Meno istorijos egzamino klausimai

ANTIKOS MENINIS PALIKIMAS IR JO REIKŠMĖ VAKARŲ EUROPOS MENO TRADICIJAI.
Senovės graikijos architektūra ir dailė. Senovės gr. menas, jo ramus ir didingas grožis, harmonija ir aiškumas tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu vėlesnių epochų kultūros kūrėjams. Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir senovės Roma. Graikų meno istorijoje išskyriami keturi pagrindiniai laikotarpiai: Homero epocha 12- 8 a. pr. Kr., archainis laikotarpis 7- 6 a. pr. Kr., klasikinis laikotarpis 5- 4 a. pr. Kr., helenizmo epocha 4 a. pr. Kr. pab.- 1 a. pr. Kr.
Garikiškoji kultūra paplito toli už savo tėėvynės ribų. Didžiausias graikiškojo statybos meno laimėjimas- šventovės. Manoma, kad šventovės prototipas buvo senovės graikų gyvenamasis namas- stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo. Paprastai šventovė buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Ją sudarė belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Patalpoje prie dievo statulos galėjo lankytis tik žyniai. Šventovės buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nustato šventovės dydį.
Graikų architektūroje viešpatavo trys stiliai: dorėninis, jonėninis, korintinis. Graikiškoji architektūra pradėjo klestėti V a. pr. Krr. ši klasikinė epocha glaudžiai susijusi su žymiu valstybės veikėju Perikliu. Jam valdant pradėtos milžiniškos statybos Atėnuose. Pagrindiniai darbai vyko ant sutvirtintos Akropolio kalvos. Pagrindinis Akropolio statinys- Atėnei skirta šventykla Partenonas. Jos kūrėjai- Iktinas ir Kalikratas.
Tapyboje dailininkai stengėsi vaizduoti tobulą gr

rožį. Ypatingas vaidmuo graikų tapyboje tenka vazų puošybai. Senovinėse vazose ant išdegto raudono paviršiaus juodu laku buvo piešiami žmonių ir gyvūnų siluetai. Detalių kontūrai išryškinami adatų įbrėžimais- plonomis raudonomis linijomis. Vėliau figūros paliekamos raudonos, o tarpai tarp jų uždažomi juoda spalva. Vazų tapybai naudodavo Homero epo matyvus, įv. švenčių, sporto žaidynių, karų, kuriuose veikė dievai ir deivės, siužetus. Iš vazų puošybos sužinome apie senovės graikų gyvenimą, jų išvaizdą, aplinką, buities reikmenis, papročius ir kitką. Šia prasme iš vazų puošybos galime sužinoti daugiau nei iš skulptūros.
Dorėninis, jonėninis ir korintinis orderis (architektūrinė sistema, tvarka). Dorėninis stilius susiformavo archajinėje epochoje. Jis buvo vyriškas, paprastas ir galingas. Pavadinimas kilęs iš dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona sunki, šiek tiek žemiau vidurio platėjanti- lyg paastorėjusi nuo sunkaus svorio. Apatinė kolonos dalis apvali, viršutinė- kvadratinė. Patį viršų- kapitelį- sudaro dvi akmeninės plokštės. Kolonų laikomus perdengimus puošia pastatą juosiančios frizų linijos. Stogo krašte išsišovę karnizai. Trikampius šventyklos frontonus puošia skulptūros. Iki šiol išlikusios šventovių dalys baltos: jas dengę dažai ilgainiui ištrupėjo. Kažkada jų frizai ir karnizai buvo nudažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.
Jonėninis stilius atsirado Jonėnijos krašte Mažojoje Azijoje. Iš čia jis paplito graikų kraštuose. Lyginant su dorėniniu, jonėninio stiliaus kolonos puošnesnės ir grakštesnės. Kiekviena turi sa
avo pagrindą- bazę. Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais. Tai- voliutos. Žymiausia šventykla- jūrų dievo Paseidono Pestume, netoli Neapolio.
Helenizmo epochoje, siekiant didesnio prašmatnumo, architektūroje dažniausiai naudojami korintiniai kapiteliai (pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto). Jie aukštesni, taurės pavidalo, išpuošti dviem trim akanto lapų eilėmis.
Skulptūros raida. Homero epochoje architektūra primityvi ir netobula, tik pradedamos statyti pirmosios šventyklos.
Archainio laikotarpio skulptūra- statiška, frontali, anatomija schematiška. Platūs pečiai, plonas liemuo, statiška poza- judesį imituojantis vienos kojos žingsnis į priekį (Egipto įtaka). Pirmas gyvybės judesys- „archainė šypsena“. Pagrindiniai skulptūros tipai šiuo laikotarpiu- nuogo jaunuolio (gr. kuros- jaunuolis) ir drapiruotu drabužiu vilkinčios moters- koros statula.
Klasikinio laikotarpio skulptūroje realistinio vaizdavimo metodai, nebėra statiškumo. Tobulai vaizduojamas kūnas ir perteikiamas judesys. Žymiausi skulptoriai ir kūriniai: Mironas (Disko metikas), Polikletas (ieties nešėjas), Fidijas (Partenono skulptūros). Architektūra- Atėnų akropolis, Partenonas.
Helenizmo epochoje klasikinį paprastumą ir aiškumą pakeitė sudėtingesnė žmogaus ir pasaulio samprata, dramatizmas. Žymiasui kūriniai: Miloso Venera, Nikė Samotrakė, Laokontas su sūnumis.
Archainis, klasikinis ir helenizmo laikotarpiai. Archainis laikotarpis (7- 6 a. pr. Kr.). Susiformuoja pagr. Graikų architektūros ir dailės kanonai. Augant miestams- poliams sparčiai vystosi architektūra, susiklosto pagr. šventovių tipai. Du orderio tipai- dorėninis ir jonėninis. Pagrindinis polio statinys- šventovė. Senovės gr. šventyklos buvo statomos iš kalkakmenio arba marmuro kavdratų, idealiai ap
ptašytų, be jokios rišamosios medžiagos. Kvadratų jungimo linija yra vos įžiūrima. Kolonos buvo sudedamos iš atskirų cilindrų ir dujungiamos mediniais arba bronziniais kaiščiais. Šio laikotarpio skulptūra- statiška, frontali, anatomija schematiška. Platūs pečiai, plonas liemuo, statiška poza- judesį imituojantis vienos kojos žingsnis į priekį (Egipto įtaka). Pirmas gyvybės judesys- „archainė šypsena“. Pagrindiniai skulptūros tipai šiuo laikotarpiu- nuogo jaunuolio (gr. kuros- jaunuolis) ir drapiruotu drabužiu vilkinčios moters- koros statula.
Klasikinis laikotarpis (5- 4 a. pr. Kr.). 5 a. pr. Kr. prasideda klaiskinis laikotarpis, antroji 5 a. pusė tiesiog vadinama Graikijos „aukso amžiumi“. Svarbiausias kultūros centras- Atėnai. Atėnų akropolis- citadelė ir svarbiausių šventyklų vieta. Sugriautas Persų puolimo metu, nuo 5 a. vidurio pradėtas atstatinėti pagal vieningą planą. Bendra ansamblio logika apspręsta iškilmingų procesijų judėjimo krypties. Akropolio planavime atsisakyta simetriškos pusiausvyros ir frontalumo. Vieningas vaizdas susidaro keičiantis vaizdams. Ansamblio centras- Partenonas (statyba truko 16 metų ir baigėsi 432 m. pr. Kr., architektai: Iktinas ir Kalikratas). Skulptūroje realistinio vaizdavimo metodai, nebėra statiškumo. Tobulai vaizduojamas kūnas ir perteikiamas judesys. Žymiausi skulptoriai ir kūriniai: Mironas (Disko metikas), Polikletas (ieties nešėjas), Fidijas (Partenono skulptūros). Architektūra- Atėnų akropolis, Partenonas.
