BALTŲ KULTŪROS GEOGRAFINĖ ORIENTACIJA

Turinys

Įvadas .3
1. Priešpriešos. Trys baltų arealai............................4
2. Mitologija regioniniu aspektu 12
3. Lietuvių tautosakos skirtumai 17
4. Mitinis augalų ir gyvūnų pasaulis 24
Išvados 29
Literatūros sąrašas 30

Įvadas

Šiame referate mes aptarsime keturias potemes:
a) Priešpriešos. Trys baltų arealai.
b) Mitologija regioniniu aspektu
c) Lietuvių tautosakos skirtumai
d) Mitinis gyvūnų ir augalų pasaulis.
Aptariant mūsų pasirinktąją temą, bandysime išsiaiškinti šiuos aspektus:
• Priešpriešos
• Arealuose vyraujančios priešpriešos
• Dievų panteonai
• Arealuose vyraujančios svarbiausios dievybės
• Lietuvių tautosaka, jos priešpriešos ir regioniškumas
• Priešpriešų vieta mitinėje sistemoje
• Mitologinis požiūris į augalų ir gyvūnų pasaulį.

Kiekviena visuomenė operuoja daugeliu priešpriešų, tačiau jų kiekis nėra neribotas. Jų kiekį ir hierarchiją lemia konkretus visuomenės išsivystymo lygis bei jos raidos tendencijos. Be abejo, norint attskleisti kokios nors visuomenės pasaulėvaizdį, nebūtina aptarti visas priešpriešas, tik svarbiausias. Nagrinėti pasirinkau atsižvelgiant į jū pobūdį. Kiek didesnis dėmesys kreipiamas į erdvės (žemai –aukštai, rytai – vakarai), laiko (naktisn – diena), spalvos (juoda – balta) ir stichijos( vanduo – ugnis, akmuo – medis) santykių reiškimą. Svarbiausios priešpriešos daugelyje tautų kultūrų sutampa. Baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantines priešpriešas.
Mitologija – į religinę sistemą įeinanti mitų visuma, t.y. pasakojimai apie dievus ir didvyrius, antgamtines būtybes ir stebuklingus įvykius bei reiškinius. Mitologija taip pat vadinamas mitus tyrinėjantis mokslas.
Tautosakoje taip paat yra daug priešpriešų ir regioniškumo. Skirtingai negu mitologijoje tautosaka plito iš vieno regiono į kitą, todėl įgijo bendrų interdialektinių tiek išraiškos, tiek turinio bruožų.

Priešpriešos. Trys baltų arealai
Kiekviena visuomenė operuoja daugeliu priešpriešų, tačiau jų kiekis nėra neribotas. Jų kiekį ir hierarchiją le

emia konkretus visuomenės išsivystymo lygis bei jos raidos tendencijos. Be abejo, norint atskleisti kokios nors visuomenės pasaulėvaizdį, nebūtina aptarti visas priešpriešas, tik svarbiausias. Nagrinėti pasirinkau atsižvelgiant į jū pobūdį ir baltiškos medžiagos specific. Kiek didesnis dėmesys kreipiamas į erdvės (žemai –aukštai, rytai – vakarai), laiko( naktisn – diena), spalvos (juoda – balta) ir stichijos( vanduo – ugnis, akmuo – medis) santykių reiškimą. Svarbiausios priešpriešos daugelyje tautų kultūrų sutampa. Aptariant pasirinktąsias priešpriešas, daugiausia domimasi geografine jų orientacija.
Dabar aptarsime keletą svarbiausių priešpriešų.
Žemai – aukštai, vakarai – rytai
Pirmykštėse dualistinėse visuomenėse ypač didelis vaidmuo tenka priešpriešoms žemai – aukštai, rytai – vakarai, nes dominuoja, įkuriant bendruomenės stovyklas ir tarp giminių padalijant turimą teritoriją. Jeigu tam tikroje teritorijoje gyvenančios bendruomenės socialinė organizacija buvo gana archaiška, ji, reikia manyti, buvo susiformavusi šių priešpriešų pamatu.Šitokiai organizacijai palankus buvo jaau pats baltų gyvenamų vietų reljefas, kuriame pagal vidutinį pakilimą nuo jūros lygio ryškiai išsiskiria trys arealai:
1.Lietuvos pajūrio žemuma, pietuose pereinanti į Priegliaus baseino žemumą, o šiaurėje – Latvijos pajūrio žemumą, tepakilus iki 50 metrų virš jūros lygio.Rytinė jos riba Lietuvos pietuose siekia Juros upės baseino vakarinę dalį, o šiaurėje – Minijos, Bartuvosw aukštupius.
2.Lietuvos vidurio žemuma, šiaurėje pereinanti į Latvijos vidurio žemumą, pakilus nuo 50 iki 100 metrų virš jūros lygio.Jos rytinė riba eina Šventosios upe, o ties Nemunu maždaug apie Prienus suka į vakarus.
3.Baltijos aukštuos, pakilusios virš jū
ūros lygio nuo 150 iki 200, vietomis iki 250 metrų, šiaurėje pereinančios į Vidžemės aukštumą Latvijoje, rytuose – į Švenčionių aukštumą, kuri įsilieja į platų Baltarusijos aukštumų zoną.
Apytikslės senųjų baltų arealų ribos dabartinėje Lietuvos teritorijoje (žiūrėti1pav., vaizdinėje medžiagoje).
Šiuos 3 arealus toliau vadinsiu vakarų, vidurio ir rytų arealais.
Vakarų arealui priskiriami Skuodo, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonai ir Plungės, Šilalės, Tauragės rajonų vakariniai pakraščiai, o rytų arealo vakarine riba įskaitytinai laikomi Rokiškio, Anykščių, Ukmergės, Kaišiadorių, Alytaus, Lazdijų rajonai bei Prienų rajono rytinė dalis, Dzūkija, Rytų Lietuva, išskyrus Kupiškio, Biržų rajonus, vidurio – Žemaitija, išskyrus pačią vakarinę dalį, Suvalkija,Vidurio Lietuva.
Šių arealų ribos už Lietuvos teritorijos, kol dar neišnagrinėtas baltų kultūros kitimas šiaurės-pietų kryptimi, tiksliau neapibrėžiamos. Aišku tik, kad Priegliaus žemuma,esanti Kaliningrado srityje,ištisai įėjo į vakarų arealą ir ko gero kartu su nemuno žemupio baseinu sudarė jo centrą, o rytų arealas už Lietuvos į rytus tęsėsi tiek, kiek tęsėsi baltų apgyventas kraštas. Pavadinimas rytų arealas yra sąlygiškas, nes jo riba Lietuvos teritorijoje eina pietvakarių kryptimi, o už Lietuvos ji gali dar labiau pasikeisti pasaulio šalių atžvilgiu. Lietuvos teritorijoje, klasifikuojant įvairius materialinės ir dvasinės kultūros reiškinius, vakarų arealui priskiriami Skuodo, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonai ir Plungės, Šilalės, Tauragės rajonų vakariniai pakraščiai, o rytų arealo vakarinė riba įskaitanui laikoma Rokiškio, Anykščių, Ukmergės, Kaišiadorių, Alytaus, Lazdijų rajonai bei Prienų ra
ajono rytinė dalis(dešiniajame Nemuno krante).
Vakarų arealas pagal pakilimą nuo jūros atitinka kairįjį priešpriešos žemai – aukštai polių, rytų – Dešinįjį, o plotas tarp jų – pereinamąją sferą.Lygiai taip pat šie 3 arealai atitinka ir priešpriešos vakarai – rytai polius. Į domu patyrinėti, kaip minėtosios priešpriešos pasireiškia šiuose 3 – juose ,,nevienodo aukštumo” arealuose įsikurusių baltų tradicinėje liaudies kultūroje.
Bandant šiuo aspektu pažiūrėti į baltų kultūrą, iš karto dėmesį patraukia laidojimo papročiai, kurie yra pastoviausi iš visų papročių ir geriausiai atspindi to mato gyventojų pasaulėžiūrą. Kadangi žalvario ir ankstyvojo geležies periodo laidojimo paminklai Lietuvoje mažai teištirti, ir archeologai netgi nebandė diferencijuoti jų atskirais arealais, tenka daugiau remtis mūsų eros paminklais.
I-IV a. Lietuvoje ryškiai išsiskiria 3 laidojimo būdai, kurie iš dalies sutampa su 3 Lietuvos Landšafto arealais. Vakarų areale iki Jūros bei Salantos upių, pagal Nemuną kiek toliau nusidriekiančiame į rytus mirusieji kasami į žemę. Vidurio Lietuvoje mirusieji laidojami pilkapiuose. Tuo tarpu rytų areale už Šventosios laidojimo paminklų archeologams rasti nepavyko.Vadinasi pagal aukštį, vidurkiu imant žemės paviršių, mirusieji tuo metu laidojami po žeme – ant žemės. Grafiškai tie laidojimo būdai atrodo taip(žiūrėti 2pav., vaizdinė medžiaga).
Klasinės visuomenės formavimosi metu (V-VII a.) ir ankstyvojo feodalinio susiskaidymo laikotarpiu jau išsiskyrus atskiroms baltų tautybėms, laidojimo papročiai smarkiai kinta, ima formuotis nauji regioniniai savitumai.Lietuvoje Mirusieji laidojami duobėse, o Rytų Li
ietuvoje – pilkapiuose. Rytinėje vidurio arealo dalyje – Nevėžio baseine- į žemę kasami tik sudegintų mirusiųjų palaikai. Taip laidojant tik maža mirusiojo palaikų dalis eina po žeme. Įdomu ir tai, kad nevienodas pilkapių aukštumas.Pagal priešpriešą žemai – aukštai ryškiai skyrėsi ne tik senieji baltų laidojimo papročiai, bet ir žymiai vėlesnė lietuvių mažoji architektūra, nes didelė dalis mažosios architektūros yra kilusi iš senųjų mirusiems pagerbti statytų paminklų. Mažosios architektūros aukštis atskirose Lietuvos srityse yra nevienodas. Pajūrio žemumoje vyrauja žemos koplytėlės, dažnai nesiekiančios nė 2 metrų aukščio, krikštai – ne daugiau 2 metrų ir koplytstulpiai, kurių stiebas paprastai yra 5-8 m.Vidurio Lietuvoje vyrauja koplytėlės ir koplytstulpiai, o Rytų – stogastulpiai. Lietuvių koplytstulpiai pasižymi dar viena labai įdomia savybe, kurią galima susieti su priešpriešomis žemai – aukštai, vakarai – rytai: kartais jų stiebas suskaidomas į 2 ar 3 dalis. Daugumos Vidurio Lietuvos koplytstulpių stiebai nesuskaidyti, o Žemaičių – suskaidyti. Į priešpriešą žemai – aukštai tarsi buvo atsižvelgiama ir įkuriant gyvenvietes. Galima manyti, kad seniau rytų areale baltai ne tik savo mirusiuosius laidojo aukščiau, bet galbūt aukščiau stengėsi įkurįti ir savo gyvenvietes. Vidurio arealo baltai ėmė kraustytis iš piliakalnių žemyn irgi ankščiau už rytų arealo baltus. Pagal priešpriešą žemai – aukštai pastebėtas ryšys tarp gyvenamų vietų ir laidojimo būdo: kai baltų gyvenvietės būna ant piliakalnių, jų laidojimo paminklų nerandama, o kai tik nuo kalnų jie nusikrausto žemyn, savo mirusiuosius ima laidoti pilkapiuose. Polinkis gyvenvietę parinkti tarsi atsižvelgiant į priešpriešą žemai – aukštai ir su tuo susijusi kai kuriųįrenginių specifika išliko iki pat šių dienų. Kiap jau yra pastebėta tyrinėtojų, Vakarų Lietuvoje sodybos dažniausiai buvo įkuriamos žemumose, slėniuose, vakarų areale – kalvų ir kalnelių atšlaitėse, o Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje – aukščiau, arčiau kalvų viršūnės. Einant iš vakarų į rytus, keičiasi ir kai kurios pastatų architektūrinės bei juose esančių įrenginių detalės. Pirmiausia į akis krinta skirtingas židinių aukštis. Žemaitijoje daugiau paplitusiouse ir ilgiau čia išsilaikisiuose namuose židinys buvo įrengiamas tiesiog ant žemės, o kartais net duobėje. O Rytų Lietuvoje išplitusiose dūminėse pirkiose buvo statoma aukšta krosnis, kurios vien pamatą sudarydavo du – trys rąstų vainikai. Įdomu, kad įvairiuose arealuose skyrėsi net puodų aukštis. Skirtumą pagal priešpriešą žemai – aukštai galima įžiūrėti net atskirų arealų balduose. Paimkime, kad ir tradicines lietuvių skrynias, į kurias būdavo kraunamas merginų kraitis ir kurios vaidino svarbų vaidmenį lietuvių vestuvių papročiuose. Pastebėta ir kita įdomi kraitinių skrynių savybė, kurią galima susieti su priešprieša žemai – aukštai. Paprastai skryniose yra išskiriamos 3 konstrukcinės dalys:Apatinioji, vidurinioji, viršutinioji. Vakarų ir vidurio arealuose labiau mėgstama paaukštinti. Apatiniąją skrynios dalį – pakojas, o rytinėje – viršutiniąją – antvožtą.

