Polis Sezanas

Paul Cezanne, prancūzų dailininkas
* 1839 01 19 Ekse, Provanse
† 1906 10 22 Ekse, Provanse

Polis Sezanas (Paul Cézanne) gimė 1839 m. Prancūzijoje, senojoje Provanso sostinėje Ekse (Aix) netoli Marselio įlankos, pasiturinčio verslininko šeimoje. Lankė piešimo mokyklą, mokėsi gimtojo miesto gimnazijoje. Ją baigęs, kurį laiką studijavo teisę. Bet dailės trauka buvo didesnė, ir Sezanas, turėdamas rimtų ketinimų išmokti tapyti, išvyksta į Paryžių. Turėjo tokią galimybę, nes tėvas, nors ir šykščiai, nors ir nepritardamas sūnaus pasirinkimui, jį rėmė.

Paryžiuje Sezanas susiranda savo mokyklos draugą Emilį Zola (Émile Zola), įstojo į Siuiso akademiją (Ecole Suisse). St tudijoms nusiteikęs rimtai – valandų valandas praleidžia Luvre prie molberto, kopijuodamas mėgstamus paveikslus. Žavisi italų renesanso meistrais, prancūzų realizmo daile. Mikelandželo (Michelangelo), Tintoreto, Delakrua (Delacroix), (Domjė) (Daumier), Kurbė (Courbet) paveikslai – ypatingo dėmesio ir traukos objektai.

Pačiam tapyti sekasi sunkiai: potėpis storas, spalvos sunkios, jų kontrastai aštrūs. Suartėjimas su impresionistais, pažintis su Kamiliu Pisaro (Camille Pissaro), dalyvavimas jo rengiamuose pleneruose žymi naują Sezano kūrybos periodą. Jo paletė šviesėja, skaidrėja, peizažai įgauna vaiskumo. Tačiau trys paveikslai, kuriuos jis 1874 m. išstato savo bičiulių impresionistų parodoje, pa alankių atsiliepimų nesulaukia. 1877 m. situacija pasikartoja. Dailininkui atrodo, kad neverta savo darbų viešai rodyti.

Nuo 1883 m. jis jau pastoviai gyvena Provanse, tik retkarčiais nuvykdamas į Paryžių. Bet ten nemato nieko paguodžiančio – kelias į jo dailės pripažinimą atrodo begalinis. Nuotaiką temdo ir nutrūkusi draugystė su

u Zola – Sezaną užgauna naujausias rašytojo romanas, kurio vienas iš personažų dailininkui nemaloniai primena jį patį. 1886 m. Sezanas veda Hortenziją Fikė (Hortense Fiquet). Miršta tėvas, ir jo nemenkas palikimas išvaduoja Sezaną iš finansinių rūpesčių. Retkarčiais pas Sezaną į Provansą, į šeimos sodybą Ža de Bufan (Jas de Bouffan) atvažiuoja vienas kitas iš senų pažįstamų. Nepaisant nesėkmių parodose, dailininkas daug dirba. Per dešimtį metų nutapo daugiau kaip 300 paveikslų. Jis jau seniai nutolęs nuo impresionistų mėgstamo akimirkos vaizdo fiksavimo. Įdėmiai stebėdamas gamtą, jos formas ir spalvų santykius, ieško būdų perteikti aplinkos materialumą, gamtos amžinumą, jos tūrių patvarumą.
1895 m. Ambruazo Volaro (Ambroise Vollard) Paryžiaus galerijoje Sezanas surengia savo pirmą personalinę parodą. Atveža į ją 150 paveikslų. Atrodo, kad šį kartą į jo kūryba publika jau pradeda įsižiūrėti.

Dailininkas gyvena Ekse. Be po oilsio dirba prie tų pačių temų, tapo save, žmoną, kaimynus valstiečius, natiurmortus (gėles, vaisius), peizažus – Šv. Viktorijos (Sainte-Victoire) kalną, jūros įlanką, uolas ir akmenis skaldykloje, didžiules “Mauduolių” kompozicijas. Nepaliauja džiaugtis saulėta pietų pakrante, oro skaidrumu, dangaus aukštumu. Gamtoje jis atsigauna. Tačiau tapo ją be galo lėtai, kartais prie vieno ir to paties paveikslo dirba keletą mėnesių, o būna, kad ir ištisus metus.

Sezanas yra pasakęs: gamta – tai gelmė. Ta gelmė jam nedavė ramybės visus likusius gyvenimo metus, per kuriuos Paryžius jo
o vos nepamiršo. Dirbo ir gyveno kaip tikras vienišius, nors turėjo sūnų, žmoną. Aplinkinių buvo laikomas keistuoliu. Kuo toliau tuo labiau grimzdo vienatvėn, apribodamas savo gyvenimą darbu.

1904 m. Paryžiaus Rudens salone Sezanas išstato 33 paveikslus. Ateina ilgai lauktas pripažinimas. Sezaną tai kiek paguodžia. Daugybė jaunuolių traukė į Aix-en-Provence pažiūrėti, kaip jis dirba. Bet jo teorija ir stilius liko mįslingi. Jis vieniems atrodė esąs naivus primatas, o kitiems išlavėjęs technikos meistras
1906 m., tapydamas gamtoje, jis peršąla ir, susirgęs plaučių uždegimu, miršta. Matyt, liūdną valandą bus pasakęs: “Aš nieko nepadariau, bet aš mokiausi”. Jo manymu savo tikslo nepasiekė, nes daygelis darbų taip ir liko nepabaigti, nemažai sunaikinta. Tačiau jis klydo – savo sukurta tapybos sistema jis padarė didelę įtaką XX a. dailės raidai, fovizmo, kubizmo formavimuisi, jis atvedė vaizduojamąjį meną prie abstrakcionizmo vartų.

Jo paveikslai – tai iš smulkiausių dažų dėmelių kuriami kontrastingi vaizdai (pvz.: „Priš komodą stovintis stalas su indais bei vaisiais“, apie 1885m.; „Besimaudantys didieji“, 1898 – 1905m.; „Šv.Viktorijos kalnas“, 1904 – 1906m.).

Norinčiam suvokti Sezano paveikslus prireiks nemažai pastangų ir laiko, nes tapydamas Sezanas naudojosi ne vien įprastu tūriniu objektų vaizdavimu – jo paveiksluose atsiveria dar vienas, dvasinis, matmuo, radęsis iš gilaus ir pagarbaus menininko susigyvenimo su gamta. Visi šios parodos dailės pažinimo žaidimai pirmiausia yra skirti silpnaregiams. Vadintume tuos žaidimus ne
edrąsiu mėginimu, įjungiant kuo daugiau juslių, atverti žmonėms su regos negalia didelio dailininko tapybos pasaulį.

Literatūra:

„Dailė“ vadovėlis 9-10 klasei, Angelė Narčiūtė, Dalia Samuilienė, Irena Staknienė, Naujoji Rosma, 2002
http://www.lithuanian.net/index.html
http://www.lass.lt/kultura/sezanas/dalis1.htm

Leave a Comment