Helenizmo epocha (4 a. pr. Kr. pab.- 1 a. pr. Kr.). helenizmo pavadinimas kilo iš gr. hellenizo- kalbėti graikiškai ir kartu „helenizuoti“, t.y. paversti graikišku. Siaurąja prasme šis terminas žymi graikų kultūros pa
asaulį po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų. Platesne prasme, tai antikinės kultūros, mokslo, meno pasklidimas Viduržemio jūros baseino teritorijoje, apimančioje Šiaurės Afrikos pakrantes ir visą Artimųjų Rytų plotą. Klasikinį paprastumą ir aiškumą pakeitė sudėtingesnė žmogaus ir pasaulio samprata, dramatizmas. Žymiasui kūriniai: Miloso Venera, Nikė Samotrakė, Laokontas su sūnumis.
Senovės Romos architektūra ir dailė. Mene, ypač architektūroje, stengtasi visokeriopai parodyti pasauliui nenugalimą valstybinės valdžios galybę. Valstybės centro, esančio dabartinėje Italijos teritorijoje, kultūrinis lygis buvo žemesnis nei kai kurių užkariautų tautų. Romėnai daug ką perėmė iš etruskų, bet dar daugiau- iš graikų. Net daugybę savų tikėjimų ir mitų jie perėmė iš graikų.
Romėnai iš graikų perėmė kolonas. Savo puošnumu jos ypač žavėjo prašmatnios korintinės kolonos. Tačiau romėnų statiniuose kolonos nustojo būti tik statinio atrama. Kadangi arkos ir skliautas laikėsi ir be jų, kolonos tapo puošmena. Tas pats pasakytina apie puskolones ir piliastrus. Daugybė iki mūsų dienų išlikusių pastatų griuvėsių byloja apie tų laikų statybos mastus. Karvedžių nugalėtojų garbei statomos triumfo arkos. Ypatingos poilsio ir pasilinksminimų vietos buvo ir Romos pirtys, vadinamos termomis. Pasiturintis romėnas su šeima gyveno atskirame name su kiemeliu- atrijum.
Romėnų skulptūra turėjo dvi savarankiškas sritis. Tai skulptūriniai portretai ir istoriniai reljefai. Romos imperijoje buvo statoma ir daugybė paminklų. Jų reljefuose įamžinti svarbūs istoriniai įvykiai, ypač laimėtos kautynės.
Pompėjos sieninė tapyba buvo kuriama skirtingu laiku, todėl ji labai įvairi. Tuo metu dailininkai išmoko vaizduoti erdvinę perspektyvą. Šis naujas atradimas pradedamas entuziastingai naudoti sieninės tapybos paveiksluose. Juose buvo vaizduojami peizažai, fantastiški architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai ir kita. Pompėjos tapyboje mėgstama raudonos ugnies spalva. Namų grindis puošė mozaikos- iš spalvotų akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai.
Senovės Romos menas turėjo svarbią reikšmę būsimoms kartoms.
Architektūra: statybinės medžiagos ir konstrukcija. Pastatų perdengimams romėnai išmoko statyti akmens arkas, paprastus skliautus ir kupolus, akmenų sutvirtinimui pradėjo naudoti klinčių skiedinį (cementą). Statybos technikoje tai buvo svarbus žingsnis į priekį, statant sudėtingesnio išplanavimo pastatus su didelėmis perdangomis. Pvz., Romos Panteono apvali vidinė patalpa- visų dievų šventovė- daugiau kaip 40 metrų skersmens. Ją dengia milžiniškas kupolas. Ištisus šimtmečius šis kupolas buvo pavyzdys architektams ir statybininkams.
Daugybė iki mūsų dienų išlikusių pastatų griuvėsių byloja apie tų laikų statybos mastus. Karvedžių nugalėtojų garbei statomos triumfo arkos. Didžiajame Romos cirke Koliziejuje galėjo tilpti 50 000 žiūrovų. Ati buvo amfiteatras. Taip ir dabar statomi stadionai. Ypatingos poilsio ir pasilinksminimų vietos buvo ir Romos pirtys, vadinamos termomis. Įžymiausiose karakalos termose vienu metu galėjo ilsėtis tūkstančiai žmonių. Erdvias termų sales dengė skliautai ir kupolai, jų sienos buvo aptaisytos marmuru, kitomis brangiomis medžiagomis. Neretai aikščių pakraščiuose statomi teismo rūmai ar prekybos halės- bazilikos. Šis pastatų tipas vėliau turėjo didelės reikšmės bažnyčių statybai.
Romos valstybei buvo nepaprastai svarbu turėti gerus kelius ir tiltus. Juos statė taip tvirtai, kad šie dar ilgai tarnavo žmonėms net ir žlugus Senovės Romos valstybei. Dar ir dabar ištisais kilometrais tęsiasi į arkas besiremiantys vandentikiai (akvedukai).
Skulptūra, freskos, triumfalinė- memorialinė dailė. Didžiuliai laivai iš Graikijos į imperijos sostinę plukdė skulptūras. Kai jų ten nebeliko, skuptūras pradėta kopijuoti. Šių kopijų dėka mes žinome apie daugybę kūrinių, kurių originalai dingo. Nepaisant to, romėnų skulptūra turėjo dvi savarankiškas sritis. Tai skulptūriniai portretai ir istoriniai reljefai. Romėnai gerbė protėvius, todėl turtinguose namuose tam tikroje vietoje saugojo jų portretus. Romos imperijoje buvo statoma ir daugybė paminklų. Jų reljefuose įamžinti svarbūs istoriniai įvykiai, ypač laimėtos kautynės.

VIDURAMŽIŲ EPOCHOS MENO STILIAI IR JŲ RYŠYS SU PASAULĖŽIŪRA.
Romaninis stilius. Tai buvo pirmasis feodalinės epochos meninis stilius, kuris gyvavo iki XII a. gražiausi ir didžiausi to meto statiniai- bažnyčios ir vienuolynai. Romaninis menas ryškiausiai pasireiškė architektūroje. To meto statybininkai sukūrė visiškai savitą architektūros stilių. Pagrindinis jo bruožas- pusskritulinė (pusapvalė) arka. Tuo metu daugiausiai statomos bazilikos. Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų- bažnyčios pastato jungimas su bokštais. Masyvūs bokštai galėjo būti puiki slėptuvė priešų įsiveržimo atveju. Nedidelių arkų ir kolonų galerijos puošė romaninių bažnyčių sienų išorę. Tai- vadinamasis triforijus.
Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnio plano už savo pirmtakes. Kadangi čia pamaldose dalyvavo daugiau dvasininkų, jiems rytinėje bažnyčios dalyje statoma speciali altoriaus dalis- choras. Kiekviena bažnyčia didžiavosi turėdama šventojo palaikų dalelę arba asmeninių jo daiktų. Juos saugojo relikvijoriuose, specialiai tam skirtose vietose. Relikvijoriai buvo to meto meno šedevrai.
Neatsiejama bažnyčios dalis buvo skulptūra. Gausių reljefų siužetuose daugiausia vaizduojami biblijiniai ir šventųjų gyvenimo siužetai. Kiekvienas biblijinis personažas ar šventasisi turėjo detalę, pagal kurią jį atpažindavo. Gausiausiai skulptūromis buvo puošiami įėjimai į bažnyčias- portalai, ir kolonų kapiteliai. Romaninės skulptūros kartais atrodo negrabios ir nerangios, nes to meto skulptoriai tiesiog nesistengė tiksliai vaizduoti gamtos. Jų tikslas buvo perteikti tikinčiųjų išgyvenimus.
