Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos
VII c klasės mokinio Justo Deksnio
Istorijos referatas
[pic]
Pratarmė
Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytų civilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikus išmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio ar hieroglifų forma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus ir mintis.
Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį.
Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjo suprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daug svarstė, kokia valstybės santvarka geriausia. Deja, graikų valstybių likimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvo sukurta.
Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinis rašytojams,dailininkams,skulptoriams.Senovės graikai sukūrė daug įdomių mitų, bet vienas yra ypatingas. Kuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievas
Dzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu, pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama jos vardu.
Senovės Graikijos istorija
Demokratijos atsiradimas
Aristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšminga prasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įsūnyjimą migrantai galėjo įsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprino ir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimas praktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip pralietas kraujas užteršė žemę.
Dėl to VII-VIII a. pr. m. e. masiškai vykdomi „apvalymo” aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratų rolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a. pr. m. e. įtampa pasiekė viršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su arsitokratais buvo pirkliai. Tai buvo naujas pirklių-amatininkų-piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėl įstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai.
Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a.
padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų.
Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. sudarė patį revoliucingiausią visuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių.
VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradeda vadovauti tironiškai-demokratiškai revoliucijai. Tirono (tyrranos) sąvoka tuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balanso principu, paveldima buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuo buvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšios su Dionizo religija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinę religiją.
Tironai atsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis –
Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama renkama valdovo pareigybė –
itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo įgaliojimus), kuris renkamas
10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jų įgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku.
Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. Kretos ir Spartos aristokrati patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams.
Sparta turėjo 28 seniūnų tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be to eforatą – stebėtojų tarybą. Tai balansuojant valdžią demokratijos Spartoje neatsirado.
Atėnų demokratija
Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a.
pr. m. e. įvykdomos pirmosios reformo – Drakonto įstatymai. Kilono bandymas įvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m. Atėnų aristokratai išrenka
Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtino demokratijos pagrindus.
561 m. pr. m. e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartos kariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleistenio vardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardo
Atėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkoje grupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavo sumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu.
Atėnų politinės institucijos
Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagal valdžios pobūdį: tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai-
archontai ir strategai.
Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o taryba užsiimė politikos įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavo šaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie
50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu.
Reikšmingiausios archontų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmė prarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archontai buvo pasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų faktiška galia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos, matyt dėl sakralinių, simbolinių šių pareigų pobūdžio.
Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir
6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią, jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui liko tik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvo vyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojo žynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontas polemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laiku jokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kurias religines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferai priklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose.
Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais vienodai nuo kiekvienos filės, t.y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė)
buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinės sistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedamas prižiūrėti tam tikrą projektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas.
Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos- kiekvienos filės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovą iš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo ir naktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavo nedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, o jų tarybos dalis- pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomoji valdžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimui tvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunku visus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime.
Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė buvo didesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijų skaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos)
principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautos susirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavo vieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Po nepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi.
Nors iš pradžių strategų kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį, bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagal veiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis.
Tiek sprendimų priėmimas tiek sprendimų įgyvendinimas buvo kiekvieno piliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnų gyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratija žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.
Sparta
Sparta (gr. Σπάρτη) – vienas iš svarbiausių antikinės Graikijos miestų, pats galingiausias Peloponeso miestas-valstybė, kuriam priklausė Lakonika ir Mesenija. Spartos miestas driekiasi centrinėje Lakonikos dalyje, dešiniajame Euroto upės krante.
Sparta yra ir šiuolaikinis miestas už kelių kilometrų nuo antikinės vietos.
2001 m. duomenimis jame gyvena 16 473 gyventojai.
Spartietiška dvasia
Spartiečiai buvo stiprūs, garbingi kariai. Juos kovos menų mokydavo nuo septynerių (dar sakoma, kad nuo trejų) metų. Berniukams buvo skirta fizinių pratimų, skirtų lavinti kūną, pvz. bėgioti per šakas, žarijas. Be to, juos skaudžiai plakdavo rykštėmis, kad priprastų prie skausmo. Mergaitėms taip pat buvo skiriama daug dėmesio. Jos buvo taip auklėjamos, kad galėtų gimdyti stiprius sveikus vaikus. Jei vaikas gimdavo silpnas ar ligotas, kūdikį numesdavo nuo skardžio. Taip ruošti kariai buvo puikūs ir įgudę.