Vanduo – ugnis
Aptarti priešpriešos vanduo – ugnis reikšmę ir raiškos būdą atskirose baltų gyvenimo srityse bei arealuose be galo sunku, nes ji apima pirmapradžius, visur pasitaikančius elementus. Turbūt nebuvo tokio baltų visuomenės sluoksnio, nebuvo tokių papročių ir apeigų, kur visu ryškumu nepasireikštų vyraujantis šių elementų vaidmuo. Ir vakaruose ir rytuose, ir žiemos šventėse, ir vestuvėse, ir laidotuvėse – visur ir visada sutinkami šie pirmapradžiai elementai, abu priešpriešos poliai, tik keičiasi jų intensyvumas ir derinys su kitomis priešpriešomis. Sunkoka nustatyti, koks šiojr priešpriešoje buvo tarpinis narys. Atrodo, kad tarpininkas, jungiantis šiuos du priešingus elementus, turėtų būti medžius ir visus augalus auginanti žemė.
Remiantis archeologijos, etnografijos ir kt. Duomenimis, galima nustatyti šitokį priešpriešos vanduo – ugnis ryšį su tradicine baltų kultūra: vakarų arealo baltų kultūroje kiek labiau dominuoja kairysis šios priešpriešos polius, o rytų – dešinysis.
Visur įkuriant gyvenvietę, žiūrima, kad nebūtų per toli vanduo, tačiau atstumas iki vandens nevienodas.Vidurio areale prie sodybų vietoj vandens ima dominuoti medis. Tam tikru mastu priešprieša vanduo – ugnis atsispindi ir architektūros puošyboje. Rytų areale dominuoja saulės, ugnies simboliai, vidurio – augalų. Tai pastebima netgi medžio dirbinių ornamentuose.Pvz.,verpstėse, kurios paplitusios tik Rytų Lietuvoje, dažnokai, pasitaiko saulės simbolių. Vidurio arealo prieverpstėse gausu augalų. Rytų aukštaičių ir dzųkų moterų drabužių puošyboje vyrauja saulutės, žvaigždutės – aiškiai su ugnies simbolika susiję ornamentai.
Orientavimosi pagal priešpriešą vanduo – ugnis reliktų randame ir laidojomo papročiuose. Pastebėta, kad vakarų arealo laidojimo paminklai beveik visada yra prie didesnio vandens telkinio. Tuo tarpu rytų areale neretai pakakdavo ir simbolinio griovelio apie pilkapį, o kartais ir to nebūdavo. Beveik visose lietuvių XIX- Xxa. Tradicinių papročių aprašymuose vanduo ir ugnis yra neatskiriami apeigų elementai.Tačiau pastebėta, kad pajūrio areale labiau dominuoja vandens, o rytų – ugnies pradas. Pavyzdžiuj, žemaičių vestuvėse parvedlaujant jaunąją skersai kelią iškasamas gilus griovys, be abejo, simbolizuojantis vandens kliūtį. Prūsijoje, parvedlavus jaunąją, buvo plaunamos jai kojos; visi svečiai, jaunosios lova, gyvuliai, namas ir visi namų apyvokos daigtai šlakstomi vandeniu. Tuo tarpu Dzūkijoje per vestuves atvažioujantis svetimas pulkas apibarstomas pelenais, Rytų Lietuvoje šokant marčią, žibinamos žvakės arba balanos ir pan.

Akmuo – medis
Akmens ritualinė reikšmė praeityje neabejotina. Tai puikiausia įrodo senirji laidojimo paminklai. Tačiau ji nėra tokia didelė kaip vandens arba ugnies. Todėl ne taip lengva nustatyti, kas buvo akmens priešprieša. Akmuo ypač gausiai naudotas vakarų arealo laidojimo paminkluose. Jau žalvario amžiuje pajūrio Lietuvos pilkapiuose randama daug akmenų:kai kur sudegintų mirusiųjų palaikai randami tiesiog ant akmenų grindinio.Ir ankstyvajame geležies amžiuje vakarų areale mirusiųjų palaikai pilkapiuose apdedami 3, 2 arba1 akmenų vainiku. Gaila tik, kad iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus kitų arealų laidojimo paminklų beveik neaptikta ir negalima nustatyti, kas tenai analogiškoje situacijoje pakeitė akmenį. Pirmaisiaia mūsų eros amžiais vakarų arealo šiaurinėje dalyje mirusieji laidoti 1 ar keliomis akmenų eilėmis apdėtose duobėse. Tačiau pietinėje vakarų arealo dalyje laidojimo paminkluose akmenų nerasta. Akmenų vainikai juosia ir vidurio arealo pilkapius. Vakarų arealo šiaurinėje dalyje ilgiausiai išsilaikė tradicija mirusįjį apdėti akmenimis. Vakarų areale neretai aptinkami 3 eilių vainikai, vidurio – 2, o rytų – tik vienos eilės vainikai.
Panaši tendencija pastebima ir lietuvių mažojoje architektūroje. Vakarinėje Lirtuvos dalyje koplytėlėe dažniau statomos ant akmenų, o rytinėje – keliamos į medžius. Akmenų vaidmens mažėjimas, o medžio didėjimas, einant iš vakarų į rytus, pastebimas ir kai kuriuose namų įrenginiuose, visų pirma – židiniuose.Savotiška akmens – medžio priešprieša, statant krosnis, išliko iki pat mūsų laikų. Žemaičių tradicinis kaminas statomas iš akmenų ir molio.Tuo tarpu Rytų Lietuvoje krosnys statomos ant medžio rąstelių.

Juoda – balta, naktis – diena, mėnulis – saulė ir kt.
Seniau Lietuvoje iš viso labiau mėgstama buvo balta spalva. Lietuvių audinių ir drabužių tyrinėtojai yra vieningos nuomonės, kad rytų aukštaičiai labiau mėgsa šviesias spalvas, o žemaičiai – tamsias. Žemaitijos moterų tradicinių sijonų koloritas tamsokas, o aukštaičių sijonuose vyrauja šviesesni ir šiltesni atspalviai. Pagal priešpriešą juoda – balta skiriasi ne tik atskirų Lietuvos regionų tautiniai drabužiai, bet ir baldai, kurie kaip tik yra dažomi vienokia ar kitokia spalva. Čia irgi pastebimi tie patys dėsniškumai, kaip ir audiniuose: vakaruose vyrauja tamsesnės spalvos, rytuose – šviesesnės. Susiejimas žemumoje gyvenančių vakarinių baltų su juoda spalva, o aukštumose gyvenančių rytinių baltų – su balta labai prasmingas. Be to, juoda spalva asocijuojasi su naktim, o balta – su diena. Todėl priešprieša juoda – balta visai pagrįstai gali būti gretinama su naktis – diena. Toks gretinumas padeda nustatyti ir šių priešpriešų tarpines grandis. Tarpinė spalva tarp juodos ir baltos galėjo būti raudona spalva arba visos spektro spalvos.Raudonos spalvos tarpinę padėtį tarp juodos ir baltos rodo tai, kad vienose pasaulio gentyse ji laikoma priešprieša baltai spalvai, o kituose – juodai. Danguje priešpriešą naktis – diena atitinka mėnulis – saulė , nes mėnulis šviečia naktį, o saulė – dieną. Be abejo, daugiausia priešpriešos mėnulis – saulė reliktų yra išlikę lietuvių ir kt. Baltų mitologijoje, papročiuose ir liaudies mene. Ornamentuotose verpstėse bei prieverpstėse, kaip ir daugelyje kitų sakralinę ar buitinę paskirtį turinčių, atitinkamai papuoštų daiktų, pvz., koplytstulpyje liaudis vaizdavo savaip suprastą pasaulio sandaros principą, kuris dažniausiai reiškiamas pasaulio medžio įvaizdžiu. Kai kurios verpstės ir prieverpstės pasaulio modelio idealą perduoda gana akivaizdžiai. Jų plokštuma vertikaliai suskirstyta į 3 dalis, atitinkančias 3 pasaulio sferas. Vienas iš jų – apatinioji, kurioje kartais net pavaizduotas žaltys, žymi apatinę pasaulio sferą, kita – vidurinę, o dar kita – viršutinę,, kurioje įkomponuojama saulė, paukščiai. Vaizduojant pasaulio modelį, ypač atskiras jo sferas, verpstėse bei prieverpstėse pasireiškia lengvai apčiuopiami arealiniai skirtumai.
Rytų arealo verpsčių mentelėse atskiros pasaulio sferos projektuojamos vertikalioje linijoje, ir daugiau kaip pusėje visų verpsčių 3 atskiros pasaulio sferos atitinka 3 atskiras segmentines žvaigždes. Tačiau neretai vietoj viršutiniosios segmentinės žvaigždės yra aiškiai saulę simbolizuojantis ratas, kryžius. Daugumos vidurio arealo prieverpsčių plokštumoje dominuoja 2 , one 3 segmentinės žvaigždės.
Tuo tarpu daumos vakarų arealo prieverpsčių iš viso nėra segmentinių žvaigždžių. Tačiau išpjaustinėtose apskritose kiaurymėse galima įžiūrėti mėnulio pilnatį, o kai kur delčią. Arealiniai skrynių piešinių skirtumai pagal priešpriešą mėnulis – saulė yra panašūs kaip ir verpstėse. Rytinio arealo skrynių priekinė plokštuma dažniausiai dalijama į 3 laukus, tarp kurių dominuoja vienas, centrinis laukas. Jame ir piešiamas pasaulio medis.Šio arealo skrynių piešiniuose, kurie dažnai yra ne tapyti, bet spausdinti, yra palyginti daug saulės, ugnies simbolių. Tuo tarpu vidurio arealo skrynių priekinė plokštuma dažnai dalijama į 2 laukus, kuriuose piešiami 2 medžiai. Saulės simbolių čia mažiau negu rytų areale, o pabrėžtas poriškumas leidžia šio arealo skrynių piešinius susieti su dievais dvyniais ir juos atitinkančiais dangaus kūnais. Priešpriešos mėnulis – saulė reliktų galima rasti ir lietuvių, ypač moterų, tautinių drabužių ornamentuose.

Senas – jaunas

Kadangi visur pagal mėnulį buvo skaičiuojamas laikas, pagal mėnulį buvo sėjama, pjaunama ir t.t.,tai jam visur buvo rodoma pagarba. Jauno mėnulio pavidalo ornamentas būdingas brūkšniuotajai keramikai, kuri, kiek galima spėti iš radinių, labiausiai buvo paplitusiir ilgiausiai išsilaikė rytiniame baltų areale. Jauno mėnulio iškėlimas rytų areale, t.y. šios fazės priešinimas kitoms fazėms aiškiaisusijęs su platesniu apskritaijauno išskyrimu ir iškėlimu prieš seną, labiau gerbiamą vakarų ir vidurio arealuose. Priešprieša senas – jaunas ryški senojoje baltų mitologijoje ir tautosakoje. Pasakos, kuriose raginama gerbti senelius, iškrliama jų išmintis, nauda šeimai ir visai bendruomenei, labiau paplitusi vidurio ir vakarų arealuose.Šiuose arealuose populeresnės ir tokios mpatarlės bei priežodžiai, kuriuose iškeliama seno išmintis, sumanumas. Esant jaunam mėnuliui rytų areale buvo atlikinėjamos ir kai kurios senosios religinės apeigos. Duomenų geografinei nagrinėjamos priešpriešos orientacija atsekti galima ir lietuvių liaudies tikėjimuose.