Tapyba, puošiusi bažnyčių sienas, buvo naiviai rimta, plokščia, be šešėlių. Ypatingo paslaptingo žavėsio bažnyčių vidui teikė iš spalvotų stikliukų sudėlioti langai- vitražai. Tai yra romaninės epochos atradimas. Kai kurios bažnyčios puošiamos įvairiaspalvio marmuro ornamentais ir primena senovės romėnų statinius. Tarp kitų romaninės archhitektūros šedevrų ypač puikuūs arkadų galerijomis juosiami vienuolynų kiemai- kluatrai.
Didžiausia romaninė bažnyčia- penkianavė, dviejų transeptų daugiabokštė Kliuni vienuolyno bazilika yra Prancūzijoje. Italijos šalies meistrai niekad neužmiršo antikos palikimo tradicijų. Vokiškųjų bažnyčių išskirtinis bruožas tas, kad neretai statoma antra choro patalpa- vakarinėje bažnyčios dalyje.
Gotika. Gotikos tėvynė- Prancūzija. Iš jos gotika pasklido po kitas Vakarų Europos šalis. Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinė bažnyčią iš jos pirmtakių. Bažnyčios jau nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais. Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų- tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas- romaninio sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla aukštysn. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai.
Ypatinga prabanga išsiskiria vėlyvosios gotikos laikų statinių puošyba. Liepsnos liežuvių motyvai langų nišų kontūruose ir sudėtingi nerviūrų raštai- tai ano laikotarpio naujovės. Keičiasi ir nerviūrų funkcija: jos ne tiek laiko skliautus, kiek puošia pastatą.
Gotikos epochoje pradėti statyti ir civiliniai pastatai- rotušės, teismo rūmai, amatininkų cechai ir t.t.
Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo ir išraiškingumo. Vėl kaip antikoje atsirado apvali skulptūra. Didelė dalis skulptūrų susijusi su architektūra: figūros paprastai rėmėsi į sieną, jas apžiūrėti buvo galima tik iš priekio. Tai aukštos, lieknos, grakščiai išlenktos, ilgais, lengvai krentančių klosčių drabužiais aprengtos figūros.
Gotikinėse bažnyčiose bemaž visą sienų plotą užima langai, čia beveik nelieka vietos tapybai. Ją pakeitė puošnūs ir įspūdingi vitražai. Bet Italijoje, kur gotikinė kultūra taip ir neprigijo, langai nebuvo tokie dideli, todėl sieninės tapybos tradicijos išliko. Sienos tapomos freskos technika. Vakarų Europoje atsiranda vadinamoji aliejinė tapyba. Tai turėjo didelės įtakos meno plitimui. Gotikinį stilių ryškiai atspindi ir meniniai buities daiktai, drabužiai. Batai ilgais smailėjinčiais galais, kūgio formos damų galvos apdangalai ir kitos aprangos detalės tarsi atkartoja smailėjančias to meto architektūros formas, kaip ir kiti meno kūriniai pasižymi subtiliu skoniu.

RENESANSO LAIKOTARPIO MENO NAUJOVĖS IR RAIDA.
Italijos renesansas. Periodizacija. Renesansas- atgimimas (antikos atgimimas). Savaime suprantama, Renesanso menas neapsiribojo vien tik antikos pavyzdžių kartojimu.
Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: XV a. vadinamas ankstyvuoju Renesansu, o XVI a.- brandžiuoju Renesansu. Svarbiausias ankst. Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. XVI a. centras persikėlė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai.
Iš esmės pakito architektūra. Didžiausi laimėjimai susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti statiniai, kuriuos užbaigia kupolas. Toks pvz.- Romos Panteonas. Renesanso epochos pastatus puošia kolonos, piliastrai, liūtų galvos ir pučiai (nuogi sparnuoti arba nesparnuoti berniukai), gipsiniai gelių ir derliaus gėrybių vainikai, akanto lapai ir kitos detalės. Vėl paplito pusapvalė arka. Vietoj buvusių prigludusių vienas prie kito namų atsirado plačiais fasadais į gatvę pasukti rūmai. Paprastai jei buvo trujų aukštų. Vėliau rūmus imta puošti su didesniu polėkiu: kolonomis, piliastrais, frontonėliais virš langų, kitais dekoratyviniais motyvais. Tai suteikdavo pastatams didybės ir iškilmingumo. Ypač puošnūs buvo į rytietišką prabangą linkusių venecijiečių rūmai.
Renesanso laikotarpiu imta vertinti tai, kas nepakartojama, individualu. Kiekvienas meistraas stengėsi sukurtį kažką originalaus, sukrečiančio, žavaus. Visų dailininkų siekis buvo pažinti žmogų ir jo aplinką, kuo įtikinamiau kurti tikroviškus vaizdus. Taip pat jie siekė, kad paveikslas būtų kaip „langas į pasaulį“. Tuo metu buvo labai vertinamas žmogaus grožis. Daugelyje kūrinių vaizduojami krikščioniški siužetai, tačiau mene yra ir antikinės mitologijos įkvėptų paveikslų ir statulų, pasaulėtiški ir to meto kuriami portretai.
Renesanso epochoje skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Paprastai jos vaizduoja šaunius ir narsius žmones. Tarp antikinės ir Renesanso skulptūros yra daug bendra: formos vėl artimos realybei, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Įžymiojo Donatelo skulptūra „Dovydas“- pirmoji skulptūra, po tūkstantmečio pertraukos vėl vaizduojanti apnuogintą žmogų.
Renesanso epocha atnaujino ir tapybą. Ankst. Renesanso laikotarpio paveikslai kupini šviesos, pakilios nuotaikos. Paprastai galinis planas tapomas šviesiais tonais, pastatai ir gamtos motyvai apvedami ryškiomis linijomis, dominuoja grynos spalvos. Šio laikotarpio paveiksluose įkūnyti Renesanso epochos žmonės- valingi, ramūs, nuoširdūs. Portretistai mėgo tapyti profilius. Ankst. Renesanso tapyba tik pritendavo į tobulybę, tačisu, kad ir kaip keista, jos ieškojimai, nuoširdumas neretai daugiau jaudina negu Brandžiojo Renesanso drobės.
Brandžiojo renesanso paveikslams būdingas griežtas objektų skirstymas pagal svarbumą. Personažai dažniausiai suskirstyti į piramidę primenančias grupes.
Žymiausi dailininkai. Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Sandro Botičeli, Tecianas Večelio.
Šiauries Europos renesanso ypatybės. Europos šiaurėje Renesanso menininkai labiausiai pasireiškė tapyboje. Būtent čia akivaizdžiai atsiskleidžia kiekvienai tautai būdingi bruožai.
Nyderlandų tapybos istorijoje sunku rasti ribą, skiriančią gotiką nuo Renesanso. Viso XV a. tapyba atrodo kaip ilgas perėjimas nuo vieno- senojo stiliaus- prie kito- naujojo. Žmonių figūros Nyderlandų paveiksluose išlieka kaip ir gotiškuose- lieknos ir bekūnės. Dailininkai mieliau vaizdavo aprengtus personažus. Išoriškai jų paveikslai neatrodė tokie didingi ir monumentalūs kaip italų meistrų, kurie sukūrė daugybę milžiniškų freskų. Nyderlanduose populiariausi buvo aliejine technika tapyti paveikslai. Dailininkai piešimo manierą ištobulino iki nepaprasto virtuoziškumo. Kiekvienas net ir smulkiausias daiktelis vaizduojamas nepaprastai kruopščiai. Toks paveikslas traukė ir žavėjo žiūrovus: kuo ilgiau į jį žiūri, tuo daugiau randi įdomaus.
Sunkūs laikai, kuriuos Nyderlandams teko patirti būnant ispanų valdžioje, paliko gilų pėdsaką mene.