Spartos griuvėsiai
Kretos istorija.Mino epocha
Apie 1900 p. m. e. saloje prasideda salos klestėjimo laikotarpis. Tuo metu pastatomi rūmai Knose, Feste, Malijoje, Archane (gr. Archanes), Zakre (gr.
Zakros) ir Kidonijoje, todėl galima daryti išvadą, kad Kretą tuo metu valdė stiprūs valdovai, tačiau tarp jų nesutarimų nebūdavo, matyt, visi pripažino
Knoso valdovo viršenybę. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošė didingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. Tuo metu viršūnę pasiekė ir kretiečių laivyba. Niekas visoje rytinėje
Viduržemio jūroje dalyje neprilygo Kretos jūrininkams. Vystosi prekyba su
Egiptu, Kipru, Sirija, įkuriamos kolonijos – Melos, Kiferai. Kreta patiria didelį ekonominį ir kultūrinį pakilimą.Apie 1700 m. pr. m. e. salą sukrečia katastrofa, kaip manoma didelis žemės drebėjimas. Viskas sugriaunama, tačiau gana greitai visi rūmai bei kiti statiniai atstatomi, ir dar prabangesni.1700-1450 m. pr. m. e. periodas – didžiausias Mino civilizacijos šlovės ir klestėjimo laikotarpis. Tačiau apie 1450 m. pr. m.
e. po Santorino (Teros) ugnikalnio sprogimo milžiniška banga nuniokoja salą, ir civilizacija iš esmės nušluojama nuo žemės paviršiaus. Po to Kreta nesugebėjo atsigauti ir netrukus salą užgrobia achajai (senovės graikų gentis), kurie įkuria čia savo valstybę.
Netrukus achajus išstumia kita tuo metu senovės Graikijoje įsigalinti karinga dorėnų gentis. Naujieji užkariautojai grąžino atgyvenusią bendruomeninę santvarką. Miestai sumenko, amatai apmirė, tačiai dorėnai atnešė į Kretą iki tol dar nematytą metalą.Apie 900 m. pr. m. e. senovės
Graikijoje, o tuo pačiu ir Kretoje, įsigali miestų-kolonijų, valdomų iš
Atėnų, gana gerai organizuota valstybė. Per porą šimtmečių graikai įkūrė apie 250 kolonijų Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse. Kolonistai, apsigyvenę tose kolonijose, senajai savo tėvynei augino javus, gaudė ir sūdė žuvį, ruošė mineralines žaliavas amatams. Graikija kolonijas aprūpino ūkio padargais, ginklais, papuošalais, vynu ir aliejumi. Visą tą gėrį gabeno laivai. Valstybinė santvarka buvo aristokratinė su išvystyta teise.
Pavyzdys – Gortys plokštė (VI a. pr. m. e.) su tekstu, reguliuojančiu civilinę teisę.Apie 500 pr. m. e. nesutarimai tarp miestų-valstybių, puldinėjimai iš Graikijos ir Mažosios Azijos, o taip pat ir dėl sumažėjusios prekybos Kreta palaipsniui pradeda smukti. 500-67 pr. m. e.
laikotarpiu sala, galima sakyti, lieka užmiršta. Kreta nedalyvauja ir persų-
graikų kare, Peloponeso kare, ryšiai su Graikija silpni..
Knoso rūmų griuvėsiai
Mikėnų kultūra
Mikėnų kultūra pradėjo formuotis II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje į pietinę Balkanų pusiasalio dalį migruojant indoeuropiečių achajų ir jonėnų gentims. Iki XVI a. pr. m. e. Graikijoje susiformavo Mikėnų kultūra, kuriai būdingi dideli įtvirtinimai supantys miestus ant kalvos, pvz., Mikėnai,
Tirintas. Mikėnų civilizacijos jūrinės galybės pėdsakus randame nuo
Sicilijos iki Kolchidės. Tuo laikotarpiu gyventojai vertėsi jūrų prekyba, žemdirbyste. Yra manoma, kad Mikėnų civilizaciją 1200m.pr.Kr. sunaikino išsiveržęs ugnikalnis.
