Senovės civilizacijos

9008 0

ISTORIJOS MOKSLAS

Istorijos šaltiniai.

Vienas pagrindinių dalykų istorikui, tyrinėjančiam praeities įvykius, yra šaltiniai. Istorijos šaltiniais paprastai vadinami visi objektai, kaip nors susi¬ję su žmonių veikla, viskas, kas gali liudyti apie žmonijos praeitį ir patirtį. Praeities liekanos tampa istorijos šaltiniais tik tada, kai jos patenka specialisto akiratin ir yra analizuojamos. Šaltinio analizė yra jo autorystės, datavimo, autentiškumo, duomenų patikimumo tikrinimas. Jeigu po anali¬zės šaltinis įvardijamas patikimu, jis tampa realiu istorijos šaltiniu.

Istorinius šaltinius galime skirstyti pagal įvairius kriterijus:

1) pagal formą šaltiniai skirstomi į daiktinius, rašytinius, vizualinius, gaarsinius, lingvistinius;

2) pagal žmonijos veiklos aspektus šaltiniai gali būti gamybiniai (daiktai, rašto darbai), folkloriniai, kalbiniai, meniniai (dailės kūriniai, vaizdo, garso įrašai) ir kt.;

3) pagal atsiradimo laiką šaltiniai skirstomi į pirminius ir antrinius; pirminiai šaltiniai yra atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, be to, istorikų susitarimu, pirminiais yra laikomi visi šaltiniai, parašyti antikos laikais (iki V a. po Kr); antriniais šaltiniais yra vadinami tie, kurie sudaryti po aprašomųjų įvykių. Istorikams tyrinėti praeitį nuolat padeda giminingų istorijos sričių, kitaip vadinamų pagalbiniais istorijos mokslais, specialistai. Pagrindinės paagalbinės istorijos disciplinos:

1) archeografija – seniausių rašytinių šaltinių aprašymas ir publikavimas;

2) archeologija – materialinės kultūros liekanų tyrimas;

3) bibliografija – spaudinių registravimas, sisteminimas, informavimas apie juos;

4) chronologija – istorinių įvykių ir dokumentų datų nustatymas;

5) diplomatika – istorinių dokumentų amžiaus, formos, turinio ir patiki¬mumo tyrimas;

6) epigrafika – įrašų ant akmens, molio, metalo tyrimas;

7) genealogija – giminių, še

eimų istorijos, kilmės tyrimas;

8) heraldika – herbų, kaip istorijos šaltinių, tyrimas;

9) etnografija – tautų ir kitų etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros, tradicijų tyrimas;

10) istoriografija – istorijos mokslo raidos tyrimas;

11) numizmatika – monetų, jų kalimo istorijos ir apyvartos tyrimas;

12) paleografija – senovinių rankraščių, jų išvaizdos, šrifto rūšies, rašymo priemonių tyrimas;

13) sfragistika – antspaudų tyrimas;

14) šaltinotyra – istorijos šaltinių atsiradimo, pobūdžio, autentiškumo] patikimumo, šių šaltinių rūšių ir turinio specifikos tyrimas.

GARSIAUSI PASAULIO ISTORIKAI.

1) pirmuoju istoriku arba istorijos tėvu yra vadinamas graikų istorikas Herodotas (484^425 m. pr. Kr.), veikale „Istorija” jis aprašė graikų ir persų karus, kitų kraštų gamtą, papročius ir istoriją;

2) vienu didžiausių Romos istorikų laikomas Publijus Kornelijus Tacitas (55-120 m.), parašęs veikalus „Istorija” (Romos istorija 69-96 m.) „Analai” (Romos istorija nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Nerono mirties 68 m.), „Germanija” (šiame veikale pirmą kartą paminėti aisčiai);

3) istoriją kaip Dievo valios paasireiškimą pateikia Aurelijus Augustinai (354-430 m.) savo kūrinyje „Apie Dievo valstybę”;

4) XVIII a. švietėjai Šarlis Monteskjė, Volteras ieškojo bendrų dėsnių tautų ir civilizacijų gyvenime, pabrėžė socialinius ir ekonominius veiksnius, lemiančius tautų gyvenimą, Žanas Žakas Ruso;

5) Karlas Marksas (1818-1883 m.) teigė, kad žmonių visuomenę valdo bendri materialūs dėsniai, kad visų istorinių permainų variklis – materialios jėgos, t. y. klasių kova, kuri ilgainiui atveda į ekonominio gamybos bū¬do pokyčius;

6) Arnoldas Toinbis (1889-1975 m.) buvo vienas žymiausių pasaulio istorijos tyrinėtojų, veikale „Istorijos studijos” jis aprašė visas civilizacijas.

GARSIAUSI LIETUVOS ISTORIKAI.

Rašytinė Lietuvos istorija pr

rasideda metraščiais, kurie didžiojo kuni¬gaikščio ar jo vietininkų raštininkų buvo rašomi LDK. Juose greta tuome¬tinių įvykių aprašymų randama šiandien legendomis vadinamų pasakoji¬mų apie lietuvių kilmę iš romėnų, Gedimino sapną ir t.t.

Lietuvos istorikai:

1) Motiejus Strijkovskis (-1547-1592 m.)-pirmosios spausdintos LDK istorijos autorius, jo veikalas „Kronika” buvo išspausdintas 1582 m. Karaliaučiuje;

2) Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609-1677 m.) parašė pirmąją „Lietuvos istoriją” lotynų kalba;

3} Simonas Daukantas (1793-1864 m.) buvo pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius; jis parašė šiuos veikalus: „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, „Istorija žemaitiška”, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”;

4) Zenonas Ivinskis (1908-1971 m.) laikomas vienu iškiliausių XX a. Lietuvos istorikų, parašė „Lietuvos istoriją” nuo seniausiųjų laikų iki Vytauto Didžiojo mirties;

5} Pranė Dundulienė (1910-1991 m.) yra žymiausia Lietuvos etnografė;

6) Juozas Jurginis (1909-1994 m.) parašė daugybę knygų ir straipsnių įvairiomis Lietuvos istorijos temomis;

7) Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921-1994 m.), archeologė, parašė veikalus „Baltai priešistoriniais laikais”, „Senovinis simbolizmas lietuvių liaudies mene”, „Senoji Europa”, „Deivės kalba”, „Deivės civilizacija”.

ŽMOGAUS ATSIRADIMAS. PIRMYKŠTĖ BENDRUOMENĖ

ŽMOGAUS ATSIRADIMAS.

Šiuolaikinis žmogus atsirado kaip ilgo evoliucijos proceso rezultatas.

1) australopitekas yra seniausias žinomas žmogaus pirmtakas, hominidas, jis gyveno prieš 5-1 mln. metų Afrikoje; vietoje įrankių australopite¬kas naudojo neapdorotus daiktus, jo ūgis siekė 1,2-1,5 metro; manoma, kad buvo vegetaras;

2) homo habilis (sumanusis žmogus) yra seniausias žinomas žmonių padermės – homo – atstovas; jis gyveno Afrikoje prieš 2,3-1,6 mln. metų; jo smegenys buvo perpus mažesnės už dabartinio žm

mogaus; ūgis siekė 1,5 metro; naudojo grubiai aptašytus akmeninius įrankius;

3) homo erectus (stačiasis žmogus) atsirado prieš 1,6 mln. Metų Afrikoje, iš ten atkeliavo į Aziją ir Europą; išnyko maždaug prieš 250 tūkst. metų; jo ūgis buvo 1,5-1,7 metro, smegenų tūris apie 1000 cm3; gamino kruopščiai nudailintus įrankius, gyveno urvuose, jau turėjo ugnį;

4) homo sapiens (protingasis žmogus) atsirado Afrikoje, Europoje ir Azijoje maždaug prieš 300 tūkst. metų, jo smegenys jau buvo panašaus dydžio kaip šiuolaikinio žmogaus; gamino dailius akmeninius įrankius, naudojo ugnį;

5) homo sapiens neandarthalensis (neandartalietis) gyveno Europoje ir Azijoje maždaug prieš 100-40 tūkst. metų; laikomas atskiru žmo¬gaus porūšiu; smegenys apie 1500 cm3 tūrio, tvirto kūno sudėjimo; laido¬jo savo mirusiuosius;

6) homo sapiens sapiens (šiuolaikinis žmogus) atsirado Afrikoje, į Europą atkeliavo maždaug prieš 35 tūkst. metų; kalbėjo rišlia kalba, gamino dailius įrankius, turėjo religiją ir meną; dar vadinamas kromanjoniečiu pagal radimvietę Prancūzijoje.

VERSLAI IR VISUOMENĖS STRUKTŪRA.

Pirmieji žmonės Europoje, Azijoje ir Amerikoje apsigyveno tundroje, į pietus nuo didžiųjų ledynų. Jie vertėsi rinkimu ir didžiųjų žvėrių medžiokle, jų kailius naudojo drabužiams. Įrankius gaminosi iš titnago. Didelis žings¬nis į priekį buvo lanko ir strėlių išradimas. Žvejojama buvo su kauliniais kabliukais ir žeberklais. Ugnį išmoko įžiebti daužydami titnagą į sieros grynuolį. Gyveno urvuose, o atvirose vietose statėsi palapines iš kailių. Pirmykščiams žmonėms nebūdingas sėslumas, jie klajojo iš vienos vie¬tos į kitą. Tarp lyčių buvo darbo pasidalijimas: vy

yrai medžiojo, o moterys rinko valgomus augalus ir gaudė smulkius žvėrelius. Manoma, kad seno¬vės žmonės gyveno šeimomis, kurias sudarė vyras, moteris ir jų vaikai. 5-6 šeimoms susijungus į giminę {15-30 žmonių) buvo lengviau susirasti maisto ir apsiginti nuo plėšrūnų. 10-20 {apie 200-500 žmonių) giminių sudarė gentį. Pirmykščio žmogaus gyvenimo trukmė gan trumpa – maž¬daug 20 metų. Buvo didelis vaikų mirtingumas.

Pagrindiniai gimininės santvarkos bruožai:

1) giminės žmones siejo kraujo ryšys;

2) įrankiai gaminami bendrai ir priklauso visai giminei, privačios nuo¬ savybės nėra;

3) medžiojama ir dirbama bendrai;

4) maistas ir kiti gaminiai dalijami tarp giminės narių po lygiai;

5) visi giminės nariai yra lygūs, valdžios nėra.

PERIODIZACIJA.

Pirmykštė bendruomeninė santvarka skirstoma pagal tai, iš ko žmo¬nės gamino įrankius. Kadangi dauguma įrankių buvo akmeniniai, tai se¬niausi žmogaus gyvenimo laikai vadinami akmens amžiumi. Pagal akmens apdirbimo kokybę, techniką ir įrankių rūšis akmens amžius yra skirstomas:

1) paleolitas (senasis akmens amžius)-truko iki XII-VIII tūkst. pr. Kr, jam būdingi grubūs ir primityvūs akmeniniai įrankiai;

2) mezolitas (vidurinis akmens amžius) – truko nuo VIII iki V tūkst. pr.Kr., tai pereinamasis laikotarpis iš paleolito į neolitą, jam būdingas lanko, strėlių ir žeberklų atsiradimas, įrankiai darosi tobulesni, akmuo apdirbamas vis geriau;

3) neolitas (naujasis akmens amžius)- truko nuo V iki lll-ll tūkst. pr. Kr., kartais dar vadinamas neolito revoliucija, nes šiuo laikotarpiu atsirado daug naujovių:

a) nauja akmens apdirbimo technika – šlifavimas ir gręžimas;

b) keramika (pagerino maisto gavybos būdus, paįvairino žmonių racio¬ną);

c) žemdirbystė ir gyvulininkystė;

d) verpimas ir audimas (perėjimas prie sėslaus gyvenimo spartino žvejybos pažangą, pradėta nerti tinklus);

e) naujos transporto priemonės (skobtinės valtys, irklai, slidės, rogės).

Pradėjus naudoti metalus, prasideda metalų amžius. Jis skirstomas:

1) vario amžius – apima laikotarpį nuo V tūkst. (Artimuosiuose Rytuose)-IV tūkst. (Rytų Europoje) pr. Kr, iki l! tūkst. pr. Kr, įrankiams ir ginklams gaminti naudotas varis, kurio buvo daug kur gausiai randama;

2) bronzos amžius – apima laikotarpį nuo III tūkst. pr. Kr. vid. iki II tūkst. pr. pr. Kr. (Artimuosiuose Rytuose), nuo II tūkst. pr. Kr. iki VIII a. pr. Kr. (Europoje), bronza buvo gaunama sulydžius varį su alavu, toks lydinys pasi¬ rodė esąs daug kietesnis už varį ir patogesnis naudoti;

3) geležies amžius – apima laikotarpį nuo II tūkst. pr. Kr. pr. (Artimuosiuose Rytuose) ir VIII a. pr. Kr. (Europoje).

Metalų naudojimas padėjo atsirasti turtinei nelygybei.

ŽEMDIRBYSTĖS ATSIRADIMAS IR RAIDA.

Perėjimą nuo medžioklės ir rinkimo prie gyvulininkystės ir žemdirbys¬tės mokslininkai vadina revoliucija, arba pirmuoju darbo pasidalijimu. Tai buvo ilgas procesas, užtrukęs keletą tūkstantmečių. Seniausių žemdir¬bystės pėdsakų, datuojamų VIII tūkst. pr. Kr., aptikta kalnų slėniuose Artimuosiuose Rytuose, kur augo daug laukinių kviečių ir miežių. Žmonės pradėjo įdirbti pirmuosius laukelius ir pamažu žemdirbystė įsivyravo. Žem¬dirbiai apsigyveno sėsliai. Pagal žemės apdirbimo būdą skiriamos kelios žemdirbystės rūšys;

1) kaplinė žemdirbystė – tai pati seniausia žemdirbystės forma, kai že¬mė būdavo apdirbama akmeniniais kapliais, derliai nedideli;

2) lydiminė žemdirbystė – kai išdegindavo miško plotą ir grūdus sėdavo į pelenais patręštą dirvą, 1-2 metus derliai būdavo labai dideli, vėliau, dirvą nualinus, reikėdavo ruošti naują lydimą;

3) drėkinamoji (irigacinė) žemdirbystė – kai žemę drėkindavo dirbtiniu būdu, tai įgalindavo gauti net kelis derlius per metus, tokia žemdirbystė paplito ten, kur buvo vandens, t. y. prie didelių upių.

Žemdirbystė ir sėslus gyvenimas lėmė žmonių skaičiaus augimą. Atsi¬radus lydiminei žemdirbystei, Artimuosiuose Rytuose žmonės ėmė laikyti naminius gyvulius (šunis, ožkas, avis, kiaules, karves ir kt.). Iš naminių gyvulių pieno išmoko gaminti sviestą ir sūrį, kuriuos galima išlaikyti ilgesnį laiką negu pieną. Iš jų vilnos imta verpti siūlus ir austi vilnonius audinius. Susidūrus klajokline gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiančių žmo¬nių interesams, žemdirbiai pamažu persikėlė į upių slėnius. Dirbti žemę upių slėniuose buvo daug sunkiau, negu verstis lydiminė žemdirbyste. Pradėjus naudoti irigaciją, arklą ir plūgą, buvo išplėsti dirbamos žemės plotai, padidėjo derliai. Kuo dažniau derliai buvo dideli, tuo sparčiau gau¬sėjo gyventojų, atsirado privati nuosavybė ir visuomenė ėmė skirstytis į grupes pagal turimo turto kiekį. Pirmosios žemdirbių visuomenės (civili¬zacijos) susikūrė prie šių upių: Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo ir Chuanchės.

LAIKO SKAIČIAVIMAS.

Laiko skaičiavimas pirmykščiams žmonėms buvo sudėtinga problema. Pirmiausia atsirado Mėnulio kalendorius, t. y. laikas imtas skaičiuoti pagal Mėnulio fazes, vėliau pradėta skaičiuoti laiką pagal Saulės judėjimą dan¬guje. Ne visose civilizacijose laikas buvo skaičiuojamas vienodai. Yra žino¬mi keli laiko skaičiavimo būdai (kalendoriai), kurie paprastai yra susiję su religijų atsiradimu:

1) hebrajų era prasideda nuo 3750 m. pr. Kr. (pasaulio sukūrimas)

2) graikų era prasideda nuo 776 m. pr. Kr. (pirmosios Olimpinės žaidy¬nės);

3) romėnų era prasideda nuo 753 m. pr. Kr. (Romos miesto įkūrimas);

4) krikščionybės era prasideda O m. (Jėzaus Kristaus gimimas);

5) musulmonų era prasideda nuo 622 m. (islamo religijos atsiradimas).

Iš to galima daryti išvadą, kad laiko skaičiavimas yra žmonių susitari¬mo reikalas.

Dabar laikas skaičiuojamas pagal krikščioniškąjį kalendorių:

Kristaus gimimas (nuliniai metai neegzistuoja)

-300 -200 -100 O 100 200 300

III a. pr. Kr. II a. pr. Kr. l a. pr. Kr. l a. po Kr. II a. III a. IV a.

Dabartiniame metų skaičiavime amžius paprastai nurodomas romė¬niškais skaitmenimis: l, II, III, .XV, .XIX ir t.t. Norint apskaičiuoti amžių, kai žinomi metai, reikia prie pirmųjų dviejų metų skaitmenų (jeigu tai ketur¬ženklis skaičius) arba prie pirmojo metų skaitmens (jeigu tai triženklis skai¬čius) pridėti 1. Pvz., 1202 m. – XIII a. (12 +1); 476 m. – V a. (4+1). Kiekvie¬nas amžius yra sudarytas iš 10 dešimtmečių. Dešimtmečiai skaičiuojami taip: 1-10 metai – 1-as dešimtmetis; 11-20 metai – 2-as dešimtmetis, 21 -30 metai – 3-as dešimtmetis; . 91-100 metai – 10-as dešimtmetis.

PRIEŠISTORĖ IR ISTORINIAI LAIKAI. RAŠTAS.

Mokslininkams yra labai svarbu nustatyti tikslias įvykių datas. Jeigu įvy¬kiai užfiksuoti rašytiniuose šaltiniuose, nustatyti jų datą lengviau, jeigu neužfiksuoti, tenka pasitelkti kitus mokslus. Žmonijos istorija yra skirsto¬ma į:

1) priešistorę, kai dar nebuvo rašto, šio laikotarpio įvykiai datuojami pasitelkus pagalbinius istorijos mokslus-archeologiją, antropologiją ir kt.;

2) istorinius laikus, kai atsiranda raštas ir įvykiai jau pradedami fiksuoti, maždaug nuo IV tūkst. pr. Kr. Manoma, kad žmogus pradėjo kalbėti maždaug prieš 50 tūkst. metų, o raštas buvo išrastas apie 3500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje. Seniausias žinomas raštas yra piktografinis, tai piešinių raštas. Pamažu šie pieši¬niai buvo stilizuojami; ilgainiui jie virto tam tikrais brūkšneliais ir kable¬liais, kurie reiškė kokius nors daiktus ar veiksmus, t. y. ideogramomis (šumerų dantiraštis). Ideogramos dažnai visiškai nepanašios į vaizduoja¬mo daikto piešinį. Praktiniai žmonių poreikiai sudarė galimybes atsirasti fonetiniam, t. y. raidiniam, raštui, kai atskiri ženklai reiškė garsus arba skie¬menis (Egipto hieroglifai). Apie 1000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose prie Viduržemio jūros ima formuotis nauja rašto sistema, pagrįsta skiemenų dalijimu [priebalses ir balses. Finikiečiai sukuria abėcėlę. Ji įgalina rašyti vartojant tik apie 30 ženklų. Iš finikiečių abėcėlės yra kilę daugelio tautų raidynai (hebrajų, arabų, graikų, lotynų ir t.t.).

