JAV Senato žvalgybos komiteto pirmininkas Petas Robertsas įtaria, jog Irako masinio naikinimo ginklai galėjo būti pervežti į Siriją. Jis pareiškė, kad žvalgyba dėl to turi įrodymų. Tačiau išsamiau savo teiginių nekomentavo.
Su Iraku sieną turinti Sirija anksčiau yra paneigusi JAV kaltinimus, kad remia terorizmą.
Danijos armija pranešė, jog pradinių testų rezultatai rodo, kad minosvaidžio sviediniuose, kurie sausio 9 dieną buvo atkasti Irake, nėra jokių cheminių medžiagų, kaip buvo įtarta iš pradžių.
Pavyzdžiai bus nusiųsti į Jungtines Valstijas tolesniems tyrimams, o jų rezultatai turėtų paaiškėti po trijų ar penkų dienų.
Danija nurodė, kad jos kariai Irako pietuose rado 36 užkastus minosvaidžio sviedinius ir kad pradinio tyrimo metu buvo įtarta, jog juose gali būti nuodingos medžiagos, kuri sukelia ant odos votis.
Šie sviediniai buvo užkasti mažiausiai 10 metų. Minėta cheminė medžiaga yra draudžiamas ginklas, kurį Sadamas Huseinas teigė sunaikinęs, ir buvo naudojama prieš iraniečius per 1980-1988 metų Irano ir Irako karą.
JAV prezidentas Džordžas Bušas įsakė JAV vadovaujamoms pajėgoms įsiveržti į Iraką apkaltinęs Sadamą Huseiną tuo, kad jis esą turi masinio naikinimo ginklų. Kol kas jokių tokių ginklų Irake nerasta.
Irake dislokuotos britų pajėgos pranešė apie šeštadienį šalies pietryčiuose esančiame Amaros mieste vykusį incidentą, kurio aukomis tapo mažiausiai penki žmonės, tuo tarpu Danijos pajėgos skelbia Pietų Irake radusios galimą cheminių ginklų slėptuvę.
Šeštadienį incidentas Amaroje kilo per protesto demonstraciją prieš nedarbą. Irakiečių policijos pareigūnams pasirodė, kad esą demonstrantai nukreipė į juos ugnį, todėl britų pajėgos atsiuntė savo šarvuočius policininkams paremti, teigiama Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijos pranešime. Britų kareiviai pradėjo šaudyti, kai demonstrantai į juos paleido kelias granatas.
“Mūsų duomenimis, yra užfiksuotos šešios aukos: penki žuvusieji, visi irakiečiai, ir vienas sužeistasis”, praneša Jungtinės Karalystės gynybos ministerija. Pasak Irako policijos pareigūnų, jie pradėjo šaudyti, nes protestuotojai ėmė svaidyti akmenis į vietos savivaldybės pastatą. “Kareiviai šaudė savigynos tikslais. Buvo akivaizdu, kad į britų karius sviesti keli daiktai – galbūt granatos”, – sakė portalui “Reuters Television” britų pajėgų atstovas spaudai majoras Timas Smitas.
Po incidento Amaroje sekmadienį mieste įvyko protesto demonstracija, tačiau apie naujus smurto atvejus nepranešama. Demonstrantai buvo daugiausia šeštadienį žuvusiųjų artimieji ir giminės, kurie reikalavo kompensacijų.
Šiaurės Irake esančiame Mosulo mieste Kurdistano patriotinės sąjungos pareigūnas pranešė apie sekmadienio rytą apšaudytą partijos būstinę, tačiau tvirtino duomenų apie galimas aukas neturįs.
Tuo tarpu Danijos pajėgos skelbia radusios 36 minosvaidžių minas, užkastas žemėje Pietų Irake, ir esą pirminis jų testas patvirtino, kad jose gali būti odą žalojančių nuodingų dujų. Šie ginklai prabuvo užkasti žemėje mažiausiai 10 metų, jų slėptuvėje gali būti dar 100, sakoma pranešime. Tačiau kol kas laukiama galutinių tyrimų rezultatų, kurie turėtų būti paskelbti po poros dienų.
