Dėl ko kyla tarpusavio konfliktai?

ĮVADAS
Konfliktai atsiranda tarp priešiškai nusiteikusių pozicijų, kurios deklaruoja skirtingas idėjas, turėdamos savo slaptų interesų. Visų nesutarimų priežastys būna dėl ambicijų, interesų bei pinigų. Konfliktai esti kasdieninis reiškinys, juk kiekvieną dieną vyksta karai, teroristiniai išpuoliai, kivirčai tarp valstybių, apsisvaidymai purvais tarp politinių partijų, šmeižtas tarp įmonių. Ir tai tik didieji konfliktai, kurie matomi visame pasaulyje, apie kuriuos nušviečia visa žiniasklaida ir aptarinėjami visuose žmonių sambūriuose. Tačiau esti ir tokių konfliktų, kurie mus paliečia asmeniškai, tai konfliktai su draugais ar šeimoje. Taigi essti daugybė konfliktų ir mes pabandysime keletą iš jų aptarti, apžvelgdami jų priežastis, pasekmes bei padarinius.
TARPTAUTINIAI KONFLIKTAI
Tarptautinis konfliktas – tai prieštaravimų tarp kelių ar keletos valstybių vystymosi fazė.
Tarptautinis konfliktas skiriasi nuo prieštaravimų kylančių tarptautinėje arenoje. Prieštaravimai gali tapti konflikto objektyvia priežastimi. Prieštaravimai ir konfliktai yra skirtingo lygio fenomenai. Skirtingi dalykai yra ir tarptautiniai konfliktai bei tarptautinės krizės, kurios yra besivystančio konflikto fazė. Krizė yra kritinė konflikto išsivystymo riba. Šioje vietoje konfliktas gali peraugti į ginkluotą susirėmimą. Krizė nėra neišvengiama konflikto išdava.
Tarptautinių koonfliktų priežastys:
· kada elitas bando įtvirtinti savo valdžią valstybės viduje tarptautinio konflikto pagalba;
· kada vyskta politinio ir karinio elito kova dėl įtakos sferų;
· ekonominio elito kova dėl įtakos tarptautinei politikai;
agresyvi valdančiojo sluoksnio ideologija;
· psichologiniai vadovų motyvai, reaguojant į ekstremalias situacijas ir pan.

