TURINYS
Įžanga……………………………………………………………………………………………………………………..2Baltų gentys gyvenusios Lietuvos teritorijoje:Aukštaičiai……………………………………………………………………………………………………………….3Sėliai……………………………………………………………………………………………………………………….4Jotvingiai…………………………………………………………………………………………………………………4Kuršiai …………………………………………………………………………………………………………………….5Skalviai……………………………………………………………………………………………………………………5Žemaičiai…………………………………………………………………………………………………………………6Lietuviai………………………………………………………………………………………………………………….7Žemdirbystė…………………………………………………………………………………………………………….7Gyvulininkystė…………………………………………………………………………………………………………8Medžioklė……………………………………………………………………………………………………………….8Žvejyba…………………………………………………………………………………………………………………..9Rankiojimas…………………………………………………………………………………………………………….9Gintaro rinkimas………………………………………………………………………………………………………9Audimas…………………………………………………………………………………………………………………10Prekyba………………………………………………………………………………………………………………….10Odos apdirbimas……………………………………………………………………………………………………..11Kaulo rago apdirbimas……………………………………………………………………………………………..12Medžio apdirbimas…………………………………………………………………………………………………..12Keramika………………………………………………………………………………………………………………..12Metalo dirbinių gamyba……………………………………………………………………………………………12Menas ir papuošalai…………………………………………………………………………………………………13Gyvenvietės ir pastatai……………………………………………………………………………………………..14Santykiai su kaimynais……………………………………………………………………………………………..14Visuomenės santykiai……………………………………………………………………………………………….15Baltų tikėjimas…………………………………………………………………………………………………………16Išvados……………………………………………………………………………………………………………………17Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………….18
Įžanga
Apie 400 m. Europoje įvykusios permainos — hunų įsiveržimas, gotų ir Romos imperijų žlugimas bei germanų tautų kraustymasis — negalėjo nepaveikti baltų kultūros, nors tiesiogiai baltų žemių jos nelietė. Sutriko senieji prekybos keliai, smuko bendras Europos kultūros lygis. Baltų kultūra rutuliojasi toliau, bet jau be tokio kūrybinio polėkio, koks buvo jaučiamas iki tol.Nauji šio laikotarpio įvykiai, gerokai atsiliepę baltų tautoms, buvo kovos ir prekyba su skandinavais, taip pat gotų veržimasis. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyksta. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsiranda paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą.
Aukštaičiai.Aukštaičiai gyveno Nevėžio upės baseine ir šiaurinėje Užnemunės dalyje, dabartinės Lietuvos centrinėje srityje. Aukštaičių kaimynai buvo: šiaurėje, Nevėžio aukštupyje – žiemgaliai ir sėliai, vakaruose, prie Dubysos – žemaičiai, pietuose, Užnemunėje -jotvingiai, rytuose, prie Šventosios Upės – lietuviai. Jau nuo I amžiaus vidurio centrinėje Lietuvoje atsirado saviti kapinynai. Juose nedeginti mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapuose, kartais iš abiejų pusių padedant po akmenį. lyginant su kitomis baltų sritimis buvo dedama nedaug įkapių, o ypač retai – ginklų iečių ar peilių, Plačiau paplitusi įkapė – kirvis. Ši plokštinių kapinynų sritis ir yra tapatinama su aukštaičių gyvenama teritorija. Aukštačiams didelę įtaką turėjo kaimynai lietuviai, iš kurių plito mirusiųjų deginimo paprotys. Laužavietėje sudegusių kaulų liekanos būdavo suberiamos į apvalią duobutę. Ant subertų kaulų sudedamos įkapės arba kaulai supilami kartu su apdegusiais geležies ir žalvario dirbiniais bei kitomis laužo liekanomis. Kaimynai lietuviai mirusiesiems supildavo aukštus pilkapius, o virš aukštaičių kapų žemės paviršius lygus, plokščias ir vadinami plokštiniais kapinynais. Laidojimo papročiai anuomet buvo vienas svarbiausių kultūros, ypač etninės grupės pasaulėžiūros, bruožų. Yra archeologų, kurie mano, kad aukštaičių degintinių kapų atsiradimas susijęs su vikingų skverbimosi į baltų genčių centrines teritorijas ir Baltijos jūros prekybinio regiono įtaka. Sėliai.Iki IV amžiaus sėlių protėviai priklausė bendrai kultūrinei sričiai su latgaliais, žiemgaliais ir žemaičiais. Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai – VI amžiuje. Sėlių teritorija driekėsi iki Dauguvos šiaurėje, apėmė Aiviekstės upės baseiną, dabartinėje Lietuvoje siekė Lėvens, Šventosios aukštupius. Jų kaimynai vakaruose buvo žiemgaliai, pietuose – lietuviai, kitame Dauguvos krante gyveno latgaliai. Vienas svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centrų – Sėlpilis buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante. Sėlių piliakalniuose, gyvenvietėse aptinkama įvairiausių įrankių – pjautuvų, girnų, kaplių, kaltų, vedegų, pjūklų, skobtų, kirvių, adatų, peilių, verpstukų ir t.t. Gyvendami patogioje vietoje, jie ne tik gamino, bet ir prekiavo. Į Sėlą patekdavo daug atvežtinių daiktų iš Skandinavijos, Rusios, Bizantijos ir kitur. Savo pagamintus keramikos dirbinius sėliai dažniausiai puošė nagų įspaudais. Nuo VI amžiaus mirusieji pradėti laidoti plokštiniuose kapuose, nedeginti, vyrų ir moterų galvos būdavo atsukamos į priešingas puses, Virš kapų sudedama akmenų krūsnis, o kolektyviniai kapai (šeimos, giminaičių) apdedami akmenų eilėmis. Dažniausia vyrų įkapė – siauraašmenis kirvis. Daugiau nei kitos baltų gentys sėliai naudojo įtveriamųjų ietigalių ir plačiuosius kovos peilius. Vyrai puošėsi žalvarinėmis antkaklėmis, apyrankėmis, drabužius susisegdavo lankinėmis segėmis. Moterys taip pat mėgo antkakles ir apyrankes, bet susisegdavo įvairių formų smeigtukais (kryžiniais, žiediniais, ramentiniais), dažnai sujungtais grandinėle. Nuo VII amžiaus paplito galvos vainikai, sudaryti iš žalvarinių įvijų, su kutais iš grandinėlių, įvijų bei kabučių, krintančiais ant pečių.
