Senovės Graikija arba Antikinė Graikija

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos VII c klasės mokinio Justo Deksnio Istorijos referatas

[pic]

Turinys

1. Pratarmė………………………………………………………. ..3psl. 2. Demokratijos atsiradimas………………………………….4psl. 3. Atėnų demokratija……………………………………………4psl. 4. Atėnų politinės institucijos………………………………..5psl. 5. Sparta………………………………………………………… …..6psl. 6. Kretos istorija………………………………………………….6psl.

7. Mikėnų civilizacija…………………………………………..7psl. 8. Troja…………………………………………………………. …..8psl. 9. Graikų dievai…………………………………………………..9psl. 10. Olimpo dievai………………………………………………..10psl. 11. Nimfos………………………………………………………… 11psl. 12. Graikų filosofai……………………………………………..12psl. 13.Aleksandra Makedonietis………………………………..14psl. 14.Teatras………………………………………………………. …15psl. 16.Olimpinės žaidynės………………………………………..16psl.

Pratarmė

Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytųcivilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikusišmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio ar hieroglifųforma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus irmintis. Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį.Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjosuprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenėsgyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daugsvarstė, kokia valstybės santvarka geriausia. Deja, graikų valstybiųlikimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvosukurta. Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinisrašytojams,dailininkams,skulptoriams.Senovės graikai sukūrė daug įdomiųmitų, bet vienas yra ypatingas. Kuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievasDzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu,pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama josvardu.

Senovės Graikijos istorija

Demokratijos atsiradimas

Aristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšmingaprasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įsūnyjimą migrantai galėjoįsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprinoir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimaspraktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip

pralietas kraujas užteršė žemę. Dėl to VII-VIII a. pr. m. e. masiškaivykdomi “apvalymo” aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratųrolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a. pr. m. e. įtampa pasiekėviršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su arsitokratais buvo pirkliai. Taibuvo naujas pirklių-amatininkų-piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėlįstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai.Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a.padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų.Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. sudarė patį revoliucingiausiąvisuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių.VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradedavadovauti tironiškai-demokratiškai revoliucijai. Tirono (tyrranos) sąvokatuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balansoprincipu, paveldima buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuobuvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšios su Dionizoreligija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinęreligiją.Tironai atsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis –Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama renkama valdovo pareigybė –itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo įgaliojimus), kuris renkamas10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jųįgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku.Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. Kretos ir Spartosaristokrati patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams.Sparta turėjo 28 seniūnų tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be toeforatą – stebėtojų tarybą. Tai balansuojant valdžią demokratijos Spartojeneatsirado.

Atėnų demokratija

Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a.pr. m. e. įvykdomos pirmosios reformo – Drakonto įstatymai. Kilono bandymasįvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m. Atėnų aristokratai išrenka

Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtinodemokratijos pagrindus.561 m. pr. m. e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartoskariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleisteniovardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardoAtėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkojegrupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavosumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu.

Atėnų politinės institucijos

Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagalvaldžios pobūdį: tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai-archontai ir strategai.

Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o taryba užsiimė politikosįgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavošaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu.

Reikšmingiausios archontų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmėprarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archontai buvopasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų faktiškagalia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos,matyt dėl sakralinių, simbolinių šių pareigų pobūdžio.

Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią,jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui likotik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvovyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojožynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontaspolemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laikujokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kuriasreligines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferaipriklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose.

Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais

vienodai nuo kiekvienos filės, t.y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė)buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinėssistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedamas prižiūrėti tam tikrąprojektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas.

Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos- kiekvienosfilės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovąiš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo irnaktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavonedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, ojų tarybos dalis- pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomojivaldžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimuitvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunkuvisus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime.Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė buvodidesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijųskaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos)principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautossusirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavovieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Ponepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi.Nors iš pradžių strategų kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį,bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagalveiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis.Tiek sprendimų priėmimas tiek sprendimų įgyvendinimas buvo kiekvienopiliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnųgyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratijažmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.

Sparta

Sparta (gr. Σπάρτη) – vienas iš svarbiausių antikinės Graikijos miestų,

pats galingiausias Peloponeso miestas-valstybė, kuriam priklausė Lakonikair Mesenija. Spartos miestas driekiasi centrinėje Lakonikos dalyje,dešiniajame Euroto upės krante.Sparta yra ir šiuolaikinis miestas už kelių kilometrų nuo antikinės vietos.2001 m. duomenimis jame gyvena 16 473 gyventojai.