Trys – vienas
Baltų skaičius reiktų pradėti nagrinėti nuo 3 – mėgstamiausio, įvairiose kultūros sferose labiausiai paplitusio skaičiaus. Skaičius 3 visuose baltų arealuose yra labai mėgstamas ir pasitaiko įvairiose kultūros sferose, tačiau ne visur vienodai paplitęs:rytų areale kiek labiau mėgstamas skaičius 1, vidurio – 2, o vakarų – 3. Vakarų areale žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusiųjų palaikai apdedami 3 akmenų vainikais. Skirtingą skaičių pomėgį skirtinguose arealuose galima nustatyti iš atskirų architektūros ir liaudies meno detalių. Pavyzddžiui, Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje namo kraigą mėgstama užbaigti viena aukštyn smailėjančia lentute – vadinamuoju pavieniu lėkiu, o vidurio areale populiariausi yra poriniai lėkiai, sudaryti iš dviejų lentučių. Tuo tarpu vakarų areale pasitaiko ir mišriųjų lėkių, sudarytų iš trijų lentučių; tai tarsi rytų ir vidurio arealo lėkių suma. Gaila, kad ši savita, senuosius tikėjimus ypač aiškiai parodanti architektūros detalė kol kas nėra nuodugniai tirta, neišryškinta jos raida ir etnografiniai skirtumai, nėra net leidinio, kuriame būtų aprašytas didesnis jų kiekis. Todėl tenka remtis atsitiktinai užfiksuotais duomenimis(žiūrėti 3pav., vaizdinė medžiaga).

Dar ryškiau skirtingų skaičių paplitimas ir ypač poros pamėgimas vidurio areale atsispindi verpsčių bei prieverpsčių puošyboje. Rytų Lietuvoje paplitusios verpstės, paprastai baigiasi niena viršūne, o visoje mentelės plokštumoje vertikaliai yra išdėstytos trys segmentinės žvaigždės, pagal pasulio medžio struktūrą, tarsi atstovaujančios trims atskiroms pasaulio sferoms. Antrajai sferai čia dažnai atstovauja net dvi žvaigždės. Panašias tendencijas galima įžiūrėti ir kraitinių skrynių bei kuparų puošyboje(žiūrėyi 4pav., vaizdinė medžiaga). Kad ir ne taip ryškiai, skaičius 2 dominuoja ir vidurio arealo audinių ornamentikoje. Audinių raštuose čia matyti polinkis į simetriškumą, o kai kuriose galima įžiūrėti tradicinius dvynių simbolius – žirgelius. Vieno dominavimas rytiniame arealeyra labai prasmingas, nes rytų arealas mūsų liaudies tradicijose yra siejamas su dangaus sfera, o vidurio – su žemės. Vadinasi, galima manyti, kad senieji baltai dangų siejo su skaičiumi 1, o žemę – su 2. Šitokį atskirų pasaulio sferų ir skaičių derinimą galima įžiūrėti daugelyje indoeuropiečių tradicijų. Jį rodo senieji ritualiniai, dažniausiai klausimų – atsakymų forma sukonstruoti tekstai apie pasaulio sukūrimą (pirmas klausimas čia paprastai yra apie dangaus sukūrimą, antrasis – apie žemės, arba vaizduojama, kaip pirmą dieną kuriamas dandus, o antrą – žemė ir pan.). Dangus su vienu, o žemė su dviem siejami senojoje kinų tradicijoje ir kt. Kad vienas ir lietuvių mitologijoje yra dangiškųjų mitinių būtybių skaičius, o du – su žemės ir požemio dievais ir mitinėmis būtybėmis, iš dalies rodo, kad ir tokia detalė: lietuvių liaudies sakmėse, pasakose velnias, ta ryškiausia požemio būtybė, negali pakęsti vieno smūgio. Gavęs vieną smūgį, jis prašo, kad pridėtų ir antrąjį. Todėl tikima, kad, norint nugalėti velnią, jį mušant, reikia sakyti: „Viens! Viens!” Vadinasi, velnias negali pak3sti dangi6kojo dievo, su kuriuo jis santykiauja antagonistiškai, skaičiaus (vienas), o jo paties skaičius (du) jam ne kenksmingas, o naudingas, jeigu net ir palydimas smūgiu.

Vaizdinė medžiaga

1pav.

2pav.

3pav.

Lėkiai: 1- Nida, Šilutės raj.; 2 – Dimšių k., Šiaulių raj.; 3 – Rytų Lietuva.

4pav.

Verpstės ir prieverpstės:1-Palelių apyl., Plungės raj.; 2 – Akmenės raj.; 3 – Utenos raj.,

