs karinę reformą ir sukūręs įžymiąją falangą, Pilypas II pasiryžo sujungti visą Graikiją.Graikų kovai su Pilypu II vadovavo Atėnai. Kovos įkvepėjas ir organozatorius buvo oratorius Demostenas. Jam pvyko suburti palyginti stiprą sąjungą, į kurią įėjo Atėnai, Korintas, Argas, Tėbai ir daugelis kitų polių. Tačiau graikų poliuose prasidėjo jėgų poliarizacija – atsirado antimakedoniškų ir promakedoniškų grupuočių. Dalį politikų Pilypas II papirko, nors buvo ir nesavanaudžių Makedonijos šalininkų. Jie manė, kad Makedonijos vadovavimas suteiks Graikijai stabilumą, ir ji galės pradėti kovą su persais, kurių įtaka IV a. pr. Kr. vėl sustiprėjo.Lemiamas mūšis įvyko 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos (Beotijoje). Jungtinės graikų pajėgos patyrė pralaimėjimą. Kitais metais Korinte Pilypas II sušaukė kongresą. Jame dalyvavo visų polių, išskyrus Spartą, atstovai, Kongrese buvo sudaryta visos Graikijos sąjunga (Korinto lyga), vadovaujama Makedonijaus karaliaus. Paskelbta visuotinė taika, uždrausti karai tarp polių, vienų polių kišimasis į kitų vidaus reikalus. Graikijos ir Makedonijos vardu pasklebtas karas Persijai, o vyriausiu sąjunginės kariuomenės vadu paskirtas Pilypas II. Tik jo nužudymas 336 m. pr. Kr. kuriam laikui atidėjo grandiozinio žygio į Rytus planus.
Aleksandras Makedonietis ir jo žygis
Aleksandrui buvo dvidešimt metų, kai mirė jo tėvas Pilypas II. Dar trylikos metų jis pateko į Aristotelio rankas. Didysis mokytojas davė mokiniui skaitytė Homerą, Herodotą, Pindarą, Euripidą, kad jis priartėtų prie heleninės kultūros ir išsiugdytų ineresą aukšom dvasinėm vertybėms. Šešiolikos metų Aleksandrą tėvas palikdavo vietoj sąvęs valdyti šalį, ir jaunuolis ėmė gilintis į valstybės reiklaus. Kai Pausainijaus kinžalo pakistas Pilypas II mirė, kariuomenė valdovu paskelbė vyriausiąjį jo sūnų. Taip prasidėjo Aleksandro Didžiojo valdymas, trukęs dvylika su puse metų (336 – 323 m. pr. Kr.) ir pekeitęs ne tik Heladą, bet ir visą Rytų pasaulį.Aleksandras greit atkūrė po tėvo mirties pradėjusią irti visos Graikijos sąjungą ir 334 m. pr. Kr. pradėjo žygį į Aziją. Istorikai įvairiai aiškina žygio priežastis. Vieni mano, kad Aleksandrą buvo užvaldžiusi idėja išvaduoti nuopersų graikiškąją Anatoliją ir atkerųyti už nelaimes, patirtas graikų – persų karų metu. Kitų nuomone, Aleksandrui rūpėjusi tik Rytų helenizacija. Treti mato jo darbuose tėvo planų įgyvendinimą. Ketvirtti įžvelgia norą sustiprinti netvirtą Makedonijos padėtį Korinto lygoje.Alaksandro Azjos epopėja skirstoma į keletą etapų. Pirmame Aleksandras, persikėlęs per Helespontą, nugalėjęs persus prie Graniko, išvadavo graikų miestus Mažojoje Azijoje, užėmė Finikiją, Egiptą. Antrame po mūšio prie Gaugamelų 331 m. pr. Kr. jis užėmė Mesopotamiją, galutinai sutriuškino persų kariuomenę, užvaldė jų sostines Sūzuz, Persepolį, Ekbatanus. Vidurinės Azijos kaunigaikštysčių Baktrijos ir Sogdijos nukariavimas užbaigė trečią žygių etapą. Pagaliau visi žygiai baigėsi užėmus Indo – Gango žemumą bei grįžus į Babiloną.334- 325 m. pr. Kr. žygių rezultatas – imperija, jungianti Balkanų pusiasalį, Egėjo jūros salas, Mažają Aziją, Egiptą, visą Priešakinę Aziją, pietinius Vidurinės Azijos rajomus ir dalį Centrinės Azijos iki Indo žemupio. Nė vienam valdovui dar nebuvo pavykę užkariauti tiek žemių, nė vienas jų nebuvo nuvedęs savo kariuomenės taip toli nuo gimtųjų namų. Jaunos Makedonijos karinė galia, graikų karių narsa, Achamenidų imperijos irimas, Darijaus III silpnumas ir bailumas – visa tai tik iš dalies paaiškina Aleksandro sėkmę.Dar plutarchas pastebėjo, kad Aleksandras nešė į Rytus naujus papročius: Hirkanijos gyventojus supažindino su žemdirbyste ir santuoka, sogdiečius įtikino, jos reikia maitinit savo tėvus ir nežudyti jų senatvėje, persus išmokė gerbti motinas ir su jomis nesituokti. Šie Plutarcho parinkti pavyzdžiai ir davė pagrindą vėlesniam Aleksandro Makedoniečio idealizavimui, ypač Renesanso laikais, kai jis laikytas genijumi, nešančiu į Rytus aukštą heleninės civilizacijos dvasią.Aleksandro Makedoniečio veikla buvo gana prieštaringa. Jo rūmuose įvestos Rytų apeigos ir tradicijos buvo apgalvota ir tikslinga politika, įtvirtinti valdovo pozicijas tarp pavergtų tautų. Kita vertus, galima teigti jį buvus pirmąjį ,,internacionalistą”, skelbiantį tautų lygybės, brolybės, asimiliacijos idėjas. Tai rodo kad ir masinės makedoniečių karių vedybos su persų merginomis Sūzuose 324 m. pr. Kr., paties Aleksandro Makedoniečio santuoka su Roksana, Statyra ir Partsatide. Makedoniečio kariuomenė nešė vergiją ir mirtį, grovė miestus, kaimus, girtaudama sudegimo žymųjį Persepolį. Tačiau kita vertus, žygio metu pasaulio žemėlapyje atsirado ne mažiau kaip 34 naujos Aleksandrijos. Žymiasia jų, be abejo, Egipto Aleksandrija, tapusi mokslo ir kultūros židiniu.