Spartietiška dvasia

Spartiečiai buvo stiprūs, garbingi kariai. Juos kovos menų mokydavo nuoseptynerių (dar sakoma, kad nuo trejų) metų. Berniukams buvo skirta fiziniųpratimų, skirtų lavinti kūną, pvz. bėgioti per šakas, žarijas. Be to, juosskaudžiai plakdavo rykštėmis, kad priprastų prie skausmo. Mergaitėms taippat buvo skiriama daug dėmesio. Jos buvo taip auklėjamos, kad galėtųgimdyti stiprius sveikus vaikus. Jei vaikas gimdavo silpnas ar ligotas,kūdikį numesdavo nuo skardžio. Taip ruošti kariai buvo puikūs ir įgudę.

Spartos griuvėsiai

Kretos istorija.Mino epocha

Apie 1900 p. m. e. saloje prasideda salos klestėjimo laikotarpis. Tuo metupastatomi rūmai Knose, Feste, Malijoje, Archane (gr. Archanes), Zakre (gr.Zakros) ir Kidonijoje, todėl galima daryti išvadą, kad Kretą tuo metu valdėstiprūs valdovai, tačiau tarp jų nesutarimų nebūdavo, matyt, visi pripažinoKnoso valdovo viršenybę. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošėdidingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. Tuometu viršūnę pasiekė ir kretiečių laivyba. Niekas visoje rytinėjeViduržemio jūroje dalyje neprilygo Kretos jūrininkams. Vystosi prekyba suEgiptu, Kipru, Sirija, įkuriamos kolonijos – Melos, Kiferai. Kreta patiriadidelį ekonominį ir kultūrinį pakilimą.Apie 1700 m. pr. m. e. salą sukrečiakatastrofa, kaip manoma didelis žemės drebėjimas. Viskas sugriaunama,tačiau gana greitai visi rūmai bei kiti statiniai atstatomi, ir darprabangesni.1700-1450 m. pr. m. e. periodas – didžiausias Minocivilizacijos šlovės ir klestėjimo laikotarpis. Tačiau apie 1450 m. pr. m.

e. po Santorino (Teros) ugnikalnio sprogimo milžiniška banga nuniokojasalą, ir civilizacija iš esmės nušluojama nuo žemės paviršiaus. Po to Kretanesugebėjo atsigauti ir netrukus salą užgrobia achajai (senovės graikųgentis), kurie įkuria čia savo valstybę.

Netrukus achajus išstumia kita tuo metu senovės Graikijoje įsigalintikaringa dorėnų gentis. Naujieji užkariautojai grąžino atgyvenusiąbendruomeninę santvarką. Miestai sumenko, amatai apmirė, tačiai dorėnaiatnešė į Kretą iki tol dar nematytą metalą.Apie 900 m. pr. m. e. senovėsGraikijoje, o tuo pačiu ir Kretoje, įsigali miestų-kolonijų, valdomų išAtėnų, gana gerai organizuota valstybė. Per porą šimtmečių graikai įkūrėapie 250 kolonijų Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse. Kolonistai,apsigyvenę tose kolonijose, senajai savo tėvynei augino javus, gaudė irsūdė žuvį, ruošė mineralines žaliavas amatams. Graikija kolonijas aprūpinoūkio padargais, ginklais, papuošalais, vynu ir aliejumi. Visą tą gėrįgabeno laivai. Valstybinė santvarka buvo aristokratinė su išvystyta teise.Pavyzdys – Gortys plokštė (VI a. pr. m. e.) su tekstu, reguliuojančiucivilinę teisę.Apie 500 pr. m. e. nesutarimai tarp miestų-valstybių,puldinėjimai iš Graikijos ir Mažosios Azijos, o taip pat ir dėlsumažėjusios prekybos Kreta palaipsniui pradeda smukti. 500-67 pr. m. e.laikotarpiu sala, galima sakyti, lieka užmiršta. Kreta nedalyvauja ir persų-graikų kare, Peloponeso kare, ryšiai su Graikija silpni..