Seniausios žinios apie baltų mitologiją yra iš akmens amžiaus – archeologai prie Baltijos yra aptikę apeiginę lazdą su pavaizduota briedės galva, prie Biržulio ežero – šamano apgalvį iš žvėrių dantų, amuletus prie Kretuono ežero. Rašytinių duomenų apie laidojimo apeigas, yra iš I amžiaus pabaigos. Tacitas, aprašydamas aisčius (juos dauguma tyrinėtojų laiko baltų tauta), sako, kad jie garbina dievų motiną ir kaip skiriamąjį ženklą nešioja šerno atvaizdą.Žinių apie baltų mitologiją pateikė įvairių tautų keliautojai, misionieriai, geografai: Vulfstanas (IX amžius), Adomas Brėmenietis (XI amžius), al Idrisijus (XII amžius), popiežius Inocentas III (XII amžius). Jų yra XII- XIII amžiaus istoriniuose dokumentuose: Kryžiuočių ordino sutartyse su prūsais, eiliuotoje Livonijos kronikoje, Henriko Latvio Livonijos kronikoje, lenkų metraščiuose.Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantines priešpriešas, kurias sudaro erdvės, laiko, socialiniai, vertinamieji pasaulio požymiai, palankūs ir nepalankūs žmogui. Baltų mitologija iki šiol buvo traktuojama dvejopai: kalbant apie senuosius laikus, į ją žiūrėta kaip į tam tikrą vieningą, tačiau su geografija nesusijusį abstraktų reiškinį, tinkantį, bet kurioje vietoje gyvenusiems baltams apibūdinti, o liečiant jos vėlesnį etapą, atskiriamos atskirų baltų tautų (prūsų, lietuvių, latvių) mitologijos, paprastai neprojektuojamos į bendrą visų baltų gyventą plotą.Nagrinėti baltų mitologiją regioniniu aspektu mes galime iš senųjų mitologinių šaltinių, kurių išliko iš visų trijų baltų gyventų arealų.Visi šie šaltiniai yra nevienalaikiai, nevienodos reikšmės ir patikimumo.
RYTŲ BALTŲ MITOLOGIJA
Žinios apie rytų baltų garbintus dievus yra įterptos į rusų Volynės metraštį ir į vakarinėje Rusijos dalyje padarytą Jono Malalos „Kronikų“ vertimo į rusų kalbą nuorašą.Rytų baltams jos priskiriamos dėl dviejų priežasčių: abu informacijos autoriai buvo baltų kaimynai, todėl beabejo buvai gerai susipažinę su mitologija ir rašydami apie baltų dievus naudojosi daugiausia rytinių baltų duomenimis.
Volynės metraštyje, kuris įeina į Ipatijaus metraštį, aprašant 1252 metų įvykius ir kalbant apie Mindaugo krikštą, sakoma, kad „krikštas jo buvo melagingas: slapta aukojo savo dievams, pirmajam Nunadieviui ir Televeliui, ir Diverikuzui, zuikiu dievui, ir Medeinai<.>; ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degino, ir atvirai savo pagonybę išpažino“. Tame pačiame metraštyje, dėstant 1258 metų įvykius apie Romano ir lietuvių sugrįžimą į sudegintą miestą, sakoma, kad jie tūžmingai krimtęsi ir šaukę savo dievus Andają ir Diviriksą. O J.Malalos „Kronikų“ nuorašo intarpe, perpasakojus mitą apie Sovijų, sakoma, kad „ten įsigalėjo Sovijaus pagunda aukoti aukas bjauriems dievams Andaevui ir Perkūnui, Žvorounai ir Televeliui.
Visos trys pastabos apie rytinių baltų dievus yra padarytos beveik tuo pačiu metu. Jas padarė artimi lietuvių kaimynai, kurie gerai pažinojo rytinių baltų papročius bei tikėjimus, todėl tos pastabos gali būti laikomos patikimu šaltiniu rytinių baltų mitologijai tirti.
Visose jose pirmuoju dievu laikomas Nunadievis, arba Andaevas. Šiais vardais galėjo būti vadinamas dangaus dievas.Dviejose informacijose tuoj pat po dangaus dievo eina Perkūnas, o vienoje – Televelis, kuris laikomas Perkūno pagalbininku. Vadinasi, iškart po dangaus dievo eina Perkūnas arba jo pagalbininkas ir tik po to – Medeina – Žvorouna.
Nagrinėjant rytų baltų mitologiją, susidaro įspūdis, kad tai dangaus mitologija. Svarbu ir įdomu yra tai, kad čia nenurodoma nė viena žemės ar gyvulių dievybė, o tik Medeina – Žvorouna.
Svarbiausias Televelio bruožas rytų baltų mitologijoje yra tai, kad jis nukalė saulę ir įkėlė ją į dangų, kad apšviestų žemę. Lietuvių kalboje ir tautosakoje Perkūnas kartais vadinamas tiesiog dievaičiu. Priesaga –aitis rodo, kad jis įsivaizduojamas jaunu, nevedusiu – dievo sūnum. Senuosiuose šaltiniuose jis tiesiog ir vadinamas jaunuoju dievu.
Į akis taip pat krinta vyriškų dievų gausumas rytų areale. Medeina – miško deivė, šeimininkė, medžioklės globėja. Buvo tarp svarbiausių lietuvių oficialiojo panteono dievų kaip vienintelė deivė, jai aukojo Mindaugas. Dažnai vaizduojama meškos pavidalu, kuris yra šventas gyvulys, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktųjų dvasių. Bet Medeina čia ko gero buvo suprantama kaip vyriškos, o ne moteriškos lyties dievybė.Buvo abejojama pačios deivės moteriškumu. Teisingai yra pastebėjęs kalbininkas Vytaytas Ambrazas, kad Volynės metraštyje šis personažas yra rašomas taip, kad rusų kalboje vienaskaitos naudininko galūnė y veikiau rodo vyrišką, o ne moterišką giminę.O jeigu taip, tai šį personažą tiksliau vadinti Medeinu, o ne Medeina.
Dangiškųjų dievybių populiarumas rytų areale matyti ir iš vėlesnių šaltinių. Pvz.: Vilniaus Akademinės Kolegijos postoracinės veiklos 1718 – 1719 m. dienoraštyje rašoma, kad „buvo rasta žmonių, kurie garbino saulę ir mėnulį, ir ligas gydė, šaukdamiesi saulės ir mėnulio“, kad viename aplankytame krašte „dar ligi šiol kaimiečių lūpos su pagarba taria penkių dievaičių vardus: Saulė, Mėnulis, Žaibas, Ugnis ir Duona; jie plačiai tamsių žmonių dievais vadinami. Dar ir dabar ugniai prietaringu būdu teikiamos aukos“.
VIDURIO BALTŲ MITOLOGIJA
Žinios apie žemaičių dievus užfiksuotos maždaug trim šimtais metų vėliau negu apie rytų baltų mitologiją. Mitologija yra labai konservatyvus reiškinys, todel reikia manyti, kad ir XVI – XVIII a. Užfiksuotos žinios apie vidurio baltų dievus gali pakankamai teisingai atspindėti senąsias šių vietų mitologijos tendencijas.
Pirmuojų žemaičių dievu laikomas Aukštėjas Visagistis, kuriame daugelis tyrinėtojų įžiūri visagalį aukščiausiąjį. Tai dangaus dievas, kuris gali būti gretinamas su rytiniu baltų nunadieviu, Andaevu. Be jo žemaičiai garbina ir daugybę žemės dievų. Ir tik po visų šių dievų eina griausmo dievas Perkūnas.
Šio regiono mitologijoje, atvirkščiai nei rytų baltu mitologijoje, iškart po aukščiausiojo iškeliamas ne Perkūnas, o žemėpačiai. Dievų bei dievybių, kurie rūpinasi žemdirbyste, gyvulininkyste bei atskiromis jų šakomis, vidurio baltų mitologijoje priskaičiuojama devynios galybės. Nemaža dalis iš jų yra moteriškosios giminės. Pvz.: Percuna Tete, Medeina, Ragaina, Žemina, Lasdona, Vielona, Apidomė, Polengabia, Aspelenie, Matergabia, Gabie ir kt. Tai yra būdinga žemės, o ne dangaus mitologijai. Žemyna-Ji senos kilmės lietuvių ir prūsų Žemės deivė, garbinama labiau negu Žemėpatis, yra kilusi iš Dievų Motinos. Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus. Žemyna esanti deivė, kuri tvarkanti javų derlių ir turinti reikalų su žemdirbiais. Nusikalsdavo Žemynai tas žemdirbys, kuris tingėdavo dirbti, gerai žemės neišpurendavo. Deivė tokio nelaimindavo, jį aplenkdavo, javų neaugindavo, ant kiekvieno žingsnio klupdydavo, nelaimę po nelaimės siųsdavo.
Lazdona – riešutų (lazdynų) deivė. Ji globojo labai svarbų senovės žmogui medį – lazdyną – auginantį riešutus.
Gabija – ugnies valdovė, seniausioji lietuvių ugnies ir namų židinio deivė. Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės.Kartais vaizduojama zoomorfiniu katės ar paukščio pavidalu. Vėliau Ugnies deivė buvo vaizduojama moterimi, apsirengusia raudonais drabužiais ar moterimi su sparnais. Krikščionybės laikais, įvedus ugnies kultą ir jos globėja paskyrus šventąją Agotą, Gabija buvo su ja sutapatinta. Patriarchato laikotarpiu daugelis dievų suvyriškinti. Taip atsiranda ugnies dievaitis Gabikis. Dar yra minimas dievaitis Kibirkščių Tratikas. Šis dievaitis išblėsinantis pirkelėje žiežirbas, tramdantis kibirkštis, saugantis, kad ugnis neuždegtų trobos.Namų židiniui lietuviai ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi “klodavo” patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Galvota, kad ugnis, kaip ir žmogus, po dienos darbo turinti nusiprausti. Todėl prieš paklojant žarijų patalą šalia būdavo paliekama švaraus vandens ugniai apsiprausti. Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai sutvarkyti žarijas, o apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Ugniai klodavo patalą ir ją apklodavo kasdien. Jeigu šeimininkė nepaklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavo ir kartais išeidavo iš savo šeimininkų namų, t. y. uždegdavo namus. Klojant ugniai patalą būdavo kalbamos maldos Gabijai ir pašoma, kad nepadegtų namų, būtų rami. Žiloje senovėje žmonės manė, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Dažniausiai už tokį nuskriaudimą ugnis stengdavosi atkeršyti. Užteršta ji turėjusi valytis, o besivalydama galėjusi sudeginti trobesius. Gabijos ugnis galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro ugnies šaltinio, kuris simbolizavo amžinąją šviesos deivę Saulę. Senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Tai buvo atliekama per vasaros šventes, kai sukuriamas apeiginis laužas. Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą arba naudodami sukamą ratą ir šiaudines virves. Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo. Tikėta, kad židinio ugnies užgesinimas reiškia mirtį ir kad tai turi atsiliepti visos bendruomenės gyvenimui..
Šiame regione mažai dėmesio skiriama saulei, bet yra net kelios aušros ir brėkštos deivės, tokios kaip Bezlea, Brėkšta. Kalbant apie saulę, vidurio baltų mitologijoje daugiausia minimas vakarinis ir rytinis jos išprausimas.Kitose indoeuropiečių tradicijose kartais tai irgi daro aušros deivė. Net Perkūnas šioje mitologijoje siejamas tik su žemdirbių reikalais – jam esą meldžiamąsi, kad nepadarytų nuostolių laukams.
Vadinasi, vidurio baltų mitologija daugiau yra žemės mitologija.
VAKARŲ BALTŲ MITOLOGIJA
Apie prūsų garbintus dievus yra nemažai prirašyta, tačiau gaila, kad tai yra iš gana vėlyvo laikotarpio, daugiausia XVI – XVII a. Prūsų kronikininko Simono Grunau informacija yra seniausia iš visų turimų ir mažiausiai pagveikta kitų šaltinių. Abejoti šio autoriaus aprašytų dievų autentiškumu nereikėtų, nes tiek jų vardai, tiek svarbiausios funkcijos yra paliudytos ir kitų autoritetingų šaltinių, kuriais neabejoja nė vienas mitologijos tyrinėtojas.
Pirmuoju prūsų dievu laikomas Patulas.Tai mirusiųjų globėjas, kuris naktimis vaidenasi namuose ir kuriam aukojami brangūs daiktai. Tariamoje Vaidevučio vėliavoje jis vaizduojamas su ilga žila barzda, baltu audeklu apmūturiuota galva. Svarbiausias jo atributas – negyvo žmogaus, arklio ar karvės galva.Pagal savo vardo reikšmę tai – po žeme gyvenantis dievas.
Antruoju dievu laikomas Patrimpas.Tai laimės, sėkmės ir ginčų dievas. Vaidevučio vėliavoje jis vaizduojamas bebarzdžiu jaunuoliu su javų varpų vainiku. Jo svarbiausias atributas – gyvatė (žaltys). Patrimpui pagerbti žudomi maži vaikai. Aiškiai matoma, kad šitas dievas priešpriešinamas Patului pagal priešpriešas senas – jaunas, mirtis – gyvenimas, požemis – žemė ir kt.
Ir tik trečiuoju dievu vakarų baltų mitologijoje minimas perkūnas. Šiam dievui meldžiamąsi, prašant lietaus, kad griaustinis su žaibais nepakenktų, ir jam prie ąžuolo kūrenama amžinoji ugnis. Perkūnas vaizduojamas galingas, garbanota, juoda barza vyras su liepsnų vainiku.
Kaip dievai šioje mitologijoje dar minimi kulto apeigų atlikėjai ir neva pirmieji prūsų vadai – karalius Vaidevutis ir vyriausiasis žynys Brutenis. Tai rodo, kad senojoje prūsų religijoje labai stiprus buvo kulto apeigų atlikėjų – žynių ir protėvių kultas. Įsimintina detalė: dievui patrimpui maži vaikai žudomi, o mirusieji proseniai padaromi dievais. Čia labai ryškiai šreikšta prišpriša senas – jaunas, kur pirmenybe atitenka pirmajam poliui.
Pačiame dievų sąrašo gale minimas valgio dievas Kurkė. Tai gausumo ir derlingumo dievas, kuriam buvo aukojama iškultų grūdų, valgių bei gėrimų, jam buvo deginami pirmieji javų pėdai ir sužvejotos žuvys.
Vakarų baltų mitologijoje dievų nedaug, tačiau jie apima visas svarbiausias žmonių gyvenimo sferas ir sudaro darnią mitologinę sistemą.
Rytinių baltų mitologija buvo dangaus ir dievo mitologija, vidurio – žemės mitologija, o vakarų – požemio, nakties ir mirties mitologija su ryškiu žynių ir protėvių kultu. Ši mitologija aiškiai atstovauja prišpriešų požemis – dangus, naktis – diena, protėviai – palikuonys, šventas – pasaulietinis kairiesiems poliams.
Yra daug kitu prūsų mitologijos saltiniu, kur pateikiami žymiai platesni ir kitokiu principu sudaryti vakarų baltų dievų sąrašai.
V.Toporovas parodė, kad visuose šaltiniuose prūsų dievų panteonas aprašomas pagal vertikalią pasaulio struktūrą. Pasak jo, vyriausiasis Vakarų baltų dievas visuose šaltiniuose nurodomas Ukapirmas. Vienur jis apibūdinamas kaip dangaus ir žemės, kitur kaip dangaus ir žvaigždžių. Svarbu yra tai, kad žvaigždės simbolizuoja naktį, tai ir šis dievas yra naktinio dangaus dievas. Po to iškart eina dievas ganytojas, vadinamas Aušautu. Trečiajame laiptelyje minimi jūros vandenų dievas Autrimpas, tekančių vandenų dievas Patrimpas ir laivų dievas Bardoaitis. Po vandens dievų seka žemės dievai Pergubrijus ir Pilnytis, nuo kurio priklausydavo derlius, gyvuliai, turtas ir pan. Griausmo, žaibų ir lietaus dievas Perkūnas pasilieka tik penktoje vietoje pagal svarbumą. Dievų piramidės apačioje lieka požemio, tamsos ir skraidančių dvasių dievai Pekulas ir Pokulas. Dar minimas dievas Puškaitis bei jo tarnai barstukai.
Pagal kilmę baltų ir lietuvių mitologija dažnai skirstoma į šiuos istorinius etapus : iki krykščioniškąji (prasidėjusį 15a. Kai dievubės įgija trejybę), ir valstybingumo.Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis.Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą – vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus – jaunystę, brandą ir senatvę.Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos. Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos pakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma. Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį.. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas – vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.Baltai bijojo dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.
Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė.
Lietuvių tautosakos skirtumai
Tautosaka- tradicinis sakomojo ir dainuojamojo žodžio menas. Jam priklauso dainos, raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės mįslės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų kūriniai.
Pirmosios žinios apie mūsų tautosaką randamos ankstyvuosiuose lietuvių tautos istorijos šaltiniuose, kuriuose aprašomas lietuvių genčių gyvenimas. Ir vėliau, 17-18a ieškant duomenų lietuvių etnografijai ir kalbai, kartu buvo domimasi ir tautosaka. Tik nuo 19a pradžios liaudies poetinė kūryba buvo pradėta vertinti kaip savarankiška liaudies meno rūšis.
Tautosaka, kaip žinoma iki pat 20a aktyviai gyvuodama liaudyje, nuolat kisdama ir vis pasipildydama naujais kūriniais, labiau rodo pastarųjų šimtmečių liaudies pažiūras ir įsitikinimus, o ne senąją, dar mitinę gamtos ir visuomenės samprata, paremtą pasaulėžiūrą. Be to, plisdama iš vienos apylinkės į kitą, pereidama ištisus regionus, etnografines sritis ir net visą kraštą, ji gerokai susiniveliuoja, įgyja bendrų, interdialektinių tiek išraiškos, tiek turinio bruožų. Nemaža ypač pasakojamosios tautosakos kūrinių dalis iš viso yra tarptautiniai, žinomi daugelyje Europos ir kitų kontinentų kraštų. Antra vertus, tautosakos kūriniai pasižymi dideliu formos konservatyvumu, pakitusias bei naujas idėjas juose mėgstama reikšti archajiškais, paveldėtais vaizdais, simboliais, kurių prasmės kartais jau visai nebesuvokiama. Be to, šalia naujesnės kilmės kūrinių visą laiką liaudyje funkcionuoja ir nemaža labai senų, ištisų šimtmečių raidos kelią nuėjusių kūrinių, išlaikiusios daug senosios pasaulėžiūros bruožų. O savitos regioninės dainų, pasakų, sakmių, padavimų ir kitų tautosakos kūrinių tradicijos lieka pastebimos iki pat šių laikų. Visa tai ir skatina ryžtis tokiam sunkiam ir nedėkingam darbui-bandyti ieškoti regioninių, dar senosios mitinės pasaulėžiūros nulemtų lietuvių tautosakos savitumų, iš anksto žinant, kad rezultatai negalės būti aiškiau apčiuopiami. Tokiam tyrimui dar trūksta ir parengiamų darbų. Dar iki galo nesusisteminta visa lietuvių pasakojamoji tautosaka, tik pradėtos klasifikuoti patarlės ir priežodžiai, o kiti smulkiosios tautosakos žanrai- mįslės, užkalbėjimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai ir pan.- dar iš viso nesutvarkyti, ir nustatyti jų populiarumą atskiruose arealuose kol kas neįmanoma. Mažai iki šiol tyrinėti lietuvių tautosakos skirtumai, tiek senieji tiek dabartiniai.
Norint išryškinti senuosius, su mitine pasaulėžiūra susijusius lietuvių tautosakos regioninius savitumus, visų pirma reikėtų išsiaiškinti atskirų tautosakos rūšių, žanrų ir pavienių kūrinių santykį su aptartosiomis bei kitomis priešpriešomis, nustatyti jų vietą visoje senojoje mitinėje sistemoje. Šiuo požiūriu ne bereikšmės yra jau pačios rūšių, žanrų ir pavienių kūrinių gyvavimo ir funkcionavimo tradicijos. Jų įprastinė atlikimo vieta ir laikas, atlikėjų socialinė padėtis, amžius ir kitą. Kiek galima spręsti iš atskirų pateikėjų ir tyrinėtojų užuominų, pasakojamosios tautosakos kūriniai daugiausiai buvo sekami vakarais, kartais naktimis.Ji- uždarų patalpų menas. Pasakos, sakmės ir kitą daugiausia buvo sekami pirkiose. Juos sekdavo senesnio amžiaus žmonės, o vaikai ir jaunimas klausydavo ir stengdavosi ką nors iš jų išmokti.
Analogiškų užuominų, kad dainos būtų labiau skambėjusios žiemos vakarais uždarose patalpose ir kad jas būtų labiau dainavę pagyvenę žmonės, nepavyko rasti, nors į dainų gyvavimo sąlygas ir atskirų dainininkų individualybę yra labiau įsigilinta negu į pasakų ar sakmių sekėjų. Iš pačių dainininkų pasisakymų ir kai kurių tyrinėtojų užuominų susidaro netgi priešingas įspūdis, kad dainos pagal savo funkcionavimą sudaro savotišką priešpriešą pasakojamajai tautosakai ir ypač mįslėms. Kadangi dainos lydėdavo daugelį apeiginių ir neapeiginių žmogaus gyvenimo momentų, tai jos, bent jau paskutiniais šimtmečiais, skambėdavo tiek lauke, tiek uždarose patalpose, tiek vasarą, tiek žiemą. Daugelis dainininkų ne tik labiau mėgo dainuoti gamtoje, bet dar stengdavosi pasilypėti aukščiau, kad daina plačiau skambėtų, ir ypač smagiai jausdavosi miško kaimynystėje, nes miškas savo aidu, sustiprindavo dainos garsus, tarsi pritardavo. Pavyzdžiui, lauke buvo dainuojama dauguma darbo dainų, beveik pusė kalendorinių dainų. O senosios žemaičių tęstinės daugiabalsės su pritarimu dainos pačių dainininkų yra vadinamos „ laukų dainėmis“.
Laukai nuo dainų, savaime aišku, daugiau skambėdavo ne žiemą, o pavasarį ir vasarą. Tada kaip yra dirbama dauguma lauko darbų ir švenčiama dauguma kalendorinių švenčių. Etimologai žodį daina sieja su latvių žodžiu „ diet“, reiškiančiu ne tik dainuoti, bet ir šokti, ir nurodo, kad iš pradžių šiuo terminu galėjusi būti vadinama šokių daina.
Lietuvių tautosakoje yra kad ir neryškių užuominų, leidžiančių atskiras tautosakos rūšis susieti ir su skirtingomis dievybėmis. Net keletą kartų yra užfiksuota nuomonė, kad mįslės yra velnio išgalvotos, o pasakos- dievo. „Kitą kartą ponas-dievs ėjos pasakas sakydams, o velns- mįsles mindamas“- sakoma Mato Slančiausko užrašytame tikėjime. Todėl reikia manyti, kad mįslės pagal senąją mūsų liaudies tradiciją buvo priskiriamos velniui. Problemiškesnės yra pasakos. Pasaka „velnio mįslės“, su kuria minėtos pastabos dažniausiai siejamos, daugiausiai yra paplitusios vidurio areale, kur taip pat labai populiarūs kūriniai apie dievą senelį, vaikščiojantį po šią žemę, mokantį žmones dirbti, padedantį geriesiems, o baudžiantį bloguosius. O šis dievas senelis kai kuriose pasakose savo ištakomis artimesnis chtoniškajam senųjų lietuvių velniui- gyvulių ir mirusiųjų globėjau, negu dangiškajam dievui. Todėl galima daryti prielaidą, kad ir pasakos siejamos su tuo pačiu mitiniu personažu, kaip ir mįslės. Mįslės siejamos su velniu- išminties, gudrumo simboliu, o pasakos- su velniu- gyvulių globėju, amatų ir žemės dirbimo pradininku.
Yra ir užuominų, iš kurių galima padaryti kad ir netvirtą išvadą, jog bent jau rytų areale labiau su dainomis yra susijusios dangiškos būtybės ir apskritai dangaus kūnai, visų pirma- saulė. Ir tai savaime suprantam, prisimenant senąjį dainos sinkretizmą, ryšį su šokiu, ir saulės kelionę ratu per dangų, tikėjimus kad saulė joninių, petrinių ar kokios kitos šventės rytą taip pat „šoka“. Dainininkų pastabos rodo, kad į saulę buvo kreipiamasi dauguma rugiapjūtės dainų.
Apžvelgę kai kuriuos lietuvių tautosakos rūšių gyvavimo ir santykio su mitiniu pasauliu aspektus, matome, kad atskiros lietuvių tautosakos rūšys tarsi gali būti laikomos priešpriešomis pagaltuos pačius kriterijus, kaip ir dauguma skirtingų baltų arealų kultūros reiškinių, ir kad dainos kaip ir visa rytinių baltų kultūra atitinka dešiniuosius kai kurių priešpriešų polius, o mįslės- kairiuosius. Detaliau ištyrus mįslių ir pasakojamosios tautosakos gyvavimo tendencijas, bus galima tiksliau apibrėžti ir šių tautosakos rūšių gyvavimo skirtumus bei panašumus. Tačiau ir iš turimų šiuo duomenų jau galima spėti, kad pasakos užima tarpinę padėtį tarp dainų ir mįslių. O jeigu taip tai, senojoje baltų kultūroje rytiniame areale populiaresnės turėjo būti dainos, vidurio- pasakojamoji tautosaka, o vakariniame- mįslės, minklės ir kiti sakraliniai daugiausia su magija susiję tautosakos žanrai. Čia taip pat priskirtinos formulinės dainos bei pasakos, kurių turinys, kaip ir minklių, daugiausia reiškiamas klausimų atsakymų forma. Žinoma, sunku tikėtis, kad įvairiausiom kryptim migruojant gyventojams ir patiems tautosakos kūriniams, atskirų tautosakos rūsių dominavimas skirtinguose arealuose būtų išlikęs iki šių dienų. Ir vis dėl to tokio pasiskirstymo tendenciją dar galima užčiuopti lietuvių tautosakoje.
Suskaičiavus keliuose vakarų, vidurio ir rytų arealams priklausančiuose rajonuose užrašytą tautosaką pagal rūšis, pasirodė, kad rytų arealo rajonuose dainuojamoji tautosaka sudaro didesnį procentą neg vakarų ir vidurio arealo, o pasakojamoji ir smulkioji tautosaka, priešingai- didesnį procentą sudaro vakarų ir vidurio arealo rajonuose. Kokį įvairiuose rajonuose užrašytosios tautosakos procentą sudaro atskiros tautosakos rūšys, rodo lentelė. Tikslesnį vaizdą apie atskirų tautosakos rūšių populiarumą įvairiuose arealuose bus galima atkurti tik apskaičiavus visos užrašytos tautosakos pasiskirstymą visuose Lietuvos rajonuose.