ATMINTINĖ:

1} Sąvokos ir terminai:

australopitekas, homo habilis, homo erectus, homo sapiens, neandertalietis, kromanjonietis, paleolitas, mezolitas, neolitas,

vario amžius, bronzos amžius, geležies amžius, kaplinė žemdirbystė, lydiminė žemdirbystė, irigacija, priešistorė, istoriniai laikai, piktograma, ideograma, fonetinis raštas.

2) Įvykiai ir datos:

atsiranda seniausias žinomas žmogaus pirmtakas -prieš 5-1 mln. metų;

atsiranda seniausias žinomas žmonių padermės – homo -atstovas homo habilis -prieš 2,3-1,6 mln. metų;

atsiranda homo erectus prieš 1,6 mln. metų;

atsiranda homo sapiens (protingasis žmogus) prieš 300 tūkst. metų;

atsiranda homo sapiens sapiens (šiuolaikinis žmogus) -prieš 35 tūkst. metų;

paleolitas- iki XII-VIII tūkst. pr. Kr;

mezolitas -VIII-V tūkst.pr.Kr.; neolitas – V-I tūkst. pr Kr.;

vario amžius -V(IV)-II tūkst. pr. Kr;

bronzos amžius – III tūkst. (II) pr. Kr. vid.-ll tūkst. (VIII a.) pr. Kr.;

geležies amžius – nuo II tūkst. (VIII a.) pr. Kr.;

žemdirbystės atsiradimas -VIII tūkst. pr. Kr.;

priešistorė – iki IV tūkst. pr. Kr.;

istoriniai laikai -nuo IV tūkst. pr. Kr;

rašto atsiradimas – IV tūkst. pr. Kr.;

sukuriamas fonetinis raštas (abėcėlė) -l tūkst. pr. Kr.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „PIRMOSIOS (UPIŲ) CIVILIZACIJOS”

1) Pirmųjų civilizacijų židiniai yra prie didelių periodiškai patvinstančių upių.

2) Egzistuoja 4 upių civilizacijų židiniai: 3 iš jų Azijoje ir 1 Afrikoje.

3) Pirmosios civilizacijos egzistavo prie šių upių:

Egipto civilizacija prie Nilo upės Šiaurės Afrikoje, tai dabartinė Egipto valstybės teritorija;

Šumero-Akado civilizacija prie Tigro ir Eufrato upių Viduriniuose Rytuo¬se, tai dabartinė Irako valstybės teritorija;

Indo civilizacija prie Indo upės Pietų Azijoje, tai dabartinė Pakistano teri¬torija;

Kinijos civilizacija prie Chuanchės (Chvangchės, Hvanghės) upės Tolimuosiuose Rytuose, tai dabartinė Kinijos teritorija.

CIVILIZACIJOS SAMPRATA

Žodis civilizacija vartojamas dvejopa prasme:

1} kaip žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis {pasaulinė civilizacija);

2) konkrečios kultūros, tautų grupės ar tautos istorinio brandumo rodik¬lis (Egipto civilizacija, Mesopotamijos civilizacija, helenistinė civilizacija irt. t.).

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrinėtojų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889-1975 m.). Jo nuomone, istorijos tyrinėjimų objek¬tas yra ne valstybė, o civilizacija. Civilizacijos susiformavimą rodo šie reiš¬kiniai: valdžios, monumentaliosios architektūros, rašto ir mokslo atsira¬dimas. Centrų, kuriuose susiformavo civilizacijos, iš kurių paplito kultūros ir technikos laimėjimai, buvo keletas. Kiekviena civilizacija ne tik pati kūrė, bet ir daug ką perėmė iš kitų civilizacijų, taip pat savo ruožtu perdavė ateinančioms kartoms. A. Toinbis civilizacijas suskirstė į pirmines (Egip¬to, Šumero-Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, majų), antrines (Sirijos, helenis¬tinę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, isla¬mą) ir palydovines (hetitų, Irano, Rusijos ir kt.).

Civilizacijų istoriją nuo santvarkų istorijos skiria 2 pagrindiniai dalykai:

1) dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, pastarieji le¬mia visuomenės gyvenimą;

2) neatmetama ir nepaneigiama praeitis, ji kaupiama, perduodama iš kartos į kartą, visuomenė rutuliojasi, išlaikydama tradicijas, tradicijoms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Civilizacija atsiranda, plėtojasi ir išnyksta, pereidama per tam tikras fa¬zes: genezę, subrendimą, lūžį, nuosmukį ir dezintegraciją (žlugimą). Civi¬lizacijos raidos fazės:

1) genezė – kiekvienos civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį; iššūkis – tai naujos gamtinės arba socialinės sąlygos, kuriose atsidu¬ria bendruomenė; norėdama išlikti, ji turi reaguoti į iššūkį; per genezę su¬siformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos;

3) subrendimas – jį rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasikartojančius iššūkius; per šią fazę civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, nusistovi santykiai su kaimynais lūžis-jis prasideda tada, kai valdančioji mažuma dėl savanaudiš¬kų tikslų ima remtis prievarta;

4) nuosmukis – į šią fazę civilizacija dažniausiai [žengia tada, kai ima plėsti savo teritoriją (kurti universaliąją valstybę), kai pradeda piršti kitoms tautoms savo tradicijas, kai visuomenės gyvenime nebelieka pažiūrų įvairovės ir įsigali nepakantumas kitaminčiams, jų persekiojimas, žudymas ir pan.

5) dezintegracija – nors ši fazė dar vadinama civilizacijos žlugimu, pastarosios laimėjimai ir tradicijos nežūna, bet yra perimami kitų civilizacijų.

Viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, puoselėti ir tęsti tradicijas. Tai padaryti padeda religija. Visos senovės Rytų politeistinės religijos teigė, kad:

1) pasaulis yra daugybės dievų veiklos rezultatas, jis yra tų dievų val¬domas;

2) žmogus sukurtas kaip dievų tarnas, todėl privalo tarnauti dievams;

3) pagrindinė žmogaus prievolė dievams – aukų aukojimas;

4) šventyklos skirtos ne religiniams žmonių poreikiams, o dievams įsi¬ kurti.

Senovės Rytų religijos mokė, kad valdovai yra dieviškos kilmės, kad pusiausvyra visatoje tegalima, kai prastuomenė paklūsta kilmingiesiems ir dieviškos kilmės asmenims. Šiose religijose vyravo tam tikra hierarchija: dievai pagal įvairius kriterijus (vietiniai, pagrindiniai, visos šalies ir kt.) bu¬vo skirstomi į rangus. Laikui bėgant giminingi dievai virto viena dievybe, iš¬ryškėjo monoteizmo tendencijos (pvz., XIV a. pr. Kr. Egipto faraonas Echnatonas bandė įvesti vieno dievo Atono kultą).

Išskiriami šie pagrindiniai civilizacijos požymiai: miestai, valdžia (vals¬tybė), raštas, monumentalioji architektūra.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

civilizacija, genezė, dezintegracija, pirminės, antrinės, tretinės ir palydovinės civilizacijos, monumentalioji architektūra.

2) Asmenybės: A. Toinbis.

A. Toinbis (1889-1975 m.) – anglų istorikas, žymiausias civilizacijų tyrinėtojas, jis įvedė civilizacijos – kaip tam tikros tautos istorinio brandumo – sąvoką, suskirstė civilizacijas į pirmines, antrines, tretines ir palydovines.

EGIPTO CIVILIZACIJA

PERIODIZACIJA.

3000-2800 m. pr. Kr. – Seniausioji karalystė;

2800-2250 m. pr. Kr. – Senoji karalystė;

2250-2050 m. pr. Kr. – Pirmoji suirutė;

2050-1750 m. pr. Kr. -Vidurinė karalystė;

1750-1580 m. pr. Kr. -Antroji suirutė;

1580-1085 m. pr. Kr.-Naujoji karalystė;

1085-712 m. pr. Kr. – Libijos-Saiso laikotarpis;

712-525 m. pr. Kr. -Vėlyvoji karalystė;

525-332 m. pr. Kr. – Persijos valdymas;

332-30 m. pr. Kr. – helenistinis laikotarpis užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui;

po 30 m. pr. Kr. – Egiptas įjungiamas į Romos imperiją ir tampa jos provincija.

TYRINĖTOJAI.

1} Pirmųjų žinių apie Egiptą pateikia Herodotas savo veikale „Istorija”, parašytame Va. pr. Kr. Herodotas aprašė ne tik tikrus istorinius įvykius, bet ir atkartojo legendas bei įvairius pasakojimus;

2) IV-III a. pr. Kr. egiptiečių istorikas žynys Manetonas, remdamasis senaisiais metraščiais, parašė Egipto istoriją, nustatė jos periodizaciją, įvedė metų skaičiavimą pagal dinastijas;

3) Napoleono Bonaparto žygio į Egiptą metu XVIII a. pab. buvo pradėti sistemingi Egipto tyrinėjimai (atrastas Rozetės akmuo, pagal kurį buvo bandoma iššifruoti hieroglifus);

4) prancūzas Ž. F. Šampoljonas 1822 m. iššifravo egiptiečių hieroglifus.

Mokslas, tyrinėjantis senovės Egipto istoriją, vadinamas egiptologija.

EGIPTO CIVILIZACIJOS RAIDOS ETAPAI.

1) Civilizacijos pradžia. Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, da¬vė Nilo upė. Kiekvienų metų liepos-spalio mėn. Nilas patvindavo, o vande¬niui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnį iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyven¬vietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr. II pusėje prie Nilo susidarė 2 dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo del¬tos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštuti¬nio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį.

2) Civilizacijos subrendimas. Egipte Senosios karalystės laikotarpiu jau buvus civilizaciją rodo šie požymiai:

a) valdžia – šiuo laikotarpiu Egipte buvo sukurta stipri, centralizuota ir

absoliuti valdžia, valstybę valdė faraonas, padedamas didžiulio valdininkų aparato, kurį sudarė viziris, patarėjai, nomų valdytojai nomarchai, ins¬pektoriai, raštininkai ir t.t., bei kariuomenės, pavaldžios tik faraonui;

b) monumentalioji architektūra – Egipto piramidės yra seniausi žinomi Žemės statiniai, pirmosios piramidės buvo pastatytos maždaug prieš 5000 metų; seniausia yra laiptuotoji faraono Džoserio piramidė, žymiau¬sia iš jų – Cheopso piramidė, pastatyta apie 2720 m. pr. Kr.; piramidės – antkapiniai paminklai, jose buvo laidojami balzamuoti faraonai;

c) raštas – egiptiečių raštas vadinamas hieroglifais, rašoma buvo ant papiruso (Nile augantys meldai);

d) mokslas – Egipte plėtojosi matematika, astronomija, medicina, tai skatino praktiniai poreikiai: matematikos prireikdavo renkant mokesčius, kas 2 metai surašant visus Egipto gyventojus, egiptiečiai išmanė 4 pagrindinius matematikos veiksmus; astronomijos plėtrą lėmė poreikis numatyti Nilo potvynius, taip pat religiniai tikslai, medicinos (anatomijos) lygis ki¬lo egiptiečiams balzamuojant ir mumifikuojant mirusiuosius.

3)Civilizacijos lūžis ir nuosmukis. Jis susijęs su tuo, kad apie 2200 m. pasikeitė valstybės valdymo sistema, prasidėjo decentralizacija, nomar¬chai jautėsi savo nomuose esą visagaliai valdovai, kiekvienas iš jų net tu¬rėjo savo kariuomenę. Buvo apleisti drėkinimo įrengimai, sustojo pirami¬džių statyba, nusmuko amatai ir menas. Apie 2050 m. pr. Kr. Egiptas vėl suvienijamas, didinant kariuomenės ir valdininkų skaičių, bandoma per¬ tvarkyti valstybės valdymą. Prasideda užkariavimų laikotarpis, Egiptas pri¬sijungia Nubiją, jo įtaka siekia Siriją, Finikiją ir Palestiną. Tačiau valstybę silpnino klajoklių įsiveržimai. Naujosios karalystės laikotarpis (1580-1080 m.) – Egipto suklestėjimo laikai. Egipto teritorija išplečiama iki Tarpupio (Tutmozis III), statomos didžiulės šventyklos (terasinė Hatšepsut šventykla, Karnako, Luksoro ir kt. šventyklos). Dėl užkariavimų labai padaugėjo ver¬gų, tai aštrino prieštaravimus šalyje. Civilizacijos smukimą rodo faraono Amenchotepo IV (Echnatono) bandymas įvykdyti Egipte religinę reformą. Norėdamas sumažinti žynių įtaką, Echnatonas XIV a. pr. Kr. pamėgino įves¬ti vieno dievo Atono kultą. Tačiau ši reforma žlugo ir tik pagreitino civilizaci¬jos irimą.

4) Civilizacijos dezintegracija. Egiptas vis silpnėjo. Maždaug nuo XI a. pr. Kr. jį ima puldinėti kaimyninės gentys ir valstybės, į valdžią ateina ki¬tataučių dinastijos, nomarchai vėl ima nebeklausyti centrinės valdžios. 525 m, pr. Kr. Egiptą nukariauja Persijos valdovas Kambizas, Egiptas tam¬pa Persijos satrapija. Egiptiečiai ne sykį buvo sukilę prieš persus, o tai dar labiau susilpnino valstybę. Todėl 332 m. pr. Kr. Egiptą gana lengvai užkariau¬ja Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties Egiptą valdė Aleksandro Ma¬kedoniečio generolas Ptolemėjas ir jo palikuonys. Galutinai Egipto civiliza¬cija žlunga, kai ją 30 m. pr. Kr. nukariauja Roma.

EGIPTO KULTŪRA.

Religija. Egiptiečių religija buvo politeistinė, t. y. jie turėjo daug dievų. Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį: Saulės dievas Amonas Ra ilgainiui tapo vyriausiuoju Egipto dievu, mirusiuosius globojo dievas Anubis, dangaus dievas buvo Horas, vaisingumo ir ana¬pusinio pasaulio-Ozyris ir t. t. Egiptiečių dievai buvo zoomorfinio pavida¬lo, t. y. jie vaizduojami žmogaus kūnu ir gyvūno galva (pvz., Anubis bu¬vo vaizduojamas su šakalo galva, dangaus deivė Hatora su karvės gal¬va ir t. t.). Egiptiečiai garbino ir gyvūnus: šventąjį jautį Apį, kates, gyvates, krokodilus ir kt. Kadangi egiptiečiai tikėjo, jog siela sugrįžta į kūną žmogui mirus, tai kūnus balzamavo norėdami išsaugoti.

Menas. Senovės Egipto menas stengėsi atspindėti amžinumą ir nekin¬tamumą. Viskas buvo statoma amžiams, todėl pastatai ir šventyklos tvirti, monumentalūs (piramidės, Labirintas, Karnako šventyklų kompleksas, Luksoro šventykla ir kt.). Pagrindiniai egiptiečių meninio stiliaus bruožai -statiškumas ir kanoniškumas (tam tikrų taisyklių, normų paisymas). Kiekvienas dailininkas žinojo, kaip turi vaizduoti paprastus egiptiečius, kaip – dievus ir faraonus, ir taisyklėms nusižengti negalėjo.

EGIPTO CIVILIZACIJOS LAIMĖJIMAI.

1) paliko monumentalių statinių – piramidžių;

2) mokėjo balzamuoti numirėlius,

3) gerai išmanė mediciną (gydė akių ligas, dantis, neblogai buvo ištyrę kraujo apytaką ir kt.);

4) pirmieji pavartojo 4 pagrindinius matematikos veiksmus, pažino trupmenas;

5) buvo geometrijos pradininkai (plotų ir kampų matavimas);

6) vartojo savitą rašto sistemą-hieroglifus, rašė ant papiruso;

7) išmanė astronomiją: skyrė planetas nuo žvaigždžių, žvaigždes jungė į žvaigždynus.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Žemutinis ir Aukštutinis Egiptas, faraonas, nomas, nomarchas, piramidės, hieroglifai, papirusas, decentralizacija, religinė Echnatono reforma, politeizmas, zoomorfinis pavidalas, Amonas Ra, Ozyris, Hator, Anubis, Moras, Džoserio piramidė, Cheopso piramidė, Rozetės akmuo, egiptologija.

2)Įvykiai ir datos:

susikuria Egipto valstybė –

IV tūkst. pr. Kr. pr.- III tūkst. pr. Kr. pab.;

pastatoma pirmoji laiptuotoji Džoserio piramidė -III tūkst. pr. Kr.vid.;

didžiausia Egipto teritorija, valdant Tutmoziui III-XVI-XVa.pr.Kr.;

Echnatono (Amenchotepo IV) religinė reforma -XIV a. pr. Kr.;

Egiptą nukariauja Persija -525 m. (VI a.) pr. Kr;

Egiptą n u kariauja Aleksandras Makedonietis -332 m. (IV a.) pr. Kr;

Egiptą nukariauja Romos imperija, Egipto civilizacija galutinai žlunga -30m. (la.)pr. Kr;

iššifruojami Egipto hieroglifai -1822 m.;

atrandamas neišplėštas Tutanchamono kapas -1922 m.

2) Asmenybės:

Menas, Echnatonas, Ž. F. Šampotjonas.

Menas -faraonas, legendinis Egipto valstybės [kūrėjas.

Echnatonas (Amenchotepas IV) (-1419-1400 m. pr. Kr,) – faraonas, XIV a. pr. Kr. bandė įvesti Egipte vieno dievo Atono kultąir perkėlė valstybės sostinę iš Tėbų [ naują mies¬tą Achetatoną. Šis bandymas baigėsi nesėkme. Tai seniau¬sia žinoma religinė reforma.

Š. F. Šampoljonas (1790-1832 m.)-

a) prancūzų orientalistas ir egiptologijos pradininkas;

b) pirmasis, perskaitęs Rozetės akmenį ir iššifravęs Egipto

hieroglifus 1822 m.;

c) nustatė hieroglifų raidą iki demotinio rašto;

d) parašė pirmąją egiptiečių gramatiką ir žodyną.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „EGIPTO CIVILIZACIJA”

1) Užima teritoriją aplink Nilo upę Šiaurės Afrikoje.

2) Visos valstybės sostinės – prie Nilo upės.

Atkreipti dėmėsi:

didžiausia Egipto valstybės teritorija – apie XVa. pr. Kr., kai Egiptui

priklausė rytinė Viduržemio jūros pakrantė (Finikija, Judėja).

MESOPOTAMIJOS CIVILIZACIJOS

Mesopotamija (arba Tarpupis) – tai teritorija Artimuosiuose Rytuose tarp Tigro ir Eufrato upių. Pavadinimą jai davė graikai. Tarpupyje susifor¬mavo viena iš seniausių žinomų civilizacijų. Šioje teritorijoje egzistavo net 2 tarpusavyje susijusios civilizacijos (Šumero-Akado ir Babilono) bei daug valstybių. Įvairiais laikotarpiais iškyla skirtingi centrai: Šumeras, Akadas, Babilonas, Asirija, Mediją, Persija. Politinė Mesopotamijos raida labai su¬dėtinga dėl šių priežasčių:

1) ši teritorija nebuvo tokia uždara kaip Nilo slėnis, todėl ją lengvai pa¬ siekdavo kaimynystėje gyvenančios gentys;

2) geografinė padėtis – per Mesopotamiją ėjo svarbūs prekybiniai bei tautų kraustymosi keliai;

3) ir nuo seno šioje teritorijoje gyvenančios gentys bei tautos, ir atklydu¬sios iš kitų kraštų čia kūrė savo valstybes, dažnai kartu su kaimyninėmis tautomis.

ŠUMERO-AKADO CIVILIZACIJA

PERIODIZACIJA.