Knoso rūmų griuvėsiai

Mikėnų kultūra

Mikėnų kultūra pradėjo formuotis II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje įpietinę Balkanų pusiasalio dalį migruojant indoeuropiečių achajų ir jonėnųgentims. Iki XVI a. pr. m. e. Graikijoje susiformavo Mikėnų kultūra, kuriaibūdingi dideli įtvirtinimai supantys miestus ant kalvos, pvz., Mikėnai,Tirintas. Mikėnų civilizacijos jūrinės galybės pėdsakus randame nuo

Sicilijos iki Kolchidės. Tuo laikotarpiu gyventojai vertėsi jūrų prekyba,žemdirbyste. Yra manoma, kad Mikėnų civilizaciją 1200m.pr.Kr. sunaikinoišsiveržęs ugnikalnis.

Liūtų vartai.Mikėnuose

TrojaTroja (graikiškai Τροία arba Τροίη; taip pat Iλιον, Ílion; lotyniškaiTroia, Ilium; turkiškai Truva) yra istorinis ir legendinis miestas. Šalialegendinės Trojos vyko Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje“ ir„Odisėjoje“. Homero aprašytą Trojos legendą mini ir Vergilijus savo poemoje„Eneida“.Troja taip pat egzistuoja ir archeologiškai. Homero Trojos miestogriuvėsiai yra Anatolijoje, Marmuro jūros pakrantėje, prie Dardanelųsąsiaurio. Miestas užėmė strateginę poziciją prie patekimo į Juodąją jūrąkelio. Istorinės Trojos kasinėjimus XIX a. 8-tame dešimtmetyje pradėjovokiečių archeologas Heinrich Schliemann. Viena iš jo kasinėjimo vietų(Troja VIIa) laikoma istorinės Trojos griuvėsiais.

Trojos arklio legenda

Su Trojos karu susiję daug senovės graikų legendų. Pati žymiausia, beabejonės, yra Trojos Arklio legenda. Anot jos, graikai apgulę Trojos miestąlaikė 10 metų, bet negalėjo ten patekti. Taigi, graikai pagamino naująprietaisą – milžinišką medinį arklį, ir suleido į jo vidų daugybę graikųvyrų. Arklį pagamino Epėjus (Epeius), o arklio viduje buvo Odisėjo vyrai.Tada graikų šnipas Sinonas įtikino trojiečius, kad Trojos arklys buvodovana, siekiant taikos. Trojiečiai patikėjo ir leido įvežti arklį į Troją.Palikus arklį mieste, graikai palaukė tinkamos progos ir visi iššoko išarklio bei užpuolė trojiečius. Graikai taip pat atvėrė Trojos miesto vartuslikusiai savo kariuomenės daliai. Tai buvo vienas pagrindinų įvykių,nulėmusių Trojos karo baigtį.

Legendos tikrumas ir atgarsiai dabar

Nežinoma, ar legenda yra tikra ir ar iš tikro buvo toks Trojos arklys, matvieninteliai šaltiniai yra Homero raštai.Bet legenda šiais laikais yra

labai garsi ir įėjo į Antikos istoriją. Terminas „Trojos arklys“ įgijoprasmę ir pradėjo reikšti slaptą ir gudrų taktinį ėjimą, kuris apgaunaobjektą.Taip pat liko lotyniška frazė: Equo ne credite, Teucri. Quidquid idest, timeo Danaos et dona ferentis, reiškianti Netikėkite arkliu,trojiečiai. Kas tai bebūtų, aš baiminuosi graikų ir jų nešamų dovanų,pasakyta Laokono, ir parašyti Vergilijaus antroje knygoje „Eneida“, kuriaprašo Trojos miesto apgultį.Istorinis Trojos žemėlapis

Graikų dievai

Graikų dievai – graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintysypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laikoatžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jiegalėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus,buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė irkt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Išskirtinaidaug dievų turėjo vandens stichija: Okeanas, upių dievai, nimfos, jūrosdievybės, kadangi Graikija – jūrinė valstybė.Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji kartabuvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antrojigeneracija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Trečioji Olimpo dievaianalogiškai antrajai nuvertė antrąją ir įsigalėjo pasaulyje.Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjasužmuša Medūzą, Belerofontas – Chimerą, Melagras – Kalidono šerną ir t.t. Netik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Pats Dzeusaskovoja su įvairiomis pabaisomis, įveikia titanus, kiklopus, Tifoną,gigantus įkaliną Tartare.Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo,įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetragloboja žemdirbystę ir t.t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naująpavidalą. Ankščiau buvę grėsmingos ir nesutramdomos jėgos tampa daugiau