Nuodingos dujos, kurių buvęs Irako diktatorius Sadamas Huseinas tvirtina atsikratęs, buvo ne kartą naudojamos prieš Irano žmones per 1980-1988 m. vykusį Irako-Irano karą. Islandijos bombų ekspertai, dirbantys kartu su danų pajėgomis, teigia, kad Pietų Irake rastos 120 mm pločio minosvaidžių minos buvo paslėptos kelio konstrukcijoje maždaug už 75 km į pietus nuo Amaros, netoli sienos su Iranu.
Sekmadienį paskelbtas Koalicinės laikinosios administracijos Irake pranešimas apie dar vieną auką – tai Irake gimęs JAV pilietis, dirbęs civilinėje administracijos įstaigoje. Nušautas vyriškis rastas Basros mieste prie kito negyvo vyro kūno.
Bagdade nušautas iš namų ėjęs Ispanijos diplomatas, pranešė Ispanijos užsienio reikalų ministerija. Chosė Antonijus Bernalis Irako sostinėje įkurtoje ambasadoje dirbo informacijos atašė. Jis rėmė JAV vadovaujamą karą Irake.
Irake veikia maždaug 1,3 tūkst. ispanų karių, dauguma jų – šiitų musulmonų gyvenamose srityse Bagdado pietuose. Jungtinės Valstijos dėl išpuolių prieš okupacinių pajėgų atstovus ir diplomatus Bagdade kaltina nuverstojo Irako prezidento Sadamo Huseino lojalistus.
Mažiausiai vienas žmogus žuvo ir daugiau kaip 20 buvo sužeista pirmadienį Irako sostinėje Bagdade per bombos sprogimą prie Jungtinių Tautų būstinės, informavo JAV kariniai šaltiniai.
“Prie “Canal” viešbučio nugriaudėjo sprogimas. Į įvykio vietą išvyko Irako valdžios atstovai, kurie tiria incidentą”, – sakė Iraką kontroliuojančių JAV pajėgų atstovė.
Prie šio viešbučio, kuriame yra įsikūręs JT biuras, rugpjūčio mėnesį sprogus automobiliui su sprogmenimis žuvo 22 žmonės, tarp jų – specialusis JT atstovas Irake Serdžijas Vieira de Melas.
Naujas sprogimas nugriaudėjo pirmadienį šiek tiek po 8 valandos ryto ir buvo girdimas už kelių kilometrų. Liudininkai pasakoja, kad prie viešbučio išlėkė į orą sprogmenų prikrautas automobilis.
JAV ginkluotosios pajėgos Šiaurės Irake rado antrą sunkvežimį, kuriame galėjo būti įrengta mobili biologinio ginklo laboratorija.
Kariniai atstovai antradienį Irake sakė, kad savaitgalį netoli Mosulo miesto aptiktas sunkvežimis šiuo metu tikrinamas. Šią informaciją patvirtino prezidento Džordžo Bušo atstovas Aris Fleišeris. “Yra duomenų apie antrąją mobilią biologinio ginklo laboratoriją”, – sakė jis.
Pirmoji, praėjusią savaitę rasta laboratorija toliau tiriama. Tyrimo rezultatų kol kas nėra. Pirmaisiais pranešimais, joje biologinių ar cheminių medžiagų nerasta. Patvirtinimas, kad tai tikrai mobili ginklų laboratorija, būtų pirmasis įrodymas, jog Bagdadas kūrė biologinio ginklo programą.