Liūtų vartai.Mikėnuose
Troja
Troja (graikiškai Τροία arba Τροίη; taip pat Iλιον, Ílion; lotyniškai
Troia, Ilium; turkiškai Truva) yra istorinis ir legendinis miestas. Šalia legendinės Trojos vyko Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje“ ir
„Odisėjoje“. Homero aprašytą Trojos legendą mini ir Vergilijus savo poemoje
„Eneida“.Troja taip pat egzistuoja ir archeologiškai. Homero Trojos miesto griuvėsiai yra Anatolijoje, Marmuro jūros pakrantėje, prie Dardanelų sąsiaurio. Miestas užėmė strateginę poziciją prie patekimo į Juodąją jūrą kelio. Istorinės Trojos kasinėjimus XIX a. 8-tame dešimtmetyje pradėjo vokiečių archeologas Heinrich Schliemann. Viena iš jo kasinėjimo vietų
(Troja VIIa) laikoma istorinės Trojos griuvėsiais.
Trojos arklio legenda
Su Trojos karu susiję daug senovės graikų legendų. Pati žymiausia, be abejonės, yra Trojos Arklio legenda. Anot jos, graikai apgulę Trojos miestą laikė 10 metų, bet negalėjo ten patekti. Taigi, graikai pagamino naują prietaisą – milžinišką medinį arklį, ir suleido į jo vidų daugybę graikų vyrų. Arklį pagamino Epėjus (Epeius), o arklio viduje buvo Odisėjo vyrai.
Tada graikų šnipas Sinonas įtikino trojiečius, kad Trojos arklys buvo dovana, siekiant taikos. Trojiečiai patikėjo ir leido įvežti arklį į Troją.
Palikus arklį mieste, graikai palaukė tinkamos progos ir visi iššoko iš arklio bei užpuolė trojiečius. Graikai taip pat atvėrė Trojos miesto vartus likusiai savo kariuomenės daliai. Tai buvo vienas pagrindinų įvykių, nulėmusių Trojos karo baigtį.
Legendos tikrumas ir atgarsiai dabar
Nežinoma, ar legenda yra tikra ir ar iš tikro buvo toks Trojos arklys, mat vieninteliai šaltiniai yra Homero raštai.Bet legenda šiais laikais yra labai garsi ir įėjo į Antikos istoriją. Terminas „Trojos arklys“ įgijo prasmę ir pradėjo reikšti slaptą ir gudrų taktinį ėjimą, kuris apgauna objektą.Taip pat liko lotyniška frazė: Equo ne credite, Teucri. Quidquid id est, timeo Danaos et dona ferentis, reiškianti Netikėkite arkliu, trojiečiai. Kas tai bebūtų, aš baiminuosi graikų ir jų nešamų dovanų, pasakyta Laokono, ir parašyti Vergilijaus antroje knygoje „Eneida“, kuri aprašo Trojos miesto apgultį.
Istorinis Trojos žemėlapis
Graikų dievai
Graikų dievai – graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Išskirtinai daug dievų turėjo vandens stichija: Okeanas, upių dievai, nimfos, jūros dievybės, kadangi Graikija – jūrinė valstybė.
Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji karta buvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antroji generacija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Trečioji Olimpo dievai analogiškai antrajai nuvertė antrąją ir įsigalėjo pasaulyje.
Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjas užmuša Medūzą, Belerofontas – Chimerą, Melagras – Kalidono šerną ir t.t. Ne tik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Pats Dzeusas kovoja su įvairiomis pabaisomis, įveikia titanus, kiklopus, Tifoną, gigantus įkaliną Tartare.
Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo, įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetra globoja žemdirbystę ir t.t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naują pavidalą. Ankščiau buvę grėsmingos ir nesutramdomos jėgos tampa daugiau orientuoti į žmogų ir harmoningesni.