3500 (IV tūkst.)-2350 (III tūkst.) m. pr. Kr. – Šumero miestų valstybių egzistavimas;

2350 (XXIV a.)-2150 m. (XXII a.) pr. Kr. – bendra Šumero-Akado valsty¬bė, valdoma akadų (pirmasis Mesopotamijos suvienijimas);

2150-2070 m. pr. Kr. – gutų valdymas.

TYRINĖJIMAI.

1) europiečius su Mesopotamija supažindino Neapolio pirklys P. de la Valė. Jis išvaikščiojo visą Mesopotamiją, o savo įspūdžius apie 1660 m. aprašė knygoje „Kelionių aprašymai”, atvežė Į Europą dantiraščio pavyz¬džių;

2) XIX a. pradžioje dantiraštį iššifravo vokiečių antikinių kalbų mokyto¬jas G. F. Grotefendas (9 ženklus);

3) 1869 m. prancūzų lingvistai paskelbė, kad dauguma Mesopotamijo¬je rastų lentelių yra parašytos šumerų kalba.

ŠUMERO-AKADO CIVILIZACIJOS RAIDOS ETAPAI.

1) Civilizacijos pradžia. Maždaug IV tūkst. pr. Kr. l pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šumerai, jie vadino save „juodagalviais”. Jų įkurtuose miestuose gyveno apie 5000 žmonių (Urukas, Oras, Lagašas, Nipūras). Civilizacijos kūrimąsi skatino gamtos sąlygos: dirva apie Tigrą ir Eufratą buvo derlinga, tačiau jai nuolat grėsė potvyniai ir sausra, todėl bu¬vo pradėti statyti pylimai ir drėkinimo sistemos. Miestai radosi susijungus keliems žemdirbių kaimams, jie bendrai naudojosi irigacijos sistema ir gy¬nėsi nuo priešų.

2) Civilizacijos subrendimas. III tūkst. pr. Kr. pr. Mesopotamijoje susikūrus civilizaciją rodė šie požymiai:

a) valdžia – valstybę, sudarytą iš 12 miestų, valdė karalius, pirmasis suvienijęs valstybę valdovas buvo Sargonas l, jos sukurta valstybė laikoma pirmąja žinoma pasaulio imperija;

b) monumentalioji architektūra – šumerai statė dideles laiptuotas šventyklas, vadinamas zikuratais („dievo kalnas”);

c) raštas – šumerai sukūrė savitą raštą- dantiraštį: rašydavo ant moli¬nių lentelių nendriniais raižikliais, vėliau plyteles išdžiovindavo;

d) mokslas – šumerai išmanė matematiką, jie vartojo šešiasdešimtai- ne skaičiavimo sistemą, mokėjo apskaičiuoti tūrį ir plotą, buvo gana geri astronomai, pirmieji sudarė tikslų Mėnulio kalendorių.

Šumerų religija buvo politeistinė, jie garbino apie 3000 dievų. Jų žyniai turėjo didelę įtaką net ir karaliams, buvo vieninteliai jų patarėjai. Gamtos stichijas įkūnijo dievybės: orą ir dangų valdė Anų, žemę – Enlilis, vandenį -Enkis. Šumerai buvo sudievinę ir dangaus kūnus: Saulės dievas buvo Utu, Mėnulio – Nana, Veneros ir meilės – Inana.

3) Civilizacijos nuosmukis. Jis susijęs su tuo, kad akadų karalių valdymui priešinosi šumerai. Dažni jų sukilimai silpnino valstybę, ji tapo leng¬vu klajoklių grobiu. Padėtį dar labiau pablogino ilga sausra ir badas. Šumeras suskilo į keletą smulkių valstybėlių. Tačiau civilizacija nežlugo, ją vėl suvienijo naujai iškilę centrai.

ŠUMERŲ LAIMĖJIMAI.

1) apie 3000 m. pr. Kr. pirmieji ėmė lydyti bronzą;

2) apie 3000 m. pr. Kr. sukūrė raštą, vėliau jis virto dantiraščiu;

3) išrado ratą

4) parašė pirmąjį žinomą literatūros kūrinį-epą apie Gilgamešą;

5) sudarė seniausią žinomą įstatymų kodeksą-Urnamu įstatymus

(VI tūkst. pr. Kr. pr.);

6) pirmieji panaudojo žiedžiamąjį ratą;

7) vartojo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą, suskirstė apskritimą į 360 laipsnių, valandas ir minutes – į 60 dalių, metus – į 12 mėnesių;

8) pirmieji sudarė tikslų Mėnulio kalendorių;

9) pradėjo steigti mokyklas, bibliotekas ir archyvus;

10) ėmė gaminti iš molio plytas ir statyti didelius plytinius pastatus (zikuratai, karalių rūmai);

11) manoma, kad jie pirmieji ėmė naudoti plūgą, statyti burinius laivus,gaminti stiklą.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Mesopotamija, Juodagalviai”, šumerai, akadai, dantiraštis, zikuratas, epas apie Gilgamešą, Urnamu kodeksas, šešiasdešimtainę skaičiavimo sistema.

2) Įvykiai ir datos:

Mesopotamijoje atsiranda pirmieji miestai valstybės -IV tūkst. pr. Kr. l pusė;

sukuriamas dantiraštis, imama naudoti bronza –3000 m. pr. Kr.;

pirmasis Mesopotamijos suvienijimas (akadai) –2350 m. pr. Kr;

Šumero-Akado valstybės žlugimas –2070 m. pr. Kr.

3) Asmenybės: Sargonas I, Urnamu.

Sargonas l (Sargonas Senasis, Šarukinas) –

a) akadas, Akado valstybės įkūrėjas (XXIV a. pr. Kr);

b) karalius, nukariavęs Šumerą ir suvienijęs Mesopotami¬jos miestus valstybes III tūkst. pr. Kr. l pusėje.

Urnamu – Šumero-Akado valstybės karalius, jam valdant III tūkst. pr. Kr. pr. buvo sudarytas pirmasis žmonijos istorijo¬je įstatymų kodeksas.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „ŠUMERO-AKADO CIVILIZACIJA III TŪKST. PR. KR.”

1) Civilizacijos teritorija apima nedidelę dalį aplink Tigro ir Eufrato žem¬upį, tai dabartinės Irako valstybės teritorijos pietinė dalis.

2) Pagrindiniai valstybės centrai išsidėstę arti upių žiočių.

Atkreipti dėmesį:

valstybės teritorija dar nesiekia Persijos įlankos.

BABILONO CIVILIZACIJA

PERIODIZACIJA.

XX a. pr. Kr. vid. – Babilono iškilimas;

XIX-XVI a. pr. Kr. -Senoji Babilono karalystė, antrasis Mesopotamijos suvienijimas;

XVI-XII a. pr. Kr. – tamsusis laikotarpis (įsibrovė hetitai, valdė kasitų gentys, buvo užkariavę elamitai);

X-VII a. (612 m.) pr. Kr. – Asirijos laikotarpis, trečiasis Mesopotamijos suvienijimas;

XII-VII a. pr. Kr. -Vidurinė Babilono karalystė;

VII (612 m.)-VI a. (539 m.) pr. Kr. – Naujoji Babilono karalystė.

BABILONO CIVILIZACIJOS RAIDA.

Babilono („Dievo vartai”) politinė raida labai sudėtinga. Antrą kartą Me¬sopotamiją suvienijo Babilono karalius Hamurabis. Jo sukurta stipri vals¬tybė su centru Babilonu nuosekliai plėtė savo teritoriją ir stiprino politinę galią. Didžiausią galybę Senoji Babilono karalystė pasiekė XVIII a. pr. Kr. vid., šiuo laikotarpiu Babilono valstybės teritorija buvo didžiausia. Vėliau dėl įvairių priežasčių ji ėmė silpnėti ir prasidėjo vadinamasis tamsusis lai¬kotarpis. Maždaug XII a. pr. Kr. Mesopotamijos šiaurėje susikuria Asirijos valstybė, ji po truputį stiprėja ir pradeda užkariavimus. Apie 900 m. pr. Kr. Asirija tampa didžiule imperija su sostine Ninevija. Ninevijoje buvo rasta garsioji karaliaus Ašurbanipalo molinių lentelių biblioteka. Apie 700 m. pr, Kr. valdant karaliui Ašurbanipalui Asirijos imperija suvienija Mesopotami¬ją trečią kartą, Babilonas patenka į Asirijos įtaką. 612 m. pr. Kr. Asirijos imperija, nuolat puldinėjama Babilono, žlunga, karalius Nabopalasaras sukuria Naująją Babilono karalystę. Tai buvo ketvirtasis ir paskutinis Me¬sopotamijos suvienijimas. Valstybė klesti, kol ją 539 m. pr. Kr. nukariauja Persija. Babilono valstybės silpnėjimas ir žlugimas buvo susiję su grobia¬maisiais karais, vergų skaičiaus augimu ir karaliaus Nabonido bandymu įvesti vienos Mėnulio dievybės Sino (Nanos) kultą. Tam pasipriešino žyniai, nes Babilono religija buvo politeistinė. Babiloniečiai dievų kultus ir jų funkcijas perėmė iš šumerų, tačiau vadino juos kitais vardais. Jų dievai buvo vaizduojami ir kaip žmonės (antropomorfinis pavidalas), ir kaip kosminių objektų simboliai (Saulės disko, pusmėnulio ir kt). Vyriausiasis Babilono dievas buvo Mardukas. Kiti dievai: Šamašas – Saulės, Ištarė (Astartė), įkūnijanti Venerą- meilės. Babilono mieste esančios Marduko šventyklos bokštas (7 aukštų 90 m aukščio zikuratas) įėjo į istoriją „Babelio bokšto” pavadinimu.

BABILONO CIVILIZACIJOS LAIMĖJIMAI.

1) ištobulino astronomiją: sujungė žvaigždes į žvaigždynus, suteikė jiems vardus;

2) suskirstė mėnesį į 4 savaites pagal Mėnulio fazes, savaitę – į 7 pa¬ras, parą-[24 vai.;

3) išplėtojo matematiką ir geometriją, išmoko apskaičiuoti plotą ir tūrį;

4) Babilone buvo sukurti garsieji Hamurabio įstatymai (apie XVIII a. pr.Kr.), jie reguliavo daugelį gyvenimo sričių, buvo pagrįsti taliono principu („akis už akį, dantis už dantį”);

5) babiloniečiai laikomi astrologijos pradininkais.

ATMINTINĖ

1) Sąvokos ir terminai:

Babilonas, dinastija, Asirija, zikuratas, Babelio bokštas, Hamurabio įstatymai, taliono principas, Mardukas.

2) Įvykiai ir datos:

Senosios Babilono karalystės sukūrimas, antrasis Mesopotamijos suvienijimas -XIX a. pr. Kr;

galutinis Babilono civilizacijos žlugimas, kai ją nukariauja

Persija – 39 m. (VI a.) pr. Kr.

3) Asmenybės: Hamurabis, Ašurbanipalas, Nabopalasaras.

Hamurabis (~1792-1750m. pr. Kr.)-a) Babilono valdovas;

b) smarkiai išplėtė valstybės teritoriją (nuo Persijos įlankos iki Zagro kalnų);

c) išleido įstatymų kodeksą, pagrįstą taliono principu.

Ašurbanipalas (668-627 m. pr. Kr.)-Asirijos karalius, įsa¬kęs surinkti molines lenteles su istoriniais, religiniais ir moks¬liniais raštais ir įkurti biblioteką; ši biblioteka buvo rasta 1849-1854 m. kasinėjant Nineviją.

Nabopalasaras (626-605 m. pr. Kr.) – Babilono karalius, vadovavęs sukilimui prieš Asiriją; jam valdant VII a. pr. Kr. buvo įkurta Naujoji Babilono karalystė.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „SENOJI BABILONO KARALYSTĖ II TŪKST. PR. KR.”

1) Apima teritoriją nuo Tigro ir Eufrato aukštupio iki žiočių, tai dabartinė Irako ir rytinė Sirijos dalis.

2) Valstybės centras – Babilono miestas ties Tigro ir Eufrato suartėjimu.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „ASIRUOS VALSTYBĖ VIII-VII A. PR. KR.”

1) Apima teritoriją nuo Tigro ir Eufrato aukštupio šiaurėje iki žiočių pietuose, vakaruose – iki Viduržemio jūros ir Egiptą Šiaurės Afrikoje, tai dabartinės Irako, Sirijos, Palestinos, Izraelio teritorijos, pietinė Turkijos dalis ir dalis Egipto valstybės teritorijos aplink Nilo upę.

2) Valstybės centras – Ninevijos miestas prie Tigro aukštupio.

Atkreipti dėmesį:

valstybės teritorija 2 žemynuose (Azijoje ir Afrikoje): Asirijai pri¬klauso Egiptas.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINI ŽEMĖLAPĮ „NAUJOJI BABILONO KARALYSTĖ VII-VI A. PR. KR.”

1) Apima teritoriją nuo Tigro ir Eufrato aukštupio iki žiočių, vakaruose –

plati prieiga prie Viduržemio jūros, tai dabartinės Irako, Sirijos, Palestinos ir

Izraelio teritorijos.

2) Valstybės centras – Babilono miestas ties Tigro ir Eufrato suartėjimu.

Atkreipti dėmesį:

valstybės teritorija tik Azijoje; valstybės pietvakariuose – bendra iena su Egipto valstybe.

PERSIJA

POLITINĖ PERSIJOS RAIDA.

VI a. pr. Kr. l pusėje Artimuosiuose Rytuose gyvavo 4 stambios valstybės: Mediją, Lydija, Babilonas ir Egiptas. Medijoje ir gyveno pavergti persai (medai ir persai priklausė arijų grupei). Manoma, kad indoeuropiečių kil¬mės persai į dabartinio Irano teritoriją atsikraustė apie II tūkst. pr. Kr. Apie 700 m. pr. Kr. jie jau gyveno sėsliai ir kūrė savo valstybę. Apie 558 m. pr. Kr. persų valdovu tapo Kyras. Jis pradėjo sukilimą prieš medus. Apie 550 m. pr. Kr. medai buvo nukariauti, susikūrė Persijos imperija su sostine Sužais. Kyras dar nukariavo Lydiją, Babiloną, graikų kolonijas Mažojoje Azijoje. Jo įpėdiniai toliau plečia valstybės teritoriją: Kambizas nukariauja Egiptą, Darijus l užgrobia žemes iki Indo upės rytuose, Dnestro upės šiau¬rėje, užima Makedoniją. Taip Darijus l sukuria didžiulę imperiją, ji sujun¬gia visas senovės Rytų tautas. Valstybėje atsiranda 4 centrai (sostinės): Sūzai, Ekbatanai (medų sostinė), Pasargadai (Kyro kapas) ir Persepolis, pastatytas paties Darijaus I. Visa valstybės teritorija padalijama į auto¬nomines provincijas, vadinamąsias satrapijas, jas valdo karaliaus gi¬minaičiai – satrapai. Jų veiklą griežtai prižiūri karaliaus įgalioti inspekto¬riai. Visos užkariautos tautos privalo mokėti duoklę. Darijus l rūpinosi tvar¬ka valstybėje: buvo sukurtas platus kelių tinklas, nutiestas garsusis ka¬rališkasis kelias (jis jungė Sūzus su Mažojoje Azijoje esančiais Sardais ir buvo apie 2400 km ilgio), įvesta visai valstybei bendra pinigų sistema bei įstatymai. Visa tai teigiamai veikė ūkio plėtrą. Tačiau tokia milžiniška valstybė iš anksto buvo pasmerkta žlugti. Ypač ją susilpnino karai su graikais, vykę 500—449 m. pr. Kr. Šiuos karus persai pralaimėjo. Po jų stojo ilgas sukilimų ir suiručių laikotarpis, o 330 m. pr. Kr. Persiją nukariavo Aleksand¬ras Makedonietis ir sugriovė Persepolio miestą.

PERSIJOS KULTŪRA.

Persai nesukūrė nei savitos civilizacijos, nei kultūros. Užkariautoms tautoms jie neprimetė nei savo religijos, nei rašto, nei kalbos. Persai pa¬tys garbino ne tik savo, bet ir kitų tautų dievus. Pagrindinė persų religija bu¬vo zoroastrizmas. Šios religijos pagrindą sudaro dualizmas: 2 pradų -Šviesos ir Tamsos – kova, Ji vyksta ir danguje, ir žemėje. Kiekvienas žmogus turi pasirinkti Šviesą (gėrį, tiesą) arba Tamsą (blogį, melą) savo lais¬vu apsisprendimu. Zoroastrizmas yra siejamas su pranašo Zaratustros mokymu. Manoma, kad jis buvo realus asmuo, gyvenęs VII-VI a. pr. Kr.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

satrapas, satrapija, karališkasis kelias, Persepolis, Sozai, zoroastrizmas.

2) Įvykiai ir datos:

Persijos valstybės susikūrimas –550 m. (VI a.) pr. Kr; didžiausia Persijos galybė ir teritorija –Va. pr. Kr. pab.;

Persijos valstybės žlugimas, kai ją nukariauja Aleksandras Makedonietis – 330 m. (IVa.)pr. Kr.

3) Asmenybės: Kyras, Darijus I.

Kyras II Didysis (7-530 m. pr. Kr.) –

a) Persijos valstybės įkūrėjas, Persijos karalius (558-530 m. pr. Kr);

b) nukariavo Mediją, Lydiją ir Mažosios Azijos graikų miestus, didelę dalį Vidurinės Azijos, Babiloną (539 m. pr. Kr.).

Darijus l Didysis (550-486 m. pr. Kr.) –

a) žymiausias Persijos valdovas, valdęs VI a. pr. Kr. pr-Va. pr. Kr. pab.;

b) jam valdant Persijos valstybės teritorija buvo pati didžiausia (nuo Indo upės iki Viduržemio jūros, priklausė Mažo¬sios Azijos pusiasalis ir Makedonija, Egiptas ir teritorijos iki Dnestro upės šiaurėje), tai Persijos galybės laikotarpis; reformavo karybą, finansus ir valdymą, jo įsakymu buvo pastatyta nauja sostinė Persepolis, nutiestas karališkasis kelias.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „PERSIJOS VALSTYBĖ VI-IV A. PR. KR.”

1) Apima teritoriją nuo Indo upės rytuose iki Viduržemio jūros vakaruose; nuo Vidurinės Azijos ir Kaukazo kalnų šiaurėje iki Persijos įlankos pietuose, priklausė Egiptas ir šiaurinė Balkanų pusiasalio dalis.

2) Valstybės centras – sostinės prie šiaurinės Persijos įlankos dalies.

3) Vakaruose Persijos valstybės teritorija ribojosi su graikų gyvenamo¬ mis teritorijomis Balkanų pusiasalyje.

Atkreipti dėmesį:

valstybės teritorija – 3 žemynuose (Azijoje, Afrikoje, Europoje); pagrindiniai skirtumai nuo Asirijos valstybės: didesnė Persijos teritorija – rytuose siekia Indo upę,vakaruose priklauso šiaurinė Balkanų pusiasalio dalis, valstybės centrai ne prie Tigro ir

Eufrato.

HETITAI

PERIODIZACIJA.

1800 m. (XIX a.)-XVI a. pr. Kr. – Senoji karalystė; XVI a,-1200 m. (XIII a.) pr. Kr. – Naujoji karalystė.

TYRINĖJIMAI.

1) apie hetitus pirmasis prabilo anglų misionierius V. Raitas, jis 1872 m. Sirijoje rado 4 akmenis su keistais rašmenimis;

2) 1915 m. čekas B. Hroznas iššifravo hetitų raštą.

CIVILIZACIJOS RAIDA.