Diureris. Iškilaisuias vokiečių tapytojas. Jis buvo neprilygstamas piešėjas ir grafikas. Europoje visur pradėjus naudoti popierių, susidarė sąlygos spaustuvinei grafikai atsirasti. XIV ir XV a. sandūroje atsirado medžio ir vario graviūrų. Spaudos technika leido nuo lentos, kurioje išpjautas reljefinis piešinys, atspausti daug tokių pačių paveikslų. Ir viena, ir kita technika atrasta ne Vokietijoje, bet abi ištobulėjo tik Diurerio dėka. Jo graviūros, taip pat ir religiniais siužetais, buvo giliamintės ir žmogiškos. Gyvūnai ir augalai jo akvarelėse tarsi gyvi. Dailininkui geriausiai sekėsi tapyti portretus. Ypač rimti ir paprasti jo autoportretai. Jo darbai: vyrų pirtis, sūnus palaidūnas, Adomas ir Ieva, keturi apreiškimo Jonui raiteliai, išminčių pagarbinimas, Siskino Madona, mažasis arklys, apaštalų kompozicija (Šv. Jonas, Šv. Petras, Šv. Paulius, Šv. Morkus).
J. Boschas. Savo paveiksluose jis vaizdavo fantastines scenas ir šiurpius reginius. Vaizduotėje rinkdamas realiai egzistuojančių žvėrių, paukščių, roplių, žuvų, vabzdžių dalis, jis sukurdavo nematytas baidykles ir išsigimėlius. Manoma, kad pragaro išperos, kuriomis katalikų bažnyčia gąsdindavo nusidėjėlius. Jo darbai: šv. Antano gundymas, kvailių laivas, nukryžiavimas, žemiškasis rojus.

XVII AMŽIAUS MENAS.
Baroko stiliaus apibūdinimas. Šį stilių galima pavadinti „neįprastu“. Jausmų raiškumas, veržlumas, čia pat jo perkrovimas ir nesaikingumas kupini netikėtumų ir pritrenkia žiūrovą. Baroko menas įgavo ypač paltų užmojį ten, kur viešpatavo katalikų tikėjimas arba kur jo plitimu rūpinosi valdovai. Amerikoje barokas net iki šiol vadinamas ispaniškuoju stiliumi.
Baroko architektūros tėvyne laikoma Roma. Naujasis stilius pirmiausia įsitvirtino bažnyčių architektūroje. Sienų plokštumos smulkėjo ir išsilenkė, papuošimai sukūrė begalinį šviesos ir tamsos žaismą.
Baroko epochos pastatus nesunku pažinti. Neretai jų pagrindą sudaro vienas kitą kertantys ovalai. Ypač mėgstamu architektūros motyvu tapo voliutos. Jos spiralėmis išsilenkia fasaduose, apima ovalinius langus ir portalus įmantriai banguotais frontonais. Vėl imama statyti bazilikines bažnyčias, tik kiek modifikuotaas. Reprezintacinių baroko pastatų vidų puošdavo brangiu spalvotu marmuru, prašmatnia lipdyba, prabangiais šviestuvais, skulptūromis ir paveikslais. Sienų ir lubų tapyba sukurdavo apgaulingus erdvinius efektus. Taip buvo kuriama begalinės, dangų siekiančios erdvės atmosfera. Baroko architektūra kiekvienoje šalyje įgavo savitumo.
Neatskiriama baroko architektūros dalis- skulptūra. Fasadus ir vidines patalpas puošė skulptūros. Tiesa, jos neturi aiškinamosios arba pamokomosios prasmės, kokią turėjo viduramžiais. Baroko skulptūros greičiau dekoratyviai, emociškai papildė pastatų ir ansamblių architektūrą. Šio laikotarpio skulptūros veržlios, neramios, tapybiškos. Besiplaikstančiais drabužiais arba apnuogintos žmonių figūros vaizduojamos nerealiomis pozomis. Pompastiškos drapiruotės, įmantrūs gestai, nesuskaičiuojamos detalės statuloms suteikia vingrių ir neaiškių bruožų. Jėga ir aistra susilieja su formų minkštu aptakumu.
Baroko mene išskirtinę vietą užėmė tapyba. Ji praplėtė vaizduojamų daiktų ratą, praturtino šią meno sritį naujais žanrais. Šialia religiniu ir mitologiniu temų dailininkai didesnį dėmesį skyrė aplinkiniam pasauliui.
Baroko tapyba, priklausomai nuo to, kas ją užsakydavo, sąlygiškai galima suskirstyti į tris dalis: bažnytinę, rūmų ir buržuazinę. Bažnytinės tapybos laimėjimai priklauso Ispanijai, flamandų meistrai sukūrė tobulą rūmų meną, tai buržuazinis menas visų pirma suklestėjo Olandijoje. Baroko tapytojai mėgo šiltus tonus ir lengvus spalvų perėjimus be ryškių kontūrinių linijų. Juos traukė šviesos ir tamsos žaismas, stiprūs šviesaus ir tamsaus kontrastai. Daug dėmesio jis skyrė tiksliam įvairių medžiagų paviršiui perteikti.
Tipiškuose baroko paveiksluose vaizduojamos įtemptos, dramatiškos scenos. Nuo ryškaus žmogiškų įšgyvenimų, aistrų vaizdavimo netoli iki dirbtinio jų išpūtimo. Efektingi gestai, pakeltos į dangų pilnos ašarų šventųjų akys, kaip ir skausmingai išlenkti mitologinių herojų kūnai kovų ir pagrobimų scenose, turėjo padėti sustiprinti įspūdį.
Rubensas. Didžiausias flamandų tapybos meistras, kuris galingai įkūnijo baroko idealus. Jo dirbtuvėse sukurta dešimtys didžiulių paveikslų istorinėmis, mitologinėmis ir kitomis temomis. Mitologiniuose paveiksluose jis aukštino tikro žemiško gyvenimo džiaugsmus. Jaučiamas judėjimo polėkis, viskas daroma entuziastingai, su džiaugsmu. Visur degančios plevenančio spalvos, prabangūs rūbai ir žėrintys papuošalai. Rubenso paveikslai ir šiandien nepalieka nė vieno abejingo. Ypač tai ryšku jo antrosios žmonos Elenos Furmas portretuose. Jo darbai: Madona su kūdikiu.
Rembrantas ir „mažieji olandai“. Rembrantas- vienas didžiausių visų laikų tapytojų. Jo kūrinių pobūdį salygojo permainos asmeniniame gyvenime. Reikia pripažinti, kad Rembranto išgyvenimai suteikė jo kūrybai dar daugiau išminties. Jo paveiksluose šviesos srautas tamsoje išryškina gerumu švytinčius veidus, švelnius žvilgsnius, raukęlėtus daug išgyvenusių senių skruostus. Rembrantas apsiribojo šiltais tamsiai rudais, auksiniais ir sodriai raudonais paletės tonais, kartais dar pridėdavo dulsvai mėlynus. Šiais tonais dailininkas paveiksluose kūrė turtingą ir įvairiapusį pasaulį. Didžiausia jo jėga- žmogiškumas, nesvarbu, ar tai portreta, ar mitologiniai, bibliniai įvykiai. Rembranto kūrybos viršūnė yra paskutinis paveikslas „sūnaus paklydėlio sugrįžimas“.
Olandų tapyba pasiekė nematytą pakilimą. Olandijoje dirbo daug tapytojų. Tarp jų egzistavo darbo pasidalijimas: daugelis dailininkų triūsė tik vienoje siauroje srityje. Čia beveik nera paveikslų religinėmis ir mitologinėmis temomis. Svarbiausi užsakovai buvo dalykiški olandų buržua. Jie norėjo tapyboje matyti save ir savo aplinką. Baroko epochos olandų paveikslai nedideli, skirti ne bažnyčioms ir pilims, o miestiečių gyvenamiesiems kambariams. Todėl dalis olandų dailininkų, nors buvo ir gana garsžs meistrai, gavo mažųjų olandų vardą. Ypač populiari buvo žanrinė, arba buitinė, tapyba.