Pirmieji dievai yra:
• Gaja, motina Žemė, gimė iš Chaoso;
• Tartaras, begalinė bedugnė, požemio pasaulis, gimė iš Chaoso;
• Erotas, geismas (troškimas), meilės dievas, gimė iš Chaoso;
• Erebas, požeminio pasaulio tamsa, gimė iš Chaoso;
• Niktė, nakties tamsa, nakties persinofikacija, gimė iš Chaoso;
• Chronas, laiko personifikacija, gimė iš Chaoso;
• Uranas, dangaus personifikacija, gimė iš Gajos ir Tartaro;
• Eteris, atmosfera, gimė iš Niktės ir jos brolio Erebo;
Titanai (Τιτᾶνες) graikų mitologijoje – dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Iš viso buvo 12 titanų – Gajos ir Urano vaikų. Prie jų priskiriami
4 Japeto vaikai. Iš viso buvo 16 titanų.
Kiklopai arba ciklopai – graikų mitologijoje milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį.
Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) — Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų.. Dzeusas — dievų ir žmonių tėvas, „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas”. Taip iškilmingai garbina Dzeusą choras mergaičių, ieškančių išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro Eschilo dramoje.
Žemiškieji valdovai manė, kad jų valdžia kilusi iš Dzeuso, ir jie patys dažniausiai stengdavosi kildinti save iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras — Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia prie žmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios — „tobulasis”, „teikiantis tobulybę”. Dzeuso statula – vienas iš septynių pasaulio stebuklų
Olimpo dievai
Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo.
Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra,
Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kiti olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.
Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:
• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;
• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;
• Poseidonas, jūrų dievas;
• Arėjas, karo dievas;
• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų;
• Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas;
• Afroditė, meilės ir grožio deivė;
• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;
• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų, pranašyščių;
• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.
Kiti keturi Olimpo dievai:
• Hestija, šeimos židinio deivė;
• Demetra, žemdirbystės deivė;
• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;
• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.
[pic]
Nimfos
Nimfa (gr. nymphé, lot. nympha – mergaitė, nuotaka, vedybų amžiaus mergina)
yra graikų mitologijos gamtos dvasia. Tai moteriškosios, žemesnio rango dievybės, įasmeninančios kuriančiąsias gamtos jėgas, kartais siejamos su konkrečiomis vietomis, dažnai yra aukštesnio rango dievų (Dionizo,
Artemidės, Afroditės ir kt.) palydovės. Nimfos gyveno kalnuose, prie šaltinių ir upių, miškuose.Graikai ir romėnai nimfas vaizduodavo labai gražiomis, jaunomis mergaitėmis.
Nimfų klasifikacija:
1. Driadės, miškų nimfos;
1. Hamadriadės, nimfos, buvusios medžio dalimi;
2. Hesperidės, nimfos, saugojusios auksinius obuolius;
2. Okeanidės, vandenynų nimfos;
3. Oreadės, kalnų nimfos;
1. Plejadės, Atlanto ir Plejonės dukterys;
4. Najadės, šaltinių ir upių nimfos;
5. Nereidės, jūros nimfos;
6. Lampadės, požemio pasaulio nimfos.
[pic]
Graikų filosofai
Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) –
graikų filosofas, tyrinėtojas.Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime
– jiems nereikia kokio nors pagrindo.
Demokritas Abderietis (Demokritos Abderites; apie 460 pr. m. e. Abderoje,
Trakija – apie 370 pr. m. e.) – graikų filosofas, materialistas, vienas atomizmo kūrėjų, Leukipo mokinys.Parašė apie 70 etikos, fizikos, matematikos, astronomijos, filosofijos, technikos ir kt. veikalų, išliko apie 300 fragmentų. Dažnai priskiriamas prie priešsokratikų, nors tai chronologiškai nėra teisinga, nes jis buvo Sokrato amžininkas.