Amerikiečiai yra vis labiau spaudžiami pateikti įrodymus apie masinio naikinimo ginklus Irake. Šiuos mirtinus ginklus Vašingtonas pavadino priežastimi karui pradėti. Irakas nuolat neigė turintis tokių ginklų. Nepaisant intensyvių paieškų, nei biologinio, nei cheminio ginklo šalyje kol kas nerasta.
JAV pajėgos Irake sulaikė ir uždarė į areštinę dar vieną Irako mokslininkę, susijusią su prezidento Sadamo Huseino vykdyta biologinio ginklo programa, pranešė gynybos pareigūnai. Pasak šaltinių, Rihab Taha, vadinama “daktare Mikrobu”, buvo sulaikyta savaitgalį.
Prieš savaitę amerikiečių pajėgos Irake sulaikė ir uždarė į areštinę Hudą Sali Mahdi Amaš, kuri yra viena garsiausių šalies mokslininkių, susijusių su masinio naikinimo ginklų programomis. Amaš yra vienintelė moteris, įtraukta į labiausiai ieškomų irakiečių sąrašą, kuriame įrašyta 53-iuoju numeriu. Ji apibūdinama kaip “masinio naikinimo ginklų specialistė”. Tahos pavardės 55 ieškomų asmenų sąraše nėra, bet JAV pajėgos pageidavo ją apklausti dėl jos vaidmens numanomoje Saddamo Husseino biologinio ginklo programoje.
JAV kariškiai ir toliau lieka įsitikinę, kad Irake suras masinio naikinimo ginklų, pareiškė amerikiečių generolas.
JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos jau mėnesį yra šalyje, tačiau kol kas jokių masinio naikinimo ginklų ženklų neaptiko. Buvo atlikti daugybės įtartinų mėginių tyrimai, tačiau draudžiamų medžiagų nebuvo rasta, pers spaudos konferenciją Katare įsikūrusioje pagrindinėje operacijos vadavietėje sakė JAV brigados generolas Vinsentas Bruksas.
“Mes kol kas neradome jokių ginklams pritaikytų chemikalų, biologinių reagentų ar branduolinių įtaisų. Darbas tęsiasi, – teigė jis. – Mes liekame įsitikinę, kad rasime įrodymų apie programą, kurią Irakas vykdė kurį laiką”. Įtarimai, jog Sadamo Huseino režimo valdomas Irakas turi masinio naikinimo ginklų atsargų buvo pagrindinis motyvas kovo 20 dieną pradėti JAV vadovaujamą invaziją.
Ką istorija sako apie karinių konfliktų pasekmes aplinkai?
1991 metų Persijos įlankos karo metu baltu sniegu pasipuošusios šiaurinio Irako kalnų viršūnės staiga tapo juodomis. Degančios naftos suodžiai sukėlė “peleninį lietų”, kuris juodai nudažė viską – pradedant pastatais ir baigiant kalnų viršūnėmis. Afganistane – šalyje, kurią karas niokoja jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus – visiškai normalu yra į žvejybą eiti su prieštankinėmis granatomis. Atrodytų, akivaizdu yra tai, kad kariniai veiksmai daro milžinišką žalą mūsų gamtai ir aplinkai. Tačiau ankstesni karai leidžia spėti, kad karo ir žalos aplinkai ryšys nėra toks labai akivaizdus, kaip kai kurie gali manyti.
Pagrindinės aplinkosauginės problemos, kurias gali sukelti karas Irake, yra vandens užteršimas kenksmingomis atliekomis, medžių kirtimas kurui dėl energijos trūkumo, fizinė kraštovaizdžio degradacija ir aplinkos tarša tokiais produktais, kaip nafta. Visų šių problemų rimtumo laipsnis priklauso nuo karo žiaurumo ir trukmės bei to laiko, per kurį aplinkosauginės kompanijos galės padėti gamtai atsigauti karui pasibaigus.