Arealas Rajonas Užrašytosios tautosakos rūšys %

Dainuojamoji Pasakojamoji Smulkioji

Skuodo 36 25 39

Vakarų Kretingos 43 16 41

Klaipėdos 36 15 49

Raseinių 33 17 50

Radviliškio 44 19 37

Vidurio Vilkaviškio 44 8 48

Kapsuko 51 9 40

Alytaus 61 4 35

Rytų Varėnos 84 2 14

Ukmergės 64 13 23
Iš visos lietuvių mitologinės tautosakos rytų areale kiek populiaresni negu kitur yra kūriniai apie dangaus dievybes (saulę, perkūną ir kt). Šie kūriniai yra geriau išsilaikę, pasižymi archaiškomis ypatybėmis. Dangaus dievybėms ir šiaip dangaus kūnams, visų pirma Saulei, čia rodoma didelė pagarba. Prietaras, draudžiantis pirštu rodyti į saulę, žinomas ir vidurio areale, tačiau čia jis ne taip paplitęs; kur kas dažniau čia sakoma, kad negalima pirštu rodyti į žvaigždes, mėnulį, taigi į nakties, o ne dienos, šviesulius. Kartais net tiesiog sakoma, kad negalima pirštu naktį rodyti į dangų.
Rytų areale populiaresnis ir kitas tikėjimas, kad tam tikru metų laiku saulė tekėdama šoka. Vien šiaurinėje rytų arealo dalyje šis tikėjimas užfiksuotas daugiau kaip 60 kartų, tuo tarpu visame vidurio areale- tik apie 40. Dauguma informantų Rytų Lietuvoje teigia, kad saulė šokanti joninių rytą. Suvalkijoje- petrinių, o Vidurio Lietuvoje ir Žemaičiuose- ne kokiu nors konkrečiu metų laiku, o prieš nelaimes, blogą orą ir pan. Tai rodo kad šis tikėjimas vidurio areale yra gerokai sunykęs.
Rytų areale iš viso kiek populiaresni tikėjimai apie dangaus sandarą. Čia tikima, kad esą 7 dangūs, kad dangus esąs pastatytas ant debesų arba miglų, kad dangaus skliautą visuose pasaulio kampuose laiko po vieną milžiną ir pan.
Tuo tarpu Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje daugiau užfiksuota etiologinių ir mitologinių sakmių apie mėnulį, žvaigždynus. Be mažų išimčių tik čia težinomos retos etiologinės sakmės apie Sietyno, Grigo ratų kilmę, žvaigždėm pavirtusius žmones. Čia populiarios mitologinės sakmės apie laumes, aitvarus.
Svarbiausių lietuvių mitologinių sakmių grupių paplitimo geografija iš dalies siejasi su anksčiau aptartomis trimis senųjų baltų mitologijos atmainomis. Ten, kur seniau Perkūnas buvo iškeliamas į pirmą vietą po dangaus dievo, ir 19 bei 20a sakmės apie Perkūną bei Saulę yra populiaresnės negu negu kituose arealuose. Ten, kur anksčiau į pirmą vietą buvo iškeliami žemės bei gyvulių dievai, dabar kiek populiaresni yra aitvarai, savo kilmes artimi dievams dvyniams, kurie daugelio indoeuropiečių tradicijose yra žemdirbių, bei gyvulių augintojų globėjai, ir velnias, be kita ko, buvęs gyvulių ir ankstyvosios lydiminės žemdirbystės globėjas. O ten, kur pirmuoju dievu buvo laikomas požemio dievas Patulas, ir dabar yra populiaresnės požemį gyvenančios mitinės būtybės- kaukai. Įdomu, kad krikščionių piktoji dvasia, kuri Lietuvoje buvo sutapatinta su velniu, Prūsijoje buvo sutapatinta su kauku ir imta taip vadinti. Populiarus vakarų areale ir velnias.
Panašų dėsniškumą galima pastebėti ir apžvelgus smulkesnių sakmių tematinių grupių, pavienių siužetų ar net atskirų detalių paplitimą. Imkim kad ir sakmes apie aitvaro įsigijimą. Rytų areale aitvaras dažniau perinamas iš gaidžio kiaušinio, o vidurio- perkamas arba randamas pakelėje pančio, kaiščio pavidalu.
Nesunku suprasti, kodėl būtent šitaip skirtingai aitvaro įsigijimo būdai yra paplitę. Paukščiai daugelio pasaulio tautų, tarp jų ir baltų mitologijose yra siejami su dangaus sfera. Todėl rytų areale, kur buvo ryškesnė dangaus mitologija, aitvaras ir dažniau perinamas iš paukščio (gaidžio) kiaušinio. O pantis, kaištis- vis su arkliais susiję daiktai, ir pati prekyba juk ne kas nors kita, kaip žemdirbystės ir gyvulininkystės bei kitų pasigamintų produktų pertekliaus realizavimas.
Ne mažiau įdomūs ir padavimų paplitimo dėsniškumai. Padavimai apie padange keliaujančiu ežerus, piliakalnių supylimą kiek populiaresni rytų areale, o apie nugrimzdusius miestus, dvarus bei bažnyčias- vakarų.
Didesnis vienos ar kitos padavimų tematinės grupės paplitimas skirtinguose arealuose irgi susijęs skirtingomis tų arealų mitologijos atmainomis ir apskritai su priešpriešų atskirų polių vyravimu. Padange keliaujančio ežero vaizdinys labiau susijęs su dangaus sfera, su dešiniuoju, o ne kairiuoju priešpriešos žemai- aukštai poliumi. Tai pasakytina ir apie piliakalnį. Be to, piliakalnių pylimas susijęs su kariavimu. O kariavimas daugelio pasaulio tautų, jų tarpe ir indoeuropiečių, mitologijose yra dangaus dievų, visų pirma Perkūno žinioje. Todėl neatsitiktinai tie padavimai ir yra populiaresni rytų areale.
O nugrimzdę miestai, dvarai, bažnyčios susiję su požemiu. Todėl tiek daug padavimų apie juos užrašyta vakarų areale, kuriame kaip tik ryškiausia buvo požemio mitologija. Vakarų arealas yra pats mažiausias, jame iš viso labai mažai teužrašyta tautosakos ir toks didelis užrašytų padavimų apie nugrimzdusius miestus kiekis rodo neabejotiną jų populiarumą šiame areale.
Ryšį su anksčiau aptartomis priešpriešomis rodo ir daugelio kitų čia nepaminėtų tautosakos kūrinių paplitimas. Pavyzdžiui, pasakojimai ir mitologinės sakmės apie rupūžes populiariausios vidurio ir vakarų areale. Vidurio areale populiariausi pasakojimai bei sakmės apie žalčius, jų gyvenimą žmonių pirkiose, kerštavimą ir pan. Tuo tarpu sakmės apie gyvates, ypač jų karalius, populiaresnės Rytų Lietuvoje.
Rupūžės, kaip mitinės būtybės, susijusios su žeme, požemiu, tamsa, naktim. Akivaizdus ir žalčių- chroninių, derlingumo ir vaisingumo idėją įkūnijančių mitinių būtybių populiarumas vidurio areale.
Netikėtas yra tik sakmių ir pasakojimų apie gyvates populiarumas rytų areale.
Vidurio areale yra labiau paplitusios ir pasakos apie dievą senelį, vaikščiojantį po žemę, mokantį žmones, baudžiantį gobšius ir nedorus ūkininkus, taip pat pasakos, mokančios gerbti senelius. Nemažai šių pasakų užrašyta ir vakaruose. Tai atspindi pagarbą seniems žmonės šiuose arealuose. O antra vertus- su žemdirbyste susijusių mitinių būtybių populiarumu. Šiame areale populiaresnės ir pasakos apie velnio mįsles, derybas su velniu, kuriose vaizduojamos protinės varžybos su juo. Nevienodą mitinių būtybių populiarumą atskiruose arealuose rodo ir leksika bei frazeologija, ypač ta jos dalis, kuri vartojama, norint išreikšti neįprastą žmogaus nusiteikimą- pyktį, apmaudą ir susižavėjimą. Visų pirma čia minėtini keiksmažodžiai. Nors jų surinkta ir paskelbta ne tiek jau ir daug, tačiau ir iš to kiekio jau galima padaryti kai kuriuos apibendrinimus. Kaip rodo didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ paskelbta ir jo kartotekoje esanti rankraštinė medžiaga, Perkūnu nusikeikti labiausiai mėgstama Rytų ir Vidurio Aukštaitijoje. Kad tau griausmas – keikiamasi. Tegu jį griausmas – Ėriškiuose. Perkūnas! Perkūnėli! Po perkūnų! O kad juos perkūnas! Trauk juos perkūnas! Tegu jį perkūnija trenkia! Kad tave devyni perkūnai! Kad tave perkūnas muštų! – keikiamasi Svėdasuose, Nemenčinėje, Kamajuose, Antašavoje ir kituose Aukštaitijos vietose. Perkūnais pasisvaidyti mėgstama Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Aukštaitijoje. iš dalies ir Suvalkijojevartojamas net specialus veiksmažodis perkūnuoti, užperkūnuoti, perkūniuotis, reiškiantis „perkūnais keiktis“.Perkūnas čia padeda reikšti ir didelį susižavėjimą. Graži, perkūnėlis!- sakoma apie Vabalninką. Nors perkūnas, kaip keiksmažodis, yra žinomas ir vartojamas visoje Lietuvoje, tačiau iš turimos medžiagos matyti, kad Rytų Lietuvoje jis vis dėlto yra populiariausias, o einant į Vakarus, jo populiarumas mažėja. Žemaičiuose jį beveik visai išstumia kiti daug stipresnes tradicijas turintys keiksmažodžiai, pirmiausia rupūžė ir žaltys.
Rupūžė- gyviausias ir spalvingiausias žemaičių keiksmažodis. Kiek subtiliausių jausmo niuansų išreiškiama šiuo žodeliu ir jo dariniais. Pavyzdžiui: Rupūžė kerpamoji! Rugienų rupūžė! Rupūžkailis! Rupūžpilvis..
Žemaitijoje dažnai mėgstama keiktis ir kiti nekaltu padarėliu- žalčiu. Žaltys! Žaltaplunksnis! baltnugaris!- tai vis žemaičių mėgstami žodžiai. Nors šis keiksmažodis pasitaiko ir kitose Lietuvos vietose, net Rytų Aukštaitijoje, bet čia jo griebiamasi kur kas rečiau.
Aiškiai matyti, kad dešiniuosius priešpriešų polius atliepiantis Perkūnas yra populiaresnis rytų arealo keiksmažodžiuose, kairiuosius polius atliepianti rupūžė- vakarų, o žemiškasis žaltys-vidurio areale.
Vertinga medžiaga mitinių būtybių populiarumui atskiruose arealuose nustatyti yra ir mitinę prasmę turintys įvairių objektų pavadinimai, ypač tie, kurie siejami ne su viena, o su keletu mitinių būtybių. Paimkim kad ir plėšraus vandens vabzdžio „Libellula“ lietuviškus pavadinimus. Vidurio areale šis vabzdys dažniausiai siejamas su laume ir velniu ( laumžirgis, laumžirgis laumės žirgas). O rytų areale jis dažnokai vadinamas strielčiumi, strieloku (medžiotoju). Žinodami visuotinį polinkį šį vabzdį vadinti mitologiniais vardais ir tai , kad lietuvių mitologijoje medžiotoju dažniausiai įsivaizduojamas perkūnas, galėtume strielčių laikyti bendriniu perkūno pavadinimu. Tuo labiau kas rytų areale šis vabzdys kelis kartus pavadintas perkūno arkliuku, o vieną kartą net dievo žirgeliu. Vadinasi, rytų areale jis labiau negu kituose arealuose siejamas su perkūnu. Visa tai dar kartą patvirtina, kas vidurio areale populiaresnės buvo chroninės būtybės laumės ir velniai, o rytų- dangiškasis perkūnas.
Lietuvių tautosakoje yra ir daugiau duomenų, patvirtinančių, kad atskiruose baltų arealuose priešingi daugelio priešpriešų poliai atliepiami nevienodai. Jeigu vėl grįžtume prie dainų, tai iš minėtų katalogų aiškiai matyti, kad rytiniame areale yra populiaresnis epitetas baltas, o vakarų ir vidurio- juodas. Suskaičiavus 35 dainų tipų variantus, kuriuose pasitaiko epitetas baltas, pasirodė, kad apie 70% tokių dainų užrašyta rytų areale, apie30%- vidurio, o vakarų areale užrašyti variantai su šiuo epitetu nesudaro nei1%. To tarpu visai priešingai paplitęs epitetas juodas. Su šiuo epitetu buvo suskaičiuota per 20 dainų variantų, ir paaiškėjo, kad rytų areale jų užrašyta tik apie 33%, vidurio-50%, o vakarų-17%, nors šis arealas mažas ir dainuojame iš viso nedaug teužrašyta. Ypač akivaizdus baltos ir juodos spalvos populiarumo nevienodumas skirtingų arealų lopšinėse. Rytų arealo lopšinėse migdomas vaikas vadinamas „deimantėliu“, „baltu dobilėliu“, jį norima išliūliuoti „lig berželia aukščia aukščia“. O vakarų ir vidurio arealuose migdomas vaikelis kuo švelniausiai kartais pavadinamas „lėle pajuodėle“. Vidurio areale labiau negu rytų mėgstamas nakties įvaizdis. Rytų arealo dainose populiarės negu kitur epitetas raudonas. Įdomu, kad atskiruose arealuose šiek tiek įvairuoja net mėgstamiausios žirgų spalvos. Pavyzdžiui, nors epitetas juodbėras yra mėgstamas visose Lietuvos dainose, tačiau jis kiek populiaresnis vidurio areale. Tuo tarpu rytų arealo dainose dažniau pasitaiko šiaip jau retas epitetas širmas.