Visi mokslininkai sutartinai teigia, kad hetitų civilizacija buvo lyg tiltas tarp Mesopotamijos ir Graikijos. Hetitų civilizacijos centras iškilo Mažojoje Azijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Hetitų valstybės sostinė buvo Chatušo miestas. Apie Senosios karalystės laikotarpį yra žinoma nedaug, tik tai, kad valstybė buvo nuolat stiprinama, statomi miestai, stiprėjo ir valdžia. Didžiausią galybę hetitų valstybė pasiekė XV-XIII a. pr. Kr., kai labai išsi¬plėtė jos teritorija. Tuo metu hetitai užima Sirijos šiaurę, užgrobia Pirmąją Babilono karalystę. Hetitų valstybės žlugimas prasideda sulig Asirijos iški¬limu ir „jūros tautų” antplūdžiu, Apie 1200 m. pr. Kr. sugriaunama hetitų sostinė Chatušas.

HETITŲ CIVILIZACIJOS LAIMĖJIMAI.

1) pirmieji II tūkst. pr. Kr. pr. ėmė lydyti geležį;

2) pirmieji sukonstravo dvikinkį kovos vežimą ir ratus su stipinais;

3) sudarė teisyną: jame tyčinė veikla skiriama nuo netyčinės, numato¬ma kompensacija už padarytą žalą, teisėjams leidžiama priimti sprendi¬mus tik remiantis liudytojų parodymais; kūrė istorinę literatūrą: joje įvykiai dėstomi tiksliai pamečiui ir objek¬tyviai.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Chatušas.

2) Įvykiai ir datos:

hetitų civilizacijos susiformavimas –1800 m. (XVIII a.) pr. Kr;

hetitų civilizacijos žlugimas –1200 m. (XII a.) pr. Kr.

hetitai pradeda lydyti geležį–II tūkst. pr. Kr. vid.

SIRIJOS CIVILIZACIJA

Istorinė Sirija buvo didesnė negu šiuolaikinė. Ji apėmė dabartinę Siriją, Libaną, Izraelio ir Jordanijos dalį, Šiaurės Arabiją. Sirijos civilizacija buvo tarp Šumero-Akado, Egipto ir Egėjo civilizacijų, be to, jos strateginė ir preky¬binė padėtis buvo labai patogi (tarp Mesopotamijos ir Viduržemio jūros, vietovė kalnuota). Šioje teritorijoje egzistavusią civilizaciją su išlyga gali¬ma suskirstyti į 3 dalis:

1) ankstyvosios kultūros;

2) finikiečiai;

3) žydai.

ANKSTYVOSIOS SIRIJOS KULTŪROS

Jordano upės slėnyje buvo rastas seniausias žmonijai žinomas miestas – Jerichonas. Jis buvo įkurtas apie X tūkst. pr. Kr. Pirmieji istorijoje stačiakampiai pastatai jame atsirado VII tūkst. pr. Kr. Miestas egzistavo maždaug iki II tūkst. pr. Kr.

Kitas didelis šio regiono miestas – Ebla. Jau III tūkst. pr. Kr. tai buvo megapolis, jame gyveno apie 30 000 gyventojų. Jis buvo aptvertas sie¬na, turėjo vandentiekį. Miestas prekiavo su Egiptu ir varžėsi dėl įtakos su Akadu. Sudegusių rūmų griuvėsiuose mokslininkai rado apie 15 000 mo¬linių lentelių archyvą, parašytą kalba, šiek tiek panašia į senovės žydų ir finikiečių. Miestas buvo sugriautas apie II tūkst. pr. Kr.

Taip pat paminėtinas ir Ugarito miestas valstybė. Jau IV tūkst. pr. Kr. jis buvo stambus prekybos centras. Apie XII a. (II tūkst.) pr. Kr. miestą sugrio¬vė stiprus žemės drebėjimas. Ugarite buvo rasti didžiuliai karalių archy¬vai.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Jerichonas, Ebla, Ugaritas.

2) Įvykiai ir datos:

Jerichono miesto gyvavimas -X-ll tūkst.pr.Kr;

Ugarito miesto gyvavimas -IV-II tūkst.pr. Kr.;

Eblos miesto gyvavimas 11 I-II tūkst.pr. Kr.

FINIKIEČIAI

PERIODIZACIJA.

III tūkst. pr. Kr. – finikiečių protėviai įsikuria prie Viduržemio jūros;

1200 m. pr. Kr. –finikiečių istorijos pradžia;

IX a. pr. Kr. – finikiečius nukariauja Asirija;

539 m. (VI a.) pr. Kr. – finikiečius nukariauja Persija;

333 m. (IV a.) pr. Kr. – finikiečius nukariauja Aleksandras Makedonietis.

ISTORINĖ FINIKIEČIŲ RAIDA.

Finikiečiai niekada neturėjo vieningos valstybės. Ją sudarė atskiri dideli miestai: Bibias, Beritąs, Tyras ir Sidonas. Miestus valdė karaliai, o jų val¬džią ribojo kilmingųjų tarybos. Puolant priešams, finikiečių miestai jungdavosi į sąjungas, bet jos būdavo trumpalaikės ir nestiprios. Gamtos sąly¬gos nulėmė pagrindinius finikiečių verslus ir amatus. Kadangi dirbamos žemės buvo mažai, o dauguma miestų stovėjo prie jūros, finikiečiai ėmė verstis prekyba. Jie to meto pasaulyje buvo vieni geriausių jūreivių. Plaukiojant toli nuo tėvynės, reikėjo uostų, kur būtų galima apsistoti. Todėl fini¬kiečiai pradėjo kurti kolonijas, daugiausia jų atsirado Šiaurės Afrikoje, pie¬tinėje Pirėnų pusiasalio dalyje. Didžiausia finikiečių kolonija, įkurta 814 m. pr. Kr., buvo Kartagina.

FINIKIEČIŲ LAIMĖJIMAI.

1) maždaug X a. pr. Kr. sukūrė fonetinį raštą- abėcėlę (sudarė 22 rai¬dės), vėliau ją perėmė bei patobulino graikai ir romėnai;

2) pirmieji pradėjo kurti kolonijas;

3) parašė pirmąjį žinomą agronomijos traktatą;

4) turėjo gerus laivus – galeras, plaukiojo ir naktimis, orientuodamiesi pagal žvaigždes;

5) pirmieji apiplaukė Afriką (apie 600 m. pr. Kr.).

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Biblas, Tyras, Sidonas, kolonija, Kartagina, abėcėlė.

2) Įvykiai ir datos:

finikiečių istorijos pradžia -1200 m. pr. Kr;

Kartaginos kolonijos [kūrimas -814 m. (IXa.)pr. Kr.;

finikiečiai sukuria abėcėlę -X a. pr. Kr.

ŽYDAI

PERIODIZACIJA.

XVIII a. pr. Kr.-žydai iš dykumų atsikelia į Palestiną;

XVII-XIII a. (1280 m.) pr. Kr. – Egipto nelaisvė;

XI a. pr. Kr. vid. -sukuriama žydų valstybė;

Xa. pr. Kr.-žydų valstybė suskyla į 2 dalis: Izraelį ir Judėją;

VIII a. (721 m.)pr. Kr.-Izraelį nukariauja Asirija;

VI a. (587 m.) pr. Kr. – Judėją nukariauja Babilonas (Babilono vergijos pradžia);

XI-VI a. pr. Kr. – Pirmosios Bažnyčios metai;

VI a. (538 m.)-IV a. pr. Kr. pr. – Antrosios Bažnyčios metai;

332 m. (IVa.)pr. Kr.-žydus nukariauja Aleksandras Makedonietis;

168-69 m. (II a.)pr. Kr. – makabėjai atkuria žydų valstybę;

69 m. (l a.) pr. Kr. – Romos valstybė galutinai nukariauja žydus, jie išvejami iš savo gimtųjų vietų.

ŽYDŲ ISTORIJA.

Žydai buvo semitai, klajoję po Arabijos dykumą ir Sinajaus pusiasalį. Legendinis žydų protėvis Abraomas apgyvendino tautą Palestinoje. Abraomo tauta buvo pavadinta hebrajais („tauta iš anapus Eufrato upės”). Pagal jo vaikaičio Jokūbo (Izraelio) vardą visą tautą pradėta vadinti izra¬elitais. Apie IV a, pr. Kr. jie gavo judėjų vardą. Taigi nors ir skirtingai vadina¬ma-hebrajais, izraelitais, judėjais, – tai buvo viena žydų tauta. Po didžiu¬lio bado XVII a. pr. Kr. žydai pabėgo į Egiptą. Čia jie buvo žiauriai išnaudo¬jami. XIII a. pr. Kr. Mozė išvedė žydus iš Egipto. Taip jis vykdė Dievo Jah¬vės paliepimą atvesti žydus į Pažadėtąją žemę-Palestiną. Dėl jos kilo ka¬ras su vietiniais gyventojais. Apie 1250 m. pr. Kr. žydai nugalėjo vietinius gyventojus, apsigyveno sėsliai ir ėmė verstis žemdirbyste. Apie 1050 m. pr. Kr. galutinai sujungtos šalies valdovu tapo karalius Saulius. Po jo valdė Dovydas ir Saliamonas, Valdant Saliamonui, 10 giminių, nepatenkintų įves¬tais dideliais mokesčiais, atsiskyrė ir šiaurėje sudarė Izraelio valstybę. Pie¬tinė dalis, likusi Saliamonui, vadinosi Judėja. Abi valstybės varžėsi ir net kovojo tarpusavyje. Tai jas susilpnino: VIII a. pr. Kr, Izraelį nukariauja Asi-rija, o VI a. pr, Kr. Babilonas užgrobia Judėją. Yrant valstybei, žydai ėmė telktis apie Dievo Jahvės šventyklą Jeruzalėje. Todėl 586 m. pr. Kr. Babilo¬no karalius Nabuchodonosaras ją sugriovė, žydus ištrėmė. VI a. (538 m.) pr. Kr. persų karalius Kyras leido žydams sugrįžti į Jeruzalę. Žydai atsta¬tė Jeruzalės šventyklą ir visą Judėją. 332 m. pr. Kr. Palestiną nukariavo Aleksandras Makedonietis. Jo palikuonys ėmė prievarta helenizuoti užka¬riautas tautas, todėl 168 m. pr. Kr. įvyko sukilimas (jam vadovaujant Makabėjai) ir vėl buvo atkurta žydų valstybė. Galutinai žydų valstybė žlu¬go, kai ją 69 m. pr. Kr. nukariavo Roma. Žydai buvo išvaryti iš savo gim¬tųjų vietų ir pasklido po visą pasaulį.

ŽYDŲ RELIGIJA.

Žydai sukūrė seniausią žinomą monoteistinę religiją-judaizmą. Jie tu¬rėjo vieną Dievą- Jahvę. Judaizmo išpažinėjams Dievas buvo viskas: vy¬riausias valstybės valdovas, mokytojas ir globėjas. Jų nuomone, Dievas tvarko įstatymus, visuomeninę santvarką, atskiro žmogaus veiksmus ir dorovinį gyvenimą. Dievas ant Sinajaus kalno padiktavo Mozei 10 Die¬vo įsakymų, reguliuojančių žmonių gyvenimą, ir sudarė Sandorą (sutartį), pagal kurią žydai įsipareigojo pripažinti Jahvę vieninteliu Dievu, garbinti jį ir laikytis jo įstatymų, o Dievas paskelbė žydus savo išrinktąja tauta, paža¬dėjo juos saugoti ir globoti. Žydai tikėjo, kad atėjus Mesijui („išganytojui”) bus grąžinta jų turėta garbė ir turtai.

Visa judaizmo religijos istorija ir teorija surašytos pirmojoje Biblijos da¬lyje – Senajame Testamente, kurį sudaro 39 knygos. Biblija nėra vientisa knyga. Tai šventųjų knygų rinkinys. Jis buvo pradėtas komplektuoti II tūkst. pr. Kr. pr.- l tūkst. pr. Kr. pab, Pagrindinė tekstų dalis parašyta ir suredaguo¬ta Antrosios Bažnyčios metais (VI-IV a. pr. Kr). Senojo Testamento knygos yra skirstomos į 3 grupes:

1) istorinės knygos, kuriose pateikiama išganymo istorija nuo žmo¬gaus nuopuolio iki atpirkimo išvakarių (išrinktosios žydų tautos istorija);

2) išminties knygos, kuriose pateikiama religinė doktrina ir moralės nuo¬statai, privalomi kiekvienam, siekiančiam išganymo;

3) pranašų knygos, kuriose parodoma, kaip Dievas per savo išrinktus ir siųstus vyrus (pranašus) kreipė išrinktąją tautą išganymo keliu.

Biblija daugeliu atveju yra šaltinis ir kitų tautų, kurios gyveno kaimynys¬tėje su žydais, istorijai nagrinėti. Žydų religijos pagrindą sudaro Penkiaknygė – Tora (hebr. k. Tora – mokslas, teisė). Taip vadinamos penkios pir¬mosios Senojo Testamento knygos (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto įstatymo). Pagal tradiciją Toros autoriumi yra laikomas Mozė.

ŽYDŲ LAIMĖJIMAI.

1) sukūrė seniausią žinomą monoteistinę religiją – judaizmą;

2) sukomplektavo Bibliją ir Torą (l l tūkst. pr. Kr. pr.-l tūkst. pr. Kr. pab.).

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai: hebrajai, izraelitai, judėjai, Egipto nelaisvė, Babilono vergija, Izraelis, Judėja, makabėjų valstybė, judaizmas, monoteizmas, Jahvė, Mesijas, Biblija, Senasis Testamentas, Tora.

2) Įvykiai ir datos:

žydų valstybės sukūrimas -XI a. (-1050 m.) pr. Kr. vid.;

žydų valstybės skilimas į Izraelį ir Judėją -Xa. (~930m.)pr. Kr. pr.;

Judėją nukariauja Babilonas, sugriaunama Jeruzalės šventykla, prasideda vadinamoji Babilono vergija -VIa. (586 m.) pr. Kr. pab.;

Jeruzalės ir Judėjos atkūrimas – VI a. (538 m.) pr. Kr.-IV a. (332 m.) pr. Kr;

makabėjai vėl atkuria žydų valstybę -168-69m.(ll-la.)pr.Kr.;

galutinis žydų valstybės žlugimas, kai ją užkariauja Roma, žydų išvarymas iš jų gimtųjų vietų -69 (l a.) m. pr. Kr.

3) Asmenybės: Abraomas, Mozė, Saulius, Dovydas, Saliamonas.

Abraomas (hebr. k. aberaham – išaukštintas tėvas, žmonių tėvas) – Biblijos personažas, legendinis žydų protėvis, ap¬gyvendinęs XVIII a. pr. Kr. žydus Palestinoje.

Mozė (hebr. k. – ištrauktas, šen. Egipt. k. – vaikas) –

a) žydų vadas ir Mesijas, kuris subūrė žydų tautas ir išvedė jas iš Egipto nelaisvės XIII a. pr. Kr. pab.;

b) sudarė Sandorą, gavo iš Jahvės ant Sinajaus kalno 10 Dievo įsakymų.

Saulius – vadinamas Suvienytoju, jis tapo pirmuoju žydų valstybės karaliumi XI a. pr. Kr. vid.

Dovydas (XI a. pr. Kr. pab.-X a. pr. Kr.) –

a) Izraelio ir Judėjos karalius, vadinamas Statytoju, įkūrė Jeruzalės miestą, Siono kalne pastatė Sandoros skrynią.

Saliamonas-

a) Izraelio ir Judėjos karalius (965-928 m. pr. Kr.), vadinamas Išmintinguoju;

b) Saliamono valdymo laikotarpis – Izraelio ir Judėjos ka¬ralystės klestėjimo laikai; pagyvino prekybą su kaimyniniais kraštais, pastatė Jahvės šventyklą Siono kalne, įvedė didelius mokesčius.

INDO CIVILIZACIJA

PERIODIZACIJA.

III-II tūkst. pr. Kr. vid. – proto indiškasis laikotarpis;

II tūkst. pr. Kr. vid. -arijų atsikraustymas, kastų sistemos atsiradimas;

322(IVa.)-185m. (II a.) pr. Kr. – Maurjos imperija;

IV-VI a. – Guptų imperija.

INDO CIVILIZACIJOS RAIDA.

Indo civilizacijos susiformavimas siejamas su Indo upe, kuri kiekvieną pavasarį patvinsta ir derlingomis sąnašomis patręšia slėnį. Seniausi civilizacijos pėdsakai Indo slėnyje siekia III tūkst. pr. Kr. Buvo atrasti 2 di¬deli miestai – Mohendžo Darąs ir Harapa. Juose egzistavo aukšta civiliza¬cija. Manoma, kad Mohendžo Darė gyveno daugiau kaip 100 000 žmo¬nių, taisyklingai suplanuotose gatvėse stovėjo 2-3 aukštų namai, jie tu¬rėjo kanalizacijos sistemą. Namai buvo statomi iš molio plytų. Jau buvo vartojamas raštas ir antspaudai. Harapoje buvo auginama medvilne, kvie¬čiai, miežiai, laikomi naminiai buivolai, karvės, žiedžiamuoju ratu žiedžia-mi puodai. Netoli dabartinio Bombėjaus rastas seniausias žinomas uos¬tas su laivų statykla – Lotalas. Šie miestai siejami su senaisiais Indo slėnio gyventojais dravidais. Apie II tūkst. pr. Kr. vid. ši civilizacija buvo sunaikinta.

1) II tūkst. pr. Kr. vid. į Indo slėnį atsikraustė arijų gentys. Iš kur jie atėjo, neaišku. Tačiau mokslininkai nustatė, kad arijai buvo indoeuropiečiai. Jų vartota kalba – sanskritas – panaši į lietuvių kalbą. IX-VIII a. pr. Kr. arijai pradėjo naudoti geležį. Kartu su savimi į Indiją arijai atsinešė Vedas ir kastų sistemą. Vedos (sanskrito k. – žinojimas) – tai išminties giesmių rin¬kiniai. Jų yra 4: Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Atarvaveda. Vedos glau¬džiai susijusios su arijų religija. Jie tikėjo, kad žmogaus gyvenimui daug įtakos turi dangaus šviesuliai, kosminė energija ir dievų valdomos gamtos jėgos. Dievų malonė yra perkama aukomis, kurias palydi giesmės. Iš pra¬džių šios giesmės buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, o vėliau pateko į rinkinius – Vedas. Svarbią reikšmę indų gyvenimui turėjo ir kastų sistema. Iš pradžių jos buvo vadinamos varnomis (sanskrito k. – spalva). Visi gy¬ventojai buvo susiskirstę į 4 pagrindines kastas:

1)brahmanų (žynių ir išminčių);

2) kšatrijų (karių);

3) vaišijų (pirklių, amatininkų ir žemdirbių);

4) sūdrų (paprastų darbininkų).

Skirtingą kastų padėtį visuomenėje nustatė dievas Brahma. Žmogaus kilmė nulemdavo kastą ir niekas negalėdavo jos pakeisti. Todėl skirtingų kastų žmonės griežtai atsiribodavo vieni nuo kitų, vengdavo bet kokio bendravimo. Kastų sistema nuolat kito: vienos kastos atsirasdavo, kitos išnykdavo. Kastų sistema neleido Indijoje įsitvirtinti užkariautojams, nes jie negalėjo pakeisti visuomenės struktūros, senosios valdovų giminės išlaikė savo vadovaujamą padėtį visuomenėje. Šiuo metu Indijoje yra apie 2000 kastų.