Irake daugiausiai rūpesčių kelia oro tarša, atsirandanti dėl išsiliejusios naftos ir degančių jos telkinių. 1991 metų kare į jūrą pateko 6-8 milijonai barelių naftos, kurių surinkimui prireikė skirti daugiau 700 milijonų dolerių. Tai buvo tikrai blogai. Tačiau tai nebuvo aplinksauginė apokalipsė, kaip daug kas galvojo. Ir nors šiandieninis karas dar yra tik pirmojoje stadijoje, egzistuoja kai kurios optimistiški nuteikiančios viltys, kad praeitame kare pasiektas užterštumo lygis dabar nebus pasiektas. Pranešama, kad Irako Pietinės Rumailos naftos telkiniuose, kur išgaunama 60 procentų visos šalies naftos, iš tūkstančio gręžinių kol kas dega tik 9. 1991 metais karo metu Kuveite buvo padegta 600 gręžinių, iš kurių vėliau 76 jau nebuvo tinkami naudojimui, o 99 buvo rimtai pažeisti.
Kita priežastis nerimauti yra kovoms naudojama artilerija, šaudanti sodrintu uranu užtaisytais sviediniais. Tačiau ir šios grėsmės keliama žala gali būti mažesnė problema nei daugelis baiminasi. Raportas apie tokios artilerijos panaudojimą Bosnijoje paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio viduryje, kurį paskelbė JT padalinys, rašė, kad tik dviejose iš vietovių, kurios buvo atakuojamos tokiais radioaktyviais sviediniais, radiacijos lygis viršijo numatytų normų.
Tiesa, degančios naftos liepsnos yra matomos ir šiame kare, o radiacijos grėsmė tikrai yra didelė. Tačiau sudėtingiausios aplinkosauginės problemos, susijusios su karu, yra gerokai subtilesnės. Pagrindinė jų – didžiulio žmonių skaičiaus migracija. Jungtinių Tautų po-konfliktinės žalos įvertinimo grupė (PCAU) teigia, kad nors bombardavimas, karių manevrai ir žemės minos sukėlė daug problemų Afganistane, pačias blogiausias ilgalaikes pasekmes sukėlė nekontroliuojamas gamtinių išteklių naudojimas, ypač miškų kirtimas kurui. Po tris dešimtemčius trunkančio karo stovio šioje šalyje beveik neliko miškų, ežerai išdžiūvę, o dirvožemio sluoksnis daug kur išnešiotas ir jo nelikę. Kitaip sakant, žemės produktyvumas yra beveik pasiekęs nulį.
Tas pats darosi ir Palestinoje, kur daugiausiai grėsmės aplinkai kelia ne labiausiai matoma žala. Buldozeriai ir tankai čia visai nuniokojo kraštovaizdžius. Tačiau PCAU teigia, kad didžiausias pavojus čia kyla dėl geriamo vandens trūkumo ir jo kokybės. P.Haavisto, vadovavęs Jungtinių Tautų Aplinkosauginei grupei Afganistane, Palestinoje ir Balkanuose, ypatingai nerimauja dėl geriamo vandens kokybės prastėjimo Gazos sektoriuje. Čia nuolatos vykstantys konfliktai neleidžia Palestinos administracijai statyti vandens saugyklų ir vandens valymo įrenginių. To pasekmėje gruntiniai vandenys yra užteršti žemės ūkyje naudojamų chemikalų bei įvairių atliekų deginimo. Ta pati situacija yra ir Irake, kur paskutinį dešimtmetį buvo padaryta didžiulė žala geriamo vandens ištekliams ir kanalizacinėms sistemoms, ko pasekmėje geriamo vandens atsargos sumažėjo daugiau nei per pusę.