br />Vienas reikšmingiausių šių dienų konfliktas vyksta Irake. Tai karas, kuris sukėlė daugybę diskusijų bei klausimų tiek tarptautinėje arenoje, tiek religiniame pasaulyje, tiek paprastų žmonių rate. Priežastys, dėl kurių yra kilęs šis konfliktas yra prieštaringos ir, pasirodo, visiškai neargumentuotos. Mes pabandysime aptarti, atskleisdami įvykių seką, šio karo beprasmiškumą bei interesų sankirtą, lėmusią konflikto užuomazgą bei vystymąsi.
Pirmiausia karas, po to – priežastys
Tiems, kurie sekė prezidento Dž. Bušo veiksmus ir kalbas, nekyla abejonių, jog jau seniai buvo nutarta, kad bus pradėtas karas prieš Iraką. Kodėl? Tai klausimas, į kurį atsakyti sunku, kadangi Bušo administracijos nariai ieškojo įvairiausių būdų paaiškinti pagrindinio sprendimo logiką ir teisinį pagrindą. Aišku tai, kad pirma buvo padarytas sprendimas, po to – vieši paaiškinimai visuomenei.
Karo paskelbimo priežastys
Prezidento Bušo minėtos priežastys, dėl koo buvo būtina pulti Iraką:
1. S.Huseinas prisidėjo prie teroristų, užpuolusių Ameriką 2001 metų rugsėjo 11-ąją.
2. Irakas turi slaptų masinio naikinimo ginklų, dėl to Amerikai ir jos bendrininkėms šiuo metu kyla didelis pavojus.
3. Huseinas nesilaiko sutarčių ir pažadų, duotų Jungtinėms Tautoms, kurių turėtų laikytis po pralaimėto karo 1991 metais.
4. Huseinas eksportuoja pavojingus ginklus bei techniką kraštams, kuriuose veikia teroristinės grupuotės.
5. Huseinas diskriminuoja, kankina, naikina savo krašto gyventojus.
6. Irake pažeidžiamos žmogaus teisės.
7. Huseinas planavo nužudyti dabartinio prezidento tėvą.
Nepaskelbtos priežastys:
a) Amerikos naftos kompanijoms ir Amerikai turi būti užtikrinta pigi naftos rinka;
b) Amerika no
ori dominuoti Artimuosiuose Rytuose.
Kategoriški Amerikos prezidento reikalavimai:
a) Irakas besąlygiškai turi įsileisti specialistus, kurie patikrintų masinių ginklų gamybą;
b) Irakas privalo nusiginkluoti;
c) Irakas privalo laikytis visų Jungtinių Tautų įsakymų;
d) Huseinas turi būti pašalintas nuo valdžios.
Po tokios prezidento kalbos pabudo diplomatinės pasaulio biurokratijos ir ėmė posėdžiauti, posėdžiauti, posėdžiauti. Beveik visos valstybės pasisakė prieš karą, kurio pageidavo Dž. Bušas ir jo kabinetas. Vienintelės valstybės, remiančios prezidento karo vajų, yra Anglija ir Izraelis. Anglų piliečiai skeptiškai žiūrėjo į savo valdžios norą stoti į karą. Izraelio piliečiai, regis, buvo už karą. Izraelio ministras pirmininkas net turėjo įsakyti savo valdžios žmonėms, kad viešai nesidžiaugtų šia padėtimi, nes tai gali kenkti JAV diplomatinei veiklai.
JAV Kongresas, paklusdamas „lobistų“ ir prezidento spaudimui, Bušui suteikė neribotas teises. Prezidento administracija ne tik organizuoja karo pradžią (nesvarbu, ką nutars Jungtinių Tautų atstovai ir Saugumo taryba), bet jau yra sudariusi okupacijos planą. Liko tik susitarti su Rusija ir kitais kraštais, kiek jie iš tos okupacijos gaus naftos ir turto.
V.Putinas, matydamas tokį vienašališką Amerikos prezidento nusiteikimą pradėti karą, reikalauja vis daugiau ir daugiau turto. Tai sena sovietinė tradicija, prasidėjusi Antrojo pasaulinio karo metu, kai Stalinas užėmė Karaliaučių, pusę Europos, dalį Japonijos (prieš kurią nekariavo iki pat paskutinės dienos).
Kiti kraštai, tvirtai pasisakantys prieš karą, užkulisiuose taip pat derisi, ki
iek galėtų pagrobti Irako turto.
