Baltų susidarymas
Vėlyvajame neolite (III tūkst. pr. Kr. pabaiga – II tūkst. pr. Kr. pradžia) Lietuvoje įvyko svarbių ūkio pakitimų. Archeologiniai radiniai rodo, kad tuo metu į Rytų Pabaltijį iš Pietų ir Pietvakarių atėjo žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės. Jos vartojo dailiai gludintus akmeninius laivelio pavidalo kovos kirvius ir įspaustos virvelės bei eglutės ornamentu puoštą keramiką. Todėl šie ateiviai vadinami virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros gentimis. Lietuvoje šios kultūros žmonių gyvenvietės yra tyrinėtos Nidoje, Šventojoje, Šarnelėje ir kitur. Jose rasta keturkampių pastatų pėdsakų, plokščiadugnių molinių puodų šukių, puoštų virveliniu ir eglutės ornamentu, aptikta naminių gyvulių kaulų, akmeninių ir kaulinių kaplių, primityvių trinamųjų girnų. To laikotarpio pradžios durpynų sluoksniuose išliko kviečių žiedadulkių, o vėlesniuose – ir miežių žiedadulkių. Šie radiniai patvirtina, kad ateiviai turėjo naminių gyvulių, augino kai kuriuos javus. Šiltesnis negu dabar klimatas tuo metu buvo ypač palankus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Tačiau ir virvelininkų gyvenvietėse rasta daug tinklų pasvarų, žvėrių ir žuvų kaulų, rodančių, kad ir jų ūkyje medžioklė ir žvejyba buvo dar svarbūs verslai. Atrodo, kad senieji Narvos bei Nemuno kultūrų gyventojai perėmė iš ateivių naujuosius verslus ir naują puodų ornamentavimą.Plintant naujiems verslams, intensyvėjant ūkiui, gausėjo gyventojų, jie tolygiau paplito po visą Lietuvos teritoriją. Tą taip pat rodo archeologiniai radiniai – III tūkst. pab. – I tūkst. būdingų gludintų akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių rasta beveik visoje Lietuvoje. XVII – XVI a. pr. Kr. Lietuvą pasiekė pirmieji metaliniai dirbiniai. Seniausias dabar žinomas toks radinys yra Veliuonos apylinkėje praeito amžiaus pradžioje rastas bronzinis kotinis durklas. XVI – VI a. pr. Kr. Lietuvoje iš metalinių dirbinių buvo žinomi tik bronziniai. Todėl šis laikotarpis yra vadinamas bronzos, arba žalvario, amžiumi. Kadangi patį metalą ir didžiąją dalį metalinių daiktų reikėjo įsigyti mainais, tai jų čia nebuvo daug.
To meto ūkyje vis didėjo gyvulininkystės ir žemdirbystės reikšmė, gausėjo gyventojų, tarp jų kildavo vaidų dėl patogesnės ūkininkavimui vietos. Todėl žalvario amžiaus pabaigoje sunkiai prieinamose kalvose upių ir ežerų pakrantėse pradėtos kurti įtvirtintos sodybos. Taip atsirado nauja gyvenviečių forma – piliakalniai. Seniausieji piliakalniai aptinkami Šiaurės Rytų Lietuvoje.Kartu įvyko ir etninių pakitimų. Manoma, kad neolito pabaigos ateiviai buvo indoeuropiečiai, pasklidę dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose. Indoeuropiečių kultūra nebuvo vienalytė: tarp Vyslos ir Dauguvos žemupių gyvenusių virvelininkų kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia susiliejo su Nemuno ir Narvos kultūros gyventojais, taip sudarydami prabaltus – prūsų, lietuvių, jotvingių, latvių protėvius. Toliau į Šiaurę nuo Dauguvos virvelininkų nebuvo daug, jie greit ištirpo tarp finougrų. Nuo bronzos amžiaus prabaltų gyventa teritorija pamažu pradeda išsiskirti savais materialinės kultūros bruožais. Čia buvo paplitę baltiški bronziniai kovos kirviai, vietinės bronzinių įtveriamųjų kirvių formos. Ilgainiui susidarė ir šiai sričiai būdingi mirusiųjų laidojimo papročiai – plito pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais.