Sparta

Sparta (graikiškai Sparte, kraštovaizdžio kilmė neišaiškinta) senovėje dažnai Lakedaimonu vadintas miestas derlingame Euroto upės slėnyje tarp Taigeto ir Parnono kalnų, homerinė Menelajo sostinė, šiuo metu Peloponeso Lakonijos centras su 11.000 gyventojų (1951 m.), stačiatikių vyskupo buveinė, šilko pramonė, muziejus. Senovėje Spartą sudarė keturi, o nuo 800 m. pr. Kr. penki kaimai su bendra turgaviete ir šventovėmis. Sienomis miestas tebuvo sutvirtintas tik helenistiniais laikais. Akropolio kalvoje atkasta VI a. pr. Kr. Atėnės ir prie upės IX a. pr. Kr. Artemidės šventovė, kurioje plakdavo berniukus. Kiitoje upės pusėje – Menelajo šventovė, prie Akropolio Augusto meto teatras. Nuo XIII a. Sparta buvo kaimyninio miesto nustelbta. 1834 m. vėl atstatyta.
Per dorėnų ( graikų gentis, kuri, daugelio mokslininkų nuomone, ne vėliau kaip apie 1200 m. pr. Kr. iš Dalmacijos atkeliavo į Graikiją; dorėnai buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai) atsikraustymą į Spartą apie 1000 m. pr. Kr. joje apsigyveno spartiatai (spartiečių tautinės bendruomenės nariai, nusileidę nuo kalnų į Euroto lygumą ir įkūrę stovyklą, iš kurios vėliau išaugo Spartos miestas), kurių buvo tik keli tūkstančiai vyrų, galinčių vartoti giinklą. Per šimtmečius jų skaičius sumažėjo. Nugalėti ankstesnieji gyventojai (Heilotai) ir nedaugelis migrantų – perioikų (Spartos ir kitų valstybių smulkūs valstiečiai, amatininkai, ir prekiautojai. Jie buvo mažesnias teises turintys piliečiai) – neturėjo jokių valdymo teisių; atsilygindami už politinę apsaugą perioikai privalėjo įdirbti la

aukus. Iš baimės dėl didelio pavergtųjų skaičiaus visas spartiatų gyvenimas buvo tvarkomas kariškai. Turtas neturėjo jokios reikšmės. Žemės sklypai buvo valstybės nuosavybė, o spartiatams, jie tebuvo išdalyti valdyti. Ūkininkaujantys heilotai tuose ūkiuose pagamindavo kas būtiniausia, pvz., produktus kolektyviniui maitinimuisi. Pinigai buvo geležiniai ir net odiniai; iš jų būtų buvę labai sunku sukaupti didelį kapitalą, o užsienyje jų neimdavo. Šeimos gyvenimas buvo nevertinamas. Vyrai gyveno vadinamosiomis palapinių bendrijomis atskiruose namuose. Jie buvo sutelkti į files. 14 – 20 metų jaunikaičius auklėja valstybė; 20 – 30 metų vyrai gyvena karių bendrijoje, senesnieji – mitybos bendrijose (sisitijuose). Visi kolektyviškai maitinosi (juodoji sriuba – juka su prieskoniais) ir kasdien mankštinosi suskirstyti grupėmis, kurios ir į karą žygiuodavo. Taigi Sparta buvo didelės kareivinės, kur ugdyta ir puoselėta kariška dvasia. Ilgą laiką spartiečių kariuomenė buvo laikoma paavyzdine ir nenugalima armija. Visų spartiečių apginklavimas buvo vienodas. Sunkiai ginkluoti pėstininkai – hoplitai – sudarė svarbiausią Spartos karinę jėgą. Į žygį spartiečiai vykdavo darniu maršu, skambant fleitų garsams ir choro dainoms. Mūšiui jie rikiuodavosi keliomis gretomis, į priekį atstatę ietis. Tokia rikiuotė buvo vadinama falanga. Bet spartiečiai suprato, kad neturi pakankamai karių kovoti prieš išorės priešus ir malšinti helotų sukilimus. Todėl VI a. pr. Kr. jie su savo kaimynais Peloponese sudarė sąjungą, kuri vadinama Peloponeso sąjunga. Spartos sąjungininkai buvo nepriklausomi, bet turėjo padėti sp
partiečiams karo atveju. Iki graikų – persų karų Peloponeso sąjunga buvo didžiausia ir stipriausia.