Su kastų sistema ir Vedomis susijusi hinduizmo (brahmanizmo) religija. Ši religija teigia, kad kiekvieno žmogaus siela po mirties persikūnija į kitą žmogų ar gyvūną (reinkarnacija), atsižvelgdama į tai, kaip žmogus el¬gėsi savo gyvenime, Tai, į ką žmogus persikūnys, nulemia karma-atpildas už tai, kaip žmogus elgėsi savo gyvenime. Brahmanizmo (hinduizmo) idė¬jomis paremtos 2 žymiausios epinės indų poemos: „Ramajana” (joje vaiz¬duojamas karžygio Ramos gyvenimas) ir „Mahabharata” (Bharatos šei¬mos istorija, kurioje vaizduojama 2 giminingų šeimų kova dėl sosto).

Atsikėlę į Indiją arijai nesudarė didesnės valstybės. Indijoje susikūrė daug radžų (kunigaikščių) vadovaujamų valstybėlių. Todėl jas bandė užkariauti persai, o 325 m. pr. Kr. žygį į Indiją pradėjo Aleksandras Makedo¬nietis. Jis nukariavo Indijos šiaurės rytus. Tam, kad išsivaduotų iš jo val¬džios, indams prireikė susivienyti. Apie 322 m. pr. Kr. vadas Čandragupta įkūrė pirmąją Indijos imperiją-Maurją. Ji apėmė beveik visą Indiją, išsky¬rus pietinį pakraštį. Valstybėje buvo įrengta didžiulė drėkinimo sistema, im¬ta gyvai prekiauti su užsieniu. Ypač valstybė sustiprėjo valdant Čandraguptos vaikaičiui Ašokai III a. pr. Kr. Ašoka buvo vienas iš žymiausių Indijos valdovų. Jis negailėjo pinigų pavaldinių gyvenimui palengvinti: tiesė kelius, kasė šulinius, statė tiltus, užeigos namus, nemokamas ligonines. Jis atsi¬sakė grobiamųjų karų. Toks jo valdymas yra siejamas su budizmo įsitvirti¬nimu Indijoje.

Ašoka buvo paskutinis žymus Maurjos valstybės valdovas. Valstybė iš¬iro apie 185 m. pr. Kr. Civilizacijos nuosmukį lėmė 2 priežastys:

1) religinės vienybės stoka;

2) svetimtaučių (graikų, skitų ir kt.) įsiveržimai. Vėliau (IV-VI a.) bandyta atkurti valstybę. Šiaurinėje Indostano pusiasalio dalyje susikūrė Guptų imperija. Šią valstybę sužlugdė hunai.

BUDIZMAS.

Budizmas atsirado apie VI-V a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje. Jo pradininku laikomas Sidarta Gautama – pusiau legendinis indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis Gangos slėnyje ir gavo Budos („apšviestojo”) vardą. Budizmui nežinoma die¬vo sąvoka, jis moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Pagrindinės budiz¬mo nuostatos išdėstytos Tripitakoje – Palikanone. Pasak jo, išganymas pasiekiamas paties žmogaus pastangomis, žmonių įgimtas troškimas tu¬rėti turtų ir patirti malonumų yra visų nelaimių ir kančių priežastis. Kai šis troškimas yra nugalimas ir pasiekiama nirvana (nekintama ramybė ir amži¬na palaima), kančios baigiasi, Budistai pripažįsta „4 tauriąsias tiesas”:

1) bet koks gyvenimas yra kančia;

2) kančios priežastis – perdėtas žmogaus prisirišimas prie gyvenimo;

3) kiekvienas turi galimybę išsivaduoti iš kančių;

4) išsivadavimo kelias – tai „taurusis aštuonlypis kelias” (teisingas tikėjimas, teisingas sumanymas, teisingas veikimas, teisinga kalba, teisin¬gas gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisingas galvojimas, teisingas susikaupimas). Šią „tauriąją tiesą” suformulavo Ašoka savo ediktuose. Ašoka budizmą paskelbė valstybine religija. Tačiau Indijoje budizmas neįsitvirtino, nes jis prieštaravo religinėms ir kultūrinėms tradicijoms, nei¬gė įprastus indų dievus ir indams įprastą kastų sistemą. Brahmanų pastangomis maždaug VII a. budizmas iš Indijos buvo išstumtas.

INDO CIVILIZACIJOS LAIMĖJIMAI.

1) davė žmonijai 2 religijas – hinduizmą ir budizmą;

2) kūrė rašytinę literatūrą-4 Vedos, poemos „Ramajana” ir „Mahabharata”;

3) turėjo dešimtainę skaičiavimo sistemą ir 0;

4) sukūrė ir įtvirtino kastų sistemą;

5) sugalvojo šachmatus;

6) ėmė auginti medvilnę ir austi medvilninius audinius;

7) pradėjo statyti kanalizacijos įrengimus.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Mohendžo Darąs, Harapa, dravidai, arijai, kastų sistema, brahmanai, vaišijai, kšatrijai, šudros, hinduizmas, budizmas, Pali kanonas, „4 tauriosios tiesos”, „aštuoniypis kelias”, Vedos, „Ramajana”, „Mahabharata”, Maurjos imperija, Guptų imperija.

2) Įvykiai ir datos:

III-II tūkst. pr. Kr. – seniausių žinomų Indo civilizacijos miestų Mohendžo Da¬ro ir Harapos gyvavimas;

II tūkst. pr. Kr. vid.- įlndo slėnį atsikraustė arijų gentys;

ll-l tūkst. pr. Kr. -susiformuoja hinduizmas;

VI a. pr. Kr. -susiformuoja budizmas;

322-185 m. pr. Kr.- Maurjos imperijos egzistavimas.

3) Asmenybės: Ašoka, Sidarta Gautama (Buda).

Ašoka (-269-228 m. pr. Kr.) -Veikla:

a) vienas iš žymiausių Maurjos valstybės valdovų;

b) išplėtė Maurjos valstybės teritoriją; po vieno žiauraus mūšio atsivertė į budizmą, paskelbė jį valstybine religija ir daug prisidėjo, kad ši religija plistų ir ki¬tose šalyse;

d) Ašokos ediktuose buvo suformuluotos „4 tauriosios tie¬sos”, nurodytas „aštuonlypis kelias”, kuriuo einant galima įveikti kančią, šie Ašokos ediktai, iškalti uolose ir akmens stulpuose, yra svarbus rašytinis Indijos istorijos dokumen¬tas;

e) būdamas Maurjos valdovu stengėsi palengvinti papras¬tų žmonių gyvenimą (statė ligonines, tiltus, kasė šulinius, badmečiu dalijo maistą iš valstybinių sandėlių).

Sidarta Gautama (Buda) (623 – 544 m. pr. Kr.) -jis buvo radžos sūnus, vaikystę ir jaunystę praleido kaip princas, anksti vedė, susilaukė sūnaus. Būdamas 29 metų amžiaus, skatinamas vidinio poreikio tapo klajojančiu atsiskyrėliu (tuo metu Indijoje tai buvo pripažintas būdas siekti dvasi¬nės tiesos). 7 metus jis gyveno labai asketiškai, tačiau vėliau suprato, kad toks gyvenimo būdas yra beprasmiškas (nu¬švitimas). Patyręs nušvitimą, Buda pradėjo mokyti, įgijo mo¬kinių ir kartu su jais 44 metus klajojo. Budos ir jo sekėjų mo¬kymas buvo skirtas paprastiems žmonėms. Veikla:

a) budizmo pradininkas;

b) atskleidė „4 tauriąsias tiesas”, suvokė gimimo, mirties ir reinkarnacijos ciklą bei dėsnius, kurie šį ciklą valdo;

c) klajojantis vienuolis, budizmo religijos skleidėjas; gavo vardą Buda – „apšviestasis”.

SENOVĖS KINIJOS CIVILIZACIJA

PERIODIZACIJA.

III tūkst. pr. Kr – pirmųjų didesnių valstybių prie Chuanchės (Chvanghės, Hvanghės) upės kūrimasis;

XXIII-XVIII a. pr. Kr. -legendinė Šia dinastija, pirmasis Kinijos suvieniji¬mas;

XVIII-XII a. pr. Kr. -Šangųdinastija, valdžios stiprėjimas;

Xl-lll a. pr. Kr. – Džou dinastija, valdžios silpnėjimas, klajoklių įsiver¬žimas, valstybės skilimas [ besivaržančias kunigaikštystes;

III a. pr, Kr. – Cinų dinastija, Kinijos suvienijimas, imperijos įkūrimas;

II a. pr. Kr.-ll a.-Chanųdinastija, valstybės klestėjimo laikai.

KINIJOS CIVILIZACIJOS RAIDA.

Kinijos riba buvo laikoma lyguma, plytinti palei Ramųjį vandenyną, pag¬rindinis civilizacijos židinys formavosi prie Chuanchės (Geltonosios) upės. Upė gavo tokį pavadinimą nes jos vanduo yra geltonas nuo lioso (sąnašų). Liosas labai derlingas, todėl po potvynių juo patręšta dirva duoda gerus derlius. Joje buvo auginamos soros, o vėliau ryžiai. Legenda sako, kad pir¬mą kartą Kiniją apie 2200 m. { XXIfl a. pr. Kr.) suvienijo Jų Didysis, Šia di¬nastijos pradininkas. XVIII a. pr. Kr. valdžią iš jų atėmė Šangų dinastija. Li¬gi XII a. pr. Kr. jų valdoma civilizacija stiprėjo: tobulėjo raštas, plėtėsi irigacijos sistema, augo miestai, buvo naudojama bronza, audžiamas šilkas. Visuomenė išsisluoksniavo į kilminguosius, kurie valdė, ir žemdirbius. XII a. pr. Kr. Šangus nuverčia Džou dinastija. Jos valdymo laikotarpis vadinamas „aukso amžiumi”. Jai valdant, išsiplėtė valstybės teritorija, prekybos apim¬tis ir mastai, prasidėjo prekyba Didžiuoju šilko keliu (Kinija-Roma). Tačiau „aukso amžiumi” šis laikotarpis vadinamas ne dėl ekonomikos, o dėl kultū¬ros laimėjimų. Džou laikais buvo sukurta daugelis klasikinių kinų literatūros veikalų, susiformavo teisinė sistema, religinės ir moralinės doktrinos {konfu¬cianizmas ir legizmas), gyveno didieji Kinijos išminčiai Lao Dzė, Konfu¬cijus, Mencijus. Maždaug VIII a. pr. Kr. valstybė ima silpnėti, nes ją puldi¬nėja klajoklių gentys. Apie V a. pr. Kr. kinų valstybė suskyla [keletą vals¬tybėlių, jos ima kovoti tarpusavyje. Apie III a. pr. Kr. Kiniją vėl suvienija Cin Ši Chvangdi, Cinų dinastijos pradininkas (nuo C/A? vardo kilęs ir europietiškas Kinijos pavadinimas). Jam valdant Kinijos teritorija buvo dar labiau išplėsta ir padalyta [ provincijas, jas valdė imperatoriaus paskirti valdinin¬kai. Kinijoje pradedamas kurti biurokratinis aparatas. Siekdamas apsisau¬goti nuo klajoklių iš šiaurės antpuolių, Cin Ši Chvangdi įsakė pastatyti Didžiąją kinų sieną. Jos ilgis apie 2500 km, aukštis -5-10 m, plotis-7 m. Negalėdamas pakęsti jokios opozicijos, imperatorius nurodė sunaikinti vi¬sas knygas, išskyrus praktines: medicinos, žemdirbystės, burtų. Visa tai rodė, kad Cinų dinastijos laikais prasidėjo civilizacijos nuosmukis. Nuver¬tus Cinų dinastiją valdė Chanų dinastija. Šiuo laikotarpiu pagrindine valsty¬bės filosofija tapo Konfucijaus mokymas. Plėtėsi biurokratinis aparatas, kandidatai į pareigūnus, kurie buvo vadinami mandarinais, turėjo laikyti egzaminus, todėl išaugo išsilavinimo reikšmė. Viena svarbiausių mandarinų funkcijų buvo rinkti mokesčius. Chanų dinastija plėtė savo valdas Azi¬joje (užkariavo dalį. Korėjos ir Vietnamo, veržėsi per Gobio dykumą į vaka¬rus), kovojo su klajoklių gentimis. Maždaug l a. vid. Kinijoje ėmė plisti bu¬dizmas. Chanų laikotarpio pabaigoje valstybė suskilo, įją pradėjo skverb¬tis aplinkinės tautos, jos čia kūrė savo valstybes. Jų gyventojai ilgainiui asi¬miliavosi su kinais, perėmė kinų civilizacijos tradicijas.

SENOVĖS KINIJOS KULTŪRA.

II tūkst. pr. Kr. kinai sukūrė savitą rašto sistemą, ji vadinama hieroglifais. Šis raštas iki mūsų dienų išliko kaip ideografinis, t. y. ženklai žymi daiktą arba veiksmą. Rašoma buvo ant bambuko, šilko, o nuo 100 m. – ant popie¬riaus.

Maždaug VI a. pr. Kr. Kinijoje susiformavo kelios filosofinės mokyklos:

1) Lao Dzė („Senasis mokytojas”) sukūrė naują mokymą – daosizmą (kinų k. dao – kelias arba kosmosas). Daosizmo esmė: valstybė nereika¬linga, žmogus turi grįžti prie gyvenimo gamtoje, medituodamas žmogus gali susivienyti su gamta ir patirti daokai išnyksta bet koks įsivaizdavi¬mas, kas gerai ir kas blogai. Šis mokymas buvo patrauklus valstiečiams, nes neigė valstybės ir didikų egzistavimo būtinybę;

2) Mencijus (372-289 m. pr. Kr.) sukūrė konservatyvų mokymą, Jo es¬mė: humaniškas, padorus ir tautos poreikius atitinkantis valdymas, žmo¬gus iš prigimties yra geras, tarp žmonių turi būti tvarka, taika ir darna, už tai atsakingas valdovas;

3) Konfucijus (551-429 m. pr. Kr.) sukūrė mokymo sistemą asmeniui, šeimai, valstybei. Jo mokymo esmė:

a) tarp žmonių turi būti nustatyti tam tikri santykiai: moteris turi paklusti vyrui, sūnus – tėvui, pavaldinys – valdovui;

b) pasaulį sudaro šviesios, aktyvios, vyriškos jėgos jan ir tamsios, pasyvios, moteriškos jėgos in harmonija, ir tik gerai organizuota visuome¬nė gali išlaikyti šių jėgų pusiausvyrą;

c) valdyti turi mokyčiausi ir doriausi žmonės, o ne tik diduomenė, valdo¬vai turi būti teisingi, o pavaldiniai lojalūs;

d) žmogus taps geru, jeigu bus mokomas gėrio. Valdant Chanų dinasti¬jai Konfucijaus mokymas virto religija – konfucianizmu (136 m. pr. Kr).

4) Legistai („įstatymininkai”) buvo filosofijos srovė, priešinga Mencijaus ir Konfucijaus mokymui. Jų mokymo esmė:

a) žmogus yra blogas ir savanaudis iš prigimties;

b) todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma, pasitelkus karinę jėgą, įstatymus ir sunkias bausmes;

c) įstatymus turi rengti išmintingi reformatoriai, išleisti – valdovai, o įgy¬vendinti – valdininkai (administracinis biurokratinis aparatas);

d) atsisakoma kultūros ir moralės, naudingi tėra tie piliečiai, kurie duo¬da materialią naudą, inteligentus ir pirklius, reikalui esant, galimai naikinti. Šiuo mokymu rėmėsi Cinų dinastija.

Senovės kinų religija buvo politeistinė, ji turėjo didelį dievų ir dvasių pan¬teoną. Ilgainiui iš visų dievų iškilo ir tapo aukščiausia dievybe Šandi – le¬gendinis protėvis, totemas. Pagrindinis bendravimo su dieviškaisiais pro¬tėviais būdas buvo būrimas. Jo tikslas – informuoti protėvius apie savo no¬rus, sėkmes ir nesėkmes, sužinoti jų nuomonę. Manoma, kad iš būrimų atsirado kinų raštas. Apie XI-VIII a. pr. Kr. buvo sukurta Tianminio teorija (kinų k. tian – dangus). Aukščiausia dievybe tapo Tian, jis buvo aukščiausio proto, teisingumo ir gerumo įsikūnijimas. Tianminio teorija turėjo 2 varian¬tus:

1) Džou dinastijos valdovai kildinosi iš Tian, todėl laikė save atsakingais už viso pasaulio likimą, „pasaulis” – tai Kinija ir aplinkinės barbarų pro¬vincijos, barbarai trokšta tapti Kinijos dalimi, taigi grobiamieji karai ir už¬kariavimai yra pateisinami;

2) valdovui suteikiama laikina dangiškoji valdžia žemėje su sąlyga, kad jis rūpinsis savo tauta.

KINIJOS CIVILIZACIJOS LAIMĖJIMAI.

1) sukūrė savitą rašto sistemą-hieroglifus, jie, mažai pakitę, vartojami iki šiol:

2} pradėjo austi šilką ir gaminti veidrodžius;

3) sudarinėjo žemėlapius ir žvaigždžių katalogus;

4} sukonstravo kompasą ir seismografą;

5) išrado paraką, degtukus, porcelianą ir karutį;

6) apie 100 m. išrado popierių, apie XI a. sugalvojo knygų spausdinimo būdą, panaudojant molines raides;

7) pradėjo vartoti arbatą;

8) išmoko gaminti fejerverkus;

9) statė kanalus su šliuzais, gręžė gręžinius ir naudojo naftą bei dujas;

10} įvedė neigiamuosius skaičius.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

Chuanchė, liosas, Šia, Šangų, Džou, Cinų ir Chanų dinastijos, „aukso amžius”, konfucianizmas, legizmas, daosizmas, Didžioji kinų siena, mandarinai, hieroglifai, kompasas, seismografas, šliuzas.

2) Įvykiai ir datos:

llltūkst-pr. Kr- Kinijos civilizacijos prie Chuanchės upės formavimosi pradžia, pirmasis Kinijos suvienijimas, valdant legendinei Šia dinastijai;

Xl-lll a. pr. Kr. – Džou dinastijos valdymas, Kinijos „aukso amžius”, kultūrinis pakilimas;

221 m. (llla.)pr. Kr.-antrasis Kinijos suvienijimas, pradėta Didžiosios kinų sienos statyba.

3) Asmenybės: Cin Ši Chvangdi (Džengas), Konfucijus.

Cin Ši Chvangdi (Džengas) –

pirmasis Kinijos imperijos imperatorius, Cinų dinastijos pra¬dininkas. Veikla:

a) apie III a. pr. Kr. pajungė pakrikas kinų kunigaikštystes ir suvienijo jas į imperiją;

b) kurdamas centralizuotą valstybę vykdė administracines, žemės ūkio, pinigų ir karines reformas;

c) pradėjo Kinijoje kurti biurokratinį aparatą;

d) įsakė pastatyti Didžiąją kinų sienaj

e) persekiojo Konfucijaus šalininkus, jo nurodymu buvo su¬ deginta daugybė senųjų kinų išminčių knygų, įvykdė rašto reformą (toji rašto sistema tapo dabartinio Kinijos rašto pag¬rindu).

Konfucijus (Kung-fu-cy) (551-479 m. pr. Kr.) – kinų filo¬sofas, etinės, politinės ir filosofinės doktrinos (konfucia¬nizmo), tapusios valstybine Kinijos religija, kūrėjas.

EGĖJO CIVILIZACIJA

Egėjo civilizacija -tai civilizacija, kuri egzistavo III-II tūkst. pr. Kr. Kre¬tos saloje, Egėjo jūros salyne, žemyninėje Graikijoje ir rytinėje Mažosios Azijos pakrantėje.

PERIODIZACIJA.