Irake didelė dalis aplinkai daromos žalos dažnai būna tyčinių veiksmų pasekmė. Prieš keletą metų šioje šalyje vyriausybė nusprendė nusausinti žemutinės Mesopotamijos pelkynus, kas prilygo aplinkosauginiam karui. Šiose pelkėse, kurias kai kurie mokslininkai laiko biblijinio Edeno sodų prototipu, gyveno žmonės, kurie pasipriešino S.Huseino režimui ir jo nepalaikė. Pelkių arabai ir šiitai musulmonai, įtariami simpatijomis Irano valdančiam šiitų režimui, todėl pelkių nusausinimas S.Huseino buvo panaudotas kaip priemonė sau nepalankių gyventojų numalšinimui.
Pasak “AMAR” paramos fondo, kuris dirba siekdamas padėti pelkių arabams ir kitiems pabėgėliams, S.Huseinas prieš nepaklusnius žemutinės Mesopotamijos pelkių gyventojus naudojo pelkių užteršimą nuodais ir deginimą napalmu, kartu sunaikindamas ir bet kokią pelkėse buvusią gyvybę. Šiandien yra išlikę tik 7 procentai tų pelkių, kurios buvo prieš Huseinui pradedant represijas. Anksčiau buvusios teritorijos su atviru vandeniu šiandien tėra smėlio telkiniai. Buvusi produktyvi ekosistema, leidusi išgyventi šimtams tūkstančių žmonių bei teikusi 60 procentų Irake sugaunamos žuvies, praktiškai nunyko.
JAV aplinkosaugos specialistai teigia, kad sąjungininkų pergalė kare prieš Iraką gali padėti atkurti tą gamtos pusiausvyrą, kuri buvo, kol egzistavo pelkynai. Praeitą mėnesį JAV aplinkosaugininkų komanda – vadinamasis “Edeno sodo” projektas, kurį finansuoja Irako žmogaus teisių grupė, susirinko, kad aptarti pelkių atkūrimo planą. Planuojama pradėti nuo pagrindinių pelkių plotų atkūrimo, kurios užimtų kelis tūkstančius hektarų, o vėliau dar praplėsti jų ribas. Be abejo, grupės dar laukia daugybė problemų, tame tarpe ir pesticidinio užterštumo panaikinimas, papildomų vandens išteklių iš Turkijos atgabenimas ir, žinoma, pinigai. Tačiau projekto vadovas daktaras H.Maltbis sako, kad Mesopotamijos pelkių atkūrimas yra pasaulio išbandymas ir patikrinimas, kaip jis sugeba susidoroti su sudėtingiausia šių laikų aplinkosaugos problema.
Beveik visi gamtos saugotojai sutaria, kad karas yra blogas daiktas. Stebėtina, tačiau ginkluotas konfliktas – ar jo grėsmė – kartais gali būti netgi naudingas aplinkai. Demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos yra 250 km ilgio kalnų, džiunglių ir žemumų grandinė, neliečiama žmogaus jau nuo 1953-iųjų. Šiandien ši demilitarizuota zona yra namai daugeliui retų gyvūnų rūšių, kurių laisvėje nesutiksi niekur kitur pasaulyje. Po Afrikos pilietinių karų palikti minų laukai atgraso įvairiausio plauko medžiotojus ir brakonierius nuo jų mėgstamo užsiėmimo ir leidžia klestėti augmenijai tokiose vietose, kur anksčiau jos net nebuvo galima įsivaizduoti. Kongo respublikoje vyraujanti suirutė ir anarchija naftos ir medienos gamybos kompanijoms neleidžia skverbtis į šalies kol kas dar išlikusias nepaliestas laukinės gamtos sritis. Nors daugelis laukinių gyvūnų jau iššaudyta trofėjus mėgstančių medžiotojų, neseniai atlikti tyrimai rodo, kad Kongo pilietiniai karai išėjo į naudą raganosiams ir drambliams, kurių populiacijos padidėjo. Kongo gyventojams, be abejo, labiau patiktų ne anarchija, net jei tai reikštų mažiau dramblių. Tačiau faktas yra tai, kad tuo metu, kai žmonės užsiima vienas kito žudymu, gamta dažniausiai gauna naudą.