Spartiečių gyvensena buvo labai savita (lakoniškumas). Jaunuolių ugdymas irgi buvo pritaikytas grynai karo reikalams. Nuo ankstyvos vaikystės jie buvo grūdinami sportu, pratinami vartoti ginklą, pakelti skausmą, dažnai tai buvo daroma netgi žiauriais būdais (jaunuolių plakimas per Artemidės šventę).
Spartos mergaitės privalo sportuoti, kad užaugtų stiprios ir gimdytų sveikus vaikus; jos dėvi tokius lengvus drabužius, kad kitų graikų miestų gyventojai net piktinasi. Spartos berniukai vaikšto basi ir vilki tik plonas tunikas, net žiemą. Jie skatinami paslapčia nusikniaukti maisto, bet jeigu suaugusieji kurį pagauna, – negailestingai nuplaka.
Nors jaunuolis paprastai vesdavo dvidešimties metų, tačiau dar dešimtį metų turėdavo gyventi savo dalinyje, tik naktį slapta išsprukdamas aplankyti žmonos. Nieko nestebino, jei jauna moteris pagimdydavo kūdikį nuo vyro, kurio beveik nebūdavo mačiusi dienos šviesoje.
Spartiečiui nebuvo leidžiama prisipažinti, kad jam skauda ar šiaip silpna. Pasakojama, kad vienas paauglys pavogęs lapiuką, paslėpęs po apsiaustu ir jau ketinęs sprukti į palapinę, bet jį sustabdęs suaugęs vyras. Spartos vaikai buvo įpratinti gerbti vyresniuosius, tad berniukas lyg niekur nieko šnekučiavosi su tuo vyru, nors lapiukas kandžiojo jam krūtinę ir pilvą. Kai vaikas grįžo į stovyklą, čia pat mirė nuo žaizdų – tačiau nė nemirktelėjo.
Iki šešerių ar septynerių metų vaiką prižiūrėdavo tik mo
otina. Ėmęs lankyti mokyklą, jis pradėdavo gyvenimą bendruomenėje. Šiuo atžvilgiu Atėnai ir Sparta labai skyrėsi. Pradėjusį mokytis vaiką Spartoje visiškai kontroliuodavo bendruomenė. Savo atskiro gyvenimo jis neturėdavo net jaunystės metais, nes visą auklėjimą tvarkė valstybė. Atėnuose atvirkščiai buvo visiška laisvė, valstybė beveik nesikišo į auklėjimą, visos mokyklos priklausė privatiems asmenims, kuriems nereikėdavo turėti jokių pasiruošimo šiam darbui įrodymų, valstybė juos kontroliuodavo daugių daugiausia morališkai. Šį skirtumą padeda suprasti iš esmės skirtinga abiejų visuomenių struktūra.
Spartoje auklėjimas padėjo siekti svarbiausio valstybės tikslo: dirbtinai išlaikyti spartiečių lygybę, kad užkariautojų vienybės neardytų vidaus susiskaldymas, kad jie, norėdami valdyti daug didesnį pavergtųjų skaičių, būtų nuolatos pasirengę karui. Toks auklėjimas formavo pačią visuomenę, buvo karinio pobūdžio. Auklėjimas Spartoje turėjo išlaikyti esamą padėtį.
Spartos auklėjimas sąmoningai stiprino primityvius gimininės santvarkos bruožus. Nuo septynerių metų berniukams, suskirstytiems į grupes vadovavo subrendesni jaunuoliai, savo ruožtu atsakingi suaugusiems vyrams. Jaunimas buvo skirstomas į amžiaus klases. Šis paprotys atėjo iš tų laikų, kada jaunimas, įžengęs į tam tikrą pakopą, susipažindavo su genties istorija. Tokios pat kilmės ir griežtas jaunuolių atskyrimas nuo moterų. Berniukai gyvendavo vyrų name, kur visi kartu valgydavo ir miegodavo. Per daug valgyti negaudavo, nes turėjo grūdintis ir norom nenorom, kaip mokėdami, maisto prasimanyti patys, t. y. pasivogdavo, tačiau darydavo taip, kad niekas nematytų. Mažesniems va
aikams vadovaudavo didesni; jie aiškindavo tautos tradicijas, duodavo klausimų, į kuriuos reikėdavo atsakyti iš karto; kas gaišdavo svarstydamas – gaudavo bausmę. Taip vaikai pratindavosi rišliai ir tiksliai dėstyti mintis, lakoniškai (t. y. spartietiškai) kalbėti. Reikia dar pridėti skaitymą, rašymą ir truputį muzikos, tačiau dvasinis vaikų auklėjimas Spartoje tuo ir baigdavosi. Kareiviams to užtekdavo, muzikos irgi būdavo mokoma tik tam, kad jos reikėjo kariuomenėje: su daina lengviau žygiuoti koja kojon. Palyginus su septintuoju amžiumi, kada Alkmanas rašė choro dainas, gyvenimas Spartoje iki penktojo amžiaus gerokai pasikeitė.
Spartiečiai ypač rūpinosi kūno lavinimu. Berniukai tiek žiemą, tiek vasarą vilkėdavo tuo pačiu apsiaustu. Tik per šventes maudydavosi ir trindavosi aliejais. Miegodavo ant Euroto upės švendrių ir už mažiausią nusižengimą kentėdavo griežtas bausmes. Sulaukę dvidešimties metų jaunuoliai būdavo priimami į suaugusiųjų gretas ir turėdavo atlikti visokius įšventinimus, senų, apeigų liekanas, reiškiančias, kad jaunuolis kaip vaikas mirė ir atgimė jau kaip vyras. Šie simboliški veiksmai dažnai būdavo siaubingai žiaurūs. Pavyzdžiui, įšventinamuosius plakdavo priešais deivės Artemidės Ortijos altorių, ir jeigu kas nors kartą sudejuodavo, tas, neišlaikęs bandymo, turėdavo grįžti pas vaikus, nes nemokantis ištverti skausmo – dar ne vyras. Yra žinoma, kad jauni spartiečiai kartais nuo plakimo tylėdami mirdavo prie altoriaus – verčiau pasirinkdavo mirtį, o ne gėdą.
Tačiau reikėdavo išmokti ne tik iškęsti žiaurumus, bet ir pačiam būti žiauriam. Šiuo atžvilgiu spartiečiai buvo baisiai nuoseklūs. Jauni vyrai slėpdavosi miške, kur, „virtę vilkais“, puldinėjo helotų sodybas, darydavo kruvinas skerdynes. Taigi valdančioji Spartos klasė nuolatos barbariškai kariavo su pavergtaisiais.
Spartiečiai buvo įsitikinę, kad taip jų buitį yra sutvarkęs Likurgas. Iš tradicijos antikoje buvo manoma, kad jis sukūręs Spartos santvarką. O iš tiesų ji šimtametės raidos rezultatas. Ji labai savotiška, nes sulydė tris santvarkos tipus: demokratiją, aristokratiją, monarchiją. Valstybės valdžią savo rankose laikė vyresni kaip 30 metų spartiatai, rinkdavęsi į tautos susirinkimą (apella). Jame buvo renkami eforai ir tarybos (gerusijos) nariai, jis sprendė lemiamus valstybės reikalus. Tautos susirinkimas galėjo vykti tik eforų sušauktas. Jis svarstė tik karalių (basilėjų) ir gerusijos jau aptartus pasiūlymus ir apsvarstęs galėjo juos arba ištisai priimti, arba atmesti, bet negalėjokeisti. Valdė du karaliai. Karaliaus titulą paveldėdavo dvi giminės – Agiadai ir Euripontidai; karaliai karaliavo iki mirties, bet nebuvo visiškai suverenai. Jų valdžią savotiškai siaurino tai, kad jų buvo du. Per karą jie turėjo neribotą kariuomenės vadų valdžią, bet taikos metu buvo tik vyriausieji teisėjai ir žyniai, kitais klausimais turėjo daugiau garbės negu valdžios. Pastarąją dar ribojo 5 eforai (prižiūrėtojai). Maždaug nuo 555 m. pr. Kr. eforai įgijo tikrą valdžią, ir tarp jų ir karalių nuolat vyko tyli kova dėl valdžios; jie netgi išdrįso pareikalauti iš karalių atsakomybės. Jiems priklausė piliečių dorovės priežiūra, viešasis jaunuolių ugdymas, civilinės bylos, jie vadovavo valdininkams, turgaviečių tvarkdariams, rūpinosi viešuoju saugumu ir valstybės gerove. Trečioji valdžia buvo gerusija – gerontų (senių) taryba. Ši institucija, susidedanti iš 28 vyresnių kaip 60 metų vyrų, renkamų visam gyvenimui, irgi ribojo karalių valdžią. Ji turėjo teisminius įgaliojimus, bet visų pirma teisę rengti būsimuosius tautos sprendimus, ir, rodos, atmesti jau priimtus. Gerusijos valdžia savo ruožtu irgi buvo ribota, nes jai visada pirmininkavo karaliai, be to ji negalėjo rinktis, jeigu jos nesušaukdavo eforai. Taigi viena valdžia ribojo kitą. Šį keistoką, bet išmintingą valdžių derinį kai kas laikė Spartos klestėjimo pamatu. Platono valstybės idealas iš dalies rėmėsi Spartos pavyzdžiu.