Dainose galima rasti medžiagos ir ne vienodam skaičių priešpriešos polių paplitimui atskiruose arealuose nagrinėti. Suskaičiavus maždaug 110 lietuvių liaudies dainų tipu, kuriuose pasitaiko skaičius 2, pasirodė, kad apie 50% yra užrašyta vidurio areale, 44%- rytų ir 6%- vakarų. Tuo tarpu dainų, kuriose pasitaiko neporinių skaičių 1, 3, rytų areale užrašyta kiek daugiau negu vidurio. Nevienodą skaičių populiarumą atskiruose arealuose akivaizdžiai rodo to paties tipo dainos variantai.
Atskiruose arealuose nevienodai populiarūs buvo net įvairūs dainavimo būdai. Rytų areale iki pat šių dienų išliko vienbalsio dainavimo tradicijos. Čia dar ir dabar vienodu balsu dainuojamos vestuvinės dainos, jaunimo, meilės, karinės, vaišių dainos. Yra išlikusių ir primityvių melodijų iš ankstyvosios monodinio stiliaus formavimosi stadijos. Tai raudų, gyvulių ganymo, kalendorinių ir kai kurių vestuvinių dainų melodijos. Tuo tarpu vidurio areale labiausiai yra paplitęs homofoninis dainavimas, kai vienas dainininkas veda pagrindinę melodiją, o kiti pritaria. Iš polifoniškai dainuojamų dainų dvejinės žinomos tik vidurio areale- apie 96% užrašytų dainų. augiau čia užrašyta ir keturinių sutartinių. Tuo tarpu trejinių kiek ir daugėliau užrašyta rytų areale. Vadinasi, ir ne vienodas įvairių dainavimo būdų paplitimas atskiruose arealuose tarsi rodo, kad vidurio areale labiau buvo mėgstami poriniai skaičiai, o rytų- ne poriniai.
Skirtinga atskirų arealų baltų pasaulėžiūra lėmė ir šiek tiek įvairuojančias tų arealų gyventojų etines, moralines pažiūras. Kas vieno arealo žmonėms buvo įprasta ir natūralu, kitiems atrodė nepadoru. Pavyzdžiui, vidurio areale, kuriame dominavo žemiškoji mitologija, kuriame ypač didelis dėmesys buvo skiriamas žemės ir žmogaus vaisingumui, derlingumui, atviriau kalbama apie imtymų vyro ir moters santykiavimą, nebijoma tikraisiais vardais pavadinti „negražių“ dalykų. Lietuvių patarlių bei priežodžių katalogo kartotekoje suskaičiavus visas patarles ir priežodžius su „nepadoriais“ pamatiniais žodžiais, pasirodė, kad vidurio areale jų užrašyta 4 kartus daugiau negu rytų.
Vidurio areale kiek populiaresni ir anekdotai apie intymius vyro ir moters santykius, ypač tie, kurie yra nuėję ilgesnį raidos kelią ir kuriuos galima susieti su tradicine mūsų liaudies pasaulėžiūra. Vidurio areale tokių anekdotų užrašyta apie 53, o rytų- 38procentai.
Su ryškesne žemės mitologija sietinas ir didesnis moteriškųjų mitinių būtybių populiarumas vidurio arealo tautosakoje. Kaip jau minėta, čia populiarios mitologinės sakmės apie laumes. Šio arealo padavimuose dažnai sakoma, kad piliakalniuose esančios palaidotos arba gyvenančios karalienės, panos, kurios prašo išvaduoti, ir pan. Pana Girgždūtė gyvenusi Girgždatės kalne. Ežerėly ant kalno dažnai pasirodydavusi skrynia aukso, o ant jos sėdėdavosi pana, karalienė. Pana Agluona, gyvenusi Agluonos Alkos kalne. Karalaitė Brigita esanti palaidota Sidabrės piliakalny. Vakarų areale populiarus padavimas „Reikia pabučiuoti rupūžę“, kuriame ant piliakalnio pasirodžiusi mergaitė prašo praeivį ją išvaduoti. Šio arealo padavimuose šalia milžinų kartais vaizduojamos ir jų žmonos. Ant Girgžūtės ir Medvėgalio gyvenusios milžinės, kurios, virdamos sriubą, viena kitai su samčiu duodavusios paragauti. Didesnį moteriškųjų mitinių būtybių populiarumą vidurio areale rodo ir sakmės, bei pasakos apie likimo lėmimą. Vidurio areale užrašytuose kūriniuose dažniausiai likimą lemia moteriškosios mitinės būtybės laimės, o rytų areale neretai jas pakeičia dievas ar kita kokia vyriškos giminės būtybė. Vyriškosiomis mitinėmis būtybėmis kartai rytų areale pakeičiamos ir moteriškosios laumės. Šalia laumių šiame areale minimi ir jų vyrai laumakiai, lauminai. Ir iš kitų pasakų matyti, kad vidurio areale labiau mėgstamos moteriškosios mitinės būtybės, o rytų- vyriškosios.
MITINIS GYVŪNŲ PASAULIS
Mitiniai personažai (dievai ir žemesnio rango būtybės) – svarbiausieji, bet ne vieninteliai, mitologinės sistemos elementai. Svarbų vaidmenį kiekvienos tautos ar genties mitologijoje taip pat vaidina neva antgamtinių savybių turintys žmonės, gyvūnai, augalai.
Ypatinga pagarba buvo teikiama briedžiams, kaip dievų tarnams. Prietaruose turima išlikusių ir šuns gerbimo palaikų; iš jų staugimo dar šiandien bet kur Lietuvoje spėjama apie visokias nelaimes, gaisrą, mirtį, badą ir t.t. vilkai ir kiškiai savo pasirodymu tikėjimu turėję galios žmogui ateitį nulemti.
Daug naudingų duomenų apie tai, su kokiais mitiniais personažais mūsų protėviai siejo atskiras gyvūnų rūšis, galima rasti lietuvių etiologinėse sakmėse. Gyvūnai buvo skiriami pagal savo bendriausias savybes (skraido ar bėginėja žeme, šokuoja ar ropoja, yra perskeltom kanopom ar neperskeltom ir pan.).
Ypač plačiai įvairiausiems lėmimams, būrimams ir kerėjimams derėjo lietuvių tarpe paukščiai. Dažniausiai jais burdavo ateitį. Nuo senų laikų paukščiai buvo laikomi greičio simboliu. Žmonės stebėjo, bet negalėjo paaiškinti paukščių sugebėjimo išskristi į šiltus kraštus ir vėl sugrįžti į senąsias vietas. Todėl paukščiai buvo laikomi protingais, pažįstančiais pasaulio erdvę gyvūnais. Žmogų stebino ir paukščio gimimas iš kiaušinio – reiškinys, tapęs daugeliui mitinių vaizdinių apie žemės ir visatos kilmę priežastimi. Susidarė vaizdiniai, kad paukščiai yra tarpininkai tarp žmonių ir dievų, sugebantys išpranašauti jiems dievų valią, lemti žmogaus ateitį, likimą. Tokiais dažnai laikomi gandras, gegutė, kregždė, pelėda. Pagal sakmes dangaus dievo paukščiai, kurie skraido ore, sudaro priešpriešą ropliams. Lietuvių liaudies etiologinėse sakmėse dievas sukuria vieversį, balandį, kregždę, gandrą, gegutę, lakštingalą ir kt. paukščius. Tuo tarpu velnias yra nulipdęs ožką, vilką. Paukščiai nuo seniausių laikų buvę ir aplinkos estetizavimo etalonais, grožio simboliais.
Daugiausia informacijos lietuvių tautosakoje yra apie gegutę. To priežastis – jos kukavimas – tai garsas, artimesnis žmogaus balsui nei paukščio čiulbėjimui. Graudus gegutės kukavimas lyginamas su sesers rauda, netekusios kare brolio, žmonos – vyro, motinos – sūnaus ir pan. Gegutei lietuvių tautosakoje suteikiama daug žmogaus gyvenimą lemiančių prasmių. Ji galinti nustatyti žmogaus amžių, tai yra apskaičiuoti likusius jam gyventi metus, praneša merginai apie greitas jos vestuves.
Daug dėmesio skiriama tautosakoje gandrui, kuris dažnai siejamas su žmogumi, jo gyvenimo sėkme, likimu. Gandras dar minimas kaip tautinis lietuvių paukštis. Jo sugrįžimas liaudyje reiškė tikrai atėjusį pavasarį, o su pavasariu tapatinami žmonių džiaugsmai, ateities viltys.
Platų atgarsį lietuvių mitinėje tautosakoje turi pelėda. Tikėta, jog šiame paukštyje tūno įsikūnijusios paslaptingos žmogaus likimą lemiančios savybės. Pelėda kaip išminties simbolis, buvusi žiniuonių paukštis.
Erelio simbolikoje atsispindi saulės kulto reliktai. Keramikoje, juostose ar kitų formų liaudies mene jis dažnai vaizduojamas su saule arba tiesiog kaip paukštis, esantis saulės viduryje. Erelis paprastai vaizduojamas paukščių karaliumi.
Gulbė mene simbolizavo moters grožį, švelnumą, kūno formų grakštumą. Neatsitiktinai lietuvių pasakose gulbėmis būdavo pasivertusios pačios gražiausios, gerųjų būdo savybių merginos.
Lietuvių mitologinėse sakmėse, pasakose, tikėjimuose, burtuose bei prietaruose ir kitoje etnografinėje medžiagoje chtoniškosios mitinės būtybės dažniau siejamos su gyvuliais bei žvėrimis, o dangiškosios – su paukščiais. Pavyzdžiui, daugiau kaip dešimt procentų visų lietuvių mitoliginių sakmių velnias pasirodo gyvulių ar žvėrių pavidalu ir du procentai – paukščiu. Mitologinėse sakmėse velnias mėgsta pasiversti ožiu, šunim, arkliu, zuikiu, meška ir kt. gyvūnais. Velniui priskiriama rupūžė. Tikima, kad ją užmušus, velnias verkia. Atskirose kalendorinėse bei šeimos šventėse atitinkamai dominuoja viena arba kita gyvūnų rūšis (žuvys-kūčiose, gyvuliai-užgavėnėse, paukščiai-krikštynose ir pan.).
Vandens mitinės būtybės nuo seno baltų mitologijoje labiau buvo siejamos su žuvimis, žemės ir požemio – su ropliais ir gyvuliais, o dangaus – su paukščiais. Su bendra lietuvių pažiūra į gamtą visiškai derinasi ir vabalų kultas. Atrodo juokinga, kad lietuviai dargi žiogų gyvybę saugojo ypatingu religiniu atsidėjimu.
Labai populiarus lietuvių mitinėje tautosakoje yra lokys ar meška, kurie dažnai yra žmogaus gynėjai. Žinoma daug pasakų, kur lokys ar meška kalba žmogaus balsu, protauja kaip žmogus, dirba įvairius darbus, o romi lokio išvaizda, jo polinkis į ramybę, ilgas žiemos miegas darė jį vienu iš patikimu totemų, traukė žmones įgyti jo būvį po mirties. Dažnai lokys tapatinamas su pačiais garbingiausiais protėviais.
Lietuvių tautosakoje žinomas nepaprastai didelis devyniaragis elnias. Jis pasirodo per Kalėdas , tai yra saulės atgimimo dieną. Paplitusi nuomonė, kad elnias įsivaizduojamas, ypač Šiaurės tautose, kaip saulės simbolis, savo plačiojoje tarpuragėje nešantys dangaus skliautu saulę.
Baltų mitiniuose vaizdiniuose sakrališkumo požymių turėję balti ir juodi žirgai. Baltas žirgas buvo vadinamas dievo gyvuliu ir ant jo galėjo jodinėti tik didikai ir vyresnieji šventikai. Labai dažnai minimas žirgas lietuvių liaudies dainose. Mitinio dviejų Saulės žirgų įvaizdžio atšvaitas yra gerai žinoma lietuvių liaudies architektūros tradicija vaizduoti gyvenamųjų namų stogų kraiguose du sukryžiuotus žirgelius.