Sėlių vardas paminėtas jau IV amžiaus Peutingerio žemėlapyje, vaizduojančiame romėnų prekybos kelius. Jame Dauguvos upė pavadinta Fluvius Sellianus (sėlių upė).Jotvingiai.Jotvingių teritorija šiaurėje siekė Šešupę, Nemuną, vakaruose – Mozūrijos didžiuosius ežerus, pietuose – Narevo ir Bugo upes, rytuose plytėjo maždaug iki Gardino. Jotvingių gyvenama teritorija įvairiais laikais keitėsi, todėl sunku ją tiksliau nustatyti. Tiesa, VII amžiuje ten juos užgožė lietuviai.Mirusiųjų palaikai būdavo apdedami akmenimis ir apiberiami žemėmis. Taip įrengiamas pilkapis, kurio sampilą dar juosdavo stambių akmenų vainikas. Tai padeda nustatyti jotvingių teritorijų ribas, nes kitos baltų gentys taip nelaidojo. Šis paprotys jotvingių krašte paplito II-III amžiuje. O VI amžiuje įsigali mirusiųjų deginimo paprotys, išlikęs iki XIII amžiaus. Jotvingių kapuose nedaug įkapių. Tai dažniausiai pentininiai ar įmoviniai kirviai, peiliai, ietigaliai, sagtys, žalvarinės ar geležinės segės, antskydžiai, žalvariniai ir sidabriniai papuošalai – šaukštinės antkaklės, rankogalinės apyrankės, pasaginės segės. Randami ginklai, darbo įrankiai ir papuošalai rodo jotvingių artumą lietuviams ir prūsams.Pagrindinis jotvingių verslas buvo žemdirbystė. Tyrinėjimai rodo, kad tuo metu Suvalkų (dab. Lenkijoje) apylinkių gyventojai augino sorą, kviečius, miežius.
Kuršiai.Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje – Klaipėdos apylinkėse Lietuvos teritorijoje ir beveik visame Kuršo pusiasalyje Latvijoje. Į šiaurę nuo jų buvo lyviai, o iš kitų pusių baltų gentys – žiemgaliai, žemaičiai, skalviai. Kuršiai mirusiuosius laidojo plokštiniuose kapuose. Nuo VII amžiaus palengva įsigali deginimo paprotys. Pradžioje sudeginti palaikai būdavo dedami į normalaus dydžio karstą, kokį paruošdavo ir nedegintiems palaikams, įkapes išdėliojamos tarsi prie nesudeginto mirusiojo.Vyrui į kapą įdėdavo porą iečių, kartais kovinį peilį odinėse, žalvariu apkaustytose makštyse. Dažniau nei kitur Lietuvoje – ir kalaviją. Be ginklų, įdėdavo ir darbo įrankių – dalgelį, peilį. Kapuose randama gintaro gabaliukų ar karoliukų, pririštų prieiečių, žąslų ar tiesiog padėtų mirusiųjų galvūgalyje. Vyriški papuošalai būdavo dažniausiai žalvariniai, rečiau -sidabriniai. Moterys taip pat mėgo puoštis, tačiau jų papuošalai ne tokie masyvūs. Jos nešiojo panašias į vyrų antkakles. Apyrankės ir žiedai – dažniausiai įvijiniai. Drabužius susegdavo stambiais smeigtukais, prie kurių prikabindavo kabučius, grandinėles, Maždaug VIII amžiuje tapo madinga galvos apdangalą susegti smeigtuku ar lankine sege. Merginos galvas puošė žalvariniais apgalviais, o moterys gaubė nuometais. Įkapės rodo, kad jie buvę vieni iš turtingesnių baltų kraštuose.Kuršių gyvenvietės ir piliakalniai dažniausiai stovėjo paupiuose ir kitose gintis, prekiauti, užsiimti žemdirbyste patogiose vietose. Nuo VII iki XII amžiaus kuršiai nuolat kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti rytiniame pajūryje. Šiuo laikotarpiu kuršiams yra tekę mokėti duokles Švedijos ir Danijos karaliams. Vienoje Islandų sagoje rašoma, kad karalius įvaras 675 metais užkariavo rytų kraštus, tarp jų ir Kuršą.
Skalviai.Skalviai gyveno abiejose Nemuno žemupio pusėse nuo Kuršių marių pakrantės iki Šešupės žiočių. Šiaurėje riba ėjo Jūros upe iki Tauragės apylinkių, o kitoje Nemuno pusėje apėmė buvusias Tilžės ir Ragainės apylinkes. Artimiausi skalvių kaimynai buvo kuršiai, žemaičiai ir nadruviaiSkalvių genčių teritorija išryškėjo IV amžiaus pabaigoje – V amžiaus pradžioje. Pastarojo meto tyrinėjimai vis stipriau pagrindžia teiginį, kad I tūkstantmečio viduryje Europoje vykęs Didysis tautų kraustymasis išjudino ir baltų gentis, tarp jų – skalvius. Šį judėjimą buvus liudija archeologinių kasinėjimų metu Skalvoje aptinkami ryškūs svetimų kultūrų pėdsakai. Pavyzdys galėtų būti vieta, kur palaidotas didikas su turtingomis nevietinėmis įkapėmis – sidabrine antkakle, apyranke ir sidabrine paauksuota sege, kokios Lietuvoje iki tol nebuvo rasta.Šiaurinėje Skalvos dalyje kartu su nesudegintu mirusiuoju (galva į šiaurę ar į šiaurės rytus) dažnai laidodavo ir žirgą, kuris būdavo guldomas dešinėje. Vyrui į kapą dažniausiai įdėdavo ginklų: iečių, vienašmenį kalaviją ar kovos peilį. Buvo laidojama plokštiniuose kapuose, apdedant akmenų vainikais.