orientuoti į žmogų ir harmoningesni.Pirmieji dievai yra: • Gaja, motina Žemė, gimė iš Chaoso; • Tartaras, begalinė bedugnė, požemio pasaulis, gimė iš Chaoso; • Erotas, geismas (troškimas), meilės dievas, gimė iš Chaoso; • Erebas, požeminio pasaulio tamsa, gimė iš Chaoso; • Niktė, nakties tamsa, nakties persinofikacija, gimė iš Chaoso; • Chronas, laiko personifikacija, gimė iš Chaoso; • Uranas, dangaus personifikacija, gimė iš Gajos ir Tartaro; • Eteris, atmosfera, gimė iš Niktės ir jos brolio Erebo;Titanai (Τιτᾶνες) graikų mitologijoje – dievai, kėsinęsi į pasauliovaldžią. Iš viso buvo 12 titanų – Gajos ir Urano vaikų. Prie jų priskiriami4 Japeto vaikai. Iš viso buvo 16 titanų.Kiklopai arba ciklopai – graikų mitologijoje milžinų rasė, kurios atstovaiteturėjo vieną kaktoje esančią akį.Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) — Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias irgalingiausias iš Olimpo dievų.. Dzeusas — dievų ir žmonių tėvas, “valdovųvaldovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarptobuliausių, palaimintasis Dzeusas”. Taip iškilmingai garbina Dzeusą chorasmergaičių, ieškančių išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro Eschilo dramoje.Žemiškieji valdovai manė, kad jų valdžia kilusi iš Dzeuso, ir jie patysdažniausiai stengdavosi kildinti save iš jo arba skleidė legendą, kad jųkarališkasis skeptras — Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia priežmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios — “tobulasis”, “teikiantistobulybę”. Dzeuso statula – vienas iš septynių pasaulio stebuklų

Olimpo dievai

Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausigraikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingųdievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavodaugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo.Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dionisovietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metuspalikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado

karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyvenopožeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievaiišsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaipbuvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra,Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kitiolimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.Dešimt nuolatinių Olimpo dievų: • Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas; • Hera, santuokos ir vyriausia deivė; • Poseidonas, jūrų dievas; • Arėjas, karo dievas; • Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų; • Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas; • Afroditė, meilės ir grožio deivė; • Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė; • Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų, pranašyščių; • Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.Kiti keturi Olimpo dievai: • Hestija, šeimos židinio deivė; • Demetra, žemdirbystės deivė; • Dionisas, vyno ir ekstazės dievas; • Hadas, požeminio pasaulio valdovas.[pic]

Nimfos

Nimfa (gr. nymphé, lot. nympha – mergaitė, nuotaka, vedybų amžiaus mergina)yra graikų mitologijos gamtos dvasia. Tai moteriškosios, žemesnio rangodievybės, įasmeninančios kuriančiąsias gamtos jėgas, kartais siejamos sukonkrečiomis vietomis, dažnai yra aukštesnio rango dievų (Dionizo,Artemidės, Afroditės ir kt.) palydovės. Nimfos gyveno kalnuose, priešaltinių ir upių, miškuose.Graikai ir romėnai nimfas vaizduodavo labaigražiomis, jaunomis mergaitėmis.

Nimfų klasifikacija:

1. Driadės, miškų nimfos; 1. Hamadriadės, nimfos, buvusios medžio dalimi; 2. Hesperidės, nimfos, saugojusios auksinius obuolius; 2. Okeanidės, vandenynų nimfos; 3. Oreadės, kalnų nimfos; 1. Plejadės, Atlanto ir Plejonės dukterys; 4. Najadės, šaltinių ir upių nimfos; 5. Nereidės, jūros nimfos; 6. Lampadės, požemio pasaulio nimfos.[pic]

Graikų filosofai

Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) –graikų filosofas, tyrinėtojas.Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomasįtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Jo teigimu, realiaiegzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime– jiems nereikia kokio nors pagrindo.Demokritas Abderietis (Demokritos Abderites; apie 460 pr. m. e. Abderoje,Trakija – apie 370 pr. m. e.) – graikų filosofas, materialistas, vienasatomizmo kūrėjų, Leukipo mokinys.Parašė apie 70 etikos, fizikos,matematikos, astronomijos, filosofijos, technikos ir kt. veikalų, išlikoapie 300 fragmentų. Dažnai priskiriamas prie priešsokratikų, nors taichronologiškai nėra teisinga, nes jis buvo Sokrato amžininkas.Euklidas (Eukleidas, gr. Ευκλείδης) Megarietis (apie 430 – 360 m. pr. m.e.) — graikų filosofas, kilęs iš Megaros miesto (40 km. nuo Atėnų). Žinomaskaip Megaros filosofijos mokyklos pradininkas.Euklidas buvo vyriausias išSokrato mokinių, net slapta, rizikuodamas gyvybe, ateidavęs iš Megaros įAtėnus jo pasiklausyti (vyko Peloponeso karas, kuriame Megara, kaip Korintosąjungos narė, palaikė Spartą prieš Atėnus). Platonas dialoguose(pavyzdžiui, Faidonas, 59b) mini, kad Euklidas buvo su Sokratu jopaskutinėmis valandomis. Sokratui mirus, Sokrato mokiniai (jų tarpe irPlatonas), bijodami persekiojimo Atėnuose, rado prieglobstį pas EuklidąMegaroje.Kaip Sokrato mokinys, Euklidas yra laikomas sokratiku — jis rašėsokratiškuosius dialogus: Lamprijus, Eschinas, Feniksas, Kritonas, Apiemeilę (neišliko), tačiau manoma, kad su Sokratu jį siejo greičiau asmeniškinei filosofiniai ryšiai, o Euklido požiūrių formavimuisi turėjo įtakos netik Sokratas, bet ir Parmenidas.Euklidas parėmė elėjiečių mokymą, kad būtisyra nekintantis vienis, o judėjimas ir kitimas yra iliuzija. Jis sakė, kadgėris yra vienis, tačiau gali būti vadinamas skirtingais vardais, kartaisišmintimi, kartais protu, kartais dievu ir kt., o gėrio priešingybę jisneigė, sakydamas kad ji neegzistuoja. Jo monizmas taip pat pasireiškė ir

etikoje: jis pripažino tik vieną dorybę — žinojimą, bet žinojimą ko? Jeigugėris ir būtis yra vienis, tai ir dorybė yra tos būties žinojimas.EuklidasMegarietis labiausia žinomas dėl to, kad viduramžiais dažnai buvopainiojamas su žymiu matematiku Euklidu iš Aleksandrijos, pastarojo veikalo„Pradmenys“ vertimuose ir taisymuose.Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęsAtėnuose.Platonas – objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys,rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją.Parašė apie 30 filosofinių dialogų.Yra parašęs: Lachetas, Protagoras,orgijas, Sokrato apologija, Kritonas, Teaitetas, Valstybė.Sokratas (Σωκράτης) – graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose (469-399m. pr. m. e.). Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriausir pribuvėjos šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinįišsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaikąlaikytis įstatymų. Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus,egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinomaiš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų. Oficialiai jis buvoapkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą beinuteistas mirti.

Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis Europos poetas. Išmintingas, senas, aklasdainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jįvėlesnėms kartoms. Graikai labai gerbė poetą: net septyni jų miestaiginčijosi dėl teisės vadintis Homero tėvyne. Homeras sukūrė du epus:„Iliadą“ ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų mitologijosšaltiniai. XVIII amžiuje suabejota jo autoryste, poemų vieningumu ir netpoeto egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis Homero klausimas. Vėliau būtaįvairių nuomonių. Paskutiniais mūsų amžiaus dešimtmečiais daugumatyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal

vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kadjos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Jokių žinių apie Homero gyvenimąneišliko. Manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.Sofoklis (496-406 m. pr. m. e.; gr. Σοφοκλης). Žymiausias graikų tragikasSofoklis buvo Atėnų pilietis, visą savo ilgą gyvenimą praleidęs tėvynėje,matęs jos klestėjimą amžiaus viduryje ir nuosmukį Peloponeso karo metais.Jis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius. Sužavėtitragedijos „Antigonė“ atėniečiai išrinko talentingąjį dramaturgą strategu(karvedžiu). Vėliau Sofoklis buvo išrinktas iždininku, be to, buvomedicinos dievo Asklepijo žynys. Jaunystėje pats vaidino savo dramose,paskui, nusilpus balsui, į orchestrą nebėjo. Daug mokinių, įskaitant irAristotelį, apibūdino Sofoklį kaip geriausią dramų rašytoją Antikiniamegraikų teatre. Tačiau, nors Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kuriųišliko tik 7. Žymiausios yra „Karalius Edipas“ ir „Antigonė“. Fragmentiškaiišliko ir kelios Sofoklio satyros.Sofoklis, chronologiškai, yra antras ištrijų graikų tragikų. Jis keliomis dekadomis jaunesnis už Aischilą irdekada vyresnis nei Euripidas. Todėl, dažnai Sofoklis su šiais dviemtragikais varžydavosi dramų konkursuose.Išlikę kūriniai: • „Antigonė“. Iškeliamos humaniškumo idėjos.„Antigonė“ nagrinėja įvairias problemas – abejones politiniais įstatymais, konfliktines atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektus, pareigos jausmą. • „Karalius Edipas“. Nagrinėjamos psichologinės problemos, kuomet Edipas nužudo savo tėvą ir veda motiną. • „Ajaksas“. Dramoje „Ajaksas“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas. • „Trachinietės“. Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas, jo padariniai. • „Elektra“. Nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant etines normas. • „Filoktetas“. Filoktetas graikų paliktas nelaimėj, užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją. • „Edipas Kolone“. Paskutinė Sofoklio drama, kurią parašęs jis mirė.

Sofoklis

Aleksandras Didysis

Aleksandras I-asis Didysis arba Aleksandras III-asis Makedonietis (g. 356m. pr. m. e. tarp liepos 20 ir 30 d., m. 323 m. pr. m. e. birželio 10 d.)buvo didysis Antikos užkariautojas. Aleksandras išplėtė savo tėvo išMakedonijos valstybėlių ir graikų miestų-valstybių sukurtą karalystęužkariaudamas Persiją, Egiptą ir keletą kitų valstybių iki pat Indijos.SuAleksandro Didžiojo valdymu prasidėjo nauja epocha – helenizmas.

Persijos užkariavimas

334 m. pr. m. e. mūšyje prie Graniko upės sumušė Darėjo III kariuomenę. Tųpačių metų žiemą nukariavo Pisidijos ir Lidijos gentis Mažojoje Azijoje.333 metų rudenį prie Iso dar kartą sumušė Darėjo III kariuomenę, įžengė įSiriją ir Finikiją ir iki 332 metų vaasros užkariavo Biblą, Sidoną, Tyrą,pasiekė Egiptą, kur įkūrė Aleksandrijos miestą. 331 metais Gaugamelosmūšyje sutriuškino persų kariuomenę, užėmė Babiloną, užkariavo Persiją.Užimtuose kraštuose Aleksandras diegė graikų kultūrą, perėmė dalį vietiniųpapročių, steigė įtvirtintas gyventojas, valdyti patikėjo vietiniamskitataučiams.330-329 metais užėmė Irano dalį, nužygiavo į Vidurio Aziją, 327 metaispasiekė Pandžabą, kitais metais persikėlė per Indą, prie Hidaspo upėssumušė vietinio valdovo kariuomenę, bet išvarginta kariuomenė atsisakėvykti toliau. Su pagrindinėmis pajėgomis grįžęs į imperijos sostinęBabiloną, netikėtai susirgo ir po 10 dienų mirė. Įpėdinio nepaskyrė irimperija suskilo į karo vadų valdomas karalystes.

Aleksandras Makedonietis

TeatrasV a. – teatro, tragedijų, komedijų suklestėjimo amžius. Teatriniaivaidinimai išaugo iš Dioniso kulto. Graikijoje teatras būdavo masinio iršventiško pobūdžio. Pats teatras talpindavo keleta dešimčių tūkstančiųžiūrovų. VI a. pr. Kr. Pabaigoje, orchestra buvo apvali, gerai suplūgtaaikštelė, aplink kurią buvo sustatyti mediniai suolai žiūrovams. V a. pr.Kr. Pradžioje mediniai suolai buvo pakeisti akmeniniais, pusračiu įrengtais

