Senovės Sparta

Senovės Sparta

Sparta (Spārte) iš pradžių buvo senovės graikų polis (miestas-valstybė) Euroto upės lygumoje, vėliau, VI-I a. pr. Kr., valstybė, apėmusi Peloponeso pusiasalio pietinę dalį (Lakoniką, Meseniją ir Kinuriją).

Sparta, kaip dorėnų gyvenvietė, atsirado iš achajų ir dorėnų bendruomenių, X-IX a. pr. Kr. prie Euroto upės vidurupio. VIII a. pr Kr. II-ojoje pusėje Spartą užkariavo Mesenijos, VI a. – Kinurijos sritį.

Lakonikos ir naujai užkariautos žemės buvo laikomos valstybės nuosavybe. Pasak padavimo, žemė buvusi padalyta į 9000-10 000 vienodo dydžio sklypų (klerų) pagal spartatiatų – vyrų kaarių skaičių. Klerais buvo galima naudotis paveldėjimo būdu be teisės perduoti ar skaldyti (antikos istoriografijos tradicija Spartos valstybės santvarkos ir visuomenės institutų kūrėju laiko Likurgą, gyvenusį IX-VIII a.). Klerus apdirbdavo beteisiai arba dar kitaip vadinami – helotai. Jie prieš spartatiatus dažnai sukildavo. Kiti priklausomieji čiabuviai – petrioikai vertėsi amatais ir prekyba. Patys partatiatai ūkine veikla nesivertė. Nuo 7 metų jie buvo rengiami karinei tarnybai, kurią paprastai ėjo iki senatvės. Spartatiatų bendruomenė rėmėsi kariniu muštru, taikos ir karo metais ji mažai kuo skyrėsi.

Sparta buvo kaarinis aristokratinis polis, kartu tai buvo ir atsilikusi agrarinė šalis. Ilgai išliko daug archajinių, konservatyvių, siekiančių pirmykštės bendruomenės laikus, bruožų.

Aukščiausiuoju valdžios organu formaliai buvo laikomas tautos susirinkimas (apela), valdymo – 2 karaliai (bazilėjai) iš Euripontidų ir Agiadų dinastijų. Jie vadovavo kariuomenei, at

tlikdavo kai kurias žynių funkcijas. Apelos ir baizėjų veiklą kontroliavo seniūnų taryba (gerusija), sprendusi svarbiausius vidaus ir užsienio politikos klausimus. Tikriausiai VIII a. vid. atisrado aukščiausias kontrolės organas, renkamas apelos – eforų kolegija.

VI a. II-ojoje pusėje Sparta suorganizavo Peloponeso sąjungą ir pradėjo jai vadovauti. Remadamasi sąjungininkais, stengėsi išplėšti įtaką už Peloponeso ribų. Prasidėjus graikų-persų karams (500-449), Sparta tapo formaliu Graikijos polių gynybinės sąjungos vadovu.
Spartos laivynas buvo nedidelis, todėl, mūšiams persimetus į jūrą, Sparta turėjo užleisti vadovavimą Atėnams. 478 ar 447 m. pr Kr. Sparta su sąjungininkais iš Graikijos polių gynybinės sąjungos išstojo.

Spartos ir Atėnų kova dėl įtakos helenų pasaulyje sukėlė 431-404 m. pr. Kr. Peloponeso karą. Sparta, vadovajama Peloponeso sąjungos, nugalėjo Atėnų vadovaujamą Delo sąjungą ir įsivyravo Graikijoje. Ji grubiai kišosi į polių vidaus reikalus, veergovinę demokratinę santvarką keitė oligarchine, nuolaidžiavo Persijos grobikiškiems kėslams. Prieš Spartą susidariusi Graikijos polių koalicija 395-387 m. pr. Kr. kariavo su ja Korinto karą. Karas baigėsi persų padiktuota Antalkido taika (ji išsaugojo Spartos hegemoniją Graikijoje).

Spartai ėmus tvarkyti visos Graikijos bendrus reikalus, nyko jos ankstesnis uždarumas. Apie keturiais šimtais įstatymų buvo leista žemę ir kitą turtą dovanoti, užrašyti testamentu. Faktiškai tai reiškė, kad įteisinama privati žemės nuosavybė. Stiprėjo politinė kova. Vidaus krizė susilpnino Spartos karinę galybę. Per karą su Tėbais ir jų są

ąjungininkais Sparta 371 m. pr Kr. pralaimėjo Leuktų, 362 m. pr. Kr. – Mantinėjos mūšį. Po šių pralaimėjimų, iširo Peloponeso sąjunga, Sparta prarado Meseniją ir virto antraeile valstybe.

Helenizmo laikais (III-II a.) Spartoje sustiprėjo varguomenės kova dėl žemės. Karaliai Agis IV (valdė 245-241) ir Kleomenas III (valdė 235-221), remdamiesi laisvąja varguomene, stengėsi padaryti radikalių reformų, bet dėl stambiųjų žemvaldžių priešinimosi, Achajų sąjungos ir Makedonijos karų įsikišimo, jos neįsitvirtino. Tironas Nabis (valdė 207-192 pr. Kr.) reformomis bandė atkurti Spartos karinę galybę. Įsikišus Achajų sąjungai ir Romai, Spartoje buvo vėl atkurta oligarchinė santvarka. 146 m pr. Kr. Spartą ir visą Graikiją užkariavo Roma. 27 m. pr. Kr. Sparta įėjo į Romos Achajos provinciją.

Sparta buvo tam tikras atsvaras Atėnų atvirumui. Joje galiojo itin subalansuota konstitucija bei buvo paplitusios bendro gyvenimo tradicijos. Tai buvo itin karingas polis, jėga privertęs paklusti aplinkinius.

Naudota literatūra:

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 9 t., Vilnius, 1986
http://www.geocities.com/CapitolHill/3594

Leave a Comment