Ir vyrai, ir moterys drabužius susegdavo segėmis, puošėsi antkaklėmis, moterys galvos apdangalą ar plaukus susisegdavo žalvariniu virbalo pavidalo smeigtuku, ant galvos nešiojo ir apgalvius iš įvijų su kabučiais arba kepurėles. Be jau minėtų antkaklių, moterys puošėsi apyrankėmis ir įvijiniais žiedais.Žemaičiai.Žemaičių žemės plytėjo centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje: šiaurėje siekė Mažeikius, vakaruose – Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkes bei Jūros upę. Pietuose – Nemuno pakrantes, rytuose – Šušvę ir Dubysą, šiaurės rytuose – Mūšos aukštupį ir Ventą iki IV amžiaus žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai priklausė vienai kultūrinei sričiai. Vėliau ši sritis išsiskaidė ir susidarė atskira žemaičių, turėjusių savitų kultūros bruožų, teritorija.Žemaitijoje jau nuo pirmųjų amžių prieš Kristų gyventa piliakalniuose. Šalia įspūdingų piliakalnių buvo gyvenvietės. Pastatai buvo stulpinės, o nuo viduriniojo geležies amžiaus – rentininės (gulsčių rąstų) konstrukcijos. Viduje būdavo įrengiami šiek tiek į žemę įgilinti plūktiniai židiniai. Piliakalniuose teberandama geležies lydymo krosnelių liekanų, buityje naudotų daiktų ir papuošalų.Pagal keramikos šukes sprendžiama, kad žemaičių puodai buvę stačiomis ar profiliuotomis sienelėmis. Sienelės grublėtos, lygios arba kruopėtos. Kartais puodai puošiami apvalių duobučių eilutėmis, bet dažniau – be ornamento.Mirusiuosius žemaičiai VIa. antros pusės pradėjo laidoti ne pilkapiuose, o plokštiniuose kapuose, iškasdami iki 1,2m duobes. Skirtingai negu kaimynai aukštaičiai, skalviai ir kuršiai, žemaičiai mirusiųjų nedegino. Svaita žemaičių įkapė – vienas pentinas, prie kairės kojos. Žemaičiai kapuose būdavo guldomi galva į šiaurės rytus, o žemaitės į pietvakarius. Vyrui įdėdavo darbo įrankių ir ginklų: peilių, kirvį ar dalgį. Vyrų kapuose taip pat gausu ir žirgo aprangos daiktų, virš mirusiojo buvo dedama žirgo galva ir kanopos. Tai susiję su maginiais papročiais: dalis simbolizuoja visumą (šiuo atveju visą žirgą). Kartais su žirgų kaukolėmis randami ir žąslai. Vyrams dažnai įdėdavo platųjį kovos peilį – kalaviją, kartu su makštimis ir diržu. Kartais būdavo pridedamas ir geriamasis ragas.Vyrai puošėsi antkaklėmis, storagalėmis apyrankėmis, įvijiniais žiedais, jvairių formų segėmis. Moteriški papuošalai labai įvairūs, Galvą žemaitės dabindavo audeklo juosta su pakraščiuose įkabintomis žalvarinėmis grandinėlėmis, kartais – kabučiais. Šią juostą surišdavo pakaušyje jo galai krisdavo ant pečių, Ryšėjo ir skareles, nešiojo žalvariu puoštas kepurėles, plaukus puošė žalvarinėmis įvijomis. Ant krūtines segėjo smeigtukus, sujungtus grandinėle, kuriuos laidojant ne segdavę o padėdavo ant krūtinės. Dažnas papuošalas buvo įvijinės apyrankės bei žiedai.
Lietuviai.Lietuvių genties teritorija buvo viena didžiausių (atskirais laikotarpiais jos ribos keitėsi): šiaurėje siekė Dūkštą ir Zarasus, vakaruose – Šventosios ir Nemuno upes, pietuose apėmė Merkio upės baseiną, rytuose buvo iki Naručio ir Svyrių ežerų.Lietuvių protėviai priklausė rytų baltams, kurie į atskiras gentis suskilo maždaug I tūkstantmečio viduryje. Vykusius pokyčius archeologai atseka pagal materialinės ir dvasinės kultūros savitumus. Jų duomenimis, lietuvių gentys susiformavo iš baltų genčių, priklausiusių brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Nuo V amžiaus lietuvių teritorija tapatinama su Rytų Lietuvoje plytėjusia pilkapių sritimi.Viduriniajame geležies amžiuje, iš rytų baltus ėmė smarkiai spausti slavai – krivičių ir dregovičių gentys. Taigi rytinės lietuvių teritorijos ribos nuolat keitėsi. Traukdamiesi į vakarus, lietuviai savo ruožtu stūmė kitas baltų gentis: į jų įtaką patenka aukštaičiai, didelėje dabartinės Lietuvos dalyje gyvenę žiemgaliai, kurie slenka šiaurės kryptimiV amžiuje atsirado mirusiųjų deginimo paprotys, kuris paplito visoje lietuvių teritorijoje, o vėliau įsivyravo ir tarp vakarų baltų genčių, iš to sprendžiama, kad lietuvių įtaka kitoms baltų gentims buvo stipri.Pilkapiuose lietuviai palaikus apjuosdavo akmenų eilėmis, o vėliau sampilus supdavo grioveliai. Laidojant vyrui būdavo įdedama nedaug įkapių -dažniausiai ietis, peilis, kirvis, segė. Rečiau papuošalų: apyrankė, antkaklė, diržas su sagtimi, kartais ir geriamasis ragas. Karių ir genčių vadų kapuose randama daugiau ginklų – po porą iečių, skydas su geležiniu ant-skydžiu, kartais ir kalavijas. Kai kada šalia kario toje pačioje duobėje būdavo palaidojamus ir žirgas. Moterų įkapėse daugiau papuošalų: apyrankių, antkaklių, rečiau -segių, Lietuvėms būdingas papuošalas – žiediniai antsmilkiniai, Iš darbo įrankių į kapą įdėdavo peilių, ylą, retkarčiais pjautuvų.
Neries pakrantėje svarbiausias punktas buvo Kernavė. Čia įtvirtinti net keli piliakalniai, iš kurių svarbiausias – Pilies kalnas. Šalia šio ir kitų Kernavės piliakalnių (dabar vadinamų Mindaugo sostu, Aukuro kalnu ir Lizdeikos piliakalniu) slėnyje kūrėsi gyvenvietė, panašėjanti į miestą. Medinė pilis nuo V amžiaus stovėjo ir Vilniuje.Žemdirbystė.Ruošdami lydimą, žmones iškirsdavo krūmus ir medelius, o didelius medžius tik nugenėdavo. Nukirsti medžiai ir šakos per vasarą ir žiemą išdžiūdavo, o pavasarį būdavo sudeginami. Lydimui paruošti reikėjo didelių pastangų ir daug laiko. Iškirsti mišką, išrauti kelmus, sudeginti medžius, išarti, o vėliau pasėjus išakėti. Tai trukdavo dvejus metus. Pirmaisiais sėjos metais lydime būdavo gaunamas nepaprastai geras derlius. Vėliau, dirvos netręšiant, derlius mažėdavo. Galiausiai lydimas būdavo paliekamas dirvonuoti 20-40 metų. Apie augintus augalus daugiausia sužinome iš piliakalnių, kur sudegę jie išsilaikė iki mūsų dienų. Aptinkama kviečių, miežių, rugių, avižų, sorų žirnių, pupų, vikių, kanapių, grikių, lešių, kmynų, apynių, aguonų, garstyčių, ropių sėklų.Geležies amžiuje lydimams kirsti baltų gentys naudojo geležinius įmovinius ir siauraašmenius pentinius kirvius. Žemei įdirbti – geležinius kaplius, arklus su geležiniais noragais, eglės viršūnių akėčias, derliui nuimti – pjautuvus, dalgius.