Akropolio šlaite. Orchestra, skirta chorui ir aktoriams, pasidarė pasagospavidalo. Helenistiniais laikais, kai choras ir aktoriai nebeturėjo vidinioryšio, pastarieji vaidindavo aukštoje akmeninėje estradoje, prieinančiojeprie scenos – proskenijo. Teatras pasižymėjo nepaprastai gera akustika.Chorui vadovaudavo korifėjas. Tragedijos aktoriai, vaidindavo apsirengęnepaprastai gražiais drabužiais, padidindami savo ūgį koturnomis ir aukštugalvos apdangalu. Ant veidų užsidėdavo ryškias kaukes. Veiksmo eigojebūdavo naudojamos kėlimo mašinos, reikalingos, kad pasirodytų dievai.Publika – visi Atėnų piliečiai gaudavo iš valstybės specialius metaliniusžetonus, ant kurių būdavo nurodoma vieta. Vaidinimai trukdavo visą dieną,todėl žiūrovai būdavo apsirūpinę maistu. Būdavo rankami trys nugalėtojai, ogebenių vainiką gaudavo tik pirmą vietą laimėjęs žmogus

Struktūra ir vaidinimų organizavimas

Tetras suvokiamas kaip tam tikras pastatas. Teatro statinys būdavo bestogo. Senąjį teatrą sudarė 3 dalys: 1. Apvali aikštelė – orchestra, ten dainuodavo choras, tai buvo būtina dramos dalis; 2. Scena – ji buvo už orchestros; 3. Kalvos šlaitas, ten buvo sustatyti suolai.Vaidinimus organizavo valstybė, kuri ruošdavo dramų rašymų konkursus.Šventės metu rungdavosi 3 kūrėjai. Kiekvienas iš jų turėjo sukurti po 3tragedijas ir vieną linksmą pjesę. Vyrai, užsidėję kaukes, vaidindavomoteris, kadangi moterims būdavo draudžiama. Kiekvieno dramaturgo kūrybaibuvo skiriama po vieną dieną.

Pjesės vertinimas

Komisija spręsdavo, kas geriausiai pasirodydavo. Ją sudarė dešimt žmonių –po vieną iš kiekvienos apygardos.Vaidinimai vykdavo visą dieną. Iš pradžiųscenoje vaidindavo 1 aktorius, po to jų daugėdavo.

Rūšys

Iš pradžių teatrai buvo tik choriniai. Teatras buvo ne pramoga, o šventasreikalas. Šitaip atėniečiai pagerbdavo Dionisą. Giedant buvo prašoma dievųmalonės. Vėliau šalia choro atsirado ir aktorių teatrai.Teatrai, vaidinimai

vyko du kartus per metus, pas Derlingumo ir vyno dievo Dioniso šventes,pietiniame Akropolio šlaite. Teatras talpino 15 000 žiūrovų.Epidauro amfiteatras – didžiausias išlikęs antikinis teatras Graikijoje.Dioniso teatras Olimpinės žaidynėsNėra tiksliai žinoma kada prasidėjo Olimpinės žaidynės, tačiau egzistuojakeletas legendų apie žaidynių kilmę. Pirmas rašytiniuose šaltiniuosepaminėtas Olimpinių žaidynių atvejis – 776 pr. m. e. Olimpijoje vykusiosžaidynės, bet žinoma, jog tai nebuvo pirmosios žaidynės. Tų laikų žaidynėsbuvo vietinės vieno sporto (jojimo lenktynių stadione) varžybos.Vėliau žaidynės tapo vis svarbesnės Graikijoje, o savo zenitą pasiekėšeštame bei penktame amžiais pr. m. e. Žaidynės buvo svarbios irreligiškai, tarp varžybų buvo nešamos aukos dievams, rengiamos įvairiosceremonijos. Varžybų skaičius padidėjo iki 20, žaidynės tęsdavosi keliasdienas. Varžybų laimėtojai buvo labai gerbiami, apie juos rašomos poemos,kuriamos skulptūros. Žaidynės vyko kas ketverius metus, laikotarpis tarpžaidynių vadintas Olimpiada, šis laikotarpis buvo svarbus metųskaičiavimui.Romėnams užėmus Graikiją, žaidynės prarado svarbą, o krikščionybei tapuspagrindine imperijos religija, žaidynės laikytos pagonių švente, todėl 393metais imperatorius žaidynes uždraudė. Jas vėl pradėta rengti 1896 m.