Jie ilgai laikėsi tų principų, kad išsaugotų savo identitetą, buvo konservatyviausia graikijos gentis. Tai teikė jiems karinę galią, nes Spartoje nebuvo politinės vidaus įtampos, kuri visada silpnino Atėnus. Kitaip negu kitos graikijos gentys, jie nuo seno varė jėgos politiką su užsieniu ir kreipė į ją daug dėmesio. VIII – VII a. pr. Kr. užkariavo Meseniją (derlinga lyguma šiaurės rytų Peloponese). Siekdama užvaldyti šitą turtingą lygumą, Sparta kariavo vadinamus Mesenijos karus, nes jos pačios krašte buvo gyventojų perteklius. Išlikę pasakojimai apie abu karus turi labai daug mitinių puošmenų. Pirmajame apie 20 metų trukusiame kare po sunkių grumtynių, kuriose kaip nacionalinis Mesenijos didvyris pasižymėjo Aristodemas, spartiečiai tą teoriją užėmė. Pasipiktinę spartiečių žiaurumu, Mesenijos gyventojai sukilo, Aristodemo žygdarbiai iš pradžių jiems teikė didžiulę persvarą, kol neviltin puolusius spartiečius savo dainomis įkvėpė Tirtajas, ir tada Mesenija buvo nugalėta – gyventojai vėl tapo vergais. Kai Sparta užkariavo Meseniją, ji įkūrė Peloponeso sąjungą (po II Mesenijos karo spartiečiai atsisakė minties pavergti daugiau aplinkinių kraštų. Jie tenkinosi sąjunga su kaimyninėmis valstybėmis, su kuriomis susitarė, kad Sparta vadovaus karo atveju ir nustatys, kokiomis karinėmis pajėgomis kiekviena valstybė turi prisidėti prie jos kariuomenės. Be to, spartiečiai pirmininkavo sąjungos taryboje, kurioje savo atstovus turėjo visos sąjungos narės. Sąjungai priklausė visos Peloponeso valstybės, išskyrus Argą ir Achają. Taigi Spartos hegemonija apėmė ne tik Peloponesą; jos įtaka siekė ir toliau, nes ji turėjo didžiausią Graikijoje karinę galią. Vis dėlto, iškilus Atėnams, spartiečiams nepavyko suvienyti visos Graikijos ir joje įsivyrauti. Peloponeso karas sąjungos galią taip susilpnino, kad netrukus ji iširo. Peloponeso karas įvyko 431 – 404 m. pr. Kr. tarp Atėnų ir Spartos; visi dalyviai, tarp jų ir nugalėtojai, kare patyrė tik nuostolius, iš tikrųjų tai buvo 2 karai: vadinamasis Archidamo karas (431 – 421) ir Dekelėjos karas (413 – 404). Apie pirmąją Peloponeso karo dalį žinoma tik iš Tukidido raštų; įvykius nuo 411 m. pr. Kr. vaizduoja Ksenofontas. Karo priežastis buvo Spartos ir Atėnų varžymasis ir slapta kova dėl hegemonijos (vyravimas, dominavimas) Graikijoje, dingstimis jam kilti tapo ginčai dėl Kerkyros ir Potidėjos, be to, Megarai paskelbta prekybos blokada.