Gyvulininkystė.Šiuo laikotarpiu gyvulininkystės reikšmė dar labiau padidėjo – išaugo gyvulių bandos, išsiplėtė ganyklų plotai. Auginti beveik visi šiuo metu žinomi gyvuliai. Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad net pagrindinis karo grobis būdavę naminiai gyvuliai. Ypač vertinti arkliai ir jaučiai, nes vystantis žemdirbystei reikėjo daug darbinių gyvulių. Jaučių ir karvių bandos turėjo būti didžiausios, nes maždaug pusė geležies amžiaus gyvenvietėse rastų kaulų -stambiųjų raguočių. Svarbūs mūsų senoliams buvo arkliai ir žirgai. Ir ne tik ūkyje, kovose, bet ir karių bei žemdirbių laidojimo apeigose. Daug žirgų randama palaidota kartu su žmonėmis ar net atskirai. Turtingesni kariai ar karo vadai kartais laidoti net su keliais kovos žirgais. Iš tirtų arklių kaulų matyti, kad arkliai daugiausia buvo nedideli, bet labai ištvermingi.Geležies amžiuje daug auginta ir kiaulių, avių, ožkų. Avininkystė išplinta dėl vilnos poreikio, nes šios medžiagos audiniai šiltesni už lininius. Apie paukštininkystę duomenų nedaug, bet žinoma, kad buvo auginamos vištos.Viduriniojo neolito laikotarpiu prijaukinti laukiniai gyvūnai geležies amžiuje labai pasikeitė. Žmonės augino ir veisė tų žvėrių palikuonis, kurie buvo naudingesni. Pasikeitė ne tik gyvūnų savybės, bet ir išvaizda: laukinių kailis buvo toks, kad neišsiskirtų gamtoje, o naminių plaukas tapo įvairesnis; kiaulių, avių, ožkų ausys nulėpo. Gyvulininkystė skatino ir kitus verslus – teikė odą diržų, apavo, rūbų gamybai ir pan. Kitos ūkio šakos padėjo gyvulininkystei plėstis. Tarkime, geležies apdirbėjai turėjo daugiau pagaminti pjautuvų ir dalgių, nes reikėjo daugiau paruošti pašaro. Gyvulininkystė prisidėjo prie žemdirbystės kilimo. Įsigalint pūdyminei žemdirbystei, daugiau reikėjo trąšų – gyvulių mėšlo. Šiuo laikotarpiu vystėsi ir paukštininkystė daugiausia aptikta vištų kaulų.Apie naminių gyvūnų auginimą Lietuvoje sužinome tyrinėdami senovės gyvenvietes, kuriose išliko gyvulių ir žvėrių kaulų. Paleoosteologai nustato, kurie iš jų priklausė gyvuliams, kurie žvėrims, paukščiams ar žuvims, netgi kokio amžiaus buvo gyvūnas, kai jį sumedžiojo ar papjovė.
Medžioklė.Medžioklė buvo šalutinis pragyvenimo šaltinis. Jų intensyvumas priklausė nuo gamtos sąlygų. Pagrindiniai medžiojami žvėrys buvo šernai ir elniai, taip pat plečiasi kailinių žvėrelių medžioklė: kiaunių, kiškių, bebrų, o taip pat ir meškų., nes kailių paklausa buvo labai didelė vakaruose, juos baltai mainydavo į kitas prekes. Buvo naudojamos visos iš ankstesnių laikų žinotos medžioklės priemonės; spąstai, tinklai, vilkduobės, masalai, kilpos ir kt. Tačiau pagrindiniu medžioklės įrankiu liko lankas ir strėlės. Geležiniai strėlių antgaliai buvo dviejų tipų: įtveriamieji ir įmoviniai. Medžiodami vyrai turėdavo peilius, durklus, dvišakius ir kt. Kai kuriuos žvėris gaudydavo spąstais, įviliodavo į užmaskuotas duobes. Kartais būdavo medžiojama su prijaukintais sakalais. Žinoma, tai buvo tik kilmingųjų privilegija. Ilgainiui tobulėjo ne tik medžioklės įrankiai, priemonės, bet ir įgūdžiai.
Žvejyba.Žvejyba taip pat buvo šalutinis pragyvenimo šaltinis. Daugiau žvejojo tik pajūrio gyventojai. Šio meto baltai žvejojo tais pačiais įrankiais ir panašiais būdais kaip ir neolito bei žalvario amžiais. Įgudę žvejai žuvis pačiupdavo ir rankomis. Gaudydavo tinklais, taip pat krepšiais, kurių anga būdavo aprišama audeklu ar vytelėmis ir įleidžiama į vandenį. Vienoje vietoje išpjaunama skylė žuvims įlįsti. Į krepšį įdedama masalo ir akmuo – kad skęstų. Žuvaudavo ir žeberklais. Geležinė žeberklo galvutė su keliomis užbarzdomis būdavo pritaisoma prie ilgo koto. Meškeriojama būdavo iš geležinės vielos pagamintais kabliukais, valą atstodavo ašutai (arklio uodegos plaukai), o plūdę -stora žąsies plunksna.Taip pat žvejota bučiais, nupintais iš karklų. Žmonės gaudydavo žuvis ir dvibradžiais tinklais iš valčių arba brisdami sekliose ežerų vietose.Žiemą iškirtę eketę žuvis gaudydavo krytėmis. Prie medinio lanko pririšdavo maišo formos tinklą ir pritvirtindavo kartį. Eketes prakirsdavo kirtikliais, padarytais iš ilgos geležinės dalbos.
Rankiojimas.Rankiojimo svarba sumažėjusi, nes žmonės didžiąją dalį augalinio maisto užsiaugindavo patys.