Tarp visų gyvių , kaip kad tarp augalų medžiai, Lietuvoje plačiausiai ir didžiausiai gerbiami buvo žalčiai. Žaltys senovės lietuviams nebuvo dievybė, kuriai būtų aukojamos aukos ar meldžiamasi, jis – mylimas dievų gyvūnėlis, jų pasiuntinys. Jo funkcija – globoti tuos namus, kuriuose jis apsigyvenęs, apsaugoti nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių, būti jų sargu Lietuvoje labiausiai paplitęs paprastasis žaltys, kurio skiriamos dvi atmainos: gyvenantys miškuose juodos spalvos ir gyvenantys prie apleistų trobesių, samanotose pievose tamsiai žalios spalvos. Būtent šie žalčiai buvo laikomi geriausiais ir apgyvendinami namuose. Jei iš namų išsikrausto žaltys, tai kas nors iš namiškių mirs. Namo kerčioje buvo įtaisoma vieta, kur jis apgyvendinamas tam tikru būdu atliekama apeiga ir maitinama pienu. Žaltys buvo kviečiamas prie stalo ir pagal jo elgesį spręsta, sėkmė ar nelaimė lydės tuos namus. Jiems lakinti skirdavo gražiai papuoštas, išdrožinėtas, išdažytas lėkšteles. Taip tikėta, kad gyvenime labiau seksis. Žaltys nuo seno buvo artimas žmogui gyvūnas: su juo dalintasi pastoge, maistu, žalčiai laikyti didelėje pagarboje, nes tikėtasi jų pagalbos, apsaugos nuo stichinių nelaimių. Todėl nieko nuostabaus , kad žalčiui ilgainiui buvo suteikta nemažai žmogui būdingų savybių. Žaltys kartais ne tik įgauna žmogaus išorę, bet ir atlieka būdingus žmogui darbus. Vis mažiau kelia abejonių nuomonė, kad senovės lietuviai suteikę mistinių savybių ne tik žalčiams, bet ir gyvatėms. Senovės lietuviai gyvates tiesiogiai ar sufantastintomis formomis vaizdavo buityje, ant savo darbo įrankių, keramikoje, papuošaluose. Gyvatei buvo suteikiama ir kitų prasmių. Sakydavo, kad jei kas pamatys gyvatės kojas, tai tas žinos visas žmonių mintis ir žemėje paslėptus turtus. Gyvatė yra archainis saulės antipodas. Saulė ir gyvatė traktuotinos kaip gyvasties ištakos, tik saulė platesne prasme, kaip visos gamtos atgijimo ir suklestėjimo šaltinis, o gyvatė nešė mirtį ir buvo gyvybės per mirtį atsinaujinimo simbolis. Joms taip pat priskiriamas sugebėjimas keršyti už padarytas skriaudas.
Slibinai kaip ir gyvatės, tik dar labiau nebendrauja su žmonėmis, neįgauna žmogaus išorės bruožų, beveik nekalba žmonių kalba, o tai reiškia, kad tai būtybės dar nesuasmenintos ir labai archaiškos. Neatskleidžiami ir pasakose slibinų veiklos motyvai, nebent turima mintyje jų pomėgius ryti žmones ar naikinti juos ugnimi. Slibinai neskiria gėrio ir blogio, jie akli blogio nešėjai, o tai nebūdinga sužmogintoms mitinėms būtybėms.
MITINIS AUGALŲ PASAULIS
Senojoje baltų mitologijoje augalų vaidmuo buvo ne mažiau svarbus kaip ir gyvūnų. Medžių garbinimas minimas beveik visuose senuosiuose baltų mitologijos šaltiniuose. Daug vertingų duomenų apie jį galima rasti lietuvių liaudies tikėjimuose, burtuose bei visų rūšių ir žanrų tautosakoje.
Beveik žymiausią vietą lietuvių kulte užima medžiai, kurių gausybe garsėjo senoji Lietuva. Medis buvo lietuviui artimiausias savo panašumu: jis taip pat gimė, augo, seno ir nyko, turi sielą ir širdį, jaučia skausmą, sužeidus bėga kraujas, kaip kad ir žmogui. Liūdesio ar nelaimės valandą lietuvių daina niekada neapsieina neatsišaukdama į vieną ar kitą „užuojautos“ medį. Tokio artimo gamtos dalyvavimo žmogaus likime mes nematome visoje senovės lietuvių pasaulėžiūroje. Lietuviai tikėjo, kad gyvybė neišnyksta su mirtimi, ji grįžta kitame pavidale. Medžiai pagal pagonišką lietuvių tikėjimą, prisiimdami į save mirusiųjų vėles, tampa šventais, neliečiamais. Šventais taip pat tampa alkai, miškeliai. Tapusiuose šventais alkuose ir miškeliuose senovės lietuviai atlikdavo religines apeigas, laidodavo ir minėdavo mirusius, švęsdavo šventes. Juose nebuvo galima kirsti medžių, medžioti, be reikalo vaikščioti. Senovėje tikėta, jog medžiuose gali apsigyventi ne tik mirusiųjų vėlės, bet ir dievai. Tokie medžiai buvo itin gerbiami, atliekamos jų įšventinimo apeigos. Liaudies simbolių sistemoje medis, atlieka ne tik kito sielos pavidalo (kūno), bet ir orakulo funkciją. Medžio kaip tarpininko tarp gyvenimo ir mirties, t.y. medyje įsikūnijusios sielos kaip mirties pranašo vaidmuo aktualizuojamas sapnų aiškinime: tikima, kad susapnavus ąžuolą ar beržą mirs vyras, eglę – moteris, obels žydėjimas rudenį – moters mirties pranašas. Medžių tarpininkavimo tarp dievybių ir žmogaus analogijos ryškios Graikijos ir Romos mitologijose, kur šventuose medžiuose gyvenantys dievai žmonėms pateikia pranašystes; senovės slavų gentys taip pat gaudavo atsakymus iš aukštų ąžuolų Kalbant apie medžius, artimumas ir bendravimas nueina taip toli, jog tam tikro medžio ir žmogaus gyvenimas bei likimas susijungia į vieną gyvybę. Ir žmogui mirus, medžiui nenudžiūvus ir neišnykus žmogaus vėlė pereina į jį. Tokio tikėjimo randama nemažai dainose ir prietaruose. Dainų medžiai prašo neskriausti jų, nelaužyti šakų, ypač viršūnių ir t.t., nes iškirstame medyje vėlė nerandanti sau prieglaudos. Medis, kad ir artimas žmogui, net kelių kartų gyvenimo laiką ištverdamas, yra pranašesnis už žmogų. Ypač seni, stori, dideli, dar kaip ypatingai išsišakoję, gumbuoti ar suaugę medžiai – buvo aukštesnės jėgos būstine laikomi ir garbinami. Daugelyje tautų šventiems medžiams buvo priskiriama ir žmogaus egzistencijos ciklo valdymo funkcija, – germanų, hebrajų ir baltų tautose tikėta, kad kūdikiai ištraukiami iš medžių, o jų šakose, lapuose ir žieduose gyvena protėvių sielos. Pagarba žaliuojančiam medžiui, jo amžiui ir svarbiausia jo savybei atgimti, cikliškame gamtos atsinaujinimo rate gyvenantį žemdirbį tiesiogine prasme sutaikė su mirtimi, suteikė jai kitą prasmę – mirtis buvo negalutinė gyvenimo riba, o tik kita žmogaus egzistavimo forma. Ši samprata ilgus amžius palaikė ir išsaugojo archaišką tikėjimą gyvybinės energijos nemirtingumu bei jos esmine persikūnijimo savybe. Todėl mirusiojo sielos perėjimas į sakralinį objektą – konkretų medį, augalą – Gyvybės medžio analogą, buvo suvokiama kaip natūrali kitos, amžinybę įprasminančios būties forma. Šiuo atžvilgiu tautosakoje dažnai sutinkama medžių personifikacija, jo prilyginimas žmogui traktuojamas kaip savaime suprantamas reiškinys: motulė virsta liepele, brolelis ar bernelis – ąžuolėliu ir pan.
Atskirų medžių, taip pat alkų, miškelių, gal net atskirų miškų gerbimas, jų sufantastininimas, suteikiant antgamtinių savybių, būdingas ne vien baltų kultinei tradicijai. Šventuosius alkus turėję ir germanai. Jie juos labai gerbę, ten susirinkdavę visi giminės atstovai ir aukodavę aukas. Jų įsivaizdavimu, čia buvusi vyriausiojo dievo buveinė. Tai rodo jų kulto ryšį su vėlių ir protėvių kultais.
Senovės lietuviai šventais medžiais laikė ąžuolus ir liepas. Kultinę prasmę jie įgavo, kai buvo laidojama skobtiniuose karstuose medžiuose: vyrai – ąžuolynuose, moterys – liepose. Ąžuolas laikytas dievo Perkūno medžiu. Jis būtinas pagoniškųjų šventyklų atributas. Šalia ąžuolo, jo pauksmėje, įrengdavo aukurus, kur dėdavo skirtas šiam dievui aukas. Lietuvoje išliko nemažai su pagonybės kultu susijusių ąžuolų. Tai Stelmužės ąžuolas prie Zarasų, Mingėlos ąžuolas prie Minijos, šalia Plungės, Šventybraščio senkapio ąžuolas Šalčininkų rajone.
Liepa nuo seno buvo vadinama kapų medžiu, Šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje kartais mirusiųjų motina. Pirmiausia tai dėl buvusio įpročio pasodinti prie mirusios moters kapo liepaitę. Prie kapo buvo sodinami ne tik ąžuolai ir liepos, bet ir beržai, uosiai, eglės, pušys, galbūt ir kiti medžiai. Jie irgi labai dažnai minimi lietuvių mitinėje tautosakoje, pavyzdžiui, žinomoje pasakoje apie Eglę žalčio žmoną.
Nemažai magiškų galių senovės lietuvių kultinėje sistemoje buvo suteikta šermukšniui, ypač apsiginant nuo velnių ar kitų blogųjų demonų. Šermukšnis tai yra medis, kurio sudavimo labiausiai bijo velnias. Žinoma nemažai sakmių, kur šermukšnio lazda apibrėžia aplink save ratą einantysis ieškoti paparčio žiedo. Ir nors žmogus būna miško glūdumoje ir vidury nakties, prie jo negali prieiti velniai, raganos ar kitokios pabaisos. Kodėl būtent šermukšnis tapo velnio ir kitų blogųjų būtybių priešprieša, niekas nesidomėjo. Galbūt todėl, kad šis turi aitrų kvapą.
Visų indoeuropietiškos kilmės tautų mitologijoje labai plačiai žinomas Pasaulio, arba Kosminis medis. Dažniausiai jis vaizduojamas esąs pasaulio centre, tarsi savotiška ašis, jungianti žemę, požemį ir dangų, esąs nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnėje – Saulė, Mėnuo, žvaigždės, dangaus paukščiai, o iš po šakų trykšta gyvybės ir išminties šaltinis. Tai itin archaiškos pirmykščio žmogaus pasaulėjautos reliktas, kurio tolygus paplitimas visame indoeuropiečių areale byloja, jog šis įvaizdis buvo žinomas dar prieš didįjį tautų kilnojimąsi. Indų mitologijoje – tai didžiulis, išaugęs ant sukūrusio visą pasaulį vėžlio nugaros, medis, šakomis remiantis dangų, o šaknimis siekiąs požemio pasaulio vandenis. Po šiuo medžiu susirinkdavę dievai, kurie tvarkydavę žemės ir dangaus reikalus. Kai kurių Kosminio medžio vaizdinio atspindžių randama ir lietuvių tautosakoje.
Uosis taip pat susijęs su mitine praeitimi, nes iš jo senovėje buvo gaminamos strėlės. Manyta, kad tokia strėlė neprašauna pro šalį. Lietuvių uosis savo apraiškomis artimas skandinavų mitiniame epe – varvinančio rasą didžiulio uosio įvaizdžiui. Uosis didžiausias iš visų medžių, šakos per visą pasaulį ir siekia dangų.
Plečiantis lydiminei žemdirbystei, žemdirbiams buvo reikalingi nauji žemės plotai, miškams teko pasispausti, o tai ir naikino buvusias medžių kultines tradicijas. Tai pirmiausia susiję su žemdirbystės klestėjimu ir mažesne miškų reikšme žmonių gyvenime.
Lietuvių etiologinėse sakmėse geru medžiu laikomas ir lazdynas. Jis taip pat vadinamas šventu medžiu. Tikima, kad velnias bijo lazdyno. Kad griaudžiant į namus neįlįstų velnias ir neįtrenktų perkūnas, reikia duris ir langus apkamšyti lazdyno šakutėmis. Taip ir žmogui patartina slėptis po lazdynu.
Lazdynui lietuvių liaudies etiologinėse sakmėse priešinga epušė. Ji laikyta prakeiktu medžiu. Jeigu epušės augdavo netoli namų, buvo manoma, kad ir tie namai esą prakeikti. Epušės siejimą su velniu išduoda priežodis: „Įsižiūrėjo kaip velnias į epušę“.
Trumpai apžvelgus baltiškojo pomirtinio gyvenimo bruožus, ir šiandieninių kaimo senolių pasaulėžiūroje verta atkreipti dėmesį į laidojimo apeigas, kurios susijusios su nekrokultu. Medžiai ir augalai, kaip gyvybės cikliško atsinaujinimo reiškėjai ir sielos saugotojai iki šiol naudojami viso laidotuvių proceso metu: eglišakėmis nubarstomas kelias į sodybą ir takas per kiemą, šarvojimo vieta apjuosiama ąžuolo ar mirtos lapu vainiku (vėliau – vainikais), į karstą dedami bažnyčioje šventinti augalai, išnešant karstą iš namų, ant dangčio dedamas ąžuolo, mirtos lapų vainikas, vežimo (sunkvežimio) kampuose tvirtinami keturi berželiai vasarą ir keturios eglutės žiemą, kapo duobės šonai prismaigstomi gėlių ir medžio šakų, dugnas išklojamas eglišakiais, keturi medeliai įsmeigiami kapo kampuose. Augmenija suteikia ir laikinąjį prieglobstį mirusiojo sielai. Šis aspektas ypač pabrėžiamas tikint sielos, turinčios paukščio pavidalą, kai laidotuvių apeigose naudojami medeliai traktuojami kaip vieta jam nutūpti. Daugeliui atvejų šiandienis augmenijos – eglišakių, medelių, gėlių naudojimas laidojimo apeigose išlikus kaip formali tradicijos tąsa, tačiau tai nenuneigia augmenijos archetipo semantinės reikšmės, kuri vienokia ar kitokia forma gyvavo praeito ir šio amžiaus pradžios kaimo kultūroje.