Milžiniška persų kariuomenė, vedama karaliaus Kserkso, 480 metais puolė Graikiją vienu metu sausumoje ir jūroje. Prie Termopilų perėjos, prie tų vartų į vidurinę Graikiją, Spartos karalius Leonidas su mažu būriu kurį laiką sustabdė keleriopai gausesnį priešą, tačiau kai krito paskutinis jo karys, kelias užkariautojams pasidarė atviras. Pirmiausia buvo užpulti Atėnai. Jų gyventojai, nieko daugiau nebegalėdami padaryti, metė miestą ir subėgo į laivus. Tai buvo tos „medinės sienos“, apie kurias neaiškiai bylojo Delfų orakulas.
Temistoklio numatymas visiškai pasitvirtino: jungtinis graikų laivynas, kurio didžioji dalis priklausė atėniečiams, prie Salamino laimėjo lemiamą pergalę prieš persų laivyną. Kserksas skubiai pasitraukė į Aziją. Jo paliktą sausumos kariuomenę graikai kitais metais sunaikino prie Platėjos, paskui mūšiai ėjo Mažojoje Azijoje, ir prie Mikalės persai vėl pralaimėjo. Kovos dar nesiliovė dešimtmečius – dabar persų žemėse puolė graikai – ir buvo nutrauktos taikos sutartimi tik 449 metais, bet jau 480 ir 479 metų pergalės galutinai pašalino persų užkariavimo pavojų ir ilgam garantavo graikų valstybių laisvę ir nepriklausomybę. Nuo to laiko šimtą penkiasdešimt metų jokia svetima kariuomenė neįžengė į Graikijos žemę.
Yra istorijoje momentų, kurie paneigia bet kokius apskaičiavimus. Vienas tokių – graikų ir persų kova. Atėnai, Sparta ir jų sąjungininkės pergalingai pasipriešino Kserkso kariuomenei, ko niekas nelaukė. Mažos, savo laisvę ginančios tautos narsa įveikė gigantiškos puolančios karalystės galybę. Salaminas ir Platėja byloja apie narsą ir tėvynės meilę, kuri išgelbėjo šalies politinę laisvę ir leido sužydėti klasikos epochai. Dabar tris šimtmečius iki Romos imperijos sustiprėjimo graikai buvo svarbiausi veikėjai pasaulio scenoje.
Viena svarbiausių laimėto karo pasekmių – polių demokratijos pranašumo suvokimas, kuris teikė sparnus penktojo amžiaus Graikijai ir visų pirma Atėnams.
Graikų – persų karo baigtis Atėnams, pakėlusiems didžiausią karo naštą, padėjo laimėti pergalę ir polių rungtynėse. Vienydami savo vadovaujamų mažų valstybių jėgas, Atėnai Delo sąjungoje kaip to paties rango polis stojo prieš Spartą. Šitas iššūkis iš pradžių neatrodė labai priešiškas, tačiau jame glūdėjo grėsmė. Per karą ir tuoj po jo stengtasi vengti brolžudiškų kovų ir ilgai išsaugoti graikų valstybių taiką ir sąjungą, tačiau, praėjus tiesioginiam pavojui, šis noras pasirodė esąs per silpnas ir nepadėjo atsispirti atkakliai visiškos nepriklausomybės siekiančių, viena nuo kitos atsiribojančių valstybių vietiniam patriotizmui. Kad ir aštrėjo kova dėl valdžios, o šimtmečio viduryje įvyko pirmas didesnis susidūrimas, pirmuosius penkis dešimtmečius po persų atrėmimo stipriausios graikų valstybės išlaikė pusiausvyrą ir sugyveno gana taikiai.