Painus kelias į karą
.Išvados be logikos: dvejopi standartai
Prezidentas Dž. Bušas atsimuša į nepaneigiamus faktus: nėra įrodymų, kad Irakas kaip nors prisidėjo prie rugsėjo 11-osios įvykių. Nėra jokio įrodymo, kad Irakas nori pulti Ameriką ar kelia jai bet kokį pavojų šiuo metu. Irakas nėra vienintelis kraštas, nesilaikantis Jungtinių Tautų įsakymų bei rezoliucijų. Žmogaus teisių pažeidimu, mažumų persekiojimu ar nedemokratišku elgesiu Irakas pasižymi ne ką daugiau nei Šiaurės Korėja ar kitos valstybės, dėl kurių Amerika neva stotų į karą prieš Iraką.
Prezidentas Bušas paskelbė, kad su Iraku negalima tartis, nes jo vadovas yra diktatorius, nesilaikantis pažadų. Kartu jis nusprendė diplomatiniu keliu tartis su Šiaurės Korėjos diktatoriumi, kuriam būdingos tos pačios ydos.
Prezidentas reikalauja iš žmonių, nuvykusių į Iraką, tikrinti masinio naikinimo ginklus. Tai neįmanoma. Randasi gera priežastis skelbti karą.
Prezidentas reikalauja, kad S.Huseino valdžia atsistatydintų. Tačiau to paties nereikalauja iš Šiaurės Korėjos ar kitų diktatoriškų kraštų, su kuriais JAV artimai susijusios.
Prezidentas reikalauja, kad Irakas nediskriminuotų krašto mažumų bei religinių grupių. Bet to nereikalauja iš Šiaurės Korėjos ar net iš Turkijos, kuri tik ir laukia progos, kad galėtų pasidalinti kaimynų turtą.
Prezidentas pasisako už tai, kad nebūtų skriaudžiamos mažumos. O Irake kaip tik gyvena kurdai, kuriuos skriaudžia Amerikos partnerė Turkija. Prezidentas yra už kurdų teises. bet ne už
ž jų nepriklausomybę.
Niekas neteisina S.Huseino veiksmų
Matydami visa tai, dauguma pasaulio kraštų priešinasi karui prieš Iraką, nors visi dori žmonės ir demokratiški kraštai pripažįsta S.Huseino žiaurumą. Jo veiksmų negali pateisinti nė vienas normalus žmogus, tačiau negali užstoti ir kitų diktatorių: Kinijos, Š.Korėjos ar kitų, kurie naikina ar persekioja savo žmones, ypač mažumas.
Kokios gi tikrosios priežastys, dėl kurių Amerikos prezidentas nori pulti Iraką? Jų gal niekada ir nesužinosime. Kol kas jis, besiaiškindamas ir vis surasdamas naujų priežasčių karui pradėti, ne tik nepasakė tikrųjų motyvų, bet dar daugiau komplikavo padėtį.
Gana aišku, kad svarbiausi prezidento patarėjai yra patys naftos industrijos žmonės. Jiems aktualu, kad JAV turėtų pigiausią pasaulyje naftą. Tai būtina norint išlaikyti ekonominę pirmenybę pasaulyje. Jie taip pat žino, kad naftos importuoti reikės vis daugiau. Rusija naftos turi per daug ir ilgainiui gali sudaryti neigiamą konkurenciją. Užėmusios Iraką, o vėliau gal Saudo Arabiją, JAV sau ir savo partneriams užsitikrintų pigią naftą.
Taigi vyrauja dvejopas standartas ir noras užkariauti kraštą dėl jo naftos. Kalbos apie demokratišką Iraką ar žmogaus bei mažumų teises – tai pasaka, kuria netiki net patys Bušo administracijos žmonės.
Amerika yra vienintelė imperija – ekonomine, karine bei kultūrine prasme. Iki šiol Amerika dominavo pasaulyje. Tai darė su tam tikra diplomatija bei orumu. Šį šimtmetį, atrodo, JAV pradeda elgtis taip, kaip ir kitos istorinės imperijos. O tai nėra gerai nei pasauliui, nei Amerikai.
Taigi, mes matome kaip konfliktai vystosi, kaip jie perauga į melagingus kontroantpuolius politiniuose žaidimuose ir galiausiai, kaip jie pasiekia epogėjų, tai yra karą, kurio tikrosios priežastys viešai gal niekad ir nebebus atskleistos, tačiau skaudūs padariniai išliks ilgam.