Gintaro rinkimas.Pirmieji papuošalai (įvairūs kabučiai, vamzdelio formos karoliai) gaminti iš natūralių gintaro gabalų. Vėliau, gintaro apdirbimas tobulėjo. Paplito kabučiai, gaminti iš gintaro plokštelių.Baltų žemėse gintaro žaliava buvo apdirbama keliuose pagrindiniuose centruose: Prūsijoje – Sembos pusiasalyje, Lietuvoje – Šventosios gyvenvietėje prie Palangos, Latvijoje – Lubano apyežerio gyvenvietėse, Į Lubano apyežerį gintaras būdavo atsigabenamas iš Prūsijos ir vakarų Lietuvos, o čia apdirbamas. Iš šios vietovės gintaro dirbiniai plito į Rytų Lietuvą, Baltarusiją, finougrų žemes. Daugiausia aptinkama gintarinių karolių, kurie suverti ne į vieną vėrinį, o įmaišyti į stiklo ar emalės karoliukų tarpą. Daugiau gintaro įkapių randama arčiau jūros esančiose žemėse.Gintaras, be to, tiko ir mainams. Ypač daug gintaro pirkdavo romėnai, naudoję jį net gladiatorių kovų arenoms puošti. Nuo tų laikų Lietuvoje išliko daug romėniškų monetų, segių, gautų už gintarą.Ikikrikščioniškos Lietuvos gyventojams gintaras atrodė turįs stebuklingų galių saugoti ir ginti ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Jie turėdavo padėti užmegzti ryšį su pomirtiniu pasauliu. Paprotys į kapą įdėti gintaro dirbinių išliko iki pat istorinių laikų. Pavieniai gintaro karoliukai būdavo prikabinami prie mirusiojo drabužių, net kalavijų, žirgo karčių apdarų. Mitas apie gintaro atsiradimą, kuriame pasakojama, kaip Perkūnas sudaužęs deivės Jūratės gintaro rūmus už jos meilę Žemės sūnui Kastyčiui, patvirtina žmonių tikėjimą nežemiška gintaro kilme.
Audimas.Seniausias ir paprasčiausias audimo būdas – pynimas, buvo pinami dembliai, kraitelės ir kt. Buvo vejamos virvės. Verpimas – buvo sukama pirštais, naudojamos verpstės ir verpstukai. Siūlai naudoti austi, tinklams megzti, siūti kailiams, odai, audiniams. Buvo naudojamas karnų, kanapių, dilgėlių pluoštas, vilna, linai. Daug atidumo ir kantrybės reikalaujantis verpimas ir audimas buvo moterų darbas.
Prekyba.Įvairių neturimų daiktų poreikis vertė baltų gentis užsiimti prekyba su kitais kraštais. Baltų pirkliai veždavosi papuošalų, kailių, medaus, vaško, gintaro, o atsigabendavo ginklų, metalų, druskos, papuošalų. Baltai prekiavo su vidurio Europa, skandinavais, Bizantija, Kijevo Rusia, arabų kraštais. Šių kraštų pirkliai atvykdavo į baltų žemes. Randamų dirbinių paplitimas baltų kraštuose rodo, kad V amžiuje ir VI amžiaus pradžioje po Romos imperijos žlugimo nors ir sumažėjo, bet prekybiniai ryšiai buvo palaikomi. Prekiauta su buvusios Romos imperijos provincijomis – dabartinių Vengrijos, Serbijos, Kroatijos, Italijos, Vokietijos teritorijose gyvenusiomis gentimis. Savo ruožtu į ten gabenamas gintaras, kailiai, odos, vaškas. Imta intensyviau plaukioti Vyslos, Dnepro upėmis. Vyko prekyba su Italija, tik ne su romėnais, o juos užkariavusiais gotais. Tai žinome iš gotų karaliaus Teodoriko (454-526m.) laiško, kuriame jis dėkoja aisčiams už gintaro dovanas. Pastebima, kad šiuo laikotarpiu sumažėjo gintaro srautas į Šiaurės rytų Europą. Iš Romos imperijos Lietuvos teritoriją, daugiausiai vakarinę Baltijos jūros pakrantę, pasiekė žalvariniai (bronziniai) indai, segės, emalės ir stiklo karoliai, kulto daiktai iš nukariauto Egipto. Daug rasta sidabrinių ir varinių Romos monetų, medalionų. Baltų kraštuose šios monetos, matyt, irgi laikytos pinigais. Jos randamos paslėptos lobiuose arba kapuose padėtos prie mirusiojo galvos beržo tošies dėžutėse ar moliniuose puodukuose. Greičiausiai šios monetos užmokestis už įėjimą į „aną” pasaulį. Bet pinigų – lazdelių pavidalu ir būdavo atsigabenama žalvario ir sidabro žaliavos, kurios daug reikėjo vystantis amatams. Jis atkeliaudavo taip pat ir iš Skandinavijos, arabų kraštų.
Maždaug VII amžiuje prasidėjo skandinavų veržimasis į baltų žemes, bet prekybiniai saitai nenutrūko. Tuo metu čionai patekdavo skandinaviškų ginklų, pentinų, papuošalų ir kt. Dažniausiai iš baltų genčių su skandinavais susidurdavo kuršiai. Pagrindinis skandinavų kelias į Rytus buvo Dauguva, todėl čia randama daugiau skandinaviškų dirbinių. Dabartiniu metu daug baltiškų dirbinių aptinka Skandinavijos ir Danijos archeologai, tyrinėjantys senovės prekybos vietas ir gyvenvietes.Pažymėtini šiuo laikotarpiu atsivežami ginklai iš Damasko plieno. V-VIII amžiuje buvo palyginti nedaug atsigabenama papuošalų: stiklo karolių, segių, antkaklių, taip pat geriamųjų ragų.Mainai ir prekyba vyko ne tik su kitais kraštais, bet ir tarp baltų genčių. Vakarų baltai parduodavo gintaro karolius, antkakles kilpiniais galais, seges. Iš rytų į vakarus keliaudavo įtveriamieji ietigaliai, antkaklės ramentiniais galais, žalvariniai karoliai. Iš Latgalos ir Žiemgalos į žemaičių ir lietuvių žemes patekdavo kryžminiai smeigtukai, žalvarinės antkakles (susuktais lankeliais), įtveriamieji ietigaliai, trumpieji kalavijai.Apie susisiekimo priemones žinių yra nedaug. Vidaus prekyboje didelę reikšmę turėjo upės, ypač Nemunas, Neris, Prieglius, Dauguva. Prie jų pradėtos statyti pilys, saugančios pagrindinius sausumos ir vandens kelius. Upėmis plaukiota laivais ar luotais. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kuršiai turėję gerą jūrų laivyną ir plaukiodavę ne vien prekybos tikslais, keldami siaubą danams ir skandinavams.Keliaujant sausuma dažnai kelią pastodavo balos, upeliai. Reikėjo gerai orientuotis ir žinoti, kur yra brastos. Jos eidavo per negilias balas, upelius, ežerų sąsmaukas. Brastų dugnas sustiprinamas rąstais, šakomis, akmenimis. Panašiai būdavo įrengiami ir slaptieji priėjimai prie pilių; per pelkes nutiesdavo kūlgrindas arba medgrindas, kurių nesimatė, nes buvo apsemtos vandens ar dumblo. Per mažesnes upes tiesti mediniai tiltai. Pėstieji per upelius galėdavę pereiti lieptais – tarp krantų permestais rąstais. Prekeiviai, keliaudami sausuma ar vandeniu, turėdavo vietas, kur galėjo pailsėti ir palikti prekes. Tokie punktai turėjo būti saugomi ginkluotų žmonių, dažnai ir lydėdavusių pirklius iš vienos vietos į kitą.Odos apdirbimas.Odos reikėjo apavui, rūbams, vandeniui laikyti, palapinėms; kailių – apavui, rūbams, guoliui ir kt. Tad tekdavo sumedžioti daug kailinių žvėrių, išauginti daug gyvulių. Odos ir kailių apdirbimas buvo ilgas ir sudėtingas darbas.Kailius ir odą prieš naudojant išdirbdavo: pašalindavo riebalus iš poodinio sluoksnio, džiovindavo ant žemės poodiniu sluoksniu į viršų, raugindavo ir vėl džiovindavo, tada nugramdydavo poodinį sluoksnį, minkštindavo vidinę odos pusę, nuskusdavo plaukus, išlygindavo. Tam reikėdavo ir specialių šiam darbui reikalingų įrankių. Odą pjaustė geležiniais peiliais, o skuto ir gramdė – geležiniais gremžtukais.Oda naudota ne tik apavui, rūbams, žirgo apdarui, bet ir buities reikmenims (rankenėlėms, krepšeliams, virvutėms) gaminti. Iš odos siūtos ir moterų kepurėlės, kurių paviršius ir pakraščiai būdavo puošiami sidabrinėmis ar žalvarinėmis įvijomis, gintaro karoliukais.