Po persų nugalėjimo radikalusis Temistoklis politinėje veikloje buvo nustumtas į šalį, o paskui net ištremtas; vadovauti ėmė konservatyvusis Aristidas, vėliau Miltiado sūnus Kimonas. Kimoną daugiausia išgarsino karvedžio laimėjimai ir tolesnės kovos su persais. Jo pergalės leido Atėnams įsigalėti daugumoje Egėjo jūros salų ir net pakrantės srityse. Užsienio politikoje Kimonas tvirtai laikėsi Atėnų ir Spartos sąjungos, kuri rėmėsi bendra kova ptieš persus. Tačiau kaip tik tai buvo ir jo žlugimo priežastis. Nors demokratai labai priešinosi, 464 metais jis padarė taip, kad Atėnai pasiuntė spartiečiams pagalbą – norėjo padėti sutramdyti maištaujančius helotus. Vis labiau įtaresnė ir kupina pavydo Atėnams Sparta atsisakė atėniečių, karius iškart grąžino namo. Šita gėda labai pakirto Kimono autoritetą. Demokratų jėgos, vadovaujamos Efialto ir Periklio, ryžosi pulti: buvo paskelbtas ostrakizmas ir Kimonas ištremtas, o stipriausiai aristokratų konservatyvios krypties atsparai, areopago tarybai, atimtos politinės privilegijos.
Aštrėjant vidaus politikai, kito ir užsienio politika. Atėnai sudarė sąjungą su pagrindiniu Spartos priešininku Argu ir netrukus kartu ėmė kariauti su Peloponeso sąjunga. Susidūrimai truko pusantro dešimtmečio, kartais sekėsi vieniems, kartais kitiems. 457 metais atėniečiai Ojonofitos mūšyje pajungė Beotiją ir šeštojo dešimtmečio viduryje pasiekė laimėjimų viršūnę: jie ėmė vadovauti ne tik Delo sąjungai priklausančioms salų ir pakrančių valstybėms, bet ir dideliai daliai Vidurinės Graikijos, net kai kurioms Peloponeso sritims. Kartu ėjo kova su Persijos karalyste, ir šis dviejų frontų karas išsekino atėniečių jėgas. Egipte prasidėjo sukilimas prieš persus, jo remti atėniečiai išsiuntė savo laivyną, bet 454 metais jis buvo sutriuškintas. Atėjus šiai baisiai žiniai ir iš baimės, kad vėl gali užpulti persai, sąjunga valstybės kasą perkėlė iš Delo į Atėnus, tačiau pavojui praėjus, niekas jos atgal nebesugrąžino. Periklis įsakė atšaukti iš tremties Kimoną ir, jam tarpininkaujant, sudarė paliaubas su Sparta. Sugrįžusio Kimono vadovaujamas Atėnų laivynasnuplaukė į rytinius vandenis ir prie Kipro miesto Salamino sudavė persams skaudų smūgį. Tuoj po to Kimonas mirė. Netrukus prasidėjo persų ir atėniečių derybos, kurios 449 – 448 metais baigėsi sutartimi. Persų karalius neprieštaraudamas pripažinograikų miestų Mažojoje Azijoje savarankiškumą ir net tai, kad jie priklausytų Atėnų įtakos sferai. Tuo tarpu baigėsi paliaubos su Sparta, ir Atėnams vėl ėmė grėsti karas. Pralaimėję 447 metais mūšį prie Koronėjos, Atėnai prarado Beotiją, o po sukilimo Eubojoje iškilo grėsmė pačios Delo sąjungos gyvavimui. Išeitį iš tos padėties Periklis rado susitaikydamas su Sparta. 446 – 445 metais sudaryta taika atstatė jėgų pusiausvyrą: Spartai garantavo pirmenybę sausumoje, o Atėnams – jūroje. Kad ši trisdešimčiai metų sudaryta taika truko vos pusę to laiko, jau visai kitas klausimas, nors tai ir labai būdinga Graikijai.
Klestėjimas truko trumpai, nes didžioji Peloponeso karo (431 – 404) katastrofa padarė galą ne tik Atėnų demokratijai, bet ir apskritai graikų poliams. Karas buvo nelaimė visai Graikijai. O prasidėjo jis nuo nereikšmingų, beveik atsitiktinių vietinio pobūdžio susidūrimų. Į Epidamno ir Kerkyros kivirčus įsikišo Korintas, o vėliau ir Atėnai; Potidėja, buvusi Korinti kolonija ir Delo sąjungos narė, pakėlė maištą prieš Atėnus, ir šie galų gale uždraudė kaimyninei Megarai naudotis Delo sąjungos uostais. Visais atvejais viską lėmė Atėnų ir Korinto nesantaika. Korinto padrąsinta, Sparta stojo prieš Atėnu. Sąjungininkai visų pirma rėmėsi graikų valstybių nepriklausomybe ir reikalavo paleisti Delo sąjungą. Bet Atėnai nenusileido; jie nedailino padėties, o aiškiai matė,- kaip sakė Periklis,- kad jų pačių valdymas irgi yra tironija, tačiau būtų buvę pavojingiau jos atsisakyti, negu ją ginti. Pirmuoju karo laikotarpiu Peloponeso kariuomenė kasmet įsiverždavo į Atiką ir nuniokodavo laukus. Periklis laikėsi gerai apgalvoto, bet didelių aukų reikalaujančio strateginio plano. Jis nesileido į jokį atvirą mūšį su spartiečiais, liepdavo gyventojams slėptis už miesto sienų ir gintis, o tuo metu Atėnų laivynas nusiaubdavo Peloponeso pakrantes. Bet atėniečius ištiko nelauktas nenumatytas skaudus smūgis: iš Rytų atvežta maro epidemija ėmė kirste kirsti ankštai susikimšusius žmones. Tik 427 metais Atėnai pamažu atsigavo po skaudžių smūgių.
425 metais Atėnams pasisekė laimėti didelę pergalę; Peloponeso pietvakarių pakrantėje jie įsirengė placdarmą ir privertė pasiduoti spartiečių garnizoą, stovintį priešais, Sfakterijos saloje. Ši kapituliacija labai pakirto Spartos autoritetą. Jau ir taip Spartai vis labiau trūko žmonių, todėl ji pasiūlė taiką, tačiau nuo sėkmės išpuikę atėniečiai kėlė išpūstus reikalavimus ir praleido gerą progą. Netrukus jiems vėl ėmė nesisekti: energingas Spartos karvedys Brasidas šiaurėje, Trakijos pakrantėje, iki tol saugiame Atėnų užnugaryje, padarė naują frontą. Spartiečių laimėjimai užtraukė tremtį prieš juos išsiųstam atėniečių karvedžiui Tukididui, kuris vėliau išgarsėjo kaip istorikas. 422 metais pats Kleonas su naujomis jėgomis pasirodė šiaurėje, tačiau lemiamos kautynės prie Amfipolio baigėsi spartiečių pergale. Abu karvedžiai, karo politikos gynėjai savo kraštuose, krito mūšio lauke. Senkant abiejų šalių jėgoms, brendo sąlygos taikytis, ir 421 metais – daugiausia Nikijo energingomis pastangomis – taika buvo pasirašyta. Padėtis vėl pasidarė maždaug tokia, kaip buvo prieš karą. Suprantama, kad abipusio išsekimo sąlygotos paliaubos negalėjo būti ilgalaikės. Ėmus šiauštis saviems sąjungininkams, Sparta vienu metu jau norėjo šauktis į pagalbą Atėnus, tačiau abipusis nepasitikėjimas ir dar neįvykdytos taikos sąlygos netrukus susitarimą pavertė niekais.
Sąjunga su Argu ne tiek davė naudos, kiek pablogino Atėnų ir Spartos santykius. Visiškai nutraukti ryšius iš pradžių nesiryžo abi pusės, bet galų gale žengė pirmuosius priešiškus žingsnius, daugiausia Atėnai.
Atėnams vis rūpėjo dar vienas užkariavimo objektas. Užėmę turtingą Siciliją, jie jie būtų absoliučiai įsiviešpatavę graikų pasaulyje. 415 metų pavasarį Sicilijos link išplaukė laivynas su daugiau nei trisdešimt tūkstančių atėniečių ir jų sąjungininkų karių.
Sparta klausydama Alkibiado patarimų, pasiuntė Sirakūzams pagalbą, įsiveržė į Atiką, įkūrė Dekelėjoje nuolatinę stovyklą ir ėmė tiesiogiai grasinti Atėnams. Galiausiai pradėjo derybas su persais, nes iš jų tikėjosi paramos. Gavusi pinigų, ketino pasistatyti laivyną ir toliau kariauti su Atėnais. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Po dvejus metus trukusių vis įnirtengesnių kovų į Siciliją pasiųsta Atėnų ekspedicinė kariuomenė 413 metais visiškai pralaimėjo, dauguma karių žuvo, kitų laukė vergija. Nuolatinė spartiečių grėsmė paralyžiavo visą ekonominį Atikos gyvenimą. Pradėjo šiauštis sąjungininkai, vis daugiau jų šliejosi prie persų remiamų spartiečių, tad Delo sąjunga šiuo metu gerokai pairo.