Lokaliniai konfliktai

Nagrinėdami sekančius konfliktus šiek tiek žvilgtelsime į istoriją, kurioje yra išties daug įvairų ir skirtingų konfliktų, tiek religinių, tiek politinių, tiek karinių. Mes pabandysime šiek tiek paanalizuoti šaltojo karo metu vykusius konfliktus, jų priežastis bei pasekmes.

Lokaliniai konfliktai – vietiniai konfliktai, į kuriuos kišosi dvi supervalstybės (JAV ir SSRS). Daugiausia Azijos šalyse, kur SSRS norėjo įvesti komunistinį režimą.
Priežastys
1.Šaltojo karo laikotarpiu, dvi supervalstybės varžėsi dėl įtakos pasaulyje.
2.SSRS visomis išgalėmis stengėsi skleisti komunizmą.
3.Lokaliniai konfliktai buvo netiesioginis supervalstybių karas.
4.Tai buvo galimybės JAV ir SSRS išbandyti savo karini pajėgumą.
Didieji lokaliniai konfliktai po Antrojo Pasaulinio karo, jų pasekmės

Data Konfliktas Šalys Rezultatai
1946-1954 m. Karas Vietname Prancūzai ir Vietnamiečiai, juos rėmė JAV, SSRS ir Kinija Vietnamas, Laosas ir Kambodža pripažintos nepriklausomomis valstybėmis, iš jų galuti–nai išvesta Prancūzų kariuomenė, nutarta šiose valstybėse surengti laisvus rinkimus, iki rinkimų Vietnamas liko padalytas į 2 dalis
1950-1953 m. Karas Korėjoje P. Korėja ir Š Korėja; rėmė JAV, SSRS ir Kinija Korėja liko padalyta į 2 dalis: komunistinę Šiaurės Korėją ir demokratinę Pietų Korėją; labai pablogėjo tarptautinė padėtis; paspar–tėjo ginklavimosi varžybos
1947-1993 -m. Arabų ir Izraelio konfliktas Izraelis, Palestina, Egiptas, Sirija, Libanas, Jordanija; JAV, SSRS (JTO) Palestinos išsivadavimo organizacija pripaž–ino žydų valstybę, o Izraelis pasižadėjo leisti sukurti palestiniečių savivaldą Gazos sekto–riuje ir Vakarų kranto teritorijose (tik pasi–rašytas susitarimas, vis dar vyksta teroris–tiniai išpuoliai)
1962 m. 10-11 Karibų krizė SSRS, JAV; (Kuba) SSRS sutiko išgabenti raketas, o JAV sutiko nepulti Kubos
1960-1975 m. Karas Indokinijoje JAV, SSRS; Komunistai įsigalėjo Vietname, Laose, Kam–bodžoje, buvo įkurta viena Vietnamo valstybė – VSR
1979-1989 m. Afganistano karas SSRS ir Afganis–tanas (komunistai ir kiti su rėmėjais: JAV, Kinija, Iranas, Pakistanas) SSRS bandė padėti Afganistano komu–nistams išsilaikyti valdžioje, bet nesėk–mingai: išvedus SSRS kariuomenę, po 3 m. (1992 m.) komunistų valdžia Afganistane visai žlugo

Korėjos karas.
Korėja buvo padalyta į dvi okupacines zonas pagal 38 lygiagretę: Šiaurė komunistinė, pietūs – kapitalistiniai. 1950 KLDR (Korėjos Liaudies demokratinė RES) kariuomenė, remiama SSRS ir KIN, įsiveržė į Pietų Korėją ir užėmė beveik visą teritoriją. Ten buvo pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kurių 90% sudarė JAV kariai, užimtas beveik visas pusiasalis. Šiauriečiams į pagalbą atėjo KIN kariuomenė, prasidėjo derybos.1953 pasirašytos paliaubos, Korėja liko susiskaldžiusi.
Indokinijos problema ir Vietnamo karai.
1945 valdžią Vietname perėmė komunistai, bet PRA nenorėjo prarasti kolonijos ir kariuomenė užėmė VIET. Komunistai nepasidavė, prasidėjo partizaninis karas. PRA rėmė JAV, VIET ginklais, maistu ir kt. – SSRS ir KIN. Karas persimetė į kitas PRA kolonijas Laosą ir Kambodžą. 1954 07 pasirašyti Ženevos susitarimai, išvesta okupacinė kariuomenė. Vietnamas suskilo į dvi dalis – šiaurinį Vietnamą komunistinį ir pietinį Vietnamą kapitalistinį. 1964 – 1973 karas tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo, kuriame dalyvauja ir JAV – Džiunglių karas, JAV pralaimi. Vietnamas susijungia ir tampa komunistiniu. 1976 paskelbta Vietnamo Socialistinė Respublika
Karibų krizė
1959 Kuboje į valdžią atėjo F. Kastro. 1962 10 JAV kontržvalgyba aptiko Sovietines karines bazes Kuboje. JAV prezidentas Kenedis pareikalavo Chruščiovo, kad karinės bazės iš Kubos būtų iškeltos ir išvesti jas saugoję 40 tūkst. kareivių. III pas. karo išvengta.
Karas Afganistane
1978 karininkai komunistai, baigę mokslus SSRS, įvykdė perversmą Afganistane ir siekė sukurti socializmą. 1979 įvesta SSRS kariuomenė. Sovietai padėjo į valdžią ateiti statytiniam B. Karmaliui. Pilietinis karas tęsėsi dar 10 metų, sovietinė kariuomenė pralaimėjo. 1989 Gorbačiovas buvo priverstas išvesti kariuomenę, komunistinio režimo sukurti nepavyko, į valdžią atėjo modžachedai.
Irako – Kuveito konfliktas