Euklidas (Eukleidas, gr. Ευκλείδης) Megarietis (apie 430 – 360 m. pr. m.
e.) — graikų filosofas, kilęs iš Megaros miesto (40 km. nuo Atėnų). Žinomas kaip Megaros filosofijos mokyklos pradininkas.Euklidas buvo vyriausias iš
Sokrato mokinių, net slapta, rizikuodamas gyvybe, ateidavęs iš Megaros į
Atėnus jo pasiklausyti (vyko Peloponeso karas, kuriame Megara, kaip Korinto sąjungos narė, palaikė Spartą prieš Atėnus). Platonas dialoguose (pavyzdžiui, Faidonas, 59b) mini, kad Euklidas buvo su Sokratu jo paskutinėmis valandomis. Sokratui mirus, Sokrato mokiniai (jų tarpe ir
Platonas), bijodami persekiojimo Atėnuose, rado prieglobstį pas Euklidą
Megaroje.Kaip Sokrato mokinys, Euklidas yra laikomas sokratiku — jis rašė sokratiškuosius dialogus: Lamprijus, Eschinas, Feniksas, Kritonas, Apie meilę (neišliko), tačiau manoma, kad su Sokratu jį siejo greičiau asmeniški nei filosofiniai ryšiai, o Euklido požiūrių formavimuisi turėjo įtakos ne tik Sokratas, bet ir Parmenidas.Euklidas parėmė elėjiečių mokymą, kad būtis yra nekintantis vienis, o judėjimas ir kitimas yra iliuzija.
Jis sakė, kad gėris yra vienis, tačiau gali būti vadinamas skirtingais vardais, kartais išmintimi, kartais protu, kartais dievu ir kt., o gėrio priešingybę jis neigė, sakydamas kad ji neegzistuoja. Jo monizmas taip pat pasireiškė ir etikoje: jis pripažino tik vieną dorybę — žinojimą, bet žinojimą ko? Jeigu gėris ir būtis yra vienis, tai ir dorybė yra tos būties žinojimas.Euklidas
Megarietis labiausia žinomas dėl to, kad viduramžiais dažnai buvo painiojamas su žymiu matematiku Euklidu iš Aleksandrijos, pastarojo veikalo
„Pradmenys“ vertimuose ir taisymuose.
Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs
Atėnuose.Platonas – objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40
metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją.
Parašė apie 30 filosofinių dialogų.Yra parašęs: Lachetas, Protagoras, orgijas, Sokrato apologija, Kritonas, Teaitetas, Valstybė.
Sokratas (Σωκράτης) – graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose (469-399
m. pr. m. e.). Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus ir pribuvėjos šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus, egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų. Oficialiai jis buvo apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti.
Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis Europos poetas. Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms. Graikai labai gerbė poetą: net septyni jų miestai ginčijosi dėl teisės vadintis Homero tėvyne. Homeras sukūrė du epus:
„Iliadą“ ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų mitologijos šaltiniai. XVIII amžiuje suabejota jo autoryste, poemų vieningumu ir net poeto egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis Homero klausimas. Vėliau būta įvairių nuomonių. Paskutiniais mūsų amžiaus dešimtmečiais dauguma tyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kad jos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Jokių žinių apie Homero gyvenimą neišliko. Manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.
Sofoklis (496-406 m. pr. m. e.; gr. Σοφοκλης). Žymiausias graikų tragikas
Sofoklis buvo Atėnų pilietis, visą savo ilgą gyvenimą praleidęs tėvynėje, matęs jos klestėjimą amžiaus viduryje ir nuosmukį Peloponeso karo metais.
Jis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius. Sužavėti tragedijos „Antigonė“ atėniečiai išrinko talentingąjį dramaturgą strategu (karvedžiu). Vėliau Sofoklis buvo išrinktas iždininku, be to, buvo medicinos dievo Asklepijo žynys. Jaunystėje pats vaidino savo dramose, paskui, nusilpus balsui, į orchestrą nebėjo. Daug mokinių, įskaitant ir
Aristotelį, apibūdino Sofoklį kaip geriausią dramų rašytoją Antikiniame graikų teatre. Tačiau, nors Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Žymiausios yra „Karalius Edipas“ ir „Antigonė“. Fragmentiškai išliko ir kelios Sofoklio satyros.Sofoklis, chronologiškai, yra antras iš trijų graikų tragikų. Jis keliomis dekadomis jaunesnis už Aischilą ir dekada vyresnis nei Euripidas. Todėl, dažnai Sofoklis su šiais dviem tragikais varžydavosi dramų konkursuose.Išlikę kūriniai:
• „Antigonė“. Iškeliamos humaniškumo idėjos.„Antigonė“ nagrinėja įvairias problemas – abejones politiniais įstatymais, konfliktines atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektus, pareigos jausmą.