Velaskesas. Vienas iš pačių žymiausių visų laikų ispanų dailininkas. Tai portretų, sukrečiančių savo tikroviškumuir žmogaus sielos pažinimu, autorius. Jis buvo jauno Ispanijos karaliaus dvaro dailininkas. Keletas jo paveikslų vaizduoja rūmų gyvenimo scenas, istorinius ir mitologinius siužetus. Ypač meistriškai dailininkas perteikia apšvietimą ir atmosferą, daiktų medžiagiškumą. Kartais lyg ir matosi, kaip į prieblandą sklindančiame šviesos sraute mirga aukso dulkės.

XVIII AMŽIAUS MENAS.
Galantiškasis amžius. Rokoko. Šis stilius gyvavo maždaug pusę amžiaus. Jis atsirado iš baroko, tačiau buvo daug lengvesnis ir žaismingesnis. Rokoko stilius vyravo pastatų vidaus puošyboje.
Brandaus rokoko epochos pastatai palyginti nedideli ir išoriškai paprasti- rūmai ir gyvenamieji namai vienai šeimai. Mažų salonų ir buduarų sienas meistrai dengė šviesiais paneliais arba veidrodžiais, kuriuos puošė dekoratyvios kompozicijos iš gėlių, šakų ir lapų. Švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksiniai arba sidabriniai tonai, blizgančios veidrodžių plokštumos, tyliai skambčiojantys krištoliniai šviestuvai šiuos kambarius darė panašius į muzikines dežutes. Dažnai daiktai ir papuošimai įgaudavo kaprizingai asimetriškas formas. Visur naudotas kriauklės motyvas, tai dalis sienos arba daikto paviršiaus keistai vingiuojančiais kontūrais pjaustytame rėme.
Madingi tapo ir visuokiausi kiniško stiliaus papuošimai.
Ir vyrai, ir moterys nešiojo švelnių tonų šilkinius rūbus, nėrinius ir pudruotus perukus, tik moterys spirale susuktomis garbanomis, o vyrai su kasyte.
Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dailininkai daažnai naudodavo pasteles. Labai dažnai paveiksluose vaizduodavo piemenis ir piemenaites. Bet tai nepaprastų, iš liaudies kilusių žmonių vaizdavimas, o sąlygiškos piemenų scenos, sukurtos persirengusių aristokratų.
Lengvumas, švelnumas bei gracija viešpatavo ir skulptūroje. Dažniausiai vaizduojamos besimaudančios moterys, pučiai ir amūriukai.
A. Vato. Flamandų kilmės dailininkas dirbęs Paryžiuje. Jis tapė šventes soduose ir teatrinius vaidinimus. Jie vaizduojami švelniais tonais. Gracingos damos ir kavalieriai linksminasi poetiškame parkų fone, žaižaruoja šilkiniai drabužiai.

XIX AMŽIAUS MENAS.
Neoklasicizmas, romantizmas ir realizmas. Klasicizmas. XVIIIa. archeologams atradus senovės romėnų Herkulanumo ir Pompėjos miestus, kilo didžiulė susidomėjimo antikos kultūra banga. Prancūzijoje amžiaus pab. Antikos meno veikiamas susiformavo naujas klasicizmo stilius. Vinkelmanas teigia, kad graikų meno kūriniai yra tobulesni už gamtą „nes menininkas ne aklai kopijuoja gamtą, o tarsi pataiso ją, išplečia jos grožio ribas“. Tai padarė didelę įtaką Vakarų Europos šalių meno ir mokslo apie meną raidą. Vinkelmanas suformulavo klasicizmo meninius principus: ramybę priešpriešino judėjimui, paprastumą- sudėtingumui, formą-spalvai. Klasicizmas dažnai pavadinamas neoklasicizmu, kai norima atskirti klasicizmo dailę nuo ankstesnių ši stiliaus apraiškų. Vėliau iš klasicizmo išsiplėtojo akademistinė kryptis, kuri turėjo klasicizmo, natūralizmo, sentimentalizmo bruožų. Ši kryptis varžė dailės raidą, nes reikalavo laikytis griežtų taisyklių. Klasicizmo tapybai būdinga istorinė, alegorinė, mitologinė tematika, tikslus formą perteikiantis piešinys: atsisakyta stipraus šviesos ir tamsos kontrasto, mažėjo spalvos reikšmė. Žako Luji Davido tapyboje dominavo būdingos klaiscizmui didvyriškos, pakilios temos, kurios rėmėsi istorija ir antikine tematika. Davido mokinys- Žanas Ogiustas Domenikas Engras tapė dideles figūrines kompozicijas istorine ir mitologine tematika. Tačiau jo talentas labiausiai atsiskleidė portreto ir akto žanre.
Romantizmas. Jis išreiškė pasipriešinimą griežtam klasicizmo menui. Ši kriptys nesukūrė vientisos stilistikos, šiuo terminu daugiau apibūdinama tam tikra pasaulėjauta ir pažiūrų sistema. Šiuo laikotarpiu buvo perkainotos meno vertybės. Menininkai anksčiau kūrė tik mecenatui. Iki tol nežinojo meninės laisvės, kuri atveria individualybės išraiškos galimybes, o romantizmo laikotarpiu laisvė reiškėsi visose žmogaus veiklos sferose- religinėje, nacionalinėje, socialinėje, asmeninėje. Romantizmo menininkų siekis-išreikšti jausmus, didelė įtaką šiems men reiškiniams turėjo romantikų meno filosofija. Romantizmo laikotarpiu menas buvo iškeltas į neregėtas aukštumas. Romantizmo dailei didelę įtaką darė ir Prancūzijos revoliucija. XIXa. Tapyba vis labiau darėsi pasaulėtiška. Dailininkai kur kas laisviau patys interpretavo ir leido meno kūrinį kūrybiškai interpretuoti žiūrovui. Kūrybinė laisvė „privertė“ dailininką atsisakyti taisyklių ir kurti individualią simboliką. Šalia svajingų, švelnių romantiškų paveikslų atsirado paveikslai, kupini nerimo, instinktų, demonų ir baimės. Toji laisvė atskleidė žmogaus konfliktą su aplinka. Prancūzų romantizmas pasižymėjo stipriu koloristiniu pradu, šviesos ir šešėlių kontrastu, spalvų derinių ekspresija. Romantinė kryptis pabrėžė kompozicijos dinamiką, akcentavo kovos dėl laisvės idealus. Vokietijoje roman-mui įtaką darė vok. filosofija ir literatūra. Vokiečių romantinė tapyba kupina paslėptų prasmių ir simbolių.
Realizmas. Meno isorikai dažiausiai išskiria dvi realizmo reikšmes: pirmoji atspindi tikrovišką vaizdavimo būdą, kuris reiškėsi įvairių laikotarpių mene; antroji įvardija XIXa. Meno kryptį, kuri siekė atspindėti realų gyvenimą, kasdienio buvimo reiškinius. Realizmas atsirado kaip priešpriša klasicizmo ir romantizmo idealistinei sampratai. Realistai mėgo portretus, peizažus, buitinį žanrą, jie suformavo naują požiūrį į darbo tematiką. Prancūzijoje realizmas permiausiai pasireiškė peizažo žanre. Idėjinis realizmo vadas buvo Giustavas Kurbė, grožį jis tapatino su gyvenimo tiesą, todėl tapė tik tai, ką matė. XIXa. Vid. demokratinės idėjos plito ir Rusijos meninėje visoumenėje. Dailės kritinės tendencijos buvo nukreiptos į visuomenės socialines negeroves: nelygybę, sunkų valstiečių ir darbininkų gyvenimą. Realizmo laikotarpio tapytojai: K. Koro, Ž. F. Milė, G. Kurbė, O. Domjė, V. Perovas, I. Levitanas, I. Repinas, V. Surikovas.