Kilo 1990 kai abi valstybės nepasidalino naftingų plotų. Į karą įsikišo JAV, kuri atstovavo JTO ginkluotąsias pajėgas ir 1991 sausį sutriuškino Iraką – “Audra dykumoje”. 1991 01 13 – Gorbačiovas turėjo laisvas rankas, nes pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į svarbesnius įvykius.
Taigi ir šiuose konfliktuose pastebime panašius interesus bei siekius, tačiau niekas atvirai niekad nedeklaravo ir nedeklaruos tikrosios tiesos tokiomis temomis. Šie konfliktai, vykę po šaltojo karo, ir konfliktas vykstantis dabar Irake, turi šiokių tokių panašumų bei skirtumų. Bendra priežastimi galėtume laikyti kova dėl įtakos pasaulyje. Skirtumų esti šiek tiek daugiau, pirmajame aptartame konflikte pagrindė jo priežastis esti nafta, o lokaliniuose konfliktuose visgi pagrindinė priežastis buvo dviejų super valstybių varžymasis tarpusavyje.
.
KONFLIKTAI POLITIKOJE

Šie konfliktai mus sudomino neatsitiktinai, nes analizuojant pirmąją konfliktų bei antrąją konfliktų temą, pastebime neatsiejamą ryšys tarp politikos daromų veiksnių pasauliui bei dėl to kylančių karinių konfliktų. Mūsų manymu, karams pretekstus suranda ir juos pradeda pirmieji politikai. Jų iš anksto nutartiems sprendimais, dažnai jau jokios įtakos nebepadaro visuomenės nuomonė.
Politikai savo sprendimais dažnai stebina visuomenę, jie būna dažnai ginčytini bei abejotini. Tuomet pradedama abejoti pačių politikų švaria sąžine. Tačiau dėl jų šventumo reikia suabejoti jau prieš pat juos renkant, nes kiekvienas yra vedamas ten ne gint žmonių interesų, bet kovoti už siaurą, suinteresuotų tam tikrais klausimais, žmonių grupę. Tai dažniausiai būna ar įmonių vadovai, ar net valstybinių institucijų darbuotojai. Tada mes ir galime stebėti kylančius konfliktus, kuomet bandoma primesti savo nuomonę bei apginti savo interesų grupę, taisant ir priimant naujas įstatymų pataisas. Politikai tampa įrankiais, kurie išnaudojami, siekiant kitiems naudos, o paprastiems žmonėms jie tampa paprasčiausiais pajacais.
Taigi, galime spręsti iš šių menkų konfliktų politikoje, kurie dabar dažnai sudrebina Lietuvą, jog politikai yra priklausomi nuo kažko, o tas kažkas diktuoja savas taisykles ne vien vidaus, bet ir užsienio politikoje. Todėl, galime teigti, kad ir didieji konfliktai, nulemti politikų sprendimu, turi visai kitą potekstę. Tai puikiai parodo ir mūsų aptartas dabartinis Irako karas, kurio vienos priežastys yra deklaruojamos viešai, o kitos, tikrosios, esti slepiamos nuo plačiosiosios visuomenės.

IŠVADOS

Pasaulyje buvo, yra ir bus daugybė įvairiausių konfliktų. Juos lengva pradėti, sunku pabaigti, neįmanoma pamiršti. Nuolat lieka skaudžios ir apmaudžios pasekmės. Nagrinėjome nemaža įvairių nesutarimų, vienas jų bandytas spręsti ginklu, kitus pluksna, bet nė vieno nėra iki užbaigto. Visada kas nors lieka nepatenkintas sprendimu ir laukia tinkamos progos savo nepasitenkinimui išreikšti. Spręsti nesutarimus jėga – pats prasčiausias būdas, bet tenka pripažinti, kad dabartiniame pasaulyje dauguma konfliktų sprendžiama būtent taip. Norint tinkamai užglaistyti nesutarimus reikia įdėti daug darbo, sumanumo, žinių ir svarbiausia laikas. Kad konfliktas visiškai užgestų kartais reikia metų, kartais dešimtmečių, o kartais ir viso šimtmečio, bet pėdsakas žmonijos istorije išlieka visam laikui. Belieka tikėtis, kad konfliktų tendencija pasaulyje mažės.

Literatūra
1. Internetas – www.naujoji sajunga.lt
2. Internetas – http://is.lt/atas
3. Dienraštis „Lietuvos rytas“, 2004-04-23

Leave a Comment