Kai 406 metais vėl puolė Sparta ir įvyko neregėtai nuostolingas mūšis prie Arginų salų, jie laimėjo tik nežmoniškomis pastangomis. Tačiau pergalę aptemdė bukapročiai politikai – kadangi neišgelbėjo per audrą sudužusio laivo įgulos, laimėjusieji karvedžiai buvo nuteisti mirti, paskutinieji spartiečių taikos siūlymai atmesti.
Spartos laivynui vėl ėmė vadovauti Lisandras, kuriam persai nešykštėjo paramos. 405 metais Helesponte, prie nedidelio Ožkų upelio jis sutriuškino blogai vadovaujamą Atėnų laivyną, kuriame drausmė jau buvo pašlijusi. Karinio jūrų laivyno sunaikinimas nulėmė Atėnų likimą. Apsupti iš sausumos ir jūros, jie dar keletą mėnesių beviltiškai gynėsi, kol bado mirties baimės verčiami, 404 metų pavasarį pasidavė.
Gana greitai dėl Mažosios Azijos miestų kilo karas tarp nugalėtojos Spartos ir jos vakarykštės sąjungininkės Persijos. Persų pinigai, ką tik padėję Spartai laimėti pergalę, dabar atsigręžė prieš ją pačią. Atėnai, Tėbai, Argas, Korintas – tos valstybės, kurios taip neseniai buvo mirtini priešai – gavę iš persų paramos, sukilo prieš Spartos hegemoniją. Permainingame kare, kuris truko nuo 395 iki 386 metų, Spartos viešpatavimas jūroje žlugo, tačiau persai, pamatę, kad Atėnai vėl atsigauna ir mėgina atgaivinti senąją sąjung, dar sykį pakeitė politiką. Jų remiama, Sparta sustiprino savo pozicijas vadinamąja Antalkido taika. Taip praminta ji buvo todėl, kad, ją sudarant, didelį vaidmenį atliko spartiečių politikas Antalkidas, tačiau kitas pavadinimas „karaliaus taika“ tikslesnis, nes persų karalius, laidavęs susitarimą, ją ir padiktavo. Po šios taikos graikų valdos Mažojoje Azijoje teko persams, graikų polių autonomija liko garantuota, o Spartos gal – nepaliesta, tačiau graikams buvo uždrausta daryti sąjungas, kurios galėtų būti nukreiptos prieš Persiją.
O Spartai atsirado naujas galingas varžovas – Tėbai, kur 379 metais į valdžią atėjo demokratai. Naujosios sistemos vadai Epaminondas ir Pelopidas įvairiais būdais atremdavo dažnus spartiečių puldinėjimus. Mūšyje prie Leuktrų 371 metais Tėbai laimėjo didelę pergalę ir išsivadavo iš Spartos hegemonijos. Per kitų metų kovas Peloponeso sąjunga suiro, ir Sparta neteko gerokai savo teritorijų.
Helenizmo laikais Sparta jau nebuvo įtakinga. 1248 m. frankų kryžininkai vietoj sunykusios Spartos, kiek toliau į vakarus, Taigeto kalno atšlaitėje įkūrė Mistros gyvenvietę, netrukus ji atiteko graikams, o nuo 1349 m. čia buvo Bizantijos vietininko rezidencija; tai vieta, kur, nepaisant visokių pavojų, Bizantijos kultūra išliko gryna; tik 1834 m. gyvenvietė buvo vėl perkelta iš saugesnės, bet nepatogios vietos kalno atšlaitėje į upės slėnį; Naujoji Sparta vėl buvo atstatyta. Gyventojų paliktame Mistros mieste galima pamatyti laiko rankos nedaug paliestų, laisvai prieinamų viduramžiškų vienuolynų, bažnyčių ir namų su puikia sienine tapyba; tai „vienas nuostabiausių Europos griūvančių miestų“ (Baedekeris).

Leave a Comment