Impresionizmas. Tai kryptis susigrūmusi su konservatyviomis akademistinės dailės tendencijomis. Impresionizmas kilo iš realistinio meno. Ši nauja meno srovė siekė reformuoti dailę ir sigrąžinti jai gyvybingumą. Beveik visi šios kripties dailininkai buvo savamoksliai, nebaigę jokių akademijų, dailės pamokas gavę Luvro muziejuje, mokęsi iš didžiųjų meistrų Velaskeso, Rubenso, Rembranto kūrybos. Vienas iš esminių impresionistų kūrybos principų- tapyba po atvirumi dangumi. Kūryba danguje davė galimybę parteikti oro ir šviesos saveiką, tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo paros laiko, saulės šviesos. Šviesos ir spalvų refleksų studijos pakeitė impresionistų paletę-jie atsisakė juodos spalvos, pradėjo tapyti grynomis spalvomis. Jie kūrė figūrines kompozicijas, kuriuose žmogus susilieja su spalvingu gamtos ritmu. Dailininkams labiausiai rūpėjo realaus pasaulio, gamtos formųir spalvų grožis. Didelę įtaką impresionistų kūrybai turėjo Tolimųjų Rytų menas, ypaš japonų graviūros, iš kurių jie perėmė kompoziciją ir perspektyvą. Pirmoji impresionistų paroda, įvykusi Paryžiuje, susilaukė didelio visuomenės nepasitenkinimo. Įžymiausi dailininkai: Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, kamilis Pisaro.
Manė. Iš tikrųjų jo darbai nepriklauso šiai krypčiai. Jo paveikslai „Olimpija“ ir „Pusryčiai ant žolės“ sukėlė daug triukšmo ir dėl tapybos manieros, ir dėl siužetų, kurie veidmainiškai nusiteikusiai kritikai pasirodė esą amoralūs. Manė greičiau buvo impresionistų vyresnysis draugas, palaikęs juos kovojant už savo meno gyvavimą.
Monė. Jis buvo pats nuosekliausias impresionistas, sukūręs šviesos užlietus, tarsi vibruojančius peizažus. Daugelyje jo paveikslų serijų kartojasi šieno kupetų, tvenkinyje žydinčių vandens lelijų, topolių alėjų ir kiti motyvai. Jie užfiksuoti įvairiu dienos metu, esant skirtingam orui: tai apsupti gęstasnčios vakarinės žaros, tai užlieti vidurdienio saulės mirgėjimo. Nutapęs ryto rūke skendantį uostą, dailininkas paveikslą pavadino „Įspūdis. Saulėtikis“. Iš šio paveikslo pavadinimo atsirado impresionizmo terminas.
Dega. Jis niekad rimtai nenaudojo impresionistų technikos, tačisu su impresionistais jį sieja lyg ir atsitiktinė paveikslo kompozicija, bandymas šviesiais tonais perteikti akimirkos įspūdžius. Jo mėgstamos temos- balerinos ir raiteliai- teikė tam visas galimybes. Dega neieškojo motyvo grožio, dažnai vaizdavo negražius veidus ir pozas, kartais jo darbuose jaučiamas tam tikras pyktis.
Renuaras. Jis mėgo tapyti žmones. Ypač minkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moteris švelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius ar besilinksminančius užmiesčio pokylyje miestiečius.
Postimpresionizmas. Postipresionistai nukreipė žvilgsnį į gamtos ir aspkritai pasaulio prasmę, gilinosi į daiktų ir reiškinių esmę. Šiuos dailinikus domino subjektyvūs išgyvenimai, jie stengėsi perteikti dvasinį žmogaus pasaulį. Vienas iš svarbiausių postimpresionizm bruožų-spalvos ir linijos ekspresyvumas. Postimpresionistai nesukūrė vientiso stiliaus. Šiam judėjimui priklausė skirtingo braižo, bet vieningo požiūrio į meną dailininkai. Dailininkai: Polis Sezanas, Polis Gogenas, Vinsentas van Gogas (anksti susipažino su daile, tačiau kūrybinį kelią pradėjo sulaukęs beveik trisdešimties.), Anri de Tulūz Lotrek.
Van Gogas (savammokslis). Pradėjo tapyti būdamas vidutinio amžiaus. Pagrindinę meninės išraiškos priemonę- šviesias, nepaprastai ryškias spalvas- atrado persikėlęs gyventi į Prancūziją. Čia dailinnkas kūrė geriausias savo drobes- tapė peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. Savo jausmus ir nuotaikas Van Gogas perteikė raudona, mėlyna ir žalia spalva. Be jų jis mėgo ir geltoną. Atrodo, kad jis beprotiškai skubėjo: tapė inertingais, stipriaias potėpiais, o kartais iš tubelės tik ką išspaustus dažus tiesiog tepdavo ant drobės. Jo paveiksluose viskas juda ir vinguriuoja.
Gogenas (savamokslis). Pradėjo tapyti sulaukęs solidaus amžiaus. Siekdamas kurti gaivų ir novatorišką meną, įspūdžių ieškojo tarp paprastų ir artimų gamtai žmonių. Gogenas išsiugdė individualų stilių. Jo paveikslai labai dekoratyvūs, nutapyti grynomis žėrinčiomis spalvomis, kurios sukuria vienalytes, tamsių kontūrų skiriamas plokštumas.
Sezanas. Jis turėjo didžiausią poveikį tolesnei tapybos raidai. Jis tapė peizažus, natiurmortus, portretus. Stengėsi sukurti „teisingesnį“ negu impresionistų meną. Sezanas norėjo atskleisti, kad keičiasi tik daiktų išorė, o jų struktūra- nekintama ir tvirta. Iš gamtos formų jis išskirdavo geometrines figūras- apskritimą, cilindrą, kūgį ir t.t. Nors ir siekdamas kiek įmanoma tiksliau perteikti nesikeičiančią gamtos esmę, Sezanas vis dėl to iškreipė matomas jos formas. Tik jo gyvenimo pabaigoje,jo paveikslai buvo pripažinti.
XIX amžiaus. Jis labai margas ir įvairus, čia vyrauja tokios kryptys kaip: klasicizmas (neoklasicizmas), romantizmas, realizmas, impresionizmas, postimpresionizmas, moderno stilius, simbolizmas. Šio amžiaus dvi stipriausios kryptys: neoklasicizmas- naujoji klasika, siužetai šlovinantys tėvynę, pareiga valstybei; romantizmas- puola prie visai kitokių idealų, čia labai svarbi pasaulėžiūra. Šio amžiaus dailė yra labai prieštaringa ir permaininga. Nebuvo tokios tvarkos, kad viena meno kriptys nuosekliai keistų kitą. Kur kas greičiau formavosi naujos kryptys, vienu metu galėjo egzistuoti kelios meno srovės. Svarbiausi XIX amžiaus atradimai susija su Prancūzija. Daugelyje Eu šalių buvo įkurtos dailės akademijos.
Modernas. Moderno dailė pasižimėjo dekoratyvumu, vyravo stilizuotas augalinis ornamentas: vainiklapiai, išsikeroję puokštėm arba pavieniai vandens augalai. Tarp augalinio ornamento dažnai komponuotos plastiškos moterų figūros, fantastiški gyvūnai arba vabzdžiai. Visa tai sudarė vieningą ekspresyvų ornamentą, dažnai turintį simbolinę prasmę. Moderno grafikų ir tapytojų kūriniuose vyravo alegoriški, simbološki vaizdai, metaforiški sugretinimai, gamtos paslapties ir žmogaus būties temos. Vienas talentingiausių moderno grafikos meistrų-Obris Berdslis. Tapyboje moderno stilius reiškėsi ypatingų formų grakštumu, plokščiu, dekoratyviu vaizdu, rafinuotom, prislopintos spalvom. Bene žymiausias šio stiliaus tapytojas-Gustavas Klimtas.

MODERNIZMAS. MENO KALBOS POKYČIAI XX AMŽIUJE.
Fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas. Fovizmas. Svarbiausia fovistų išraiškos priemonė tapo spalva. Impresionistai tapyboje spalvomis fiksavo gamtos reiškinius, o postimpresionistai jomis reiškė nuotaikas, jausmus, dvasinę žmogaus būseną. Fovistų tapyba- tai spalvų šventė, spalvingas dekoratyvumas ir puošnumas. Tačiau jei nepripažino meno betarpiškumo. Juos domino bendras gyvenimo, jo formų ir spalvų vaizdas. Fovistai teigė, kad meno kūrinys- tai ilgų apmąstymų rezultatas, turintis nepakartojamą pobūdį ir turinį, privalantis išsiskirti giedrumu. Tik ilgu apmąstymo procesu galima pasiekti turinio ir išraiškos priemonių vienovę. Fovistai atsisakė linijinės ir erdvinės perspektyvos, jų paveikslai virto grynų spalvų dekoratyviu raštu. Jie demonstravo ne tik išorinį grožį, bet ir prasmingą kasdienybės poeziją, verčiančią sisumąstyti. Giedras, spalvingas fovistų dekoratyvumas turėjo įtakos monumentaliajai tapybai, taikomajai dailei, plakato menui. Nors fovistus jungė bendri stilistiniai bruožai, tačiau jie niekuomet nesudarė vienalytės grupės- kiekvienas jų pasižymėjo originaliais, savitais ieškojimais. Įžymiausi dailininkai: Anri Matiso (jis siekė išraiškingumo, Matiso tikslas- ne tiksliai atspindėti tikrovę, bet „kūrybiškai ją pažadinti. Mano kūrinys- tai „mano mąstymo rezultatas“, o ne tiesioginis aplinkos atspindys, teigė dailininkas.), Andrė Derenas, Moriso Vlaminko (jo kūryba išgarsėjo ryškiais grynų spalvų deriniais), Raulis Diufi, Albertas Markė.
Ekspresionizmas. Ekspresionizmo terminas (pranc.- expressionisme, iš expression – išraiška) žymi sustiprintą išraišką, dailininko vidinę įtampą, emocinį santykį su tikrove. Ekspresionistai atkreipė dėmesį į kančią, skurdą ir prievartą, savo kūriniuose vaizdavo neigiamus socialinius reiškinius, todėl grožio siekimą mene jie laikė nesąžiningu ir nenuoširdžiu. Savo paveiksluose dailininkai sąmoningai deformuodavo natūralias fomas, šitaip nutoldami nuo klasikinio grožio idealo. Eksprisionizmo ištakos- vokiečių renesanso dailininko M. Griunevaldo efektinga, vizijų kupina tapyba ir van Gogo drobės. Ekspresionizmas reiškėsi dviem kryptimis. Šių dailininkų kūrybai būdingas grubus piešinys, apibendrintos formos, aiški ir paprasta kompoziciją, dinamiškas potėpis, ryškiai formas apibrėžiantis kontūras. Vidinei įtampai, emocingumui pabrėžti jie naudojo ryškių spalvų disonansus arba atvirkščiai – drumzlinus tonus. Ekspresionizmo krypčiai priklausė Otas Diksas ir Oskaras Kokoška. Vienas ryškiausių ekspresionizmo atstovų Šiaurės Europos mene buvo Edvardas Munkas. Jo apibendrintų formų tapyba pasižymėjo sodriu koloritu, deformaciją, įgalinančia perteikti skaudžius dvasinius išgyvenimus. Šios grupuotės dailininkus vienijo domėjimasis spalvos išraiška, racionalumui jie priešpriešino iracionalumą, žmogaus subjektyvius išgyvenimus ir pasąmonės impulsus. Pamažu jie visiškai atsisakė vaizduoti natūrą ir perėjo prie grynų tonų, bei formų kalbos. Iš jų kūrybos išsirutuliojo abstrakcionizmo srovė.
Kubizmas. Kubizmo judėjimas, prasidėjęs XX a. pradžioje, stilistiškai buvo vientisesnis už fovizmą. Kubizmo ištakos- Sezano kūrybos suformuota idėja. Kad visas gamtos formas galima perteikti kaip rutulį, cilindrą ir kūgį. Kubizmo dailei įtaka darė ir apibendrintų formų, stiprios meninės išraiškos Afrikos negrų skulptūra. Šiai meninei krypčiai būdingos geometrizuotos formos, kurios susmulkinamos, išnarstomos į smulkiausius elementus parodant daiktą keliais rakursais. Tai meno kryptis, kurią visų pirma domino forma, todėl dailininkai nepripažino spalvos reikšmės ir daugelyje darbų rėmėsi tik šviesa ir šešėliais. Dailininkų kūriniuose dominuoja įvairių tonų rudos, pilkos, žalios spalvos. Pagrindinė tematika- portretai, kuriuose ieškoma ne tiek būdingų žmogaus bruožų, kiek geometrinės struktūros; taip pat natiurmortai, kurie labiausiai tinka geometrinių plokštumų išskaidymui. Dailininkai tapė bohemos gyvenimo atstovus: poetus, rašytojus, muzikantus ir jų daiktus. Vėliau daugelis kubistų pradėjo ant drobės klijuotį laikraščių, medžiagų, afišų skiautes, jungdami jas dažų dėmėmis ir gaudami įvairias faktūras. Ši jų technika buvo pavadinta koliažu ( pranc. collage, iš coller- priklijuoti). Kubizmo pradininkais laikomi ispanas Pablas Pikasas ir prancūzas Žoržas Brakas. Kubizmo dailėje atsirado ir tokių dailininkų, kurie pirmenybę teikė spalvai ir grynai estetiniam malonumui. Koloristinį aspektą savo kūryboje puoselėjo Roberas Delonė. Geometrines plokštumas jis pakeitė spalvota geometrija, lūžtančia tikra vaivorykšte. Daug dėmesio koloritui skyrė ir ispanų dailininkas Chuanas Grisas. Fernano Ležė kubistinis laikotarpis buvo neilgas. Jo elastinės formos perteikia realią erdvę ir gamtos formas, kurios kuria akimirkos įspūdžių srautą. Ležė paveikslai- gigantiškos industrinės kultūros vaizdas: tai fabrikų vaizdai, mašinų detalių kompozicijos.
Futurizmas, dadaizmas, siurrealizmas. Futurizmas ( it. Futurismo, iš futuro- ateitis) atsirado Italijoje ir reiškėsi literatūroje bei dailėje. Dailininkai futuristai paskelbė manifestą, kuriame ragino atsisakyti praeities meno ir kurti ateities meną. Jie siekė, kad naujasis menas atspindėtų savo epochą, kurios būdingiausi bruožai- dinamizmas, judėjimas, didelių miestų, technikos ir triukšmo sūkurys. Futuristai žavėjosi naujais mokslo ir technikos laimėjimais, kurie spartino gyvenimo tempą, todėl norėjo ir tapyboje išsivaduoti iš statiškumo, kvietė meninkus nerti į šiuolaikinio gyvenimo verpetą. Futuristai atmetė klasikinės harmonijos sampratą, reikalavo atsisakyti pasenusio nudėvėto turinio. Pastangos vaizduoti kūnų judėjimą- būdingiausias futuristinės tapybos bruožas. Jie vaizdavo arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstytų kojų, šitaip sudarydami bendrą judesio įspūdį, jie išskaidydavo kūnus į daugelį kartų nuosekliai pasikartojančius elementus, merginos figūra primena judančio kūno plokštumų švystelimus ir kelia sustingusių akimirkų įspūdį. Futuristai stengėsi paveiksle atvaizduoti garsusų, gatvių, mašinų triukšmą. Tapybos priemonėmis jie imitavo garsą, kurį stengėsi perteikti ritmiškai išdėstidami spalvų spekrtą arba vaizduodami jį kaip bangų seką. Kiti futuristai net atsisakė vaizduoti realias formas. Jų paveikslai- tai abstrakčių linijų ir demių dinamiška pynė, kuri sudaro bendrą sūkurio įspūdį.Artima futurizmui kryptis buvo Rusijoje susiformavęs lučizmas (rus. Lučizm, iš luč- spindulys). Jų paveikslai atrodė tarsi perskrosti ryškių šviesos spindulių. Futurizmo sąjūdis, nors ir labai trumpai gyvavęs, padarė didelę įtaką šiuolaikiniam menui. Jis paskelbė naują požiūrį į tipišką šiuolaikinio pasaulio ir žmogaus būseną- greitį. Futuristai bandė sąvokas iliustruoti plastinėmis formomis. Futurizmo sąjūdžiui daugiausia priklausė italų dailininkai. Kiti žymus tapytojai: Umberto Bočonio, Michailo Larionovo.