Kaulo ir rago apdirbimas.Kaulo ir rago naudota vis mažiau, tačiau metalas ilgą laiką buvo brangus daiktas. Todėl dar ilgai karo reikmėms ir medžioklei buvo daromi kauliniai antgaliai. Kaulą bei ragą pritaikydavo ir kai kurių geležinių įrankių kotams bei rankenoms, o šios medžiagos plokšteles -odinių dirbinių, žirgo apdarų puošimui.Šiuo laikotarpiu kaulą ir ragą apdirbdavo taip pat geležiniais įrankiais. Šlifuodavo akmeniniais galąstuvais. Prieš gamindamas kokį nors dirbinį, amatininkas pirmiausia atskirdavo minkštąją rago dalį nuo kietosios kirviu ar kaltu. Minkšta ragiena būdavo obliuojama, gremžiama peiliu ar gremžtuku. Po to ragai pjaustomi pjūkleliu ir taip gaunamos įvairios plokštelės, iš kurių gaminami apkalėliai, verpstukai. Dirbinėliai būdavo ornamentuojami įvairiomis įgrežėlėmis. Rago dirbinius tekdavo poliruoti, prie odos apkalėliai būdavo tvirtinami geležinėmis kniedėmis.
Medžio apdirbimas.Medis naudotas pagrinde medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, bei įtvirtinimų statybai. Dažniausiai beržai ir pušys. Taip pat medis buvo reikalingas gaminant žvejybos, medžioklės žemdirbystės, namų apyvokos reikmenis.
Keramika.Moliniuose induose žmonės saugojo, virė ir kepė maistą, lipdė žibintus, gamino metalo dirbinių liejimo formeles, žaislus ir kitus namų apyvokos reikmenis. Puodai buvo gaminami iš gerai išminkyto molio juostelių, kurias sukdami ratu lipdydavo vieną prie kitos. Į molį kartais primaišydavo kapotų žolių, lapų, skaldyto granito, smėlio, ar grūstų sraigių kiautų. Išdžiūvę puodai būdavo degami lauže – kad molis pilnai sukietėtų, paskui karštą merkdavo į rūgštį, kuri pridegdama įanglėja. Tokiame inde buvo galima laikyti ir virti maistą.
Metalo dirbinių gamyba.Seniausias baltų naudotas metalas buvo žalvaris – vario ir alavo lydinys. Baltų gyventoje teritorijoje vario telkinių nėra, todėl žalvariniai dirbiniai arba žalvaris būdavo atsigabenami iš Vidurio Europos, mainant dažniausiai į gintarą. Alavas pakankamai sukietindavo varį, be to saugojo nuo korozijos. Atvežtieji žalvariniai ginklai ir įrankiai buvo tvirtesni už vietinius akmeninius ar kaulinius, juos galėjo geriau užaštrinti. Varis buvo kasamas Vidurio Europos kalnuose ir ten pat lydomas su alavu. Tuose kraštuose pagaminti dirbiniai arba žalvario žaliava prekybos keliais patekdavo į baltų teritoriją. Laikui bėgant vietiniai gyventojai patys išmoko perlydyti žalvarį ir pasigaminti įvairių dirbinių. Pirmieji žalvariniai darbo įrankiai ir ginklai dažniausiai būdavo atsivežami, o papuošalai -įvijiniai smeigtukai, taip pat smeigtukai su ašele bei ornamentuotos apyrankės – dažniau vietinės gamybos.Geležis buvo gaunama iš balų rūdos. Jai lydyti reikėjo daug aukštesnės temperatūros nei žalvariui, todėl buvo statomos specialios krosnys. Piliakalniuose ir šalia jų buvusiose gyvenvietėse yra išlikę geležies lydymo kros¬nelių liekanų, randama samtelių, liejimo formų, geležies gargažių (išdegusių ir į gabalus sulipusių anglių). Dažniausiai krosnelės rengtos piliakalnių pakraščiuose, paliekant atvirą angą iš tos pusės, kur pučia stipresni vėjai, Retsykiais būdavo lydoma ir atviruose laužuose. Išlydyta ir išleista iš lydymo krosnelės geležis būdavo supilama į formeles. Vėliau darbo imdavosi kalvis. Kalvės žaizdre jis geležį įkaitindavo, po to replėmis ištraukdavo ir dėdavo ant priekalo. Prilaikomą replėmis įkaitintą geležies gabalą kaldavo kūju. Kalvio padėjėjas mušdavo kitu kūjeliu. Nukaltą daiktą grūdindavo įkišdami į šalia stovinčią vandens statinę. Vėliau mažesniu kūjeliu dirbinį aplygindavo.Buvo naudojamas ir plienas. Vietinio plieno gamybai reikalingų žaliavų (akmens anglies) nebuvo, todėl plieną tekdavo įsivežti. Ypač garsus buvo Damasko plienas, naudotas ginklams gaminti. Vietinių kalvių kaltų įrankių ir ginklų ypač daug aptinkama tyrinėjant piliakalnius ir kapinynus. Geležies dirbiniams gaminti kalviai taikė įvairią technologiją: kaldavo įkaitintą metalą, sulydydavo skirtingo metalo juostas ar net prilydydavo plieno ašmenis, įanglindavo dirbinių paviršių.
Menas ir papuošalai.Baltų žemėse įsigalėjus žemdirbystei, gyvulininkystei, ėmus naudoti geležį, žmonės pradėjo gyventi daug turtingiau. Kai nebereikia kovoti su gresiančiu badu, galima labiau pasirūpinti savo išvaizda.Žmonės gamindavosi ir puošdavosi smeigtukais, antsmilkiniais, antkaklėmis, apyrankėmis, žiedais segėmis ir kt. papuošalais. Prie antkaklių dažnai būdavo pritvirtinama įvairių formų kabučių. Dėvėtos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvarinėmis pakabėlėmis, įvijomis. Šio laikotarpio karoliai daryti iš emalės, stiklo, žalvario ir gintaro. Kartais į vieną vėrinį būdavo suveriami įvairių rūšių karoliukai. Apyrankes gamindavo įvairių formų: pumpuriniais galais, apvalios ir kampuotos, juostinės, su iškiliomis ataugomis. Apyrankės darytos netgi rankogaliams apjuosti. Meniškai daryti netgi kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, diržai būdavo papuošiami įvairiomis plokštelėmis, sagtys darytos ne tik iš žalvario, bet ir sidabro.Be žmonių papuošalų, gaminta ir kitų meniškų dirbinių. Didžiulė pagarba rodyta žirgams, todėl jų apdarai irgi puošti. Išliko įvairiai pagražintų pentinų, balno kilpų, diržų sagčių, skirstiklių.
Gyvenvietės ir pastatai.Kaip ir anksčiau, žmonės gyveno kaimuose ar augančiuose miesteliuose šalia piliakalnių. Piliakalniai – tai tvirtovės, skirtos aplinkinių gyventojų gynybai. Atsiradus geležiai, naudojant geležinius įrankius ir ginklus, piliakalnių įtvirtinimai tampa sudėtingesni. Piliakalnio aikštelės pašlaitėje (lengviausiai priešų pasiekiamoje pusėje) imami pilti pylimai iš plūkto molio. Ant pylimų įrengiami mediniai gynybiniai įtvirtinimai, išorinėje pusėje iškasami 2-3 metrų pločio grioviai. To meto pilys turėjo tvirtas medines gynybines sienas, suręstas ant aukštų ir masyvių pylimų. Tunelio formos pilies vartai dažniausiai būdavo viename pagrindinio pylimo gale, gerai apsaugotoje vietoje. Piliakalnį nuo priešpilio skyrė grioviai, Per juos į pilį vedė tiltai. Pastatai statyti iš gulsčių ir kampuose suleistų rąstų. Gyvenamajame keturkampės formos name būta medinių grindų, o kampe – iš akmenų bei molio plūkta krosnis. Gyvenvietėse netoli piliakalnių įsikurdavo sustiprėjusios atskiros šeimos. Žinoma, visos šeimos tebepriklausė nuo bendruomenės ir jos vado, o pavojaus atveju kartu su savo turtu slėpdavosi pilyje ir išvien gindavosi nuo priešų. Piliakalniuose būta ir šventyklų.
Stiprinti gynybinius įtvirtinimus vertė ne tik bendruomenių tarpusavio antpuoliai, bet ir visoje Europoje tuo metu vykstantis didysis tautų kraustymasis, kuris neaplenkė ir baltų žemių. Atsiranda mažesni piliakalniai, kurie vadinami piliakalniais slėptuvėmis, nes juose nerandama nuolatinio gyvenimo pėdsakų. Vadinasi, šie piliakalniai įrengti tik slėptis nuo užpuolimų. Jie taip pat galėjo būti naudojami žvalgybai: pastebėjus artėjantį priešą bokšto būdavo uždegama ugnis – duodamas ženklas kitiems įtvirtintiems piliakalniams. Atsiranda pavienių stipresnių, geriau įtvirtintų piliakalnių. Spėtina, kad atskiros bendruomenės susijungdavo ar būdavo jėga pajungiamos stipresniųjų, kurios ir valdė šiuos piliakalnius. Šitaip susidarydavo teritoriniai vienetai, vadinami žemėmis, kuriems priklausė po keletą bendruomenių. Žemių formavimasis vyko ne tik dėl vidinių baltų gentyse vykusių procesų. Bendruomenių jungimąsi bei jėgų telkimą skatino ir būtinybė gintis nuo išorės priešų: slavų, danų, germanų.Santykiai su kaimynais.Santykiai su skandinavais. V—VI a. plėtojasi santykiai su užjūrio kaimynais — skandinavais. Manoma, kad dėl gyventojų pertekliaus gotlandiečiai pradėjo emigruoti ir apie 500 m. pasirodė Rytų Pabaltijyje. Aptinkama radinių, kurie gali būti jų atvežti. Skandinavų sagos mini švedų žygius į baltų žemes. Daugiausia sužinome iš Hervararsagos. Joje minima, jog karalius Ivaras (miręs apie 675 m.) valdęs Kuršą ir Estiją. Po poros šimtų metų Rimbertas veikale „Šventojo Anscharo gyvenimas” sako, kad kuršiai (Chori) kažkada priklausę švedams ir dėl to maištavę. Kuršių sritį dabartinėje Latvijoje skandinavai galėjo būti kurį laiką kolonizavę. Istorijos šaltiniai mini vikingų žygius į Pamarį, bet apie jų užkariavimus ar plėšikavimus baltų žemėse trūksta žinių. Intensyvius santykius su prūsais liudija vikingų radiniai Vyslos žemupio srityje, ypač Gdansko, Elbingo apylinkėse, Semboje ir Nemuno žemupyje ties Tilže (Sovetsku) ir Klaipėda. Tai buvo svarbūs prekybos taškai. Dėl to manoma, kad daugumoje minėtų vietų ne tiek kariauta, kiek prekiauta. Kai kurios teritorijos galėjo būti ilgai kolonizuotos.Santykiai su slavais, slavų veržimasis. Žlugus gotų galybei dabartinėje Ukrainoje, išsilaisvinę iš vergijos rytų slavai pradėjo plėstis. Tuo pačiu metu iš dabartinės Lenkijos žemių pajudėjo ir vakarų slavai. Nuolatiniai totorių-mongolų veržimaisi iš rytų per Ukrainos stepes į rytinę Vidurio Europą vertė slavus ieškotis ramesnių vietų gyventi. To laiko jų gyvenimo būdas buvo pusiau klajokliškas. Nors ir augino gyvulius, dirbo žemę, bet gyveno labai mažais kaimais žeminėse, kurios netaisomos išsilaikydavo tik 7—10 metų, Jie nuolat kraustydavosi iš vienos upės pakrantės į kitą, lengvai išsikasdavo naujas mažas žemines, paprastai ne didesnes kaip 3x3m. Tokios ekonominės padėties žmonėms lengviau judėti negu sėsliems žemdirbiams, gyvenantiems dideliais kaimais tvirtai pastatytuose namuose. Slavų migracija VI—VII a. apėmė didelę Europos teritoriją: pamažu jie kolonizavo Balkanų pusiasalį, Čekoslovakiją ir Vokietiją iki Danijos, o rytuose pradėjo stumtis į Dnepro baseiną, kur lėmė rytų baltų likimą: nuo VI iki XII a. jie asimiliavosi su slavais. Slavų migracijos nepaliesti liko tik vakariniai baltai.
Visuomenės santykiai.Bendruomenė gyveno pagal, matyt, gana griežtus per ilgus amžius susiklosčiusius papročius. Mišku, vandeniu, ganyklomis, net metalo lydymo krosnimis naudojosi visa bendruomenė. Dirbamoji žemė greičiausiai skirstyta pagal kaimus. Kaskart, keičiantis kaimo gyventojų skaičiui, dirbama žemė būdavo perdalijama. Žemdirbystės ir gyvulininkystės įsigalėjimas, darbas geležiniais įrankiais lėmė, kad susidarė galimybės ūkininkauti atskiromis mažosiomis šeimomis (mažąją šeimą sudaro sutuoktinių pora ir jų palikuonys). Šios šeimos kurdavosi arčiau dirbamų laukų ir ganyklų. Taip radosi žemdirbių kaimai. Svarbesni tampa santykiai ne su giminėmis, o su gyvenančiaisiais toje pačioje teritorijoje. Giminės ryšiai nenutruko tačiau giminė nebebuvo bendras ūkinis vienetas. Galutinai įsitvirtino porinė šeima. Sparčiau pradeda formuotis teritorinės bendruomenės. Šalimais gyvenusios šeimos, netgi negiminingos, bendrai ganė gyvulius, kirto mišką lydimui ir tt. Bendruomenės reikalus sprendė kaimo vyrų susirinkimas arba jo išrinktas seniūnas. Kiekvienas vyras nešiojo ginklą ir turėjo būti pasiruošęs ginti savo šeimą ir bendruomenę. Susilpnėjus giminių bendruomeniškumui, nebereikėjo dalintis turto su giminaičiais. Atskiros šeimos praturtėjo. Ši nelygybė išryškėjo V-VIII amžiuje. Kai kuriuose to laikotarpio kapuose randama daug sidabro dirbinių, iš kitų kraštų atgabentų papuošalų ir ginklų. Sidabrinius papuošalus nešiojo tik kilmingieji, o laidojimai su kalaviju, dažnai puošniose makštyse, žirgu, geriamuoju ragu brangiais apkaustais rodo, kad būta karių didikų. Tokie turtingi kariai, vadinami kunigaikščiais, nors buvo bendruomenės nariai, tačiau turėjo geriausią žemę, pasiimdavo didesnę grobio dalį. Jie tvarkė kelių kaimų reikalus, vadovavo kariams.
Baltų tikėjimasŽmonės nuo seno jautė apie save kažkokią stiprią jėgą, kuri valdo pasaulį, nuo kurios viskas priklauso. Jiems atrodė, kad viskas aplinkui gyva: ir saulė, ir mėnuo, ir žvaigždės, ir ugnis, ir žemė.Nuo seno baltų protėviai garbino Žvėrių viešpatį ir Vandenų viešpatį, bet pamažu juos į mažiau garbingą vietą nustūmė Dangaus viešpats – Dievas. Žmonės manė, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią (ar dievą) globėją. Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija. Baltai garbino įvairias namų ir miškų dvasias – Medeines, Krūmines, Ežerines. Jie tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia. Jie garbino saulę, kuri duoda gyvybę ir šilumą, garbino mėnulį ir žvaigždes; kai kuriuos kalnus, upes ar akmenis laikė šventais. Šventi buvo ir kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, tauras, žaltys ir kiti. Žalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikėdavo, kad jie namams atneš laimę. Žmogus stengėsi neužrūstinti aplink jį gyvenančių dvasių, norėjo, kad šios jam būtų palankios. Tam jis atlikdavo įvairias apeigas: aukų kalnuose dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo šventąją ugnį. Vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi alkais ar romuvomis. Šventose vietose baltai mėgo statyti dievų figūrėles – stabus, o kai kur ir nemažas medines šventyklas. Žmonės karštai trokšdavo įsigyti dievų palankumą, tik dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Pamažu ėmė rastis tokių žmonių, kurie pradėjo mokyti kitus, kaip reikia dievus garbinti. Atsirado burtininkų, kurie mokėjo pagydyti daugelį ligų ar nulemti ateitį, žynių, kurie teigė, kad gali susikalbėti su dievais, įvairių krivių, vaidilų, kurie saugojo senovės papročius ir apie protėvių žygius dainas dainavo, pasakas sekė.Senieji Lietuvos gyventojai tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė lieka gyva, tik atsiskiria nuo kūno ir keliauja kažkur į kitą pasaulį (skrenda į dausas) arba pereina į žoles, medžius ar net gyvulius. Mirusiuosius jie laidodavo įvairiai: kartais pilkapiuose, t.y. atiduodavo žemei, bet labai dažnai degindavo. Kartu su žmogumi degindavo ir jo žirgus, ginklus, drabužius, valgį, tikėdami, kad tie daiktai bus mirusiam reikalingi aname pasaulyje. Ginklų, darbo įrankių ir papuošalų dėdavo ir į kapą. Žmonės tada tikėjo, kad nėra aiškios ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų, todėl visai nebijojo mirties.
Išvados
Įsikūrę vietose, kur pati gamta iš dalies teikė kliūčių judėjimui, baltai nepadarė didelių šuolių, ir, kai Europoje vyko tautų kraustymasis, jie pasiliko gyventi ten pat nedaug tepajudėdami. Vystydami savo kultūrą viduriniajame geležies amžiuje, baltai išlaikė ją aukštame lygyje. Gausūs šio laikotarpio kapinynai rodo naujas formas papuošalų. Labai suklesti geležies gavyba bei apdirbimas, juvelyrų amatai, auga lokaliniai centrai – būsimų žemių užuomazgosUžsimezga santykiai su skandinavais ir slavais, pajudėję slavai asimiliuoja rytines baltų gentis. O skandinavai šiek tiek asimiliuoja vakarinius baltus, nuo abipusio spaudimo baltai pasislenka šiek tiek į šiaurę. Šiuo laikotarpiu ryškiau viena nuo kitos atsiskiria atskiros baltų gentys.
Literatūros sąrašas:
Gimbutienė M. Senoji Europa. –V., 1996.Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985.Girininkas A. Lietuvos priešistorė. – V., 1997.