3000 (IV tūkst H 450 ™- (” tūkst.) pr. Kr. – Kretos (Mino) kultūra; 1600 (XVII a.)-1100 (XII a.) m. pr. Kr. – Mikėnų kultūra; 1100 (XII a.)-IXa. pr. Kr.-tamsieji amžiai, arba graikų viduramžiai, ci¬vilizacijos nuosmukis.

KRETOS KULTŪRA.

Kretos (arba Mino) kultūra – tai pirmoji didelė Europos civilizacija. Šios civilizacijos židinys iškilo Kretos saloje. Mino civilizacija ji vadinama todėl, kad būtent Kretos saloje buvo rasti Knoso rūmai, kurie graikų mitologijo¬je laikomi karaliaus Mino rezidencija. Minas buvo Dzeuso ir Europos sū¬nus, valdęs Kretą ir kitas Egėjo jūros salas. Užtai, kad negerbė dievų, jam gimė sūnus Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis, Knose Dedalas jam pastatė Labirintą. Šias legendas patvirtina archeologiniai kasinėjimai: buvo rastas apie 16 tūkst. m2 ploto statinių kompleksas, atitinkantis legen¬dinį Labirintą. Kreta buvo teokratinė valstybė, kurioje pasaulietinė ir dvasi¬nė valdžia priklausė vienam asmeniui. XVI a. pr. Kr. prasidėjo plati Kretos ekspansija Egėjo jūroje. Kretiečiai gyvai prekiavo su Sirijos ir Egipto civilizacijomis. Tradiciškai Kretos klestėjimo laikotarpiu laikoma XVI-XV a. pr. Kr. l pusė. Kreta buvo centralizuota valstybė. Joje buvo daug miestų su rūmais, tarpusavyje juos jungė keliai. Politinė Kretos istorija iki šiol neišty¬rinėta. XV a. pr. Kr. vid. civilizacijos klestėjimas dėl neaiškių priežasčių nutrūko, gyventojai išsikėlė, rūmai sugriuvo, kultūra sunyko. Linijinis Kre¬tos raštas vis dar neiššifruotas.

MIKĖNŲ KULTŪRA.

Balkanų pusiasalyje pirmieji civilizacijos židiniai pradėjo formuotis apie III tūkst. pr. Kr. vid. Jų kūrėjais laikomi pelasgai – kretiečiams gimininga tauta. Apie II tūkst. pr. Kr. [ dabartinės Graikijos teritoriją atsikraustė indoeuropiečių gentys: jonėnai, achajai ir dorėnai. Istorikai jiems davė bendrą helėnų vardą, o romėnai vėliau juos pavadino graikais. Užkariautojų kul¬tūra buvo žemesnė negu vietinių gyventojų. Achajų Graikija suklestėjo XV-XIII a. pr. Kr. Kaip ir Kretoje, čia įsigalėjo rūmų civilizacija. Tačiau Kretoje rūmai buvo neįtvirtinti, o šios civilizacijos rūmai – gynybinės citadelės su aukštomis ir storomis gynybinėmis sienomis. Achajų Graikijos politinė isto¬rija taip pat neaiški. Valstybę sudarė daug centrų, jie kariaudavo tarp sa¬vęs, o kartais susivienydavo karo žygiams (pvz., žygiui į Troją, kurį aprašė Homeras). Svarbiausiu valstybės centru tapo Mikėnai. Archeologiniai kasi¬nėjimai rodo, kad achajų Graikija palaikė ryšius su Babilonu, Sirija, Finikija, Palestina. Achajai apie 1450 m. pr. Kr. sužlugdo Kretos civilizaciją ir apie 1200 m. pr. Kr. sugriauna Trojos miestą. Maždaug 1100 m. (Xlla.)pr. Kr. Mikėnų civilizaciją įveikė ginkluoti geležiniais ginklais dorėnai. Paskui prasidėjo tamsieji amžiai, arba graikų viduramžiai. Apie šį laikotarpį ma¬žai ką galima pasakyti, nes nėra rašytinių šaltinių, duomenų pateikia tik ar¬cheologija. Balkanų pusiasalyje plačiai buvo pradėta naudoti geležis, ke¬ramiką imta puošti geometriniais motyvais, paplito mirusiųjų deginimas.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

teokratinė valstybė, ekspansija, Kretos (Mino) kultūra, Labirintas, linijinis Kretos raštas, Mikėnų kultūra, achajų Graikija, Troja, pelasgai, achajai, dorėnai, tamsieji amžiai (graikų viduramžiai);

2} Įvykiai ir datos:

III tūkst. pr. Kr. – susiformuoja Kretos civilizacija, pirmųjų civilizacijos židinių atsiranda ir Balkanų pusiasalyje;

II tūkst. pr. Kr.- į Graikijos teritoriją atsikraustė indoeuropiečių gentys (jo¬nėnai, achajai ir dorėnai);

1450m.(XVa.)pr. Kr. -Kretos civilizacijos žlugimas;

-1600 m. (XVI a.) pr. Kr. -Mikėnų kultūros susiformavimas;

-1100 m. (XII a.) pr. Kr.-Mikėnų kultūros žlugimas.

HELENISTINĖ CIVILIZACIJA

Helenistine civilizacija vadinama graikų ir romėnų senovė, kitaip antika (lot. k. antiquus- senovinis). Kadangi senovės Graikijos ir senovės Romos istorija turi daug panašumų (politinių, ekonominių ir kultūrinių), abi šios is¬torijos yra jungiamos į vieną ir vadinamos helenistine istorija {helenistine civilizacija). Kalbėti apie Romos istoriją kaip apie Graikijos istorijos tąsą galima, nes:

1) graikai su romėnais palaikė ryšius, kurdami savo valstybinius jungi¬nius Apeninų pusiasalyje ir Viduržemio jūros baseine;

2} panaši buvo graikų ir romėnų valstybės organizacija;

3) bendri valstybiniai abiejų tautų interesai;

4) kultūros, meno, religijos panašumai.

HELENISTINĖS CIVILIZACIJOS GRAIKIŠKASIS LAIKOTARPIS

PERIODIZACIJA.

VIII a. pr. Kr. – miestų valstybių (poliuj kūrimosi pradžia; graikų koloni¬zacijos pradžia;

Vlll-Va. pr. Kr.-polių tarpusavio varžymasis;

500-449 m. (V a.) pr. Kr. – graikų ir persų karai;

431 (Va.}-355m. (IVa.)pr. Kr. – Peloponeso karas (graikų tarpusavio karai);

337 m. (IV a.) pr. Kr.-graikų polius suvienija Makedonija, Graikijos su¬vienijimas;

334-323 m. (IV a.) pr. Kr. – Aleksandro Makedoniečio užkariavimai ir imperijos sukūrimas;

301 m. (IVa.)-168 m. (II a.) pr. Kr. -Aleksandro Makedoniečio imperi¬jos skilimas, diadochų laikai;

168 m. (II a.) pr. Kr. -Graikiją prisijungia Romos valstybė.

HELENISTINĖS CIVILIZACIJOS FORMAVIMASIS.

Jį skatino visuomeninės ir gamtinės geografinės sąlygos:

1) ribotas tinkamos dirbti žemės plotas;

2} palankios sąlygos jūreivystei;

3) smarkūs sezoniniai klimato svyravimai.

Žemės trūkumas iš pradžių vertė graikus plėstis, užimant silpnesnių kaimynų teritorijas, kai ši ekspansija buvo sustabdyta, silpnesnį žemės ūkį kompensavo prekyba ir amatai. Tam labai padėjo jūreivystė. Prie klima¬to svyravimų pripratę graikai gerai jautėsi įvairiomis klimato sąlygomis ir galėjo gyventi bet kur.

„HOMERO KLAUSIMAS”.

Dauguma mokslininkų sutaria, kad helenistinė civilizacija buvo antrinė Egėjo civilizacija, t. y. ji radosi iš Egėjo civilizacijos. Žlugus Egėjo civiliza¬cijai (XII-VIII a. pr. Kr.) prasidėjo tamsieji amžiai (graikų viduramžiai). Jiems būdinga politinis anarchizmas ir genčių migracija žemyninėje Graikijoje. Bene vieninteliai šaltiniai, pasakojantys apie šį laikotarpį, yra Homero „Ilia¬da” ir „Odisėja”. Šių poemų siužetas paremtas tikrais istoriniais vėlyvojo Egėjo civilizacijos laikotarpio įvykiais (Trojos karas, vykęs maždaug XIII a. pr. Kr. l pusėje, graikų achajų susivienijimas su Mikėnais, jų įsigalėjimas Egėjo jūros baseine, kova su Trojos sąjunga). „Homero klausimas” – tai „Iliados” ir „Odisėjos” autorystės problema. Europoje ji iškilo XVIII a., kai buvo suabejota Homero ir jo aprašytų įvykių istoriškumu. Kada H. Šlymanas 1870 m. atrado Troją, visi įsitikino, kad poemose aprašyti realūs įvy¬kiai. Tačiau išliko vienas neaiškumas: Trojos karą ir Homero gyvenimą sky¬rė apie 500 metų (spėjama, kad Homeras, apie kurį beveik nieko neži¬noma, gyveno apie VIII a. pr. Kr). Todėl dalis mokslininkų mano, kad „Ilia¬da” ir „Odisėja” – tai į vieną vietą surinktos liaudies dainos ir legendos, ir padarė tai būtent Homeras. Šios poemos tebetiriamos iki šiol, jos yra iš¬verstos į pagrindines pasaulio kalbas.

SINOIKIZMAS.

Sinoikizmas – tai kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba polių susijungimas į vieną polį maždaug VIII a. pr. Kr. Graikų istorikas Tu-kididas teigia, kad sinoikizmą įvykdė legendinis Atėnų valdovas Tesėjas. Jis Atėnuose įkūrė bendrą visai Atikai tarybą. Taip pradėjo gyvavimą Atė¬nų polis. Šis įvykis tapo sinoikijos švente, ją atėniečiai švęsdavo rugpjūčio mėn. ir ja pradėdavo Naujuosius metus.

Polis – tai miestas valstybė Graikijoje. Poliu buvo vadinama nedidelė (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių) žmonių bendruomenė, sujungta bend¬ros valdžios ir bendro religinio centro. Poliui buvo būdingos 2 pagrindinės funkcijos: žemės ir gyventojų gynimas nuo kaimynų; bendruomenės vi¬daus santykių reguliavimas. Polių užuomazgomis galima laikyti gynybi¬nius statinius (pilis), iškilusius ant kalvų, kur valstiečiai galėjo pasislėpti nuo priešų antpuolių. Laikui bėgant, apie pilis buvo pastatyta šventyklos, prekyvietės ir namai. Taip atsirado polio centras su turgaus aikšte – agora – viduryje. Pilis virš miesto buvo vadinama akropoliu, t. y. aukštutiniu mies¬tu. Graikijoje egzistavo keli šimtai polių, jie labai skyrėsi savo dydžiu ir įta¬ka. Polio piliečiai bendrai valdė žemę, viena jos dalis buvo kolektyvinė, ki¬ta privati. Polio gyventojai pagal teises ir turtinę padėtį buvo susiskirstę į kelias grupes. Turtingi didikai gavo aristokratų pavadinimą. Pagrindinį struk¬tūrinį polio vienetą sudarė šeima. Jos galva (vyras) atstovavo šeimos in¬teresams tautos susirinkime. Piliečiai buvo politiškai ir juridiškai lygūs, kil¬mė didesnės įtakos neturėjo. Pagrindinis polio trūkumas – ribotas piliečių skaičius, nes moterys, vergai ir užsieniečiai piliečio teisių neturėjo ir poli¬tiniame gyvenime nedalyvavo. Valdymo forma poliuose buvo labai įvairi (mo¬narchija, tironija, aristokratinė respublika ir kt). Graikus vienijo kalba, religi¬ja ir panašūs papročiai. Visus kitus jie vadino „barbarais”.

DIDŽIOJI GRAIKŲ KOLONIZACIJA.

Nuo VIII a. pr. Kr. graikai buvo priversti palikti savo tėvynę ir keltis į kitas šalis. Priežastys:

1) per mažas tinkamos dirbti žemės plotas, negalintis išmaitinti visų gy¬ventojų:

2) pralaimėjusieji politinėje kovoje dėl vienos ar kitos valdymo formos turėdavo išvykti iš polio;

3) besiplečianti prekyba.

Kolonizacija vyko 3 kryptimis:

1) vakarų (Sicilija, Pietų Italija, Pietų Prancūzija, Rytų Ispanija);

2) šiaurės (Egėjo juros vakarinė pakrantė, sąsiaurių tarp Viduržemio ir Juodosios jūros sritis);

3) pietryčių (Šiaurės Afrikos pakrantės, Levanto šalys).

Kolonizacija buvo išorinė ir vidinė:

1) vidinė kolonizacija – kai buvo užkariaujami kaimyniniai Graikijos po¬liai, ją vykdė Sparta;

2) išorinė kolonizacija – kai buvo užimamos kitų tautų gyvenamos že¬mės, ją vykdė prie jūros esantys poliai (Chalkidė, Eretrėja, Korintas ir kt).

Kolonistų būriai būdavo specialiai organizuojami. Kartais kolonizaciją vykdydavo jėga, tačiau dažniausiai kolonistai ir vietiniai gyventojai savano¬riškai bendradarbiaudavo. Miestas, kuris organizuodavo kolonistų būrius, vadinamas metropolija. Ilgainiui kolonijos išaugdavo taip, kad pradėdavo antrinę kolonizaciją (subkolonizaciją). Pirmoji graikų kolonija buvo Pitekūzai, įkurti 775 m. pr. Kr. Italijoje. VI a. pr. Kr. Viduržemio jūros srityje graikams atsirado konkurentų-tai buvo persai ir finikiečiai. Kolonizacija sulėtėjo.

Kolonizacijos reikšmė ir rezultatai:

1) jūrų pakrantėse nuo Kaukazo iki Ispanijos išplatino helenistinę kultū¬rą;

2) skatino prekybos ir amatų plėtotę;

3) kilo gyvenimo lygis ir augo gyventojų skaičius Graikijoje;

4) įsigalėjo nauja turto rūšis – pinigai, atsirado sluoksnis turtingų, bet nekilmingų žmonių, kurie neturėjo paveldimų diduomenės privilegijų, tai didino socialinę įtampą.

GRAIKŲ IR PERSŲ KARAI.

Maždaug VI a. pr. Kr. atsirado būtinybė poliams jungtis. Iki tol poliai bu¬vo politiškai savarankiški. Pagrindinė kliūtis poliams vienytis buvo religija, nes manyta, kad atskiri dievai palaiko ypatingus ryšius su konkrečiu poliu (pvz., Atėnė su Atėnais, Apolonas su Delfais, Dzeusas su Olimpija ir 1.1.). Normaliomis taikos sąlygomis suvienodinti graikų religiją ir priversti grai¬kus gerbti politinę visos Graikijos organizaciją buvo neįmanoma. Graikų bandymams susivienyti daug įtakos turėjo graikų karai su persais. Karų priežastys:

1) Persiios imperijos keitimasis:

2) graikų miestų, įsikūrusių Mažojoje Azijoje, sukilimai prieš persų val¬džią.

Karo pretekstu tapo Graikijos polių pagalba sukilusiems prieš persus Mažosios Azijos miestams. Graikų ir persų karai vyko 500-449 m. (V a.) pr. Kr. Paminėtini šie dideli mūšiai:

1) rnūšis prie Maratono 490 m. pr. Kr, jį pralaimėjo persai;

2)Termopilųmūšis480 m. pr. Kr, jį pralaimėjo spartiečiai;

3) jūrų mūšis prie Salamino salos 480 m. pr. Kr., jį pralaimėjo persai;

4} sausumos mūšis prie Platėjos ir jūrų mūšis prie Mikalės 479 m. pr. Kr., juos abu persai pralaimėjo. Platėjos ir Mikalės mūšiai nulėmė karo baigtį, tačiau karo veiksmai truko dar 30 metų ir tik 449 m. pr. Kr. buvo pa¬sirašyta Kalijo taika.

Karo rezultatai ir reikšmė:

1) persai karą pralaimėjo, buvo išlaikyta Balkanų pusiasalio graikų ne¬ priklausomybė;

2) persai pripažino graikų miestų Egėjo jūros salose ir Mažojoje Azijoje nepriklausomybę;

3) persų laivynui buvo uždrausta plaukioti Egėjo jūroje;

4) karų metu susidarė bendra visai Graikijai karinė sąjunga, ji vadina¬ma Delo (Atėnų jūrų) sąjunga;

5) Atėnai (kaip Delo sąjungos vadovas) tapo stipriausiu Graikijos poliu, tai didino kitų polių, ypač Spartos, nepasitenkinimą.

Delo sąjunga buvo įkurta 478 m. pr. Kr., ji suvienijo maždaug 300 Vidu¬rio Graikijos polių, o jai vadovavo Atėnai. Delo sąjungos principai: Atėnai rūpinasi sausumos ir jūrų kariuomene, o kiti miestai, esantys Mažojoje Azijoje ir Egėjo jūroje, parūpina tam pinigus, t. y. moka mokesčius. Iš pra¬džių visi sąjungininkai buvo lygūs ir laisvi, tačiau netrukus Atėnai, vadovau¬jami Periklio, pradėjo elgtis su jais kaip su valdiniais. Jeigu kuris nors miestas iš Delo sąjungos norėdavo išstoti, Atėnai pradėdavo prieš jį karą. Sąjungininkų miestuose Periklis įvedė demokratinę santvarką. Pamažu atėniečiai ėmė vieni tvarkyti Delo sąjungos iždą ir naudoti pinigus savo nuožiūra (puošiamas Atėnų miestas, statomi nauji pastatai irt. t.). Ilgainiui sustiprėję Atėnai ėmė skverbtis ir į tas teritorijas, kurios buvo Peloponeso sąjungos (jai vadovavo Sparta) įtakos sritis.

ATĖNŲ DEMOKRATIJA.

Atėnai buvo didžiausias Graikijos polis. Jame atsirado ir suklestėjo de¬mokratinė santvarka. Ši santvarka atsirado ne staiga, o buvo kelių Atėnų valdovų reformų rezultatas. Demokratinė santvarka pradėjo formuotis dar VI a. pr. Kr. Jos pradininku laikomas Solonas. Solono reformos buvo pra¬dėtos dar 594 m. (VI a.) pr. Kr., siekiant pašalinti prieštaravimus tarp ne¬kilmingo demo ir aristokratijos:

1) atgaivino tautos susirinkimą – ekleziją, kur kiekvienas pilietis galėjo balsuoti ir reikšti savo nuomonę;

2) sukūrė naują valdymo instituciją- bulę iš 400 narių, įsteigė aukščiau¬ sią teismo instituciją- heliėją;

3) įvedė seisachtėją („naštos numetimas”) – prasiskolinę valstiečiai atgavo žemės nuosavybės teises;

3) uždraudė atėniečius (piliečius) versti vergais už skolas, o jau tapę vergais buvo išperkami valstybės sąskaita;

4) politinių teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto, pa¬gal turimą turtą piliečiai buvo suskirstyti į rangus.

Rezultatai:

1) sustiprėjo valstiečių ūkiai, ėmė sparčiai daugėti gyventojų;

2) buvo pakirsta politinė aristokratų galia, aristokratai neteko pranašumo karyboje;

3) prekyba ir amatai tapo garbingais užsiėmimais, išsiplėtė prekinė ga¬myba.

560 m. pr. Kr. Atėnuose buvo įvesta Peisistrato tironija, kaip atsakas į aristokratų bandymus panaikinti Solono reformas, todėl ši tironija neturė¬jo neigiamo atspalvio. Peisistrato reformos:

1) neturtingiems piliečiams buvo dalijama žemė, atimta iš kilmingų prie¬šininkų;

2) valstiečiams ir amatininkams lengvatinėmis sąlygomis pradėta daly¬ti valstybinius kreditus;

3) pradėtos didelės viešosios statybos, jos davė darbo daugeliui ne¬turtingų piliečių (Atėnės ir Apolono šventyklos, naujos turgaus aikštės – agoros – statyba, nutiestas vandentiekis, praplėstas uostas).

Nuo 509 m, pr. Kr. reformas toliau tęsė Klistenis. Klistenio reformos: 1) visi piliečiai, neatsižvelgiant į jų kilmę ir turtą, įgijo lygias teises;

2) pakeista Atikos teritorinio padalijimo schema, sumaišant kilmingų ir nekilmingų piliečių apygardas;

3) sukurta 500 taryba (bulė) ir 10 strategų kolegija (strategai vadovavo kariuomenei ir iš eilės keitė vieni kitus;

4) priimtas ostrakizmo įstatymas – pagal jį piliečiai ant molinių šukių už¬rašydavo vardą žmogaus, pavojingiausio Atėnų demokratijai, ir jis 10 metų turėdavo palikti Atėnus.

Sakoma, kad demokratija Atėnuose suklestėjo, valdant Perikliui V a. pr. Kr. Pagrindiniai Atėnų demokratijos požymiai:

1) patys piliečiai dalyvavo valdyme, taip geriausiai buvo užtikrinama jų teisių apsauga, aukščiausia valdžios institucija buvo tautos susirinkimas;

2) valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas – eklezija), vykdomąją (tautos susirinkimas – bulė, kurią sudarė renkami pareigūnai), teisminę (heliėją, kurią taip pat sudarė renkami pareigūnai). Už politinę veiklą Periklio laikais piliečiams buvo pradėtas mokėti atly¬ginimas, todėl bulėje ir heliėjoje posėdžiauti galėjo ir neturtingi piliečiai. Atė¬nuose pajamos buvo skirstomos liturgijų pavidalu. Liturgijomis buvo vadi¬namos turtingųjų piliečių prievolės tautai (statyti karo laivus, juos aprū¬pinti, išlaikyti gimnazijas ir 1.1.).

Tačiau Atėnų demokratija turėjo ir trūkumų:

1) politikoje ir valstybės valdyme tegalėjo dalyvauti laisvi vyrai, sulaukę 18 metų, iš maždaug 300 000. Atėnų gyventojų tik apie 40 000 turėjo bal¬savimo teisę;

2) buvo laikomasi nuostatos, kad valstybę valdyti gali kiekvienas pilietis, sulaukęs 18 metų, tam nereikia nei specialaus pasirengimo, nei išmany¬mo;

3) pasak Platono, valdančioji mažuma (monarchas, aristokratija) jaučia¬si ne itin saugi, todėl stengiasi nors šiek tiek save apriboti; visiškai pasiti¬kinti savimi dauguma nemato reikalo atsižvelgti į mažumos interesus.

SPARTA VI-VA. PR. KR.

Spartiečiai atsikėlė į Peloponeso pusiasalio slėnį, o vietinius žemdir¬bius pavertė pusiau vergais – helotais. Jie negalėdavo palikti savo žemės, o pusę derliaus privalėdavo atiduoti spartiečiams žemvaldžiams. Valstybi¬nė spartiečių santvarka buvo tarpinė tarp monarchijos ir demokratijos. Jie rinkdavo 2 karalius (basilėjus), pastarieji vadovaudavo kariuomenei ir at¬likdavo tam tikras žynių funkcijas. Aukščiausios valdžios institucijos buvo tautos susirinkimas (apela), seniūnų taryba (gerusija) ir 5 renkamų pri¬žiūrėtojų (eforų) kolegija. Visi Spartos piliečiai buvo kariai. Žemė buvo pa¬dalyta į vienodo dydžio sklypus (klerus). Už karo tarnybą kiekvienam spartiečiui duodavo po klerą, o po jo mirties sklypas grįždavo valstybei. Dalį pa¬jamų spartiečiai gaudavo iš helotų. Piliečių lygybę palaikė ir kitos priemo¬nės: labai griežta piliečio gyvenimo reglamentacija, nuolatinis buvimas ka¬rinėse stovyklose, draudimas verstis prekyba ir amatais, labai griežtas jau¬nimo auklėjimas. Spartiečių pajungimas kolektyvui ir militaristinis auklėji¬mas sukėlė kultūros sąstingį. Menas visiškai nunyko, nes buvo laikomas nereikalingu.

GRAIKŲ TARPUSAVIO KARAI (PELOPONESO KARAS).

Priežastys:

1) Atėnų ir Spartos tarpusavio varžymasis dėl viešpatavimo Graikijoje;

2) Spartos ir kitų polių baimė, kad Atėnai neįgytų per daug įtakos, nes Atėnų žinioje buvo Delo sąjungos lėšos ir Egėjo jūros polių karinis laivy¬nas;

3) neturtingiems Atėnų piliečiams karas buvo greito pasipelnymo šalti¬nis, todėl jie norėjo kariauti;

4) nauju karu Periklis tikėjosi susigrąžinti savo turėtą populiarumą, įgy¬tą per graikų ir persų karus. Karas vyko tarp dviejų sąjungų: Delo, vado¬vaujamos Atėnų, ir Peloponeso, vadovaujamos Spartos.

Peloponeso karas dalijamas į 3 etapus:

1) Archidamo karas (431-421 m. pr. Kr.), jo metu Atėnai išlaikė savo sąjungininkus ir jūrų galybę, tačiau prieštaravimų, sukėlusių karą, likviduo¬ti nepavyko;

2) Dekelėjos karas (421-404 m. pr. Kr.), jo metu Atėnai pralaimėjo ir sausumoje, ir jūroje, 404 m. pr. Kr. buvo sugriauti Atėnai, jų gynybiniai įrengimai, atimtos turėtos užsienio valdos, likviduota Delo sąjunga, Atėnai įpareigoti įstoti į Peloponeso sąjungą; trečiasis karas (truko iki 355 m. pr. Kr), jis kilo dėl to, kad persai, iki tol padėję Spartai, ėmė kurstyti graikų polius prieš ją sukilti, tarpusavyje jau

varžėsi 3 poliai: Atėnai, Sparta ir Tėbai.

Karo rezultatai:

1} visi kare dalyvavę poliai nusilpo, subyrėjo visos sąjungos;

2} nebuvo sukurta politinė graikų vienybė;

3) Atėnai prarado savo vadovaujamą karinį, ekonominį ir politinį vaid¬menį Graikijoje;

4) susidarė galimybė sustiprėjusiems kaimynams (Makedonijai) užka¬riauti Graikiją.

UNIVERSALIOJI GRAIKŲ VALSTYBĖ.

IV a. pr. Kr. graikai, vadovaujami Makedonijos karalių, ėmė kurti uni¬versaliąją valstybę. Makedonija – tai istorinė sritis Šiaurės Balkanuose. Ypač Makedonija sustiprėjo valdant Pilypui II (359-336 m. pr. Kr). Jis pra¬dėjo visos Graikijos užkariavimą. 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos įvyko mū¬šis: jame susikovė jungtinės graikų pajėgos, vadovaujamos Atėnų, ir Ma¬kedonijos kariuomenė. Pilypas II šį mūšį laimėjo. 337 m. pr. Kr. buvo įkur¬ta visos Graikijos sąjunga, dar vadinama Korinto lyga, jai vadovavo Make¬donijos karalius. Buvo uždrausti karai tarp polių, vienų polių kišimasis į ki¬tų vidaus reikalus. Ketinta kariauti su Persija, tačiau karą sustabdė Pilypo II žūtis 336 m. pr. Kr.

ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS IR JO IMPERIJA.

Pilypo lt sūnus buvo Aleksandras Makedonietis. Jį nuo 13 metų mokė pats Aristotelis. Po tėvo mirties jis tapo valstybės vadovu ir vadovavo jai nuo 336 iki 323 m. pr. Kr. Jis atkūrė savo tėvo sudarytą Graikijos sąjungą ir pradėjo žygį į Rytus. Šio žygio tikslas buvo galutinai išvaduoti graikus ir Persijos jungo. Šis žygis skirstomas į kelis etapus:

1) išvaduoti graikų miestai Mažojoje Azijoje, užimta Finikija ir Egiptas,pagrindiniai mūšiai – prie Graniko 334 m. pr. Kr. ir prie įso 333 m. pr. Kr.;

2) nukariaujama Mesopotamija, galutinai sutriuškinama persų kariuo¬menė ir užimamos jų sostinės, pagrindinis mūšis – prie Gaugamelų 331 m. pr. Kr.;

3) nukariautos Vidurinės Azijos kunigaikštystės Baktrija ir Sogdija;

4) užėmęs Indo-Gangos žemumą, 325 m. pr. Kr. vėl sugrįžta į Babiloną.

Aleksandro Makedoniečio žygių rezultatai:

1) sukurta milžiniška imperija nuo Balkanų pusiasalio iki Indo žemupio;

2) pastatyti 34 nauji miestai, vadinami Aleksandrijomis, jie tapo kultū¬ros ir mokslo židiniais, ypač suklestėjo Egipto Aleksandrija;

3) graikai perėmė senovės Rytų valstybių laimėjimus (imperinės vals¬tybės organizavimą, valdovo kultą, religinę mistiką ir t. t.), senovės Rytų tautos perėmė iš graikų kalbą, filosofiją mokslą ir meną, susiformavo helenizmas – graikų ir senovės Rytų kultūrų junginys;

4) antikos istorijoje prasidėjo helenizmo epocha (323-30 m. pr. Kr.), he¬lenistinė civilizacija apie 300 metų egzistavo teritorijoje nuo Graikijos iki Indo upės ir smarkiai paveikė senovės Romos valstybės valdymą institu¬cijas ir kultūrą; helenistinėmis valstybėmis vadinamos Rytų šalys, kurios įėjo į Aleksandro Makedoniečio imperiją: Egiptas, Sirija (Seleukidų kara¬lystė) ir kt.

Po Aleksandro Makedoniečio mirties imperija suskilo. Atskiras jos dalis ėmė valdyti jo karvedžiai, vadinami diadochais (sekėjais).

SENOVĖS GRAIKIJOS KULTŪRA.

Religija. Senovės graikų religija buvo politeistinė, jie turėjo didelį dievų ir pusdievių panteoną. Graikų dievai buvo antropomorfinio pavidalo ir turė¬jo savo hierarchiją. Jiems graikai priskyrė žmonių jausmus ir net trūku¬mus. 1

. . .

ROMOS RELIGIJA.

Romėnų religija buvo politeistinė. Romėnai buvo gana tolerantiški tikėjimo atžvilgiu: užkariavę kitas tautas, dažnai perimdavo ir jų dievus. Romėnų nuomone, siekiant užsitikrinti ramų ir laimingą gyvenimą, reikia atnašauti dievams atnašas (principas „tu man, aš tau”). Nuo IV a. pr. Kr. prasidėjo romėnų religijos helenizacija: graikų dievai ilgainiui sutapo su atitinkamomis romėnų dievybėmis. Pvz., Dzeusas virto Jupiteriu, Hera -Junona, Atėnė – Minerva, Afroditė – Venera, Arėjas – Marsu, Poseidonas -Neptūnu ir kt. Vyriausiąjį romėnų žynį – didįjį pontifiką – rinkdavo tautos atstovų susirinkimas. Žynės, vadinamosios vestalės, nuo 6-10 metų tar¬naudavo deivės Vestos šventykloje, turėdavo 30 metų laikytis skaistybės įžadų ir saugoti, kad šventoji ugnis neužgestų. Priešingu atveju jas plakda¬vo rykštėmis, gyvas užmūrydavo olose. Teigiama, kad per 1000 metų tik 20 vestalių sulaužė [žadus, Kiekviena šeima garbindavo savo namų židi¬nio dievus – larus, penatus, manus, juos taip pat pamalonindavo auko¬mis. Susikūrus Romos imperijai, ir imperatorių imta garbinti kaip dievą, o kiekvienas imperatorius savo ruožtu kildinosi iš kokios nors dievybės.

KRIKŠČIONYBĖ.

Krikščionybė atsirado ir ėmė plisti tarp žydų. Romėnai mėgino įpiršti žydams savo dievus, tačiau jiems nepavyko. Žydai taip ir liko monoteistai. Bet ir pačių žydų tikėjime buvo keletas srovių: fariziejai, sedukėjai ir esenai. Būtent esenų sekta, išpažinusi vieną Dievą, tikėjusi pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju – Mesiju – yra laikoma tarpine tarp judaizmo ir krikščionybės, l a., valdant imperatoriui Tiberijui, Judėjoje atsirado mokyto¬jas Jėzus Kristus. Jis platino naują tikėjimą – krikščionybę. Pagrindiniai Jėzaus Kristaus mokymo teiginiai:

1) Dangaus Karalystės doktrina, kuri reiškia, kad viską valdo Dievas, todėl žmonės turi įeiti į Dievo karalystę ir nusilenkti jo valiai, reikia sulauk¬ti dienos, kai ši Dievo karalystė įsigalės ir visi žmonės pripažins Dievą;

2) Dievas – tai visos gyvybės tėvas, kuris skleidžia begalinę meilę visiems ir neturi išrinktųjų (tai labai nepatiko žydų dogmatikams, kurie tei¬gė esą Dievo išrinktoji tauta); reikia siekti ne materialinių gėrybių ar aukštesnės padėties, o Die¬vo karalystės žemėje;

4) žmonių tarpusavio santykiai turi būti grindžiami pasiaukojimu ir ne¬savanaudiška meile.

Maždaug tuo pat metu atsirado ir kitas mokytojas – Saulius iš Taršo, priėmęs krikščionybę jis ėmė vadintis Pauliumi. Jėzaus Kristaus skelb¬tas mintis jis suvedė į ideologinę sistemą. Jo dėka l a. II pusėje krikščiony¬bė ėmė sparčiai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiai nuosavybei, jis neragino žmonių atiduoti bendruome¬nei užgyventą turtą. I-II a. krikščionybė toliau plito, susipindama su kitais šio regiono tikėjimais bei kultais ir perimdama kai kurias jų tradicijas (šventadienis – sekmadienis, žvakių deginimas per apeigas ir kt.).

Pirmasis krikščionybės amžius dar įvardijamas Apaštalų amžiumi. Apaštalais buvo vadinami 12 Jėzaus Kristaus mokinių (gr. k. apostolos -pasiuntinys). Jie skelbė Evangeliją (gr. k. euangeliongerd žinia; taip va¬dinamas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir jo mokymą) ir tei¬kė sakramentus (lot. k. sacramentum – priesaika, prievolė, taip vadinamas krikščionių apeigų veiksmas, kurio metu simboliais vaizduojama gaunant Dievo malonę). Jiems į talką atėjo misionieriai ir dvasininkai. Misionierių paskirtis buvo padėti apaštalams išplatinti Evangeliją ir suburti pirmąsias krikščionių bendruomenes, todėl jie daug keliavo. Dvasininkai (diakonai, presbiteriai ir vyskupai) buvo kulto tarnai, jie kartu atliko ir administracines funkcijas, paprastai gyveno vienoje vietoje.

Pasibaigus Apaštalų amžiui, krikščionių bendruomenėms ėmė vadovau¬ti vyskupai. Šiuo laikotarpiu dar labiau išaugo įtampa tarp krikščionių ir senojo tikėjimo žydų. Kartu su žydais krikščionys II a. buvo išvaryti iš Pa¬lestinos. Dar labiau krikščionys nukentėjo, kai susidūrė su Romos impe¬rija. Juos pradėjo persekioti, bausti ir net žudyti. Priežastis: krikščionys smerkė gladiatorių kovas, nepripažino imperatorių dieviškumo, atsisakė juos garbinti ir aukoti jiems aukas. Pirmasis imperatorius, pradėjęs persekio¬ti krikščionis, buvo Neronas. 64 m. jo įsakymu buvo surengtos krikščionių žudynės. Nors ir persekiojamos, krikščionių gretos augo. To priežastis bu¬vo krikščionybės patrauklumas ir universalumas. 313 m. imperatorius Konstantinas Didysis Milano ediktu suteikė Romos imperijos valdiniams tikėjimo laisvę, krikščionims grąžino persekiojant nusavintus namus ir turtus, popiežiui padovanojo pastatų Romoje. Be to, Konstantinas Didysis sutaikino teologus, nes !V a. krikščionybėje jau buvo kelios srovės:

1) arijonai, kurie laikėsi nuostatos, kad Kristus – ne Dievas;

2) sabelijonai, kurie laikėsi nuostatos, kad Kristus – tai Dievo atvaiz¬das;

3) trinitoriai, kurie laikėsi nuostatos, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji dva¬sia – tai 3 skirtingi asmenys, tačiau jie yra vienas Dievas.

325 m. buvo sušauktas Nikėjos Bažnyčios susirinkimas. Jo nutari¬mai:

1) tikėjimo tiesa paskelbtas Kristaus dieviškumas (trinitorių mokymas);

2) apibendrinti krikščionybės dėsniai;

3) krikščionybės ritualo centru tapo altorius;

4) labai išplėsta dvasininkų organizacija.

Rezultatai:

1) susiformavo naujas, teocentriškas religinio gyvenimo stilius (teocent¬rizmas – tai aiškinimas, kad visas žmogaus gyvenimas priklauso nuo Dievo, kaip nuo aukščiausios ir vienintelės vertybės);

2) susiformavo Bažnyčios polinkis į autokratiją ir dogmatiškumą.

392 m. imperatorius Teodosijus paskelbė krikščionybę valstybine reli¬gija, uždraudė neortodoksines krikščionių sektas (arijonus), visas bažny¬čias perdavė trinitoriams, ėmė persekioti pagonis (sugriovė imperijoje buvusias pagonių šventyklas, uždraudė pagoniškus tikėjimus ir šventes, taip pat ir Olimpines žaidynes). Tokiomis reformomis jis norėjo išsaugoti valstybę, nes krikščionių bendruomenės buvo labai vieningos ir susitelku¬sios. Taigi galima suminėti tokius krikščionybės etapus:

1) persekiojimas ir draudimas {I-IV a. pr. [313 m.]);

2) tolerantiškas požiūris [ krikščionybę (313-392 m.);

3) krikščionybė paskelbiama valstybine religija (392 m.).

ROMĖNŲ KARYBA.

Romos istorija – tai nuolatinių karų istorija. O karų sėkmė labai priklau¬sė nuo Romos kariuomenės organizacijos. Pirmaisiais Romos valsty¬bės metais jos kariuomenę sudarė 1 legionas (3000 pėstininkų ir 300 rai¬telių). Valstybei plečiantis, buvo suburti 2 legionai po 4200 karių kiekvie¬nas. Apie 300 m. pr. Kr. buvojau 4 legionai. Kareivių skaičius legionuose taip pat didėjo ir I a. pr. Kr. pasiekė 6000. Imperijos laikotarpiu Romos kariuomenę sudarė 33 legionai. Legionui vadovaudavo konsulas arba pretorius, jam padėdavo legatas, skiriamas iš senatorių. Pagrindiniam ka¬riuomenės vienetui – centurijai (80 karių) įsakinėdavo karys profesiona¬las – centurionas. Į kariuomenę būdavo šaukiami 17-46 metų vyrai, turin¬tys žemės, iš jų atrenkant stipriausius. Išrinkti kariai susirinkdavo tik ta¬da, kai prireikdavo žygiuoti į karo žygį. Karo tarnyba respublikos laikotar¬piu buvo garbės reikalas, be to, ji davė galimybę tapti magistratu ar senatoriumi. Nuo 107 m. tarnauti profesionalų kariuomenėje leista ir beže¬miams piliečiams (proletarams). Iki l a. karo tarnyba trukdavo 15-20 metų, o ją baigę veteranai gaudavo žemės arba pinigų. Kareiviams paskatinti buvo sugalvota bausmių ir apdovanojimų sistema.