• „Karalius Edipas“. Nagrinėjamos psichologinės problemos, kuomet Edipas nužudo savo tėvą ir veda motiną.
• „Ajaksas“. Dramoje „Ajaksas“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas.
• „Trachinietės“. Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas, jo padariniai.
• „Elektra“. Nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant etines normas.
• „Filoktetas“. Filoktetas graikų paliktas nelaimėj, užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją.
• „Edipas Kolone“. Paskutinė Sofoklio drama, kurią parašęs jis mirė.
Sofoklis
Aleksandras Didysis
Aleksandras I-asis Didysis arba Aleksandras III-asis Makedonietis (g. 356
m. pr. m. e. tarp liepos 20 ir 30 d., m. 323 m. pr. m. e. birželio 10 d.)
buvo didysis Antikos užkariautojas. Aleksandras išplėtė savo tėvo iš
Makedonijos valstybėlių ir graikų miestų-valstybių sukurtą karalystę užkariaudamas Persiją, Egiptą ir keletą kitų valstybių iki pat Indijos.Su
Aleksandro Didžiojo valdymu prasidėjo nauja epocha – helenizmas.
Persijos užkariavimas
334 m. pr. m. e. mūšyje prie Graniko upės sumušė Darėjo III kariuomenę. Tų pačių metų žiemą nukariavo Pisidijos ir Lidijos gentis Mažojoje Azijoje.
333 metų rudenį prie Iso dar kartą sumušė Darėjo III kariuomenę, įžengė į
Siriją ir Finikiją ir iki 332 metų vaasros užkariavo Biblą, Sidoną, Tyrą, pasiekė Egiptą, kur įkūrė Aleksandrijos miestą. 331 metais Gaugamelos mūšyje sutriuškino persų kariuomenę, užėmė Babiloną, užkariavo Persiją.
Užimtuose kraštuose Aleksandras diegė graikų kultūrą, perėmė dalį vietinių papročių, steigė įtvirtintas gyventojas, valdyti patikėjo vietiniams kitataučiams.
330-329 metais užėmė Irano dalį, nužygiavo į Vidurio Aziją, 327 metais pasiekė Pandžabą, kitais metais persikėlė per Indą, prie Hidaspo upės sumušė vietinio valdovo kariuomenę, bet išvarginta kariuomenė atsisakė vykti toliau. Su pagrindinėmis pajėgomis grįžęs į imperijos sostinę
Babiloną, netikėtai susirgo ir po 10 dienų mirė. Įpėdinio nepaskyrė ir imperija suskilo į karo vadų valdomas karalystes.
Aleksandras Makedonietis
Teatras
V a. – teatro, tragedijų, komedijų suklestėjimo amžius. Teatriniai vaidinimai išaugo iš Dioniso kulto. Graikijoje teatras būdavo masinio ir šventiško pobūdžio. Pats teatras talpindavo keleta dešimčių tūkstančių žiūrovų. VI a. pr. Kr. Pabaigoje, orchestra buvo apvali, gerai suplūgta aikštelė, aplink kurią buvo sustatyti mediniai suolai žiūrovams. V a. pr.
Kr. Pradžioje mediniai suolai buvo pakeisti akmeniniais, pusračiu įrengtais
Akropolio šlaite. Orchestra, skirta chorui ir aktoriams, pasidarė pasagos pavidalo. Helenistiniais laikais, kai choras ir aktoriai nebeturėjo vidinio ryšio, pastarieji vaidindavo aukštoje akmeninėje estradoje, prieinančioje prie scenos – proskenijo. Teatras pasižymėjo nepaprastai gera akustika.