IŠVADOS
Kaip matyti iš svarbiausių ir seniausių baltų mitologijos šaltinių, priklausančių visiems trims jų arealams, atskirų arealų miologijos gerokai skiriasi viena nuo kitos. Rytinių baltų mitologijoje dominuoja dangaus dievai (ypač Perkūnas), vidurio – žemės (ypač Žemyna, Žemėpatis), o vakarų – požemio (Patulas).Rytinių baltų mitologiją su tam tikromis išlygomis galėtume apibūdintume kaip dangaus mitologiją, vidurio – kaip žemės, vakarinių – kaip požemio (ir, ko gero, – kaip vandens).
Iš apžvelgtos medžiagos jau aiškėja vienas iš svarbiausių baltų pasaulėžiūros bruožų- geografinė priešpriešų orientacija. Nesunku įžvelgti, kad trys aptartos baltų mitologijos atmainos atitinka skirtingus anksčiau iškeltųjų priešpriešų žemai-aukštai, vakarai- rytai, vanduo-ugnis, naktis-diena, senas-jaunas. Rytinių baltų mitologija manifestuoja dešiniuosius priešpriešų polius, vakarų-kairiuosius, o vidurio-viduriniuosius, rytų dešinieji.
Gamtos kultai, kaip ir kiti mitiniai vaizdiniai keitėsi kintant žmonių gyvenimo, veiklos sąlygoms. Dalis suteiktų gamtos jėgoms mistifikuotų savybių buvo nuasmenintos, t.y. susiformavo kaip turinčios išorę ir kitas būdingas žmogui savybes, dalis daugiau ar mažiau pakitusi ir išlikusi net iki vėlesniųjų, net mūsų laikų.
Sunku tikėtis, kad tautosakoje, papročiuose ir kitose mūsų liaudies dvasinės bei materialinės kultūros srityse būtųgalima įžvelgti tas pačias tendencijas, kaip ir mitologijoje-pačioje archaiškiausioje ir žymiai anksčiau užfiksuotoje jos dalyje. Tautosaka nuolat kito ir pasipildydavo naujais kūriniais. Plisdama iš vienos apylinkės į kita, pereidama ištisus regionus, etnografines sritis ir net visa kraštą, ji įgija bendrų bruožų.Tautosakos kūriniai pasižymi dideliu formos konservatyvumu, palevdėtais vaizdais, idėjomis.Be to šalia naujų kūrinių visad gyvuoja ir senesnių laikų kūriniai. Savitos regioninės dainų, sakmių, pasakų , padavimų, ir kitų kūrinių tradicijos lieka pastebimos ir iki šių dienų.

Literatūros sąrašas:
1. Tautosakos rinkinių geografija – V..1956
2. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra – V..1983.. – P.14 – 27.53 – 177
3. Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V..1996. 1997.-T.1.2

Leave a Comment