Dadaizmas ir siurrealizmas.1916m. Ciuriche kilo literatų, muzikų ir dailininkų judėjimas, pavadintas dada, arba dadaizmu. „Dada“- tai atsitiktinis garsųderinys, paimtas iš prancūzų kalbos, kitaip sakant, kūdikio lemenimas. Dada menininkai maištavo prieš socialinių tradicijų naštą, neigė praeities kultūros ir meno vertybes. Savo darbais jie siekė provokuoti ir šokiruoti, jų kūrybos išraiška- destrukcija. Siekdami pasityčioti iš tradicinio meno, mokslo ir technikos laimėjimų, jie kūrė absurdiškus mechanizmus, paveikslus iš visokio šlamšto, Monai Lizai pripaišė ūsus, pateikdami visa tai kaip meną. Šie menininkai nesukūrė vieningos stilistinės išraiškos. Jie bandė jėgas koliažo, fotomantažo, ready-made (angl. gatavas) srityse. Su dada veikla susijęs prancūzų kilmės dailininkas Marselis Diušanas. Jo kūryba netelpa dadaizmo ribose,- jis veikiau buvo jungiamoji „Dada“ ir siurrealizmo grandis. Dušanas pirmasis savo kūryboje pradėjo naudoti pramonės gaminius: dviračio ratus, kavos malimo mašinėles.Jo ready- made laikomi daugelio XXa. meno srovių pirmtakais. Dadaizmas gyvavo trumpa laikotarpį. Dadaistai atkreipė dėmesi į žmogaus pasąmonę kaip galimą kūrybos šaltinį. Šią mintį toliau plėtojo siurrealistai. siurrealizmas (pranc. surrealisme- virš realizmo) susiformavo apie XX a. trečiąjį dešimtmetį. Jo iniciatorius buvo poetas Andrė Bretonas, kuris parengė programinį siurrealizmo manifestą. Siurrealizmas rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Z. Froido psichoanalizės teorijomis ir psichinio automatizmo metodu, t.y. spontaniška kūryba, kuri įgalina išlaisvinti pasąmonę, mintis, slegiamas racionalaus proto. Siurrealistų supratimu, meno negalima išprotauti, jis gimsta pasąmonėje ir turi sklisti vizijomis. Jie gilinosi į vaizdajuostę, sapnus, aistras, nuojautas ir instiktus. Jiems įtaką darė Hieronimo Borscho, Viljamo Bleiko ir kitų vizijas propagavusiųjų kūryba. Siurrealistų, kaip ir dadaistų, kūrybiniai ieškojimai nebuvo nuoseklūs. Jie suformavo dvi pagrindines pakraipas- abstrakciąją ir figurinę, išplėtojo koliažo, asambliažo, fotomontažo, frotažo technikas. Žymiausi dailininkai: Choanas Miro, Džordžas de Kirikas, Polis Klė, Pablas Pikasas, Ivas Tangi, Renė Magritas, Salvadoras Dali, Robertas Mata.
Rusijos avangardas. K. Malevič. Jis tapė įvaires geometrines formas. Šis dailininkas judėjimą vaizdavo plokštumoje išmėtydamas stačiakampius ir kvadratus. Žinomi Malevičiau kūrybos pavyzdžiai- „Juodas kvadratas baltame fone“ ir „Baltas kvadrataas baltame fone.“
M. Diušanas. Jis pirmasis pradėjo rodyti kaip meno kūrinius pramoninius gaminius- dviračių ratus, kabyklas, rašomąsias ir kavos malimo mašinėles. Dadaistai tvirtino, kad žiūrovas pajėgus suvokti kaip meno kūrinį bet kokį daiktą, netekusį tiesioginės paskirties ir perkeltą į neįprastą aplinką. Pirmas „užbaigtas daiktas“, kurį jis pademonstravo, buvo butelių džiovykla.

POSTMODERNIZMAS. PAGRINDINĖS KRYPTYS IR TENDENCIJOS.
Abstrakcionizmas. Popartas. Abstrakcionizmo (lot. abstractio – atitolimas) terminas žymi dailės atitolimą nuo realių vaizdavimo formų. Dar kitaip abstrakčioji dailė vadinama bedaikte. Dailininkai abstrakcionistai savo paveiksluose nesiekė realiai atvaizduoti gamtos, regimojo pasaulio. Jų išraiška – gryna plastinė forma, kuri vaizdą kuria linijomis, spalvomis, faktūra, tūriu. Dar renesanso menininkai pastebėjo linijos ir spalvos išraiškos poveikį žmogui. Plastiškai banguojanti linija sukelia lyrišką, ramią nuotaiką ir atvirkščiai – laužytos, ekspresyvios linijos sukuria įtampos, nerimo įspūdį. Spalva taip par kuria emocinį lauką, veikia žmogaus vaizduotę, intelektą. Raudona spalva dažniausiai asocijuojasi su gyvybe, energija, juoda – su niūrumu, grėsme. Išsiskyrė kelios abstrakčiosios dailės pakraipos: emocionali, spontaniška, išaugusi iš fovizmo, ekspresionizmo, kuriai atstovavo Polis Klė, Džakomas Bala; racionali, geometrinė, pradžią gavusi iš kubizmo srovės,- tai Pitas Mondrianas, Kazimiras Malėvičius; intuityvizmu besitemianti, grįsta siurrealizmo idėjomis,- tai Choanas Miro, fransis Pikabija. Vasilijus Kadinskis laikomas abstrakcionizmo pradininku.
Popartas. Tai viena iš palyginti naujų šiuolaikinio meno krypčių. Popmeno( poparto) tėvynė- JAV. Jis atsirado kaip abstrakcionizmo priešprieša. Popmeno dailininkų vaizduojami daiktai iš tikrųjų populiarūs, tačiau apie jų kūrynius to pasakyti negalima. Šie paveikslai atbaidydavo žiūrovus savo šlykštumu ir nepataisomumu. Šių dailininkų kūriniuose dažnai nėra ribos tarp tapybos ir skulptūros. Jų kūriniai neretai esti trijų matavimų arba užima net visą parodų salę.
Popmeno tapytojai daažus ant drobės kartais tepa laisvai ir nerūpestingai, o kartais taip tiksliai ir subtiliai, kad žiūrint iš toli jų paveikslus sunku atskirti nuo spalvotos nuotraukos. Dažnai naudojamos fotonuotraukos, koliažai, daiktų kombinacijos, neįprastos medžiagos, išdidintų apimčių daiktai. Paveikslai vaizduoja konservų dėžutes, kokakolos butelius, reklaminius plakatus, padidintus komiksų paveiksliukus ir kitus panašius daiktus. Ypač bjaurūs iš audinio ar plastiko padaryti minkšti pliušiniai, paspaudus susiplojantys gigantiški telefonai, rašomosios mašinėlės, ventiliatoriai ir t.t. Dailininkai nori priversti žmones naujai pažvelgti į technikos gaminiais užgriozdintą, atitolusią nuo gamtos aplinką, kurioje gyvena šiuolaikinių didmiesčių žmonės. Popmeno „klasikai“: Raušenbergas, Lichtenšteinas, Varholas, Sigelis, Oldenburgas.

Leave a Comment