Chorui vadovaudavo korifėjas. Tragedijos aktoriai, vaidindavo apsirengę nepaprastai gražiais drabužiais, padidindami savo ūgį koturnomis ir aukštu galvos apdangalu. Ant veidų užsidėdavo ryškias kaukes. Veiksmo eigoje būdavo naudojamos kėlimo mašinos, reikalingos, kad pasirodytų dievai.
Publika – visi Atėnų piliečiai gaudavo iš valstybės specialius metalinius žetonus, ant kurių būdavo nurodoma vieta. Vaidinimai trukdavo visą dieną, todėl žiūrovai būdavo apsirūpinę maistu. Būdavo rankami trys nugalėtojai, o gebenių vainiką gaudavo tik pirmą vietą laimėjęs žmogus
Struktūra ir vaidinimų organizavimas
Tetras suvokiamas kaip tam tikras pastatas. Teatro statinys būdavo be stogo. Senąjį teatrą sudarė 3 dalys:
1. Apvali aikštelė – orchestra, ten dainuodavo choras, tai buvo būtina dramos dalis;
2. Scena – ji buvo už orchestros;
3. Kalvos šlaitas, ten buvo sustatyti suolai.
Vaidinimus organizavo valstybė, kuri ruošdavo dramų rašymų konkursus.
Šventės metu rungdavosi 3 kūrėjai. Kiekvienas iš jų turėjo sukurti po 3
tragedijas ir vieną linksmą pjesę. Vyrai, užsidėję kaukes, vaidindavo moteris, kadangi moterims būdavo draudžiama. Kiekvieno dramaturgo kūrybai buvo skiriama po vieną dieną.
Pjesės vertinimas
Komisija spręsdavo, kas geriausiai pasirodydavo. Ją sudarė dešimt žmonių –
po vieną iš kiekvienos apygardos.Vaidinimai vykdavo visą dieną. Iš pradžių scenoje vaidindavo 1 aktorius, po to jų daugėdavo.
Rūšys
Iš pradžių teatrai buvo tik choriniai. Teatras buvo ne pramoga, o šventas reikalas. Šitaip atėniečiai pagerbdavo Dionisą. Giedant buvo prašoma dievų malonės. Vėliau šalia choro atsirado ir aktorių teatrai.Teatrai, vaidinimai vyko du kartus per metus, pas Derlingumo ir vyno dievo Dioniso šventes, pietiniame Akropolio šlaite. Teatras talpino 15 000 žiūrovų.
Epidauro amfiteatras – didžiausias išlikęs antikinis teatras Graikijoje.
Dioniso teatras
Olimpinės žaidynės
Nėra tiksliai žinoma kada prasidėjo Olimpinės žaidynės, tačiau egzistuoja keletas legendų apie žaidynių kilmę. Pirmas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Olimpinių žaidynių atvejis – 776 pr. m. e. Olimpijoje vykusios žaidynės, bet žinoma, jog tai nebuvo pirmosios žaidynės. Tų laikų žaidynės buvo vietinės vieno sporto (jojimo lenktynių stadione) varžybos.
Vėliau žaidynės tapo vis svarbesnės Graikijoje, o savo zenitą pasiekė šeštame bei penktame amžiais pr. m. e. Žaidynės buvo svarbios ir religiškai, tarp varžybų buvo nešamos aukos dievams, rengiamos įvairios ceremonijos. Varžybų skaičius padidėjo iki 20, žaidynės tęsdavosi kelias dienas. Varžybų laimėtojai buvo labai gerbiami, apie juos rašomos poemos, kuriamos skulptūros. Žaidynės vyko kas ketverius metus, laikotarpis tarp žaidynių vadintas Olimpiada, šis laikotarpis buvo svarbus metų skaičiavimui.
Romėnams užėmus Graikiją, žaidynės prarado svarbą, o krikščionybei tapus pagrindine imperijos religija, žaidynės laikytos pagonių švente, todėl 393
metais imperatorius žaidynes uždraudė. Jas vėl pradėta rengti 1896 m.