ROMĖNŲ TEISĖ.

Seniausieji Romos įstatymai buvo surašyti 451-450 m. (V a.) pr. Kr. ant 12 bronzinių lentelių, todėl vadinami „Dvylikos lentelių įstatymais”. Vėliau šis teisynas buvo išplėstas. Ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė teisė (reguliavo Romos piliečių gyvenimą) ir tautų teisė (regulia¬vo santykius tarp Romos, jos sąjungininkų ir kolonijų, tarp Romos piliečių ir svetimšalių). Pagrindiniai romėnų teisės principai:

1) teisėjai turi būti nešališki ir atsižvelgti į poelgio motyvus;

2) įrodymai turi būti įtikinami;

3} kaltinamasis turi teisę susitikti su savo kaltintojais; 4) įtariamasis laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta.

ROMOS KULTŪRA.

Kalba ir raštas. Nuo III a. pr. Kr. valstybinė Romos kalba buvo lotynų. Maždaug šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis romėnų literatūra. Lotynai bu¬vo vidurinės Italijos dalies – Lacijaus gyventojai. Lotynų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Ilgainiui ji virto pasauline kalba, jos įtaką pa¬tyrė visos Europos kalbos. Daug tarptautinių žodžių, vartojamų šiandien, yra kilę iš lotynų kalbos, Ši kalba paplito visoje didžiulėje Romos valstybės teritorijoje, jos raidyną perėmė daugelis Europos tautų (tos, kurios pri¬ėmė katalikų tikėjimą). Viduramžiais lotynų kalba tapo Bažnyčios ir mokslo kalba, ja buvo dėstoma mokyklose ir universitetuose.

Kultūros helenizacija. Romėnų kultūrai labai didelę įtaką padarė grai¬kai, jų literatūra, filosofija, mokslas, architektūra, religija ir kt. Apie II a. pr. Kr. Romoje pradėjo plisti teatro vaidinimai.

Literatūra. Romėnai perėmė graikų žanrus, siužetus, perdirbinėjo graikų veikalus. Žymiausi poetai: Livijus Andronikas (III a. pr. Kr.)-išvertė Homero „Odisėją”, perdirbo nemažai graikų dramų; Kvintas Enijus (239-169 m. pr. Kr.) – pritaikė graikų hegzametrą lotynų kalbai, parašė istorinį epą „Analai” apie Romos istoriją; Publijus Vergilijus Maronas (70-19 m. pr. Kr.)-sukūrė poemas „Bukolikos”, „Georgikos”, herojinį romėnų epą„Eneida” (sekė Homero „Iliada” ir „Odisėja”); Kvintas Horacijus Plakas (65-27 m. pr. Kr.)-parašė veikalą „Poezijos menas”, buvo tobulai įvaldęs ir graikų, ir lotynų kalbas; Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. Kr.-18 m.)-poemoje „Metamorfozės” perteikė liaudies tikėjimą, jog ir po mirties gyvenimas tęsiasi, tik kitu pavidalu; Titas Lukrecijus Karas – parašė veikalą „Apie daiktų prigimtį”, jame išdėstė Epikūro atomistinę teoriją, mokymą apie žemės, gyvybės, žmonijos ir kultūros raidą; Markas Julijus Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) – mokslininkas, menininkas ir filosofas, žymiausi veikalai: „Apie oratorių”, „Brutas” (oratorinio meno teorija), „Apie dievų kilmę”, „Apie gėrio ir blogio ribas” (filosofiniai klausimai), „Apie valstybę”, .Apie pareigas” (teisės teorija). Romos rašytojų ir mokslininkų kūriniai padarė labai dide¬lę įtaką Europos rašytinio žodžio raidai.

Mokslas. Toliau buvo plėtojama filosofija ir kiti mokslai. Žymiausi moks¬lininkai: Liucijus Anėjus Seneka – filosofas, rašė apie tobulą visuomenę, geriausia valdymo forma laikė respubliką, buvo imperatoriaus Nerono mokytojas; Markas Aurelijus – imperatorius ir filosofas; Klaudijus Ptolemėjas – matematikas, geografas, astronomas, apibendrino senovės pa¬saulio astronomiją ir geografiją, parengė visatos modelį (kuriame Saulė įvar¬dijama visatos centru), veikale „Geografija” susistemino antikinio pasaulio geografines žinias, sudarė žemėlapi, pirmą kartą paminėdamas baltų gentis; Plinijus Vyresnysis – parašė 37 knygų veikalą „Gamtos mokslas” apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, gyvūniją, žemdirbystę; Titas Livi¬jus – kelių dalių knygoje „Romos istorija” išdėstė Romos ir romėnų tautos istoriją iki imperatoriaus Augusto.

Menas. Ypač romėnai ištobulino architektūrą skulptūrą ir mozaiką. Ar¬chitektūroje jie kūrybiškai naudojosi graikų laimėjimais, be to, išrado beto¬ną, tai leido statyti skliautus ir arkas. Žymiausi statiniai: Panteonas (visų dievų šventykla, pastatyta l a. pr. Kr.), Koliziejus (jame vykdavo teatro vai¬dinimai, gladiatorių kautynės ir pan.), Tivolio vila ir kt. Iš skulptūros kūrinių paminėtini biustai ir reljefai, kurie vaizdavo dievus, imperatorius ir nobiliteto atstovus. Mozaikomis buvo puošiami visuomeniniai pastatai ir pirtys (ter¬mos).

Kalendorius. Romėnai sukūrė kalendorių, kuriuo mes naudojamės iki šiol. Dabartinį metų skirstymą į mėnesius įvedė Cezaris, dabartinius pa¬vadinimus mėnesiai gavo Augusto laikais.

ATMINTINĖ:

1) Sąvokos ir terminai:

etruskai, patricijai, plebėjai, cenzas, respublika, komicijos, senatas, magistratai, konsulas, diktatorius, kvestorius, pretorius, edilas, plebėjų tribūnas, cenzorius, Romos-ltalijos sąjunga, pūnai, Pūnų karai, provincija, pilietinis karas, proskripcijos, triumviratas, principatas, diktatūra, augusias, pontifikas, vestalė, dominatas, tetrarchija, proletaras, Milano ediktas, apaštalas, Mesijas, Evangelija, sakramentas, pagonys, legionas, centurija, Nikėjos Bažnyčios susirinkimas, „Dvylikos lentelių įstatymai”, Panteonas, Koliziejus, mozaika, gladiatorius, forumas, termos, akvedukas.

2) Įvykiai ir datos:

754 m. pr. Kr. – įkuriamas Romos miestas, oficiali Romos valstybės istorijos pradžia;

754-509 m. pr. Kr. -karalių laikai Romoje;

509 m. pr. Kr. – Roma paskelbiama respublika;

V-llla.pr. Kr.- patricijų ir plebėjų tarpusavio kovos, pasibaigusios jų politinių teisių sulyginimu;

Va. pr. Kr. vid. – surašomi „Dvylikos lentelių įstatymai”;

V-llla.(272m.)pr. Kr. -Apeninų pusiasalio užkariavimas, Romos-Italijos sąjungos sukūrimas;

III-I a. (30 m.) pr. Kr. – Viduržemio jūros baseino nukariavimas;

264-146 m. pr. Kr. -Pūnų karai;

l a. pr. Kr. – pilietinių karų laikotarpis Romoje;

73-71 m.pr. Kr.- Spartako vadovaujamas vergų sukilimas;

48(9)-44 m. pr. Kr. -Cezario diktatūra Romoje;

27 m. pr. Kr.-193m.-Romos principatas;

27 m. pr. Kr.-ll a. pr. -Pax Romaną laikotarpis;

284-476 m. -Romos dominatas;

I a.- krikščionybės atsiradimas Palestinoje;

313 m. – Milano ediktas, kuriuo Konstantinas Didysis suteikė religijos išpažinimo laisvę;

325 m, – Nikėjos Bažnyčios susirinkimas;

392 m. -krikščionybė paskelbiama valstybine religija;

IV a. pab.- didžiojo tautų kraustymosi pradžia;

395 m. – Romos imperijos padalijimas į Rytų ir Vakarų Romos im¬perijas;

476 m. – Vakarų Romos imperijos žlugimas.

3) Asmenybės: Romulas ir Rėmas, Gajus ir Tiberijus Grakchai, Gajus Julijus Cezaris, Gajus Oktavijus (Augustas Oktavianas), Diokletianas, Neronas, Konstantinas Didysis, Jėzus Kristus, Šv. Paulius.

Romulas ir Rėmas – legendiniai Romos miesto įkūrėjai, išauginti vilkės, Romulas yra laikomas pirmuoju legendiniu Romos miesto karaliumi.

Gajus ir Tiberijus Grakchai (II a. pr. Kr.) – plebėjų tribū¬nai, kilę iš žymios plebėjų šeimos; bandė įvykdyti reformas (norėjo palengvinti neturtingų žemdirbių gyvenimą), tačiau buvo Senato apkaltinti ir nužudyti.

Gajus Julijus Cezaris (100-44 m. pr. Kr.) – kilęs iš patricijų Julijų giminės. Dar jaunystėje įsitraukė į politinį gyveni¬mą, ėjo įvairių magistratų pareigas (buvo edilas, pretorius), o 59 m. pr. Kr. tapo konsulu. 58 m. pr. Kr. kaip Galijos vieti¬ninkas ėmė vadovauti 4 legionams (apie 20 000 karių). Kar¬tu su Gnėjumi Pompėjumi ir Licinijumi Krasu sudarė pirmą¬jį triumviratą. 58-51 m. pr. Kr. užkariavo beveik visą Galiją (dabartinė Prancūzija ir dalis aplinkinių valstybių), surengė 2 žygius į Britaniją. 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubiko¬ną ir pradėjo pilietinį karą su Senato armija, karas truko 3 metus, bet Cezaris jį laimėjo. 45 m. pr. Kr. jis tapo Romos diktatoriumi, sutelkė savo rankose neribotą valdžią. 44 m. pr. Kr. Senato susirinkime buvo nužudytas.

Veikla:

a) geras politikas, karvedys, oratorius ir rašytojas (parašė „Galų karo užrašus”, „Pilietinio karo užrašus”);

b) Galijos užkariautojas ir vietininkas, konsulas;

c) laimėjo pilietinį karą su Senato armija 46 m. pr. Kr.;

d) Romos diktatorius 45^4 m. pr. Kr., faktiškai Romos imperatorius;

e) įvedė naują kalendorių, jis, mažai pakeistas, galioja iki šiol.

Gajus Oktavijus (Augustas Oktavianas) (63-14 m. pr. Kr.)-

Veikla:

a) 31 m. pr. Kr. laimėjo Akcijaus mūšį ir taip baigė pilietinių karų laikotarpį Romos valstybėje;

b) 30 m. pr. Kr. prijungė prie Romos Egiptą, nuo tol visa Viduržemio jūros pakrantė priklausė Romos valstybei;

c) 27 m. pr. Kr. įkūrė Romoje naują valdymo formą- principatą, faktiškai tapo imperatoriumi;

d) jo reformos sustiprino valdžią ir užtikrino taiką valstybė¬je;

e) Senatas jam suteikė Augusto („dieviškojo”) vardą, šis vardas ilgainiui tapo bendriniu žodžiu – imperatoriaus titulu.

Neronas (37-68 m.)-Veikla:

a) Romos imperatorius, pagarsėjęs savo žiaurumu ir sa¬vivale;

b) 64 m. pradėjo krikščionių persekiojimus ir žudymus.

Diokletianas (243–313 m.) -Veikla:

1) Romos imperatorius, jo reformos sustiprino valstybę ir imperatoriaus valdžią;

3) Romos valstybėje įtvirtino dominatą persekiojo krikščionis;

4) 293 m. Romoje įvedė tetrarchiją.

Konstantinas Didysis (280-337 m.)-306 m. kariai paskelbė jį imperatoriumi. Iki 312 m. vyko pilietiniai karai, Konstantinui Didžiajam pavyko juos laimė¬ti. Jis įtvirtino naują imperijos formą – domtnatą ir dar la¬biau sustiprino imperatoriaus valdžią, sėkmingai kariavo su barbarais. 313 m. paskelbė Milano ediktą-juo buvo įteisin¬ta tikėjimo laisvė, baigtas krikščionybės persekiojamas. Konstantinas Didysis pats priėmė krikščionybę ir suteikė Krikščionių bažnyčiai daug privilegijų. 330 m. jis perkėlė valstybės sostinę į Bizantiją. Veikla:

a) pirmasis Romos valstybės imperatorius krikščionis;

b) 313 m. paskelbus Milano ediktą buvo nutrauktas krikščio¬nių persekiojimas Romoje;

c) inicijavo Nikėjos Bažnyčios susirinkimą 325 m.;

d) perkėlė valstybės sostinę į Bizantiją, pastaroji jo garbei buvo pavadinta Konstantinopoliu;

e) už nuopelnus Krikščionių bažnyčiai ir valstybei gavo Didžiojo titulą;

f) jo priimti įstatymai (paskelbė žmonių verslus ir amatus esant paveldimus) turėjo įtakos formuojantis viduramžių Eu¬ropos luominei visuomenei.

Jėzus Kristus (-6 m. pr. Kr.—30 m.) -Nežinomas nei tikrasis jo vardas, nei gimimo, nei mirties metai. Pagrindiniai duomenys apie jo gyvenimą yra pateik¬ti Naujajame Testamente (Evangelijoje). Jėzus Kristus ne¬darė jokios įtakos politiniams įvykiams, jis tebuvo dvasinis mokytojas. Gimė Betliejuje. Buvo pakrikštytas Jono Krikš¬tytojo ir ėmė mokyti žmones, klajodamas po Palestiną. Turė¬jo apie 12 mokinių (apaštalų), buvo nukryžiuotas romėnų. Veikla:

a) buvo vienas iš krikščionybės skleidėjų, dvasinis mo¬kytojas;

2) suformulavo pagrindines etines krikščionybės idėjas, dvasinius ir žmonių elgesio principus;

3) laikomas Mesiju, Dievo sūnumi.

Šv. Paulius (Saulius iš Taršo) (?-62 m.)-gimė Taršė (Mažoji Azija). Buvo auklėjamas pagal judaizmo tra¬dicijas. Kai jam pasirodė Kristus, pasikrikštijo Pauliumi ir ėmė dirb¬ti tarp pagonių misionieriumi, įkūrė daug naujų krikščionių bend¬ruomenių. Suimtas Jeruzalėje, Romoje nuteistas ir nužudytas. Veikla:

a) vienas reikšmingiausių krikščionių misionierių;

b) jo laiškai sudaro didžiąją Naujojo Testamento dalį; už nuopelnus Krikščionių bažnyčiai paskelbtas šventuoju.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „ROMOS VALSTYBĖ V A. PR. KR.-V A.”

1) Užima teritoriją aplink Viduržemio jūrą 3 žemynuose; Europoje pri¬klausė Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliai, dabartinė Prancūzijos teritorija, Azijoje priklausė Mažosios Azijos pusiasalis, Finikija, Judėja, šiaurinė Mesopotamijos dalis, Šiaurės Afrika.

2) Centras – Romos miestas Apeninų pusiasalio vidurinėje dalyje.

3) IV a. pab. padalijus valstybę atsiranda 2 centrai – Roma ir Konstan¬tinopolis (prie Bosforo sąsiaurio), padalijimo linija – ties vakarine Balkanų pusiasalio riba.

Atkreipti dėmesį:

vienintelė valstybė, kurios teritorija apėmė visas žemes aplink Vi¬duržemio jūrą.

HELENISTINES CIVILIZACIJOS POVEIKIS EUROPAI

Graikai ir romėnai padarė labai stiprų poveikį Europos kultūrai. Ypač didelę įtaką turėjo graikai: ir Europos menui, ir mokslui, ir politikai.

Politika.

Šiuolaikinės demokratijos tėvyne laikomas Graikijos Atėnų polis. Ja¬me V a. pr. Kr. suklestėjo tiesioginė demokratija. Romėnai sukūrė atsto¬vaujamosios demokratijos valstybę – respubliką, kurios esmė yra valdy¬mas per liaudies renkamas valdžios institucijas. Graikai išskyrė pagrindi¬nes valdymo formas ir davė joms pavadinimus (monarchija, aristokratinė ir demokratinė respublika).

Teisė.

Romėnai sudarė teisės sistemą. Esminiai jos principai ir šiais laikais yra teisės pagrindas (teisėtos valdžios monopolis priklauso valstybei, kal¬tinamasis laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta, teisėjai turi būti neša¬liški, įrodymai turi būti įtikinami, atsižvelgiama į nusikaltimo motyvus ir kt.).

Literatūra.

Graikai sukūrė du šiuolaikinius literatūros žanrus: epą ir dramą. Epo pradininku laikomas Homeras (jis parašė „Iliadą” ir „Odisėją”). Dramos bu¬vo 2 rūšių-tragedijos (dramos kūrinys, kuriame vaizduojami rimti ir esmi¬niai konfliktai, pasibaigiantys herojaus žūtimi) ir komedijos (dramos kūri¬nys, kuriame juokingai vaizduojamos žmonių ar visuomenės ydos ir blo¬gybės, visada baigiasi sėkmingai). Vėlesniais laikais klasikinės graikų ko¬medijos ir tragedijos ne sykį buvo savaip įvairių autorių interpretuojamos ir pritaikomos naujiems laikams.

Iki šiol plačiai vartojami graikų ir romėnų „sparnuotieji” posakiai (Sizifo darbas, Tantalo kančios, peržengti Rubikoną ir kt.).

Religija ir mitologija.

Graikų dievų panteoną (tik pakeisdami vardus) perėmė romėnai. Vė¬liau graikų dievais susidomėjo Renesanso menininkai. Buvo sukurta daug kūrinių antikinėmis temomis. Romoje ėmė formuotis viena iš šiuolaikinių pasaulinių religijų-krikščionybė.

Teatras.

Graikijoje atsirado viena iš šiuolaikinio meno rūšių – teatras.Vi: pagrindiniai teatro terminai (scena, orkestras ir kt.) yra graikiškos kilmės

Skulptūra.

Graikai vaizdavo tobulą žmogaus kūną. Jų skulptūrai būdinga plastiko šviesos ir šešėlių žaismas, tobulos proporcijos, dramatizmas. Romėnai ištobulino skulptūrinio portreto ir istorinio bareljefo žanrus. Vėliau jų patirtį perėmė Renesanso menininkai.

Architektūra.

Graikams priskiriama klasikinės architektūros autorystė. Jų statiniam būdinga kolonos, portikai, simetriškumas. Šios architektūros ypatumus perėmė romėnai, jie jau statė statinius su kupolais, gaminosi betoną. Vėlia graikų architektūros elementai buvo naudojami Renesanso ir klasicizmo epochos menininkų.

Tapyba.

Romos tapytojai išmoko pavaizduoti erdvinę perspektyvą. Romėnai iti ištobulino mozaiką.

Mokslas.

Graikijoje atsirado filosofijos mokslas ir buvo padėti daugelio šiuolaikinių mokslų pagrindai (geometrijos, geografijos, istorijos, fizikos ir kt.). Grakų mokslininkų atradimus žmonija pripažino gerokai vėliau (pasaulis si darytas iš atomų, Žemė yra apvali, apskaičiuotas pusiaujo ilgis ir t. t. Nemaža graikų filosofų idėjų toliau plėtojo romėnai ir Europos mokslininką

Sportas.

Graikijoje atsirado Olimpinės žaidynės, be jų neįsivaizduojamas ir šių dienos pasaulis.

Join the Conversation

×
×